ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Puslapis 22 Previous  1, 2

Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 02 06, 2017 4:09 am

Visa ta veikla, kurią jam užkrovė, bet neužsikrovė pats ėjosi it iš pypkės. Jam mažai terūpėjo dažnai dvejopa, kontraversiška visuomenės veikėjų reakcija į pirmą viešą vampyrų porą. Daug kas sakė, kad jie atrodo per daug tobuli, per smarkiai nupoliruoti, kažkokie... natūraliai nenatūralūs. Iš kitos pusės - pavidolei gonna pavid. Kadangi pažintinės pakraipos interviu gauti iš Katherine ar Sebastiano Redford'ų buvo neįmanoma, žurnalistai ne tik spekuliuodavo, bet ir linko kvosti asmenis, kurie buvo netolimi vampyrų aplinkai. Gražioji nemirėlė Katherine net žurnalistams buvo nemaža mįslė, tuo tarpu vyro apraiškų visuomenėje net ne giliai pasiknisęs galėjai rasti. Dėl aistros mokslui Sebastianas negalėjo slėpti savęs po devyniais užraktais nuo pasaulio, kurio vengė, bet tuo pačiu buvo jo dalimi. Juk studijavo keliuose universitetuose, gynėsi disertacijas, dalyvavo įvairiose konferencijose visame pasaulyje, rašė mokslinius straipsnius, pradėjo keletą knygų (bet niekad taip ir nebaigė), bandė įgyti doktoranturos laipsnį, bet realiai pajautęs, kad smegenų tam nebeužtenka, metė pasitenkindamas magistru, kuris žinoma nebuvo įgytas "drožiant" vien aukščiausiais balais bei demonstruojant idealų paskaitų lankomumą. Iki genijaus proto jam trūko paprasčiausio įgimtumo tam. Kiekvienas kažkuo apdovanotas individas jau gimsta su natūraliu, genuose užkoduotu polinkiu į tai. Bet visgi Sebastianas žinojo, kad padarė viską kas buvo jo valioje, idant išpuoselėtų savo intelektą. Nuo bukoko mušeikos kario prie mokslininko ir farmacininko. Well, not too shabby. Žinoma tobulėti dar tikrai yra kur. Juk galiausiai vienintelis iš ties vertingas Sebastiano išradimas rėmėsi į tam tikrus vampyriškus aspektus, pradedant mitybos klausimo sprendimu, baigiant molekuliniu vampyriško kraujo savybių pritaikymu medicinoje. Kartais jam atrodydavo, jog be viso šito nėra toks jau ir kietas mokslininkas. Aplamai nuo atvirtimo laboratorijose praleido vos keletą valandų ir tai tikindamasis savo negalavimų priežastį, kurios vis tiek negalėjo nustatyti savo jėgomis. Jam paprasčiausiai buvo labai sunku susikaupti protinės ištvermės reikalaujančiam darbui. Kai tapo žmogus visa intelektualesnė veikla pasidarė žiauriai nuobodi. Norėjosi kažkokio veiksmo. Arba mintis, kad miršta nedavė ramybės pasąmoningai versdama Sebastianą įamžinti akimirkas ne knygų skaitymu bei intensyviu spitrinimu į daugybę kartų išdidintas molekules, o kažkuo vertingesniu morališkai. Pavyzdžiui, brangių jam asmenų aplankymą. Tikrai turėjo iš ko rinktis. Dean'as, Salonina, Marcus, Elissa. Tas pats naujai atrastas Meisonas buvo tapęs Sebastianui būtinu gėriu toje iš proto varančioje kasdienybėje. Tačiau asmuo, apie kurį negalėjo nustoti galvoti buvo būtent Rebeka. Kai Katherine sudaužė Sebastiano mobilųjį, kuris iki tol tarnavo gerus keturis metus, pametė ir originaliajai šviesiaplaukei priklausantį telefono numerį. Redford'as turėjo keletą anketų populiariuose socialiniuose tinkluose (dabar to reikalavo viešo asmens statusas), net "Skype" laikmeną, tačiau jam žinomi bei rūpimi individai nebuvo linkę afišuotis internetinėje erdvėje. Arba tiesiog jautėsi saugiai turėdamas Bekos numerį, tad nekilo minties net paklausti ar su ja eitų susisiekti per kur nors kitur. Nei matė jos, nei girdėjo eilę mėnesių. Paskutinis kartas kai susitiko buvo tada, kai vyras CSI principu bandė išsiaiškinti Boriso paspęstas žabangas. Tačiau iki to meto vandens nutekėję neįtikėtinai daug buvo. Sebastianas susigrąžino šeimą, tada mirtingumą, tuomet prarado šeimą, kuri pabėgo it jausdama, jog Redford'as yra nelaimių ir kataklizmų magnetas, įsivėlė į "NSPNUK" nesąmones... Galiausiai buvo skolingas jai atsiprašymą. Tą popietę, kai parvilko apkepusį Niklaus kūną į Mikaelson'ų rezidenciją, dėkui dievui, namuose nieko nebuvo (kas labai keista, nes ten visados kažkas būna). Žinoma neužlaikė ten savęs. Buvo per skaudu suvokti kas įvyko jau ir taip. Ir jei būtų sutikęs Rebeką ar Frėją... Greičiausiai nebūtų turėjęs kur akių dėti. Juk negalėjo nuspėti šviesiaplaukės reakcijos į Caroline mirtį, nes kaip ir kiekvienas vyras nesuprato moterų, be to nežinojo kiek artimai merginos bendravo. Norėjo, kad nuo to įvykio būtų praėję šiek tiek laiko, idant galėtų Rebeką susirasti. Nes ji akivaizdžiai nesistengė surasti jo paties (yeah, shame on you girl :DDD). Ką tik grįžęs iš Vokietijos nusprendė skristi vėl. Bet šį kartą į Los Andželą. Vyras net negrįžo namo, mat oro uoste pastebėjo, jog artimiausias skrydis į Angelų miestą nusimato už valandos. Patikrino ar liko laisvų bilietų. Ir ką jų manot, liko! Nepagailėjęs šlamančių ekskliuzyviniam verslo klasės skrydžiui Sebastianas padarė "bai bai" Katerinai ir sėdo į kitą lėktuvą. Dar viena ilga kelionė, sopantis, nusėdėtas užpakalis, bet nieko. Tikslas pateisina priežastis. Extra pirmos klasės vieta buvo... vau. Komfortas - vau. Užkandžiai - vau. Medijos biblioteka - vau. Net internetas veikė sparčiai, suteikdamas vyrui prieigą prie mėgstamų puslapių ir jų turinio. Į žinių portalus nelindo. Velniškai nenorėjo matyti savo snukyčio juose nepaisant to, kad gamyklos-laboratorijos pristatymas buvo iš ties sėkmingas (čia priešingai, nei iškilmių afterpartis, bet šitai bus aprašyta vėliau, daug vėliau). Buvo savikritiškas baisiausiai ir negalėjo žiūrėti į save video medžiagose. Jam nepatiko kaip jis kalba, kaip juda ir t.t. Žodžiu turėjo sau milijonus priekaištų. Kadangi Katherine tikrai neleido dorai pailsėti pajunta, kad su apsunkusiomis akimis tenka kovoti. Pasidavęs snauduliui nubunda tik tada, kai stiuardesė švelniai pajudina Sebastiano petį pranešusi apie atvykimą. Jos baikštokas žvilgsnis sukėlė vyrui diskomfortą. Ir tikrai, dažnai pastebėdavo tokią ar panašią reakciją į save. Galbūt revoliuciją ir įmanoma padaryti per vieną naktį, tačiau norint pripratinti prie jos visuomenę gali prireikti ir ne vienos dekados. Drąsiai įsirovė į lauką. Ir koks skirtumas, kad Angelų Mieste buvo šviesusis paros metas, ryškiai švietė saulė. Buvo karšta, tad su tuo storu džemperiu jautėsi it į celofaną įvyniotas. Tempėsi su savimi lagaminą, kuris jam atrodė žiauriai nebereikalingas. nenuostabu, jog užmatęs pirmą didesnę šiukšliadėžę palieka prie jos tą rakandą išsiėmęs tik planšetę, mobilųjį, jo pakrovėją ir piniginę. Naudodamasis proga kol dar randasi "LAX" teritorijoje užsuka į keletą parduotuvių uosto pastate. Nusiperka akinius nuo saulės, kepurę su snapeliu ir vyrišką, per petį nešiojamą tašę susidėti daiktams. Nelabai pataikė su išmatavimais, tad planšetinį kompiuterį teko sugrūsti vos ne vos užtraukiant užtrauktuką. Nuo pakartotino persivalgymo lėktuve stojo skrandis, prakaitavo kaip paršas... Ir kaip po velniais dabar jam susirasti Rebeką nenuvažiuojant tiesiai į jos pačios namus??? Vis dar naudodamasis proga, kad randasi "LAX'e", Sebastianas apsilanko vienoje iš kavinių. Užsisakė latės ir bokštelį šviežių kanelių. Galva visiškai nedirbo ir šiaip pradėjo abejoti ar priėmė labai racionalų sprendimą čia iš viso atvykti. Neskubėdamas suvartojo pirkinį, o tada pasišalino. Lauke pasigavęs taksi apsišarvuoja drąsa ir pasako adresą, netolimą Mikaelsonų namui. Žinoma mintis vykti ten priminė jam tiesioginę savižudybę. Prieš kurį metą būtų pašokinėjęs prieš originaliuosius, bet tik ne dabar, kai užtenka netinkamai brūkštelėti skustuvu ir popa iš karto. Dėl to greičiausiai skutosi paskutinį kartą gal tik pieš savaitę. Nedidelė barzda buvo savotiškas "kamufliažas", leidęs iš dalies užmaskuoti tokią kontraversišką, nesunkiai atpažįstamą marmūzę. Specialiai nepasakė tikslaus vietos, kurioje norėjo atsidurti adreso. Nenorėjo išsilaipinti kieme, tad nusprendė geriau jau šiek tiek paėjėti. Žudė jį ta saulė, negailestingas jos kepinimas. Pasirodo mūsų dangaus šviesulys nėra draugiškas net mirtingai subinei. Asfaltuotu keliu sliūkino neskubėdamas, kai galiausiai pro tankią medžių alėją atsiveria vaizdas į prabangų Mikaelsonų šeimos namą. Stabteli išvydęs kieme vykstantį veiksmą. Frėja persimetė keliais žodžiais su Rebeka, tuomet pirmoji grįžta į namus, o šviesiaplaukė patraukia prie savo išvaryto automobilio. Akimirką pasvarsto kaip čia geriau pasielgus. Ta proga, kad jau ir taip pasidavė avantiūrai, vyras pasileidžia bėgti link mašinos tiek, kiek kojos nešė. Vampyrė užvedė variklį, bet nespėjo pajudėti iš vietos, kai dureles atplėšęs Sebastianas įšoka į vidų. Jetus, švokštė it būtų mylią nubėgęs, o ne varganus 2-3 šimtus metrų. Iš išsiilgtos vampyrės veido kol kas negalėjo suprasti Bekos reakcijos į netikėtai išdygusį asmenį (šiaip vargu ar labai netikėtai, nes ar įmanoma užklupti vampyrą?).
- Gerai, skalėje nuo Morto iš "Madagaskaro" iki Hanibalo Lekterio, kiek pikta esi ant manęs?-vyro balsas trūkinėjo, mat godžiai siurbė į save deguonį. Kvėpavimas rodėsi gerokai apsunkinęs, girgždantis. Nelyginant būtų ką tik pasveikęs nuo plaučių uždegimo. Ne, neee. Tik ne dabar! Plaučiuose akimirksniu užniežtėjo ir Sebastianas negalėjo padaryti visiškai nieko, kaip tik užsikosėti. Jis pridengė rankove burną pademonstruodamas savo klaikų, džiovai nenusileidžiantį kosulį. Dėkui dievui, priepuolis neužtruko. Žiauriai skaudėjo plaučius, it šie būtų nudeginti. Skubriai pravėręs mašinos duris pasilenkia tam, kad nusispjautų. Gausus kruvinų, tįsių seilių gabalas plekšteli ant žemės. Pasišlykštėjęs vaizdu, prie kurio priprasti tikrai neįmanoma, sugrįžta į automobilio saloną pasistengęs kaip įmanoma labiau sugniaužti kumštyje kruviną džemperio rankovę. Nesistengė itin akcentuoti šių savo vampyrams tikrai nebūdingos elgsenos apraiškų,-Ei, klausyk. Būk objektyvi ir tegu mano sveikatos problemos nesušvelnina tavo požiūrio dėl manęs, gerai?-dar "papokštauja" nors silpname vyro vypsnyje ir bolavo krauju ištepti dantys. Tiesiog jautė, kad Rebekos kaip ir daugumos asmenų nuomonė susijusi su Redford'u nebus vienareikšmiška. Patogiai įsitaisęs sėdynėje atlošia galvą, šią pasukdamas į pašnekovę,-Sutrukdžiau pradėti kažkokią labai reikšmingą veiklą?-lyg tarp kitko pasidomi, juk Beka iš namų važiavo tikrai ne veltui,-Nes mum tikrai reikia apie daug ką pasikalbėti...-nutęsia taip, it jųdviejų lauktų ne pats maloniausias, bet būtinas pokalbis. Parodydamas, kad važiuos kartu, susigraibo saugos diržo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Rebekah Mikaelson on Antr. 02 07, 2017 1:47 pm

Per kelis mėnesius, šeima kuri kadaise kėlė didžiausią šiurpą tiems, kurie bent šiek tiek buvo prileisti arčiau tiesos, kad pasaulis yra kur kas labiau sumautas, ir baisiausia kas gali nutikti, tikrai nėra tik teroristų išpuoliai, sugriuvo. Tiksliau sugriuvo šimtmečius statytas paveldas, kuris tikriausiai pagal Niklaus Mikaelson, turėjo būti reikšmingiausias dalykas, per amžių amžius. Visgi viskas pasikeitė kur kas greičiau, konkrečiau per vieną naktį. Ir ačiū visiems aukščiausiams, kad labiausiai su susilaikymu nedraugaujantis šeimos narys nematė to, kas vyksta dabar. Juk, labai lengva nuspėti tai, neva esant tokioms nepalankioms galimybėms jis visgi pabandytu pasipriešinti Redford‘ui, ir gal, tik gal, nes niekada negali būti tikras dėl to, kaip baigiasi istorijos, jis sutryptu jį, nepriklausomai nuo to, kad davė savo seseriai neliesti tų, kurie bent jau vienu ar kitu metu skaitėsi jos draugais, kartais daugiau, bet tai esmės per daug nepakeičia. Šie namai tapo tušti, labai tušti. Optimistai pasakytu, kad tai tėra viena naujai pradžiai, naujai kartai, kuri sugebės viską atitaisyti, pasirūpinant kad visos tolimesnės kartos būtu saugios, aprūpintos ir savo rankose laikytu valdžią, o ne būtu priklausomi nuo svetimos malonės. Tokie buvo Mikaelson‘ai, nepaisant visko, nepaisant krentančių kūnų, jie turėjo valdžią. Savo ruožtu pesimistas pasakytu kad tai pabaiga, arba bent jau pabaigos pradžia. Utopija, iš kurio kelio atgal nebėra. Nebėra ir tų, kurie visą tai statė, smaginosi gyvenime, kalė pinigus, bet daugiau nei tūkstantį metų išlaikė nemirtingumo paslaptį. Visos tos pastangos liko nuplautos į klozetą. O ką gi pasakytu realistas, asmuo, kuris labiausiai atitinka dabartinę padėtį. Ką pasakytu jis?
Pokalbis su vyriausia šeimos nare, pasibaigė greitai, juk Freya liko namuose tam, kad galėtu susitvarkyti su ant galvos užkritusiais dokumentais, kuriuos kadaise tvarkė Elijah. Kažkaip iš visos šeimos, jis labiausiai atitiko protingo, subalansuoto vyro apibūdinimą. Tie pastoviai vilkėtini kostiumai, ne tuščia galva ant galvos ir verslas, kuris perspektyviai juda į priekį, viskas buvo nešama ant jo pečių. Ir vyras niekada nesiskundė, jautėsi naudingas, ir tai kaip be pasukus, buvo svarbiausia. Dabar mokesčiai, verslo dokumentai ir visą kitą, kas su tuo susija, buvo vyriausios Mikaelson moters atsakomybė. Juk iš Andreos nebuvo jokios naudos, ji vis dar karštligiškai stengėsi paaiškinti likusiems, kad tai kas buvo padaryta, yra didžiausia, kvailiausia, kas tik galėjo būti įgyvendinta. Negali jos kaltinti, vieną iš šeimos brolių, tamsiaplaukė nuoširdžiai mylėjo. Ir gyventi amžinybę, žinant kad jei ateity viskas nesusitvarkys, jis niekada nebe sugrįš, tai buvo sunku. Rebekah net nebandė statyti save į jos vietą, nenorėjo jausti papildomo skausmo, kuris ir taip badė širdį. Laukė kelionė į Tokio (Mikaelson‘ų juodos buhalterijos centras), tačiau prieš tai buvo būtina aplankyti kelias kitas vietas Los Andžele. Neplanavo išvykti ilgam, gal savaitei, gal dviems, priklausomai nuo to, kaip greitai jos šviesi galva sugebės sutvarkyti paliktą jovalą, bei galutinai paslėpti juos, apsaugant ne vien savo šeimos vardą, bet ir likusius, pasaulio gyventojus. Visai nesvarbu, kad Rebekah visuomet buvo apsupta prabangos, ir net jos namas atrodė kaip sumautas muziejus su kokybiškais, prašmatniais daiktais. Iš garažo išvarė paprastą, 2008-tų metų Toyota Prius, tamsiai mėlynos spalvos hibridą. Gal ir ne pati galingiausia, ir geriausia mašina, bet bent jau nėra rėkianti, atkreipianti į save dėmesį, kokius mėgo keli jai žinomi nemirtingieji. Tiesa, juk vieną tokią „dėmesio auką“ matė vakar, per žinių pakartotiną transliaciją. Tikriausiai ten veikia taisyklė, „gyveni tik kartą“, nesvarbu kad visą amžinybę. Ir šiaip, labai nepatiko matyti tą moterį, kaip vampyrų paviešinimo objektą. Nieko neasmeniško, ji tiesiog nebuvo tuo asmeniu, kurį geba toleruoti kiekvienas. Užvesdama savo pasirinkto, patogaus automobilio variklį, tą pirmą, kuris valdomas benzinu, o ne antrą elektroninį. Moteris dirstelėjo į galinio matymo veidrodėlį, kaip tik tuomet žvilgsnniu susidurdama su Redford‘u. Galėjo imti ir pasišaipant, pavažiuoti atgal, neleidžiant šiam taip meistriškai įsmukti į mašinos vidų. Galėjo, bet nepadarė. Susiraukė, lik kandusi citriną, kaip mat imdama kalbėti. – Kaip sumautas armagedonas. Ar tu turi bent menkiausią suvokimą, kad kai kuriems žmonėms reikia skirti daugiau laiko, pavyzdžiui paaiškinant kas po velniais vyksta? Arba nežinau, perspėjant. Dievaži, Sebastian‘ai, niekada nemaniau kad esi toks asilas. – Neigiamai supurčiusi galvą, šviesiaplaukė net nepateikė noro kad jis išliptu, tikriausiai kažkur viduje, norėjo kad jam paskui tektu ilgai ir nuobodžiai eiti iš ten, kur bus jos paskutinė stotelė, prieš išvykstant į iš anksto numatytą kelionę. Dirstelėjo kampu, vien tam kad dar kartą sau pasitvirtintu teoriją, kad jis nėra nemirtingas. Na tai paprasta kaip du kart du, vampyrai nekosėja, neserga, jiems nebėga prakaitas ir jų oda nepasidabina plyšusiomis kraujagyslėmis, nuo nepakankamo poilsio arba kitokių, fiziologinių reakcijų. Ką kalbėti apie tai, kad šiuose namuose Elena visuomet buvo ir yra pageidautinas asmuo, o ši yra vaistas, kurį išsiurbus iki paskutinio lašo, greičiausiai galėtum panaudoti viso pasaulio nemirėlių išvalymui. Jei to norėtum, žinoma. Hm. Baltapūkės galva nėra tokia ir tuščia, kai ima dirbti narpliojant visokias tikimybių ir konspiracijų teorijas. – Ir dar Katherine Lockwood? Tau tikriausiai karštinė mielas drauge, nes kai ne reikalais remto mūsų susitikimo metu pasakei kad namuose tavęs laukia daili butybė, ne minties neturėjau kad sumetei skudurus su TA RAGANA. – Tam kad visa kalba atrodytu dar labiau dramatiška, nemirėlė pridėjo išorine savo delno dalį, prie Redford‘o kaktos, tarytum norėdama įsitikinti ar šis nėra karštas, kaip pats pragaras, tačiau  visai ne kokia nors seksualia prasme. Jis buvo teisus, jiems buvo svarbu pasikalbėti, vien todėl, kad įvyko labai daug visko, ko, akivaizdu vienas kitam net nesistengė pasakyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tačiau, dabar tai buvo nebe taip svarbu, tiksliau, tos priežastys nebe atrodė tokios svarbios. Šviesiaplaukė sučiaupusi lupas, neigiamai papurtė galvą. Tokiu būdu parodydama kad nėra tokios veiklos, kurios negalėtu atidėti kelioms valandoms į priekį. Transporto priemonė pajudėjo iš vietos, kuomet ji akivaizdžiai pademonstravo norą nelikti šiuose namuose. Nuo sesers neturėjo paslapčių, bet nebuvo tikra kad jos temperamentas bus toks pats minkomas, kaip Rebekos, jei kalba palies jų brolius. Turėjo paliesti, nes jauniausia Mikaelson narė buvo kone smaugiama didžiosios paslapties, kuria negalėjo iš esmės pasidalinti su niekuo. – Tu neturi ne menkiausio suvokimo, kaip viskas susimalė, kuomet visą tai prasidėjo. Tačiau prieš tai, tu man esi skolingas paaiškinimą. Kodėl tu, Sebastian‘ai? Kodėl po velniais būtent tu esi viso to reikalo veidas?
Dar tuomet, kai Sebastian‘as pirmą kartą pasirodė prieš kameras, pasakydamas  viešą kalbą apie tai kas yra (nebuvo tikra ar tuo metu jis buvo vampyras, ar jau žmogus, ką išdavė dabartinis jo fizinis stovis), Freya buvo pirmu asmeniu, kuris visą tai išsiaiškino. Apsispręsti ką daryti toliau, buvo beprotiškai mažai laiko.  Visgi užteko trumpo pokalbio, trumpučio žvilgsnio į ateitį, pro praskleistus burtus, kad moterys padarytu tai kas šioms niekada nebūtu atleista. Tačiau kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Ir dabar, teko vargais negalais rūpintis tuo, kad visa ši pasikeitusi sistema kuo mažiau paliestu Mikaelson‘ų egzistenciją. Dirstelėdama į Redford‘o pusę, šviesiaplaukė suvapa, tačiau taip neaiškiai ir taip tyliai, kad sunku būtu net suprasti apie ką ji. – Man teko imtis priemonių... Neturėjau daug laiko, kad neleisti Niklaus pradėti maišyti dangų su žemėmis. Ir dabar jų akyse liksiu kaip sumauta išdavikė, jei jie iš  viso kada nors turės progą į jas pažvelgti, dar bent vieną kartą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
no there's no one else's eyes
That could see into me No one else's arms can lift Lift me up so high Your love lifts me out of time
avatar
Rebekah Mikaelson

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Pranešimų skaičius : 761
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Meilė : Nepriklausoma
Rūšis : Originali vampyrė (1000+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 02 08, 2017 8:03 am

Pirmą kartą Rebekos draugijoje jautėsi šitaip. Tarp jųdviejų tikrai yra visko buvę. Buvę skausmingų kivirčų, aistringų ginčų ir dar aistringesnių susitaikymų, tačiau niekados nebuvo jautęsis jai prasikaltęs. Gal iš dalies tokia savijauta ir priminė tą lemtingą dieną, kai du tuomet originalūs vampyrai patraukė į skirtingas gyvenimo puses, suteikę vienas kitam erdvės ieškoti laimės, kurios nerado vienas kitame. Kai tekdavo šitaip dažnai laužyti vienas kito įsitikinimus vardan to, kad jų santykiai veiktų. O tam dažnai reikdavo atsiriboti nuo visos juos supančios realybės. Netgi nuo artimųjų. Juk Sebastianas niekada nepritiko spindinčiam, bet smurto ir prievartos būdu pastatytam Mikaelson'ų pasauliui. Bet visgi tas jausmas šį kartą buvo kitoks. Dabar, kai vargiai beatsiminė tą skaudžią išsiskyrimo emociją, kai suvoki privaląs paleisti žmogų, kurį atrodytų myli iki skausmo, ši kaltė spaudė krūtinę labiau, nei Redford'as galbūt tikėjosi. Kiek karštakošiškas būdas ir nesugebėjimas meistriškai išlaviruoti iš psichologiškai sudėtingų situacijų lėmė Sebastiano pasidavimą Alexis manipuliacijai. Net nebuvo per visą šį laiką pagalvojęs ar iš tikrųjų negalėjo padaryti kažko, idant ne tik prasmuktų pats pro korporacijos radarus, bet ir sveikus ištrauktų Saloniną su Marcus'u. Redford'as visuomet buvo šiek tiek naivus. Jis vis dar tikėjo gera žmonių prigimtimi ir į pasaulį žiūrėjo tikrai ne kaip į skęstantį laivą. Vyras matė... viltį. Svajojo apie taiką, sugyvenimą. Kažkas šioje vizijoje vis vieną bus Sebastian'ą patraukę, kai šis prisidėjo prie akcijos paviešinant vampyrų egzistenciją. Jis tikrai įtaigiai, su nesuvaidintu įsijautimu dalinosi požiūriu visose tose "Jungtinio Nemirtingųjų Komiteto" susirinkimuose bei televizijos ar žurnalų interviu. Vyras norėjo, kad ši idėja apie harmoningą skirtingų rūšių darną suveiktų. To teigiamumo netgi nestelbė faktas, jog buvo apsuptas nesuvokiamai tiršto skepticizmo. Nebuvo NĖ VIENO asmens, kuris būtų Sebastianą palaikęs ir vyrui realiai teko šią naštą temptis vienam. Nė vienos gyvos sielos, kuri NORĖTŲ bent minimaliai keisti pasaulį net jeigu tai pareikalautų didelės aukos paminant savo patogią kasdienybę. Tokia jau ta šių dienų realybė - žmonija, vilkija su visom vampirijom egzistavo grindžiami savo būtis savanaudiškais motyvais. Visgi istorijoje daug pavyzdžių, kai išsišokėlis, nusprendęs keisti rytojų buvo pasmerktas, nušvilptas. O nuostabiausia yra tai, kad dauguma tokių atvejų suveikdavo būtent to išsišokėlio naudai. Tai pakeisdavo rytojų. Vienaip ar kitaip. Galbūt iš pradžių tai primindavo cunamį, bet šiam nuslūgus vėl pražysdavo gėlės. Redford'as niekuomet nebuvo palaužiamas dėl vieno - dėl to, kas jo manymu atrodė teisinga. Jei būtų buvusi jo paties valia, galbūt tos darnos būtų siekęs mažyčiais žingsneliais, o ne sukrečiant pasaulį per vieną vakarą. Sebastianas netgi jautė, kad Boriso buvo pasirinktas neatsitiktinai. Kad jis žinojo apie projektus, kuriuos slapta įgyvendino tada dar nemirtingas vyras. Ir iš tiesų - klonuoto kraujo išradimas buvo per daug svarbus, idant slėptum jį nuo visų ir visko. Jis turėjo kažkada pasiekti prekybos centrų lentynas (tiksliau šaldiklius). Redford'ui tiesiog darėsi liūdna pagalvojus, kiek negatyvo jam tenka "prafiltruoti" kiekvieną dieną. Gal jis jautėsi ir kiek nusivylęs. Vyras tikrai nesitikėjo, kad Rebeka pasiūlys jam savo šaltą, bet malonų glėbį, tačiau jis tikrai tikėjosi iš jos bent jau ne tokio vienareikšmiško požiūrio. Juk visa šviesiaplaukės saviraiška apeliavo į vieną skambią frazę - "tu Sebastianai esi kaltas dėl to, kad sugriovei mūsų patetišką šeimos idilę, nes nebegalėsim vaizduoti supistų pasaulio valdovų". Redford'as visuomet turėjo ironizuotą požiūrį į Mikaelson'us. Kai kiti drebino kinkas vien nuo minties apie originaliųjų šeimyną, graikui jie atrodė... mažumėlę juokingi. Tarsi penas nuolatiniam pašiepimui. Daugybė imperijų žlugo. Jos liko palaidotos istorijos kronikose. Bet ar nuo to pasaulis pasidarė labiau sumautas? Ne. Visados tikėjo liberalumu bei laisve. O Mikaelson'ų šeimyna kuo puikiausiai reprezentavo viską, kas Sebastianui kėlė nusivylimą. Tačiau Redford'ui Rebeka buvo ir yra svarbi. Visados. Išpuolus bet kokioms aplinkybėms. Jis netgi buvo užtektinai kilnus, kad pabandytų gerbti jos beatodairišką atsidavimą savo šeimai. Juk iš kitos pusės jų vieningumas tikrai galėjo įkvėpti. Jis niekados "nedalyvavo" šeimoje, kuri būtų tokia neįtikėtinai vieninga. Mat Ambrose giminės atstovai visuomet veikė varomi išsiskiriančių nuomonių. Jie taipogi turėjo šaltakraujį, despotišką vedlį - Horatijų, tačiau genamas ideologiškai priešiškų paskatų Sebastianas nesutiko paklusti tėvui matydamas akivaizdų jo motyvų miglotumą. Tokio ar panašaus balanso pasigesdavo analizuodamas Mikaelson'ų šeimos modelį. Bet, ei. Jis tik analizavo. Nebuvo panašus į Horatijų visiškai, tad agresyviai brukti savo nuomonę nebuvo jo stilius. Redford'as galybę minčių nutylėdavo neketindamas provokuoti bereikalingų konfliktinių situacijų, tad nuslepia ir kažkokį kartėlį, kurį sukėlė Rebeka. Kuri gins savo šeimos palikimą neleisdama sau net pagalvoti ar tai, ką jų šeima daro yra būtina bei teisinga. Kai mylėjo ją karšta, nesavanaudiška meile buvo užtektinai apdujęs, kad tokius fragmentus praleistų pro akis. Bet ne dabar, kai jautėsi toks racionaliai šaltas pašnekovų užvestomis temomis.
Ar tikėjosi tokios šviesiaplaukės reakcijos į save? Na, Sebastianas nieko nesitikėjo, tiesą sakant. Jos piktoki, erzelį išduodantys žodžiai skambėjo netgi šiek tiek komiškai, mat nebuvo nuoširdžiai pritvinkę šiurpios pagiežos. Suspaudęs lūpas stengėsi suvaldyti šypseną, kuri natūraliai lysdavo išvydus mylimą blondinę. Aplamai Rebeka netgi piktindamasi atrodė... mielai. Ir kaltas dėl to tas gražus, angeliškas jos veidas.
- Beka, atleisk. Negalėjau įspėti apie savo planus atvykti,-pradeda dėstyti "vartodamas" keistai dalykišką toną,-Jau kurį metą neturiu tavo telefono numerio. O kadangi esi aukščiau žmonėms būdingos tuštybės ir neturi "Facebook" anketos...-nutęsia su aiškia priekaišto gaida. Net nesivargino bandyti išsklaidyti nuojautos, neva už tai, kad užgriuvo "kaip armagedonas" buvo kaltas mažiau, nei pati šviesiaplaukė. Rebekos priešiškumas tikrai slėgė vyrą, kuris visados buvo emociškai stiprus, tačiau užtekdavo regėti neigiamai paveiktus, jam brangius asmenis ir Redford'as visados pasidarydavo gerokai jautresnis. Ir šiuo atveju dailioji Mikaelson buvo paveikta būtent jo paties. Pastebėjo koks skaidrus, protingas yra į jį įsmeigtas Rebekos žvilgsnis. Kone įsivaizdavo ją dabar skenuojančią savo pašnekovą jos regos perimetre besikeičiant visokiems skaičiukams bei visokioms raidytėms. Na, panašiai kaip terminatorius, kai renka duomenis analizuodamas situaciją ar objektą. Draugės priekaištų lavina griuvo iš ties negailestingai. Bet Sebastianas nejautė noro pradėti gūžtis ar slėptis. Kažkada išsiaiškino kad pagal šiuolaikinį horoskopą yra jautis ir tas puikiai atspindėjo užsispyrimą, kurį savyje nešiojo, kuris kiekvieną dieną buvo "vartojamas" siekiant išlikti. Taip, dauguma Redford'o ėjimų atrodė tokie, kad šiems apibendrinant galėjai imti ir smiliumi pasukioti į smilkinį, tačiau paties Seb'o perspektyva buvo tiesiog užgriozdinta argumentais. Galima ginčytis dėl to, kas atitinka vyriškas savybes, tačiau Sebastianas iš ties nebuvo lengvai pastumdomas. Net ir atrodytų beviltiškose situacijose. Bekai neteisingai surišus galus dėl moterų, kurioms Redford'as neva simpatizuoja, vyras pavarto akimis. Bet reikšti mintis pradėjo ne nuo to galo.
- Įdomu ar egzistuoja bent viena gyva siela, kuriai patiktų Katherine Pierce? Diva be gerbėjų. Na, taip. Katerina Pierce patinka tik Katerinai Pierce. Ar ne nuostabu, kad jai to pilnai užtenka?-kiek retoriškai nuskambėjęs klausimas nebuvo būtinas kaip ir visa ši Sebastiano šneka,-Be to, ji pasirodo pametė Lockwood pavardę. Pats Meisonas neapsikentė ilgiau laižyti jos spygliuotą užpakalį,-dar vienas bereikšmis verbalinis intarpas. Sprendžiant iš to kaip užtikrintai bei drąsiai Redford'as šnekėjo buvo akivaizdu, jog pažįsta abu aptariamus veikėjus,-Negailestingai šveiti šlapiais skudurais man į marmuzę, bet palauk, Beka, turiu ir aš vieną rankoje. Vieną skudurą,-ryškūs vyro antakiai kaip mat nusileidžia padedami suformuoti piktoką žvilgsnį,-Tikrai pažįsti mane, gal ne kaip dešimt, bet bent kaip penkis savo pirštus tai tikrai. Ir vis vieną drįsai padaryti tokią prielaidą, kad niurkausi su Katherine, nes netikėtai tapau tuo asmeniu, kuris pakeitė Meisoną siekiant nesavanaudiškai ir dar apspangus nuo malonumo laižyti jos spygliuotą užpakalį? Na, atsiprašau...-atrodė įsižeidęs, nors tokiu tik dėjosi. Sekant Redford'o gyvenimo peripetijas tikrai sunku nepaklysti bandant paaiškinti kas vyksta. Visgi jiems dabar kalbantis buvo akivaizdus tas didelis informacijos stokos šuolis, padarytas tarp pastarojo ir šio jųdviejų susitikimo,-Kaltas žinoma aš pats, niekas Katerinos man nekišo. Užtenka vien to, kad ji pati geba sumaniai kišti save,-papurto galvą supratęs, kad vėl tauškia ko nereikia. Sebastianui kalbant apie tą moterį susierzinimas reiškėsi savaime,-Ji tėra spektaklio dalis, nesijaudink. Jei būčiau galėjęs pasirinkti tave būčiau taip ir padaręs. Tiesiog visi tie painūs reikalai palieka labai nemalonų skonį burnoje. O tu ir taip atrodai pakankamai įsižeidusi, kad per vieną naktį su savo "los hermanos" (isp. broliais) tapot mažiau kraują stingdančiais velniais ir dabar kiekvienas priešas atėjęs gali rodyti jums fakus, nes tipo jei lupsit per ausį jis įdės jus į teliką,-įgėlė. Nesusilaikė. Net neturėjo tokios minties, kad kažkaip neteisingai interpretavo Bekos žodžius. Sebastianas tikrai atrodė pasipūtęs. Ir netgi šiek tiek pyktelėjęs. Papūtęs lūpas sėdėjo iki tol, kol Rebeka nepareiškė suprantanti, kad tame spektaklyje Redford'as toli gražu nėra savanoris. Vyro išraiška beregint persimaino palikdama teatrališkumą už borto. Prieš praverdamas lūpas kalbai, graikas svajingai atsidūsta, nelyginant susižavėjęs.
- Man negėda pripažinti, kad esi viena sumaniausių man žinomų personų,-vypteli pasveikindamas šviesiaplaukę už teisingai padarytą išvadą,-Ir patikėk aš tikrai žinau kaip viskas susimalė. Kad ir kiek stengtumeisi save nuo to atitolinti, tas balaganas vis vieną pasiveja. Asmenys, kuriems atrodžiau naudingas tikrai žinojo kokius mygtukus spustelėti, kad pasidaryčiau lengviau sukalbamas,-nusuka veidą, kad bent iš dalies pasiektų nelinksmą savo vypsnį,-Pameni kaip paprasta atrodė gyventi, kai viskas už ką turėjome kovoti, tai vienas už kitą?-pastebimai nostalgiškos, mėlynos akys sugrįžta į Rebekos veidą,-Bet žinai, aš nesigailiu. Žinau, kad šis skandalas buvo pradėtas ne iš geros valios. Galbūt siekiant vampyrus pažaboti. Aš nežinau. Tačiau silpnas balselis viduje man kužda, kad to reikėjo. Kad viskas nutiko taip, kaip turėjo nutikti. O jūs... Jūs išsikapstysit. Galiausiai šiuo atveju žinomumas niekam neleis jūsų eliminuoti. Žinau, kad biškį sergat primadonos sindromu ir tikit, kad kas jau kas, bet Mikaelson'ai yra nesunaikinami. Bet būkim realistai, Rebeka. Kaip mokslininkas ir kvantinės mechanikos entuziastas galiu patikinti, jog nesunaikinama ar bent jau į atomus neišskaidoma materija neegzistuoja. Aš tiesiog noriu tikėti, kad tau viskas bus gerai. Kad būsi saugi,-jis labai trumpai užsiminė apie dar vieną savo apsilankymo priežastį, tačiau nutilo, kai įsiklausęs į sekančius pašnekovės žodžius liko... pritrenktas.
- Pala. Beka, ką tu padarei?-rausvas vyro veidas kiek išbąla. Vyro galvoje suvokimas bolavo gajus. Faktas, kad PO VISKO Niklaus nebuvo užsukęs pas Sebastianą išbarškinti jam dantų buvo susijęs su konkrečiomis priemonėmis, kurių ėmėsi Rebeka. O tai yra... vau. Turint omeny, kad Redford'as dabar yra mirtingas ir užtektų visiškai nedaug, kad išleistų paskutinį kvapą. Abejojo ar Sebastiano "būklė" jai buvo žinoma. Tačiau šviesiaplaukė tuo pačiu ir negalėjo būti tiek naivi, idant manytų, jog Redford'as neatremtų Niklaus puolimo. Žinoma, jei būtų vampyras. Ko gero tada dar buvo vienintelis užtektinai galingas individas, galintis pažaboti Mikaelson'ų šeimos despotą vien smūgio jėga. Tačiau dabar tokios spekuliacijos snarglio vertos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Rebekah Mikaelson on Kv. 02 16, 2017 1:36 am

– Viskas gerai, aš suprantu... – Pakankamai keistai ramus tonas užpildė automobilio saloną, kuomet stengdamasi sukoncentruoti savo dėmesį į kelią, šviesiaplaukė net nebandė sukioti galvos, kad sugebėti ne vien važiuoti tinkamai, bet ir matyti kalbančio akis. Stengėsi atrodyti ir kaip galima labiau supratinga, turint omeny tai, kad pradėtas ginčas dėl nieko, absoliučiai nieko ir nepakeistu. Galu gale, ankščiau ar vėliau, po tų tragiškų įvykių, kurie pakeitė toli gražu ne vieno asmens likimą, Redford‘as šiuo metu buvo čia. O tai reiškia, kad pasivargino pasirodyti ir gal net paaiškinti ir taip sunkiai suvokiamą pasaulį liečiančią situaciją. Rebekah niekada nebuvo „užsinešusi“ ant socialinių tinklalapių, kaip ir daugumą nemirtingų asmenų, ji stengėsi savo asmeninį gyvenimą palikti kaip galima labiau asmeninį. Keista, bet, net namuose nebuvo daug nuotraukų, kurie savaip būtu įamžinę svarbius gyvenimo įvykius. Žmogaus ūgio seife kabojo tik senas paveikslas, iš tų laikų, kuomet Mikaelson‘ai pirmą kartą laivu atvyko į valstijas. Ir tai, dirbinys buvo ant tiek nereikšmingas, kad greičiausiai jau buvo aptrauktas sprindžio dydžio dulkių sluoksniu. Facebook, instagram, skype ir tas pats politikų mėgiamas twitter, buvo svetimas ir visiškai neįdomus dalykas Mikaelson šeimos jaunėlei.
– Iš tiesų taip netgi geriau, nes nesu tikra kaip reaguočiau, jei žinočiau kad planuoji vizitą į seniausių vampyrų vilą. Ak Sebastian‘ai, dabar visus aptraukusi tokia didžiulė sumaištis, kad aš net nežinau ar man verta ant tavęs pykti, ar nuoširdžiai pasigailėti, kad esi įveltas į įvykius, kuriuos aptaria net ikimokyklinio amžiaus vaikai. – Trūktelėdama pečiais, panašu kad vampyrė ketino nusišypsoti, tačiau lemtinga akimirka privertė save to nepadaryti. Nenorėjo pasirodyti nerimta tuomet, kai kalba buvo atvirkščiai, net labai rimta. Visiškai priešinga, nei pirmą ar antrą kartą susitikus, kalba, bei visas pasisveikinimo ritualas, labai greitai ėmė liesti moterį, na, tiesą pasakius, kurios nemėgo beveik kiekvienas šios šeimos narys. Ir ne todėl, kad ji buvo tam tikro pobūdžio tikru tikriausia kalė, bet todėl kad periodiškai buvo prikišusi į ratus ne vien pagalius, rastus, metalinius strypus ir dar tą ilgą ir spygliuotą ežį, kurį dažnai šiais laikais naudoja policijos pareigūnai, norėdami sustabdyti automobiliu lekiantį nusikaltėlį. Katherine visada buvo agresyviu, pūliuojančiu augliu, kiekvienam, prie kurio tik prisiliesdavo. Stebėtina kaip ramiai Rebekah priima žinią apie tai, kad minėta moteris išsiskyrė su puikiai žinomu šios, dabar jau buvusiu, sutuoktiniu.  Visai šviesiaplaukė nežinojo apie šiuos formalumus, tačiau ir nesistebėjo, bet ne dėl tos priežasties, apie kurią galiausiai prabilo Sebastian‘as. Vos pastebimai papurtė galvą, pirmiausia gestais, vėliau ir žodžiais paneigdama tai, kas buvo bandoma paaiškinti. – Patikėk manimi, atsiranda tokių, kurie su didžiausiu malonumu nori patekti į šios gerbėjų klubą. Ji turi kažkokią kvailai tampią, klampią masę, kurią yra apsijuosusi save, bei galiausiai pritraukianti kiekvieną, kuris tik pasiryžta pasakyti „labas“. Tu aišku nepyk, bet, nežinau kiek daug žinai apie Katherine ir Masoną. – Vėl gūžtelėjo pečiais, pakankamai įkyriai bandydama pratęsti savo mintį. – Visai nenustebsiu kad jie sueis, ir labai greitai. Klausyk, aš visada buvau netoliese, nes, na, mano  vienas iš brolių labai jau stengėsi Mason‘ą padaryti savo naminiu augintiniu. Ir jie visada susieidavo, net kai tai atrodė neįmanoma. Šis kartas nebus kuo nors kitoks. Jergau, nenustebsiu jei galiausiai gausiu atviruką su kvietimu į vestuves, nes šį kartą jie padarys viską „teisingai“ iki sekančios šeimyninės apokalipsės. – Sunku buvo suprasti iš kalbos, ar šviesiaplaukė bandė šaipytis ar stebėtis tuo, kaip gi viskas yra nuspėjamai banalu. Tiesiog, taip buvo visuomet, ir kol abu dar yra gyvi, tai nesiliaus. Blogiausia, kad Rebekah nuoširdžiai jaudinosi ne dėl to, su kujo galimai gali naktis leistis Sebastian‘as, o kiek stipriai liks pažeistas po to, kai Pierce sumals viską su miltais, o tuomet išnešios po visą pasaulį. Teko trumpam atitraukti akis nuo priekinio lango, bei šoninių veidrodėlių, tam, kad  bent trumpam žvilgsniu susidurti su artimu veidu. Pasistengė šyptelėti, tiesiog kad jos kalba neatrodytu kaip puolimas, ar būtu interpretuotga kaip nors netinkamai. Nenorėjo įpiršti nuomonės, kuria paskui eitu labai sunkiai atsikratyti.
– Būtent, aš puikiai žinau koks tu esi. Tu esi geras žmogus, Sebastian‘ai. Ir man tikrai neramu kad visi tie įvykiai, bei tos moters buvimas šalia, tiesiog paliks tave labai giliai sužeistą. Net jei kategoriškai atsisakysi laižyti jos spygliuotą užpakalį. Būk atsargus, prašau, bent jau nesileisk kad tau užliptu ant galvos. – Vien iš moters akių buvo nesunku pamatyti tai, kad jai jo likimas tebe buvo svarbus, net jei jie nebe buvo kartu. Kartais taip nutinka, kai poros išsiskiria, bet vis dar rūpi viena kitam kaip asmenybės, kaip kažkas gero ir malonaus, kas tiesiog nebuvo lemta būti. Tikėjosi kad jo gyvenimas nusistovės, nebe bus toks komplikuotas ir sudėtingas, gal net su laiku vyras suras galimybę kaip pakeisti tai, kas atrodė neįmanoma. Gal sukurs ką nors reikšmingo kiekvienam nemirtingam, bei tuomet šie liausis būti tokie pikti ir viskuo nepatenkinti. Arba ne, bet vis vien susitvarkys savo gyvenimą. To linkėjo, ir vargu ar tikėjosi kad įsijungus televizorių jo veidas bus vienas labiausiai aptariamų. Ir visai ne todėl, kad žavus, o todėl kad prisistato esantis nemirtingu. Ištiesdama ranką, Rebekah nestipriai trinktelėjo išorine delno dalimi bendrakeleiviui per krūtinę, kuomet nebe sugebėjusi nulaikyti draugiškos šypsenos, kaip mat pradėjo čiauškėti itin suplonintu balsu. – Oi ne. Nežinau kaip tu, bet aš net labai džiaugiuosi kad palikai mane niekaip nesusijusią su tuo balaganu. Nenorėčiau vaidinti tavo nemirtingos žmonos. Nieko asmeniško žinoma, bet man tai būtu per daug sunki užduotis. – Taip, Rebekah aiškiai nubrėžė ribas, kurios labai aiškiai tiko Sebastian‘ui, kuomet paprašė kad jų bendravimas liktu tik kaip artimų draugų, kurie vienas kitą myli, bet vienas kito nenori. Tačiau sentimentai yra sentimentai, o ji visuomet buvo lengvai įsimylinti moteris. Nenorėtu tokio keblumo sau, jei tektu pastoviai būti šalia. Ir tas teatras, kurį vaidina bendrakeleivis su Pierce, tikriausiai nebūtu toks audringas, jei jos vietą būtu užėmusi baltapūkė. Vėl paneigiančiai papurtė galvą, kuomet sugrąžino abi rankas ant vairo. – Tai ilgai netrūks. Tiksliau, tokie pervirsmai priverčia pagalvoti apie daug ką, pradedant savo egzistavimo prasme ir baigiant tuo, kad nežinai ar nori sau tokio likimo. Stovėti prie išduodamų kraujo paketų, skelbtis kad esi kitokia, ir tame nematyti nieko gero. Seb‘ai, juk žinai... Niekada netroškau sau amžino gyvenimo, tiesiog kaip kai kurie išmokau priimti šią kančią, bandant iš jos išspausti bent ką nors gero. – Liežuviu perbraukė per savo lūpas, panašu kad nenorėdama dabar pat užbaigti savo minties, nors ir knietėjo, dar ir kaip. Automobilis išsuko iš kelio, o prieš akis atsivėrė kažkas panašaus į betoninius sandėlius, kuriuose dažniausiai tam tikri žmonės laiko nebe reikalingus daiktus, kuruos gaila išmesti, arba pavyzdžiui automobilius. Nusuko iš kelio specialiai, norėdama kad jos kalba nebūtu tiesiog grindžiama žodžiais, bet ir vizualia medžiaga. Nutilo, nespecialiai, o greičiau todėl, kad norėjo bent jau atsisukti į Sebastian‘o pusę, kuomet pradėtu kalbėti. Ir kad tai netrūktu sumautą sekundę ar dvi. Priparkavo automobilį visiškai tuščioje aikštelėje, kas privedė prie nuomonės, kad greičiausiai tai yra tų pačių Mikaelson‘ų valdos. Antraip, čia bent jau būtu kažkiek šmirinėjančių žmonių, gal sargas ar kas nors, kas užtgikrintu tai, kad sandeliai yra aktyviai naudojami. Užgęsindama variklį, šviesiaplaukė kaip mat pasisuko į pašnekovo pusę, kuomet uždėdama delną ant jo delno, pagaliau ėmėsi kalbėti. – Aš nežinau priežasties, kuri privertė tave taip elgtis. Bet tikiu kad ji yra pakankamai svarbi ir pakankamai asmeninė, kad imtum ir kam nors apie tai pasakytum. Bet žinai ką? Jei šis, iš pažiūros katastrofiškas pervirsimas ir turėjo kada nors įvykti, manau kad tinkamesnio asmens, perduoti žinią, jie ir nebūtu radę. – Užvertė akis, pasiaiškindama. – Turiu omeny, su Pierce prašovė.  Bet aš tikiu kad tau pavyks su viskuo susitvarkyti taip, kad galiausiai nauja tvarka ims ir pasirodys nešanti kažką gero. Galu gale, nebus tų asmenų, kurie manys galintys daryti kas tik šauna į galvą, bei tuo pačiu naikinti nekaltas gyvybes. – Patrindama per jo ranką savu delnu, šviesiaplaukė galiausiai atsisegė saugos diržą, kuomet pasisukdama link durelių, trumpam nuleido akis, nepasitraukdama iš automobilio vidaus. – Eime. – Trumpas, tačiau labai aiškus komentaras pirmiausia paskatino iš transporto priemonės išlipti ją. Prieidama prie sandėlio durų, moteris prispaudė prie delno atspaudą nuskaitančio kompiuterio, kuris aktyvavo tai, kad sandėlio durys imtu automatiškai kilti. Dar kelios akimirkos ir prieš akis atsivėrė tuščias plotas, kurio vidury pastatyti du karstai. Štai ir nebylus atsakymas, į klausimą, kuris buvo užduotas dar transporto priemonės salone. Neužtikrintai pasisuko į Sebastian‘o pusę, kuomet pastebimai vis dar abejodama savo sprendimu, kiek kilstelėjo pečius. – Padariau tai, ką kadaise mėgo mums visiems daryti Niklaus. Tik tiek, kad tuo pačiu metu teko analogiškai pasielgti ir su Elijah. Mes su Freya negalėjome rizikuoti tuo, kad bus bent vienas asmuo, kuris sugebės pasipriešinti šiam sprendimui. O ir nenorėjom, kad kai jis atsibus, liktu visiškai vienas... – Šiek tiek primerkusi akis, Rebekah pasisuko į Redford‘o pusę. – Prašau, pasakyk kad pasielgiau teisingai? Juk tu žinai koks jis... Jeigu jis būtu puolęs tave, nesu tikra kurio netekčiau pirmiausia. O jei, jis matytu kad įvyko paviešinimas nemirtingųjų, tai sukeltu didžiulį karą, kuriame... Manau kad laimėtu kaip kad sakei „los hermanos“ ir co. Jis per daug pavojingas, kad būtu visą ko epicentre. – Sukando dantis, pati praeidama link sandėlio vidaus, nors ir neprisiliesdama ne prie vieno iš karstų. Pakėlė savo šviesias akis, norėdama susidurti su pašnekovu, net pasistengė timptelėti lūpas į labai nežymią, gal net kiek liūdną šypseną. – Aš būsiu saugi. Vos tik baigsiu sutvarkyti visus šeimos reikalus, popierius ir kitas nesąmones, susitiksiu su Elena. Gi žinai, visuomet norėjau savo šeimos, neilgo laiko, bet tokio, kokį galėčiau nugyventi darydama sprendimus pati.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
no there's no one else's eyes
That could see into me No one else's arms can lift Lift me up so high Your love lifts me out of time
avatar
Rebekah Mikaelson

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Pranešimų skaičius : 761
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Meilė : Nepriklausoma
Rūšis : Originali vampyrė (1000+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 02 17, 2017 4:10 pm

Ir Sebastianas stengėsi atrodyti supratingas, tačiau vis rečiau tokiu jausdavosi. Jei seniau, prieš visą Sailo ir Saloninos dramą iš esmės pakeitusią nusistovėjusią vyro būtį buvo linkęs kitų norus bei gerovę statyti aukščiau saviškės, dabar, kai ne tik jautėsi, bet BUVO atakuojamas iš visų pusių kažkaip stigo kantrybės tvarkytis su visokiom erzelį keliančiom nesąmonėm, tad atviriau pasiplėšydavo klausimais, kuriais nepritaria. Visgi kas jau kas, bet Rebeka nebuvo verta klausytis Redford'o sarkazmo, kuriuo tiesiog tryško. Vyras prikando liežuvį, giliai įkvėpė nepaisant to, kad žinojo, jog suskaus tuos prakeiktus plaučius, tuomet iškvėpė kaip įmanoma lėčiau bei tolygiau stengdamas neišduoti, jogei jie (plaučiai) švokščia it kiaura dumplinė. Stengėsi sukurti vaizdą, idant yra labai susikaupęs ir protingai nusiteikęs. Jis puikiai žinojo kaip nenormaliai viskas susimalė, kuomet bombytės su verbenos esencijom pasiekė vandens rezervuarus, jo paties nuomone, vampyrams TIKRAI reikėjo išlikti nematomiems, nes bet kokia aliuzija į harmoniją yra neadekvatus "budistiškas" mėšlas nieko bendra neturintis su žmogiška natūra, kuri nepaisant na, lyginant su kitais žinduoliais, išsivysčiusių smegenų niekaip neperlipa per savo gyvuliškus instinktus, apie kuriuos aplamai sukasi vidutinio žmogelio mintys. Užtenka įslysti į tą patį "Facebook" ir pasiskaitinėti kaip amerikiečiai reaguoja į kokią nors kontraversiškesnę temą: homoseksualių žmonių santuokas, emigrantus iš trečiųjų šalių, nuomones apie naująjį prezidentą bei apie agresyvią Rusijos politiką (dėl to nieko keista, kad Rebeka nedalyvauja socialinių tinklų gyvenime), kad nuoširdžiai paklaustum savęs ar maisto pramonės industrijos prastumti ir amerikiečių plačiai vartojami genetiškai modifikuoti organizmai neprisidėjo prie to, kad jų smegenys virto kažkokia beforme konsistencija.
- Turiu nuojautą, kad tam buvo seniai ruoštasi, Beka. Visa situacija, kuri galėjo iššaukti tikrai neprognozuojamą elgesį liko gražiai bei stabiliai suvaldyta. Ir su tuo mano brukamas įvaizdis neturi nieko bendra, juo veikiau tik užlopau mažytes socialines spragas. Šurmulio daug, bet tai aprims. Tai primena momentą, kai susitrenki alkūnę, žinai, iš pradžių tikrai skauda, bet praeina. O skauda mažai dėl to, nes žinai, kad praeis,-skėsteli rankomis, norėdamas akcentuoti gal ne tiek kiek situacijos absurdiškumą, kaip elementarią tiesą, kad "atitaisyti" kas pradėta neišeitų net susivienijus galingiausioms pasaulio vikanėms, mat vargu ar šios sugebėtų pasukti laiką keliais mėnesiais atgalios. Ganėtinai rimtu veidu supliauškė tuos niekus apie alkūnę ir skausmą, na, kadangi šiuo metu pats vartojo daug maisto su genetiškai modifikuotais organizmais...Pats žinojo, kad atvirtęs į žmogų pasidarė mažiau imlus informacijai. Bukokas. Tarsi tam tikra smegenų dalis būtų užmigusi ir ją pažadindavo tik tuomet, jei gerai išsimiegodavo, maistingai užvalgydavo ir išgerdavo didelį puodą kavos. Ir visgi tai netrukdė jam suprasti, kad pagaliau su Rebeka gali pasikalbėti apie tai, kas jam nedavė ramybės. Kad ir apie pačią korporaciją, kurios neutralus, mažne draugoviškas įvaizdis (tipo "mes elgiamės kaip elgiamės tam, idant būtų pasiektas geresnis rezultatas") Sebastiano visiškai neįtikino. Galiausiai vienintelę ją iš visų jam žinomų asmenų pažinojo užtektinai gerai, kad galėtų jai atverti bent dalį savo širdies nusimetant tas kaukes, po kuriomis įgudo slėptis pastaruoju metu. Kurios tobulai slėpė nepatenkintą ir pasimetusį vyrą, kuriam visiškai neįtiko situacija, į kurią yra patekęs. Kalbai pakrypus apie Katherine Redford'as kaip mat surūgo, mat tikėjosi, idant jo ištarti "pastebėjimai" liks neplėtojami. Greta visų problemų įsimaišė ir ta gražuolė (tiksliau įmaišė ją pats) ir tiesą pasakius nežinojo kaip dėl to jaustis. Ypač po tam tikrų nutikimų Berlyne, kurie kėlė pyktį, o paskui... padėką?.. Dviprasmiškai traktuotina Pierce natūra glumino vyrą, kurį ir taip jau viskas dabar, am, glumino. Stengėsi nulaikyti į šoną nusuktą veidą, kad Rebeka nepamatytų kaip keistai Sebastianas reaguoja į jos užtikrintumo kupiną toną kalbant apie nuspėjamą ir neabejotiną "Katson" susiėjimą dar vienai jųjų meilės aušrai, o tuomet numatomam saulėlydžiui. Kaip spėjo suprasti, tų dviejų santykiai tikrai visuomet buvo labai banguoti. Vis tiek Katherine turėjo kažkokį motyvą, kai nusprendė miegoti su juo pačiu, nors po paraliais buvo ištekėjusi už Meisono. Vienu momentu tvinktelėjo į galvą it smegenys būtų persijungusios į kitą fazę ir Redford'as ėmė gilintis į kiekvieną Katherine veiksmą ieškodamas tame logiško paaiškinimo, pasitelkdamas netgi žinias, kurias nešiojosi apie emocijas bei psichologiją. Garbanė, kad ir kokia pavojinga, fatališka, "kališka" bebūtų tapo jam žmogiškesnė. Galbūt tai tėra miražas ir turėdamas tokį klaidingą įvaizdį netrukus pasigailės. Tačiau nebegalėjo būti toks sumautai vienareikšmiškas, ypač kai Pierce draugija ėmė netgi savotiškai patikti. Ieškojo atsvaros mintims, kurios natūraliai sukosi apie moters beširdiškumą. Ir tai buvo ta pati klaida, kurią darė susipažinęs su "Marissa", kurios atšiaurumas natūraliai kėlė klausimą kas nutiko šiai žavingai būtybei, kad ji tapo tokia, kokia tapo? Surūgęs vyras persimaino, nes suprato, idant gali nieko nepasakyti apie tai, kad "tikėsis kvietimo į Meisono ir Katherine vestuves". Antras jau. Ypač kai Beka nenutuokė, jog misteris Lockwood'as dabar sparną rėžia apie panelę Gilbert, kurią racionaliai mastant, vietoje Pierce rinktųsi bet kuris galva, ne b*biu protaujantis vyras. Ir šiaip, kas čia su tom antrininkėm darosi?.. Atrodytų nėra vyro, kuris nebūtų vienu ar kitu savo gyvenimo periodu alpęs dėl to smulkaus, bet įstabaus veido!
Dėkingumo kupinas vyro žvilgsnis nukrypsta į šviesiaplaukę šiai darant tai, ko ir tikėtumeisi iš jos - reiškiant rūpestį bei įspėjimą. Šypsojosi tikrai neparodydamas, jog priima jos žodžius rimtai. Tarsi padėkodamas ranka švelniai patrina jos petį.
- Na jeigu taip ir nutiks, būsiu to sušiktai vertas, tiesa?-pradeda, kaip visuomet pasitelkdamas keistą filosofiškumą, kuomet tema pakrypdavo linkme, kur negalėdavo panaudoti griežto, kategoriško tono,-Kiekvienas patekęs į jos spąstus pats ją prisileisdavo,-tai buvo tiesa, kurią suvokė įkvėptas pagiežos, sklidusios iš Meisono šiam minint Katherine vardą. Ši tezė puikiai paaiškino ir paties Sebastiano "popą". Pierce tikrai nepalaužė jo laisvos valios kažkokiomis magiškomis gudrybėmis. Juk pats pasirenki ką mėgti ir palei ko sėdynę pradėti sukti ratus. Tad šiuo atveju tiesiog sumoki už savo naivumą. Redford'as žinoma jautėsi pajėgus atremti Katherine, dievaži, puikiai su ja tvarkėsi net dabar, kai išbarstė savo magiją ir vampyrizmą. Jautėsi it jai lygus oponentas, nes suvokė gebąs ir pats garbanę paspausti už ten, kur skauda. O kodėl toji mainais nė karto nepabandė Sebastiano sulankstyti kaip raskladūškės tai čia mįslė, kurios paaiškinti negalėjo. Nebent Redford'o planas priversti garbanę jo norėti, jo TIKRAI norėti ėmė palengva pildytis. Ironiška, bet šiai pasidarė įdomesnis, kai kartkartėmis ėmė rodyti standartinį "subingalvio" elgesį. "Tu jautrus, kilnus ir geras, bet aš noriu vyro, kuris domėtųsi manimi tik norėdamas įslysti man į kelnaites" - maždaug taip moterų filosofiją apibrėžtų kiekvienas vyras pabuvojęs "draugų zonoje". Vargu ar tam griežtai pritartų pats, tačiau dailiosios lyties atstoves "alfos" tipo vyrai tikrai žavi. Žinoma tuo pačiu jos ima tikėtis iš jų jautrumo ir ištikimybės, kas paprasčiausiai nėra suderinama su tokiu tipažu. Tada lieka įskaudintos. Čia panašiai kaip Katherine, kai užsidėjo Lockwood pavardę,-Nesijaudink, Rebeka,-pratęsia paveiktas nesuvaidinto rūpesčio originaliosios akyse,-Jei susimausiu ir pakvietimą į mano laidotuves gausi greičiau, nei į Katherine ir Meisono vestuves, nes būsiu rastas brutaliai išdarinėtas ir tu geriau nei bet kas kitas žinosi kieno tai darbas, pažadėk, kad už mane atkeršysi,-negalėjo to pasakyti rimtu veidu, juokėsi. Akivaizdu, kad į Pierce nežiūrėjo kaip į rimtą grėsmę savo saugumui. Tai, kas dėjosi su jo vidaus organais gąsdino kur kas labiau. Vis dar šypsojosi, kai pašnekovė "matavo" savo galimybes susidoroti su užduotimi vaizduojant fiktyvią ponią Redford.
- Būti Mikaelson - va čia tai sudėtinga užduotis. Palyginimui mažas viešas šou atrodo vieni juokai,-pats netikėjo tuo ką kalba, tad netrukus pakreipė savo kalbą visai kitokia linkme,-Nesi verta dalyvavimo tokiame butaforiniame farse. Jei viešumas vargina mane, nenorėčiau pagalvoti kaip jaustumeisi tokioje padėtyje tu. Aš tai aš... Visados buvau vienišas vilkas, o dabar tiesiog išlindau pastaugti į mėnulį. Gyveni tikrai labai sudėtingoje šeimyninėje hierarchijoje. Įtraukęs tave būčiau galutinai viską sugriovęs,-nesmagus, kaltas šypsnis perskrodžia vyro lūpas. Jis neketino slėpti, kad galvojo apie Rebekos kandidatūrą. Turėti ją šalia tokiu momentu būtų fantastiška ir... savanaudiška. Nes nuo to geriau būtų tik jam. Ji netgi užmiršusi savo problemas susitelktų į tas, kurias išgyvena Sebastianas. Ji būtų šalia, palaikytų, o Redford'as vėl jaustųsi tarsi siurbiantis iš jos tą tyrą, gerą energiją kaip tada, kai jie susitiko pirmą kartą. Kai vyras nieko gero negalėjo pasiūlyti jai mainais. Jis dažnai pagalvodavo, jog ja naudojasi. Kad yra kaip koks sumautas šašas. Ir vienintelis tikrai geras dalykas, kurį galėjo pasiūlyti tai šeimą. Tiksliau save, kaip šeimą ar kaip galimybę ją kurti. Žinoma ši idėją žlugo, nes jų manymu be mirtingumo tas paprasčiausiai neveikė. Be to, buvo velniškai skaudu matyti ją jaučiančią ilgesį savo broliams, stovinčią tarp dviejų ugnių, nes Rebeka negalėjo būti su Sebastianu ir tuo pačiu priklausyti Mikaelson'ams būdingai aplinkai. Ji myli Klausą su visais jo minusais bei pliusais, ji su tokia meile akyse pasakodavo apie kiekvieną tą kartą, kai jis užstodavo šeimos pagrandukę, kad nepaisant jo žiaurumo jis visuomet įgyvendindavo sprendimus manydamas, jog taip apsaugos ją, tad suprasti kokią didelę kainą ji sumokėjo vardan to, kad ta jųdviejų fantazija priartėtų prie realybės... Redford'ui tai niekados neatrodė teisinga. Juolab niekuomet negalėjo suvokti tokio gilaus, stipraus ryšio. Jis netgi ją kiek pašiepdavo kone brukdamas savo siaurą supratimą ir tai panašėdavo į tam tikrą psichologinį spaudimą. Dabar žinojo, kad elgėsi blogai. Ir vargu ar turėdamas galimybę viską pradėti iš naujo nesielgtų kitaip.
- Stovėti prie dalinamų kraujo paketų nereikės. Aš tikrai labai stengiausi prastumti idėją, kad klonuotas kraujas būtų parduodamas parduotuvėse kaip "Cola Zero", kurios negali pakęsti,-šypteli iš dalies pasididžiuodamas, jog turėjo galimybę prisidėti prie to, idant vampyrų poreikių patenkinimas taptų patogesnis,-Žinoma jis šaltas ir neskanus... Maitinausi juo daug metų ir tiesą pasakius niekados nebuvau iki galo pripratęs prie to skonio. Bet tai yra kur kas geriau, nei pasėdėti kalėjime už pasikėsinimą į "mirtingo asmens skystą, tirštą ir raudoną nuosavybę". Ta prasme, ne "lavos lempą". Buvau ture po specialiai vampyrams įrenginėjamus kalėjimus. Ūch,-atrodė kažkoks nustebintas, sužavėtas ar tai įbaugintas,-Būtų įdomu įmesti tiesiog dėl įdomumo ten Nik'ą ir pažiūrėti kaip jam sektųsi išsivaduoti. Nes viskas atrodo velniškai baugiai bei moderniai,-šypteli parodydamas, kad juokauja ir Rebekai nereiktų pradėti pykauti. Nepamini to, jog tam tikri vampyrų suvaldymo metodai sukėlė Sebastianui įtarimą, ar "NSPNUK" nebus atlikinėjusi su nemirėliais eksperimentų. Kas išprovokavo vyrą pradėti tyrimą, apie kurį bus užsimenama vėliau.
Visiškai nekreipė dėmesio į tai, kur jie važiuoja ir kokie vaizdiniai keičiasi pro langą, bet nustebo, kai Rebeka parodo norą sustoti būtent šioje vietoje. Visgi kone visas vyro dėmesys buvo sutelktas į šviesiaplaukę, ypač po to, kai buvo jos "paliestas".
- Jie pasikėsino į man brangius asmenis, Beka,-vos tik ji pasako tikinti, jog Sebastiano su korporacija bendradarbiavimo priežastis yra svari, vyras ją atskleidžia net nesupratęs kodėl turėtų slapukauti,-Sako: "Nesutiksi? Nušausim". Ir sakydamas "nušausim" turiu omeny visai ne save,-pokytis pašnekovės akyse leido suprasti, idant ji puikiai supranta vyrą. Juos abu vienijo ne tik praeities puslapiuose aprašytas romanas, geros širdys, bet ir sugebėjimas mylėti stipriai ir beprotiškai asmenis, kurie yra to verti. Redford'as žinojo, jog Rebeka jo atveju būtų pasielgusi lygiai taip pat. Ganėtinai jautriai sureagavo į tai, ką ji pasakė vėliau. Išgirsti palaikymą buvo neįtikėtinai gera. Net pats nežinojo, kad to jam reikėjo taip stipriai. Prieš tai, kai buvo paragintas išlipti sugavo Bekos ranką tam, kad ją pabučiuotų. Ne kažkoks iš piršto laužtas, bereikalingas ala džentelmeniškas gestas, o švelnumas norint parodyti dėkingumą. Ir meilę, kuri net ir pakitusi buvo stipri, nepavaldi laikui ir aplinkybėms. Sebastiano smalsumas žinoma buvo sužadintas, kai jis išlipęs įsispokso į neypatingos išvaizdos sandėlį. Jame tikrai turėjo kažkas būti, kažkas svarbaus, antraip jie nebūtų čia stabtelėję, tiesa? Smalsiai stebėdamas visą užrakto nuėmimo procesą slopino kylantį norą pradėti Rebeką kamantinėti. "Kur mes?", "Kas čia?", "Ką man parodysi?" ir "Kodėl man tai parodysi?". Išliko stebėtinai kantrus, o momentas, kai praeina į vidų kaip mat nutvieskia suvokimu. Jos švelnus balsas aidėjo patalpoje Redford'ui sunkiai priimant informaciją, kurią į smegenis siuntė regos bei klausos organai. Atrodė apstulbęs. Vargu ar galėjo tikėtis iš draugės tokio ėjimo. Tokio beprotiškai drąsaus ėjimo, kurį, kas be ko, jai nebuvo lengva priimti ar su šiuo sprendimu gyventi dabar. Supratęs, kad kurį metą net nemirksėjo, žvilgtelį į Rebeką trumpam paslėpdamas po vokais akis, kurios švelniai perštėjo išgyvendamos sutepimo stygių. Prakalba ne iš karto žinodamas, jog privalo labai protingai sudėlioti mintį. Ypač kai šviesiaplaukė akivaizdžiai dvejojo dėl to, ar pasielgė teisingai.
- Elijah? O jis kartais nebuvo panašiausias į mane ir atvirkščiai? Ta prasme, vienintelis iš Mikaelson'ų, žinoma be tavęs, iš kurio beprasmio kraujo liejimo tikėtumeisi mažiausiai?-neplanavo tokio sakinio, tokio mažne kaltinamosios pakraipos sakinio, bet išėjo kaip išėjo. Priartėjęs arčiau Bekos suima šaltus jos delnus, apgaubdamas juos saviškiais, o siekdamas nukreipti jos mintis nuo to, ką sušnekėjo, užmezga su ja gilų akių, besidalinusių tokia pat spalva, kontaktą,-Kai tavo broliai pešėsi negalėdami išsiaiškinti, kurio ambicijos svarbesnės, kai jie negailestingai tampė tave versdami pasirinkti pusę... Tame balagane visados ryškėjai kaip vienintelis asmuo, kuris turėjo aiškią viziją kaip turėtų atrodyti Mikaelson'ai, kurių palikimas nebūtų statomas ant tuzino jūsų priešų lavonų. Esi kilni, gera, gailestinga, beprotiškai protinga moteris. Ir vienintelė tavo padaryta klaida yra ta, kad leidai jiems visiems žiūrėti į tave, kaip mažąją sesutę, kuri nieko neišmano, dėl to turėtų patylėti. Galbūt sprendimas užmigdyti Niklaus, kad galėtume pabėgti nebuvo teisingas. Niekados neturėjau versti tavęs rinktis tarps savęs ir šeimos. Tačiau šis sprendimas... Beka, juk tu suvoki kiek drąsos ir ryžto reikėjo, kad padarytum tai, kam priešinosi tavo širdis, o kad priešinosi aš tuo nė neabejoju? Jei sunkiomis akimirkomis ir paklausdavai savęs ar jūsų šeima turi ateitį, turi, turi dar ir kokią. Tiesiog prie valdymo vairo sėdėti turėtų ne Nik'as, o tu,-kalbėdamas vis "žaidė" su jos rankose laikomais šaltais pirštais. Jo kalba buvo tokia nuoširdi, tokia kupina susižavėjimo...-Deja, bet atsakyti į klausimą ar tai teisinga aš negaliu. Tiesiog neversk jų miegoti šimtus metų, nes nubudę vaiduokliaus kaip aš, kai susitikom. Um, kai kiekvieną kartą isteriškai žvengiau išvydęs kokį aristokratą su tais bjauriais baltais perukais ir drabužiais, kuriuos sudarė tuzinas spalvingų klosčių. Pameni, sakiau, kad jie visi man primena povus? Tai pagalvok kaip nejauku bus aiškinti Niklaus'ui ir Elijah kas yra "tąsos transfunkcionierius" ar panašus velnias,-na, nerimta šneka greta tos ilgos, jausmingos oracijos jo nuomone tiko tiesiog idealiai. Net ne iš pirmo karto teisingai interpretuoja Bekos žodžius, kurie nuskambėjo toliau. O kai tai nutinka... Sebastianas akivaizdžiai išsitempė. Oi, netgi kiek išbalo. Staigiai užsimanė daugiau erdvės tarp jųdviejų, o tai bylojo apie savotišką "atšalimą".
- Neeeee,-stipriai papurto galvą nenuleisdamas akių nuo pašnekovės,-Tikrai manai, kad tai geras sprendimas? Abejoju ar tau nutiks kaip man ir po kelių svaiginamų savaičių mėgaujantis maistu, miegu ir šlykštokomis, bet tokiomis išsiilgtomis virškinimo sistemos reakcijomis pradėsi kosėti kraujais bei jais varvėti per visus galus... Žinai, prieš išgerdamas vaisto turėjau lygiai tokią pačią viziją kaip ir tu. Norėjau galimybės dar kartą sukurti šeimą. O realybė yra tokia, kad tas atrodytų neilgas gyvenimas, kurio tikėtumeisi gali tapti dar trumpesnis. Įsivaizduok, namuose neteisingai pritvirtini liustą, ji užkrenta tau ant galvos ir viskas. Amen. Kiek gilios egzistencinės prasmės tame? Taip, nulis,-šiaip ne taip save sustabdė. Velniškai norėjo pasakyti jai, kad miršta. Rebeka žinoma susijaudintų, tada greičiausiai pasiūlytų paieškoti būdo kaip Sebastianą išgydyti. O kai neras jo, pasiūlys kreiptis į Frėją, kad ji Redford'o išgyvenamus simptomus permestų kokiam nelaimėliui. Ne, neeeee, ne. Tiesiog ne. Neketino veltis į tokias kraštutines situacijas. Tačiau velniškai baisu pasidarė pagalvojus, jogei Rebeka nori pasmerkti save tokiai ar panašiai pražūčiai,-Vampyrų revoliucija tik prasidėjo. Kas jei po dešimties, dvidešimties metų mokslininkai ras būdą, kaip vampyrai galėtų susilaukti biologinių palikuonių dirbtinai, mėgintuvėliuose? Arba virtusi žmogumi nerasi vyro, kuris būtų tikrai tavęs vertas? Vienišos mamos susiduria su galybe sunkumų, kurių aš dabar nekomentosiu,-vyras vėl stipriai papurto galvą it budintųsi, nes galva neveikė taip, kaip norėtų. It trumpintų kažkur paslaptingoje vietelėje, kurioje gimsta mintys,-Gerai, skambu kaip visiškas šiknius, bet leisk sau dar kartą pagalvoti ar tikrai verta. Tavo broliai visai išnaglės be tavęs likę,-šypteli puse lūpų suformuodamas ne pačią smagiausią šypseną. Lyg tyčia prisiminė tašėje esančią atmintinę, kurios negalėjo Rebekai įteikti, nes niekaip neišėjo priartėti prie to, dėl ko norėjo ją įspėti. Visgi matėsi, kad kažkas jam neduoda ramybės. Kažkas, apie ką dar nebuvo užsiminęs.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Arthur Pendragon on Pen. 07 13, 2018 3:36 am




Broken Crown




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Mumford & Sons – Broken Crown.




PART I – CONSIGN ME NOT TO DARKNESS. ft. Himself. (theme)
Gyvenimas yra sudėtingas dalykas, turint omeny tai kad jame yra daugiau tamsos, nei kad šviesos. Vampyrai, vilkolakiai, raganos ir kitos pragariškos išperos baigia užvaldyti visatą, priversdami žmonių rūšį palengva išnykti arba būti laikomai kažkuo panašiu į “šviežų desertą”. Žiaurumas tampa kasdieniu reiškiniu, ir priešingai nei ankščiau dabar yra varžomasi dėl to, kas gali pasėti daugiau blogio sėklos. Yra tik keletas asmenų, kurie yra prisiekę savo gyvybėmis ginti gamtos balansą, ginti žmones ir jų beveik pasiektą egzistencinę krizę. Ir ne, šis aprašymas neatitinka Arthur’o gyvasties prasmės. Dar būdamas visai mažu vaiku, jis buvo tiesiogiai supažindintas su brutalumu, kuris galiausiai ir sukūrė jo tvirtą charakterį. Prieš suliepsnojant po išsiveržusio ugnikalnio liepsnomis, Pompėja buvo pradėta laikyti Chariton’o Geminus karaliavimo era. Jis, kartu su savo pakalikais niokojo viską aplinkui: stiprūs vyrai buvo žudomi dėl sportinio intereso, moterys ir mažos mergaitės prievartaujamos, o vėliau iki mirties mušamos. Tai buvo visapusiškas pragaras, kurį pasėjo žmonėms prieš tai nematytas žvėris. Arthur’o šeima buvo kilminga, ir jiems buvo beprotiškai svarbu apsaugoti savo palikuonį, su viltimi kad atėjus laikui, jis sugebės smogti lemtingą smūgį tam, kuris atnešė šį “marą” į jų namus. Karališko kraujo berniukas buvo verčiamas savo paties akimis matyti tai, kaip keletas “vilkatais” save vadinusių vyrų nužudė jo tėvą, prievartavo jo motiną ir galiausiai kėsinosi į seserį. Per daug drąsus, arba per daug kvailas berniukštis dar stengėsi apginti bent vieną iš savo šeimos narių, už ką gavo kur kas daugiau, nei būtu gavęs suaugęs vyras. Sumuštas, leisgyvis jis buvo paliktas mirčiai, iki pat tos akimirkos, kuomet išsiveržė ugnikalnis. Viskas, žiaurumo bangas išgyvenę asmenys, tie patys vilkatai, aplinka ir paveldas sudegė velniop. Nežinia kas būtent privertė vieną iš “baubų” gelbėjant savo paties kailį, kartu išsitempti ir leisgyvį berniukšį. Velnias žino, gal jis ketino jį suėsti, jei neras nieko geriau? Dabar jau nėra ne vieno asmens, kuris galėtu atsakyti į šį klausimą. Vilkatas leido berniukščiui gyventi, šiam patarnaujant vagiliavimais ir kitais (moterims būdingais) darbais. Versdamas jį kautis dėl aukso monetų, vilkatas pats to nesuvokdamas su laiku sukūrė sau pačiam mirtį nešantį ginklą. Jaunas, beprotiškai stiprus jaunuolis išsireikalavo savo “šeimininko” malonės, šiokių tokių apeigų, kurių metų jis buvo ne vien lygiagretiškai įvestas į besiformuojantį būrį, tačiau ir apdovanotas įkandimu, kuris it nuodai pasklido po visą jo kūną, apkrėsdamas, modifikuodamas DNR ir galiausiai paversdamas jį nemirtingu. Tai buvo startinis taškas, kuomet Pendragon’o keršto kelionė startavo. Pirmiausia krito vilkatas, kuris suteikė jam galią, bei netiesiogine to žodžio prasme, į rankas įdavė mirtiną ginklą. Vėliau sekė ilgos, alinančios kelionės bandant surasti kiekvieną, kuris išgyveno Lianos iššaukto ugnikalnio išsiveržimo nuosprendį. Labiau už viską troško surasti tą, nuo kurio viskas prasidėjo, tačiau net nenutuokė kad tuo metu Varias-Geminus turėjo planų, kurie buvo priešingi jojo. Tikriausiai pats likimas suvedė Arthur’ą su Liana ir tuometine jos bendražygę, Rhea. Sunku pasakyti kokias būtent būdais vilkatas įtikino Chariton’o priešus palikti jį gyvą, nepriklausomai nuo to kad techniškai skaitėsi (netiesiogiai) jo sukurta išpera. Kuris laikas Jie keliavo kartu, jis mokėsi kautis dar stipriau, petis į petį ginti Geminus sutuoktinę, bei naikinti tokius, kokiu buvo jis. Praėjo ne vienas šimtmetis, kurį jie praleido kartu. Ir visgi, kai “reikalai” aprimo, atėjo Laikas patraukti skirtingais keliais. Per šią vertingą pažinti, Pendragon’as sužinojo apie mistinius artefaktus, kurie galiausiai padėtu šiam stoti prieš didžiausią savo košmarą. Ir jis buvo pasiruošęs lauki, kada didžiausias pasaulio monstras suras kelią atgal. Jis buvo pasiruošęs mirti už galimybę sukelti bent minimalią žalą tam, kuris atėmė iš jo gyvenimą. Jis laukė daugiau nei du tūkstančius metų, ir dabar jo “valanda” buvo arti. <...>



PART II – THE CHOICE IS MINE, I WANT TO LIVE. ft. Andrea Argent (theme)
Sunkaus pado batai susidūrė su žvyru nubarstytu keliu, kuomet prieš akis atsivėrė pakankamai didelis, prašmatnus ir akivaizdžiai vampyriška smarve (senove) paduodančiu pastatu. Nebuvo būtina būti labai protingu, kad suprasti kad panašaus išplanavimo pastatas gali priklausyti kam nors kitam, nei kad vampyrui. O tiksliau kalbant ne paprastam vampyrui, o legenda tapusiai Mikaelson’ų šeimai. Tiems keliems asmenims, kurie nors ir nebuvo pirmaisiais, tačiau palyginus su kitais kraujasiurbiais, šia žeme vaikščiojo ilgiausiai. Nuo veido nusiimdamas tamsintų stiklų akinius, vilkatas pametė šiuos į džipinio tipo automobilio saloną (transporto priemonė ganėtinai sena, tačiau važiuoklė neknisa proto, o ir variklis dirba be šalutinių garsų, kas yra gana gerai). Jau kuris laikas sklido kalbos apie tai kad minėta šeima buvo sugriauta iš vidaus: Niklaus Mikaelson buvo sunaikintas savo praeities šešėlių, Elijah Mikaelson kūnas yra laikomas užburtame karste, saugumo sumetimais, Rebekah Mikaelson yra pradingusi kartu su vyriausia savo seserimi, o jauniklis Kol’as Mikaelson’as iš viso neaišku ar išgyveno visą pervirsimą. Vienintelis asmuo, kuris liko šiuose namuose, buvo išgyvenusi ir šeimos stipriai vertinama moteris – Andrea Argent. Moteris, kurios šiuo metu taip gyvybiškai reikėjo Arthur’ui. Ir ne, kalba eina ne apie tai kad jis pamatė jos atvaizde tai, kas būtu susukę protelį. Kaip tyčia, ji buvo vienintele išlikusia Argent palikuose, o Argent’ai kaip žinia keliauja iš tokios senos Kraujo linijos kaip Varias-Geminus. Ji buvo būtina tam, kad aktivuoti durklą, kuris iki pat šių dienų buvo saugojamas Livianos, nemirtingos burtininkės, kuri kadaise susiejo savo gyvenimą su tuo pragaro išpera, ir negana to leido jo paveldui plėstis. Plėstis iki “paskutines stotelės” kurią mintyse jis įvardino, hibride tapusią Andrea. Įdomu, ar mergina bent pati suvokia kiek ypatinga yra? Kilusi iš vilkato ir raganos, ir vėliau dar pelniusi vampyrišką nemirtingumą. Gana neblogai. Galėtu netgi veide ištempti “impressed” išraišką, jei norėtu. Bet nenori. Galu gale, akyse niekada nebuvo matęs minėtos moters. Bet dabar privalėjo sukaupti visas savo pastangas į tai, kad sužaisti su moters sąmone taip, kad ji sutiktu jam pasitarnauti. Ir tai padaryti buvo tik vienas būdas: tikslingai manipuliuoti jos prieraišumu minėtai šeimai.
Palipdamas tais keliais laiptais iki pat paradinių durų, vilkatas negaišo laiko, kuomet pakėlęs ranką, kelis kartus paspaudė durų skambučio mygtuką. Ilgai laukti nereikėjo, kad išgirstu kaip aukštakulnius avinti tamsiaplaukė prieitu prie medžio “sienos”, kuri šiuo metu juos skyrė. Nebūdamas tikras tuo, kaip moteris sureaguos į prieš tai niekada nematytą svečią. Tačiau pasistengė atrodyti kaip galima labiau “vartotinas”, negana to netgi iš burnos ištraukė neišbaigtą cigaretę, kurią numetęs po kojomis, primynė padu. Ji atlapojo duris, akivaizdu, nebūdama labai sužavėta tuo, ką išvydo priešais. Prasižiojo, tačiau vietoje to kad gaudamas galimybę bent prisistatyti, sulaukė akivaizdaus akių užvertimo, ir durų užtrenkimo sau prieš nosį. Nesuprato, susiraukė.
– Kas per velnias? Ei. Ei?! – Gana žemas vyro balso tonas užpildė aplinką, tačiau tai vargu ar pristabdė merginos nenorą bendrauti su kažkokių, galima sakyti “šunim dvokančiu asilu”. Pabandė paskambinti, o vėliau ir pabelsti dar kartą ir nesulaukė atsako. Kad ir kaip buvo nusiteikusi minėta moteris, akivaizdu, patraukti jos dėmesį nebuvo taip lengva, kaip atrodė iš pradžių. Matyt išankstinė nuomonė kad ji viso labo bus dar viena “Mikaelson’ų kalytė – vištytė”, buvo kiek klaidinga. Tačiau laikas spaudė, ir jei ji neketino pradėti bendrauti gražiuoju, reikėjo imtis kiek mažiau santūrumu dvelkiančių priemonių. Šiek tiek pratampydamas kaklo raumenys, vilkatas nusprendė negaišti, kuomet sukaupdamas savo turimas nežmogiškas jėgas, jis spyrė į duris, kurios neišsilaikydamos, paprasčiausiai nulekė velniop nuo staktos. Šviesa užpildė prieškambarį, kuomet vyras kiek riaumojančiu tonu prabilo dar kartą.
– Aš neketinu tau sukelti skausmo, ar gali po paraliais tiesiog mane išklausyti?! – Tik dabar atkreipdamas dėmesį į tai, kad jo pasirodymas čia, neatrodo vizualiai labai draugiškas, kiek susiraukė, nužvelgdamas duris, kurias išplakė lauk. Susirado tolėliau esančią Argent, suteikdamas sau dar vieną galimybę prabilti, dabar jau ištariant tai, ką jo manymu ji norėjo girdėti.
– Aš žinau būdą kaip sugrąžinti tau šeimą. Yra būdas netgi kaip sugrąžinti Niklaus’ą, bet jei tu ir toliau vaidinsi užsispyrusią ožką, šis būdas išeis velniop, kaip ir aš, kai dėsiu skersą ant to, kad jei šis pasaulis dar turi vilties, tai tik su Mikaelson’ais priešaky. – Šiek tiek subanguodamas antakiais, vyras įdėmiai įsistebėjo į moters išraišką, laukdamas jos atsako.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
bring me back


Call my name and save me from the dark, wake me up Bid my blood to run, I can't wake up Before I come undone, save me. Save me from the nothing I've become. Bring me back to life, I've been living a lie. There's nothing inside.

avatar
Arthur Pendragon

I couldn`t miss your hundred and whatever birthday.



Pranešimų skaičius : 2003
Įstojau : 2012-09-27
Miestas : Mumbai (Bombay) may not be my city. But it is absolutely my kind of city.
Meilė : Music is love, love is music, music is life, and I love my life. Good night.
Rūšis : Vilkatas (35/±2000)
Darbo paskirtis : If people like you, they'll listen to you, but if they trust you, they'll do business and pleasure with you.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Andrea Argent on Kv. 08 23, 2018 3:00 pm

Matyt likimas jaunąjai hibridei nebuvo toks palankus, kokio būtų tikėtąsi.Vos atradusi taip trokštamą stabilumą, jai teko vėl likti vienai kaip pirštas. Kalba eina apie šeimą. Praradusi beveik visus savo kraujo giminės atstovus, mergina įsitvirtino, ir galima net teigti, kad tapo viena iš jų - Mikaelsonų. Kad ir kokia "kvanktelėjusi" ir žiaurumu bei valdžia pasižyminti šeima tai buvo, tačiau, kaip ne keista, būtent ten jauna hibridė atrado tikrąją save ir savo likimą. Buvo daug nuopolių, daug pakilimų, tačiau savaip (ne visiems suprantamai), jie visi laikėsi vienas kito. Mylimas vyras, artimi draugai, pagarba ir supratimas. Tai buvo tas nedidelis išlikęs ratas, kurį Andrea tiek saugojo ir tausojo. Tačiau gyvenant šį žiaurų antgamtinį gyvenimą, niekas neturi laimingos pabaigos. Ir tai, kas buvo branginta, buvo atimta dar kartą. Žiauri netektis, praradimas ir štai, Argent vėl yra viena. Viena, tačiau nesunaikinta. Per tiek laiko mergina išugdė stiprų charakterį, neleisdama sau palūžti, o tai kas yra nepakeliama liko nugramzdinta gyliai gyliai į nepasiekiamą širdies lopinėlį, kur niekas daugiau nesugeba prasiskverbti. Ne, ji neatsisakė savo jausmų, būtent jie primena kodėl mergina turi toliau siekti savo, nesivadovaudama kvailomis taisyklėmis, kurias pabandė įvesti pašaliniai asmenys. Tai, kad paranormalaus gyvenimo paslaptis buvo iškelta į viešumą, įvestas sintetinis kraujas, Andrėjai buvo tiesiog neprimtina. Tai prieštaravo jos prigimčiai. Mat mergina geriau mirtų, nei paklustu kažkokiam nieko vertam jos atžvilgiu diktatoriui. Tad, ji papildė tų pavojingų individų ratą, kurie turi būti sumedžioti ir sunaikinti. Deja, tai yra neįmanoma, mat jaunoji vampyrė yra per daug gudri, kad būtų prigauta. Ji kaip ir anksčiau, vartojo tik šviežią, šiltą kraują, o aukos medžiojimą priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką. Taip ir slinko visos dienos, kad nepaskęsti kraupiuose atsiminimuose, hibridė save prablaškydavo įvairiomis medžioklėmis,linksmybėmis (keistas gi ji sutvėrimas) bei nuolatos kurdama kokį nors planą, kaip susigrąžinti tai, kas prarasta, tai kas dar nesunaikinta ir turi galimybę prabusti. Mažai laiko leidama šiame milžiniškame senove dvelkiančiame dvare, kuris prakštiškai tapo jos namais, kaip ne keista, šį vakarą buvo nuspręsta likti namie. Ramus, neįpareigojantis vakaras. Vyno taurė, metraščiai, pasakojantys Mikaelsonų šeimos priešistorę, ir raganiškos knygos, kurias Rea vis bandė iššifruoti. Staiga nelauktai, pasigirsta beldesys. Faktas, dvaras randasi toli nuo miesto, tad jei kas ir užsuka, tai reiškia, kad priežastis yra. Nukreipdama smaragdinio atspalvio akis į laukinių durų pusę, nežymiai suraukia antakius, kas leidžia suprasti merginos nesupratimą apie nepageidautiną svečią.Užversdama seną, apipiplyšusią knygą, žengia žingsnius priartinančius ją prie lemtingojo susitikimo. Girdimas aukštakulnių taukšėjimas, leido suprasti, kad mergina jau čia pat. Pradariusi duris, priešais Arthurą pasirodo aukšta tamsiaplaukė, gana blankios odos mergina. Visada mėgusi pabrėžti dailias kūno linijas, buvo apsirengusi juodo džinso trumpais šortais bei raudona, kiek permatoma bliuskute. Nužvelgdama pirmą kartą matomą šviesiaplaukį vilkatą, užverčia akis bei nieko nelaukus jam vos spėjus prasižioti, užtrenkia duris tiesiai prieš nosį. Juk buvo naivu tikėtis, kad Argent jį pasikvies į vidų puodelio arbatos. Tikėdamasi, kad vyras pasuks savais keliais, apsisukusi ant vieno kulno pasiruošia grįžti prie senosios veiklos, mat šviesiaplaukio nepasitenkinimas, jai sukėlė tik nežymią juoko bangą. Kol... bam ir durys nelauktai "išskrido" iš savo vietos. Sugūžusi pečius, mat tokia buvo naturali reakcija, staigiai atsisuka į nekviestą svečią. Būdama pasiruošusi atsakomajam puolimui, ryškiai žaliomis akimis "sugauna" vyro žvilgsnis. Nežymiai krėstelėjusi galvą ties kairiąją peties linija, savo paslaptingu, kiek pritildytu balsu taria: - Matyt mamytė tavęs neišmokė ką reiškia geros manieros. O užtrenktos durys tolygu kad manęs nedomina. - Kilstelėdama ryškius antakius į viršų, veide išplėšia, dviprasmišką, gana pašaipią šypseną. Net neketindama įsibrovėliui žengti bent žingsnį į priekį, tvirtai laikėsi savo pozicijos. Nors ir smulkus merginos kūnas, vizualiai nekėlė jokios grėsmės vilkatui. Beklausydama kas yra kalbama, ir net neleisdama jam pilnai užbaigti dėstyti mintis, patalpa vėl užpildo savo moterišku balsu: - Juokauji, drįsti nepageidaujamas įkelti savo letenas į šituos namus ir... - Vos tik lieka išvadinta ožka, pašaipiai šypteli, ir būdama pasiruošusi jam atšauti ką nors atgal, lieka visgi sudominta sekančiais argumentais liečiančiais jos šeimą. Nežymiai suraukdama antakius, apsiraminta, tačiau išlaikydama atstumą nužvelgia nuo kojų iki galvos, pripažinkim, patraukliai atrodantį asmenį. Sustojusi ties jo akimis, prikanda apatinės lūpos kamputį. Vien nepažįstamojo noras sugrąžinti Mikaelsonų šeimą jau skambėjo keistai, atsižvelgiant į tai, kad jie turėjo daugiau priešų, nei draugų. Dėl savų interesų, leisdama jam užbaigti pradėtą kalbą, kilsteli smakrą į viršų, taip sudarydama kiek myslingesnę atmosfermą. Leisdama įsivyrauti trumputei tylos pauzei, pagaliau taria; - Kas tu ir kokio velnio turėčiau patikėti tavo žodžiu?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _


We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight. Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare.

avatar
Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.



Pranešimų skaičius : 833
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 28
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Klanas : KΛƬΉΣЯIПΣ
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 22 Previous  1, 2

Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume