UŽMIESČIO MIŠKAS:

Puslapis 45 Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #4 on Sk. 10 20, 2013 11:00 am

Draskomas savo prieštaringų minčių apie tai, kas per pastaruosius metus nutiko jo ir jo aplinkinių žmonių gyvenimuose, klausydamas merginos nuomonės apie pasitikėjimą ir jo paties brolį, nesugebėdamas susilaikyti nuo prunkštimo, taip ir pasielgia. Kuomet baigia sustabdyti savo automobilį taip, kad būtu galima pamatyti jo šeimai priklausantį namą, pasuka savo akis į merginą, pagaliau priversdamas save pradėti kalbėti: - Tu manai kad žinai viską apie mano brolį, kai realiai nežinai nieko. Kiek laiko tavęs nebuvo jo gyvenime? Ir spėk kas tuo metu turėjo traukti jį iš visokiausių nesąmonių, į kurias šis buvo sulindęs? Pirmiausia artima draugystė su Mikaelson'ais, tiksliau su pagrindiniu iš jų. Galiausiai šaltakraujo žudiko fazė, kurios jis nelabai norėjo atsikratyti, mat gyvenant nieko nejaučiant jam buvo pats geriausias variantas. Galiausiai, mergina. Ne, tavo žiniai tai toli gražu nebuvo Elena. Mergina, kurią jis buvo pasiruošęs vesti. Ar visą tai žinai, vaikštanti Stefabo gyvenimo gide? - Neigiamai supurtydamas galvą, nusuka savas akis, ir su tuo pačiu sarkazmu balse, pratęsia: - Pripažink, tu apleidai savo "pareigas", drauge. - Kuomet pagaliau nuramina savo norą pasikalbėti, akivaizdžiai labai netinkamai sureaguoja ir apie jos nuomonę apie Eleną. Nes, realiai niekuomet nepritarė tam, kad ji būtu ne su juo, o su jo broliu. - Elena dar būdama žmogumi padarė savo apsisprendimą. Ir jo vardas buvo identiškas maniškiam. Tiesiog, paskui viskas susidėjo kitaip, nei tikėjomės abu. Tad malonėk, įsikalti, Stefanas ir Elena niekuomet nebuvo epiška pora, apie kurią visi taip svaičioja. - Krenkštelėdamas, ir pagaliau baigęs savo nuomonės dėstymą, pakankamai greitai išlaužia savo bejausmę išraišką, tokiu būdu parodydamas, kad ne kiek nesureikšmina visko, ką išdėstė prieš tai. Atsipūsdamas, bei tuo pačiu pereidamas prie norimo pokalbio, greitai susako: - Šiandiena malonumai, ryt darbas. Įskiepijai man begalinį norą atsikratyti tuo šunpalaikiu, dėl kurio svaigsta Katerina. Noriu kad ji kentėtu. Kad žinotu kad susidirbo, o klaidų pataisyti jau nebėra galimybės. Tai bus, neapsakoma. - Kaip tik tuo metu kai jis dar kalba, merginai pakeitus buvimo pozicija, sulaukęs jos ant savęs, kad ir kaip tai būtu nepatogu, šiek tiek nuleidęs atlošą, leidžia jai apžergti jo kojas. Tuomet atsakydamas į bučinį, sukrauna savo abi rankas jai ant liemens, tuo pačiu metu stipriai patraukdamas į savo pusę. Norėdamas jam svarbiausia kūno vieta jausti moterį, neleisdamas jai atsitraukti, viena ranka ima traukti jos viršutinį drabužį nuo jos kūno, o kita neleidžia nutraukti bučinio, sulaikydamas Lexi už sprando. Akivaizdu kad įsijautęs į dabartinę veiklą, suurzgia, kuomet čia pat ne laiku pasirodo dar viena asmenybė. Leisdamas Branson atsitraukti, keliais pirštais perbraukia sau per lupas, ir visiškai veidmainišką miną nukreipia į Mikaelson: - Tikriausiai tu dar tinkamesnio laiko negalėjai rasti? - Įsiklausydamas į jos lėkštą pasiteisinimą dėl to, kodėl ši sutrukdė, užverčia akis, netrūkus pasisakydamas: - Teisingai, tau kaip tik dabar labai panašu į tai, kad aš galvoju apie savo brolį. Nežinau, dabar jau gali baigti čia gadinti nuotaiką? - Jai užsiminus apie jo buvusią merginą, nusukęs akis, pakankamai garsiai atsidūsta.

ATIDUODAMA #4
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 252
Įstojau : 2012-09-29

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Lexi Branson on Pen. 11 01, 2013 3:53 am

Sulaukusi atsako i savo spontaniskus veiksmus, pasiduoda akimirkos silpnumui. Pajutusi kaip jos deveta paladine plysta, trumpam nutraukia bucini ir nusisypso prikasdama apatine savo lupa. Atsakydama i vaikino veiksmus, ta pati be vargo padaro ir su jo virsutiniu rubu. Ir butent tada kai visa esybe troksdama tamsiaplaukio palinksta arciau jo kuno, cia pasirodo Rebekah. Atsokusi nuo Salvatore, taciau likusi sedeti ant jo keliu, pastveria po ranka papuolusia suplesyta savo palaidine ir ja prisidengia. Suraukusi veideli taip, tarsi savo zvilgsniu butu norejusi ja sudeginti, leidzia jai prabilti neisimdama jokiu veiksmu. Kai yra paminimas Elena vardas, perbala, mat neturejo ne menkiausio itarimo, kad mergina yra visai netoliese.  -Kad ir ka turi pasakyti Stefan'ui, esu tikra, kad tai nera geros naujienos, tad gal padaryk mums visiems paslauga ir prasmek skradziai, a?-isspaudusi labai netikroviska sypsena, akimirksniu ja pasalina is savo veido. Dar kalbedama apleidzia savo pozicija ant Damon'o keliu ir isitaiso ant priekines automobilio sedynes. Ne atsitiktinai ne zodziu neuzsimindama apie tai kas katik vyko automobilyje, is jo islipa. Uztrenkusi dureles ima pamazu eiti namo link neketindama cia ilgiau pasilikti ir pusiau nuoga snekuciuotis su "sena biciule". Nesivargindama buti maloni, tiesiog saltai tarsteli, eidama pro Elena: -Uzeik.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Somethin' 'bout U makes me feel like a dangerous woman


Lexi Branson
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08
Amžius : 32
Meilė : Isaac Lahey
Draugai : Stefan Salvatore
Rūšis : Vampyre
Darbo paskirtis : Med. Sesele

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Olivia Frano on Št. 11 02, 2013 3:56 am

Lexi Branson rašo:Sulaukusi atsako i savo spontaniskus veiksmus, pasiduoda akimirkos silpnumui. Pajutusi kaip jos deveta paladine plysta, trumpam nutraukia bucini ir nusisypso prikasdama apatine savo lupa. Atsakydama i vaikino veiksmus, ta pati be vargo padaro ir su jo virsutiniu rubu. Ir butent tada kai visa esybe troksdama tamsiaplaukio palinksta arciau jo kuno, cia pasirodo Rebekah. Atsokusi nuo Salvatore, taciau likusi sedeti ant jo keliu, pastveria po ranka papuolusia suplesyta savo palaidine ir ja prisidengia. Suraukusi veideli taip, tarsi savo zvilgsniu butu norejusi ja sudeginti, leidzia jai prabilti neisimdama jokiu veiksmu. Kai yra paminimas Elena vardas, perbala, mat neturejo ne menkiausio itarimo, kad mergina yra visai netoliese. -Kad ir ka turi pasakyti Stefan'ui, esu tikra, kad tai nera geros naujienos, tad gal padaryk mums visiems paslauga ir prasmek skradziai, a?-isspaudusi labai netikroviska sypsena, akimirksniu ja pasalina is savo veido. Dar kalbedama apleidzia savo pozicija ant Damon'o keliu ir isitaiso ant priekines automobilio sedynes. Ne atsitiktinai ne zodziu neuzsimindama apie tai kas katik vyko automobilyje, is jo islipa. Uztrenkusi dureles ima pamazu eiti namo link neketindama cia ilgiau pasilikti ir pusiau nuoga snekuciuotis su "sena biciule". Nesivargindama buti maloni, tiesiog saltai tarsteli, eidama pro Elena: -Uzeik.
{Kaip tik tuo metu, kai čia pat pasirodo Lexi, pakeldama akis į ją, ir ne kiek nesureikšmindama to, kad jos apranga atrodo kiek kitaip, nei turėtu, paprasčiausiai atsikelia ant kojų. Nenorėdama iš karto veržtis į namus, jei ten nėra jos ieškomo asmens, pasigauna merginą už dilbio, priversdama sustoti. Tuomet kai atitraukia savo ranką, pasisako} - Palauk. - {Bandydama susirinkti savo mintis į vieną vietą, giliau įkvėpusi, pagaliau pradeda kalbėti} - Man reikia pamatyti Stefaną, ir jei jo šiandiena nebus, tuomet nepamatau reikalo eiti į vidų. Tai, eilinį kartą liečia Kateriną Pierce.

TEMA: http://bloodyrose.forumlt.com/t558-didzioji-dvaro-veranda#3195

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“It’s like you’re screaming, and no one can hear. You almost feel ashamed. That someone could be that important. That without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless; like nothing can save you. And when it’s over, and it’s gone..”

2016 METŲ MOTERIŠKAS PERSONAŽAS - OLIVIA FRANO © UŽ APDOVANOJIMO GRAFIKĄ PRIKLAUSO LAURAI.

Olivia Frano

don't u know that we could be a new beginning, fight til we're winning


Pranešimų skaičius : 1911
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 28
Miestas : Los Andželas
Meilė : Frank Frano
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Advokatė / Šnipė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Alexis Farraday on Št. 11 02, 2013 5:24 am

*Būtent dėl to kad jos pasirodymas jiems abiems nelabai patiko, dėl būdama tik dar labiau patenkinta, leidžia blondinei pasišalinti iš mašinos, kuomet pati atsiremia į dureles, bei veide ištempusi savimi patenkintą šypseną, paskuba pasisakyti* - Na, labai originalus pasiūlymas Lexi, tačiau būsiu priversta atsisakyti. Matai, ne taip kaip tu, aš bent jau žinau ko tiksliai reikia jauniausiam iš Salvatore. - *Mestelėjusi žvilgsnį į Deimoną, šiek tiek iškelia vieną iš savo antakių* - Ir neabejoju kad ir vyresniam... - *Kuomet atsitraukia nuo durelių, paeina kelis žingsnius į šoną, susikryžiuodama rankas sau po krūtine, po ko paskuba pasisakyti* - Apmaudu matyti, kad tavo skonis tapo tokiu beviltišku, kad griebiesi visko kas pasitaiko pakeliui. Bet, kad ir kaip man patinka tave erzinti, esu čia visiškai dėl kito reikalo. Tiesa, tu į jį taip pat esi įtrauktas... - *Kuomet žengia kelis žingsnius link namo pusės, staiga sustoja, bei atsisuka atgal į Salvatore* - ...Patikėk, tai ką išgirsi tau patiks. Daug labiau, nei pasitūsinimas su ta.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #4 on Antr. 11 05, 2013 10:46 am

Neaišku kodėl, tačiau visiškai neparodydamas susidomėjimo tuo, ką kalba likusi šviesiaplaukė, neskubėdamas išlipa iš savo transporto priemonės. Susiaurinęs savo akių plyšius, praeina pro originaliąją, tuo pačiu metu užmesdamas: - Ne vienam iš mūsų nėra įdomu tai, ką gali pasakyti bet kuris iš originaliosios šeimos. Ir jei tu iki šiol nesupratai, čia esi nepageidaujama, Rebeka. Verčiau jau grįžtum į savo pilį, iš kurios atvykai ir toliau sėdėtum savo barbių kambary. - Užversdamas akis, pagaliau nueita į tolį, tuo pačiu metu pasiekdamas namų duris.

ATIDUODAMA #4
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 252
Įstojau : 2012-09-29

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Isaac Lahey on Št. 11 09, 2013 8:30 am

Vis dar tame pačiame miške, tačiau daug toliau nuo tos vietos, kur buvo susidūręs kadaise su vampyrais bei naujai "padarytu" vilku, kelias valandas sukiojo ratus, bėgimu bandydamas patobulinti savo fizinę ištvermę. Persunktas prakaito, kone garuodamas nuo žvarbaus oro ir pakilusios kūno temperatūros, sustoja vidury kelio. Delnus atrėmęs į savo kelius, nes atrodo kad kojos greitu mene nebe sugebės atlaikyti jo kūno svorio. Kankinamas įvairiausių klausimų, kurie net dabar lenda jam į galvą, iš šortų kišenės ištraukia cigarečių pakelį. Ir nors puikiai suvokia, kad to nenori, visgi prisidega vieną, prispausdamas filtrą tarp lūpų. Įtraukęs kartaus dūmo į save, atsitiesia. Tačiau dar neparodo noro grįžti atgal į savo "namus".

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Isaac Lahey

if there are different progressive states, what's the last one?


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1086
Įstojau : 2013-08-18
Amžius : 29
Miestas : Kvinsas
Meilė : Neįsipareigojęs
Draugai : Tyler Lockwood
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Studentas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=vEBQxQUck5E

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Nina Redford on Kv. 11 14, 2013 4:01 pm

Kaip tik tuo pačiu metu eidama link savo brolio namų, visiškai atsitiktinai iš tolo pastebi gerai pažįstamą vyrišką siluetą. Šiek tiek sulėtindama savo žingsnius, susiaurina akių vokus. Įtariai stebėdama į akivaizdžiai save išvarginusį vyrą, savo veide leidžia pasirodyti valiūkiškai šypsenai. Kadangi geriausia mintis šiuo metu atėjusi į galvą, tai erzinimas. Pasinaudoja tuo, kad yra gerai išmokyta valdyti savo kai kurias vilkiškas galimybęs, kaip galima labiau įsibėgėja, tarytum būtu norėjusi pulti Lahey, sparčiai mažindama tą gana nemažą atstumą tarp jų dviejų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Isaac Lahey on Kv. 11 14, 2013 4:17 pm

Neskaitant to, kad buvo pastebimai pavargęs po to kai prabėgo kur kas daugiau, nei buvo pratęs, ne akimirkai neprarado budrumo. Todėl matydamas kad iš vienos pusės parbėga kažkokia asmenybė (kurios veido tamsoje įmatyti jam nepavyko), pasiduodamas išgyvenimo instinktams, beveik ore pasigauna merginą už kaklo, tačiau nesukeldamas per daug fizinio skausmo, paguldo šią ant asfalto, vis dar laikydamas ranką jai ant kaklo. Tik dabar supratęs kas ji, suprunkščia. Visgi nepasitraukdamas, o ir pats tuo metu jau klūpėdamas ant kelių, pasisako: - Ar kas nors tave mokė kad negalima vidury nakties taip puldinėti žmonių?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Isaac Lahey

if there are different progressive states, what's the last one?


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1086
Įstojau : 2013-08-18
Amžius : 29
Miestas : Kvinsas
Meilė : Neįsipareigojęs
Draugai : Tyler Lockwood
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Studentas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=vEBQxQUck5E

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Nina Redford on Pen. 11 15, 2013 2:59 am

Nuo pat pradžių tikėdamasi panašios reakcijos, spėja viso labo sumerkti savo akis, kuomet pajunta tai, kad kone visas jos kūnas remiasi į šaltą, nuo lietaus drėgną asfaltą. Palengva pramerkdama akis, tuo pačiu metu pakelia vieną iš savo rankų, uždėdama vaikinui ant rankos riešo, būtent tos, kuri šiuo metu laikė jos kaklą. Stebėdama jo atsipalaidavusį veidą, pagaliau priverčia save prakalbėti: - Tikriausiai tavęs nenustebins tai, kad girdžiu šį klausimą nebe pirmą kartą... Tačiau kitą vertus, tai padaryti buvo vertą. - Atitraukdama jo ranką nuo savęs, suima šį už viršutinio drabužio, bei pakankamai greitai patraukia į savo pusę, tokiu būdu šiek tiek pasikeldama nuo žemės. Stebėdama jo veidą, veide išplečia pastebimą šypseną: - Turiu susitikti su Džeiku už pusvalandžio, todėl mes turime šiek tiek laiko sau... - Tai pasakydama pagaliau prisitraukia dar arčiau prie jo, savo lūpas sujungdama su jo, bučiniui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Isaac Lahey on Pen. 11 15, 2013 3:53 am

Nenuleisdamas savo šviesių akių nuo merginos veido, tarytum būtu tyrinėjęs kiekvieną jos bruožo milimetrą, tuo pačiu metu leido merginai išsakyti savo nuomonę apie jų susidūrimą. Galvodamas apie tai, kad ankščiau ar veliau jis pasirašys sau mirties nuosprendį vien dėl to kad taip stipriai geidžia jam neleisto kūno, trumpam nuleido žvilgsnį ties jos krūtine. Tačiau tai tik dar labiau sukėlus jo sumišimo jausmus, pritrauktas arčiau, ne akimirkai nebe norėdamas kankintis dvejonėmis, priima bučinį. Kurį gana greitai nutraukęs, pasisako: - Tavo brolis nutrauks man galvą, kai sužinos apie mus. - Neskaitant to, kad kalbėjo visiškai rimtai, nebandydamas sureikšminti to pernelyg stipriai, suimdamas merginą už liemens, užsikelia ant savęs, bei tokiu būdu atsikelia ant kojų. Dar kurį laiką stebėdamas ją, galiausiai pasinaudoja savo greičiu, pradingdamas nuo kelio. Nestipriai susitrenkdamas su medžiu, įremia ją į medžio kamieną, bei suteikia savo veiksmams laisvę. Pradedamas bučiuoti lūpas, vėliau kaklą, ranka perbraukdamas per geidžiamo kūno linijas, liemenį, užpakaliuką. Kuomet pagaliau pasiekia merginos šlaunį, šiek tiek kilstelėja jį, tik dar labiau prispausdamas ją tarp savęs ir medžio.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Isaac Lahey

if there are different progressive states, what's the last one?


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1086
Įstojau : 2013-08-18
Amžius : 29
Miestas : Kvinsas
Meilė : Neįsipareigojęs
Draugai : Tyler Lockwood
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Studentas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=vEBQxQUck5E

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Nina Redford on Sk. 11 17, 2013 1:34 am

Nestipriai susitrenkdama su medžiu, šiek tiek atlošia savo galvą, kurios veide pasirodo pakankamai aiškiai matoma šypseną. Mėgaudamasi kiekvienu vaikino prisilietimu, kiek garsiau iškvepia olaučiose sukauptą orą, kuris nuo žvarbaus oro priminė iškvėptus cigaretės dūmus. Nuleidusi savo rankas iki vaikino apatinės aprangos, šiek tiek patempia jo sportinius šortus apačion, bei pagaliau nukreipusi savo galvą priešais jį, prasitaria: - Kol kas mums kuo puikiausiai sekėsi neleisti jam žinoti per daug. Galu gale... Tu visiškai jam nepriklausai, kad ir ką jis manytu. - Sukandusi jo apatinę lūpą, kiek patempia į save, tuomet tik labiau įsigilindamas į bučinius, kurių šiuo metu nori gauti kuo daugiau. Visgi tuo pačiu metu vis labiau tempdama jo drabužius apačion, akivaizdžiai išreiškia kad nori kur kas daugiau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Isaac Lahey on Sk. 11 17, 2013 1:41 am

Neskaitant to kad turėjo visiškai kitokią nuomonę, nenorėdamas kad šiuo metu ji paimtu viršų, bei dėl to jam tektu ne vien paprieštarauti merginai bet ir atsitraukti. Verčiau pasirinkdamas kūniškus malonumus, nustumiant bet kokias pasekmes, nusišypso kuomet Armstrong parodo šiokią tokią iniciatyvą. Nuspręsdamas kad daugiau nebe verta gaišti laiko, nutraukia tuos kelis drabužius nuo merginos, kurie trukdė. Kuomet leidžia saviems patogiai nusmukti, stipriau suimdamas merginą, užsikelia ant savęs, jos nugarą kiek labiau atremdamas į kamieną. Ir tuomet kartas nuo karto pavogdamas bučinį, prisilietimą, pereina prie seksualinio suartėjimo. ... Po kiek laiko pasiekdamas finalinę stadiją, palaipsniui nuleidžia merginą ant kojų, tačiau vis dar jos nepaleisdamas, šiek tiek pasiremia į ją, norėdamas atgauti kvapą. Ko pasekoje, nevykusiai pašmaikštauja: - Būčiau žinojęs kad šiandiena sugalvosi mane aplankyti. Prisiekiu, būčiau atsisakęs bėgimo maratono.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Isaac Lahey

if there are different progressive states, what's the last one?


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1086
Įstojau : 2013-08-18
Amžius : 29
Miestas : Kvinsas
Meilė : Neįsipareigojęs
Draugai : Tyler Lockwood
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Studentas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=vEBQxQUck5E

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Samuel Redford on Pen. 08 15, 2014 4:20 pm

Prabėgo šiek tiek daugiau nei pusė metų, po tos dienos, kuomet jis nusprendė savo tolimesnį gyvenimą praleisti būnant tame pavidale, kuriuo šį "apdovanojo" mėnulio prakeiksmas. Kažkuriuo metu buvo sunku neatvirsti, mat gamta tiesiog reikalavo iš jo pusiausvyros, imdama savaime laužyti kaulus, sudarydama jų struktūrą žmogiškąją. Tas procesas skausmingai buvo stabdomas, kol galiausiai liovėsi. Jis tapo "paprastu" vilku, su paprasta kasdienybe. Tik tiek kad jo aukos buvo ne žvėrys, o atsitiktiniai, miške paklydę asmenys. Mėnulis palaipsniui atėmė jo žmogiškumą, ir jau po kelių mėnesių jame neliko nieko, kaip tik gyvūnas. Ta pati, kasdienė rutina, nebe sugrąžino jame nei žmogiškos mąstysenos, nei tuo labiau pavidalo. Juodas, it anglis kailis, nepaslepiamos plieno spalvos akys ir bjaurus būdas, tai buvo viskas, kas liko iš karališko kraujo turinčio, vilkolakio. Artėjo vakaras, ir jis baigęs savo mitybos poreikius, susirado jam patogią vietą snauduliui. Naktimis jis stengėsi nemedžioti, atgauti jėgas, miegant. Susisukdamas į "kamuolkiuką" vilkas sukrito jam patikusioje vietoje, iš kurios buvo matomas greitkelio kelias. Ilgesingas atodūsis ir savo šviečiančias akis, šis sumerkė, tarytum ketino užmigti amžinu miegu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 197
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Qetsiyah Bennett on Kv. 08 21, 2014 9:35 am

Ir staiga, aplinkui tvyrančią naktinės gamtos ramybę nutraukia stiprus vėjas. Tai buvo keistas reiškinys, nes viskas pasikeitė labai nelauktai. Aplinkui plevesuojančios medžių, krūmų šakos, sudarė tokį vaizdą, kad trūksta nedaug, kad jos atplėštos nuo medžių kamienų, nuskris vėjo nešama kryptimi. Kaip tik tuo tarpu, priešais gulintį anglies juodumo vilką pasirodo dar niekada nematyta jaunutė mergina. Aukšta, tiesūs plaukai, iš pirmo žvilgsnio nekalta išvaizda, net nebūtų vertusi galvoti, kad priešais esanti gali bent kažkiek rištis su blogiu. Stiprus vėjas jai nekėlė nepatogumo jausmo, o vilko ji taip pat nei kiek nebijojo. Stebėdama gyvūną labai keistu žvilgsniu, lyg jį pažinodama, ištiesia į jį vieną ranką, kol galiausiai jos veide pasirodo ta pati Sebastianui jau pažįstama keistai miela, tačiau gėriu nedvelkianti šypsena. Keli mirusios kalbos žodžiai ištarti jos lūpomis ir staiga vilkolakio kaulų stuktura vėl pradėjo keistis panašėjant į žmogaus. Šis procesas buvo iššauktas tos pačios pirmosios keliautojos/raganos, kurią bandė sunaikinti Coombs kerų, todėl jiems pasipriešinti buvo labai sunku, praktiškai neįmanoma. Stebėdama jo kančias, mergina tik "nekaltai" šypteli : - Tikiuosi per tą pusmetį kankinaisi pakankamai, Sebastianai, nes tai ką jauti dabar, yra dar tik įvadas į tai, ką aš esu tau paruošusi. 

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Qetsiyah Bennett

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


Pranešimų skaičius : 64
Įstojau : 2013-10-20
Amžius : 27
Miestas : Los Andželas
Draugai : Nepasitiki niekuo
Rūšis : Ragana / Keliautoja
Darbo paskirtis : Žolininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=p7Bc4pjMPiA

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Samuel Redford on Kv. 08 21, 2014 2:50 pm

Pusmetis, kuris prabėgo skausmingai Sebastian'o atžvilgiu, buvo sunkiausias šio vyro laikas, per jo egzistencijos laikotarpį. Tai buvo sunku pernešti tiek fiziškai, mat kūnas ilgą laiką savaime reikalavo atgauti žmogišką pavidalą, o jis tuo tarpu darė viską, kad to nenutiktu, tiek psichologiškai. Prieš šešis mėnesius, kuomet jis žengė kelis žingsnius ligoninės koridoriumi, buvo priverstas pagaliau padaryti pasirinkimą, kuris reiškė tai, kurią pusę jis ryžosi pasirinkti. Gėris, tiksliau metaforiška jo dalis, tą naktį triuškinančiai nugalėjo piktasis dvasias, su kuriomis unikalios išvaizdos vilkolakio širdis apsitraukė ledu. Jis negalėjo mirti, tiksliau nebuvo ne vieno asmens, kuris norėtu padėti jam pabaigą. Tačiau gyventi jis taip pat turėjo mažiausiai noro. Šios dienos naktis, tiksliau jos pradžia nebuvo išsiskirianti. Tipinė dienos medžioklė, kailis suteptas atsitiktinio žmogaus krauju ir tamsoje švytinčios plieno spalvos akys. Tai viskas, kas buvo likę iš prieš tai vakarėliais gyvenusio padaro. Jis žinoma bandė negalvoti apie nieką, tačiau kartas nuo karto žmogiški prisiminimai apie paskutinę jo dieną, rasdavo būdą apie save priminti. Tamsoje pasigirdo ilgesingas vilko atodūsis, kuris buvo persipynęs su menku inkštimo atgarsiu. Jo akys baigė susimerkti, kuomet neaišku iš kur pakilo vėjo gūsis. Žvėries akys akimirksniu prasimerkė, kuomet jis nukreipė savo žvilgsnį į tolumoje pasirodžiusios moters siluetą. Jo viršutinį žandikaulį aptraukusi oda akimirksniu pakilo, kuomet vilkolakis natūraliai sureagavo į moters pasirodymą. Jis pakilo ant keturių letenų ir nutaisė tokią miną, kad tapo visiškai aišku, dar akimirka ir jis puls. Jis ir būtu puolęs, jei ne staiga priverstinai prasidėjusi transformacija. Lūžo kaulai, keitėsi kūno forma, ir visą tai buvo lydima iš pradžių skaudaus staugimo, kuris galiausiai peraugo į žmogiško balso riaumojimą. Natūraliai po šitiek laiko praleisto vilko pavidale, tai pakeisti galėjo tik alfa vilkolakis, ir tai į tai sudėdamas nemažai pastangų. Tačiau tai kas vyko dabar, buvo nekontroliuojama. Jis iš paskutinių bandė sustabdyti virsmą, savo jėgomis laužydamas ką tik pavidalą pakeitusius kaulus. Ir kažkuriuo metu dar atrodė kad jam pavyks pasipriešinti, kuomet raganos žodžiai paėmė viršų. Lūžo stuburo slanksteliai ir jis bejėgiškai sukrito į rudeninių lapų krūvą. Atrodė kad kažkuriuo metu jo širdis buvo nustojusi plakti, nors jo kūnas kaip tik tuo metu dar tęsė transformaciją. Jis tapo žmogumi, ir jo paties apmaudui, visiškai nuogu (reikia pripažinti, kad būdamas vilku, kelnių jis neturėjo). Žmogiškais pirštais sukibdamas į lapus, susimaišiusius su lapais ir jo paties krauju, pirmiausia atlošė galvą, įsistebėdamas į merginą, kuri buvo visai netoli. Jo akys tebebuvo pakeitusios įprastą spalvą, kuomet, atsikeldamas, abejomis rankomis prisidengė zoną žemiau bambos. Sunkiai atgaudamas įprastą kvėpavimo ritmą, jis įsistebėjo į akivaizdžiai pirmą kart matomą moterį: - To negali būti. - Jo žodžiai nuskambėjo taip dviprasmiškai, kad buvo sunku suprasti ar tai iškėlė apmaudas ar džiaugsmas. Ilgai nebyliai stebėdamas moterį, galiausiai neigiamai supurtė galvą: - Tas durklas, negalėjo palikti tavęs gyvos. Nebent... - Prunkštelėdamas, jis tik vos pastebimai sujudino savo pečius, kuomet nuleidęs akis, galiausiai sau po nosimi nubambėjo: - Tu apleidai Argent kūną, durklui nespėjus pasiekti jos kūno. Tai labai sumanu. Tik, nesuprantu kodėl pusę metų, neprasinešei apie save? - Jau norėdamas skėstelėti rankomis, tačiau atsimindamas tai kad yra užsimetęs "Adomo" kostiumą, paliko rankas ten, kur šios ir buvo prieš tai: - Žinoma, dabar tu čia nes pradžiai norėjai priversti mane palaukti, o tada galutinai išrauti mano dar plakančią širdį iš krūtinės? - Ir štai, jis pagaliau atleido savo rankas, jas išskėsdamas, bei paragindamas moterį padaryti tai ko ir pasirodė: - Nagi pirmyn, net nežadu priešintis. Didesnės bausmės, nei mintis kad savo paties rankomis atėmiau gyvybę moteriai, kurią mylių, man nebe pritaikysi. - Tai sakydamas vilkolakis net pats nesureagavo į tai, kad išsidavė kaip mažas vaikas, kuriam už atskleistą paslaptį buvo pažadėtas norimas saldainis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 197
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Qetsiyah Bennett on Pen. 08 22, 2014 2:34 pm

Neskaitant to, kad viduje artimo vyro kenčiamas skausmas ją drąskė, vizualiai ji išliko labai abejinga. Ji įtikino save, kad Sebastianas yra išdavikas, o išdavikai nėra verti nieko kito kaip tik kančios. Todėl ji pasirūpino, kad vilkolakis pergyventų kiekvieną, net menkiausią kaulo lūžį ir ne vieną kartą. Stebėdama visą šį nemalonų vaizda, ji net nekruptelėjo, net nemirktelėjo. Kol galiausiai jos veide šmėstelėjusi šypsena, pakeitė jos veido mimiką: - Gali, brangusis, ir dar kaip gali. Tikiuosi per tą laiką manęs ilgėjaisi? – Labai trumpai atsakydama  į pirmąjį jo išsireiškimą, nepatraudama akių nuo vyro silueto, toliau pratęsia savo kalbą: - Visiems, tame tarpe ir tau būtų pats laikas įsikalti į galvą, kad aš esu nesunaikinama, o tas kvailas durklas yra tik bobučių pasakos prieš miegą. Taip, jis sunaikins bet kokį kitą keliautoją, bet nepamiršk, kad aš nesu bet kuri kita. – Užvertusi akis neigiamai supurto galvą, taip teatrališkai parodydama, kad jai jau atsibodo sakyti tą patį per tą patį. Nors realiai, nėra aišku, ar apkalbamas ginklas iš tiesų jai nėra pavojingas, nes kaip be pasukus, ji yra keliautoja, o jis ir buvo sukurtas prieš labai daug metų tam, kad sunaikinti būtent keliautojus tūnančius svetimo žmogaus kūne. Nužvelgdama gerai ištreniruotą vyro kūną, kilsteli vieną antakį: - O tu tikėjaisi, kad suvaręs peilį man į nugarą iškart sulauksi mano pasirodymo prieš tave? Ne, tai būtų per daug paprasta. Norėjau, kad tu kankintumeisi, kad pats save negyvai užgriaužtum ir pripažinkim, mano planas išdegė. – Šyptelėjusi, žengia kelis kartus arčiau vyro, kuomet šis nepatingi pademonstruoti tai ką turi. Stebėdama konkrečiai jo išskirtinai žydras akis, ilgėsingai atsidūsta – Išrauti tavo širdį būtų per daug paprasta. Man labiau patinka, kai tu nesusitaikai su tuo ką padarei ir pats tyliai lauki kol kas nors tave nudės, tačiau niekas to nepadaro...deja.  – Iš pat pradžių ragana nesirodė niekam, nes kaupė jėgas planams, kurių dar nespėjo įgyvendinti. Nauji burtažodžiai, juodoji magija, ir visa kita, kas yra nepažįstama ir labai pavojinga kitiems. Jos tikslas buvo sugrįžti su trenksmu ir pačioje pradžioje sužlugdyti Sebastianą, tačiau, ji neapskaičiavo to, kad tyri jausmai jaučiami priešais esančiam vilkolakiui yra kur kas stipresni, nei keršto troškimas. Bennett planavo jį nužudyti pati, tačiau vos tik jį išvydo, to padaryti nebedrįsta. Coombs ištarus lemiamą žodį iš m raidės, ji šypteli. Ragana žinojo, kad vyras yra jai neabejingas, todėl priimti jo pasirinkimą ties Andrea jai buvo dar sunkiau. Žengusi žingsnį arčiau, ranka perbraukia jam per skruostą: - Aš žinau, kad esi man neabejingas, tai pastebėti nebuvo sunku. Tačiau tavo žodžiai sako vieną, o veiksmai, tiksliau tas vienintelis, parodė visai ką kitą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Qetsiyah Bennett

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


Pranešimų skaičius : 64
Įstojau : 2013-10-20
Amžius : 27
Miestas : Los Andželas
Draugai : Nepasitiki niekuo
Rūšis : Ragana / Keliautoja
Darbo paskirtis : Žolininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=p7Bc4pjMPiA

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Samuel Redford on Pen. 08 22, 2014 4:16 pm

- Tu manai kad aš nebuvau pasigailėjęs to ką padariau?! Velniai tave griebtu, Tessa. Tu neturi ne menkiausio supratimo tame, kad man tai buvo sunkiausias apsisprendimas, kurį teko padaryti per visą, ne trumpą gyvenimą. Ir tu dabar pasirodžiusi lyg niekur nieko, dar žadi man priminti apie tai ką padariau? - Neigiamai supurtęs galvą, ir nieko nepratardamas, kaip tik tuo metu, nebe atlaikęs, nusuko moteriai nugarą, pats žengdamas kelis žingsnius link uolos, kurią buvo sau pasirinkęs, pastoviai nakvynei, kuri apsaugotu nuo lietingų dienų. Iš ten ištraukdamas kažkokius drabužius, kuriuos buvo parūpinęs sau tam atvejui, jei kartą nesugebėtu sustabdyti atgalinio virsmo. Greitai užsitempdamas ant savęs džinsus ir pakankamai laisvus marškinius, galiausiai vėl sugrįžo ten pat, kur ir buvo prieš tai, prieš moterį, dėl kurios greičiausiai galėtu padaryti viską. Ji buvo nuostabi, skaisti oda, ilgi tiesūs plaukai ir ta šypsena, kuri net dabar vedė iš proto. Tessa atrodė tobulai, todėl net nepaisant to kad ji mėtėsi grasinimais, visos jo mintys sukosi aplink vieną, paprastą dalyką. Kaip nuslėpti faktą, kad dar bent žingsnis arčiau jos, ar menkas prisilietimas, ir jis akivaizdžiai sureaguos į norimą kūną. Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, jis galiausiai nusuko savo veidą, bandydamas nuslėpti dar spalvą nepakeitusių akių. Jis buvo sustojęs pusėtinoje stadijoje, kuomet dar nebuvo atvirtęs pilnai į žmogų, bet ir nebuvo pasidavęs gamtai ir įgavęs savo tikrą, žvėries pavidalą. Stebėti, o ir klausyti Bennett buvo ypatingai sunku. Jis buvo tarytum užkalbėtas, užverbuotas šios moters. Galiausiai akių vokai nusileido, jis sumerkė akis, bandydamas susikaupti ties vienu dalyku, šiuo metu vykstančiu pokalbiu: - Tai ko tu nori iš manęs? Atsiprašymo?! Tu pati naikinai viską aplinkui, net tai kas buvo svarbu man. Ir nors aš tavęs prašiau mesti visus tuos kerštus lauk, ir dingti su manimi, tu pasirinkai kitą variantą. Tau buvo svarbiausia žlugdyti kitus, todėl dabar negali kaltinti manęs, kad pasirinkau šitaip. Taip, tu vis tiek gavai savo išsvajotą pergalę. Visus tuos šešis mėnesius aš troškau mirties, šokau po važiuojančiais vilkikais ir nieko. Kaulai vėl suaugdavo, žaizdos susitraukdavo. Tarytum, niekas nesugebėtu iš manęs išrauti šio suknisto egzistavimo. Taip, tu teisi. Aš padariau klaidą, bet ir tu nebuvai geresnė Tessa. - Moteriai atsiradus visai šalia vilkolakio, buvo nesunku pastebėti to, kad jo kvėpavimas akimirksniu išsiderino. Tačiau vietoje to, kad iš kart grėbti ją į savo glėbį, jis stipriai sučiupo Bennett už pečių, tarytum specialiai šiek tiek patraukdamas ją nuo savęs: - Tu nepakenčiama, moterie. Tačiau jei dabar pat nežadi mane išlaisvinti nuo visų šių kančių, vadinasi turėsi mano egzistenciją pakęsti dar ne vieną šimtmetį. - Jo veide atsirado kiek sarkazmu dvelkianti, kampinė šypseną, kuomet šis perkeldamas vieną iš savo rankų merginai ant sprando, grubiai prisitraukė ją arčiau savęs. Juos skyrė daugiausia centimetras, kuomet jis pabaigė kalbą: - Nes daugiau nebežadu tavęs prarasti. - Tai susakydamas, kaip mat pritraukė jos veidą dar arčiau savęs, atsiimdamas taip ilgai norėtą bučinį. Ir nors jo kūnas ėmė reikalauti kur kas daugiau, akivaizdžiai tramdydamas save, viso labo laisva ranka suėmė ją už juosmens, labiau prispausdamas prie savo, atrodo degančio, kūno.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 197
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Qetsiyah Bennett on Št. 08 23, 2014 3:43 am

Vis dar neatitraukdama akių nuo žavaus vyro veido, jam bekalbant kilsteli antakius. Puikiai žinodama, kad jis gailisi praeities veiksmų liečiančių ją, ragana specialiai vertė  Sebastianą tai ištarti žodžiu, prisiminti kiekvieną to incidento akimirką: - Ilgai tau to priminti nereikės, nes sąžinė tave už tai graužė ir grauš kiekvieną mielą dieną. Aš tiesiog norėjau pamatyti tavo akis, kuomet balsu ištarsi tai, kaip jauteisi ėjąs prieš mane. – Nežymiai palenkdama galvą link vieno peties, primerkia akis: - Galiu net lažintis, kad iš savo numylėtos draugės nesulaukei nei padėkos žodžio, nei paskui ją matęs buvai. – Neatsitiktinai primindama jam vampyrę, tokiu būdu pasistengia ir toliau jam sugelti parodydama, kad pasiringdamas draugę, o ne ją, jis padarė labai klaidingą sprendimą. Tačiau vaikinui paskui pareiškus, kad ir ji pati nėra šventuolė, todėl nusipelnė to, ką gavo, sukreivinusi antakius, įsistebi į jo išraiška: - Tu tikriausiai juokauji? Aš dariau tai, ką buvau suplanavusi, ir savo tikslus pasiekiau nepriekaištingai. Atvirkščiai nei tu, nėjau prieš tave, net būčiau paleidusi vampyrę, kuomet būtų atėjęs tinkamas laikas, tačiau tu pasirinkai suvaryti durklą man į nugarą. Tai buvo klaidingas žingsnis, Sebastianai. Todėl taip, tu esi vertas visko ką dabar jauti. – Vos tik jo stiprios rankos atsiranda ties merginos pečiais, neatitraukdama klastingo žvilgsnio nuo vyro akių, prikanda apatinės lūpos odelę. Neištardama nė vieno žodžio, tačiau ir nebijodama jo grubumo, mat yra labiau nei tikra, kad dabar jis neišdrįstų jai padaryti nieko blogo, nesipriešina nei vienam jo prisilietimui, verčiančiam per merginos smulkų kūną perbėgti maloniems šiurpuliukams. Kuomet akys instinktyviai pradeda mėtytis tarp vyro akių ir lūpų, o Sebastianas pabando laimę bučinių ją užčiaupti, Bennett iš karto patraukia savo veidą toliau, neleisdama Coombs perimti iniciatyvos. Specialiai jį tik labiau erzindama, galiausiai nusišypso, o rankomis apviniodama vyro kaklą, dabar jau pati įsisiurbia į jo lūpas, pavogdama bučinį.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Qetsiyah Bennett

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


Pranešimų skaičius : 64
Įstojau : 2013-10-20
Amžius : 27
Miestas : Los Andželas
Draugai : Nepasitiki niekuo
Rūšis : Ragana / Keliautoja
Darbo paskirtis : Žolininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=p7Bc4pjMPiA

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Samuel Redford on Št. 08 23, 2014 4:30 am

Naktis, prieš šešis mėnesius, pakeitusi jo gyvenimą, dabar sugrįžo su visomis, net smulkiausiomis smulkmenomis, kurios kaip niekad smaugė vilkolakį. Atsiminti tai, kiek daug valios pastangų jam prireikė, kuomet šis nusprendė padėti kryžių ant savo gyvenimo, panaudojant durklą pagal jo paskirtį, buvo labai skausminga. Jis labiau nei ko nors daugiau, troško kad jie būtu susitikę tais laikais, kuomet viskas buvo taip paprasta, kuomet aplinkui nebuvo visų tų serialinių intrigų, kovų už neaišku ką. Jis troško kad ji būtu apsireiškusi dar tuo metu, kai jis buvo žmogus, kuomet prakeiksmas nebuvo aktyvuotas. Tuomet, jis būtu nuvertęs kalnus dėl jos, ir viskas būtu taip, tarytum ištraukta iš istorinės pasakos. Matyti ją dabar, girdėti tai, kad jo veiksmai sugebėjo jai sukelti galybę nemalonių pojūčių, spaudė sąžinę. Jis stengėsi išlaikyti savo žvilgsnį, nukreiptą į moters veidą, kuomet pagaliau perklausė: - Tau rimtai tai labai svarbu? - Neigiamai supurtęs galvą, ir kaip mat nusukęs savo akis, jis ilgai negalėjo parinkti tinkamus žodžius, kad rastu pateisinimą savo veiksmams, kurio paprasčiausiai nebuvo. Tačiau jis stengėsi, nes manė kad kitokios pabaigos negalėjo būti. Jis vėl sugrąžino savo žvilgsnį į Bennett veidą: - Andrea man buvo it sesuo, kuri ankščiau būdavo šalia, mano sunkiausiomis akimirkomis. Ir tuo metu kai pasirodei tu, sugriovei viską, kas buvo aplink ją. Tessa, man niekad nerūpėjo tai, ką tu buvai suplanavusi žmonėms, kurie tiesiog buvo panašūs į tavo skriaudikus. Bet, pagalvok pati, jie realiai tau nieko nepadarė. Nei Katherine, nei Elena ir visi likę, kuriuos tu baudei. Aš, niekad nebuvau tas, kuris nieko nedarydamas stebi tai iš šalies. - Giliai įtraukdamas oro į savo plaučius, ir kaip tik tuo metu dar tebelaikydamas rankas ant merginos pečių, pasilenkė taip, kad ji matytu jo akyse atsispindinčią tiesą: - Ir kartoju tau jau begalinį kartą, nesu toks kaip tavasis Silas. Būčiau palikęs viską čia ir dingęs su tavimi iš šalies, bet kur. Jei tik būtum pasakiusi kad to nori. Supranti? Kad ir kaip tai dabar idijotiškai skambėtu, atsižvelgiant į tai kas buvo prieš pusę metų. Tu esi mano gyvenimo prasmė, ir aš niekad. Girdi? Niekad neleisiu kad tau kas nors dar nutiktu. - Nors mergina ir neatsisakė to, kad jis pakankamai stipriai ją prie savęs prisispaudė, nepasitraukė, kuomet ji pirmiausia pareiškė prieštaravimą bučiniui. Jis viso labo linktelėjo galva, parodydamas savo supratingumą, kuris buvo nutrauktas tuo, kad Bennett pakeitė savo nuomonę. Jausdamas jos lūpas ant savųjų, pagaliau leido savo prieš tai švytėjusioms akims įgauti įprastą spalvą, kas bylojo apie tai kad jo fizinis skausmas atsitraukė, ir ji transformacija pasibaigė. Pirmasis atitraukdamas bučinį, dar palinko, priglausdamas lupas prie merginos kaktos, kaip tik tuo metu, rankomis apglėbia merginos pečius. Negarsus atodūsis, ir jis vos girdimai prasitarė: - Tu net neįsivaizduoji, kiek ilgai to troškau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 What's Left In
"I eat innocent meat, the house wife I will beat, the prolife I will kill. What you won't do, I will."


Samuel Redford

Capitalism made it this way, old fashioned fascism will take it away.


Pranešimų skaičius : 197
Įstojau : 2014-02-16

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Qetsiyah Bennett on Št. 08 23, 2014 2:56 pm

Nors Sebastiane mergina ir įžvelgė išdaviką, giliai širdyje ji žinojo, kad viskas ką ji darė galu gale prives prie tokios pabaigos, kurią ji ir gavo. Ji matė kaip vyras kankinasi ir iš pradžių ji to labai norėjo, tačiau vis labiau jį tokį matydama, pačiai darėsi negera, spaudė širdį ir dalinai tai buvo galima pastebėti jos akyse. Tessa gavo to, ko norėjo, gaila, tačiau jai tai nesuteikė pasitenkinimo jausmo. Tikriausiai todėl, kad priversti kentėti tą, kurį myli yra visiškai ne tas pats, kaip priversti kentėti priešą, arba tą kurį įsivaizduoji esantį priešu. Ne veltui beveik visą savo amžiną gyvenimą ji praleido visus matydama kaip priešais, išugdytas nepasitikėjimo kitais jausmais susimaišęs su keršto troškimu ją buvo visiškai užvaldęs, todėl buvo sunku įžvelgti kažką gero savam gyvenime. Pilnai išklausydama Coombs kalbos, ji jautė nuo jo sklindantį nuoširdumą. Pagaliau ji ryžosi atsakyti, tačiau priešingai nei kitais atvejais, šį kartą  balsas skambėjo kitaip, švelniau. Atrodė, kad ji pagaliau po ilgo laiko dar vienam žmogui atskleidė savo šiltąją pusę bei leido suprasti, kad nepaisant visko, Sebastianas jos širdelės nėra apleidęs: - Aš tavęs niekada nelyginau su Silas. Jūs esate du per daug skirtingi tipai, Sebastianai.  Ir aš tikiu tavimi, tačiau, man jau per vėlu keistis. Jei esi pasiryžęs padaryti tai, ką dabar pasakei, vadinasi turėsi priimti mane tokią, kokia esu, su visais mano blogais darbais. – Veidą papuošusi kampinio pobūdžio šypsena, kilsteli abu antakius į viršų: - Lygiai kaip ir man teks iš naujo pratintis prie tavo karštakošiško charakterio. Kurio, tenka pripažinti, pasiilgau. – Bučinio metu, pasistengdama iš šio momento išpešti tai, kas maloniausia, net pati nepastebi, kaip kontakto metu užmerkė akis. Vyrui nepilnai atsitraukus, vis dar neatsimerkdama ji pirmą kartą pajuto ramybę, saugumo jausmą. Tiksliau, ji niekada nesijautė kažko bijanti, tačiau dabartinis jausmas buvo toks, kurį gali parūpinti tik širdžiai artimas asmuo. Neatsitraukdama nuo jo per colį, prikiša lūpas prie vyro ausies, sušnabždėdama: - Troškai tik bučinio? Nagi, einam iš čia. Noriu atsiimti už visą tą prarastą laiką

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Qetsiyah Bennett

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


Pranešimų skaičius : 64
Įstojau : 2013-10-20
Amžius : 27
Miestas : Los Andželas
Draugai : Nepasitiki niekuo
Rūšis : Ragana / Keliautoja
Darbo paskirtis : Žolininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=p7Bc4pjMPiA

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Nina Redford on Pen. 08 26, 2016 3:24 pm

Pramerkus akis po daugiau nei du tūkstančius metų trūkusio miego, į kurį buvai pastūmėta prieš savo pačios valią, tu turi tik du pasirinkimus ir jie abu gali nulemti tai, ar toliau gyvensi ar plauksi pasroviui: 1. Raudoti dėl to, kad visiškai pasikeitęs gyvenimas yra tau per sunkus, nori atgal į savo laikmetį ir kaip palengva kraustaisi iš proto dėl to kad visi tavo kažkada mylėti ar žinoti asmenys jau seniai pavirtę dulkėmis. 2. Gali griebti jautį už ragų, pasiduoti gyvenimo permainoms, pratintis prie naujovių, išbandyti tai ko nebandei ankščiau ir velniai griebtu ugningai kabintis į tai, kas yra tūkstančius kartų geriau, nei tai ką turėjai ankščiau. Kurį variantą pasirinko Salonina Matidia? Manau šį klausimą derėtu užduoti tik tiems, kurie ne velnio nenutuokia kas ji per asmenybė ir ką gali padaryti, kai nėra varžoma aplinkos dėsnių.
Kas sekė pirmiausia? Tai vizualus pasikeitimai. Juk neisi į gatvę apsirengusi svetimą chalatą ar suknę, kurią norėtu turėti istoriniai muziejai, kuriuose tik iš dalies teisingai yra pasakojama tai kas vyko prieš Kristaus erą. Grožio procedūros pasibaigė tuo, kad tamsiaplaukė po pirmo apsilankymo pas kirpėjus atsikratė beveik pusės savo turėtų plaukų, pasidabindama moteriška, tačiau labiau šiems laikams tinkančia šukuosena. Vėliau sekė pasivaikščiojimas po parduotuves, ir nors pasirinkimą ribojo vis dar esamas nėštumas, pasirinkti kažką tinkamo tikrai pavyko, turint omeny kad ant tokio sudėjimo kaip jos, visada buvo gaminami ekskliuzyvūs apdarai. Išmoko naudotis kosmetinėmis priemonėmis, ir netgi sukiotis virtuvėje. Sebastian‘ui „dingstant darbe“ su panašiais pasiaiškinimais, kaip ir ankščiau, kuomet vykdavo į mūšius, jojo fiktyvi žmona negaišo laiko sėdėdama ant sofos ir su dideliu nerimastingumu laukdama jo grįžtant. Susipažino su svarbiausiais istoriniais įvykiais, kuriuos praleido miegodama, įgavo labai daug žinių per pakankamai trumpą laiką. Pasirodyti žmonėms stengdavosi kaip galima dažniau, kaip ir lankytis pas šių laikų medikus, kurie kruopščiai prižiūrėjo josios nėštumą, bandydami nuspėti kuomet berniukas panors išvysti pasaulį. Buvo šiek tiek nutrūktgalvė, tačiau tą pastebėti galima ir atsižvelgus į šios praeities istoriją. Todėl nieko nuostabaus nenutiko, kuomet Sebastian‘ui nežinant įtikino jo bičiulį išmokyti ją valdyti lengvuosius automobilius. Tam nesutrukdė nei nuovargis, nei aiškiai paskutines savaites skaičiuojantis nėštumas. Važiuoti tvarkingai išmoko greitai, bet tai nebuvo jos pagrindine užduotimi, mat be galo „vežė“ rizikingas vairavimas, nuo kurio žinoma ne kartą nukentėjo Winchester‘io numylėta Impala. Svilo padangos, ir galima prisiekti, kelis kartus bandydama pakartoti „burnautą“, vos nesugadino pavarų dėžės. Tačiau velniai trauktų, buvo nerealiai linksma! Nuoširdžiai neatsiminė kada paskutinį kartą jautėsi tokia laisva, nepriklausoma. Su tuo pačiu asmeniu dažnai eidavo vakarienės, ragauti skirtingų tautų virtuvės „perliukus“. Ir kartą užvalgiusi kažko ne ypatingai skanaus, prisiekė kad sekantį kartą būtinai pabandys parodyti savo sugebėjimus, prie puodų. Kaip nutarė, taip ir padarė. Dean‘as kartu su plius vienas, buvo pakviestas vakarienės. Ir nors anuomet pasirodė visiškai vienas, namai buvo užpildyti žmogišku juoku, kvailiausių istorijų pasakojimų ir tiesiog puikiu laiko praleidimu. Netrūkus prie vakarienės prisijungė ir josios mylimas vyras, kuris po to kai svečias apleido namus, buvo pamalonintas oraliniu būdu. Gyvenimas klostėsi puikiai, tikrai ne taip sunkiai, kaip tai galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir tam tikru metu Salonina net sugebėjo „išmurkti“ kad Redford‘as pasiimtu atostogas ir aprodytu jai daugiau šio įstabaus pasaulio. Viskas primena tobulą gyvenimą, tiesa? O kas jei pažvelgsi iš kitos pusės, ar nuomonė nepasikeis?
Naktimis užmigti sekėsi kas kart vis sunkiau, vyro dažnai nebuvo šalia. Ir vienintelis dalykas, kuris veikė šildančiai, tai kokybiška pagalvė, į kurią stipriai kabinosi. Regimi košmarai baigė supanašėti su realybę, ir kai ji paskęsdavo panašiuose kraują stingdančiuose vaizduotės reginiuose, darėsi vis sunkiai atsibusti. Dažnai akis atmerkdavo tuomet, kai su didžiule jėga pašokdavo iš lovos ir pagaudavo save šaukiant. Viskas ką matė, buvo panašu į šiuolaikinius siaubo filmus, kurių sukūrimui prireikia ypatingai sociopatiško mąstymo autorių. Matė tokius dalykus, apie kuriuos dienos metu nedrįsdavo net prasitarti. Jei kas nors yra matęs kaip atrodo ekranizuota pasaulio pabaiga, tuomet palyginus su vaizdiniais, kuriuos matė ponia Varias, tai buvo tik mažmožis. Iš galvos negalėjo „išmušti“ to pasiutusio Sebastian‘o žvilgsnio, tų akių kurios buvo aptrauktos tamsa. Iltinių dantų, aštrių, grobuoniškų. Prasibusdama Salonina visuomet buvo išpilta šalto prakaito, kuomet pats kūnas degte degė iš vidaus. Burnoje buvo jaučiamas varinis, kraujo skonis. Gal įsikasdavo sau liežuvį, kuomet bandė priversti save prabusti? Tai galėjo būti paprasčiausias stresas, arba mistinis protėvių bandymas „savotiškai“ perspėti savo palikuonę dėl realios grėsmės, kuri galėtu tapti neišvengiama. Juk kiekvieno sapno scenarijus buvo toks pat, už žmonijos sunaikinimą buvo atsakingi vos keli asmenys, tarp kurių buvo ir jos mylimasis. Tačiau jų veidai... Jie buvo tokie pat demoniški, kokį kartą jau buvo mačiusi Sebastian‘o išraiškoje. Po panašių išgyvenimų padėdavo tik šaltas dušas, kuris atrodė kad nuplaudavo visas nemalonias mintis. Tačiau jos pačios atspindys veidrodyje, kiekvieną kartą primindavo apie tai, kad ji ir pati nenutuokia kaip turėtu elgtis toliau su žiniomis, kurias pavyko išsiaiškinti per aplinkui.
Sevastianos Varias, arba šiame laike žinomas kaip Sebastian Redford vis dar buvo jos pirma ir tikra meilė, ta sielos pusė, kurią trokšta turėti kiekvienas. Kuomet tave myli, dievina ne dėl to kokius pasiekimus tu padarai, o dėl to kad tu esi tu. Salonina pamilo tą išsiblaškiusį, tačiau be galo charizmatišką vaikėzą, kuomet pirmą kartą susidūrė jų žvilgsniai, anuomet, kai abu buvo viso labo vaikais. Buvo šalia, kuomet jis pakilo, kuomet jam buvo sunku, ar kai jis nuoširdžiai džiaugėsi kiekviena gyvenimo akimirka. Bet šis asmuo, kūnu šaltas, ir per daug paslaptingas, per daug užsidaręs ir kitoks, buvo ne tas. Ir patikėkite, kaip ji savęs neapkentė dėl to, kad jautė nebe tą pačią rusenančią liepsną viduję, o kažkokią tamsią skylę, tuštumą, kurią užpildyti buvo beprotiškai sunku. Stengėsi to neparodyti ir tikrai vertino kiekvieną akimirką praleistą kartu. Bet ar gali pamilti tą patį vyrą antrą kartą, kuomet jis tik atrodo taip pat, kaip ankščiau, bet yra visiškai kita asmenybė?
Parengtos atostogos, atnešė ne vien kelionę po įvairiausias šalis, ypatingų vietų apžiūrą. Tai turėjo būti laikas, kurį buvę sutuoktiniai galėtu praleisti tiesiog kartu, kuomet niekas niekur neskubino. Salonina manė, kad prieš gimstant jųdviejų sūnui, ji turėtu gauti galimybę pažinti naują Sebastian‘ą, ir ką gali žinoti, gal susižavėti juo visiškai kitokia asmenybe, dar labiau nei prieš tai? Troško kad į daugybę klausimų, kuriuos buvo sukaupusi, pagaliau būtu atsakyta. Juk būtent šiuo metu ji buvo labiausiai sustygavusi savo vidinį pasaulį, primityvius jausmus, ir vargu ar būtu nustebinta taip kruopščiai slepiamos tiesos labiau, nei tai ką teko matyti savo akimis.
– Vadinasi nėra būtinybės suprasti kokia yra tų paveikslų prasmė? Tereikia stebėti tai, kaip ant drobės buvo išpiltos kelios tūbelės dažų. Juk visi tie menininkai suvokia, kad tokią keverzonę galėtu padaryti daugiausia tris metus turintis vaikas? Absurdas, tikrai. Ypatingai žiūrint į kainą, kurią šie reikalauja už tą šlamštą, o visi kolekcionieriai mielai sutinka paduoti. – Savo pasipiktinimus aiškiai dėstė tamsiaplaukė, kuomet neskubant žingsniavo blankiai apšviestu taku, kartu su savo mylimu žmogumi. Ant sulenktos rankos dilbio kabėjo nedidelis rankinukas, kurio viduje buvo padėti raktai, piniginė, kelios servetėlės ir baltas vokas su ant viršaus tvarkingai išraižytu josios vardu. Nebuvo spėjusi atplėšti šio popierinio daikto, ir tiesą pasakius nelabai įsivaizdavo kaip jis ten pateko. Be Sebastian‘o, niekas nežinojo apie tai kai jie išvykę, atitrūkę nuo savo aplinkos, o dar svarbiau, kur juos buvo galima surasti. Neatplėštame laiške buvo tokiu pat dailiu raštu surašyta kontaktinė informacija, kvietimas atvykti į nurodytą vietą, adresuotas „Salonina Matidia Varias“ vardu. Tuo labiau sunku pasakyti kad šiuo laiku egzistavo labai daug moters bendravardžių. Gal todėl ji jo neatplėšė, tačiau ir nepaliko matomoje vietoje kad aptiktu Redford'as? 
– Ar galiu pasakyti tai, kas tau nepatiks? – Šis klausimas nuskambėjo visiškai iš niekur, kuomet suimdama šaltą Sebastian‘o ranką, jojo neštukė kaip mat sustojo. Žvilgsnis atrodė nutolęs, tačiau tuo pačiu metu toks gilus, kad atrodė vien jame tipo pusė visko, kas vyko visame pasaulyje, dabartiniu laiku. Veidas atrodė ramus, kaip ir tonas, kurį pasirinko klausimui, kuris net neskambėjo kaip klausimas į kurį derėtu atsakyti. Tai buvo panašiau į įžanginę kalbą, kuri jau kuris laikas nedavė tamsiaplaukei ramybės. Turėjo laiko į valias, kad apgalvoti ar nori tai atskleisti, ar geriausia būtu pasilikti sau pačiai...


► FLASHBACK: 2016.06.27, Sebastian Redford namai, naktis.

Dean Winchester pasikeitęs keliomis skambiomis frazėmis su savo bičiuliu, patraukė lauko durų link. Salonina nesistengė pakelti akių, tiesą pasakius atvirkščiai, akivaizdžiai netroško žvilgsniu susidurti su savo vyru. Jautėsi keistai, viduje tuo pačiu metu kunkuliavo labai daug skirtingų jausmų, ir ne vienas nebuvo sutapatinamas su kitu. Kankino nežinomybė, pati nežinojo ar tai kas vyko buvo tikra, ar ji kraustėsi iš proto. Tos iš niekur kilusios liepsnos, tos žvėriškos akys ir nesulaikomas žiaurumas, kurį su daliniu pasimėgavimu demonstravo Sebastian‘as. Dabar visą tai atrodė tarytum per rūką, lyg buvo tikimybė kad tai buvo netikra, nepaaiškinama. Jis kalbėjo, kažkuriuo metu net laikė jos labai sušalusias rankas. Dievaži, jei ne puikiai plakanti žmogiška širdis, ir žinojimas kad ji yra gyva, visapusiškai žmogiška, buvo galima pagalvoti kad netekusi nemažai kraujo, tuo pačiu metu neteko ir dalies žmogiškumo. Žodžiai, kurie buvo ištariami balsu, neatrodė reikšmingai, kuomet moteris pakankamai grubiai ištraukė savo vėsias rankas ir lyg būtu nudeginta kaip mat pakilo nuo sofos.
– Ar tu gali pagaliau baigti bandyti apsaugoti mane nuo visko, ir pasakyti tiesą?! Aš ir pati nebegaliu suvokti ar kraustausi iš proto, ar tu tikrai esi kažkas daugiau, nei tiesiog ligoms ir laikui atsparus asmuo.
Susikryžiuodama rankas virš apvalaus pilvuko, graikiško kraujo turinti asmenybė įsmeigė savo beveik juodas, tamsiausią naktį primenančias akis, tiesiai į pirmojo vampyro veidą. – Aš tavo žmona, velniai griebtu. Žinau kad mūsų laiku buvo žmonių, kurie buvo kitokie, tariamai apdovanoti. Mūsų dukterys buvo tokios, aš net neabejoju kad ir mūsų sūnus nebus paprastu, niekuo neypatingu žmogumi. Bet visą tai nublanksta prieš tai, ką mačiau šiandiena. Tu privalai... – Pritrūkusi žodžių, ji stipriai suspaudė lūpas, ir kažkuriuo metu net nusuko žvilgsnį šalin. Prireikė susikaupti, suspausti kumščius ir tokiu būdu priversti save susiimti. – Reikalaudamas iš manęs per daug, atgal gali duoti bent šiek tiek nesavanaudiško atvirumo ir pasakyti viską, kaip yra. – Ji kalbėjo seniai mirusia kalba, ta, kurios nesugebėtu iki galo suprasti net tie, kurių darbas yra žinoti senovines kalbas. Šiuolaikinis vertimas buvo pakankamai iškreiptas ir ne visuomet atitiko realybę. Saloninai ši kalba buvo žinoma geriausiai, ir nors kažkokiu nesuvokiamu būdu, tikriausiai pagalba iš „viršaus“ ar „apačios“ suprato tai kas buvo kalbama bendrine kalba, negana to, dalinai gebėjo kalbėti ir pati. Tačiau dabar, jų niekas negirdėjo, galėjo būti savimi ir kalbėti taip, kaip tinkama.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 08 27, 2016 2:24 pm

► FLASHBACK: 2016.06.27, Sebastian Redford namai, naktis.


Kartais emocijos būna tokios intensyvios, stiprios ir sunkios, kad atrodytų gali jausti jas slegiančias nelygu užsisodintum ant pečių įmitusį pasturgalį. Išsidisbalansavęs Sebastianas dabar darnaus ryšio žinoma su savimi neturėjo ir to visiškai užteko, kad Saloninai, tik jai priklausančios mintys žybtelėtų ir į pirmojo vampyro galvą (kas "grūzino" dar labiau). Jis niekuomet nesuprato kurių galų turi kai kuriuos gebėjimus, pavyzdžiui, stiprią telepatiją, o pabandęs ieškoti atsakymo apmąstymus greitai nutraukdavo šiems atsimušus į viziją, kuomet nešasi po pasaulį kaip nesustabdomas, mirtį sėjantis mechanizmas. Iš kitos pusės susidūręs su asmenimis, kurie bandytų jį sustabdyti juk susidorojimas vyktų kur kas sklandžiau, kai žinai jų mintis, tiesa? Aplamai visi jo jutimai ir pagerintos fizinės savybės kūrė jį kaip idealią žudymo mašiną: kažką nesustabdomo, siaubingo, žvėriško, tarsi absoliučiai nežmogiško. Ir kiekvieną dieną jausdavo šaltą tos bedievės, ribų neturinčio esybės alsavimą, vertusį bijoti paties savęs. Jis tikrai negalvojo, kad Saloninai pasirodys "visam gražume" taip beprotiškai greitai bei netikėtai (sąžiningai vertindamas savo susitūrėjimo sugebėjimus žinoma neabejojo, jog kažkada tai taip ar taip būtu nutikę, BET bent jau po to, kai bus jai gražiai viską paaiškinęs). Ji tikrai buvo ne kartą mačiusi įsiutusį Sevastianos, tačiau tai nebuvo nei kiek panašu į tai, ką ji išvydo Sebastiano bei Silo kovos įkarštyje. Turėjo pripažinti, kad jo brolis turėdamas idealiai išlavintą vikanišką savo pusę, įtalpintą į neįveikiamą vampyrišką fasadą finale galėjo išeiti kur kas didesne, brutalesne menkysta, tik kažkodėl jis buvo visų labiausiai suinteresuotas kenkti tiems, kuriuos kadaise mylėjo, ne jį supančiam pasauliui neįsivaizduojamai katastrofiškais mastais. Gaila, bet niekuomet ko gero taip ir neišpuls jo paklausti ar jis gyvena su lygiai tokia pat didele kančia siekiant išlaikyti save kuo mažiau pasiduodantį sadistiškom intencijoms ar taip sunku yra tik Sebastianui, nes jis pirmasis? Graikas nežinojo, nė nenutuokė, kad priešingai nei tie patys Mikaelson'ai yra ne vien juodosios magijos bei balanso sutrikdymo rezultatas, tačiau ir kažkokios siaubingos, demoniškos jėgos įsikišimo vaisius.

***

[578 metai prieš Kristų, Dalmatijos pakrantė, Salona.]

Dievai, gyvenime nebuvo patyręs tokio stipraus galvos skausmo nors iš asmeninės patirties žino ką reiškia gauti per galvą iš galų kuokos - atrodo smegenys pasipylusios gabalėliais išbyra pro pakaušį. Jautėsi taip, lyg ant makaulės būtų koks mamutas patrepinėjęs. Gargaliavo praplėšęs akis, tačiau šiose - tamsus rūkas. Tik skruostas atremtas į šaltą, drėgnoką žemę davė suprasti, jog jis pats gulintis. Nesiorientavo aplinkoje, tačiau girdėjo balsą. Pažįstamą balsą, be paliovos niurnantį žodžius, pradėjusius Sebastiano nemirtingumo prakeiksmą.
"Ką tu kartoji?"
"Po velniais, užsičiaupk!"
"Nusuksiu tau sprandą Sailai, prisiekiu Nemezide!"

Kiekvienas žodinis bandymas apeliuoti į brolį žinoma nedavė visiškai jokių vaisių. Stiprus, statinis spengimas ausyse darėsi nepakenčiamas, tiesiogine ta žodžio prasme raitėsi ant žemės užsidengęs ausis, dantim girždamas iš agonijos. Sukilęs stiprus gūsis kėlė nuo žemės dulkes, nešiojo atplaišas bei akmenis. Rėkė ir darė tai ne savu balsu. Galva plyšo nuo tūkstančių skirtinų balsų galvoje. Sebastiano kūnas netikėtai išsitempia prisiplodamas prie žemės taip, nelygu jį visą būtų pradėję spausti. Vyro akys užsivertė, pro burną tekėjo putos, graikas nežymiai kratėsi, tarytum kažkas trukdytų jam pilnai, daug smarkiau judėti. Jam išniro sąnariai, Sailas galėjo kuo puikiausiai girdėti tuos kraupius trakštelėjimus ėjusius vieną po kito. Varias kūnas it kulka šovė į viršų trenkdamasis, prisispausdamas prie uolėtų anhidrito ir kitų mineralų mišinių lubų. Klykė iš skausmo, neįsivaizduojamos agonijos ir visiškos sąmonės nebūties. Griautinis lauke sugriaudėjo taip garsiai, nelyginant žaibas būtų trenkęs kažkur visai čia pat. Lyg traukiamas nematomos jėgos vyras viršuje apsiverčia. Jo perkreiptas veidas atrodė klaikiai. Vikanas kartojo tuos pačius žodžius, vis garsiau, vis įnirtingiau. Siaubingai pražiota Sevastianos burna plyšta per šių kampučius, iš ausų, nosies, akių pasipila kraujas. Balti akių obuoliai paskęsta tamsumoje. Vyras rėkė taip kurtinančiai, taip isteriškai... Tuzinas plėšrių rankų jį plėšė, draskė, smaugė, daužė, degino - tik tiek pajėgė suvokti aptemęs vyro protas. Sailas nutilo, klykti nustoja ir jo brolis. Vis dar stipriai prigludęs prie lubų jis pradeda judėti taip, tarytum jo kūną kažkas spaudė, kažkas nesuvokiamo, stipraus, nematomo. Sebastianas tylėjo, jo veidas buvo kruvinas visai kaip ir didelis plotas žemės po juo. Jis buvo užsimerkęs, tarsi negyvas. Tik jo kūnas rangėsi tarsi sukamas jį apsiraizgiusios, didžiulės gyvatės, kol sustingsta versdamasis žemyn lyg jėga spaudusi jį prie lubų būtų patraukusi savo nematomas rankas. Sailas priėjo, pritūpė ketindamas patikrinti ar Sevastianos yra gyvas. Abejojo tuo atsižvelgiant į visą tą jį patį pritrenkusį "šou", kurio nebūtų atlaikiusi absoliučiai jokia gyva esybė. Tą vakarą jis panaudojęs stiprų, gėrio ir blogio pusiausvyrą amžiams sunaikinusį burtą atvėrė kelią tai nežmoniškai, netgi nežemiškai būtybei, persekiojusiai jų šeimą daugybę metų, visą savo rūstybę išlieti ant Ambrose pirmagimio paversdama šį amžinu savo tarnu Žemėje siejančiu chaosą ir nešančiu mirtį. Varlokas apvertė fasadine kūno dalimi ant krauju persunkto grunto gulintį savo brolį, kuris nerodė jokių gyvybės ženklų. Sailas jau buvo pradėjęs "taikytis" su "skaudžia" Sevastianos netektimi, kai šio akys staigiai prasimerkia. Sekantys veiksmai tetruko akimirksnį. Demoniška būtybė stvėrė vikaną už sprando, prisitraukė, plėšrūs dantys smigo jam į kaklą išplėšdami nemažą gabalą mėsos. Su antžmogiška jėga nusviedęs varloką tolyn Sebastianas suriaumojo. Atrodė kupinas vidinės jėgos, užsivedęs nuo savo paties galingumo. Jo raudonos akys, kuriose tamsoje švietė baltos rainelės buvo įsmeigtos į Sailą, pilkšvas, ryškiai juodomis kraujagyslėmis išsivagojęs kūnas nejudėjo. Laikydamas išplėštą mėsgalį tarp dantų, burnoje pilnoje kraujo, kuris tįsdamas dribo žemyn, Varias šypsojosi. Plačiai, plėšriai, liguistai. Atbulomis paėjėjęs varlokas tuomet dar deramai nesuvokė, ką sukūrė arba kitaip tariant, ką padėjo sukurti. Būtybė paleido iš akiračio vikaną, kurį palydi maniakiškas, šiurpą keliantis Sebastiano kvatojimas. Gal nebūtų jautęsis taip "maloniai", jei būtų žinojęs, kad šiame urve praleis didžiausią dalį savo daugiatūkstantmetinės egzistencijos.

***

Sebastianas atrodė ramus, netgi savimi pasitikintis, o ne prislėgtas negandų, kurias savo būtyje galėtų pavadinti nesibaigiančiomis. Jis neketino išsisukinėti nuo neišvengiamo dialogo, jis puikiai nutuokė kokią Saloninos reakciją gali iššaukti tiesa, kurios jauna moteris pageidausianti dėl šventos ramybes. Vyras pajudėjo svetainės link apsimesdamas, jog nemato to sutrikimo, netgi baimės kupino mylimosios žvilgsnio. Nemirėlis sklesteli ant odinės sofos, kaip tik toje vietoje, kurią dar visai neseniai buvo užėmęs Dean'as. Netgi jautė į tą baldą įsigėrusią jo bei graikės kūnų šilumą.
- Mane visuomet be proto žavėjo tai, kad pasaulį buvai linkusi matyti kaip gražią ir visai malonią vietą gyventi,-keistai, perdėm nostalgiškai pradeda. Šypteli pasukęs į mylimą moterį pavargusias akis,-Aš taip...-išduodamas aiškią pykčio emociją, sugniaužia vieną kumščių. Pro suspaustas jo lūpas neišsklido nė žodelis, tik piktai švokteli per nosį. Atsileidęs, nes pajuto kaip mylimoji krūpteli pajutusi sukilusias vyro emocijas, tęsia,-...nenorėjau, kad tiesą sužinotum būtent šitaip...-apgailestaudamas jis atsilošia sudarydamas įspūdį, neva yra ganėtinai atsipalaidavęs ar bent jau stengiasi tokiu būti. Metas,-Netikiu, kad tau pasirodė nekeista KOKIU būdu ištvėriau TIEK metų nepavirtęs į kažką išskaidyto mikroskopiškai. Atleisk už mano terminus, greitai juos visus perprasi,-šypteli nuoširdžiai sunkiai dėliodamas ne tik mintis, bet ir rinkdamasis tinkamus žodžius, kurie, na, iš senovės Graikijos periodo atkeliavusiai personai galėjo pasirodyti neperprantami. Juk pirmąjį mikroskopą Zacharijas Jansenas sukonstravo tik 1595 metais... -Aš vis dar nesuvokiu kas tuomet įvyko, bet Sailas mane kažkuo pavertė. Ir tas kažkas buvo pirma tokia būtybė šiame pasaulyje. Dabar tokius kaip aš vadina vampyrais, homines nocturnae - būtybėmis, kurioms nemirtingumą, atsparumą ligoms, laikui, netgi prakeiktai ugniai dovanoja žmonių kraujas. Siaubingas troškulys jam yra didžiausia tokių kaip aš silpnybė. Vampyrai yra brutalūs, antžmogiški, siaubingi, tačiau kažkas žmogiško ir netgi šviesaus leidžia mums mylėti, jausti skausmą, kuris neapsiriboja fiziniais faktoriais. Šiame keistame, beprotiškame pasaulyje vampyrai užima aukščiausią mitybos grandinės padalą. Vampyrai yra atsakingi už šimtus nekaltų žmonių mirčių kiekvieną dieną visame pasaulyje. Tiesa, tik labai maža dalis jų nutuokia apie antgamtinių būtybių egzistavimą. Visa tai yra beprotiškai painu,-Sebastianas paslepia akis po vokais, kuriuos patrina tos pačios rankos smiliaus bei nykščio kombinacija. Akys švelniai perštėjo kurį metą skalautos sūraus vandenyno vandens. Neįtikėtina kaip ramiai bei sklandžiai išsakė Saloninai tai, ką privalėjo. Juk buvo įsitikinęs - vynios viską į vatą, kad tik apsaugotų ją nuo brutalios tiesos. Dabar jam tai atrodė kaip durnas bandymas išlaikyti Saloniną prie savęs nutylint kai kuriuos faktus. Neketino ja manipuliuoti,-Aš seniai susitaikiau su tuo, koks esu, supranti? Susitaikiau su tavo, dukterų ir negimusios sūnaus netektimis. Turėjau lipdyti save iš naujo, rasti naują kelią,-vampyras pakelia šviesias akis į mylimosios veidą, perteikusį galybę ne pačių teigiamiausių emocijų, kuriomis ji galbūt ir pati to nesuprasdama dalinosi su nemirėliu, išgyvenusiu mylimosios jausmus tarsi savus. Trūktelėjęs balsu iš nežinomybės tiesą atrodė neketinantis taip lengvai sustoti, juolab būti visiškai, VISIŠKAI atviram su Salonina neatrodė taip jau ir sunku - buvo pasiruošęs jos teismui, jos šokui, galbūt net atstūmimui,-Tu privalai žinoti kas aš esu. Esu tiksinti bomba, Salonina. Aš nesugebu pilnai savęs kontroliuoti. Visada buvau žudikas, bet niekada nebuvau tas, kuris tuo mėgautųsi. Aišku iki tol, kol netapau, na, tuo kuo tapau,-skėsteli rankomis, vėlgi, tarsi apgailestaudamas. Kalbėdamas su mylimąja, tiesą sakant, neatrodė savęs besigailintis, nors jo balsas ir skambėjo be galo jautriai. Niekuomet neprašė kažkokios paguodos, nebuvo linkęs ir pats savęs guosti. Nesistengė ir savęs teisinti, jau seniai buvo įstrigęs į nesibaigiančią susitaikymo stadiją,-Aš žudžiau, ir dievai mato, sušiktai tuo mėgavausi. Kai paskutinė mano mergina atsuko man kaklą prašydama manęs ja pasimaitini, nes ji manimi pasitikinti, aš nesustojau - nužudžiau ir ją,-šaltakraujiškai konstatuojami faktai tuščiame vyro veide atrodė grėsmingai. Tik persimainęs nemirėlio žvilgsnis išdavė begalinę širdperšą dėl savo prakeiktos egzistencijos, kurios nesugeba pamėgti, nes negeba nieko joje kontroliuoti, įskaitant paties savęs. Vyras sustingo, mąslus jo žvilgsnis pasiliko nudelbtas kažkur į apačią,-Aš galvodavau apie tave, apie mūsų vaikus. Neblėstanti meilė ir liūdesys dėl jūsų visų netekties tapęs kasdiene agonija mane visuomet gražindavo atgal. Į tą žmogiškąjį save. Skausmas ir atgaila padėdavo ištverti dienas, savaites, mėnesius be pralieto kraujo. Palengva pradėdavau klijuoti savo sudužusią asmenybę, kabintis į gyvenimą. Nes, tiesą pasakius, netgi nusižudyti būnant manimi man pačiam pasirodė neįmanoma,-sukikena keistai prajuokintas akivaizdaus savo paties patetiškumo, nors orą suvirpinęs pastaras jo sakinys buvo tikrai tragiškas. Pasitaikė tikrai ne vienas itin trapus jo būties etapas, kuomet vienintelė logiška išeitis atrodė susinaikinimas. Deja, tačiau nutuokė tik apie vieną būdų - iškepimą saulėje, kas ir tai neveikė, nes anglėjanti oda kaip mat pati save lopė,-Kažkur po miškus ganosi ir per mėnulio pilnatį į vilkus pasiverčiantys žmonės, nejuokauju,-įtikėjęs, jog pristatė dar vieną sensaciją, Sebastianas švelniai šypteli tarsi norėtų bent kiek sušvelninti beprotiškų naujienų kupiną situaciją. Vyras akimoju pastebimai surimtėjo, kaktoje netgi išryškėja gilios mimikos raukšlės, lyg eilinį kartą jo mintys būtų perėjusios į kitą "kanalą",-Supranti, tu vis dar esi tokia, kokią aš pamilau, mylėjau būdamas žmogumi ir visus tuos šimtmečius klajodamas po pasaulį, bandydamas prisipratinti naująjį save. Aš tuo tarpu nebeturiu praktiškai nieko, kas tave taip žavėjo manyje,-prakalbęs apie esminę jųdviejų santykių, kuriuos bandytų išlaikyti ir dabar dilemą, netikėtai smarkiai sukrato galvą, tarsi šias pastaras mintis taip trumpai "pasidžiaugusias" dėmesiu vytų lauk,-Gerai, atleisk, suprantu, tau per daug informacijos ir taip. Ne pats tinkamiausias metas pradėti gilintis į tą temą. Tiesiog jei tau reikia laiko viską apgalvoti ir norėsi pasilaikyti nuo manęs atstumo aš tą kuo puikiausiai suprasiu ir netgi pritarsiu. Viskas... Viskas tikrai yra be galo sumauta. Ir aš atsiprašau, negaliu nieko padaryt, kad būtų kitaip,-jautrus vyro tonas skambėjo labai nuoširdžiai. Sebastianas nebuvo linkęs savęs kažkaip "pertemptai" analizuoti, tačiau žinojo - iš senojo, žmogiškojo jo liko tik tas pats "fizinis apipavidalinimas". Drastiškai keitėsi vyro būdas, pomėgiai, skonis. Patrakęs, vėjavaikiškas, bet tuo pačiu šiek tiek per daug kovingas, arogantiškas ir nelabai protingas Sevastianos virto solidžia, brandžia asmenybe, suvokiančia save ir jį supantį pasaulį, visai kaip ir savo padėtį su juo. Daugybės negandų, skausmų daužytas bei trankytas Redford'as užsiaugino be galo storą odą. Avantiūrizmas virto melancholiškumu, kovingumas bei konfliktiškumas - ramybės, vienumos poreikiu. Dabar jis gerbė gyvybę ir visą pasaulį kur kas labiau, nei anuomet. Skamba gal ir visai neblogai, tačiau tai nei kiek nepriminė to vyro, kuris pavergė kilmingos gražuolės širdį jau vien tuo, kad buvo toks sumautai, bet žavingai, žemiškai paprastas. Komplikuotoje, sudėtingoje nemirėlio kasdienybėje tiesiog nebuvo vietos kažkam gražiam bei gražiai pastoviam.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1300
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : Science dude

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Nina Redford on Kv. 09 01, 2016 3:53 am

► FLASHBACK: 2016.06.27, Sebastian Redford namai, naktis.

Pradėtas dialogas privertė tamsių, it juodžiausia naktis, akių savininkę, lėtai žvilgsniu palydėti savo širdies draugą link sofos, ant kurios prieš tai buvo įsitaisiusi pati. Neskubėdama pademonstruoti noro padaryti tą patį, kurį laiką paprasčiausiai liko stovėti nuošaliau. Akių forma liko šiek tiek pasikeitusi, kuomet moteris net pati to nejausdama per daug aiškiai išdavė tai, kad jautėsi nejaukiai, jautėsi išsigandusi. Incidentas, kuris vyko šios dienos pradžioje privertė ją suabejoti viskuo, kuo ankščiau tikėjo, kas ankščiau atrodė tyra ir gražu. Dabar visą tai buvo sumaišyta su tirštomis, juodomis spalvomis. Blogiu, kurį ji kategoriškai atsisakė priimti, suvokti ir nuo to bandyti pabėgti.
„Jie slepiasi miškuose, susiliedami su tamsa. Jie medžioja nekaltas sielas, prisidengdami šunimis. Prisiekiu, girdėjau kaip apie tai kalbėjo virėjos vaikai. Jie yra  Ἅιδης pavaldiniai. Todėl tokia maža ir graži neklaužada kaip tu, naktimis privalo miegoti, ir jokiais būdais nesprukti už pilies ribų. Kitaip, jie paglemš ir tavo sielą“, prieš miegą baisią pasakėčią sekdavo įtakingiausio Saloninos žinomo asmens žmona. Vos dešimtį metų perkopusiai mergaitei tai atrodė kaip baisi istorija, kuri turėtu ją sustabdyti prieš nesamą pavojų. Žinoma, tikėti kad miškuose gyvena asmenys, norintys iš pasiturinčių nugriebti duonos kepalą, arba atimti mergelės garbę, patikėti buvo galima. Tačiau monstrai, besislepiantys tamsoje, tai jau buvo visiškai laužiama iš piršto. Tačiau kad pasakojimas būtu efektyvus, mergaitė sudarydavo vaizdą kad tiki kiekvienu ištartu žodžiu, prieš pat akimirka, kuomet švelnių rankų moteris imdavo šią kutenti, vėliau šiltai apklodavo ir palinkėdama ramaus miego, išeidavo iš kambario. Keista, kad šis prisiminimas sugrįžo tik dabar, ir būtent dabar jis atrodė kur kas labiau tikroviškas, nei kada nors ankščiau (nesumaišykite, tai viso labo buvo baisi pasaka, grindžiama lakia fantazija, o ne paremta tikrais įvykiais). Išblyškusiame Saloninos veide vos akimirkai pasirodė šypsnis, kuris dingo taip pat greitai, kaip ir išsitempė veide. Žodžiai apie tai, kad ji manė kad pasaulis yra gera vieta gyvenimui, buvo teisingi. Kai to laikmečio moteris turėjo viską: savo pačios žodį, buvo gerbiama ir mylima, gyveno su tuo, kuris pavergė jos širdį, o ne su tuo, kuris būtu naudingiausias šeimai, susilaukė dukterų ir pasidavė palyginus ramiam gyvenimo būdui. Taip, būtu nuodėme pasakyti kad tokiame pasaulyje gyventi ši nebūtu norėjusi. Aplamai, Matidia gebėjo džiaugtis kiekviena akimirka, kiekvienu įkvėpimu. Nepratardama ne vieno žodžio, ji visgi ryžosi padaryti tai, kas šiuo metu baugino. Sumažindama saugų atstumą tarp savęs ir formalaus sutuoktinio, prisėdo greta ant tos pačios sofos. Nenorėjo kad josios akys būtu matomos. „Tai sielos veidrodis“, ir kai siela sužeista, viskas yra matoma net tuomet, kai pasistengi nuslėpti savo jutimus. Palinkdama šonan, tamsiaplaukė graikė parėmė galvą į Sebastian‘o šaltą petį, nudelbdama akis apačion. – Tiesą pasakius, vos tik pramerkiau akis ir pamačiau tave gyvą, buvo nesvarbu net tai kad tu atrodai kitaip, tavo kūnas yra toks šaltas. Svarbiausia buvo tai, kad tu esi gyvas. Ir patikėk... – Šiek tiek vandeningų akių žvilgsnis pakilo, tarytum būtu troškęs užsikabinti už kokio nors vizualaus vaizdinio, padėsiančio jai surinkti reikiamus žodžius, galinčius apibūdinti pirminius jutimus. Tačiau tokio daikto nebuvo, arba jis nebuvo dar išrastas, arba ji paprasčiausiai nieko nežinojo apie jo egzistavimą. Žvilgsnis sustingo susidurdamas su moderniu sieniniu paveikslu, kurio vertė tikriausiai buvo didesnė, nei galėtu įpirkti vidutinei klasei priklausanti asmuo, už visus savo gyvenime supirktus pinigus. Arba ne. Kada nors sugebės tai išaisiaškinti, kaip ir visų tų įrėmintų paveiksliukų prasmingumą. – ...Jei man būtu lemta prabusti naujame pasaulyje vienai, sudrebinčiau patį ταρταρος, vien tam kad tave ištraukti iš bet kurios bedugnės. Man būtu nesvarbu kad galėtum būti kitoks ar nenorėtum su manimi turėti jokių reikalų. Svarbiausia kad būtum gyvas. Supranti?
Salonina Matidia nespėjo pridėti paaiškinimo saviems žodžiams. Nors iš esmės jis ir nebuvo būtinas, kuomet nuskambėjo pagrindinė viso pasakojimo dalis. Dalis, kurioje buvo pristatytas jo naujas, nepakeičiamas „aš“. Sutapatinti vampyrus su pragariškomis dievybėmis nebuvo sudėtinga, turint omeny, kad pati savo akimis matė tą siaubingą nežmogišką veidą, kurį pademonstravo Sevastianos, prieš puldamas savo paties kraują, savo paties brolį. Silas vargu ar buvo vienas tų, kurių buvimą šalia galima atlaikyti ilgiau, nei kelias minutes. Egocentriškas stobrys, kuris nuo savo paties sugebėjimų burti buvo pasiekęs didžiausią palaimos kertelę. Ir nors toli prieš Kristaus erą gimusiai moteriai „burtininkai“ nebuvo kažkas naujo ar neregėto, to paties negalėjo pasakyti apie homines nocturnae. Galima prisiekti, jei pati nebūtu mačiusi visko savo akimis, dabar pat skardžiai nusikvatotu dėl to, kad josios vyras greičiausiai padaugino svaigaus vyno, jei ėmė pasakoti nebūtas istorijas apie tai, kad egzistioja padarai, kurie gyvena svetimų gyvybių sąskaita. – Aš nežinau ką turėčiau pasakyti. – Staiga jos virpantis balsas sudrumstė esamą atmosferą. Ji pakėlė savo tamsias akis, lyg būtu norėjusi pagaliau susidurti su Redford‘o veidu. Nerimstantis žvilgsnis keliavo per jo veidą, ieškodamas atsakymą į neįgarsintą klausimą apie tai, ar dar nėra per vėlu ką nors pakeisti. Suprato kad toks nekaltas komentaras skaudino, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jiedu tikrai savo laiku buvo atlaikę labai daug išbandymų, kuriuos sugebėjo praeiti kartu. Po vieną vargu ar nebūtu kritę vos įpusėję. Tačiau palyginus senas būties problemas su dabartinėmis, dabar viskas buvo visiškai kitaip. – Kartu mes buvome ilgiau, nei galiu atsiminti save. Atsimenu kiekvieną tavo asmenybės detalę, ir dažnai pagaudavau save žinant ką ketini padaryti ar pasakyti toliau. Kiekvieną kartą tau išeinant į mūšį, melsdavau dievams kad grąžintu tave atgal. Ir ne karto nesuabejojau savo jausmais tau. – Tariami žodžiai skaudino ir ją pačią, nes moteris mažu mažiausiai buvo pasimetusi, nežinojo kas laukia toliau, nebuvo tikra kad sekantis „nesusivaldymas“ nebus nukreiptas į ją, o gal gimus berniukui, ir į Marcus‘ą. Sevastianos buvo toks tolimas, svetimas, nors žiūrint į jo akis, toks artimas. Užsiminimas apie kitą moterį buvo praleistas pro ausis. Naivu buvo manyti kad jis po tariamos jos mirties būtu gyvenęs prisiminimais, tačiau diskusijos apie tai nereikėjo ne vienam. Ypatingai jai, tai nebuvo svarbu. Niekada nebuvo kvaila, ir jei būtu likusi pasmerkta amžinam miegui, tikrai būtu norėjusi kad jis susikurtu tokį gyvenimą, kokio iš tikro yra vertas. Tokia yra ta tikra meilė, kai tavo principai, tavo norai nublanksta prieš tavo antros pusės. Tai ne aistra, kuri aptemdo protą, svaiginą ir pasibaigia vos tik prabundi iš to salsvumo. Kai imi galvoti apie tai, ar nori matyti šį asmenį prie savęs visą laiką. Atsakymas dažniausiai būna ne. O jei taip, santykiai vis vien neužsilieka ilgam. Aistra išblėsta, o tai kas vadinama meile lieka net tuomet, kai žmonės pasitraukia skirtingais keliais. Nuaidėjo gilus įkvėpimas, o šiltos moteriškos rankos apgaubė šaltą pirmojo vampyro delną. Žvilgsniai vėl susitiko, pro šiek tiek praskleistas lūpas išsiveržė tylus atsakymas. – Tu nesi kaltas dėl to, kuo tave pavertė. Aš suprantu kaip tragiškai skamba visi tavo žodžiai apie tai kokie jausmai tave valdė, atimant svetimas, greičiausiai nekaltas gyvybes. Tai nėra vien tik tavo atsakomybė, Sevastianos. Nes neskaitant to, kas įvyko, kuomet praradai savo žmogiškumą (mirtingumą), tu dar ieškojai priežasties kodėl verta gyventi, kitaip būtum radęs būdą... – Ji nebaigė savo kalbos, buvo per sunku. Tačiau jei įlindus į jos dabartines mintis, tuomet vien nuo žodžio „mirti“ norėjosi pradėti šaukti. Sumerkė akis, taip stipriai, kad per tankias blakstienas kaip mat pasirodė sūrus kūno išskiriamas vanduo. Pakilo ranka, kuri paleidusi delną atsidūrė ant kairiosios Redford‘o krūtinės dalies. Ji atsimerkė. – Tu kvailys. Jei manai kad pavergei mane tuo, kad buvai puikus karys, gebėjai valdyti nepriekaištingai valdyti ginklus. Plačia krūtine stojai ginti savo įsitikinimų ir nutrūkdavai nuo viso šio nepalaužiamo fasado tik tuomet, kai grįždavai namo. – Neigiamai papurčiusi galvą, tęsė savo pradėtą paaiškinimą. – Tuomet atsimink tai, kaip pirmą kartą išvydau tave. Nesugebėjai net išlaikyti ietį, taip stipriai jaudinaisi. Ten nebuvo didvyriškumo, ten buvai tu. Ir dabar esi tu. Visai nesvarbu tai, kuo dabar užsiimi, kokie dabar yra tavo įsitikinimai. Nesvarbu net tai kad dabar esi šaltas ir svetimas. – Vos pastebimai pakilę pečiai, neleido jai nutraukti akių kontakto. – Aš suprantu kad dabar saugiausia ir galimas daiktas protingiausia būtu įsiklausyti į tavo žodžius, ir pasitraukti iš tavo gyvenimo. Ne dėl mūsų, o dėl sūnaus kuris dar turi galimybę gyventi kiek galima saugesnėje aplinkoje. Taip būtu kur kas lengviau, kur kas paprasčiau. – Pati sau prieštaraudama tamsiaplaukė įnirtingai neigiamai papurtė galvą. Jos rankos pakilo, nusėsdamos ant pirmojo vampyro veido. Pirštų pagalvėlės lietė visus tuos puikiai pažįstamus bruožus, linkius. Jos mintys nebe buvo išblaškytos, ir moteris buvo visiškai tikra tuo, ką ketino pasakyti. Visą tai išdavė ir normalų ritmą atgavęs širdies plakimas, užtikrina veido išraiška ir visai ne drėgni delnai. Žvilgsnis sustojo priešais jo akis, ir jai nežinant būtent dabar jis galėjo priversti ją padaryti, pajausti bet ką. Tačiau visgi žodžiai, visa ta natūrali energija sklido iš jos pačios. Salonina nebuvo verčiama daryti ką nors prieš savo pačios valią, ir tai buvo kur kas stipriau, nei kas nors galėtu įsivaizduoti. Priimti savo sielos antrą dalį tokią, kokia ji yra, nebandant pakeisti, pakreipti kokia nors labiau norima linkme, yra vienintelis tikras dalykas, kuris tik gali egzistuoti šiame netikrame, išpompastintame pasaulyje, kur vertybės aiškiai skiriasi nuo tų, prie kurių buvo pratusi Salonina Matidia. Ji prilinko arčiau, leisdama savo šiltoms lūpoms susiliesti su vyro smilkiniu. Susimerkė, visiškai atsitiktinai imdama šnabždėti savo paskaitinius, visiškai neparuoštos nuomonės, žodžius.
– Man niekada nepatiko lengvi sprendimai. Tu turi suteikti man galimybę bent pabandyti tave pažinti iš naujo. Apsimesti kad yra tik čia ir dabar, jokios mus siejusios praeities, jokių prarastų ar pakitusių asmenybių, jokios galimos ateities. – Pasukdama Redford‘o veidą į savo pusę, ji taip ir neatitraukė rankų, lyg būtu norėjusi to paprasto, nekalto prisilietimo. – Suteik man šiek tiek laiko, nes aš savo sprendimą jau padariau. „Būsiu šalia, nepriklausomai nuo to, kad gali būti per daug sunku. Tu vis dar esi tas, dėl kurio norisi gyventi, net jei to nenori ar nesugebi suprasti“, šie žodžiai taip ir liko neištartais. Tačiau jei būtu galima atmesti visas tas romantines sapaliones, visus tuos kartu nugyventus metus. Tiesa liktu vis dar tokia pati. Ji mylėjo šį vyrą, taip stipriai, kad tam pasipriešinti nesugebėjo net pati mirtis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 09 03, 2016 8:57 am

► FLASHBACK: 2016.06.27, Sebastian Redford namai, naktis.


Jautė didelę įtampą. Vyras kuo puikiausiai nutuokė, kad išpažinčiai galėjo pasirinkti žodžius, kurie Saloninos akyse bandytų nupiešti jį kaip mažiau neigiamą herojų, tačiau tiesiog neįstengė saldžialiežuvauti tokia tema. Jo nemirtingumo kainos tema. Sebastianas buvo realistas. Vis vieną ateis diena, kai jis kažkokiu būdu, nebūtinai tiesiogiai pasikėsins į mylimos moters gerovę. Net jeigu ji ir yra jam šventesnė už bet ką kita pasaulyje, visuomet išlieka galimybė, kad nemirėlis nesusitvarkys su savimi, nesusivaldys. Tokiais momentais kiekviena akimirka gali būti lemtinga. Jam neįtikėtinai atrodė visa tai, kaip mylimoji sugėrė, bei kaip sėkmingai apdorojo išgirstą informaciją. Galbūt ji nenorėjo vyro dar labiau jaudinti, galbūt jos reakcija tikrai buvo nuoširdi. Bet kuriuo atveju, Redford'as vieno teisingo varianto išvadai suformuluoti iš kelių galimų negalėjo: arba jis pats viską perspaudžia, arba nesugebėjo Saloninos įtikinti, kad yra kur kas didesnė grėsmė ne tik jos gerovei, bet ir gyvybei nei norėjo. Dievai, jis taip troško ją turėti, ją VĖL turėti... Vyras negalėjo nė pagalvoti apie tai, kad GALĖTŲ ją kaip nors nuskriausti, greičiau galūnes nusikapotų, nei šitai. Ir visgi kažkoks nerimas krūtinėje kirbėjo. Buvo per anksti spekuliuoti apie jųdviejų ateitį šiame laikmetyje, tačiau jeigu sugebėtų visų pirmiausia pats save įtikini, kad senasis gerasis Sevastianos nėra kažkokia žlugusi siekiamybė, o praeitis, kurios vaikytis nebeverta, sugebėtų rasti tą taip būtiną balansą puoselėjant jų santykius toliau? Juk jau tiek daug laiko ištvėrė nepraliejęs nekalto kraujo, kodėl turėtų paimti ir dabar susimauti? Vis tiek idėja, kad Salonina pajėgs nuoširdžiai mylėti jį tokį vertė Sebastianą apsinuodyti labai slegiančiomis skepticizmo nuotaikomis. Jis tikrai specialiai neskatintų, neprovokuotų Saloninos, kad ši nejučiomis imtų svarstyti, jog skendi glėbyje vyro, kurio visai nebepažįsta, tačiau jeigu tokios mintys imtų vis dažniau aplankyti mylimosios galvą vargu ar nustebtų. Buvo linkęs labai viską pergalvoti, nesibaidė ir pesimistinių prognozių. Kitaip tariant buvo linkęs apsidrausti nesėkmėms, nes "šūdas nutiko? Pff, to ir tikėjausi" savotiškai guodžia labiau už "šūdas nutiko? Tai kas dabar bus?!". Nemėgo jaustis pasimetęs, vengė visko, kas atsiduoda destrukcija, mat yra labai nesunkiai jos paveikiamas labai, laaabai bloga linkme. O visgi neįsivaizduotų nuostabesnės, labiau išsvajotos už tą, kurią turėtų glausdamas prie savęs šitaip mylimą moterį, suteikusią Sebastianui visa, ko vyras gali norėti. Ji ne tik buvo nuostabi gyvenimo partnerė, draugė, žmona, motina, bet ir neįtikėtina meilužė. Ir tikrai, ko daugiau gali reikėti? Jei vyrai yra mieliau linkę susikolekcionuoti damas, įprasminančias visus tuos bruožus atskirai, Sebastianas turėjo vieną moterį, įprasminančią kas geriausia. Būtų visiškas idiotas jei sugebėtų tai kažkokiu būdu išbarstyti. Jo šaltas kaip ledas delnas švelniai sugniaužia Saloninos ranką, idealiai tilpusią jo didelėje plaštakoje. Vyras šypsojosi. Tai buvo nuoširdi, džiaugsmo kupina šypsena. Negalėtų paaiškinti to nuostabaus jaudulio, kurį jautė krūtinėje, bet dievai, jautėsi lyg būtų įsimylėjęs šią moterį iš naujo.
- Tu neįsivaizduoji kaip gera girdėti tokius žodžius iš žmogaus, kuris mano gyvenime visuomet buvo pats svarbiausias. Buvo draugai, vaikai, bet tu, Salonina, visada buvai tas kompresas, kuris nuimdavo man įtampą, net skausmą. Visada buvau sumautas pesimistas ir žinai, tau užtekdavo akimirkos, kad parodytum man, jog ne viskas yra taip juoda, kaip galvoju,-pats nusistebi supratęs, kad ši jo savybė neliko užmigdyta visų tų šimtmečių. Ji šimtus kartų matė savo vyrą susirūpinusį, net jeigu jis pats įnirtingai kartodavo, neva jam viskas gerai. Pasiklydęs savose mintyse, tuziname jų, jis dažnai nematydavo pačios svarbiausios esmės, kurią visuomet akcentuodavo būtent ponia Varias. Vyras ilgai mokėsi būti visiškai atviras su savo mylimąja, tačiau netruko suprasti, idant nuoširdus pokalbis su ja visuomet pakylės Sebastianą į savotišką dvasinę nirvaną, o jį slegiantys rūpesčiai nebe atrodys tokie jau ir sunkūs. Juk būtent taip nutiko ir šį kartą. Aišku galėjo momentą sugadinti ironiškai pastebėjęs, kad techniškai nėra jau toks ir gyvas, bet nesijautė nusiteikęs durniems juokams,-Aš žinau tik tiek - sušiktai nepajėgsiu būti racionalus, supranti? Esi stebuklas, kurio slapta tikėjausi daug metų, bet taip ir nesulaukiau. Iki pat tos akimirkos, kai tavo būvimas su manimi vėl tapo įmanomas. Absoliučiai niekas negali net priartėti prie to jausmo ką reiškia turėti tave,-vyras kilsteli mylimosios ranką pabučiuodamas ją taip jausmingai, taip ilgesingai... Atrodytų akimirką Salonina pati galėjo pajusti tą ilgesį, kurį jautė, su kuriuo ilgus metus tvarkėsi Sebastianas,-Patikėk, kuo daugiau laiko praeina, tuo smarkiau įsitikinu, kad kaip prisiekėm vienas kitam jungtuvių priesaikoje, mano širdis priklauso tau,-šyptelėjęs nemirėlis permeta ranką per mylimosios pečius. Troško artimesnio fizinio kontakto, tačiau puikiai nutuokė, kad su juo glėbesčiuotis dabar visai ne faina, kai riogso beviltiškai šlapias bei šaltas,-Neįsivaizduoju kaip gražiai turėtum paprašyti, kad tave palikčiau,-sukrizenęs vyras mąsliai nutyla, kai jo žvilgsnis, glostantis gražų Saloninos veidą, pagilėja. Melsvą atspalvį įgavusios lūpos šiek tiek prasiskleidžia ir nemirelis mylimąją pabučiuoja. Kiek daug jausmo tilpo atrodytų visiškai paprastame susilietime... Kiek meilės, geismo, džiaugsmo. Sebastianas ir Salonina buvo darnus, laiko patikintas bendrystės mechanizmas, tad niekuo nuostabaus, jog net labai dideles dilemas išsprendė nugalėti to didžiulio atsidavimo vienas kitam. Matidios gerumas po to vakaro ilgai užpildė Redford'ą tokia lengva, jaukia laime, kokios jau seniai nejautė.

***

Sebastianui tikrai labai nuoširdžiai buvo keista apsiprasti prie to, kad nebėra vienišas. Netgi jo erdvūs, tušti namai savo sterilumu priminę sumautą ligoninę, po Saloninos nubudimo tapo kupini gyvybės ir šviesos. Seniau jis nebuvo toks didelis tvarkuolis, koks yra dabar, juk anuomet visuomet gaudavo nuo Saloninos pylos už pavieniui išmėtytus asmeninius daiktus bei nesugebėjimą laikytis tvarkos, o dabar vis dažniau aptikdavo požymių visai priešingos situacijos. Visgi laimingam vyrui tai kėlė tik nuolaidžią šypseną. Jis labai daug dėmesio skirdavo darbui ir dabar susidūrė su dar vienu keblumu - nemokėjo, nežinojo KAIP tinkamai padalinti savo laiką žmonai ir darbui. Turėjo kaip būdinga visiems atsakingiems asmenims rinktis tarp to, ką nori daryti ir ką privalo daryti, juolab jei viskas būtų pagal jį, nė nemirktelėjęs kiekvieną savo sekundę padovanotų mylimajai. Metas sutuoktiniams praleisti tiek laiko, kiek jie norėjo pasirodė nedėkingas visų labiausiai dėl to, kad sutapo su įgalioto "PaxPharm" vadovo pakeitimais. Nebuvo jokio kito asmens, kuris Lianą galėtų integruoti į įmonę geriau, nei pats jos savininkas Sebastianas. Ilgos valandos leidžiamos su Rivas netgi išprovokavo Saloniną nevienareikšmiškai nuskambėjusiam pastebėjimui, esą Redford'as su ja praleidžiantis tikrai nemažai laiko. Nesuprato tai priekaištas ar tiesiog nekaltas pastebėjimas? Situaciją vis vieną interpretavo savaip, netgi pasidžiaugdamas neva Matidia savo vyro pavyduliaujanti. Patikinęs mylimąją, jog viskas tarp jos ir Lianos yra skaidru bei išskirtinai dalykiška, pasiūlė jai įsitikinti tuo savomis akimis ir, pavyzdžiui, pasikviesti Rivas į svečius vakarienės. Iš tiesų tai norėjo, kad moterys susipažintų, nes abi jos savaip ir nevienodai figūravo Sebastiano gyvenime: profesiniame ir asmeniniame. Vampyras papasakojo Saloninai apie savo košmarus. Tai buvo vienintelis tikras paaiškinimas kodėl vyras naktų neleidžia prie savo mylimos moters. Vietoje to triūsė laboratorijoje arba nukeliaudavo pas Dean'ą padėti šiam apdirbinėti angelitą kuriant ginklus prieš tokius kaip pirmasis ir Silas. Dažnai tokias dviejų greit bičiuliais tapusių vyrų sueigas užbaigdavo kokiame bare, kur išeidavo visai padoriai atsipalaiduoti. Nemirėliui vis vieną išliko mįslė, kaip Winchester'is sugeba taip gerai funkcionuoti tiek mažai miegodamas. Šiaip turint omeny, kad medžiotojas tiek su Redford'u, tiek su Salonina sutarė gerai, jį jau būtų galima šeimos draugu pavadinti. Vos tik pajautė, kad Liava apsišlifavo kompanijoje, Sebastianas pasiėmė atostogų bent jau geram mėnesiui. Nuo pat savo įsidarbinimo "Paxton Pharmacies" oficialiai nebuvo leidęs sau tokio malonumo.
Pirmąsias savaites sutuoktiniai praleido Graikijoje ir artimuose jai kraštuose, kuriuos kadaise vadino namais ar bent pažįstamomis apylinkėmis. Norėjo parodyti kaip pasikeitė miestai ir kas iš senųjų artefaktų yra išlikę. Sekanti taip vadinamų atostogų dalis buvo susijusi su Šiaurės Amerikos žemynu, kurį galėtų pavadinti naujaisiais namais. Apsilankė Čikagoje, Los Andžele. O grįžę nusprendė aprodyti Saloninai patį Niujorką. Varganai atrodė tos kelios savaitės siekiant pakeliauti, tad pažadėjo mylimajai, kad būtinai viską pakartos tik tuomet išvyks neterminuotam laikotarpiui. Be to, jųdviejų galimybes laisvai judėti smarkiai ribojo Sebastiano degumas tvieskiant saulei. Ilgos naktys laboratorijoje padėjo vyrui ištobulinti nanitus, kuriais nupurkšta oda pasidengdavo UV apsauginiu sluoksniu. Tačiau apsauga tikrai nebuvo šimtaprocentinė ar tokia kokybiška, kaip užkalbėtas žiedas, mat sluoksnis gana nesunkiai nusitrindavo. Visgi kelionės praėjo palyginus sklandžiai, mat viešesnėje vietoje rūkti buvo pradėjęs vos kelis kartus. Komiškai atrodydavo situacijos, kuomet Salonina baimingai riktelėdavo "Sebastianai, tu rūksti!" ir pačiupusi flakonėlį pradėdavo purkšti juo saulės šviesos pažeistą vampyrą. Ak, neįsivaizdavo ką be savo moters darytų. Jie buvo suplanavę Niujorke aplankyti kelis muziejus, kelis spektaklius, o kad būtų dar smagiau - atrakcionų parką. Velniškai mėgavosi šiuo laiku, kurį išskirtinai dedikavo savo mylimajai. Pats to deramai nesuvokė, tačiau senasis Sevastianos tikrai nebuvo niekur dingęs, jo būties aistros ugnis tiesiog nedegė, kuomet gyveno be savo Saloninos.
- Šiuolaikinis menas yra neįtikėtinai painus reikalas,-šiaip ne taip rišliai išberia žodžius, mat prajuokintas mylimosios pastebėjimo kikeno,-Nenustebsi jei pasakysiu, kad jo pats visiškai nesuprantu? Sekantį kartą nusivesiu tave į taip vadinamų senųjų tapytojų parodą, panašią, kurią matėme Luvre. Man labai patinka futuristiniai italo Umberto Bočonio darbai. Žodžiu pamatysi,-pasižadėjęs dar vieną "ekspediciją" po kultūros objektus, Sebastianas ūmiai nurimsta pastebėjęs, kaip staigiai pasikeičia Saloninos nuotaika,-Ar kažkas nutiko?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1300
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : Science dude

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Nina Redford on Tr. 09 07, 2016 8:30 am

FLASHFORWARD: 2021 metai. Genoa, Italy.

< ... > Ilgas blausiai apšviestas koridorius, vedė prie kabineto, atskirto nuo aplinkos sunkiomis ąžuolinėmis durimis. Už jų sklido žmogiškosios, audringos konfrontacinės diskusijos atgarsiai. Panašu kad buvo diskutuojama apie reikalus, kurie galiausiai atneš arba didelę pergalę prieš „laikomuosius priešus“ arba paskelbs pabaigą viskam. Tamsiaplaukė, kuri buvo lydima keturių ginkluotų karininkų, žingsniavo pakankamai sparčiai. Viena jos rankų gniaužė pirštus, tarytum delne neštu be proto svarbią medžiagą, kurią prarasti būtu neatleistina. Dar kelios sekundės, bei tamsiaplaukė, kurios kūnas buvo aptemptas stangria medžiaga, iš kurios buvo pasiūtas dalykinio tipo kostiumėlis, pasiekė prieš tai minėtas ąžuolines duris. Jos laisvosios rankos pirštai susilietė su rankeną, kuomet už nugaros buvęs stambaus sudėjimo vyras stumtelėjo duris į vidų, tokiu būdu paragindamas ją praeiti. Niekaip nesureaguodama, Matidia Varias žengė link kabineto vidaus, kuomet vos po poros žingsnių buvo sustabdyta ginkluotą mantiruotę pasidabinusių vyriškių. Jautė kaip vienas jų nesikuklindamas prispaudė šaunamo ginklo vamzdį prie josios smilkinio. Tamsiaplaukė net nekrustelėjo, viso labo lėtai pavesdama savo akis į prieš ją neypatingai draugiškai nusiteikusį vyrą. Veide pasirodė pakankamai pašaipi, dantų nedemonstruojanti šypsena. Neskubėdama, pakankamai lėtai tamsiaplaukė pakėlė ranką, suimdama vamzdį, bei nieko netardama patraukdama šį nuo savęs.
– Verčiau susikišk atgal į dėklą, juk nenori atsitiktinai persišauti savo koją. – Tardama šiuos žodžius, moteris kaip mat patraukė prie didelio stačiakampio formos stalo, prie kurio buvo susėdę įtakingi valstybės tarnautojai. Jos kritinis žvilgsnis palietė kiekvieną, tačiau lūpos vis dar liko tvirtai sučiauptos. Tarp minios susirinkusių kostiumuočių iš karto nuskambėjo tyliai išreikštas įžūlus komentaras,
- „Nusigyvenom iki to, kad į pagalbą kreipiamės pas vieną TŲ KRAUJASIURBIŲ kalių?“. Tai te sukėlė kreivą šypseną, kuomet pasilenkdama link stalo, tamsiaplaukė nužvelgė prabilusį asmenį, lyg norėdama įvertinti ar jis geba vien tik plakti liežuviu, ar ką nors padaryti daugiau. Pasirodo pirmasis variantas atitiko realybę labiau. Todėl vos ji prasitarė, vyras buvo priverstas susičiaupti.
– Tiesa, kalė. Bet toli gražu ne tavo. – Staigiai pasukdama riešą, moteris išmetė iš delno laikytas kulkas, tarytum jos būtu kauliukais, metamais kazino dėl beveik nerealios pergalės. – 14,5 kalibro kulka. Standartinis dizainas, tinkamas tiek gretimam tiek tolimam nuotoliui. Didelis kalibras, tiesa, šiek tiek nepatogu. Tačiau visas įdomumas slypi jos šerdies sudedamosiose dalyse. Vos kulka susiduria su kūnu, išsiskleidžia it būtu gėlė. Vietoje standartinio parako, sunkiųjų metalų yra integruotas CaSO4. Kitaip tariant, anhidritas. – Tuo metu, kuomet buvo dėstoma kas ir kaip, žemo ūgio mergina ant stalo išdalino tam tikrus aplankus, kuriuose detaliau buvo nupasakotas visas detalusis kulkų mechanizmas. Salonina tuo tarpu atsisėdo prie stalo, ant vienos iš ten buvusių kėdžių. Josios žvilgsnis atrodė šaltas ir visiškai tuščias. Priminė standartinį mokslininką, kuris netiki niekuo, ko negalima paaiškinti sunkiomis matematinėmis formulėmis. Visas jos būdo pasikeitimas buvo akivaizdus, akivaizdu buvo ir tai, kad ji nebuvo valdoma emocijų, tik šalto, abejingo proto šauksmo.
– Džentelmenai, jums leidus norėčiau priminti. Tai bus vienkartinė užduotis, kurią po visko pamiršit. Medžiojamasis bus tik vienas. < ... >


FLASHBACK: 2016.06.27, Sebastian Redford namai, naktis.

Nuo vidinio disbalanso išblyškusios rankos atsidūrė ant vyro delnų, kurie vis dar buvo neįprastai šalti. Salonina palinko arčiau, tarytum būtu norėjusi pajausti visą tą artumą, kuris atrodė buvo nesunaikinamas. Suvokti kad nuo šios akimirkos gyvenimas bus kur kas sunkesnis ir galimas daiktas trumpesnis, nebuvo sunku. Bet jei tu pasirenki kelią, kuriuo nori eiti, vadinasi savo nuomonės keisti neturėtum, ypatingai jei šalia yra tas asmuo, su kuriuo galėtum praeiti tiek pragaro kelius, tiek „atostogas“ virš debesų. Tamsios akių rainelės pasislėpė po natūraliai tankių blakstienų šleifu, o jos rankos stipriau suimdamos Sevastianos delną, pritraukė jį prie savo lūpų. Šiltas kvėpavimas glostė jo pirštus, ir nors tai „orų nepakeitė“, Matidia Varias jautėsi kur kas naudingesnė, nei kad jei būtu nusprendusi išlaikyti atstumą.
– Man tikrai nesvarbu kokia gali atrodyti neaiški ateitis. Jei mes sugebėsime būti kartu, nepaisant viso to prakeiksmo, kuriame iki šiol buvai paskendęs vienas, vadinasi nebus taip, tarytum viskas yra paskendę tamsoje. Tu vis dar esi man reikalingas labiau, nei gali tai įsivaizduoti, Sebastian‘ai. – Net jei tamsiaplaukei buvo kur kas artimesnis jo tikrasis vardas, nepakeistas taip, kad labiau atitiktu šių laikų standartus, ji pasiryžo bent pabandyti priimti jo naują asmenybę, pamirštant tai kas buvo ankščiau. Mažais žingsneliais, moteris buvo pasiruošusi pamilti savo vyrą dar kartą, pamilti jo asmenybę, naujus įpročius ir net pasikeitusią kalbos manierą. Tam tikras klausimas, adresuotas jos atžvilgiu privertė lūpas įgauti formą, labiau primenančią švelnią šypseną, kuri neketino pradingti taip greitai, kad galėtu sugadinti „įgytos ramybės“ oazę. Paleisdama laikytą vyro delną, perbraukė per vis dar drėgnus, nelabai klusnius jojo plaukus.
– Man nereikia kad tu dėtum pastangas į tai kad būtum racionalus. Jei būsi savimi, ir leisi man visą tai pažinti dar kartą, daugiau nieko ir nereikės. – Jos žodžiuose buvo tiesos, užtektinai kad tuo patikėtu abu pokalbio dalyviai. Salonina retai kada buvo įbauginama lengvai, net tą kartą kai į namus įsiveržė nuo vyno apsvaigę „banditai“, ji labiau baiminosi dėl dukterų gerovės, nei kad dėl savosios. Moteris visuomet buvo atitrūkusi nuo realaus pasaulio, viskas atrodė kur kas lengviau, nei buvo iš tikro. Ir laikas net ne kartą pademonstravo tai, kad ji sugeba panešti tai, ko negalėtu net tie, kurie vizualiai atrodo kelis dešimtis kartų stipresni nei kad pati ponia Varias.
– Aš myliu tave, homines nocturnae. Ir kadangi savo noru nusprendei parvilkti mano seksualų užpakaliuką atgal į šio laiko pasaulį, nuo šiol nebus taip paprasta manęs atsikratyti. Pats prisiprašei bėdos. Mhm. – Nuskambėjo gal šiek tiek per daug hiperbolizuotai, bet palydėta buvo pakankamai lengvo kalbos tono, su pastebimu subtiliai perteiktu patraukimu per dantį. Rimto pokalbio etapas galiausiai pasibaigė, ir nuo tos dienos viskas atrodė kur kas paprasčiau, turint omeny santykius, kurie buvo perpinti neregimais blogio siūlais. Savo ruožtu Matidia Varias stengėsi kaip galima daugiau laiko praleisti su savo mylimuoju, net tuomet kai jis ilgam pradingdavo savo darbe. Juk ilgai netrūko kad išsiaiškinti kaip veikia šių laikų technologijos, išmanieji telefonai. Na taip, tų „laiką stumdančių“ žaidimukų niekada nelošė, nematė juose prasmės. Bet užtad momentinės nuotraukos, buvo visai smagus dalykas. Ypatingai visiškai be jokio perspėjimo nusiunčiant Redford‘ui į mobilų telefoną ne vien savo dailų veidelį, priminimui ką jis praranda žaisdamas su mikroskopu ir molekulėmis, užuot būdamas greta savo formalios žmonos. < ... visa likusi dalis buvo aprašyta pirmame pranešime, kuriuo ir buvo pradėtas visas šis plotas ... >


DABARTIS: Atostogų metas, skirtas vienas kito pažinimui.

Gyvenimas kitame laike stipriai pakeitė ir pačios Saloninos būdą, priešingai nei ankščiau, kuomet jai teko būti pirmiausia motina, vėliau namų šeimininke ir tobula žmona savo vyrui, dabar atrodė kur kas labiau nerūpestinga, tarytum visas negandas tiesiog atmesdavo šalin, lyg tai nebūtu kažkas labai jau reikšmingo. Užtenka paminėti tai, kaip juokingai atrodė visas tas „švaros palaikymo nesutarimas“. Juk kartą Saloninai teko tekštelėti ant grindinio šaukštu pasemtos skystos tešlos masę. Kvailai atrodė ne visas tas veikamas, o kaip moteris grąsinančiai liepė savo mylimam tai „atlaiktyti“ dabar pat nelekiant prie materijos kuri padėtu pašalinti visą šią „kliurzę“. Ji lakstė po namus, aiškiai mėgaudamasi didžiule erdve ir tais saulės spinduliais, prasiveržiančiais pro specialų stiklą, kuris neleido Sebastian‘ui užsiliepsnoti kaip sausai šieno kupetai aplietai žibalu. Specialiai erzino mylimą vyrą vien tam, kad iššaukti tikras emocijas, kurios neprimintu tai, kad jis yra visiškai subrendęs asmuo, kuriam tokie dalykai turėtu būti neįdomūs. Kartą net šokiravo Redford‘ą, kuomet iš niekur prisižiūrėjusi internete „pakeiskime dizainą lengvai“, iš vieno svečių kambarių sugalvojo padaryti Marcus‘o kambarį. Na... Kaip čia pasakius švelniau, tapetus nutraukė nuo sienų, bet greičiau pridarė daugiau bėdos, nei kad naudos. Mat kai Redford‘as grįžo namo, šie buvo švelniai tariant sujaukti. Salonina visa sukaitusi ir susitepusi klyjais, kuriuos atskiedė tikriausiai netinkamai, jei sulipo ne tapetai prie sienos, o josios rankų pirštai tarpusavy. Užteko nutaisyti „katino Pūkio“ akis, kad viskas būtu atleista. Savo sugalvoto remonto taip ir nebaigė, baigė kažkas kitas, kuomet jos nebuvo namuose. Tas pats buvo ir atostogų metu, kuomet pačiuose netikėčiausiuose situacijuose vyras ėmė dūmuoti. Tai iššaukdavo isterišką reakciją, kuomet moteris negalvodama apie nieką, purškė ant jo tą specialų prieparatą, ir dar stengėsi delnais užgęsinti tai, kas vyrui net nesuteikė tiek nepatogumo, kiek šiai atrodė. Aišku po visko pasileisdavo kvatoti.
Nenorėjo kad šios atostogos pasibaigtu. Patiko visos aplankytos vietos, kartą net apsiverkė, kuomet viename iš muziejų aptiko senovinius artefaktus, kurie jai priminė apie praeities gyvenimą, kurį vis dar brangino. Nekalbėjo apie tai kas buvo ankščiau, laikėsi duoto žodžio, bet kartais tas perdėtas jausmingumas dėl beveik finalinę stadiją pasiekusio nėštumo, paimdavo viršų prieš jos asmenybę. Nenorėjo kad visas šis laikotarpis pasibaigtu ir dėl to, kad teks grįžti į realų gyvenimą, kuriame buvo keli aspektai, nedavę moteriai ramybės. Pradedant tuo, kad Sebastian‘as per daug laiko leido kartu su savo nauja darbuotoja. Nebuvo jos mačiusi, tačiau velniškai niršo dėl to kaip vyras apie ją atsiliepdavo. Nieko keista, savo vyrą dievino, todėl bet kurią moterį, kuri atsidurdavo greta jo ir sulaukdavo atsakomą dėmesio bangą, pasmerkdavo. Juk kartą diskusijos metu net labai entuziastingai panoro kad panelė Rivas atvyktu vakarienės. Iš kart po atostogų, taip. Ta mergina būtinai turi pasirodyti prieš Saloniną, vien tam kad pastaroji galėtu įvertinti ar reali yra jaučiama grėsme. Visgi šis dalykas yra didelis niekis, palyginus su košmarais, kurie galiausiai per daug „prispaudė“ ponią Varias, kad ji imtu svarstyti variantą, kurio kaip ir nenorėjo, bet jis atrodė mažu mažiausiai teisingas. – Tikiuosi kad to, Umberto darbai yra kur kas labiau suprantami, nei kad prieš tai matyti... Nes kitaip, visą likusį vakarą kankinsiu tave klausimais, į kuriuos atsakymus nesugebėsi surasti. Be to, kas yra fuu-tuu-rizmas? – Klausimas buvo nuoširdus, nors staiga pasikeitusi josios išraišką, nesuteikė didelės progos atsakyti į klausimą, kuris palengvintu tolimesnį Varias suvokimą, ką visgi reiškia visi tie meniniai darbai, kurių grožio nesupranta. Nenumaldomai atėjo ta akimirka, kuomet teko pasakyti tai, ko baiminosi.
– Jau apytiksliai mėnesį, diena iš dienos regiu tą patį sapną, iš kurio neišgaliu pabusti. Sapne girdžiu kaip savo lovelėje verkia mūsų sūnus. Tačiau jaučiu kad negaliu pakilti iš lovos, tarytum esu sukaustyta savo pačios kūne. Jis ima verkti dar garsiau, kol pasigirsta nežmogiškas riksmas, ir man pavyksta atitrūkti nuo lovos. Sulėtintai, lyg vis dar būčiau laikoma kažko neegzistuojančio, aš pasiekiu lovelę. Ir prie jos matau tavo brolį... – Vos pastebimai sujudindama savus pečius, Salonina pakelia akis į Sebastian‘o veidą, pratęsdama istoriją, kurios kraupumas kiekvieną naktį buvo juntamas vis labiau, lyg tai būtu tikra. – Jis atsisuka į mane visas kruvinas, su tuo pačiu demonišku veidu, kurį kartą mačiau. Aš suprantu kad nebe girdžiu Marcus‘o, o jo lovelė visa persmelkta krauju.
Vos pastebimai papurčiusi galvą, tamsiaplaukė specialiai suėmė savo vyro rankas, kuomet visiškai nespecialiai pasistengė kad josios balsas skambėtu kaip niekad maldaujančiai. – Kai mūsų sūnus gims, aš noriu išvažiuoti, išsivežti Marcus‘ą. Nesvarbu kur, tačiau noriu pradingti, kad ir kreiptis į tas pačias raganas, kurios neleistu kad jis mus surastu. – Ir štai, svarbiausia dalis. – Aš suprasiu jei tu nenorėsi išvykti su mumis kartu, jei tau teks pasilikti čia. Bet aš negaliu kiekvieną akimirką galvoti apie tai kad šis sapnas iš košmaro virs tikrove. Tai kad iš Silas dabar nieko nesigirdi, jaučia mane jaustis taip, lyg jis ruošiasi pasirodyti taip, kad dabar visi jo sadistinai planai išdegtu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: UŽMIESČIO MIŠKAS:

Rašyti by Sponsored content Today at 10:40 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 45 Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume