ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI

Negalima vienu menku apibūdinimu pasakyti kaip stipriai pasikeitė Niklaus gyvenimas prabėgus pusmečiui. Buvo ir šilto ir šalto ir ramybės akimirkų ir tokio laikotarpio, kuomet net jis pats tiksliai negalėjo pasakyti kaip geriausia būtu išsipainioti. Taigi, nutiko daug, kaip ir visuomet. Jo gyvenimas nebuvo netekęs prasmės ar virtęs rutina. Tuo labiau kad paslapčia jis ilgai stengėsi dasikasti iki Bennett raganos, ieškojo būdų kaip iš savo paties sūnaus atimti nemirtingumą ir panašiai. Šiandienos nelaukti svečio pasirodymas jo namuose, šiek tiek sumaišė jo dienotvarkę. Mat kaip tik tuo metu su kažkokiais senoviniais dienoraščiais keliavo iš namų bibliotekos į savo kabinetą. Net neatsisukdamas įsitikinti kas sudrumstė jo ramybę, prasitarė: - Daugiau mandagumo, ne savo chatoje randiesi. - Vis dar nesukdamas akių jo pusėn, patraukė link pagrindinio kambario, tuo pačiu metu pralenkdamas savo pirmiausia pasirinktą tikslą. Kuomet pamesdamas popierius ant stalo, pagaliau pakėlė akis į pasirodžiusį Lockwood'ą, palenkdamas galvą, bei veide ištempdamas veidmainišką miną, pratęsė: - Tikiuosi kad nesi toks kvailas, kad pasirodydamas čia, bandysi išpešti iš manęs padėkos, už paskutinį susitikimą, prieš pusmetį? Nes to nebus. - Neigiamai supurtydamas galvą, bei tuo pačiu metu patraukdamas link mini baro, kuriame visuomet buvo saugomi keli buteliai paprastiems žmonėms neįperkamo gėrimo. Ištraukdamas vieną, tamsinto krištolo butelį, ant stalo pastatė dvi taures, po ko pasistengė pratęsti kalbą: - Mano žmona,- Keista, tačiau nors iki vestuvių buvo likusios kelios dienos, jis jau įgavo įproti sužadėtine vadinti taip, kaip ši buvo to verta. - Buvo tas asmuo kas atvedė mane prie Bennett, pats nemanau kad būtum radęs ją. Informaciją apie savo vaikigalį gavai iš tos mergaitės, kurią pasiuntei keliauti kartu, plius, aš tesėjau savo pažadą, nekankintu ne vieno iš tavo genties. Vadinasi mes nebe turime apie ką kalbėti. - Pakankamai ramiai supildamas gėrimą į abi taures, pertraukė savo paties kalbą prunkštimu:
- Nebent nutiko kažkas, kas privertė tave eilinį kartą nusižeminti ir maldauti manęs pagalbos? Vien smalsumo vedamas, pažadu išklausyti.

Namai, kuriuose vyko neplanuotas susitikimas buvo visiškai tušti, mat Caroline buvo išvykusi su draugėmis švęsti savo paskutinės "laisvės" dienos. O kadangi jam pačiam tokie dalykai buvo visiškai neaktualūs, nusprendė pasilikti namuose, ir kaip dabar paaiškėjo visiškai ne veltui. Girdėdamas net menkiausia kalbančio raumens sujudimą, atsiremdamas delnais į mini baro stalą, prie kurio tuo metu buvo palinkęs, nesunkiai pastebėjo kad vos keli žodžiai, ir oponentas nesunkiai perprato tai, kad jis žino kur kas daugiau, nei kad pasako. Nuleidęs savo akis, bei vos pastebimai sujudinęs galvą, prabilo:
- Tu mane laikai vaikų žudiku? - Jo mintys staiga nukrypo keleriais metais atgal, kuomet jis sutriuškino vieną iš Armstrong šeimos, galutinai atimdamas iš jo bet kokią viltį į normalų gyvenimą. Vaikas, kuris tuo metu "paslaptingai" žuvo, buvo niekieno kito, kaip tik Mikaelson'o užgaidos įvykdymas. Niekas iš šios šeimos netroško kad tuo metu pirmasis stebuklingas vaikas, vaikščiotu šia žeme. Niklaus veide pasirodė klastingumu persmelkta šypsena, kuomet šis vedamas įkvėpimo, pasistengė pratęsti prieš tai nebaigtą savo minį: - Gal ir neklysti, tačiau be tavo vaikigalio, aš taip pat turiu ką veikti. Bet juk čia esi ne dėl šios priežasties, tiesa? Kitaip, neatrodytum toks ramus. O aš matomai nebe žaisčiau su tavimi, ir palikčiau tavo benkartę augti be biologinio tėvo. - Šiek tiek sujudindamas savus antakius, ir kaip tik tuo metu pirštais suimdamas taurę, pasitraukė toliau nuo baro stalo. Kambario gale tebe stovėjo nepabaigtas paveikslas, o patalpos buvo prakvipusios aliejiniais dažais. Pastaruoju metu Mikaelson'as stengėsi kaip galima labiau susitelkti į savo paties šeimos sulipdymą, nei ką nors, kas buvo vadinama "nesibaigiančiu karu". Nesunkiai nukeliaudamas prie minėto paveikslo, sustojo, toliau mažai vizualaus dėmesio skirdamas savo pašnekovui.
- Raganos, tiksliau viena jų ir pasirūpino tuo, kad mano sūnus neturėtu galimybės turėti normalų gyvenimą, būti vaiku ir palaipsniui pažinti pasaulį. Toks buvo planas, paversti jį savikontrolės nesuprantančiu padaru, kuris nieko kito nesugeba daryti, kaip po savęs palikinėti lavonų gabalus. - Kuomet jis staiga atsisuko į pašnekovą, veide nesimatė ne menkiausios emocijos, iš dalies atrodė net kad jis visiškai nesureikšmina padėties rimtumo, tuo labiau kad mano, jog Jackson'as šiuo metu yra saugiai įkalintas požemiuose. Paeidamas kelis žingsnius į šalį, bei patogiai įsitaisydamas ant sėdimo baldo, pratęsia: - O kaip tu manai? Apart vilkų, aš taip pat nesižaviu raganomis, kurios pastaruoju metu leidžia sau per daug. Jei sunaikinsiu šią rūšį, o taip tikrai nutiks. Vadinasi, net tu galėsi laisviau atsikvėpti. - Nors jo žodžiuose buvo nesunkiai pajaučiama ironiją, pritraukdamas taurę sau prie veido, bei nespėdamas išgerti, suprunkčia.
- Nu taip, būtent taip ir nutiks. - Vien tas reikalaujantis tonas, kuriuo Lockwood'as pasiprašė kraujo, privertė Niklaus sureaguoti labai nuspėjamai. Neigiamai supurtydamas galvą, bei tuo pačiu metu nusukdamas akis, jis akimirka nieko nesakė, nesakė tol, kol nepareikalavo to, ko tikrasis alfa vargu ar apsiimtu.
- Vėl Katherine? Turiu omeny, tavo sūnėnui mano kraujas nereikalingas, vilkolakiams tuo labiau. Vadinasi, ji vėl mieste, o tu vėl trauki tos motes subinę iš mirties nagų? - Neigiamai supurtydamas galvą, veide ištempia šypseną: - Sutarta. Aš tau duosiu savo kraujo, mainais į vieno iš taviškių mirtį. Tiksliau, ne pilnai taviškių. Jis vienišas vilkas, kažkuo ypatingas, bet niekas negali išsiaiškinti kuo. Sebastian Coombs, noriu jo mirties. Tuomet kraujas yra tavo. - Įsistebėdamas į tikriausiai kiek sutrikusį Lockwood'ą, paaiškina: - Juk nemanei kad viskas bus taip paprasta? Tuo labiau, kad vien pasirodydamas čia ir reikalaudamas kažką iš manęs, baisiai rizikuoji. Net sutikęs su mano reikalavimais, bei jų netesėdamas, pasirašysi ne vien mirties nuosprendį sau, bet ir savo šeimai. Aišku, tu dar gali išeiti iš čia ir palikti viską kaip yra.

Manipuliuoti asmeniu, kuris buvo prie6ais nebuvo taip sunku, ypatingai dėl to kad pastarasis ne kiek nepaneigė to, kas buvo spėta iš pirmo karto. Katherine visuomet buvo viena iš tų asmenybių, kurie vos spėja išsikapstyti iš vienos problemos, kuomet greitai paneria į kitą. Ypatingai dabar, kai susekti šios moters veiksmus buvo taip lengva. Jos sugrįžimas atgal į miestą, kuris daugumai buvo vadinamas "namais" akivaizdžiai neliko nepastebėtas. Per savo skubėjimus, neapdairumą ir žinoma vieno iš stipriausių medžiotojų atvilkimą kartu, Niklaus labai greitai pasiekė žinia apie permainas, kuriuos vyksta tame pačiame mieste, kur šis planuoja persikelti su savo žmona bei sūnumi. Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, ir labai ramiai atsižvelgdamas į tai, kad Lockwood'as parodo priešiškumą, viso labo įkvėpdamas atsitraukia nuo baldo, ant kurio prieš tai buvo prisėdęs. Savo namuose, su taip vadinamu priešu jis jautėsi pernelyg ramiai, kas vizualiai leido suprasti tai, kad bet kokiam posūkiui šis yra pasiruošęs. Klausimas apie tai, kuo gi pamaišė jam vienišasis vilkas, sukėlė šiokią tokią šypseną: - Tu matomai labai prastai mane pažįsti, jei manai kad tavo bandymas derėtis atneš kokių nors vaisių. Aš pasakiau ko noriu tam, kad gautum mano kraujo savo problemai pagydyti. Tačiau jei baimė prastai pasirodyti prieš vilkus, tau yra svarbesnė, tikrai, nesuprantu ką vis dar veiki mano namuose? - Šiek tiek sujudindamas savus antakius jis nusuko savo veidą, tuo pačiu metu mintyse perbėgdamas per tas kelias priežastys, kurios privertė jį įvardinti būtent tą asmenį, o ne bet kurį kitą tos rūšies atstovą. Stebėdamas nebaigtą savo paveikslą, prie kurio pastaruoju metu nebuvo prisilietęs, ilgai nepratarė ne menkiausio žodžio, kuomet neatsisukdamas visgi privertė save prabilti:
- Tas vilkas mirs, nori tu to ar ne. Tau tik naudinga tai, kad vienu šūviu nušautum net kelis zuikius. Pirmiausia, atsikratytum padaro kuris greičiausiai ankščiau ar veliau taps tau konkurentu. Mat jis vienintelis vilkas, kuris išgyveno jau apie penkis šimtus metų, kuomet visi senieji, apart mane žinoma, buvo sumedžioti ir sunaikinti. Jis taip pat yra silpnoji tos pačios raganos, kuri pasistengė pakenkti Katherine, ir net tavajai Victoriai... silpnoji vieta. Bennett būtu sutriuškinta, jei tas vyras mirtu. Tuomet ji taptu labai lengvu grobiu man. Ir kaip manai, jei pradanginčiau stipriausią raganą, kiek pastangų iš manęs atimtu išnaikinti ir likusią šios rūšies "armiją"? - Kuomet pagaliau įsitikinęs kad dažai ant drobės yra visiškai išdžiuvę, uždengdamas iš dalies labai prasmingą paveikslą balta materija, atsisuka į savo pašnekovą: - Mason'ai, mano pasiūlymas neginčytinas. Nenori abipusiškai naudingo sandorio, gali grįžti ir stebėti kaip Katherine miršta visiems laikams. Nes vien iš tavo baimės jausmo, kurį užuodžiu net iš čia, galiu spręsti, kad jai liko ne tiek ir daug? Vilkas ar vampyrė, tavo pasirinkimo laisvė. Aš galiu palaukti, kaip matai, manęs laikas visai nespaudžia. - Priežastys, kurias išvardino Niklaus nebuvo viskas, jis praleido vieną, kuri akivaizdžiai buvo pakankamai aktuali. Apie Katherine jis žinojo labai daug, mat visus tuos metus, kuomet ši buvo nemirtinga, moteris buvo sekama originaliosios šeimos, ir net tuomet kai ji manė esanti saugi, nieko panašaus nebuvo. Sebastinas buvo Pierce draugas, apie kurį žinojo vienetai. Ir jo mirtis, greičiausiai būtu davusi šiai porai nepataisomą žalą, ko būtent ir siekė padaryti Mikaelson'as. Jam kaip niekad buvo naudinga tai, kad Lockwood'as prarastu savo ramstį ir pagaliau pasiskirtu savo likimui. Tokiam, į kurį jį norėtu pastumėti originalusis.

Užtikrintumas tuo, kad Lockwood'ui sutikus sunaikinti minėtą asmenį, buvo ant tiek stiprus, kiek buvo Niklaus Mikaelson pažadas, kad jei tai nebus įgyvendinta jis sunaikins kiekvieną asmenį, kuris bent per colį rūpės hibridui. Todėl, kuomet nuskambėjo minėtojo asmens sutikimo žodžiai, jis ne kiek nesvarstydamas ir tuo labiau nekankindamas jo, te pratarė: - Vadinasi tai susitarimas. - Kuomet jo žodžiai pasklido po pakankamai tuščią svetainę, jis pritraukdamas pastatytą taurę arčiau prie savęs, pakėlė ranką, ir sukandęs savo riešą, prikišo šį prie taurės. Kraujas ėmė sparčiai varvėti į tuščią indą. Kuomet Niklaus veide šmėkštelėjo šypseną, ypatingai todėl kad Lockwood'as kaip mažas vaikas įklimpo į jo pinkles. Katherine buvo originali vampyrė, kuri buvo sugrąžinta iš mirusių ir paversta nemirtinga, kas reiškė kad mirtį jai galėjo sukelti vien tas pats, baltojo ąžuolo kuolas. Moteris atlaikiusi į karštinę panašius simptomus buvo ne vien išgyvenusi, bet ir pakankamai greitai pasveikusi. Originaliojo kraujas tik greičiau pašalintu simptomus, bet nebuvo toks svarbus, kad reikėtu dėl šio verstis iš kailio. Taurė liko pusiau pilna, kuomet žaizda susitraukė. Pastumdamas taurę link Lockwood'o, jis pabrėžė: - Turi neilgiau kaip savaitę, tuomet jei Sebastian tebebus gyvas, aš pasirūpinsiu tuo, kad tavo garbanei nebuvo ne vieno šanso išgyventi. - Jo žodžiuose buvo galima išgirsti rimtumą, ypatingai todėl kad apdegęs kolas buvo saugomas paties Mikaelson'o ir tai buvo kuo puikiausiai žinoma: - O dabar dink man iš akių, mat turiu įdomesnės veiklos, nei kad kalbėtis apie tai, kaip esi man dėkingas. - Prunkštelėdamas ir specialiai užkabindamas Lockwood'o savimeilę, sugrįžo prie užrašų.