DIDŽIOJI SVETAINĖ

Puslapis 55 Previous  1, 2, 3, 4, 5

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 10 24, 2016 3:43 pm

*Laikui bėgant Mikaelsonų šeimai priklausantis dvaras tapo namais ir šiai jaunai hibridei. Andrea vis daugiau laiko leido kartu su originaliaisiais vampyrais. Padarais, kurie tapo ne tik šios tamsiaplaukės artimiausi draugai, tačiau ir šeima, tad skaudžios netektys paliko gylius randus ir Argent širdyje. Ypač Kolo žūtis. Niekam ne paslaptis, kad šiuos du asmenis siejo stiprus ryšys. Nors meilė ir buvo pasibaigus, jauniausias Mikaelson brolis visada užėmė svarbią vietą jaunos maištininkės širdelyje, tad tą naktį, kuomet Klausas pranešė lemtingą žinią apie Kolo mirtį, Andrea neteko dalelės savęs. Stipri asmenybė ir išlavinta savikontrolė neleido palūžti, nors tenka pripažinti, kad pasilikus vienai norėjosi rėkti ir išlieti skausmą ėdantį ją iš vidaus. Susitaikyti, kad artimo nebėra gyvųjų tarpe buvo tiesiog nepakeliama. Faktas buvo vienas, to kaltininkas nevaikšios laimingas šios žemės paviršiumi. Grįždama iš kapinių, kuriuose buvo palaidoti prieš tai minėto asmens palaikai mergina, žingsiamo namų link. Paskendusi prisiminimuose, žalias it smaragdas akis ji nuleido į rankos pirštą puošiantį senovinį žiedą, taip, tą patį žiedą, kurio taip norėjo visi raganiai, žiedą, kuris pasižymėjo magiška galia ir buvo Mikaelson šeimos relikvija. Kiek daug prisiminimų kėlė šis mažas, tačiau be galo galingas objektas... Mintis staiga išblaško telefono skambutis. Iš nedidelės odinės, per petį permestos tašytės išsitraukusi mobilųjį, ekrane perskaito skambintojo vardą. Elijah. Vyras, kuris suteikei hibridei gyvyės, antrajį kvėpavimą ir prasmę. Nuspaudusi žaliąjį mygtuką, tačiau nesustodama toliau žingsniuoja namų link* - Ehi... Turi žinių apie savo brolį? Į mano skambučius jis neatsako, o man nepatinka būti ignoruojama. - *Užverčia akis, mat girdimas atsakymas jai nepatiko* - Suprantu, tačiau tai nėra išeitis, tuo labiau, kad jį pažįsti geriau nei kas kitas. Klausyk, aš grįžtu namo, tikiuosi neužilgo tave pamatyti. Elijah, aš... nieko. Prašau, man reikia, kad grįžtum, supranti? - *Sunkiai dėstydama mintis, mergina atsidūsta, kol nutraukdama telefoninį pokalbį, pakelia akis, mat ką tik pasiekė dvarą. Iš išorės šis pastatas atrodė iš ties galingai, dvelkė senove, prabanga. Nepriekaištinga hibridės klausa išdavė šnabždesius sklindančius iš vidaus. Vienas balsas buvo naujas, nepažįstamas, kitas labai senai girdėtas, tačiau artimas. Tas maištingas tonas simbolizuojantis perdėtą ižulumą, pasitikėjimą savimi, merginos veide privertė iššaukti šypsnį* - Mažas šunsnukis - *Tyliai sumurmėdama sau po nosimi, pagaliau žengia pro duris, vedančias į svetainės patalpas.Abu vaikinai galėjo nesunkiai išgirsti moteriškus žingsnius. Lengvas ėjimas ir nestiprus kulnų kaukšėjimas šiems susidūrus su grindų paviršiumi. Netrukus prieš jų akis pasirodo ir moteriškas dailus siluetas. Lėtai keldama koja po kojos, kurias dengė lengvo kritimo trumpa suknelė mergina pasiekė abu veikėjus. Netardama nė žodžio paslaptingu žvilgsniu nužvelgia situacija. Buvo sunku pasakyti kokios emocijos virė šios dailios hibridės viduje, mat veido išraiška buvo neperprantama* - Prašyčiau, Džeksonai, nebūk toks nepakantus ir leisk vaikinukui pačiam apsispręsti, nespausk svečio į kampą. - *Kilstelėdama į viršų vieną antakį, savo skaistų veidą papuošia savo firmine kampinio pobūdžio šypsena, bei žengia dar kelis žingsius arčiau vaikinų* - Ką? Net labas nepasakysi? - *Akivaizdu, kad šie žodžiai buvo adresuoti ne kam kitam, o Klauso sūnui, kurį puikiai pažinojo Andrea. Ji niekada neteisė sunkaus būdo vaikino, net atvirškčiai suprato jo norą būti laisvu ir nepriklausomu. Šyptelėdama akis pasuka ir į Tony, bei gana kritikuojančiai jį nužvelgė. Pradedant svetimu krauju aptaškytu veidu ir baigiant avalyne. Nebuvo sunku "užuosti" baime, kurią alsavo šis pirmą kartą matomas asmuo* - Mmm, neskaitant Džeksono tiesmukišmumo ir blogų manierų, jo žodžiuose yra daug tiesos. Paprasto vilkolakio sugebėjimai yra tolygus nuliui, palyginus su hibrido dovana. * - Šyptelėdama, išvepia plaučiuose susikaupūsį orą* - Tačiau pirma noriu žinoti, kas per parodija čia vyksta. Tad... malonėkyt

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Anthony Gomez on Pen. 10 28, 2016 4:24 pm

Naturalus ir tikriausiai savaime kylantis klausimas ''kaip Anthony galejo pragyventi visus savo dvidesimt trejus metus, nenutuokdamas, jog nera paprastas vilkolakis?'' galetu buti paaiskintas tik tuo atveju jei pirmiausia leisite man grizti i sio is paziuros lengvabudisko, bet tuo paciu atlapasirdisko vaikino vaikyste. Jau savo gimimo diena rudaakis Gomez'as leido savo motinai suprasti, kad lengva nebus. Katik gimes jisneisleido ne garso, o praejus kelioms minutems eme melynuoti kol tiesiog suglebo Marisol glebyje nerodydamas jokiu givybes zenklu. Daktarai elgesi itin aplaidziai, atmestinai... taip tarytum nieko neisnesiotuko mirtis nebutu nustebinusi, bent jau taip tuo metu pasirode paciai gimdyvei, kuri sulaikiusi kvepavima kelias, amzinybe trukusias sekundes stebejo kaip yra bandoma gaivinti jos leisgyvi sunu. -Apgailestauju, bet...-daktaro mina atrode tokia apatiska, tokia apgailetina, kad ne pati nesuvokdama ka daro, Sueres tuc tuojau nusuko siam spranda. Seseles, zinoma, eme klykdamos begti lauk is palatos, taciau sia akimirka sielvarto sugniuzdytai motinai buvo nusispjauti i galimybe buti demaskuotai. Drebanciomis rankomis suemusi liesuti berniuko kuna ji perkando savo riesa ir griebdamasi siaudo prikiso ji mazyliui prie pamelusiu lupu. Kelilasai tikrai pateko vidun, bet tai nedave jokiu rezultatu. Jis tebebuvo mires. Parklupusi ant saltu ligonines grindu ji girdejo kolidoriuje kilusi surmuli, taciau dabar jai tai atrode ne motais. Jos sirdis tiesiog plyso kai pro asaras jos akiratyje pasirode velionio daktaro riesas. Nebeturedama ko prarasti ji ciupo salimais gulejusi skalpeli ir perrezusi juo vyro delna ji stipriai suspaude Anthoniui virs veido. Zvelgiant is salies, scena tikrai primine satanistini siaubo filma. Isteriski seseliu balsai ir zingsniai kelioms akimirkoms stabtelejo, taciau kai i patalpa ivirto du stambaus sudejimo policijos pareigunai saukdami ''rankas uz nugaros!'', kambarys buvo tuscias. Tik praviras langas ir nakties tamsoje plevenancios krauju suteptos uzuolaidos liudijo apie tai, kad visa ko liudininkemis atsitiktinai tapusios seseles sake tiesa. Ji bego kol pasiekusi akligatvi atsimuse i murine siena kazkokiame tamsiame skersgatvyje. Pro sali praleke policijos automobilis ir ji buvo kone tikra, kad po miesta zuja maziausiai trys ekipazai ieskantys moters, saltakraujiskai nuzudziusios daktara ir is kart po to pasprukusio is ligonines su savo negyvu kudikiu ant ranku. Vienas dievas tezino kaip butu pasibaigusi toji naktis jei ne tikru tikriausias stebuklas ivykes tuomet kai ji jau buvo beketinanti save iduoti. Ir staiga... Jis nubudo. Garsiai verkdamas ir guvus. Tonis buvo gyvas ir sprendziant is placiai atidarytos gerkles, norejo apie tai pranesti visam pasauliui.
Pati to nezinodama Marisol aktyvavo Tonio hibrido gena jau pirmaja jo gyvenimo diena. Nepaisant savo biologinio tevo DNR, Anthiny gime zmogumi irjei ne ta nedekingai susiklosciusi situacija, vienintelis jo su savimi per gyvenima tempiamasbagazas tebutu buves vilkolakio prakeiksmas. Deja likimas jam buvo paruoses kiek kitokiplana. Skurdi, vargiai subalansuota hibrides dieta ir vengimas maitintis krauju nestumo metu itakojo prieslaikini mazylio gimima ir jei ne laiku i jo sistema patekes hibrides, o paskui dar ir zmogaus kraujas, jo givybe butu uzgesusi nepraejus ne desimciai minuciu po to kai sis ikvepe savo pirmaji oro gusi. Taciau viskas nera taip paprasta kaip gali pasirodyti is pirmo zvilgsnio. Jis nespejo mirti mat hibrides kraujas tebepalaike jo gyvasti kai jo lupomis nuslydo keletas zmogisko kraujo lasu ir tokiu budu uzuot sukurusi hibrida, Marisol tiesiog issauke jame slypejusi gena. Butent del sios priezasties, Anthony Gomez tapo pirmuoju GYVU originaliuoju hibridu. 
Visa likusi savo gyvenima vaikinas buvo pakankamai grieztai kontroliuojamas. Marisol ne akimirkai nepaleido jo is akiu nors jis ne visuomet tai zinojo, Sueres puikiai numane kur is su kuo jis leisdavo laika. Viskas ejosi kaip is pypkes, kol jo gyvenime nepasirode Lili. Neprireike daug laiko, kad Tonis is paklusnaus paauglio taptu maistininku. Jis eme nebegrizineti namo, veliau pareiske, kad nusprende istoti i Alvar kuruojama buri, o kai jiedu eme kartu miegoti, Marisol ir pati suprato, kad prarado savo sunu amziams. Metaforiska prasme, zinoma. Tonis ne pats to nesuprato, taciau zvelgdama is salies motina jau seniai suvoke, kad stoti i kova pries Alvar yra beprasmiska mat anksciau ar veliau ta 'paleistuve' vis tiek taps jos marcia.



-Man tikrai nesmagu tave nuvilti, bet...-Tonio antakiai ganetinai israiskingai leido suprati, kad Jackson'o destomi dalykai jam yra svetimi. -Jau sakiau. Sumaisete mane su kazkuo, kuo as tikrai neesu. Niekada nejauciau noro gerti kitu zmoniu krauja, o kas liecia fetisus, man tikrai niekada nera kilusi mintis perkasti merginai kaklo,-nejaukiai pasikases savaji jis jautesi mazu maziausiai nepatogiai. -Tiesa pasakius,-uzteko vienos Mikealson'o frazes, kad pries tai itin uztikrintas Tonio balsas igautu kiek kitoki skambesi. -Priesingai nei kiti vilkoakiai, as niekada neesu nieko nuzudes,-kiek tylesnis jo tonas buvo ir vel pertrauktas akivaidziai kur kas guvesnio pasnekovo balso. Jackson'o snekos po truputi eme pastebimai klibinti vaikino pasitikejima viskuo ka manesi lig siol zinantis apie save pati. -Mano tevas... nebuvo....-staiga ji ismuse karstis. Akys eme lakstyti po kambari pries tai kai ir vel buvo priverstinai sukoncentruotos i aukles vaidemiui paskirta Mikealsona, o tiksliau jam pries nosi atkista paketa. Pasibaisejes jam prie veido prikistu krauju jis automatiskai atslijo atgalios. -Tu nesveikas...-pasibjaurejes jis akivaizdziai sleikstejosi vien mintimi apie kazkam kitam priklausiusio kraujo skoni. Taip, jis dievino puszalius steikus, bet tai buvo kas kita. -Tau ne visi namie,-inirtingai neigiamai papurtes galva jis ir pats siek tiek pakele tona kai ant jo buvo pradeta saukti. -Mes? Panasus?-pasaipiai syptelejes jis ne is tolo neprimine saltakraujisko ir gerai savo zodzius pasveriancio Anthony. Jis buvo kaip reikiant ismustas is veziu, o blogiausia tai, kad kazkuria pasamones kertele jis netgi eme tiketi tuo kas jam buvo sakoma. Karstligiskai neigdamas absurdiskai skambancia Mikealson'o teorija jis nervingai syptelejo. -Nezinau kada paskutini karta matei save veidrodyje ir ar jus, kraujageriai apskritai jame atsispindit, bet tamsta esi baltas kaip paukscio sudas,-nelaukdamas kol pirma bus apdergta jo rase, Gomezas jau ketino atsistoti nuo sofos kai ivyko netiketas ''sprogimas''. Instinktyviai zioptelejes jis placiai ispute akis. -Kas per sudas?!-pasokes nuo sofos jis nuzvelge baltus savo marskinius, kurie dabar buvo ismarginti tamsiomis kraujo dememis. -Zmogau, tu nesveikas!-jei tik butu galejes dabar matyti save veidrodyje galimas daiktas, jog purvini drabuziai dabar butu maziausiai ji domines dalykas. Tonio paakiai tapo juodut juoduteliai, o burnoje eme kauptis seiles. Butent ta akimirka prie kompanijos prisijunge Andreja. Pastveres ant stalo stovejusia stikline su alkoholiu, vilkolakis nedvejodamas ja uzsiverte. Trosko nuplauti i burna patekusi krauja. Jo sirdis dauzesi it paselusi. -Prasau...-atsisukes i pirma kart matoma moteri jis maldaujancias akis ismeige i is paziuros nekalta jos veida. -Visa tai yra didzulis nesusipratimas,-neigiamai papurtes galva jis vis dar neturejo zalio supratimo, kad jo veidas buvo pazenklintas kraujo troskuli indikuojanciomis venomis. Nuryjes burnoje tebesikaupiancius skyscius jis nuosirdziai manesi tapes poreles sadistisku bei nuobodziaujanciu hibridu zaisliuku. Kraujo donoru. Ar siaip, sunkiai zmogaus protui suvokiama pramoga. -Dzekson'as, tiesa?-pasisukes i kambaryje buvusi, taippat krauju susitepusi vaikina, jis alkune nusivale savaji veida. -Zmogau, as meksikietis!-konstatuodamas akivaizdu juos skyrusi fakta jis kvailai vyptelejo. Nereikejo buti isminciumi, jog suvoktum, kad stoti i kova su dviem hibridais butu buvusi tikru tikriausia savizudybe, todel jis emesi derybu. -Tavo tevas... hibridas, tiesa? Jis... jus manot, kad jis yra mano biologinis tevas?-nervingai syptelejes jis siek tiek atsitrauke atbulas. -Tai absurdas, zmogau. 

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
TAKEN AWAY TO THE DARK SIDE ✽
At any given moment you have the power to say: This is not how the story going to end.
avatar
Anthony Gomez

Good courage in a bad affair is half of the evil overcome.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 150
Įstojau : 2016-05-01
Amžius : 24
Miestas : Las Vegas
Meilė : Neisipareigojes
Draugai : Maggie
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Mechanikas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Jackson Mikaelson on Pir. 11 07, 2016 6:36 pm

Jauniausio originalių vampyrų klano šeimos nario dėmesys, panašu kad buvo nukreiptas konkrečiai į svečią, kurį teko prižiūrėti. Nebuvo patenkintas tuo, kad atvykimas į senuosius namus prives prie pareigų, kurios jo asmenybei ne vien kad nepatiko, tačiau ir visiškai netiko. Visgi, nesveikiems šios šeimos nariams atrodė priešingai. Įdomu, ar jie patys bent akimirkai sustojo ir pagalvojo apie tai, kad panašūs veiksmai galiausiai atsilieps Jackson‘ui taip, kad šį kartą jis nepaspruks keliems metams, nepalikdamas ne menkiausios galimybės jį pasiekti, jis išeis visam, visapusiškai atsisakydamas ne vien savo gyvenimo ištakų, pavardės, bet ir viso to mėšlo kuris atėjo kartu su lyg akimirka, kuomet jo gyvybė buvo išleista šiam brutaliai neteisingam gyvenimui. Kodėl neteisingam? Pagalvokime: priešingai nei vyresnysis brolis, hibridas neturėjo tokio dalyko kaip normali ar aplamai egzistuojanti vaikystė. Jis netroško būti ypatingu vien todėl, kad pusė viso pasaulio baiminasi jo biologinio tėvo ir tos šutvės, kuri eina išvien su juo. Visas tas antgamtiškumas teikė tiek pat džiaugsmo, kiek teikia butaforinės palaimos storuliui išvirti brokoliai. Nemėgo savęs, savo sugebėjimų ir to nesuvaldomo pykčio, virstančio į nepaisomą agresiją, priepuolių.
Originalusis hibridas, kuris ir yra atsakingas už visą tą „skirtingų rūšių miksą“, dažnai darydavo klaidas, kurios dažniausiai atsiliepdavo jo artimiems žmonėms. Caroline žuvo, vien todėl kad tai buvo vieninteliu asmeniu, kuris iš tikro galėjo sukelti skausmą nepalaužiamam Niklaus Mikaelson. Jauniausias iš šeimos brolių taip pat buvo sunaikintas, vyriausias dingo, tarytum nebūtu norėjęs su šiais asmenimis turėti nieko bendrą. Rebekah taip pat neužsiliko ilgai, atsižvelgiant į tai, kad gavusi bilietą į „laisvę“ nesvarstė ilgai, kuomet susikrovusi savo lagaminus išvyko ten, kur šią pasiekti būtu ypatingai sunku. Vadinasi liko tik Niklaus, Andrea (kuri iki pat paskutinės akimirkos liko ištikima šiems nemirtingiesiems), Jackson‘as, Freya ir dabar pirmą kartą gyvenime matomas Gomez‘as. Taigi, grįžtant prie klaidų, kurias buvo linkęs daryti biologinis tėvas, visada paliesdavo vien artimuosius. Tačiau, kuomet tai lietė vienos ar kitos paslapties atskleidimą, strateginius ir akivaizdžiai į dominavimą nukreiptus veiksmus, klaidų surasti buvo beveik neįmanoma. Gal būtent tai, bei ta didžiulė panieka viskam, kas turi bent kruopelytę gėrio, ir padarė originalų hibridą tokiu žinomu ir tokiu brutaliu? Vienaip ar kitaip, abejoti Niklaus žodžiais, kuomet jis užtikrintai pareiškė esą yra Anthony‘o tėvas, buvo sunku. Niekas labai nesiplėšė priimti vaikėzo išskėstomis rankomis, bet kažką neigti buvo tiesiog beprasmiška. Kur kas lengviau atrodė jį neutralizuoti, tačiau taip, kad niekam nekiltu jokio įtarimo. Planas buvo pradėtas įsigalioti, jau nuo pat tos akimirkos, kuomet „akmeninio“ veido savininkas, nusprendė nauja-virčio hibrido neišleisti iš šių namų.
– Gerai, tebūnie. Kažkuris iš tavo tėvų pasirodė esantis pakankamai apgailėtinas, ir iš to susikūrė tavo gyvastis. Tu nejauti troškulio, neatkreipi dėmesio į pulsuojančias arterijas ir netgi esi kažkoks frigidiškai keistas, gal net kvailas. Labai kvailas. Tebūnie, įtikinai.
Balso tonas skambėjo taip ramiai, tarytum pačiam Mikaelson‘ui nelabai rūpėtu įtikinti priešais esantį, kad šiam būtu pats laikas pramerkti akis ir liautis būti tik kažkieno „kalyte“, tapti vyru ir priimti vieną iš svarbiausių sprendimų savo gyvenime. Kuris žinoma atneš tiek teigiamus, tiek neigiamus dalykus, bet vienareikšmiškai galutinis variantas bus vertas viso to mėšlo, kurį teks praeiti. Gilus, bei panašu kad labai smerkiantis hibrido žvilgsnis lyg niekur nieko „nutūpė“ ant pašnekovo veido, kuomet šio veide pasirodė kiek dviprasmiška: ar tai pašaipi, ar tai tiesiog labai įprasta jam, šypsena. Panašu kad Anthony‘s panikavo, tačiau dar nebuvo aišku kas tapo visą ko priežastimi, ar palaipsniui sueinantys mįslių galai, ar baimė kad gyvas šių namų tikrai nesugebės apleisti. Juk net iš dabartinio nuotolio buvo galima nesunkiai atskirti prie namų artėjančios moters siluetą. Tam nereikėjo regos organų, tam tereikėjo to vidinio, šešto jausmo, geros klausos ir rezultatas kaip ant padėklo. Andrea, ten būtinai turėjo būti ši moteris, nes bet kuriai kitai pažįstamai dailiosios lyties atstovei nešautu į galvą užsimauti aukštakulnių, einant per žvyru nutiestą kelią aplink šiuos didžiulius, senovinius namus. Jau ketino tęsti savo pakankamai argumentuotai skambančių įrodymų tiradą, kuomet jauniklis (iš tikro very funny ir stupid taip rašyti, turint omeny kad Atnhony‘s yra vyresnis), galiausiai susirinko savo kiaušinius vien tam, kad bent dalinai pasipriešinti įžeidimams, kurių dar tuntais buvo paruošęs šio brolis.
Tie vešlūs ir akivaizdžiai labai vyriški antakiai savaime pakilo viršun, kuomet nelauktas ir nenorėtas svečias ėmė berti žodžius, aiškiai pervertindamas tai, kaip vizualiai atrodo vienas tų „stebuklingų vaikų“, kuriuo buvo priverstas būti Jackson‘as. Niekada nebuvo tuo, kuris labai lengvai įspaudžiamas į kampą, o ir tiesą pasakius su kitu asmeniu ir kitu laiku, jau seniai būtu pradėjęs muštynes iki kol vienas kris negyvas. Apie tai aiškiai šaukė ir netikėtai suspausti kumščiai. Pirštų odą net įgavo gana keistą, gelsvai melsvą atspalvį, nuo spaudimo, kurį ją vertė patirti hibridas. Sukando dantis, kone iššvokšdamas tai, kas pirmiausia šovė į galvą. – O tu tai manai kad esi labai juodas, nigeri?
Vos per vieną akimirką visa situacija įgavo kitokias spalvas. Iš esmės raudoną, atsižvelgiant į tai kad norėdamas išprovokuoti svečią, Jackson‘as ryžosi kraštutiniams veiksmams, kurie nulėmė donorų kraujo paketo „sutraiškymui“. Kraujo purslai pasklido visur. Suteptas liko ne vien Gomez‘as, tačiau ir jo to paties tėvo brolis, bei aplink esanti aplinka: sienos, gobelenas, netgi kai kurie baldai. Mikaelson‘as nespėjo net prasižioti, kuomet šiam už nugaros pasirodė pakankamai fatališka ir dažnai dvejopai iš proto vedanti tamsiaplaukė. Tai buvo gal penktas kartas, kuomet ji pasirodė šio hibrido gyvenime. Tačiau kažkokio priešiškumo jos atžvilgiu nejautė, net atvirkščiai, tokio tipo moterys jam patiko. Kodėl? Argi nėra smagu būti su ta, kurią nereikia traukti už liežuvio ar rankos, kad imtu ir padarytu tai, ko pavyzdžiui pati trokšta? Jos griežtumas, liežuvio aštrumas ir tik tikroms „kalėms“ tinkamas būdas kėlė susižavėjimą, ne kokį nors seksualų ar panašiai, bet susižavėjimą kuris lietė konkrečiai jos asmenines savybes. Jis nepasuko net savo akių, kuomet ištempė lūpas, sudarydamas ganėtinai blatną išraišką. – Ir kai vakarėlis pasidaro nuobodus, vienas malonumas kad tokia asmenybė kaip tu, jį sudrebina.  Man malonu tave matyti Argent, bet esu beveik tikras kad dar nebaigiau su šiuo snargliumi. – Nenuleido akių nuo Gomez‘o, kuomet eksperimentas pagaliau ėmė rodyti savo vaisius. Negalėjo gaišti ne akimirkos, kuomet paleisdamas kraujo paketą kristi, nežmogišku greičiu pasiekė savo brolį, sugriebdamas jį už gerklės. Tereikėjo poros žingsnių, kad šie du pasiektu ant sienos kabantį veidrodį. Bet, Jackson‘as tikrai buvo subingalvis, atsižvelgiant į tai, kad su dideliu malonumu demonstravo savo fizinį pranašumą (kol kas, ryškiai išreikštą) ir agresiją, kuri šiuo metu kaip tik surado taikinį, kur norėtu būti išlieta. Privertė vilkolakiu save vadinantį vaikį įsistebėti į savo atvaizdą veidrodyje. – Pabandyk dabar tai paaiškinti, panke. Prisiekiu, jei vemsi ką nors apie alergiją dulkėms, aš dabar pat išrausiu tavo „širdutę“ ir vėliau su panele Argent pasismaginsiu žaidžiant su ja futbolą. Štai ten, galiniame kieme. – Dar prieš pradedant kalbėti, buvo galima nugirsti kad tik tuomet kraujo paketas pasiekė grindis, kas sudarė išvadą kad abu hibridai pasijudino iš vietos neįtikėtinai greitai. Jackson‘o ranka pagaliau apleido Niklaus pirmagimio sprandą, pasitraukė per žingsnį, lyg tarp kitą ko išreikšdamas pasiteisinimą, kurio iš tikro net nebuvo būtina įvardinti. – Aš ne vampyras. Be to, pastarieji neatsispindi tik praeito šimtmečio filmuose, kuriuose dar nebuvo labai daug žinoma apie nemirtinguosius. Todėl baik maltį šūdą, mane tai erzina. – Pasiekdamas savo, būtent dabar Mikaelson‘as buvo kone tikras, kad Gomez‘as mažu mažiausiai pats pareikš norą pasilikti, vien tam kad gauti atsakymus į visus tuos klausimus, kurie kaip koks sprogęs ugnikalnis, turėjo užlieti jo galvą, kuomet pats savo akimis gavo galimybę įsitikinti kad nuo kraujo skonio, jo akys pasikeitė, o ir paakiai apsitraukė tiek vampyrams, tiek hibridams būdingais juodais „voratinkliais“. Vaizdas šiek tiek demoniškas, bet bet kokiu atvėju atrodo geriau, nei kad visas tas vilkolakių virsmas paprastais vilkais, kurie nuo neantgamtiniu skiriasi tik savo ūmiu būdu, bei dydžiu. Taip, iš savo asmeninės patirties galėtu pasakyti, kad dydis tikrai akivaizdus. Pasitraukė nuo brolio, šį kartą sustodamas prie pat moters, kuri pasirodė šiuose namuose paskutinė. – Kadangi pats „įsitikinai“ kad nesi hibridas, man belieka tik išleisti tave į laisvę, šūnyti. – Prunkštelėdamas, tipinis subingalvos pasuko akis į Andrea, vien tam, kad dar kartą žodiškai patvirtinti tai, ką greičiausiai moteris suprato pati. – Susipažink, tėtušis, kurį taip dievini, akivaizdu dulkinosi be apsaugos ir su šiuo berniūkščio motina. Anthony Gomez, pirmasis Niklaus Mikaelson sūnus. Tas, kuriam yra siūlomas amžinas gyvenimas, turtai, didžiulis paveldas, o jis viso labo atkiša vidurinį pirštą likimui į snukį, manydamas kas tai sumautas pokštas, ir greitai iš už kampo išbėgs Kutcher‘s, šaukdamas „tu išdurtas!“. – Demonstratyviai primerkdamas akis, hibridas akivaizdžiai tvardydamas norą vėl nudrėbti ką nors nemalonaus, pasistengia kone sušnabždėti, lyg Anthony‘o čia iš viso nebūtu. – Ar tu matei kiek ne daug kraujo reikėjo, kad „prabustu“? Velnias, jis net nepajuto pokyčių!

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Jackson Mikaelson to his beloved one: I’ll tell you what I know about death, my dear little girl. Death dances silently in everyone’s shadow, and she doesn’t give a damn. So why give a damn about her?
avatar
Jackson Mikaelson

you don't shit where you eat. and you really don't shit where i eat.


Pranešimų skaičius : 1354
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Originalus hibridas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Anthony Gomez on Pir. 11 14, 2016 12:07 pm

​Anthony fizionomija is ties pikta tapo kai brolis tyciomis kliude jo stigma tapusi rases klausima. Niekam ne paslaptis, kad net ir siais laikais, net ir gyvendamas tokioje issivysciusioje salyje kaip Amerika, Gomez'as visuomet jautesi prastesnis, antrarusis. Vasara is ties galejai vaikina palaikyti tiesiog gerai sauleje paskrudusiu Kalifornijos gyventoju, taciau istisus metus neblunkantis ''idegis'' saltaisiais metu menesiais itin isryzkindavo jo prigimti ir jis to neapkesdavo. Jis, kaip ir visi sia zeme vaikstantys homo sapiens, trosko to, ko negalejo tureti. Jo atveju tai buvo kilmingos istakos bei financine nepriklausomybe. Jackson'as savo ruoztu Toniui galejo pavydeti normalios vaikystes, darnios seimos, kaledinio jaudulio ir tu kukliu, neretai pacios mamos sukurptu dovaneliu po eglute kuciu vakara kuomet visa trijule jaukiai snekuciuodavosi prie to kuklaus sventinio stalo... Gomez'as to nevertino. Nepaisant neabejotinos meiles savo tevams, jis visuomet norejo daugiau. Net ir dabar, stovedamas pries izymiaja Mikealson pavarde nesiojancio tipo akivaizdoje, jis jautesi ir menka, meksikietiska, i barscius ikritusi muse. Issipletusios vaikino snerves bylojo apie viduje kunkuliavusi pykti, taciau lupos isliko tvirtai suciauptos. Pernelyg gerai buvo ismokes sia pamoka. Juk tokius kaip jis, jau pradineje mokykloje eme isskirti, dazniausiai tam, kad sumenkintu, apkaltintu. Tonis gerai prisimine kaip pradineje mokykloje dingus matematikos mokytojos mobiliajam, pries visa klase pastatytas buvo butent jis. -Prasau man grazinti mano telefona, Anthony!-sauke mokytoja kai visa likusi klase tuo metu gardziai kvatojosi ir rode pirstais. Sutapimas ar ne, Tonis buvo vienintelis meksikieciu kilmes moksleivis ir ne nemegindama to slepti,mokytoja vagyste pirmiausia apkaltino ji. Nieko su dingusiu daiktu neturinti tamsiaplauki. Nereikia ne sakyti, kad ta kart jis nepelnytai buvo paliktas po pamoku, o atejusiai jo pasiimti Marisol teko sumoketi nemenka ''bauda''. Niekas netikejo tokiais kaip jie, o Marisol taip karstligiskai stengesi laikytis inkognito, kad verciau sutiko taikstytis su tokia rasistine diskriminacija, nei kelti skandala. Tokio pobudzio neteisybe lydejo vilkolaki kone visa likusi gyvenima ir galop palauze vaikino dvasia, priverte ji itiketi, jog is tiesu yra ''prastesnis''.
Ne ikgai trukus Jackson'as emesi iniciatyvos ir ne nespejes pasakyti ''Jaronimo!'' Tonis jau kaktomusa plojosi i veidrodi tam, kad pats isitikintu tuo kas jam buvo sakoma. Jis neteko amo. Praverta burna jis letai pirstais paliete juodais kapiliarais isvagotus paakius. Jo sirdies daznis pakito,krutine eme nereguliariai kilnotis. Cia pat, uz nugaros vykes dialogas susiliejo i viena ilga, reiksmes neturinti sakini. Pirma i galva sovusi mintis zinoma buvo bandymas racionaliai visa tai paaiskinti. Jie su juo zaide. Pirma jam buvo pratrinta atmintis, dabar veikiausiai yra kazkokiu budu uzkalbetas matyti tai, ko is tiesu nera. Liezuviu pervedes per priekinius savo dantis jis staiga dar labiau isbalo. Pirstu atkeles virsutiniaja lupa jis isvydo tikru tikriausia ilti. -Kas per...-ji eme krsti lengvas drebulys. -Kaip...-priesais saltus ir savimi pasitikincius hibridus, Tony atrode it suslapes ir is salcio drebantis sunytis. Atsisukes i Jackson'a jis ne nebande nuslepti, jog persigandes ir pasimetes. -Bet kodel mano mama butu tai nuo manes slepusi? Jei is tiesu esu toks kaip tu... kaip jus abu, kodel niekada to nepastebejau?-suraukes antakius jis ir neprasomas prisedo ant krauju suteptos odines sofos. Kojos bei rankos siek tiek drebejo. Jo paakiai palaipsniui atgavo naturalia, zmogiska isvaizda. Suneres pirstus i veslius savo plaukus jis vis dar karstligiskai megino viskam surasti racionalesni paaiskinima. Fone vykstantis dvieju nepazystamuju pokalbis buvo sunkiai suvokiamas, o gal jis tiesiog liovesi klausesis kas jam sakoma. Vienaip ar kitaip, geras kelias minutes Tonis atrode nutoles, paskendes savo mintyse.
Tonis ilgus metus svajojo surasti buda pazaboti save virsmo metu. Jis kankinosi negaledamas iminti mysles- kodel jis kitoks? Vienu metu net rimtai norejo paprasyti Victorios, kad si pamegintu ji paversti tokiu kaip ji, taciau tai tebuvo sapaliojimai palyginus su dabartine akistata su savo istakomis. Jis nebuvo visam tam pasiruoses, nebuvo toks kaip jie. Gomez'a mirtis baugino. Tai, kas buvo hibridu kasdienybe, Anthoni siurpino. Jis nebuvo zudikas. Strateguoti, rinkti informacija buvo visai kas kita nei savomis akimis kone kas diena matyti kaip ne butinai nedori, seimas turintys asmenys isleidzia paskutiniji savo atodusi. -Ka jus... ka tavo tevas man padare?-suemes save i naga jis pakilo. -As neatsimenu nieko, po to kai... kai baigesi paskutinioji menulio pilnatis,-galvoje uzgimusi samokslo teorija eme neduoti jam ramybes. -Jis paverte mane hibridu?-zinoma, klausant is salies Tonio kalba ir pati intonacija galejo atrodyti kaip kvaistelejusio arba panikos priepoli patiriancio individo snekas. -As pabudau siuose namuose... ir... ir visas sitas... -desperatiskai pamosaves sau ties paakiais jis dar syk dirstelejo i veidrodi. -As tureciau mirti?-suraukes antakius jis atrode kaip reikiant pasimetes kai ir vel grazino savo zvilgsni tiek broliu. -Juk pagal viska tureciau jau dabar buti nemirtingas, tiesa?-ieskodamas pritarimo Andrejos puseje jis naiviai vylesi, kad moteriskos lyties zmogysta bus kur kas maziau pasiputusi, mazesne cinike nei Mikealson'as. Jo lupos buvo tokios sukepe, taciau jis ne nenutuoke, kad net ir isgeres trecdali Nilo upes, jis vargiai numalsintu bent dali savojo troskulio. Jo kunas, gaves slakeli zmogiskojo kraujo, norejo dar, taciau daugeli metu nesamoningai ugdyta savikontrole eme virsu. Jis net nesuprato ko jis is TIKRUJU nori! -As nesuprantu... ko is manes norite?-letai zenges atgalios jis jautesi lyg i kampa ispraustas zveris. Sumisimas ir baime del to ka isvydo veidordyje trukde jam blaiviai mastyti. -Noriu su juo susitikti. Su tavo tevu. Ir man reikalingas telefonas,-jis puikiai zinojo, kad jo padetisd anaiptol nebuvo pakankamai autoritetinga, kad sis imtu kazko hibridu reikalauti, taciau sia akimirka buvo toks isbalansuotas, kad ne pats nekontroliavo savo lupomis tariamu sakiniu. -

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
TAKEN AWAY TO THE DARK SIDE ✽
At any given moment you have the power to say: This is not how the story going to end.
avatar
Anthony Gomez

Good courage in a bad affair is half of the evil overcome.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 150
Įstojau : 2016-05-01
Amžius : 24
Miestas : Las Vegas
Meilė : Neisipareigojes
Draugai : Maggie
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Mechanikas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Jackson Mikaelson on Antr. 11 22, 2016 5:20 pm

Tapimas kitokiu monstru, nei tie, prie kurių yra pratęs pasaulis nėra vien tik ryškiausiomis spalvomis nutapytas tobulas paveikslas. Nebent žinoma, kas nors labai mielai ilgas valandas žvelgtu į tamsių dažų, sumaišytu su kūno skysčiais „piešinį“, bandant pamatyti visą tą skausmą, visą tą didžiulę auką, kuri buvo būtina. Ankščiau, kai Niklaus Mikaelson tik buvo bandantis tapti pilnaverčiu hibridu, kuriam nebus būtina kentėti virsmą, viskas buvo kitaip. Jis negebėjo sukurti armijos tų, kurie bus tokie pat kaip ji. Iš esmės, atrodo kad jis labiausiai baiminosi likti vienišu, ir kalba eina ne apie kokias nors „meiles seiles“. Vienišu iš tikro. Juk nėra nieko baisesnio, kai esi vieninteliu tam tikro rūšies atstovu. Nežinai iki galo, kas esi ir kuo nori būti. Jis nežinojo kad šis „užkratas“ yra perduodamas genetiškai, kuomet suvedi savo gyvenimą su „tinkama“ moterimi, kuri atstos tam tikrą indą, kuriame bus brandinamas tavo rūšies kūrinys. Įdomu, jei tai būtu vieninteliu būdu „padaryti“ hibridus, ar Niklaus būtu pakankamai nesveikas, kad dulkinti viską, kas pasitaikytu pakeliui, vien tam kad nebūti vieninteliu? Jei šį klausimą užduoti Džeksonui, greičiausiai vaikis net negalvodamas pasakys teigiamą atsakymą, kuris vargu ar liks suprastas. Jis niekina savo ištakus,  niekina savo tėvą ir tikriausiai niekada neateis ta diena, kuomet jis bus „priverstas“ pripažinti neva buvo neteisus. Bet ko galima norėti, kai tavo gyvenimas yra priešingas tam, kuris turėtu būti vadinamas normaliu. Keista, kodėl jis visiškai nenukirto visas tas butaforines grandines, kurios jį paiso su kraujo gimine ir nepaspruko kuo toliau? Atsakymą į šį klausimą negalėtu rasti net pats Mikaelson‘as. Jis ir pats nežino kas būtent jį privertė grįžti. Kažkoks keistas vidinis jausmas, prievolė šiame laike būti šioje vietoje, o ne kažkur kitur. Lyg likimu buvo parašyta, kad įvyks tai, dėl ko iš esmės jis ir gimė. Caroline mirtis? Ne. Anthony atsiradimas? Ne. Tuomet kas? Toks jausmas, kad šiuo metu jis tiesiog plaukė pasroviui, laukdamas kada ateis ta diena, tas „paskutinis teismas“, kuriame jis suvoks kas yra, kuo turi būti ir kokius pasirinkimus padarys.
Galu gale, negali būti kad jo didžiausias vaidmuo yra būti paskutiniu Niklaus Mikaelson sūnumi. Nes jei tai viskas, kas jam nulemta, dievaži, nesigailėdamas dabar pat išsirautu sau širdį, prieš tai pareikalavęs kad virtuvės darbuotojos iš to paruoštų gardžiausią patiekalą, po valgio pranešdami kad tai nebuvo „kiauliena“. Todėl taip, jaunasis hibridas vylėsi kad jo likimas dar nėra iki galo parašytas tų nematomų jėgų. Todėl taip, jaunasis hibridas vylėsi kad jo likimas dar nėra iki galo parašytas tų nematomų jėgų, kurios už tai yra atsakingos (galima pabrėžti skirtumą tarp Džeksono ir Katerinos: pastaroji mano kad už savo likimą atsakinga pati, jis priešingai). Juk jei už viską būtu atsakingas pats, ar rimtai kas nors mano kad imtu ir pasirinktu tapti kūdikiu suaugusio kūne? Būti nuskandintas, vos tik savo plaučius užpildė pirmuoju oro gūsiu? Ne. Jis nugyventu visiškai paprastą, greičiausiai pasipūtėliškai pacanišką gyvenimą, darydamas klaidas iš kurių nepasimokytų, būtu tas probleminis vaikas kuris atrodo gerai, bet tiesiog dar nežino kuo trokšta iš plataus pasaulio. Niklaus tikriausiai rautu nuo savo galvos tos gelsvai pilkšvus plaukus, negalėdamas patverti savo sūnaus išdaigas. O dabar, jis buvo nemirtingas padaras, priklausantis „išnykstančiai“ rūšiai, užaugintas gatvės, nepatyręs savo gyvenime visiškai nieko, kuo galėtu didžiuotis ar elementariai pasidžiaugti. Taip, turėjo jis merginą, gavo sekso kur kas ankščiau, nei tie, kurie tariamai laikomi „jauniausiais suaugusiais“. Bet niekas iš to džiaugsmo nesukėlė. Būtu koks kitoks, pagalvotu kad gal orientacija netradicinė. Bet irgi ne. Jis tiesiog nejuto gyvenimo skonio, apart tuos pykčio priepuolius, pastovu savęs badymą įvairiais eksperimentiniais medikamentais. Stengėsi jį atrasti, bet kuo toliau, tuo labiau tai atrodė neįmanoma, nepasiekiama.
Stebėdamas tai, kaip į savo pakitusią išvaizdą reaguoja vyresnis brolis, Džeksonas liko toks pats neįskaitomas, koks buvo prieš tai. Atrodė kad jo veidas sugeba iš savęs išspausti tik pašaipią miną, arba visiškai jokios. Toks šaltas, abejingas ir net iš pažiūros „negyvas“ veidas apie savo tikrumą išdavė tik iš vietos pajudančiomis akių rainelėmis, kurios kone sekė kiekvieną Gomez‘o sujudimą, analizuodamos tai, kaip šis šiuo metu jaučiasi. Vienu metu apėmė labai keistas jausmas, lyg jam iš dalies būtu gaila to, kur Anthony's įklimpo.
– Ei! Leisk man priminti kad papuolei ne į Horio Poterio stovyklą, kur įmanomi tam tikro pobūdžio stebuklai. Niekas tavęs niekuo nepavertė, toks esi iš prigimties. Kraujas viso labo pažadino tavo tikruosius ištakus, kurie buvo paisomi kažkokio barjero, tavo galvoje. Aš nežinau, nesu vaikštanti „išrinktųjų“ enciklopedija. – Vėlgi pašaipiai šyptelėdamas, galiausiai liovėsi stoviniavęs vienoje vietoje, tarytum būtu įkastas į grindis ir ant viršaus dar apipiltas statine betono. Užėmė patogiai pasirodžiusį fotelį, kuris nuo Anthony‘o buvo atskirtas tuo senoviniu, raižytu stalu, kuriuos kolekcionavo jo giminaičiai.  Jautė koks šiuo metu yra palaužtas netikėtas svečias, ir sakykit ką norit, bet tai buvo pati tinkamiausia akimirka paspausti jo asmenybę taip stipriai, kad šis galiausiai padarytu tai, kas iš esmės yra nepataisoma. Tai nebuvo piniginis ar palikimo klausimo reikalas, Džeksonas geriau nei kas kitas žinojo, esą tėvas yra sukaupęs tiek daug materialių vertybių ir vertybinių popierių, kurie vadinami einamaisiais pinigais, kad to užtektu keliems šimtams nemirštančių padarų. Visa esmė buvo giliau, ir būdamas tuo vaiku, kurio savo laiku nemylavo, kaip kad Gomez‘o, jis elgėsi atitinkamai atšiauriai, brutaliai. Juk puikiai suvokė tai, kad jei bent pirštu palies šį vaikigalį, tuomet malonės nesulauks, kas yra visiškai aišku. Bet nei Freya, nei Niklaus ne žodžiu neužsiminė apie psichologinį spaudimą, kuris dažnai pasirodo kur kas labiau veiksmingas, nei kad fizinis. – Paklausyk, – Stengėsi kalbėti, o ir elgtis taip, tarytum tai ką bandytu pateikti, būtu priimama kaip tikrų tikriausia tiesa, kuomet viso labo buvo tinkamų žodžių žaismas. Ir ką gali pasakyti, Mikaelson šeimos atstovai yra puikūs apgavikai. Kuomet reikalai liečia tai, ko šie stengiasi pasiekti. Ir šį kartą tai buvo Anthony‘o mirties paskatinimas.
– Kiekvieno hibrido atsiradimo istorija yra visapusiškai skirtinga, nors esminis dalykas lieka toks pat. Pirmiausia, kai pasirodo pirmieji nemirtingumo požymiai, kurie dažnai sutapatinami su žvėries instinktu. Galiu net lažintis iš bet ko, kad dabar trokšti į save susileisti galoną šilto, žmogiško kraujo. Bet, kad tai būtu aktyvuota visam laikui, kad įgautum neapsakomą jėgą, nepriklausomumą nuo nieko, turi mirti. Ir ei, – Demonstratyviai nurodydamas save, net pritariančiai galva linktelėjo. – Aš buvau paskandintas. Turiu pripažinti kad ne pats maloniausias būdas mirti tam, kad galėčiau atgimti savimi. Andrea, ar tau kartais ne sprandą nusuko, pats Niklaus? – Užversdamas akis, tarytum tai būtu visiškai nesvarbi informacija, vėl pasistengė savo dėmesį paskirti Gomez‘ui, tarytum laukdamas iš šio paskutinio žodžio, sprendimo, prie kurio visą šį laiką buvo taip akivaizdžiai vedamas. – Dabar viskas priklauso nuo tavęs, BROLI. Ar esi pasirengęs priimti save?
Nuoširdžiai net nenumanė kokia istorija siejo jų abiejų tėvą ir Anthony‘o motiną. Iš esmės net nebuvo labai suinteresuotas gvildenti tai. Praeitis nebuvo svarbi, tuo labiau kai ji niekaip nebuvo susijusi su pačiu Džeksonu. Gal šiek tiek savanaudiškai skamba, bet geriau taip, nei kad apsimetinėti neva tau rūpi. Keista visgi pasirodė, kokio velnio kalbėdamas apie gyvenimą keičiančius sprendimus, vaikis pirmiausia paminėjo savo biologinę motiną. Negi situacija bus dar labiau kvailesnė, nei kad įsivaizdavo hibridas? Negi vaikis yra liaudiškai vadinamas „mamyčiukas“, kuris be savo pirmojo į burną paimto spenelio savininkės negali nieko padaryti? Mintyse tikrai nusikvatojo, kai panašios mintys perskrodė jo galvą. Visgi nesistengė labai stipriai menkinti savo brolio. Kažkaip numanė, kad per didelis spaudimas gali jį įbauginti, bei pasielgti taip, kaip turėjo nuo pat pradžių, tai yra nešdintis kaip galima toliau nuo šios sadistų šeimynos.
– Aš nežinau apie tavo motiną  visiškai nieko. Bet numanau kad ji turėjo ne  vieną priežastį, kodėl derėtu nuo tavęs nuslėpti tiesą. Bet motinos yra tokios, nors tavo vietoje, nedvejodamas išrėžčiau jai tai, kad ji yra visiška idiotė, jei manė kad tavo nemirtingumą bus galima slėpti amžinai. – Kilstelėdamas rankas taip, tarytum bandytu primesti nelabai kuo prasikaltusį, kaip mat pratęsia savo kalbą. – Aišku, tu dabar pat gali išeiti ir man bus visiškai nusispjauti, kad planuoji gyventi šūdiną gyvenimą su iki šiknos apsimelavusiais tėvais, kurie net nepasakė kad tu esi Niklaus Mikaelson atžala, ir iš esmės turi pakankamai kietą šeimyną, didžiulius pinigus. Pagalvok vaike, niekas tau ne žodžiu nesugebės pasakyti kad esi kažkuo prastas, visos galimybės, galios, bus tavo rankose. – Liežuviu brūkštelėdamas per savo lūpas, pagaliau ėmėsi rodytis neva yra labiau atsipalaidavęs. Atsilošė į atramą, ir netgi pasimėgaudamas tariama „pergale“ suėmė ant stalo paliktą taurę su brandintu spiritiniu gėrimu. Įdėmiai stebėdamas jo sujudimus, galvos mostu nurodo kiek toliau esantį darbo kabinetą.
–  Tavo asmeniniai daiktai ana ten. Tačiau su Niklaus pasimatyti artimiausiu metu galimybės neturėsi. Ir patikėk manimi, jei bent šiek tiek esi girdėjęs apie minimą asmenį, turėtum padaryti išvadą, kad šiuo metu su tavimi sėdi labiausiai bendradarbiauti linkę asmenys. Nik'as atvyks, tik aš negaliu pasakyti kada, mat kai paskutinį kartą jį mačiau, jis planavo sužinoti apie tave daugiau, pavyzdžiui tai, kodėl išsiaiškino tiesą tik dabar. Matai vaiki, ne tu vienas buvai apgautas. – Pasidabindamas kampine šypsena, jis jautėsi taip, tarytum būtu situacijos valdovas, tas, kuris diktuoja šios dienos taisykles, pagal kurias kiekvienas bus priverstas „žaisti“. O kas geriausia? Tai kad greta sėdinti tamsiaplaukė moteris, buvo pakankama avantiuristė, kad imtu ir pasiduodama pasroviui, imtu talkinti Džeksonui, vien tam, kad pamatyti ant kiek žodžiais galima sugniuždyti net stipriausią asmenybę. Aišku, jei gerai suvoki ką turi sakyti, ir kuomet. Kitaip, pasieksi fiasko.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Jackson Mikaelson to his beloved one: I’ll tell you what I know about death, my dear little girl. Death dances silently in everyone’s shadow, and she doesn’t give a damn. So why give a damn about her?
avatar
Jackson Mikaelson

you don't shit where you eat. and you really don't shit where i eat.


Pranešimų skaičius : 1354
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Originalus hibridas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Anthony Gomez on Pen. 12 02, 2016 4:47 pm

Nei Jackson'as, nei neseniai pasirodziusi Andreja, svelniai tariant pasitikejimo jam nekele. Permainingas biologinio brolio elgesys glumino ir taip pasimetusi vaiki, taciau Gomez'as nebutu savimi, jei anksciau ar veliau suemes save i naga nebutu pasislepes po vadinamuoju poker face'u.​ -Isrinktuju?-susierzinimo rauksles susimete Tonio kaktoje kai jis vos regimai neigiamai papurte galva. Kazkodel tik dabar, atsidurus taip arti hibridu rusiai priklausanciu asmenu, ju egzistencija nebeatrode tokia svaiginanti, tokia trokstama kaip tai atrode tuomet, kai apie tokius kaip Mikealson'ai jis buvo viso labo girdejes. -Tu klysti,-pasitelkdamas savo gerai ivaldyta, kiek erzinancia sypsenele jis dare tai, ka mokejo geriausiai. Melavo. -Kad ir ka tai reiskia, as neesu toks kaip jus. Jums budingas kraujo troskulys man yra svetimas,-neigiamai pasukiojes galva jis syptelejo, taciau tuo pat metu jo atmintyje smestelejo trumpas it zaibas reginys. Atsiminimo nuotraupa, kurioje jis su didziuliu pasimegavimu isplese nemenka mesos gabala Santiagui is kaklo. Nuryjes burnoje susikaupusius skyscius kartu su gerkle uzgniauzusiu ir prasiverzti meginusiu panikos priepuoliu, jis ir toliau meistriskai dangste savo tikruosius jausmus. -Vadinasi tavo tevas...?-klausiamai palenkes galva jis nesugebejo uzbaigti sakinio. Pravertas apatinis zandikaulis isitempe. Susieti savo motina su pabaisa tituluojamu Niklausu atrode tiesiog neimanoma. -Tai kazkoks absurdas...-nervingai syptelejes jis ir vel stipriai sukando dantis. Jausmai eme virsu. Jo smegenys karstligiskai viskam bande surasti racionalu paaiskinima, taciau vidine nuojauta kuzdejo ka kita. Logiska, kad Marisol butu troskusi jam kitokio tevo. Tevo, kuriuo jis galetu didziuotis, taciau kaip ilgai ji ketino nuo jo viska slepti? Nejau ji tikrai mane, kad tiesa niekada neisaiskes? -Jis nezinojo, kad ji laukesi?-pamazu jo veidas prarado ta nuozmia, nepatiklia israiska. Tai, su kokiu uztikrintu balsu Jakson'as pute migla giminaiciui i akis butu pamazu apmulkine ir pati itariausia skeptika. Juk visi galai sutapo- nepaaiskinamas jo pasikeitimas virsmo metu, savikontroles praradimas, galu gale ir tai, jog ragana jau pries tai buvo jam sakiusi, kad tikrasis jo tevas nera paprastas zmogus... Viskas pamazu eme deliotis i vietas taip, kad Gomez'ui beliko pripazinti tiesa - jis niekada gerai nezinojo kas is tiesu yra. Gerai pagalvojus, tiesa visuomet buvo jam priesais nosi. Kodel jam niekuomet nereikejo kazkieno nuzudyti? Kodel pirmaji savo virsma jis patyre vos sulaukes 13-os? Kodel Tonis nebuvo vizualiai panasus i savo teva? Kodel Marisol taip paranojiskai saugojo ji nuo bet kokiu, kad ir vaikisku pestyniu, nuo mazumes kaldama i galva, jog tik argumentu pristige bukaprociai imasi mosuoti kumsciais? Ji bijojo. Paniskai bijojo, kad paragaves kraujo jis nebepajegs sustoti. Ji bijojo, kad jis taps toks kaip jie. Toks kaip Mikealson'ai.
-Man reikia kai kam paskambinti,-paciupes netoliese gulejusi, greiciausiai Jackson'ui priklausanti telefona, jis istiese mineta susisiekimo priemone i Mikealson'a. -Jei tikrai yra kaip sakai, tau nera del ko jaudintis. Labiau nei kas kitas esu suinteresuotas issiaiskinti sumauta tiesa,-palaukes kol brolis perims telefona ir ji atrakins, jis dirstelejo i Andreja, kuri atrode ganetinai apatiska, nesusidomejusi. -Jei per artimiausias kelias valandas jis cia nepasirodys, as neketinu jo laukti,-grazines savo tvirtai nusiteikusi veida i vaikina jis pereme jau atrakinta susisiekimo priemone. -Tikiu, kad tau buvo liepta mane cia uzlaikyti, bet neketinu sedeti cia kol tavo tevas iesko mano motinos. Ji gyvena apsupta vilkolakiu. Jie nieku gyvu jo prie jos neprileis,-kaip mazai Anthony tezinojo apie tikruosius savo kraujo giminaicius ir ta atmestina ju poziuri i toki nereiksminga dalyka kaip mirtingo zmogaus givybe. -As turiu susirasti ji anksciau, nei jis susirado ja,-abu pasnekovai sutartinai syptelejo. Jackson'o grimasa atrode atsaini, pasaipi. Vienaip ar kitaip, patyrusiu hibridu planas paseti dvejones, nerimasties sekla Gomez'o galvoje pavyko itin sklandziai ir jiems tereikejo sulaukti kuomet ju planas ims veikti.
Uzlipes laiptais i kambari, kuriame anksciau nubudo jis atrode kaip nesavas. Isbales jo veidas, nerimastingai lakstancios akys ir galop sirdis, kuri dauzesi it paselusi... Visa tai bylojo, kad apacioje primestas fasadas tebuvo blefas. Jis bijojo to, ka gali isgirsti kai kitame laido gale po ilgai trukusio signalo pasigirdo Marisol balsas. -Nu... nusiramink,-apsilaizes sausas it Sahara savo lupas jis prisedo ant lovos krasto. -Man viskas gerai... as... as nezinau kur as. Bet man viskas gerai. Mama...-bandydamas pertraukti susijaudinusia gimdytoja jis giliai atsiduso. -Man reikia, kad pasakytum tiesa. MAMA!-pirma kart gyvenime pakeles pries ja balsa jis stipriai sukando zandikauli pries tai, kai kone susnabzdejo sau rupima klausima. -Ar tiesa, kad mano tevas yra Niklaus Mikealson?-nesitikejusi tokios akistatos Marisol kitame laido gale nusciuvo. -Ar tiesa, kad as... kad as esu hibridas?-jos tyla sake daugiau nei tukstantis zodziu ir jo smakras eme virpeti. Visai taip, kaip virpedavo smakras vaiko, kuris netrukus ims verkti. Nuspaudes ''padeti rageli'' jis sugniauze telefona rankose. Tvardesi. Dievazi, jis kaip imanydamas tvardesi. Viskas jo gyvenimas, viskas ka manesi zinas, vyre i sipulius ir jis negalejo to sustabdyti. Jis jautesi isduotas. Jautesi pazemintas. Greitai, kol mobilusis nespejo ir vel nugrimzti i miego stadija ir uzsirakinti po tik vienam Jakson'ui zinomu uzraktu, jis surinko Lili numeri. Telefonas byptelejo vos karta ir jis is karto buvo peradresuotas i balso pasta. -Po velniu!-susikeikes jis pakilo nuo lovos ir zenge link miegamajam priklausiusio vonios kambario. Jau ketino padeti rageli, taciau kazkas viduje priverte ji sustoti. -Lili... pameni kai sakei, jog anksciau ar veliau iminsi mano misle?-priejes prie vonios ir kuri laika tiesiog zvelge i save veidoryje. Kruvini drabuziai ir veidas is ties atrode klaikiai. -Panasu, kad...-atidares spintele jis nuzvelge jo turini. Rozinis skustukas kojoms,vitaminu dezute... migdomieji. Kambarys greiciausiai priklause Frejai. -Panasu, kad issiaiskinau viska pirmas,-giliai atsiduses jis sueme migomuju pakuote. -As esu hibridas, Lili,-suraukes antakius jis atsuko dezute, kad isitikintu, jog kone visas turinys tebebuvo viduje. -Nezinau kaip, nezinau kodel, bet greiciausiai toks jau gimiau,-atsisedes ant vonios krasto jis susipyle gera sauja tableciu sau i delna. -Paragavau... buvau priverstas paragauti zmogaus kraujo. Zinau kaip tai skamba, bet Lili... man tai patiko. Skonis. Man jis patiko,-pasislykstejimo grimasa perkreipe jo paties veida. -As nezinau ka daryti, Lili,-siek tiek patylejes jis giliai atsiduso. -Zinau, kad dabar greiciausiai trenktum man i zandikauli ir pasakytum, kad suimciau save i naga,-syptelejes jis zvilgtelejo i duris, kurios nors ir buvo uzdarytos, negarantavo jam ir jo pasnekesiui privatumo. -As turiu eiti. Sudie, Lili,-nuspaudes raudona mygtuka telefono centre jis leido siaim sukristi i vonia. Susiberes gera ziupsni tableciu i burna jis nurijo jas uzsigerdamas vandeniu is ciaupo. -Tu elgiesi teisingai, Toni,-primindamas sau, kad motina is tiesu jam melavo jis nemate jokios svarios priezasties kodel neturetu tiketi Jakson'u, kuris ligi siol sake jam ''tiesa''. Grizes i miegamaji ji ir vel prisedo ant lovos. Dar penkiolika minuciu ir jis eme jausti mieguistas. Lupos neispasakytai dziuvo. Vargais negalais nusigaves iki vonios kambario jis eme saujomis gerti vandeni, taciau troskulys nei kiek neslugo. Kazkur giliai pasamoneje jis eme suvokti, kad padare didziule klaida, kad yra nepasirenges mirti, jis sukiso du rodomuosius oirstus sau i gerkle bandydamas suketi vemima. Veltui. Galva svaigo ir jis sunkiai begalejo islaikyti liksvara, ko pasekoje parkrito atbulas. -Sudas...-tai buvo paskutine jo istarta fraze kai jis tiesiog issijunge, nugrimzdamas i gilu bei tirsta, komai prilygstanti miega.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
TAKEN AWAY TO THE DARK SIDE ✽
At any given moment you have the power to say: This is not how the story going to end.
avatar
Anthony Gomez

Good courage in a bad affair is half of the evil overcome.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 150
Įstojau : 2016-05-01
Amžius : 24
Miestas : Las Vegas
Meilė : Neisipareigojes
Draugai : Maggie
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Mechanikas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Andrea Argent on Pen. 12 09, 2016 3:33 pm

*Išlaikydama gana apatiška veido išraiška, leido pirmą kartą matytam vaikinukui suprasti, kad jis jai yra pašalinis, o tai reiškia nekelia jokių emocijų. Šaltas, gana kritiškas žvilgsnis keliavo Anthony kūnu. Analizuodama jo kūno kalba, judesius, kvepavimo ritma ir net širdies plakimo tempą (ech, ta vampyriška klausa), leido sau padaryti išvadą, kad priešais esantysis bando iš savęs primesti "kietą", kuomet visi kiti rodikliai rodo, kad jis kaip kiekvienas normalus asmuo atsidūręs tokioje situacijoje kaip ši, jaučia baimę. Išvėpdama plaučiuose susikaupusi orą, tamsiaplaukė mergina abi alkūnes atremia į aukšąjį baro stalą, tačiau ir toliau nenutraukia akių nuo Gomezo. Dalinai buvo galima susidaryti įvaizdi, kad hibride nedėdama dideliu pastangų vien paprastu žvilgsniu priverčia vaikinuką jaustis dar nemaloniau ir taip nepatogioje situacijoje. Būdama pakankamai pastabi pro ausis nepaleido ir kalbos, į kurią įsijungė tik dabar, mat atitinkamos detalės ryškių bruožų Argent veide įžiebė šypsnį. Parodydama natūraliai baltus dantis, nežymiai atlošia galvą, o įsisiautėjusią vaikinų kalbą pertraukia negarsus kikenimas* - Matytumet save iš šalies... Anthony, tiesa? Susiimk, nes atrodai apgailėtinai. Esi girdėjęs apie Mikaelsonus, arba konrečiau Klausą? Tavęs neturėtu stębinti kodėl tavo motina nuo tavęs slėpė tiesą. Bandė tavę apsaugoti. Ir kas galėtų ją dėl to kaltinti. Nors... tiesą sakant tu visiškai nepanašus į jį. Visomis prasmėmis. Nesi vienas iš Mikaelsonų... - *Matomai pasakydama taip, nes norėjo sugelti ir taip neramiam vaikinui, šypteli, žvilgtelėdama į Džeksono pusę, kuris nenustodamas žodžiais rėmė Gomezą į kampą. Išklausydama jo kalbos apie tapimą hibridu, dar kartą šyptelėjusi neigiamai supurto galvą* - Nesimaišyk. Man niekas sprando nenusuko, tuo labiau Klausas. Mano istorija kiek kitokia. Tapti hibride buvo mano pasirinkimas, Matot... vilkolakio gena aktyvavau daug vėliau nei tapau vampyre. - * Užvesdama akis, ore sumakaluoja pirštais* - Na suprantant, atvirkštinis variantas. Tačiau savo sprendimo niekada nesigailėjau. Nieko nėra geriau už galia kurią valdai. Ir tavo atveju, Toni, nebebūtųm mėnulio vergu, kuriuo esi dabar. Supranti link kur yra lenkiama? Džeksonas tau suteikia galimybę tapti tuom, kuo tau lemta tapti. Neturėtum vengti savo prigimties. Kita vertus... -*Matomai provokuodama jį, kilsteli dešinįjį antakį* - Matyt tavo motina nuo tavęs tai slėpė ne veltui. M? - * Matomai šiam pasukus gyvenamųjų kambarių link, atsitraukdama nuo buvusios vietos, Andrea prisiartina arčiau Klauso sūnaus, kurį pripažįsta. Nužvelgdama preišais esantį Džeksoną, taria* - Mano nuojauta manęs dar niekada nebuvo apgavusi. Ir tai geruoju nesibaigs,.  Nenori man paaiškinti kokio velnio sukėlei visą šitą šurmulį apie tapimą hibridu? Jis naivus, ir tai buvo net aklam matoma. Koks tavo tikslas, Džeksai? - *Ant žodžių vampyriškai klausai užfiksavus ne tik pokalbį, tačiau ir pašalinius garsus, kurie deja nežadėjo nieko gero, užversadama akis, atsidūsta* - Aš pati to dar pasigalėsiu. Tu. Eini su manim, - *Aikvaizdu, paskutinius žodžius adresuodama jauniausiam Mikaelson, greitu žingsnius pasileidžia link kambario kuriame buvo Gomezas, tikėdamasi, kad Džeksonas eis kartu su ja*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me
avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 772
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Jackson Mikaelson on Pen. 12 23, 2016 1:14 pm

Ar galima sukurti dar didesnę tragediją, nei kad pastūmėti savo paties, taip ir nepažintą, brolį tiesiai mirčiai į nagus? Jei būti labai religingu, tuomet didesnės nuodėmės už šią surasti vargu ar būtu įmanoma. Tačiau kas būtent slypi už tokio žemo ir baisaus žygdarbio, jei tu net nesi tikras kuo priešais stovintis asmuo yra prasikaltęs? Žinoma, nors vizualiai abu vyrai ir turi tam tikrą genetinį panašumą su savo biologiniu tėvu, kurio ne vienas aiškiai nepažįsta, bet tik todėl kad vienam nebuvo suteikta tokia galimybė, o kitas paprasčiausiai pats savo noru tokios privilegijos atsisakė. Kartais, kai turi visiškai viską, ko negali sau leisti kiti, galiausiai pasieki išvadą kad neturi visiškai nieko. Nesuskaičiuojami turtai, skambi pavardė ir paveldas kurį tau primeta nešti amžinybę yra gana nemažas krūvis, kuris iš esmės turėtu teikti malonumą, bet ar teikia? Ir ar iš viso visa esmė slypi tame, kad jauniausias Mikaelson‘ų šeimos narys tiesiog  nenori dalintis tuo, kas nuo gimimo priklauso jam? Tuomet kodėl jis gaudamas pačią pirmą galimybę, „permetė auksinio berniuko“ etiketę, nuspręsdamas kad trokšta viską pasiekti savo rankomis, nuo visiško nulio, pabėgant nuo šeimą persekiojančių praeities šešėlių? Galima būtu pasakyti kad vaikis yra totalus idiotas, kuris  nesupranta to, kad yra gimęs su auksiniu šaukštu burnoje, bet kitą vertus, kaip gali jaustis pilnaverčiu kai asmeniškai nepasiekei nieko? Kai viskas, ką manai turįs, yra tavo biologinio tėvo nuopelnas? Nors net pažvelgus į savo atspindį veidrodyje, tu suvoki, kaip tavo kūną užlieja didžiulė neapykanta ne vien visam tave supančiam pasauliui, bet ir tavo kūnui, kuris taip aiškiai primena, iš kokio molio buvai drėbtas. Dievaži, jei tik būtu galima išmatuoti visus šiuos neigiamus jutimus, pastovius vidinius C4 sprogimus, kurie taip desperatiškai kankino šį jauną, laikui nepavaldų vyrą, tuomet visi pasaulio ugnikalniai pasirodytu kaip drungnas vanduo ir nieko daugiau.
Tai visiškai kita karta. Iš pažiūros, vyresnėlis Anthony Gomez (tikiuosi ateis diena, kai jis priims savo pavardę) yra visiškas nebrendila, kuris net negali išsiaiškinti ko nori iš gyvenimo, atsižvelgiant į gandus, viską ką sugeba, tai tinkamai išdulkinti savo alfą ir pakurti strateginius ėjimus, vilkams, kurie yra pakankamai buki, steroidų prisivalgę grybai, nesugebantys nieko padaryti likę be „palaikymo komandos“. Jis lengvai palenkiamas bet kurią linkme, lengvai įspaudžiamas į kampą ir nežinantis ką reiškia „pasipriešinimo mygtukas“. Jis pagarbus savo šeimai, geba panerti į romanus, kurie ne visuomet jam atneša naudą, kaip kad to norisi. O jaunesnėlis, na, reikia pabrėžti kad jis yra visiškai kitoks individas. Jis žino ko nori iš gyvenimo, visuomet kategoriškai laikosi savo nuomonės ir nesileidžia būti spardomas gyvenimo „karmos“ efekto. Jis pamišęs, tačiau tik geriausia to žodžio prasme. Arogantiškas ir pasipūtęs, vietomis net per daug. Jo gyvenimas yra nesibaigianti kova su „vėjo malūnais“. Galima pasakyti kad turint tokį temperamentą, bei pilna šikną, kuri trokšta pastovaus veiksmo, pastovių kovų ir bandymo atrasti visas įmanomas savo silpnas vietas, gal net gebėjimą pasiskirti kažkam, jis būtu tobulas karys tai korporacijai, kuri kaip tik šiuo metu kursto planus kaip paviešinti nemirtingųjų egzistavimą. Tiesa tame, kad net pati Alexis Farraday nesugebėtu šiame vyre surasti tas stygas, kuriomis būtu galima manipuliuoti, silpnas vietas, kurias būtu galima pradėti krapštyti. Jis buvo iš esmės pakankamai piktas, kad imti daryti protu nesuvokiamus dalykus, tiesiog, be kokios nors rimtos ar pateisinamos priežasties. Ir visai netrūkus, šis originalus hibridas pasieks tą ribą, kuomet jis gaus: arba prisidėti prie neišvengiamos pasaulio pabaigos, arba ginti tai, kas jam suteiks gyvenimo prasmę. Tačiau kuris variantas bus pasirinktas, visą tai priklausys tik nuo vienos akimirkos, vieno susidūrimo su pačiu velniu, užsimetusiu avies kailį.
Šiandien jis padarė viską, kad sugluminti „vilkolakį“, priverčiant jį suabejoti visiškai viskuo, kas manė yra tikra. Neliko prasmės švaistytis žodžiais, kurie nieko daugiau nebe pridėtu ir nieko daugiau nebe atimtu. Visiškai ramiai, tarytum būtu priėmęs tam tikro pobūdžio „pralaimėjimą“ Jackson‘as nuleido akis, suteikdamas broliui galimybę pasislėpti už durų. Akys visai atsitiktinai susidūrė su netoliese likusią Andrea. Nebuvo galima pasakyti kad jie būtu tapę kokiais nors ypatingai gerais draugais, ar tai kažkuo daugiau. Tiesiog gebėjo vienas kitą toleruoti, mat tiesiog nematė prasmės tapti vienas kito priešu. Gi buvo pakankamai stiprūs ir charakteristiškai šlykštūs, kad pasirūpinti tuo, kad egzistavimas nebe atrodytu toks malonus. Tuo labiau, Jackson‘ui labai nepatiko mintis kad ši seksuali tamsiaplaukė labai akivaizdžiai rotavo tarp visų šeimos vyrų. O kas? Kažkam tai turėjo užkliūti ankščiau ar vėliau, ypatingai turint omeny, kad visi tie „santykiai“ visuomet buvo patiekiami kaip pagrindinis patiekalas. Kartais ir pats susipainiodavo, su kuriuo ši moteriška brangenybė šiuo metu matosi. Gal kažkuriam iš jo biologinio tėvo brolių būtu pats laikas užmauti šiai deimantinį žiedą ir parodyti kažką panašaus į tai, kad ji neva priklauso jam? Ar bent kažkas panašaus. Vienu ar kitu atveju, tai nėra labai įdomi tema, apie kurią norėtu galvoti savo laisvu metu. Jų žvilgsniai susidūrė, kone tuo pačiu metu, kuomet hibridas prie savo lūpų prispaudė krištolo taurę. Palenkė visai ne daug, tik tiek, kad spirituotas gėrimas patektu į burną, švelniai nudegindamas gomurį. Atitraukdamas taurę, kurį negarsiai susidūrė su pakankamai žemo stalo paviršiumi, pasisako.
– Kas sakė kad mano planuose yra gera ar laiminga pabaiga, Andrea? Tu čia sukiesi pakankamai ilgai, kad suprastum kad mano tikslas nėra padaryti iš šios šeimos vieningą kumštį. Tuo labiau, kažkoks apsisnargliavęs vilkolakis, viso labo sugadintu pavardės reputaciją.
Nuskambėjo pakankamai šiurkščiai, turint omeny tai, kad kalba ėjo apie kad ir nevisapusišką tų pačių biologinių tėvų, tačiau vis vien brolį. Jackson‘as visuomet buvo labai šiurkštus,  nepriklausomai nuo to, apie ką vyko kalba, bet ar kas galėtu jį kažkuo kaltinti? Pasaulis ir be šio Mikaelson‘o yra pakankamai šūdinas, kad imti ir kažkokiu būdu jį labai stipriai akcentuoti. Jis bent nesukėlė globalinio chaoso, norėdamas pasirodyti, neva yra labai kietas nemirtingas, ir vat dabar kiekvienas privalo šį laikyti savo dievu. Tamsiaplaukė net pati to nesuprasdama, užduotose klausimuose paslėpė atsakymus į savo pačios klausimus, kuomet paminėjo tai kad minėtasis vilkolakis yra pakankamai naivus, kad patikėtu viskuo, kas jam yra „trinama“. Mikaelson‘o lūpų kampučiai pakilo, kuomet jis savo ruožtu, nusukdamas akis, tik vaizdingai įsipatogino, atsilošdamas į sėdimos vietos atramą. Nesivargino net palaikyti kokio nors mandagaus akių kontakto, tarytum kalbėdamas su moterimi buvo suinteresuotas kažkuo kitu. Tiesą pasakius ir buvo. Mat nemirtingo kūno klausa, fiksavo kiekvieną keliamą šurmulį, kurį už durų kėlė Gomez‘as. Tereikėjo išlaukti tinkamo momento, kad suvokti kad visas šis skambių žodžių furoras, galiausiai pasiekė finalinį tašką.
– Tai bus tobulas spyris Niklaus‘ui į dantis. Taip Andrea, tavo geriausiam bičiuliui, su kuriuo triniesi laisvalaikiu. Jam tereikėjo leisti Caroline išeiti kartu su manimi, ir dabar mano mama būtu gyva. – Oh, tai visgi akis už akį. Atimdamas iš savo biologinio tėvo pirmagimį, jis primins tai, kad iš jo gyvenimo buvo per kvailumą atimtas vienintelis geras asmuo, kuris jam iš tikro buvo svarbus. O kas svarbiausia, Jackson‘ui viso labo užteko užkalbėti dantį, naudojant labai protingai skambančius, spaudžiančius argumentus. Pasidabindamas pakankamai kontraversiška, labiau sociopatams tinkama šypsena, jis pakilo ant kojų. Vaizdingai pasivalydamas vilkėto viršutinio drabužio medžiagą, trumpam dirstelėjo į Argent pusę, kaip tik tuo metu, kuomet pasigirdo paskutiniai Anthony‘o gyvybę dar alsuojančio kūno atgarsiai. Kortos buvo mestos ant stalo, kuomet vyras pasiimdamas nematomą pergalę, buvo kone tikras tuo, kad tiesai iškloti pasirinko net labai tinkamą asmenį. Kad ir kaip Niklaus‘as pasitiki Andrea, vargu ar patikės kad jo ir Caroline sūnus ėmėsi panašių veiksmų, norėdamas priversti pirmą originalų hibridą kentėti dar labiau. Juk tėvo akyse, Jackson‘as yra viskas, kas šiam liko nuo kadaise iki negalėjimo mylėtos moters. Vadinasi, net labai norėdamas, nieko nesugebės padaryti šiam mažam šunsnukiui. Giliau įkvėpdamas, hibridas jau ketino pasileisti į kelionę kur nors, savo išpuoselėtu „BMW“ markės motociklu, kuomet nuo sofos atšokusi tamsiaplaukė privertė jį nusekti šią žvilgsniu. Kažkaip keistai pasijuto, kuomet gavo tam tikro pobūdžio „paliepimą“. – O, mažyte, beldi ne į tas duris, kuomet bandai primesti dominantę. Aš ne toks kaip likę šios nesveikos šeimos vyrai, atsiprašau, nelaižysiu tavo kojų tunelio galo, nes ji gražus ir tu taip užsimanei. – Jai pasukus link patalpos, kur buvo Anthony, Jackson‘as vis dar būdamas daugiau nei patenkintas savo žygdarbiu, pasisuko link durų, vedančių lauk iš šio muziejumi arba didžiule biblioteka dvokiančio pastato. Taip ir būtu pasiplovęs, jei ne susidūrimas su Marisol. Ak, pakvipo pigia meksikiečių melodrama, kuomet į namus įsiveržusi moteris ėmė švaistytis žodžiais apie tai, kad sunaikins kiekvieną, kuris tik pagalvojo apie tai, kad jos sūnui kas nors atsitiktu. Mikaelson‘as viso labo pademonstravo dešinės rankos vidurinį pirštą, kuomet nesiveldamas į „televisa presenta“, pasišalino iš šio pastato. Nesiklausė, net kai turėjo tūkstančius galimybių tai padaryti, kas jam buvo sakoma pavymui, kuomet apžergdamas savo dviratę transporto priemonę, nurūko kaip galima toliau nuo šio beprotnamo. Kažkaip nebuvo pakankamai nesveikas, kad dar ir stebėti visą tai, ką pridirbo, leisdamas vandenims nutekėti savaime. Gal ir gerai, mat kuomet nesibaimino susidūrimo su Marisol, kažkaip visai netroško susitikti akis į akį su valdinga Lili Santanico asmenybe. Kad ir kokia pisliai patraukli buvo toji moteris, ant kurios veido nuleisti norėtu kone kiekvienas, savo pimpalo poreikius patenkinantis tipas, rizikuoti savo šikna susidedant su karšta moterimi, kuri dulkinasi kaip koks triušelis, na, neskambėjo viliojančiai. O turint omeny kad jis ką tik (galimas daiktas) likvidavo vieną iš tų betų, kurių šiknos buvo saugomos, geriausia buvo kurį laiką tiesiog pabūti kažkur kitur, kur šie įvykiai nebūtu ne kiek aktualūs. Ir ne, tai ne bailio manevras, gausit skaudžiai per papą, jei taip galvosit.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Jackson Mikaelson to his beloved one: I’ll tell you what I know about death, my dear little girl. Death dances silently in everyone’s shadow, and she doesn’t give a damn. So why give a damn about her?
avatar
Jackson Mikaelson

you don't shit where you eat. and you really don't shit where i eat.


Pranešimų skaičius : 1354
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Originalus hibridas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Lili Santánico Alvar on Pen. 12 23, 2016 1:18 pm


_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I am too intelligent, too demanding, and too resourceful for anyone to be able to take charge of me entirely. No one knows me or loves me completely. I have only myself.

avatar
Lili Santánico Alvar

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 162
Įstojau : 2016-04-28
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Anthony Gomez
Rūšis : Alfa vilkolakė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=kxjX6aTVnHk

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Victoria Faith Lockwood on Antr. 04 04, 2017 3:57 pm

​Putlus ir riestas, juodomis odinemis kelnemis aptrauktas jauniausiosios Lockwood pavarde nesiojancios personos uzpakaliukas sklandziai nuslydo nuo Mason'ui priklausancio 1936-tu Indian Scout motociklo. Devyniolikmete buvo sumoteriskejusi: pakitusi Viktorios figura, eisena, primenanti selinancia juodaja pantera, net jos veido bruozai, o svarbiausia ryztinga israiska bylojo, kad tai kas nutiko naivios, patiklios mergaiciukes praeityje ja uzgrudino, priverte suaugti. Nenugincijamas buvo ir Katherine indelis kai kalba ejo apie nauja jos makiaza, sukuosena ir kas be ko-apranga. O ypac batus. Auksti, tiesa labiau rokiski tamsiaplaukes batai pagaliau susidure su akmenimis isgristu ivaziavimu i Milealson'ams priklausanti dvara, tyliai kauksteledami. Nusitraukusi nuo galvos salma ji graksciai papureno vos vos banguotus savo plaukus suteikdama savo ivaizdziui dar daugiau "swag'o", kurio ir taip lig siol is minios issiskirti nemegusi moteris vargiai stigo. Dabar gi ji buvo ryzki, gundanti, siek tiek paskaptinga. Trumpai tetrukusio ir galop paslaptingu persileidimu pasibaigusio nestumo rezultatas buvo i push up tipo liemenele ispraustos gerokai padidejusios merginos krutis, kurias tik dar labiau akcentavo V formos iskirpte baltos spalvos palaidineje. Perdem seksualizuotas, naujasis merginos ivaizdis buvo savotiskas meginimas pradeti viska is naujo, o svarbiausia, daugiau niekada nesileisti suvedziojama, iskaudinama. Negalejo pakesti to "as juk tau sakiau" Katherine veide net jei ji to ir neistardavo balsu. Privalejo ir vel it feniksas pakilti ant koju. Liautis verkslenusi pagaliau suimti save i naga.

Meisonas neatsake i skambucius, jo nebuvo niekur kur Victoria zinojo teva besilankant. Jis praleido pamaina gaisrineje ir niekas is ji pazistanciu negalejo tiksliai pasakyti kada mate vilkolaki paskutini karta ar su kuo jis buvo... lyg pati zeme butu prasiverusi ir pasiglemzusi jos teva, kuris dar taip neseniai dege noru ja pamatyti. Toks nebudingas jo elgesys verte ja nerimauti. Geriau nei kas kitas pazistanti Lockwood'a, Victoria pirmiausiai pagalbos kreipesi i mama, taciau siai atsainiai atrezus, jog si turinti kur kas idomesniu, neatideliotinu reikalu Berlyne, hibride ne juokais pyktelejo. Nuo pat grizimo i Nju Jorka, Pierce kone visa laika buvo kuo nors okupuota, o cia nei draugu, nei pazistamu neturianciai jos dukrai adaptuotis sekesi kur kas sunkiau. Jos nebeturejo pastovios gyvenamosios vietos kas mergina ypac liudino. Kaip Mason'as galejo tiesiog imti ir parduoti dvara, kuris jai buvo toks brangus? Ji turejo nemazai sukauptos tulzies ir nepriklausomai nuo to ar tevas to nusipelne ar ne, ketino ja islieti butent ant jo. Zinoma pirma reikejo ji surasti. Kaip jis is vis galejo leisti, jog ji patektu i visa su korporacija ir vampyru paviesinimu susijusia situacija kai ne tik neturejo su tuo nieko bendra, bet ir mazu maziausiai norejo figuruoti ziniasklaidoje. Nebuvo pratusi prie viesumos ir paparacu, o juk isvengti susidurimo su Anthony dabar, kai jos naujai iskeptos seimyneles nuotraukos mirga beveik kas antrame tabloide bus paprasciausiai neimanoma. Niekino pastaraji visa savo esybe. Net nebuvo tikra ar jis is vis nutuoke apie tai, jog nebeturi nuo jos slapstytis, juk taip ji isgasdines jos nestumas nutruko jai ne neipusejus pirmojo trimestro.

I Mikealson'u rezidencija Victoria atvyko ne atsitiktinai. Jos biologini teva ir ispudingo grozio dvaro savininka siejo tai apie ka Mason'as nemego atvirauti. Tas gyvenimo tarpas kai jos tevas buvo pavaldus Niklaus'ui, Lockwood'ams buvo gudus ir juodas. Victoria giliai atsiduso. Galvoje kirbejo tiek daug klausimu, kad veikiausiai net ir be dabartinio preteksto butu anksciau ar veliau atsidurusi pries didziules ir senas paradines siu namu duris. Vedama prigimtinio smalsumo ji norejo susipazinti su asmeniu sugriovusiu jos seima, sugadinusio jos trumpute vaikyste. Victoria niekada nebuvo supazindinta su tikrosiomis tevu skirybu priezastimis. Niekada nesuzinojo apie tevo neistikimybe mamai. Neitare, jog dabartini jos patevi ir Katherine sieja kur kas spalvingesne praeitis nei ji galetu isivaizduoti. Tyliai atsikrenkstusi ji ketino pasibelsti, taciau jos demesi patrauke antrame namo aukste isiziebusi sviesa kai tuo tarpu absoliuciai visas dvaras skendejo tamsoje. Sviesa netrukus uzgeso. Zinojo, jaute, jog yra stebima, taciau vis vien zenge vidun. Senos grindys isdavikiskai girgzdejo kai mergina letai pajudejo i prieki. Akys ilgai netrukus apsiprato su tamsa. Akivaizdziai prabangiais, taciau senoviskais baldais dekoruotame pagrindiniame kambaryje ruseno zidinys. It plastake, patraukusi sviesos link ji buvo isitempusi, taciau nebijojo. Ryzto ir drasos siai merginai niekada netruko. It degtukas ji buvo emocionali, trosko astriu pojuciu, kuriu patirti gyvenant Mason'o pastatytame 'siltnamyje'' ji tiesiog negalejo, nes it kristoline statulele buvo supama melo pagalvemis. Nezinojo koks ziaurus ir gresmingas gali buti aplinkins pasaulis, kokie saltakraujiski zudikai galedavo buti siuose namuose gyvanantys asmenys. Juk jei butu zinojusi, butu sios vietos vengusi, tiesa? Kitavertus, nei vienas Victorios tevu nebuvo is tu, kurie devynis kartus pamatuoja, o tik desimta kerpa...

Nuo sienos, iremintas didziuliuose tamsios spalvos remuose, i ja zvelge seimos portretas. Nei vieno jame pavaizduoto asmens Victoria nepazinojo. Nezinojo ir to, kad portrete toli grazu nera iamzinta visa Mikealson'u seima. Kazkas sujudejo jai uz nugaros ir tai priverte mergina krupteleti. Kone visa savo gyvenima praleidusi supama arba vilkolakiu, arba paprastu, mirtingu zmoniu, ji nebuvo visiskai pripratusi prie vampyrams budingo greicio, taciau ne neabejojo, kad patalpoje be jos esama butent numirelio. -Jei taip meginate mane isgasdinti, nepavyks...-nutaisiusi kiek imanoma labiau uztikrinta valsa ji ir vel kruptelejo, tiesa si kart tai buvo viso labo pazeme praskuodusi pelyte. Lockwood tik dabar eme suprasti padariusi klaida cia atvykdama. Sie namai buvo didziuliai. Net jei Mason'as ir yra uzrakintas kur nors rusiuose, ji niekada jo neras jei sio dvaro savininkai to nenores. -As ieskau savo tevo,-kreipdamasi i is paziuros tuscia patalpa ji neturejo, o ir nezinojo i kuria puse is tiesu reiketu ziureti. Tyla. Jokio atsako. Jaute kaip nugara perejo siurpas. Sie namai turejo savotiska, labai nejaukia aura ir ji trosko is cia dingi. Kaip imanoma greiciau. -Niklaus'ai?-kiek pyktelejusi ji surauke antakius, taciau ir vel nesulaukusi jokios zmogiskos ar paranormalios interakcijos ji patrauke isejimo link susitaikiusi, kad atvykti cia buvo bergzdzias reikalas. Staiga paradines durys, kurias mergina ne atsitiktinai buvo palikusi praviras, trenksmingai uzsivere palikdama svetaine skendeti dar gudesneje tamsoje. Jos sirdis suspurdejo. Adrenalinas verte ja virpeti. Lig siol ga monotoniska jos kasdienybe niekuomet nebuvo suteikusi jai tokiu krauja stingdanciu pojuciu, kurie mergina uzliejo supratus, kad kazkas... kazkas nematomas pastojo jai kelia. Letai, ne tai kaip tai daro supanikavusios blondines lekstuose siaubo filmuose, ji pastvere prie zidinio palikta zarstekli. Isiklause. Visi jos jutimai paastrejo desimteriopai. Zengusi keleta zingsiu duru link ji staiga atsisuko atgalios ir su didziule, antgamtiska jega pasidave i save sekusio nepazistamojo puse. Zarstekliu priremusi ji prie sienos ji netrukus sulauke kontraatakos ko pasekoje ir pati teskesi i siena, Saltasis ginklas triuksmingai nukrito zemen. Tamsus, banguoti plaukai apkrito jos veida tik dar labiau apsunkindami iziureti ir taip tamsoje vos regima uzpuoliko veida. -Tai viskas ka sugebi?-erzinanciai syptelejusi ji paabnde ji nuo saves nustumti, taciau nesekmingai. Dar niekada Victoria nesijaute tokia gyva. Dar niekada nebuvo atsidurusi tikroje, konfrontacineje situacijoje ir tai savotiskai jaunaja hibride veze.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
What the world is out there isn’t what you see on TV. It’s much worse. And it changes you. Either into one of them or a lot less than the person you were
avatar
Victoria Faith Lockwood

Trust is earned. I can`t just magically hand it over to you.


Pranešimų skaičius : 566
Įstojau : 2014-10-12
Draugai : Tayler, Andrea
Rūšis : Originali hibride
Darbo paskirtis : Studente

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Jackson Mikaelson on Pir. 05 01, 2017 8:02 pm

Visuomet galinga, vieninga ir daugumai nemalonų šiurpą kelianti Mikaelson šeima, dar niekada iki šiol nebuvo pasiekusi tokios egzistencinės krizės, kokia kamavo būtent dabar. Vampyrams palaipsniui tapus nebe šešėliniais nakties padarais (už ką niekuomet nebus dėkingas, mat dabar išgyventi tapo kur kas sunkiau, nei prieš tai, ypatingai jei netrokšti viso to dėmesio, kuris ateina su tuo, kad tave demaskuoja, o tai nutinka kiekvienam, priklausomai nuo aplinkybių), Elijah Mikaelson ir Jackson‘o biologinis tėvas, Niklaus Mikaelson buvo likviduoti. Tikriausiai niekam nebūtu paslaptis tai, kad originaliosios vampyrų šeimos atstovai „nesicackintu“ su naujai bandomomis įvesti taisyklėmis, netaptu staiga pavyzdingais piliečiais ir vargu ar pradėtu į save pilti kraujo pakaitalą ar tai su brašių, ar tai su kokių bananų pagardu. Jie puikiai apgalvodami visas galimas aplinkybes, paskelbtu karą, netrūkus surasdami tarpininkų, kurių dėka iškeltu didžiulią kariauną. O taip, originaliosios šeimos vampyrai vargu ar pradėtu gyventi taip, kaip šiems liepiama kažkokių laikui pavaldžių žmogystų. Tiesą pasakius, nėra iki galo suprantama kokią pusią palaikytu pats Niklaus Mikaelson sūnus. Aišku tik vieną, jam stipriai niežiejo visas kūno vietas, imti ir sugriauti korporacija, kuri kuo toliau, tuo slidesnė atrodė. Vien užtenka atsižvelgti į tai, kad per labai trumpą liko tarpą visų rūšių nemirtingųjų skaičius ženkliai sumažėjo. Jie nebuvo sunaikinti priešų, jie paprasčiausiai dingo nuo žemės paviršiaus, mislingai. Ar tai sutapimas? Vargu. O ir pats Jackson‘as nebuvo koks nors silpnaprotis, tikintis vienaragiais ir vaivorykštės gale sėdinčiais nykštukais (ar leprikonais), kurie kaupia aukso monetas, dedami jas į aukso puodą. Gvildendamas įvairias sąmokslo teorijas, jis ilgai netrūko, ne vien išsiaiškinęs didžiąją dalį korporacijai dirbančių asmenų, tačiau ir rado tikslų adresą, kur randasi specializuotos, kruopščiai „paslėptos“ laboratorijos, vena dirbančios prie įvairiausių projektų, kurie atneš naudą ne vien mirtingiems, bet ir nemirtingiems. Tik įdomu, nuo kada gi žmonėms parūpo tie, kurie yra nepavaldūs natūraliai mirčiai? Keista iš tikro, kad dar niekas nesusigraibė imtis raganų, juk nuo šių viskas ir prasidėjo, tiesa? Vampyras ar tai vilkolakis neišsirideno iš kiaušinio, nes taip užsigeidė ponulis Dievas. Vadinasi, galima teigti, kad asmenys, kurie visus bando valdyti it už virvučių tampomas marionetes, žino ir gali toli gražu ne viską. Tačiau kalba eina ne apie tai. Kuomet iš Mikaelson‘ų šeimos buvo likviduoti du stipriausi, Rebekah aptiko ant savo čiurnos žymą (hex), kuri nesimbolizavo visiškai nieko gero. Ir net ta pati Freya nebuvo tikra, kaip būtu galima pašalinti šį objektą. Juk šeimos blondinė net ne kartą bandė šią išdeginti, nupjauti, ar aplieti kokia nors rūgštimi. Neveikė visiškai niekas, mat vos oda atsistatydavo visai ne paprastu būdu, žyma buvo ten pat. Seserys, arba šiuo asmens atžvilgiu, abi neblogai atrodančios tetulės išvyko. Tikriausiai ieškoti atsakymo kitur (merginos, jei kartais jūsų reikėtu, norėčiau kad bent nebūtumėt butaforinėmis, todėl paduodu išeiti, neva jos išvyko kuriam laikui), mat nelabai gilinosi. Dar buvo likęs nesantuokinis Niklaus‘o pirmagymis, su kuriuo reikia pripažinti nelabai sutarė. Tikriausiai nelabai sutapo bio laukai, arba aplamai nemėgo skystablauzdžių, kokiu Anthony ir pasirodė, kuomet akivaizdžiai negebėdamas priimti sprendimų pats, slėpėsi po moterų sijonais. Argi galima tai apibūdinti kaip nors kitaip? Lili Santanico, ar Marisol Gomez? Vienaip ar kitaip, auklėtas, o tiksliau visiškai neauklėtas, mat tiek savo charakterį, tiek savo vardą, tiek verslą ir netgi savotišką žinomumą pasistatė savo paties rankomis, tinkamai išnaudojant protines galimybes, ir tikrai ne tam kad pažaisti „two dots“. Šie namai palaipsniui tapo negyvenami, po teisybei, Jackson‘as niekada nemėgo pompastikos, ir daugumą savo gyvenimo naktų praleido tarp socialiai nepasisekusių asmenų, miškuose, arba gatvės kovų treniruočių salėse. Puoselėjo save, bandė save, galiausiai padarydama save tokiu, kokiu tikėjosi tapti. Netrūko nieko. Na, net moters taip baisiai netroško. Turėjo tų „draugių“, kurias paimti būtu kur kas paprasčiau, nei nuo žemės pasikelti nukritusį centą. Bet, kūniški malonumai kažkaip atrodė nuslopę prieš gyvenimo siekius. Visgi, laikėsi tokios nuomonės, kad nepriklausomai nuo to, turi antrą pusę ar ne, tačiau pirmiausia turi rūpintis savimi, savo ateitimi ir dabar esamu tvirtu pagrindu po kojomis. Hm, gal dėl to ir iširo jo santykiai su mergina, kurią manė mylįs? Vienaip ar kitaip, dabar tai jau buvo užverstas gyvenimo knygos lapas, kuris neturėjo visiškai jokios reikšmės dabarties Jackson‘ui. Meilė, aistra ir visą kitą praeina, todėl apie tai ir kalbėti neverta. Visai tipiška, tiesa? Tas faktas, kad bet kuris normalus vyras nelabai mėgsta kalbėti apie savo praeitus santykius. Nesinori užvažiuoti žodžiais ant kažkada mylėtos moters, nes taip, ji buvo mylėta. Tai geriau patylėti visai.  Likdamas Los Andžele, jaunasis hibridas vargu ar planavo apsistoti šiuose namuose, aplamai ketindamas ant visų baldų užmesti paklodes ir palikti namą tiesiog taip. Bent iki to laiko, kol ateis ta diena, kai visi Mikaelson‘ai vėl stovės greta vienas kito, tokie pat arogantiški, pasipūtę ir trokštantys įvesti savo nepalaužiamą tvarką ar įstatymus. Visgi, visiškai pradingti irgi nedrįso, galu gale, dėl tam tikrų priežasčių teko lankytis čia periodiškai. Pavyzdžiui? Paprasta. Šie namai net kuomet priklausė nemirtingiems ir savimi pasirūpinti galintiems padarams, juose taip pat buvo integruota tylioji „namų apsauga“, pranešanti savininkui, kuriuo šiuo metu laikinai buvo jauniausias iš šios šeimos atstovų, bo konkrečiau Jackson‘as, kad namuose esti įsibrovėlis.
Tikriausiai nieko keisto nėra tame, kad kai sužinai kad į tavo namus pateko nelauktas ir nepageidautinas asmuo, nepriklausomai nuo to, kas šis yra ir ko nori, neateini tam, kad pasakyti, – „o labas, ieškai tualeto?“. Tu savaime imi ginti tau priklausantį nekilnojamą turtą. O jei prie to viso tavo temperamentas ir visas gyvenimo būdas nėra kažkoks stabiliai slopus, geruoju panašus dalykas paprasčiausiai pasibaigti negali. „BMW“ markės motociklą paliko šiuose namuose prieš tai, kai išvyko pas pakankamai toli nuo šio pastato gyvenančių asmenų, suderindamas paskutinius štrichus, kuriuos šiam paliko sutvarkyti šeimos moterys. Atskubą į šeimai priklausantį pastatą nežmogišku greičiu, tačiau tuo pačiu metu nesukeldamas ne menkiausio šurmulio, kuris galėtu kokiu nors būdu pabaidyti čia nekviestai pasirodžiusią tamsiaplaukę. Norėjo pirmiausia įsitikinti kas ji per viena, ir kokio velnio atvyko ten, kur net labai akivaizdu, kad prieš tai nebuvo apsilankiusi. Laikydamasis šešėlio, jis įdėmiai stebėjo jos veiksmus, neskubėdamas kaip nors sureaguoti. Jai prabilus, sunkiai tvardėsi nesuprunkštęs, arba nepradėjęs visiškai nevaldomai krizenti. Gerai, ji ieško savo tėvo, tačiau ar šis pastatas tikrai panašus į „atleisk man“ ar „pamečiau draugą“ programos filmavimo studiją? Vargiai, oi dar ir kaip vargiai. Visgi smalsumas nesuteikė jam progos įsiterpti, o tik toliau ramiai stebėti kas vyks toliau. Vienu metu net įdomu pasidarė, kas gi vyks toliau? Matė ir tai, kaip ji pasičiupo žarsteklį. Gerai, ar tai tik Mikaelson‘ui pasirodė gana apsurdiška? Pasvarstykime: žmogus įsibrauna į apleistus namus, nekviestas, nelauktas ir netgi negavęs leidimo patekti į vidų, kada šiam užsimano. Pasirodžius savininkui jis pirmiausia griebiasi ginklo, norint padaryti ką? Apsiginti? Taip, visiškai nelogiška ėjimų seka. Būdamas užkietėjusiu analitiku, visada stebėjosi tuo, kaip gi kartais absurdiškai elgiasi asmenys, patekę į prieš juos nukreiptą padėtį. Nors visgi, Jackson‘as dar nepadarė visiškai nieko, ir šiaip, vargu ar šiaip sau imtu ir užsipultu moterį. Bet tebūnie, sakykime, kad šiandien pakilo ne iš tinkamos lovos pusės, todėl galvoje kažkas susisuko. Trinktelėdamas durimis, vyras staiga paskandino didžiulio pastato holą aklinoje tamsoje. Tiesą pasakius, tai padarė ne ketindamas įbauginti Lockwood‘o dukterį, o greičiau todėl, kad jo antgamtiška rega viską fiksavo kur kas aiškiau, kuomet aplink buvo tamsu. Kažkuriuo metu hibrido akys sušviečia šalta, plieno spalva, kuomet jis įvertinęs situaciją prabyla.
– Nesu tikras, kas po velnių manaisi esanti, tačiau esu visiškai tikras, kad pataikei ne ten, kur norėjai. – Tikriausiai dėl to, kad tamsiaplaukė buvo pasiruošusi puolimui, jis trūktelėja iš vietos, tam, kad atimti iš šios tą plieno gabalą, kad neduok aukščiausias dar nagiuką nesusilaužytu. Vargu ar laukė panašios jaunutės moters reakcijos, o ir aplamai neturėjo šešto jausmo, padedančio paprastą žmogų atskirti nuo nemirtingo. Hibridai neturėjo kažkokio specifinio kvapo, nepriklausomai nuo to, kad lygiai taip pat, kaip ir vilkolakiai, jie tam tikrais atvejais galėdavo modifikuoti savo kūną į žvėries formą. Sulaukęs staigaus puolimo, ganėtinai ne švelniai nugara atsitrenkė į veikiausiai atsitiktinai pasirinktą sieną, prie kaklo kaip mat pajuto kaip panelės Lockwood laikytas plieno gabalas prisispaudžia. Tai sukėlė stebėtinai akivaizdų nepatogumo jausmą, visgi neveikė kažkaip baisiai nepakeliamai. Greitai suėmęs minėtą bedvasį objektą savomis rankomis, pasuko merginą taip, kad dabar jau ji atsitrenktu nugara į sieną. Visiškai nebuvo pasiruošęs žaisti, kuomet paleidęs žarsteklį, grubiai suėmė ją už atlapų ir tiesiogine to žodžio prasme, numetė ant grindinio, toliau nuo savęs. – Sušikta pamišelė, tau niekas nesakė kad turi akivaizdžių socialinių problemų? – Net demonstratyviai pakėlė vieną iš savo antakių, tiksliau tą, kuris labiau vaizdingai galėdavo šoktelėti viršun. Akivaizdžiai rodė esti nepatenkintas buvo, tačiau ne taip, kad ketintu mergina į gabalus suplėšyti, greičiau todėl, kad net nuganyta lauk, ji vis dar rodo ožius ir nepasitraukia, negana to, dar bando draskyti akis. Neigiamai supurtęs galvą, jaunas vyras kažkodėl nusprendė pradėti nuo savęs imti viršutinius lauko drabužius. Vilkėjo odinę striukę, mat su puspalčiu, prie kurio šiaip yra prisirišęs, ant plieno žirgo joti yra nepatogu.
– Kas tau yra, negi gyventi nusibodo? Eik geriau kaip visi normalūs paaugliai parūkyk žolės, ar pakraipyk tą apvalų subiniuką prie kažko. – Prabilo taip, tarytum pats buvo labai senas diedas, kuris savo gyvenime be gaunamos amžiaus pašalpos, nieko kito ir nemato. Na gerai, per daug riebiai. Tačiau esmė tame, kad net pastebėdamas tai, kad tamsiaplaukė turi net labai vizualiai akį traukiančias formas, ir netgi tai pabrėždamas savo žodžiuose, jis visgi atrodė kažkoks, nutolęs, nesudomintas. Tačiau, reikia pabrėžti, kad kone kiekvienas asmuo turi savo galvoje tam tikrą žodį, ar frazę, kuri tiesiog priverčia taip sakant „pamesti šūdą“. Pametė, vos tik panašu kad nepilnametė suabejojo šio sugebėjimais, kurie, tiesą pasakius jau kuris laikas nebuvo išleisti „pasismaginimui“ (ne lytiniam, o grynai antgamtiškai fiziniam).
– Įžūli. Ir turėk omeny kad pati to prisiprašei. – Gana konkrečiai ir netgi dar vilties pasprukti suteikiantys žodžiai užpildė patalpas, kaip tik tuo metu, kuomet ant grindu numesta odinė striukė galiausiai davė startą tam, kad pirmiausia keistis ėmė Mikaelson‘o žandikaulis. Retai kada demonstravo tik dalinę savo išbaigtį, bet būtent dabar mergina kone „reikalavo“ parodyti daugiau. Parodė. Prieš tai žmogiškas, ir galima net pasakyti visai malonus akiai vyriškas veidas tapo labiau panašus į kažkokio mutavusio vilko. Kūnas pasidengė plaukų ir keliasdešimt kartų padidėjusių raumenų sluoksniu. Visą tai trūko vos kelias sekundes, tačiau akimirka, kuomet jis dar laikėsi ant savo dviejų, buvo ta akimirka, kuomet jo išvaizda labiau priminė retai kada sutinkamą pabaisą (kad būtu lengviau įsivaizduoti: spaudžiam). Jis atšoko nuo grindinio, pasileisdamas puolimo režimu į lieknutę ir palyginus su juo visai mažutę merginą. Po savimi palikdamas nuo galingos jėgos atvipusį sugadintą tikro medžio parketą. Parklupdydamas tamsiaplaukę ant grindų, prispaudė kone visą jos krūtinės ląstą vos viena savo žvėriška letena. Palinko arčiau, demonstruodamas bauginančius nasrus, pro kuriuos buvo kone galima užuosti pačios ponios mirtelės tvaiką, susimaišiusi su šviežiu krauju. Šnopavo jai tiesiai į veidą ir netgi vienu metu atrodė, kad jeigu prasižios, tuomet užtikrintai atims bent vieną jos galūnių, ir geriau lai tai būna ranka, nei galvą. Šiepdamas dantis, jis stebėjo jos veidą, ilgai, visiškai nebyliai (tačiau kokio gi dialogo galima laukti iš asmens, kuris tokiame stovyje yra negabus vartoti žodžių?). Viskas gi vyko taip greitai, kad virsmo metu į skutelius sudrąskyti drabužiai tik dabar te pasiekė grindinį. Jis griausmingai iškviepė pro šiek tiek išplėstas šnerves, kuomet nukeldamas leteną nuo jos, ėmė traukti. Tačiau kodėl?! Prabėgo dar vienas, pakankamai trumpas laiko intervalas, kuomet eidamas šalin nuo tamsiaplaukės, jis vėl ėmė atgauti žmogiškas formas. Bėda, o gal ir nėra tokios, tačiau liko visiškai nuogas. Neišraudo, ne kiek nesusireikšmino ir tiesą pasakius, vargu ar turėjo kuo gėdytis. Ką gamta davė, te žmogus neatima. Išsitiesdamas visu ūgiu, jis stovėjo atsukęs š tamsiaplaukę nugara. Tai, kaip jis tobulai valdė savo kūną, kai kalba ėjo apie specialiai paskatintą virsmą, bei atgalinį procesą, atrodė žavinga. Pats jo tėvas, originalusis, pirmasis, ne visuomet gebėdavo padaryti tą patį, ar tuo labiau, išbaigti procesą tampant savotišku pabaisa. – Įspūdinga, tiesa? – Visiškai specialiai pasisukdamas į ją veidu, tęsė toliau.
– O dabar rimtai, kokio velnio tu nori iš Niklaus? Jei turi jam ką pasakyti, tai gali pasakyti man. Galu gale, vargu ar žinai kas vyksta aplink tave, jei nesugebėjai pakrutinti smegenimis, ateidama į Mikaelson‘ų namus tokia nepasiruošusi. Bent tam, kas tavęs galėtu laukti.  –

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Jackson Mikaelson to his beloved one: I’ll tell you what I know about death, my dear little girl. Death dances silently in everyone’s shadow, and she doesn’t give a damn. So why give a damn about her?
avatar
Jackson Mikaelson

you don't shit where you eat. and you really don't shit where i eat.


Pranešimų skaičius : 1354
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Originalus hibridas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Victoria Faith Lockwood on Antr. 05 30, 2017 4:01 pm

Kazin ar atvykdama cionais Victoria is tiesu tikejosi rasti Mason'a ar apskritai, kokios nors su tevu susijusios informacijos. Visa savo gyvenima, it siltnamyje auginta mergina tikriausiai trosko patirti pavoju, o kas kitas galejo garantuoti didesne adrenalino doze nei apsilankymas namuose zmogaus, kuris regis buvo galingesnis ir itakingesnis uz abu jos tevus sudejus. Juk priesingu atveju nebutu taip lengvai abiejais manipuliaves, tiesa? Tiesa ta, kad Lockwood'ai, o konkreciau KatSon nebuvo vieningi. Sukure seima vedami laukines aistros, o ne abipuses meiles, kuri deja atsirado jau per velai. Tuomet kai visko jau nebebutu pavyke isgelbeti. Victoria nejaute kartelio del pagaliau ivykusiu tevu skirybu, nes butent seimos isirimas priverte ja suprasti, jog nepaisant visko, tiek Mason'as, tiek Katherine ja besalygiskai myli. Victoria buvo tikra, kad prireikus, it suo su kate besivaidyjantys gimdytojai, eitu petis petin vardan to kad isaugotu tai kas jiems abiems buvo svarbiausia - ji. Victoria buvo ta nematoma grandimi, sasaja, kurios nei skirybu dokumentai, nei atstumas nebuvo pajegus nutraukti ir viso to suvokimas leido jai susitaikyti su vidiniais demonais, susitaikyti su tuo, kad jie nebera seima. Ji pasikeite. Prie josios metamorfozes labai prisidejo kartu su mama uzsienyje praleistas laikas. Priesingai nei Mason'as, Katherine zinojo kas per vienas buvo Anthony ir uzuot susiradusi mineta suski ir atsainiai tiesiog atskyrusi jojo galva nuo peciu, garbane pamoke dukteri savo skriaudeja pamokyti. Kitaip tariant, priversti ji gailetis dienos, kai jo ir Perce-Lockwood keliai susikirto.
Akivaizdziai demonstruojama vaikino apatija ja siek tiek suerzino. Buvo matyti kaip persikreipe jos fizionomija kai uz ja vizualiai ne kiek nevyresnis asmuo eme elgtis su ja taip, kaip lig siol elgesi visi - tarytum ji butu maza, kristoline, silpnaprote mergaite. Jos tamsios akys kone uzsiliepsnojo. -Tikrai neatejau cia klausytis kazkieno pezalu...-suraukusi antakius jis kuo toliau, tuo labiau eme nusistatyti pries nepazistamaji priesiskai. -Kazkodel visada maniau, kad Mikealson'ai turi siokios tokios klases. Bet tu man primeni neapsiplunksnavusi nepraustaburni,-replika apie riesta jos uzpakaliuka akivaizdziai izeide itin sufeministiskejusi jos naujaji AS. Neketino leistis zeminama vyriskos padermes atstovu, ypac po to kokia naivi ir kvaila pasirode leisdamasi suvedziojama to apsukraus rudaakio Gomez'o. Sutapimas ar ne, priesais ja burna ausinusio individo raineles taipogi buvo rudos. Pastebejo tai dar pries tai kai sis eme keisti pavidala. Nevalingai pasidave atgalios. Akys issiplete ir is paziuros galejo pasirodyti, kad tamsiaplauke yra visiskai persigandusi, taciau gerai isiziurejus, ka padaryti tokioje prieblandoje nebuvo lengva, jos istysusiame veide galejai aptikti sunkiai tramdoma sypsena. Victoria buvo suzaveta... pakereta pagaliau sutikusi toki kaip ji pati! Ne pasaptis, kad be Taylerio, Andrejos ir kadaise pacio Mason'o ji nebuvo susidurusi su hibridais. Juolabiau niekada nepazinojo ko nors, kas tokiu, kaip ir ji pati, buvo nuo pat gimimo. Tikrai butu placiai issisiepusi ir drebtelejusi kazka panasaus ''as irgi taip moku'' jei ne staiga i jos puse pasidaves Jacksonas, kuris uzklupo ja visai tam nepasiruosusia. Gulejo prispausta zveries ne nemegindama jam priesintis ir tokiu budu sudarydama ispudi, jog yra visiskai pazeidziama ir bejege. Leido Mikealson'ui it povui pasipuikuoti pademonstruojant visa savo galybe. Kaip sako anglai, didn't want to steal his thunder. -Ar tai turejo mane ibauginti?...-letai pasikeldama nuo grindu ant kuriu buvo paguldyta per jega ji nenuleido akiu nuo zmogiskaji pavidala atgabusio savo uzpuoliko. Nurijo seiles. Sirdis dauzesi it patrakusi. Dar niekada nesijaute tokia gyva. -Ne taip ispudinga, kaip tarkim... plika tavo sedimoji,-erzinantis jos tonas buvo palydetas atitinkamai sarkastiskos jos sypseneles. Sukryziavusi rankas sau po krutine ji izuliai, kone provokuojanciai zvelge i nuoga vyro kuna, tarsi megautusi pranasumu, kuri jai suteike josios drabuziai. -Zinant koks subingalvis despotas yra tavasis ''papa'', tikriausiai retai kada gauni proga sitaip pasiskerecioti... suniokodamas tikriausiai tukstancius doleriu kainuojanti parketa bei i skutelius suplesydamas brendinius savo skudurus, m?-siek tiek paputusi lupas ji nerode ne menkiausio noro is cia nesdintis. Priesingai. Trosko pazinti asmeni, kuri nors ir verbaliai koneveike, negalejo atsispirti smalsumui pirma kart gyvenime jausdamasi it jiedu turi labai labai daug bendra. Lengvai sudejusi visus taskus ant i, padare prielaida, jog josios pasnekovas yra ne kas kitas, o paties Klaus'o sunus. -Akivaizdu, jog negali man niekuo padeti,-neigiamai papurciusi galva ji nusprende, kad siam vakarui ektremaliu pojuciu tikrai pakaks ir jau pats metas is cia nesdintis. -Esi tikras subingalvis. VIsai kaip Klaus'as,-nebuvo pratusi buti svaidoma i kaire ir i desnine. Juk visi Mason'o vilkolakiai elgdavosi su ja kaip su tikra princese. Praeidama pro sali islankste ''fuck you'', o kad zestas butu dar akivaizdesnis, viduriniji savo pirsto naga supernaturaliai pailgino. Magejo jai jam atskleisti, jog ir ji yra hibride, taciau neketino visa apsiplaukuoti, ar dar blogiau, palikti pliku pasturgaliu pries visiskai nepazistama vyra. -Jei Klaus'as prikiso nagus prie mano tecio dingimo, as pasirupinsiu jam skirta zinute perduoti pati. Asmeniskai.-sudarydama ispudi, jog patrauke link paradiniu duru ji staiga didziuliu greiciu pasileidzia i hola. Intuityviai pasiekusi nediduka kolidoriu, kuriame driekesi laiptai i rusi, ji pasileido apacion. Neatejo cia rizikuodama savo givybe tam, kad butu leidusis ibauginama ir iskrapstyta lauk taip ir nepasiekusi savojo tikslo.
Kvepavo giliai, neritmingai. Kaip reikiant persigando supratusi, kad atsidure aklinai tamsiame kolidoriuje, kuris net neaisku ar kur nors vede, o gal tiesiog buvo vienute, skirta Mikealson'ams prasikaltusiems vampyrams kankinti? Panika susijusi su nepaaiskinama ir net labai zemiska tamsos baime eme imti virsu. Victoria suprato padariusi klaida, taciau grizdama atgalios rizikavo susidurti akis i aki su asmeniu, kuris karta jau parode, jog cackintis neketina. Issitrauke mobiliju, kuriame sviete mamos jai atsiusta zinute su tekstu ''Kur tu?''. Jau ketino jai atrasyti, taciau cia suvoke, kad storos namo sienos bei lubos nei wifi nei kitokio susisiekimui reikalingo signalo nepraleidzia. Isgirdo zingsnius, taciau susmaise su aidu jie tapo sunkiai beatsekami. Emusi zvalgytis atgalios ji staiga kerepliskai atsitrenke i azuolines duris, kurios be abejo buvo uzrakintos. -Na zinoma!-ramindama save ji nervingai syptelejo. Jei Mason'as cia, jis tikrai bus uz siu duru. Stipriai, petimi trenkusis i ja bei didziule mene skyrusia kliuti ji priverte duris atsilopoti. Saltis... pirmas ja pasitikes dalykas buvo nesuvokiamas, dregnas saltis. Nurijusi seiles ji is karto pastebejo senoviniu zibintu blausiai apsviestus karstus. -O dieve... teti,-puolusi prie vieno ju ji nedvejodama nuvoze ji dengusi dangti. -Aaaa!-sucype is siaubo jame radusi lig siol neregeta, pajuodusi, venu isvagota asmeni, kurio krutineje kysojo durklas. -O sudas...-ji persigando. Dievazi, buvo kur kas labiau ibauginta dabar nei kai jos kuna visu svoriu prie grindu buvo priremes pats grynakraujis hibridas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
What the world is out there isn’t what you see on TV. It’s much worse. And it changes you. Either into one of them or a lot less than the person you were
avatar
Victoria Faith Lockwood

Trust is earned. I can`t just magically hand it over to you.


Pranešimų skaičius : 566
Įstojau : 2014-10-12
Draugai : Tayler, Andrea
Rūšis : Originali hibride
Darbo paskirtis : Studente

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Jackson Mikaelson on Kv. 06 15, 2017 4:45 am

Priešingai nei dauguma gali pradėti galvoti, remdamiesi tuo, kad pavardė gali reikšti labai daug. Savo ruožtu Jackson‘as niekuomet nesureikšmindavo savo prigimties ar savo biologinių tėvų, tiesą pasakius, stengdamasis laikytis nuo šių kaip galima toliau. Ne todėl, kad būtu manęs kad šie yra visiškai „nučiuožę“, greičiau todėl, kad nuo pirmosios dienos, kuomet sugebėjo stovėti ant savo dviejų (arba kaip istorija mena, keturių), jis atsitraukė nuo Niklaus Mikaelson kartu su visais, kurie pastoviai laikosi jo pusės. Viską ką yra pasiekęs, yra pastatęs savo paties rankomis, nesiremiant nei pavarde, nei piniginiu kapitalu, kuris priklausė šiai šeimai. Taip, jis yra gimęs sėkmingos šeimos apsupty, tačiau iš tikro kartu su jais yra praleidęs ne daugiau nei mėnesį, apibendrinus visą jauno hibrido gyvavimo laikotarpį. Todėl, jei Victoria Lockwood ir susidarė nuomonę, kad jis yra it mažas aprengtas šuniukas, kuris yra net maitinamas savo „šeimininkų“ tiesiai nuo auksinio šaukšto, tuomet šis vertinimas buvo visapusiškai klaidingas, ir labiau atitinkantis jos pačios gyvenimą. Mat kalbant apie Jackson‘ą, būtina paminėti kad jis išvengdamas miego dirbo dieną ir naktį, kartais galva, kartais kumščiais. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad jis yra vienas tų, kurie būdami pakankamai jauno amžiaus gali pasakyti, kad savo paties gyvenimą, visus kartu ateinančius niuansus valdo pats. Ir niekam kitam, kaip tik sau nėra dėl to dėkingas. Ir bendrai kalbant, ne visi yra tokie tingūs ir išlepinti, kad imti tai kas jau pastatyta, vaizduoti kad tai jiems patinka ir netgi girtis neva tai kaip ir savaime suprantamas dalykas. Jam, kaip save gerbiančiam vyrui, tai yra žemas lygis. Juk iš esmės, sėkmingu save gali pavadinti ne dėl turtingų tėvų, o dėl to, ką padarei pats. Galima nesunkiai susidaryti nuomonę, kad jauniausias Mikaelson‘ų šeimos narys nebuvo patenkintas labai paviršutiniška ir iš piršto laužiama įsibrovėlės nuomonę. Kitą vertus, jis pats buvo didesniu vyru, todėl tikrai neplanavo aušinti liežuvį, aiškindamas kaip toli nuo tiesos yra nuėjusi moteris, kuri iki pat šios akimirkos, net nepasidarė tinkamų išvadų, neva čia yra visiškai nepageidautina. Tarytum būtu pavargęs nuo bereikalingo to paties aiškinimo, vyras pakėlė vieną iš savo rankų, josios pirštais susiliesdamas su nosies pertvara. Sumerkė akis, tačiau iki to laiko, kuomet galiausiai suvokdamas kad nebe gali daugiau tampyti gumos, ketindamas pakankamai suprantama kalba, paaiškinti kad ji elgiasi kaip išpuikusi mergiukštė, kuri mano kad šiai yra leistina visiškai viskas, tačiau taip nėra. Atitraukdamas ranką nuo savęs, žvilgsniu susirado jos veidą, kaip mat pasisakydamas.
– Bet tu visiškai buka, ar kas tau yra? Leisk man tau paaiškinti: tiesa, įstatymiškai aš negaliu tavęs paliesti. Tačiau remiantis tais pačiais įstatymais, šis pastatas yra privati gyvenama valda. Sakykime kad čia nėra apšvietimo, ir aš esu šiuo metu atsakingas asmuo, kuris privalo saugoti šią vietą nuo įsibrovėliu. Turiu ginklą, ir turiu teisę jį panaudoti. Nes, matai, nelaukiau svečių, kurie negana to, kad pasirodo čia nekviesti, patenka į vidų ir prie to pačio dar kažką aiškinta. Supranti kur link suku? Aš galiu dabar pat tave ištaškyti ir įstatymai bus mano pusėje, nes tu esi įsibrovėlė. Nebent žinoma niekas tavęs nemokino elementarios beldimo technikos? – Vien kalbos maniera, kurią pasirinko hibridas, buvo panaši į pamokamą, nei kad pašaipią. Tai nebuvo net bandymas grasinti, greičiau paaiškinimas, kuris jo manymu pagaliau turėjo pasiekti tamsiaplaukės mąstymą, kad negana to kad ji čia pasirodė be reikalo, sugebėjo palaužti ne vieną įstatymą, už kurį dabar tikrai galėtu likti gulėti su kumščio dydžio skyle krūtinėje. O ten jau atitinkamos instancijos suvestu visus taškus ant i.
– Na žinoma, taip ir padaryk. Tik pirmiausia nepamiršk pakratyti kojų, antraip nieko nebus. – Nesileido į tolimesnes kalbas, ar tuščiažodžiavimą apie tai ant kiek yra panašus į savo tėvą, arba atvirkščiai yra visiška šio priešingybė. Jo pasisakymas, kad ir koks trumpas buvo, leido kuo puikiausiai suprasti, kad ne viskas, kas yra žinoma jai, gali būti realu. Galu gale, jau prabėgo ne vienas mėnuo, kuomet kiekvienas Mikaelson‘ų šeimos narys buvo savotiškai ištremtas iš kasdienybės, kuri keitėsi taip drastiškai ir stipriai, kad kartais tapdavo per daug sunku atsekti kiekvieną pokytį. Niekaip nesureaguodamas į pasipūtusios mergiotės faliazuotą gestą, kuomet numodamas į jos pusę ranka, pats pasileido į namo gludumą. Teko susirasti kažką, ką galėtu ant savęs užsivilkti tam, kad apleidus šiuos namus, nereikėtu po miestą vaikščioti rodant savo pakankamai gerai atrodantį pipi. Nemirtingasis net neabejojo tuo, kad tamsiaplaukę matė ne paskutinį kartą, tik gal vylėsi kad būtent dabar ji pamins savo kvailus principus, ir eis nuo šios vietos, kaip galima toliau. Tuo labiau, net pats, nebūdamas per daug žinantis apie savo velionio (juk galima ir taip traktuoti, teisingai?) tėvo reikalus, puikiai suvokė tai, kad prieš savo neoficialią mirtį originalusis hibridas buvo suteikęs laisvę tiek Katerinai, tiek Masonui. Tikriausiai kažkuriuo metu visi žaislai atsibosta, tai kokia gi prasmė juos laikyti, kai gali rasti kitus? Vienaip ar kitaip, Victorios mąstymas turėjo ne vieną spragą, kurią pavyko pamatyti per palyginus trumpą laiko tarpą. Ir galu gale, jei pats būtu patekęs į panašią padėtį, galimas daiktas kad net nesvarstytu galimybės „lankyti“ senus ir visiškai seniai pamirštus priešus. Galu gale, pasaulis jau dabar buvo pakeitęs savo standartus, ir tie patys išpuoliai ir panašūs dalykai buvo griežtai baudžiami. Ką kalbėti apie tai, kad Niklaus buvo neutralizuotas dar prieš tai, kai visa ši velniava tapo reali ir netgi lytėjimo būdu apčiuopiama.
Pasiekdamas vieną iš antrame aukšte buvusių kambarių, hibridas nesunkiai susirado tam tikrus drabužius, kuriuos dalinai užsivilkdamas ant savęs (per palyginus trumpą laiko tarpą, sugebėjo įsispirti tik į apatinius, kelnes ir netgi batus, kuriuos kadaise čia buvo palikęs tam atvejui, jei sugalvotu kurį laiką pasibūti). Duslus garsas iš apatinio pastato aukšto pasigirdo kaip tik tuo metu, kuomet Jackson‘as rinkosi marškinius. Prunkštelėjo, negalėdamas patikėti tuo kad įsibrovėle ir toliau sliūkina po namus, kurie šiai nepriklausė. Neigiamai supurtydamas galvą, jaunas vyras paskubomis užsitempė ant savęs marškinius, neskubėdamas nusileido į apatinį aukštą. Sekdamas palei garsus, kurių čia neturėtu būti, jaunasis hibridas nesunkiai identifikavo Victorios buvimo vietą, ne kiek nenusistebėdamas tuo, kad tamsiaplaukė nusprendė pažaisti „marko polo“, ieškodama atsakymus į savo klausimus, kurių čia užtikrintai nebuvo. Jautė kaip stipriai daužėsi jos širdis, ir tai buvo ganėtinai malonus garsas ausiai. Nebuvo sadistas, tačiau kažkas apie tą organą buvo. Gal tai bent kažkiek priminė tai, kad asmuo nėra viso labo lavono gabalas, kokiais pavyzdžiui yra vampyrai. Tiesa, ne prieš vieną iš rūšių neturėjo nieko asmeniško, tačiau ir nebuvo perdėm prijaučiančiu. Visi buvo savotiškai frikais. Pasirodė prieš Lockwood pačiu tinkamiausiu metu. Tuomet, kai paklaikusi nuo reginio, moteris plojosi savo priekine kūno dalimi tiesiai į nemirtingo ir iš paties Niklaus Mikaelson susikūrusio individo fasadą. Viena ranka jis apglėbė jos juosmenį, pakankamai stipriai, kažkaip net įpiršdamas tam tikrą saugumo jausmą. Jis žengė į priekį, link karsto, nuo kurio pasprukti ketino Victoria. Žengė kartu su ja, sumažindamas atstumą tarp jų dviejų ir ąžuolinės dėžės, kurioje buvo laikomas Kol‘o Mikaelson kūnas. Tiesa, Niklaus ir Elijah buvo išgabenti toliau nuo žioplinėjančių akių. Ne vienas, apart Rebekah negalėjo patekti į saugyklą, kurioje buvo saugomi minėtų asmenų kūnai. Ta naivi tetulė dar vylėsi, kad ateis diena, kai viskas vėl bus kaip ankščiau. Nebus. Nėra to mechanizmo, kuris gali atsukti laiką atgal ir pakeisti istoriškai esminius pokyčius. Laikydamas tamsiaplaukė net per daug intymiai atremtą į save, jis atrodė netgi visiškai nesujaudintas minties, jogei prie jo glaudžiasi iš tiesų efektingo kūno moteris. Jo šaltas žvilgsnis buvo nukreiptas į karsto pusę, į kurio šoną gana specialiai prispaudė Lockwood užpakaliuką. Laikė ją tarp savęs ir šalto medinio objekto. Vienu metu jo lūpos sujudėjo, vos pastebimam vypsniui.
– Tokia drąsi, ir nesakyk kad pabūgai sudžiuvusio lavono gabalo? Įdomu. Visgi būk rami, jis jau seniai nesukandžioja.
Atitraukdamas vieną ranką nuo Victorios, originaliai gimęs hibridas perkėlė ją ant atlenkiamo karsto dangčio, šį sandariai nuleisdamas atgal. Sugaišo gal kelias sekundes, kuomet nuleido ranką atgal, šį kartą ne ant jos liauno kūno, tačiau prie savojo klubo. Šiek tiek palenkė galvą, įsistebėdamas į tamsias josios akis. Gal tik dabar iš tikro įvertino ant kiek visgi graži buvo ši moteriškosios lyties atstovė. Balsas jo atrodė kimus ir tylus, tarytum būtu bandęs kalbėti taip specialiai, nenorint pažadinti pastato sielas. – Tavo tėvo čia nėra, ir Niklaus yra hm, miręs.
Jackson‘as iš tikro visuomet buvo ganėtinai išskirtinė asmenybė. Nemėgo ir nepripažino pastovumo santykiuose ir faktiškai po pirmo bandymo būti „normaliu“, pabėgo nuo atsakomybės, kuri nevertė šio jaustis komfortabiliai. Ir netgi žinant tai, kad atrodė pakankamai gerai, kad galėtu gauti jei ne visas, tai 8 iš 10 atsitiktinai atrinktų moterų, dėl savo šaltumo ir atgrasumo negebėdavo versti save stengtis tai puoselėti. Verčiau ir du didesniu malonumu rinkosi perkamas moterys, kurios kiekviena pagal poreikius turėdavo skirtingą įkainį. Kartais rinkdavosi jau bandytas, kartais kelias tuo pačiu metu. Taip gyventi buvo kur kas paprasčiau, nebuvo jokio emocinio prisirišimo, o ir kūniški malonumai buvo tenkinami tais būdais, kurie tuo metu atrodė labiausiai norimi. Ir jei kartais tavo fantazija yra pakankamai iškreipta, tu nenori daryti tai ką nori daryti, savo mylimai partneriai, su prostitutėmis viskas yra kitaip. Nesirinko tas, kurios buvo per visus galus nudrožtos, mokėjo už paslaugas daug, tačiau ir paslaugos atitiko kainą. Jau kuris laikas nebuvo nuleidęs garo, gal todėl kad asmeniniai ir verslo reikalai buvo ant bangos, todėl užėmė beveik visą jo laiką, nepriklausomai ar jis buvo užimtas ar laisvas. Taip, tikriausiai dabar suveikė būtent šis, gamtos dėsniais grįstas reiškinys. Tačiau žavios damos kūnas, prispaustas prie jojo, sukėlė šiokias tokias fizines reakcijas. Jautė kaip kelnėse esantis falas šiek tiek sujudėjo, imdamas palengva keisti savo formą. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, ketindamas galvą užimti kokiais nors kitais dalykais. Veikė ganėtinai sunkiai, mat, net tas pats susikaupimas atrodė per daug surealistinis. Vėlgi sugrąžino savo žvilgsnį į tamsiaplaukę, kuomet gana šaltai atsakė. – Eik lauk. Jau pamatei viską, tai kas tave domina, šiuose namuose nėra. Galiu už tai vetuoti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Jackson Mikaelson to his beloved one: I’ll tell you what I know about death, my dear little girl. Death dances silently in everyone’s shadow, and she doesn’t give a damn. So why give a damn about her?
avatar
Jackson Mikaelson

you don't shit where you eat. and you really don't shit where i eat.


Pranešimų skaičius : 1354
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Originalus hibridas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 55 Previous  1, 2, 3, 4, 5

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume