DIDŽIOJI SVETAINĖ

Kuomet didžioji dauguma čia susirinkusiu parodo norą su juo pasikalbėti, jau ketino pradėti bendravimą, kuomet jo jaunėlis nusprendė išsiaiškinti kas jam šiuo metu nedavė ramybės. Suraukęs antakius vien dėl to kad nežada to aptarti ne prie savo šeimos akių, neigiamai supurto galvą. Ir norėdamas kuo greičiau baigti ką tik pradėtą kalbą, viso labo pralemena: - Katerina yra praeitis, todėl ir turi ten likti. Mano gyvenimas tęsiasi, todėl verčiau rask sau veiklos. Padėk krovėjams sunešti dekoracijas, ar. - Sujudina savo pečius. - Pasimėgauk savo atvaizdu veidrodyje. Žodžiu, veik ką nors, kas tau teikia malonumą. - Šiuose namuose pasirodžius vilkui, susiaurina akių vokus, bei savo raktus pameta į Faye pusę: - Garažo raktai, gali naudotis bet kuriuo čia esančiu automobiliu. Iš bet kurios epochos. - Tuo baigęs savo kalbą, pagaliau pasitraukia lauk.

Nesugebėdamas nepastebėti pirmiausia jį pasitikusios žvilgsniu merginos, nuo jaučiamos paniekos veide tik dar labiau ištempia trumpalaikę, savimi patenkinto asmens šypseną. O kadangi paprasčiausiai nesugeba nulaikyti liežuvio už dantų, nukreipęs žvilgsnį į merginą paskuba perklausia: - Negaliu patikėti, negi nesulauksiu net pasisveikinimo, arba atsisveikinimo bučinio, Faye? Atsimenant gerus laikus. - Užvertęs akis, bei tuo pačiu metu prunkštelėdamas, nukreipia dėmesį į tuo metu prakalbusį Kolą: - Ir tu padarytum ką? - Nutaisęs skeptišką išraiška neigiamai supurto galvą, bei žvilgtelį į išeinantį.

Tuo metu kai į jo komentarą sureagavo tik vienas asmuo, savo dviprasmišką veidą nukreipia konkrečiai į Carrington pusę. Klausydamas tai ką ji susakė prieš išeidama, viso labo užverčia savas akis, tuo pat metu, prasitardamas: - Buvau ten, nepatiko. Todėl sugrįžau čia, kad ir toliau "mėgautis" tavo esybe. - Kuomet vėl nukreipia savas akis į čia belikusius, paskuba pakomentuoti: - Tai kur jūsų išgirtas svetingumas? Iki šiol nesulaukiau nei pasisveikinimo, nei pasiūlyto gėrimo.

Nukreipęs viso labo labai smerkiantį žvilgsnį į brolio pusę, lieka nieko nepasakęs vien todėl, kad šis labai greitai pasišalina iš šios vietos. Kadangi paskui nusuka ir jo mergina, nenorėdamas nieko sakyti įkandis, nukreipia žvilgsnį į atvykusio draugo pusę. Kurį laiką išlaikęs rimtą išraišką, pagaliau veide pasistengia perlaužti vos pastebimą šypseną. - Būčiau iškėlęs tau balių. - Iš kart patraukęs Džeiką į savo pusę, broliškai apkabina. Ir tik tuomet kai nesusilaikęs stumtelėja jį toliau, rankos mostu nurodo kažkur esantį stalą su gėrimais: - Negi esi pirmą dieną gimęs ir nesugebi sau įsipilti pats? - Neigiamai supurtęs galvą, pagaliau randa vietos atsisėsti, ir tik tuomet atrėmęs alkūnes sau į kelius, perklausia: - Bet negaliu nepaklausti, ką čia veiki? Turiu omeny, kad be manęs nieko beveik nepažįsti. O aš čia ne pagrindinis svečias.

Pasiekęs šio namo svetainę, laikydamas merginos nebylų kūną ant savo rankų, galvos mostu nurodo kad viena iš sofų, būtu iš karto atlaisvinta. Kuomet pasiekia minėtą baldą, atsargiai paguldo Elenos kūną ant jo. Neatsitraukdamas nuo jos, pakelia savo ranką, patraukdamas jai nuo veido užkritusią plaukų sruogą, norėdamas kad jo veiduko niekas nedengtu. Puikiai jausdamas kiek žmonių randasi šiame name, iš karto iš savo kišenės ištraukia savo mobilų telefoną, surinkdamas brolio numerį. Nelaukdamas kol bus atsiliepta, iš karto palieka balso žinutę: - Mes pavėlavom. Jos nebėra. - Kuomet atmeta skambutį, iš kart nukreipia akis į čia esančius, bet vietoje to, kad pradėti aiškintis, viso labo pašaukia: - Scarlett!! - Nujausdamas kad jai rūpės.

Neskaitant to, kad jau akivaizdžiai buvo nusiteikęs atsakyti draugui, kuris tuo metu užmezgė su juo kalbą, akivaizdžiai nustemba dėl to kad pastebi kaip yra atnešamas žmogaus lavonas, o atrodo dar prieš kelias minutes matė ją gyvą. Pasijutęs labai nekonfortabiliai, pasistengia atsargiai prieiti prie merginos kūno, kuris šiuo metu yra saugomas Deimono. Norėdamas kad asmuo nepradėtu draskytis, pirmiausia pasisako: - Leisk man pasižiūrėti. - Išlaikydamas rankas taip, kad asmuo matytu kad jis nėra nusiteikęs piktybiškai, atsargiai pasiekia merginos kūną, prie jo priklaupdamas. Uždėjęs savo ranką ant jos delno išorinės pusės, leidžia savo akims vėl nusidažyti kraujo raudonumo spalva. Kuomet sumerkia akių vokus, palengva nukabina galvą. Pajutęs tai kad merginos siela yra ją apleidusi, tačiau tai nereiškia kad ji yra pilnai pasitraukusi iš šio pasaulio, pakelia atmerktas akis į Deimono pusę, paaiškindamas: - Tai dar ne viskas. Aš jaučiu. Ji grįš. Joje pulsuoja vampyro kraujas.

Būdamas stipriai sukandęs dantis, stengėsi kuo mažiau žiūrėti į merginos kuri žuvo pusę, nes akivaizdu kad jam vis dar sukelia skausmą tai, kad jai gali būti blogai, ką jau kalbėti apie tai kad jos nebe liko. Įtariai stebėdamas kiekvieną, prie jo prisiartinusio asmens judesį, susiaurina savų akių vokus, tokiu būdu išlaikydamas mažą atstumą nuo merginos, mat bijo kad asmuo gali dar ką nors "pridėti". Nelabai bandydamas klausyti to, kas yra sakoma iš jo pusės, sutrinka tik po paskutinės šio asmens frazės: - Nesupratau? - Pakėlęs ranką, perbraukia delnu sau per veidą, bandydamas susivokti ar jam nepasigirdo. - Tu nori pasakyti, kad šie šūdžiai negana to kad atėmė iš jos gyvybę, visą laiką pudrino smegenys tai dar ir prigirdė savo krauju? Nori pasakyti kad mergina nekenčianti mūsų rūšies, nenorinti būti tokia kaip mes, dabar atgims tam kad siurbti kitų kraują? - Nesugebėdamas nulaikyti užplūdusio pykčio, iš karto išsilieja ant greta stovėjusio senovinio stalo, kuris nuo jo spyrio paskrenda kelis metrus į tolį. Kuomet abejomis rankomis perbraukia sau per plaukus, iškošia pro dantis: - Pasitrauk nuo jos. Jau geriau padaryk gerą darbą ir rask jos draugę. Mes išvykstam.

Palaipsniui pirmiausia atitraukęs ranką nuo merginos, galiausiai atsikelia ant kojų. Sustodamas taip, kad matytu tiek Deimoną, tiek ką tik pasirodžiusią Scarlett, išlenkia savus antakius taip, lyg jam neteiktu malonumo tai, kad žmogus visgi bus priverstas pavirsti į vieną iš žudikų, mintančių kitų žmonių krauju. Prieš pradėdamas kalbėti, liežuviu perbraukia per savo lupas, ir tik tuomet pasisako: - Aš Alfa, o tai reiškia, kad gebu šiek tiek daugiau nei kiekvienas iš jūsų. Ji atsibus. - Kuomet dirstelėja į Scarlett, pasisako: - Bet tu geriau nei kas kitas žinai, kad ji turės laiko labai nedaug. Tam kad tapti vampyre, jai teks gerti žmogaus kraują. Jei to ji nepadarys iki šios nakties, ji mirs. Gal taip būtu net geriau. - Iš kart atsitraukdamas per kelis žingsnius nuo Deimono, pratęsia:
- Tik ramiau. Aš viso labo išsakau savo nuomonę. - Sujudinęs savus antakius, tuo pačiu metu nutyla.

Tuo metu, kai žengia per durų staktą, kuris skyrė meno studiją nuo didžiosios dvaro svetainės, nesivargindamas nužvelgti visus susirinkusius, iš karto savo ledinį žvilgsnį į merginos kūną, kuri akivaizdu kad pasitraukė iš žmonių tarpo. Sukandęs žandikaulius, viso labo sumerkia akis. Neskaitant to, kad jam buvo labai svarbu kad Elena liktu žmogumi, galu gale jos gimimo jis laukė daugiau nei penkis šimtus metų. Sunkiai, tačiau pasistengia suimti save į rankas, bei niekaip neparodyti burbuliuojančio pykčio jo viduje. Atrodo labai ilgai išbuvęs užsimerkęs, pagaliau praplečia akių vokus, tuo pačiu metu, prasitardamas: - Debilai! Negi taip sudėtinga buvo paprasčiausiai išsaugoti ją kaip žmogų?! - Nei pats nejausdamas to, kad jis pradėjo kelti balsą, pagaliau pastebi tai, kad čia nėra vieno iš jo brolių, kas pasidaro labai aišku, jis ir turi būti tas, kuris sugriovė vieną iš atsarginių jo gyvenimo krypčių. Pasukęs galvą, bei tuo pačiu metu išspaudęs paniekos kupiną šypsnį, iškošia pro suspaustus dantis: - Turit penkias minutes išgabenti jos kūną iš čia. Nes paskui, aš jus susirasiu. Ir pasirūpinsiu kad ji nesuvartotu žmogaus kraujo. Man nereikia jos kaip vampyrės! - Kuomet pasisako tai ko neketino, nuleidžia savas akis.

Stengdamasis labai ramiai išklausyti visko, kas šiuo metu buvo sakoma aplinkinių žmonių, puikiai supranta tai, kad jam šiuo metu būtu geriausia išnešti Elenos kūną iki kol ji nespėjo prasibusti, nes kitaip jai tikrai nebus leista atlikti pervirsmą. Linktelėdamas galva, ir išvengdamas susikirtimo su Klausu, greitai pasigauna Eleną ant savo rankų, bei pasinaudodamas savo vampyriškais sugebėjimais, išbėga lauk, skubėdamas link jos namų.

Vien todėl kad visiškai nekreipia dėmesio į tai, kad jo šeima greičiausiai norės jį sulaikyti, nužvelgia visą tą veiksmą, kuomet Deimonas išneša merginos kūną. Nieko nekalbėdamas iki pat tos akimirkos, kai nebe mato jų, stengėsi kaip galima labiau sutvardyti visą tą pyktį, kuris šiuo metu yra užvaldęs jo kūną. Girdėdamas tai ką sako Claire, iškošia: - Užsikišk. Iš tavęs buvo daugiau naudos, kuomet leidai savo laiką karste. Bent jau nesigirdėjo tavo įkyraus balso. - Kuomet pagaliau nukreipia savo dėmesį į Scarlett, pagaliau pradeda dėstyti: - Ji tau nėra sesuo. Ir žinai kas? Jos iš viso nebėra, nes kaip manei, Elena mirė, todėl tuo pačiu metu turėjo mirti ir savo besaikė ištikimybė tam žmogui. - Suraukęs antakius dėl to, kad mergina iš karto pradeda aiškinti jam tai, ko jis net nesakė, neigiamai supurto galvą: - Kiekvienas iš mūsų, tame tarpe ir aš, turime pasirinkimą tame kaip toliau rituliuosis jų gyvenimas. Elenos žmogiškoji dalis buvo mano pasirinkimas, jei kartais viskas pakryptu ne taip, kaip aš noriu šiuo metu. Ir žinoma, tu iš karto randi progą įžvelgti manyje priešą. - Teigiamai linktelėdamas galva, dėl visą ko pasisuka į brolio pusę: - Aš esu hibridas! Ne vienas iš jūsų negali sustabdyti mane, todėl savo pačių labui, verčiau ir nebandykit! - Kuomet atsitraukia per žingsnį nuo jų visų, susiaurinęs akių vokus, pratęsia: - Taip Scarlett. Aš nepasikeisiu, aš nesu Deimonas, Stefanas ar netgi tas pats Kolas. Ir niekuomet toks nebūsiu. Laukiau Elenos gimimo daugiau nei pusę tūkstantmečio, ir tai kad tu jos draugė, nepakeis mano galimos ateities. - Įsmeigęs akis į jos pusę, perklausia: - Manau ir tu jau padarei savo pasirinkimą?

Naudodamasis proga, kad ne vienas iš jo giminaičių dar nepradėjo jam aiškinti kaip ir kas turi vykti toliau. Stengdamasis sutelkti visą savo dėmesį į šviesiaplaukę, paskuba pasisakyti tai, ko ji reikalauja iš jo: - Tarytum, tu nežinai kad kiekvienas asmuo turi pasirinkimą kaip gyventi toliau. Primeskime vieną iš tų pasirinkimų kuriuos turėjai tu. Jei tavo O'Conneris nebūtu išdavikas, greičiausiai būtum pasirinkusi jį, ir viskas pasibaigtu tuo kad ilgai ir laimingai gyventum žmogaus gyvenimą kartu su juo. Bet ne, jo pasirinkimo pasekmė buvo tai, kad tu buvai priversta pereiti į mano pusę, kuomet tapai tuo kas esi. Aš taip pat turiu pasirinkimą. Ar būti čia, nustoti trokšti to kam esu sutvertas. Atmesti norą būti nesunaikinamų, valdovu, sukurti armiją tokių pat hibridų kaip aš. Ar visgi išlaikyti Eleną iki reikiamos progos ir paaukojus jos kraują, kaip žmogaus ir tapti tuo ką įvardinau. - Nusukęs akis, neigiamai papurto galvą. - Bet kaip matai, aš čia, aš pasirinkau ramybę ir tave. - Susiaurinęs akių vokus, rankos mostu, nurodo tą pusę, kur link buvo išnešta mergina: - Tačiau niekas iš jų neturėjo teisės atimti iš manęs mano pasirinkimo, dabar tu suvoki tai? Aš nepasirinkau dar netinkamo kelio.

Akivaizdžiai nenorėdamas kad prieš akis mirguliuotu tų žmonių veidai, kurie šiuo metu nusiteikę priešiškai, pažvelgia merginai, su kuria šiuo metu kalba, per petį. Skirdamas šiuos žodžius būtent asmenims, kurie randasi toliau, pasisako: - Lauk. Jūsų pačių labui, verčiau dinkit lauk. (Primeskime kad jie pasimuistę, visgi išeina, nes nežadu kalbėti laukiant kol visi pasireikš). Kuomet pasiekia tai ko ir norėjo, vėl sugrąžina savo žvilgsnį į merginos veidą, norėdamas paaiškinti: - Aš esu vienintelis savo rūšies atstovas. Žmonės, vampyrai kurie mane supa, jie manęs bijo. Nes realiai menkiausias mano sukandimas yra jų mirties nuosprendis. Nesvarbu kad dauguma mano jog trokštu būti visiškai nenugalimas... - Suprunkščia. - Praleidžiant faktą kad jau toks esu. Aš turėjau planą, kuris leistu man "pagaminti" daugiau tokių kaip aš. Kas reikštu, kad bet kuriuo metu turėčiau užnugarį. Vilkai, kurie pereidami transformaciją, tapdami vampyrais nemirtu apsupti pragariško skausmo. - Nusukęs akis, šiek tiek susiaurina jų plyšius. - Ragana, padėjusi man rasti būdą kaip transformacijos metu išlaikyti hibritiškumą, pasakė kad "stebuklingas" ingridienatas yra Gilbert dvynės kraujas. Manau tau nesunku nuspėti tai, kad Elena ir buvo toji dvynė, kuri atspindėjo net menkiausią vizualią ląstelę, kurią kadaise turėjo Katerina. - Pauzė. - Kolas, sumovė mano planus prieš penkis šimtus metų. O dabar kažkas pasistengė tai sėkmingai pakartoti. Tai reiškia... - Atsisukęs atgal į merginą, pratęsia: - Kad mano pasirinkimo galimybę dingo. Nemanau kad tu tai suprasi. Bet dėl šios dienos įvykių, aš praradau daug. Ir tai toli gražu nereiškia kad dabar imsiu ir su tuo susitaikysiu.

Klausydamas merginos kaltinimų, kurie tik dar labiau sužadina jo įsiūtį, nusukęs akis, kuriam laikui jas sumerkia. Ir vietoje to, kad iš karto pradėtu kalbėti, pagaliau nesusilaikęs, vėl ima kelti balsą: - Iš kur tu trauki kad norėjau jos aukos?! Man tereikėjo jos žmogiško kraujo, o ne jos mirties, kas įvyko šiandiena. Negi taip sunku tai suprasti? - Žengęs link Scarlett, pagaliau ima dėstyti viską taip arti, kad atrodo juos skiria ne daugiau kaip dešimt centimetrų: - Ir tu teisi, man visiškai nerūpi tai, kad ji mirė. Man rūpi tai, kad aš negaliu gauti tai ko norėjau. - Jai pradėjus aiškinti kad jis yra vienišas, atsitraukęs, atsuka merginai nugarą, ir tuomet negarsiai suurzgia, po ko vėl pradeda kalbėti: - Koks skirtumas kokia yra viso to priežastis, Scarlett? Dabar jau yra per vėlu. - Kuomet nukabina galvą, kurį laiką lieka nieko nepasakęs, kol visgi sugeba pajusti merginos nusivylimą. - Tu tai sakai, norėdama mane suerzinti, nes mano žodžiai tau nepatiko. Nesakiau kad mano pasirinkimas manęs netenkina. Aš tiesiog norėjau turėti savo veiksmų laisvę. Tu nežinai ką reiškia gyventi kuomet nėra nieko tavo pusėję. O hibridai, taip. Jie būtu su manimi ne savo noru, bet jie net nesuprastu to. Aš būčiau jų kūrėjas, o tai reiškia, jie būtu man skolingi. Dėl to, turėčiau savą armiją. Nieko daugiau. - Atsisukęs į ją, susiaurina akių vokus, perklausdamas: - Pasakyk tiesą, juk ne tavo kraujas yra viso to kaltė.

Klausydamas merginos kalbos, pakelia abi savo rankas, kuriomis perbraukia sau per veidą, tarytum tokiu būdu nusiimdamas nuo jo visą nuovargį, kurį šiuo metu jaučia. Nežinodamas kaip dar reikėtu paaiškinti savo poziciją, atsidusdamas nusprendžia pasikartoti: - Koks skirtumas?! Aš nebandau paneigti nieko. Taip, ji man buvo reikalinga, kiek dar galiu kartoti tai? - Sujudinęs savus antakius, pastebi kad šiuo metu stovi netoli kažkokio fotelio, todėl, pasinaudodamas juo, atsisėda. Kuomet vėl pakelia akis į merginą, pasistengia pratęsti jų taip ir nebaigtą pokalbį: - Tave. Aš jau sakiau daug kartų tai, kad pasirinkau tave. Bet nesu užtikrintas kad tai bus visuomet. Jei atsitiktu kas nors, kas priverstu tave pasitraukti toliau nuo manęs, dingti iš miesto ar dar kas nors. Kas man liktu? Žinoma, pasirinkti antrą savo egzistavimo variantą. Hibridai yra tai, ko man reikia. Nes ne tau suprasti ką reiškia būti vieninteliu tokiu padaru kaip aš visoje egzistencijoje. Tas pats ritualas kokį teko praeiti tau, tas pats būtu ir su vilkais, bet atsivertimui tereikėtu gurkšnio jos kraujo, ne daugiau. Ir žinoma, būdami tokie kaip aš, jie nebe kęstu tų skausmingų transformacijų per pilnatį, jie būtu stipresni, daug stipresni nei ankščiau. Kuo tai yra blogai? - Suprunkščia. - Užgaidos? Skamba taip, lyg aš reikalaučiau kad jie neštu man pusryčius į lovą. - Neigiamai supurtęs galvą, pabaigia: - Aš girdžiu tave. Bet tu pati sau prieštarauji, vieną akimirka kaltindama mane, kita sakydama kad mane palaikai.