DARBO KABINETAS

Darbo kabinetą susirasti nebuvo labai sunku, vien todėl kad jis buvo tolimiausiame pirmo aukšto, namo gale. Tikriausiai jei Damon Salvatore būtu pasistatęs naujus namus, greičiausiai savo darbo kabinetą būtu įsirengęs panašioje vietoje. Pasiekdamas, puikiai atrodančias, raudonmedžio duris, jis palenkė rankeną alkūne, bei stumtelėdamas duris į priekį, netrūkus, kartu su šviesiaplauke pateko vidun. Nenorėdamas per daug gaišinti savęs ir jos, atsargiai palikdamas merginą ant kėdės, pats patraukė prie seifo, kuriame ir turėjo būti minėtas buteliukas su hibrido krauju, apie kurį buvo užsiminusi originalioji. Stengdamasis per daug nekalbėti, jis tvarkingai nukabino paveikslą, kuris tarp likusių interjero detalių į save kreipė mažiausią dėmesį. Laimei seifas buvo atidaras, kas reiškė kad ten nebuvo nieko svarbaus, ko hibridas nenorėtu kad kas nors pamatytu. Pradarydamas plienines seifo dureles, jis staiga įsitempė. Neatsisukdamas į merginos pusę, jis kaip tyčia ėmė kalbėti, tačiau pakankamai tyliai, tarytum ir pats nebūtu tikras dėl to, ką sakė: - Žinai kas man pasirodė keisčiausia? Ne Rebekah, ji visuomet buvo kvaila ir neivi blondinė. Stipri, bet labai lengvai suvystoma, bei pasukama ta kryptimi, kuri tokiems kaip aš, yra naudingos. - Išlaikydamas kiek sutrikusią išraišką, Salvatore pasisuko į Branson pusę. Jo akių spalva buvo patamsėjusi, kas leido suprasti kad jis buvo arba nusiminęs, arba susijaudinęs: - Nemačiau kad čia būtu vyriausias iš šios šeimos, taip pat nemačiau Klaus'o sūnaus. O tai kad perpratai kad ten buvo ne Elena, o Katherine, ir galiausiai medžiotojo pasirodymas... Kažkas čia kvepia ne gerai. - Staigiai iš seifo ištraukdamas nedidelį, stiklinį buteliuką su raudonu skysčiu, paskubomis prieina prie šviesiaplaukės. Ir kuomet pakiša buteliuką į jos pusę, kaip mat pratęsia savo mintį: - Išgėrusi, ir vos pajutusi kad esi tvirtesnė, nešk kojas iš šios vietos kaip galima toliau. Pasinaudok mano mašina. Aš pasiliksiu. - Kuomet jis vėl pakyla ant kojų, mat prieš tai buvo priklaupęs priešais merginą, pasiekia nukabintą paveikslą, kuomet sau po nosimi subamba: - Privalau išsiaiškinti, kas po velniais čia vyksta.

Akivaizdu kad nesugebėdamas būti per daug blaškomas senovinį stilių išlaikytos aplinkos, nužvelgdamas iš esmės įtariai atrodantį kabineto dizainą, susiaurino akių vokus. Buvo aišku, kad ši vieta galėjo slėpti dar šiek tiek, jam pačiam naudingų paslapčių apie originaliosios šeimos atstovus. Ir tas prakeiktas smalsumas, veikė žudančiai, kuomet Salvatore mintis perskrodė didžiulis, neaišku iš kur atsiradęs noras pasilikti. Žinoma, šiuose namuose jis nebuvo pageidaujamas svečias, nes net tais laikais, kuomet viskas nebuvo taip sukomplikuota, ir jis buvo priverstas būti "draugu" Caroline Lanter, bei jos tuometiniams aplinkiniams, jis nemėgo minėtos moters. Laikydamas ją išpaikusia, turtingų tėvų mergaite, kuri kadaise buvo pernelyg nemaloniai sužeidusi jo tuometinę širdies draugę, Elena Gilbert. Ir nežiūrint į tai, kad su Matthew Lanter jis dažniausiai sutardavo gerai, bent iki tos dienos, kuomet šis permiegojo su jo mergina. Šiems išsiskyrus, jie vėl buvo atnaujinę savo, "brolišką" draugystę. Caroline taip ir liko, tiesiog moterimi, kuri vienu ar kitu atveju, buvo netoliese. Šviesiaplaukės balsas, galiausiai patraukė vampyro dėmesį, kuomet šis drąsiai žengdamas link prabudusios, priklaupė. Keista, šiandiena jis klūpėjo dažniau, nei kada nors ankščiau. Jos išraišką, balso tonas ir net kalba, privertė Salvatore nusukti akis. Jis niekuomet nebuvo iš tų asmenų, kurie kliovėsi teorijomis, kurios leisdavo prielaidas, kad yra koks nors pomirtinis gyvenimas: - Tu tikriausiai buvai susitrenkusi galvą, kur nors. Nes kalbi niekus. - Neaišku ar tai buvo jo šališka nuomonė, ar tai kad jis nenorėjo kalbėti apie tai, kad ji brolis gali būti įkalintas čia, tiesiog nematomas akims. Seilių gniužulas, skausmingai nuslydo vampyro gerkle, kuomet šis delnais pasiremdamas į savo kelius, pakilo. Ištiesta nugara, nepriekaištinga laikysena, išdavė tai, kad jis priklausė visai kitai epochai, nors ir idealiai atitiko šiolaikinės žmonijos standartus. Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, ir kaip tyčia nukreipdamas skvarbų, šviesių akių, žvilgsnį į Branson, ruošėsi prabilti. Tačiau kaip tik tuo metu, pajutęs netikėtai prišlijusi moters kūną, sumerkė akis. Net jos kvapas, sugebėdavo kartas nuo karto, jį prarasti sąmoningumą. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis atsargiai nuleido rankas ties šviesiaplaukės klubais, bei už jų suimdamas, atsargiai nutraukė kontaktą. Prisirišti prie ko nors dabar, buvo pats netinkamiausias laikas. Jo gyvenimas buvo per daug komplikuotas, kad į jį įtraukti dar ką nors. Kad ir kaip to norėjosi. Nuleidęs akis, jis kaip mat patraukė link rašomojo stalo, ant kurio buvo paliktas viskio butelis. Keista, mat vaizdinys kuris jam šoktelėjo mintyse, neleido prisileisti prie butelio, kad ir kaip šis to norėjo. Todėl užpakaline dalimi pasiremdamas į stalą, jis įsistebėjo į prieštarauti ėmusią Lexi: - Pagalvok apie bent menkiausią galimybę, kad galėjai būti teisi. Apskritai, visa ši puota, ir akivaizdžiai labai skirtingų rūšių, grupuočių veikėjai susirinkę toje pačioje vietoje. Ar tau tai neatrodo įtartina? Lexi. Velniai griebtu, tai gali būti ideali proga sužinoti daugiau. Jei ten ne Elena, ką išsiaiškinti galima labai paprastai. Pagalvok, kokie gali būti šios motyvai, kai ši pastoviai yra prilipusi prie pirmo Niklaus sukurto hibrido, subinės? - Neigiamai supurtydamas galvą, bei nuleisdamas akis į tai, kad mergina pasistengė savo viliokiškumu pakeisti jo nuomonę, šypteli. Jo lūpos kampas pasvira į šoną, kuomet jis pakelia akis į jos veidą: - Aš neprašau tavęs pasilikti, atvirkščiai raginu greičiau iš čia išsinešdinti. Bet, suprask. Negaliu praleisti progos, kuri yra patiekta man priešais nosį. - Jo balsas nuskambėjo kaip niekad užtikrintai, kas davė suprasti kad jis nežada sutikti su lengvu pasitraukimu.

Mėlynakis vampyras visuomet buvo per daug užsispyręs, todėl kuomet įsikaldavo kokią nors liguistą mintį į savo galvą, tai išmušti tapdavo praktiškai nebe įmanoma. Jis buvo pasirėmęs stalo krašto, kuomet mergina stengėsi nuteikti jį visiškai kitokiam įvykių srautui. Delnais būdamas atsirėmęs į stalo paviršių, jis vos pastebimai sujudino savuosius pirštus, kuomet žvilgsnis savaime pakilo ties moters meilaus veido. Akivaizdu, kad kaip tik tuo metu jis nebuvo nusiteikęs kartotis, todėl viso labo klausė to, kas sklido iš Branson. Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, Salvatore nusuko savo akis. Velniai griebtu, sumanios vampyrės pasiūlymas buvo labai viliojantis, mat šis jau ne vienerius metus troško kirsti Pierce per skaudžiausią vietą. Visgi, mintyse jis leido sau apsvarstyti ir tai, kad jo buvusi ilgametė mergina, buvo patekusi į vienokio ar kitokio plauko nemalonumus. Burnoje susikaupusios seilės nuslydo gerkle, kuomet, šis pagaliau pasiruošdamas ėmė kalbėti: - Tu visuomet pasieki savo? - Atrodė kad šis klausimas buvo įžanga to, kad jis pagaliau ėmė pasiduoti moters siūlymui visą tai padaryti kiek kitu kampu. Mintyse jis net įsivaizdavo tą akimirką, kuomet vampyrės veidas bus iškreiptas, vos tik jos mintis pasieks žinia, kad jo taip dievinamo šunpalaikio gyvybė buvo nutraukta. Tai amžiams sužlugdys garbanę. Salvatore veide pasirodė pasimėgavimo išraišką, kuomet šis galiausiai nusileido: - Gerai, tu esi visiškai teisi. Eiti stačia galva, dabar būtu atitinkamai kvaila. Geriausia išlaukti akimirkos, kai susidursime su tuo šunyčiu, ir tokiu būdu nudėsime Katherine mažiausiai du kartus. - Jis pakankamai greitai pasitraukė nuo stalo, ant kurio buvo pasirėmęs, veido išraiška buvo šiek tiek svajinga, kuomet Branson žodžiai kaip mat sugrąžino jį ant žemės. Išlenkdamas ryškius antakius, bei tuo pačiu metu pasisukdamas į jos pusę, iš kart suėmė jos delną, kuris kaip tik tuo metu sruvo krauju: - Palauk. Arba aš visiškai nežinau savo istorijos, arba tai nėra vaistas. Jis buvo tik vienas, nuo pat pradžių. Ir patikėk manimi, mačiau pasekmes to, kaip atrodė vaistą suvartojęs nemirtingasis. - Laisva ranka nuo stalo griebdamas pakuotę su vienkartinėmis servetėlėmis, ir iš jos ištraukęs bent kelis, prispaudė prie merginos delno, pats, kaip tik tuo metu, atlošdamas galvą, staiga nutilo. Primityvūs jutimai, kurie paprastai buvo pakankamai aštrūs, buvo nugesinti, žmogiški. Salvatore neigiamai supurtė galvą: - Reikia nešdintis iš čia. Įtariu kad šiandiena šiuose namuose nusvils ne viena subinę. - Jis nepasakė savo teorijos balsu, tačiau vien iš išraiškos buvo aišku, kad jis preliminariai įsivaizdavo kas po velnių nutiko, mat kartą jau buvo susidūręs su panašia istorija, kuri tikrai nesibaigė geruoju.

Susitikdamas žvilgsniu su šviesiaplaukės šypsena, Salvatore vos pastebimai timptelėjo savo lūpų kampučius, tarytum būtu troškęs atsakyti tuo pačiu, bet lemtinga akimirka nusprendęs susilaikyti. Ir neskaitant to, kad jis turėjo ne vieną progą pasireikšti šia tema, vėl žengė žingsnį atgal, pasiremdamas į stalą. Atrodo kad jis ketino čia užsilikti dar bent kelias minutes, kam įtakos davė merginos klausimas apie tai, kad jam kartą teko susidurti su panašiu veiksniu. Pastebimai nuleisdamas akis, jis vos girdimai prunkštelėjo, tuo pačiu pratęsdamas: - Tuomet tam kietakačiui labai nuskilo, nes tave perkalbėti yra beveik neįmanoma. - Galiausiai jo veide pasirodė šypsena, kurios pasekoje, jis žengė kelis žingsnius į šoną, parodydamas didelį susidomėjimą stalo, į kurį prieš tai buvo atsirėmęs, stalčiais. Tai kas sukosi originaliojo hibrido gyvenime, buvo įdomu. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad minėtasis pastaruoju metu buvo pakankamai pritilęs. Kas tik reiškė, kad netrūkus dauguma turėjo sulaukti ne menkos audros. Pradarydamas vieną stalčių po kito, pagaliau ėmė kalbėti: - Ar kada nors buvai susidūrusi su laikraščių antraštėmis, kuriuose mirguliavo Reese ir Mandylor pavardės? Prieš ketverius metus, aš buvau patekęs į rimtą bėdą. - Jo žodžiai nuskambėjo taip, tarytum tai buvo kažkas neįprasto, nors Salvatore visuomet išsiropšdavo iš vienos bėdos, bei stačia galva nerdavo į kitą. Tačiau būtent šį gyvenimo įvykį šis buvo linkęs kiek sureikšminti, mat tas kartas vertė jį jaustis labai, labai prastai. Jo antakiai sulinko, o kakta įgavo nerimo raukšles. Pasakyti kad jam buvo malonu kalbėti apie tai, buvo klaidinga. Todėl, jis stengėsi viską sudėstyti kaip galima trumpiau: - Su broliu nebendravau ilgą laiką. Mes sunkiai sutardavome po istorijos su Katherine, ypatingai kai abiejų gyvenime pasipainiojo Elena. Bet tai nėra esminė pasakojimo dalis. Tuo metu buvau su Gilbert, ir neaišku kodėl, buvau pasidavęs ekstremaliems pojūčiams. O kas gali sukelti daugiau adrenalino, nei iš po nosies nugvelbti neapsakomai didelę piniginę sumą iš tuo metu žiauriausio asmens mieste? Neįvertinau to, kad kartais egzistuoja žmonės, kurie yra kiek gudresni, nei kad mes, nemirtingi. Buvo surinkta dalis geriausiai automobilius valdančių žmonių, ir mes sukurstę puikų planą pradėjome veikti. Prie Mandylor šeimos buvo labai lengva prieiti, aš dirbau tam asmeniui, o mano tuometinis geriausias draugas, kuris tiesa, yra Niklaus žmonos brolis, sustatėme viską į savas vietas. - Kilstelėdamas žvilgsnį į šviesiaplaukę, jis tik norėjo įsitikinti tuo, kad ji klauso pasakojimo, kuris patvirtina tai kad prieš kažkiek metų jis tikrai buvo galvą pametusiu kvailiu. - Planas pavyko. Mes visi ryškiai praturtėjome. Galiu pasakyti kad asmeniškai aš gavau tiek pinigų, kad dar ateinantiems šimtui metų, galiu nesukti sau galvos, ir leisti sau viską, ko tik užsimanau. Stefan'as taip pat. Galėjo. - Krenkštelėdamas, jis patraukia apatinį stalčių, kuris akivaizdžiai yra užrakintas. Tačiau nors ir susikoncentravo ties jo "išlaužimu", pasakojimą taip pat pratęsė: - Mandylor'o verslo porininkas, yra labai protingas asmuo. Neprabėgus nei savaitei, buvau sučiuptas. Niklaus blondinės brolis, taip pat. Nežinau kaip, tačiau įtariu kad ne be stiprios magijos pagalbos, iš manęs buvo atimti visi sugebėjimai. Buvau likęs paprastu žmogumi. Ir tai nėra blogiausia istorijos dalis. - Pasistengdamas išlaužti stalčių, jis galiausiai priklaupė ant kelių, pradėdamas tampyti minėtą daiktą už rankenos. Jo veidas labiau paniuro, bet pasakojimas dar buvo tęsiamas: - Atsimeni kai Stefan'as buvo nutrūkęs nuo grandinės? Turiu omeny tą laikotarpį, kuomet jis buvo vadinamas "skerdiku"? Tai dabar gali įsivaizduoti, kad man teko susidurti su panašiu į tokį, bet plius puikiu profesoriumi - chemiku. Sunku pasakyti ko tik nepatyrė mano kūnas. Po penkiolikto karto, kai buvau patyręs klinikinę mirtį, nustojau skaičiuoti. Meldžiau, kad viskas pagaliau pasibaigtu, ir aš pagaliau pakratyčiau kojas. Bet kiekvieną kartą, chemijos ir kitų daktariškų prietaisų pagalba, jis grąžindavo mane į gyvenimą. Tuomet vėl viskas kartojosi iš naujo. - Staiga nustojęs judėti, vėl pasistengė pažvelgti į merginą, tuo pačiu metu liežuviu perbraukdamas per savo lupas: - Tuo metu, nežinau kaip. Bet Stefan'as mane ištraukė. Matthew patyrė kiek kitokius kankinimus, ir galiausiai buvo paverstas vampyru. Aš, atsidūriau už grotų. Nebuvau pasiruošęs sugrįžti atgal, nors galios buvo vėl su manimi. Kai mane paleido, grįžau namo. Pas Eleną. - Gūžtelėdamas pečiais, jis padarė labai trumpą pauzę, po ko, pratęsė: - Tokie dalykai palieka savo žymias. Galiausiai į viską įsivėlė Niklaus, ir pasitraukiau. Nuo visų ir visko. Net tokiam kaip man, reikėjo laiko, kad atsigauti. - Kuomet nemalonaus pokalbio dalis buvo nuvyta į šalį, jis galiausiai ištempė labai sunkiai įskaitomos emocijos, šypseną: - Juk žinai kad be mano brolio kambario, namuose yra dar dvylika miegamų kambarių. Gali susirasti sau vieną. - Mirktelėdamas jai akimi, jis galiausiai patraukė link šviesiaplaukės, ir kuomet šiuos du skyrė daugiausia žingsnis, Salvatore vėl nuleido akis: - Taip. Kad ir kiek tai kainuos. - Kalbėdamas apie brolio sugrąžinimą, jis kaip mat prarasdavo pozityvų nusiteikimą. Greičiausiai todėl, kad į raganas dėjo labai mažai vilties. Ir kuomet jo žvilgsnis pakilo į merginą, viso labo tarė. - Jei tu tuo tiki, kas aš toks, kad abejočiau? - Dar kartą linktelėdamas, jis pakėlė ranką, bei paprastu gestu nurodė kad mergina praeitu pirma.

Kelionė į Tokio buvo būtina, reikalavo žaibiško sprendimo sėsti į nuosavą automobilį ir išvažiuoti į "LAX" oro uostą, o iš ten netiesioginiu skrydžiu nusigauti iki numatytos vietos. Skrydis reikalavo daugiau nei pusę paros trūkusio "kabojimo" ore. Laikas tiesiogine to žodžio prasme buvo gaištama veltui, kuomet originalusis vampyras akivaizdžiai negebėjo rasti sau tinkamos veiklos. Nebuvo pasirūpinęs nei kokiu nors sudėtingu skaitalu ar mažu mažiausiai ausinėmis, kurios padėtu ištempti laiką. Keleiviams demonstruotas filmas buvo neįdomus, o kartas nuo karto keliama turbulencija greičiau kėlė pykinimą, nei kokią nors baimę. Nemėgo skraidyti, ir nors pripažino kad tai yra greičiausias būdas nusigauti iš taško "A" į tašką "B", tai niekaip neatsiliepė nenorui naudotis šia didelio gabarito transporto priemone. Po sadistinių žaidimų su pasąmone Mikaelson'as nebuvo tikras tuo, kad gali valdyti savo vampyriškus instinktus. Ir pagalvokime, jei kam nors dabar imtu kraujuoti iš nosies, kuo pasibaigtu visas šis skrydis, kur verslo klasės vietą užėmė vienas iš seniausių, o šiuo metu labai nestabilios savikontrolės vampyras? Verslo susitikimu grindžiama kelionė nekėlė malonumo, atsižvelgiant į tai, kad originaliam vampyrui teko atstovauti tiek savo paties, tiek brolio interesus. Nebuvo sunku, visuomet mokėjo skambėti įtikinamai, tarytum oponentui visas sandoris teiktu kur kas daugiau naudos, nei jam asmeniškai. Visas blogumas buvo tame, kad pradingti iš Los Andželo originaliam vampyrui teko labiausiai netinkamu metu. Santykiai su moterimi kuri jam buvo visomis prasmėmis reikalinga ir geidžiama, buvo su dideliu klaustuku. Ir tikrai idiotiškai ir nepagarbiai atrodė tas faktas, kad jis ėmė ir šiaip sau nieko nesakęs išvyko. Susitikimas pasiekė palankius abiems pusėms variantus, kuomet gaišti laiką ten, kur jam visiškai nepatiko, nebe buvo prasmės. Buvo pats tinkamiausias laikas grįžti namo.
Prieš įlipdamas į pakankamai didelį lėktuvą, dabar vampyras pasirūpino keliais žurnalais ir laikraščiais, kuriuos suprantama kalba pavyko surasti oro uosto spaudos kioske. Pasirinkimas nebuvo didelis, bet vienareikšmiškai tai buvo žymiai geriau nei pusę paros stebėti vaizdą pro tą mažą langelį. O kadangi skrydis buvo naktinis, tai iš viso neturėjo visiškai jokios prasmės. Sąžiningai perskaitė visus straipsnius, tačiau nuoširdžiai kalbant tai greičiau kėlė nesupratimą, kaip iš viso žmonėms šauna į galvą rašyti panašias nesąmones, nei kokį nors susižavėjimą skaitalu. Valandos prabėgo greičiau nei skrendant pirmą kartą, kažkuriuo metu net pagavo save snaudžiant. Stiuardesės balsas liepęs užsisegti diržus privertė pramerkti akis. Paklusniai atlikdamas visas reikiamas procedūras, su palengvėjimu atsiduso, kuomet buvo paskelbtas išlaipinimas. Dar oro uoste laukė automobilis, kurį tariamai turėjo vairuoti kitas asmuo. Nee, to tikrai kad nebus! Mėgo klasę, mėgo ir save išreikšti kaip didelį orumo ir garbės pavyzdį. Tačiau vairuoti ketino pats. Sumokėdamas transporto priemonėje laukusiam asmeniui už sugaištą laiką, galiausiai patraukė namų link. Važiuoti automobiliu, t.y. valdyti transporto priemonę savarankiškai buvo kur kas didesnis malonumas, nei kriuksėti lėktuve, kuris buvo valdomas dviejų nepažįstamų mirtingų lakūnų.
Buvo dar ankstyvas rytas, todėl nieko nuostabaus kad šie didžiuliai namai, iš dalies primenantys dvarą ar kokį nors muziejų su prabangiais meno kūriniais, kurie kaip tyčia buvo vienetiniai, buvo tušti. Vampyrai buvo sukritę savo lovose arba šiuo metu buvo radę kažkokios kitokios šiems malonesnės veiklos. Kaip tyčia sugrįžimo diena sutapo su tuo "pobūviu", kurį organizavo šeimos nariai. Kieme buvo palikti keli vidutinio dydžio furgonai, o pati svetainė nebe priminė to chaoso, kuris vyravo tuomet, kai vyriausias brolis keliavo po pasaulį.
Pakeliui kažkur palikdamas su savimi turėtą lagaminą, nusprendė pasekti ten, kur buvo girdimas puikiai pažįstamas moteriškas balsas. Tyliai praverdamas duris, kaip mat pečiu atsirėmė į staktą, veide leisdamas pasirodyti palankiai šypsenai. Iš tikro buvo keista matyti "darbo" kabinete įsitaisiusią tamsiaplaukę. Neaišku dėl kokios būtent priežasties, bet tai atrodė net labai gundančiai. Jos pokalbis telefonu akivaizdžiai nebuvo skirtas šiam vampyrui, kitaip telefonas dabar pat būtu priminęs apie savo egzistavimą, ten vidinėje švarko kišenėje. Arba palauk, tas aparatas gi liko palte, kuris iki pat dabar buvo tvarkingai pamestas ant galinės transporto priemonės sėdynės. Teko atsikrenkšti.
- Tai kažkokia nesuvokiama prasme, mane užveda. - Šie žodžiai savaime leido suprasti kad kabinete tamsiaplaukė buvo nebe viena. Turėdamas minčių kad moteris norės sužinoti bent paaiškinimą, kodėl šis pasielgė kaip standartinis kiaulė, niekaip nepaaiškindamas savo dingimo. Palinkdamas į priekį ir tokiu būdu atsitraukdamas nuo staktos, prie kurios buvo palinkęs, žengė kelis žingsnius į priekį, ant stalo pastatydamas vieną vienkartinį kavos puodelį. Panašu kad prieš užsukdamas namo, buvo aplankęs į vietinę kavinę, kad įsigyti kofeinu prisotintus gėrimus. O tai kad ant kartoninės puodelių dalies buvo užrašyti konkretūs vardai, priminė tai, kad jis vis tik ketino susirasti Argent, vos tik grįžo. - Tu pakylėtos nuotaikos, gal tai reiškia kad galiu išvengti paaiškinimo, kur buvau dingęs? Tiksliau kodėl išvykau aš, atstovaudamas brolio interesus, vietoje to, kad pasilikti čia ir pagaliau su tavimi sudėti visus taškus ant "i".