Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

EŽERIUKAS:

+4
Amelia Washington
Elijah Mikaelson
ATIDUODAMA #26
Gabriel Gotham
8 posters

Go down

EŽERIUKAS: Empty EŽERIUKAS:

Rašyti by Gabriel Gotham Pen. 09 28, 2012 11:44 am

Nedidelis ežeras pasiplaukiojimui valtimis ar pasivaikščiojimui pakrante.
Gabriel Gotham
Gabriel Gotham


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 678
Įstojau : 2012-09-27
Miestas : New Orleans
Rūšis : Vampyras (1660+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #26 Pen. 08 16, 2013 11:26 pm

Atvaziavusi iki šios vietos,net nežinodama kodėl prisiparkavusi išlipa iš mašinos,ir trenkusi automobilio dureles išlinda lauk. Prieidama prie ezeriuko,susideda ranka ties krutine apsižiuri,buvo labai tylu ir ramu ir užsigalvojusi žiuri į ežera,galvodama apie savo mintis.
ATIDUODAMA #26
ATIDUODAMA #26
manhetteno gyventoja

Pranešimų skaičius : 23
Įstojau : 2013-08-05

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Elijah Mikaelson Sk. 08 18, 2013 3:09 am

Būdamas pakeitęs savo pavidalą į paprasto žmogaus, kaip tik pasirodo tuo metu, kai mergina išlipa iš automobilio. Kone nujausdamas tai kad ji nėra tipinis žmogus, paeina link jos tiek kad juos skirtu vos keli metrai. Ten sustodamas, perklausia: - Negi tau niekas nesakė kad tai privati valda? - Palenkęs galvą, bei tokiu būdu norėdamas įsitikinti tuo, kad ji girdi, pratęsia savo mintį: - Geriau važiuok ten, iš kur parvažiavusi, ledi.
Elijah Mikaelson
Elijah Mikaelson

Please tell me that we're gonna kill someone tonight.


Pranešimų skaičius : 106
Įstojau : 2012-09-27
Rūšis : Original Vampire (30/1000+)
Darbo paskirtis : Chairman of the Vampiric Council
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #26 Sk. 08 18, 2013 3:31 pm

Ant tiek budama uzsigalvojusi,kad ne is karto pastebi prie jo priartejusi žmogu,netiketai ir staigiai apsisukdama nuo jo balso,kiek primerkusi akiu vokus,ir bandydama isiklausyti į jo sakytus žodžius stovėdama,kaip stovi atsako:
Privati valda,nu kad galvoju nea,čia vieša vietele,kur galima pailseti ir pagalvoti.Kiek nusisypsojusi lupu kampučiais pratare:
Važiuoti nu ne,juolab dabar įdomu kas sitoj vietoj tokio paslaptingo,kad jūs siulote važioti man į miesta.Gal ,papasakotumete,nes labai įdomu ironiškai nusisipsodama palenkia galva į soną.
ATIDUODAMA #26
ATIDUODAMA #26
manhetteno gyventoja

Pranešimų skaičius : 23
Įstojau : 2013-08-05

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Elijah Mikaelson Sk. 08 18, 2013 3:40 pm

- Privati valda. - Pabrėždamas savo nuomonę apie jo šeimai jau seniai priklausiantį draustinį, suraukia antakius, kuomet priešais stovinti moteris ima veidmainiauti. Kadangi net neketino leisti jai slampinėti po jo sūnėno žemes, pratęsia savo minį: - Įdomu ką apie tavo vizitą ir teigimą apie tai kad šios žemės priklauso ne mano šeimai pasakys miesto šerifas? - Iš džinsų kišenės ištraukdamas savo mobilų telefoną, demonstratyviai ima rinkti policijos numerį, tačiau pertrauktas jos kalbos apie paslaptingumą, suprunkščia:
- Kokį velnią čia tauški? Koks dar gali būti paslaptingumas čia?
Elijah Mikaelson
Elijah Mikaelson

Please tell me that we're gonna kill someone tonight.


Pranešimų skaičius : 106
Įstojau : 2012-09-27
Rūšis : Original Vampire (30/1000+)
Darbo paskirtis : Chairman of the Vampiric Council
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #26 Sk. 08 18, 2013 4:21 pm

Jausdamasi visiškai ramiai,apsisukdama priartėja prie jo vieno žingsnio arčiau,veidė išlaikydama sypsėna pasako gestikuliodama rankomis:
Na kvesk ta savo miesto serifa,ar ka ten dar gali netgi pati prezidenta iškvesti,ir ką atvažios tas tavo serifas,pasodyns mane pora parų į cypė,na gal dar išrasys bauda ir tiek.
Kiek nusijokusi,ir pasižiurejusi tesiai jam į akys pratarė toliau:
-O dėl paslaptingumo,tai joks paprastasis mirtingasis tai neissigastu ir neišbaltų, kaip lavonas,kai tiesiog vaiksiojo prie ezero,tai man netgi dar įdomiau darosi kas ir kokias palaptys slepia sie draustiniai.
ATIDUODAMA #26
ATIDUODAMA #26
manhetteno gyventoja

Pranešimų skaičius : 23
Įstojau : 2013-08-05

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Elijah Mikaelson Pir. 08 19, 2013 3:30 am

Stebėdamasis merginos akivaizdžiu įkyrumu, dar nepajungdamas sakambinimo mygtuko, šiek tiek sujudina savo antakius: - Manau jis padarytu tau tai, ką man, jei įsibraučiau į tavo butą ir vaizduočiau kad čia yra vieša pasivaikščiojimams vieta, ir prie viso to dar aiškinčiau kad čia gyvena troliai, kuriuos pamatyti ir atvažiavau, nes tavo namų sienų tapetai, ypatingai paslaptingi. - Kuomet suprunkščia, vėl pakelia akis į judančią moterį. Kadangi jos kalba iš dalies jį suerzina, o iš kitos dalies iššaukia smalsumą, perklausia: - Čia mėnulio šviesa, nes aš toli gražu nesu išbalęs. Negi turėčiau pagal tave baimintis tavęs? - Išspaudęs pašaipią šypseną, susiaurina savo akių vokus: - Velniop, ko tau reikia? Nes jei dabar pat neatsakysi, aš rimtai iškviesiu farus, o toliau jau jiems aiškink kas ir kur yra išbalęs, paslaptingas ir kam koks žemės plotas priklauso. Sutarėm?
Elijah Mikaelson
Elijah Mikaelson

Please tell me that we're gonna kill someone tonight.


Pranešimų skaičius : 106
Įstojau : 2012-09-27
Rūšis : Original Vampire (30/1000+)
Darbo paskirtis : Chairman of the Vampiric Council
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #26 Pir. 08 19, 2013 3:28 pm

Sudeda abi rankas ties savo krutine,ir nusijokusi nusisuka zvigsni ir isiklausydama į jo žodžius pasako:
Troliai,atvyrai nusijuokusi iš jo ir kiek pasilenkusi iš juoko pasako:atsiprašau bet nieko juokingensio dar negirdėjau,o gal tu man dar papasakosiu ir apie vilkolakius,raganas ir kitas pasakiskas butybės,atvyrai ironizodama sako jinai jam.
O dėl isibrovimo į mano buta tai prasau,netgi kad veltui nelauzytum duru galiu duoti tau raktus,galvoju ten tau busu labai įdomu.
Atsiremusi į viena medi stebi juo zingsnius ir zestus:
Manes,nu ką tu aš prieš tave bejege
Pasako jinai nusisypsojusi lupu kampučiais,kiek pasiziuri ugningu fenikso zvigsniu akyse prabėgo tarsi ugnele.
Man reikia o viespate ko man reikia iš tokio kaip tu,reikia pagalvoti?Pašaipiai ir išdidžiai atsako ji
ATIDUODAMA #26
ATIDUODAMA #26
manhetteno gyventoja

Pranešimų skaičius : 23
Įstojau : 2013-08-05

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Elijah Mikaelson Pir. 08 19, 2013 4:41 pm

Klausydamas merginos kalbos ir vis nesugebėdamas apsispręsti kas būtent su ja negerai, iškėlęs akis viršun, o tiksliau kuriam laikui įsistebėjęs į mėnulio apšviestą dangų, leidžia jo akims įgauti metalinį atspalvį. Ilgai neužlaikydamas savo žvilgsnio, atsidusdamas vėl pažvelgia į kalbančią moterį: - Vis negaliu suprasti kas būtent tau negerai? Ar tai dėmesio trūkumas, ar tai bandymas primesti pabėgusią iš baltų sienų pastato? - Šiek tiek iškeldamas savus antakius, teigiamai papurto galvą: - Aha, dar apie sparnuotas fėjas, kupidoną su sijonu ir kanimą. - Užvertęs akis, įsistebi į jos bandymą parodyti tai, kad ji nėra žmogus. Kadangi tai jau seniai buvo supratęs, mat vilko uoslė leidžia labai greitai atskirti antgamtinę būtybę nuo įprasto žmogaus, ne šiaip sau pažvelgia į savo rankinį laikrodį. - Klausiu paskutinį kartą, kas tu ir kokio velnio čia atsibeldei? Jei šį kartą neatsakysi, aš einu lauk, o tu bastykis čia kiek lenda.
Elijah Mikaelson
Elijah Mikaelson

Please tell me that we're gonna kill someone tonight.


Pranešimų skaičius : 106
Įstojau : 2012-09-27
Rūšis : Original Vampire (30/1000+)
Darbo paskirtis : Chairman of the Vampiric Council
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Amelia Washington Pir. 11 25, 2013 7:27 am

Tuo metu kai pagaliau sugeba pasiekti ganėtinai uždarą vietovę, kur iš karto rasti ją būtu pernelyg sunku, ypatingai kad burtai, užmesti ant šios vietos neleidžia užklydusiems iš kart patekti į reikiamą įvykių sūkurį. Paliepusi kad asmuo, kuris kartu su ja atkeliavo, pririštu šviesiaplaukę prie medžio kamieno virvėmis, išmirkytomis verbenos viralu, patenkinta stebėjo visą įvykių eigą iš šalies. Kartas nuo karto pažvelgdama į ant rankų saldžiai snaudžiantį mažylį, galiausiai pradeda kalbėti: - Tu padarei beveik viską, mano drauge. Ir aš tau lieku dėkinga už atsidavimą. Tačiau kad ir ką būčiau sakiusi ankščiau, negaliu leisti tau taip paprastai išeiti. - Kilstelėjusi ranką, vos pastebimai sujudina riešą, tokiu būdu priversdama ją lydėjusio asmens kraujui pradėti virti jo kūne. Palikusi jį kankintis agoniškame skausme, pagaliau pasiekia Karoliną, priešais kurią paguldo visai neseniai gimusį berniuką. Pati tuo tarpu atsitraukusi, palaipsniui iš krepšio, kurį su savimi atsinešė ištraukia žvakes, bei kitus reikalingus ritualui dalykus. Išstatydama viską aplink save, ima kalbėti kažką, visiškai nesuprantama paprastiems kalba.
Amelia Washington
Amelia Washington

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


EŽERIUKAS: RTv8Wjp
Pranešimų skaičius : 77
Įstojau : 2013-10-20
Miestas : I go to Paris, I go to London, I go to Rome, and I always say, ‘There’s no place like New York. It’s the most exciting city in the world now. That’s the way it is. That’s it.
Meilė : There are no monuments dedicated to me and my name will soon be forgotten, but I’ve loved another with all my heart and soul, and to me, this has always been enough.
Draugai : Always be grateful to those who have given you struggle, without them you would not know the capacity of your strength... those I consider my real friends.
Rūšis : ENCHANTRESS (33)
Darbo paskirtis : Show me a sane man and I will cure him for you. Psychiatrist. ⏰

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Caroline Mikaelson Pir. 11 25, 2013 7:48 am

{Kadangi siela buvo apleidusi jos kūną, ji nesugebėjo jausti nieko, kas buvo su ja daroma po to, kai atrodo ji užmerkė akis pasiduodama amžinam miegui. Tuomet, kai įvyksta nelauktas dalykas, visgi mergina atsimerkia. Matomai būdama pasimetusi, nežinodama kur randasi, kas vyksta, pradeda baikščiai žvalgytis aplinkui bei muistytis norėdama ištrūkti ir staiga pajutusi, kaip virvė, kuria ji yra pririšta prie medžio pradeda deginti jos odą, išleidusi skausmo pažymėtą aimaną, stipriai sukanda dantis. Kuomet žvilgsnis nukrypsta į prie jos kojų paguldytą mažylį, atrodo būtent tą trumpą akimirką ji pamiršta visas kančias. Tačiau pertraukta raganos nesuprantamų kalbų, pradėdama dar labiau muistytis, pasistengia atkreipti dėmesį į save} - Ką visa tai reiškia? Ką tu darai? Atrišk mane ir leisk mus eiti, Tessa!  
Caroline Mikaelson
Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


EŽERIUKAS: Kgu9Pn5
Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 35
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė
Klanas : ПIKɭΛЦƧ

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Amelia Washington Pir. 11 25, 2013 8:04 am

Kaip tik tuo metu, kai pagaliau pasireiškia tiesa (Vaistas niekuomet nebuvo suvartotas šios merginos. Dar tuomet, kai prieš galybę amžių Sailosas buvo paverstas "akmeniu", tikrasis vaistas buvo atimtas iš jo, bei užkeistas šiek tiek kitokiu skysčiu, kuris tik kuriam laikui užslopina vampyrizmo sukeltus privalumus. Neskaitant to, kad likimas buvo parašytas daug ankščiau nei, buvo nugyventas, mergina pastojo "pagal planą", o vaistas šiuo metu randasi vieno iš pagrindinių forumo veikėjų kišenėje. Klausimas, kieno? Ir kada jis bus rastas, bei ar bus suvartotas?) apie visus pastarųjų mėnesių įvykius, baigdama ritualinę kalbą, dar neatsisukdama, veide ištempia pakankamai plačią šypseną:
- Tikriausiai tavęs ne kiek nepamokė tai kad tavo vaiko mirties siekia galybė personų. Ir tavo žiniai, jis kol kas nesugeba apginti savęs. Nors, turiu pripažinti, stengiasi. O tu, esi pernelyg silpna, kad išsaugotum tokį gamtos stebuklą.
Prunkštelėdama, galiausiai palengva atsikelia ant kojų. Pasiekdama tą vietą, kur prieš tai paliko mažą vaikelį, pasiima jį ant rankų ir ima sparčiai trauktis link ežero. Kadangi iki jo nebuvo labai toli, eidama atbula, pagaliau įklampina savo kojas į šaltą vandenį. Stebėdama merginos reakciją į matomą vaizdą, pasistengia minimaliai paaiškinti:
- Patikėk manimi, taip bus tik geriau... - Pasidabinusi akivaizdžiai nesveikumu spinduliuojančia šypsena, pagaliau žengia į vandenį tiek, kad jis beveik siektu jos krūtinę. Kol kas laikydama vaiką virš vandens, sumerkia akis ir pakartoja dar kažkokius, sunkiai suvokiamos kalbos žodžius. Kuomet gana greitai atitraukia savo rankas nuo naujagimio, leidžia jam sukristi į vandenį, ir vis gimsti gilyn (juk lėliukas yra aprištas, negali dar bandyti kapanotis). Vis dar kartodama kažkokius ritualinius žodžius, tuo pačiu metu persipjauna sau delną, kad gausiai varvantis kraujas keliautu link tos pačios vietos, kur ir galima sakyti jau paskendo mažylis.
Amelia Washington
Amelia Washington

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


EŽERIUKAS: RTv8Wjp
Pranešimų skaičius : 77
Įstojau : 2013-10-20
Miestas : I go to Paris, I go to London, I go to Rome, and I always say, ‘There’s no place like New York. It’s the most exciting city in the world now. That’s the way it is. That’s it.
Meilė : There are no monuments dedicated to me and my name will soon be forgotten, but I’ve loved another with all my heart and soul, and to me, this has always been enough.
Draugai : Always be grateful to those who have given you struggle, without them you would not know the capacity of your strength... those I consider my real friends.
Rūšis : ENCHANTRESS (33)
Darbo paskirtis : Show me a sane man and I will cure him for you. Psychiatrist. ⏰

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Caroline Mikaelson Pir. 11 25, 2013 8:22 am

{Matyt ne iš karto suvokdama, kad jos tapimas žmogumi buvo tik laikinas dalykas tikslui įgyvendinti ir dabar ji vėl tapo antgamtine būtybę, ir šį kartą labiau galvoja apie kūdikį, nei apie save. Matydama, kaip ragana artinasi vis arčiau ir pasiima kūdikį, nujausdama kažką negero, pradeda tik dar labiau draskytis, o taip prisidaro sau tik dar labiau žalos} - Ką tu darai? Tessa, prašau tavęs, nelies mano vaiko, nereikia. - {Jausdama didžiulį stresą, baimę, vos tik mergina pakartoją tą patį, ką pasakė Katerina suvarydama jai į pilvą peilį, persmelkta šalčio bangos pradeda vos ne rėkti} - Nieko jam nedaryk, prisiekiu, aš pati tave nudėsiu, jei jam ką nors padarysi blogo. Įsikalk mano žodžius, Tessa! - {Kadangi jos žodžiai nėra išklausomi, būdama priversta stebėti visą ritualą, pastoviai muistosi norėdama ištrūkti, deja, dabar būdama ypatingai silpna ir dėl to grauždamasi dar labiau, jaučia kaip skruostais nurieda nevilties ašaros. Kuomet akys užfiksuoja būtent tą vaizdą, kuomet jos naujagimis berniukas yra įmetamas į vandenį, atrodo kad būtent tą akimirką ji būtu nužudoma dar ir dar kartą. Pasiduodama isterijai, vis nenustoja muistytis, liedama savo skausmą ir vis dar bandydama ištrūkti, kad galėtų sustabdyti tai, kas dabar vyksta}
Caroline Mikaelson
Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


EŽERIUKAS: Kgu9Pn5
Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 35
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė
Klanas : ПIKɭΛЦƧ

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Amelia Washington Pir. 11 25, 2013 8:33 am

Kuomet iš vandens nustoja kilti oro burbuliukai, o tai tik parodo kad dar viena ritualo dalis pasibaigė, drąsiai peržengdama per kūdikio "lavoną", palaipsniui išlipa iš vandens. Kuomet ne už ilgo pasiekia krantą, įsmeigia savo akis į vis nerimstančią šviesiaplaukę. Nutaisydama pakankamai nesupratingą veido išraišką, paskuba pasisakyti.
- Atvirai kalbant aš nesuprantu tavęs, Karolina. Turėtum būti man labiau nei dėkinga, o ne mėtytis grasinimais, kurių, manau jau ir pati supratai kad nesugebėsi tesėti. - Omeny turėdama gyvą pavyzdį, kad net pastangų nesudėjo į tai, kad nugalėtu ilgiau nei penkis šimtus metų gyvenančią vampyrę, ką kalbėti apie kelis metus. Būdama kone tikra, kad mergina net norėdama nieko nesugebės jai padaryti, pajudėdama į tolį, rankos mostu atpalaiduoja ją laikiusias virves, kol pati galiausiai pradingsta tamsoje, tarytum jos niekuomet čia ir nebuvo.
Amelia Washington
Amelia Washington

I'm paranoid, crazy, and that's working out just fine.


EŽERIUKAS: RTv8Wjp
Pranešimų skaičius : 77
Įstojau : 2013-10-20
Miestas : I go to Paris, I go to London, I go to Rome, and I always say, ‘There’s no place like New York. It’s the most exciting city in the world now. That’s the way it is. That’s it.
Meilė : There are no monuments dedicated to me and my name will soon be forgotten, but I’ve loved another with all my heart and soul, and to me, this has always been enough.
Draugai : Always be grateful to those who have given you struggle, without them you would not know the capacity of your strength... those I consider my real friends.
Rūšis : ENCHANTRESS (33)
Darbo paskirtis : Show me a sane man and I will cure him for you. Psychiatrist. ⏰

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Caroline Mikaelson Pir. 11 25, 2013 8:53 am

{Būdama per daug apimta emocinio skausmo, visiškai nebereaguoja nei į verbenos tirpale išmirkytas virves deginančias jos odą, nei į raganos žodžius. Vos tik ji pajaučia laisvę judėjimui, leisdama Bennett netrugdomai pasišalinti, kaip galima greičiau pasiekia vandens telkinį, įbrisdama į jį pradeda beviltiškai ieškoti kūdikio kūnelio, kuris turėtų būti kažkur ežero dugne. Deja, kuomet paieškos pasirodo esančios beviltiškos, pasiekusi sausumą, sugniumba ant kranto. Jausdamasi taip, lyg kažkas iš jos būtų išplėšęs dalį gyvenimo, nesugeba susitvardyti nuo srūvančių ašarų. Kadangi atrodo taip neseniai, dar prieš kelias minutes regėjo savo vaiko veiduką, girdėjo jį verkiantį, o dabar buvo priversta matyti kaip ragana nugramzdino jį į ežero dugną, vis mintyse atkartodama tą kraupų veiksmą, stipriai sumerkia akis, prisiekdama sau, kad visi kas yra atsakingi už šią netektį kentės. Būdama tiek fiziškai, tiek emociškai per daug silpna, kad kur nors eitų, lieka prie kranto, tiesiog pasiduodama besiliejančiam skausmui}
Caroline Mikaelson
Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


EŽERIUKAS: Kgu9Pn5
Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 35
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė
Klanas : ПIKɭΛЦƧ

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Rebekah Mikaelson Pir. 11 25, 2013 12:21 pm

Praslinkus mažiausiai dešimčiai minučių po to, kai iš šios vietos pasitraukė vaiką "paskandinusi" ragana, vanduo ežere, tam tikroje vietoje ima burbuliuoti, tarytum iš vidaus kiltu begalinė karščio banga, baigianti užvirti tik vieną, konkretų ežero lopą. Visam veiksmui prasidėjus ypatingai greitai, taip pat greitai viskas aprimsta. Įsivyravus mirtinai tylai, kuomet atrodo kad net menkiausias žolės šažėjimas gali būti išgirstas, iš dugno, apytiksliai toje pačioje vietoje, kur buvo paskandintas naujagimis, ima kažkas kilti. Pakankamai greitai, laužant visus įmanomus gamtos dėsnius, išneria visiškai susiformavusi, vyrišką kūną įgavusį būtybė. Sunkiai keldamas kojas, viena po kitos, pasiekia daug maž tokį gilį, kuomet vanduo tedengia jo kelius (Kad nebūtu kokių nors nesusipratimų, jis nėra visiškai nuogas. Viską, ko pašalinėms akims matyti jau nebe galima, dengia tas pats rankšluostis, į kurį buvo įvyniotas naujagimis). Atlošęs galvą, bei įsmeigęs savo ryškiai žydros spalvos akis į viršų, pasistengia įkvėpti kaip galima gilesnį oro gūsį. Kadangi viskas šiuo metu atrodo nauja, neištirti, kuomet nuleidžia akis į kažkur esančią šviesių plaukų savininkę, neigiamai supurto galvą. Ir kuomet pasistengia žengti link jos pusės, prarasdamas pusiausvyrą, parklumpa, kone visu kūnu sukrisdamas atgal į atsižvelgiant į orus, nesveikai šaltą  vandenį.
Rebekah Mikaelson
Rebekah Mikaelson

I promised you some entertainment, right, boys?


EŽERIUKAS: Q94Lb7b
Pranešimų skaičius : 1459
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Pasaulis juokingas - tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį - niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. NIUJORKAS / MAJAMIS.
Meilė : Laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. NEPRIKLAUSOMA.
Draugai : Tikrai geri draugai yra tie, kurie pažįsta mus iki panagių ir vis tiek nuo mūsų nenusisuka (Sebastian Redford, Freya).
Rūšis : ORIGINALI VAMPYRĖ (1000+)
Darbo paskirtis : Vampyrų tarybos narė, Mikaelsonų šeimos turtų paveldėtoja.
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Caroline Mikaelson Tr. 11 27, 2013 1:54 am

{Per vieną dieną išgyvenusi bandymą atimti dar negimusio savo kūdikio gyvybę, gimdymą, savo pačios mirtį, prisikėlimą, ir galiausiai būdama priversta stebėti kaip yra nuskandinamas jos pirmasis naujagimis, kad ir kokia vidine stiprybe ji pasižymėdavo anksčiau, būtent dabar, kai jai buvo suduotas per daug stiprus smūgis būdama sužlugdyta, prieina prie išvados, kad nebejaučia skirtumo tarp gyvenimo ir mirties. Visą tą laiką net nepajudėdama iš vietos, nuleidusi galvą laikė užmerktas akis bei jautė kaip šaltas vėjas atsimuša į jos šviesią odą lyg tiesiog laukdama ryto ir pasirodančios saulės šviesos, kuri turėtų "nusinešti" jos amžiną gyvenimą, kurį anksčiau taip vertino (merginai vėl tapus žmogumi, ji nebenešiojo magiško žiedo leidžiančio jai rodytis dienos šviesoje). Kuomet jos klausą sutrikdo vandens virimo garsas, pakelia nuo ašarų blizgesį įgavusias akis, norėdama pasižiūrėti kas čia vyksta. Tačiau ne iš karto susigaudžiusi, nelauktai išvydusi iš vandens išnirusį nematytą vaikiną, vedama netikėtumo, stipriai atremia delnus į žemę. Negalėdama iš karto priversti save įtikėti, kad šis žmogus yra jos sūnus, juk ji ką tik matė jį kaip ką tik gimusį kūdikį, kurį paskandino ragana. Jausdama kaip ja apima baimė, nepasitikėjimas tuo labiau, kad nežinomas asmuo pradeda eiti link jos, pati pradeda atbulom slinkti atgal, taip atitolindama susidūrimą. Ir neskaitant to, kad ji parodė, kad bijo, bandydama tamsoje įžvelgti jo veido bruožus, akis, kuriose galėtų pamatyti kažką artimo, vos tik vaikinas suklumpa bei sukrenta į vandenį, tą akimirką matyt suveikus jos motiniškiems instinktams, kurie pasirodė esantys stipresni už baimę, paskubomis pakilusi nuo žemės prieina prie vaikino, bei padeda jam atsistoti. Vengdama staigių judesių, nes nežino kokios reakcijos gali sulaukti iš paties asmens, atsargiai suima jį už abiejų rankų bei neskubėdama, lėtais žingsniais išveda jį iš šalto vandens. Kuomet atsargiais judesiais, švelniai uždeda savas rankas jam ant pečių, aiškiau įsistebi į jo veidą. Nežinodama kas dabar būtų tinkamiausia pasakyti, ramiu tonu, pagaliau ryžtasi tarti} - Ar žinai kur randiesi, kas esi? - {Ranka nurodydama save, pratęsia} - Aš Karolina ir... - {Akivaizdžiai užsikirtusi, nes nežino kaip viską paaiškinti, tuo labiau įsivaizduodama kad ir pačiam vaikinui ne viskas yra suprantama, pasistengia, kad jos žodžiuose neatsispindėtų dvejonės} - Jei tik leisi, pažadu, padėsiu tau.
Caroline Mikaelson
Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


EŽERIUKAS: Kgu9Pn5
Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 35
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė
Klanas : ПIKɭΛЦƧ

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Rebekah Mikaelson Št. 01 04, 2014 5:56 am

Dar tuo metu kai jis sukrito atgal į vandenį atrodo kad visa ta raumenų masė, kuria buvo "apdovanotas", ne kiek šiuo metu neteikė naudos. Klūpėdamas vandeny, jis išgąsčio kupinomis akimis stebėjo vandeny matomą savo paties atvaizdą. Ir nors atrodė kad jis viską suprato, kaip veikia organizmo sistemos, jis nežinojo nei ką turi daryti toliau, nei kaip reaguoti į aplinką. Juk jis dabar buvo pažeidžiamas kaip ką tik pabudęs į dešimtmečius trūkusios komos. Nežinojo nei kas yra, nei kas buvo ankščiau, nei kas turi būti toliau. Norėjosi rėkti, taip garsiai kad visas pasaulis išgirstu kaip jam dabar yra negerai. Tačiau, kai švelnios moteriškos rankos privertė jį pakilti iš vandens, pakeldamas galvą, savo šviesias akis nukreipė į jos veidą. Pražiodamas burną, ir lyg ir norėdamas kalbėti, neigiamai supurtė galvą. Kuomet veidas apniūro, jis vėl nuleido savo akis. Kartu su savimi tempdamas apklotą, kuriame ir buvo paskandintas, palaipsniui apriša jį sau aplink juosmenį, pridengdamas viską, ko nenori rodyti motinai. Pasiekęs drėgną žemę, vėl priklaupė ant kelių, nes valdyti kojas dabar yra neįtikėtinai sunku, nes realiai jis net nebuvo mokytas kaip reikia stovėti. Vėl pakeldamas akis į merginą, sunkiai, tačiau prabyla: - Kas? Kas čia vyksta? Kur? Kur aš esu ir kas tu? Kas aš? - Neskaitant to kad uždavė labai daug klausimų, būtent dabar būdamas pakankamai nekalbus, nes jaučiasi ypatingai nesaugiai, staiga įsistebi į savo rankų pirštus, tarytum prieš tai nieko panašaus nebūtu matęs. Dar kelias akimirkas nieko nesakydamas, vėl pakelia savo akis į Caroline, tuo pačiu metu nespecialiai leisdamas savo akims nusidažyti raudonai oranžine, šviečiančia, spalva.
Rebekah Mikaelson
Rebekah Mikaelson

I promised you some entertainment, right, boys?


EŽERIUKAS: Q94Lb7b
Pranešimų skaičius : 1459
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Pasaulis juokingas - tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį - niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. NIUJORKAS / MAJAMIS.
Meilė : Laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. NEPRIKLAUSOMA.
Draugai : Tikrai geri draugai yra tie, kurie pažįsta mus iki panagių ir vis tiek nuo mūsų nenusisuka (Sebastian Redford, Freya).
Rūšis : ORIGINALI VAMPYRĖ (1000+)
Darbo paskirtis : Vampyrų tarybos narė, Mikaelsonų šeimos turtų paveldėtoja.
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Caroline Mikaelson Pir. 01 13, 2014 3:25 am

{Vaikinui nesipriešinant būti išvedamam iš šalto vandens, pati priklaupia ant žemės priešais jį. Nors ir stengėsi, kad jos išorėje neatsispindėtų sutrikimas, bei pasimetimas, draskantis ją iš vidaus, veide išsaugojo kaip įmanoma ramesnę išraiška, nenorėdama dar labiau trigdyti priešais esamo vaikino, nes pati gali tik įsivaizduoti kaip turėtų jaustis jis atsižvelgiant į visą situaciją. Vis dar neįkyriu žvilgsniu stebėdama jo veidą, bruožus, kurie jai atrodo artimi, supratingai linkteli galva, kuomet Džeksonas savais klausimais atsako į  prieš tai užduotus jos pačios klausimus. Užtaikydama galimybę atsakyti, ramiu balsu taria, prieš tai ranka nurodydama jo pusę} - Džeksonas, toks yra tavo vardas, o aš Karolina. Esu... - {Dar prieš užsikirsdama, įvardina sūnų tuo vardu, kurį buvo nusprendusi jam suteikti tada, kai jis dar nebuvo išvydęs pasaulio. Kuomet jos žodžiai užstringa gerklėje, nes nežino kokios reakcijos gali sulaukti, tuo labiau kaip jam pasakyti, kad jis, vaikinas, atrodantis apytiksliai tokio pat amžiaus kaip ir ji yra jos sūnus, kaltai nuleidžia akis. Tačiau nenorėdama ilgai išlaikyti tylos pauzės, vėl žvilgsniu užkabina jauniausio Mikaelsono šeimos atstovo veidą pratęsdama} - Esu asmuo, kuriuo gali pasitikėti. Pažadu, pabandysiu tau paaiškinti viską ką turi, nori žinoti, bet pirmiausia, mums reikia iš čia dingti kol dar nepradėjo švisti ar nepasirodė kas nors, kas mums abiems linki blogo. - {Pakeldama akis į dangų, lyg norėdama įsitikinti, kad pirmieji saulės spinduliai dar nepasirodė ir jai neteks užsiliepsnojus mirti Džeksono akivaizdoje, apkabina save per liemenį. Vis dar jausdamasi be galo silpna, vėl grįžta ties vaizdu į vaikiną ir kaip tik tuo metu, atkreipusi dėmesį į pakitusią akių spalvą, instinktyviai atremdama viena ranką į šlapią žemę, suraukia antakius. Kadangi nėra labai stipriai apsišvietusi ties hibridų ypatumais, tačiau nei karto nemačiusi būtent tokio akių atspalvio hibrido, visgi suima save į rankas} - Aš pabandysiu susisiekti su vienu asmeniu, kuris mums padėtų. - {Omeny turėdama Džeksono tėvą, sukiša rankas į megztinio kišenę ir didžiulei savo laimei randa telefoną, kuris prie viso to net nebuvo sudaužytas ar kaip nors kitaip sugadintas. Aišku, kankindama dviprasmiškų minčių, nes nuo paskutinio, o ir lemtingo pokalbio su Klausu, ji daugiau jo nei matė, nei girdėjo jo balsą, visgi išmėgindama paskutinį savo šansą, o ir dėl to, kas įvyko šiandien sunkiai galėdama kuo nors pasitikėti, bei pasitikėti pati savimi, nežinodama daugiau nieko aplinkui, kas galėtų padėti, surenka vis dar širdy artimo vyro numerį ir kuomet tenka susidurti arba su juo pačiu arba su atsakiklyje įrašytu jo balsu, su jaučiama baime paprašo pasirodyti, minimaliai nupasakoja situacija. Kadangi nežino ko konkrečiai gali tikėtis, baigusi skambutį, vėl visą savo dėmesį gražina Džeksonui, neverstinai, tačiau paskatindama jį pajudėti į priekį kartu su ja} - Nagi, einam, čia nėra saugu. Visai netoli nuo šios vietos yra sandėlys priklausantis mano broliui, ten tikrai bus saugiau nei čia.
Caroline Mikaelson
Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


EŽERIUKAS: Kgu9Pn5
Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 35
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė
Klanas : ПIKɭΛЦƧ

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Nathaniel Lott Sk. 02 02, 2014 1:33 pm

Šiek tiek "dingimo" istorijos: Nuo pat pradžios, nebūdamas tuo asmeniu, kuriam buvo skirtas laimingas gyvenimas, kurio, iš dalies trokšta kiekvienas gyvenantis tiek ilgai, kiek jis. Sužinoti tai, kad jis turi galimybę turėti ne vien tik šeimą, bet šeimą su mergina, kurios laukė visą savo egzistencijos laikotarpį, buvo tiesiog nepriimtina. Jis nebuvo to vertas, nes per savo gyvenime pridarė labai daug šunybių, kurios kai kuriems kainavo gyvybes, kitiems kėlė agoniškas kančias. Jis net neleido ne vienam savo šeimos narių atrasti savo laimę, nes negebėjo pakelti minties kad kažkas tai turės, o jis ne. Todėl jam reikėjo laiko pagalvoti apie tai, kaip turės pasikeisti jo gyvenimas, kai pasaulį išvys dar vienas asmuo, iš dalies toks kaip jis. Iš esmės, jis niekad neaugintu vaiko taip, kad jis būtu atribotas nuo bet kokių pavojų. Jį pastoviai suptu antgamtinės būtybės, o tai reikštu kad galu gale jis taptu paties Niklauso kopija. Tiksliau, palankiu niekad nesibaigiančio karo įrankiu. Ir kaip reikėtu viską pakeisti, kad jo paties gyvenimo istorija nepasikartotu? Merginai neteisingai suvokus jo žodžius, apie "pagalvojimą", jis išvyko. Naujasis Orleanas visuomet buvo jo namais, miestas, kuriame jautėsi karaliumi, ten, jis ir gavo galimybę susitikti su viena iš galingiausių raganų. Tikėdamasis jos pagalbos, jis sužinojo metodą, kuris galėtu padaryti tai, ko jis giliai viduje labiausiai troško, padaryti dar negimusį vaiką - paprastu žmogumi. Juk elementaru, kad geriausiu atveju vaikas būtu gimęs su vilkolakio prakeiksmu, visai kaip ir jis prieš daugiau nei tūkstantį metų. Gavęs žiaurius nurodymus apie mėnulio prakeiksmo panaikinimo galimybę, jis ryžosi tam kruvinam keliui, kuris laukė. Mėnulio akmuo, kuris tebebuvo Katerinos rankose, vampyro, vilkolakio ir dvynės mirtys, skambėjo pakenčiamai. Tai nebuvo sunkus ar neįgyvendinamas ritualas, svarbiausia buvo atlikti viską kaip galima kruopščiau ir pačiu tinkamiausiu metu. Jis buvo tam pasiruošęs, pasiruošęs net tam, kas iš dalies galėtu sugadinti jo gyvenimą. Visgi, viskas buvo dėl svarbaus tikslo. Pakeliui namo, jis sulaukė žinutės nuo Karolinos, ko tikriausiai tikėjosi mažiausiai, nes moteris vis dar laikė pykti jam. Surizikuodamas, kaip visuomet viską mesdamas dėl jos, kažkaip išsiaiškina tai, kur reikėtu nusigauti ir kaip mat ten nusigauna. Palikęs savo automobilį visai netoli, iš kart žengia savo pirmuosius žingsnius link šviesiaplaukės ir... Jo veidas staiga paniuro, akivaizdu kad jis suprato matomus vaizdus visai ne taip kaip reikėtu. Vis dar nepatenkintą savo žvilgsnį nukreipęs į Karolinas pusę, pagaliau prabyla: - Rimtai? Pasikvietei mane čia, kad pamatyčiau šį? - Mostelėdamas ranka, rodomuoju gestu nurodo pusnuogį vaikiną, ir būtent dėl to kad nejautė jam kažkokio mistinio ryšio, tik labiau susiraukia, kas eilinį kartą iššaukia jo akių spalvos pokyčius, reiškiančius tik vieną. Jis buvo pasiruošęs pulti savo paties atžalą.
Nathaniel Lott
Nathaniel Lott

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


EŽERIUKAS: D2KJtD6
Pranešimų skaičius : 936
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : NYC. Such an uncertain future may call for even more uncertain allies. Either way, a new day is coming whether we like it or not. The question is will you control it, or will it control you? I told my word.
Meilė : Single, widowed man.
Draugai : You know, over the years, I've had my share of friends, enemies, lovers, losses, and triumphs. With time, they all begin to run together, but you will find the real moments are vibrant. The rest just fades away.
Rūšis : EPSILON WEREWOLF (44)
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Caroline Mikaelson Pir. 02 03, 2014 8:59 am

{Tiek fiziškai, tiek emociškai būdama labai išsekusi, iš paskutinių jėgų stengėsi vizualiai išlaikyti priešingą jos savijautai vaizdą. Tikėdamasi greičiau sulaukti norimo vyro pasirodymo, mintimis dar spėja grįžti į paskutinę dieną kuomet jį matė, kuomet teko susidurti su jo reakcija į naujieną apie jos nėštumą. Kadangi tai nebuvo pati laimingiausia diena gyvenime, neigiamai supurto galvą. Tačiau kaip tik tą akimirką suveikus jos instinktams, pajausdama, kad čia yra dar kažkas, iš karto atsisuka į pasirodžiusio vyro vaizdą. Akivaizdu, kad norėdama, kažką pasakyti, tačiau pertraukta ne tik jo žodžių, bet ir akivaizdžiai parodytų būsimų veiksmų, atsistoja taip, kad skirtų abu vyrus. Būdama veidu atsisukusi į Klausą, nelaukdama, kol jis sugalvos pulti savo paties sūnų, taria} - Kaip tau apskritai šovė mintis, kad galėčiau taip su tavimi pasielgti? - {Visgi įsivaizduodama kaip visa situacija gali atrodyti iš šalies, trumpam atsisukdama į Džeksoną, greitai vėl grįžta ties vaizdu į Klausą} - Jis nėra tas, ką tu galvoji. Klausai... - {Nežinodama, kaip viską paaiškinti, nes pati yra labai pasimetusi, pasistengia kalbėti iš naujo} - Šiandien buvo bandyta atimti tuo metu dar negimusio mūsų berniuko gyvybę. Mane užpuolė, susmeigė į pilvą durklą. - {Kilstelėdama akis į vyro veidą ir taip norėdama įsitikinti, kad jos yra klausomasi, sunkiai, nes atpasakoti įvykius, kuomet jos akivaizdoje buvo planuota atsikratyti naujagimiu nėra lengva, pratęsia} - Tuo metu pasirodė ta pati ragana, apie kurią tau pasakojau anksčiau. Ji padėjo berniukui sveikam išvysti pasaulį, tačiau pasirodo, kad jos ketinimai buvo ne tokie ir dori. Kuomet atsipeikėjau, ji laikė mūsų vaiką virš vandens, kalbėjo kažkokius užkeikimus ir... - {Kuomet galvoje iššoka būtent tas vaizdas, kai neseniai gimęs vaikutis be jokių dvejonių yra nugramzdinamas į ežero dugną, nuleisdama akis, nes jaučia kaip patys žodžiai ją smaugia, užbaigia} - Ji įmėtė vaiką į ežerą. Aš negalėjau nieko padaryti, negalėjau jo išgelbėti, buvau pririšta ir priversta visa tai stebėti. Ir tik tada kai ji pasišalino, po kurio laiko, ežero vanduo pradėjo virti, ir būtent toje vietoje, kur buvo nuskandintas mūsų sūnus išniro jis. - {Pakeldama žvilgsnį ir šį kartą įsistebėdama konkrečiai į širdžiai vis dar be galo artimo vyro akis, ranka nurodo Džeksoną, tačiau neleisdama neseniai pasirodžiusiam asmeniui jos pertraukti, pasistengia pilnai išdėstyti savo mintis} - Kuomet dar buvau nėščia, ragana padarė taip, kad sveikas naujagimis susiformuotu kur kas greičiau, nei tai yra įmanoma, dabar ji nuskandindama kūdikį padarė taip, kad jis atgimtų jau subrendusiu vaikinu. Ji minėjo, kad turi jam planų... - {Stipriau sumerkdama akis, abejomis rankomis perbraukia sau per veidą, lyg tuo metu norėdama sutvardyti visas tas emocijas, kurios dabar ją yra apėmusios. Kuomet patraukia rankas sau nuo veido, taria} - Klausai, jis nieko nenutuokia kas vyksta, kas jis toks yra. Tu, esi vienintelis kuris gali jam padėti ir vienintelis, kuriuo aš dar pasitikiu. Todėl prašau, patikėk manim ir neatsuk mums nugaros.
Caroline Mikaelson
Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


EŽERIUKAS: Kgu9Pn5
Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 35
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė
Klanas : ПIKɭΛЦƧ

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Rebekah Mikaelson Št. 02 22, 2014 3:17 am

Tikriausiai dėl to, kad šiuo metu yra per daug sutrikęs, per daug psichologiškai paveiktas, nesugeba tinkamai reaguoti į visą tai, kas jam buvo bandoma paaiškinti. Girdėdamas žodžius, tačiau kategoriškai atsisakydamas juo priimti, pasinaudoja proga, kuomet šviesiaplaukė pasitraukia prie pasirodžiusio vyro, nuo kurio kone dvelkė neaprėpiama jėga. Susmeigdamas į šlapią, labiau purvą primenančią žemę. Girdėdamas savo gyvenimo istoriją, kurią mergina stengėsi greitai perteikti pasirodžiusiam asmeniui, ne vien kad nenoriai tai priima, bet visiškai neparodo jokio supratimo. Jis suprato tai, kad jis nėra paprastas asmuo, tačiau ar pats to norėjo? Kuomet jo paties netikėtumui pailgėja nagai, kurie ima priminti nebe žmogišką, o gyvūno, vilko nagus, stipriai suspaudžia žandikaulius. Neigiamai purtydamas galvą, net pats nesugeba pastebėti kaip greitai, kaip neskausmingai pakeičia savo formą. Kūnas, kuris prieš tai priminė vyro, pasikeičia į stambaus vilko siluetą. Akys kurios prieš tai buvo ryškiai oranžinės spalvos, įgauna labiau raudoną atspalvį. Bet kokios žmogiškos mintys pradingta, ir pasidaro lengviau. Jis ne pats nepastebėdamas iššiepia žvėries nasrus, atrodo pasiruošdamas pulti. Tačiau, kaip tik tuo metu pagaudamas save stebint į biologinį tėvą, nusuka žvilgsnį į moterį, kuri buvo netoliese. Tačiau, neatvirsdamas atgal, dėl tik jam pačiam suprantamų priežasčių, pasileidžia lauk iš šios vietos, į miško tankmę, tarytum padėdamas sau tokiu būdu pasprukti nuo problemų, kurios jam visiškai nebuvo aktualios.
Rebekah Mikaelson
Rebekah Mikaelson

I promised you some entertainment, right, boys?


EŽERIUKAS: Q94Lb7b
Pranešimų skaičius : 1459
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Pasaulis juokingas - tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį - niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. NIUJORKAS / MAJAMIS.
Meilė : Laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. NEPRIKLAUSOMA.
Draugai : Tikrai geri draugai yra tie, kurie pažįsta mus iki panagių ir vis tiek nuo mūsų nenusisuka (Sebastian Redford, Freya).
Rūšis : ORIGINALI VAMPYRĖ (1000+)
Darbo paskirtis : Vampyrų tarybos narė, Mikaelsonų šeimos turtų paveldėtoja.
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Leonardo Amoratti Pir. 08 21, 2017 2:54 pm





Young wicked




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.

NUOTAIKA:  *here* APRANGA:  *here* DAINA:  Chevelle - Wonder What's Next



Didžiausia Horatijaus Ambrose vertybė buvo šeima. Dėl savo brolių, seserų jis būtų padaręs visiškai viską. Jis vogė, melavo ir netgi žudė tik tam, kad už jį jaunesni Floriana, Berenice, Athesa ir Severus pamirštų ką reiškia šaltis bei badas. Pamirštų ką reiškia jaustis, būti pažemintais ir visapusiškai nuskriaustiems likimo. To meto visuomenėje prastuomenei priklausantys našlaičiai neturėjo dievų malonės. Likę gatvėse jie dažniausiai susirgdavo ir numirdavo. Retas kuris sulaukdavo brandos. Horatijus neketino tapti vienu tų lavonų, kuriuos regėdavo svetimo jam miesto gatvėse ar tuo labiau atiduoti dievams savo seseris bei brolius. Berenices mirtis vaikiną buvo taip smarkiai sukrėtusi, kad pažadas sau palengva virto į obsesiją, kuri palengva varė Horatijų iš proto. Vyras per savo gyvenimą padarė tiek daug blogo, bet visados save pateisindavo. "Darau tai dėl jų, dėl jų gerovės" kartodavo sau mintyse net tuomet, kai vyro krumpliai diegė nuo smūgių lavinos, kuria užliedavo Florianą, Silą, bei šeimos vergus, kuriuos lupdavo nuolatos. "Jie nesupranta, jie manęs neklauso, jie nesupranta, kad viską, visiškai viską darau dėl jų". Savotiškai vyras mylėjo juos visus. Jis norėjo, kad jo vaikai turėtų šeimą, jaustų jos artumą ir jėgą. Kitaip tariant tai, ko niekados neturėjo pats. Horatijus taip ir nepažino tikrosios meilės, tos spynos, kurias tik ji ir beatrakina liko užvertos. Galbūt amžiams. Kai jų šeima priėmė Lilith kraują viskas visiškai pasikeitė. Taurius vyro motyvus pakeitė godulys, paranoja, galios poreikis. Ir kai Horatius sugrįžo įtikėjo, kad gerumo, kurį laikė silpnumu jo viduje neliko. Kad visa tai užtemdė begalinis, beribis galios troškulys. Ir būtybė tikrai troško turėti visiškai viską. Tapti šiurpiausiu "mafijozu" didžiojoje dalyje Valstijų nebuvo sunku. Cross'o bijojo jo pavaldiniai, sąjungininkai, jo dar labiau bijojo jo priešai. Ta pati Lili Alvar netruko pasijausti stumiama iš teritorijos, kurią užtikrintai valdė. Tai buvo savotiškas sostų žaidimas, kuris žinoma jaudino mažiau, atkritus originaliesiems, tačiau vis tiek atrodė norimas. Į paskirtas derybas alfa atvyko primindama vyrui, kokia pritrenkianti visgi yra ši vilkolakė. "Vaikščiojantis meno kūrinys", pagalvojo. Dievaži, jei tik jam sugebėtų pimpalas atsistoti, mielai iškruštų ją per visus galus. Su moterimi Horatijus nesicackino ir gana greitai pripažino, jog įviliojo ją į spąstus. Nedidelis nerimas Lili akyse greitai persimainė. Jos akys tapo tuščios, baugios. Cross'ą netgi iš vidaus nedidelis šaltis nupurtė. Tačiau demonas toli gražu neapsigalvojo. Priešingai - pajautė alfai dar didesnę panieką. "Nesijaudink, mažyt. Aš tinkamai pasirūpinsiu tavo šunyčiais. Suvarysiu į gardą ir leisiu jiems pasitikti pilnatį. O tada visiems kailius nudirsiu. Kaip manai, kiek rinkoje verti būtų kailiniai iš vilkolakio kailio?" - demoniška būtybė šaipėsi iš Alvar, kuri kaip tik atsistojo į reikiamą tašką. Grindys po jos kojomis prasivėrė it vartai ir Lili sukrito į didelę rūgšties duobę, kurią Christoferis buvo paruošęs iš anksto. Priėjo arčiau, žvilgtelėjo. Paviršiuje plūduriavo tamsūs moters plaukai. Rūgštis švelniai kunkuliavo. Nepabijo įkvėpti garuojančių nuodų, kurie kaip mat nudegina gleivinę. Burbuliukų skystyje greitai neliko ir tai patraukė Cross'o dėmesį. Vyras pasilenkė. Šlykšti, sukepusi būtybė, juodomis kaip naktis akimis, didele burna tuzinu kreivų, įvairiausio ilgio, bet smailių it adatos dantų. Ji neturėjo nosies, ausų, visiškai jokių žmogiškų fizinių bruožų. Liesas, pailgas kūnas, ilgos kojos, rankos, ilgi pirštai su ilgais uodais nagais, priminusiais peilius. Momentas vyrui atėmė žadą. Būtybė skleidė garsą, šiurpinantį, demonišką riksmą. Nieko panašaus nebuvo girdėjęs. Aplink susibūrę Cross'o parankiniai raitėsi kraujuodami iš akių, ausų, greičiausiai iš išangių. Tirštu, juodu dvokiančiu skysčiu kraujavo ir vyras. Pabaisa užšoko ant vyro parblokšdama Horatijų ant žemės, užsėsdama jo krūtinę. Rūgštis varvėjo nuo jos odos degindama negyvą Cross'o odą. Lili sučiupo vyrą už gerklės, persmeigė ją aštriais, ilgais nagais. Demonas žvelgė į ją ne su baime, o pasigėrėjimu. Tikrai nebuvo susidūręs su kažkuo tokiu neįtikėtinai įspūdingu. Ši būtybė buvo neįtikėtina, šiurpi, nežemiška. "Jei dar kada nors išvysiu tave savo teritorijoje Cross'ai..." - žodžiai išsprūdę pro jos žvėrišką burną nebuvo aiškūs, rišlūs, bet vyras suprato kiekvieną skiemenį. Ji švystelėjo nežmonišku greičiu, atsistojo, bet Christoferio nepaleido. Negyvas jo kūnas nejautė visiškai nieko. Jokio skausmo, baimės. Nieko. Kreivas šypsnis paliečia jo lūpas. Suprato artėjantis prie tos pačios rūgšties duobės. Žinojo kas bus, kas jo laukia. Išsišiepė plačiau, plėšriau. "I'm in love" - sugargaliavo reikšmingai, bet kiek pašaipiai žvelgdamas į groteskišką sutvėrimą. Sugijusi jo oda turėjo keistą, juodą atspalvį ir dar keistesnį reljefą. Galėjo prisiekti, kad tas kūnas buvo visas išraižytas kažkokiais simboliais, nelygu žodžiais kalba, kurios Cross'as nežinojo. Tamsios it smala Lili akys sutviskėjo ir ji atleido pirštus, leisdama vyrui sukristi į duobę. Christoferis nematė kada būtybė atgavo savo žmogišką pavidalą, bet kai visu paviršiumi išsilydžiusi demono galva išlindo iš rūgšties balos, girdėjo nukaukšint auktakulnius. Teritorijų kovų su Alvar Horatijus nebetęsė. Jis buvo gerokai mažiau bejausmis, nei to norėjo. Nei manėsi esąs. Jautėsi nugalėtas ir silpnas. Laikė save galingiausia būtybe šiame pasaulyje ir akistata su tikrąja Lili forma Cross'ą savotiškai sukrėtė. Pagarbi baimė, kurią jautė vilolakių lyderei kurstė pavydą. Žinojo, kad privalo kažką daryti, kitaip Cross'o palikimas nereikš visiškai nieko. Ši nerimastinga idėja vertė vyrą prisiminti savo šaknis. Pasistengti suprasti naują savęs versiją ir visų svarbiausia galias, kurios tekėjo Ambrose giminės kraujyje. Turėjo grįžti į tą kankinantį, tamsų pasaulį, tačiau neketino daryti to pats. Užmegzti kontaktą su Floriana buvo itin paprasta atsižvelgiant į tai, kad sesuo pati bandė su vyru susisiekti. Ignoravo jos svaičiojimus, išsišaipė iš jos planų ir idėjų, kurios Horatijui rūpėjo mažiausiai. Jam nerūpėjo Elissa, Silas, Sevastianos, Marcus, būtų paliepęs prišikt ant pačios Florianos kapo, jeigu tik žinotų kur jis randasi. Tačiau jam reikėjo jos pagalbos, o manipuliuoti jaunėle seserimi visados buvo nepaprastai lengva. Jis išsiuntė ją į pragarą kaip tiltą tarp dviejų pasaulių. Galėjo atlikti burtus, ritualus ir sužinoti. Sužinoti tiesą.Sužinoti visiškai viską, į ką gilintis paprasčiausiai atsisakė. Christoferis suprato esąs tik mažyte dėliones dalimi. Marionete būtybės, kuri valdė tamsą. Tamsą, į kurią neketino sugrįžti. Vyro pyktis buvo begalinis, atimantis sveiką protą. Netgi jo savanaudiška, savanoriška misija žemėje atrodė kažkokia bereikšmė. Jis bandė užvaldyti pasmerktą pasaulį. Priešingai nei didingoji pragaro karalienė Horatius visai nenorėjo, idant šis namais laikytas apskritas rutulėlis virstų į kapines. Jam patiko tai, ką čia darė. Patiko galia ir kontrolė. Supratęs, kad ima jausti nerimą, jausti silpnumą, Cross'as nusprendė eiti tiek toli, kiek reikės, kad užkirstų Lilitai kelią. Jos kraujas tekėjo jo gyslomis, dabar žinojo ir tai, kad būtent ji buvo Sebastiano ir jo kalės iš teliko motina. Bent jau suprato kodėl visados neapkentė savo pirmagimio. Lilith visados buvo dalis Ambrose šeimos gyvenimo ir tai yra Horatiui netikėtai naudinga spraga. Palikimas visados buvo sumanytas iš anksto. Jų šeima netgi nebuvo vienintelė, priėmusi į save tą tamsą ir pasirinkimo, laisvos valios laisvė tėra iliuzija. Dideli tūzai žaidžia visų likimais. Lilith nebuvo paprasta būtybė. Ji geriausiai įprasmino dievybės sąvoką, bet Horatijus žinojo kam skelbia karą. Jis sukūrė burtą, kuris turėtų išspręsti opiausią vyro dilemą ir netgi apdovanoti jį nesuvokiamomis galiomis. Cross'as netgi pradėjo svajoti apie tamsos pasaulio sostą. Tačiau pirmiausia turėjo pasistengti pratęsti palikimą. Trečia incestinės "maišalynės" karta turėjo būti ypatinga. Ji turėjo išgryninti Lilith kraują. Būtent to reikėjo vyrui, kuris buvo pasiryžęs tą būtybę nugalėti, susilpninti ją, perimti jos galią ir triumfuoti. Žinojo, kad jam pavyks. Horatijui Ambrose visados kažkaip pavyksta.
Cross'as ilgai ieškojo pasaulio ar realybės, kurioje galėtų pradėti savo planą, kol galiausiai suprato, kad vietą tam turėtų pats ir sukurti. Jis netgi iš sumautų mirusiųjų prikėlė Florianą. Prišėrė ją tuščiais pažadais, iliuzijomis. Kadangi praplėtė žinių ratą žinojo netgi kaip negyvam, pūvančiam savo kūnui suteikti keletą minučių gyvybės. Keleto minučių pilnai užteko tam, idant paskutinį kartą ant savo sesers užliptų. Vardan "kilnaus" tikslo. Niekados nebūtų pastatęs birkos jeigu nebūtų "padirbėjęs" prie to, kaip Floriana atrodė. Dar niekados nedulkino jos su tokia aistra, tokiu noru. Ir viskas ko reikėjo, tai vietoje jos matyti Saloniną. Floriana tikėjo, kad žmonių pasaulyje egzistuoti ji negali, todėl privalo likti šiame, sukurtame jos pačios ir brolio rankomis. Moteris greitai pasijuto nėščia. Sukandęs dantis leido laiką su seserimi, vaizduodamas, kad nori būti su ja kartu, vėl turėti šeimą. Tuščiame, dirbtiniame pasaulyje vyras jautėsi tarsi dievas. Žinoma šis visagalybės jausmas buvo netikras, tačiau Horatijus žinojo, jog kuomet viskas pavyks, jis iš tikrųjų taps kone dievišku. Čia kontroliuoti galėjo netgi laiką, kuris ėjo tūkstančius kartų greičiau, nei žemėje. Kentė neapykantą ir panieką seseriai tik guosdamas save tuo, idant grįžus į žmonių pasaulį nuo jo "išvykimo" bus praėjusi ne daugiau, nei para. Netrukus gimė mergytė. Nesivargino ją kažkaip pavadinti. Sakė, paaugusi galės pati nuspręsti, kokiu vardu nori save papuošti. Visgi laikas čia ėjo lėtai. Horatijus turėjo iškęsti eiles metų. Floriana buvo galinga vikanė, nenorėjo užsitraukti jos nemalonės, mažino bet kokią riziką susimauti, todėl elgėsi netgi liguistai atsargiai. Galiausiai ši šeimyniška iliuzija ėmė primini vyrui idilę. Šį pasaulį galėjo piešti kokiomis tik panorėjo spalvomis. Galėjo statyti, griauti. It kokioje kompiuterinėje simuliacijoje. Auganti, nepaprasto grožio mergytė net neįtarė, kad gyvena netikrovėje. Iš visų savo vaikų Horatijus visados labiausiai mylėjo Elissą ir ši trapi, nekalta būtybė be galo priminė jam ją. Net pats nepajuto kaip stipriai ją pamilo. Kaip melas, manipuliacija virto realybe. Iš dalies Cross'as netgi nenorėjo sugrįžti atgalios. Keista įsivaizduoti jį kaip gerą, atidų tėvą, bet toks jis buvo savo gražuolei dukrytei. Mokino ją magijos, o pudrindamas jai smegenis netgi jautė kaltę. Christoferio pasaulis buvo bene analogiškas realybei, kurią paliko. Tas pats laikotarpis, tie patys peizažai, architektūra bei kultūra. Naivi mergina augo šventai tikėdama kiekvienu savo tėvo žodžiu. Tėvo, kuris ruošė ją lemiamam vaidmeniui Cross'o galios žaidime. Išmoko ji netgi priimti šio pasaulio tuštumą. Horatijus išmokė ją net kurti, kai dabar jau mergina suvokdavo nesijaučianti laiminga pasaulyje, kuris susidėjo tik iš jos, tėvo bei motinos.

Kartais visas tas materialus, komplikuotas pasaulis tapdavo per daug sudėtingas Marcus'ui. Jis buvo tarsi kūdikis, vaikas suaugusio vyro kūne. Brandus ir tuo pačiu visiškai naivus bei kvailas. Vyrukas ėmė suprasti savo tėvo privatumo, vienatvės poreikį. Netrukus tik vienumoje Varias ėmė jausti ramybę. Stengėsi gyventi sąžiningai, tačiau vis kažkur susimaudavo, ir tuomet save beprotiškai smerkdavo. Neatleido sau neištikimybės Adelinai, jausmų Elenai. Ėmė jaustis be galo susipainiojęs ir netikęs. Iš pradžių atitrūkti, pailsėti padėdavo kūryba, mat Marcus'as buvo iš ties labai kūrybiškas. Stebėdamas žmones visados norėjo piešti, rašyti, kurti. Visgi norint sėkmingai egzistuoti realybėje to nepakako. Retas kuris žmogus gali užsiimti saviraiška ir tuo pačiu nebadauti. Priešingai nei Sebastianas, Salonina ar ta pati Katherine Pierce, Markas buvo visiškai mirtingas. Jam reikėjo poilsio, maisto ir ypatingai kūniškų malonumų, prie kurių pripratino, kuriais išlepino drąsi ir kiek padykusi Adelina. Vaikiną trikdė priešingos lyties atstovės. Nebesuprato savo jausmų, atrodė, nelyginant nebegali tikro prieraišumo atskirti nuo poreikio ištuštinti sėklidžių turinį. Kai žengė pirmuosius žingsnius žmonių pasaulyje niekados neįsivaizdavo, kad viskas yra taip... sudėtinga. Tame su Sebastianu turėjo panašumą. Pradėję daugiau bendrauti vis daugiau jų atrasdavo ir jųdviejų ryšys iš ties sutvirtėjo. Džiaugėsi, didžiavosi tuo. Tėvas netgi įkvėpinėjo vaikiną imti rodyti stiprybę, kai kažkas smarkiai prislėgdavo. Suprato, kad pernelyg drąsiai žengė į gyvenimą, jog prarijo daugiau, nei pajėgia suvirškinti. Norėjo sustyguoti save, savo vidinį pasaulį. Ir sunkiausia buvo išsiskirti su Adelina. Niekados nepamirš jos liūdnų akių, kuriuose matydavo šilumą ir meilę. Virpančiu balsu ji pripažino tai jautusi. Marcus'as nuo jos nutolo, tačiau vyrukas neįstengė deramai paaiškinti kodėl. Į tai susidėjo labai daug visko, įskaitant antgamtinę vyruko pusę, kurią slėpė. Kurios netgi ėmė kiek gėdytis. Šito Sebastianas nesuprato. Jis kaip tik skatino sūnų tobulinti savo žinias. "Tu priklausai labai... ...kebliai šeimai. Mūsų gyvenimuos po lova, spintoje lindinčios pabaiso yra visiškai tikros. Tu privalai sugebėti apsigini, nes niekados negali žinoti kada jos sumanys tave užpulti". Stokodamas vizijos kokia linkme turėtų kreipti savo būtį, Marcus bene aklai klausėsi tėvo, kuris matydamas, jog jo vaikas išgyvena ne patį lengviausią metą pasiūlė apsigyventi dvare. Vyrukas maloniai atsisakė, nors neslėpė vertinantis pasiūlymą. "Jeigu gyvensiu milijonieriaus namuose, niekados neišmoksiu vertinti turto. Ar galiausiai jo nusipelnyti. Esi per daug užsiėmęs, o aš per daug išdidus, kad mokytum mane vertybių kaip mažą vaiką". Paaiškinimas Redford'ui iš ties "lipo", mat nešykštėjo pasitikėjimo Marko sprendimais. "Turėk omeny, nes visados jausiuosi tau skolingas už tai, ką dėl manęs padarei". Vaikinas galėjo prisiekti jaučiantis Sebastiano nuotaikoje kažkokį šaltumą, tarsi savanaudiškumą. Tačiau neketino analizuoti jo motyvų. Tėvas tikrai buvo pasikeitęs ir nenumaldomai keitėsi. Jokiu būdu neketino leisti jam nužmogėti, bet lemtingos ribos jis dar nė karto neperžengė. Pasistengė jį netgi suprasti, kai išsiaiškino kodėl Redford'as prikirpo varloką įsikišti į istoriją su originaliaisiais. Marcus metė darbą bibliotekoje (net jeigu dievino knygas, skaityti), metė studijas, idant atsiribotų nuo Elenos. Didžiulė jųdviejų trauka buvo neginčijama, ir visgi abu jie turėjo antras puses, kurias savotiškai mylėjo. Kurios nebuvo vertos, kad jų antrosios pusės regztų kažką jiems už akių. Universitete jie praleido drauge labai daug laiko. Stengėsi bendrauti draugiškai, troško vienas kito kompanijos, o tos ugnelės jųdviejų akyse ne vieną įtikino tuo, kad jiedu yra pora. Visgi jie niekados nekalbėjo apie santykius su savo antrosiomis pusėmis. Tarsi tai būtų tabu. Tikrai nebuvo taip, lyg Varias turėtų kažką prieš Meisoną, ar Elena prieš Adeliną, tačiau ta tema jiems atrodė nemaloni ir vengtina. Susitikę jie persikeldavo į kitą pasaulį, į jųdviejų pasaulį. Jų interesai, vidiniai ritmai sutapo tobulai. It viena siela būtų padalinta į dvi dalis ir įsikūnijusi į du skirtingus kūnus. Jie galėjo įsijautę kalbėti apie visiškai viską, bet netgi tyla nevargino. Labai vertino Eleną ir jos kompaniją. Galiausiai priprato jausti ją kaip kažką tobulo, bet uždrausto. Nesijautė užtektinai savas, idant parodytų savo tikruosius ketinimus, kad parodytų jausmus. Tiesa šie pasirodydavo netikėtai. Tą vakarą jie abu leido bibliotekoje, kurioje Marcus'as dar dirbo. Elena atėjo ruošti užduočių, o vaikinas netrukus prie jos prisidėjo. Biblioteka buvo tuštut tuštutėlė, tad jeigu prisės ir išspręs kelias užduotis, grįžęs namo anksčiau nueis miegoti, nes paskaitoms ruoštis po darbo reikės mažiau. Logiška. Baigė pirmas. Elena buvo nepaprastai protinga jauna moteris, tačiau ji buvo tik žmogus. Ne 2000+ metų amžiaus, buvęs vaiduoklis su didžiuliu apetitu žinioms. Padėjo jai. Sėdėjo be galo arti vienas kito. Marcus aiškino jai kažką. Jautė jos akis įbestas į jojo veidą. Jos kvėpavimas sulėtėjo, apsunko. Vaikinas žinojo, kad jeigu pakreips į ją veidą... Ir pakreipė. Dvi tamsios akys susitiko. Jos ėmė "bučiuotis" gerokai anksčiau, nei tą padarė jaunuoliai. Magiška, begalinė trauka priartino juodu vieną prie kito. Varias lūpos susiglaudė su priklausančiomis Elenai. Švelniai, atsargiai jas apglėbė. Jų liežuviai susitiko, lietėsi, raivėsi tarsi šokdami. Pirmasis atitrūko būtent Marcus. "Nei Mason'as, nei Adelina nėra verti šito, Ele". Vengė žiūrėti jai į akis, kuomet švelnus jo tonas virpino ne tik orą, bet ir Elenos širdį. Skubriai susirinkęs savo knygas, sąsiuvinius vyrukas išėjo. Tamsiaplaukė jautė, jog Varias žodžiai turėjo potekstę. Juose slėpėsi kažkas šalto. Nuo to karto jiedu nebesusitiko. Markas nutraukė ryšį su mergina. Žinojo kiek daug ji yra prisikentėjusi dėl magijos, o vyruko antgamtiškumas buvo neatsiejamas nuo jo paties. Turėjo įtikinti save, kad bėdos vėl susiras Eleną, jeigu ji palaikys su Marcusu ryšį. Ir šiaip, jautėsi per mažai save suprantantis, idant įsileistų Gilbert į save visapusiškai. Kaip mat apsistatė sienomis ir visai kaip Sebastianas užkrovė save visokia veikla, jogei liktų mažiau laiko bei galimybių pasinerti į savo paties mintis.
Žinoma tada kitos išeities neturėjo ir vizitai po pasaulius tapo būtini, norint panaikinti dėdės burtą, tačiau toji kelionė iš ties užkabino. Net nepajuto kaip tapdavo vis dažnesniu svečiu kitose realybėse. Galva svaigo nuo jų daugybės. Ir visgi nė vienoje iš aplankytų nesutiko savęs paties, net jeigu ne kartą išvydo Sebastianą. Nesureikšmino to, nors kiek nusivylė. Tikėjosi rasiąs save vedusį Eleną, turintį vaikų, esantį stabilų, užtikrintą. Šį pasaulį rado atsitiktinai. Jis vaikinui iš karto pasirodė kažkoks keistas, nes nebuvo begalinis. Stovėjo atsisukęs į tikrų tikriausią pasaulio kraštą. Už nugaros driekėsi plati, spalvingais gėlių žiedais nusagstyta pieva, o priešais... tuštuma. Tarsi paveikslas, kuris nebūtų užbaigtas. Marcus apsigręžė. Eidamas pro aukštą žolę pirštų galiukais lietė jos paviršių. Augalai atrodė tipiškai, tačiau Varias čia nejautė jokios gyvybės. Gėlės priminė plastiką, bet šis jo pasaulyje tai turėjo daugiau gyvybės. Pasijutęs nemaloniai pamėgino išeiti. Daugiau nustebo, nei išsigando suvokęs, kad negali. Kažkas jį tarsi čia laikė. Jautė į save įbestas nematomas akis. Įdėmiai apsidairė tarsi bandydamas pažvelgti į šios realybės sienas kiaurai. Neaišku kaip ilgai ir kiek toli ėjo, tačiau šviesų dangų pakeitė naktis. Miškas buvo visiškai ramus. Jokio triukšmo, gyvūnų, gyvybės. Šis pasaulis jam šiurpą kėlė. Nejautė net šilumos, šalčio, nors šis perbėgo per odą lyg šiurpas. Užsikūrė laužą, atsirėmė į kažkokį medį ir užmigo. Praplėšė akis, kai vyruko veidą pasitiko įkyrūs saulės spinduliai. Jautėsi alkanas. Ne, tiesiog išbadėjęs. Nenutuokė ką turėtų valgyti realybėje, kurioje nebuvo nieko valgomo, bet alkis vertė Marcus'ą judėti į priekį. Neturėjo paranormalių jutimų, tad nežinojo, kad visai netoli jo stovėjo vienintelis iš tikrųjų apgyvendintas namas. Priėjo ežerą, kuris driekėsi tiek toli, kiek įstengė įžiūrėti. Ramus vandens paviršius priminė žaižaruojantį vandenį. Kažkodėl būtent ši vieta jam pasijautė tikrai. Paėjo smėlinu krantu. Stabtelėjo tik tada, kai pastebėjo kažkieno pamestus drabužius. Pribėgo, pritūpė paimdamas į ranką švelnią, gėliną suknelę. Nuplikė stipri nuojauta, kad šiame pasaulyje jis tikrai nėra vienas.
- Ei? Ar čia yra kas nors?-rikteli atsisukęs į mišką. Nežinia kodėl jam pasirodė, idant išsinuoginusi žmogysta turėtų būti ten, o ne vandenyje. Išgirdo kažką išneriant, bet neatsisuko. Moteris AKIVAIZDŽIAI turėjo būti nuoga, tačiau nebuvo tikras kaip turėtų atrodyti jos pavidalas. Žinojo gi, kad ne visos būtybės atrodo kaip žmonės,-Atleisk,-pajuto kompanionę sustojant. Supratęs tai kaip žinutę, ištiesia į ją ranką, kurioje tebelaikė suknelę,-Nenoriu, kad pagalvotum, kad aš kažkoks iškrypėlis. Nieko nemačiau. Pažadu.
Tikrai nekantravo išgirsti jos balsą. Galbūt tai bus jam dar nematyta būtybė. Galbūt ji net nebus moteriškos lyties. Įžengęs į nematytą pasaulį tikėkis surasti kažką dar nematyto.



Leonardo Amoratti
Leonardo Amoratti

EŽERIUKAS: Aae4rmT
Pranešimų skaičius : 71
Įstojau : 2016-05-07
Amžius : 33
Miestas : I love MILAN, and I'm not just saying that. It's a city that gives me a great sense of euphoria. I can't explain why, but I feel a special energy there.
Meilė : Money can buy you a fine dog, but only love can make him wag his tail.
Draugai : Collaborate with people you can learn from. DESMOND ABBERLINE
Rūšis : Žmogus
Darbo paskirtis : There’s no such thing as good money or bad money. There’s just money.

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Rebekah Mikaelson Kv. 10 19, 2017 5:40 am




You found peace in the dark




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Lifehouse – Everything (you are all i want)




TILL DEATH (OR YOUR FATHER) DO US PART. (theme)
Elena Gilbert visuomet stengėsi būti sąžininga pirmiausia aplinkiniams, o tik vėliau sau pačiai, bei tai galima pavadinti jos didžiausia gyvenimo klaida. „Aukos sindromas“ irgi būtu visai ne prastas pavadinimas tiems žmonėms, kurie iš pradžių prieš savo interesus stato svetimų, pamiršdami apie tai kad jų pačių gyvenimas yra tik vienas ir jis netgi nėra ilgas ar amžinas, kaip kad dabar jau žinoma kad didžiosios populiacijos dalies. Kartais ir pats gyvenimas specialiai paruošia tau sudėtingas užduotis, kuomet tenka pasirinkti: ką turėtum daryti, bei ką norėtum daryti. Žinoma, pasirinkus pastarąjį variantą, su neliksi geras visiems, įskaudinsi kur kas daugiau žmonių, nei kad pasirinkus pirmąjį pasiūlymą. Ten iš esmės įskaudinsi tik save. Ir čia vėlgi galima paminėti šiokius tokius „aukos sindromo“ požymius. Elena pasirinko Mason‘ą, nepriklausomai nuo to kad visa širdimi ir siela jautė, kad magiškas susipažinimas su Marcus‘u Varias už savęs slepia šį bei tą daugiau. Juk būtent tas jaunas vyras, žengė į jos gyvenimą ne tuomet, kai šis buvo apsuptas tragedijos, bei reikalavo pagalbos. Jis žengė tuomet, kai ji nusprendė gyventi, išnaudoti visą savo likusį laiką tam, kad jausti tą gyvenimą, o ne padriką egzistenciją, kuri yra ant tiek komfortabili, kad paprasčiausiai nieko keisti ir nesinori. Tiesa, Elena įsileido Mason‘ą atgal į savo gyvenimą, kaip artimą kūnui vyrą, tačiau su Marcus‘ų ryšių nenutraukė. Be galo tam sprendimui padėjo ir tai, kad Varias taip pat nebuvo laisvas žmogus, priklausė santykiams, kurių ji pažeisti plano neturėjo. Gal tai ir buvo esminis skirtumas tarp antrininkių? Vienos jų yra kovingos ir atsidavusios, kitos pasiduodančios ir pasimetusios? Ir visgi, kiek stipriai buvo pasimetusi Elena, jei stengėsi kaip galima daugiau laiko praleisti su Marcus? Neversdama jo tai daryti su kokiomis nors ryškiomis intencijomis, tarytum galėtu ar sugebėtu priversti save mėgautis vien tik jo draugija, kuri dažniausiai buvo siejama su universitetu, iki kurio baigimo merginai buvo likę vos keli mėnesiai? Mason‘ui taip pat nepatiko tai, kad jojo mergina per daug laiko, tiksliau nebeik visą laiką atiduoda mokslams, bei papildomiems darbams ligoninėje. Vieną dieną to, ar paprasčiausio suvokimo, kad nieko nebus, pakako, kad jie paprasčiausiai be lemiamo „sudie“, patrauktu skirtingais keliais, kurie daugiau nebe susikirto. Taip, Elenos ir Mason‘o santykiai, nors iš pradžių žadėjo būti ilgais, arba paskutiniais, nutrūko dėl to kad jie priklausė per daug skirtingiems pasauliams, o ir vadovavosi skirtingais gyvenimo troškimais. Gal tai ir gerai, nes būdama laisva, Gilbert pagaliau išdrįso padaryti kažką tiesiog dėl savęs pačios? Ji ėmė kur kas daugiau laiko leisti ten, kur buvo galima sutikti Marcus‘ą. Ir galima tai pavadinti paauglišku elgesiu, tačiau josios jausmai jam, akivaizdžiai aptemdė protą, bei privertė elgtis šiek tiek vaikiškai. Juk tos ugnelės akyse, kurios įžiebė nespėjus ištarti net „labas“, galiausiai taip ir nebe užgeso. Gerbdama Marcus‘o asmeninius pasirinkimus, Adelina, arba tai kad niekada nesivargino kalbėti apie antrąsias puses, ji taip ir nepasakė apie tai, kad tiek fiziškai, tiek emociškai yra laisvas žmogus. O dar blogiau, kad ši laisvė netrūks ilgai, ir netgi jei ji pasiryš laukti, ką galiausiai ir padarys, rizikuos svarbiausiu dalyku, koks tik gali būti mirtingo asmens gyvenime. Rizikuos laiku, kad jei jie visgi pasiruoš peržengti ribą, tai gali trūkti niekingai mažai. Be jokios abejonės Elena galėjo laiką skirtą mokslams, baigiamojo darbo baigimui, leisti savo pačios namuose, mat baigdama pamainą ligoninėje, jautėsi visapusiškai pavargusi. Ir visgi, ji skubėdavo į biblioteką, kurioje dirbo Marcus‘as, gal per dieną galėtu bent valandą praleisti kartu su juo: kalbant apie viską, arba nepratariant ne vieno žodžio. Bet kuris šių variantų nevargino, juk laikas, kuris buvo leidžiamas kartu, buvo ypatingas. Ir galima sakyti tai, kad magija stipriai pakenkė antrininkės gyvenimui. Nors, kitą vertus... Būtent magija juos ir suvedė į vieną tašką. Jei Elena nebūtu antrininke, kuri buvo paslėpta nuo pašalinių akių, būtent Marcus‘o tėvo dėka, o jis nebūtu 2000+ metų egzistavęs vaiduoklis, kuris materializavosi į burtininką, vargu ar jų keliai būtu susikirtę. Taip, tai kas išeina iš mirtingo asmens suvokimo ribų, yra blogis, bet tuo pačiu metu, gal tai gali atnešti ir kažką gražaus? Kažką tikro, ko net tie patys tūkstantmečiais gyvenantis gyviai nesugeba turėti? Ir jei tai nėra tikra, tyra meilė iš pirmo žvilgsnio, tuomet kas tai yra?
Paskutinis vakaras, kurį jie praleido kartu, paskutiniu buvo ne tik todėl, kad vaikinas galiausiai nusprendė laikytis kaip galima toliau, nuo stiprios simpatijos, kurią atsakomai jautė Elenai Gilbert. Daug kas sako tai, esti likimus valdo kažkas esantis aukščiau, kažkas, kas turi galimybę tampyti, jei ne pačius mirtinguosius, tuomet aplinkos įvykius, už tam tikrų teatralinių virvučių. Elena savo ruožtu tikėjo likimu, taip pat kaip ir karmos dėsniais, bei viskuo, ką iš esmės yra sudėtinga moksliškai paaiškinti. Juk jei viskas būtu aišku, nebūtu malonumo gyventi, nes viską žinotum iš anksto, ir galėtum nuspėti kas kuo gali baigtis. Kaip ir dažniausiai būdavo, Gilbert atkreipė Varias dėmesį į save tuo, kad švelniai pažeidinėjo bibliotekos taisykles. Maigė traškučių pakelio pakuote, „atsitiktinai“ leisdavo ant grindų nukristi sunkesniai knygai. Ir visiškai nesvarbu tai, kad tokiu paros metu, be jų dviejų šią vietą lankė vos keli asmenys, kurie ir tai neužsibuvo ilgai. Galiausiai Marcus‘as užėmė vietą šalia, prisidengdamas tuo, esti neatsisako padėti kursą baigiančiai studentei baigti finalinį darbą. Ir jis tikrai stengėsi išlaikyti profesionalų, tačiau tuo pačiu metu ir pakankamai lengvą bendravimą. Nepaisant to, pačios antrininkės mintyse tik ir sukosi mintys apie tai, kaip norėtu sujungti savo lūpas su jojo. Nepadorus atstumas, bei šiek tiek žaisminga veido išraiška iš moters pusės, skleidė visiškai nedviprasmiškus singnalus. Ji tikrai ketino jį pabučiuoti, pagaliau pabučiuoti. Ir kas svarbiausia, neleido kad būtu manoma esti lemtinga akimirka ji imtu ir nusuktu veidą (nepaisant to, kad tai būtu fani xD). Abejojo tuo, kad Marcus atsisuks į jos pusę, ir tikriausiai būtu gerbusi tokį jo pasirinkimą, nors jis ir atsisuko. Greita, magnetiška reakcija pirmiausia sukaustė jų abiejų tamsių atspalvių akis, vėliau ir lūpas. Nuoširdžiai geidulingas kontaktas sutrikdė kvėpavimą, privertė pamiršti apie tai, kad juos du dar supa visas pasaulis, kuris iš plataus tapo mažas ir bereikalingas. Skonis, kuris buvo ant tiek malonus, ir savas, svaigino. Tamsiaplaukės ranka pakilo, pirštų galiukais pirmiausia palytėdama jo veidą, ir vėliau nukeliaudama į vešlius jojo galvos plaukus. Atrodė kad pakitusi kūno temperatūra, kažkokia nepaaiškinama prasme, visu kūnu varo malonius šiurpuliukus, panašius į lengvus elektros dilgčiojimus. Jei ne Marcus atsitraukimas, vargu ar šis vakaras būtu pasibaigęs taip. Frazė, kurią jis suvirpino ne vien aplinką, tačiau ir pačios Gilbert širdį, privertė ir susigėsti ir tuo pačiu metu kažkur paslėpti akis. Jis susirinko savo knygas, ir ji lemtinga akimirka dar pasistengė sulaikyti jį, nepiktybiškai sukabindama savo pirštus aplink jo laisvos rankos riešą. Neprabilo, nepasakė esti pati yra laisva, ar kad nenori kad jis išeitu. Ką gi tai būtu pakeitę? O ir galu gale, ji suprato tai, kad jis pasitraukia ne tik šiandiena, jis pasitraukia nuo jos visomis įmanomomis prasmėmis. Nepadėjo, kūnų kontaktas nutrūko.
Jos akys tapo pastebimai vandeningos, nors jauna moteris ir pasistengė suimti save į kumščius, tiesiogine to žodžio prasme. Kumščius suspaudė taip stipriai, kad nežymiai pailgų pirštų nagai paliko tam tikrus įspaudus delne. Neskubėjo išeiti paskui, nenorėjo sulaukti dar vieno, akivaizdžiai keisto atsiskyrimo. Iš bibliotekos pasišalino apytiksliai po kokio pusvalandžio, nuo stalo pasiimdama tik savo nešiojamą kompiuterį, kelias užrašų knygutes ir automobilio raktus. Lauke pylė kaip iš kibiro, todėl prisidengdama galvą viskuo, ką tuo metu nešėsi rankose, tamsiaplaukė paskubomis, per pelkes nubėgo prie tolėliau palikto savo „senuko“ fordo. Įlipusi į salono vidų, visai netrūkus pro nulietą priekinį langą, pastebėjo netoliese sušmiežavusį tamsų pavidalą. Negalima sakyti kad toks vaizdas, vidury nakties nepabaidė mirtingosios. Susikaustė tik akimirkai, pasistengdama užvesti automobilio variklį. Sugurguliavo, pabandė dar kartą, ir dar kartą, ir nieko. Neskubėjo svarstyti apie tai, ar išsikrovė akumuliatorius ar susipjovė degalų padavimo pompą. Trinktelėdama rankomis per vairą, nusprendė kad kažkodėl mažiau rizikinga būtu dabar pat bėgti prie netoliese esančios autobusų stotelės, nei pasilikti salono viduje. Paliko transporto priemonę, bei pasileido link stotelės. Per tą trumpą atstumą sušlapo iki apatinių. Oras panašų kad neketino pasitaisyti, o iki sekančio autobuso dar buvo likę apie dešimt minučių. Pati stotelė, kaip ne keista buvo visiškai tuščia. Gal tai kad šiandien buvo penktadienis, neturėtu būti labai keista? Niekada nebuvo per daug neatspari šalčiui, tačiau dabar ar tai dėl to kad buvo šlapia, ar dėl to kad jausmų fonde jautėsi sudirginta, visu kūnu virpėjo. Tikriausiai tame nebūtu visiškai nieko keista, jei ne tai, kad kažkuriuo metu iškvepiamas oras ėmė savaime garuoti, it dabar būtu žiemos sezonas. Sunku paaiškinti tolimesnius įvykius, tačiau jei viskas būtu pasibaigę laimingai, galėtu papasakoti apie tai, kad viskas ką matė nuo šios akimirkos, buvo tarytum per sulėtintą kino filmo juostos eigą. Iškvepiami garai. Atsisukus matė kaip greta esančios sankryžos šviesoforas uždiegė žalią šviesą iš visų pusių. Sunku pasakyti ir tai, kad nematė iš kur atsirado akivaizdžiai greitį viršijantys automobiliai, važiavę tiek iš priekio, tiek iš kairės. Didžiulis „taukšt“ nuo susidūrusių transporto priemonių, kone apkurtino Eleną. Ji viso labo spėjo atsikti akis į avarijos pusę, kuomet nuo smūgio ir slidaus kelio, vienas iš susidūrusių lengvųjų nežmogiška, nemechaniška jėga ėmė slysti tiesiai į stotelę. TAMSA.
Elena net nesuprato kas nutiko, kuomet jos liesas kūnelis buvo nublokštas nesuvaldytos transporto priemonės. Su didžiule jėga, ji atsimušė nuo automobilio, bei trenkėsi į stotelės stiklą, kuris kartu su ja, subyrėdamas teškėsi ant šlapio asfalto. Automobilio smūgis su žmogišku kūnu buvo toks stiprus, kad jokios galimybės išgyventi po to net nebuvo buvę. Ir visgi, Elena buvo Petrovos kraujo linijos atstovė, o tai reiškė kad bent šiek tiek, ji dar stengėsi kovoti dėl savo gyvybės. Pro kraują, bei dangaus vandens lašus, ji pramerkė akis, matydama prieš save priklaupusį pusamžį vyrą. Jo veido niekada nebuvo prieš tai mačiusi: solidžiai atrodantis kostiumas, matomai didelis stotas, bei už švarko užkištas šaunamasis ginklas su ganėtinai įdomiai atrodančia rankena (tą pastebėjo dėl to, kad kai gyveno su Dean‘u, jis turėjo tokių keistenybių). Bandė prabilti, tačiau viskas kas sklido iš Elenos, tai gurguliavimas kakle, kurį sukėlė žaibiškas vidinis kraujavimas. Jis palietė jos skruostikaulį, dviem pirštais. Lyg apgailestaudamas, lyg pasišaipydamas. Ir lyg su šiuo veiksmu, paskutinės (žmogiškai gyvos) antrininkės širdis liovėsi plakti. Jos prieš tai gyvas žvilgsnis sustingo, tapo stikliniu ir žvelgiančiu į nebūtį. Ji mirė. Ir jau sekančią dieną, vietiniai laikraščiai ėmė mirgėti dar tūkstančiais naujų antraščių apie tai, kaip Sebastian'as Reddord ir jo fiktyvi (tačiau ne daug kam ši informacija žinoma) žmona Katherine Pierce, puikiai atrodė vieno ar kito renginio metu. Tarp visų tų laikraščių antraščių antraščių, taip pat atsirado straipsnis apie neįprastą šiam laikmečiui tragediją. Net tuomet, kai visas pasaulis visgi sukosi aplink antgamtinius reiškinius, kiek gi sukrėtimo atnešė mažytis ir iš pažiūros net nelabai aktualus straipsnis, apie sugedusius šviesoforus, kurie inicijavo 4 žmonių, kurių tarpe buvo bendrosios praktikos medicinos, chirurginio nuokrypio, paskutinio kurso studentė, Elena Gilbert. Paradoksalu, tarp antgamtinio mėšlo, nutinka ir žmogiškas.



OH, I'LL TELL YOU ALL ABOUT IT WHEN I SEE YOU AGAIN. (theme)
Jau po poros dienų, nuo nelaimę atnešusio įvykio, kuris buvo padarytas dėl mechaninės (arba ne) klaidos, buvo vykdoma atsisveikinimo ceremonija, kurios vieta buvo kaip ne keista, pačios Elenos Gilbert namai. Caroline Mikaelson, geriausia tamsiaplaukės draugė nusprendė kad vieta turi reikšmės, ir atsisveikinant su šia, tyra ir visiškai nekalta asmenybe, visi turi matyti ir tą pasaulį, kurį ji matė savo pačios akimis. Juk namai buvo pripildyti Elenos gyvybės: ant lentynų puikavosi įsimintiniausių akimirkų nuotraukos su draugais ir šeimos nariais. O virtuvėje, ant staliuko tebe buvo padėtas baltos spalvos puodelis, su kavos „paruoštuku“, kuris taip ir nebuvo spėtas užplikyti. Lova, merginos miegamajame taip pat liko nepaklota. Vienintelis dalykas, kuris priminė realybę, tai koridoriuje paliktas paketas su asmeniniais Elenos Gilbert daiktais, ir vidury svetainės stovintis atviras karstas. Tie, kurie dalyvavo, matė kad antrininkė atrodė beprotiškai gražiai, tarytum ji net nebūtu mirusi, tarytum ji viso labo miegotu, tyliai kikendama iš visko, kas šiuo metu vyko. Atsisveikinti su drauge, iš viso pasaulio suvažiavo visi asmenys, kuriems ji buvo beprotiškai svarbi: Matt‘as Donovan atvyko iš Kanados, Bonnie nutraukė savo kelionę aplink pasaulį. Pasirodė net Salvatore broliai, kurie jau metų metus nematė nei vienos iš antrininkių, ir jau buvo spėję pradėti statytis savo asmeninius gyvenimus svetur. Pasirodė studijų draugai, ir netgi keli dėstytojai, kurie pranašavo Elenai sėkmingą ateitį būnant chirurge. Keista, tačiau keli iš ten buvusių, galėjo prisiekti kad vienu metu ten matė ir Elenos Gilbert antrininkę, Katherine Pierce. Tačiau tai trūko tiek mažai, kad to niekas per daug nesureikšmino. Atsisveikinimas, o vėliau ir laidotuvių procesas buvo gražus, Caroline tikrai pasistengė viską įgyvendinti tinkamai. Ir ji nepalūžo iki tol, kai viskas pagaliau buvo baigta. Tik artimiausi, iš tiesų artimiausi Elenai žmonės pasiliko namuose per naktį, skandino skausmą gėrimuose, bei pasakojimuose apie jiems labiausiai svarbias akimirkas, kuriuose figuravo prarastas jiems asmuo. Ši netektis buvo ir yra labai skaudi. Nors mirtingųjų gyvenimas toks ir yra. Vienu metu mes gimstama, kitu, jau turime apleisti pasaulį tam, kad atrasti amžiną ramybę. Ir ji atrado tai, savo asmeninę amžiną ramybę.


THE WORLD THAT EXIST UPON THE UNKNOWN. (theme)
Nuo gyvybės egzistencijos švarus pasaulis, kuris savo peizažais buvo identiškas realiam, buvo vienintele vieta, kuri buvo žinoma šviesaus plauko ir tyros sielos asmenybei. Ji gimė, augo ir galiausiai brendo savo tolimesnei užduočiai (apie kurią net nenutuokė, tad kokia kalba gali eiti apie pasipriešinimą tam?), nieko neįtardama apie tai, kad už šio pasaulio „sienų“ egzistuoja kažkas, ko sukontroliuoti negali, kur yra milijardai skirtingų žmonių, antgamtinių būtybių ir kitokių padarų. Ji to nenutuokė, nors tiesą pasakius, nuojauta kad yra kažkas daugiau, nei jai rodoma, taip ir neapleido dailiosios lyties atstovės. Emilia buvo klusnia savo tėvui, su didžiausiu noru leido laiką su juo: mokėsi magijos, kaip jos dėka statyti aplinką ir šią veliau keisti pagal savo įnorius. Sunku pasakyti kodėl, tačiau jau būdama suaugusia ji ganėtinai mažai laiko leido su Floriana. Keistas, tačiau tikras ryšys su Horatium šiai atrodė kur kas priimtinesnis. Gal todėl, kad kiekvienas asmuo iš tiesų yra savanaudis, bei renkasi savo aplinką tokią, kokia ji atrodo naudingiausia? Vienaip ar kitaip, Cross‘o jauniausia atžala, buvo prieraiši prie jo, ir tai kaip tyčia veikė šiam „po ranka“. Vienintelis dalykas, kuris buvo ne iki galo apgalvotas, tai visiška vienatvė, kurioje nebuvo įmanoma sutikti kito asmens, nei savo tėvus. Tai sekino, vargino ir kėlė mintis apie galimą pabėgimą iš „rojaus kampelio“. Kartais, Emilia pasistengdavo pasprukti iš artimųjų akiračio, tam kad pabandyti atrasti „juodąją duobę“, pro kurią galėtu patekti svetur, pamatyti kažką, prieš tai nematyto, ir gal netgi sutikti kažką panašaus į save. Deja, visi panašūs bandymai buvo pasmerkti patirti fiasko, tarytum ji buvo čia laikoma su tam tikra priežastimi, kurią visgi bandė sau paaiškinti kaip „saugumo“ suvokimą. Ak, kokie gi kartais naivūs gali būti kai kurie asmenys. Kas liečia genetinį fondą, Emilia, kaip ir kiti Horatius ir Florianos vaikai, nebuvo pasmerkta išsigynimui. Vizualiai, bei pagal elgseną ji buvo tobula, lygiai taip pat, kaip ir kiti jos artimieji (kurių mažiausiai keturi), apie kurių egzistavimą nieko nenutuokė.
Rytas. Saulė atrodė buvo apšvietusi visą aplinką, kuriai suteikė ypatingai kerintį apšvietimą. Ežeras, kuris driekėsi prie vienintelio gyvenamo namo, kuriame buvo galima aptikti gyvybę (ko nebuvo visur kitur) buvo ypatingai dažnai lankytina Emilios vieta. Vanduo, visuomet ramino jos dvasią, todėl mergina mėgo pasilikti su savimi ir pasiduoti plaukiojimui nuogai. Vienintelis dalykas, kuris tikrai atrodė netipiškas, nepanašus į realų, tai, kad ežeras atrodė kad turėjo tik vieną kraštą, ir iš vidaus, buvo beribis, tarytum nueinantis į nebūtį. Veikiausiai tai buvo apsauginiai burtai, tačiau vandens telkinyje, netgi nebuvo įmanoma paskęsti. Prieš pasiekdama vandens telkinį, dailių bruožų ir kūno atstovė, nusimetė nuo savęs vilkėtą gėliną suknelę, bei patogius plokščio pado batelius. Atitrūkdama nuo sauso smėlio po kojomis, ji palengva žengė į maloniai vėsinantį vandenį, netrūkus pilnai į šį panerdama. Sunku pasakyti, kiek būtent laiko moteris praleido plūduriuodama, tačiau akivaizdu vieną: ši procedūra jai iš tiesų patiko. Stebuklingai nepajuto esti čia pat atsidūrė ir kitas, jai prieš tai niekada nematytas gyvas asmuo. Kone tuo pačiu metu, kuomet tamsiaplaukis nepažįstamasis ėmė šaukti ar čia kas nors yra, moteris išniro iš vandens, specialiai neskubriai ir ganėtinai tyliai imdama siekti krantą. Jis nusisuko, net nepasiduodamas smalsumui pasižiūrėti ar čia gyvenanti „žmogysta“ yra žmogiško pavidalo. Nebent susigėdo? Vienaip ar kitaip, visai netrūkus jos žingsniai tapo girdimi, ir vargu ar galima buvo šiuos pavadinti baikščiais. Emiliai nesugebėjo atitraukti akių nuo gyvo asmens. Tai buvo pirmasis analogiško jos egzistencijai pavidalo egzempliorius, toks kokio ji per visą savo gyvenimą nebuvo mačiusi. Neskubėjo ir prabilti, tarytum pati būtu besibaiminanti jį nubaidyti. Ji stabtelėjo vos per ištiestos rankos atstumą nuo pažįstamojo. Ir tik tuomet, kai jis ištiesė savo ranką į jos pusę, ji kaip man atėmė iš jo savo pagrindinę, kūną galinčią pridengti aprangą. Jis kalbėjo jai puikiai žinoma kalba, ir tai kėlė tik dar daugiau klausimų, į kuriuos pati atsakymus rasti niekaip negalėjo, arba bent jau būtent šiuo metu. Emilia prabilo, nespėdama net apsirengti.
– Nejaugi pamatyti nuogą moterį tau yra iškrypimas? Atsisuk. – Šviesiaplaukės žvilgsnis buvo smalsus, žinant kad per savo amžių buvo išnaršiusi šį pasaulį visapusiškai, bei tai, kad jame neegzistuoja kita gyvybė, kaip tik josios šeimos nariai, kurių jos žiniomis buvo tik du, jis tikrai nebuvo iš čia. Todėl, tai tik dar labiau atrodė įdomu. Nenorėdama gluminti vyro, Cross ant savo šlapio nuo vandens kūno užsidėjo suknelę, kaip tik tuo metu, kuomet garbanius pagaliau atsisuko į jos pusę, atitraukdamas akis nuo miškingos vietovės, į kurią prieš tai stengėsi nukreipti savo dėmesį. Ji šiek tiek palenkė galvą.
– Ar nebūsi prieš, jei... – Nebaigdama savo kalbos, Cross žengė vieną žingsnį arčiau atvykelio, neskubiai, o netgi pakankamai atsargiai pirštų galiukais paliesdama jo veido odą, kuri pasirodė pakankamai atitinkanti josios (tekstūra). Matėsi kad ji smalsavo, juk kitaip negalima apibūdinti jos akivaizdžiai priekabaus elgesio, kuris tikrame pasaulyje veikiausiai būtu palaikytas arba beprotišku arba apsisvaiginusio asmens marazmu. Palietusi jo veidą, moteris taip pat palietė ir kaklo odą, jo vilkėtus marškinius. Neketindama sustoti, prisilietė ir prie žemiau bambos esančio apvalumo, nuo kurio ranką atitraukė gana greitai (tėvo daikčiuko nematė, o pati tokio neturi, tai dooh, įdomu gi xDDD). Neigiamai supurčiusi galvą, savo šiek tiek sutrikusias akis, staiga pakėlė ties Marcus‘o veidu. Subanguodama lūpomis, ties vienu atokvėpiu tarė.
– Kas tu esi? Tiksliau, iš kur tu atvykai? Nesuprask netinkamai, bet niekuomet nebuvau mačiusi tokio, kaip tu. Ar yra daugiau tokių kaip tu? Ar. Ar tokie kaip tu, jei tik tokių yra, atrodote lygiai taip pat? Pasakyk ką nors daugiau.
Kaip tik tuo metu, kuomet Emilia stengėsi išklausinėti Marcus‘ą, arba kitaip tariant „praplauti jam galvą“ daugybe klausimų, kuriems atsakyti beveik nesuteikė laiko, iš namų pusės pasigirdo Florianos balsas, kvietęs Emilią sugrįžti atgal į namus. Tai dėl kažkokios priežasties išgąsdino šviesiaplaukę. Matomai nenorėdama kad kuris nors iš jos tėvų pamatytu Marcus‘ą, ir nuo tos akimirkos reikėtu jo dėmesiu dalintis su likusiais, arba dar blogiau, jis būtu pavarytas šalin, ji padarė kažką, kas šiuo metu netgi pasirodė keisčiau, nei jos pradinė reakcija. Staigiai, be jokio perspėjimo, ji pakišo Varias koją, tuo pačiu metu abiem delnais pastumdama į atgalios. Priverstusi vaikinuką nukristi ant nugaros, ji net nepagalvojo apie asmeninę erdvę, ar apie tai kad po gana laisva suknele nieko nevilkėjo. „Užkrisdama“ ant jo, beveik iš karto, abejomis šlaunimis prispaudė jo juosmenį, bei vienu iš savo rankų delnu prispaudė jam lūpas. Jos suknelės sagos nebuvo užsagstytos, todėl galima sakyti kad josios viršutinės kūno dalies grožybės kone tabalavo priešais atvykėlio veidą. Laisva ranka prispaudė rodomąjį pirštą prie savo lūpų, duodama ženklą, kad nenori kad jis pradėtu šaukti ar dar kas.
– Shh. Nenoriu kad ji žinotu kad tu čia. Ar gali mane iš čia ištraukti, ten? Ten, iš kur atvykai pats? Pažadu, kad aš tau viską paaiškinsiu, bet daugiau čia pasilikti nebe galiu. Nebe galiu daugiau gyventi ten, kur daugiau nėra kitų žmonių.




Rebekah Mikaelson
Rebekah Mikaelson

I promised you some entertainment, right, boys?


EŽERIUKAS: Q94Lb7b
Pranešimų skaičius : 1459
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : Pasaulis juokingas - tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį - niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. NIUJORKAS / MAJAMIS.
Meilė : Laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. NEPRIKLAUSOMA.
Draugai : Tikrai geri draugai yra tie, kurie pažįsta mus iki panagių ir vis tiek nuo mūsų nenusisuka (Sebastian Redford, Freya).
Rūšis : ORIGINALI VAMPYRĖ (1000+)
Darbo paskirtis : Vampyrų tarybos narė, Mikaelsonų šeimos turtų paveldėtoja.
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

EŽERIUKAS: Empty Re: EŽERIUKAS:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume