Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

NAMELIS #010:

4 posters

Go down

NAMELIS #010: Empty NAMELIS #010:

Rašyti by Gabriel Gotham Kv. 09 27, 2012 3:30 pm

NAMELIS #010:
Gabriel Gotham
Gabriel Gotham


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 678
Įstojau : 2012-09-27
Miestas : New Orleans
Rūšis : Vampyras (1660+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Alicia Petrova Kv. 01 02, 2014 8:36 am

Rikui teko truputėlį pasukti galvą kur po galais vežtis porelę nukenksmintų vampyrų. Žinoma saugiausia būtų riedėt į namus, nes sava aplinka gali manipuliuoti kaip tinkamas, tačiau vyras į naująją savo gyvenamąją erdvę Niujorke nusprendė kruvinos savo antrosios profesijos paprasčiausiai nesinešti. Kai buvo priskirtas šio miesto Tarybai, iš smalsumo permetė sąrašą vietų, kurios slaptiems Niujorko gelbėtojams priklauso. Ir iš tiesų, nerastų geresnės vietos kruviniems darbeliams atlikti, nei atokiai užmiestyje pūpsantis nuomojamas namelis, kuriame Tarybos nariai gali veikti ką tik nori, kad ir atsigabent tuntą elitinių prostitučių ir surengt dešimtmečio baliušką, kuri baigtųsi milžiniška, išvirkėliška orgija bei sustreikavusio skrandžio turiniu nuterštais kampais. Be jokios abejonės tokia alternatyva vangiai viliojo Alariką, kuris sėkmingai ir policijos nesustabdytas sukorė šešiasdešimt kilometrų, už nugaros palikęs amžiname šurmulyje paskendusį Didįjį obuolį.  Vampyrai tebesnaudė kaip gerai išsidūkę mažamečiai. Tarybos jurisdikcijoje esantis namelis stovėjo atokiau nuo likusiųjų, apgaubtas tirštos nakties prieblandos ir sunkaus rūko, kuris iš lėto vilkdamasis po žeme priminė abstrakčios formos šmėklą, besigviešiančią praryti visą aplinkui. Galbūt jeigu ne verandoje kabantis naktinis žibintas Alarikas net nebūtų pastebėjęs tos trobelės. Automobiliu kuo arčiau prie jos privažiuoja užpakaliu į durų pusę. Išlipęs lauk nukėblina artyn. Saltzman`o planas turėjo vieną kitą spragą... Pritūpęs vyras kilstelėja kilimėlį simboliškai kojoms valytis, naiviai vildamasis rasti ten rakčiuką nuo durų. Ir rado. „Kaip stereotipiška“ – pamano. Atrakinęs duris jas praveria. Padvelkia sausu, nevėdintu, salsva mediena nežymiai kvepiančiu oru. Ateinančias penkias minutes Rikas skiria tam, kad vidun sunešiotų atsijungusius nemirėlius.
Permetęs storą verbenoje išmirkytą virvę per lubas paremiantį medinį skersinį, vyras ant jo pakabina Deimoną stovintį ir supančiotomis rankomis į viršų. Leksei, kas be ko, parodo daugiau pagarbos ir moterį supančioja fotelyje analogiškai paruošta, tvirto pluošto pyne ir dar tvirtesniais jūriniais mazgais, kurių rišimo subtilybių išmoko tarnaudamas jūros laivyne. Pats įsitaisė sofoje. Vienoje rankoje arbaletas, prigrūstas vampyrams nuodingomis strėlytėmis, kitoje – ligi pusės nugertas škotiško burbono butelis. Beliko tik laukti, kuris iš Riko dramatiškųjų kompanionų atsipaipalios pirmasis.
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Erik Hellner Št. 01 04, 2014 4:49 am

Dar prieš kuriam laikui iškeliaujant į gilaus sapno "karalystę", jis tarytum per miglą matė dalį to, kas vyko automobilių parkavimo aikštelėje, kuri dvelkė šlapio asfalto, prapilto alkoholio ir šalto kraujo kvapų mišinių. Ir nepaisant visų trukdžių jis pastebėjo svarbiausią dalyką, t.y. jis eilinį kartą sugebėjo įsivelti į trikampį, kokiame sau pats pažadėjo niekuomet nebe atsidurti. Kuomet jo pyktis stipriai persipynė tiek su tuo kad kaip apsisnargliavęs vaikas pateko į mirtingo žmogaus spąstus, tiek su tuo kad sugebėjo patikėti ta, kuri viso labo sugalvojo juo pasinaudoti. Tuomet sekė tamsa ir mirtina tyla, kuri užtrūko iki pat šios akimirkos, kuomet jo apsunkinti akių vokai palengva pakilo. Jausdamas rankas veržiantį, deginantį jausmą, iš karto savo žvilgsnį nukreipė į patogiai įsitaisiusį asmenį. Negalėdamas atsiminti to ar kada buvo jį sutikęs, o ir pats tikėjęs tuo kad mato jį pirmą kartą, atsitiktinai nutraukia savo mintis kosuliu, kuris pasireiškia dėl to, kad kulkos pervėrusios jo krūtinę buvo įstrigusios plaučiuose, o kaip tik dabar prasidėjo jų išstūmimo procesas. Kuomet nuo smūgio sugadintas metalas sukrenta jam po kojomis, jis pagaliau giliai įtraukia orą į savo plaučius. Ir kai galva pakrypsta į šviesiaplaukę, su kuria atrodo visai neseniai smaginosi, suraukia savo ryškius antakius. Šiuo metu nejausdamas jai jokio palankumo, atvirkščiai, šventai galvodamas vien tik apie savo subinę, mat mergina "pati kalta, kad pasirinko jį kaip žaislą", nusuka savo veidą į priešininko, kuris įkalino jį čia, pusę. Veide pasistengdamas išspausti pašaipią šypseną, pagaliau prasitaria: - Tikriausiai, mes dar nepažįstami. Damon Salvatore, asmuo kuris daugiausia už keliolikos minučių nusuks tau sprandą. - Palenkdamas galvą į šoną, tuo pačiu metu nepastebimai sukanda dantis, mat sujudino savo rankas, kurios vis dar yra veržiamos verbenos prisotinta virve. Išplėtęs savo akis, tarytum parodydamas kad jam čia būti nesuteikia jokio įdomumo, pratęsia savo mintį:
- Tad jei planuoji ką nors padaryti, siūlyčiau paskubėti, aš šiandiena nelaimei dar turiu įdomesnių reikalų, nei tu.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

NAMELIS #010: 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Tyler Geminus Sk. 01 05, 2014 6:41 am

Tikriausiai del to, kad buvo 'mirusi' kur kas daugiau metu nei Damon'as, pabunda siek tiek anksciau, nepaisant to, kad samone prarado veliau nei vaikinas. Labai greitai susiorentavusi kas vyksta, uzuot garsiai itraukusi oro, tai padaro pamazu ir labai apgalvotai, uzpildydama savo plaucius oru tais momentais, kai Ric'as stumde baldus ar kitaip kele sioki toki garsa. Kadangi ilgai netrukes Salvatore atgauna samone, o su ja kartu ir savo pasiputeliska fizionomija bei i ja debteli, akivaizdziai zinodamas, kad ji nebemiega, ima melstis, kad to neuzfiksuotu juos ikalinesd asmuo, mat tai butu sumazine sansus issinarplioti is ja supanciojusiu virviu, kol Alaric'as bus uzsiemes jos draugu. SUkandusi dantis tebelaikydama savo akis umerktas ima po truputi muistyti riesus sau uz nugraos, bet skausmas svilinantis kiekviena jos kuno coli i kuri trynesi verbena prisunktos virves buvo sunkiai pakenciamas. Ir toliau bandydama islaikyti 'miegancios grazuoles' israisa, nesuvaldo isdavikiskos asaros, kuri nurieda jos skruostu del suintensyvejusio skausmo toje vietoje, kur ji nepaisydama iki kraujo prasitrynusiu riesu toliau bande istraukti bent viena savo ranka.
Tyler Geminus
Tyler Geminus

if they stand behind you - protect them, if against you - defeat them.


NAMELIS #010: ZT8kz6k
Pranešimų skaičius : 314
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 37
Miestas : New York
Meilė : Unknown
Draugai : Rick Webbe, Silas
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Unemployed

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Alicia Petrova Sk. 01 26, 2014 6:35 am

Rikas virpėjo. Pyktis suko kiekvieną kaulelį, kiekvieną raumenėlį. Turėjo tvardytis kiekvieną mielą sekundę, kad nepripultų prie Salvatorės ir nepaleistų jam žarnų. Visiškai nenorėjo būti ANT TIEK skubotas. Nenormalu, kiek iškrypėliška, bet suplanuota egzekucija ketino nuo dūšios pasimėgaut ir žudyt Deimoną... lėtai. Priversti jį atkentėti už kiekvieną Riko netekties skausmo persmelktą minutę, valandą, dieną, savaitę. Visus tuos metus, kai jautėsi praradęs gyvenimą, pasmerktas egzistuoti ir degti iš neapykantos. Kažkoks saldus skonis nugula Alariko lūpose, tarsi būtų kas jas nubarstęs piktdžiugos cukraus pudra. Apveda lūpas liežuviu, realiai pajausdamas tik spirituotą alkoholio skonį. Pasitenkinimas kurį juto buvo grynai psichologinio pobūdžio. Sukoncentravęs visą dėmesį į tamsiaplaukį vampyrą Rikas žinoma net nepastebėjo atkutusios Leksės. Juk neketino jos žaloti. Ji tik aplinkybių auka.
- Tokie mirę, bet vis tiek jaučiat poreikį vartoti deguonį, tiesa?-kone sugargaliuoja juntamai kiek prikimusiu balsu, „pasveikindamas“ Deimono „prisikėlimą“,-Jūsų veidmainiškumas atrodyti žmogiškais tiesiog vimdo,-spjaute išspjauna su nesuvaidintu pasišlykštėjimu, begaline neapykanta visai sušiktai sušiktų kraujasiurbių padermei.
Parodydamas, kaip išsigando Deimono grasinimo, Alarikas nusišypso. Pakilęs ant kojų padeda arbaletą į šoną pasilikdamas sau tik burbono butelį. Tvardėsi tik porindamas sau mintyse, jog jis valdo situaciją, jog Salvatorė būtent ir bando išvesti vyrą iš kantrybės, kad jis padarytų kažkokią lemtingą klaidą, kainuosiančią jam jo gyvybę.
- Jeigu tavo idiotiška arogancija virstų skrudintomis bulvytėmis nutuktų visas sušiktas Afrikos žemynas,-meta atkirtį Deimono kandumui, priartėdamas prie ant apvalaus medinio kavos staliuko pastatytos žibalinės lempos, kurią paėmęs uždega. Neskubriai priartėja prie Salvatorės drąsiai atsistodamas priešais jį, tačiau per, dėl visa ko, saugų atstumą. Išsitempęs per visą ūgį, gurkšteli iš butelio.
- Durhamas, Šiaurės Karolina. 2006ieji. Rugpjūčio 25oji. Dvidešimt minučių po dvyliktos. Jaukus miegamasis. Tu suleidęs iltis į tamsiaplaukės gražuolės parapsichologės Isobel Fleming kaklą. Nieko neprimena?-pabandęs atgaivinti Deimono atmintį, Rikas nepasimeta suvokęs, jog kalbant jo balsas drebėjo.
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Erik Hellner Sk. 01 26, 2014 10:23 am

Nesugebėdamas nuleisti savo kone kiaurai veriančio žvilgsnio nuo tuo metu kalbėti pradėjusio žmogaus, net nereagavo į tai kas vienu ar kitu metu keitėsi jo rankose. Tiesiog stebėdamas šio žmogaus miną, tarytum skaitydamas iš jos tai kas nebuvo sakoma, galiausiai leidžia savo veide pasirodyti pašaipiai šypsenai, kuri nereiškė nieko, apart tai kad iki pat dabar jo vidaus nesudrebino net menkiausias priešininko veiksmas. Teko pripažinti, po to ko liudininku tapo Salvatore prieš išsijungdamas, jį laikantis asmuo neturėjo kozerių prieš. Prie smurto jis buvo pratęs, tuo labiau turėjo gabumą labai greitai "susilaižyti" fizinius sužalojimus. Neskaitant deginančio riešų odą jausmo, buvimas čia greičiau kėlė jam nuobodulį, nei baimę. Saltzman'as skriaudą galėjo padaryti tik vienu atveju, jei pultu jam svarbius žmones, tačiau Damon'as tokių neturėjo. Jis apdairiai pasitraukė nuo visko, kas galėjo tapti jo silpna vieta. Taip gyventi buvo paprasčiau. Kuomet vyriškis atsirado pakankamai arti jo, pabrėždamas tai kas įvyko prieš nemažai laiko ir paprasčiausiai neužsiliko jau daugiau nei šimtą metų gyvenančio vampyro galvoje. Prunkštelėdamas, taria: - Tu visai kvailas? - Pastebėdamas tai kad asmuo ne vien, atsivilko jį čia dėl kažkokios moters, tai dar ir svaiginasi alkoholiu, kuris paprastam žmogui sukelia kiek kitokią reakciją, nei vampyrui, kuriam reikia labai daug pastangų kad bent kuriam laikui "nusigerti". Neigiamai supurtydamas galvą, su jaučiama pašaipa, pratęsia: - Šūdas, tu iš tiesų visiškai kvailas. - Kuomet vėl savo sarkazmu perpildytos išraiškos veidą nukreipia į pašnekovą, pratęsia: - Atsimenu. Toji moteris buvo neįtikėtinai gardi. Iki šiol nesuprantu ką būtent ji turėjo, bet ji turėjo kažką, kas man patiko. Mmmh. - Specialiai erzindamas vyrą, nes numano kad ta moteris jam buvo svarbi, pratęsia: - Iki šiol jaučiu tą neapsakomai gardų skonį.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

NAMELIS #010: 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Alicia Petrova Sk. 01 26, 2014 12:24 pm

Štai jis, labiausiai Riko nekenčiamas asmuo visame margame pasaulyje ir jis vyrą įžeidinėja. Ar Saltzmanas labai nervinosi? Taip, nervinosi labai. Taip stipriai spaudė burbono butelį, kad atrodė stiklas neatlaikęs spaudimo suskils ir išgraviruos Alariko delną bjauriais, giliais pjūviais ir persmelks orą šleikščiu rūdžių kvapu. Toks įsiutęs veikiausiai dar nebuvo. Tačiau sveiko proto kruopelės užteko suvokti, kad dedamasis dėjusiu Deimonas vis tiek nenori mirti. Ta prasme, rimtai pagaliau numirti. Tokie arogantiški šūdžiai per daug mėgaujasi tuo, kad yra šūdžiai. Rikas nebenorėjo Deimono ilgai kankinti. Satlzmanas troško kuo greičiau viską užbaigti. Ūmiai šoktelėjęs į priekį vyras užverčia butelį virš Salvatorės galvos ištuštindamas tarą tiesiai ant vampyro.
- Sušiktas kalės vaikas,-nusikeikia balse sutalpindamas tokią pagiežą, kad teigiamą įspūdį būtų palikęs net pačiai Kayako. Iškriokė kaip įsiutęs žvėris. Mažumėlę atsitraukęs nuo Deimono sviedžia žibalinę lempą į jo kojų kryptį. Pats vos 43% stiprumo alkoholis nebūtų taip greit užsiliepsnojęs, tačiau jam padėjo nedidelė liepsnelė ir visur, bet daugiausia ant vampyro išsitaškęs žibalas. Lėtai besiplečiančios liepsnos ėmė ryti Salvatorę,-Perduok linkėjimus Stalinui,-prideda, akivaizdžiai linkėdamas Deimonui smagios viešnagės pragare. Stovėdamas Rikas šypsojosi. Šitiek laiko laukęs šios keršto akimirkos vyras suvokė, jog jam nei kiek ne lengviau. Širdį spaudę šalti sielvarto pirštai liko savo vietoje. Rikas suprato, kad net ir sučirškinęs Deimoną it spirgutį niekas Isobel jam nesugražins. Niekas neatsuks laiko, kai buvo truputį naivus, truputį lengvabūdiškas, bet visokeriopai labai geros širdies istorijos dėstytojas Diuko universitete. Rikas vis dar nebus laimingas. Pajautęs begalinį desperatiško beviltiškumo jausmą suklumpa ant kelių priešais brutalią antžmogišką menkystą, kurio kančios ir mirtis vis vieną nepadarys pasaulio gražesne ir saugesne vieta gyventi.
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Erik Hellner Sk. 01 26, 2014 2:48 pm

Būdamas beprotiškai patenkintas tuo, kad vien iš oponento širdies plakimo tempo buvo aišku, kuo toliau, tuo labiau jo tariami žodžiai, atsiliepdavo tinkama linkme. Neslėpdamas ir taip kuo puikiausiai jo veide atsispindėjusios savimi be galo patenkintos minos, buvo pasiruošęs pridurti dar daugiau. Nes vienintelis šios akimirkos troškimas buvo palaužti Saltzman'ą dvasiškai. O kas geriau tai padarytu, nei paties Salvatore versija apie minėtos nakties nuotykius? Neketindamas pasilikti įdomiausios pasakojimo dalies pačiam sau, jau tuomet kai jį bei blondinę pagrobęs asmuo pasielgia taip, kaip šis nesitikėjo, įvykiams apsisukus pernelyg greitai, ima jausti kaip ugnis ima tirpinti jo drabužių medžiagą, nesunkiai nusigaudama iki jo kūno odos. Tą akimirka, kuomet dalis žmogiškų instinktų, kuriuos iššaukė skausmas, šlykštus svilėsių dvokas, privertė jį "urgzti" iš skausmo, pradėjo baisiausiai drąskytis, tarytum vienintelis jos išsigelbėjimas būtu nutrūkti nuo tuo metu jį rakinusių pančių. Mintyse, visiškai atsitiktinai nukeliaudamas į senus laikus, kuomet taip pat buvo patekęs į "brolijos" rankas, kurie mėgavosi darydami įvairiausius protu nesuvokiamus eksperimentus su tokiais kaip jis. Puikiai atsimindamas tą akimirką, kuomet "išjungė" savo jausmus, jautė kone tą patį ugnies paliekamą skausmą. Tais laikais jis atsitiktinai pats sukėlė gaisrą, kuriame žuvo jo bičiulis. Negalėdamas atlaikyti viso to, tiek fiziškai, tiek emociškai, leidžia savo prigimčiai paimti viršų. Jo paakiams nusidažius atitinkama juoduma, o kūnui įgavus daugiau jėgos, "išsikrato" tiek, kad laimingo nutikimo - prastų statybinių medžiagų, dėka, panėlė prie kurios buvo prikabintos grandinės (ar virvės, nepamenu) įlūžta. Todėl jis visu kūnu trenkiasi į grindis. Būtent tą akimirka, pasinaudodamas savo daline laisve, pajudėdamas labai greitai, pasigauna kažkokią materiją, kurios pagalba galiausiai užgesina jau pakankamai įsiplieskusią ugnį. Tuomet kai didelės jėgos reikalavusio veiksmo dėka, jam pavyksta sudraskyti jį pančiojusiomis grandinėmis, atitinkamai rūstų žvilgsnį nukreipia į Saltzman'ą: - Nagi, būk protingesnis. Kaip tu manai kas po velnių atsitiko tą naktį? Negi neturi net menkiausios minties? - Kaip tyčia nepaleisdamas medžio gabalo, kuris buvo nuvirtęs nuo lubų, perdėto greičio pagalba, prisiartinęs prie asmens, stipriai smogia šiam per nugarą, lyg būtu troškęs kad šis nuvirtu: - Isobel pati mane susirado. Ir tu neturi net menkiausio supratimo, kaip stipriai, kaip apgailėtinai ji manęs maldavo. Ji nebuvo patenkinta nei tavimi, nei tuo nuobodžiu gyvenimu, kuris tave tenkino. - Sukandęs dantis, nutaiko atitinkamai savimi patenkintą miną. - Dabar supranti kur suku? Aš ją paverčiau, tokiu pat padaru, kaip ir aš, nes tai viskas ko ji troško iš gyvenimo. Prieš tai ją išdulkindamas. Bet manau ir tai tu numanei. - Kadangi jo kalboje atsispindėjo ne vien pasiputimas, bet ir noras atimti iš jo visus įsitikinimus, kuriais šis vadovavosi po Isobel "mirties", nutaiso sau būdingą kampinę šypseną.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

NAMELIS #010: 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Alicia Petrova Št. 02 01, 2014 8:18 am

„Koks aš sumautas mulkis“ – pagalvoja Deimonui pradėjus ardytis ir Riko akims automatiškai nukrypus lubų, kurios dabar spragsėjo it spragilas, link. Momentas toks, kad rodos numatai nelaimę, tačiau negali padaryti nieko, idant užkirsti jai kelią. Dar prieš medienai sulūžtant ir sutrupant medžiotojas pagalvojo, jog netrukus taip ir nutiks. Niekaip negalėjo suprasti kodėl nenumatė tokio įvykių tėkmės linkio ir kodėl užuot paleidęs Deimonui žarnas sumojo pasidaryti iš jo didelį kebabą. Turėjo elgtis kitaip, bet po velniais koks dabar gi skirtumas? Ir tiesų nė akimirkai nepagalvojo apie savo paties mirtį. Nepagalvojo net apie skausmą, kuris dažniausiai pasireiškia anksčiau giltinės vizito. Alarikui tiesiog sumautai vis vien. Jautėsi absoliučiai tuščias. It kas būtų iš jo išsiurbęs ne gyvastį, bet tikrų tikriausiai sielą. Na gal ir gyvasties dalį, kadangi parklupęs nepajėgė nei pajudėt, nei atsistot, kai vampyras priartėjo su visa savo kraujasiurbiško žvėries povyza. Įvykių tėkmė susisuko labai greitai. Smūgis, didžiulis skausmas (dievaži, kone pajuto kaip sutrupa keli stuburo slanksteliai), nutirpusios kojos, šaltas medinis grindinys, prisispaudęs prie skruosto. Alarikas girdėjo kiekvieną Salvatorės žodį, tačiau atsisakė jais tikėti. Net jeigu Isobel žingeidaus apsėdimo vampyrų tema niekuomet nepraleido pro akis.
- Ne, Isobel nebūtų galėjusi taip pasielgti, ji ne tokia,-trūkčiojančiai sumurma, aptirpusia ranka siekdamas netoliese gulinčios medienos. Pasiekia ją pirštų galiukais ir suspaudžia tiek stipriai kiek galėjo, dar svarstydamas idiotišką idėją suvaryt medį vampyrui į kokią nors minkštą kūno dalį.
<...>paverčiau, tokiu pat padaru, kaip ir aš“ net jeigu tai ir melas, tik dar vienas blablablas skirtas palaužti Riką, bandymas smogia giliai, stipriai ir skausmingai. Tūžmiai kvėpuodamas vyras pajaučia dusulį, spaudė krūtinę, negebėjo nuryti seilių, tad jos veržėsi lauk veik putodamos.
- Galbūt aš tavęs ir nepribaigsiu, šunsnuki tu, tačiau tikrai atsiras toks, kuris užbaigs mano darbą,-suriaumoja pykčio pertvinkusiu balsu ir kiek pasukęs galvą galų gale pastebi Leksę. Riko žvilgsnis nebuvo tuščias, nebuvo ir kaltinantis. Kiek galėjo išskirti šilumos, tiek jame ir sutalpino, tarytumei atsisveikindamas, tačiau be pasidavimo. Sukaupęs visas jėgas, įsitveria rankomis į žemę. Pats nustemba, idant pavyksta kilstelėti viršutinę kūno dalį, kadangi apatinės absoliučiai nebejuto. Giliai įkvėpęs užsimoja ta ranka, kurioje laikė ne tokį jau ir didelį medžio gabalą neužtektinai smailiu galu su akivaizdžiu motyvu įgrūst jį Deimonui į pilvą.
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Erik Hellner Št. 02 01, 2014 11:07 am

Nepaisant tvankaus dvoko, kuris nuo sudegusios drabužių medžiagos ir apsvilusios odos tvyrojo ore, visos jo mintis buvo nukreiptos į konkretų asmenį, vyrą, kuris pusiau paralyžiuotas tuo metu gulėjo ant grindų. Iš dalies jis suprato tai, kas vertė Saltzman'ą stoti į kovą su beveik nenužudomu, daug kartų už jį stipresniu. Jausmai, keršto troškimas, kuriuo vadovavosi vyriškis, labai priminė pačiam Salvatore tuos laikus, kuomet jis beviltiškai, ne, greičiau kvailai siekė rasti ledo karaliene tituluojama Pierce. Jis šventai tikėjo, kad atidavė tai moteriai savo širdį, ir ji "laukė" kol jis pagaliau sugebės ją išgelbėti. Jo gyvenimo istorija buvo panaši, iš dalies į asmens, kuris jį čia atgabeno. Visgi, Deimonas niekuomet nebuvo gailestingas asmuo, kad leistu Saltzman'ui paprasčiausiai likti gyvam, paralyžiuotam, bet gyvam. Jis troško atimti viską, tame tarpe ir vyro gyvybę. Besimėgaudamas tuo, kad sugebėjo sukelti ne vien fizinį, bet ir dvasinį skausmą, tik lemtinga akimirka pastebi tai kad jis nukreipė savo žvilgsnį į šviesiaplaukę. Sukandus dantis, teko pripažinti akivaizdu faktą, jis troško prisileisti šviesiaplaukę prie tikrojo savęs, bet vien mintis apie tai ką girdėjo prieš atsijungdamas automobilių parkavimo aikštelėję, ji siutino. Girdėdamas Saltzman'o žodžius skirtus jam, veide išlaužė pašaipią, kampinę šypseną, kurios pasekoje pagaliau prasitarė:
- O ko tu tikėjaisi? Toji moteris buvo verta kur kas daugiau, nei galėjai pasiūlyti tu. Pats pagalvok, jos kūno iki šiol niekas nerado. O ji, niekad nebuvo iš tų, kurios gyvena paskendusios nuobodžioje rutinoje. Kitą vertus, - Nespėdamas baigti savo kalbos, neleidžia sau padaryti dar vienos neapdairios klaidos, ir kuomet medienos gabalas kone susmigsta ko kūne, spėdamas perimti jį iš oponento, kiek turėdamas jėgų, nusviedžia objektą į šalį. Pats, tebekankindamas Saltzman'ą, pakankamai stipriai savo avalynės padu smogia šiam į galvą. Po ko pratęsia: - Man tik kur kas smagiau žinoti tai, kad visas tavo gyvenimas, medžiojant mane buvo nieko vertas. Nes nepadariau nieko, ko ji nebūtu norėjusi. Ji tiesiog nenorėjo tavęs. - Specialiai nukreipdamas akis į pririštą šviesiaplaukę, pasilenkia, ir visiškai be jokių pašalinių veiksmų, vienu greitu veiksmu nusuka vyriškiui sprandą.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

NAMELIS #010: 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Tyler Geminus Št. 02 01, 2014 3:21 pm

Viskas ivyko per greitai. Dar pries kelias sekundes ji ketino isikisti, nutraukti jai sirdi kone draskiusi vaizda, o kita akimirka jau buvo per velu. Itampa, lig tol tvyrojusi ore, sustingo. Viskas aplink sustojo. Net ir is Lexi burnos issiverzes klyksmas, regis liko sklandyti ore. Ne pati nepajutusi kaip sparciai issivadavusi is ja panciojusiu virviu, zaibo greiciu aktsidure salia Damon. Dar niekada nejaute tokio moralinio skausmo. Alaric jai simbolizavo viska, kas jos gyvenime buvo tyra - jis vienas priversdavo ja garsiai kvatoti, jis elgesi su ja kaip su tikra dama, jis nepazinojo jos tamsiosios puses. Visa tai suduzo i sipulius. Jos krutine uzpildes pyktis sumises su jauciama agonija privercia juodomis it anglis venomis ''pasipuosti'' jos paakius. Viena ranka nusuka Damon sprana ir jo kunui suglebus ant zemes, prklumpa ant keliu pati. Jos skruostais nuridejo kelios asaros.
Tyler Geminus
Tyler Geminus

if they stand behind you - protect them, if against you - defeat them.


NAMELIS #010: ZT8kz6k
Pranešimų skaičius : 314
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 37
Miestas : New York
Meilė : Unknown
Draugai : Rick Webbe, Silas
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Unemployed

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Erik Hellner Št. 02 01, 2014 3:48 pm

Kuomet jo krintantis kūnas, pirmiausiai į grindis atsitrenkė keliais, atšokęs, galiausiai sukrito pilnai. Neskaitant to, kad šia akimirka jis buvo labiau nei perdėtai atidus, įsisavindamas kiekvieną akimirką, numatyti vieno dalyko, merginos pasireiškimo, paprasčiausiai nesugebėjo. Greičiau, nesitikėjo būtent tokio veiksmo. Galu gale jis manė kad daro abiems paslaugą, sunaikindamas tą, kuris mažiausiai troško sunaikinti jį. Visgi, praėjus visai neilgam laiko tarpui, tarkim prieš tai jis buvo neblogai pasimaitinęs, todėl gavosi kad jo laikina mirtis te trūko apie dešimt minučių. Kuomet akių vokai pagaliau atlipo, nukreipdamas labai rūstų žvilgsnį į blondinę, pro sukastus dantis, taria: - Rimtai? Jei jis būtu sudeginęs mane gyvą, arba susmeigęs kuolą į širdį, tu būtum tik atsipūtusi? - Aiškiai suraukdamas antakius, neigiamai supurto galvą, mat visą tai kas nutiko jam ne vien kad sugadino nuotaiką, bet ir nuomonę apie Branson. Atsikeldamas ant kojų, dar trumpam mestelėja žvilgsnį į gulintį vyrą: - Kas? Jis pats prisiprašė, ir tavo nelaimei, mano kailis buvo man svarbiau, nei jo. Atsiprašau, kad sugebėjau nuvilti.  - Kuomet jo paties kalbą pertraukia netikėtas prunkštimas, pasitraukia prie durų, kurios vedė lauk iš šios vietos, ir tuomet net akimirkai nesustodamas, neatsigręždamas išeina ne vien iš šios vietos, bet ir iš merginos gyvenimo.
Erik Hellner
Erik Hellner
manhetteno gyventojas

NAMELIS #010: 8yPk0Vi
Pranešimų skaičius : 342
Įstojau : 2012-09-29
Miestas : New York
Rūšis : Vampire (36/800+)
Klanas : ΣᄂIJΛΉ

https://redfield-designers.tumblr.com/post/166269183427

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Tyler Geminus Št. 02 01, 2014 5:17 pm

Kadangi buvo praradusi laiko tekmes pojuti, nebutu galejusi pasakyti kiek laiko praejo iki kol Damon eme gaivvaliotis. Jausdamasi sumisusi del dviprasmiskos jos pozicijos, nukreipia paniekos kupina zvilgsni i vaikina:-Tu atemei is manes zmogu, kuris man buvo brangus,-susnabzda.-Nes tau nerupi niekas kitas, tik tu pats ir tavo paties interesai. Galejai pasprukti, galejai ji suzeisti, bet padarei tai, kas nebepataisoma,-neigiamai papurto galva. Stebedama tolstanti jo siluetastipriai sugniauzia kumscius. Norejo ji sulaikyti, bet zinojo, kad taip bus geriau. Jie buvo tarytum dvi liepsnos, kuriu sajunga naikino viska aplink. Jo itaka jai buvo zalinga. Pirstu galiukais nubraukia Alaric'o plaukus jam nuo kaktos. -Kaip noreciau, kad niekada nebutum tto suzinojes. Kaip noreciau tureti sansa viska istaisyti...
Tyler Geminus
Tyler Geminus

if they stand behind you - protect them, if against you - defeat them.


NAMELIS #010: ZT8kz6k
Pranešimų skaičius : 314
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 37
Miestas : New York
Meilė : Unknown
Draugai : Rick Webbe, Silas
Rūšis : Vilkatas
Darbo paskirtis : Unemployed

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Alicia Petrova Sk. 02 02, 2014 9:58 am

Žinojo, kad Deimonas yra teisus tik dėl viena – Isobel kūno tikrai niekas nerado. Tiesą pasakius morgas, kuriame gulėjo jos kūnas aplamai sudegė labai keistomis aplinkybėmis ir Rikas lankydavo tuščią buvusios žmonos kapą. Visa kita vyrui tiesiog nebetilpo į galvą. O gal tikrai buvo per daug savanaudis ir nepastebėjo, jog jo idealus būties portretas: mėgstamas darbas, gražuolė mylima žmona ir planai susilaukti vaikelio nėra tai, apie ką svajojo Isobel? Juolab retų atvejų, kai porelė susipykdavo kaltininkė buvo keista Fleming nemirėlių obsesija, motyvuota dar keistesnio moters noro žūt būt įsitikinti, kad vampyrai priešingai nei fėjos ar troliai, gyvenantys po tiltais iš tiesų egzistuoja. Tokie svaičiojimai tais laikais dar kėlė Rikui šypseną. Dabar šypsotis priežasčių kaip ir nebelikę.
Nieko keista, kad vampyras užbėgęs įvykiams už akių konfiskavo Saltzmano medgalį ir nusviedė jį tolyn. Rikas nebesiekė bet kokia kaina sužaloti Deimono, tiesiog iš paskutiniųjų ketinos įrodyti sau pačiam, jog kovos ligi paskutinio atodūsio. Štai dar vienas smūgis. Vėl prigludęs prie žemės pajaučia sūrų kraujo skonį burnoje. Skausmas paaštrėjo šimteriopai, nebegalėjo net suprasti ką vampyras jam sutrupino šį kartą. Apsvaigo galva, mintys visiškai išsibarstė palikdamos galvoje keistą priešmirtinę betvarkę. Nesuvokė pats, jog vis dar mėgina keltis. Jog vis dar nepasiduoda. Tačiau jau visai netrukus Riko kova pasiekia finišo tiesiąją ir vyras prasmenga tamsiame, giliame nebūties nieke.

- Sušiktas kalės vaikas!-tai yra pirmi žodžiai dedikuoti Deimonui po to, kai prieš akimirką negyvas Riko kūnas ūmiai pašoka, kai plaučiai sugaudo gyvybiškai svarbų oro gurkšnį, kai vyro širdis išsivadavusi iš mirtino sąstingio vėl ėmė plakti. Niekaip negalėjo suprasti kas nutiko. Ir kodėl. Ką galėjo suprasti, tai, jog mato Leksės veidą. Gražų, tačiau liūdną. Jog mato jos akis – dideles, gilias ir paraudusias. Jog guli padėjęs galvą jai ant kelių,-Ar aš rojuje? Kas per velnias...-subumba lėtai keldamasis, instinktyviai ranka patrindamas geliantį kaklą, kuris kiek pamena Deimono tikrai buvo nusuktas. Galva spengė nuo minčių chaoso, jautė kaip šyla jo pravėsti spėjęs kūnas.
- Kas nutiko, po galais? Ką tu man padarei?-kreipiasi į Leksę veik kaltinančiu tonu, nors iš tiesų neketino ir net nenorėjo vampyrės dėl nieko kaltinti. Tiesiog jautėsi sukakotai pasimetęs. Per daug pasimetęs, kad gebėtų blaiviai mąstyti ir sukontroliuoti tai, kas veržiasi lauk kone mechaniškai,-Ar aš gyvas?-suglumęs klausteli pagaliau pajutęs pulsą savo kakle,-Bet kaip?-kiek aprimęs įsikabina į Branson akis persmelktas klaikios nuostabos.
Alicia Petrova
Alicia Petrova

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1351
Įstojau : 2013-10-28
Rūšis : Zmogus
Darbo paskirtis : Housewife

Atgal į viršų Go down

NAMELIS #010: Empty Re: NAMELIS #010:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume