AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Puslapis 22 Previous  1, 2

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 11 14, 2016 2:38 pm

„Kiekvienas yra atsakingas už savo likimą, niekas manęs nepasuks ten, kur aš nenoriu būti“, - šiuos žodžius Katerina Petrova ištarė prieš pat akimirką, kuomet užveržusi kilpą ant savo kaklo, nušoko nuo senovinės taburetės, nepalikdama likimui ne vienos galimybės sutrypti šią su žemėmis, padarant kieno nors auka. Ji buvo per silpna, kad bandyti kautis už savo gyvybę, savarankiškai. Jos sužeidimas, buvo per stiprus, o kraujas, persisunkęs į vilkėtą suknelę, lyg kiaurodė žvaigždė, rodė kelią Mikaelson‘ams, kur link derėtu jos ieškoti. Pasirinkimas buvo paprastas ir ji niekuomet nepasigailės to, kad pasirinko pražūtingai nemirtingą gyvenimą, bent keliems šimtams metų, neleisdama Niklaus‘ui sukurti savo hibridų karalystę. Gaila, kad jai iš tikro buvo visiškai nesvarbu, kuomet savo taikyniu vyras pasirinko Eleną, ir misiją visgi užbaigė. Tačau pati Katherine sugebėjo išsikapstyti iš tos, virš dviejų metrų gylio, duobės, kuri buvo šiai iškasta jau tą akimirką, kai tapo aišku kad moteris priklausė vienai seniausių rūšių, antrininkėms. Savo pačios likimą ir saugumo rėmus pasistatė be kieno nors pagalbos, nesvarbu kad to pasekmes pajuto ne vien priešai, tačiau ir visi greta esantys. Galima tik pasidžiaugti, kad pirmasis vampyras neprabilo, kuomet susidarydamas tiesioginę nuomonę, turėjo tūkstančius galimybių „užgauti“ savo pašnekovę. Nors, būtina pabrėžti kad tokiam „puolimui“ ji būtu pasiruošusi. Ir tas pasiruošimas suteiktų tik dar vieną priežastį, galvoti kad ji viso labo beširdė, bedvasė asmenybė, kuri viską ką ir turi simpatiško akiai, tai savo išorinį pavidalą. Mat vidus, vidus yra supuvęs nuo tos praeities, apie kurią žino ne kiekvienas. Bet negali sakyti kad ji visiškai neigiama, juk nežinai kiek jai teko išgyventi, kiek praeiti, kad atsidurti šiame taške. Taške, kuriame sukelti moteriai skausmo, ar bent pabandyti pasiekti jos širdį, kad suvokti kad ji iš tiesų yra, yra visiškai neįmanoma. Ji suteikė tokią galimybę Mason‘ui, ir vėliau sumokėjo už tai didelę kainą. Ar ji kada nors dar sugebės atsiskleisti bent vienam asmeniui, nebūtinai vyrui? Vargu. Gyventi nepriklausomai nuo nieko, gyventi nejaučiant prisirišimo, tos pervertinamai netikros meilės, yra kur kas paprasčiau. Nes tik tuomet, tu gali būti savimi ir nesitikėti kad bet kuriuo metu, tave sužeis tas, kuriam galėtum atiduoti viską, ne vien kad savo kūną, savo lūpas, kalbas. Savo likimą. O gal, visą ko esmė yra tas prakeiksmas, kuriame ji atsidūrė visiškai prieš savo pačios valią? Gal kalti yra antrininkai, kurių likimai neišvengiamai susiduria, ir jie yra priversti išgyventi tą uždraustą meilę, kuri kartojasi kiekvieną sumautą kartą, ir kiekvieną kartą įveldama to paties pavidalo žmones, su ta pačia, nebūtinai laiminga pabaiga. Jei taip, tai kodėl susidurdama akis į akį su Silas Ambrose antrininku, ji nepajuto tos meilės, kuri buvo nulemta? Negi Pierce yra kažkuo išskirtinė, blaiviau matanti viską kas vyksta? O gal, gal prakeiksmas nėra teisingai suprastas?
Elena Gilbert turėjo tūkstančius priežasčių, kodėl taip nekentė savo antrininkės. Juk viskas, prie ko nekalta mergaitė prisiliesdavo, imdavo byrėti vien tik todėl, kad netoliese buvo ta, kuri atrodė taip pat, tik šios siela buvo tamsi, klampi ir deginanti, kaip pats pragaras su visais atributais. Viena, negailestinga ir sąžinės neturinti nemirtingoji, kita, pasiaukoti dėl sau brangiausių linkusi, tyra ir niekuo nesutepta asmenybė. Vienodos, tačiau tuo pačiu metu visiškai skirtingos. Įdomu gi, jei paskutinės antrininkės yra tokios, kokia gi buvo Amara? Nors ne, Katherine ji savaime suprantama būtu visiškai neįdomi, nesimpatiška ir visiškai nereikalinga. Su mielu noru, suvestu ją su pačiu velniu, vien tam, kad šie galėtu sušokti savo paskutinį „tango“, prieš mirtį. Hm... kalbant apie tango, Katherine jau seniai nedalyvavo jokiame prašmatniame vakare, kur galėtu pasiduoti senai aistrai, kuri dažniausiai atsiskleidžia tikrai ne šiuolaikiškuose garažo pusės trinties į nusižiūrėto „kadro“ priekį. Gal, kai šis vakaras pasieks finalą, jai derėtu pagalvoti apie tai, kad pats laikas būtu tiesiog būti savimi. O tai reiškia, kad linksmybių nesieti vien tik su kraujo praliejimu, buvimo prie akivaizdžiai padauginusių vyrų, kuriuos apgauti ir pakreipti kaip tik užsimano, yra kur kas paprasčiau, nei sušukuoti nesusivėlusius plaukus. Bet kol šis vakaras nesibaigė, reikia paminėti kad nepriklausomai nuo to, kad Elenos akys buvo įgavusios „katino pūkio“ akių formą, bei širdis kalėsi taip stipriai, kad atrodė jog mergaitė gali neatlaikyti, ji elgėsi klusniai. Sukluso ir tuomet, kai buvo tiesiogiai liepta susirinkti svarbiausius daiktus, bei pasitraukti iš šios vietos, kaip galima toliau, pamirštant apie viską, kas įvyko, ir nuo šios dienos neprisileidžiant prie savęs jokio nepažįstamo padaro, kuris gali žinoti apie tai, kas ji iš tikro yra. Galima traktuoti, kad tai buvo gerumo prošvaistė, jei galvoti kad Katherine turi tokią savybę. Nes neturi, todėl, traktavimas būtu klaidingas. Taigi lengva, tamsiaplaukė garbanė norėjo kad būtent dabar, Sebastian‘o likimas priklausytu nuo jos. Kad jis neturėtu galimybės dabar pat atkišti garbanei vidurinį pirštą ir patraukti paskui Elenos uodegą. Savisauga, savanaudiškumas, gal noras kad jis būtu jos, tam tikra prasme. Galima tai pavadinti kaip tik norisi, bet Katherine ką jau mokėjo geriausiai, tai apgalvoti viską į priekį, nepaliekant spragų, kurias būtu galima panaudoti prieš jos valią. Gilbet apleido namus, dar tuomet, kai Pierce atliko visas tas nemaloniai brutalias manipuliacijas su visiškai niekuo dėtu vyruku, gyvenančių kitapus gatvės. Vargšas Džonas. Na, bet kitą kartą žinos, kad negalima pasitikėti gražia moterimi, kuri pasirodo prie tavo durų slenksčio, prašydama pagalbos su automobiliu, bei atgal pažadėdama neišdildomus likusios nakties įspūdžius.
– Ar man tik atrodo, ar tave veikia savininkiškumas? – Atitinkamai pasirinkdama žemesnį, labiau erotiškai skambantį, balso toną, tamsiaplaukė trumpam atsisuko į pirmo vampyro pusę, kuomet šis kaip mat pareiškė atsakymą į savo paties klausimą. Viso labo kilstelėjo savo pečius, tarytum ir toliau žaisdama tą patį „kaip noriu, taip ir matau“, žaidimą. Žinoma kad nejautė iš jo pusės kažkokios traukos, kuri būtu nukreipta į jos nemirtingą esybę. Juk vyras net per daug dažnai užsiminė apie savo žmoną, kurios tikriausiai net kojų pirštus dievina. Ak, sunku apsispręsti ar tai turėtu kelti susižavėjimą, ar pasibaisėjimą? Galu gale, nieko panašaus savo gyvenime, Pierce nebuvo patyrusi. Turėjo talentą „užsirauti“ ant visokio plauko niekšelių, o iš tokių ir tikėtis negalima nieko. Tačiau esmė visgi ne tame. Esmė tame, kad jis nedemonstravo visiškai jokio dėmesio garbanei, kurį ji būtu galėjusi traktuoti taip, kad vienas klaidingas žodis ir jis jau savo noru darys tai, ko norės ji. Gaila, nes tai kėlė šiokį tokį pyktelėjimą, kuri moteris akivaizdžiai stengėsi neparodyti savo išore. – Negaliu kaltinti tavęs, man taip pat nelabai patiktu, jei man pakaitalą rastu taip greitai, kad nespėčiau net suvaidinti atokvėpio... Tačiau, negi jis ne žavus? Turėčiau apsvarstyti galimybę jį pasilikti, kai viskas bus baigta. Su šiuo veideliu dar galėčiau šiek tiek pažaisti. – Specialiai erzindama, tamsiaplaukė susilietė su pasirinktos, vyriškosios lyties atstovo aukos smakru. Žaidė, tačiau tuo pačiu metu įdėmiai stebėjo kiekvieną Redford‘o reakciją, kad ir kokia ji būtu minimali. Ir nieko. Tai iššaukė atodūsį, ne tokį kurio reikėtu kūnui, greičiau „sielai“ ar tai kas palaiko jos gyvybę, kaip koks nesibaigiantis šaltinis, kažkur kūno viduje. Žaismingai šyptelėdama, ji įgyvendino savo sadistinį planą, atimdama apkalbėto vaikino gyvybę.
Bedvasis nepažįstamo vaikino kūnas nukrito taip, tarytum niekada prieš tai nebuvo gyvas. Tragiškiausia viso dalis buvo tai, kad fatališkosios garbanės širdis net nesuvirpėjo, kuomet ji taip negailestingai pasielgė su žmogumi, kuris galimas daiktas kad buvo reikalingas savo rato asmenims, turėjo artimuosius, gal net merginą, o gal planavo tapti tėvu? Dabar visą tai tapo tik bedvasiu, sustojusių vidaus organų maišu, kuris iš esmės nėra niekam reikalingas. Tikriausiai jis net nenumenė, kaip pasibaigs šis vakaras, kuomet pradarė duris šiai moteriai. Kuri, reikia pripažinti tikrai vizualiai priminė tam tikro pobūdžio „angelą“. Tą, kuri vargu ar sugebėtu nuskriausti net menkiausią padarėlį, kuris tikrai nori gyventi, net savo beprasmiškai trumpą laiką. Katherine elgėsi natūraliai sau, to net „nesuvirpino“ pirmo vampyro pastangos ją paveikti žodžiais. Juk jis pats pasirašė sau nuosprendį būti viso labo stebėtoju, o tai reiškia kad  net turėdamas didžiulį norą įsiterpti, to padaryti niekaip negalėjo. Teoriškai. Juk, jei jis nuoširdžiai trokštų pamokyti Katherine, arba kaip kad tikrai galėtu, ją sunaikinti per amžių amžius: pirmiausia suniokotų namo dalį, kas privestu prie išvados, „jei nėra namo, nereikia ir leidimo“. Tačiau panašu kad vyras arba kažkur viduje netroško matyti garbanės mirusios, arba kitas variantas, tiesiog nebuvo pakankamai klastingas ir patyręs, kad apsiimtgu gudrybėmis, kurios savaime į galvą ateitu tokiai kaip ji, bet kuriam iš Mikaelson‘ų šeimos, o gal net jo paties broliui? Juk blogis dažnai mąsto vienodai. Tikriausiai. Vienaip ar kitaip, buvo per daug akivaizdu, kad Katherine mėgaujasi tuo, kad yra situacijos šeimininkė, ir šiuo metu visiškai niekas negali jai pasipriešinti. Nuostabus jausmas, kai sugebi atmesti tai, kad tau išlieti žodžiai ne tiek kiek buvo praleisti pro ausis, kiek sukėlė nemalonius pojūčius. „Ką tu turi tokio, už ką tave būtu galima mylėti, Katherine?“, - klausimas savaime perskrodė jos pačios mintis, kuomet moteris valiūkiškai šypsodamasi, sukrito ant sofos, ant kurios prieš šiai košei užviriant, snaudė Elena. Atsakymas buvo paprastas, ji pati pasistengė kad joje neliktu visiškai nieko, ką paprastas žmogus sugebėtu priimti, kaip pagrindą kažkam, kas būtu panašu į dvasinį prisirišimą, ar paprastą norą būti šalia. Kaip ir buvo sakyta ankščiau, jei tu neįsileidi nieko, niekas ir negali suteikti tau skausmo. Suspaudė lūpas, tarytum pati būtu norėjusi save sustabdyti, prieš pasakant ką nors, kas suteiktu Sebastian‘ui progą pagalvoti, kad jis kartais, labai retai, tačiau sugeba paspausti ten, kur reikia jam, bei kur visiškai nereikia jai. – Apmaudu kad taip manai. Tau patiko Marissa vien todėl, kad aš leidau tau ją turėti. Ko negaliu pasakyti apie dabartį, nes dabar tu matai aiškiau, ir net jei tavo balse jaučiasi pyktis, jis negimė iš to, kad tau skaudu suvokti kad buvai žaidimo auka. Esi per daug didelis vyras, kad sielotis dėl vaikiškų nesėkmių. Tau skaudu, kad tau iš tikro patiko Marissa, nors ji visuomet buvo tokia, kokią matai ją dabar. Ji visada buvo Katherine.  – Prunkštelėjo, kuomet nebe sugebėdama ilgai sėdėti vietoje, nuleido akis į tamsiaplaukį vyrą, kuris po to kai buvo „nužudytas“ palengva ėmė paipaliotgis, tačiau su kiekviena sekunde tapdamas kažkuo, kuo nebuvo prieš tai. Tai išdavė paprasti fiziologiniai procesai, į kuriuos įsiklausius buvo galima pajusti skirtumą. Nedidelį, tačiau vis vien skirtumą. Išeiti iš namo vidaus Pierce negalėjo, todėl teko imtis labai lėkšto poelgio, bei panaudoti vargšelės Elenos žiurkėną. Tam kad baigti virsmą, tapti nemirtingu buvo būtinas kraujas. Na, žvėriukas nebuvo pats tinkamiausias variantas, bet kito pasirinkimo nebuvo. Galima sakyti kad tai mažytė, nelabai reikšminga garbanės klaida, per daug buvo dėmesį nukreipusi kažkur kitur. Pasiekdama narvelį, kuris stovėjo nuošaliau, už tos mažytės uodegėlės pasigavusi peliuką, pasiekė naujavirtį, pakišdama jam po nosimi gyvį.  – Turiu tau vieną gerą ir vieną blogą naujieną. Pradėsiu nuo blogos. Tu miręs. Geroji... Tu galėsi būti gyvas, jei pasimaitinsi šiuo žaviu peliuku. Ir aš nesišaipau, duok dieve. Malonėk Džonai, nenoriu tave versti... – Ji net nebaigė kalbėti, kuomet vaikinukas pasidavė tam nenumaldomam kraujo troškimui, kuomet kone išraudamas iš jos rankos gyvastį, labai šlykščiai ėmė jį kandžioti, bandydamas bent šiek tiek pasisotinti. – Ooou, tu matei?? – Jos tamsių akių žvilgsnis nukeliavo ties Sebastian‘u. Aki vaizdus nusistebėjimas ir netgi šioks toks susižavėjimas privertė tamsiaplaukę šiek tiek pražioti lūpas, tarytum prieš tai ji niekada nebūtu mačiusi kažko panašaus. Vaikis protingas, protingesnis nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Ak, jei ne didelė savigarba, ji tikrai pasiliktu berniukštį kuriam laikui. Tačiau dabar jis buvo reikalingas kitiems tikslams. Pakildama ant kojų, moteris patraukė prie indo, kurį buvo palikusi ant spintelės. Pakeliui, erzinančiai prispaudė rodomąjį pirštą prie savo lūpų. – Shh. Mielasis, juk nenori kad subėgtgu visi kaimynai. Nežinau ar aš „sugebėčiau įtikinti“ juos visus eiti namo. – Nuskambėjo kaip tam tikro pobūdžio grasinimas. Tiksliau, garbanė puikiai žinojo ką sakyti, kad Redford‘as nekeltu scenos, kuri tik prisivilios daugiau žioplinėjančių personų. Katherine tik spėjo pirštais paliesti indą su Gilbert krauju, kuomet nežmogišku greičiu į jos pusę pasileido tas pats nauja-virtis, kuris tikrai kad nesudūrė visų galų, tikėdamasis kad galės suleisti savo dantis ir į ją. Dievaži, jei Katherine būtu mirtinga, ši naktis greičiausiai jai būtu paskutinė. Bet tik tuomet, kai jis buvo pakankamai arti, ji atsisuko. Greitai. Šaltos vampyrės rankos atsidūrė ant nauja-virčio kaklo, neleisdamos šiam prisiartinti arčiau. Žvelgė į vyruką,  nors savo žodžius adresavo pirmam vampyrui. – Jau sakiau kad man nepatinka jaunikliai? Jokios pagarbos senesnės kartos nemirtingiesiems. Kiekvienas manosi galintis pulti, vos tik užsigeidžia. Bet taip ir neįvertina kad patirtis, stiprybė, galia ateina su amžiumi. – Suspaudė jo kaklą pakankamai stipriai, tačiau ne taip, kad trachėja galiausiai atsidurtu jos delne. Laisva ranka suėmusi indą, prispaudė prie Džono lūpų, kuomet jis savo noru, manydamas kad tai tiesiog kraujas, ėmė jį „ryti“. Daug nedavė, tik tiek, kiek manė kad užteks. Jis sustingo, trumpam, ir kai vėl atrodo atgavo „sveiką protą“ iš kart pasileido į išėjimo pusę, šūkaudamas kažką panašaus į „Jūs bepročiai, nesiartinkit prie manęs!“. Nesivargino stebėti, ar dorovingasis Sebastian‘as pabandys jį sustabdyti, įsitikinti tuo ar jis dar žmogus, ar niekas nepasikeitė. Kuomet pati Katherine pasisukdama į spintelę, delnais atsirėmė į ją, pakankamai tyliai pratęsdama. – Juk sakiau. Bet gali nedėkoti, nes tai kvailiausias dalykas, kokį esu padariusi savo gyvenime. Gali tai įsivaizduoti? Mano rankose yra „vaistas“, kuris suteiks tau mirtingumą. Bet iš šio pasaulio atims tobulą kūną, protą. Ir tikriausiai vienintelį vampyrą, kuris renkasi ne valdyti, o tarnauti žmogui. – Neigiamai papurtė galvą, panašu kad kalbėdama nuoširdžiai. Taip, kaip sugebėjo.
„Dabar arba niekada, kitos galimybės nebus“, - tarė tai mintyse, kuomet neatsisukdama sumerkė savo tamsias akis.
Neskubėdama atmerkti savo akių, Katherine taip ir stovėjo, delnais pasirėmusi į spintelę, kuri iš esmės jai net nepatiko. Priešais josios kūną „puikavosi“ indas su antrininkės, kurios venomis tekėjo vaistas nuo nemirtingumo, krauju. Žinojo, kad jei dabar įduos indą pirmam vampyrui, jis be jokios abejonės tuo pasinaudos. Tačiau ar pats supras tai, kad pasirašo sau pačiam  nuosprendį, kurio jau nebe pakeis? Nemanė kad pakeitęs savo nuomonę, jis sugebės susirasti pakankamai stiprią raganą (juk apie jo šeimą nežino nieko), kuri sugebės atkurti nemirtingumo „prakeiksmą“. O jis pasigailės, tikrai pasigailės. Mirtingumas nėra dovana, tai toks pats prakeiksmas, kaip ir amžinas gyvenimas, tiesiog ne kiekvienas sugeba tai suvokti. – Apsigalvok. Aš suprantu kad tu nori praeities, kurios nebe turi. Tačiau pagalvok apie tai, kad gal likimas tau buvo paruošęs kažką kitą, nei kad įsivaizdavau. Aš nežinau kiek laiko esi toks ir kodėl tapai toks. Bet niekas nevyksta be priežasties, Sebastian‘ai. – Liežuviu perbraukdama per savo putlias lūpas, ji pramerkė akis, tuo pačiu metu pasitikdama jo žvilgsnį, kuris panašu kad buvo pernelyg toli, pernelyg nesudomintas jos kalba.  – Tiesa, tu neturėjai pasirinkimo. Bet pagalvok velniai griebtų, gal tavo nemirtingumas atnešė ir šiek tiek naudos. Pažvelk į save, pamiršk tai kad sakiau kad esi niekam tikęs vampyras. Pasverk tai, ką davei pasauliui ir ką dar gali duoti. Jei bent pusė visų būtu tokie kaip tu, nebūtu to nesibaigiančio chaoso. – Spaudė, lyg norėdama kad jis bent akimirkai suabejotu savo sprendimu, kuris dabar buvo ne vien tikėtinas, bet tikras. Vaistas egzistavo ir dabar jis buvo priešais Pierce. – Ta snarglė, dėl kurios praradai sveiką protą nėra verta to, kad atsisakytum savęs. Tikro savęs. Ir jeigu ji nesugeba priimti visko, kas esi, vadinasi tiek ji tėra verta. – Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, ji visgi suėmė indą, bei lėtai, panašu kad visiškai neskubėdama užbaigti šio vakaro, ėmė „plazdenti“ link pirmo vampyro. Sustojo, pakankamai toli, kad vis dar būtu nepasiekiama fiziškai. Jos veide pasirodė šioks toks apmaudas. Kaip bebūtu keista, šis trumpas, tačiau pasirodęs reiškinys buvo tikras. Pierce nenorėjo kad jis taptu žmogumi, nors ir neketino to sustabdyti. Jis nebuvo tuo asmeniu, dėl kurio galėtu taip sakant „nuversti kalnus“ vien tam, kad parodyti kad kiekvienas mūsų yra savaip ypatingas, nepriklausomai nuo to ar gimė su sidabrinių šaukštu burnoje, ar per gyvenimą turėjo perkopti daugybę šūdo. – Tu nepersigalvosi, tiesa? – Visiškai atsitiktinai, tačiau tai nuskambėjo pakankamai tyliai, be kokio nors kartėlio, kuris savaime galėjo susiformuoti po to, kai tiesiogiai buvo išvadinta psiche. Tai nebuvo dabar svarbu, aplamai tai nebuvo svarbu. Padėdama indą tokiu atstumu, kuriuo Sebastianas savarankiškai nesugebėtu pasiekti, priėjo prie to durų tarpo, prie kurio buvo „užstrigęs“ jis. Liežuvis vėl suvilgė jos lūpas, kuomet Katherine kūnas priartėjo taip arti, kad buvo galima pajusti jos priverstinį šaltą kvėpavimą. Rankos pakilo viršun, kažkaip neypatingai drąsiai. Visai nesielgė kaip šio vakaro pradžioje. Tai buvo panašu į... atsisveikinimą? Iš dalies. Juk ne vienas jų neplanavo susitikti dar kartą. Jos nemirtinga esybė nebuvo pageidautina jo mirtingame gyvenime, o jo mirtingumas ne kiek netraukė jos rizikingo ir niekad nemiegančio pasaulio. Pirštais lietė vampyro drabužius, kuomet delnai pagaliau nutūpė ant pečių. – Nemeluosiu, man bus apmaudu kai tapsi dar vienu kraujo maišu. Visai ne daug pradėjai man toks patikti. Tik neįsijausk. – Pašaipiai šyptelėdama, galiausiai susitiko su jo šviesiomis akimis, vien tam, kad galėtu pasakyti tai, ką turėjo omeny. Nedėjo labai daug vilčių, juk ne veltui dar prieš sėdant į naujitelį BMW, jis bandė žiaumoti jai savo vedybinį statusą. Tačiau, kaip ten sakoma? Kas nerizikuoja, tas... Ak, koks skirtumas, ji vis vien mėgo vyną.
– Aš tau atiduosiu tai, ko nori. Bet, už tai paprašysiu paslaugos, kuri nėra labai didelė, palyginus su tuo, kad be manęs vargu ar būtum sužinojęs tai, kad vaistas yra realus. – Kiek giliau įkvėpė, vien tam kad padaryti būtiną pertrauką. – Vienas atsisveikinimo bučinys, prieš tai kai tapsi žmogumi ir mūsų keliai daugiau nebe susikirs. Kad savo amžiname gyvenime, galėčiau atsiminti tave tokį. – Kaip apmaudu, kad tamsiaplaukė ne vien elgėsi gundančiai, apie ką skandavo jos vidinė seksualinė chakra, ji buvo nuoširdi. Net ir nenorėdama jo matyti savo gyvenime, tikrai troško to beveik nekalto, tačiau šiuo atveju visiškai uždrausto  lūpų susiglaudimo, liežuvių susilietimo. Tai buvo tarytum mosavimas saldainiu prieš tą asmenį, kuris stengiasi laikytis griežtos dietos. Taip norima, taip nekalta, kad nepakeistu visiškai nieko. Bet taip nuodėminga, tarytum toks menkas žingsnis sugebėtu padaryti pasaulių pervirsimą. Jos akių vokai palengva nusileido, kuomet ji lyg ir pasistengė šiek tiek kilstelėti smakrą. Naivi, gal. Gal iš pažiūros tai priminė žaidimą. Be jie abu žinojo, kad nuo šio taško, kad ir kaip viskas pasisuks, jie neketins dar bent kartą susidurti. Tai buvo pabaiga, šį kartą visiškai nepanaši į tą imitaciją, kuri vyko jos iniciatyva, praeityje.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2787
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 11 16, 2016 9:00 am

Abejingai stebėjo Katherine pasidžiaugimą savo "žaisliuku". Kažkodėl nuojauta kuždėjo, jog šiam prisijaukinti garbanei pradžioje nereikėjo net įtaigos. Juk visai neblogai buvo susipažinęs su josios fenomenaliu vilionių talentu ir šiuo momentu, kaip reta, turėjo išsiugdęs tam imunitetą. Visgi vyruko paskirtis nebuvo koncentruota į erotinį aspektą, o ir bandymas išprovokuoti kažkokį Sebastiano pavydą būtų visiškai bereikalingas. Tačiau jam buvo keista, na ir įdomu tuo pačiu, kokią stiprią seksualinę energiją Pierce nuolatos skleidžia. Tikrai niekas negalėtų pagalvoti, kad šis imidžas yra kažkoks apsimestinis ir Katherine neišnaudoja kiekvienos dienos tam, kad gundytų patį pasaulį. Jam nebuvo gaila to vaikino. Jautė visa gyvastimi, kad jis pats užkibo ant jauko visai kaip ir pats Redford'as seniau. Tokiu atveju belieka pykti tik ant savęs. Kadangi nukreipti emocijas į save jam visada atrodė lengviau, nei dedikuoti jas aplinkiniams negalėtų pasakyti kiek to apmaudo, pykčio yra sutelkęs grynai į Katherine, o ne į save. Sebastianas savo būdu iš visų Ambrose atžalų buvo pats panašiausias į jų motiną Florianą: vyro natūra visada buvo pakankamai jautri, tačiau tuo pačiu turėjo ir didelę dvasios stiprybę, kurią palaužti galėjo tik jos šeimininkas. Visgi būtų gerai, kad gyvenimas vienu momentu nesusišiktų taip smarkiai, idant baigtų dienas kaip ponia Ambrose - savižudybe (kai kuriuose šaltiniuose yra minima, kad būtent Sebastianas nužudė savo motiną parėjęs ant beast mode, kurio nepamena ir tai nėra logikos klaida, viskas bus paaiškinta kai Liana užbaigs su savo atsiskaitymais Very Happy). Tiesą pasakius radikaliai žemą psichologinį tašką buvo pasiekęs ne kartą, visai kaip ir patyręs visišką emocinį krachą, kuris inicijavo kiekvieną nevykusį bandymą dramatiškai užbaigti savo karčią būtį. Deja, tai nėra taip paprasta, kai esi 2000+ metų vampyras.
Dažnai užduodavo sau klausimą kodėl būti vampyru jam yra taip sunku ir niekados negalėjo į jį atsakyti. To paties Džono virsmas jam atrodė kur kas mažiau brutalesnis už tą, kurį išgyveno pats. Nesuvokė skirtumo tarp savęs ir kitų originaliųjų, tačiau jis tikrai buvo. Ar jam bent jau taip atrodė. Tikrai visados laikė save tvirto būdo, tačiau kęsdamas naują savo amplua jautėsi kur kas labiau pažeidžiamas, nei bet kada iki tol. Užtekdavo nedidelio kiekio šviežio žmogaus kraujo ir iš kart pajausdavo tą neįtikėtinai didelę, sunkiai kontroliuojamą jėgą, tarsi kažkas paties graiko kūne nepriklausytų jam ir nuo jo valios. Žinojo kuo baigtųsi viskas, jeigu nesusivaldytų. Paskutinis toks atvejis ištiko ne taip ir seniai - 2013aisiais. Vis dar jautriai išgyveno "Marissos" netektį. Tiksliau pats suvokimas, kad vėl nužudė žmogų nors to TIKRAI nenorėjo vėl šaukė tą milžinišką vidinį konfliktą, kuris turėjo destruktyvų poveikį. Jautėsi pasimetęs, vėl svyravo suvokimas to, koks vyras yra. Pojūtis krėtė toks, tarsi neturėtų visiškai jokios galios kažką pakeisti, kai visuomet likimo gijos nuvesdavo jį į tą patį tašką. Užteko tik kartą save tuo įtikinti ir pasekmės tapo kruvinos. Sebastianas pasidavė vidiniam instinktui ir tąkart jo auka neatsitiktinai tapo nėščia moteris. Pažinojo ją eilę metų, nes "Paxton Pharmacies" tyrė ir finansavo jos melanomos gydymą, su paciente Redford'as dirbo pats, nes jam kaip mokslininkui buvo įdomus neeilinis jos susirgimo atvejis. Užsimezgusią gyvybę Jannet viduje pajautė kur kas anksčiau, nei tą parodė jautrios krūtys ar pranykusios mėnesinės. Turėjo ir seniau patirties taikantis į kūdikius, naujagimius ar dar negimusias gyvybes. Vampyrui tai buvo pats gardžiausias žmogiško kraujo kąsnelis ir ko gero pats brutaliausias pasirinkimas iš visų esamų. Neatsitiktiniais taikiniais galėjo tapti visiškai bet kas. Labai dažnai išgyvendavo tokią būseną. Tiesiog vieni mirtingieji Sebastianui pasirodydavę skanesniais už kitus. Nesąmoningai išsirinkęs grobį ilgai apie jį galvodavo, netgi jausdavo šį jei taikinys priartėdavo. Tas medžioklei 24/7 pasiruošusio grobuonio instinktas pradžioje nervino, vėliau apsiprato, o dabar iš viso nebekreipė į jį dėmesio. Bet tada viskas buvo visiškai kitaip. Jannet tą vakarą įsileido į namus Redford'ą tikrai nemanydama, kad jo užmačios bus tokios kruvinos, juk abu bendravo tikrai šiltai ir draugiškai. Sebastianas nejautė nieko. Nei gailesčio, nei sąžinės priekaištų. Kažkas galvoje ir sieloje tarsi nutrūko. Vyras buvo abejingas, šaltas, šaltakraujiškas ir negailestingas. Tą patį vakarą į namus sugrįžo Jannet sutuoktinis ir jeigu ne jo pademonstruotas kovingumas vargu ar būtų atgavęs sveiką protą. Kuo puikiausiai žinojo ką padarė, ką VĖL padarė. Tačiau šį kartą atsisakė save suėsti, visiškai uždarė tą klaikų jausmą viduje ir sekančią dieną gyveno taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Skamba baisiai? Galbūt. Tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Gailestis sau būtų stūmęs Sebastianą į dar didesnę emocinę duobę, dėl to ir aukų būtų buvę daugiau. Žiauru, bet tą kartą leidęs sau tapti būtent tokiu vampyru, kokiu troško visa savo esybe patyrė siaubingą lūžį, kuris nebeleido graikui išlaisvinti instinktų daugiau niekados. Sugriovęs tai šeimai gyvenimą (net nesidomėjo kaip baigėsi Jannet sutuoktinio likimas, ir yep, paliko jį gyvą, nes vyriškio į Redford'o krūtinę suvaryta medinė kėdės koja, tiksliau begalinis to vyro atkaklumas nepaisant to, kad laisvai galėjo nupūsti jį kaip dulkę perjungė graiko emocijas į kur kas humaniškesnę fazę) tarsi nutraukė stygą, kurios nebeužgavo, kad sugriauti būtų gyvenimai ir kitų.
Pašnekovei dėstant skirtumus ir panašumus, kuriuos ji pati įžvelgė tarp tikrosios savęs ir to apsimestinio 2011ųjų Čikagos personažo, Sebastianas "nesekė" kiekvienos garbanės minties, dėl to greitai pasimetė tame žodžių voratinklyje. Nebuvo tiek įsiskaudinęs, kad vis dar jaustų kartėlį dėl nutrūkusių santykių. Nemalonu buvo aplamai patekti į visas tas vienos kvaištelėjusios personos pinkles, nepatiko sužinoti, jog kažkas žaidė su juo ir jo gyvenimu. Visgi nebyliai (nes kur jau čia "nusižemins" ir paatviraus), bet merginai pritarti galėjo dėl viena - Marissa tikrai visada buvo už kito vardo pasislėpusi Katherine. Gal stebėjosi, kad jautė kažkokius šiltus jausmus tokiai emocinei teroristei? Nemaloniai jautėsi stebėdamas visą tą nužmogėjimo, nusižeminimo sceną svetainėje. Smerkė Pierce už kiekvieną jos ėjimą ir parodymą, jog tuo mėgaujasi. Gaila buvo ir vargšo peliuko, galbūt net labiau gaila, nei paties Džono. Bet geriau taip, nei išleisti naujavirtį į gatvę pasimaitinti pirmomis dešimtimis sutiktų žmonių. Turėjo pripažinti, idant nepaisant antagonistiškos natūros ir nedorų kėslų Katherine šiuo atveju elgėsi dar ganėtinai žmoniškai. Gal tiesiog ji nebuvo TOKIA jau ir didelė psichė kokia buvo linkęs ją laikyti? Žinoma kiek hiperbolizavo savo nuomonę, nes buvo įsižeidęs. Dėl to, sunku buvo pripažinti net dėkingumą, kurį jautė garbanei, kuriai iš viso to naudos tik prasiblaškymui.
- Pati irgi kažkada buvai naujavirtė, Katherine,-ciniškai pažymi it atakuodamas garbanės veidmainiškumą,-Visi kažkada buvom,-tarsi sušvelnina situaciją, kad tas priekaištas nebūtų toks asmeniškas,-Bet jeigu teisingai supratau ir nesi linkusi laisva valia bei ranka kurti prie savęs prisaikdintų vampyrų...-susiaurina akių plyšelius sukurdamas įtikinamai mąslią fizionomiją,-Galbūt tavo dėmesio ir pripažinimo troškimas yra mažesnis, nei buvau linkęs manyti?.. Jei visi nemirėliai būtų tokie nuovokūs ir išmintingi netektų matyti tų nesibaigiančių pranešimų žiniasklaidos sraute apie keistus žvėrių užpuldinėjimus,-užbaigia vienoje specifinėje vietoje net atrodytų pagirdamas Katherine už jos tam tikrą būdo bruožą. Iš to kaip ramiai, netgi abejingai kalbėjo buvo pamanyti, it dramatiška situacija svetainėje Sebastiano emociniu lygiu visiškai neveikia. Bent jau pabandė apsimesti. Visgi akivaizdus Redford'o skepticizmas palengva bliūško. Išpūtęs akis graikas pasitraukia į šoną, kad įbaugintas Džonas netrukdomas pasišalintų. Jau ir taip daug patyrė. Užlaiko žvilgsnį prikabintą prie tolyn bėgančio vyruko. Absoliučiai visi fiziniai rodikliai, kuriuos galėjo pajausti skelbė apie jojo mirtingumą.
- Regis turiu atsiprašyti, kad tavimi abejojau,-gražina akis į garbanę pademonstruodamas tiesiog neįskaitomą išraišką,-Bet neatsiprašinėsiu. Pati žinai kaip sunku, kone neįmanoma tavimi pasitikėti, kas leidžia manyti, jog reiškiau visiškai natūralią reakciją. Nustebinai. Iki pat finalinės scenos laukiau iš tavęs apgavystės,-padovanoja pašnekovei kreivą ir ne visai draugišką šypseną, kai prieš pradėdamas komentuoti vieną iš įstrigusių Pierce išsireiškimų, stipriai papurto galvą,-Tikrai matai mane kaip žmonijos vergą? Kat, galbūt esi anarchistė, galbūt tau nepatinka žaisti pagal nusistovėjusias taisykles. Žinau - mėgsti pati jas diktuoti. Tuo tarpu aš mieliau susilieju su aplinka, nei bandau išsišokti. Nepavadinčiau to vergyste,-vyro lūpose nuslūgsta kitokia šypsena, atlaidesnė. Nebyliai stebėjo pašnekovę jai pasinėrus į akimirkos meditaciją. Iš pažiūros buvo galima pamanyti tarsi tamsiaplaukę krėtė kažkokie vidiniai prieštaravimai. Jautėsi labai panašiai. Aplamai jųdviejų bendravimas, būvimas kartu yra kažkoks nesibaigiantis interesų, nuomonių, netgi natūrų konfliktas.
Katherine negalėjo suvokti Sebastiano kaip veikėjo visame tame pasaulio mechanizme tragedijos. Jie menkai pažinojo vienas kitą, dėl to buvo linkę atvirai teisti savybes, kurias suformavo ne rožių žiedlapiais klotas būties kelias. Vargu ar būtų pasidavęs net labai įnirtingiems raginimams apsigalvoti. Buvo užsispyręs ir visuomet jautė svarbiausiais klausimais turįs griežtą, argumentuotą nuomonę, tad jos svyravimus patirdavo retai. Visgi pagarbiai reagavo į Pierce kalbą, ilgą ir tikrai protingą kalbą apie tai, kodėl Redford'as neturėtų išgerti vaisto.
- Taigi visgi manai, kad nesu niekam tikęs vampyras, m?-graiko veidas kaip mat nutviska guvia išraiška, tarsi jaustųsi pamalonintas,-Priešingai nei tu esu įsitikinęs, jog raktas į tikrąjį mane slypi tame inde su Elenos krauju. Man nusibodo ieškoti priežasčių kodėl turėčiau norėti pasitikti rytojų taip, tarsi visos dienos nebūtų vienodos, nereikšmingos, o laikas reikštų tik tiek, kad keičiasi absoliučiai viskas aplink mane, tik ne aš. Tapti mirtingu nėra kažkokia akimirkos užgaida, aš to troškau visada nuo pat to momento, kai patikėjau, jog tai nebeįmanoma. Nė viena būtybė neturėtų egzistuoti žiūrėdama į mirtį be pagarbios baimės, be tikėjimo, kad ji bet kada gali tave pasiimti. Mirtis man pradėjo atrodyti tokia neįmanoma, kad nustojau ja tikėti. Visada stengiausi ieškoti savęs, padaryti kažką gero iš to, ko pats nelaikau geru. Bet tai nėra mano gyvenimas ar bent jau jis nėra toks, kokio norėčiau. Kažkada tikrai nebuvau toks mėmė, velniškai mylėjau gyvenimą. Ir patikėk, net mano žmona, apie kurią esi linkusi šitaip gražiai atsiliepti negražino man tos kibirkšties. Vadinasi turiu kažkaip grąžinti ją pats,-sudėjęs galutinius štrichus šioje temoje grindžiant savo nuomonę Sebastianas nusišypso. Tas pasakiškas jaudulys krūtinėje buvo neišmatuojamas jokias matais ar vienetais. Dar kartą paklaustas ar neketina pakeisti nuomonės, graiko žvilgsnis tampa itin reikšmingas, talpinantis visą tą begalinį ryžtą nusikratyti įgrisusio nemirtingumo. Tiesa, vis dar nebuvo pagalvojęs kaip reikės pasiaiškinti bičiuliui, kai šis pastebės koks Redford'as pasikeitęs. Drąsiai atlaiko Katherine priartėjimą, lyg jos skleidžiama, visa pavergianti seksualinė energija neturėtų poveikio šiam oriam, pagarbiam graikui. Galėjo iš Pierce tikėtis absoliučiai visko, net šios bandymo ištraukti vyro širdį velniop, bet ne ŠITO. Visgi sutrikęs neatrodė. Buvo nustebintas ar vis dar bandantis priimti jos pasiūlytus mainus rimtai. Vyro veidas jau iš anksto ganėtinai aiškiai išduoda tai, jog vargiai bepasiduos garbanės įtakai.
- Katherine,-pradeda paminėdamas kreipinį be galo rimtu tonu,-Jei kada nors mūsų lūpos ir vėl susilies, tai tikrai ne dėl to, kad tu pabandei manimi manipuliuoti. Kad ir kokia nevienareikšmiška bebūtum, kad ir kaip sunku man būtų patikėti, jog tavyje kažkas patrauktų, sužavėtų... Būčinys į tai būtent ir turėtų apeliuoti,-ramiai paaiškina kuo puikiausiai suprasdamas, idant jo vietoje dabar norėtų būti tuzinas vyrų. Bet ne jis, ne Sebastianas,-Be to...-demonstratyviai kilsteli delną, pajudindamas plačiai išskleistus pirštus, iš kurių vienas buvo žieduotas,-Vedęs. Ve-dęs. V-E-D-Ę-S,-atkartoja ganėtinai kuriozišką savo išsireiškimą, kaip mat padidindamas atstumą tarp jųdviejų kūnų. Pilnai tikėdamasis iš Katherine sprogstamosios reakcijos suima jos riešą, kad įsižeidusi, prie neigiamų atsakymų nepratusi garbanė nesugalvotų išpilti Elenos kraujo į kriauklę. Redford'as užsimerkė, jo laisva ranka nuslūgo ant nematomos užkardos, neleidžiančios nekviestam vampyrui patekti į Gilbert namo vidų. Išpuolė tokia sudėtinga ir jo užmačiom nepalanki situacija, kad privertė save bent pamėginti įsiklausyti į savo vidinį jėgų balsą. Jų šeimos magija buvo kitokia, jie visuomet jautė su ja stiprų ryšį. Horatius, Floriana niekada nesimokė burtų iš kažkokių knygų, jie patys jas rašė, nes turėjo nepaaiškinamą intuiciją magijai. Įsileista ji Sebastianui kaip mat pradėjo kuždėti ką reikia daryti. It į transą paniręs graikas tyliai murmėjo žodžius, kurių prasmės tikrai nesuvokė. Bet kuriuo atveju racionali Redford'o esybės pusė dabar buvo visiškai nutildyta. Aplinkoje nepasikeičia niekas, tačiau kai vampyras atsimerkia, į nematomą sieną atremta vyro ranka dabar galėjo pereiti kiaurai,-Hm,-mykteli iš pažiūros netikėtą bandymą susikalbėti su "magiškuoju aš" įvertindamas teigiamai. Greitai paleidęs Katherine riešą, drąsiai praeina į namo vidų, žaibiškai sujudėdamas link stalo, ant kurio stovėjo indas su krauju. Pastvėręs jį lygiai taip pat paranormaliai greitai atsiduria lauke. Atsisukęs fasadine kūno dalimi į Pierce iš lėto eina atbulomis iš ties džiaugdamas savo visokeriopa pergale. Redford'as neprabilo, tačiau atsisveikindamas su Katherine nusodina lūpas ant savo pirštų galų ir grakščiu mostu tarsi pasiunčia jai bučinį. Ne visai tokį, kokio ši pageidavo ketindama sujudinti Sebastiano absoliučios ištikimybės pamatus. Pergalingai, kiek arogantiškai išsivėpusio vyro siluetas sumirga prieš pranykdamas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1513
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Pen. 11 18, 2016 8:39 pm

Lygiai tiek pat, kiek ir panelė Elena Gilbert, turėjo priežasčių niekinti ir baimintis savo antrininkės, Katherine Pierce turėjo potencialo sukurti savo pasekėjų „armiją“, kuri ne vien vykdys kiekvieną jos užgaidą, tačiau ir tiesiogiai priklausys nuo šios tolimesnės egzistencijos. Iš dalies, galima pasakyti kad Mikaelson‘ų šeimos atstovai elgiasi pakankamai protingai, kuomet susikuria tam tikrą legioną, kuris pirmiausia stengiasi apsaugoti jų egzistavimą, o tik vėliau savo. Taip priešų galimybės juos pasiekti sumažėja, bei jų tam tikro pobūdžio „galybė“ atrodo beveik nepalaužiama. Katherine turi tūkstančius galimybių tai padaryti, tačiau savo ruožtu neleidžia kad nuo josios gyvybės priklausytu bent vienas nemirtingasis. Tam galima surasti ne vieną paaiškinimą, kuris ankščiau ar vėliau vis vien sueis į tą patį, niekuo nepakeičiamą faktą: Katherine buvo pratusi būti viena, nebūti atsakinga už jokią kitą egzistuojančią sielą. Daug kad iš karto turėtu paklausti, o kaip gi Victoria Lockwood? Juk už savo pačios dukterį tamsiaplaukė garbanė yra priversta būti atsakinga, nori ji to ar ne. Vaikas yra vaikas, ir savo laiku moteris nusprendė „dovanoti“ šiai gyvybę. Tiesa tame, kad Katherine iš tiesų niekam tikusi motina. Ji dievina savo mergaitę, tam nederėtu ieškoti kokių nors nebūtų priežasčių, kad neva yra kitaip. Už savo dukterį, galėtu nesunkiai padaryti bet ką, gal net paaukoti savo pačios gyvybę, jei tik tai būtu būtina. Tačiau tuo pačiu metu reikėtu pabrėžti, kad moters nebuvo šalia, kuomet jos dukra gyveno savo pirmuosius, antruosius metus. Ji buvo kitur, net nebandydama surasti savo pamestinukės. Skamba iš tiesų tragiškai, kuomet pagalvoji apie moterį kurios gyvenimo tempo nežinai, apie ją nieko nežinai apart vieną, gana aktualų aspektą – ji paliko savo naujagimę visiškai tam nepasiruošusiam mergaitės tėvui. Apsimetė esanti negyva, tuo įtikindama beveik visą pasaulį. Ir kokios išvados savaime susikuria? Nelemta kalė,  kuri tik ir moka dulkintis, tačiau vaikų auginti neišgali. Jei kalba eitu apie kokią nors kitą moterį, o ne apie Katherine, galima būtu sakyti kad panašiai ir buvo. Tačiau tikroji istorija buvo kiek kitokia, ne tokia tamsi ir paviršutiniškai niekinga, kaip kad buvo pateikta viešai publikai. Katherine praleido apytiksliai du metus bandydama „susipažinti ir pažaboti“ save, kuomet po fiziologinės mirties prabudo esanti nemirtinga. Tai nebuvo kažkas naujo ar nepatirto, iš dalies. Ji būtu grįžusi pas savo tuometinį sutuoktinį, ir gali būti kad tai būtu sustabdę jį nuo „nyžtančio pimpalo“ sindromo. Gal nebūtu tų išdavysčių, prie kurių iš dalies ji pati vyrą ir pripratino, kuomet nebuvo pastoviai su juo. Buvo pastoviai jo, bet ne kartu. Išsigando vien to, kad priartėjusi prie savo naujagimės, nejautė kažkokios viską nugalinčios meilės, tik didžiulį, niekuo nepaisomą alkį. Tai siaubinga, turint omeny kad greičiausiai niekam ir niekada nesugebės pripažinti to, kad troško ne pabučiuoti savo mažylės galvutę, bet suleisti į jos visiškai trapų kūnelį dantis, išsiurbiant kraują iki menkiausio lašo. Pasirinkimas buvo ne didžiausias, juk buvo visiškai tikra tuo, kad žinodamas tiesą, Mason‘as būtu ją pasmerkęs, nesupratęs ir galimas daiktas kad padaręs viską, kad Pierce niekada daugiau nebe susidurtu su Victoria. Tai savisauga, gal kažkas, ką galima pavadinti „tėviška meile“. Kažkas iš tos operos, kurios garbanė siekė išvengti. Išvengė, žinoma kad pelnydama beširdės kalės įvaizdį, kuri tariamai paspruko vien tam, kad išsigando atsakomybės, nebuvo iki galo išsilaksčiusi ir troško nuotykių, kuriems akivaizdžiai trukdytu šeima. Juk panašius žodžius iškošė Lockwood‘as, kuomet Katherine grįžo. Prabėgo iš tiesų daug laiko, buvo įdėta labai daug pastangų į tai, kad sugebėti išlaikyti savikontrolę, nepulti vos išgirdus kaip širdis venomis pumpuoja kraują. Nesiteisino, tiesiog nematė tam prasmės, kas tik dar labiau sudarė įvaizdį, kuris jos asmenybei gana tiko. Vargu ar kada buvo apibūdinta teigiamai.
Su laiku, dukters palankumą susigrąžino, kaip ir visapusišką jos globą. Mergaitė  beveik visą likusį laiką gyveno su Katherine, o Mason‘as liko kaip „savaitgalinis tėtis“. Visiems toks variantas tiko, ne visiems patiko, tačiau kito pasirinkimo ir nebuvo. Keista tiesa? Kai vienas iš sutuoktinių darydamas tą pačią „klaidą“ laikomas visiškai nurašytu, o kitas beveik didvyriu. Vienaip ar kitaip, seksizmas visuomet buvo kažkas tokio, kame nerasi lygybės. Kaip be pasukus, Katherine ir Victorios santykiai palengva buvo sustatyti taip, kad šios dvi sugebėtu ne vien būti šeima pagal būtiną biologiją, bet ir dėl to, kad abi šito norėjo. Skyrybos su vyru ir tam tikro apslinkybės, visgi privertė Katherine pasirūpinti tuo, kad dukra išvyktu iš šalies. Ten, kur galėtu pabūti viena, galiausiai suprasti ko nori iš gyvenimo ir paprasčiausiai pailsėti nuo visos „nemirtingųjų dramos“ į kurią įsivėlė pernelyg anksti. Pernelyg anksti tapo moterimi (tiesa, mergaitė fiziologiškai atrodo nerealiai graži, seksuali ir dievaži, tikrai kad patraukli priešingosios lyties atstovams... bet, realiame laike, jai ne daugiau nei 4 metai) ir sužinojo brutalią gyvenimo tiesą, visi vyrai yra – TIK SAVO interesus tenkinantys, nesugebantys vienu metu išbūti su viena konkrečia moterimi, meluojantys ir visaip kitaip aplinkinius išnaudojantys šunsnukiai. Padugnės, kurių priimti rimtai nieku gyvu negalima, tik žaisti, kaip žaidžia jie. Lygios. (xDD)
– Neapsimesk kad žinai viską. Tai kad aš buvau naujavirtė, nereiškia kad puoliau kiekvieną, pakeliui pasitaikantį žmogystą. Kaip ir sakiau, Sebastian‘ai, mano atveju tai buvo išgyvenamumo klausimas, o ne bandymas pasimaitinti vien todėl, kad tai velnioniškai malonu.  
Jos tobulai sudėtą veidą, kaip mat papuošė ta pati, veidmainiška, dažniausiai Holivudo aktoriams būdinga, šypsena. Kuomet savaime peršasi nuomonė, kad ne vien viskas, ką daro ši garbanota asmenybė, bet ir tai ką sako, yra visapusiška neteisybė. Visgi, kartais, net kai jos kūnas leido signalus, kurie leido ja abejoti, žodžiai savaime atskleisdavo tam tikrą tiesos dalį. Tai lyg savotiškas žaidimas, kuomet pats kalbinamas asmuo gauna galimybę priimti tą informaciją, kuri jam labiau tinkama, kaip tiesą, ir kuri verčia suabejoti, kaip melą. Tačiau tapdama nemirtinga, Katherine tikrai neturėjo labai didelę pasirinkimo laisvę, jai buvo būtina baigti „virsmą“ todėl pirma auka tapo vienas tų asmenų, kurie šią laikė sučiuptą tam, kad netrūkus galėtu perduoti tiems, kurie šios ieškojo Niklaus‘ui liepus. Netrūkus po to, Katherine laukė nesibaigiantis bėgimas, kuris neleido šiai atsisukti atgal. Ji žinojo, kad pagautas visą griaunančios agresijos, hibridu tapti troškęs asmuo, savo neapykantą išlies ant Petrovos šeimos. Ji negalėjo to sustabdyti. Na, pagalvokite patys, ką gali padaryti vos septynioliktą metų turėjusi mergina, prieš daugiau nei penkis šimtus metų egzistavusį vampyrą, apie kurį jau tuomet skambėjo visas pasaulis. Nieko. Taip, jai teko paaukoti savo artimuosius, matyti juos mirusius vėliau, ir priimti tai kaip savaime suvokiamą bausmę. Ak, dabar ji tikrai turėjo visas reikiamas galimybes įgyvendinti kerštą už praeitį... Tačiau nedarė visiškai nieko. Galima pasakyti, kad po skyrybų tai neteko visiškai jokios prasmės, o galima manyti kad tokiu būdu ji bandė apsaugoti savo dukterį, neleisdama Mikaelson‘ams  net susiformuoti minties atimti jos paskutinį iš tikro artimą asmenį. Juk tapusi nemirtinga, beveik nesunaikinama, ji neteko galimybės būti mama dar kam nors. Visgi per tiek amžių, ji kaip ir susitaikė su šia mintimi, ir galima teigti kad po Nadios vaikų ne vien tik kad nelaukė, bet ir iš dalies visiškai nenorėjo.
– Meiluti, nesusidaryk klaidingos nuomonės, mano dėmesio troškimas vis dar yra beribis. Tačiau mintis kad iš manęs ims daugintis antrarūšiai vampyrai, kažkokiu būdu skamba labai iškreiptai. Verčiau šią stichiją paliksiu, ak galingiesiems Mikaelson‘ams. Galu gale, jei kas ir atsakingas už tuos absurdiškai paaiškinamus puolimus, tai būtent jų nefiziologiniai vaikai. – Išsidavė, aiškiau nei tai buvo įmanoma padaryti. Kas keisčiausia, garbanė net pati to nesureikšmino. Gal, priešingai nei Redford‘as, ji niekada ir neturėjo intencijų slėpti savo nemirtingumo ištakus. Būti nepriklausomai nuo kieno nors kraujo linijos, yra didelė privilegija, tiek sugebėjimų, tiek silpnybių, tiek unikalumo klausimais. Nesureaguodama į tai, kokius žodžius pasirinko atsakymui, kuris iš esmės ir nebuvo būtinas, pasidabino kreivoka šypsena, lyg būtu specialiai dantimis sukandusi vidinę skruosto dalį. Sebastian‘o nepasitenkinimas buvo akivaizdus, kuomet šis netiesiogiai, o gal ir pakankamai tiesiogiai buvo „pavadintas“ žmonių vergu. Šiek tiek per riebus išsireiškimas, tačiau priešingai nei dauguma, arba netgi visi likę nemirtingieji tikrai visiškai  NIEKO nedarė vardan mirtingųjų labo.  Buvo žinoma ir tokių, kurie nepuldinėjo žmonių, stengdamiesi maitintis žvėrimis. Bet ar tai kuo nors sulyginama su Sebastian‘o bandymu „pritapti“ ir „gelbėti“? Vargu. Tirada apie padėką, kurios taip ir nebus, leido tamsiaplaukei savo žavingame  veide suformuoti per daug aiškią pasitikėjimo savimi išraišką. Norėjo pradėti kurpti atsaką, tačiau čia pat buvos sustabdyta tos guvios minos, kurią pademonstravo pašnekovas. Užvertusi savo tamsias akis, moteris išliko tokia pat dviprasmiška, kaip ir prieš tai, kaip ir neleisdama suvokti, ar jos kalba, kuri tikrai buvo visiškai nuoširdi, galėjo tokia ir nebūti. – Juk sakiau, tik neįsijausk.
Mirtingumo pasirinkimo paaiškinimas, kuris tam tikru metu užpildė pakankamai tylią aplinką (paprasti žmonės dar nebuvo spėję atsikelti tam, kad keliauti į savo nemėgstamus darbus, kuriuose laikosi vien dėl neblogos algos), skambėjo labiau nei tiesiog argumentuotai. Norint, buvo galima suvokti Sebastian‘o motyvus. Tačiau to reikėtu labai norėti, ir Katherine net su mielu noru būtu davusi pirštą nupjauti, vien dėl to, kad yra visiškai tikra kad iš didelės dalies, vyras aukojasi dėl savo mylimosios. Tačiau, iš pažiūros... Tai primena bereikalingą dalyką, kuris vargu ar prives prie to, ko jis taip desperatiškai trokšta. Taip,  vaikai vėl taps realiu dalyku, taip, gal jis net išvengs kokių nors rimtų susirgimų, apsieidamas tik vieną kita sloga, ar raumens patempimu. Bet, argi galima teisti garbanę už tai, kad ji tiesiog. Na taip, TIESIOG, nenori kad jis imtu ir spjautu į viską, kuo tapo, vien tik tam, kad tapti dar vienu pilkosios masės lygiaverčiu nariu. Galu gale, net jo paties karjera, visi tie vaistai kuriuos kuria, juk jie nėra susiformavę vien tik iš to, kad jis neva genijus. Pierce tikrai pasiges jo, kaip suvyriškėjusio ir akivaizdžiai savo vertę suvokusio, vampyro. Štai mirtingas jis, jos visiškai nedomina. Juk ne veltui apie juos atsiliepia tik kaip apie  kraujo konteinerius.
– Problema nėra nemirtingumas, problema yra tavo mąstysena. Ir man iš tiesų gaila, kad nepavyko pakeisti tavo nuomonės, nes drįstu teigti kad tai yra kvailiausias tavo sprendimas, kokį tik būsi priėmęs. Ir gali neigti kiek tik nori, tačiau aš geriau nei kas kitas žinau, kad jei tavo asmuo tau neteikia džiaugsmo, kartais pykčio protrūkių, tai nėra tavo asmuo. Kitą kartą, kai priimsi sprendimus, kurie nulems tavo gyvenimą, pagalvok apie tai. – Pakankamai draugiškas patarimas, turint omeny kad būtent tai, sau pritaikė ir pati Katherine, kuomet labai lengvai susitaikė su skyrybomis (kurios, tarp kitą ko jau oficialios, ir savo pavardę ji susigrąžino like a pro.). Jei asmuo su kuriuo esi nesukelia tau kibirkšties, tiesiog būtina ieškoti kažko kito, su kitu ir kitur. Labai paprasta matematika, kai suvoki kad prisirišimas ir sentimentai yra viso labo praeitis, o ne tam tikro pobūdžio prievolė laikytis įsikabinus į tai, kas tau nebe svarbu, bet dar sukelia baimę tai pripažinti. Beet, ką gali žinoti, gal visos tos tirados apie tai kad nepažįstama moteris Pierce atrodo visiškai nuobodi, bei kad ji netiki tuo kad Sebastian‘as daro kvailus sprendimus dėl jos, yra šioks toks paviršutiniškas pavydas? Kaip gi kitaip galima paaiškinti „paskutinio bučinio“ norą ir visą tą nesibaigiantį seksualinį žaidimą, kuris nesibaigė viso šio vakaro bėgyje? Gaila, tačiau atsakymas taip ir liks su dideliu klaustuku, į kurį vienareikšmiško atsakymo nebus, nes po šios nakties, abu nemirtingieji patrauks labai skirtingais keliais, kurie veda mažu mažiausiai į priešingas puses.
Tamsiaplaukės garbanės akių vokai vis dar buvo nusileidę, kuomet tam tikru metu šiek tiek pakeltas smakras, tarytum specialiai pakišo šiai pačiai koją. Ji tikėjosi sulaukti bučinio, kuris buvo trokštamas kaip tas lemtingas, religijoje minimas obuolys. Nematė kaip į situaciją iš šalies reagavo Redford‘as, tačiau dėl kažkokios nelabai aiškios priežasties buvo tikra, kad sugebėtu suklibinti tą „ištikimybės sieną“ kurią vyras pasistatė, ugdydamas savo charakterį. Juk jis elgėsi taip netipiškai daugumai vyrų, gal todėl ir atrodė toks patrauklus? Nes uždraustas? Vienaip ar kitaip, jis ėmė kalbėti ir neaišku ar tiesiog gindamas savo poziciją, arba norėdamas „įgelti“ atgal už tai, kad savo laiku moteris sužaidė su juo, jo gyvenimu, tarytum tai būtu viso labo plastilino gabalas, kurį gali minkyti kiek tik to nori. Žodžiai skambėjo įžeidžiai, ir ne tiek kiek „užkabino“ atsisakymas išlaikyti teisingas derybas, kiek pareikšta nuomonė, kad joje nėra nieko, kas galėtu bent sužavėti. Tai beveik taip pat nemalonu, kaip kad bet kuriam vyrui smogti į tarpukoji. Nėra labai ilgalaikis jausmas, tačiau velniškai negeras. Prunkštelėjo, lyg ir būtu bandžiusi  viską nuleisti nerimtai, tarytum tai tebuvo dar vienas pokštas. Negi būtu ėmusi ir pripažinusi kad pasijuto kaip šūdo gabalas? Tikrai kad ne! Neigiamai supurtė galvą, su lyg akimirka, kuomet pasisukdama ketino sugrįžti atgal į Elenos namų vidų. Sebastian‘as pasirodė esantis labiau pastabus, nors ir tikriausiai pagalvojo apie tai, kad dabar pat, ta nemalonė atsilieps dar didesne banga, kurią sau leisti gali fatališkoji gražuolė. Tačiau ne, jos planas buvo labiau paprastas, gal dėl to ir neperprastas? Ji planavo pasiimti tą indą, ir pakankamai grubiai įspausti jį pirmam vampyrui į rankas, su palinkėjimu „paspringti“. Būtu pranykusi, eilinį kartą taip, tarytum jos niekuomet čia ir nebuvo. Velniai griebtu, jei būtu vagilė, tikriausiai turėtu visai ne menką pasisekimą! Tačiau tokia nebuvo. Šį vakarą buvo šiek tiek užgauta moterimi, kuri tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime išgirdo neigiamą atsakymą. Viduje kunkuliavo labai keistas jausmų šurmulys, norėjosi vampyrui užtvoti, pažeminti ar kaip nors kitaip priversti pasigailėti. Taip, jis privalėjo pasigailėti to, kad ne vien privertė savo praeities „draugę“ pasijausti nemaloniai, bet ir aplamai, kad prarado paskutinę galimybę su ja apturėti kažką daugiau, nei priverstinį suėmimą už riešo. Gana dažnai tai daro, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės toks gestas nesugebėtu jos sulaikyti. Nebent dar neperprato, kas ji?
– Tebūnie, kaip sau nori. Man visiškai nerūpi. – Nuskambėjo taip sausai ir taip keistai, kad akimirka buvo galima pagalvoti, jog priešais stovinti moteris yra ne Katherine, o dar viena tų antrininkių, kuri šlaistosi po pasaulį, manydama kad netrūkus suras savo vietą po saule, bet taip ir nesugeba to padaryti. Neva, toks likimas. Gaila kad ne visos gali pasiųsti likimą velniop, bei gyventi taip, kaip norisi, o ne kaip reikalauja įvairiausios kvailos taisyklės. Nereikėjo būti labai dideliu išminčiumi, kad pastebėti kad moters savimeilė buvo „užkabinta“, nors ji ir pasistengė profesionaliai pateikti viską taip, lyg jai mažiau rūpėti ir negalėtu. Išliko savimi, demonstruodama kad žemiški dalykai jos „nekaso“.
– Ką tu darai? Stabdyk arklius eržile! – Garbanės balsas sudrebino pakankamai įtemptą atmosferą, kuomet priešais stovintis vyras nusprendė išbandyti save, pasitelkiant tas galias, kurias „paveldėjo“ iš savo gimdytojų. Ji pasipriešino, kuomet patraukdama savo ranką, iš esmės šiek tiek pritraukė ir vampyrą. Velniai griebtu, tai buvo tiesioginis parodymas to, kad moteris yra kur kas stipresnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokia ir buvo, juk vizualiai atrodė labai jauna, moteriškai gležna ir net kartais per daug liekna. Tikrai nepasakytum, kad tariamai paprasta vampyrė sugebėtu bent šiek tiek pasipriešinti tam, kuris buvo visa ko pradininku. Visgi, Redford‘ui šį vakarą galima net paploti, mat šis padarė neblogą šou: pirmiausia užsiliepsnodamas, ir dabar tai. Nee, kalba eina toli gražu ne apie magiškus bandymus apeiti gamtos sukurtus barjerus, kurie neleidžia vampyrams patekti ten, kur šie negauna leidimo. Tai buvo kažkas daugiau... O juk Katherine Pierce ne kartą buvo susidūrusi su tais pačiais „keliautojais“, „eretikais“ ir panašiais padarais, kurie savo nemirtingumą papildo kokiais nors papildomais sugebėjimais. Tačiau tai kas vyko dabar, nebuvo suvokiama. Pirmą kartą, ji patyrė jausmą, stipresnį nei tą, kuris gali sukelti pirmasis kraujo lašąs, patekęs į sistemą, po to kai tave paverčia nemirtinga, stipresnis nei tas „ypatingasis“ sekas, kuomet nebe sugebi rasti nieko, su kuo jaustumeisi taip gerai. Atrodė kad per vieną akimirką, ji sugebėjo pajausti kiekvieną dalelytę, kiekvieną sudedamąją visatos atkarpą. Toks svaiginantis, tačiau tuo pačiu metu bauginantis jausmas, kurį nesugebėtu apibūdinti nei mokslininkai, nei novelistai. Kažkas, kas nesuvokiama, nepatirta ankščiau ir visiškai stulbinama. Stebėjo Sebastian‘o akis, kuomet liovėsi priešintis, tiesiog vienu metu nebe galėdama, o ir nenorėdama to daryti. Jis atrodė taip, tarytum sugebėjo pasinerti į giliausią meditacijos fazę, nereagavo į aplinką, nereagavo į ją. Jos kūnas stingo, likdamas tame pačiame taške, neleisdamas sukrutėti. Laikas sustojo, tarytum tapdamas visiškai nesvarbiu visatos elementu. O siela, arba kažkas, kas dažniausiai apibūdinama kaip šviesa esanti asmens viduje, išėjo iš kūno. Atrodė kad geba matyti viską iš šalies, jausti viską didžiuliu mąstu, ko negebėjo padaryti net tapusi originalia vampyre. Negi toks jausmas visuomet apima, kai per tave praleidžia kažkokio pobūdžio magiją? Jis praėjo į pastato vidų, kaip mat paleisdamas Pierce ranką. Neatrodė, kad būtu jautęs kažką panašaus. Bet ji pati atrodė tarytum nebe sugebėtu suvokti kas iš viso  vyksta, bei kokia to priežastis. Suvirpinta nuo nežmogiško greičio atmosfera eilinį kartą sujaukė šios tvarkingas garbanas, kuomet moteris liko stovėti viduje. Keistas jausmų ir pojūčių šurmulys aprimo, lyg tai buvo labai stipri haliucinacija, kurios veikimas per trumpas. Jautėsi esanti per daug sukrėsta to, kas įvyko, kad kaip nors tinkamai sureaguoti į tą „oro bučinį“, kuris buvo persmelktas vaidyba ir arogancija. Na, jei būtu galėjusi vertinti situaciją būdama sveiko proto, greičiausiai aplenktu jį tuomet, kai pastarasis mažiausiai to tikėtųsi, ir vaikiškai pakišusi koją, kad rankose laikytas indas imtu ir „atsitiktinai“ nukristu ant asfalto. Gana apgailėtinas vaizdas būtu, tiesa? Ne tas kritimo, tas kuomet tektu rinktis ar likti oriam, ar toliau laikytis troškimo ir nulaižyti kraują tiesiai nuo purvino asfalto.  Vienaip ar kitaip, ji nepadarė nieko, apart pasirėmimą į sieną,  vos tik Redford‘o siluetas galutinai pradingo. Kas po velnių atsitiko, ir kas jis per vienas, jei sugebėjo originalią vampyrę pajausti tai, kas net nepaaiškinama? Ar iš viso, tai kas nutiko turi paaiškinimą?
Elenos namuose išbuvo neilgai, tiesiog troško išsinešdinti iš šios vietos, bandant surasti sau veiklos, kuri sugebėtu prablaškyti. Miego jos nepavargstančiam organizmui nereikėjo, buvo būtina užsiimti kuo nors, kas neverstu galvoti apie tai, kaip pasibaigė ši naktis, bei kaip prasidėjo rytas. Automobilis buvo sugadintas, susiskambino su tam tikromis instancijomis, paprašydama kad transporto priemonė būtu išgabenta. Juk negalėjo jos palikti ten, kur tas pats Winchester‘is galėtu pasirodyti ir viską suvokti kaip 2x2. Nesinaudojo vampyriškais gabumais judėti greitai, „mėgavosi“ saulėtekiu, ir tiesiog galvojo. Daug, net daugiau, nei yra pratusi paprastai. Mintyse palaipsniui ėmė kurtis planas, kuris mažu mažiausiai sumautu šio vakaro buvusiam palydovui tobulo gyvenimo portretą. Tam tereikėjo susirasti tą „vienintelę“, kurią jis taip neapsakomai dievina, bei kiekvienai progai pasitaikius, primena kad esą ją vedęs. Žinojo ką ketinanti daryti, ir tai palaipsniui jos veide formavo klastinga, ne kiek malonės neturinčią šypseną. Tai gal, jie visgi susitiks, dar kartą? O gal ji sugebės viską apeiti dar vieną kartą?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I’m glad you’re not dead
Trust me, Sebastian. When I’m gonna be up to something, you’ll know it. C’mon. Kiss me … or kill me. Which will it be Sebastian? Right now, we both know that you’re only capable of one.

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2787
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : Mr. Not so PERFECT
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 22 Previous  1, 2

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume