AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Puslapis 12 1, 2  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by ATIDUODAMA #6 on Pen. 09 28, 2012 5:56 pm

Automobilių parkavimo aikštelė.

ATIDUODAMA #6

If I'm going to watch lacrosse game, you better not suck.


Pranešimų skaičius : 198
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Lexi Branson on Kv. 12 11, 2014 4:25 pm

Po susitikimo su Isaac Lexi jautėsi kaip nesava. Nuo lietaus sušlape plaukai nemaloniai apgulė sunerimusi veida, kuriuo be perstojo žliaugė vanduo. Sumišę jausmai, nerimas del jai nuosirdziai rupincio vaikino gyvybes ir žinojimas, jog ji negali ir nenori stoti originaliesiems skersai kelio, verte ja ilga laika tiesiog beprasmiškai bėgti. Lietaus vanduo susimaišė su pykčio ašaromis kai ji staiga sustojo. Vampyrisku greičiu pries tai skubejusi vampyre išdygo tiesiog is niekur, todel nieko keista, jog vairavęs asmuo jos nepastebejo ir tai baigėsi susidūrimu. Liesas Branson kūnas buvo nusviestas toliau nuo automobilio, kuris, priešingai nei vampyre, atsipirko tik lengvu įlenkimu kapote. Lūžusi alkūne skaudžiai trakstelejo kai šviesiaplauke tebeguledama ant žemes atstatė ja i reikiama pozicija. -Aai,-tyliai suaimanavusi ji pakilo ant dviejų kojų ir pamojavusi vairuotojui, riktelejo. -Man viskas gerai!-is prakirstos lupos bėgantis kraujas buvo greitai nuplautas zliaugiancio lietaus, o ji is kart patraukė šalin ne neketinama laukti kol masina vairavęs asmuo spės išlipti lauk.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 33
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Marcellus Gerard on Antr. 12 16, 2014 1:44 pm

Kaip tyčia, minėtasis vairuotojas, kuris nesugebėjo žaibiškai sureaguoti, buvo ne kas kitas, kaip Marcellus Gerard. Kelionė, kuri laukė link Los Andželo, ne vien tik iš pažiūros, buvo varginanti. Fone pastoviai skambėjo greitkelio radijo bangų pagaunama muzika, kuri ne iš tolo nepriminė tokios, kuri tiktu vairuojančiam asmeniui. Mintys buvo išskridusios kažkur svetur, ir tik pramerktos akys, bei tam tikras pėdų bei rankų judesiai išdavė tai, kad už vairo įsitaisęs vyras nesnaudė. Tai kaip greitai priešais kapotą pasirodė šviesiaplaukė mergina, privertė vampyrą kaip galima staigiau spūstelėti stabdžius, bet akivaizdu kad to buvo maža. Susidūrimas įvyko, ir tai kaip moters kūnas pasistūmė toliau, savaime privertė seniai egzistuojantį nemirtingąjį išlipti iš transporto priemonės. Kraujo kvapas savaimė atkreipė į save dėmesį, kuomet Marcellus patraukė moteriai įkandin: - Palauk, aš galiu tau padėti! - Šūktelėdamas, vyras nusprendė nepaleisti šviesiaplaukės taip greitai, tuo labiau kad nepaisant savo ūmaus būdo, jis niekuomet nepatrauktu šalin, jei nuo paties neapdairumo nukentėtu niekuo dėtas asmuo. Įgaudamas pagreitį, vyriškis pakankamai greitai atsidūrė prie pat Branson, sugriebdamas šią už rankos, ir tokiu būdu atsukdamas į savo pusę: - Tokiu paros metu, ši vieta yra mažiausiai saugi tokiai asmenybei kaip tu. Eime. - Paleisdamas merginos galūnę, ir nesistengdamas paaiškinti ar suvokė kad ji nėra tipinis asmuo, ar ne, pratęsė kalbą, naudodamasis kiek kitokia taktika: - Jei nenori kad nugabenčiau tave iki artimiausios gydymo įstaigos, leisk bent nuvežti ten, kur tau reikia. Patikėk, verčiau sutikti iš karto. Nes aš labai gabus, kai tai liečia įkyrumą. - Pasukdamas akis į merginos pusę, pakankamai šiuolaikiškai atrodantis asmuo, timptelėjo savo lupas, į kampinę šypseną, kuomet tuo pačiu metu nurodydamas savo automobilio pusę, pratęsė: - Tuo labiau man ir pačiam būtu ne pro šalį turėti kompaniją. Šis vakaras ne pats maloniausias. Nagi, neversk manęs mirkti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Lexi Branson on Antr. 12 16, 2014 2:55 pm

Vampyriskas vaikino greitis buvo pirmas zenklas, jog katik ja partrenkes asmuo nebuvo zmogus ir tai neprasprūdo merginai pro akis. Sulaikyta jo rankos Branson priverstinai atsigręžė. -Galiu savimi pasirūpinti, as didele mergaite,-atitinkamai syptelejusi ji su palengvėjimu ištrūko is tvirtu Gerard rankos gniaužtų. Naturalu, jog spartus jos nubrozdinimų gijimas ir tai kaip mikliai ji buvo spėjusi atstatyti išnirusius savo kaulus i vieta, turejo pasufleruoti vairuotojui apie jos prigimtį. Kitavertus, jis neklausė, o ji neturėjo ne menkiausio noro gilintis kas jis toks. -Tu labai malonus, bet...-ji buvo beimanti neigiamai purtyti galva, taciau staiga persigalvojusi Lexi šyptelėjo. -Važiuoji i miestelio centra?-šviesiaplauke neturėjo menkiausio supratimo ka daryti toliau.  Isaac'o likimas atrodė savaime suprantamas. Originaliesiems jis viso labo buvo marionete, kuria jie greiciausiai atsikratys kai jam pavesta užduotis bus įvykdyta. Ji pyko, bet neseniai užsimezgęs romanas nebuvo pakankamai svari priežastis, kuri priverstų ja stoti pries originaliuju šeima, kuriu Lexi taip salinosi. Bandydama save įtikinti, jog vilkolakis bet kokiu atveju yra žlugęs reikalas ji įlipo i vampyro automobilį. Palaukusi kol jos pavyzdžiu paseks ir ja partrenkęs vairuotojas ji atidare priesais keleivio sėdyne buvusi veidrodėli, kad nusivalytu sukresejusi krauja sau nuo sugyti spejusios lupos. -Mes esame kažkur pries tai susitikę?-sutraukusi antakius ji staiga pasuko susidomėjusi savo veideli i pašnekovą. Ta užtikrinta, savimi pasitikinti vaikino sypsena atrodė pažįstama.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 33
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Marcellus Gerard on Pir. 12 22, 2014 5:18 am

Šiuo metu būdamas įstumtas į kampą, seniai egzistuojantis vampyras nebyliai stengėsi išspręsti savo gyvenimo dilemą, kuri galu gale arba priverstu jį pasilikti čia, bei tokiu būdu pasiduoti spaudimui, arba pasirodyti prie pat savo "tėvo" durų, ir pasakyti viską, kas iš tikro vyksta šiam už nugaros. Kelionė aplink, be tikslo, tik dar labiau viską supainiojo. Ir tai kad jo kely pasirodė šviesiaplaukė moteris, te suteikė laiko dar vienam visos įvykių sekos perfiltravimui. Šyptelėdamas nakty, vyras net neketino stoviniuoti pamiškėję, kur aišku kaip diena buvo vilkolakių valdos. Nebūdamas šališkas nuo mėnulio priklausantiems padarams, vampyras stengėsi arba išvengti minėtų asmenų, arba stoti akistaton, priklausomai nuo padėties. Taigi, kuomet jo dešiniosios rankos pirštai palietė vairuotojo pusės dureles, tapo aišku, moteris sekė paskui. Nesigręždamas, tačiau puikiai matydamas šios atspindį stikle, jis kažkuriam laikui nuleido savo tamsias akis: - Galima sakyti ir taip, jei tau tai yra galutinis kelionės taškas. - Kilstelėdamas savo vešlius antakius, vyras sulaukė kol šviesiaplaukė užims keleivio vietą, ir tuomet jis galės įsipatoginti prie vairo. Kuomet tai pagaliau nutinka, tamsiaodis vyras, specialiai pritylina fone skambėjusią vietinės stoties muziką, tam, kad tai netrukdytu dabar užsimezgusiam pokalbiui. Mintys buvo padraikos, todėl Marcel stengėsi susitelkti į moterį, tuo pačiu metu savo problemas su ne taip seniai sutiktu hibridu, atmesti toliau. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, vampyras užvedė automobilį, jį apsukdamas aplink savo ašį, tokiu būdu išsukdamas į miesto pusę, kur ir buvo nurodžiusi Branson. Per daug nesistengdamas gilintis į priekinį vaizdą, vyras specialiai pakreipė akis į netoliese įsitaisiusią moterį: - Galiu tik spėti, tačiau įtariu kad šiandienos diena tau nebuvo pati maloniausia? Turiu omeny, ne kiekvienas asmuo sutiktu iš neturėjimo ką veikti, pasirodyti prastai apšviestame, miškingame kvartale, tokiu paros metu. Ir į bėgikę tu visiškai nepanaši, nebent dabar yra tokia mada. - Dirstelėdamas į moters avalynę, jis kone paliko šią be banalių pasiteisinimų, kurie tariamai paaiškintu jos buvimą panašioje vietoje. Neigiamai supurtydamas galvą, ir tuo pačiu metu leisdamas veide pasirodyti kampinei šypsenai, vyras nusuko akis į priekį.
- Neskaitant to, kad esu ne vietinis, mano atmintis, kas liečia veidus, yra ypatingai gera. - Pasukdamas akis į šviesiaplaukės pusę, vampyras kuriam laikui nutilo. Tas keistas ramybės jausmas, kurį kėlė ši, iš pažiūros gležna būtybė, buvo kažkuo ypatingas, kitoks. Juk nieko nuostabaus, pastarosiomis dienomis jam pačiam teko kautis arba už savo likimą, arba už principus, arba pakęsti įkyrų bandymą prisitrinti. Antakiai šiek tiek pakilo, kuomet greitai nusileidę paskatino vyrą dar kartą prabilti: - Žinoma, keletas detalių, ir galimas daiktas kad būčiau priverstas pakeisti savo nuomonę. - Linktelėjimas te parodė kad jis padarė įkvėpimo pertrauką, po ko pratęsė: -  Marcellus Gerard. Tačiau, gali į mane kreiptis tiesiog Marcel.  - Vėl dirstelėdamas į merginos pusę, vyras leido kad jo veide pasirodytu platesnė šypsena: - O tu, taip ir liksi neprisistačiusi ar visgi pamaloninsi mane, įvardindama save? Kitaip gi būsiu priverstas tave įvardinti kaip mano transporto priemonės tvirtumą patikrinusią lapute.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Lexi Branson on Št. 01 24, 2015 3:13 pm

Pastarosios dvidesimt keturios valandos sviesiaplaukei vampyrei buvo isties nelengvos. Jos diena pradejo su itin pakilia, nekantria nuotaika ji didziaja popietes dali praleido svarstydama ar taip neseniai sutiktas vaikinas yra vertas rizikos, vertas tos nuodemes, kuria ikunijo vilkolakiu ir vampyru sajunga. Per visa savo egzistavimo laikotarpi jai buvo teke pazinti pakankamai daug, ivairaus plauko menulio prakeiksmo pazenklintu individu, todel sakyti, kad jos neigiamas nusistatymas sios rusies atzvilgiu buvo is pirsto lauztas butu klaidinga. Lexi nemego vilkolakiu, bet niekuomet ju nesisalino. Vampyrai visuomet jautesi pranasesni uz juos: greitis, savanaudiskumas ir patirtis, savybes, kuriomis pasigirti is vien einantys padarai niekuomet negalejo. Viskas pasikeite ta nakti kai Branson teko susidurti su Bowman’ais. Lig tol tik girdejusi apie nauja vilkolakiu vada ir teigiama jo itaka savo sunyciams, Lexi buvo priversta pamoka ismokti gan skaudziai nukentedama. Sededama Marcelus priklausancio automobilio salone ji mintimis grizo i ta nakti, o prisiminusi ta nepakeliama vilkolakio nasru ikandimo skausma, mergina vos regimai susiguze. Jos liaunas kunas buvo permirkes, o drabuziai nemaloniai apgule kuna tik pabrezdami fakta, jog mergina si vakara buvo apsirengusi ne visai kasdieniskai. Jos veidelis buvo paniures, o visos mintys sukosi apie vaikina sutikta ant pastato stogo.
-Kaip zmogus, katik partrenkes pesciaja, elgiesi pernelyg ramiai, Marcelus,-paputusi lupas ji ryzosi nutraukti ta ‘’as nezinau, jog tu esi vampyre’’ zaidima. –Gerai zinai kas as esu,-nubraukusi slapnius plaukus sau nuo krutines ir taip apnuogindama gan issaukiancia iskirpte ji pasisuko i vairuotojo puse. –Nieko pries?-klausimas buvo salyginai retorinis, mat nelaukdama teigiamo vaikino atsako ji pasiciupo vienkartiniu serveteliu pakeli gulejusi netoli Gerard rankos, kuri nerupestingai gulejo ant pavaru svirties. –Alexia,-sausindama savo veida, kakla, o galiausiai ir apnuoginta krutines lasta ji savo zvilgsni laike nusukusi priesais save. –Na zinoma!-staiga suktelejusi ji pasipiktinusi visu kunu pasisuko i Marcelus. –Klaus’o pakalikas, tiesa?-atpazinusi tamsiaodi vaikina ji ne nesistenge slepti savo nenoro pasilikti jo kompanijoje daugiau ne akimirkos. –Sustabdyk automobili,-paliepusi ji suzaibavo i is paziuros draugiskai nusiteikusi vairuotoja. –Nenoriu tureti su jusu sutve nieko bendra,-piktai papustos lupytes ir garsiai pro nosi ispustas oras bylojo apie nepasitenkinima, kuri suteike zinia, jog begdama nuo vieno originaliojo ji ‘’uzsirove’’ ant ju seimos patiketinio.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 33
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Marcellus Gerard on Št. 01 24, 2015 4:12 pm

- Kaip pėsčioji, kuri neseniai buvo nublokšta automobilio, atrodai visiškai nesužalota. - Veide išspausdamas pakankamai pastebimą šypsnį, vyriškis stengėsi išlaikyti savo žvilgsnį, kuris pagrinde buvo nukreiptas į kelią. Galu gale, kad ir puikus naktinis matymas, ne kiek neatribojo šio nuo atsakomybės jausmo. Tuo labiau kad šiąnakt jis kartą pasielgė neapdairiai, ir laimei kad pakeliui pasitaikė ne mirtinga būtybė, kas reikštu kad vyras turėtu papildomo galvos skausmo ieškant vietos paslėpti atsitiktinai nutrenkto asmens kūną. Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, tamsiaodis vyras neatsilaikė pagundai ir kaip tik tuo metu, kai šviesiaplaukė ėmė šluostytis lietaus vandenį nuo savo kūno, pakreipė žvilgsnį į priekinį veidrodėlį, kuris kaip tyčia buvo pasuktas taip, kad dalinai būtu galima nužvelgti keleivio vietą užimančią personą. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, vyriškis nepakeitė savo atitinkamai ramaus balso tono, kuomet prabilo: - Malonu pagaliau išgirsti tavo vardą, Alexia. Nors nepalaužiamos laputės įvardinimas tau tinka kur kas labiau. - Tikriausiai naivu buvo manyti kad praeitis, kuri seniai buvo palikta ten, kur jai ir vieta, galiausiai užmins šiam ant kojos. Taip ir nutiko, sulig tą akimirka, kuomet šūktelėdama mergina iš karto ėmė reikšti savo pasipiktinimus: - Apsiramink, aš negaliu čia pat imti ir spausti per stabdžius. - Pasipiktinimas įvardinimu, kurį nusprendė pavartoti šviesiaplaukė, pasireiškė suraukta kakta, ant kurios kaip mat pasirodė kelios horizontalios raukšlės. Palengva įsukdamas į šaligatvį, originalaus hibrido kūrinys, negesindamas variklio, sustabdė savo vairuotą transporto priemonę. Ir tik tuomet pasukdamas akis į moters pusę, tarstelėjo: - Nesuklysiu pasakydamas kad ir pati priklausai vienai ar kitai tos šeimos kraujo linijai. Ir nereikia būti tokiai priešiškai, ne aš rinkausi kas ir kaip. - Dar kurį laiką stebėdamas merginą, vyriškis nesusilaikydamas suprunkštė: - Nagi, ar rimtai tokiu oru keliausi bala žino kur? Leisk man tave nuvežti iki kur reikia, ir tada galėsi stengtis kad mūsų keliai nesusikirstu. Ką aš šiuo metu darau, su tavo paminėta šeima.
Atitraukdamas abi savo rankas nuo vairo, seniai gyvenantis vampyras pasistengė kaip galima atpalaidoti savo, šiek tiek įsitempusį, kūną, kuomet tuo pačiu metu, pratęsė: - Aš aišku tavęs nelaikysiu, bet, būdamas tavo vietoje, pasinaudočiau ištiesta pagalbos ranka.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Lexi Branson on Pir. 01 26, 2015 8:29 am

Lexi nebuvo viena tu aikstingu moteru, kurios megdavo demonstruoti savo kaprizus, taciau siandien akivaizdziai buvo ne jos diena. Suirzusi ir iki siulo galo permirkusi lietuje ji tetrosko sugrizti i Salvatore broliams priklausanti dvara ir viska pamirsti. Zvilgtelejus pro lietaus lasu israizyta keleivio langa Branson teko pripazinti, kad Marcelus buvo teisus-jiedu buvo, geriausiu atveju, pusiaukeleje, o iki miesto centro juos skyre dar geras pusvalandis kelio zibintu neapsviestu greitkeliu. Isdidumas neleido jai balsu pripazinti, kad vaikinas buvo teisus, todel ji tiesiog prunkstelejo sunerdama rankas sau po krutine. -Tikriausiai tai maziausiai ka gali padaryti po to kai isnarinai man alkune,-papusdama lupas sviesiaplauke dar karta apdovanojo vaikina rusciu zvilgsniu, kuris jos svelniu veido bruozu veidelyje atrode greiciau jau mielas nei gresmingas. Paleidusi lig tol laikyta dureliu rankena ji nepatenkinta atsilose i sedyne uzsikeldama viena koja ant kitos. -Nereikia man to priminti. Skirtumas tas, kad tokiu kaip tu deka, jie igavo tokia itaka,-kuriam laikui nutilusi ji nukreipe savo akis i nakties tamsa, kuria karta nuo karto perskrosdavo pavieniai zibintai. -Mikealson'u pakalikai nuzude mano vaikina, nes jis atsisake vykdyti ju uzduoti,-kai Lexi vel prabilo, ji atrode nurimusi, taciau susikrimtusi. -Manau to uztenka, kad mano neapykanta tai seimai butu peteisinama...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 33
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Marcellus Gerard on Pir. 01 26, 2015 7:31 pm

Nuolankiai stebėdamas dabartinės savo pašnekovės balso, ilgametis vampyras iš pažiūros nepraleido ne vienos smulkmenos, ne vieno gesto, kuriuo pasidalino šviesiaplaukė. Vien todėl, kad kaip tik tuo metu buvo išsakęs visas savo mintis apie moters "užgaidą", kaip galima greičiau išlipti iš automobilio ir eiti savo keliu. Aiškiai nemanydamas kad tai yra labai gera mintis, šis neskiepydamas savosios nuomonės, paprasčiausiai suteikė jai progą pasirinkti. Sulig pasirinkimo įgarsinimu, vos pastebimai šyptelėdamas, eilinį kartą užmetė kairę ranką ant vairo, kuomet kitos delnu, pastūmė greičio dėžės svirtį. Automobilis vėl tvarkingai išjudėjo iš vietos, kuomet Marcel'is kaip tyčia pripildė savo plaučius gaiviu oru, kuris sklido nuo vos vos pradaryto šoninio lango, gale: - Tebūnie, galime interpretuoti ir šitaip. Tuo labiau, jau sakiau, tai kad man palaikysi kompaniją, suteiksi dar vieną progą pasisukioti aplinkui, taip ir nepasiekiant galutinio taško. - Vien tai, kaip vyriškis valdė savo kalbos toną, buvo sunku suprasti, ar jo žodžiuose reikėjo įžvelgti draugiškumą, ar atvirkščiai menką kaltinimą. Tai buvo įgimta, jis paprasčiausiai buvo pakankamai dviprasmiškas, ir tai vyko visai nespecialiai. Moters kalba, kuri privertė vampyrą kilstelėti savus antakius, automatiškai paskatino ir prabilti:
- Jau maniau kad pasakysi ką nors tikrai stebinančio. Tiesą pasakius, iš to ką buvau matęs, kuomet gyvenau kartu su originalia šeima, tai kad jie žudo visus aplinkui vien todėl, kad yra parodomas priešiškumas, yra tik tipinė kasdienė veikla. Užtenka paminėti ir tai, kad net šeimos nariai, pradėdami šakotis užsigarantuoja sau stebuklingą durklą į nugarą ir poilsį karste kokiam šimtmečiui. - Neskaitant to, kad vyras stengėsi kad jo kalba kaip galima labiau būtu abstraktesnė, omeny aišku turėjo konkretų asmenį, moterį, originalią šviesiaplaukę.
- Jis buvo vampyras? - Pasukdamas akis, vyriškis kaip tyčia užsikabino už moters pradėtos kalbos. Ir kuomet suvokė kad klausimas buvo ganėtinai nekonkretus, pridūrė: - Šis pasaulis yra prigrūstas tokių, kaip mes su tavim. Ir neįsižeisk jei pasakysiu, tačiau esu kone šimtu procentų tikras, kad nuo Niklaus rankos nemiršta tie, kurie nelenda šiam į akis. Patikėk, pavyzdžių galiu surasti ne vieną ir ir ne kelis tūkstančius. - Vos pastebimai timptelėdamas savo lupas, Marcel'is vos pastebimai sujudėjo savo vietoje, tokiu būdu pasimuistydamas pasistengė susigrąžinti budrumą: - Ir palauk, tokių kaip aš? Kad ir ką turėtum omeny, manęs ir hibrido niekas neriša. Jau daugiau nei šimtmetį gyvenu savo gyvenimą, jis savo. Ir laimei, keliai dar nesusikirto. Ir už tai ką turiu aš, dėkingas jam nesijaučiu. Kaip ir jis, neturi už ką dėkoti man. Taigi, tu suklydai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Lexi Branson on Sk. 02 08, 2015 12:24 pm

Lexi priesiskumas visiskai nepazistamam vampyrui buvo nepagristas, bet ji ne neketino to pripazinti. Viskas ir visi vienokiu ar kitokiu budu susije su Mikealson'u seima buvo blogos naujienos tiek jai, tiek su jais is vien neinanciais vampyrais. -Jis buvo ju puseje. Idealizavo viska ka dare, kuo tikejo Niklaus,-zvelgdama i lietaus lasu israizyta priekini langa ji karciai syptelejo. Buvo akivaizdu, kad tai ivyko gerokai seniau nei butu galejusi siekti paprasto zmogaus atmintis. -Jis norejo jam itikti, o tas sunsnukis buvo katik aptikes metrascius...-atsidususi ji pagaliau ''apdovanojo'' vairavusyji zvilgsniu.-Jis buvo vienas pirmuju Klaus'o bandymu sukurti hibrida. Bet nei ta diena, nei dabar jam to padaryti nepavyko. Skirtumas tik tas, kad mano vaikinas zuvo. Negriztamai, nepataisomai... be jokios priezasties.-Lexi demesi patrauke pirmosios ryzkiai apsviestos iskabos, kas bylojo, jog jiedu pagaliau pasieke centrine miesto dali. -Nezinau ka jis rezga si kart, bet esu beveik isitikinusi, kad tai turi kazka bendra su ta nelemta jo manija-hibridais. Neesu taves maciusi sitame mieste anksciau, o tai leidzia man padaryti prielaida, jog atvykai cia ne siaip sau. Jam reikalingi vampyrai, juk pirma karta sunyciai parode nasrus,-dviprasmiskai syptelejusi ji staiga suakmenejo prisiminusi Isaac. Ikisusi ranka i perslapusiu dzinsu kisene ji sueme suvibravusi iPhone. Vos spejusi perskaityti akimirkai ekrane susmezavusi zinutes teksta, jog Lahey jos iesko ir, jog jai nera ko baimintis mat jis nebera valdomas Kol'o, sviesiaplauke tvirciau ji suspaude. Jos krutineje vel suruseno viltis, bet dar pries tai kai ji butu spejusi jam atrasyti, telfonas tiesiog issijunge. Vandens padaryta zala buvo ne laiku ir ne vietoje, taciau svarbiausia buvo tai, jog jis liko gyvas. Ji nebuvo pasakiusi jam, jog yra apsistojusi Salvatore dvare todel sansu, jog jam pavyks ja surasti paciam buvo mazai. Bent jau ji taip mane visiskai pamirsusi ivertinti menulio itaka vilkolakiams.
-Siandien pilnatis?-jiems isnirus is miskingo krastovaizdzio jai pries akis pagaliau atsivere nepaprastai ryzkus menulis. Ji nezinojo ar jai parases asmuo buvo tikrasis Isaac, beto rizika, kad budama viena ji pasipainios vieno is Mason'o vilku kelyje buvo didziule. -Atvykai i miesta paciu netinkamiausiu metu, zinai tai?-koketiska, siek tiek ''per danti traukianti'' sypsena pasirode merginos veide kai ji kilstelejusi viena antaki bande isprovokuoti Marcelus isduoti savo paties atvykimo cia priezasti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 33
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Marcellus Gerard on Sk. 02 08, 2015 10:11 pm

Neskaitant to, kad asmuo sėdintis už vairo visuomet pirmiausia stengėsi įžvelgti naudos sau pačiam, būtent šią akimirka jis nuoširdžiai prijautė greta sėdinčiai personai. Galu gale, tiesa buvo labiau nei akivaizdi, Niklaus Mikaelson per savo gyvenimą nebuvo padaręs ne vieno gero darbo, kuris galiausiai nebuvo išverstas taip, kad asmuo kuriam buvo "padėta", tapdavo amžinu kaliniu, originaliosios šeimos rankose. Giliau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, ir tokiu būdu suteikdamas sau progą bent akimirkai apsvarstyti tai, ką buvo planavęs pasakyti, tamsiaodis vyriškis trumpam dirstelėjo į kalbančios šviesiaplaukės pusę: - Nenoriu teisinti to asmens, tačiau vis dar esu dėkingas už praeitį, kurią jis man "sukūrė". Greičiausiai jei ne šio noras įgauti kažką, kas besąlygiškai sutiktu remti jo pusę, jau seniai būčiau negyvas, ir ne todėl kad pasenau, o todėl kad buvau kitoks, nei kiti. Laikai buvo pakankamai sunkūs, ir visus vertino pagal tai, kokia šių kilmė, odos spalva ir kiek jie gali būti naudingi. Kitą vertus, - Vos pastebimai trūktelėdamas pečiais, vyras pratęsė: - Savo laiku jis nesugebėjo išsaugoti ir mano palankumo. Ir jei ne faktas, kad jei miršta originalusis, tai nusitempia visus savo kraujo linijos vampyrus, jau seniai iš jo krūtinės būčiau išrovęs supuvusią širdį. Tokia tiesa, Niklaus dėl savo paranojiško, sociopatiško, būdo niekada neturėtu greta tų, kurie rems jį todėl, kad to norės iš tikro. - Nepasakei kad tavo draugas buvo vilkolakiu. - Dar viena priverstinė tylos pertrauke, suteikė jam dar vieną progą pakeliauti per prisiminimus, kas galiausiai iššaukė tolimesnius žodžius: - Ir istorijoje, kurią pasakei, greičiausiai figūravo Katherine Pierce vardas, kol ši tebuvo antrininkė? Niklaus visuomet buvo apsėstas minties sukurti padarus, kurie bus tokie pat kaip jis. Nežinau ar tai baimė būti tokiam vienam, ar dar kas. Tačiau nuo tos dienos, kai ragana pateikė jam senovinius metraščius apie hibrido sukūrimo ritualą, jis ėjo per lavonus iki tos dienos, kol nesutiko Pierce antrininkės. Ir man iš tikro gaila kad tavo draugas tapo dar viena auka, jo sąrašuose. Tačiau nuo seno yra aišku, kad nuo tos šeimos reikia laikytis kaip galima toliau, nes ankščiau ar veliau tai suveiks destruktyviai. - Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, Marcellus įsuko į posūkį, kuris vedė link tos vietos, kur buvo nurodžiusi šviesiaplaukė. Tyla, kuri visiškai atsitiktinai užpildė automobilio salono erdvę, buvo nutraukta tik tuomet, kai Branson nusprendė užduoti klausimą, susietą su mėnulio fazėmis.
- Taip. - Šaltas atsakymas, kaip mat sugrąžino vyriškį į realybę. Ir nors jis nejautė baimės vilkams, puikiai suvokė ir tai, kad užsibūti šiame mieste buvo pakankamai kvaila. - Neketinu čia likti ilgam, kitame mieste manęs laukia šeima. Man tereikia pagaliau surasti reikiamą asmenį, bei dingti iš šios vietos, kaip galima toliau. Nes vilkai, kad ir kaip mano kad yra pasiruošę susiremti su originaliaisiais, iš tikro pasirašo mirties nuosprendį sau. Kas liečia dabartinį jų vadą, galiu net garantuoti, kad tik dabar atrodo kad jis priešinasi kūrėjui. Bet ateis laikas, kai jis taps tuo hibridu, kurio taip trokšta Niklaus. Ir jei būsi tokia kvaila, kad pasilikti čia, pati tai pamatysi savo akimis. Mano pasiūlymas tau būtu taip pat dingti iš čia, kol nėra vėlu. Tyla kuri dabar slenka nuo originaliosios šeimos pusės, nieko gero negali žadėti. - Specialiai išvengdamas tiesioginio atsakymo, kuris paaiškintu jo buvimo čia, vyras taktiškai leidžia sau pasilikti reikiamą informaciją sau pačiam. Todėl kai automobilis pasuka žvyrkeliu, jis te tarstėli: - Alexia, priešingai nei dauguma, aš galiu būti naudingas abiems pusėms, tačiau stengiuosi išvengti galimybės atsidurti karo lauke. Nes visą tai yra nereikšminga. O aš turiu per mažai laiko, kad išsivežti iš šio miesto... Savo draugę. Nes bandant išgauti pagalbą iš manęs, bus bandoma pasinaudoti ja. O šito aš noriu išvengti, nes ji yra verta kur kas daugiau, nei jai yra leidžiama.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Pen. 10 21, 2016 7:14 am

Pasirinkimas visapusiškai pasitraukti nuo savo buvusio gyvenimo būdo, nebuvo labai klaidingas. Atsižvelgiant į tai kad originaliai vampyrei, Katherine Pierce (Lockwood), laisvė visuomet labai tiko, ji nesugaišo ne akimirkos, kad nepasinaudoti tuo, kad vėl turi visas galimybes daryti tai ką nori, ir tuomet, kuomet to nori. Praeities „šešėliai“ buvo netoliese, tačiau ar tai kėlė kokį nors diskomfortą? Atvirkščiai. Didžiąją laiko dalį nemirtinga būtybė linksminosi, tarytum norėdama atsigriebti už „prarastus“ metus. Jos žmogiškumas, atsidavimas ir dalis pažadinto „nesavanaudiškumo“ blėso su kiekviena akimirka, bei kuo toliau, tuo labiau moteris ėmė priminti tą pačią fatališką moterį, apie kurią iki pat šiol sklaido legendos. Betrūko ant galvos užsimauti karūną ir pasakyti, „o taip, aš tikrai esu afigiena, ir tu tai žinai“. Buvimas nemirtinga asmenybe, šiai tamsiaplaukei garbanei visuomet atrodė kaip kažkas nerealaus, kas neturi ne vieno minuso. Todėl kas kart, kai kas nors sulygindavo nemirtingumą su kažkuo panašiu į „prakeiksmą“, moteris viso labo nusikvatodavo. Kaip gi galima matyti neigiamus dalykus, kai tu turi visą pasaulio laiką, tu gali naudotis savo sugebėjimais ir galiausiai būti kuo tik užsimanysi? Tau nereikia miegoti, tu niekuomet nepavargsti, ir galiausiai... ...tu visuomet atrodai nepriekaištingai! Ji buvo iš tų, kas manė kad nemirtingumas yra „dovana“, nesibodėjo pripažinti ir pademonstruoti kaip tai jai velnioniškai tinka. Hm, gal todėl ji ir  neturi „draugų“ tarp tokių pat kaip ji? Visgi sunku trintis aplink depresyvios nuolaikos personas, kurios nesugeba gyventi visu 100 proc., ypatingai kai tu bandai gauti viską, ko trokšti. Ir tau visiškai ne motais, kokia to kaina. Juk jei būtu priešingai, Katherine priverstinai tapusi laikinai mirtinga, taip desperatiškai nesikstengtu vėl tapti savimi, susigrąžinant visus vampyriškus pliusus ir minusus (na, iš tikro žvelgiant iš jos prizmės, tik pliusus). O visą tą mirtingumą priėmė kaip didesnę bausmę, nei kad pastovi ir negrįžtama mirtis.  Ką gi, verdiktas aiškus. Periodiškai šiame gyvenime atsiranda tokie pat „narcizai“, kaip panelė Katherine Pierce, kurie laiko save dievybėmis, ir tuo džiaugdamiesi demonstruoja savo visiškai neribotas galimybes.
Nauja diena, naujas vakarėlis. Ką tamsiaplaukė garbanė mokėjo geriausiai, tai linksmintis visu pajėgumu. O tai reiškia kad tai nebuvo standartiniai šokiai, bei alkoholio vartojimas. Tai buvo tamsu, kruvina, tačiau su be proto svaiginančiu prieskoniu. Ji buvo vampyrė, todėl nieko nuostabaus kad kartais leisdavo sau „užkalbėti“ visus aplink esančius, kad šie ją garbintu. Dievaži, prieš kelis šimtmečius tą patį buvo padariusi visam miesteliui, kuriame buvo laikinai ir gerai gerai, priverstinai „užstrigusi“. Padarė tai tiesiog,  be kokios nors konkrečios priežasties. Kaip daugelis galėtu įvardinti „just for fun“. Miestelyje ilgai neužsibuvo, vien todėl kad pasidarė nuobodu. Tačiau ar iš savo kerų paleido paprastus nemirtinguosius? Ne velnio. Tikriausiai dar keli jų laiko jos nuotrauką ant naktinio staliuko, svaigdami kaip baisiai šios trokšta. Haha. Taip pagalvojus, gaila vaikšiukų. Bet, na, toks gyvenimas. Nepaisant visų šių pokštų, Katherine Pierce visgi palyginus buvo pakankamai atsargi. Jos nemirtingumo neįtarė niekas, dievaži, juk ne kartą buvo įtikinusi tokius pat kaip ji, kad ji viso labo mirtinga. O ką kalbėti apie tai, kad tobulai išmoko pamėgdžioti savo antrininkę, Eleną Gilbert. Apsuko aplink savo mažąjį pirštelį daugybę stipriosios lyties atstovų, kurie tuo metu dievino jos antrininkę, finale sudaužydama jų širdys. Nagi nereikia raukytis, žaisti su vyrais visuomet yra įdomu. Tai teikia malonumą, padidina savi-vertę ir palieka įdomius prisiminimus apie tam tikrą laikotarpį, kuris  buvo mažu mažiausiai nepakartojamas. Tikriausiai yra beveik neįmanoma surasti labiau save mylinčią ir pasitikėjimu nestingančią  moterį, nei kad garbanę Katherine.
Klube, prie muzikinio pulto darbavosi vyrukas. Patalpas buvo užpildžiusi triukšmingas Lucky Luke garso takelis „LYD“ (Like You Do). Ir nepriklausomai nuo to, kad garbanė nuėmė „užkalbėjimo“ skydą, leisdama žmonėms nieko neatsimenant apie praleistą laiką pajudėti link namų, pati kurį laiką dar sukinėjosi šokių aikštelėję. Apšvietimas, kuris pastoviai „šokčiojo“ pagal muzikos ritmą, vedė iš proto, svaigino ir kažkuriuo metu ėmė kutenti seksualines čiakras. Garbanė akivaizdžiai buvo be galo patenkinta šitaip praleistu laiku, trūko tik vakaro „laimingos pabaigos“, kuriai dėl kažkokios priežasties dar nebuvo pasiruošusi. Arba paprasčiausiai šalia nebuvo ne vieno išvaizdaus ir fiziškai bei emociškai stipraus vyro. Mat su snargliais neketino susidėti net vienam kartui. Na, tiesiog nemėgo silpnesnių už save. O kadangi pati buvo originalia vampyre, surasti už save stipresnį, arba iš bėdos sau lygų, buvo pakankamai sudėtinga. Brangus tekilos butelis atsidūrė ant vieno iš staliukų paviršių, kuomet garbanė gurkštelėdama paskutinį kartą, galiausiai patraukė klubo išėjimo link. Planavo dabar pat įsėsti į savo automobilį (šiuo metu vairuoja baltos spalvos BMW x6, 2016-tų metų), bei linksmybes pratęsti pasitinkant saulę, prie didesnio vandens telkinio. Nesijautė girta, kažkaip vampyriški organizmai apgirsta tik laibai trumpam laikotarpiui, todėl norint pasiekti „įdomesnę“ būseną, reikia suvartoti kone kibirą didelius laipsnius turinčio gėrimo. Tad velniop, vairuoti galėjo, o ir reikia pripažinti kad visai norėjo.
Prie klubo esanti automobilių parkavimo aikštelė atrodė pakankamai tuščia, kuomet visi nuo savo „dievaitės“ apgirtę asmenys, patraukė savo „kibirus“ iš šalies, iš esmės palikdami vienos Katherine „bimbaliuką“. Šiek tiek toliau buvo girdimas ir Winchester‘io mėgstamos transporto priemonės variklio burzgimas. Tikriausiai buvo užsivedęs savo „senutę“ norėdamas sušilti? Netrūkus horizonte pasirodė ir pats medžiotojas, kuris švelniai tariant moters ne kiek nejaudino, kaip tai buvo ankščiau. Žinoma, jei pastarasis tik pabandys leptelėti ką nors netinkamo, tuomet tikrai šiąnakt nugyvens savo paskutines akimirkas. Dar tuomet kai vyras buvo pakankamai toli, moters lūpomis tyliai buvo prabilta, „te prasideda žaidimas“. Veide pasirodė pašiepianti, tačiau tuo pačiu metu labai dviprasmiškai viliojanti šypsenėlė. Tokia pat, kokią ji „apdovanodavo“ savo pašnekovus, prieš tai kai sutrindavo šiuos į miltus, be kokio nors papildomo perspėjimo. – Oh, mielas Dean‘ai, aš taip ir maniau kad ateis diena, kuomet tu suvoksi kad pasirinkai ne tą antrininkę, bei atbėgsi pas mane maldauti atlaidos. –  Šiek tiek paniekinantis balso tonas užpildė automobilių parkavimo aikštelę, kuomet iškeldama ranką, moteris vis dar elgėsi taip, tarytum bandytu labiau medžiotoją suvilioti, nei kad įbauginti. Visas jos kūnas spinduliavo seksualia energija, kuri kaip ne keista, nebuvo sutelkta į žinomo vyro pasirodymą. Juos abu siejo pakankamai prieštaringa energija, pakankamai dviprasmiška praeitis, kuri iki galo taip ir neliko atskleista viešam aptarimui. Liežuvis palietė putlias moters lūpas, kuomet ji staiga liovėsi judėti. Rankos pakilo, susikryžiuodamos po krūtine, ir viską ką darė garbanė, tai stebėjo kiekvieną medžiotojo sujudimą. – Tc, net nebandyk griebtis savo triukų. Neversk manęs priminti tau tai, kad galiu sutrypti tave su žemėmis, bei tuo pačiu metu nusidildinti savo nagus. – Originalioji vampyrė jautė kad čia vyras buvo ne vienas, stipri vidinė jo palydovo energija buvo kone užuodžiama. Tačiau tas perdėtas pasitikėjimas savimi, garbanei neleido pasielgti protingai bei sprukti, kaip tai buvo pratusi ankščiau. Gal tai charakterio paaugimas, arba tiesiog didelis smalsumas. Tačiau ji ne vien pasiliko, tačiau ir drastiškai sureagavo į tai kad medžiotojas sukrutino bent vieną iš savo raumenų. Tiesa buvo tokia, kad po tos dienos, kuomet Katherine ir Dean‘as stojo vienas prieš kitą „finaliniam mūšiui“, ji buvo priversta beveik du metus būti nei gyva, nei mirusia. Kiekvieną akimirką išgyventi savo pačios pasąmonės sukurtą pragarą, jausti viską taip, tarytum tai būtu realu. Ir kuomet moteris visgi ištrūko iš taip vadinamo sielos kalėjimo, ji buvo tikra tuo, kad ji dar susitiks su savo skriaudėju, ir tuomet, jis maldaus pasigailėjimo. Tokio, kokio negaus. Taip, galima pasakyti kad garbanė buvo gana pagiežinga, ir už kiekvieną jai suteiktą skausmą, ankščiau ar vėliau atsilygindavo dviguba, kartais triguba jėga. Šis susitikimas buvo neišvengiamas. Jis pasijudino, ji taip pat (sorry Erika, tačiau bandau vadovautis blaivia logika, todėl labai atsiprašau, jei šiek tiek persistengiau paminėdama tavo pupulio  minimalius sujudimus, norisi taupyti laiką). Nuo tamsiaplaukės veido taip ir ne dingo dantų nešiepiantis vypsnis, iki pat tos akimirkos, kuomet jos paakiai apsitraukė juodu voratinkliu. Dar akimirka, ir jos „zabtai“ pasipuošė vampyriškomis iltimis. Atrodė vienokia prasme bauginančiai, kitokia, kažkaip keistai patraukliai. Jos judesiai atrodė staigūs (kone panašūs į tuos, kuriuos kompiuterio pagalba išgauna ekranizuodami „žaibo“ personažą), kuomet moteris apsisukdama atsidūrė pakankamai arti medžiotojo, kad jos pirštai kone įsismeigtu į jo vilkėtą striukę. Suimdama vyrą, ji panašu kad nežadėjo sugaišti ne vienos akimirkos, kuomet pernešė save kartu su Winchester‘iu iki artimiausios pramogų centro pastato sienos. Trenkėsi, tačiau greičiau specialiai, nei kad būtu neapskaičiavusi savo jėgos. Vampyriškas veidelis nepakeitė išraiškos, kuomet ji taip pat greitai palinko prie jo, tarytum būtu  baisiai troškusi suleisti savo dantis į jo kaklą, praplėšiant odą, bei leidžiant šiltam arteriniam kraujui patekti į burnos ertmę. Dievaži, kokias stiprias emocijas kėlė vien mintys apie tai, kokio skonio yra tikras, šviežias kraujas! O kas svarbiausia, iš šalies viskas atrodė taip, lyg moteris tiesiog ketintu sujaudinti vyrą prieš pat akimirką, kuomet palinks apačion, bei „užbaigs“ savo pradėtą veiksmų planą. Dar viena akimirka, ir ji tikrai  būtu suleidusi savo dantis į jo kaklą, išsiurbdama kraują iki paskutinio lašo. Tačiau kuomet lūpos pasiekė kaklo odą, ji pasidabino dviprasmiška šypsena, ir gana greitai pasitraukusi šalin, mikliai iš už medžiotojo užančio ištraukė ginklą, kuris visuomet buvo su juo. Tai sukėlė tam tikrą dežavu jausmą, kuomet, moteris pasitraukė per kelis žingsnius, taikliai ištiesdama ranką taip, kad nuspaudus gaiduką, kulka perskrostu jo kaktą, atimdama gyvybę, žmogiškumą ir visą tai, kuo taip didžiuojasi moralinių normų kankinamas snobas. – Galėčiau tave paversti tuo, ko tu nekenti labiausiai. Tačiau aš pavargau žaisti Dean‘ai. Kaip tu ten sakei, akis už akį? – Šių žodžių pakako, kad ji nedvejodama nuspaustu gaiduką iš šalto, plieninio vamzdžio išleisdama švino kulką „ieškoti“ savojo taikinio (o dabar jūsų eilė mielosios, ar Katherine pavyks?).

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 10 28, 2016 11:18 am

Kad ir koks emociškai sujudęs jautėsi viduje, Dean'o pėsčią kelionę iki pasirodžiusios smulkios, bet dailios vampyrės stebėjo ramiai ir kone atsipūtęs. Juk jo bičiulis "lindo" į savo natūralų elementą, jis puikiau nei puikiai mokėjo pasirūpinti savimi draugijoje, kad ir tų pačių nedraugiškai nusiteikusių nemirtingųjų. Automobilis stovėjo per gerus dvidešimt metrų nuo garbanės, tačiau atstumas tikrai nebuvo faktorius, trukdęs tinkamai fokusuoti vaizdą bei regėti kiekvieną senų pažįstamųjų susitikimo detalę. Netgi išjungia lauk fone grojusią radiją (net jei ji, šiuo atveju, grojo Prince'o "Purple Rain", ak, klasika), mat norėjo girdėti veikėjų pokalbį. Ne, atstumas visgi trukdė ar šiaip kažkoks nesusitelkimas blaškė vyrą, nes nepaisant neįtikėtino vizualinio panašumo su mįslingąją persona iš Sebastian'o praeities, nors žinoma tokiu pat bruožu pasižymėjo ir paties Dean'o dabar jau buvusi sutuoktinė, negalėjo nei iš pirmo, nei iš antro karto patvirtinti, neva tai TIKRAI ji. Galbūt tiesiog pats nenorėjo, kad tai būtų JI? Jų planas tikrai turėjo ne vieną spragą. Neapsvarstė net tikimybės, jog jųdviejų pirminis susitikimas (ar pirmoji jo dalis) pakryps, pavyzdžiui, nedraugiška linkme. Kaip reiktų elgtis tokiu atveju? Juolab gana dviprasmiškai ir ne itin išsamiai, bet bičiulis leido suprasti kas toji Katherine Pierce per viena. Iš jos buvo galima tikėtis visiškai visko. Buvo susidaręs įspūdį, jog ji yra viena tų vampyrių, kurių Redford'as natūraliai "nevirškina" dėl esminių ir itin drastiškų pasaulėžiūros skirtumų. Vyras nepritarė idėjai, kad jo padermės atstovai turėtų laikyti save pasaulio bambomis, eikvoti juos supantį pasaulį savo liguistiems, paviršutiniškiems poreikiams. Tačiau tokių nemirėlių buvę daugiau nei tų, kurie rinkdavosi šešėlį, o ne didžiąją gyvenimo sceną. Tai buvo viena priežasčių, kodėl dar visai neseniai prieš lemtingą susitikimą su Daenerys, kuris kaip koks magiškas raktas atrakino duris, pro kurias į vyro gyvenimą įgriuvo Silas, Salonina, Marcus, netgi tas pats Dean'as, retai kada lindo į viešumą. Žinoma taip buvo ne visuomet. Tame pačiame Niujorke turėjo mėgstamą užeigą, į kurią užklysdavo paspoksoti krepšinio su bendraminčiais iš "PaxPharm". Ir vieną vakarą į barą užklydo pora nedraugiškai nusiteikusių vampyrų, kurie nusprendė pažaisti karalius bei prasčiokus. Richard'as buvo tipinis mačo tipo vyrukas ir kažkuo netgi panašus į tą patį Winchester'į. Be to, nemirėliai kibo prie neblogai sudėtos, simpatiškos barmenės, tad nekilo abejonių, jog vyrukas nulėks išsišokėlių apraminti nepaklausęs Redford'o raginimų nesikišti. Sebastianas nė nenutuokė, kad tie du yra vampyrai. Atskirti juos nuo žmonių iš tiesų yra siaubingai sudėtinga, jei šie yra "užvedę" savo organizmą metabolizmo procesais ar paversti buvo sąlyginai neseniai, dėl to išlaikę žmogiškas manieras. Vienas jų, nemaloniai užkalbintas ir paprašytas atšokti nesismulkino. Akivaizdžiai buvo pasiruošęs elgtis kaip tinkamas, net jeigu situacija pareikalautų kraujo praliejimo. Nespėjo sureaguoti kaip trumpas vyrų ginčas užsibaigia tuo, kad vieno staigaus judesio dėka Richard'o širdis atsiduria vampyro rankoje. Simpatiška barmenė klykė iš siaubo, kai Sebastianas sustingęs bandė suvokti kas ką tik nutiko. Jei egzistuoja kažkokia jungtis, kuri sujungia protinę bei fizinę veiklas, tai ji taip... takšt ir nutrūko. Į vampyro parankinį nekreipė jokio dėmesio, tačiau viešą egzekuciją įvykdžiusiojo nepasigailėjo. Prilėkė greičiau, nei anas tuo metu dar perdėm savimi besimėgaujantis sugebėjo sureaguoti. Redford'as ranka kaip mat sučiumpa mėsingą jo kaklą. Persimainęs graiko veidas, šaltakraujiškas žvilgsnis, akivaizdus pasibjaurėjimas nežadėjo nieko gera išsišokusiam nemirėliui. Sustingusi barmenė klykti nenustojo ir teko pripažinti, tas kniso. Dar vienas stipresnis spustelėjimas (nors dievaži, to fizionomija buvo pradėjusi gana akivaizdžiai keisti spalvą) ir... idioto kaklas visiškai subliūkšta pirmojo vampyro rankoje, ž palikdamas sutraiškytą mėsos "draiskalą", kuris ką tik buvo pilnavertiškas kaklas, jungti to menkystos buožę su niekam tikusiu jo kūnu. Šleikštus, tirštas ir gerokai tamsesnis nei paprasto žmogaus vampyro kraujas drėbteli purslais tiek į Sebastiano, tiek į paklaikusios jaunos moters veidus. Redford'as atleido gniaužtus ir atskirta galva su nedidele pagalba dusliai bumbtelėja ant žemės greta sukniubusio, negyvo nemirėlio kūno. Bare prasidėjo tikra suirutė, bet graikas joje neužsibuvo. Padarė klaidą viską taip ir palikęs, dabar turėjo įtarimų, jog Miesto taryba tikrai yra surinkusi apie Sebastianą bylą, tačiau tikrai išpuola tokių momentų (pavyzdžiui, netekus draugo), kai sisteminga saviveikla tampa nebeįmanoma. Redford'as neįsileido į namus Richard'o žmonos, kuri buvo likusi su vos dviejų metų amžiaus mergyte. Ką būtų galėjęs jai pasakyti? Kad negalėjo užbėgti įvykiams už akių, nes stebėjo kaip LeBronas Jamesas įsūdo nesveiką tritaškį? Turėjo didelį "turiu būti budrus, kad apsaugočiau man brangius asmenis" kompleksą ir likdavo dažnai jo "užspaustas", nes na, buvo linkęs kelti sau iš ties didelius, per didelius reikalavimus. Ir kiekviena nesėkmė smogdavusi staigiai bei skaudžiai. Visuomet paprasčiausiai akimirkomis, kai netrukus kažkas negero įvykdavo būdavo per daug atsipalaidavęs. Bet ar pasimokė? Nelabai. Juk jo žvilgsnis įbestas į bičiulį tikrai išdavė pasitikėjimą medžiotojo sugebėjimais prireikus save apginti. Tam tikru momentu kaip ir nustojo spoksoti į Dean'ą ir persimetė ant Katherine. Jos kūno kalba, judėjimas... Kūnas pagaugais ėjo nuo keisto pažįstamumo jausmo. Ideali vampyriška klausa sugaudžiusi netgi jaunos moters balso tembrą leido susidaryti ganėtinai teisingą įspūdį, kurį Sebastianas sąmoningai neigė neva turėtų susirinkti daugiau įrodymų. Po galais, viskas buvo aišku kaip diena.
Katherine dailaus veido vizualūs pokyčiai nežadėjo nieko gero. Įtemptai stebėjęs prie naktinio klubo įsigalėjusį dviejų asmenų sujudimą Redford'as bent jau sugeba labai greitai sureaguoti į akivaizdžiai konfliktinius Pierce veiksmus. Šaute iššauna lauk iš automobilio. Tiesą sakant įstūmęs save į šiokią tokią efekto būseną šiek tiek aplamdė mašinos dureles. Už ką žinoma Dean'as jam galvą nuraus. Bet iki tol reikia padaryti taip, kad bičiulis būtų užtektinai gyvas bei sveikas antraip, youknow, nebus kam Sebastianą apkeiksnoti dėl eilinio išpuolio prieš Winchester'io vieną, tikrąją meilę -1967ųjų Chevrolet Impalą. Redford'as nemylėjo daiktų, nesaugojo jų, dėl to ir tos "užuojautos" kitiems šia linkme turėjo mažai. Katherine dar suspėja pasimėgauti savimi bei susiklosčiusia situacija, tačiau. Vargu ar ji galėjo tikėtis, kad būtent Sebastian'as dabar išdygs priešais ją tame nedideliame tarpe, kuris skyrė merginą nuo jai puikiai pažįstamo medžiotojo. Momentas tikrai išpuolė idealus. Net pats nežinojo, idant užtaikys kaip tik ant tos akimirkos, kai Katherine paleis į Dean'ą kulką, kuri bičiuliui būtų padariusi tikrai daugiau žalos, nei šiam vampyrui. Skardus šūvio garsas dusliai atsimuša į Sebastiano krūtinę. Rūstus vyro žvilgsnis nenukrypo nuo Pierce veido, o ir skausmą nuignoruoti buvę neįtikėtinai lengva kadangi išgyveno labai ryškią nuotaiką. Anei kiek nešvelniai išplešia ginklą iš tamsiaplaukės rankos, nuteškia jį kažkur į Winchester'io pusę ir netikėtai suėmęs garbanę už pečių sąlygoja labai greitą "pavažiavimą" gerą puskilometrį pasirinkta kryptimi. Sustoja pakankamai atokiame, siaurų gatvelių, apsuptų aukštais visuomeninės paskirties pastatais (barais, restoranais), tinkle. Po kojomis driekėsi nelygus, akmeninis grindinys ant kurio stovėti su tokio didumo kulnais veikiausiai Katherine patiks menkai. Neskubėjo prabilti. Vyro veidas buvo nedraugiškas, tad ta kreiva šypsena lūpose atrodė netgi šiek tiek šiurpiai.
- Man tikrai džiugu matyti, kad kaip iščiulptas lavono gabalas tu atrodai neįtikėtinai gyvybingai. Uch. Kaip beširdiška priversti vyrą tiek laiko manyti, kad jis tave nužudė!-manieringa Sebastiano ekspresija leido jį suprasti dvejopai. Tikrai neatrodė, jog būtų kupinas širdgėlos. Priešingai. Užteko iš labai arti pažiūrėti vampyrei į akis ir suvokimas atėjo tarsi koks išganymas. Tai tikrai buvo ji. Jautėsi... apmulkintas, bet tikrai palengvėjo. Bent jau viena pavardė išsibraukė iš jo didelio aukų sąrašo,-O kada nutiko TAI?-nemandagiai takšteli pirštu per nepranykusį Pierce kraujagyslių tinklą ties jos paakiu. Vizualiai neatrodė labai susidomėjęs Katherine vampyrizmo (pakartotino) šaknimis, veikiau ieškojo dingsčių kaip elgtis kuo bjauriau (žinoma lazdos neperlenkiant), kad išlietų ilgai viduje slopintą apmaudą. Ūmiai persikreipusiame Redford'o veide pyktis tampa akivaizdžiai ryškus,-Velniop tave Marisa, Katherine ar koks ten tavo sumautas vardas,-rūsčiai sušnypščia, tačiau pajutęs, jog per stipriai, per nervingai spaudžia merginos pečius, kurių paleidęs visą šį metą nebuvo, atšoka. Žinojo, kad psichologinę dvikovą ką tik pralošė nors tikrai stengėsi vaizduoti neva jam vis vien. Vargu ar sulauktų kažkokios užuojautos pradėjęs sriūbauti, kad perėjo tikrą pragarą bandydamas atleisti sau už Marisos, tai yra, "Marisos" pražudymą.


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Jei reiktų įvardyti mėgstamiausią Sebastian'o miestą Šiaurės Amerikoje, tai neabejotinai būtų Čikaga. Kažkas apie šį miestą vertė jaustis vyrą ypatingai. Jei tikėtume auromis ir panašiu mėšlu, tai čia ji buvo neeilinė. Užsilikusius retro motyvus, susipynusius su skoningu modernumu galėdavai pastebėti ir jais mėgautis kone kiekviename žingsnyje. Žmonės čia kur kas labiau atsipūtę, mažiau skubantys nei Niujorke, net nepavadintų šio miesto kažkokia karjeristų irštva. Niekas čia piko valandomis "neorkestruoja" garsiniais automobilių signalais, architektūra čia daug labiau traukia akį, nei Didžiajame Obuolyje... Gal dėl to pradėjęs savo vizitą nusprendė jį pratęsti dar pusmečiui. Buvo tik ką įsikūręs Niujorke, savo "sąskaitoje" turėjo bankrutavusią įmonę, į kurią investavo didžiąją dalį savo pinigų. Ieškojo įrangos, partnerių. Kadangi "Paxton Pharmacies" buvo lyginama su nuskendusiu laivu nieko keista, jog padėjėjų eilės nesidriekė. Pats Sebastianas žinojo didžiausią savo naujojo pirkinio spragą - vyras neturėjo idėjos. Jei nori paversti įmonę sėkminga bei klestinčia, privalai rinkai pasiūlyti kažką naujo, inovatyvaus. Tarsi bandydamas pažadinti savo kūrybiškumą Redford'as nusprendė pakeliauti, pagyventi. Ir galbūt, GALBŪT tai padės pasisemti įkvėpimo bei naujų idėjų. Na, ką gali žinot, tiesa? Kadangi privalėjo nuo kažko atsispirti visų pirmiausia nusprendė "susidėti" laboratoriją. "Cloud International" tiekė sertifikuotą, pažangią, pasaulyje pripažintą laboratorinę įrangą apie kurią buvo girdėjęs aibę gerų atsiliepimų. Velniškai didelės kainos, bet nu blemba, investicijų į darbo įrankius negailėjo. Juk net pats geriausias muzikantas sudirbtų Bacho "Ave Maria" jei grotų su šūdinu smuiku. Iki tol pajutęs aistrą mokslui, nuo 1985ųjų iki pat 2005ųjų oficialiai aktyviai mokėsi dėmesio patraukusio "amato" įvairiuose institutuose, universitetuose visame pasaulyje. Niekada nemanė, kad kaip bukokas buvęs graikų karys ant pečių nešiojasi visai neminkštą galvą, gebančią apdoroti tiksliuosius mokslus. Galbūt to apraiškas galėjo pastebėti ir anksčiau, kai krimsdamas pačią įvairiausią literatūrą pagaudavo save vis labiau linkstantį prie mokslinės tematikos pradedant molekuliniu pasauliu, chemija, fizika, kvantais, baigiant astrofizika. Maždaug per dvi dešimtis metų intensyvaus, bet velniškai malonaus mokymosi buvo sukaupęs gerą šūsnį diplomų, sertifikatų, kurie tapatybę dangstančio vampyro gyvenime žinoma turėjo tik svarbią žinių bagažo reikšmę, nes jais išdidžiai pasipuikuoti paprasčiausiai negalėjai net ieškodamasis darbo. Lysti iš karto į farmacijos pasaulį žinoma neskubėjo. Kantriai kaupė informaciją, daug praktikavosi. Iš ties įsivėlus į universitetinę veiklą galėjai labai nesunkiai (nors ir neatlygintinai) save užimti. Be jokios abejonės pilnavertiškai to išnaudoti negalėjo, mat visai kaip šikšnosparnis į pasaulį išlįsdavo tik sutemus. Naktinės pamainos ar vakarinės paskaitos šiuo atveju Sebastianą ir gelbėjo. Jei ne jos, vargu ar būtų surinkęs reikiamą kreditų studijų metais skaičių. Niekada nebuvo vienas tų geriausių studentų, visados įsitaisydavo per patį aukso viduriuką ir tame didelės problemos nematė. Nes tikrai didelę dalį savo vampyriškos egzistencijos praleido dirbdamas pačius įvairiausius, net keisčiausius darbus demonstruodamas pagirtiną profesinį užimtumą. Tiesiog kai galva užimta kažkokiais dalykais rečiau prisimeni, sakykim, tą strazdanotą berniūkštį iš 1874ųjų pietryčių Prancūzijos, kurį sušlamštei pusryčiams, jo sesutę užkandžiui, o tėvus pietums ir vakarienei, nors finale pribaigei ir jų šunį, nes anas per garsiai lojęs.
Čikagos atmosfera kėlė keistą jaudulį. Dar keisčiau priminė jam Naująjį Orleaną ir jame išgyventus nuotykius su Mikaelson'ų šeimyna. Tai buvo vienas tų vakarų, kai ištempė save į miestą. Negalėtum pasakyti, kad Sebastianas aktyviai dalyvavo tame spalvingame Vėjų miesto gyvenime, veikiau stebėjo viską iš šalies, vaikštinėjo. Niekuomet neturėjo problemų kai reikdavo leisti laiką vienam. Visgi nebuvo kompanijos žmogus, o taiki, mąsli graiko natūra vis tempdavo jį į melancholišką būseną, kuriai nesipriešindavo. Dievai, koks gražus šiandien buvo vakaras. Kelias ankstesnes dienas lijo, o šiandien pragiedrėjęs dangus gaivino šilta ankstyvo rudens gaiva. "All That Jazz" klube kiekvieną penktadienio vakarą vykdavo ypatingi džiazo muzikos vakarai. Neįsivaizdavo visos Čikagos be šios muzikos, miuziklų, kokteilių ir stulbinančiai stilingos ankstyvųjų 1900ųjų atmosferos. O šis klubas turėjo visus šiuos komponentus. Žmonių buvo velniškai, VELNIŠKAI daug ir pačių įvairiausių: pradedanti jaunimu, baigiant senyvais. Ritminga muzika vertė juos burtis į aikštelę, šokti, blevyzgoti ir visaip kitaip linksmintis. Viską stebėjo atokiau, daugiau rankoje žaisdamas, nei gurkšnodamas kokteilį su burbonu, imbieriniu limonadu, ledukais, kola bei žaliąja citrina. Čia vyko tiek daug visokio veiksmo, kad iš ties nesunkiai pavyko likti visiškai nepastebėtam. Tiesą sakant tarp išsipuošusių, įvairaus plauko bei rasių žmonių atrodė nuobodokas. Visai kitoks, nei pati ryškiausia, akivaizdžiausiai besireiškianti jauna brunetė tiesiogine ta žodžio prasme ošusi netoli scenos, kur grupelė juodaodžių atlikinėjo kūrinius iš savo repertuaro. Užlaiko žvilgsnį ties ja. Nebuvo ypatingai susidomėjęs, tiesiog nebuvo panašu, kad ji nesistengtų atkreipti į save jokio dėmesio. Vakaras dar tik buvo prasidėjęs, o ji jau atrodė padauginusi alkoholio. Dėl to, kas be ko, viliojo įvairaus plauko pimpaluotuosius - tokie ala lengvabūdiškai nusiteikusias merginas apspinta labai greita norėdami jomis pasinaudoti. Bjaurus elgesys, bet tokios buvo šių laikų realijos, tiesa? Net nepastebėjo kaip prabėgo renginiui skirtas laikas. Kaip bebūtų keista visą tą metą taip ir prasėdėjo tiesiog mėgaudamasis profesionalia muzika. Jam patiko tai, kad net apsuptas žmonių sugebėjo išlikti vienišas. Sebastianui retai kada pasidarydavo nuobodu, į bėgantį laiką reaguodavo visai kitaip, nei paprasti žmonės. Kiekviena prabėgusi sekundė jo neartino prie mirties dalgio bei ąžuolinio karsto. Nejautė nė menkiausio poreikio kažkur skubėti, bandyti įprasminti kiekvieną savo būties akimirką. Laikas tiesiog neatrodė toks... svarbus ir ypatingas. Publika netruko išsiskirstyti. Vienas paskutiniųjų iš klubo išeina Sebastianas vėsa persmelktoje gatvėje pasukdamas į visiškai bet kokią pusę. Nenorėjo dar grįžti į išsinuomotą kambarį "Four Seasons" viešbutyje. Be to, netoli buvo ir Linkolno parkas, per kurį norėjo sau ramiai prasieiti. Labai nenustemba, kai sutinka tą pačią brunetę iš "All That Jazz" ramstančią sieną ir visaip kitaip atrodančią neblaiviai. Ji kuitėsi rankinėje, kol nesusigraibiusi numeta ją ant žemės, pažerdama joje buvusius daiktus. Šyptelėjęs graikas patraukia garbanės link.
- Aš taip ir pamaniau, kad to paskutinio tekilos stikliuko tau buvo per daug,-mesteli nesitikėdamas, kad tamsiaplaukė supras apie ką Sebastianas šnekantis, juolab išsidavė, jog ją stebėjo. Aplamai vargu ar ji pati matė vyrą klube. Milžiniškas geradario instinktas neleido palikti nelaimėles ramybėje. Pritūpęs jis kantriai surenka jai priklausiusias smulkmes, netgi visai tvarkingai sudeda jas atgalios į rankinę, kurią atsitiesęs atkiša garbanei,-Į klubą atėjai viena?-atsargiai pasidomi. Nenorėjo, kad ji palaikytų Redford'ą vienu tų vyrų, kurie visą vakarą prie jos lindo ir lindo ir lindo... Jam tiesiog neatrodė, kad tamsiaplaukė bus pajėgi pasiekti namus savo jėgomis, o kadangi neturėjo nieko įdomaus susiplanavęs, jam nepasirodė gaila šiek tiek pagelbėti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Št. 10 29, 2016 2:35 pm

Vien širdies plakimas išdavė tai, kaip stipriai moteris buvo paveikta ilgai lauktos „keršto“ akimirkos, kuomet ištiestoje rankoje laikytas ginklas buvo ne vien atitinkamai nutaikytas, tačiau ir be menkiausios abejonės gyslelės panaudotas pagal šio tikrąją paskirtį. Tenka priminti tai, kad panelė Katherine Pierce (Lockwood) vargu ar kada pasižymėjo labai dideliu apgalvotumu, kuomet savo troškimus stengėsi įgyvendinti realiame laike. Nesvarbu net tai, kad kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį, ji visuomet pasiimdavo tai ką norėdavo, bei kaip nereikalingą daiktą „išmesdavo“ tai kas nebe intrigavo. Pasigailėjimo nebūtu, ir tik laiku ir vietoje atsidūręs seniai regėtas veidas atitolino (na žinoma, tai negali būti paskutinis kartas kuomet garbanė susitinka su medžioklės amato žinovu, kitaip gi būtu visiškai neįdomu ir banalu) pražūtingą akimirką. Jos ranka suvirpėjo, kuomet nuo šūvio jėgos plieninis ginklas šiek tiek „atšoko“ atgal. Šis veiksmas privertė šiek tiek primerkti tamsiais „voratinkliais“ pasidabinusias akis. Per vieną akimirką pakilo stiprus vėjo gūsis, kuris atmetė ilgus garbanės plaukus atgal, suvirpindamas atmosferą nuo neįtikėtinai greito sujudimo, kurį galėjo sukelti tik labai patyręs, arba seniai šia žeme vaikštantis nemirtingas padaras. Visai toks pat, kaip ir fatališkoji unikalios išvaizdos tamsiaplaukė, o gal net daug „senesnis“? Išleista iš plieninio ginklo kulka, surado savo taikinį, tačiau ne tą, kuriam į tarpuakį ją planavo įsodinti pati Pierce. Jis buvo taip arti, kad nieko nuostabaus nenutiko, kuomet į moters pusę tikštelėjo keli kraujo lašai, kas tik dar labiau sustiprino visą tikrojo vampyriško veidelio atmosferą. Ji nepratarė ne žodžio, o ir viskas vyko taip greitai, kad „tinkamai“ sureaguoti buvo beveik neįmanoma. O gal, tiksliau įvardinant tai kas įvyko, „tinkamos“ reakcijos ir nėra? Iš rankos grubokai ištrauktas ginklas privertė Katherine sučiaupti lūpas, kurios prieš tai iš šiokios tokios nuostabos, prasiskleidė.
Jos liaunas kūnas šiek tiek pakilo, kuomet nemirėlio rankos stipriai nusėdo ant jos atrodo visiškai platumos neturinčių pečių. Greitis niekada nebuvo bauginantis veiksnys, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad garbanė pati su didžiausiu malonumu naudojosi visomis galimybėmis, kurias šiai suteikė nemirtingumas. Nuo greitai kintančio aplinkos vaizdo nesisuko galva, jos tamsių akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į ją „perkeliančio“ vyro veidą, tiksliau akis, kurios panašu kad nebuvo dar pasiruošusios susitikti su josios. Ilgi, natūraliai banguoti plaukai plasnojo pavėjui, kuomet tas kelias sekundes trūkęs judėjimas galiausiai pasiekė galutinį tikslą. Jie sustojo blankiai apšviestoje vietoje, kurioje nebuvo pernelyg daug žioplinėjančių smalsuolių. Šiai akimirkai abu nemirėliai liko vieni, nors tamsiaplaukė ir nesistengė prabilti pirma. Tarytum ir toliau žaisdama savo mėgstamiausią „katės ir pelės“ žaidimą, stebėjo kaip gi išsireikš jos dėmesio išsireikalavęs, ką čia tiesiogine to žodžio prasme, griebęs ir persinešęs toliau, nemirtingasis. Atitraukė savo rankas, juk natūraliai prieš tai suleido savo pirštus į jo vilkėtus viršutinius drabužius, kažkur šonuose. Paprastas instinktas, kuris yra iššaukiamas staigaus komforto zonos pažeidimo, su lyg akimirka kuomet yra prarandama dalinė kūno kontrolė. Arba, ką gali žinoti? Gal po šitiek metų, buvo viso labo smalsu susiliesti su šiuo tikrai išvaizdžiu vampyru.
Sebastian‘as ėmė kalbėti, reikšdamas savo akivaizdų psichologinį nepasitenkinimą, kuomet moters veidas vis dar buvo sunkiai įskaitomas. Juk kažkuriuo metu atrodė kad jai arba visiškai tai neįdomu, arba bet kurią akimirką ji pravėrusi lūpas išles nuodingus žodžius, kurie tipiškai mažu mažiausiai sumenkins oponentą. Palenkė galvą, vis dar įdėmiai stebėdama pašnekovo kintančią veido išraišką, kuomet jis naudodamas mimikos elementus, dėstė tai, ką turėjo išsakyti. Juk jautė kaip vyras stipriai spaudžia jos pečius, lyg akimirkai paprasčiausiai pamiršdamas apie tai, kad jei tai būtu mirtinga asmenybė, jau dabar būtu padaręs jai pakankamai žalos, įskaudinęs. Bet negalima atmesti ir to, kad darė tai specialiai. Kas? Katherine tikrai būtu dariusi specialiai, vien todėl kad žinotu kad tai nemirtingam kūnui nesukels nepataisomų pasekmių, bet štai skausmo, suteiks. Jos veidas vis dar buvo išlaikęs nepriekaištinga „poker face“ išraišką iki pat tos akimirkos, kai atleidęs vieną ranką, Redfordas „durstelėjo“ šiai po akimi, netiesiogiai primindamas apie tai kad moteris taip ir nepašalino savo vampyriškos išraiškos.
Dievai, kaip tobulai Katherine gebėjo kontroliuoti savo kūną, kuomet šyptelėdama puse lūpų, ji galiausiai leido kad josios veidas vėl taptu skaistus, bei toks apgaulingai nekaltas. Argi žiūrint į veidą, kuris primena angelo, galima įtarti tai, kad po šiuo fasadu slepiasi visiškai negailestinga kalė, kuri turėdama progą išraus tavo širdį, demonstratyviai išskaidydama ją į menkiausius gabaliukus, kurie galiausiai sukris jai po kojomis, kurios bus žinoma papuoštos neįtikėtinai aukštais, bet jai tinkančiais vienetiniais, gal net jai sukurtais, aukštakulniais „žudikais“.  
– Auch. Tik nesakyk kad tas mūsų mažytis nuotykis tave ne vaikiškai įskaudino? – Jos pavydėtinai tvarkingi antakiai pakilo viršun, kuomet lūpos savaime subangavo, įgaudamos šiek tiek lenktą, dažnai pašaipia laikomą šypseną. Tamsiaplaukė moteris ne akimirkai neatitraukė savo akių nuo priešais buvusio vampyro. Net tuomet, kai jis pripažindamas emocinę jos pergalę, labai greitai atsitraukė, ji savo ruožtu vėl sumažino vyro išgautą atstumą tarp dviejų laiko neliečiamų kūnų. Vizualus fasadas te išdavė tai kad jo žinoma Marissa, o tiksliau ta pati Katherine Pierce, yra viso labo beširdė kalė, kuri žaidžia sadistinius žaidimus su (ne)žmonių likimais, tokia pat, kaip ir yra apie ją kalbama. Na, gal savo pasakojimuose Dean‘as vadovaudamasis savo sužeistu ego šiek tiek istoriją ir pagrąžino, tačiau kam tai rūpi, jei pats Redford‘as asmeniškai turėjo galimybę ją pažinti? Galu gale vardas yra nesvarbu, kai prieš tavo akis stovi ta pati asmenybė, kuri kadaise  vedė iš proto.
– Mmm, žinoma. Kitą vertus tu „mielasis“, atrodai labai pasikeitęs. Agresyvus, ne toks užsidaręs, piktas. Ir leisk man tai pasakyti... ...beprotiškai seksualus. – Jos inicijuotas sumažintas atstumas, leido moteriai eilinį kartą nenulaikyti rankų prie savęs, kuomet įvardindama nemirtingo asmens pasikeitimus, dešiniosios rankos plaštaka, pirštų galiukais palietė jo ryškią žandikaulio liniją, kaklą ir galiausiai krūtinę. Kuomet pirma labai greitai atitraukė ranką, žaismingai pirštais palietė savo lūpas, vos sulaikydama akivaizdžią šypseną. Žaidė. Eilinį kartą buvo panašu kad žvelgiant į nemirtingą garbanę, joje neįmanoma rasti visiškai nieko tikro. Juk, visas jos kūnas nepasiuntė ne vieno ją išduodančio signalo, kuris atskleistu tikruosius „sprogimus“ kurie įvyko, kuomet Pierce akis į akį susidūrė su šiuo vyru, kurio manė kad niekada nepamatys. Jis buvo per daug linkęs būti „šešėliu“, ji savo ruožtu dėmesio auka, nutrūktgalvė kuri neturi ribų nei jausmuose, nei veiksmuose. Akimirka kai tarp jos ir Winchester‘io atsidūrė Sebastian‘as, vizualiai garbanė liko visiškai šalta. Tačiau viduje, atrodė kad staiga apsvaigo galva, o ir pati žemė kone ėmė slysti po kojomis. Toks keistas jausmas apima tik tuomet, kai tavo nervinės ląstelės arba patiria euforiją, arba didžiulę baimės bangą. Tai nebuvo nei vienas nei kitas variantas, tai buvo kažkoks žodžiais nepaaiškinamas jausmas, neleidžiantis galvoti blaiviai. Jei kalbėti „vampyriška kalba“, tai prilygo tam pirmam kartui, kuomet tu paragauji žmogaus kraujo, kuomet visi aplinkos garsai, kvapai ir net oro sudedamosios molekulės su didžiule banga apima tave, ir tu negali to sustabdyti, tu neturi jokios kontrolės prieš save. Negali tarti ne žodžio, nors ir bandai išrėkti kad visą tai pasibaigtu, nors tuo pačiu metu tu kaip ir jauti kad tai teikia nepakeliamą malonumą. Ar tai įmanoma suvokti? Gal. Gal net įmanoma vienokia ar kitokia prasme interpretuoti labiau suprantama ir prieinama kalba. Bet jo pasirodymas čia ir dabar, prilygo uraganui, kuris yra toks galingas ir viską niokojantis, tačiau argi galima tuo nesižavėti?
„Velniop tave Marisa, Katherine ar koks ten tavo sumautas vardas“, - vampyro iškošti žodžiai užsikabino mintyse ir kaip bebūtu keista, it kokiu aidu atsikartojo dar kelis kartus, tačiau kas kart vis tyliau, toliau. Jos viliokiška kūno kalba buvo išnaudojama kaip visuomet atitinkamai gerai. Nagi, būkime teisingi, jei vertinti gebėjimą „apžavėti nenusimetus drabužių“, Katherine iš karto gautų A+ įvertinimą. Garbanės kūnas plazdeno taip, tarytum jos mintyse grotu muzika ir jos kūnas kuo toliau tuo labiau „šoktu“ viliotinį priešais buvusiam. Suknista beširdė koketė. – Velniop mane?! Ar tikrai? – Pakankamai tamsią, atokią gatvelę užpildė jos įdomiai skambantis juokas, kuomet moteris atlošusi galvą, pasidavė kažkokiai iškreiptai fantazijai, kurią sukėlė panieka spindintys Sebastian‘o žodžiai. – Ak „mielasis“, kad tu žinotum kiek kartų ten buvau, ir kiek sėkmingai grįžau atgal. Manau tavęs dar deramai nesupažindino su tuo kas esu. Ir gali neigti kiek nori...
Taip staigiai nutraukdama bereikalingą kalbą apie nieką, kurią pati ir užvedė, nereikalaudama jokio atsako atgal, garbanė dar kartą sumažino atstumą tarp jų, lyg specialiai norėtu priversti vyrą jaustis nepatogiai. Jos kūnas atsidūrė taip arti, kad buvo ne vien labai paprasta užuosti jos salsvą kūno kvapą, bet ir jausti kaip į kaklą (tikriausiai net su kulnais negalėtu pasiekti pilną jo ūgį, well shit happens ;DDD) atsimuša vėsus, vampyriškas kvėpavimas, ne kiek neprimenantis to, kuris buvo kadaise, kuomet ji pati turėjo būti viso labo niekinga mirtingąją. Žvilgsnis buvo „užstrigęs“ ties pašnekovo lūpomis, beveik tuo pačiu metu, kai garbanės veide pasirodė labai jau nekaltutė šypsena, suteikianti jos minai dar daugiau švelnumo, kurio nesugadino net pakankamai ryškus, vakarinis dūminių akių makiažas (nieko neprikiši, ji ryški moteris).
Jos dešinė ranka dar kartą pakilo, tačiau šį kartą tam kad nestipriai palytėti jo krūtinę, apytiksliai ten, kur iš esmės po šonkauliais ir krūtinkauliu turėtu slėptis mirčiai nepavaldi širdis. Rodomasis pirštas susidūrė su tvirtu paviršiumi, o jos tamsios akys vėl pakilo aukštyn, „paleisdamos“ lūpas ir susikoncentruodamos ties akimis.  – Bet aš žinau tiesą. Ir kažkur giliai viduje, tu taip pat ją žinai. Tau skaudėjo, bet ne todėl kad manei kad atemei gyvybę mažai mirtingai esybei... Tau skaudėjo todėl, kad tik su manimi tavo gyvenimas nebuvo toks beprasmiškas ir nykus. Kad tik su manimi tu jauteisi iš tikro gyvas, nepriklausomas, nepaisomas. – Su kiekvienu tariamu žodžiu, Katherine vis labiau stengėsi prie jo prisiartinti, tarytum visas šis pokalbis tebūtu menkaverčiu spektakliu prieš akimirką, kuomet ji savo pačios noru ims plėšti šio išvaizdaus vyro drabužius, norėdama išlaisvinti jį ne vien iš kūną veržiančios medžiagos, bet ir visų tų „rūpesčių“ kuriais jis žinoma kad jau spėjo apsikrauti. Taip, ji buvo ta ašimi kuri nematė reikalo gyventi apkartinant išlikimą problemomis. – Nesikrauk, tavo vietoje man taip pat skaudėtu, Sebastian‘ai. Aš esu nepakartojama, ir tau tokia buvau. – Kuomet mintyse susiformuluoja visas tas antrininkių reikalas, ji kaip mat išlaužia kiek kvailoką išraišką, po kurios pasitaiso, lyg tai buvo kone būtina. – Iš dalies. – Tardama šiuos žodžius, originalioji vampyrė dirstelėjo Sebastian‘ui už nugaros, kuomet staiga, tarytum būtu nudeginta atsitraukė toliau. Ta baisiai nepatogi kelio danga akivaizdžiai nebuvo tuo aspektu, kuris „padėjo“ moteriai išlaikyti savo nepalaužiamą būdą. Eiti, aplamai stovėti buvo pakankamai nepatogu. Tačiau ji tikrai stengėsi to niekaip neparodyti, kuomet galiausiai vėl prabilo.  – Pasivaikščiok su manimi. Galu gale, netikiu kad mane atsitempei čia tik tam, kad pasakyti kad tau nerūpiu. – Jos žaisminga šypsena vėl užpildė tą smulkių bruožų veidą, kuomet moteris specialiai ištiesė ranką, lyg dar kartą pademonstruodama savo pasiūlymą pratęsti pokalbį ne tokiame tykiame užkampyje, kurį pasirinko ponas tobulas (sorry ;DDD).


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Naktis namuose. Čikaga tikriausiai yra vienintelis taškas visame pasaulyje, kuriame fatališkoji garbanė jautėsi taip, tarytum būtu savo pačios namuose, savo laiku ir tikrai savoje vietoje. Šis šiek tiek mistika ir amžinybe dvelkiantis miestas moteriai buvo atnešęs neišdildomus prisiminimus apie tuos laikus, kai ji iš tikro buvo laiminga. Ir ne, anaiptol tai nėra susieta su kokia nors vaikiškai kvaila meilės istorija. Argi nebūna taip, kad tu tiesiog jautiesi taip, tarytum pagaliau suvoktum kad štai čia ir dabar esi būtent ten, kur tau yra skirta? Dievaži, jei būtu galima pasirinkti vietą, kurioje Katherine Pierce norėtu baigti savo dienas, tai būtu Čikaga. Muzika, tikra muzika, tikri muzikantai, tikros emocijos. Taip, iš dalies tai primena Naujajį Orleaną, bet iš kitos pusės, čia yra daug geriau. Sugrįžimas į miestą, kuris garbanei buvo ant tiek artimas žinoma nebuvo tiesiog netikėtas planas, norint gerai praleisti savaitgalį. Tai buvo puikiai apgalvotas, emocijomis paremtas sprendimas, kuris tuo metu atrodė visiškai neišvengiamas. Šiame laike, Katherine buvo verčiama laikinai būti mirtinga, ir tiesą pasakius su didesniu malonumu geriau būtu perėjusi kelis pragarus ar kelis šimtmečius gulėtu sudžiuvusi karste, nei dar kartą taptu tokia menka, kokie jos manymu yra paprasti žmonės. Mirtingumas nebuvo vienintele priežastimi, kodėl moteris eilinį kartą nusprendė „slėptis“, greičiau tai buvo paskatinimas pabandyti pasimėgauti kiekviena jai likusia akimirka, išnaudojant ją taip, kaip tik panelė Pierce sugeba. Ji nebuvo ištekėjusi, ji dar nesilaukė savo dukters, tačiau buvo su pakankamai subraižyta savimeilę. Nagi, ne kiekvieną dieną aptinki savo tuometinį mylimąjį užjodinantį ant savęs tavo kadaise buvusią geriausią draugę, tiesa? Na gal nieko nuostabaus ir nėra tame, kad po to karto Pierce pasitikėjimas aplinkiniais tapo toks niekinis, koks niekada prieš tai nebuvo. Meilė tapo nebe tokia, atsidavimas kažkoks paviršutiniškas ir aplamai, iš visur ėmė lysti įvairiausios neapgalvotos strateginės klaidos, kurios galiausiai privedė prie suvokimo: „Gana! Tu esi Katherine Pierce, tu išgyveni. Ir jei dabar tu matai save visiškai nieko verta, turi pakilti ant kojų ir pagaliau pradėti gyveni dėl savęs. Tu esi svarbesnė, nei kiti. Nes tu, esi tu. Ir tik tu gali nugyventi savo gyvenimą prasmingai“, - šiuos žodžius ji sau pasakė tik kartą, kad suvokti kad pats laikas judėti į priekį. Žinoma, žvelgiant į viską dabar, niekur toli ji nenuėjo. Bet, ji mylėjo, ji buvo mylima. Kas gali būti svarbesnio nei tai? Kerštas? Ne. Seksas? Ne. Pinigai? Ne. Gebėjimas mylėti, visgi yra didžiausia vampyrų silpnybė. O Katherine tokių turėjo ne daug...
Muzikinis šou „All That Jazz“ klube tik prasidėjo, kuomet Katherine sėdėdama prie baro, aiškiai demonstravo norą dvasiškai atsipalaiduoti, ir tuo metu alkoholis atrodė kad buvo geriausias draugas. Vienas stikliukas sekė kitą, paskui dar kitą ir taip iki pat tos akimirkos, kai skaičiuoti tapo per daug sunku, o ir nelabai svarbu. Kadangi aplamai buvo labai ryški, sunkiai nepastebima asmenybė, ji žinoma mėgavosi aplinkiniu dėmesiu, kuris buvo atiduodamas jai nuo pat tos akimirkos, kuomet ji pasirodė pastate vilkėdama tą trumputę, asimetrišką juodą suknelę ir kaip visuomet kojas „žudančius“ aukštakulnius. Tamsus makiažas, blizgus ir tobulai sutvarkyti plaukai. Pailgi nagai buvo nulakuoti juoda spalva, o ir jos pačios fasadas rėkte rėkė apie tai kokie ji buvo graži. Žinot, grožis kiekvieno akimis yra suprantamas labai skirtingai. Bet Pierce turėjo kažką, kas traukė aplinkinius, vertė geisti jos net tuomet, kai ji nespinduliavo ta nemirtingiems būdinga trauka. Ji puikiai pažinojo savo kūną, puikiai mokė juo naudotis, ir sakykit ką norit, bet tokias kaip ji galima arba mėgti arba mėgti nemėgti. Džiazo vakaras atrodė ypatingas ir tuo, kad kadaise, prieš daug metų, Katherine ir pati nepraleisdavo progos ne vien pasisukioti tarp puošniai išsirengusių damų ir smokingais vilkinčių džentelmenų. Tai buvo vieta kuri „paliesdavo“ tavo širdį, nepriklausomai nuo to kokia šalta ji bebūtu. Šį vakarą garbanė smaginosi nepažįstamų vyrų draugijoje, kurie žinoma kad tikėjosi kad finale sugebės ją nusivežti į pigų motelį, bei į kišenę pasidėjus vestuvinį žiedą gerai išdulkinti ją iš galo. Na... Tikėtis ir kurti svajones niekas nedraudžia. Nesvarbu kad ji žaidė su visiškai visais, tačiau kalbant apie „atsidavimą“, tai visada buvo gana keblu. Juk ne veltui yra sakoma, kad save gerbianti moteris praleisti naktį su vyru negali šiaip sau, mažu mažiausiai jis turi jai būti reikšmingas. Tokia jau brutali yra ta tiesa, kai vyrams seksas yra tiesiog seksas, moterims tai siejama su jausmais (no no no, tikrai ne visoms, bet Katia niekada ir nebuvo pigi ar lengvai gaunama). Už alkoholį nemokėjo, tuo pasirūpino šio vakaro „palydovai“. Ji tik leido savo laiką taip, tarytum gyventu paskutinę dieną. Dauguma pastebėjo jos begalinį atsipalaidavimą, gebėjimą prajausti akimirką ir tiesiog būti savimi. Ir net kai tie sekso išbadėję vyrukai bandė gnybtelėti ją už dailios šiknos, tą padaryti nesugebėdavo. Žodžiu, iš šalies tikrai atrodė labai įdomu ją stebėti, nes ji tikrai atrodė kitokia, nei dauguma kasdieniniame gyvenime sutinkamų moterų. Vienu metu Katherine matė kaip iš šalies yra stebima, tai patiko. Tiesą pasakius jai visuomet patiko dėmesys, kurį išgauti sugebėdavo net iš labiausiai nesuinteresuoto asmens. Bet Sebastian‘ą pastebėjo, tikriausiai todėl kad tuomet dar nebuvo visiškai apgirtusi. Negana to kad kažkuriam laikui buvo užlaikiusi akių kontaktą su juo, bet dar ir spėjo šyptelėti, tačiau tai buvo viskas, kuo „apdovanojo“ pirmą kartą matytą vyrą. Renginiui pasibaigus, tuo metu mirtinga garbanė nesunkiai atsikratė su ja buvusių žmonių. Užteko tik parodyti savo tikrą, visiškos kalės būdą. Žinoma nevo apsieita be šiokio tokio lyties pažeminimo, ir net kai vienas labai „susiparinęs“ vyrukas dar pabandė ją sulaikyti, paragavo jos žmogiškai „kietą“ smūgi dešine. Nieko neprikiši, kai gyveni tiek amžių, išmoksi apginti savo garbę, ar tuos likučius kurie buvo likę tą vakarą.
Atsidurdama lauke, garbanė kaip pat suprato kad pasikeitus oro temperatūrai suvartotas alkoholis tik dar labiau apie save davė žinoti. Jautėsi kažkaip keistai pakylėta, nors viskas aplinkui baisiai sukosi. Atrodė kad bet kurią akimirką galėtu nukristi ant žemės ir išmiegoti iki pat kol pakils saulė. O dar tie nepatogūs bateliai, kaip gi juos garbingai nusiauti, jei tu negali nusilaikyti tiesiai? Tamsiaplaukė pasirėmė sienos, kuomet į priekį pritraukdama savo mažytį rankinuką (ankščiau gi labai madingi buvo tie vos ne delninukai), bandydama jame surasti savo mobilų telefoną. Nebuvo tikra kad atsimins vietinio taksi numerį, bet dabar tiesiog labai knietėjo surasti susisiekimo priemonę, lyg nuo to priklausytu jos pačios tolimesnė egzistencija. Purkštavo balsu, kai tai padaryti nepavyko iš karto. Juk galėjo prisiekti kad kelis kartus net palietė minėtą daiktą pirštų galiukais, bet suimti jį tiesiog nesigavo. Rankinukas iškrito, išberdamas visus asmeninius daiktus ant to grublėto asfalto. – Ar tu iš manęs šaipaisi? – Užklausė taip, tarytum negyvas daiktas imtu iš šiai atsakytu. Giliau įkvėpė, kuomet pakėlusi ranką, delnu perbraukė per savo veidą, bandydama nesusijuokti iš pačios savęs. Nesijuokė, tiksliau jai taip atrodė. Nors iš tikro, po garsaus atokvėpio negarsiai sukikeno. Taip, natūraliai. Pro miglotą regėjimą pasigirdo vyriškas siluetas, kuris kaip mat ėmėsi vaidinti labai gerą, kuomet pasilenkė surinkti jos daiktus. Ir priešingai tam, ką padarytu dauguma, moteris iškėlė savus antakius, kaip mat pasisakydama. – Atsiprašau? Tik nesakyk kad man pasisekė pataikyti ant gėrimo patrulio? Palik, velniop tuos daiktus... – Pridūrė greitai, vos tik pabėrė natūraliai kilusius klausimus. Ir kai vyras jau spėjo surinkti jos išbertus daiktus, sudūrė savo akis su jo veidu. Keista, kad jis būtent dabar pasirodė it būtu trauktas ne iš šio laikmečio? Na tiksliau, nebuvo panašu kad vyras gimė prieš kokius trisdešimt, gal mažiau metų. Jis atrodė kažkoks kitoks, netipinis. Nors kai aplinką užpildė klausimas apie tai, su kuo šiąnakt čia atvyko tamsiaplaukė, ji kaip mat ėmė žvalgytis, netolygu pati bandytu atsiminti ar čia buvo viena ar su kuo nors. Ir kai jos, šį kartą labai savimi pasitikintis žvilgsnis susidūrė su graiko veidu, tekštelėjo būtent tai, ką ir galvojo. – Ei, aš su tavim nemiegosiu, gali nesivarginti. Man tik reikia taksi ir miego, daug daug miego. O ryt pomidorų sulčių, manau irgi daug. Tad tau leidus... – Bandydama paeiti į šoną, ji žinoma nesugebėjo to padaryti, nes aukštakulniai paprasčiausiai ir toliau „skaudino“ jos grakščias pėdas. – Šūdas, šitie bateliai mane pražudys... Ir man negera. – Toliau dėstė tai, ką sufleravo girtas liežuvis, tuo pačiu metu pati negalėdama susilaikyti nuo lengvos šypsenos. – O dieve, kaip man negera. Viskas taip sukasi, šlykščiau nei karuselėse be saugos diržų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 10 30, 2016 7:08 am

Stiprios emocijos paveikdavo vyrą dar ir išoriškai. Pyktis, nusivylimas, pasimetimas... Tai visuomet be galo akivaizdžiai atsispindėdavo jo veide, kuris esant "normalioms aplinkybėms" atrodydavo ne tiek kiek apatiškas, kiek neišraiškingas. Turint omenyje, jog vampyras yra gerooookai ilgiau, nei kad buvo žmogumi, įgijo savitą manierizmą, kurį smarkiai veikė visiškai kitoks organizmo darbas. Juk nemirtingiesiem nereikia atlikinėti begalės nereikalingų veiksmų, tokių kaip mirksėjimas, kvėpavimas, seilių rijimas, nyžtančių odos lopinėlių kąsimas... Žmogiškas išraiškas, na bent jau Sebastianas veikiau mėgdžiojo, nei visiškai natūraliai reikšdavo. Visgi tai buvo ko gero vienintelis apsimestinis jo paties išraiškos motyvas. Visai kitaip nei Katherine, graikas buvo permatomas lyg stiklas. Ko gero užteko vieno merginos žvilgsnio, kad visas Redford'o nusiteikimas jai taptų aiškus, it padėtas ant delno. Cha, net nepajautė kada kūnas pats išstūmė lauk Pierce iš Deanui priklausančio ginklo iššautą kulką, kuri toli gražu nebuvo tik paprastas švino gabalas, tačiau daugiau pritaikyta silpnybėms vampyrų, už kurių populiaciją yra atsakinga Mikaelson'ų ir visai ne Ambrose šeimyna. Juk tik saujelė žmonių iš viso žinojo, idant egzistuoja visai kita šaka nemirėlių: savotiškų, su kitokiomis stiprybėmis bei apribojimais. Galbūt pati Katherine turėjusi įtarimų, jog Sebastianas nėra toks paprastas, kokiu dedasi. Juolab graikas niekuomet nelietė savo sukūrimo temos, tačiau tuo pačiu nenorėdamas ir meluoti numykdavo kažką tokio, neva savo vampyrizmo pradžios nepamenantis. Gi iš tiesų taip ir buvę. Jis nežino, nesuvokia kas ten tada įvyko, gali prisiekt savo vaikų kapais. Pamena tik klaikų siaubą, šaltį, kuris smelkė, kuris šiurpino, kuomet vyras nubudo 1764aisiais. Tą paklaikusį žvilgsnį, žvelgiantį į savo paties šviežiu krauju aptaškytą ranką, kuri tarsi jam pačiam nepriklausė. Jautėsi toks svetimas sau pačiam, bet tuo pačiu ir gyvesnis, galingesnis nei bet kada anksčiau. Ir užtekdavo tik momentaliai pasimėgauti savo būsena, kad ta akimirkos arogancija iššauktų brutalią, raudonakio demono puotą. Efektas išgaruodavo palikdamas gniuždančius bevališkumo, nevilties, pralaimėjimo jausmus. Visai kaip tuomet, kai prisiekęs sau pasilaikyti dietos vakare sušlamšti kaloringą bandelę, nes troškimas tampa nebe suvaldomas. Katherine tikrai žavėjo. Atmetus visus vizualinius jos pranašumus, kuriuos meistriškai gebėjo išnaudoti, jauna moteris vampyrės amplua atrodė savo visiškai natūralioje būsenoje. Nukrėtė keistai su kalte sumišęs malonus nostalgijos kupinas jausmas, nes prieš akis švystelėjo tas momentas, kai jie gulėjo nuogi, vienas šalia kito (blemba, retai pasitaikydavo tokių akimirkų, nes jų santykiai praeityje nebuvo tokie jau ir romantiški), jos ilgi, banguoti, vešlūs, suvelti plaukai išsiskleidę tarsi tamsios gėlės žiedas driekėsi ant baltų, sutaršytų patalų. Susimerkusi ji giliai alsavo, krūtinė stipriai kilnojosi, kūnas buvo šiltas, vietomis paraudęs, šiek tiek drėgnas nuo prakaito, speneliai tamsūs, sukietėję, išdavę apie merginos patirtus daugkartinius orgazmus. Atmetus visus minusus turint pašonėje vampyrą, galima paminėti bent vieną didelį, ne, ne, milžinišką pliusą: seksas su nemirtingaisiais yra fantastiškas. Tas mistiškas organizmas paprasčiausiai neturi stabdžių, kažkokio nustatyto fizinio limito. Jis nepavargsta. Sebastianą Marissa varė iš proto. Tiesą sakant ji vienintelė sugebėdavusi išvesti jį iš kantrybės, visiškai išmušti iš pusiausvyros. Tą kartą ji pati prisiprašė! Redford'as žinojo kokį neigiamą poveikį jam daro toji garbanė, netgi buvo linkęs vengti, šalintis jos. O visgi tamsiaplaukė žaidė, viliojo. Ir Sebastianas pratrūko. Jam neberūpėjo, kad gali labai nesunkiai ją sužaloti, net pražudyti, juolab Marissa visuomet elgdavosi taip, tarytum žaistų ne tik gyvenimą, bet ir su pačia mirtimi ir jeigu ši išdrįsdavusi priartėti, garbanė tik pašaipiai nusišypsodavusi jai į veidą. Aistra išsiliejo kaip pragaištingas uraganas. Mylėjosi visaip ir visur, stipriai, taip, tarsi neišauštų rytojus ir prieš visa ko pabaigą seksas dviese būtų tai, ko jie visa esybe trokštų. Su pasitenkinimu stebėjo pailsusią Marissą, o kad jūs žinotumėt, kaip sunku ją nuvaryt nuo kojų! Net tada, kai Katherine buvo tiesiog žmogumi. Tąkart jie persimetė keliomis frazėmis ir ryškiausia iš jų buvo Sebastiano pripažinimas, jog Marissa būtų kur kas geresne vampyre už jį patį. O dabar... Dabar ji buvo nemirtinga. Ir tai šiek tiek gąsdino. Jis nežinojo kokį poveikį ši moteris jam tebeturės. Nes kol kas... Na jautėsi per daug sutrikęs, kad galėtų pasidaryti kažkokias išankstines išvadas.
Visgi Marissa "nutiko" tada, kai Sebastianas ne tik buvo vienišas, bet ir visiškai vienas. Jis buvo seniai palaidojęs savo gražuolę graikę žmoną, padovanojusią jam tokį gyvenimą, apie kurį visuomet svajojo laužydamas Horatiaus jam bandytas primesti taisykles. Dabar vyras buvo kitoks, o ir praėję metai po jųdviejų paskutinio susitikimo pridėjo Redford'ui vieną, kitą tamsesnį atspalvį, nes padarė tikrai ne vieną giliai įsirėžusią klaidą. Marissos mirtį jis išgyveno labai sunkiai. Pyko ant savęs labiau, nei bet kada iki tol, nes kuo puikiausiai žinojo kokia toksiška jam yra ta moteris, tačiau vis vieną norėjo jos, leidosi apžaidžiamas, netgi mėgavosi tuo. Būtis tada tikrai tapo įgavęs naujų, keistų atspalvių. Jautėsi gyvas, sužadintas, visiškai kitoks. Ir užteko sau nebyliai pripažinti, jog kaifuoja nuo to, kad viskas imtų ir sugriūtų. Kaip visuomet. Dėl to, dabar pajutęs, kad gyvenimas pradeda elgtis su juo kažkaip maloniau iš karto pasidaro velniškai įtarus. Visgi fakto, kad Marissa kažkokiu būdu išliko gyva nebūtų galėjęs prognozuoti. Tas suvokimas stulbino gerokai labiau, nei pats Katherine fatališkas patrauklumas. Sebastianas neanalizavo jos išraiškų, nes kompanionė elgėsi tiesiog tipiškai sau pačiai. Jos lipšnumas netgi šiek tiek erzino, nes toli gražu nekeitė fakto, jog ji bus kažkaip suvaidinusi savo mirtį.
- Tiesą sakant kaip tik buvau pradėjęs miegoti labai ramiai, saldžiai ir tik su nežymiais sąžinės priekaištais,-atšauna tiek ramiai, kiek įstengė. Jautė nuolatinį garbanės ketinimą artintis vis arčiau ir arčiau, bet vargu ar tai Sebastianą kažkiek glumino. Laikė pakankamai orią povyzą, stovėjo išsitiesęs. Nesileido Katherine "užspaudžiamas", pasitikėjo savimi. Neketino primesti sau jos taisyklių. Ji žaidė. Vargu ar galėtų tikėtis kažko kito. Nuoširdumo, pavyzdžiui. Rimtai nepriėmė anei jokio jos žodžio. Tiesą sakant jautėsi užtektinai tvirtai savose "klumpėse", kad palaikytų savo sprendimą prie pašnekovės prisijungti. Nes po galais, užtektų menkiausios klaidos ir Pierce kaip mat pasinaudotų jo silpnybėmis. Čia visai kaip seniau,-Dabar miegosiu dar ramiau, nes žinai. Buvo liūdna, kad per mane toks grožis nebekaukši čiurnas traumuojančiais "labutinais". Tiesiog vienas mažytis priekaištas - galėjai susikrauti lagaminą ir išdumti į Honolulu, pats būčiau tau bilietus nupirkęs, nes kiek mane traukei, lygiai tiek pat ir užknisdavai. Kam reikėjo vaidinti, ką?-neapsiėjo be aštraus pašiepimo prieskonio, tačiau prie kertinės jų pokalbio dalies vis vieną prieina. Aišku ji tokia svarbi tik pačiam Sebastianui atrodė. Į "pagyras", kurios nuoširdžiai skambėjo tiek pat, kiek nuoširdžiai skamba politiniai pažadai prieš rinkimus, graikas atsako kreiva šypsena. Gal tame tiesos buvo tik tiek, kad pagrindinė jų santykių sudedamoji dalis būtent ir buvo ta trauka fiziniams vienas kito pavidalams. Nes jų interesai skyrėsi kaip diena nuo nakties,-Vėl mes susitinkam, ir vėl tu "kvepi" pigiais svaigalais. Kada išmoksi šiek tiek "klasės"?-pats nusistebi savo kandžiu, perdėm "bitchy" komentaru. Turbūt tinkamai neįvertino savo susierzinimo mąsto. Kuris, na, buvo iš ties didelis. Pyko ant šitos moters. O gal ant savęs?.. Iš pradžių visiškai nesuprato Katherine ironijos. Aplamai niekada nebuvo emociškai artimi, nesidalino vienas su kitu kažkokiais vidiniais išgyvenimais. Dalinosi tik kūno skysčiais (lel). Tad ir Pierce artimas dalyvavimas pragariškose peklose jam buvę mįsle. Ir pakankamai didele, kad rimtai priimtų jos panieką. Sebastianas priekaištingai pakraipo galvą.
- Dar ilgai pūsiesi?-drebia, nesistengdamas nepademonstruoti, jog per pastaruosius 5,5 metų (kažkur) tapo mažiau mandagus,-Kai turėsi noro mestelėk man savo gyvenimo aprašymą, kad galėčiau jo neskaityti. Nes man neįdomu,-vyro antakiai smarkiai nusileidžia žemyn padėdami suformuoti pakankamai rūsčią fizionomiją,-Na taip...-suvaidinęs apmaudų atodūsį suskuba keistai pritarti dar vienai Katherine "look at me, I'm fabulous" oracijai, kuria nebuvo sužavėtas,-Čia buvo visai kaip ir su bet kuria priklausomybe nuo kenksmingų medžiagų: kol vartoji jautiesi žvalus, kaifuoji nuo menkiausio šūdeliuko, bet kai meti pradedi džiaugtis, kad ant pečių nešioji blaivią galvą, o ne kažkokią apdujusią puodynę. Sakyčiau, kol turi vertini, bet kai nebeturi galiausiai pradedi džiaugtis, kad nebeturi,-Sebastiano nervingumą puikiai atspindėjo ir tai, kad taškė kažkokius niekus... Graiko akys netrukus atšoka nuo Katherine pasipūteliško veido. Gal ir gerai, kad žmonių šioje lokacinėje zonoje nebuvo. Galėjo juos jausti, netgi užuosti, tačiau ne čia, ne tam tikru spinduliu. Pierce siūlymas pramankštinti kojas paveikė vyrą mąsliai. Pats nežinojo kurių galų ją čia "atsitempė". Aplamai atrodė kažkaip nekorektiška aiškintis santykius su garbane Dean'o akivaizdoje. Bet kokiu atveju ir su juo pačiu Kat turėjusi kažkokius santykius praeityje. Gal ir sumuš kada delnais, nes fuck yeaaaah, p*so tą pačią bobą, buddies for life!!! Ganėtinai nedraugiškai reaguodamas į Katherine vyras gana skubiai patraukia prie artimiausio suoliuko. Prisėda parodydamas, jog niekur neis. Ir vien tik dėl to, kad tą pasiūlė Pierce. Vaikiška, bet vyras gi yra peraugęs vaikas, kurį vėliau gyvenimo eigoje "įsivaikina" moteris.
- Nelabai aš iš viso noriu su tavim bendraut...-tarsi pasiskundžia, kas atrodė keistokai, mat tikrai turėjo pasirinkimą išsinešdinti. O visgi nusprendė kitaip,-Beeeet, ko gero tik taip galėsiu užtikrinti, kad niekam nekenksi bent dešimt minučių. Nes aš daugmaž nutuokiu, ko galima iš tavęs tikėtis. Priešingai nei jie,-smakro kinktelėjimu parodo į taku žingsniuojančią jaunuolių porelę.


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Sebastianas dažniausiai būdavo apsuptas tiktai išsilavinusių, gal kiek falšyvų, bet malonių žmonių. Buvo pratęs su aplinkiniais taipogi elgtis labai delikačiai, pagarbiai. Tačiau ant įkaušusios garbanės pykti dėl to negalėjo, juolab vizualiai ji atrodė tikrai dar labai jauna. Ryškiu makiažu padengtas jos veidas galėjo apdumti tų kvėšų iš klubo akis pridėdamas keletą papildomų metų merginai, bet ne patyrusio vampyro. Jo veidas spinduliavo teigiamu nusiteikimu, kurį menkai maišė nežymiai sukilęs troškulys.
- Nenoriu pradėti menkinti tavo sugebėjimų tinkamai valdyti kūną, bet pripažink - dabar jį valdai tikrai sunkiai,-šyptelėjęs dar kartą atidžiai peržvelgia apačią ar netyčia nepaliko kokio menkniekio nesugrąžinto į mažytį nepažįstamosios rankinuką,- Neįsižeisk. Tiesiog norėjau padėti,-tarsi gindamasis, ištiesia delnus labai taikiai reaguodamas į merginos aršumą. Sukikena iš karto, kai garbanė klaidingai interpretuoja Sebastiano ketinimus,-Savo gynybai noriu pasakyt, kad mane domina moterys, kurios fiziškai atrodo kaip mano bendraamžės. Be to, niekaip nesuprantu ir nepritariu kaip jaunimėlis šiais laikais kadrina pupytes bandydami suvilioti jas gėrimais ir lėkštomis frazėmis, besisukančiomis apie fizinius parametrus. Jei turėčiau kokių intencijų pirmiausia nusivesčiau tave į gerą restoraną. Nors ne. Pirmiau tikrai leisčiau išsiblaivyti,-paprasčiausiai bandė palaikyti pokalbį, net pats negalėtų savo šnekos traktuoti rimtai, o turėdamas omenyje, jog kalbasi su smarkiai apgirtusia persona, nesibodėjo sužaisti su tuo keistu "kurios fiziškai atrodo kaip mano bendraamžės" pasisakymu. Mergina tarsi pati balsu nutvieskė ateinančių veiksmų planą, tad Redford'ui reikėjo tik pradėti jį vykdyti. Lyg ir norėjo prasižioti, bet prikando liežuvį. Dingtelėjo, jog tamsiaplaukės savimeilė vargu ar leis pripažinti, jog jai tikrai praverstų blaivaus asmens pagalba. Tad vietoje to, kad pasiūlytų padėti suvokė privaląs tiesiog imti ir padėti. Juolab nusprendusi žengti kelis drąsius žingsnius Katherine pavojingai susvyravo privertusi vyrą kaip mat sureaguoti į situaciją. Ranka visai ne kažkaip lipšniai, o techniškai apkabina jos liemenį suteikdamas vis glembančiam jos kūnui kur kas daugiau stabilumo.
- Aš iškviesiu taksi, tik būk gera pasakyk, kad vis dar pameni kur gyveni,-šypteli, nors vargu ar ji galėjo tai pastebėti gyvendama dabar beprotiškai besisukančiame pasaulyje. Atvėręs striukės skverną pasičiumpa savo mobilųjį iš vidinės kišenės. Atrakina ekraną, įsijungia numerių saugyklos langą. Važiuodamas nykščiu galiausiai suranda išsisaugotą transporto paslaugas teikiančios įmonės numerį, su kuriuo sujungia pokalbį. Dispečerei atsiliepus susako gatvės adresą ir kurioje vietoje norėtų, kad automobilis privažiuotų,-Už kelių minučių bussss,-keistai užtempia priebalsę, mat nustebina į aikštelę įriedėjęs taksi automobilis. Akivaizdžiai tai nebuvo tas, kurį iškvietė Sebastianas, greičiausiai priklausė kažkuriam iš klubo darbuotojų. Numojęs ranka į nesąžiningus savo motyvus, tiksliau, į nenorą jų imtis, gražina akis į garbanę akivaizdžiai ketindamas okupuoti atriedėjusias "vežėčias". Pierce savijauta iš pažiūros blogėjo ne minutėm, o sekundėm. Be to, jog kiek anksčiau išreikštas skundas dėl kojas nuvarginusių aukštakulnių priverčia Redford'ą pasielgti gana drąsiai ir vyras paima liesą merginą į rankas lengvai, it plunksnelę. Paėjėjęs iki automobilio nesunkiai išlaiko merginą kol kita ranka pradaro keleivio pusės dureles. Atsargiai įsodinęs, tai yra, kone paguldęs Katherine padvejoja, bet įsėda vidun ir pats. Garbanė iš vis atrodė kone dalinai atsijungusi, tad po galais, neturėjo kitos išeities. Negalėjo palikti jos vienos. Nepatikimai vertino ir patį indiškos kilmės vairuotoją, mat aiškiai pajuto jo nuotaiką išvydus "plyšusią" keleivę. Nebuvo garantuotas ar jis būtų išpildęs savo ketinimus, bet tikrai pagalvojo apie tai, kaip sustojęs kokiame atokesniame užkampyje leidžia savo dešrigaliui pasimakaluoti tarp gražuolės kojų nori ji to, ar ne. Juk būdama tokios stadijos vargiai bepasipriešintų. Taip ir neišgirdo jos gyvenamosios vietos adreso, todėl priima dar vieną drąsų, bet būtiną sprendimą - susako būtent "Four Seasons" viešbučio pavadinimą.
Sebastianui laikinai priklausė erdvus, šviesus ir prabangus liukso klasės kambarys. Nesivaikė prabangos kaip koks snobas, tiesiog tuo metu, kai užsisakinėjo viešbutį kambarių buvo likę tik brangiuose numeriuose. Kadangi ketino Čikagoje pabūti ilgiau, tikrai pasiieškos pigesnės vietelės, nes nueis į bankrotą pasilikę čia pusmečiui. Ne taip jau ir ilgai trukusios kelionės metu ne kartą susidūrė su tikrai tamsiomis taksi vairuotojo mintimis. Lysti jam į galvą sekėsi nespecialiai, po galais, mielai atsisakytų tokios informacijos. Pasirodo girtas mergiotes jis yra tvarkęs ne kartą. Sumautas parazitas. Mašinai sustojus prie viešbučio, Sebastianas paduoda pinigus, gal kiek per stipriai juos laikydamas. Redford'as sulaiko vairuotojo bandymą juos perimti ir tuomet, kai indas pakelia nepatenkintą žvilgsnį, graikas panaudoja savo vampyrišką gudrybę.
- Tu daugiau niekada neišnaudosi moterų, suski. Būsi geras vyras savo žmonai ir geras tėvas vaikams. Ar supratai?-įsakmus, netgi šiurpinantis nemirėlio tonas, nors tiksliau manipuliacija vyrioko sąmone priverčia vairuotoją pritariamai myktelėti. Leidęs jam pasiimti pinigus, Sebastianas išlipa iš mašinos, atsargiai "ištraukdamas" ir Katherine. Gerai, kad paros metas buvo vėlyvas, nes tikrai sulauktų daugiau keistų žvilgsnių. Kadangi Pierce eiti pati vis dar negalėjo, nes stebuklas neįvyko, nuneša ją iki lifto, o užkilęs iki reikiamo aukšto - iki savo numerio. Panaudojęs magnetinį raktą įeina vidun iš karto patraukdamas į miegamąjį. Dėl užtrauktų elektrinių užuolaidų tamsu buvo nors į akį durk, tačiau dėl vampyriškų savo jutimų ir "grobuoniškos" regos, pritaikytos medžioklei naktį orientavosi puikiai. Į didžiulę lovą paguldęs merginą nuima jai batus, apkloja. Hm, pagalvojo, tikrai neatsisakytų pasinerti į panašius "nuotykius" ir dažniau, juolab tikrai jautėsi padaręs gerą darbą. Pagaliau disteli į laikrodį mobiliojo ekrane. Beveik keturios ryto. Pats metas pasinerti į interneto platybes, ką? Susiradęs nešiojamąjį kompiuterį nukeliauja į svetainę ir ten blūdindamas visokiuose "Jūtūbuose" pralindi iki pat ryto. Nė nepajuto kaip prabėgo gero penkios valandos. Apie paros metą praneša tik viešbučio personalo skambutis į numerį dėl šį rytą pageidaujamų svečio pusryčių. Turėdamas omenyje, jog jo lovą užėmusiai jaunai damai tikrų tikriausiai prasidės pagirios, paprašo mineralinio vandens, pomidorų sulčių, negalavimus po išgertuvių lengvinančių tablečių ir lengvo, bet maistingo maisto. Sugrįžta atgalios į nusėdėtą fotelį, užsikelia ant kojų kompiuterį kai netikėtai suvokia, jog turėtų nusipraust. Nes paskendęs internete natūraliai pamiršo ne tik tai, jog turi atiduoti deramą duoklę higienai, bet ir pasimaitinti. Viešbučio personalo darbuotojui pasibeldus į duris lieka priverstas atsistoti bei priimti padėklą su užsisakytu maistu. Kadangi bet kokiu atveju jam reikėjo į miegamąjį, tyliai į jį nupėstina. Garbanė tebemiegojo. Nekeldamas anei jokio triukšmo padeda padėklą ant naktinio staliuko iš jo taip pat išsiimdamas kraujo paketą (tuo metu dar vartojo tikrą, donorų), o iš komodos vienetą švarių trumpikių. Kaip ir visuose viešbučiuose, taip ir čia miegamasis buvo sujungtas su vonios kambariu. Padvejoja ar turėtų dabar lysti po dušu, mat gali prižadinti viešnią. Norėdamas įsitikinti kiek giliai ji yra įmigusi, palinksta prie jos veido, paspragsi prieš jį pirštais, papučia šalto oro. Nieko. Good, good. Supratęs, kad "saugu", nesibodi čia pat ir išsirengti, tvarkingai pasidėdamas drabužius ant kėdės. Neatkreipdamas dėmesio į miegančiąją buvo bepradedąs mautis trumpikes, kai pastebi į jį nukreiptą Katherine žvilgsnį.
- Labas rytas,-kiek sutrikęs išlemena, iš karto pradėdamas rankomis mosuoti į vonios kambario pusę,-Aš ketinau eit nusipraust,-tarsi pasiteisina ko čia stypso pusnuogis,-Pusryčiai, tavo išsvajotos pomidorų sultys ir keletas tablečių nuo pagirių tau iš dešinės,-skubriai susakęs tokius kaipo nurodymus, patraukia ten, kur žadėjo eisiąs. Nespėjo net kraujo išgert, bet buvo įsitikinęs, kad viešnia čia neužeis, tad nuplėšęs paketo viršų, godžiai atsigeria. Skubėjo, nes nesijautė toks jau ir saugus, kai jo apartamentuose yra dar viena žmogysta. Žvilgteli į atvaizdą veidrodyje. Priešingai, nei skelbia klasikinės istorijos, vampyrai jame turėjo atspindį. Tačiau Sebastianui visai nepatiko tai, ką mato. Tas kraujo aistros kupinas, kiek paklaikęs žvilgsnis, paskendęs tamsiose gijose... blech. Visgi jausmas, pumpuojant į save kraujotakos skystį buvęs nuostabiu. Galėjo prisiekti, kad jaučia kaip visapusiškai atsigauna, tarsi pakylėja save iki euforijos kupino taško. Visas organizmas tapo it suaktyvuotas fantastiškos energijos. Net pimpalas stovėt pradeda, po perkūnais. Iščiunkęs paketą iki paskutinio lašo, pasideda jį ant spintelės, mat negalėjo jo paprasčiausiai išmesti šiukšliadėžėj, kurią kiekvieną dieną ištuštinti ateina tvarkytoja.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 10 31, 2016 6:50 am

Norint aptarinėti vampyrų ar panašių į šiuos egzistavimo chronologiją, pirmiausia yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad didžiausia dalimi, nemirtingieji nelabai džiaugiasi tuo, kad yra verčiami gyventi amžinai, kad turi silpnybių, kuriomis palyginus negali pasigirti tipinis mirtingas žmogus. Žinoma pati pradžia dažniausia yra nusėta „all fun“ atmosfera, tačiau kai laikas tavęs nepakeičia nei pirmą dešimtmetį, vėliau šimtmetį kažkaip savaime imi abejoti savo egzistencijos prasme. Ir ar aplamai tu turi tokią prasmę? Galu gale, negali net pasigirti kokiu nors didžiu protu ar neapsakomą žavesį keliančiu talentu. Toks apibūdinimas iš esmės tiktu kone kiekvienai, šimtmečius gyvenančiai, pavargusiai gyvasčiai. Išskyrus Katherine. Ši tamsiaplaukė garbanė iš pažiūros atrodo buvo gimusi tapti ypatinga. Na, iš dalies kai esi dar viena doppelgänger, kilusi iš vienos, senovės Romoje gyvenusios „paleistuvės“ apipynusios save nuodėmes šleifu, nelabai gali teigti kad esi tipinė. Nors, jei Katherine Pierce kada nors akis į akį susidurtu su visą ko pradininke, nuoširdžiai nusikvatotu dėl to, kad originali šio „prakeiksmo“ pradininkė yra viso labo lėkšta, pilka ir nelabai pastebimu charakteriu pasižyminti moteris, palyginus su tuo, kuo save laiko originali vampyrė. Nemirtingumas jai tiko visuomet, pradedant nuo akimirkos, kuomet gelbėdama save nuo Niklaus Mikaelson, ji net nesvarstydama užsiveržė kilpą sau po kaklu, atimdama iš savęs tą trapią mirtingą gyvybę. Ne, Katherine Pierce niekada nepasigailėjo savo sprendimo. Dievaži, ji savo pačios šeimą išdavė net nemirktelėdama, kuomet tai atrodė būtina. Tiesa, ypatingo grožio garbanė žinojo kad ši išdavystė pasibaigs masiniu jos prado išnaikinimu. Tačiau tai nepakeitė visą ko esmės. Mirtingumą nelaikė kažkokiu siektinu finaliniu skyriumi savo egzistavimo istorijoje, greičiau laikė tai begaline silpnybe, kažkuo, kas yra pervertinama ir visiškai neaktualu jai pačiai. Na, ne veltui laikinai tapusi mirtinga, perlipo per visų, pakeliui pasitaikiusių, galvas, kad vėl taptu savimi. Tiksliau, patobulinta savimi.
Grįžtant prie nemirtingumo esmės, galima būtu pasakyti kad jei „Interviu su vampyru“ būtu reali istorija, o ne tikrai nepriekaištinga fikcija, Katherine Pierce su didžiausiu malonumu leistu kokiam nors, gal ir nelabai išvaizdžiam, tačiau talentingam žurnalistui - rašytojui sustyguoti jos gyvenimo istoriją. Ir velniai griebtu, tai taptu labiausiai perkamu skaitalu, kuris tik užpildytu parduodamų bestselerių lentynas. To paneigti neįmanoma: moters gyvenime buvo kone viskas, ką tik galima įsivaizduoti geriausio, bei žinoma, blogiausio. Tačiau nepaisant visos, sunkios ir ne visuomet sveiku protu suvokiamos praeities, ji vis dar buvo čia, vis dar buvo nepalaužiama ir beprotiškai svaiginanti. Tikriausiai ne veltui šį vakarą pats pirmasis vampyras sulygino jos gyvastį su tam tikro pobūdžio „narkotine“ medžiaga, kuri užkrečia visą tavo kūną, suteikdama neišpildomų iliuzijų ir tam tikrą, visai mažą laiko tarpą pakilios nuotaikos, kuomet džiugina kone viskas. Tik po to, kai ji „išeina“, netiesiogiai gauni pakankamai stiprų smūgį per veidą, ir tik tuomet suvoki kas po paraliais įvyko. Nuodinga, tačiau sunkiai pamirštama asmenybė.
Prabėgus palyginus visai trumpam laiko tarpui, kuris vampyrams greičiausiai sulyginamas su akimirka (ką reiškia tas penketas metų, kuomet tavo gyvenimas neturi limito, neturi konkrečios pabaigos?), atrodė pakankamai keista stovėti priešais laiko visiškai nepaliestą vyrą, kuris kadaise tavo dėmesį patraukė tiesiog savo neįtikėtinai puikiai sukomplektuotu fiziniu stoviu. Nereikia būti dideliu galvočiumi, kad pastebėti kad nuo pirmo vampyro, tikriausiai visiškai natūraliai sklinda tam tikro pobūdžio seksualinė vibracija. Dažnai tai gali būti traktuojama kaip nors netinkamai, bet juk fizinis asmuo nėra kaltas dėl to, koks yra, teisingai? Tobulai slepiamas emocionalumas nesuteikė ne menkiausios galimybės bent pabandyti suprasti kokiais motyvais vadovaujasi vadovavosi ši ryški tamsiaplaukė. Juk jos smulkus veidelis te išdavė standartinę, jai labai tipinę „žaidybinę“ išraišką, kurioje spinduliavo paryškintos rudos akys ir ta pati valiūkiška šypsena. Pašnekovo dėmesys išgaravo į niekur tik akimirkai, tačiau to pilnai užteko kad suvokti, jog vyras trumpam paskendo savo paties mintyse. Atstumas tarp dviejų, nemirtingų (ne)žmonių kūnų buvo toks niekinis, toks mažas, bet nebuvo panašu kad bent vienas iš karto norėtu atsitraukti per gerus kelis kilometrus į šalį. Susidarė prielaidą kad mintys, kuriuose „paskendo“ Sebastian‘as nebuvo tokios ir šventos, kitaip, negi jis rimtai atrodytu taip? Tai te buvo sutapimas, apie kurį ne vienas niekada nekalbės ir vargu ar atsimins... ...tačiau jos rankai vis dar žaidžiant su jo vilkėto viršutinio drabužio medžiaga, garbanė taip pat leido sau mintyse įamžinti vieną tų beprotiškų jos pačios praeities sumanymų, kuris iki pat šiol buvo įstrigęs kažkur giliai tarp atminties vingių. Nuo Marissos vardu prisistačiusios garbanės ir pirmojo nemirtingojo pažinties dienos, buvo prabėgusios apytiksliai pora savaičių. Faktiškai kiekvieno susitikimo metu, Katherine išlaikydama „tariamą orumą“ (na gerai gerai, ji viso labo žaidė, stengdamasi šiame vyriškosios lyties atstove iššaukti nesuvokiamos, didžiulės aitros protrūkį, kuris turėjo būti brandintas iki tam tikros akimirkos), specialiai koneveikė Sebastian‘ą savo kone užčiuopiamu seksualumu. Kiekvieną kartą vis aiškiau  išreikšdama tai, kad viskas ką jis gali daryti, tai stebėti, neturėdamas leidimo prisiliesti. Ar galite įsivaizduoti kaip yra sudėtinga vyrui tiesiog grubiai nesuimti tą akimirką norimą „figūrą“, ir tiesiogine to žodžio prasme, be jokių bereikalingų įvadinių glaustymusi, iškrušti ją? Juk buvo akivaizdu kad tamsiaplaukė pati to prašėsi, kuomet ne vien banaliai leisdavo matyti ją nuogą, bet ir išdarinėjo su savo liaunu, bet puikiai sukomplektuotu kūneliu tai, kas kone kiekvieną vyrą priverstu „baigti“ nespėjus net nusimauti apatinių. Toks beprotiškas erzinimas tęsėsi iki pat tos nakties, Čikagoje, kuomet Redford‘as buvo kone išprovokuotas imtis kraštutinių priemonių ir pasiduoti jos rizikingam žaidimui su mirtimi, kuri tą akimirką alsavo  į veidą.  Jos sumanymas susikūrė kone iš niekur, ir suvokiamas būtu nebent kokiam nors Šv. Valentino dienos progai sukurto erotinio veiksmo filmo scenaristui. Ne tokio lėkšto kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Katherine visuomet turėjo savybę sudrebinti „nusižiūrėto“ asmens asmeninę komforto zoną, priverčiant padaryti tai, ko šis vargu ar apsiimtu savo kasdieniame gyvenime. Tačiau tą kartą, ji paprasčiausiai pati nebe sugebėjo atsilaikyti, norėdama kad Sebastian‘as, taip būtent jis, patvarkytu ją taip, lyg to būtu buvę verta laukti visą amžinybę. Galu gale, jau buvo mačiusi kaip atrodo jo lytį pažymintis įnagis, todėl neturėjo abejonės esą jis gali pasirodyti prastas.  
„Une veux que tu me baises, aussi dur que vous pouvez“ (lt. Aš noriu kad išdulkintum mane taip aršiai, kaip tik sugebi), - ryžtingai ištartas pareiškimas, neatsitiktinai nuskambėjo viena seksualiausiai skambančių pasaulio kalbų formate, kuomet garbanė pasitraukdama per kelis žingsnius, pakėlė savo akis aukštyn. Jos lūpos dar kartą subangavo, dabar išgaudamos patrauklią, bet vis dar kelias reikšmes turinčią šypseną. Viena ranka pakilo, išgaudama linkį per alkūnę, kuomet garbanė rodomuoju pirštu nurodė tuo metu dar statytus, vienas greta kito, dangoraižius. „Ne čia, štai ten, aukščiausioje Čikagos vietoje“, - ji tęsė, kuo toliau, tuo labiau sukeldama klausimų laviną, kuri iš esmės lietė būtent saugumo klausimyną. „Pažadu, tai nebus dar vienas triukas. Tau patiks, bet ir tik tau rinktis ar nori išnaudoti šią akimirką, ar visą likusį gyvenimą gailėtis kad taip ir negavai manęs“, - jos antakiai trumpam pakilo, kuomet nusileido ir vėl pakilo. Panašu kad „Marissa“ buvo akivaizdžiai užsivedusi ir kalbėjo visiškai rimtai, kad ir kaip beprotiškai tai skambėjo. Negana to, jos kūnas atitrūko nuo asfaltuoto grindinio, kuomet ir toliau žaisdama vieną savo mėgstamiausių, „pagauk mane, jei gali“, žaidimų, pasileisdama minėto neišbaigto statinio link. Nežinia kas tai buvo, ar noras surizikuoti, darant tai, ko užsimanė garbanė, ar tiesiog baimė kad nutrūktgalvė mažu mažiausiai praslys ir tikrai užsimuš. Bet netrūkus jie abu atsidūrė ant pastato stogo. Vien stovėti ant konstrukcijos, kuri jungė abu pastatus pačiame viršuje, atrodė neįtikėtinai baugu. Sunku buvo net kvėpuoti, ką kalbėti apie tai kad atsidurti visą ko centre, kuomet po kojomis atsivertu naktinės Čikagos atspindys, žvelgiant iš vizualiai, gal kokio 40-to aukšto. Vaizdas tikrai atėmė žadą, tiksliau būtu atėmęs, jei jis būtu esminiu dalyku, dėl kurio čia pasirodė abu vienas kito troškę asmenys. Tą naktį jų kūnai pirmą kartą susiliejo į vieną. Galima prisiekti kad didžiulė adrenalino dozė buvo perpildžiusi visą tamsiaplaukės kūną, kuomet Redford‘as jos „paliepimu“ anaiptol nebuvo koks nors švelnus katukas. Ji buvo tokia drėgna, šilta, gyva. Stangri (kaip be pasukus, Katinka nėra pasiekusi amžių, kuomet gali legaliai nusipirkti alkoholį, jos kūnas aiškiai rodo tai, kad nebuvo sugadintas laiko ar kokių pašalinių veiksnių) krūtinė kilnojosi kone taip pat ritmingai, kaip natūraliai atmosferą užpildė tas sekso metu girdimas „tapšnojimas“ ir orgazmo sukeltos aimanos. Ji nebuvo lengvai pasotinama, bet, kita vertus reikia džiaugtis kad „pasikratymas“ netrūko vos porą minučių (kas pretty much sucks, jei netyčia atsitinka ;DDD), atimdamas ne vien jėgas, bet ir sukauptą seksualinę energiją.
Ne tokias šventas mintis, liečiančias tam tikrą praeities fragmentą išskaidė būtent Redford‘as, kuomet pasinaudodamas visu savo gebėjimu skambėti „niekingai“ išdėstė tai, kas panašu jam buvo svarbu kur kas labiau, nei jai pačiai. Na, tokia jau tiesa, Katherine visiškai nesureikšmino žaidimo, kurį iki finalinio lygio, privertė praeitį pirmąjį vampyrą. Akimirka jos veidas pasidarė labai mąslus. Negi ji leido sau suprasti kad pasielgė netinkamai, kuomet inscenizavo savo mirtį, už kurią liko atsakingas Sebastian‘as? Ne velnio!
– Blah, blah, blah. Nors reikia pripažinti, tavo žodžiai skamba įtikinamai. Ir aš būdama kitu asmeniu tikriausiai patikėčiau tuo ką sakai. Bet Sebastian‘ai, tu praleidai vieną, esminį dalyką... – Pakeldama savo tamsias akis, akivaizdžiai buvo paruošusi spragą, kurią jis pamiršo, kuomet stengėsi išlieti savo apmaudą, pyktį, gal net panieką. – ...tu niekada nemiegi. – Veidą perskrodė gana kvailoka išraiška, kurios centre sublizgėjo tobulai sudėti, baltučiai dantys. – Pripažink, kad puikiai atlikau savo namų darbus. – Pabrėždama tai, kad jai užteko tiek laiko, kiek jie praleido kartu, kad būtu pastebėta ne vien jo raumeninga nugara, platūs pečiai, tos mėlynos akys, išdykauti linkęs penis, ar riestas užpakaliukas, kuris gana greitai patraukė garbanės dėmesį. Ji akcentavo ne vien jo fiziologinius duomenys. Bet kaip ne keista, jo asmenybe niekad taip ir nesusidomėjo, visai kaip ir jis. Tikriausiai jie buvo pernelyg skirtingi, kad bandytu gilinti į vienas kitą giliau.
Darėsi panašu kad vyras paprasčiausiai nėra nusiteikęs taip lengvai praleisti visą „Marissos“ reikalą pro pirštus, kas paskatino Katherine per daug veidmainiškai pavartyti akis. Jos nesunkino šis pokalbis, bet tuo pačiu metu, ji nebuvo linkusi žerti pasiteisinimus vien tam, kad pašnekovas pasijaustu geriau. Nes, tikėtis iš garbanės nuoširdumo ar kažką panašaus į atjautą, buvo ne vien apgailėtina, bet ir kvaila. Teko giliau įkvėpti. – Mgh, tu toks nepakenčiamas kai bandai surasti paslėptą tiesą, kurios net nėra. Sebastian‘ai, kodėl nesusirinkau daiktų ir neišvykau? Tu man atsakyk kur tame būtu linksmumas? Štai palikti tave manantį, kad dėl savo paties klaidos, dėl to kad nesusivaldei sustoti laiku. Atėmei vargšelei Marissai gyvybę. – Pasigirdo pašaipus prunkštimas, tarytum moteris vis dar jaustu kažkokį iškreiptą pasimėgavimą, bei nulį posigailėjimo jo atžvilgiu. – Štai kur menas. (What a Bitch!!!) Be to, man buvo baisiai nenaudinga, kad supratęs kad tau manęs beprotiškai trūksta imtum ir išdygtum mano gyvenime, kaip grybas po lietaus. Kodėl manai kad nuslėpiau nuo tavęs net tokį paprastą dalyką, kaip vardas? Nors, prisipažinsiu, man malonu kad vis dar laikai mane  „grožiu“. – Jos žodžiuose buvo galima surasti tiesos, kandžios, nemalonios, tačiau tiesos. Tame tarpe ir pastebėjimo, kurį neapgalvotai leptelėjo vampyras.
Sebastian‘o išreikštas „bitchy moment“ iššaukė dantų nešiepiančią šypseną, kuri buvo palydėtą daugiau erdvės suteikiančiu atsitraukimu, bei prieš tai, lengvu delno paplekšnojimu Redford‘ui per krūtinę. – Apie klasę galėsi papasakoti savo poniai. Tuo pačiu galėsi pašnabždėti tai, kad kadaise tau nelabai buvo svarbi „klasė“ arba alkoholio „kvapas“ kuomet tuo žvitriu liežuviu susirinkai putojantį vyną nuo mano... Mh. – Nusišypsojo plačiau, atitinkamu laiku sustabdydama save nuo tolimesnio pasidalinimo prisiminimais. Tiesa, apie Sebastian‘o gyvenimą nenutuokė nieko. Ką kalbėti apie tai kad šiuo metu jis buvo pakankamai laimingas: žmona, vaikas, verslas ir pagaliau pažadintas ilgai slėptas ambicingumas. Kažkaip viduje tikėjosi kad jis bus dar labiau nelaimingas ir užsidaręs, nei prieš tai. Norėjo kad jam skaudėtu vien nuo menkiausio atsiminimo apie ją, ir apie tai ką tariamai padarė savo paties rankomis, tiksliau, iltimis. Norėjo galvoti kad be jos „tobulos esybės“ jis taptu visiškai niekiniu. Na, ji niekada nesipriešino išvadinta beširde kalė. Visgi, tokia ir buvo. Du nemirtingi kūnai įgavo plataus žingsnio atstumą, bet tai toli gražu nepanaikino tos vidinės įtampos. Redford‘o tirada apie tai kokia neva Katherine jam buvo toksiška, ir kaip šis džiaugėsi kad jos paprasčiausiai nebe liko, nebuvo praleista pro ausis, tačiau dėl kažkokios priežasties, nelabai akcentuota. Gal todėl kad tamsiaplaukė ne velnio nepatikėjo ne vienu jo ištartu žodžiu? Per daug stengėsi pasirodyti piktas, ir dar tas balsas... Mh, kaip seksualiai skamba pykčio ir paniekos perpildytas žemas, vyriškas tonas. – Žinoma, tik man dar įdomu, tu tuo bandai įtikinti mane, ar save? Nors vienaip ar kitaip, jei tik tau nuo to geriau, gali tikėti kuo nori. – Erzinančiai pamerkdama akį, tamsiaplaukė vos pastebimai pasuko galvą į dešinę, tarytum jos nepriekaištinga klausa iš toliau būtu „pagavusi“ svetimo balso skambėjimo radarą. Tas vaikiškas prieštaravimas sau pačiam, nuteikė Pierce kažkaip dviprasmiškai, kuomet ši viso labo nusekė vyrą žvilgsniu iki pat to suoliuko, kurį jis nusprendė užsiimti, prieš tai pasisakydamas kad nelabai nori tęsti su ją pokalbį. Nuleisdama savo tamsias akis, ji pasidabino lengvos bangos išlenktą šypsena. Nors netrūkus jos antakiai pakilo, tarytum imituodami tam tikro pobūdžio žavingą nusistebėjimą. – Na, aš nematau kad tave pančiotu kokios nors mistinės nematomos grandinės. Bet tu teisus, priešingai nei tu, kiti nelabai gali žinoti, ko iš manęs tikėtis. – Mirtingieji buvo pakankamai arti, ir pats Redford‘as tai pasakė taip, tarytum provokuodamas ją imtis veiksmų. Tiksliau jis pasakė visiškai normaliai, bet negi Katherine imtu ir atsisakytu priimti jo žodžius taip, kaip šiai patogiau? Užteko tik šiek tiek koncentracijos, vampyriško greičio ir prieš tai nekaltai nenuspėjamo veidelio. Jos kūnas atitrūko nuo žemės paviršiaus, tarytum pamiršdamas apie gravitaciją, kuomet per daug staigiai persikėlė ten, kur iš išgąsčio „sustingo“ abu žmogystos. – Nesijudinkit, ir ne vienas nebandykit rėkti, kol nepasakysiu priešingai. – Neketino gaišti laiko, suteikdama Sebastian‘ui progą pasipriešinti jos ekspresijai. Jos paakiai apsitraukė tais pačiais tamsiais, demoniškais voratinkliais, kuomet moteris palinkdama prie primeskim raudonplaukės merginos, suleisdama dantis tiesiai į šios kaklą. Žinojo kur reikia atakuoti, todėl vos tik pradurdama odą, įsistebėjo kaip kaklu link krūtinės linijos nučiurleno šviežio kraujo linija. Stovėjo prie pat merginos, kuomet net nepasisukdama prabilo. Puikiai žinojo, kad jis girdi. – Tik pasižiūrėk kokia ji nekalta, išvaizdi. Nagi Sebastian‘ai, juk gali bent kartą pasilinksminti. Net iš čia jaučiu kaip to nori... – Prikando savo apatinę lūpą, kuri buvo sutepta merginos krauju. Tai priminė seksualinį susijaudinimą, tačiau buvo kur kas labiau gilu, kur kas labiau intymu, ką palyginti su kažkuo žinomu visiems buvo faktiškai neįmanoma.


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

– Tu naudoji tiek daug žodžių, kad aš prisiekiu, nieko ką sakai nesuprantu. – Labai stengėsi kad panaudotas balso tonas nuskambėtu kaip galima labiau protingai, nepriklausomai nuo to kad tai ką tamsiaplaukė garbanė kalbėjo ir kaip stengėsi išlaikyti lygsvarą, tame protingo nebuvo visiškai nieko. Būdama nemirtingosios kūne, Katherine Pierce buvo beveik nepažabojama, nebeik nesunaikinama ir tikrai kad neįspaudžiama į kampą. Tačiau mirtingumas padarė ją perdėm apgailėtina. Ką sakyti apie tai, kad mirtingasis (fiziškai vos aštuonioliktą metų turintis) kūnas turėjo labai prastą alkoholio toleranciją. Tiesą pasakius garbanei būtu pilnai užtekę keturių stikliukų, kad ji sugebėtu pajausti girtumo būseną. Tačiau senas geras vampyriškas nemokėjimas pasisotinti tiesiog neleido jai imti ir sustoti laiku, kaip tai padaryti buvo kone būtina. Bet, jei taip nutiktu vargu ar Pierce kada būtu sutikusi gerąjį samarietį, kurio vardo atrodo kad negirdėjo. Ar jis net neprisistatė?
Galvos svaigimas buvo toks stiprus, kad nebuvo sunku pastebėti kad mirtinga tamsiaplaukė bet kuriuo metu tikrai gali be kokio nors šalutinio gėdos jausmo, tiesiog čia ir dabar pasirinkti neypatingai patogią vietą kelių valandų snauduliui. Puiki genetika ir vizualus savęs apipavidalinimas žinoma nepadėtu susidaryti aplink save pakankamai saugios aplinkos. Tačiau nereikia pamiršti kad būtent dabar, moteris labai galvojo apie tam tikrą saugumo atmosferos sudarymą. Tai paprasčiausiai atrodė visiškai nesvarbu. Tiesa, ji visada atrodė labai „rafinuota“, žvelgiant į tai, kad garbane ne vien amžinai išlaikydavo save pasitempusią, vilkinčią tik unikalius, akivaizdžiai ne iš „Kmart“ įsigytus drabužius. O jos plaukai, tos ilgos „lėliškos“ garbanos ne vien atrodė, bet ir kvepėjo kažkokiu saldžiai gaiviu aromatu, net tuomet, kai ji buvo žmogus, ir prižiūrėti save nebuvo taip belekaip paprasta, kaip būnant nemirtinga. Sebastian‘o beriami žodžiai skambėjo taip, tarytum jis kalbėtu šiai visiškai svetima kalba. Todėl kai Katherine dar stengėsi save „suimti į rankas“, jos kūnas prarado pusiausvyrą, kuomet vienas tų žudikiškai aukštų kulniukų pataikė į tarpą tarp išklotų plytelių. Dievaži, visai ne švelniai būtu nukritusi ant kelių, jei ne panašu labai „globėjiškai“ nusiteikęs Redford‘as. Tai kaip nelipšniai jis suėmė jos juosmenį, neleisdamas pasidaryti dar daugiau gėdos, buvo paskutinis dalykas, kurį tamsiaplaukė dar atsiminė iš tos nakties įvykių sekos. Jo ranka, visas kūnas (konkrečiau ta dalis, kurią teko pajausti savuoju) buvo šalta. Labai pažįstamai šalta. Tikrai stengėsi nesumerkti akių, mat tuomet viskas imdavo suktis dar labiau. Bet akių vokai taip apsunko, kad net nepasiekusi taksi automobilio, jau buvo beveik „atsijungusi“. Na, reikia pasidžiaugti kad bent neatpylė savo skrandžio turinio, mat gerti alkoholį nieko nevalgant, nėra pati protingiausia mintis. Kelionė automobiliu, tas minimalus Sebastian‘o ir taksisto vienpusis monologas, ar netgi plazdenančiai trumpas patekimas į viešbučio vidų, viskas vyko pro labai tirštą miglą. Nepadėjo net švara dvelkiantis patalai, ant kurių garbanė buvo paguldyta, kuomet iš pažiūros jau sapnavo penktą sapną. Rankos savaime, pirštais įsikabino į juntamai ne pačios prasčiausios kokybės pagalvę, imituodamos apkabinimą. Kvėpavo taip ramiai, kad negalėjo kilti net menkiausio įtarimo neva akivaizdžiai visus savo limitus peržengusi garbanė galėtu būti budri. Negalėjo. Lyg kas nors būtu užhipnotizavęs likti ramiai, iš savęs išvarant girtumo demoną miego būdu.
Prabėgus geroms penkioms valandoms nuo akimirkos, kuomet garbanės liaunas ir toksišką ribą pasiekęs kūnas, buvo paguldytas ant plačios dvigulės lovos, ji net nebuvo apsisukusi ant kito šono. Tolygus kvėpavimas (oh dude, fuii kaip nuo jos spiritu trenkia dabar) pro šiek tiek praskleistas lūpas, atrodo buvo vieninteliu ryškiausiu aspektu, kuris neleido pagalvoti kad viso vakar išgerto „kibiro“ ji nelabai kada ir be prabus. Pirštų spragsėjimas ar vėsaus oro putimas į veidą, niekas neiššaukė kokios nors labiau pastebimos reakcijos, leidžiančios suvokti kad tamsiaplaukė jau buvo be prabundanti. Tačiau tas tylus, ir pakankamai įkyrus grindų sučirškimas, kaip mat privertė ją pramerkti savo akis. Makiažas iš pažiūros buvo šiek tiek „apvarvėjęs“, kuomet ji pasisukdama ant šono, labiau artimo prie lovos krašto, nudelbė savo tamsias akis į vos per kelis žingsnius nuo jos sustojusio, beveik visiškai išsirengusio Sebastian‘o, kūną. Keista, tačiau natūrali mintis, kad šis yra koks nors nevykėlis, negalintis gauti moters savo paties pastangomis, dabar ketina užsilipti ant jos, bei sausai pakaišioti savo dešrigalį šiai tarp šlaunų, neperskrodė jos minčių srauto. Mat viską ką tuo metu galėjo galvoti, tai kad būtu visai fun, jei jis būtu spėjęs nusiimti trumpikes, pademonstruodamas savo stangrų užpakaliuką, visu jo gražumu. Išraiška nepasikeitė, tiksliau Katherine atrodė ne tiek pasimetusi, kiek neutrali. Kažkaip sunku buvo iš šios išgauti kokią nors ryškesnę emociją, kuomet galva taip stipriai barškėjo, kad tam numalšinti nepadėtu net visa plokštelė  „tailenolio“. Liko nebyli, bent iki pat tos akimirkos, kuomet vyras pastebimai skubėdamas, susakė „komandas“ ir kaip galėdamas greičiau pasislėpė už vonios kambario durų. Įdomu, ar jis pats pastebėjo, kad buvo daugiau nei akivaizdu kad paketas su raudonu skysčiu visai nepriminė dušo gelį ar šampūną, kuris neleistu jo tamsiems plaukams natūraliai susišiaušti?
Vizualiai pavargusiame, nepakankamai kokybišką miegą gaunančiame Katherine veide susiformavo kažkokia, labai įtartinai koketiška išraiška, kuomet ji dar kartą dirstelėjo į duris, už kurių buvo visiškai nepažįstamas asmuo. Žinoma, ji galėjo pasinaudoti proga ir nieko nesakiusi dabar pat užsidėti tuos nepatogius batus ir pasišalinti iš šios vietos. Gi nesunku buvo suvokti, kad tai nėra pastovus gyvenamas plotas, per daug viskas sufleravo apie tai, kad jei ji ir randasi žmogiškai lankytiname pastate, tai turėjo būti kažkas panašaus į viešbutį. Tamsiaplaukė pasirinko kitaip, o juk niekas jos nevertė pasilikti, tiesa? Galu gale, ji tikrai galėjo grįžti į savo gyvenimą, lyg niekur nieko. Atmesdama nuo savęs antklodę, ji paeiliui nuleido ant žemės savo ilgas, bei pripažinkime, stangrias kojas. Sustodama tik prie veidrodžio, kurį pastebėjo kabant ant vienos iš miegamo ploto sienų. Teko greitai pasivalyti po akimis nubėgusį tušą, išsklaidyti šiek tiek apsivėlusias garbanas. Trūko tiek pat trumpai, kiek Sebastian‘as, kuomet paskubomis bandė pasimaitinti kambario temperatūros krauju. Vonios kambario durys atsivėrė kaip tik tuomet, kai vyras pasidėjo ant spintelės išnaudotą donoro kraujo paketą. Garbanė neatrodė išsigandusi ar kaip nors išmušta iš vėžių, anaiptol. Jos žvilgsnis kažkaip, labai specialiai pirmiausia nusileido ties vyro zona žemiau bambos. Tvarkingi antakiai pakilo, kuomet ji naudodamasi savo seksualiai žemu balso tonu, neskubėdama, prasitarė. – Na, labas rytas ir tau. – Elgėsi taip drąsiai, kad susidarė įspūdis, kad moteris arba yra „prostitutė“ kuri yra mačiusi viską, arba ji tiesiog mėgo provokuojančias situacijas, kuriuose yra iššaukiami kaip tik labai primityvūs jausmai. Tarpdury neužsiliko ilgai, nors vienu metu buvo pečiu pasirėmusi į staktą. Veide sublizgėjo šypsnis, kuomet ji pasitraukdama nuo tarpdurio, pateko į vonios gilumą. Neketino laukti savo eilės, na ir pripažinkime, Redford‘as bent jau nenešė spiritu ir jo burnoje nebuvo „pridarę šeškai“. Labai menku atstumu praeidama pro pirmąjį vampyrą, moteris tiesiogine to žodžio prasme, naglai, įlindo į dušo kabiną pirma. Užstūmė matinio stiklo dureles, kuomet žinodama kad viskas kuo puikiausiai matosi, ten ėmė nuo savęs imti lauk draabužius, kurie duše nebuvo reikalingi. Pirmiausia per stiklinį paviršių, ant žemės nukrito ta aptempta suknelė, kurią ji vilkėjo. Vėliau greičiau tiesiog neriniuotas, tačiau labai daug funkcijų neatliekantis liemenukas, bei prie jo priderinti apatiniai. Tiksliau tokie smulkūs, ir permatomi, kad jais nepavyktu net akinių stikliukų nusivalyti (;DDDD). – Tau niekas nesakė kad kraują geriausia laikyti šaldiklio kameroje? Žinai, tuomet produktas neturėtu turėti per daug akivaizdžiai ne šviežią prieskonį. – Nusišypsojo, žinodama kad tokie žodžiai švelniai tariant turėtu palikti ir taip pastebimai kiek iš vėžių išmuštą vyrą. Pridūrė, lyg būtu norėjusi pasiteisinti. – Oh. Nesuk sau galvos, gali kitą kartą taip nesiskubinti, aš ne vakar gimusi. Žinau kad „Twilight“ veikėjai egzistuoja. Tik realiame laike jie nėra tokie jau sumauti, kaip filme. – Bėgantis vanduo, netrukdė kalbėtis, kuomet tam tikru metu, žinoma kad specialiai, prastūmė dureles, pasirodydama prieš Sebastian‘ą, taip, kad jis matytu pakankamai, bet dar turėtu pakankamai paliktos vietos fantazijai. – Aš Marissa, ir man nėra straipsniolika, kaip kad vakar buvai pasireiškęs. – Pamerkdama akį, moteris nebe uždarė durų, kuomet pasitraukė arčiau prie iš dušo galvutės bėgančio vandens. Akys susimerkė, kuomet ji trumpam užlaikydama kvėpavimą, leido visam tam „veido retušavimo“ apipavidalinimui nusiplauti. Marissos vardas nebuvo pasirinktas visiškai atsitiktinai. Negalėjo, o ir nenorėjo prisistatyti tuo kuo buvo. Prieš gerus kelis metus, lankydamasi pas Andrea matė kaip šios televizoriaus ekranas transliavo vis dar ant bangos buvusi „The O.C.“ šou. Kažkokia drama, kur pasakojama apie paauglių hiperbolizuotą meilę, narkotikus, keistus charakterius ir pirmuosius kartus. Rimtai, ar kas nors žiūri tokius dalykus? Viena ten buvusių veikėjų buvo vadinama šiuo vardu. Skambėjo gana įdomiai, todėl nieko nuostabaus kad užstrigo. Tuo labiau, Marissa yra kažkas naujo, kažkas kas nesukels jokios išankstinės nuomonės. O štai Katherine iš karto priveda prie išvados, kad nuo šios derėtu laikytis toliau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 11 02, 2016 1:10 am

Moteriškumą su visomis jo vingrybėmis vargu ar pavadintum neįvertintu ginklu. Istorijoje amžiną įspaudą yra palikę daugybė pasakojimų apie moteris, kurios sugebėdavo apsukti apie pirštą net didingiausius, žymiausius, galingiausius to amžiaus vyrus. Vyrai, tuo tarpu, niekuomet ir nebuvo lytis, apdovanota ypatingomis vidinėmis stiprybėmis. Visi jie vienokiu ar kitokiu gyvenimo periodu parklumpa po tos fatališkos, agresyviai seksualios moters kojomis. Ir jei Katherine vedasi kažkokį sąrašiuką (jis aišku nebūtinai turi būti tikras: iš popieriaus ir rašalo, manykim įsivaizduojamas), tai vargu ar jame sumuoja asmenis, kurie jos dėka atgulė į amžinąjį kapą. Greičiau tai visi tiek bevaliai vyrai negebėję atsispirti tam riestam užpakaliukui bei aplamai visam jos įvaizdžiui. Kad ir kaip nesmagu būtų pripažinti Sebastianas yra vienas tų vyrų, sąmoningai besileidusių vedžiojamiems už įstabios viliokės nosies. Pierce kuo puikiausiai žinodama tą milžiniško stipriosios lyties atstovų stereotipo gajumą, tarsi akcentuodama jo egzistavimą bei reikšmę naudojosi juo savo reikmėms, kad ir kokios paviršutiniškos, nereikalingos, kartais net liguistos jos bebūtų. Galbūt paprastai Pierce tokiems vyrams specialiai numeta jauką, tačiau Redford'as užkibo neprašomas. Tiesiog tuo metu, tuo tikrai sunkiu jos gyvenimo tarpsniu mergina visiškai neturėjo ko prarasti. Ir galbūt, GALBŪT ji sąmoningai ar ne leido sau pripažinti, kad labai laikinai norėjo matyti prie savęs pasyvų, kilnų bei priešingai lyčiai itin pagarbų vyrą. Greičiausiai tapusi ta trumpa Sebastiano būties dalimi Katherine netgi jautė tam tikrą piktdžiugą, na lyg verstų "šventąjį" nusidėti. Juk lyginant su garbane femme fatale, Redford'as buvo ne tik visai kitokia asmenybė, bet ir visiškai kitoks vampyras. Jie tokie katastrofiškai skirtingi, kad niekuomet nebuvo įmanoma įsivaizduoti jųdviejų kaip darniai funkcionuojančios poros, turinčios tęstinumą. Tokia jie ir nebuvo, jei iš viso galima jų praeitį pavadinti būvimą pora. Visa tai priminė iškreiptą, nuolatinį žaidimą, kuris, kaip dabar nė neabejojo, vienu momentu "Marissai" paprasčiausiai nusibodo. Sebastianas nebuvo iššūkis. Tiesą sakant jis visos tos draugystės (jei galima taip pavadinti) metu jautėsi per daug keistai, netgi sutrikęs, kad sugebėtų bent pajausti tikrąją, egocentrišką, piktavalę garbanės aurą. Turėjo susidaręs apie ją kažkokį visai kitokį įsivaizdavimą, kuriam žinoma nebuvo lemta pasiteisinti. Matė Marissą kaip labai vienišą, pratusią susidoroti su problemomis be niekieno pagalbos, nepatiklią, gal net įskaudintą. Kitaip negalėjo paaiškinti to atšiaurumo, tos brutalios energijos, kuri visuomet sukosi apie vieną ir tą patį - jos kūną ir jo seksualumą. Tarsi be to ji nemanytų galinti daugiau ką gero ir bepasiūlyti. Niekada dorai nepažinojo Marissos. Niekada dorai ir nepažins Katherine, juolab tikraaaaaai nematė jos besisukančios kažkur greta Sebastiano visatos, kurioje aplamai žemiškos problemos atrodo tokios menkos, netgi trokštamos. Redford'as nenutuokė kiek iš dalies daug teisybės yra tame pirminiame jo įvaizdyje. Pats tuo tikėjo, dėl to ir buvo prie merginos prilipęs, nelyginant bandytų prakrapštyti plutelę ir pažvelgti giliau. Marissa niekuomet to neleido nors ji puikiai žinojo, kad šis vyras nėra paviršutiniška asmenybė. Visgi silpnybę geisti to, kas atrodo gražu, bet nėra lengvai pasiekiama jį užkabino. Anuomet kai buvo žmogus, pats vaikėsi kiekvieno iššūkio, užuot prasmingai leidęs laiką su žmoną bei dukterimis. Arogantiškas avantiūristas vėl trumpam buvo pažadintas tos jaunos moters draugijoje. Tik Sebastianas nežinojo, kad galbūt jei nebūtų kovojęs ir galiausiai nustelbęs to instinkto, Marissa būtų pasilikusi bent jau ilgiau. Vietoje to spendė garbanę į kampą trokšdamas ją geriau pažinti, jai bėgant, pasileisdavo iš paskos, jai mušant, atsukdavo kitą skruostą. Kitaip tariant leidosi lengvai minkomas tarsi šiltas plastelinas ir nuo to gyvai, energingai, pasiutusiai mergiotei pasidarę koktu. Be to, vargu ar apžavėtas amą atimančios garbanės jis būtų ką doro su savo egzistencija galiausiai nuveikęs. Dabar ir daug sunkiau pernešdavo visiškai nebūtinus aplinkinių išsikalinėjimus, mieliau rodydavo nepasitenkinimą ir na, buvo šiek tiek bjauresnis. Už ką turėtų padėkoti tai pačiai Katherine, nes tik ji sugebėdavo šitaip meistriškai Sebastianą mušti ir išmušti iš pusiausvyros sukeldama labai įvairialypes emocijas pradedant geismu ir baigiant įsiūčiu, o tam tikri lūžiai ir galiausiai finalinė jųdviejų santykių atkarpa, paženklinta tariama Marissos mirtimi, pirmąjį vampyrą iš ties pakeitė. Per daugybę metų išmoko kaupti savyje neigiamus jausmus: nusivylimą, gėdą, nepasitenkinimą ir netgi juos apdoroti, tačiau nuo garbanės machinacijų nervai užkaisdavo iki raudonumo. Ji versdavo jį rizikuoti, išeiti iš komforto zonos, kitaip tariant nebūti savimi. Iki negalėjimo priešindavosi tiems signalams, kad ir kokie beprotiškai stiprūs jie buvo, tačiau Marissa spausdavo ir toliau, o pajutusi, kad trūksta labai nedaug, bet vyras vis dar laikosi į pagalbą pasitelkdavo būtent savo patrauklumą, kuris nuginkluodavo galutinai. Iš ties būnant su ja emocinė amplitudė šokinėjo nenumaldomai ir būtų galima teigti, nelabai sveikai. Kiekvienas išgyvenimas mumyse palieka kažkokį pėdsaką, galbūt net mus pakeičia. Nekaltųjų žudymas Sebastianui visada atrodė kaip šiurpinanti, dvasią naikinanti, žlugdanti jo esybės detalė, tačiau pati didžiausia vyro baimė visada buvo statymas į pavojų tų, kuriuos mylėjo. Kaip neapsakomai beširdiška yra iš visų galimų asmens žlugdymo variantų pasirinkti tą, kuris atneš daugiausia žalos bei skausmo!
Negalėjo pakęsti šito besimėgavimo savimi spektaklio ir Sebastiano išraiška tą puikiai atspindėjo. Nepasitenkinimas būtų per švelnus žodis norint apibūdinti tai, kaip atrodė vyro veidas, kuris net nėra pratęs "nešioti" tokios kaukės. Tos pačios jo mimikos raukšlės buvo susiformavusios vedimos visai kitokių išgyvenimų. Ne, tokia fizionomija prie tų gerų, skaisčiai žydrų akių jam anei kiek netiko.
- Na tu ir kalė,-trumpai atkerta žinodamas, kad iššauks tik dar vieną Katherine akivaizdaus pasitenkinimo bangą. Galėjo pasidžiaugti bent jau tuo, kad žodžiais virtusi natūrali reakcija suskambo labai neasmeniškai, be pasigėrėjimo, be priekaišto, nelygu konstatuotų faktą,-Nors tikrai turėčiau padėkoti, kad dingai velniop mažas, liesas, garbanotas mare,-perdėtai saldus Sebastiano balsą palydi maža, pašaipi šypsenėlė,-Kadangi dabar turiu įtarimų, kad sandorį su Henku specialiai man sudirbai, turėčiau tau nuoširdžiai padėkoti, kad malšindamas sąžinės priekaištus sugebėjau gyvenime bent jau kažką pasiekti ir įsigyti ne dėl to, kad galiu padurniuot akimis ir gauti ką užsigeidęs, o tikrai užsidirbti. Jei šitaip krykštauji tokiu neapčiuopiamu rezultatu, kuris tik visiškai iškreiptoje galvoje gali atrodyti džiuginantis, kaip priversti tave mylėjusį vyrą manyti, jog šis tave nužudė...-nutyla, specialiai kurdamas kaipo tokią ala įtampą, neva reziumė turėtų išversti iš koto jo pašnekovę,-Katherine, "saulele", vargu ar kasdienybėje iš tavęs esama labai didelės naudos, jei trokšti sulipdyti iš savęs kažką daugiau, nei tik dailų, bet sadistišką organizmą, kuriam sudrėksta žaidžiant kitų likimais,-abu jie visiškai lygiagrečiai puikavosi tomis savo asmenybės pusėmis, apie kurias jiedu anuomet dar nenutuokė. Jis nesimėgavo tuo, kad noriai įžeidinėja pašnekovę, tačiau toli gražu to ir nevengė. Gerokai susitraukęs pakantumo spektras vertė Sebastianą ginti savo orumą ir jam mažai rūpėjo, kad elgiasi storžieviškai. Na, niekas negalėtų pasiginčyti, jog Pierce nėra to verta. Bent jau. Nepaisant to, kad savotiškas jau dabar žlugusios meilės prisipažinimas buvo išreikštas sąmoningai, sąmoningumo tame buvę ne tiek jau ir daug. Jei tai tikrai buvo meilė, ji buvo kitokia, tamsi, netgi kiek liguista. Oh, Redford'as TIKRAI žino ką reiškia iš tikrųjų visa gyvastimi mylėti to absoliučiai vertą, nuostabią, idealią jam moterį.
Sebastianas niekuomet nebuvo kažkaip įdomiai suinteresuotas į savo išvaizdą. Nebuvo jis savimyla, išsicackinęs gražuoliukas. Jis toks žemiškas, atrodytų laikantis save aukščiau žmonėms itin būdingos puikybės. Dėl to niekada nekreipė dėmesio analizuodamas savo patrauklumą ir galiausiai tai, ką jis gali jam duoti. Tas pats iki mažiausio raumenėlio ištreniruotas, stiprus, užgrūdintas kūnas kadaise gelbėdavo graikų karį nuo priešininkų nuožmumo, kai šiuolaikiniai bičai panašių rezultatų vaikosi trokšdami pasiglostyti savimeilę ar kovodami su nevisavertiškumo kompleksais. Tačiau gi tikrai ne dvasingumu Katherine akį bus patraukęs, visai ne kaip ir ji jojo, sakykim, nes geba dieviškai gaminti. Jie niekuomet neslėpė, kad juos traukia tai, kaip atrodo jų fiziniai pavidalai. Greičiausiai tik tai ir tetraukė, jei dabar geriau pagalvoji. Jei nebūtų buvęs toks naivus jau tada būtų supratęs, kad su Marissa jam paprasčiausiai "nepaeis", nes tikrai neturi pilno paketo to, kurio dėka galėtų ją prie savęs užlaikyti. Tiesą sakant neįsivaizdavo kaip iš viso kas nors galėtų su ja išbūti ilgiau, nei tuos nepilnus metus, kai būtent Sebastianas susitikinėjo su Marissa.
- Ir vis tiek, pažvelk,-stebėtinai atlaidi šypsena nugula vampyro lūpose, kai šis skėsteli rankomis į šalis akcentuodamas ne tiek kiek aplinką, kiek situaciją,-Netikėtai suėjom į tą patį tašką. Kas iš esmės paverčia visą tą tavo "mirties" spektaklį bereikalingu. Nors ne, pala,-persigalvojęs ima staigiai kratyti galvą, kad būtų įtikimiau,-Kelias priežastis kodėl tai išėjo į naudą pavardinau anksčiau. Nekreipk dėmesio. Nesvarbu,-labai lengvabūdiškai atrodė drąsiai nuneiginėdamas savo paties mintis ir tai buvo dar vienas įrodymas, jog nereaguoja į šitą visą reikalą taip, kaip to galbūt norėtų Katherine. Kad būtų kupinas kažkokios širdgėlos, jaustųsi įskaudintas, pradėtų čia sriūbauti... Žodžiu teiktų peno jai mėgautis tuo, kokia nedorai fantastiška ji yra,-Dėl mano ponios tu nesijaudink. Klasiškesnės aš ir nerasčiau,-visiškai nespecialiai pasukioja žiedą, išduodantį Sebastiano šeimyninį statusą, kurį priėmė daugiau nei prieš du tūkstančius metų. Ir kai į jo gyvenimą sugrįžo Salonina, kai vedė ją dar kartą ne tiek tiek oficialiai, kiek skaitmeninėje erdvėje, iš karto įsigijo "šriubą", kad esminiai pokyčiai jo gyvenime būtų matomi ir aplinkiniams. Nėra lovelasu niekada tokiu ir nebuvo, tačiau visko pasitaikydavo, turint omenyje, idant šiuolaikinės merginos yra neįtikėtinai drąsios ir tai, kad vyras yra vedęs jų iš esmės net neatbaido. Žodžiu morališkai jam pačiam to reikėjo. Visai kaip ir pačių tuoktuvių šventės, kurią yra netolimoje ateityje numatęs (koks skirtumas, jog viskas išeina kažkaip ne iš to galo, nesuko sau galvos dėl tokių niekų),-Geriau nustok sukti uodegą, lietinėtis ir kitaip tikėtis, kad pagausi mane apdribusį seilėm, nes turi pačią saldžiausią subinytę Niujorke ir papasakok geriau kaip tau pavyko įtikinti VAMPYRĄ, kad jis tave nužudė. CSI serijos vertas įvykis, rimtai,-sugavęs Pierce delną, kuris nepaliaujamai "bružinosi" į jojo krūtinę, atmeta jį atgalios. Esmė tame, kad Katherine "vilionės be vilionės" jo neveikė. Visai kaip ir priminimas tam tikrų pikantiškų fragmentų iš jųdviejų praeities. Yes, sex was good, can we please move on?
Dievaži, akimirką pasijaučia ganėtinai atsipūtęs ir netrukus suvokia, kad padarė klaidą. Tikrai reikėjo iš čia nešdintis. Ir kuo toliau. Juk žinojo, kokia yra ši moteris, bet vis tiek nusprendė pasilikti ir net negalėjo pasakyti KODĖL.
- Ką bendra turi tavo dėmesio troškimas ir visata? Beribiškumą,-sąmojis kažkiek suskamba ne į temą, bet visai ne tolygiai korektišką nuotaiką jam palaikyti rūpėjo.  Neketino duoti jai to, ko Katherine norėjo. Keista kaip šaltai sureaguoja į garbanės tolimesnius veiksmus, nors viduje tiesiog virte virė iš nuostabos, susierzinimo ir... troškimo. Pastarą jauseną kuo puikiausiai išdavė tai, jog sėdėjo siaubingai išsitempęs, o akys buvo įgavusios sagos apvalumą. Stipriai sukąstas žandikaulis išdavė sunkią Sebastiano kovą su susivaldymu. Jis vis dar neprognozuojamai elgėsi prie šviežio žmogaus kraujo ir tas akivaizdžiai matėsi. Vyro akių obuoliai kaip mat paraudo, paskandinę kraujyje tą žydrą žvilgsnį, aplink akis nenoriai, lyg kuklindamasis paraibuliuodavo vienas, kitas kraujagyslių tinklo fragmentas,-Baik,-įniršio kupinas paliepimas suskamba netikėtai, kai Redford'as atsidūrė prie tamsiaplaukės, vien judesio greičio jėga atmušdamas toliau tą vargšę merginą prakąstu kaklu. Suraukęs nosį jis stovėjo iššiepęs dantis, iltis, kurioms nieku gyvu nebūtų leidęs susmigti į rusvaplaukę. Pirmasis vampyras tvirtai suėmė Katherine rankas ties riešais, o pasukęs galvą į išsigandusius jaunuolius įteigia šiems iš čia kuo greičiau nešdintis. Netrukus visą savo dėmesį vėl dedikuoja Pierce. Atrodė velniškai įsiutęs. Sebastianas pilnai perima jųdviejų kūnų kontrolę. Juodu supantis vaizdas vėl trumpam susilieja. Tarsi tūžmingas vėjo gūsis būtų pasiglemžęs juos abu į savo oro kišenę. Pati artimiausia plytinio namo siena tampa laikinu prieglobsčiu Katherine nugarai, kuri nuo smūgio netgi šiek tiek įsispaudžia į išmuštą jos kūno kontūro duobę. Garsas buvo stiprus. Įsijungia netgi kelios netoliese stovėjusių automobilių signalizacijos. Jei Pierce vietoj būtų buvusi mirtinga žmogysta, na... Iš jos būtų likęs maltinis. Neabejotinai,-Pasakyk bent vieną priežastį kodėl neturėčiau sutraiškyti tau kaklo, m?-garsiai šnopuodamas vyras sulaiko kiek spurdančią merginą ranka stipriai suimdamas ją už žodžiu minėtos kūno dalies galbūt pirmą kartą gyvenime pasimėgaudamas savo fiziniu pranašumu prieš kitą nemirtingą asmenį. Sebastianas nežinojo, kad Katherine yra ne šiaip vampyrė, o originalioji ir tokią pažaboti galėtų tik kažkas iš Mikaelson'ų šeimos atstovų. Į visą šį momentą tarsi sukrovė visas tas stiprias emocijas, kurias patirti privertė ši moteris, šviežio kraujo troškimą paversdamas dar didesne pagieža garbanei už tas visas jos manipuliacijas. Apakintas pykčio, to liguisto beprotiškumo vyras ir vėl pajunta stiprų, kaitrų tašką pulsuojantį kažkur saulės rezginyje. Lemiamu momentu sveikas protas įsijungia ir Redford'as mikliai atšoka atgalios. Apimtas siaubo jis mikliai nusikrato ne tik jausdamas, bet ir matydamas kaip iš kūno išėjęs liepsnojantis "vaiduoklis" išnyksta pakilęs į viršų. Apsvilę rūbai šiek tiek rūko primindami apie akimirką, kuri galėjo baigtis ne taip jau ir laimingai. Dar kurį metą paniškai save tapšnojo delnais it gesindamas įsivaizduojamas liepsnas.
- Tokio reginio dažnai nepamatysi, ką?-lengvabūdiškai lepteli pažvelgęs į Katherine. Jo veide neatsispindėjo nė menkiausia emocija. Tarsi jaustų jų tiek daug, tačiau būtų jas kažkur užrakinęs,-Išeik, būk gera,-Sebastiano prašymą palydi vos akimirką blykstelėjęs liūdesys jo žvilgsnyje. Visados jautėsi kaip kažkokia gamtos klaida, tačiau Silas'o pažadinti magiški gebėjimai visų labiausiai pasižymėję tam tikrais momentais nekontroliuojamu įgeidžiu supleškinti visa aplinkui (jei Silas'as buvo talentingas, galingas varlokas, o Elissos stiprioji pusė buvo tokia kaip ir jų motinos - regėti stiprias, praeitį, dabartį netgi ateitį parodančias vizijas, tai Sebastian'o magiškas ypatumas priminė pirokinezę) vertė pirmąjį vampyrą jaustis dar didesniu nesusipratimu.


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Kaip itin disciplinuota persona, Sebastianas tuo pačiu buvo ir stebėtinai išsiblaškęs, tad nieko keista, jog BEVEIK užmiršo, kad dar šią dieną jo laukia susitikimas su Henriu Groveriu - pagrindiniu "Cloud International" akcininku bei valdančiuoju direktoriumi. Daug laiko planavo šį įvykį, ilgai derino jį su minėtuoju vyriškiu, juolab anas nudegė dideliu noriu pradėti prekiauti rinkoje vietos neturinčiai įmonei ir kai ateina lemiama diena, BEVEIK užmiršta? Įmanoma, kai galvą prikemši įvairiausiomis dokumentikomis, kurias pateikia populiariausia internetinė video failų dalijimosi svetainė. O net nebuvo paruošęs atnaujintos mokėjimų sutarties. Į paniką dar nepuolė, visgi iki septintos vakaro turi nemažai laiko. Nesijautė nusiteikęs rimtam protiniam darbui, bet iš bėdos geras puskubilis stiprios kavos turėtų padėti, mat kūnas visai kitaip pradėdavo veikti, kai jį bent jau trumpam "užvesdavai", kai jis primindavo ne tokį jau ir negyvą, suledėjusį lavoną. Jei rimtai, tai šią akimirką, kai godžiai pylė į save donoro kraują negalvojo apie visiškai nieką. Tas jausmas primindavo visišką atitrūkimą nuo realybės. Visgi netikėtai apsireiškusi viešnia į ją sugrąžina greičiau, nei sugrąžintų keistai apkartęs kraujo skonis. Sebastiano reakcija tampa nevaldoma ir labai staigi: iš netikėtumo užspringsta netrukus "išpurkšdamas" kruvinų sielių purslus ant baltutėlės kriauklės.
- Dieve brangus!-surėkia akivaizdžiai nesitikėjęs būti užkluptu. Dangstytis net nebuvo prasmės, nes Katherine jau ir taip pamatė tiek, kad ojoj. Tiesiog atsukęs jai pliką užpakalį užsimerkia, suraukia veidą bandydamas nugalėti savo vizualinius vampyrų padermei būdingus skiriamuosius požymius. Įjungdamas dar vieną veiklą, pradeda čiuoptis kokio nors rankšluosčio, kad pridengtų "gėdą". Tokie drąsūs viešnios ėjimai būtų bet kurį išmušę iš pusiausvyros, tad nieko keista, jog buvo toks pasimetęs. Gerą minutę tylėjo tvarkydamas visišką balaganą smegeninėje, kol galiausiai pasiryžta nukreipti į Pierce savo vis dar nežmogiškai atrodančias akis. Gal ir gerai, kad jos kalba nesibaigė tik ties pasisveikinimu, nes galėjo pasiremti kažkuo ketindamas nutraukti nejaukią savo tylą:
- Esu tikras patarimu dėl kraujo pasinaudosiu. Tik aš nemanau, kad nesi tokia nepilnametė, kaip buvau linkęs manyti keičia faktą, jog turėtum matyti mane nuogą ar...-pasekęs akimis provokuojančius Katherine ėjimus, Sebastianas visiškai natūraliai pametė mintį, nes susijaudinimas ir nuoga, drąsi mergina priešais tikrai kemša į galvą ne su pūkeliais ir bitutėms susijusias mintis,-...tave besimaudančią. Ok. Geezus,-pasimaskatavęs labai stipriai pajautė kokia ši situacija yra keista, tad pasistengia kuo greičiau išnešti sėdymają iš vonios kambario, pavymui riktelėdamas,-Malonu, Marissa. Aš Sebastianas,-atsidūręs miegamojo zonoje toliau nerado vietos, mėtėsi it pasiutęs, nes organizme cirkuliuojantis kraujo davinys, na gerai gerai, tiksliau neįtikėtinai išvaizdi, kurios pranašumus iš dalies galėjo įvertinti nepažįstamoji neleido Redford'o tarpkojui nusiraminti. Nepasigriebė iš vonios chalato, tad paskubomis sukrauna ant savęs tuos pačius vakarykštės dienos rūbus. Bekilnodamas striukę nustemba, kai judesių sukeltas oro šuoras nuo komodos numeta nedidelį baltą voką su kvietimais į septintos valandos vakaro susitikimą, kuris vyks "Alinea" restorano VIP ložėje. Kažkaip dabar idėja, idant pakvietimas yra dvigubas jam neatrodė tokia jau ir kvaila. Pasiduodamas avantiūrai vyras vėl nusirengia, perkeldamas savo mąsyvų pavidalą atgalios į vonios kambarį. Marissa vis dar maudėsi, kai Sebastianas lygiai taip pat naglai, kaip ir garbanė (blogi pavyzdžiai greitai užkrečiami) atstumia kabinos duris nuostabos kupiną merginos žvilgsnį palydėdamas įlipimu vidun. Pagirtinas susilaikymas nulaikyti tiesų akių kontaktą. Demonstravo tooookią neįskaitomą išraišką, kad tikrai nebuvo galima suprasti vyro motyvų, kurie pagal vis dar nenusiraminusį pimpalą buvo ne tokie jau ir nesuprantami. Atbula ranka nemirėlis netikėtai atsuka šaltą vandenį, kuris netrukus tampa kone ledinis.
- Atleisk, saulele, bet maudytis atėjau pirmas,-kikendamas tarsteli iš kabinos it kulka iššokusiai garbanei. Iš esmės ne tiek kiek norėjo laikytis kažkokių principų ar galiausiai apsišvarinti, kiek "pašposyt". Nusiprausia velniškai greitai. Ne dėl to, kad prastai, pavyzdžiui. Tiesiog nereikia jam darytis eilės kruopščių higienos procedūrų. Užteko gerai išsitrinkti dušo želė (kuri ant pakuotės "eina" kartu su šampūnu, kaip gerai sugalvota!) ir vuolia! Kadangi Sebastiano kūnas natūraliai yra labai šaltas taip ir užbaigia procesą po lediniu vandeniu. Labai nekruopščiai nusisausinęs rankšluosčiu, įsisupa į chalatą, prieš tai nepamiršęs užsitempti švarių trumpikių. Kai sugrįžta į miegamąjį jame aptinka Marissą.
- Ir kokia gi tavo po vakarykščių smagybių savijauta?-kone įdėmiau įsistebi į tikrai vizualiai labai jauną jos veidą, lyg bandytų nuskaityti vizualius pagirių požymius,-Jei susitaisysi ją iki septintos vakaro turiu tau pasiūlymą. Manęs šiandien laukia verslo susitikimas. Nepatikėtum kaip keistai dideli tūzai reaguoja išgirdę, kad būdamas 30+ esi vienišas. Palaiko kažkokiu keistu dažniausiai,-karčiai šyptelėjęs trumpam nukelia mintis į visus tuos momentus, kai netiesiogiai buvo palaikytas netradicinės seksualinės orientacijos ir netgi patraukęs tos pačios lyties atstovų dėmesį. Prieš gėjus neturėjo nieko bloga, tačiau tai tikrai nebuvo vartai, į kuriuos spardė savo kamuolius.

Stebėtina, kad akivaizdi dviejų asmenų seksualinė įtampa tą dieną nevirto kažkuo "apčiuopiamu". Sebastianas aplamai per daug gerbė moteris, kad veltųsi su jomis į vienos nakties nuotykius, o Marissa pasirodė mėgstanti ne tik paerzinti, pavilioti, bet ir lengvai nedalyti savęs kaip objekto seksualinei įtampai iškrauti. Jie pasuko savais keliais ir nė vienas nejautė dėl to kartėlio. Visgi likus valandai iki 19h vakaro jųdviejų gyvenimo keliai vėl, tačiau planuotai susijungia į vieną tašką. Pardavimų sutartį su visomis pageidaujamomis sąlygomis parengė, netgi suspėjo nusigauti iki centro ir įsigyti gerą, klasikinį kostiumą. Visgi prireikia šiek tiek laiko, kad vizualiai save paruoštų iš ties prabangiai vakarienei. Kiek girdėjo restorane tą patį vakarą vyks prašmatnus ugnies bei gimnastikos šou, nes "Cloud International" direktorius švęs savo įmonės 20metį, žodžiu fancy as fuck (įsivaizduoju aplinką aš ten kaip Timberleiko "What Goes Around...Comes Around" klipe ;D). Tad tikrai jautėsi pagerbtas, kad buvo pakviestas į tokį renginį, nors realiai dar net nepartneriauja su garsia firma. 2010aisiais važinėjo SLR klasės Mersedesu, žinoma tai nebuvo tokiai progai tinkamiausia transporto priemonė, bet nuomotis kokį sedaną sugalvojo jau kai buvo per vėlu ir nebeturėjo tam laiko. Šiek tiek po šešių atsiduria prie su Marissa sutarto Čikagos vietos, prabangių gyvenamųjų namų kvartalo. Negalėjo susilaikyti ir nepriimti stereotipinio įspūdžio, kurį iš karto įkišo į galvą vietovės aplinka. Kažkodėl neabejojo, idant garbanė bus viena tų turtingų tėvelių dukryčių su šiek tiek pariestom nosytėm ir auksiniu šaukštu burnoje. Pasijautė tikrai laukiamas, kai elektriniai vartai atsidarė įleisdami Sebastianą į kiemą, kuriame ir prisiparkuoja. Pasigriebęs šalimais ant sėdynės gulėjusią raudonų rožių puokštę, pajuda link masyvių medinių durų kartą spustelėdamas skambutį. Vargu ar šį jų susitikimą pavadintum pasimatymu, bet pas tokią merginą vykti tuščiomis jam pasirodė nedovanotina. Ir visai nesvarbu, kad nepuoselėjo jokių intencijų bandyti su ja suartėti. Na, tiesiog.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Kv. 11 03, 2016 6:14 pm

Argi ne keista, kai pražvelgi istoriškai labiausiai pasižymėjusius „santykius“, pirmiausia ką pastebi, tai didžiulius skirtumus tarp, į minėtuosius santykius įsivėlusių, žmonių? Tie skirtumai dažniausiai slypi asmenybėse, charakterio nesutapimuose, ambicijose, ir taip... ...dažniausiai, o tiksliau visuomet, tokios sąjungos neturi visiškai jokios ateities. Bet tas trumpas laiko tarpas, kuris yra praleidžiamas kartu, sugeba palikti jei ne istoriškai svarbią, tuomet asmeniškai vertingą patirtį. Kaip geros mergaitės kartais susižavi blogais berniukais, taip ir geri berniukai susižavi blogomis mergaitėmis. Taip iš dalies galima būtu apibūdinti tai, kas prieš daugiau nei penkerius metus vyko tarp pirmo vampyro ir save „drama queen“ laikančia, fatališka tamsiaplauke. Jau iš pat pradžių buvo aišku, ten nebus meilės, nebus kokių nors gilių jausmų, kurie paskui pakeis jųdviejų pasaulius, viską pakeičiant nuo pagrindų. Katherine žinojo, kad jos pradėtas žaidimas ankščiau ar veliau turės pasiekti pabaigą, kuomet jai teks sugrįžti į savo, tuo metu taip vertintą gyvenimą, visapusiškai pamirštant apie nuotykį, kuris tęsėsi beveik metus. Pintis su Sebastian‘u, iš pažiūros priminė visišką atsitiktinumą. Ir kai viskas taip paprasta, galima užduoti klausimą, ar ne pats likimas juos du suvedė į vieną, bei tą patį tašką, tarytum norėdamas pasišaipyti iš praeities, dėl kurios buvo kalta būtent Redford‘o šeima? Nagi, nereikia būti labai įtariu, ar viską pastebinčiu žmogumi, kad atkreiptum dėmesį į tai, kad visas doppelgänger reikalas buvo pradėtas būtent nuo Ambrose palikuonio, ir jo „uždraustos traukos“ vizualiai panašiai į Katherine Pierce, moteriai. Taip, gal tai buvo ir likimo išdaiga, o gal tiesiog atsitiktinumas. Tačiau tuo metu, Katherine buvo visapusiškai pavargusi nuo „mačo“ tipo asmenybių, o tas Sebastian‘o nekaltumas, tiesiog negalėjo būti praleistas pro akis. Jo tobulos manieros, šioks toks kuklumas ir pagarba priešingos lyties atstovėms, vienu metu atrodė kaip puiki materija purvinam, ir ne kiek ne nuoširdžiam Pierce žaidimui. Apmaudu net, kaip tokiame žaviame kūne slypi tiek daug tūžmingo būdo.
Ilgai analizuojant tamsiaplaukės garbanės gyvenimo vingius, galima padaryti ir tokią prielaidą, kad noras kuriam laikui pasilikti ir „nuodyti“ kitokio vampyro gyvenimą, buvo paremtas ir asmeninėmis nuoskaudomis, kurias ji dėl tik jai pačiai suvokiamos priežasties, nusprendė išlieti būtent ant beveik nepažįstamo. Juk suvokimas kad gali sugadinti gyvenimą, sugadinti patį asmenį, pasirodydama jo kasdienybėje avint aukštakulnius, trumputę suknelę, bei ant pečių pasileidus tuos nepriekaištingai prižiūrėtus plaukus. „Sutepti“ jo sielą savo raudonais lūpų dažais, bei galiausiai išeiti taip, kad jo krūtinėje liktu didelė šlapiuojanti žaizda. Tai meistriška. Niekinga. Bet meistriška. Bet negali sakyti, kad tuo metu viso labo mirtinga garbanė, visiškai nieko negavo iš tų metų, praleistų su Sebastian‘u. Ji galėjo būti savimi: nevaržoma, neteisiama už savo beprotiškas „išdaigas“. O ir jis, jos gyvenime užėmė vietą, tame nedideliame sąraše, kuris buvo atviras „išskirtiniams“. Nepadarykite klaidingos išvados, Katherine tikrai buvo nusipelniusi kalės įvardinimo, tačiau greičiau dėl savo asmeninės charakteristikos, elgsenos su visais ją supančiais, manipuliacijų, kurios buvo tiek pat šlykščios, kiek ir mistriškos, o ne todėl kad „davėsi su kiekvienu, kuriam tik pimpalas pakildavo, pažvelgus į ją“. Tiesa tame, kad per savo palyginus ilgą gyvenimo periodą, moteris nesvaigo dėl kūniškų malonumų, partnerius atsirinkdama pakankamai atsakingai. Tik vienas jų tebuvo vienkartiniu nuotykiu, kurio žinoma kad nepasigailės. Tačiau visi likę, tai buvo ir fizinė trauka, ir kartais emocinė. Konkrečiau, emocinė buvo tik su dviem, vienas į kitą visiškai nepanašiais vyrais, kurie žinoma suteikė jai pakankamai įvairiaspalvės patirties, kuri ne visuomet buvo gera ir naudinga, tačiau bet kokiu atveju reikalinga. Taip, Katherine gyvenime buvo vos 6 asmenys, su kuriais ji vienu ar kitu laiku dalinosi seksualinia trauka, emociniu prisirišimu ir tiesiog gerai leistu laiku. Visai ne daug, tiesa? Juk tokius skaičius šiais laikais susirenka nepilnametės mergaitės, kurios du kart nueina į vakarėlius, ir tuomet žiūrėk, jau devynis mėnesius nebe turi mėnesinių, o ir nežino kas yra „baby daddy“. Na bet čia nieko neprikiši, tokios yra šių dienų aktualijos, kaip be pasukus.
Būdama Redford‘o draugijoje, Marissa pasivadinusi moteris, manėsi kad tas manipuliacijų cirkas tęsis ilgai, tačiau ne tiek ilgai, kiek visgi šiam buvo leista būti. Gal, kažkur giliai viduje tikėjosi, kad sugebės pralaužti tą „nepataisomo džentelmeno“ lukštą, ir „padės“ jam atskleisti tą žvėrišką būvį, kuris yra pritaikomas kiekvienam nuo mirties nepriklausomam asmeniui. Tačiau Sebastian‘as taip ir liko savimi, nepriklausomai nuo to, kokius didžiulius iššūkius jam mėtė Katherine. Teisingai sakoma, „jei tave muša, atsuk kitą skruostą“. Šis apibubinimas labai tiko vampyrui, netolygu jis pats bijotu visam pasauliui parodyti iš kokio molio yra drėbtas. Tas vežė iš pradžių, tikrai. Tai kad ji galėjo manipuliuoti juo, tikėdamasi kad jis padarys būtent taip kaip ji nori, o gal net geriau? Pasipriešinimo nesulaukė, nesulaukė ir kokios nors trokštos agresijos, kuri žinoma paskui nugesinta liktu tik aršiu, ir ne kiek meilikavimą neprimenančiu seksu. Ji gi atrodė ramus, visiškai nepasiduodantis paviršutiniškoms emocijoms, kurias iššaukti stengėsi ji. Skamba kaip tobulo vyro aprašymas, tiesa? Visas tas reikalas, kad gali su juo daryti viską, ko nori, ir jis netiesiogiai ima elgtis kaip kad nukreipi? Tačiau kiek visas tas tobulumas gali patikti, ar visgi ateina akimirka, kai supranti kad tau „nuobodu“? Panelei Pierce tokia akimirka atėjo. Ir ši garbanė paliko Sebastian‘ą su savo pačios veik negyvu kūnu, ne todėl kad jai buvo laikas grįžti į savo asmenine realybę, ji gavo iš jo viską, ko norėjo. Jai paprasčiausiai pasidarė koktu. Matyt tam savo įtakos davė ir jau susidarytas „skonis“ priešingai lyčiai. Katherine buvo pratusi prie to, kad sulaukia pasipriešinimo, sulaukia lygiareikšmio siutinimo ir streso, kuris išpuola kiekvieną kartą nesutapus nuomonėms. Na, bet tai jau buvo minėta, ji tiesiog „svaigo“ nuo vyrų, kurie fiziškai ir emociškai būtu stipresni nei ji. Juk tai yra suprantamas noras, net tuomet, kai tu pati esi faktiškai nenugalima? Ir jei ji būtu pasilikusi... Ką gali žinoti, gal gyvenimas būtu pasukęs visiškai kitokia linkme? Nors tą kart pasitraukdama iš vampyro gyvenimo, garbanė buvo visiškai tikra tuo, kad labiau iššūkius keliančios personos, kuri neleis galiausiai apsispręsti ar tu nori ją prismaugti, ar turėti visą likusį gyvenimą, jis nesutiks. Ir dėl to bus amžinai prislėgtas, nugalėtas. Tikrai negalvojo, kad tokie, tragiškomis spalvomis, nupiešti įvykiai kaip tik Redford‘ui atneš tik į gerą pusę nešančios patirties. Juk jei būtu žinojusi, vargu ar būtu atlikusi savo vieno aktoriaus teatrą, bei keliems metams dingusi iš vizualaus radaro.
Pakankamai tylią atmosferą (neskaičiuojant to, kad apytiksliai kilometro spindžiu girdisi pravažiuojantis automobilis, bei kelią pas savo draugą bandantis surasti ponas medžiotojas) sudrebina vyriškas tonas, kuris ne kiek neleidžia savo pašnekovei pasimėgauti tuo ką konstatavo. Bet, garbane buvo ant tiek neįžeidi persona, kad kiekviename apie ją pasakytame žodyje, kažkokia iškreipta linkme, sugeba surasti kažką panašaus į ar tai komplimentą, ar tai asmenybės pagyrimą. Na, tiesiog ji šiuo metu yra būtent tame savo būties taške, kuomet šią įskaudinti ar kaip nors emociškai užgauti yra neįmanoma. O gal įmanoma, bet ji pati to dar nesupranta? Jos proporcingai mažytė nosis kažkaip perdėm mielai susiraukia, kuomet šiek tiek pašiepdama dantis, ji su kone ore jaučiama aistra ištaria vos vieną žodį, kuris atrodo atskleidžia kur kas daugiau, nei kad tikėtasi. – Taaip. – Žvilgsnis buvo „užstrigęs“ kažkur svetur, tarytum ji nesistengdama surado kur galėtu nukreipti dėmesį, tiesiog, kad erzinančiai nesusidurti su Sebastian‘u žvilgsniu, neparodyti kad toks jo spaudžiamas nepasitenkinimas, netiesioginis noras sužinoti daugiau „tiesos“, tiesiog šią užveda ir toliau tęsti savo.
Akys į pašnekovą pasisuko pirmiausia, vėliau ir pati galva, veidas kuriame vis dar spinduliavo ta pati, banguota šypsena, prisiekiu, nežadanti nieko labai jau tyro ar nekalto. Tai tebuvo panašu į tai, kad vieno aktoriaus teatras gali būti pratęstas, tačiau gal šį kartą skaitant visiškai kitą scenarijų? Jos rankos, kurių pirštai kaip visuomet buvo nulakuoti tamsia, tokiame apšvietime aiškiai juoda, spalva, pakilo, susikryžiuodamos po krūtine. Gal kiek per griežtai ir drąsiai išreikštas Redford‘o džiūgingas pasisakymas, privertė ją prabilti ir vėl.
– Dingau? Mielas Sebastian‘ai, tavo regėjimas tave apgauna, nes aš vis dar čia. O anuomet, tebuvo būtina pertrauka.  Ir mūsų šiandienos susitikimas skamba visai ne kaip bendros istorijos pabaiga, greičiau tik pati pradžia. – Puikiai žinojo kad tokie žodžiai mažu mažiausiai iššauks pirmo vampyro žodinį pasipriešinimą, arba bent jau kažką panašaus į pasiūlymą laikytis kaip galima toliau. Tačiau ar pačiai Katherine tai rūpėjo? Anaiptol. Ji jautėsi kaip niekad savo rogėse, o ir tas bandymas kaip nors neigiamai paveikti, akivaizdžiai pasikeitusi Redford‘ą, atrodė kaip labai tinkama pramoga, iš kurios būtu galima iššaukti kažką nepamirštamo. Žinoma, jos manymu tik jam, nes kas gi nesidžiaugs turėdamas galimybę būti koneveikiamu pačios Petrovos? Na gerai gerai, ne vienam tai nepatinka ir ne vienas nespindulioja pasitikėjimu šiai moteriai. Tačiau nuo to darosi tik smagiau. – Tccc. – Jos ranka pakilo, kuomet rodomasis pirštas taip švelniai ir maloniai palietė jos pačios lūpas, kuomet ji vizualiai išreiškė norą kad viskas būtu palikta būtent taip, kaip ji pati traktavo. Taip ir būtu palikta, bet Sebastian‘as tiesiog negalėjo praskaidrinti viso praeities įvykio, kuris jam vienu metu buvo pakankamai svarbus. Jos gana „lapiškos“ akys pakito, įgaudamos labiau apskritą formą, netolygu ji būtu nustebusi. – Tu tikrai manai, kad aš sugebėčiau tai padaryti?O taip! Jam būtina buvo paminėti „m“ žodį, kuri šiuo metu jai atnešė tik dar vieną galimybę, spjauti praeičiai į veidą. Nagi, tikriausiai ateity, jei jie kada nors susitiks, Sebastian‘ui teks būti dar labiau apdairiu, nes juk ji kaip išalkusi gyvatė, gali praryti už save žymiai stambesnį padarą, ne kiek nesismulkindama. Visą laiką prieš tai, akivaizdžiai pašaipus garbanės veidas gana greitai įgavo visiškai kitokias spalvas. Antakiai nusileido, kaip ir akių vokai, kurie iš pažiūros galėjo bet kuriuo metu išspausti vieną kitą ašarą, kad visas efektas būtu kuo stipresnis. Net papurtė galvą, netolygu pati negalėtu patikėti tuo, ką išgirdo. Nusisuko, tyliai viduje kikendama iš to, kaip gi jai tobulai pavyksta iš savęs parodyti tai, ko nėra. Tereikia įsivaizduoti vieną iš savo antrininkių, su kuria galiausiai ir buvo susidėjęs šį vakarą jau matytas, medžiotojas. Juk kažkaip panašiai Elena reaguotu į panašius žodžius? Į prisipažinimą, kad kažkada gal buvo meilė, kurią ji pati sugadino, savo didelio dėmesio troškimu? Ak... Kaip gaila, kad tai nėra romantinis filmas, tai nėra hiperbolizuota meilė ir toli gražu kažkas į tą pusę. Tai niekingas pasaulis, kuriame Katherine nėra svetima. Taip ir stovėjo, sustingusi ir tariamai sužeista. Kuomet vėlgi papurčiusi galvą, prisivertė atsisukti į Redford‘ą, praeidama tuos kelis žingsnius iki suoliuko, kurį šis tuo metu jau buvo užsiėmęs. Jos ranka atsidūrė ant jo peties, nykščiu palytėdama kaklo odą, o pats kūno fasadas pasilenkė arčiau.
– Tu tikrai buvai tuo vyru, kuris mylėjo mane? Jei tik būčiau žinojusi, Sebastian‘ai... – Jos balsas atrodė tiks suvirpintas, toks tikras ir aplamai ji pati elgėsi taip, tarytum kažkuria akimirka būtu pasigailėjusi tuo, ką padarė. Bet čia pat, ji įgavo savo „tikrąjį“ veidelį, kuris kaip mat nustelbė visą tą kvailą veidmainiavimą, kuris liko pademonstruotas prieš tai. – Tai nebūtu pakeitę visiškai nieko. Nes niekada tavęs nemylėjau. Todėl, verčiau baik mane spausti į kampą, nes nepavyks. Ir susitaikyk su tuo. Galu gale, kartu mums buvo smagu. O tai ką tu tauški apie darbą ir pasiekimus nesinaudojant savo tikromis galimybėmis. Na... Sakykim, tu gal ir įtikinai mirtinguosius tave mėgti ir visą kitą. Bet ką įrodei iš tikro? Kad esi niekam tikęs vampyras? – Štai ir prašom, dar vienas „bitchy moment“, kurio žinoma kad buvo galima laukti iš šios personos, bet kuriuo metu. Atšiauriai patapšnodama jam per petį, garbanė pasitraukė, šį kartą nesistengdama išlaikyti pakankamai intymaus atstumo. Jos balsas įgavo tylesnį, žemesnį dažnį. – Tik pagalvok, jei kada nors ateitu diena, kai apie tokius kaip mes būtu žinoma visiems? Kaip manai, tavo „fanų klubas“ būtu toks pats didelis? Ar viską ką esi padaręs nereikštų visiškai nieko, ir jie vis vien nekęstu tavęs už tai, kas tu esi? Mirtingiems niekada nerūpės tai, kas mes esame iš tikro. Todėl, kai ateis tokia diena, pabandyk man pakartoti dar kartą, kad manai kad iš manęs nėra visiškai jokios naudos. – Žodžiai kurie buvo išsakyti hipotezės forma, turėjo savo tiesos, ir iš esmės, per savo ne trumpą gyvenimo tarpą, Katherine buvo susipažinusi su žmonėmis, kitų rūšių atstovais, kurie tikrai galėjo pasakyti, gal ne tais pačiais žodžiais, bet būtent tai ką ji dabar turėjo omeny. Jei visuomenei yra sukurtas nemirštantis monstras, nesvarbu kad jo gyslomis gali tekėti auksas, ar gydomasis vanduo, nuo bet kokio susirgimo, jis vis vien liks tik monstras. Tai kokia prasmė stengtis šiems įsiteigti?
Tolimesnis vienas kito žodinis koneveikimas tebuvo iššaukęs savimi pasitikėjimu spindinčią šypseną garbanės veide, kas leido susidaryti tokią nuomonę, kad kaip be pasukus ji buvo beširdė, skrupulų ir sąžinės jausmo neturinti asmenybė. Šlykšti iš vidaus, bei tokia patraukli iš išorės. Atrodė kad žvelgiant į ją, neįmanoma surasti visiškai nieko tikro, tačiau gal tai tebuvo apsauginis sluoksnis, kuris susidarė per visus tuos nemirtingumo metus? Juk Katerinos Petrovos gyvenimas niekada nebuvo klotas rožių žiedlapiais. Nuo pat gimimo ją lydėjo tamsus šleifas nelaimių, kuriuos buvo pradėtos būtent tuo, kad ji gimė būdama Amaros antrininke, kas reiškė, kad nesvarbu kaip stipriai ji priešintųsi, jos likimas jau dabar yra surašytas ant lapo, bei pažymėtas krauju. O toliau, toliau tik nepažeidžiamos asmenybės susiformavimas. Sebastian‘o lengvabūdiškas atsakas, bei akivaizdus fiziologinių parametrų stabilumas stebino. Iš tikro Pierce vargu ar galėjo tikėtis, kad pirmasis vampyras taip šaltai reaguos į tai, kokiais nuodais yra aplaistomas. Ir akimirka, kuomet jis paminėjo savo ponią, kažkaip nesudėtinga buvo „pajusti“ kiek daug meilės ir pagarbos jo žodžiuose buvo galima surasti. O ir dar tas pervertinamas papuošalas ant kairės rankos, bevardžio piršto. Tai trūko tik akimirką, kuomet visgi galima buvo pastebėti kaip tai lengvai išmušė garbanę iš vėžių. Pasidarė šiek tiek negera, panašiai, kaip būna kuomet tu visiškai netikėtai pajunti kaip staigiai nukrenta spaudimas. Aišku, bandydama nuslėpti savo fizinę būseną, kaip man pasidavė suvaidintam prunkštimui, kuris liko palydėtas balsu. – Klasiškesnės? Ar čia tik man, ar ji tikrai yra tooookia nuobodi? Nagi, Redford‘ai. Tik nesakyk kad sugebėjai surasti „tą vienintelę“, tiksliau visiškai iššūkių neiššaukiančią personą, kurią gali ramia siela palikti namuose, žinodamas kad būsi pasitiktas su karšta vakariene, bei iškuoptais namais? Ak, man jau dabar dėl tavęs ima skaudėti širdį. – Tai tebuvo bandymas surinkti kuo daugiau informacijos apie jojo žmoną. Nors gerai nemeluosime, Katherine visiškai nepatiko tas tonas ir svajingos akys, kurias pademonstravo vampyras, kuomet prabilo apie savo antrą pusę. Juk jis turėjo būti nelaimingas, praradęs nepailsintį variklį, vardu Marissa. Turėjo! O dabar? Būtent dabar visas mirties spektaklis ir atrodė visiškai beprasmišku. Jis pajudėjo toliau, ir negi rimtai yra laimingas? O pati Katherine? Nee... Tai tiesiog neįmanoma. Keistas vidinių pojūčių konvejeris ėmė gaminti, kuo toliau, tuo labiau klampius ir nemalonius emocinius impulsus. Pavydas? Ne, tai nėra taip primityvų, bet velniškai į tai panašu. Visa laimė, kad visą tai liko nutraukta, ir Katherine neteko pasiteisinti dėl to, kad jos kūnas sureagavo šiek tiek „out of the control“. Juk kone kiekvienas gali atskirti tikrą emociją, nuo netikros, ypatingai kai prieš kelias minutes, tau prieš nosį buvo parodytas puikus to pavyzdys.
Katherine planas kaip visuomet buvo grindžiamas, šiokiu tokiu dramatišku tinklu apdengtu, pasilinksminimu. Primityviai, tokie pasilinksminimai dažniausiai pasibaigdavo vieno ar kito žmogėno sukandžiojimu, pasimaitinimu ir tiesiog darymu tuo, kam vampyrai ir buvo sukurti. Juk tai žeme vaikštantys demonai, kurie neturėtu būti tokie pat, kaip ir paprasti civiliai. Jie yra aukštesnė rūšis, ir vargu ar tai kada nors pasikeis. Tačiau, Sebastian‘o pademonstruotas įniršis ne kiek nebuvo panašu į tai, ko troško Pierce. Bet, tuo pačiu, iš dalies suteikė šiai galimybę pasimėgauti tomis ryškiomis, neigiamomis emocijomis, kurias jis šitaip natūraliai demonstravo. Jaudino, tačiau ne vien emociniu lygmeniu, bet ir fiziniu. Dievaži, dabar pat su didžiausiu malonumu būtu leidusi save išdulkinti. Jo pyktis, tas netobulumas, kuriuo visuomet dengėsi, taip stipriai vežė. Supančioti vampyrės riešai, bei į šalį pastumta raudonplaukė, tebuvo visą ko pradžia. Atmosfera vėl įgavo kažkokį sulietą vaizdą, kuomet jų kūnai dar kartą pasidavė vampyro gebėjimui greitai judėti, iki pat tos akimirkos, kuomet priverstinai sustojo įsiremiant į plytinę sieną. Smūgis buvo toks stiprus, kad reikėtu prisiekti, jai net šiek tiek suskaudo! Natūraliai aiktelėjusi, moteris pakankamai greitai pramerkė judėjimo metu sumerktas akis. Kai tai nepriklauso nuo tavęs, kažkaip visas tas staigumas iššaukia galvos svaigimą. Plačiai atmerktos akys, bei pašaipus šypsnis, privertė jos lūpoms prasiskleisti. – Sutraiškęs man kaklą, tu nepasieksi nieko daugiau, nei penkias minutes tylos. – Panašu kad jis spaudė pakankamai stipriai, mat tik prabilus, tamsiaplaukė pajuto kaip šiai trūksta galimybės tinkamai įkvėpti. Kuomet plaučiuose jau buvęs oras, neturi galimybės išeiti atgalios. Būtu pasakiusi ir ką nors daugiau, jei ne tai, kad Sebastian‘as tiesiogine to žodžio prasme, užsiliepsnojo! Reikėjo matyti Katherine akis, kurios buvo iškreiptos ir nuostaba, ir baime, ir didžiuliu susižavėjimu. – Kaip tu tai padarei?! – Tai buvo pirmasis kartas, kuomet prieš antrininkės akis kažkas pademonstravo tai, kad būdamas vampyru, gali daryti tokius, protu nelabai suvokiamus dalykus. Šį nedidelį epizodą suvirškinti darėsi labai sunku, ir vertė mintyse užduoti sau klausimą, „kas tu iš tikrųjų?“. Ji to neištarė balsu, bet velniai griebtu, iš to persikreipusio veidelio, galima buvo suprasti ir be žodžių. Liūdesys ir apmaudas, kurie atsispindėjo Redford‘o veide, toli gražu nesukelė tokios reakcijos, kaip kad jo pirotechniniai gabumai. Bet Katherine tiesiog negalėjo imti ir spoksoti į jį šitaip akivaizdžiai, šitaip geidulingai. Susipurtė, delnais nusivalydama nuo savęs visą nuo sienos nutrupėjusį cementą, iš pažiūros pasitraukdama šalin, lyg tikrai būtu paklausiusi patarimo, kuris buvo išsakytas beveik prašymo forma. – Man tik įdomu... – Nepasisukdama į Sebastian‘o pusę, ji šiam nematant šyptelėjo, bet tik todėl kad jau dabar buvo be galo patenkinta tuo, ką ketinusi pasisakyti. – Jei tu taip nekenti savęs už tai kad esi nemirtingas, kad turi amžinybę daryti klaidas ir gyventi taip, kaip tik norisi. Kodėl vis dar neišgeri to mistinio serumo, kuris atimtu iš tavęs nemirtingumą? – Pasisukdama į pašnekovo pusę, Katherine vėl savo veide suformavo tobulą „poker face“ išraišką, netrūkus net kilstelėdama antakius, dėl to kad žinanti kur kas daugiau, nei jis pats. – Oo, tik nesakyk, kad tau niekas to nesakė? Vau, manau tavęs lauks labai rimtas pokalbis su „draugučiu“, juk jis geriau nei kas kitas žino, kad vaistas nuo nemirtingumo yra, ir jau ne kartą buvo tinkamai panaudotas. Kvepia vyriška drama. – Prunkštelėdama, Katherine žengė vos vieną žingsnį atgal, pamerkdama Sebastian‘ui akį. – Kai sutiksi „vaistą“, perduok šiai kad aš jau netoliese. Iki susitikimo, Sebastian‘ai.


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Minėtosios paros eiga kaip niekad atrodė išskirtinė. Juk pradinis Katherine planas tebuvo puikiai leisti savo likusį mirtingą laiką, nežiūrint į pasekmes, o tai reiškė kad dienotvarkė susidėjo iš: nesibaigiančių vakarėlių, vilionių kurias taip dievino, trumpalaikių žaidimų ir nesibaigiančios pozityvios nuotaikos. Kažkaip stengėsi atsigauti, nekreipdama dėmesio į tai, kad jos kūnas tuo metu visgi turėjo savo limitą. Tačiau į tai kažkaip nebuvo kreipiama per daug dėmesio. Tiesiog garbanės manymu, nebuvo galima nuoskaudas užgydyti apsikabinus ledų kibirą ir žiūrint visai suvirškinamas televizijos laidas. Kaip tuo metu populiarusis „The Walking Dead“ ar tas pats nesąmoningas „Charmed“, kurį televizija ypatingai mėgo kartoti. Ji troško patirti kuo daugiau nepamirštamų, lengvabūdiškų akimirkų. Tačiau mažiausiai galėjo tikėtis pažinties su vampyru, ar tuo labiau nakvynės jo išsinuomoto viešbučio kambario, lovoje. Tačiau gal tai ir nebuvo labai prastas dalykas, jei moteris labai greitai nusprendė dar pasitrinti šio susilaikančio ir pavyzdingo vyro gyvenime? Tiesa, neplanavo jo atžvilgiu išskėsti savo dailias kojas, tai greičiau gavosi visiškai spontaniškai. Juk te norėjo erzinančio, iš proto vedančio žaidimo, o ne tam tikro keršto savo būsimam sutuoktiniui. Tiesą pasakius, būdama su Redford‘u ne karto nebuvo pagavusi save ties mintimi apie tai, kas jos laukia ar ieško. Tuo metu tai buvo visiškai neaktualu. Na nieko keista, į savo „žaidimus“ žiūrėjo labai atsakingai. Juk negalėjo leisti kad naujasis „žaisliukas“ atgautu budrumą ir visiškai lengvai apžaisdamas ją, išsiaiškintu tiesą. Incidentas duše buvo tiek pat drąsus, kiek ir jaudinantis. Visgi moterims geriau, jų susijaudinimas nėra toks akivaizdus, kaip vyrų, todėl atitinkamu metu galima viso labo nutaikyti tinkamą veidelį ir apsimesti kad tau neva nerūpi. Nesitikėjo kad Sebastian‘as vos per akimirką įgaus pakankamai drąsos, kad pasirodyti duše, kuomet ši dar nebuvo apleidusi kabinos. Šiltas, kone karštas vanduo jau spėjo jos pakankamai įdegusiai odai įgauti kiek rausvą atspalvį. O tai kaip stangriais ir šiek tiek sukietėjusiais speneliais varvėjo vanduo... ...Ne vienas vyras yra sakęs, kad šis vaizdas yra pakankamai užburiantis, į tai galima žiūrėti iki tam tikros akimirkos, kai sveikas protas paprasčiausiai aptempsta, ir tu nebe gali susilaikyti. Priešingai nei Sebastian‘as, Katherine atvirkščiai, labai noriai nuleido akis ir netgi su pastebimu susižavėjimu nužvelgė jo formą pakeitusį „draugą“ (nu tik nereikia sakyti kad moterims vyriškas organas atrodo negražus, ne tas amžius bliamba. ;DDDD). Šokiravo jo drąsa, tačiau ne tiek, kad imti ir susikuklinus išlėkti lauk. Tą padaryti privertė šaltas vanduo, kurio, būdama mirtinga, Pierce paprasčiausiai negebėjo atlaikyti. Šaltis buvo kažkas, kam pasipriešinti ne taip paprasta. Visgi, išlėkdama iš dušo kabino, na tiesiog specialiai, mat nesusilaikė, savo įkaitusiu nuo vandens klubu, „užkabino“ jo stovėjusį penį. Nesivargino likti vonioje, nors vienu metu tikrai liko sužavėta tuo, kaip meistriškai vyras ją išganė lauk. Pasiimdama savo numestus drabužius, bei jau prie pat lovos, viską ant savęs sugrąžindama, galiausiai dar kartą akis į akį susidūrė su jau iš vonios patalpos išėjusiu Sebastian‘u.
Jųdviejų pokalbis nebuvo labai reikšmingas, mat abi unikalios asmenybės te apsikeitė keliomis paviršutiniškomis frazėmis, it nuoširdžiai planavo sutaupyti laiką, investuojant jį į kiek svarbesnius dalykus. Ir jei ne Redford‘o greitumas, galimas daiktas kad išėjęs iš vonios penkiomis minutėmis vėliau, būtu suradęs tik tuščią kambarį, kuriame net nebūtu paliktas koks nors atsisveikinimo raštelis. Nemėgo visų tų atsisveikinimų, nesvarbu ar jie būtu tik iki kito susitikimo, ar pavyzdžiui amžiams. Tačiau vyras pasirodė laiku, kas suteikė jiems galimybę pratęsti pažintį, kuri toli gražu nebuvo pradėta labai banaliai, o tai reiškė kad ir tęstinumas bei pabaiga neturėjo būti labai jau paprasta. Juk taip ir buvo, tiesa? Negali tikėtis kažko labai nuspėjamo ir nuobodaus, kuomet į vieną vietą sukiši visiškai katastrofiškai skirtingas, tačiau savitai ryškias asmenybes. Pasiūlymas keliauti į verslo susitikimą neatrodė labai jau viliojantys, jei taip tiesiai kalbėti. Kažkaip pirma mintis, kuri šovė Pierce į galvą, tai kažkoks snobiška vyriškių susitikimas, kuriame yra aptariami verslo aspektai, gal pasirašomas ar pasižadamas pasirašyti sandoris. Bet, jei tame susitikime būtu tokia asmenybė, kaip kad fatališkoji garbanė, gal nuobodu nebūtu? Tuo labiau, Sebastian‘as vizualiai atrodė labai patrauklus, tai kodėl velniai griebtu nepasilinksminus kartu su juo? Galiausiai, jai patiko būti dėmesio centre, ir kažkaip pati nuojauta kuždėjo, kad kitaip ir būti negali. Tamsiaplaukė sutiko su pasiūlymu, viską aiškiai sumesdama į „Sebastian‘o orientacijos gelbėjimo operaciją“. Pasikeldama nuo spintelės kažkokį lapelį, netrūkus susirado ir rašiklį. Tuomet tereikėjo visai ne daug laiko, kad gražus jos raštas papuoštu lapą adresu, kur Redford‘as galėtu ją pasiimti. Tai buvo gana turtingas rajonas, kuriame tuo metu buvo apsistojusi Katherine. Tiesa tame, kad namas priklausė jai. Tikriausiai nereikia labai daug spėlioti, kad panašų turtą gavo ne bulves sodindama, o grynai už savo gražias akis. Namas buvo visiškai tuščias, dėl kažkokios neaiškios priežasties garbanė nemėgo aplink besisukiojantį pagalbinį personalą, ypatingai jei negali jam liepti daryti kas jai šauna į galvą. Plius, po triukšmingų vakarėlių mėgo grįžti į tuščius namus, bei pasiduoti miegui, kuris nebus ne kieno trukdomas. Ji apleido Sebastian‘o kambarį, prieš tai, viso labo savo lūpomis paliesdama jo lūpas, tačiau netiesiogiai, o jų nedidelį kamputį. Tiesiog, be kokios nors labai stipriai užslėptos priežasties, kurią derėtu pradėti kapstyti.
Vakare, jau sutartoje vietoje ir sutartu laiku, pirmam vampyrui buvo atverti vartai, leidžiantis „įvaryti“ transporto priemonę į vidų, nepaliekant šios kur nors prie kelkraščio, kas atrodytu visai ne mandagu, turint omeny tai, kad šis rajonas nebuvo panašus į kokį nors paprastą, kur svečiai savo mašinas turėtu nudrėbti ten, kur užmato vietą. Jam pasiekus lauko duris, šios plačiai atsivėrė. Tiesa pasakius, tokioms kaip Katherine Pierce tikriausiai labai gerai atrodytu net bulvių maišas, užmautas vietoje suknelės. Bet dabar, ji atrodė tiesiog atimanti žadą. Kaip visuomet, kruopščiai sutvarkytas veidelis, kuris akcentavo dėmesį į tas rudas akis. Šampaninės spalvos suknelė, vietomis padabinta svarovskių kristalais, kuri ne vien jai be galo tiko, tačiau ir labai puikiai paryškino visas moteriškumą išduodančias linijas. Tiesą pasakius, ji atrodė tokia dieviška, kad vargu ar pasakytum kad ši mergina yra ta pati alkoholio padauginusi nepilnametė, kurią sutikai klube. Banguoti plaukai tvarkingai įrėmino jos veidą, kuriame purpsojo maloni šypsena. Stengėsi elgtis pavyzdingai, bet tik iki tam tikro laiko tarpo, kuomet vėl su didžiausiu taifūnu pademonstruos savo būdą. – Tik pasižiūrėkit koks jis pasitempęs. Galiu pasakyti kad mane ypatingai jaudina vyrai, vilkintys kostiumą? Tai tik komplimentas, atsipalaiduok. – Tikrai nepagalvodama apie tai, kad gėlęs Sebastian‘as žada įteikti jos nesamai motinai, kuri žuvo prieš tiek amžių, klad dabar nebūtu galima rasti net menkiausio pėdsako apie tai, o dar blogiau, tam vyriškiui, su kuriuo turėtu susitikti dar šį vakarą. Bet buvo tam pasiruošusi, velniai griebtu, kažkaip negalėjo tikėtis kažkokio kitokio jo žingsnio, kaip džentelmeniškumo protrūkio. Gal vėliau dar ir automobilio dureles jai atidarys? Tai būtu jo stiliau žingsnis. Mostelėdama ranka, moteris gana mikliai perėmė tas gražias bei kvapnias rožes, kuomet pasisukdama ant kulno (žinoma, kuris vėlgi buvo gana aukštas), pamerkė puokštę ant prieškambario spintelės, pastatytoje vazoję. Juk sakiau, ji to tikėjosi! – Duokš tą grožį, kitaip man teks tave prikulti, nes neketinu jomis dalintis dar su kuo nors. – Specialiai neįsileido Redford‘o į namus, visai ne todėl kad būtu pamiršusi apie būtiną „pakvietimą“, greičiau todėl, kad tai te buvo viso žaidimo dalimi. Sustodama prie veidrodžio, Katherine dar spėjo užsidėti deimantinius auskarus, kuomet galiausiai iš pastato išėjo savarankiškai, kaip tik žaismingai pirštu pamaskatuodama priešais vampyro veidą. – O ne ne ne, kad ir koks tu ir tavo draugas esat žavūs, į mano namus neužeisit. Ką gali žinoti, gal imsi ir paskui vidury nakties sugalvosi užsukti, bei iškrypėliškai į mane miegančią žiūrėti. – Aišku nieko tame rimto nebuvo, bei tai kuo puikiausiai atsispindėjo Marissos, tiksliau Katherine veidas. Ir toliau elgėsi taip, kaip jai tinkama, kuomet nieko nelaukdama įsikabino į vampyro parankę, kad visas šis išpuoselėtas „fancy as fuck“ reikalas atrodytu įtikinamesnis.
– Prieš ten nuvykstant, ar turėčiau ką nors žinoti? Tam, atvejui jei būsiu užkalbinta. Ar apsimesti viena tų tuščiagalvių tėtukų dukryčių?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 11 05, 2016 8:26 am

Nuo visos Katherine vaidybos kūnas nedideliais pagaugais ėjo. Sunku atsipalaiduoti moters draugijoje, kuri elgiasi taip, kad nesuprasi: ji nuplėš tau drabužius, nuvers ant žemės ir apžergs savo ilgomis kojomis ar išplėš širdį tiesiogine ta žodžio prasme. Juk moterys, kurioms teikdavo pirmenybę būdavo visai kitokios. Salonina, Rebeka... Ir štai turime tariamąją Marissą, kuri yra visiška pastarųjų priešingybė. Ne, ne išoriškai, nes visos Sebastiano damos vienokiu gyvenimo periodu užėmusios ypatingą kertę širdyje buvo akivaizdžiai labai dailios. Būtent vidinis turinys Katherine šitaip išskyrė iš nedidelio vampyro širdies draugių sąrašo. Iš visų nuodėmingų impulsų kūniškų malonumų troškimą jam suvaldyti visuomet atrodė lengviausia. Kas kitas, jei ne kraujas ir seksas geriausiai apibūdina nemirtingųjų nakties padarų rasę? Visuomet rasdavo kuo užsiimti, kad seksualiniai vienišo (dažniausiai) vyro poreikiai būtų nuslopinti. Be to, jei jau labai klynas panyžta taigi yra būdas nuleisti garą neišeinant iš namų, nesiveliant į jokius bendravimus ir netgi nepaliekant darbo kėdės, cha! Žodžiu šio klausimo tikrai nesvarstė kaip problemiško. Ir visgi Katherine buvo vienintelė moteris, kurios kūno Sebastianas būtent ir geidė, kas tikrai versdavo jį iš naujo persvarstyti savo asmenybę, kurią tikrai laikė nuspėjama ir kone vienareikšmiška. Vyras pats kuo puikiausiai žinojo, jogei tas "gyvenimas po akmeniu" nėra tai, ką būtų pasirinkęs jei atviriau kolaboruotų su savo paties norais ar įnoriais. Visuomet traktavęs savą gyvastį kaip kenkėjišką, bloga menančią bei nešančią, Redford'as nė pats nepajuto kaip slegiamas gėdos, kaltės nutempė save į labai nuobodžią kasdienybę, tarsi drausdamas būties pasimėgavimą it to paprasčiausiai būtų nenusipelnęs. Būvimas vampyru ir totalus "chillax'as" jam tikrai atrodė kaip du tarpusavy nederantys dalykai. Juk užtekdavo tik labiau atsipalaiduoti ir atrodytų viso pasaulio dangus užkrisdavo ant šio nemirėlio. Tačiau Marissa įnešė į jo gyvenimą chaoso, ugnies, nepaaiškinamai traukiančio keistumo. Pakęsti tą nykią savo nebūtį jam darėsi sunkiau, ir sunkiau, net jeigu vedimas itin racionalaus požiūrio kuo puikiausiai nutuokė, idant jojo darbas tikrai nėra beprasmis. Jautėsi tarsi pažabota stichija trokštanti išsivaduot, bet vidiniai priekaištai turėjo svarbesnį balsą formuojant Sebastiano ėjimus kasdieniniame gyvenime. Greičiausiai jei ne buvusios mylimosios mirties spektaklis, Katherine būtų palaužusi graiką, pamačiusi jį visiškai kitokį. Galbūt ji net būtų pasilikusi?.. Visgi gerai, kad nepasiliko. Kai jų egzistencijas sujungusios likimo šakos išsiskyrė abu veikėjai per vampyriškai lašui prilygstančius 5,5 metų begalinėje laiko tėkmės upėje patyrė kažką gero, vertingo. Katherine tapo motina (dar kartą (?)), išgyveno stiprią, tikrą meilę vilkolakiui ir jos pabaigą, kuri Petrovą padarė neabejotinai stipresne. Sebastianas tuo tarpu išsprendė profesinio užimtumo klausimą, atgavo savo šitaip dievinamą moterį, sugrąžinusią galimybę vėl tapti šeimos žmogumi, jis vėl tapo gyvas, laimingas, bet tuo pačiu ir sklidinas baimės kaip niekuomet iki tol. Jautė klaikų tikimybės šaltį sukantį ratus aplinkui, tykojantį, kad visas šis džiaugsmas tragiškai pasibaigs greičiau, nei vyras spės susivokti. Nelygu būtent dabar išgyventų tą apakinantį, rožinį, svajingą sapną, kuris palengva išsisklaidys palikdamas šiurpios realybės likučius.
Susiraukia vien nuo to vaizdo, kaip pašnekovė sureaguoja į Redford'o kiek anksčiau balsu išreikštą ir, tiesa, be galo taiklią pastabą. Pierce aura atrodė tokia didelė, tokia slegianti, kad dievaži vien nuo to jautėsi nemaloniai, tarsi jam būtų grasinama kiekvieną karčią sekundę. Ar vyrai bijo stiprių moterų? Gal, gal kai kurie. Tiesą sakant Sevastianos šiuo atveju kur kas labiau gąsdino tikimybė, jog Katherine žodžiai gali išsipildyti. Kad ši tamsi, nuodinga gyvastis ir vėl ras būdą suleisti savo aštrius, žudikiškus, juoda spalva nulakuotus nagus į nusistovėjusią, pagaliau iš ties džiuginančią, bet porcelianu dengtą pirmojo vampyro būtį ir vėl norėdama nekaltai pažaisti. Tačiau dabar lyginant su 2010ųjų Sebastianu, šis laiko tėkmei vizualiai nepasiduodantis vyras žinojo ko galima iš Pierce tikėtis ir tai buvo didžiausia, nors ir tikrai nespecialiai padaryta (kaip gi būtų galima tikėtis tokių likimo vingių?) jaunos moters klaida. Nes Redford'as bus pasiruošęs. Nelaimės, praradimai, netgi klaidos visuomet darydavo graiką stipresniu. Ir Katherine tikrai nebuvo ta klaida, kurią norėtų kartoti, kad ir kaip įtikinamai ši mokėtų apie save pranešti, save pateikti. Pierce klydo ir Sebastiano išraiška puikiai parodė, kaip "rimtai" vertina jos žodžius, nuskambėjusius netgi kiek grasinamai. Jo gyvenime nėra vietos Petrovos giminės linijos atstovei. Nėra net menkiausio troškimo, kad būtų kitaip. Ir jau vien dėl to, kad ilgainiui pakitusi, kadaise tikrai labai didelė Varias arogancija virto savimeile, kuri tikrai buvo užgauta visų tų Marissos triukų.
Iš pat pradžių net nesuprato apie ką dabar Katherine vapanti. Meilė? Kokia dar meilė? Natūraliai dėjosi šiek tiek sumišusiu, kol galiausiai "daeina", jog pats bus kažką negero leptelėjęs iš to jaudulio, nepasitenkinimo. Turėjo sau dar kartą priminti ką IŠ TIESŲ jautė Marissai. Pasijautė dar nepaprasčiau kai suvokė, idant pats nežino kas tai buvo per jausmas. Mat šis buvo visiškai kitoks. Ji nebuvo tarsi antra jo paties sielos pusė, pirma jo gyvenimo moteris, jo vaikų motina, kaip Salonina. Ji nebuvo iš miegų prisikėlusio, archajiškos kilmės vampyro gelbėtoja, kelrodė žvaigždė, per nauja gyventi, mylėti išmokusi Rebekah. Hm... Katherine Pierce fenomenas jam pačiam nebuvo suvokiamas. Patyręs ir sėkmingai išgyvenęs jį Sebastianas vis vieną nežinojo, nesuprato tų emocijų, kurias paskyrė šiai moteriai ir tų, kurios pasiliko. Neketino, nenorėjo net gilintis. Suvokimas, kad vėl nori tai išgyventi būtų pragaištingas. Vyras demonstratyviai pavarto akimis garbanei bandant su žemėmis maišyti jo jausmus. Ar ji tikėjosi, kad dėl to pasijaus bent kiek įžeistas? Lygiai tiek pat, kiek Petrova spinduliavo "kalės" tendencijomis, Redford'as skleidė orumą. Net graiko laikysena kuo puikiausiai tą įprasmino. Vyras tikrai leido sau piktintis, tas akivaizdu, BET niekuomet nebūtų leidęsis trypiamas. Jo lūpose netikėtai išsiraito žaisminga, guvi, tačiau ironiška šypsenėlė.
- Nesuprask manęs klaidingai, garbane,-Sebastianas kaip tik buvo priartėjęs ir viskas vien tik tam, kad smiliumi išilgai paliestų arčiausiai Katherine veido buvusią plaukų sruogą,-Galėčiau lažintis iš dėžės IV(AB), kad priversčiau tave pajausti, kaip tau linksta keliai. Visai kaip tą akimirką, kai išdygau priešais tavo veidą, nes norėjai nukept mano draugą,-neketino ilgiau apsimetinėti, idant Pierce reakcija vyro liko nepastebėta, o jos visiškas abejingumas jam neatrodo toks jau ir visiškas,-Jei tau taaaaip būtų patikę tik tai kokios formos yra mano subinė nebūtum ištvėrusi su manim net tų metų,-elgėsi labai netipiškai sau. Atrodė neįtikėtinai savimi pasitikintis, o tos salsvos vyriško viliojimo natos nebuvo būdingos susilaikančio Sebastiano asmenybės pobūdžiui. Graikas flirtavo,-Bet man patinka kaip įtikinamai stengiesi parodyti, kad šį mūsų susitikimą grįžusi namo pamirši kaip kažką visiškai nereikšmingo. Kažkodėl intuicija man kužda visai ką kito,-neįtikėtina kaip gerai jam tiko ši pasipūtėliška fizionomija!- Ir a-a,-paveduoja pirštu priešais pat dalilią Katherine nosytę parodydamas kaip labai (ir kaip manieringai) jis nepritaria pašnekovės įvardinimui, esą iš Sebastiano yra niekam tikęs vampyras,-Tavo bandymas mane sumalti darosi desperatiškas, nepagrįstas. Pati žinai, koks likimas būtų tave ištikęs jei ne tuzinas eksperimentų su mano krauju ir vienas iš jų, kuris tapo sėkmingas,-išsilenkę ir žemyn "pavažiavę" vyro antakiai suformuoja ganėtinai piktą išraišką. Ji kuo puikiausiai žinojo apie ką vyras užsiminė. Galėjo dėt galvą nukirst, jog tai buvo dar viena jų paslapčių,-Bet manęs nestebina kokia esi nedėkinga. Jei būtų priešingai su tavimi tikrai būtų mažiau įdomu ir susilauktum tikrai mažiau dėmesio,-mesteli tebedemonstruodamas įmantrią, dirbtinę elgseną. Tada plačiai išsišiepia, tarsi prie sėkmingos savo kalbos būtų pabaigoje pergalingai iškėlęs kumštį.
Ne, Sebastianui nereikėjo ieškotis "tos vienintelės", nes ji kiek pamena visuomet figūravo vyro gyvenime. Kai buvo išstypęs, bet velnioniškai ambicingas vaikėzas. Kai tapo nuožmiu, savo amatą meistriškai įvaldžiusiu romėnų kariu. Galbūt jo ir Saloninos gyvenimas tikrai atrodė pastovus, kartais net nuobodokas, nes nuotykių ištroškusi jauna aukštuomenės moteris buvo priversta rūpintis pametinukėmis dukterimis, kai tuo tarpu pono Varias profesija įstumdavo jį į nuotykių bei pavojų ratą, tačiau tai buvo tikrai reikšminga. Tai buvo vienintelė patirtis Sebastiano gyvenime, kuri reiškė jam tiek nesuvokiamai daug. Kuri davė daug, kuri daug paliko. Turėdamas šalia savo Saloniną jautėsi galintis kalnus nuversti, o gerokai pasikeitę laikai nebejotinai suteiks graikei galimybę visapusiškai išpildyti ir savo ilgai stelbtą, spalvingą ir netgi karštakošišką asmenybę. Ateitis pagaliau džiugino. Mintys apie ją teikė vilties. To Redford'ui tikrai užteko, kad nebesijaustų toks... pasigailėtinas.
Parodyti save, tikrąjį save garbanei galbūt ir nebuvo tokia jau gera mintis, tačiau tokie atvejai tapdavo išimtimi jau vien dėl to, kad vyras negalėjo to kontroliuoti. Pernešti vampyrizmą jam visada atrodė kur kas sunkiau, nei Mikaelson'ams ir jų sirebond'o vampyrams, kurie atsipūtę gurkšnoja viskį ir aplamai į nemirėlius tampa panašūs tik kai padaro TĄ veidą. Sebastianas tuo tarpu ne tik atrodė, bet ir buvo visai kitoks. Kiekvieną sekundę besisukinėdamas tarp žmonių jis turėdavo kontroliuoti kūną, kuriam nereikia kvėpuoti, mirksėti, kuris yra šaltas, negyvas, sustingęs, pilkšvas ledo luitas. Todėl dažnai atrodydavo nervingas, kažkoks... nenatūralus. Netgi robotiškas. O visgi Katherine turėjo garbės pažinoti jį, nemirėliui nereikėjo mesti ant savęs to apsimestinio apvalkalo, kuris vizualiai paverstų jį žmogiškai spalvingu. Nuo pat jų pažinties pradžios galėjo būti tikras. Gilus deguonies pompavimas, kone švokštimas niekada nepadėdavo graikui nusiraminti. Nepadėjo ir šį kartą. Kas keisčiausia (ir netikėčiausia) teigiamai pasidarbavo būtent panelė Pierce, kurios oro suvirpinimas balsu akcentavo neįtikimą naujieną. Apvalumą bei žvalumą įgavusios Sebastiano akys kaip mat susminga į smulkų, klaidingai nekaltą garbanės veidą.
- Ir vėl tu mane maustai, Katherine,-drebia šiurkščiai, vyro balsas trūkčiojo. Vis dar negalėjo atsigauti nuo šoko,-Ar maustai?-nebe taip užtikrintai prideda tamsiaplaukei nusprendus pademonstruoti savo nugarą. Ši žinia tikrai atrodė per daug neįtikėtina, kad būtų tiesa. Negi tikrai egzistuoja sprendimas visų tų problemų, į kurias Redford'as negali rasti atsakymo? Iš kitos pusės pasitikėti Katherine Pierce gali tik visiškas besmegenis. Sutrikęs vampyras leidžia garbanei pavinguriuoti klubais keletą metrų, o tuomet žybtelėja atsidurdamas prie pat merginos. Drąsiai stipria vyriška "letena" pačiumpa nemirelę už riešo parodydamas aiškius okupacinio stiliaus ketinimus,-Jei vaistas tikrai egzistuoja padėsi man jį gauti. Dabar,-griežtas tonas puikiai išdavė, jog į derybas Sebastianas veltis akivaizdžiai nėra pasiruošęs. Negalėjo numalšinti to jaudulio, besirangančio krūtinėje. Nenorėjo pradėti svaigti kaip super-fucking-cool būtų vėl tapti mirtingu, kol savomis akimis nepamatė, kad tai tikrai yra įmanoma. Kad įmanoma yra didžiausia jo svajonė. Redford'as dar tada nenutuokė ką bendra vaisto klausimas turi su Dean'u, nesigilino. Taip ar taip didžioji dalis Katherine šnekų jam atrodė kaip visiški lepsusai. Jautėsi toooks sužadintas, kad jam iš esmės tapo nemotais, jog ką nusprendė padaryti pirmiausia, tai pavogti automobilį. Nes, na čia atvyko su bičiuliu, su jo "Impala". O jeigu sugalvotų pas medžiotoją parsirasti, kartu su savimi atsitempęs ir panelę Pierce... Greičiausiai Winchester'is išsiimtų beisbolo lazdą ir padarytų Sebastianui tą patį, ką Glenui padarė Negan'as. Ir vien tik už tai, kad veliasi su Katherine į kažkokius reikalus. Tikrai nepagalvojo apie tai, kad Dean'as šakotis pradėtų vien dėl to, kad Redford'as su Pierce ketina nuleisti šiek tiek kraujo jo buvusiai žmonai. Juk bičiulis žino koks neprognozuojamas Varias yra kuomet pajunta šviežio kraujotakos skysčio kvapą. Neketindamas pakęsti kažkokių garbanės atsikalbinėjimų ar muistymųsi ir šiaip pradėdamas elgtis itin skubriai, persimeta jauną moterį per petį, greičiau nei suspėtum mirktelėti sugrįždamas atgalios prie naktinio klubo teritorijos. Čia Dean'o nebebuvo, žinojo tai, jautė, dėl šios priežasties ir sugrįžo. Nesuteikdamas Katherine malonės galėti pajudėti ar išsivaduoti, užmato artimame horizonte stovintį baltą 2016-tų BMW X6 automobilį, kurį ir pasiekia vis dar naudodamas neįtikimą vampyrišką greitį. Reikalas tas - nežinojo, jog ši transporto priemonė priklauso būtent Pierce, o Sebastiano ketinimai buvo sutelkti į mašinos nuvarymą. Greičiausiai tamsiaplaukė nespėjo net susiprasti kaip greitai Redford'as išdaužo vairuotojo pusės stiklą, manydamas, jog taip įsigaus į vidų. Slapta aistra bereikalingai niokoti automobilius, matyt, niekur nebuvo pradingusi.
- Tu vairuosi,-įsakmus vyro tonas lieka dedikuotas garbanei, kai nemirėlis padaro mažą pauzę tam, kad išsiimtų mobilųjį pradėdamas rašyti žinutę Dean'ui.
"Mieloji, manęs nelauk. Iškilo vienas neatidėliotinas reikalas. Yep, Katherine tikra kalė. Kaip ir maniau. Kaip ir tu sakei."


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Ji skaitė Sebastianą kaip atvirą knygą. Ji puikiai, o ir labai greitai perprato jo elgseną, manieras. Ir visgi nesielgė taip, kaip Redford'as galėtų tikėtis. Na, iš pažiūros pasiturintys, vieniši verslininkai vienišų jaunų merginų yra išgraibstomi greičiau, nei gali išskemenuoti žodį "išgraibstomi". Klasikinis Tomo Ford'o kostiumas nemirėliui tiko idealiai, tačiau kad ir koks patrauklus galėjo bepasirodyti, Marissa jį pranoko keliomis dešimtimis kartų. Atrodė, jog jai net nereikia ypatingai stengtis, kad savo grožiu pritrauktų vaivorykštes ir miško gyvūnėlius, visai kaip iš vieno tų senųjų Disnėjaus animacinių filmų. Akimirką tikrai atrodė apstulbintas, akivaizdžiai suteikdamas tinkamą įvertinimą merginos išvaizdai. Tačiau ji tikrai buvo prie to pratusi, veikiausiai net nebuvo linkusi tą kaip nors vertinti. Ji elgėsi tarsi būtų nepasiekiama ir tas iš tiesų audrino vaizduotę, darė šią moterį geidžiamesne.
- Tokiu atveju galėtum pasirinkti kitokį veiksmažodį. Ne "jaudina", o "žavi",-pasijaučia kaip koks sensėjus, kuomet netikėtai sugalvoja pataisyti stilistinę Marissos klaidą ir tą akimirką jųdviejų amžiaus skirtumas jam pasirodė iš ties akivaizdus. Šiaip jau nežinojo, kad Katherine Pierce (tiksliau Katerina Petrova) gimė 1492ųjų Bulgarijoje gi ir jos oficialus būvis žemėje pranoksta paties Sebastiano tuo metu išgyventus 246. Visgi gyvenimas pradėjus egzistuoti keliems šimtams metų prieš Kristų buvo daug sunkesnis, nei dabar. Žmogus greičiau susidėvėdavo, susendavo. Vampyru paverstas buvo kai ėjo 32uosius savo metus: nebebuvo jaunas, buvo patyręs daug fizinių sužalojimų, traumų, sunkiai valdė kairiąją savo ranką. Atrodė suvargęs. Ir visgi Sailo atliktas uždraustas burtas, vienas tų, kuriuos Horatius saugojo Ambrose šeimai priklausančiose knygose, tiesiogine ta žodžio prasme prikėlė Sebastianą naujam gyvenimui. Išnyko randai, menę apie praėjusį gyvenimą, tuzinus kovų, iš kurių vyras išnešdavo gal ir ne visai sveiką, bet gyvą kailį, visi tos sunkios, senovinės būties pėdsakai.
- Oh, Marissa, dėl šito tai tu nesijaudink. Ne tik šios gėlės...-pradėjęs atsakomąją kalbą trumpai nutyla, kuomet puokštę garbanė ūmiai privatizuoja. Tiesą sakant jam patiko tas merginos agresyvumas, blogos mergaitės imidžas,-...bet ir visas mano dėmesys aplamai šiandien priklauso tau. Jei nesitikėtum to, spėju būtum ne taip išsipusčiusi,-užbaigia žaismingai mirktelėjęs kompanionei akimi. Sebastianas neišlaikęs nusijuokia. Marissos komentarai tikrai pataikydavo ten kur reikia.
- Tu niekaip negali išmesti iš galvos to prasto filmo, tiesa?-pakraipo galvą, atseit "aja jaj". Jo veide trumpam nugula mąsli išraiška, kai Marissa pasidomi kaip gi ji turėtų elgtis šį vakarą. Iš vis keista, jog sulaukia tokio klausimo. Pro Redford'o susimąsčiusiai papūstas lūpas galiausiai išsprūsta žodžiai, vieninteliai kurie jam pasirodė tinkantys:
- Tiesiog būk savimi-charizmatiškas vyras žavingai nusišypso, maloniai atkišdamas savo šio vakaro palydovei alkūnę. Kokia klaida buvo taip pasakyti!
Kaip Katherine ir tikėjosi, durelės damai lieka atidarytos (pas McLaren'ą jos atsidaro iš apačios į viršų, aut.past.). Negalėjo išmušti iš savęs galantiškų manierų ar šiaip natūralios pagarbos dailiosios lyties atstovėms. Polinkį į tai visada turėjo, tačiau itin stiprus bruožas susiformavo tik tada, kai vedė, kai tapo tėvu. Kitaip tariant, kai suvokė, kokį stebuklą padovanoti kiekvienam vyrui gali moteris, jos kūnas. Iki galo deramai nesuprato savo prasmės gyvenime, kol nesusilaukė dukterų, kurios buvo nuostabiausia, kas jam galėjo nutikti. Ir dabar laikydamasis tų pačių iš jo kaip žmogaus metų atėjusių standartų tik dar sunkiau suvokė save kaip mistinės, nematomos pasaulio pusės dalį.
Kaip ir manė vakaras buvo paruoštas itin pompastiškai. Asmeniškai jam tai atrodė kaip didelė beskonybė. Dideli ponai susirenka, kad pasidžiaugtų, kokie jie yra dideli. Oficiali atmosfera, prabangūs užkandžiai bei gėrimai, talentingų artistų pasirodymai, į kuriuos niekas praktiškai nekreipė jokio dėmesio... Restorano aplinka jam keistai priminė visą tą Mikaelson'ų stiliuką su jų "masyviais, išraižytais ąžuoliniais stalais" ir kvapu, būdingu karalienės Viktorijos laikų muziejams. Visuomet labiau mėgo modernų stilių, o ne tą visą senovišką prabangą, jam kur kas labiau patiko stiklas, akmuo, minimalizmas, o ne mediena ir tamsūs gobelenai. Henris Groveris nebuvo kažkoks nemalonus, nosį užrietęs tipas. Tiesą pasakius jo vienintelio kompanijoje kažkiek atsipalaiduodavai ir paleisdavai vieną, kitą bajeriuką. Nepaisant to, kad yra didelis, kone natūralus vienišius Sebastianas su žmonėmis bendravo lengvai, nesunkiai rasdavo bendrą šneką, buvo nesunkiai pamėgiamas dėl savo paprastumo. Kita vertus Marissai panašu čia buvo kur kas nuobodžiau, nei vampyrui. Kaip tik tuo metu kai paėjėję į šalį su notaru bandė įtvirtinti įmonių bendradarbiavimo sutartį, iš akių pametė tiek garbanę, tiek Henrį. Dėl pastaro nesirūpino, tačiau Redford'o paslaptingosios palydovės dingimas vyrą suneramina. Tikrai būtų galėjęs tikėtis, kad ji paėmė ir išvarė kur smagiau, kur daugiau judesio ir alkanų, į ją nukreiptų žvilgsnių. Mandagiai paprašęs notaro trumputės pertraukėlės, palieka uždarą ložę, nusileisdamas raitytais laiptais į pirmąjį restorano aukštą. Kankino keistas jausmas. Ne taip jau ir gerai orientavosi nežinomos vietos patalpose, tačiau pasiblaško ir kai jau pradėjo manyti, jog Marissa tikrai bus apleidusi šią vietą...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Sk. 11 06, 2016 6:09 pm

Mes negimstame monstrais, mes jais tampame dėl to kad esame pakankamai stiprūs priešintis sistemai. Katerina Petrova negimė su potencialu būti beširdiškumu spinduliuojančia kale, tai nutiko dėl to kad gyvenimas nebuvo šiai gailestingas. Savo laiku ji turėjo pasirinkimą, plaukti pasroviui būnant tuo žmogumi, kokią ją norėjo matyti šeimos nariai, aplinkiniai, arba pasipriešinti tam ir bent jau vėliau pasakyti kad ji gyveno iš tikro, o ne buvo kažkieno sulipdytas „tobulas portretas“. Ambicingumas visuomet valdė jos asmenybę, kas su metais tapo kur kas labiau akivaizdu. Kuomet šios seserys troško susirasti „tinkamus“ vyrus, kuriems patarnautu iki gyvenimo pabaigos, jauniausia iš jų, Katerina, buvo labiau suinteresuota „pasistatyti“ sau tokį gyvenimą, kuriame galėtu jaustis karaliene. Tačiau priešingai nei visuomet nutinka, ji ne tiesiog tuščiai leido laiką svajodama apie tai „kas būtu, jeigu būtu“. Ji dirbo, statydama savo gyvenimą, savo pačios rankomis. Ir taip, dažnai tai priminė didžiulę klaidų laviną, tačiau ar galima kaltinti tą asmenį, kuris bent jau bando? Taip, lengva teisti, kuomet sėdi susisukus į šiltą audeklą, savo tėvų namuose, be darbo, be ateities. Gyvenimas mėtė šią tamsiaplaukę garbanę į visas puses, tarytum mistinis prakeiksmas iš tikro egzistuotų. Nesantuokinis vaikas, kuris buvo atimtas vos gimus ir vėliau po daugybės metų matymas kaip tavo kūnas ir kraujas miršta (būtina paminėti tai, kad už Nadios mirtį buvo atsakingas vienas iš Lockwood‘ų. Ak, jei tik Katherine būtu žinojusi tai kad jos tuometinio mylimo sūnėnas tai padarė su jos dukra, vargu ar pastarasis dabar būtu gyvas). Nuo ko? Nuo nelemto vilkolakio įkandimo, nes tu neturėjai pakankamai daug valios imti ir paskutinę akimirką skristi per pusę pasaulio tam, kad pulti po kojomis tam asmeniui, kuris nuoširdžiai stengėsi tavo 500 su viršumi metų padaryti sunkiais. Taip, ji padarė ne vieną klaidą. Tačiau niekas iš prieš tai išvardintų dalykų niekaip nepažeidė jos asmenybės, Katherine Pierce taip ir liko stipria, sunkiai, beveik neįmanomai, pažeidžiama persona, kuri gali pasigirti turinti be galo storą odą, kuri yra atspari žmogiškoms ir dažnai mistifikuojamoms nelaimėms. Ji ta, kuri išgyvena, nepriklausomai nuo to, kokią kainą reikėtu už tai sumokėti. Kadangi garbanė stipri, geba išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis, ji net nesistengia galvoti apie viso to kainą. Kuri, pagalvojus yra pakankamai didelė. Smalsu sužinoti atsakymą? Keista, juk jis turėjo „pareiti“ savaime. Vienatvė. Taip, stiprybės kaina yra amžina vienatvė. Juk Sebastian‘as mintyse kurdamas Marissos portretą labai stipriai nenukrypo nuo realybės, kuomet matė ją kaip labai stiprią, niekuo nepasitikinčią ir viską daranti savomis rankomis, moterį. Jis ne klydo, nors niekad ir nepasakė to balsu. O ji, vargu ar kada  būtu pripažinusi tai, kad dėl to, kad yra savimi, vargu ar kada turės stabilų, pakankamai nuobodų, gyvenimo būdą, (ne)žmones, kurie šiai bus artimi.
Tik nereikia susidaryti klaidingos nuomonės ir staiga suvokti mįslingą tiesą apie tai kas iš tikro yra Katherine Pierce. Vargu ar šia žeme vaikšto bent vienas gyvas padaras, kuris galėtu atsakyti į šį klausimą tinkamai. Niekas iš tiesų nežino kas slypi už to fatališko būdo, kuriame yra susiformavusi garbanės asmenybė. Ji nesigaili savęs, tai kodėl turėtu sulaukti tokio jutiminio proceso dar iš ko nors? Dievaži, už pareikštą jai gailestį galėtu nesunkiai išrauti iš prabilusio krūtinės širdį, bei be jokio atgalinio pasigailėjimo sušerti laukiniams šunims. Hm, kalbant apie šunis. Argi ne keista, kad ji visuomet turėjo savotišką „soft spot“ šiems gyviams? Tiksliau ne paprastiems šuniekams, o būtent žmonėms, kurie per pilnatį pavirsdavo paranormaliais padarais, neturinčiais kontrolės? Galima tai traktuoti kaip besaikį norą būti apsuptai pavojaus, kūną pulsuojančiu adrenalinu. Stipriais jausmais, kurie yra kur kas aiškesni, nei ta pati daugumos pervertinama meilė. Juk baimė yra stipresnė, tiesa? Taigi, būdama paprasta vampyre, ji visuomet stengėsi laikytis netoli vilkų, juk menkiausias vieno tokio įkandimas galėjo ją sunaikinti negrįžtamai, mat ji vargu ar eitu prašyti Mikaelson‘o malonės. Per daug žemas žingsnis, tuo labiau tokiai ryškiai ir ambicingai asmenybei, kaip Katherine Pierce. Susidedant su vampyrais, viskas yra kitaip. Taip, nereikia pusti miglos į akis, net tas pats seksas yra visiškai kitoks, mat nemirtingieji turi savybę nepavargti, nesustoti tuomet kai malonumas atrodo gali išskaidyt visas asmens nervines ląsteles į menkiausias, smulkiausias dalelytes. Ką kalbėti apie tai, kad jų kūnai kone sutverti skinti nuodėmingus vaisius. Tai paneigti galėtu tik tie, kurie niekad nėra bandę pasiduoti vampyro įtakai. Jie nėra šventi ir vargu ar turi teisę nuteisti tavo klaidas, mat šios yra nepriimtinos visuomenei. Jie nesišlykšti tavo poreikiais, bei priverčia tavo tikram, vidiniam potencialui išsiskleisti kaip kokiai tik ką pražydusiai gėlei.  Tai tarytum nuodėmingas, ne kiekvienam suprantamas gyvenimas, grindžiamas „Fifty Shades of Grey“ knygos puslapiais. Kai suvoki, kad kiekviena akimirka praleista šalia nemirtingojo tave įklampina į labiau ir labiau ir labiau tamsią, tačiau beprotišku erotiškumu dvelkiančią klampyne. Kur menkiausias prisilietimas, krauju suteptų lūpų prasiskleidimas, šlaunų susispaudimas, pulsacija kuri jaučiama žemiau juosmens... Įkvėpimas, gilus iškvėpimas, aimana, staigus delno susilietimas su išorine klubo dalimi. Dievaži, ką kalbėti apie tai, kad  visą tai juntama tūkstančius kartų jautriau, nei yra gabus žmogiškas kūnas. Ar dabar, bent iš dalies priartėjote prie to, ant kiek nuodėmingai geidžiami yra nemirtingieji?
Būtent dabar stovint priešais pirmą, nemirtingumo „dovaną“ įgavusį asmenį, Katherine vidinis pasaulis kunkuliavo nuo labai įvairiaspalvių jausmų, tarytum ji pati nebūtu galėjusi suvokti, ko labiau nori: suleisti nagus į jos sielos likučius, bei bet kokia kaina pasiimti jį sau, atimant iš tos „šeimyninės idilės“ kurią jis sau susikūrė, nurengti čia ir dabar, apžergti savo ilgomis kojomis ir priminti tai, kad visų pirmą jis yra vyras, kuris pirmiausia turi jaustis geidžiamu, o tik paskui mylimu arba... ...arba sutrypti jo orumą, dar ir dar kartą primenant tai, kad jos pasirodymas jo gyvenime viso labo buvo sadistiškas, savo asmenines ambicijas patenkinantis, „šachmatų“ žaidimas. Žaidimas, kuriame jis net nebuvo individualizuojamas kaip „karalius“, tai yra svarbiausia lentos figūra, kuomet ji pati save laikė „karaliene“. Galinga figūra, kuri gali padaryti kone viską, kuomet yra saugojama visų tų pėstininkų, kurie neleidžia priešams pasiekti jos greičiau, nei bus „numuštos“ likusios figūros. Įdomu, jei vyras stovintis priešais, nebūtu gabus pasipriešinti, kuris variantas garbanei pasirodytu labiau priimtinas? Ką gi, į šį klausimą būtu galima atsakyti tik tuomet, jei jų keliai dar bent kartą susijungtu šį vieną klystkelį, nesvarbu ar tik vienam žvilgsnių susitikimui, ar dialogui panašiam į šį. Sebastian‘as buvo teisus tik dėl vieno dalyko, jis kažkaip veikė savo pašnekovę, tačiau sunku būtu apibrėžti kaip tiksliai. Tai nebuvo kažkoks primityvus, žmonėms suvokiamas fenomenas, tai buvo kažkas kitokio, nepaaiškinamo.
Katherine buvo tikra, galinti visus svarbiausius kozirius nulaikyti savo rankose, priverčiant oponentą pastatyti ne vien savo turtą, sielą, bet ir dabartinį gyvenimą. Bet kas velniai griebtų galėjo pagalvoti, kad kiek kuklumu, džentelmeniškumu ir vyrišku orumu dvelkiantis nemirtingasis gali taip mikliai „apsukti stalą“, kad jos laikytos kortos taptu visiškai nereikšmingomis, pergalę nenešančiomis kortelėmis, iš kurių naudos lygiai tiek pat, kiek iš pamiršto pilno kavos puodelio, kuris praranda savo skonį. Šį kartą Redford‘as sumažino atstumą, šį kartą jis žaidė Katherine mėgstamą žaidimą. Ir reikia pripažinti, jam velniškai tai sekėsi. Ir kas galėjo pagalvoti, kad jis geba flirtuoti, ką? Pierce laikysena buvo nepriekaištinga: tvirtai ant žemės stovinčios kojos, lenkta nugara, į priekį „atkišta“ krūtinė ir tam tikrą susidomėjimą įgavęs veidas. Tai atrodytu įtikinama bet kam, kas negeba it rentgeno aparatas matyti tai, kokie cheminiai junginiai vyksta priešais esančio asmens organizme. „Ir kodėl jis būtinai turi būti toks jaudinantis?“, - mintis, kaip šiltas dušas užliejo tamsiaplaukę, kuomet vampyro nekaltas susilietimas su jos garbana liko palydėtas lėtai nusileidusių akių vokų. Kvėpavimas savaime apsunko, nors ir nebuvo privalomas, tačiau velniai griebtu, tai jau buvo įprotis, tolygus tam, kuomet į burną paimi kramtomą gumą, kurią kramtai tol, kol ši praranda savo skonį. Jautė tą didelį pasitikėjimą savimi, kuriuo spinduliavo šių laikų Sebastian‘as. Velniai griebtu, ar kas nors jam sakė, kad toks jo būdas yra kur kas geresnis, nei tas „pono tobulo“ amplua, kuriuo buvo linkęs dengtis prieš penketą metų? Tylus, kiek specialiai erotiškas balsas nuskambėjo tuomet, kai tamsiaplaukė vis dar nepramerkdama akių, nusprendė nutraukti jo spektaklį. – Tuomet leisk man užduoti tau esminį klausimą, kas tave sulaiko nuo to? Jei neturi abejonės kad gali paveikti mano kūną taip, kaip tau tinkama, kodėl vis dar gaišti laiką tuščioms kalboms? – Jos akių vokai pakilo, kuomet veidą eilinį kartą suvirpino pašaipi šypsena, tokia, kuri vizualiai nuneigė bet kokį, prieš tai pademonstruotą palankumą jo šarmui. Geras klausimas ar tai buvo viso labo vaidyba, ar tikras susijaudinimas nuo to, kad būtent dabar jis priminė tą stiprią, ne kiek jos įtakai nepasiduodančią gyvastį? Lenkta šypsena pradingo, su akimirka, kuomet Katherine dar kartą patapšnojo delnu per jo krūtinę (turi ji problemą liesti pašnekovus, labai nesusireikšminkit. ;DDDD) – Taip ir maniau. Tu vis dar, visai kaip ankščiau sugebi tik tinkamai parinkti žodžius, nei kad jiems panaudoti pagrįstus veiksmus. Sebastian‘ai, tai mano žaidimas, ir tu negali manęs jame nugalėti. – Specialiai pamerkdama jam akį, moteris pasitraukė. Vos per žingsnį, tam, kad jo sukurta emocinė įtampa nebūtu taip stipriai jaučiama. Akių vokai šiek tiek nusileido, sudarydami kiek įtartiną žvilgsnį. Na tokį, kuris pasireiškia, netolygu tu visiškai nepasitiki tuo, kas tau yra sakoma.
Pastabos kurias netrūkus išreiškė Redford‘as žinoma kad neliko  nepastebėtos, tačiau žvelgiant į Katherine, darėsi panašu kad tokio dalyko kaip „dėkingumas“ jos žodyne paprasčiausiai nėra. Šitokį spaudimą palaikė gana apgailėtinu, turint omeny tai, kad būdama su juo, moteris gavo ne ką daugiau / mažiau, nei jis pats. Galima pasakyti, kad tuo metu, kai šie leido laiką kartu, jis vienokia ar kitokia prasme buvo naudingas abiems pusėms. Na bent jau taip buvo linkusi galvoti pati femme fatale. Žinoma, vardan gero spektaklio Katherine galėjo suvaidinti neva būtu labai dėkinga, tačiau ką tas įtikintu? Ji padarė didelę klaidą, kuomet suteikė Redford‘ui galimybę žinoti, ko galima tikėtis iš šios šėtonės ant aukštų kulnų. Demonstratyvus, ir labai hiperbolizuotai išreikštas akių pavartymas privertė dar kartą prasižioti, bet tik tam, kad eilinį kartą paskleisti savo nuodus. – Jei lauki dėkingumo, ak mielas Sebastian‘ai, tu beldiesi ne į tas duris.
Tai buvo paslaptis, kaip ir visas romanas, kuriame jie abu aktyviai dalyvavo, tačiau vadovaudamiesi per daug skirtingais motyvais. Tai ką žinojo Redford‘as apie Marissą, tiksliau Katherine, buvo žinoma tik jai ir jam, bet niekam daugiau. Spėjimą kad tai iki pat šiol tėra paslaptis, patvirtino ir tas nervingas sujudimas, kuomet tamsiaplaukė kištelėdama pirštus į savo plaukus, juos tariamai „sušukavo“. Nukreipiamasis manevras, pasibaigęs tuo, kad moteris mikliai palietė visiškai kitą, jai labiau palankią kalbą. – Mėlynos akys. Taip, be tavo užpakalio man patiko tavo mėlynos akys. Tačiau tai yra viskas, todėl susimildamas nebandyk iššaukti iš manęs atsakymo, kad vėl ėmei mane varginti savo bandymu gilintis ten, kur sekluma. – Neįpareigojančiai trūktelėdama pečiais, moteris pasidabino dabar jau plačia šypsena, bandydama sudaryti vaizdą, kad jam nepavyko iki jos „pasiekti“. Kad visa ši situacija jos gyvenime bus pamiršta, vos tik jie abu patrauks skirtingais keliais.
Pasikeitė aplinka, pasikeitė net kalbos maniera, kuomet abu originalūs nemirtingieji stovėjo skersgatvyje, kuriame vos prieš kelias akimirkas buvo pralietas nekaltos raudonplaukės kraujas. Katherine stovėjo atsukusi savo pašnekovui nugarą, tačiau vien tam, kad jis nematytu to klastingo veidelio, kuris akivaizdžiai buvo „iškreipęs“ jos apgaulingai nekaltą išvaizdą. Švelnus, šiek tiek mirksinčio lauko žibinto atspindys moters veide pabrėžė tai, kaip ji palenkdama galva  nuleido savo antakius, suspausdama lūpas. Tarytum būtu norėjusi susilaikyti nuo noro garsiai nusikvatoti vien dėl to, kad jis taip lengvai imtu ir atsisakytu savęs, vardan ko? Geriausiu atveju šešiasdešimties metų mirtingo, ligoto gyvenimo? Vien mintis apie tai skambėjo pakankamai apgailėtinai, ką kalbėti apie tai kad nemirtingas vyras tikrai, visiškai rimtai to troško. – Ar maustau? – Jos maloniai skambantis tonas dar kartą užpildė aplinką, kuomet atgal nebuvo pratarta ne  vieno žodžio. Kampinė šypsena, bei pakankamai prieštaringi įspūdžiai užpildė jos išorinį ir vidinį pavidalą, kuomet tamsiaplaukė nieko daugiau nepratardama nusprendė kad šiam susitikimui laikas nustoti galioti. Spėjo praeiti vos kelis metrus, kuomet su tuo pačiu, šaltu vėjo gūsiu, Redford‘as atsidūrė priešais. Jo pareiškimas, bei tas stiprus riešo suspaudimas privertė tamsiaplaukę pakelti savo akis, susiduriant su vampyro veidu. – Oh, tik pasižiūrėkit į tai, jam visgi manęs reikia. Visgi, aš šiam vakarui dar turiu planų, tad sukis... Sebastian‘tai, jopšikmat! – Nimirėlės kūnas velgi greitai pakilo į orą, kuomet pirmasis vampyras nusprendė persimesti jos miniatiūrinį, bet labai patraukliai moterišką kūną, per savo petį. Tokia poza buvo visiškai nepatogi, nes nelabai buvo galimybių sukelti jam kokio nors nemalonaus pobūdžio skausmą, apart tai, kad nesusilaikydama Pierce, pakankamai stipriai delnu sutrenkė per jo, taip labai vaizdingai aptartą, užpakalį. – Jei tučtuojau manęs nepaleisi, prisiekiu, kastruosiu tave taip greitai, kad nespėsi net akimis sumirksėti. Sumautas šmaikštuolis... – Savo pažado neįgyvendino, o ir vargu ar kas nors būtu leidęs tai padaryti (Ania mergaitės? Juk Sebastian‘o daikčiukas ne vienai atrodo labai labai jau reikalingas? ;DDD). Tuščiažodžiavimas, kad ir kaip rimtai buvo išsakytas, greičiau liko tik žodžių švaistymu, nei tikrovišku grasinimu, kurį reikėtu traktuoti kaip galimą grėsmę gerbūviui ir fiziniam stoviui. Vaizdas vėl susiliejo, kuomet nuleista ant žemės Pierce, priminė tokią, kuri bet kuriuo metu nesigailėdama galėtu suvaryti kumštį vampyrui į nosį, vien už tai kad jis pademonstravo, labai vyrišką savo charakterį, bet vis vien pasipriešinimą jos norams. Ak, kaip tai žavinga. Winchester‘io nebuvo ne kvapo, gal ir gerai? Kitaip jam būtu tekę pasiteisinti, kodėl jis savo mėgstamam bičiuliui nepasakė tiesos apie „vaistą“ nuo visų, Sebastian‘o manymu, jį slegiančių problemų. Skamba kažkaip visai ne draugiškai. Bet Katherine turėdama progą, būtinai tuo pasinaudos, dar šį vakarą. Juk viskas taps per daug aišku, vos tik Redford‘as įžengs į Elenos namus, savaime suvokdamas tiesą, kuri buvo slepiama nuo jo, tikriausiai ne vieną ir ne dvi pažinties dienas. Bet, tai nebloga pamoka. Visada reikia mokėti rinktis draugus tinkamai, o ne todėl kad iš pažiūros visai neblogai sugulė bio-laukai (don‘t be mad, man tikrai patinka jų draugystė, bet Katherine yra Katherine, toli gražu ne aš. ;DDDD). Nespėjo net sureaguoti, kuomet nemirtingasis išdaužė jos nuosavo automobilio, priekinį vairuotojo stiklą. Reikėjo matyti kaip suapvalėjo Pierce akys, kuomet ji net prasižiojo dėl to, kad Sebastian‘as panašu per daug įsijautė į tą „blogiuko“ vaidmenį. – Rimtai? Tikiuosi dabar tikrai pasijausi visišku nevykėliu... – Iš savo mažyčio švarkelio ištraukdama elektrinį automobilio užrakinimo / atrakinimo raktą, paspausdama ant rodyklės, bei tuo pačiu atidarydama transporto priemonės dureles. Kuomet gana skeptiškas žvilgsnis susitiko su Sebastian‘u, moteris prunkštelėjo. Visa tiesa tame, kad ji nevertino materialių daiktų taip baisiai, kad pradėti myžti dabar dėl to kad jis sugadino naują mašiną, ir dabar jai teks vykti į servisą ir žaisti savo akutėmis tam, kad stiklą pakeistu dar šiandien. Kuomet susierzinimo nesukėlė tas faktas, kad buvo sugadintas jos nuosavas daiktas, kurį vargu ar nusipirko dirbdama ilgai ir sunkiai. Tiesą pasakius, gavo transporto priemonę legaliai, kaip „gerbėjo“ išreikštą padėką už maloniai praleistą pasimatymą restorane (taip taip, nereikia stebėtis, ji vaikšto į pasimatymus, po skyrybų). Suerzinimą sukėlė tas vampyro pirštų barškinimas per mobilų telefoną. Gana greitai susisukdama ištraukė iš jo rankų aparatą, bet mesdama ant cemento dangos, pražūtingai užmynė ant ekrano savo dideliu kulniuku. Tai nebuvo kažkoks kerštas ar panašiai, greičiau specialus, apgalvotas žingsnis priverčiant jį netekti objekto, į kurį galėtu susitelkti visos laukiančios kelionės metu. – O taip „mielasis“, jei važiuosime ten kur nori tu, mažu mažiausiai privalėsi mane užimti, kitaip vaistą matysi kaip savo ausis. – Kilstelėdama antakius, Katherine pagaliau įsėdo į automobilį, palaukdama kol Sebastian‘as užsiims keleivio vietą ar tai šalia, ar tai iš galo. Užvesdama transporto priemonę, ji specialiai nieko nepasakė apie tai, kad kelionė sieks Gilbert namus, kuriuose numanė kad realiausia rasti dorovingą antrininkę, kurią turi ši tamsiaplaukė. Tik išsukusi iš klubo aikštelės, ji kaip mat pasuko savo tamsias akis į Redford‘o pusę, su perdėtai salsvai viliojančiu balsu, bei žiauriai veidmainiška išraišką, išbėrė savo kompromituojančią nuomonę. – Kadangi vaistas yra ji, o ne bedvasis objektas. Irr... Dėl to kaip tu dievinai mano kūną, gali neneigti. Bet visad buvai linkęs į slegiančiai nuobodžias moterys. Ji tau patiks. – Dievaži, kaip nerimtai Katherine priėmė visą aplinką, kad net keista, kaip turėdama tokį milžinišką nesėkmių ir nelaimių bagažą, ji elgėsi taip nepriklausomai, taip nerūpestingai. Lyg be šios akimirkos, neegzistuotu nieko. Ką gali žinoti, gal taip gyventi tikrai yra lengviau?


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Pereinančiais metais, tarp 2010 ir 2011, Katherine Pierce asmeninis gyvenimas buvo apverstas aukštyn kojomis ne  vieną ir ne du kartus, ir tam buvo aibė priežasčių, privedusių prie to kad šis laiko tarpas nebūtu pamirštas taip paprastai, kaip pamirštame praeito mėnesio valgytus pusryčius. Daugybė tų metų įvykių lietė ir pirmą vampyrą, su kuriuo Katherine gavo galimybę susipažinti. Tai buvo ir mirtingumo metai, kurie privertė ją visiškai kitaip pažvelgti į aplinką, nes laikas kuris jai buvo skirtas, atrodė kad buvo pražūtingai trumpas. Ir ji neketino eikvoti ne vienos akimirkos, kuri jai buvo likusi. Tiesiog, kai esi nemirtingas tu nesibaimini ligų, nesibaimini senėjimo, nes tai niekada tavęs nepalies. O štai kai tu esi viso labo trapi, nuo menkiausio suspaudimo byranti žmogysta, esi kone priversta vertinti viską kiek kitokiu kampu. Šie metai buvo ypatingi ir tuo, kad apsimesdama kitu asmeniu, Pierce laisvai galėjo būti savimi, nepriklausomai nuo to kad jos gyvenimo būdas buvo kiek ekstravagantiškai pavojingas. Ir teisingai yra sakoma, kad ji yra viena tų asmenybių, kurie gali pažvelgti tiek savo didžiausioms baimėms, tiek mirčiai į akis, bei pašaipiai nusišypsoti. Prasmės baimintis nebuvo, tiesą pasakius nebuvo tam ir laiko, ką jau kalbėti apie norą.
Įsikabindama į Sebastian‘o atkištą parankę, tamsiaplaukė nukreipė savo žvitrias tamsias akis į palydovą, išlaikydama pakankamai koketišką veido išraišką, su lyg akimirka, kuomet jis nusprendė „pataisyti“ jos vartojamo stiliaus klaidą. Tiksliau klaidą, kuri jam pasirodė pakankamai nelogiška. Negalima kaltinti, jis ne velnio nenutuokė kas buvo jo paslaptinga kompanionė, ir kokie tikslai jo atžvilgiu jau susikūrė jos mintyse. – Oh, Sebastian‘ai. Kai aš pasakiau „jaudina“, tai būtent tai ir turėjau omeny. – Atsakomai pamerkdama vyrui akį, moteris leidosi būti įsodinta į transporto priemonę, kaip kad ir tikėjosi kas bus. Kelionė neprailgo, atsižvelgiant į tai, kad jis spėjo apsikeisti vos keliais nereikšmingais sakiniais, iš esmės nieko bendrą neturinčiais su tuo verslo susitikimu, į kurį tuo metu važiavo. Viliokė elgėsi taip tipiškai sau, kuomet labai aiškiai mintyse „užsirašė“ ne vien leidimą būti savimi (ak, tai tikrai buvo viena didžiausių jo padarytų klaidų), tačiau ir tai kad jo dėmesys šį vakarą bus skirtas konkrečiai jai. Kai pasakai tai labai reikliai moteriai, negalima pasakyti kad ji neiškrės ko nors beprotiško, kuomet tavo pažadėtas dėmesys bus perkvalifikuotas į ką nors kitą, net jei tas kitas ar kita atliks labai svarbų vaidmenį tavo mirštančios kompanijos klestėjimo sferoje. Atvykus į minėtą pastatą, kuriame ir turėjo įvykti visas tas dalykinis sambrūzdis, Katherine taip pat, kaip ir Sebastianas, pajuto kažkokią nostalgijos bangą, kuri priminė tuos Mikaelson‘ų vakarėlius. Tiesa, jų pažinties etapas vyko labai jau skirtingu metu. Tačiau net tuomet, kai Katherine pirmą kartą buvo pristatyta originalių vampyrų šeimai, jie jau buvo pasiturintys snobai, kurie puikavosi tuo, kad gali turėti kur kas daugiau, nei likę. Hm, gal dėl to pati garbanė savo laiku įsigijo didžiulį dvarą, kuris šiek tiek priminė tai, prie ko buvo pratę pirmieji? Juk jei būtu žinojusi kad Redford‘as iš tikro yra Sevastianos Varias, tas tipas iš legendų apie kurias niekas nekalba garsiai, tikrai būtu pagalvojusi kad jis yra dar vienas snobas, savo būstą pavertęs tik mažai kam lankytinu muziejumi, su unikaliais paveikslais, senoviniais prabangiais baldais ir kitomis dekoro detalėmis. Gal net arkomis, vietoje standartinių stačiakampių formos durų tarpų?
Nepriklausomai nuo to, kad abu asmenys čia pasirodė kartu, bei Katherine buvo pristatyta keliems, tikriausiai įtakingiems žmonėms, jai nuoširdžiai nebuvo labai linksma. Tiesa, nesitikėjo kad bus labai gerai praleistas laikas su asmenimis, kurie jai nuoširdžiai nereiškė nieko, nekėlė net susidomėjimo, priešingai nei vampyras. Bet, jis buvo užsiėmęs, nors kartas nuo karto ir sutikdavo ją žvilgsniu, kažkur prie užkandžių ar dalinamų šampano taurių. Reikia pripažinti, maistas buvo geras. O kadangi pati garbanė būdama nemirtinga nelabai vertė save kramsnoti žmogišką maistą, tapusi paprasta, jautė didelį poreikį ragauti tai, ko neragavo ankščiau. Kurį laiką maistas džiugino ir tas putojantis vynas taip pat nebuvo labai pigus ar nemalonus. Visgi, ilgam tai nuobodžiavimo ir net šiokio tokio nemandagaus žiovulio nenumalšino. Nenumalšino net tai kad vienu metu prie Pierce buvo priėjusios kelios aukštuomenės damos, norėdamos patenkinti smalsumą ir sužinoti kad yra ta „žavingai miela“ persona, su kuria pasirodė tas beprotiškai malonus jaunuolis. Numykdama kažką neypatingai tinkamo, tačiau patenkinusi moterų smalsumą, Katherine atsiprašė, tačiau vien tam, kad užsimanė bent trumpam pasivogti Redford‘ą sau. Na, galu gale jis ją atsivežė čia ne vien tam, kad parodyti aplinkiniams tai, kad gandai kad šis gali būti netradicinės orientacijos, yra klaidingi. Sprendžiant iš to, kiek ilgai jo tarpukojo draugas nenusileido duše, tamsiaplaukė garbanė įrodymą turėjo. Gi jei vyrą trauktų vyrai, tai nuogos moters pavidalas greičiau nuleistu, o ne palaikytų lytinio organo kietumą. Būtu priėjusi, jei ne laiku sustojusi kaip mat prikando savo apatinę lūpą.
– Gerai gudruti, pasižiūrėsim kas tau svarbiau, ar visi šie snobai, keliantys didžiulį nuobudulį, ar visgi aš? O tuomet jau žiūrėsim, ar tau pasisekė ar nelabai. – Jos veide pasirodė labai draugiška, meili mina, kuomet pasisukdama ji ne kiek nesikrovė kad akimirka kalbėjo pati su savimi, kuomet patraukdama būtent prie Henrio Groverio, švelniai pirštais palytėjo jo alkūne. Dabar net sunku atsiminti ką būtent ji pasakė šiam vyrui, kuomet paprašė jo akimirkos vienumos. Nesistengė vyro suvilioti savo iššaukiančiu būdu, tačiau tai turėjo kažką bendro su Sebastian‘u ir jo verslo pasiūlymu. Tiesiog įtikino mirtingą vyriškį, kad neva nori jam ir tik jam vienam pasakyti tas priežastys, kurias jis tikrai turėtu priimti ir galiausiai pasirašyti visą tą, garbanės manymu, nesąmoningą kontraktą. Netrūkus abu mirtingieji dingo iš svečių akiračio.
Netrūkus tamsiaplaukė ir ponas „svarbusis“ atsidūrė atokiame, kažką panašaus į kabinetą ar minimalią biblioteką primenančiame kambaryje. Būdama priekiu į Henrį, garbanė vis dar stengėsi išlaikyti kaip galimą malonesnę veido išraišką, kuomet duris uždarė taip, kad į jas nereikėtu atsisukti veidu. Pirmiausia ką padarė, tai nužvelgė visą patalpą, įvertindama tai, ar akustika bus pakankamai gera, kad kitame aukšte esantis pirmasis vampyras išgirstu kas po velnių čia dedasi. – Tik nesusidaryk klaidingos nuomonės, man tai nepatiks kur kas labiau nei tau. Atvirai, maloniau būčiau pasirinkusi pabučiuoti šuns užpakalį, bet yra kaip yra... (lyg ji būtu turėjusi didelį pasirinkimą. ;DDD) – Kuomet vyriškis pasitiko iš ties labai žaviai atrodančią jauną damą žvilgsniu, kuris išdavė pasimetimą ir nesupratimą apie ką ji iš viso tauškia. Katherine pasistengė pakankamai greitai, kad nesukeltu kokios nors netinkamos reakcijos, prisiartinti prie savo pasirinktos „aukos“, akivaizdžiai, gal net per daug akivaizdžiai, šleikščiai sujungdama savo ryškiai raudonais lūpdažiais nudažytas lūpas su jo. Tačiau taip, kad tai neprimintu kokio nors malonaus bučinio, greičiau kažkokį durną maskatavimą per veidą, kai vienas iš besibučiuojančių akivaizdžiai reiškia priešiškumą. Jis stovėjo apstulbęs, kuomet sekantys Katherine veiksmai buvo dar labiau beprotiški. Nuo didelio ir plataus stalo, moteris nuvertė ten tvarkingai sudėtus daiktus. Po ko ji pirmiausia suplėšė jo marškinius. Žinoma vyriškis bandė netgi pasipriešinti jos veiksmams, bet, pasirodo kad ji buvo kur kas labiau apsukri. – O Dieve, ką tu darai?! Prašau, nereikia! – Sušuko pakankamai garsiai, kuomet užstodama kelią iš patalpos panorusiam išsinešdinti Henriui, suvokė kad visą tai dar neatrodo pakankamai įtikinamai, kuomet stipriai suimdama savo viršutinę, vilkėtos suknelės dalį, tiesiogine to žodžio prasme, suplėšė, leisdama visiems tiems svarovskiams išbyrėti ant kilimu dengto grindinio. – Maldauju, aš nenoriu... Nereikia! Sebastian‘ai!! Kas nors, padėkit, prievartauja! – Jos balsas skambėjo taip įtikinamai, kad nebuvo galima net suabejoti visos situacijos tikroviškumu. Atrodė kad Marissa būtu taip stipriai persigandusi, lyg tai būtu baisiausia kas jos gyvenime iš viso galėjo atsitikti. Vos tik vyras priartėjo, ar tai norėdamas iš tikro išsinešdinti nuo šios „beprotės“ kaip galima toliau, ar tai norėdamas ją užčiaupti, kad ši nedarytu scenos, kurioje jis nieko dėtas, Katherine kiek tik galėdama stipriau trenkė kumščiu sau per veidą. Nuo to ne vien apsvaigo galva, bet ji pati neatlaikiusi lygsvaros, nukrito ant grindų. Kaip tik taip, lyg smūgis būtu atkeliavęs iš čia pat su ja buvusio žmogaus. Akys akimirksniu tapo vandeningos, ir dievaži, ji net dramatiškai iškėlė ranką, delną, tarytum bandytu apsiginti. – Prašau, kas nors?! Ne, ne!!! Neliesk manęs padugne! Neeee, pasitrauk!! – Tamsiaplaukei šaukiant, net jos balsas virpėjo taip, tarytum ji stengtųsi iš paskutinių prisišaukti pagalbos, mat dėl savaime suprantamų priežasčių, tariamai buvo pernelyg silpna kad pasipriešinti šiam, už ją tikrai didesniam ir stipresniam vyrui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 11 09, 2016 7:32 am

Prieštarauti savo prigimčiai buvo tapę kone natūralia Sebastiano būsena. Nesvarbu tai buvo potraukis kraujui ir masinėms skerdystėms ar moteriškam kūnui, tiksliau ketinimu pasinaudoti kuo didesniu jų skaičiumi tam, kad pasirodytų kaip labai didelis mačo. Nepaisant to, jog pavojai suklysti vienokiu ar kitokiu atveju tyko nuolatos vyras, galima sakyt, tikrai buvo pergudravęs savo paties polinkį į visokias tuštybes ir praėjus kiek daugiau nei trims šimtas metų nuoseklaus mokymosi nutuokė kaip save suvaldyti. Naująjį save. Dabar net jeigu ir priartėdavo prie nusižengimo nusistatytoms taisyklėms išimtinai visuomet rasdavo kelią į sveiką protą pats arba sulaukęs reikiamo impulso iš aplinkos. Jei mažiau gerbtų savo moterį ir galiausiai patį save, jei būtų labiau vedamas aistrų, o ne blaivaus proto veikiausiai visos persaldytos Katerinos vilionės, kad ir kokios nenatūralios, kartais net perspaustos jos galėjo pasirodyti būtų užsibaigusios dviejų akivaizdžiai labai patrauklių individų sueitimi kokiam uždaresniam skersgatvį, arba velniai griebtų, kur nors čia pat, nes būtų nusispjaut. Juodu subtiliai apgobusią fizinę trauką (tokią kai žinai sutikęs seksualiai tau puikiai tinkantį partnerį, kuris tau fiziškai atrodo net labai patrauklus) stelbė tiek daug aspektų pradedant jųdviejų principais, pasipūtimu ir baigiant net neapykanta bei pasigailėjimu, tačiau visai kaip ir gravitacijai, jai tapti akivaizdesne jiems patiems užtektų tik mažyčio stumtelėjimo. Vat iki jo prieiti Redford'as tai tikrai neketino, nes blemba jūs neįsivaizduojat kaip smarkiai griežė dantį ant fatališkosios garbanės. Net jei ir kūnas skleidė savotiškus signalus reaguodamas į šią jauną moterį iš ne tokios jau ir tolimos jų praeities. Neketino jai pasiduoti ar aplamai kažkaip išsiduoti. Visgi vien faktas, kad pašūkavęs ant tamsiaplaukės, išliejęs užkaitusias emocijas vis vieną nusprendė "pasidžiaugti" jos kompanija išdavė ne tokį jau ir kategorišką Sebastiano požiūrį. Iš dalies, didelės dalies džiaugėsi, jog iš tikrųjų jos nenužudė, bet tuo pačiu nagai niežėjo kaip norėtų tą padaryti. Juk jeigu Pierce vietoje būtų ne ji, o, pavyzdžiui, Silas'as, veikėjų dialogas bei kūniški proveržiai būtų visiškai, VISIŠKAI kitokie.
Katherine vėl manėsi užgriebusi Sebastianui už kiaušinių ir pradėjusi juos sukti, spausti (tai viso labo metafora), tačiau vampyras reagavo neutraliai. Guvus nemirtingos būtybės veidas išlieka keistai geranoriškas, nekonfliktuotas. Tik kuomet sumoja nušveist atsakomąjį smūgį vypteli nesuprasi atlaidžiai ar priešingai - smerkiančiai:
- Vedęs. Ve-dęs. V-E-D-Ę-S,-net kelis sykius, tačiau su kiekvienu vis ryškiau akcentuoja esminę priežastį, kodėl neketina versti iš Pierce balutės. Labai paprastas, net elementarus jo kaip vyro požymis jam pačiam reiškė tikrai daugiau, nei tik žodį. Tai buvo pasirinkimas, visų pirmiausia pagrįstas tuo, kad yra garbingas asmuo žinantis ko nori, brandus ir nepriklausomas nuo padargo ten apačioje įgeidžių. Tegul paskui aveles laksto šunys ir avinai, o Redford'as nei į tą, nei aną panašus nebuvo. Netikėtai Sebastiano žvilgsnis išimtinai dedikuotas pašnekovei tampa jautresnis. Buvo sunku pasakyti ar suvaidintai ir jei taip, tuomet kiek,-Dievaži, Katinka, su kokiais bičais tu esi linkusi šlaistytis jei tikiesi, kad užimtas vyras su didžiausiu džiaugsmu puls valgyt tavo užpakaliuką kaip bakalėją (angl. eat the booty like groceries)? Yra tokia daina, nepradėk į mane žiūrėti keistai, lyg būčiau debilas,- mesteli tikrai nenutuokdamas anei per kur, kad galimai užgaus jautrią (juk galima taip pavadinti, tiesa?) temą garbanei, kuri ne kartą buvo išduota mylinčio vyro. Meisono gynybai turiu pabrėžti, kad priešingai nei Sebastianas, garsiausias Niujorko vilkiūkštis yra mirtingas asmuo, nugyvenęs vos 35 metus gyvenimo (kas vampyrų metais būtų kūdikystė), kai tuo tarpu Redford'as yra atkeliavęs iš labai žilos bei gilios senovės, kur vertybių buvo laikomasi tvirčiau, be to ir laiko turėjo save pažinti, save suformuoti kaip asmenybę daugiau,-Tokiose kovose, ojatus, "saulele", prašau, tavo viršus, tebūnie,-sarkastiškai atkerta suerzintas eilinio Pierce pūtimosi maratono. Iš tam tikros pusės tikrai elgėsi kaip du principingi mažvaikiai, nes balansavo ties pavojinga riba, kuomet jų susimušimai kaktomis pradeda atrodyti kažkaip absurdiškai. Parodydamas, jog neketina tęsti Katerinai šitaip patikusios temos, numoja ranka dar,  idant tikrai pasiduoda ir jam dėl to širdies neskaudėjo. Galiausiai viršų paimti mėgo nebent lovoje.
Labai norėjo garbane per pakaušį pagiriamai delnu "pakšt pakšt" padaryt už jos visą įtikinamą beširdės blogystos spektaklį, privertusį vyrą pasijausti tikrai dideliu, patikliu idiotu. Nesuvokė, o tariamoji Marissa net užklausta neskubėjo paaiškinti kaip šiai pavyko inscenizuoti savo mirtį, tačiau įtarė, jog plano sudedamoji dalis galėjo būti ta pati magija. Galbūt koks žiedas, kuris jį nešiojantį asmenį po mirties praėjus nedideliam laiko tarpui vėl prikelia tęsti gyvenimo? Magijos galimybės, kaip žinia, neribotos, o Pierce pasirodė esanti daugiau nei tik apsukri. Bet koks vaistas galintis smarkiai sulėtinti širdies plakimą tikrai netiktų, nes vampyriška klausa bei jutimai užfiksuotų menkiausią širdies virpesį. Ai, jam tiesą sakant dabar tikslus atsakymas atrodė nebeaktualus. Juolab kuo labiau giliniesi į Katerinos Pierce asmenybę, tuo daugiau spyglių aptinki,  kurie susminga tikrai nemaloniai.
Marissa tarsi turėjo kažkokią ypatingą galią priversti Sebastianą perlipti per save ir pasielgti sau visiškai nebūdingai. Taip pat nutiko ir paskutinę jų kartu praleistą naktį, kai garbanės vilionės ja pasimaitinti baigėsi eiliniu Redford'o nesugebėjimu laiku atsiplėšti. Kažkodėl tikėjo, kad jam šį kartą tikrai pavyks, jog negalėtų jos nuskriausti. Jautėsi užtikrintas savimi, o ir tas tikėjimas jos akyse. Ji bejėgiškai muistėsi, draskėsi, kumščiavo per per daug įsijautusį vampyrą, kuriam nebuvo svarbu išsaugoti jaunos moters gyvybę. Ji tą akimirką buvo ne daugiau nei tiesiog mitalas. Kai pagaliau atsitraukė Marissos kūnas gulėjo jo rankose sustingęs. Rudos jos akys buvo įbestos į vieną tašką, nieko nereginčios. "Ne, ne ne! Marissa! Prašau, atsimerk, tau viskas bus gerai. Marissa... Marissa?!" - desperatiškai rėkė į begyvį merginos veidą, suėmė jį rankomis, lietė, spaudė, tarsi mėgindamas grąžinti jam gyvybę. Jautėsi sugniuždytas, visiškai bejėgis. Sutryptas. Išgąsčio kupinose akyse blizgėjo skausmo ašaros, kai vyras perkandęs dantimis riešą girdė savo krauju Marissą. Buvo per vėlu. Dieve, koks siaubingas sielvartas degė iš vidaus naikindamas pasitikėjimo savimi, orumo trupinius. Tokios liepos pirmosios nepamirš niekuomet. Neturėjo visiškai jokios informacijos apie Marissos artimuosius. Net ir priešingu atveju vargu ar būtų su jais susisiekęs. Viskas ką galėjo padaryti tai pasielgti anei kiek nedidvyriškai ir pristatyti mirusiąją į ligoninę, ją joje palikti, tarsi nereikalingą, vertę praradusį daiktą. Su užpuolusia depresija kaip visuomet kovojo imdamasis naudingos veiklos. Tik šio įvykio dėka 2011aisiais Sebastianui gimė klonuotų kraujo ląstelių idėja, kurios sėkmė žadėjo išspręsti didelę pirmojo vampyro maitinimosi dilemą. Niekada nesijautė gerai eikvodamas donorų kraują, ypač kai yra tuzinai žmonių pasaulyje, kuriems jo reikia labiau, nei jam. Gyvūnų krauju maitintis niekada negalėjo. Kiekvienas bandymas baigdavosi klozeto apsikabinimu (secret weakness?)
Ne kartą buvo pasiekęs visišką dugną, ypatingai savo nemirtingo gyvenimo pradžioje. Pietų Prancūziją tuomet siaubė užkratas, siaubingesnis už bet kokį anksčiau palikusį įspaudą istorijoje. Tūkstančius gyvybes saugančių žmonių jis iš provincijų vertė judėti į didesnius miestus šiaurėje, už nugaros jie paliko namus, ūkius, visą iki tol kruopščiai kurtą gyvenimą. Tuzino klaikiai išdarkytų lavonų priežąsties paaiškinti negalėjo net geriausi to laikmečio medicinos specialistai. Ir visgi mažas ratelis asmenų kuo puikiausiai žinojo kas vyksta, kad siautėja vampyras, kurio medžioklei buvo sutelktos ypatingos pajėgos. Tokių žiaurių ir tokio mąsto žudynių jie dar nebuvo matę. Sebastianas nežaisdavo su savo aukomis, tarsi vieno žvėries teatras teiktų jam pasitenkinimą. Vyro natūra niekuomet nebuvo piktavalė, bloga, tokia yra ta nežemiška gyvastis, pavertusi Varias pirmąją nemirtinga būtybe. Jis žudė, naikino tarsi neturėtų kitos išeities tapęs kaliniu savo paties kūno. Dienos metą tikrai galima laikyti pačiu tinkamiausiu laiku medžioklei. Ilgai tęstos paieškos virsta sekmingomis, kai kraujo ir išdarinėtų lavonų takas atveda prie apleistos anglių kasyklos tapusios nuolatiniu prieglobsčiu brutaliam nakties padarui. Verbenos esencija pripildytos kulkos paleistos į kruviną, purviną būtybę su žmogaus portretu besidalinančią nebent tik kūno formą privertė Sebastianą nubusti. Jo veiksmuose nuovokos mažai tebuvo atsitokėja tik tada, kai paskutinysis išlikęs medžiotojas atveda vampyrą į dienos šviesą. Kaip mat svilti pradejusi oda, bjaurus šio proceso tvaikas, aštrus veriantis skausmas gražina tą retai nūnai vyro pajuntamą racionalų smegenų darbą. Jis žinojo, kad vėl žudė. Dieve, kaip klaikiai jautėsi. Skausmas, kurį jautė tiek vidumi, tiek išore puikiai kovojo su savisaugos instinktu, kuris primygtinai reikalavo dumt į pavėsį. Įsispyręs troško vienintelio dalyko - paprasčiausiai išnykti. Nė vienas iš bandymų supleškėti nebuvo vykęs. Dienos meto ilgumo paprasčiausiai neužteko, kad galingas kūnas virstų pelenų krūva, tačiau tai nestabdė Sebastiano bandyti vėl ir vėl. Bent jau degdamas jautėsi pažeidžiamas, netgi žmogiškas, kančia tarsi vertė svajonę, kad visa tai pasibaigtų tapti ranka pasiekiama. Netrukus sutiko Rebeką. Jei ne ji Sebastiano tikimybė vėl tapti bent kiek žmogišku būtų galutinai nusiritusi į nebūtį. Pajaustas artumas, o vėliau meilė grąžino vyrui tikėjimą pačiu savimi, kad vilties turi net ir prarastieji. Prisimindamas savo patirtį jis negalėjo traktuoti Katherine kaip beširdės būtybės. Tokių paprasčiausiai nėra. Kiekvienas individas turi stygas, kurias užgavęs paskleisi jautrių sielos akordų skambesį. Tačiau pyktis kurį jautė dėl išgyvento negailestingo Marissos žaidimo vertė Redford'ą nusigręžti nuo kiekvienos galimybės Pierce atleisti. Saugojo savo jausmus, juk niekas graiko nedaro tokio žmogiško, kaip tas spalvingas, dinamiškas jų pasaulis.
Greičiausiai Katherine tikėjosi tokios Sebastiano reakcijos, tačiau nebūtų pagalvojusi, idant vyras taps toks... entuziastingas ir netgi pasiruošęs naudoti prievartą jeigu to prireiks. Visgi garbanės demonstruojamas nepasitenkinimas Redford'ui kėlė tik šypseną. Net jei būtų TIKRAI norėjusi pasipriešinti, ji išsisuktų ne taip jau ir lengvai. Jam tikrai patiko jaustis pranašesniu už ją bent jau fiziškai, nes visgi niekuomet nebus toks slidus, kaip Petrova. Ramino save kaip įmanydamas, bet gerokai pakitusios, pagerėjusios nuotaikos nuslėpti nesisekė. Nė neįsivaizdavo, jog aplamai egzistuoja stebuklingas preparatas galintis bet kurį nemirtingąjį išvaduoti iš kančia virtusių amžinybės gniaužtų. Nejučiomis pradėjo mintyse postringauti apie gyvenimą, kuris visuomet jam atrodė neįmanomas. Apie galimybę dar kartą (jei ne kelis) tapti tėvu, senatvę, kurią labai, labai norėtų sutikti su Salonina ir galiausiai mirtį, visišką ir gautinį būties tašką. Kadangi priklausė mokslo pasauliui tikrai netikėjo nei baubais, nei pragarais su rojais. Kažkodėl tik alternatyva, jog po giltinės dalgio pjūvio tu paprasčiausiai nustoji egzistuoti, išnykti it tavęs nė nebuvę graikui atrodė priimtiniausia. Nenorėjo būti atsimintas, troško paprasto, netgi nuobodžiai stereotipiško būties išbaigimo. Ir kas svarbiausia dabar turėjo bent kruopelę vilties, jog tai įmanoma. Žinoma jei "magiškas vaistas" nepasirodys esantis dar viena Katherine machinacija. Na, tokiu atveju ji jau tikrai bus perspaudžiusi. Smagiai sukikeno atsakydamas į garbanės pasipiktinimo laviną, kurioje išryškėjo ir ne vienas keiksmas.
- Tavo akcentas... Negi būsi slavė?-pasidomi susidaręs išvadą vien iš to, kaip nuskambėjo tasai tamsiaplaukės "jopšikmat". Keista, jog pažinojęs Marissą nebūtų taip pagalvojęs. Arba kaip tik nieko keista turint omenyje, jog ana veikėja esti visiškai pramanyta. Turėdamas laisvo laiko bei įkvėpimo mėgdavo pastudijuoti, pasimokyti kalbų. Aplamai mėgo bet kokią protinę veiklą ar tai būtų informacijos į save kyšimas ar sudoku. Tai būtų vienas ryškiausių Redford'o asmenybės pokyčių, nes ponulis Varias mieliau trynė sąnarius ir laužėsi kaulus, anei jokios knygos savo noru net nebuvo perskaitęs. Pažeista vyro psichologija siejo jas su nuobodžiomis, prievartinėmis Horatiaus burtų pamokomis,-Būk man maloninga, to daikto man dabar reikia kaip niekad,-atšauna Katerinai davus suprasti, kad ketina pasikėsinti į Sebastiano kelnių turtą, kuriuo vėl, galiausiai pradėjo reguliariai naudotis kai susigrąžino savo žmoną. Kadangi atrodė smarkiai sulindęs į mobilųjį, nedalomo dėmesio dėka išvengia pastebėjimo, jog ką tik buvo išvadintas nenusisekusiu. Piktai pakėlęs akis net iš pradžių nesuvokia ko čia Katerina purkštaujanti. Nors po akimirkos daeina. Tik prunkšteli parodydamas, ale pasidžiaugė sugadinęs garbanei priklausantį daiktą. Palyginus su tamsia it varno sparnas pašnekovės siela, Sebastiano piktavališkumas bei netyčinės piktadarystės panašėjo į vaiko žaidimą. Tiek pat pasipiktina kiek nustemba, kai vyro išmanusis lieka ne tik privatizuotas, bet ir visiškai sugadintas.
- Antras mobilusis per šį mėnesį... Velniai tave rautų,-garsiai išreikštas pastebėjimas gal daugiau panašėjęs į liūdną skundą veikiausiai Katherine anei kiek nepaveiks. Visgi mergina buvo teisi, neabejotinai siekdamas išvengti dialogo su ne itin mėgiama persona būtų lindęs į internetą ir išbarstęs laiką maždaug šitaip. Šiuolaikiškam nemirėliui tikrai nebuvo svetima paika internetinės erdvės pusė, o ir šiaip kiekviena veikla, susijusi su laiko praleidimu vienumoje jam kuo puikiausiai lipo,-Sukonkretink prašau esmę, nes vartoji per daug visų tų "per aplinkui", dėl to aš visiškai nesupratau ką nori pasakyti. Užteks vaizduoti tokią mandrą,-akivaizdus priekaištas lieka nukreiptas į Katherine bandymą užsiminti apie tai, kaip turėtų atrodyti tasai Sebastiano "išsigelbėjimas". Keletą kartų mintyse atkuria jos ištartus žodžius, kol žiopteli iš netikėtumo iš karto paprieštaraudamas savo paties idėjai, idant kai kurios Pierce oracijos virškinasi sunkiai tarsi kramtomoji guma,-Nori pasakyti, kad vaistas yra žmogus???-sprendžiant iš Redford'o tono atrodė nustėręs ir nustebęs. Žinoma netrukus vyro išraiška persimaino į paprastą ir netgi lengvabūdišką. Nemirėlis tik gūžtelėja pečiais. Antras įspūdis leido suprasti, jog didelės problemos tame nemato,-Pff, koks skirtumas. Vis tiek kažkaip išsisuksiu. Be to, būsi priversta man padėti, nes matau visiškai neskubi grįžti pas savo vyrelį,-meta užantyje ilgokai laikytą kozirį,-Taip, VYRELĮ. Aš žinau. Viską žinau, Katherine Pierce...-pradėjęs piktai šnypšti akimirką stabteli, nes po santuokos įžadų įgyta pašnekovės pavardė matomai bus užkritusi,-...Blockwood,-pratęsia neužtikrintai, tuo pačiu įdėmiai skaitydamas pokyčius garbanės veide, kurie galėtų išduoti kiek labai šovė pro šoną,-Ar panašus mėšlas,-užbaigia atsainiai galiausiai įsikerioblindamas į didelio automobilio vidų užimdamas sėdynę greta vairuotojos. Kažkokiu būdu nepamiršo kokius žodžius Dean'as pavartojo pirmą kartą užsiminęs Sebastianui apie Katią, bet tada tikrai nesistebėjo, jog kažkas gali vesti ar tuo labiau mylėti šią moterį, ypač kai pasirodė, jogei visai neprastai ją žino,-Nagi, pasiskubink, nelauksiu kol saulė patekės,-irzliai kreipiasi į garbanę ir vien tik dėl to, kad prie vairo sės moteris užsisegdamas saugos diržą. Ką žinoma mergina iš karto galėjo suprasti trejopai: kaip įprotį, nepasitikėjimą jos vairavimo įgūdžiais ir šiaip kvailą, bereikšmį gestą.


► FLASHBACK: 2010ųjų pabaiga, šiaurės rytų Ilinojus, Čikaga.

Nesielgė teisingai dėl to, kad pasikvietęs Marissą į kompaniją skyrė jai tiek mažai dėmesio. Visų pirma tikrai nebuvo panašu, jog Sebastiano ir jos pažintis galėtų išaugti į kažką daugiau, nes garbanė elgėsi visiškai abejingai, o vampyras savo ruožtu nebuvo pasiruošęs veltis į artimesnius santykius tebejausdamas nemalonų kartėlį po nepavykusių su Rebekah. Kažkas apie paslaptingąja akiplėšą buvo kitaip, ji patraukė vyrą tuo saldžiai rūgščiu temperamentu. Jos buvo neįmanoma nuspėti. Tad iš kitos pusės aiškiai suvokdamas, jog jokių suartėjimų jam nereikia, it nesąmoningai troško pasielgti priešingai. Tikrai buvo pradėjęs manyti, kad mergina jam įstatė ragus, kai pro nepaisant nemažą vakarėlio šurmulį vampyro ausis pasiekia nuoširdus pagalbos šauksmas. Dabar negalėjo pasakyti kam tiksliai priklausė tas balsas, juk nebuvo girdėjęs kaip skamba priklausantis Marissai. Iki tol. Atskubėjo žmogiškomis jėgomis, tačiau kadangi buvo atletiškas vyrukas, dar netyrinėtą bibliotekos patalpą susiranda tikrai greitai. Įšauna vidun greitai, pasiruošęs tam, kam neįmanoma pasiruošti. Vyro akys išsipučia tarsi balionai kai suvokia situaciją būtent taip, kaip to norėjo Katherine. Atrodė, švelniai tariant, supykęs. Garbanė nebuvo pradėjusi užimti kažkokios ypatingos vietos Sebastiano sąmonėje, bet moterų išnaudojimą visai kaip ir visą kitokių pakraipų išnaudojimą laikė tikra žmonijos tragedija. Pagautas impulso ginti skriaudžiamą dailiosios lyties atstovę, įširdęs Redford'as prilekia prie Henrio tarsi būtų pasiruošęs muštis. Neperskaitė jo pasimetusio, sutrikusios veido, juk nebūtų nė pamanęs, kad Pierce galėtų sugalvoti tokį spektaklį apkaltinus vyriškį nebūtais dalykais vien tik tam, kad išsireikalautų Sevastianos dėmesio. Akimirka buvo per trumpa, idant pagalvotų kaip neigiamai vyro puolimas atsilieps numatytam dviejų kompanijų sandoriui. Graikas išlaiko fizionomiją nepakitusią, tačiau grėsmingi judesiai virsta į neužtrukusią ataką, kuomet Redford'as ranka pagauna iš vėžių absoliučiai išmuštą Groverį už kaklo. Lengvai kilstelėjęs vyriškį į viršų nepersistengia su jėgomis, kad "prievartautojas" liktų pametėtas atgalios, atsimuštų į aukštą knygų lentyną ir sukristų ant žemės pašiurpintas ne tik Marissos spektaklio, bet ir antžmogiškos Sebastiano jėgos.
- Spurius infirmum,-spjaute išspajuna oponentui skirtą keiksmažodį gimtąja kalba, nes tik ji šiuo metu kabėjo ant liežuvio galo. Nesijautė tiek adekvatus, kad save visapusiškai kontroliuotų. Priešingu atveju konfliktą būtų sprendęs kaip nors racionaliai,-Nešk iš čia skūras, suski. Kad daugiau akyse tavęs nematyčiau,-tebeatrodė kupinas pasibjaurėjimo, kai sugrįžęs prie ant kojų šiaip ne taip pakilusio, dabar dar ir persigandusio Henrio "suveikia" akutėmis. Įtaiga labai greitai suveiks, kai "Cloud International" prezidentas lieps apsauginiams išlydėti "tų psichų porą" bei palieps noratui sunaikinti dar nepasirašytą sutartį.
- Deus meus,-iš rūpesčio persikreipęs, bet vis dar piktokas Sebastiano veidas atsigręžia į Marissą, kai ši nepastebimai patenkinta stebėjo dviejų vyrų konfliktą. Turėjo jaustis velniškai puikiai turėdama galvoje, kad per jos ką tik sudirbo Redford'o įmonei labai parankią sutartį. Juk vėliau įsigijęs visai kitą įrangą turėjo susitaikyti su gerokai mažesnėmis gamybos apimtimis kas iš esmės ateityje daug laiko neleis "Paxton Pharmacies" pakilti ir tik 2016aisiais kompanijos vadeles perėmus Lianai Rivas pradės jaustis teigiamas pokytis. Šaltos nemirėlio rankos nuslūgsta ant Katherine pečių,-Kaip tu?-susiraukęs žvilgsniu palydi sumušimą ant jos veido, kas priverčia iš pykčio net dantimis sugriežti,-Tave tikrai labai pavojinga palikti vieną. Vyrams nuo tavęs protai visiškai susisuka, Marissa,-pasistengia įkvėpti į atmosferą šiek tiek optimizmo, kai prie įėjimo į biblioteką pajunta atlėkusią grupelę augalotų apsauginių. Vienas iš jų storu, žemu balsu anei kiek nemaloniai "paprašo" palikti "Alineą". Parodydamas, jog neketina prieštarauti tokiai idėjai atsainiai gūžtelėja pečiais ir nusiėmęs švarką, apgaubia juo garbanę, kurios per priekį suplėšyta suknelė tiktai atidengė per daug jos kūno.

Nesitikėjo, kad po pastaro įvykio Marissa norės tęsti su juo pažintį, tačiau prognozuota situacija susiklosto priešingai. Kaltino save, neva nereikėjo palikti jos vienumoje, atsiprašinėjo. Garbanė tik suprunkštė tardama, jog dovanos, tačiau Sebastianas turi duoti jai "Mersedeso" raktelius. Sutiko dar tada neįsivaizdavęs, kad leisis į pavojingą sportinio, galingo automobilio galimybių išbandymą. Tą vakarą jie taip ir išsiskirs, nesimatys gerą savaitę, kai jų keliai vėl netikėtai (ar "netikėtai"?) susidurs, kai ištrauks košės šiek tiek prisidirbusią Marissą iš policijos nuovados. Tą kartą Redford'as suvoks, kad nepaisant pavojingos jos avantiūristės natūros nebuvo sutikęs labiau jaudinančios, patraukiančios moters. Norės ją užlaikyti, pažinti geriau ir kiekvieną kartą pabandęs patirs staigų tamsiaplaukės atsitraukimą. Niekuomet nesijautė taip, tarsi mergina reikštų jam labai didelį palankumą, tačiau vertino tai kaip niuansą, kurį tikrai galimą įtakoti. Vedėsi ją į prabangius restoranus, nesibodėjo teikti brangių dovanų ignoruodamas sparčiai sekantį banko sąskaitos limitą. Marissa tarsi apsėdo, bet anokia tai naujiena, kai pats buvęs Petrovos vyrelis neįstengė nustoti seilėtis dėl jos iškilumų, tad finale gavo paragauti "įtaigos" piliulių. Visgi dabar viskas buvo visiškai kitaip. Katherine Sebastiano neveikė taip (ar taip stipriai), kaip ši būtų pageidausi, nes yra išlepinta to, kaip visi vyrai krenta palei jos kojas. Gavo karčią, bet gerą pamoką ir nebuvo linkęs kartoti tų pačių klaidų antrą sykį.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Tr. 11 09, 2016 5:09 pm

Tai vyko daugiau nei prieš penkerius metus. Būdama viso labo mirtinga asmenybe, Katherine Pierce tikrai ne iš karto priėmė suvokimą kad nuo jos norų dabar jau nepriklauso visiškai niekas. Ji buvo stipri, o tai reiškia kad nebūtu pabūgusi pažvelgti pačiam velniui į akis, bei su jaučiama balse arogancija pareikalauti „jo“ pataisyti tas klaidas, kurias moteris nesibodėdama galėtu įvardinti kaip „per klaidą tapimą mirtinga“. Velnias tą kartą buvo moteris, ir tamsiaplaukė ne kiek nepergyveno dėl to, kad pastaroji vargu ar sutiktu su ja bendradarbiauti vien iš geros valios, ar kažkokios, pakankamai adekvačiai suvokiamos priežasties. Už tai buvo būtina susimokėti, kaip ir už kiekvieną mistinį ritualą, kuris tik iš pažiūros atneštu vilčių į tavo egzistenciją. Ji ne pirmą kartą susidūrė su istoriškai gerai žinoma Qetsiyah. Ta pačia moterimi, kuri savo nuodais kadaise apkrėtė ir Ambrose šeimą (apie kurią žino visai ne daug, tiksliau ne visai tinkamais įrodymais pagrįstas legendas, ir vargu ar savo sugebėjimu suvesti galus galėtu surišti Sebastian‘ą su to laikmečio įvykiais). Bendradarbiauti su ragana, buvo taip pat sunku, kaip pas albinosą paskatinti juodų plaukų augimą. Ką kalbėti apie tai, kad Katherine buvo gyvas įrodymas tos išdavystės, kuri moteriai visapusiškai susuko smegenys. Juk visi ankščiau ar vėliau patiria nuopolius, tiesa? Už žiedą, kuris apsaugo nuo nenatūralios, veikiau antgamtiškai pagrįstos mirties teko susimokėti paminint vardą. Medžiotojo, kuris atėjus tinkamam laikui taps visiškai pavaldus Bennett pavarde prisidengusiai burtininkei. Kažkas galėtu pasakyti, kad tai buvo be galo bjaurus garbanės žingsnis, bet ji tikrai manė kad ragana „ištaisys klaidas“ ir ji vėl bus nemirtinga. Visgi, klydo. Pakišo kadaise draugu vadintą vyrą, ir už tai jau po kelių metų sumokėjo pakankamai didelę kainą. Niekad nejautė gailesčio Winchester‘iui, o kodėl turėtu? Taip, vienu metu jis buvo tuo asmeniu, kuris išgelbėjo jai gyvybę, kitą kartą ji atsilygino tuo pačiu, kas galiausiai iššaukė vienos nakties nuotykį, kurį tiesą pasakius abu norėtu pamiršti ir daugiau nebe kelti ant stalo. Žinot kaip kartais būna? Fiziškai ir gal intelektualiai tau asmuo patinka, tačiau kuomet kalba paliečia seksą, tai gaunasi visiškas nesusipratimas. Kūniškai abu suaugę asmenys vienas kitam netiko, todėl tam tikra prasme „pamiršdami“ apie tai kas įvyko, iki tam tikro laiko taip ir liko draugais. Vėliau, didžiausiais priešais, kurie vargu ar kada nors ras bendrą susitarimą nesiartinti vienas prie kito, ko pasekoje, leisdami vienas kitam egzistuoti. Ji trokšta jo mirties, lygiai taip pat, kaip ir jos mirties trokšta jis. Tačiau esmė yra ne tai, esmė yra žiedas, kuris įtikinamai leido apgauti seniausią istorijoje vampyrą, įtikinant šį kad moteris neva mirė. Mintis apie tragišką pabaigą užgimė spontaniškai,  nebuvo to suplanavusi nuo pat pradžių. Bet kaip ir buvo minėta ankščiau, Katherine pasidarė nuobodu, o ir tiesą pasakius, ji išsigando. Juk baimės sklidini žmonės dažniausiai sprunka. Jos žingsnis buvo žiaurus, visiškai nepateisinamai negailestingas. Bet net po tiek metų, Pierce nejautė nei atjautos, nei pasigailėjimo Redford‘o atžvilgiu. Tik dviprasmiškus, kūniškai norimus impulsus, kuriuos jis vis dar natūraliai skleidė. O ir dar tas akivaizdus tiek išvaizdos, tiek charakteristikos, tiek būdo pasikeitimas. Nepasiekiamas, tačiau... ar norimas?
Neketino teisintis ir visiškai nepriekaištingai tobulai išlaikė savo šaltai nepriklausomą stovį, visą tą laiką, kuomet abu pašnekovai dar neramino aplinką, savo buvimu lauke. Jos tamsios akys buvo įsmeigtos į Sebastian‘o lūpas, kuomet šis demonstratyviai stengėsi „pražiaumoti“ savo asmeninio gyvenimo statusą. Kampinė šypsena pasirodė tik tuomet, kai jis galiausiai baigė įtikinėti atrodo visą pasaulį, žvelgdamas per pašnekovės akis, kad neva yra visapusiškai laimingas su tuo, ką šiuo metu turi. Gal ir yra laimingas, tačiau tokie žemiški jutimai, kuriais dažniausiai yra viso labo pridengiamos visiškai šlykščios asmenybės, Pierce neįtikino. Ji pati buvo susidūrusi ir su „tikrosios meilės“ ir su „santuokos“, sakykime, gerybėmis. Žinojo kad „tikrosios meilės nėra, nebent tai puikus gebėjimas apsimetinėti“.  Sebastian‘o žodžiai neįtikino, nors pripažinkime tai ką jis kaip žirnius subėrė vėliau, privertė Katherine pastebimai sutrikti. Gal būtent todėl, jis vėliau taip drąsiai metė į jos pusę „aš viską žinau“ argumentą? Gaila kad jis nežinojo nei vienos trečiosios to, kas buvo realu, ir ką galėjo informuoti šio bičiulis, kuris leiskite dar kartą priminti, nepasakė tiesios apie vaistą. Ji nepratarė ne žodžio, ir tą audringą debatų raundą, pergalingai pelnė Sebastian‘as. Bet viskas kas atsispindėjo garbanės veide, tai mirtinas šaltis, jokios emocijos, kuri primintu tai, kad ji yra gyvas asmuo, kuris taip pat, kad ir kaip brutaliai ir ekstravertiškai save pateikia, turi tam tikrą „pūliuojantį spuogą“ kurio nevalia krapštyti.
Tik tvirtai stovėdama ant žemės, Katherine trumpam žvilgsniu susidūrė su pirmu vampyru, netolygu būtu „baisiai“ sujaudinta ir nustebinta jo noro sužinoti šios kilmę. Žinoma kad suprato, kad tai tebuvo atsitiktinis klausimas, kuris vargu ar gime Redford‘o mintyse, ilgai svarstant kaip čia užvesti labiau humanišką, bei mažiau seksualiniais ištekliais grindžiamą temą. Suprato ir tai, kad pati prisidavė, pasakydama kažką nepriklausančio nei labiausiai vartotinai, anglų kalbai, nei tai pačiai bulgarų. Kažkoks iškreiptas žodžių ir prasmių junginys gimęs vien iš to, kad moteriai tikrai buvo labai nepatogu ir nemalonu būti „tampomai“ iš vienos vietos į kitą. Galu gale, turėjo pasirinkimą. Ir tiesą pasakius, pati pasirinko vyti mistinio serumo. Negi rimtai kas nors mano, kad Katherine galima priversti daryti ką nors prieš jos pačios valią, kuomet ji: nėra tipinė vampyrė, turi aibę patirties ir netgi yra papratinusi savo organizmą prie verbenos, kuri dabar sukelia ne tiek pražūtingą efektą, kaip nemalonų kutenimą, kuris gali būti išgautas švelnia plūnksna liečiant tą jautrų odos lopinėlį tarp bambos ir vaginos. Galėjo pasipriešinti labiau įtikinimai, jei pati būtu to norėjusi, juk žinojo kad yra pakankamai stipri, o Sebastian‘as vargu ar norės fiziškai stipriai užgauti šį apgaulingai mielą, nekaltumu spinduliuojantį kalės veidelį. Visgi fatališka garbanė pasirinko labiau žaismingai moterišką „puolimo“ variantą, kuomet pliaukštelėjo vampyrui per užpakalį, tuo pačiu metu ir sau suteikdama pramogą paliesti tą  ištreniruotą „bandelę“. (;DDDD).
– Bulgarė. Bet ar ne tu prieš keliolika minučių siūlei tau atsiųsti biografiją, kurią neskaitysi, nes neįdomu? – Išdavė tai, kad net tuomet kai apsimetė nieko negirdinti, girdėjo kiekvieną ištartą žodį, repliką mestą į jos pusę. Tiesiog tą akimirką tiesiog nesivargino to kaip nors labai aiškiai akcentuoti. Sekantis vyro komentaras privertė jos veido išraiškai išgauti nenatūraliai malonią miną. Tarytum kažkoks menkas komentaras ėmė ir „palietė jos širdies stygas“, po ko ši stebuklingai tapo supratinga ir dora. Cha, tikriausiai tik baisiausiame naktiniame baube būtu galima pamatyti fatališką garbanę nebūnant savimi. Tokia buvo verčiama būti, ir daugiau neketino leisti kad tai pasikartotų. – Ak, tu visiškai teisus. – Pritariamai net linktelėjo galva, netolygu toliau ketino pasakyti kažką ypatingai svarbaus, pri ko prieinant reikėjo ne vien žodžių, bet ir kūno kalbos. – Tam kad tavo gyvenimas neatrodytu toks nuobodus ir beprasmiškas, tais liūdnais vakarais kai tavo nuobodi žmona skaitys kokį nors lėkštai nuobodų romaną, užsidariusi miegamajame, priešais kompiuterį galėtum padirbėti ranka. Taip bičiuli, visiškai tave suprantu, tebūnie tavo įnagis būna pašlovintas ir saugus. – Jos išvaizda išdavė vieną, kuomet balsas skambėjo šleikščiai paniekinančiai, tarytum jos ir Sebastian‘o niekada niekas nebuvo sieję, tarytum jis tebūtu kažkoks niekam nereikalingas ir neįdomus objektas. Na, nieko nuostabaus, jis taip ir nebuvo palietęs tamsiaplaukės širdies, kad ši suvirpėjusi imtu jį priimti daugiau, nei puikiai savo darbą atliekantį pimpaluotąjį, kuris konkrečiu jos gyvenimo periodu, tikrai buvo geras „pašnekovas“. Juk ne dovanuose ir prabangiuose restoranuose buvo esmė, o tik nesuvokiama aistra vienas kito kūnui. Galu gale, Katherine per savo visai ne trumpą gyvenimą buvo mačiusi ir gavusi labai daug, todėl viskas, kas iš tiesų dar sugebėtu ją nustebinti, tai kažkas, kas negali būti įvertinta materialiai. Ir vėlgi, nesusidarykite klaidingos nuomonės, kalba eina ne apie meilę, greičiau apie viską, kas nuodėminga, bet, be jokios abejonės tikra.
Galėjo pasireikšti, kuomet kalba palietė daiktų sugadinimą, tačiau viso labo veide ištempė nekaltumu dvelkiančią šypseną, kuri iš tikro buvo tokia pat nekalta, koks švarus yra bato padas, kuris per nešiojimo laiką, tikriausiai matė visokio šūdo (kai kurių atveju, ir tiesiogine to žodžio prasme). Bedvasiai objektai moteriai rūpėjo tiek pat, kiek rūpi visos tos aukos, kurias išsiuntė į butaforinį „rojų ir pragarą“, atimdama šiems gyvybes dėl vienokių ar kitokių, dažniausiai su nemokėjimu tinkamai maitintis, priežasčių. O ir Sebastian‘as vargu ar labai sielvartavo dėl „protingo telefono“ sugadinimo, kuomet šiuo klausimu te pratarė sudarkytą sakinį. Jos planas pavyko, nes dabar jis privalėjo palaikyti šiai kompaniją. Ir triukas kad pro langą besikeičiantį aplinka veikia kaip šunį (kai yra atiduodamas visas dėmesys, ir net iškišamas liežuvis ir viso to malonumo), tikrai nesuveiktu. Nors ir nebuvo tikra kad vyras ims ir parodys tokią nepagarbą vairuojančiai, juk už tai tikrai galėtu būti išspirtas lauk iš važiuojančio automobilio, ko nesulaikytų net saugos diržai, kuriuos jis užsisegė. Specialiai nepateikė komentaro, suteikdama Redford‘ui progą analizuoti jos žodžius ir galiausiai pasiekti tikrą išvadą, kuri gali pasirodyti ne tokia ir maloni, kai pagalvoji kad per penkis metus gal ir padarei „susivaldymo“ progresą, bet ar tikrai kontroliuoji save visu šimtu procentų? Juk net Katherine gebėdama pasakyti „ne“ donorui, nesuvaldo to patamsėjimo po akimis, kuris išduoda tai, kad ji nėra tipinis mirtingas asmuo.  
– Šaunuolis. Trūkai kur kas trumpiau, nei kas buvau numačiusi. Ir mano atsakymas, yra - geriau. Vaistas yra antrininkė. Ir nevaidink nustebusio, nes negi manei kad tai bus koks nors paprastas žmogus, nieko bendro neturintis su vampyrų atsiradimu? – Neatitraukė akių nuo kelio, bet vien iš jos vartotino kalbos tono, buvo galima suvokti, kad moterys kažkur viduje trykšta iš noro pašiepti vampyrą dar, ir dar, ir dar kartą. Buvo paruošusi dar šiek tiek nebūtos, tačiau labai įtikinamai skambančios informacijos, kuri turėjo priversti jį jaustis ne taip lengvabūdiškai ir laisvai, kuomet kalba lietė tai, kad galbūt jis sugebės pasiekti tą savo taip trokštamą mirtingumą. Katherine to nesuprato, ir tikriausiai niekada nesupras kaip jis gali norėti pasmerkti save tokiai pabaigai, kai iš tikro galėtu būdamas amžinu pasiekti kur kas daugiau, nei bet kuris kitas nemirtingasis. Taip taip, ji žinoma kad matė koks jis yra talentingas asmuo, niekada to neneigė, tiesiog jai asmeniškai tai atrodė kvaila, paika ir visiškai nereikšminga. – Ar tikrai? Net jei pasakyčiau kad su antrininke turėtum padaryti visiškai tą patį, ką padarei su manimi, kai tik ant savo lūpų pajutai tą šiltą, žmogišką kraują? Juk skambėtu pakankamai logiškai, tiesa? Gyvybė, kurios kaina yra kita gyvybė. Ar tuomet taip pat užsidegęs norėtum mirtingumo? Ar įsivaizduotum kad ten viso labo esu aš, užgoždamas bet kokį sąžinės šauksmą ir pasiduodamas pykčiui, kurį man jauti? – Tik trumpam pasuko savo akis į Redfordą, kuomet leido savo veidui subanguoti, išgaunant kampinės šypsenos linkį. Ilgai neužlaikė žvilgsnio, kuomet vėl nukreipė akis į kelią, tarytum tai būtu kone būtina. Netrūkus jos nenatūraliai raudonos lūpos vėl prasiskleidė, tačiau vien tam, kad pasakyti tai, kas buvo būtina, kad vampyras dabar pat savo noru neiššoktu iš važiuojančio automobilio. – Aš tave maustau, atsipalaiduok. Tau nereikės atimti antrininkės gyvybės, bet ir esu pakankamai užtikrinta, kad norėsi kad kraują „nuleisčiau“ aš, nenorėdamas rizikuoti apsiimti dar viena auka, kurios paskui paaiškinti negalėsi. O gal nenorėsi?
Atgalios galėjo laukti bet kokio žodiško puolimo, kuris nuskambėtu pakankamai įtikinamai, kad Katherine turėtu vėlgi sustiprinti savo gynybos poziciją, kuri dar kartą patvirtintu kokia beširdė žmogysta ji esanti. Tačiau ko visiškai tikėtis negalėjo, kad šis pokalbis bent iš dalies palies tai, kas buvo laikoma jos asmeninio gyvenimo, skaudžiai praeitu etapu. Sebastian‘as niekada neturėjo gilintis į jos gyvenimą, susidaryti kažkokias paviršutiniškai niekingas išvadas, ir susikurti iliuziją kad ji neva yra didžiausias blogis, kuris vaikšto šia žeme, avėdamas prabangius aukštakulnius. Jos rankų pirštai, kurie prieš tai labai laisvai buvo padėti ant vairo, susispaudė, išduodami ar tai nervingumą, ar tai pyktį. Panašu kad pirmasis vampyras stengėsi iššaukti jos neplanuotą reakciją, tačiau ar tai turėjo ką nors bendro su tuo, kas vyko dabar? Panašu kad tokiame apšvietime, ir organizme vykstant neįtikėtinai nemalonioms cheminėms reakcijoms, moteris atrodė išbalusi. Jis toliau bėrė savo „aš viską žinau“ tiradą, kuomet ji kažkuriuo metu nebe atlaikydama spaudimo, nukėlė koją nuo akceleratoriaus pedalo, staigiai perkeldama ant stabdžio. Ir gerai kad Sebastian‘as užsisegė saugos diržus, kitaip dabar būtu išlėkęs pro priekinį stiklą. Panašu, jis tikrai pakrapštė tą „spuogą“, kuris iki pat šiol garbanei kėlė tam tikro pobūdžio skausmą. – Ką velniai griebtu tu manai žinantis?! – Jos susierzinimas buvo akivaizdus, visapusiškai nuoširdus. Tamsiaplaukė garbanė nebuvo pasiruošusi tam, nebuvo paruošusi tinkamos kalbos, kuri ją pastatytu į vietą, kuri aiškiai parodytu kad jai yra visiškai nesvarbu tai, kokia buvo šios praeitis, kokia buvo ji pati, kuomet užėmė lygiareikšmę dalį santykiuose kurie neturėjo jokios ateities ir greičiau veikė griaunančiai, nei atnešė kažką ypatingai svarbaus. – Tai kad buvau susiejusi savo gyvenimą su vyru, su kuriuo išbuvau santuokoje ketverius metus? Dėl kurio stengiasi būti kaip galima labiau normali (čia labai tiktu tas meme iš facebooko, kur rodei ;DDDD) ir jam pagimdžiau nuostabią dukterį, net žinodama kad jis dulkino kiekvienos moters tarpukojį, kuris tik pasitaikydavo pakeliui? Tą tu žinai? Tuomet sveikinu, gali dabar pat sau pasiploti, esi to vertas. – Ji neigiamai supurtė galvą, kuomet atleisdama stabdžio pedalą, vėl perkėlė koją ant akceleratoriaus, priversdama per daug staigiai sustojusį automobilį vėl tęsti kelionę, kuri panašu kad kuo toliau, tuo labiau darėsi abiems nemaloni. Nesitikėjo kad Sebastian‘as pasijaus kaip nors nesmagiai, atvirkščiai gal net tikėjosi kažkokios piktdžiugos, kuri leistu jam pasakyti „cha cha, ir tau šikna buvo!“. Katherine atrodė perdėm „pranykusi“, kuomet pasistengė savo dėmesį nukreipti į atsiveriantį kelią pro priekinį stiklą. Jos kairė ranką, sulenkta per alkūnę pasirėmė į langą, kurio stiklas buvo išdaužtas. Pirštai šiek tiek lietė lūpas, kas išdavė tai kad ji apie kažką galvojo, tačiau nieku gyvu neleido savo mintims būti išgirstoms dar kam nors. Jautėsi nemaloniai: burnoje kartėlis, mintyse betvarkė ir tikras noras kuo greičiau baigti visą šį reikalą su kelionę pas buvusią Winchester‘io žmoną. Tai nebuvo didžiulė nuoskauda dėl to, kad ji šiuo metu dar būtu atidavusi širdį savo buvusiam vyrui. Tiesą pasakius, su skyrybomis susitaikė pakankamai greitai, ir net galėtu dabar pat visiškai atvirai pasakyti kad tam vyrui nejaučia visiškai nieko. Bet patirtis su juo, te atnešė įsitikinimus kad kiekvienas pimpaluotąsis iš prigimties yra visiškas subingalvis, kuris moters kūną vertina tik tiek, kad su juo galima patirti malonumą ir nieko daugiau. Visada žinojo, kad teoriškai visi vyrai laikomi visiškai nemonogamiškais, bet kažkada dar norėjo tikėtis kad ji bus su kitokiu. Tuo, kuris negalvos apie kitas dailiosios lyties atstoves, vien tik dėl to kad turės ją. Neteis dėl neteisingų pasirinkimų, ar gyvenime visuomet pasitaikančių klaidų, ir net jei ji taps jo vaikų motina, vertins ją dar labiau. Jis gins ir saugos ją, net tuomet kai žinos kad ji ir pati ne ką prasčiau sugebės su viskuo susitvarkyti pati. Ir prispaus prie savęs, net kai ji priešinsis ir šauks kad jo nekenčia. Juk tai yra meilė, ar ne? Mason‘as buvo viskas, kas prieštarauja prieš tai išvardintiems dalykams. Ir net tuomet, kai Katherine nestigo pasitikėjimo savimi, ji neturėjo kompleksų nepriklausomai nuo to ar tai lietė intymius santykius, spontaniškumą, būdą ir charakteristiką.  Jie nuo pat pradžių tiesiog nebuvo tinkami vienas kitam, nors ir desperatiškai stengėsi tai paneigti. Bet ne tai kėlė skausmą, pyktį ir nusivylimą. Visą tai kėlė būtent tai, kad pati Katherine Pirece nebe buvo savimi, tiesiog pavidalu, kuris priminė ją, kuomet vidus įgavo visapusišką tuštumą. Juk baisiausia kas asmeniui gali atsitikti, tai prabudimas ryte ir nesuvokimas kas gi tu esi, kuo tapai ir ar nori kad visą tai tęstūsi? Būdama su Mason‘u ji nebuvo savimi. Velniai griebtu, net tas pats „Ponas Tobulas“ priėmė Marissą tokią, kokia ji buvo, nesistengė jos it vaškinės sulipdyti pagal savo paties įnorius. Ir dabar, kai ji turėjo galimybę į viską pažvelgti visiškai kitomis, galima pasakyti kad blaiviomis, akimis, jautė kaip baisiai nekentė savęs „tokios“. Beviltiškos, pastoviai pasiduodančios ir silpnos, bandančios daryti tai kas antrai pusei atrodo priimtina. Tai nebuvo laimė, nebuvo ir meilė, nors Pierce iki pat šiol ir tvirtina kad josios vyras buvo jos „sielos antra pusė“. Vienintelis dalykas, kuris juos sies amžinai, arba iki pat tos akimirkos, kuomet vienas jų mirs, tai yra Victoria. Ir tik už šią mergaitę, už savo dukterį, Katherine liks dėkinga Mason‘ui. Bet tikrai ne už tai, kad tapo eilinio „fuckboy“ apžaistas žaislas. Na, visi darome klaidas, ir tik iš jų te sugebame pasimokyti. Yra kaip yra, nieko čia nepridėsi.
– Mhm. – Tarstelėdama, moteris perkėlė kairę ranką ant vairo, kuomet pakankamai dviprasmiškai pasilenkdama prie vampyro, iš „bardačioko“ (still, niekaip neužsikabina man normalus lietuviškas pavadinimas, kažkaip tas slengas priimtiniau skamba) ištraukdama cigarečių pakelį, bei žiebtuvėlį. Nereikėjo vargintis atsukinėti langą, mat bendrakeleivis pasivargino šį išdaužti. Šiaip ne taip prisidegdama cigaretę, suspaudė ją tarp raudonai nudažytų lūpų, vis dar per daug nerodydama noro kalbėtis. Katherine vairavimo įgūdžiai buvo geri, turint omeny kad vairavo nuo 1927-tų metų, tuo metu dar labai vertintą „Ford T“ modelį. Tikriausiai vadovaudamasi savo įgūdžiais ir vampyriškais sugebėjimais jausti ir girdėti viską kur kas geriau, nei tai sugeba mirtingi žmonės, iki kelionės tikslo galėtu nusigauti net užsimerkusi.
– Aš nesuprantu... – Pradėdama, ji net nepasisuko į greta sėdintį vampyrą, kuris panašu kad labai nekantravo pagaliau sužinoti tiesą ar jo didžiausias troškimas yra tikrovė ar viso labo negailestinga Katherine išdaiga. Ko žinoma iš pastarosios būtu galima tikėtis, tiesa? Vienaip ar kitaip, moteris stengėsi pakeisti kalbą, kuri neslėgtu ne vieno taip, kaip kad jo pareikštas noras pasikapstyti po nešvarius skambinius. – Kodėl? Turiu omeny, kodėl tu taip trokšti tapti mirtingu? Negi nesuvoki kad savo, tikrai gerą kūną pasmerki pastoviam senėjimui, gal net sudėtingoms ligoms ir galiausiai mirčiai, kuri bus neišvengiama? Tikrai nesuprantu kas tavo gyvenime turėjo atsitikti, kad imtum ir atsisakytum tuo, kas esi vardan tapimo tuo, kuo nori kiti kas būtum. Ir net jei tai būtu dėl tavo tos „gražuolės nuobodžios žmonos“, ar užtenka 60 metų, kai gali savo brangiausią asmenį turėti amžinai? – Tai nebuvo kažkoks Katherine bandymas atrodyti labiau sukalbamai, greičiau didelis smalsumas, kas turėjo būti priežastimi to, kad jis imtu ir sugadintu savo amžiną egzistavimą vardan kažko, kas net nėra to vertas ar verta? Nežinojo tiesioginio atsakymo, tačiau, velniai griebtu, tai buvo kažkas, ko negebėjo suvokti. Net tuomet, kai nespėjo deramai išlaukti atsakymo, šį kartą labai tvarkingai, pristabdė automobilį prie šaligatvio, veidu atsisukdama į Sebastian‘ą. – Atvykom, ridenkis lauk.

***

Elena Gilbert (Winchester) pasiliko gyventi tame pačiame mieste, kur buvo pastatytas šios šeimai priklausantis namas. Standartinis, dviejų aukštų su palėpę pastatas, kuriame ir buvo užaugusi viena iš antrininkių. Jos pirmasis ir tuomet paskutinis susitikimas su vampyru, su kuriuo pro palatos duris įžengė Dean‘as, atnešė didžiules permainas, kurios žinoma kad tą pačią akimirką leido šiai pradėti gyvenimą nuo pradžių. Iš šios gyvenimo buvo „ištrinti“ visi tie nemalonūs atsitikimai, jos santuoka, jos jausmai, viskas kas galiausiai privedė prie vos katastrofa nesibaigusių pasėkmių. Winchester‘is buvo teisus, Elena nebuvo laiminga santykiuose, kurie pastoviai nešė kažkokius pražūtingus išbandymus, jos trapiai mirtingai gyvybei. Ji savo gyvenime neteko per daug, kad galiausiai prarastu savo gyvybę visiškai dėl nieko. Santuoka kuri trūko vos porą metų, nebuvo klota rožių žiedlapiais, taip jie nesipyko ir stengėsi gyventi harmoningai. Bet kažko pastoviai trūko, gal aistros, gal to, kas nedarytu gyvenimo tokiu salsvai tobulu. Žinot kaip būna? Viskas kaip ir gerai, bet tave vemti verčia. Visa laimė kad jie nesusilaikė vaikų, nesujungė savo gyvenimų, sukurdami kažką bendro. Pasimiršo viskas: pradedant pirmu susitikimu, pirmu bučiniu, pirmu bendru kartu, ir viskuo kuo jie spėjo pasidalinti. Ir dabar, Elena buvo laiminga. Ji ėmėsi dirbti kartu su savo broliu, dėl nepakankamo išsilavinimo, užėmė „savanorės“ pareigas, bet tikrai nuoširdžiai svarstė galimybę ateity tapti puikia, ką čia geriausią chirurge. Ji mokėsi, dirbo, sportavo ir visaip kaip galėjo, džiaugėsi savo gyvenimu. Gyveno visiškai ramiai, nekaustoma baimės, kaip kad ankščiau.
Šis vakaras nebuvo kuo nors išskirtinis. Ne taip baisiai seniai buvo grįžusi iš po treniruotės sporto klube, bei prieš pasirodant visiškai nelauktiems svečiams, spėjo apsilankyti duše, bei ant savęs užsimauti labai laisvą megztinį, bei apteptas sportines kelnes (kažkas iš timpų pobūdžio, tik kiaurai nepersišviečia), pasigaminti vakarienę, kurią galiausiai ir „sukišti“ į save. Miegas neėmė, todėl pasidariusi arbatos buvo įsitaisiusi ant sofos, kartu su rankose laikoma protingai parašyta knyga. Kažkoks nestandartinis romanas, kuris ir skaitėsi labai lengvai ir šiaip buvo geras išsiblaškymui skirtas užsiėmimas. Net nepastebėjo kaip vėlu yra, kuomet užvertusi knygą, galiausiai prisiglaudė prie pagalvės, pasiduodama miego troškimui. Esmė tame, kad bet kuris užkalbėjimas jis gal ir yra lengviausias būdas, kuris gali būti panaudotas faktiškai prieš bet ką. Tačiau niekas iš tikro nepagalvoja, kad toks dalykas nieko neišvaduoja iš kančios. Jei tu pasistengi ištrinti netektį, tuomet tau vis dar skauda, tačiau tu nesupranti dėl ko. Jei pasistengi ištrinti asmenį, tu vis dar kažko lauki, nors ir atrodo kas žinai kad neturi ko. Taip, Elena Gilbert buvo laiminga, laisva. Bet tuo pačiu su didžiule vidine tuštuma, kurios užpildyti nepavykdavo net tobulai užimta dienotvarke.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 11 11, 2016 9:40 am

Ir visai nekeista, kad Sebastianas galėjo pasirodyti kaip prieštaraujantis sau net ne kartą. Vis gi nėra toks susinchronizuotas organizmas, kokiu norėtų būti, o ir sukonkretinti savo paties nuomonės ties panele Pierce (ar vis dar ponia Lockwood?) neišėjo, mat nėra ji jau tokia ir vienareikšmiška kaip galėtum pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Ta prasme, kai pagalvoji, jog ji yra bloga tai netrukus nutinka kažkas kas ją tavo akyse padaro dar blogesne! Suraukia antakius pričiuptas už tiesiog nedovanotinos savo klaidos, tačiau nuostabos iš Katherine ištrauktas faktas jam nesukelia. Šiaurės Amerikoje tikrųjų šio žemyno gyventojų kiek dabar teišlikę? Tiesą sakant dėl savo ganėtinai vienišo, pasyvaus būdo per viršum 300 metų nėra kalbėjęsis su tikru indėnu. Be to, buvo įsitikinęs, jog būtent čia gyvenimus kuria didžioji dalis vampyrų. Galbūt dėl to kaltas paradoksas, jog uždraustas vaisius tampa saldesnis? Nes esant paprastu žmogumi į Jungtines Valstijas papulti nėra taip jau ir paprasta, tačiau kuomet esi vampyras tau atviros tampa kone visos durys. Asmeniškai ilgėjosi Europos. Labai. Ne dėl kultūros, architektūros ar valgių, tiesiog ten yra sutikęs puikiausių žmonių savo gyvenime. Toje pačioje JAV veik visa inteligentija sėdi sulindusi Vašingtone, kai Europoje protingų ir išsilavinusių žmonių sutiksi gal ne kiekviename žingsnyje, bet tikrai daugiau. Amerikiečiai užvaldyti savo šalies didybės manijos vargiai besidomi aplink juos už vandenynų besidriekiančiu pasauliu. Jie visiškai nepažįsta geografijos, istorijos, yra kur kas lengviau valdomi medijos, lėkštesni bei paviršutiniškesni. Nelaikė savęs labai dideliu proto bokštu, bet su eiliniu amerikiečiu dažniausiai neturėdavo apie ką kalbėtis. Gal dėl to jį labiau ir traukė tokie kaip jis - vampyrai: daug patyrę, matę, daug kur dalyvavę. Ta pati Marissa tarsi turėjo "seną sielą", lyg būtų išgyvenusi ne vieną gyvenimą. Nors faktas, kad tuomet 500+ metų Katherine buvo atversta į žmogų Sebastianui vis dar nėra žinomas ir vargu ar kada nors liks atskleistas, vyras jautė kiek "svorio" turi merginos persona. Kad Katherine gimė Bulgarijoje vargu ar būtų atspėjęs visai kaip ir neįmanoma būtų pasakyti, jog Redford'as (o kuo tiksliausiai Sevastianos Ambrose) prasidėjo Graikijoje. Nemirėlio asmenybė seniausiai buvo atsikračiusi archajiškų manierų, jo balsas "nežvangėjo" įsuptas į jokį akcentą, vyro kalba buvo spalvinga, o požiūris toks liberalus, kad vargu ar galėtum lipinti kokį nors stereotipą. Kad ir kaip Karherine stengėsi sudirbinėti Sebastiano pasirinkimą gyventi, kaip ji ne kartą paminėjo, nuobodžiai, vyras atrodė nepapiktintas. Nesuprato tik kokios jos problemos ir iš kur kyla tas noras pažadinti jame supratimą, neva tokio aštraus pipiro kaip Pierce jam verkiant reikia, na kad neatrodytų toks nevykęs. Aplamai atsižvelgiant į Katherine asmenybę pradėjęs keistis taip, kaip jai norima netrukus tapsi nebeįdomus. Žvelgė į ją kaip avantiūristę ir iššūkių ieškotoją, o aistros gyvenimui niekas taip nenugesina kaip nusistovėjusi tvarka. Net jei tebesopėtų širdį dėl skausmingo jųdviejų išsiskyrimo (ne visai galima tą šitaip pavadinti, bet whatevs) ir jeigu nesusiklosčius kai kurioms DIEVIŠKOMS aplinkybėms turėtų asmeniniame gyvenime vietos tokiai ugniai, kokia yra Pierce, suvokimas, jog jųjų vidiniai temperamentai skiriasi kaip juoda ir balta tikrai atbaidytų Sebastianą nuo pakartotino susigundymo. Mėtytas ir vėtytas neramiame gyvenimo kelyje graikas išsiugdė ypatingą valią. Juk tokiais atvejais nutinka dvejopai: arba išlieki ir toliau kovoji, arba leidiesi, kad likimas tave maišytų su žemėmis bei šūdais. Pastaras variantas niekada neatrodė kaip užtektinai racionalus pasirinkimui.
Įdėmiai gaudė kiekvieną jam pastara tema skiriamą žodį ir tegalėjo pasakyti tiek, kad nuo viso to "antrininkų" reikalo jam galva sukosi. Niekaip neparišo kas čia, iš kur tai, kodėl tai, kodėl Elena Gilbert yra it iš akies traukta Katherine Pierce ir kur šita keista grandinė prasideda? Kodėl pirmą kartą išvydęs Silas'o marmūzę Dean'as paklausė ką jo tuometinės žmonos ex veikia Redford'o namų svetainėje? Žodžiu visa tai yra kažkokia visiška nesąmonė. Bet visiškai nenustebtų, jei būtent Sebastiano jaunėlis brolelis bus prie to nagus prikišęs. Graikui magija natūraliai kėlė migreną ir moralinį viduriavimą, tad kol smegenų "procesorius" neužlūžo nusprendė permesti mintis ant kokios kitos temos, ką tikrai buvę lengva padaryti turint omeny, jog Pierce veidui nebyli tyla kažkaip netiko. Tik akimirką vyro veidas persikreipia labai suglumusia išraiška, kai mergina labai išraiškingai pasakojo, idant atseit dėl mirtingumo turės paaukoti nekaltą gyvybę. Buvo įsitikinęs - Katherine žinojo, jog tai yra silpnoji Sebastiano vieta, kurią tikslingai, taikliai pakrapštęs praversi negyjančią žaizdą. Trumpam pasvarstymui - vargu ar galėtų nusiųsti bičiulio buvusiąją pas Šventą Petrą vardan to, kad išpildytų didžiausią savo troškimą. Tiesiog jo visatoje tokie dalykai... nesidaro. Ko verta laimė, jeigu ji pastatyta ant kitų kančių ir lavonų? Visgi dėl viena garbanė buvo teisi - jos kompanija tikrai pravers norint saugiai ir kiek įmanoma nekaltai paimti iš Elenos šiek tiek kraujo. Be to, pasižadėjo sau iki pat galo išlikti skeptišku. Kol savu kailiu neįsitikins, tol vargu ar įtikės, kad mistinis nemirtingumas vyrui virtęs tikru prakeiksmu gali būti panaikintas.
Nesistengė Katherine išprovokuoti. Tai kažkaip gavosi netyčiškai, kone savaime. Sebastiano išraiška atrodė nenuskaitoma, kai skaisčios, nemirksinčios vyro akys pasilieka įbestos į kompanionės veidą. Atrodytų visa ta kontraversiška citata iš tamsiaplaukės biografijos nesusigėrė į Redford'o smegenų ląsteles. Ne tai, kad jam tas visiškai nerūpėjo, tiesiog niekada neprilygintų tokių patirčių šiai sadistiškai, netgi psichotiškai personai. Naudodamasis proga, idant pašnekovės dėmesys yra sutelktas į kelią bei cigaretę, graikas išlaužia kreivą šypseną.
- Nuleidžiu rankas, savo žaidime esi tas pats, kas Beyonce ant didžiosios scenos - tikra karalienė. Jau net širdis atrodė tuoj suvirpės, bet priverčiau ją persvarstyti savo ketinimus. Kad tave velniai, kokia tu gera!-keistai skambėjo tas mažai ironizuojamas, netgi pasakytum nuoširdus Sebastiano pasigėrėjimas ligi skausmo įtikinančiomis ir vyro manymu visiškai suvaidintomis Pierce emocijomis. Nepatikėjo, jog kenkėjiškai įlindo jai į jausmus bei galvą, nes natūraliai nesiekė pabaigti savo puolimo būtent tokiame psichologiniame taške. Iš kitos pusės merginos asmenybė jam atrodė per daug "susukta", kad panorėtų pasigilinti į tai, ką išgirdo. Kad ši jo menkai pažįstama dama sugebėjo išbūti su tuo pačiu vyru tam tikrą laiko tarpą, mylėti jį, pagimdyti jam dukrą... Kitaip tariant, ką Katherine Pierce turi, kas būtų verta meilės?-Tave prijungtų prie poligrafo ir grafa nešoktelėtų iš vietos net jeigu pasakytum, kad esi apvalus, oranžinis apelsinas, žinai aš sužavėtas,-tęsė, net jeigu mergina ir nerodė visiškai jokio noro replikuoti ar komentuoti Sebastiano pasisakymo. Nepamirškim, kad bet kokiu atveju vyrai yra dideli nesusiprateliai ir moterų jie natūraliai nesupranta, tad ir tą Katios "užsisėdimą" interpretuoja kaip pyktelėjimą, neva buvo užgaudyta meluojant apie visą tą graudžią ištrauką iš asmeninės Pierce tragedijos. Puikus metas pasilenkti ir patyrinėti modernią naujutėlaičio BMW magnetolą! Leisdamas Petrovai ramiai parūkyti ir aplamai abejingai reaguodamas į šią jos veiklą net jeigu ta cigaretė visiškai netiko prie jos gražaus veido (šita taisyklė ir tau galioja, Alia :DDDDD), liečiamame grotuvo ekrane atsidaro meniu funkcijas jausdamas, jog norėtų užleisti kokios nors muzikos. Jei turėtų prie savęs mobilųjį, tiksliau jei Katukas nebūtų jo sudaužiusi, mielai paleistų ką nors iš savo "Youtube" grojaraščio, bet šiuo atveju negalėjo "paskleisti" interneto. Tad nusprendžia bukai panaršyti po stotis kol atras kažką ausies nepjaunančio. Ir suranda. Neseniai "Rock FM'e" prasidėjęs Marilyn Manson'o "The Fight Song" kūrinys akimirksniu pakelia vampyro nuotaiką. Neabejodamas, jog pati Katherine nėra tokio stiliaus muzikos mėgėja savo ruožtu neabejojo dar labiau, kad jam nusispjaut ir užleidžia dainą veik ant viso garso kone iš karto nebepajėgdamas nusėdėti vietoje ir pradėdamas šiek tiek "taškytis", bet kukliai: be garso žiopčioti dainos žodžius, judinti galvą ir į ritmą delnais "barabanyt" per kelius taip, tarsi lazdelėmis muštų būgnus. Keista, jog aršiai parodžiusi, kad reikalaus Sebastiano dėmesio jiedu taip ir pratyli iki kol automobilis beveik pasiekia kelionės tikslą. Priešingai nei garbanė atrodė tviskantis it naujas pinigėlis. Graužė šikną nuo laimės pipirų, ką čia nuslėpsi. Kad ir kiek stengėsi išlikti skeptiškas, jaudulys net dusino. Nelaukė Katherine prabilstant. Gal ją paveikė fone skambanti ilgesinga Bryan Adams baladė? Jei ne, tai nuotaikai pasiduoda būtent Redford'as, kurio nostalgiją įgavęs žvilgsnis nukrypsta kiaurai priekinio stiklo į tolį. Patylėjęs keletą sekundžių atrodė neužtikrintas, tarsi iš viso nenorėtų atsakyti garbanei į tokį sudėtingą, filosofinį ir psichologinį klausimą:
- Nežinau kaip tu, Katherine, bet kai tapau paverstas vampyru netekau visiškai visko, kas gyvenime darė mane tikrai laimingu, pilnaverčiu. Pagalvok pati. Gauni šiek tiek pamiegoti ir nubudusi randi neatpažįstamai pasikeitusį pasaulį ir supratimą, kad likai absoliučiai viena? Minėjai, kad turi dukrą, taip? Žinau, jog tokiai beširdei pabaisai kaip tu bus sunku, bet pabandyk įsivaizduoti tą jausmą, kad ji ir kiekvienas asmuo, kurį kada nors, kiek nors mylėjai yra seniausiai miręs. Kad norėdama gyventi toliau privalai lipdyti save iš naujo, bet nenutuoki koks to tikslas ir nuo ko pradėti. Aš neprašiau viso... šito,-neįtikėtinai nuoširdi Sebastiano kalba pasirodė taip lengvai išprovokuota, tarsi būtų laukęs panašaus klausimo ir netgi jam ruošęsis,-Man to nereikia. Viskas ko norėjau, tai senti stebint, kaip auga mano dukterys, kaip išsirenka bičus, kurių natūraliai nemėgčiau ir pasitikti gyvenimo saulėlydį su moterimi, kurią vedžiau būdamas šešiolikiniu išstipusiu vaikėzu, kuris nei ieties, nei pimpalo tada nulaikyt nemokėjo. Skamba durnai? Tuomet dar durniau skambės kai pasakysiu, jog nė nemirktelėjęs nemirtingumą iškeisčiau į galimybę bent pabandyti turėti kažką tokio vėl. Žinau, dukrų man nebesugrąžins niekas, tačiau būtent dabar vėl turiu tai, dėl ko verta gyventi, verta ir numirti,-grąžinęs akis į neįskaitomą Katherine veidą, vyras lengvabūdiškai nusišypso tarsi jau būtų pasidaręs pašnekovės susidomėjimo bei atidumo išvadas,-Kaip minėjau, vargu ar suprasi,-nutilęs atsikrenkščia taip, tarsi ne tiek, kiek valytų gerklę, kiek bandytų išsklaidyti ala nejaukiai slogią nuotaiką, kurią pats ir užtempė. Nereikėjo daug proto suprasti, kad jiedu pasiekė kelionės tikslą. Iš kart įsistebeilija į pašonėje pūpsanti namą, kuris taip priminė jam viziją, kurią turėjo galvoje: parduos savo būstą Niujorke, pasiims Saloniną, Marcus'ą ir išlėks gyventi kur nors į Naująją Zelandiją stulbinamos gamtos, ramybės apsupty nedideliame, bet jaukiame namelyje su šiek tiek žemės ūkininkavimui. Ak, net burnoj saldu pasidaro. Aplamai kone vis dar negalėjo patikėti, kad likimas pagaliau bus apdovanojęs jį galimybe tarsi atsukti laiką ir pakartoti savo 2594 metų senumo pilnatvę. Paragintas garbanės traukti save iš mašinos, Sebastianas sulaiko ne tik save, bet ir Katherine kone instinktyviai, bet švelniai suimdamas ją už riešo.
- Palauk, o mes turim kažkokį planą? Sprendžiant iš tavo iškalbingų šnekų drįstu teigti, kad savo antrininkę pažįsti tikrai neblogai, o jeigu jinai neblogai pažįsta tave, tokiu atveju ji nieku gyvu neįsileis tavęs į vidų net jeigu visai kaip ir tau, aš jai pasirodysiu visai simpatiškas,-lengva savimeilės nata suskamba dar iš atitinkama šypsena Sebastiano lūpose,-Pasidžiauk, kad jaučiuosi kūrybiškai įkvėptas šiandien, padaryk paslaugą sau ir man, ir pasislėpk kur nors. Nes planą turiu aš, taigi...-reikšmingas vyro žvilgsnis tarsi atkartoja prašymą Katherine trumpam pradingti.
Pasitikėjo savimi užtektinai, kad numotų ranka į faktą, jog yra prastas aktorius. Kadangi name pro langus blausiai sklido šviesa susidaro įspūdį, idant būsto šeimininkė rasis būtent pastato viduje, o ne mieste, ką šiuo paros metu ir savaitės dieną darytų aktyvus Niujorko jaunimas. Lėtai išlipęs iš BMW, Redford'as nukeliauja prie kapoto, atidaro jį, įdėmiai nužvelgia kas pūpso po juo, pasilenkia bei uždeda rankas ant karbiuratoriaus.
- Šitas atrodo reikalingas,-specialiai pažymi faktą balsu, tarsi dedikuotų jį būtent Katherine ir tada užkišęs delną kiek giliau sumaitoja pirmą apčiuoptą dalį. Pasklidęs šnypštimas puikiai anonsavo žinią, kurią ketins perduoti - automobilis sugedo. Dar kartą nukreipia akis į namo pusę, tarytumei kaupdamasis gręsiančiam teatrui atsidūsta. O tada "padaręs" kiek įmanoma įtikinamiau atrodantį, kone suerzintą veidą patraukia prie durų, į kurias kelis sykius garsiai pabaladoja. Jautė neskubrų, neužtikrintą mirtingosios judesį viduje. Vargu ar ji tikėjosi svečių šį vakarą. Duryse įtaisytoje akutėje sumirga šešėlis ir po akimirkos durų spyna trakšteli pranešdama apie užrakto panaikinimą. Nutaisęs šypseną graikas savo geranoriška esybe pasitinka pro plyšį pasirodžiusią Amaros antrininkę.
- Labas. Nejaučiu malonumo trukdydamas tavo poilsį tokiu paros metu, bet sugedo mano automobilis...-leisdamas Elenai suprasti, ką jis turintis galvoje, pasuka pečius, kad iš savo perspektyvos ji pradėtų matyti gatvės vaizdą (juk yra didelis ir platus dėdė),-Kadangi mobilusis išsikrovė kreipiuosi pagalbos. Gal galėtum iškviesti autovežį?-tiesiog užkalbėjo jai dantį stengdamasis išlaukti tinkamos progos, kai Gilbert neįtardama jokios klastos kyštelės kokią nors savo kūno dalį už slenksčio (nes kaip ir visi nemirėliai, Seb'as negali be pakvietimo patekti į mirtingo žmogaus namus aišku nebent mokėtų burtažodį ir galėtų draudimą panaikinti). Ir kai tai nutinka, Redford'as kaip mat pradeda veikti. Ji nespėjo suvokti kaip greitai tampa ištempta į lauką,-Nekalbėk, nejudėk. Tau viskas bus gerai,-įtaigos galią ir vėl panaudoja ant šios nelaimėlės, kuri net ir tapusi vykusio Boriso plano sudedamąja dalimi ar šiaip užvartojusi verbenos sąmoningai dėl saugumo negalėjo išvengti Sebastiano ėjimo. Kai prie kompanijos prisijungia Katherine siluetas, situacija tampa iš ties impozantiška, kurioziška. Kaip jos gali būt tokios... vienodos?! Nepaisant skirtingo aprangos stiliaus ir šukuosenų, jos buvo it du vandens lašai. Pajutęs Elenos baimę Redford'as grąžina į ją akis,-Nebijok, tu nebūsi skriaudžiama. Man tiesiog reikia šiek tiek tavo kraujo, kad vėl būčiau žmogumi. Nors aš vis dar netikiu, kad tai iš viso įmanoma,-tarsi kaltinančiai pažvelgia būtent į Pierce išduodamas savo begalinį nepasitikėjimą šia moterimi,-Kaip ir į kur nuleisim jai kraujo? Nes aš nuo dabar visiškai nebežinau ką daryti,-tiek graiko balsas, tiek sakinio reikšmė galiausiai sudaro įspūdį, jog remiasi būtent į Katherine išmonę sutvarkyti šį reikalą. Juk neketino net stovėti kažkur netoliese, kai Pierce pradės veikti padarydama nesuvokiamai didelę paslaugą vis dar jautriai į šviežią kraują reaguojančiam Sebastianui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Katherine Pierce on Št. 11 12, 2016 2:04 pm

Priešingai nei šio vakaro palydovui, Katherine labiau patiko paviršutiniški žmonės, nei kad linkę į tam tipro pobūdžio gilesnį samprotavimą. Juos buvo kur kas paprasčiau suvaldyti, jie rečiau užduodavo tinkamus klausimus ir dažniausiai sprendimus darydavo pirmiausia atsižvelgdami į savo jausmus, nei kad protą. Nebūtu labai sunku pasakyti, kad amžiuje kuriame išgalvoti ir galiausiai ekranizuoti mistiniai padarai, paauglius ir neretai vyresnius žmones labiau žavėjo, nei kad gąsdino. Todėl remiantis tuo, Katherine tikrai buvo sutikusi vieną kitą žmogišką auką, kuri į visą tą akių patamsėjimą ir siaubą keliančius vampyriškus nasrus reaguodavo, „OMG, you are a vampire! That’s soo dope!”. Visatoje, kurioje mistifikuojami padarai nėra priimami kaip didžiausia žmonijos grėsmė, tie patys žmonės atrodo kaip visiškai niekam tikę, lengvai manipuliuojami, multimedijos valdomi bestuburiai. O štai per tokius kopti yra labai paprasta, ko pavyzdžiui nepasakysi apie praeitį. Konkrečiau, tą laiką kuomet Katherine buvo sutikusi savo likimo siustą, Silas Ambrose antrininką. Tais laikais įtariamas buvo kiekvienas, kiekvienas buvo tikrinamas ir galiausiai kilus rimtoms abejonėms, išnaikinamas. Pierce buvo priversta elgtis kur kas atsargiau, nei kad dabar, kuomet visiškai nesibaimina būti sučiupta, mat bet kuriuo metu pasirodys esanti kur kas apsukresnė, kur kas gudresnė nei kad jos „priešas“. Namuose nestovint penketui televizorių ir neturint to nelemto wifi, visi aplinkiniai buvo priversti bendrauti gyvai, žinoti apie vienas kitą kur kas daugiau, skaityti knygas, lankytis pūstuose vakarėliuose ir galu gale, gyventi, vertinant kiekvieną akimirką, o ne skubėti namo, kur stovi kompiuteris, gal net su kokiu didžiuliu ekranu, žaidimų konsolė ir visi tie kompiuterizuoti daiktai, kurie tau pasirodo yra brangesni, už pačią gyvenimo prasmę. O tiksliau, kas ta prasmė? Ankščiau mažai kas taip lengvai galėdavo patikėti tuo, kad rastas nužudyto asmens kūnas su įkandimų žymėmis yra atsitiktinai laukinių šunų užpultas nelaimėlis. Speciali taryba nesistengė dengti nusikaltimo, jie iš karto ėmėsi ieškoti kaltininko, kuris tikrai nebuvo laukinis šuo. Jei ne tuometinė sutartis su Mason‘o protėviu, galimas daiktas kad Katherine Pierce nebūtu taip lengvai išsisukusi, leisdama Salvatore broliams manyti kad jų dievinta moteris yra įkalinta požemiuose amžinam puvimui, kuomet pastaroji iš tikro linksminosi, toliau sėkmingai tęsdama savo keliones aplink pasaulį. Toli gražu, siekiant  ne vien „pasislėpti“.
Taip, per savo 500+ trukmės gyvenimą, Katherine buvo sutikusi labai skirtingas asmenybes, kurios jos gyvenime paliko vieną kitą, įdomesnį atsiminimą. Tačiau jei kalbėti atvirai, su tais labiau paviršutiniškais buvo paprasčiau, nei kad su protingesniais. Nors kitą vertus, tamsiaplaukė garbanė niekada ir nesistengė susirasti draugų, tarp tų, kurie šiai neatrodė naudingi. Žmonės buvo verčiami ją pamėgti per akimirką, mat ji neketino gaišti laiko tokiems nesąmoningiems procesams, kaip kad bandymas susipažinti ar net apsimesti kad pašnekovų gyvenimo istorija yra įdomi. Kuo? Kuo ji galėtu būti geresnė ar įdomesnė nei vampyrės, kuri ir matė ir išgyveno kur kas daugiau, nei dešimtys standatinių žmogystų? Katherine nuomone, visiškai niekuo. Galimas daiktas kad tai buvo priežastimi, kodėl moteris dažniau buvo aptinkama vampyrų, vilkolakių ar jai palankiai nusiteikusių raganų draugijoje. Vienaip ar kitaip, mistiniai asmenys turėjo daugiau šarmo, daugiau neapčiuopiamos traukos ir žinoma pavojų, be kurių garbanė niekaip neįsivaizdavo savo gyvenimo. Rimtai, pagalvokite patys: nuo pat savo tapimo nemirtinga (pirmąjį kartą), ji sugriovė visus Mikaelson‘ų planus, neleidusi būti nugalėtai, bei nuo tos akimirkos turėjo pastoviai judėti, niekur per ilgai neužsibūti, kitaip gi panieka iš originaliosios šeimos būtu šią, apgaulingai nekaltą asmenybę, pasiekusi. Ir jei dabar pat kas nors pasistengtu „įkalinti“ tamsiaplaukę rutinoje, kur viskas būtu stabiliai ramu, ji paprasčiausiai pranyktu. Suvytu, kaip gražiausia gėlė, kurios niekam tikęs savininkas, nesugebėtu išsaugoti. Hm... Kai gerai pagalvoji, gal visi jos santykiai, ar tai platoniški ar intymūs, dėl to ir pasiekdavo liepto galą? Jos nebuvo įmanoma sutramdyti ilgam, arba tai buvo daroma kažkaip netinkamai. Kas dabar žinos... Žmonės, šiai brutaliai ir išgyventi bet kokia kaina linkusiai asmenybei te buvo būtinas mitybos šaltinis, pramoga su kuria buvo galima žaisti iki kol nepasidarys nuobodu. Kažką kalbėti apie sąžinės šauksmą būtu visiškai beprasmiška, vien todėl kad šiame mažyčiame kūne pažadinti panašius jausmus galėtu tik labai ypatingas asmuo, kuris tikriausiai visą savo gyvenimą turėtu praleisti analizuodamas tokius kaip ji. Ir tai, greičiausiai baigtu kaip ir tipinis vyras, kuris netekęs vilties pareikštų, kad „akimirka, kuomet mokslininkai išsiaiškino ko nori moteris, ji ėmė ir persigalvojo“. Iš dalies gal ir teisinga prielaida, turint omeny tai, kad moters vidinis pasaulis yra pilnas visko, priešingai nei kad vyro, kuriame galima surasti tik per daug erzinantį tiesmukumą ir nieko daugiau. Tačiau tai nėra tiek aktualu, koks aktualus buvo šis vakaras ir jo būtini, laiko neliečiami, dalyviai.  
Apie antrininkių egzistavimą moteris sužinojo ne iš karto, niekas jai gimus nepasakė kad štai, būtent ji taps iš akies lupta Amara, bei tūkstančiai tokių pačių po jos. Tiesa atsiskleidė netrūkus po to, kai panelė Pierce eidama savo gyvenimo keliu, susidūrė su tais pačiais Mikaelson‘ai, kurie pasirodo kartą iš tos didžiulės „meilės“ sunaikino savo nepasidalintą gyvenimo meilę, Tatia. Atrodo kad toks buvo tos moters vardas, nepriklausomai nuo to, kad svarbiausia detale buvo tai, kad ji atrodė taip pat kaip Katherine. Tai sukėlė labai daug klausimų, į kai kuriuos su laiku garbanė sugebėjo surasti atsakymus. Kaip ir į tą, kodėl Niklaus‘ui moteris buvo reikalinga mirtinga, o ne užėmusi vampyrų gretas. Vienaip ar kitaip, visi šie dalykai jau liko praeity, ir niekam per daug nepatinka kapstytis po būtus laikus, ypatingai kai tai atskleidžia apie „paslaptingą“ personą per daug tarpusavyje nesusijusių dalykų, iš kurių paskui sunkiai, bet įmanoma sulipdyti tikrą paveikslą. Gal, juk galima daryti tokią prielaidą... Jei Sebastian‘as žinotu kokius kruvinus kelius teko praeiti prie vairo sėdinčiai garbanei, gal jis suprastu kodėl jos oda tokia stora, ir ji su aplinkiniais elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Kodėl pirmiausia stengiasi omeny turėti save, o likusius... Jei tik tam užtenka laiko ir noro. Gal. O gal ir ne. Vienaip ar kitaip, Katherine nereikėjo stengtis skaityti jo mintis, kuomet kuo puikiausiai matė kad vyrui nelabai patiko jos bandymas „pajuokauti“ dėl to kad už mirtingumą teks sumokėti kito asmens gyvybe. Žinojo kaip jautriai jis priima tokius dalykus, ir tiesą pasakius pasakyti kažką panašaus į tai, buvo ypatingai smagu. Todėl galima šiai net paploti, kad šio pokalbio metu atrodė ne vien kad visiškai įtikinamai, bet ir nepasidavė norui kikenti. Jis nieko nepasakė, o ji ir pati leido suprasti kad šiek tiek hiperbolizavo situaciją, tiesiog norėdama netiesiogiai kištelėti pirštą į jo galvą, ir labai nemaloniai ten pakrapštyti tą ypatingai gyvybei būtiną organą.
Ji liko nebyli, net tuomet kai vampyras visiškai neteisingai interpretavo situaciją, dar nusprendė suraizgyti šiokį tokį pagyrimą dėl sadistinių žaidimų, kurie šiai garbanotai personai nebuvo svetimi. Jis juk laimėjo žodžių karą, tačiau net nepastebėjo kada būtent tai įvyko. Ak tie vyrai. (;DDDD) Užklupta visiškai nepasirengusi, neplanuotai Katherine buvo priversta išlieti savo susikaupusį skausmą dėl to, kad ir jos gyvenimas nebuvo toks ir tobulas, bei už visas niekšybes ji gavo daugiau, nei būtu galėjusi tikėtis. Jos atvirumo akimirka liko nuleista į klozetą, ir jei jų keliai dar bent kartą susieitų, tokios progos ponas nemirtingasis jau nebe turėtų. Rasti akimirką, pasakyti ar padaryti kažką, kam nebūtu pasiruošusi Katukas, yra labai sunku, nes atrodo kad kiekvienam puolimui ar kiekvienam žodžiui, ji iš anksto turi kelis atsako variantus, kurių vienas bjauresnis už kitą. Dešine ranka laikydama vairą (kas yra labai nepatogu, nes savaime dirba kairė ranka), kita tarp smiliaus ir didžiojo piršto laikė suspaudusi cigaretęs filtrą (oh no gurl, mane nuo rūkymo sustabdys tik prego laikotarpis, o katuką vargu ar įmanoma sustabdyti. ;DDDD). Veido išraiška atrodė visiškai kitokia, nei prieš tai. Net savotiškas palyginimas su scenos karaliene, liko kone praleistas. Panašu kad buvo užminta ten, kur skauda. Ir tik tyla, mintys kuriomis neketino dalintis, te galėjo išgelbėti situaciją. Cigaretės filtras buvo vieninteliu objektu, kuris taip švelniai glaudėsi prie tamsiaplaukės geidulingai nuodingų lūpų. Taip, tarytum kiekvienas susilietimas, įkvėpimas, iškvėpimas būtu svarbiausia.
„Jei tik man kas nors duotu galią, tave paskelbčiau kaip didžiausią idiotą, net medalį užkabinčiau“, - ištarė tai mintyse, kuomet Sebastian‘as ir toliau barstė savo žodžius apie tai, kad ji yra nepriekaištinga melagė. Tikrai tokia ir buvo, dievaži, galėjo apsukti aplink pirštą bet kurį gyvą ir galimas daiktas kad negyvą objektą. Bet tuo pačiu metu, buvo ir pakankamai atvira asmenybė, ratai kada sulaikydavo savo nuomonę prie savęs. Tik ne šį kartą, tikrai nenorėjo ištraukti kokį nors priverstinį gailestį. Iš esmės, gal ir puiku kad jis mato ją kaip beširdę melagę, vadinasi nepriims nieko ką ji sakys, kaip visiškai skaidrią tiesą. Juk tokiu atveju, jo labai jaučiamas pasikeitimas subyrėtų į šipulius. O dabar, tas piktumas, nepasitikėjimas ja, ir pasitikėjimas savimi, vyrui labai tiko. Ir jei jis tokiu būtu ankščiau, tų vienerių metų garbanei būtu per maža.
– Tu teisus, priešingai nei tu, prieš tapdama nemirtinga, aš turėjau pasirinkimą: mirti arba gyventi amžinai, pasistengiant kad mano priešų išlikimas būtu kaip galima labiau nepakenčiamas... – Prabilo tik tuomet, kai pokalbis tapo labiau orientuotas į tai, kas jai pačiai atrodė kur kas labiau aktualu. Nesistengė parodyti didelio supratingumo, kalbant apie tai kad ji tapusi nemirtinga pati savo akimis turėjo susidurti su vaizdu, kuomet įeini į savo pačios namus, bei ten aptinki mirtiną tylą, krešėti pradėjusio kraujo tvaiką, kūnų pirmuosius irimo požymius. Suvokimą, kad visą tai yra tavo šeima, ir kad tai buvo tavo kaltė, tavo bausmė už tai kad atsisakei paklusti, būti gera mergaite ir tapti kažkokio diktatoriaus plano dalimi. Katherine buvo ne kartą supažindinta su nemirtingumo kaina, bet priešingai nei Redford‘as ji nežvelgė atgal, niekada. Ji gyveno dabartimi, nes tik dabartis buvo svarbiausia. Paradoksalu tik tai, kad jei ne tie metai, kuriuos Katherine praleido su Sebastian‘u, ji nebūtu gavusi galimybės tapti motina, nesuteiktų Victoriai gyvybės, gyvenimo. Gaila kad jai taip ir netoptelėjo tokia mintis, kad viskas kas su mumis vyksta, tai nėra tiesiog atsitiktinumų seka, kuri niekur neveda. Ir tik nepradėkite svaigti, kad gal čia kaip nors Katherine dukra yra nuo pirmo vampyro. Tikrai ne, ji Mason‘o ir visuomet tokia bus, taip sakant genų niekas negali išrauti iš vidaus ir pakeisti kitais. Tiesiog, tam tikri įvykiai nulėmė tai, kad grįžusi namo, moteris gavo tą galimybę, kuri iš tiesų pakeitė jos gyvenimą. Tapimas motina, privertė Katherine vertinti tam tikrus dalykus, visiškai kitaip, nei yra pratusi. Juk dėl savo mergaitės galėtu padaryti visiškai viską, nepriklausomai nuo to, kiek atlaikyti gabus yra jos kūnas, ar dvasia jei tokią turi. – Neįtikinai. Nes kuo toliau, tuo labiau tampa panašu kad tu stengiesi desperatiškai laikytis savo praeities. Net ne nustebčiau kad tavo nuobodžioji žmona yra kažkuo panaši į vaikų motina, apie kurią prasitarei. Tarytum būdamas mirtingu žmogumi, galėtumei bent iš dalies pajausti tai, kas buvo ankščiau. Negi nematai kad to nebus? Tu liksi tuo pačiu savimi, su visu tuo bagažu, kurį sukaupei per egzistavimo laiką. Ir tuomet, kai tavo šeimai grės reali grėsmė, tu negebėsi pasipriešinti. Oh patikėk, kad ir koks iškalbingas esi, vampyrams mažai te rūpi tai, ką turi pasakyti, kai jie yra valdomi... na žinai. – Specialiai pašiepdama dantis, pasistengė kaip galima labiau šmaikščiai imituoti tariamą tobulai sudėtų dantų eilę. – Rimtai manai kad po daug metų, kai vėl negalėsi nulaikyti nei pimpalo, nei pavyzdžiui šaukšto, tave ir toliau mylės? Nebūk absurdiškas Sebastian‘ai, meilės nėra, kaip ir nėra besąlygiško atsidavimo. Gaila kad dėl galimybės turėti kažką įsivaizduojamo, tu ketini sugadinti šį pavidalą. Kuris yra... ...na, pakankamai tobulas. – Specialiai nužvelgdama vampyro tarpukojį, padarė tai ypatingai parodančiai, kuomet grąžindama žvilgsnį ties jo veidu, galiausiai nuspaudė „P“ mygtuką, kuris paliko automobilį stovėjimo režime. Ji nesuprato, tiksliau visiškai nenorėjo suprasti jo tokio pasirinkimo, mat buvo kone tikra tuo, kad ateis diena, kai jis nusiims visus tuos nesamus rožinius akinius ir galiausiai pažvelgs į gyvenimą blaiviai. Juk jei tai padarė Katherine, vadinasi gali kone kiekvienas. Tačiau šiam kartui, šis pokalbis buvo nutrauktas tuo, kad abu pasiekė kelionės tikslą. Iš keleivio pusės, jau matėsi senas ir ne pirmą kartą lankytinas namas, kuriame progą pabūti turėjo ir Katherine.
– Ką turi omeny? Mes užeisim, nupjausim jai ranką ir iš karto eisim savais keliais.  – Skambėjo taip, tarytum toks plano variantas tikrai turėjo vietos jos sadistinėse mintyse. Nors ir eilinį kartą stengėsi Sebastian‘ą įtikinti tuo, kad nebus taip paprasta, kaip kad jis trokšta. Pavartydama akimis, ir tuo pačiu metu leisdama veide pasireikšti tai dviprasmiškai, tačiau jai labai tinkančiai, klaidingai mielai šypsenai. – Ak, kaip aš nenoriu tau daužyti širdies į menkiausius šipulius, mielasis, tačiau esu kone tikra tuo, kad greičiau ji tau patiks, nei tu jai. Tuo labiau, jau sakiau, ji tik šiek tiek į mane panaši. Esu linkusi manyti, kad esu kur kas gražesnė. – Šiek tiek sujudindama pečius, jau ketino lipti iš transporto priemonės, kuomet nebe taip grubiai liko sustabdyta jo „grandiozinio“ plano išdėstymo. Vien vedama smalsumo, pasiliko transporto priemonės viduje, iš šalies stebėdama kaip vampyras visiškai bereikalingai ir toliau nuokoja jos transporto priemonę. – Tu rimtai, rimtai manai kad Elena išėjusi iš namų bėgtu žiūrėti ar automobilis tikrai sugedęs? Ar tu paprasčiausiai nemoki meluoti, nes esi skaidrus kaip sumautas stiklas? – Skiestelėdama rankomis, garbanė suteikė jam progą pasirodyti, tačiau ne tam, kad galėtu paganyti akis į jo užpakalį, kuomet jis ves kalbą su antrininke. Jai ir pačiai reikėjo laiko, kuris būtu panaudotas kur kas labiau tinkamai, nei bendrauti su niekam tikusia Gilbert palikuone. Dievaži, Katherine net nereikėjo labai daug priežasčių, kad išreikšti savo didelę antipatiją visoms, kurios yra iš akies luptos jos kopijos. Nepatiko tai, tiesiog. Išleidusi Redford‘ą pažaisti „ar mano akys gražios?“ žaidimą, pati tuo tarpu išlipo iš transporto priemonės, bei nukeliavo per gatvę prie namo, kurio langai taip pat iš vidaus buvo apšviesti tam tikro laipsnio kambariniu apšvietimu. Duris garbanei atidarė pakankamai greitai, kuomet ši sužaisdama savo nekalta išvaizda, labai greitai užmesgė bendrą kalbą su ten buvusiu, stipriosios lyties atstovu. Gana išvaizdžiu vyruku, gal šiek tiek panašiu į Tom‘ą Cruise. Net be vampyriškos įtaigos, vyras būtu su mielu noru keliavęs su garbane kad ir į patį pragarą, šią naktį (gebėjo ji sudaryti tinkamą pirmą įspūdį, kuomet jai pačiai tai buvo naudinga), visgi Katherine „užbūrė“ jį vykdyti kiekvieną jos užgaidą, ir tam nerodyti net kruopelytės pasipriešinimo, kol ji nelieps kitaip. Sebastian‘ui žaidžiant su Gilbert, galiausiai prie jų prisijungė ir Katherine, su duokime jam Džono vardą, taip, su Džonu. Stebėdama tai, kaip suapvalėjo jau pažįstamos moters akys, Pierce su dideliu pasimėgavimu pademonstravo platesnę šypseną, kuomet trumpam dirstelėdama į Sebastian‘ą, kaip mat iškošė savo nepasitenkinimo kupiną komentarą. – Tikiuosi kad gerai pagalvojai, kai sugadinai automobilį, juk dabar gali būti priverstas su manimi praleisti dar daugiau laiko. Netrūkus prašvis. – Net galėjo kyštelėti liežuvį, iš to žavėjimusi savo sąmoningumu, kuomet pasiekusi tarpdurį, labai ramiai nužvelgė vidaus aplinką, ir tuomet lyg niekur nieko peržengė pro durų tarpą, nesunkiai patekdama į vidų. Kas per velnias?! Ar Katherine tikrai ne pirmą kartą lankosi šiuose namuose?! Paskui ją nusekė pasirinkta vyriškosios lyties auka, kuris lyg specialiai nuėjo į virtuvę,  vien tam kad rasti peilį. Juk negalima buvo tikėtis kad Katherine rizikuos viskuo, kad perkasti Elenai riešą? – Nagi, Sebastian‘ai, nebuk stabdys, priversk ją įsileisti tave į vidų. Galu gale, mes abu nenorime kad atsirastu netyčinių liudininkų, kurie stebėtu kaip neapsakomai žavinga asmenybė, tai yra aš, sužaloja savo „dvynę seserį“, o ji net ir cypt nepadaro. Neversk manęs laukti...
< ... > Elenai atsidūrus namo viduje, tuo pačiu metu, kaip ir Džonui grįžus iš virtuvės, Katherine rankose jau puikavosi pakankamai didelis virtuvinis peilis, kurio galiuką ji laikį įrėmusi į savo šlaunį. Žaismingai sukinėjo rankenėlę, vien tam, kad išlaikyti pakankamai dviprasmišką atmosferą, kuri leido jai mėgautis kiekviena akimirka, kiekviena baimės nata, kuria spinduliavo Gilbert veidas. Ir kas galėjo pagalvoti apie tai, kad ne kas kitas, kaip Redford‘as suves į vieną patalpą tas moterys, kurios su dideliu pasimėgavimu stebėtu kaip viena merdėtu kęsdama agoniškus skausmus. Taip, Elena buvo labai gera mergaitė, bet Katherine gi padarė jos gyvenime tiek daug pikto, kad nieko nuostabaus tame, kad jautė šiai didelę antipatiją, nebuvo. Katherine pasirūpino kad Elenos numylėta teta žūtu, pati sau persirėždama gerklę, tiesiogiai atėmė jos brolio gyvybę ir be viso to, dar pridarė jai pakankamai niekšybių, kurios niekada nebus pamirštos. Katherine kūnas atitrūko nuo sofos, ant kurios buvo spėjusi prisėsti, kuomet laukė kai šios „scenos“ dalyviai susirinks viename taške. Ji pasiekė savo antrininkę pakankamai lėtai, lyg specialiai bandytu kaip galima šią akimirką padaryti intymesne.  Duok man savo ranką, – Pierce tamsių akių vyzdžiai išsiplietė, vėliau vėl susiaurėjo, kuomet ji stebėdama Elenos akis, vertė ją daryti tai, kas jai buvo nepriimtina. Kaip gi nuostabu būti originaliais, tiesa? Sebastian‘o įtaiga vis dar galiojo, o ir Katherine pasistengė kad mergaitė vis dar ir liktu gera mergaite. Galėjo peilio ašmenimis paliesti Gilbert venas, tokiu būdu priverčiant ją prarasti kur kas daugiau kraujo, nei kad reikia. Tačiau kaip ne keista, pasielgė pakankamai humaniškai, kuomet gana giliai perrėžė moteriai vidinę delno pusę. Keli kraujo lašai nukrito ant grindinio, kuomet Pierce pamėtėdama peilį kažkur toliau, kone prisiglaudė prie Elenos, kuomet šiai iš už nugaros paėmė kažką panašaus į stiklainį, kuriuose kartais laikomi sausainiai ar saldainiai. Iškračiusi turinį, savo ranka suspaudė Gilbert delną į kumštį, po apačią pakišdama minėtą stiklainį. Kraujas maloniai ėmė varvėti į vidų, kuomet tamsiaplaukė garbanė su dideliu pasimėgavimu stebėjo kiekvieną akimirką, kiekvieną Gilbert prarandamą kraujo lašą. – Esu beveik tikra, kad vis dar netiki kad tai tikra. – Adresuodama savuosius žodžius Sebastian‘ui, originalioji vampyrė lėtai pasuko akis į vyro pusę, kuomet kilstelėdama vieną iš savo antakių, pasistengė kad šios veidas būtu įgavęs kiek „lapišką“ išraišką. – Hm... Būtu labai apmaudu, jei grįžęs į savo tobulą kartoninį namelį, pas perdėtai saldžią žmoną, išgertum šios moters kraują ir suvoktum kad tai tebuvo dar viena išdaiga. Tiesa? Tau skaudėtu, kad leidaisi būti apgaunamas dar kartą. Ir gal... Tas pyktis, kurį man jauti, būtu labiau materializuotas, nei kad žodinis? – Kalbėjo taip, tarytum bet kurią akimirka imtu ir prisipažintu kad viso labo pamelavo, kad jokio „vaisto“ nėra. Kraujo „nuleidimo“ procesas buvo beveik baigtas, kuomet padėdama stiklainį ant stalo, garbanė gana grubiai už plaukų suėmė Eleną, liepdama šiai dingti iš akių, ir nuo tos akimirkos, kai bus pakankamai toli nuo šios vietos, amžiams pamiršti kad su ja buvo atliekamas šis eksperimentas. Kaip grubiai suėmė, taip pat grubiai ir paleido antrininkę, pati tuo tarpu atsitraukdama toliau, bei leisdama merginai daryti tai, kas buvo liepta. Garbanės žvilgsnis tik trumpam susidūrė su Redford‘o, bet tos akimirkos užteko kad suprasti kad ji VĖL ketina imtis kažko nedoro. Gerai pagalvojus, ji buvo lengvai perprantama, jei iš anksto tikėsi kad nieko gero laukti nėra galima. Vampyriškas greitis vėl liko tinkamai pademonstruotas, kuomet Katherine kūnas prieštaraudamas bet kokiems greičio standartams, atsidūrė priešais mirtingą vyruką, kuris geriausiu atveju tikėjosi kad šiandien gaus „kišt ir myžt“, bet tikrai ne tai, ką šiam  buvo pasiruošusi giltinė garbanotais plaukais. Perkąsdama savo apačios riešą, ji per prievartą kraujuojančią vietą prispaudė prie vyro lūpų, priversdama jį ne vien nuryti tam tikrą kiekį „stebuklingo“ kraujo, bet ir tiesiogine to žodžio prasme, imti juo springti. Viskas vyko taip greitai, kad sunku buvo net sugaudyti įvykių seką, kuomet Katherine net nemirktelėdama nusuko išvaizdžiam vyrukui sprandą, atimdama jo gyvybę, tarytum tai būtu taip lengva, kaip pasikeisti apatinius. Kūnas sukrito ant žemės, bedvasis, tuščias. O ji taip nerūpestingai, atsisuko į Redford‘ą, tarytum net pati nesuprastu dėl ko čia reikėtu nerimauti, jei viskas vyksta būtent pagal tą planą, kuris ir turėtu būti. – Ak tik nereikia dramos... – Demonstratyviai pavartydama akis, garbanė, kaip mat rado būtiną pasiteisinimą sau, kuris neva turėjo labai lengvai užglaistyti visą situacijos tragiškumą. – Akivaizdu kad tau buvo būtinas įrodymas. Toks, natūraliai tikras. Ir patikėk manimi pupuli, aš neplanuoju į pasaulį išleisti vampyrų, kurie priklausytu nuo manęs. Kai jis atsibus, galėsi stebuklą pamatyti savo akimis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 11 14, 2016 3:58 am

Įdomu tai, kad pasinėręs į atvirumo valandėlę su Katherine nesijautė keistai. Stiprus vidinis balsas net ne kuždėjo, o rėkė, jog jiedu vis vieną daugiau nebesusidurs (nes buvo pasiryžęs pasinerti į sekantį savo gyvenimo etapą su dideliu entuziazmu ir mažai tikėtina, jog Pierce norėtų sukiotis tokiose vietose, kurios prie dūšios gula būtent Sebastianui), tad pasistengti būti mažiau užsisklendusiu jųdviejų įvairesnio, platesnio dialogo galimybei neatrodė itin sudėtinga. "Ak, ir pažvelk į save dabar. Ne tik priešų gyvenimai tavo dėka tampa nepakenčiami, bet ir visų aplinkinių" - žiauriai magėjo tą išsakyti balsu, bet susilaiko. Užlaikė ties pašnekove gilų, guvų ir netgi reikšmingą žvilgsnį, tarsi išdavusį galvoje besisukančią didelę ir taiklią mintį, kuri liko nutylėta, kol mėlynas akis vėl nuveda į vaizdą pro automobilio langą. Nereikėjo siaubingai geros nuojautos, kad suprastum, jog naujutėlio automobilio saloną užėmę individai turi iš ties spalvingą, vietomis sukrečiančią praeitį, gal dėl to, būdamas jos draugijoje nesijautė tokiu jau ir baisiu freak'u, kokiu yra linkęs jaustis apsupty paprastų mirtingųjų, kurių lengvutės, šviesios auros, nuopolių, praradimų, pažeminimų, gėdos ir kaltės nesugadintos esybės kažkokiu astraliniu lygmeniu koneveikė pirmąjį vampyrą, visuomet troškusį paprasto gyvenimo be magijos, vampyrizmo, nereikšmingų mirčių, visuomet slapta pavydėjusį šabloniško mirtingųjų egzistencinio modelio.
Na, kaip ir minėjo - Katherine tikrai nesuprato Sebastiano motyvo ir jį grindžiančių argumentų mirtingumo tema. Koks nesiurprizas... Nešiodamas pakankamai blaivią galvą ant pečių, daugiau racionali, nei emocijoms aklai pasiduodanti Redford'o natūra gilaus vienišumo akimirkomis buvo spėjusi apsvarstyti tikrai ne vieną scenarijų to, kaip net kritinėmis akimirkomis galėtų atrodyti jo per kažkokį stebuklą atgautas mirtingas gyvenimas. Niekada nesidžiaugė privilegija užimti aukščiausią vietą mitybos grandinėje, nesididžiavo savo pranašumais, tikrai nebuvo linkęs jais bereikalingai naudotis, manipuliuoti kitais asmenimis, demonstruoti jėgą, varyti baimę. Juk tai tipinis Mikaelson'ų šeimą gobiantis reputacijos šleifas, o tuo, kaip gyvena ta šeima niekuomet nesižavėjo. Buvo įsitikinęs - laikosi ne praeities, o pats savęs, tikrojo, trokštamo savęs. Jam niekada nesisekė pripažinti to, koks yra, koks yra būtent dabar. Tvirtai išlikusios pamatinės vertybės, tokios kaip šeima, ištikimybė, garbė ir orumas jam atrodė neįmanomos jam būnant vampyru. Sebastianui netgi iki galo nepatiko tai, kaip save pritaikė naujam gyvenimui, ką jame pasiekė. Tą būseną daugiau laikė susitaikymu, nei naujo puslapio atvertimu. Be to, kiek kartų bandė, stengėsi pamėgti savo dabartinę būtį, visa laikina laimė sugriūdavo greičiau, nei galėjo pamanyti ar tam bent morališkai pasiruošti, kol galiausiai jam tiesiog nusibodo netgi bandyti. Aplamai kaip vampyras visuomet laikė save arčiau galbūt žmonėms būdingo pasaulio, o ne to mistinio. Sąžiningai dirbo, mokėjo mokesčius valstybei, turtino savo intelektualinę sferą ir siekė paversti ją konkrečiais, naudingais darbais. Tikrai nemanė, jog išsikraustęs į savo išsvajotąją Naująją Zelandiją turėtų po pagalve laikyti užtaisytą šautuvą, su pilna apkaba verbenos ar kurpelės prikimštomis kulkomis. O jeigu nemalonios akistatos ištiktų negalėjo šitiek nusižeminti, kad pamanytų neva negalėtų nei mylimosios, nei savęs paties apginti. Gal ir ta pati Katherine išreikštų daugiau pasitikėjimo Sebastianu šiuo klausimu jeigu vyras užsimanytų atskleisti jai kuo užsiiminėjo praeitame gyvenime, tačiau nutylėjo ir tai, mat būtų atskleidęs per svarią savo asmenybės detalę. Be to, net ir nepažinodamas Pierce galėtum pasakyti, jog jai būdinga tikrai labai stipriai remtis į išvaizdos aspektą, juolab ji pati save dažnai pateikia labai paviršutiniškai. Tuo tarpu Redford'as visiškai nesureikšmino to. Žinoma kaip ir kiekvienas vyras jis vertino moters grožį, bet to nelaikė kažkokia vertybe. Galiausiai kam tau iš viso reikia pašonėje asmens, kuris nenorės būti su tavimi jei būsi negražus ir ligotas? Visuomet įsivaizdavo save turintį žmogų, su kuriuo bendromis jėgomis stengsis įveikti visas negandas, atlaikyti senatvę, priimti mirtį. Jam tai atrodė kur kas reikšmingiau nei barstyti save į visas puses stengiantis užmegzti kuo daugiau įvairių santykių. Ne. Troško ilgo, pilnavertiško bendradarbiavimo, būtent tokio, kokį manėsi turįs anuomet, kai tokios pavardės kaip Redford ir Pierce paprasčiausiai neegzistavo. Jam nepatiko tik tai, kad nenutuokdama apie Sebastiano būtį kone ničnieko Katherine darė tokias drąsias išvadas. Tačiau negalėjo jos dėl to pradėti kaltinti, juk visą šį vakarą garbanė tik ir stengėsi įrodyti graikui kaip sumautai jis galvoja bei gyvena ir vat jeigu paklausytų josios "patarimų" tai iš kart pasikeltų į naują, atseit geresnį savo paties versijos lygmenį. Vyro taipogi visai nežavėjo pašnekovės simpatijos jo fiziniam pavidalui. Tikrai kur kas labiau apsidžiaugtų komplimentais, kurie sietųsi su vyro vidiniu turiniu. Tiesiog nutraukė diskusiją paslėpęs ją po ta pačia "tu niekada nesuprasi" reziume. Tokios skirtingos, bet veik vienodai užsispyrusios būtybės kaip Sebastianas ir Katherine tikrai negalėtų surasti bendro kompromiso tame, per kokią prizmę žvelgia į savo būtį, o tuo pačiu ir visą juos supantį pasaulį.
Vyro veidas šį kartą atsidavė nepatiklumu, kai pašnekovė tokiu ramiu tonu, tarytum pasakotų kaip išlupa saldainį iš popierėlio nusako, kaip maždaug turėtų atrodyti tas kraujo paėmimo procesas. Juk jau ne kartą Pierce bandė kėsintis į Redford'o kilnumą, kuris nepaisant netgi taiklių oponentės šūvių vis vieną atrodė nepakitęs, nesuteptas, tad jautėsi pasiruošęs panašiems akibrokštams. Žinoma, kad Sebastiano planas turėjo spragų (pati garbanė teikėsi jas akcentuoti garsiai), tačiau jos nublanksta prieš išvadą, jog tai visgi suveikia. Melagis tikrai buvo ne koks ir jam atrodė, jog kur kas geriau įsijaus į situaciją, jeigu automobilis tikrai bus sugadintas. Vis vieną baisiai nervinosi, galbūt būtent dėl to lyg ir pastebėjo nepasitikėjimą antrininkės veide. Arba nervinosi tiesiog dėl to, kaip keistai reagavo į jam visiškai nesuvokiamą doppelgänger reikalą. Visiškai nesekė kokiais reikalais Katherine užsiiminėjo, kol Sebastianas šnekino Gilbert. Ir visgi kai prie kompanijos prisijungia dar vienas asmuo net nesuprasi kaip atrodė graiko veidas: lyg nustebęs, lyg priekaištingas, lyg nepritariantis, lyg suerzintas... Prieš pakomentuodamas Pierce komentarą susiraukia dar labiau:
- O šitas tau kam?-keistai paniekinamai nuskambėjusio tono pagrįsti jokia logika negalėjo. Bet kuriuo atveju neketino to daryti. Už Redford'ą fiziškai jaunesnis vyrukas jam kažkodėl visai nepatiko. Buvo sunku nuspėti garbanės užmačias, tačiau pirmoji apie kurią galėjo pagalvoti tai eilinis Katherine dėmesio trūkumo proveržis,-Ach, žinoma,-garbanei nespėjus savo balsu suvirpinti oro ir vėl prašneka, tarsi akimirką trukusios tylos metu būtų pats atsakęs sau į užduotą klausimą,-Kadangi kraujo šventėje nedalyvausiu ir negalėsiu prisidėti prie tam tikrų šou elementų susiradai kuo mane pakeisti...-atrodytų purkštavo tarsi įsižeidęs. Negalėjo paaiškinti savo reakcijos, kuri gavosi visiškai emocinė. Pavydas? Ne, neeee, per daug nelogiška. Atkakliai kviečiamas į vidų Sebastianas kone įsispiria į tašką, kuriame stovėjo priešais laukujes duris. Reikšmingas graiko žvilgsnis priverčia Gilbert šeimos atstovę pajudėti į namo vidų paskui savo tolimą giminaitę. Matomai nepasidavė Katherine raginimui panaikinti nematomą užkardą, draudžiančią Redford'ui patekti vidun. Taip bus saugiau, nes net ir labai norėdamas negalėtų įsiveržti jeigu Elenos kraujas susuktų vampyrui protą, ko iš savęs tikrai galėjo tikėtis. Dėl būsto vidaus išdėstymo net ir pašalinęs save nuo artimos interakcijos kuo puikiausiai matė visus dalyvius. Nesureikšmino fakto, jog Pierce įžengti į šiuos namus leidimo nereikėjo. Gi jau kuris metas turi įtarimą, kad merginos yra pažįstamos. Juolab Elenos veidas šiai išvydus Katherine pasakė daugiau už tūkstančius žodžių.
- Asistentą sau nusišovei, tikrai nematau reikalo prisidėti prie tiesioginės šou transliacijos. Jei kažkokiu būdu nebegalėčiau savęs valdyti, apsviltų ir tavo sėdynė, Katherine,-tarsi įspėja garbanę šiai bent pasistengti gerbti Redford'o apsisprendimą. Vyras tikrai nesuprato kodėl iš viso Pierce to imasi, mat buvo vienintelis suinteresuotas asmuo. Visgi jautėsi dėkingas net jeigu ir garbanės motyvas būtų toks lengvabūdiškas kaip "ai, vis vieną neturiu ką veikti, tai bent šiek tiek pasilinksminsiu".
Su nerimu stebėjo veiksmą virtuvėje neabejodamas, jog bet kurią sekundę šis taps kruvinas tiesiogine ta žodžio prasme. Stebėjosi pakankamai delikačiais Katherine veiksmais, mat nesunku būtų iš jos tikėtis, idant ši tikrai panaudotų tą peilį tam, kad nupjauti antrininkės ranką, nes tai jai pasirodytų kaip tinkamas būdas išgauti šiek tiek kraujo. Jam nereikėjo užuosti šio, kad jį pajustų visa savo vampyriška esybe, kuri kaip mat tampa sujaudinta. Redford'as valdėsi ir turint omenyje kokie stiprūs impulsai pasireiškė, valdėsi didvyriškai. Įtemptoje jo išraiškoje venų voratinklis po akimis netruko išryškėti. Buvo sunku sutelkti dėmesį net ir tada, kai Pierce prabyla. Raudonyje paskendusios Sebastiano akys susiranda originaliosios vampyrės veidą, puikiai išdavusį pasimėgavimą situacija, į kurią save įstūmė. Ji tikrai nesistengė kalbėti šiurpiai, tačiau tam tikros natos jos balse privertė graiką nerimauti. Garbanei tęsiant kone pradėjo jaustis kaltas už visą tą nepatiklumą, kurį atvirai reiškė kiek anksčiau. Tarsi krūtinėje susiraizgęs ir proporcingai didėjantis nerimas privertė dar kartą persvarstyti Džono įmaišymą į šį reikalą. Nespėjo net prasižioti, kad įspėtų Katherine nepradėti savo fokusų, kai nutinka tai, kas, na, nutinka. Sebastianas kone instinktyviai pašoka iš vietos, tačiau lieka atmuštas į nematomą užtvarą.
- Pierce, po galais, ką tu darai?!-užrėkia negalėdamas patikėti kaip lengva jai atrodo imtis tokių veiksmų. Tarsi lieti kraują, sukti sprandus jai būtų toks pats kasdieniškas veiksmas, kaip šukuotis plaukus,-Tu tikrai nesveika, visiška psichė. Jėzau Kristau,-liedamas apmaudą dėl to, kad savo paties pasirinkimu įsikišti negalėjo, tuo pačiu atvirai baisėjosi Katherine,-Marissa man patiko tikrai kur kas labiau. Tas pažeidžiamumas tau tiko. Buvai fatališka, bet nebrutali. Ir tai yra kur kas skoningiau už tavo sociopatiškas būdo tendencijas. Negi tikrai yra asmenų, kurie tave pakenčia?-pagavo save perdėm įsijautusį, kai paskiria Pierce dar vieną priekaištų bangą,-Liepk jai įleisti mane į vidų, kol neiškrėtei dar kokios šunybės,-šiurkštus Sebastiano tonas slėpė abejonę dėl to, ar Katherine bus linkusi "paklusti". Neabejojo jai patiko, kad Redford'as elgiasi tarsi prie grandinės pririštas šuo, kuris gali tik daug loti, bet nieko padaryti. Ilgai neužtrunka, kol jauno vaikino ant žemės bejėgiškai sukritęs kūnas pradeda rodyti mistinės gyvybės ženklus. Tai tikrai nebuvo pirmas kartas, kai mato kaip į vampyrą yra paverčiamas žmogus (juk kurį metą tampėsi su Mikaelson'ais), tačiau Sebastianą tai vis dar glumino. Nesuprato kodėl gamta leidžia nemirėliams daugintis taip neįtikėtinai paprastai, tarsi pati trokštų sunaikinimo. Nemalonu buvo matyti ir tai, kaip žmogiškumas lieka išmainytas į tamsią, mirtimi alsuojančią energiją.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. 



Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1400
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 12 1, 2  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume