MIŠKO BUNKERIAI:

Puslapis 77 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6, 7

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 08 25, 2014 8:34 am

Mergina apie kurią vyko kalba visuomet, kiek save atsimena reiškė jam labai daug. Ji buvo pirmoji asmenybė, su kuria troško sukurti normalų gyvenimą ir būtu paaukojęs viską, kad tik eilinį kartą pamatyti jos šypseną. Tačiau gyvenimas toks, kad kartais nutinka taip, kad būna tiesiog nelemta. Džeikas su Allison ne kartą bandė viską pradėti nuo nulio, bet viskas taip ir pasibaigdavo, didžiuliais norais ir jokia ateitimi. Su laiku jie tapo gražiai sutariančiais buvusiais. Ir tai tenkino abu, iš poros. Todėl Allison sesers kalba dabar ne kiek neglumino. Ji sakė būtent tai, kas buvo ir taip akivaizdu, tiek Džeikas, tiek Allison jau patraukė savais keliais, ieškant kitos laimės, su kitu žmogumi. Taip buvo geriausia visiems. Linktelėdamas galva, bei veide leisdamas pasirodyti menkai šypsenai, jis atsargiai nusitraukė nuo savęs marškinėlius, palikdamas save iki pusės nuogą. Jo nugarą be kraujuojančios žaizdos taip pat dengė ne vienas randas ir ne viena mėlynė, kas reiškė kad ne taip seniai jam jau teko susigrumti dėl savo išlikimo. Tai buvo atsakymas kodėl jam prireikė ginklo. Tai kad jis buvo ne alfa, ir toli gražu nebe nemirtingas, neatėmė iš jo priešų, kurie labiau už viską troško jo mirties. Sunkiai nurydamas nemalonų burnos skysčių gniužulą, pakelia akis į po spinteles šniukštinėjančią merginą: - Paskutinė lentyna, komodoje prie kriauklės. Bet ten nieko labai stebuklingo neliko.  - Omeny turėdamas vaistinėlę, jis galiausiai ėmėsi dėstyti savo nuomonę: - Paklausyk, Allison visuomet užims mano gyvenime labai svarbią vietą ir to nepakeis. Aš visada būsiu šalia, jei kas nors jos gyvenime bus ne taip. Tačiau tu geriau nei kas kitas žinai, kad kartais meilė praeina, lieka prisirišimas, kuris su laiku taip pat pradingsta. Iš savo santykių mes išspaudėm viską, kas buvo įmanoma. Todėl atėjo pats tinkamiausias laikas, kada pradėsim viską atskirai, nuo balto lapo. - Rankos mostu nurodydamas ant metalinio stalo esantį butelį, pasisako: - Gali paimti pakeliui? Nemanau kad atlaikysiu procedūrą neišgerdamas. - Jo veide pasirodė menkas šypsnis, kuris privertė jį įgauti kiek galima ramesnę išraišką, prieš įsiklausant į tai, kas buvo kalbama apie tai ką šiam teks padaryti norint vėl tapti pačiu savimi. Šiek tiek palenkdamas galvą, ir akivaizdžiai nepriimdamas to taip lengvai, kaip kad žadėjo prieš tai, perklausia: - Įsitikinusi kad tai būtina? Turiu omeny, pirmasis asmuo kuris žuvo nuo mano rankų, buvo vertas gyvenimo. O kas esu aš, kad nuspręsti kas gali gyventi, o kas ne? - Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis taip nemėgo vampyrų. Jis, kad ir būdamas mėnulio kaliniu, niekad nesijautė pranašesniu nei žmones, ką akivaizdžiai rodė vampyrai. Šiems padarams gyvybė nekainavo nieko, kuomet Armstrong'as tai laikė didžiausia dovana. Todėl jis ir troško vėl atgauti galias, kad ir toliau stengtis išmokyti savo senus draugus to, kiek daug reikšmės turi ta trapi gyvybė, kuriai ir taip nelemta daug nugyventi. Akys savaime pakilo į Argent pusę, kuomet jis pratęsė savo mintis: - Net jei aš sugebėsiu priversti save tai padaryti, ar galiu tikėtis kad būsi netoliese? Turiu omeny, žinau kad nesam draugai ir visą kitą. Bet, kadangi esu tau skolingas, manau geriausia kad ten būtum ir tu. Taip, bent būčiau užtikrintas kad atsibusiu. O jei ne, prikelsi vien norėdama atsiimti skolą. - Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, pasistengia paaiškinti: - Nesuprask manęs netinkamai, nežadu prie tavęs kabintis ar kažkas panašaus į tai. Kitu atveju būčiau prašęs Allison. Gal net Katherine. Bet dabar kito pasirinkimo neturiu, tuo labiau tu iš mūsų dviejų daugiau išmanai apie tą ritualą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 08 25, 2014 10:28 am

- Nuo to blogiau tik tau pačiam. – {Klastingai šyptelėjusi, bei tokiu trumpu komentaru atsakydama į vyro nurodymus, kas randasi pirmosios pagalbos vaistinėlėje, nueina ten, kur ir turėtų būti ieškomas daiktas. Pradariusi spintelės duris, ištraukia nedidelę dėžutę, kurią netrukus atidaro. Žvilgsniu ištirinėdama jos turinį susiraukia, tačiau neketindama ilgai užsibūti vienoje vietoje, apleisdama vieną patalpą, grįžta ten, kur paliko Džeiką. Pakeliui nuo stalo paimdama ir butelį stipriojo gėrimo, padeda jį arčiau Armstrongo} – Žinau, kad tavęs ir Allison nesieja daugiau niekas kaip praeitis ir įvardinimas „draugai“. Tačiau meilė yra plati sąvoka. Na, žinai, meilė ne tik vyrui ar moteriai, bet meilė šeimai, draugams ir panašios nesąmonės. – {Užvertusi akis, pasistengia greičiau užbaigti pradėtą mintį} – Noriu pasakyti, kad tikriausiai yra nemalonu, kuomet dėl svarbaus žmogaus, paaukoji tiek daug, o atgal nesulauki net menkiausio ačiū. Paprasčiausiai esi paliekamas be jokių tolimesnių žinių. Juk nėra taip, kad tau visiškai neįdomu, nei kur ji, nei kaip jai sekasi. Ar visgi naujoji panelė x privertė tave visiškai negalvoti apie mano seserį? – {Tuo tarpu kaip tik pakeldama akis į Džeiką, šypteli, tačiau daugiau nepasako nieko. Ji nežinojo ir nesidomėjo kaip jam sekėsi gyventi po Allison išvykimo, tiesiog vyro žodžiai leido suprasti, kad ko gero, jo gyvenime atsirado kita. Visgi per daug nesikišdama į jo asmeninį gyvenimą. Pagaliau prisėsdama šalia taip, kad puikiai matytų stipriausią sužeidimą, o jį sutvarkyti būtų patogu. Kuomet žvilgsnis dar nukrypsta į jo nugarą, kilsteli antakius į viršų, nevalyvai parodydama savo reakciją} – Atrodo, kad kažkas neblogai atspardė tau užpakalį. Tikiuosi tas kažkas atrodo blogiau nei tu dabar? – {Prisitraukdama arčiau vaistinėlę, iš jos ištraukia specialią, ne medžiagai siūti skirtą adatą bei atitinkamus siūlus, tvarkingai viską suverdama, iškvepia orą} – Kad būtų bent truputi ramiau, pasakysiu, jog darau tai ne pirmą kartą. Žmogus, kurį sulopijau iki pat šios dienos yra sveikas ir gyvas. – {Specialiai nutylėdama, kad tas žmogus yra visai ne žmogus, o originalusis vampyras, atsargiai, kad nesukelti pašalinio skausmo prisiliečia prie žaizdos. Neaišku kodėl, elgdamasi su juo taip  atsargiai, pasistengia vyrą išblaškyti kalbomis, kuomet pagaliau suduria adatos smaigalį su jo oda} – Esi tas, kuris nori susigrąžinti tai, kas priklauso tau. Aukos yra neišvengiamos, tačiau kaip ir sakiau, pasirinkimas yra tavo rankose. Ne veltui sakoma, kad norint kažką gauti, reikia kažką ir paaukoti. – {Andreai nebuvo sunku apie tai kalbėti, nes ji įprato prie savo naujojo gyvenimo būdo ir atimti gyvybę kitam vardan savo gerovės, jai tapo tiesiog įprasta. Tuo labiau, kad mergina niekada nebuvo mokyta susitvardymo, ar pratinta maitintis iš specialių kraujo maišelių. Vampyrizmas buvo paveikęs jos žmogiškumą ir tai buvo aiškiai matoma. Kuomet vyro žodžiai užkabino Argent, kiek sukreivindama antakius, tačiau neatitraukdama dėmesio nuo žaizdos, kurią vis dar tvarkė, šypteli} – Bijai likti vienas? Tuo labiau, iš kur esi toks tikras, kad aš nebūsiu ta, dėl kurios kaltės tu niekada nepramerksi akių? Juk tu man vis dar nepatinki. – {Nepašalindama nuo veido jai tinkančios mandros šypsenėlės, paskutinį kartą suduria adatos smaigalį su Armstrongo oda, bei galiausiai gražiai užtvirtina žaizdos sutvarkymą. Laisva ranka paimdama nedideles žirklutes nukerpa siūla, bei nebereikalingus daiktus pameta į šalį. Norėdama įsitikinti, kad jis vis dar sąmoningas, kilsteli akis į vyro veidą} – Paklausyk, pasakiau, kad tau padėsiu, vadinasi liksiu iki galo. – {Paimdama į rankas specialų pleistrą, ar kaip jis vadinasi, tvarkingai subintuoja užsiūtą sužeidimą. Neplanuodama išlikti nebyli, toliau pratęsia} – O ir pats labai teisingai pasakei, jei esi man skolingas, vadinasi turi būti veiksnus savo žodį ištęsėti. Būdamas miręs, man esi bevertis. Taigi, pažadu saugoti savo investiciją, būk ramus. – {Nuleisdama akis į savo rankas, kurios yra išteptos krauju, sukanda lūpas. Klausydama kas yra sakoma toliau, suraukia antakius, kol galiausiai atsistojusi, pasiekia netoliese esančią kriauklę} – Su Allison sunku susisiekti, o Katerina dabar turi kur kas svarbesnių reikalų, nei pagalba savo hibrido draugui. Tad, aš esu vienintelis tavo šansas, JEI pasirįši tam ritualui. – {Atsukdama kraną, leidžia bėgančiam šaltam vandeniui nuplauti kraują nuo rankų. Pati tuo tarpu stebėdama kaip raudonos spalvos skystis dingsta nuo jos šviesios odos, neigiamai supurto galvą. Kol galiausiai atsitraukusi, dėmesį sutelkia ties šio statinio savininku} – Dabar tau reikėtų pailsėti, o paskui į rankas gausi ginklą. Visgi nemanau, kad iš karto kibti prie apmokymų yra gera mintis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 08 25, 2014 12:09 pm

- Sakai? Būtent dėl to priežasties, kad meilės sąvoka yra labai plati, esu įtrauktas į tavo nemėgstamų asmenybių sąrašą? - Nesugebėdamas susilaikyti ir bent kartą nepatraukti merginos per dantį, veide leido pasirodyti pakankamai pastebimam šypsniui. Tačiau per daug ilgai neužsilikdamas prie šios kalbos, pakankamai atsargiai pereina prie tos, kuri vienaip ar kitaip lietė čia esančios merginos seserį: - Būtent, paskutinis kartas kuomet mes buvome susitikę iki tos nakties, su Nogitsune ir padaru, kuris buvo užvaldęs tavo kūną, buvo prieš kelias savaites. Ir savo santykius nusprendėme užbaigti draugiška nata. Todėl, taip man žinoma įdomu kaip jai sekasi. Nes pusę metų negirdėti iš Allison ne vieno žodžio yra pakankamai sunku. Nors tikiu kad yra žmonių kuriems ji prasineša, kaip jai sekasi. Tačiau aš nesu įtrauktas į tų žmonių ratą. Ir "ačiū" aš niekad nelaukiau, bet norėčiau žinoti kad jai sekasi gerai. Supranti? Galiu tik numanyti kad jai sunku pažvelgti man į akis, bet man to reikia. Tavo sesuo, ji turi būti laiminga ir svarbiausia gyva. To linkėčiau jai po sunkuos praeities, kuria mes pasidalinome. - Jis jautėsi nesmagiai šia akimirka, kalbėdamas apie praeitį su vampyre, kuriai būnant žmogumi, buvo padaręs nemažai skriaudos. Giliai įtraukdamas oro, jis pagaliau leido merginai prisiliesti prie žaizdos, pats tuo tarpu atsukdamas butelio kakliuką, ir gausiai atsigerdamas alkoholinio gėrimo, kad siuvimo skausmas nebūtu toks nepakeliamas. Po pirmo adatos susidūrimo su žaizda, sušnypštęs, po antro jau nebe išleido ne vieno garso, klausydamas  merginos, bei tuo pačiu veide leisdamas pasirodyti platesnei šypsenai.
- Juk kiekvienas iš mūsų nusipelno bent šiek tiek laimės. - Tokiu būdu leisdamas suprasti, kad šiuo metu nėra vienišas, išvengė pasakyti merginos vardą, mat kuo puikiausiai žinojo tai, kad jo dabartinė mergina toli gražu nėra draugė Argent šeimai. Liežuviu perbraukdamas per savo akivaizdžiai perdžiuvusias lupas, dėl to kad organizmas neteko pakankamai daug kraujo, dar šiek tiek nugėrė skysčio iš butelio, pasukdamas akis į jį lopančios merginos veidą. Buvo keista matyti vampyrę, kuri taip nesunkiai susitvardo matydama kraują ir tuo labiau siūdama žmogų. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis pratęsė kalbą: - Būtent, miręs naudingas tau nebūsiu. Būdamas žmogumi, taip pat. Dėl to ir esu tikras, kad neleisi man pasilikti ten, apleidžiant šį pasaulį. Plius, kažkada seniai seniai, mes taip pat buvome draugais. - Linktelėdamas galva, jis nusuko savo akis, tuo pačiu metu pritraukdamas butelį sau prie lūpų. Iš dalies, jam trūko tų laikų, kai visiškai niekas neturėjo reikšmės, ir šalia esantis asmuo buvo draugas, o ne neaišku kas. Su Adrea ankščiau sutarti buvo taip paprasta, kol jis pats nesumovė visko, permiegodamas su ja, ir tai iškošdamas tuometiniam geriausiam draugui. Praeitis liko praeitimi, o pasekmės jaučiamos iki pat šių dienų. Kuomet jis vėl atsuko akis į tamsiaplaukę, kuri kaip tik tuo metu baigė lopyti jo žaizdą, pastatydamas butelį ant grindų, ant savęs sugrąžino marškinėlius, pasisakydamas: - Geriausia kad tai vyktu ryt. Būsiu pasiruošęs tau tinkamu laiku ir pasirinktoje vietoje. Kuo greičiau įgausiu bent kažkokį pranašumą prieš kai kuriuos snukius, tuo bus geriau man pačiam. Yra ne vienas asmuo, kuris linki man mirties, ir dabar jaučiuosi kaip skudurinis, palyginus prieš nemirtingus. - Leisdamas merginai suprasti kad prieš tai buvo susigrūmęs ne su žmogumi, galiausiai nuleido savas akis, ir pasakė tai, ko ir pats nesitikėjo: - Kas liečia ritualą. Duok man kelias dienas, ir tuomet, aš tau pasakysiu koks bus mano sprendimas. O tu tuo tarpu, dėl visą ko būk pasiruošusi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 08 25, 2014 3:36 pm

{Tuo metu dar užsiimdama žaizdos tvarkymu, neaišku kodėl stengdamasi būti atsargesnė, kad nesuteikti papildomo skausmo vyrui, leidžia veide pasirodyti kampinio pobūdžio šypsenai. Nors ir nepakeldama akių į Džeiko veidą, mat nenori su adata “nugrybauti” į šoną, taria} – Kad ir kokia plati ta meilės sąvoka, nepamiršk, kad būvimas ne draugais į tai neįeina. O mes draugai tikrai nesame. Tokį mano gerumo protrūkį galima paaiškinti kaip...  – {Suraukia antakius, tačiau pratęsia tai, ką pradėjo} – Na, tu žinai mane, be priežasties niekada nieko nedarau. Tad, per daug neprisigalvok. – {Temai vėl pasiekusi seserį, įsiklausydama kas yra sakoma, linkteli galvą. Kadangi ji yra viena iš tų asmenų, kurie kartas nuo karto susisiekia su Allison, tad daugiau ar mažiau žino kur ji ir kaip jai sekasi. Nebūdama tikra, ar jam reikia ką nors sakyti, ar geriau panervinant palikti nežinioje, galiausiai užverčia akis} – Allison kalnuose ir jai viskas gerai. Tą vakarą jai buvo per daug įvykių susimetusių į vieną didelį burbulą, kuris neišlaikęs įtampos sprogo. Todėl mano sesuo pirmą kartą pasielgė savanaudiškai ir padarė taip, kaip geriau buvo būtent jai, o ne kitiems. Šaunuolė. Niekada nereikia pamiršti savo interesų, vardan kitų. – {Sekantys vyro žodžiai leidę suprasti, kad jis šalia jau turi draugę, privertė jos žvilgsnį pakilti link jo veido, sužaidusi antakiais, mergina šypteli, neiššiepdama dantų} – Tavo išrinktoji žino, su kuo susidėjo? Turiu omeny, tai kas esi/buvai? – {Jos susilaikymą ties krauju lėmė tai, kad ji čia pasirodė jau gerai pasimaitinusi. Priešingu atveju, neaišku kaip būtų pasibaigusi situacija, nes jausdama alkį blaiviai ji nesugebėdavo mąstyti, todėl pasirodydama ten, kur sukiojasi vilkolakiai, vampyrė iš anksto pasirūpino, kad nebūtų nemalonių staigmenų, kurios galėtų pakišti jai “padnoškę”. Nusiplovusi rankas bei dėmesį vėl sutelkdama į vyrą primerkia akis. Neskubėdama kažką pasakyti daugiau, mat nenori, kad tas , neaišku iš kur pasirodęs lašas pasitikėjimo ja Džeikui netyčia išgaruotu, mintimis greitai perbėga per atitinkamas praeities akimirkas. Neskaitant to, kad priešais esantis vyras kadaise buvo ja pasinaudojęs, nereikia pamiršti, kad ji taip pat buvo pridariusi jam problemų, aišku, tuo pačiu nukentėjo ir jos sesuo. Tad, dalinai tarp jų buvo galima skelbti lygiasias. Kuomet žvilgsnis vėl užkliūna už vyro veido, linkteli, bei atsitraukusi nuo tos vietos kur buvo,atsukdama nugarą, patraukia link išėjimo. Pakeliui dar pamąstydama kaip viską susukus, kad jai pačiai būtų patogiau, taria} – Rytoj anksti ryte būsiu čia. Tikiuosi neversi manęs laukti ir pasitiksi jau pasiruošęs. – {Kuomet sustoja tarpdury, vis dar neatsisukdama į priekį, leidžia veide pasirodyti veidmainiškumą atspindinčiam šypsniui} – Pasirink teisingą sprendimą, Džeikai. Manau abu žinome koks jis yra. – {Daugiau nieko nepasakydama, išeina lauk savais reikalais. Tiksliau susitikti su vienu asmeniu, kurį jai jau seniai knietėjo sutikti}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 08 25, 2014 4:06 pm

- Nesiparink šitaip, neketinu prašytis į tavo draugus, Andrea. Man paprasčiausiai nemalonu pripažinti tai, kad mūsų praeitis su tavimi, nebuvo viena iš tų, kurias galima su mielu noru atsiminti. Tačiau aš džiaugiuosi, kad labai, ypatingai retais atvejais, galime kliautis vienas kitu. - Kuomet veide šmėkštelėjo vos pastebima, labai dviprasmišką šypsena, suimdamas butelį už kakliuko, pasistengė atsikelti ant kojų. Susiūtą žaizdą šiek tiek tempė, ir nors tai buvo natūralus jausmas po tokios procedūros, jis jautė akivaizdų diskomfortą, mat toli gražu nebuvo pratęs prie panašių dalykų. Kuomet šis buvo alfa, žaizdos sugydavo vos per kelias minutes, daugiausia valandą. Dabar tai turėjo trūkti mėnesius. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, ji ramiai pasiekė stalą ant kurio ir pastatė prieš tai vartoto alkoholio butelį. Kalba apie Allison tebebuvo aktuali, tačiau šis nebe atsisukdamas į merginos pusę, vos girdimai prasitarė: - Aš džiaugiuosi kad jai viskas gerai. Ir jei kada nors susisieksi su ja, būk maloni ir perduok kad ji nesijaustu man skolinga. Nes padariau tai todėl, kad ji verta gyvenimo. O jei nepatikės, pridurk kad būčiau tai padaręs dėl bet kurio iš ten buvusių asmenų. - Ganėtinai greitai kalbai pasiekus jo naują merginą, gūžtelėdamas pečiais, bei delnais pasiremdamas į stalo paviršių, jis tik pratarė:
- Ji nėra paprastas žmogus, todėl žino apie tokius padarus kaip aš, kur kas daugiau, nei tu manai. Bet, aš noriu kad ją leistu kaip galima mažiau tai, kas vyksta mano gyvenime. Tas ritualas ir grandis kuri reikalinga tam kad viskas suveiktu, tai turi likti tarp mūsų. Ir jei tai pasieks ją, nemanau kad ji supras kad tai buvo būtina. - Trumpam nukreipdamas akis sau per petį, bei tokiu būdu įsistebėdamas į merginą, kuri akivaizdžiai ruošėsi išeiti, teigiamai linkteli galva: - Būsiu pasiruošęs, gali sau dėl to nesukti galvos. - Jos kalba apie teisingą pasirinkimą buvo tiesmuka, ir žinoma kad jis suprato kad ši turėjo omeny ne pasirinkimą gyventi liekant žmogumi. Ir jis pats jautė kad privalo vėl būti tuo, kuo buvo. Tačiau persilaužti per savuosius principus buvo pernelyg sunku. Linktelėdamas galva, ir šiek tiek patempęs vieną lūpų kampą jis davė suprasti, kad žada rimtai apsvarstyti savo pasirinkimą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 08 25, 2014 5:12 pm

{Kuomet išaušta ankstyvas kitos dienos rytas, kaip ir buvo žadėta, Andrea vėl pasirodo toje pačioje vietoje. Kuomet patalpą užpildo moteriškų aukštakulnių garsas, neatkreipdama dėmesio ar vyras miega, ar jau yra atsibudęs, nesivaržydama jo pažadinti, taria} – Pabudai ir kelkis. – {Mestelėdama žvilgsnį į tą pusę, kur turėtų būti vyras, tuo pačiu taikliai numeta jam ir nemažą sumuštį, kurį nepatingėjo pakeliui paimti vienoje iš parduotuvių} – Tikiuosi šiandien jautiesi ir atrodai geriau nei vakar? – {Sustodama prie metalinio stalo, sukrauna ant jo savo tašę, iš kurios ištraukia, tvarkingai suviniotą ginklą, bei pluošta senovinių užrašų. Atremdama abi rankas į stalo paviršių, savo skaisčiai žalios spalvos akis nukreipia į vyro veidą} – Kaip ir žadėjau, turiu tau ginklą. Manau, kaip pradžiai jis bus kaip tik. Taip pat paėmiau, kelis dienoraščius. Na žinai, pagalvojau tau ir pačiam bus įdomu pasiskaityti apie tai, ką vakar tau pasakojau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Jake Armstrong on Antr. 08 26, 2014 6:09 pm

Akimirka, kuomet Andrea peržengė jo keistai atrodančių namų slenkstį, jis jau kaip valandą laiko buvo čia sugrįžęs. Kaip tik šiuo metu baigdamas išgerti kavą, kuri kaip visuomet buvo spėjusi atvėsti, mat jis sugebėjo rasti sau tam tikrą užsiėmimą. Pamestas sumuštinis buvo pakankamai greitai sugautas, kas reiškė kad jis ne vien jautėsi geriau, bet dar nebuvo praradęs dalies savo žmogiškų sugebėjimų. Išvyniodamas maistą iš tam tikros pakuotės, pirmiausia nukreipė savo akis į Argent pusę, tuo pačiu metu kiek pastebimai iškeldamas antakius:
- Tu man esi per gera, bet negaliu skųstis. - Šyptelėdamas, bei kaip tik tuo metu įsistebėdamas į ginklą, kuris buvo padėtas ant stalo, galiausiai atgavo sau įprastą, labai rimtą išraišką. Galvos linksis reiškė tai, kad jis kuo puikiausiai suprato, kad įklimpo į ne menką bėdą, jei peržengdamas savo paties principus žada imtis žmogaus sukurto ginklo. Neskubėdamas ką nors pasakyti, godžiai atsikando jam parnešto maisto, šiek tiek atsitraukdamas nuo stalo. Nesivargindamas kalbėti pilna burna, palaukė, kol maistas savaime nuslys gerkle, ir tik tuomet užklausė: - Ar tai būtinai turi būti mirtingas asmuo? Turiu omeny, kas jei mano auka taptu padaras, kuris yra priklausomas nuo saulės ar mėnulio prakeiksmo. Arba, nuo abiejų tuo pačiu metu? - Pasisukdamas į Andrea, giliai įtraukė oro į savo plaučius: - Aš negaliu taip paprastai išlisti iš tamsaus užkampio ir nutraukti gyvenimą žmogui, kuris gal iš kailio verčiasi kad išlaikyti šeimą. O aš imsiu ir atimsiu tos šeimos vieninteli išgyvenimo šaltinį. Kaip manai, ar auka gali tapti... - Vengdamas pasakyti vardą to, apie kurį svarsto, te prataria - ...nemirtingas? Nes kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik ryžtis visam šiam procesui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Andrea Argent on Tr. 08 27, 2014 7:50 am

- Nesidžiauk per daug, mano gerumo priepoliai pasireiškia retai, todėl  pasinaudok tuo, kol turi galimybę. – {Kuomet veide atsiranda veidmainiška šypsena, pamerkdama jam akį, pagaliau nuleidžia žvilgsnį į ginklą atsinešta su savimi. Mintyse perbėgdama per šios dienos planus, galiausiai vėl dėmesį sutelkia ties Džeiku, mat jo balsas ją išblaškė. Atremdama abu delnus į stalo paviršių, kilsteli antakius} – Pralietas turi būti žmogaus kraujas, tik tokiu būdu prakeiksmas yra aktyvuojamas. Žinau, kad tau su tavo įsitikinimais tai yra sunku padaryti, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva. Visi veiksmai reikalauja aukų, Džeikai. – {Stebėdama jo veido išraiška, kol kas nepasako nieko, ką tikriausiai norėtų išgirsti vyras, kol galiausiai užvertusi akis, taria} – Paklausyk, žmonės nėra šventi. Tarp jų yra ir žudikų, vagių, prievartautojų ir panašių šlikštynių, kodėl tau nepribaigus vieną iš tokių? Arba kokį ligonį, kuris tik ir meldžia, kad atsirastų kas nors, kas nutrauktų jo begalines kančias. – {Šyptelėjusi, krėsteli galvą link vieno peties} – Tokiu žingsiu net padarytum pasauliui paslaugą, nemanai taip?  - {Galiausiai paimdama ginklą į rankas, jį nužvelgia lyg tai būtų labai brangus žaisliukas, kol galiausiai užtaisydama jį, tik akis pakelią į Armstrongą} – Bet kuriuo atveju, pasirinkimas tavo rankose. Bet pirmiausiai, patenkink mano beribį smalsumą ir pasakyk, kas tas laimingasis, kuriam norėtum įtaisyti kulką į širdį?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #13 on Št. 12 06, 2014 6:20 am

(Atsiprašau, čia tema stovi mirimo būsenoje, o man reikia čia pasirodyti). Po paskutinio susitikimo, kuris priverstinai vyko Mason Lockwood namuose, vilkolakiai visiškai buvo praradę prieš tai buvusį bendravimą su buvusiu alfa, Jake Armstrong. Ir būtent dėl tos priežasties, kad jauniausias iš būrio visuomet naudojo savo galvą, o ne pasiduodavo bandai, galiausiai nusprendė kad pats laikas būtu pasinaudoti "sunkiąją artilerija". Pliaupė lietus, o dangus buvo aptrauktas juoduma susimaišiusia su tamsiai pilkais debesimis, pro kuriuos nebuvo įmanoma net įmatyti kaip visuomet ryškų, nakties žvaigždyną, vilkolakis pasirodė prie bunkerio, kuriame iš nuogirdų beveik visą savo laiką leido buvęs alfa vilkas. Kuomet abejomis rankomis vaikinukas suėmė bunkerio durų rankeną, reikėjo panaudoti pakankamai daug jėgos tam, kad atplėšti šias duris. Ir jau po kažkurio bandymo, durys pagaliau pajudėjo iš vietos. Parako, gyjančių sužeidimų ir kraujo dvokas iš karto atsimušė į McCall veidą, ir tai privertė iš karto nusukti galvą į priešingą angai pusę. Neigiamai supurtydamas galvą, tamsiaplaukis vilkas, sukaupė visas savo jėgas, ir nieko nedelsdamas pagaliau žengė link bunkerio vidaus, lipdamas laiptais į apačią. Apšvietimą suteikė vien tai, kad kažkur centre degė pastoviai mirksinti, ir normaliam asmeniui greičiausiai galinti sukelti šoką, lemputė. Kilstelėdamas ranką, bei delnu nusivalydamas lietaus lašus nuo savo veido, vilkolakis galiausiai pateko į pagrindinę patalpą, kaip mat nužvelgdamas viską aplinkui. Pasakyti tai, kad aplinka priminė antro pasaulinio karo lauko zoną, būtu tas pats, kas nepasakyti nieko. Tai kaip pastaruoju metu savo egzistavimą įsirėmino buvęs alfa, kėlė pasišlykštėjimą. Kas po velnių atsitiko? Ši įkyri mintis taip ir nedavė Scott McCall ramybės. Ir žinoma, geriausia dabar būtu susisiekti su Mason'u, kuris tikriausiai nepanaudodamas nei pusės savo jėgų, atstatytu Armstrong'ą ant kojų, bet... Tai kad pastarasis paskutiniu metu buvo beveik nepagaunamas po treniruočių (paaiškinimas kaip tik tai ir būtu, kad alfa stengėsi savo asmeninį laiką apriboti su Royce ir buteliu), vertė veikti savarankiškai. "Mėgstamiausio" Armstrong'o vilko taip pat nebuvo galima pasiekti, mat atrodė kad Isaac'ui rūpėjo viskas aplink, išskyrus vilkolakiški instinktai saviškių atžvilgiu. Vienoje rankoje stipriai spausdamas mobilų aparatą, kurio dėka prieš tai buvo susisiekęs su geriausiu savo draugu, žmogumi, McCall pagaliau sustojo. Liežuviu perbraukęs per savo lupas, jis pakankamai garsiai, tačiau su jaučiamomis dvejonėmis prasitarė: - Džeikai? Užtenka to kad tavo namai primena prastą siaubo filmą, tikiuosi nepasirodysi iš pasalų ir nepriversi manęs cypti kaip mergiote? - Timptelėdamas lūpas į vieną pusę, jis pratęsė: - Man būtina su tavimi pasikalbėti, todėl neišeisiu iš čia, kol tai neįvyks.

ATIDUODAMA #13
kvinso gyventojas

Pranešimų skaičius : 79
Įstojau : 2013-08-08

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #8 on Tr. 01 21, 2015 7:59 am

Nepaisant to, kad Stiles Stamberg niekuomet nebuvo "užkrėstas" mėnulio prakeiksmu, nuo pat tos dienos, kuomet jo geriausias draugas tapo vilkolakiu, o viskam dar vadovavo šiek tiek nerimo įvarantis Jake Armstrong, mirtingasis vaikinukas buvo savaime įtrauktas į "būrį", kuriame užėmė atitinkamai svarbią vietą. Ir tik tuomet, kai jis buvo apsėstas, o valdžia kardinaliai pasikeitė, šis liko nuošaly. Galu gale, buvo labai nelogiška stebėti treniruotes, kuriuose jis neturėjo savosios vietos. Ypatingai, šis niekuomet netroško tapti savanoriu, išbandant likimą ir ant savęs patiriant vilkolakio sukandimą. Kaip be pasukus, kad ir kokiais skirtingais keliais jis ėmė žengti, palyginus su Scott McCall, niekuomet nepastatė klausimo ties draugyste, kuri ne kartą buvo nugalėjusi net pačią mirtį. Kaip ir dažniausiai, sekdamas paskui vilkolakį, žmogus nesunkiai nusigavo iki slaptavietės, kurią "užguldavo" buvęs alfa, kuomet nutikdavo kažkas rimto. Į krūtinę besidaužanti širdis aiškiai išdavė nerimą, todėl kuomet vaikinukas pasiekė bunkerio vidų, iš kart atkreipė dėmesį į draugą, kuris tuo metu stovėjo nugara į jo pusę: - Jo čia nėra, negi nematai kad ši vieta yra apleista? - Suraukęs savus antakius, vaikinukas specialiai dirstelėjo sau už nugaros, kuomet eilinį kartą nukreipdamas akis į pašnekovą, nusprendė pabaigti savo pradėtą mintį: - Nagi, nešdinamės. Šiąnakt pilnatis, todėl nei tau, nei man, nėra saugu čia likti.

ATIDUODAMA #8

I bet u think there's something about her that can be saved.


Pranešimų skaičius : 185
Įstojau : 2013-01-14

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Jake Armstrong on Tr. 01 21, 2015 8:17 am

- Jis teisus, abu neturėtumėte čia būti. - Duslus vyriškas balsas pasigirdo kaip tik tuo metu, kuomet šiuose patalpose buvo ištarti paskutiniai, žmogaus monologo, žodžiai. Visuomet turėdamas savitą požiūrį į vilkus, vyriškis labiau pasirinkdavo kraštutinius savivaldos variantus, nei kad pamokas, kuriomis naudodavosi dabartinis alfa. Nuo pat savo egzistavimo pradžios, Armstrong'u šeima labiau rūpinosi balansu tarp skirtingų barikadų pusių, verčiant vilkus ginti ne vien save, kai tam yra reikalas, bet ir nekaltus žmones, kurie vienaip ar kitaip, periodiškai nukentėdavo nuo krauju mintančių parazitų, vaizduojančiu kad yra aukščiausia mitybos grandis. Patalpa buvo prastai apšviesta, ką kalbėti apie normalų vedinimą. Pelėsių, kraujo ir maisto atliekų tvaikas buvo apsėmęs viską aplinkui. Iš dešinės vis dar buvo įmontuota "kamera", kuri sulaikydavo negalinčius suvaldyti save. Ten pat buvo ir tvoros principu sudaryta siena, kuria ankščiau tekėdavo elektra, ir nuo kurios buvo nukentėjusi ne vieno vilkolakio savigarba. Išeidamas būtent iš tos vietos, kur ir yra prieš tai paminėta kamera, vyras nukreipė savo žvilgsnį į pasirodžiusius. Įtempti raumenys, ir puiki laikysena vis dar dominavo šio asmens esybėje, kuomet šis palaipsniui nužvelgė kiekvieną iš pasirodžiusių, labiausiai žvilgsnį užlaikydamas ties vilkolakiu. Negalėdamas, ir net nenorėdamas suprasti šio asmens motyvų, jis te pasisakė: - Turi tris minutes, kad pasakyti tai, ko pasirodei, paskui, gražiai paprašysiu kad neštum savo sėdynę kaip galima toliau nuo šios vietos, ir daugiau nebe grįžtum.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #13 on Kv. 01 29, 2015 7:36 am

- Yra tikimybė, kad būti čia ir neturėtume. Bet, tai ką pavyko sužinoti turi kaip galima greičiau pasiekti tave, kitaip, numanau kad gali nutikti tai, ko paskui pataisyti bus nebe galima. - Pirmiausia nuspręsdamas pasisakyti viską, ką buvo paruošęs buvusiam vilkolakiui. Tačiau čia pat įsiterpus geriausiam draugui, McCall buvo priverstas kuriam laikui nutilti. Galu gale, kiekvienas iš susirinkusių turėjo kuo puikiausią teisę išsakyti savo nuomonę. Kuomet žmogus manė kad ką nors kelti į viršų aplamai yra bereikalingas dalykas, vilkolakis manė kad tai kaip tik yra tai, kas gali pakeisti jų būrį kardinaliu kampu. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, Scott'as specialiai sulaukė būtent tos progos, kuomet kiekvienas nutilo. Tyla, kuri iš esmės atrodė per daug "žudanti" buvo nutraukta kaip tik tuo metu, kuomet vilkolakis praskleidė savo lūpas būsimos kalbos įgarsinimui: - Prieš ką nors pasakydamas vadui, noriu kad tai žinotum pirmiausia tu. Nes, kad ir kaip pasukus, tai liečia tik tavo gyvenimą. Tiksliau, pasirinkimą, kurį įgyvendinai, kuomet Allison buvo kilęs mirtinas pavojus. - Mostelėdamas ranka į asmenį, kuris yra it vaikštanti wikipedia, jis tęsė savo kalbą, stengdamasis išlaikyti akių kontaktą su Armstrong:
- Pirmiausia, ne viskas yra prarasta ir tu dar gali būti tuo, kas buvai. O dabar smagiausia dalis. Mes su Stiles'u, tiksliau pagrinde jis atliko visą kompiuterinę dalį. Išsiaiškinom vieną, pakankamai svarbų dalyką. Pavyzdžiui, kiek daug žinai apie ritualą, kurio metu atidavei visas savo antgamtines gales, vardan to, kad Allison išgyventu? Ar žinai tai, kad tokiu būdu galima išgelbėti tik antgamtinę būtybę?
Tik tuomet, pastebėdamas kad jo kalbos laikas kaip ir išseko, tačiau buvęs alfa vilkolakis vis dar nuosekliai klauso, linkteli galva, mat tai te parodo kad jam pavyko pelnyti Armstrong'o susidomėjimą. Puse lūpų šyptelėdamas, McCall patraukė link laiptų, kurie pasirodo buvo mažiausiai "apšiukšlinti". Ir kuomet atsisėdo ant paskutinio, susikrovė alkūnes ant savo kelių, ir vėl pasuko akis į vietos savininko pusę:
- Manau kad dabar esi pasiruošęs klausyti.
Nedidelė tylos pertrauka, ir jis vos pastebimai dirstelėjo į draugo pusę, tikėdamasis kad šis bet kuriuo metu perims kalbos dalį, apie kurią buvo pradėta kalbėti, mat apie tai išmano kur kas daugiau, nei per kelioliką minučių žodinę informaciją sugaudęs vilkolakis: - O dabar įsiklausyk, tas ritualas turi savo spragas, mat jis niekuomet neatima iš tavęs galias, o suteikia tau bandomąjį laikotarpį, kurio metu tu viso labo vystaisi. Ir galutinis tavo rezultatas kaip tik priklausys nuo to, ką būtent pasirinksi pats. Ne ko nori, o ką pasirinksi. Ir dar...

ATIDUODAMA #13
kvinso gyventojas

Pranešimų skaičius : 79
Įstojau : 2013-08-08

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #8 on Kv. 01 29, 2015 11:06 am

Tuo metu kai iš tamsos pasirodė buvęs vilkolakis, vien tik savisaugos instinktui suveikus, Stamberg'as iš karto trinktelėjo bičiuliui per petį, pasukdamas link laiptų, vedančių lauk iš šios vietos: - Viskas, man užteko, einu namo. - Ir neskaitant to, kad tai greičiausiai buvo patys protingiausi žodžiai, kurie tik galėjo nuskambėti iš mirtingo žmogaus, geriausiam draugui visgi nusprendus likti, vaikinukas buvo priverstas sumerkti akis. Burbtelėdamas kad tai nesibaigs gerai, šis pasisuko ant kulno, ir vien dėl to kad čia jautėsi labai nesaugiai, atsirėmė į artimiausią sieną. Sukryžiuotos rankos ant krūtinės, ir netvirta stovėsena tik dar labiau paryškino menką paniką, kuri buvo apsėmusi visą jo kūną, kuomet kalba vyko su tuo asmeniu, kuris ne kartą buvo įbauginęs nieko dėtą žmogelį. Scott'as davė įžanginę kalbą, išplėsdamas akis, vaikinukas apdovanojo bičiulį ne visai maloniu žvilgsniu, kuomet savaime suvokė kad kalbėti toliau teks jam. Surinkti tinkamus žodžius į krūvą buvo pakankamai sunku, todėl panikuodamas jis viso labo ėmė gestikulioti rankomis: - Ji vilkolakis, visai kaip ir tu! - Paberti žodžiai buvo daugiau, nei galima įsivaizduoti. Vien mintis apie tai, kad dar vienas asmuo iš to siauro draugų rato, kuriam priklauso Stiles, yra antgamtinė būtybė, vertį jį užduoti sau klausimą, ar jis vienintelis tebėra mirtingas asmuo? Neigiamai krestelėjęs galva, vaikinukas nuleido akis. Šiek tiek skubotas spėjimas buvo panaudotas ne laiku, ypatingai kad tai reikėjo išsaugoti pabaigai. Todėl bandydamas verstis iš situacijos ir negauti už "melagingus" parodymus į kuprą, jis prabilo, šį kartą stengdamasis suteikti kiek galima daugiau informacijos: - Po to kai Scott'as man pasakė, kad tau nevisai pavyko eksperimentas su vampyre. Aš, ne mes, pradėjome nuodugniau domėtis šiuo reikalu. Ir ne taip kaip Andrea, pažvelgėme iš vilkolakių istorijos. Ir radome nemažai informacijos apie tai, ką tu buvai padaręs, kai aš buvau ne visai savo proto. Metraščiuose, kuriuos radome, buvo aiškiai paminėta, kad alfa vilkolakis gali savo galias paaukoti tik vardan to, kas iš tikro priklauso jo rūšiai. Vadinasi, jei Allison būtu žmogus, ji būtu mirusi ir tu nieko nebe pakeistum. Kas priveda prie išvados, kad ji tokia nebuvo ir iki šiol nėra. Bėda tik tame, kad ji niekuomet nėra atėmusi gyvybės žmogui. Mat, taip gaunasi kad nemirtingi vampyrai į tą tarpą nepatenka, nes kiek žinau tokių tavo buvusi yra nudobusi ne viena. Realiai taip ir yra, nes kiek kartų jos ne nušautum, jie vis vien atsipaipalioja. - Gūžtelėdamas pečiais, vaikinukas dar kartą pakreipė žvilgsnį į asmenį, su kuriuo čia pasirodė. Nurydamas nemalonų gumbą, kuris susidarė iš burnos skysčių, pasistengė vėl kaip galima dažniau pakreipti žvilgsnį į kalbinamo asmens pusę: - Tuose pačiuose metraščiuose paminėta, kaip jau sakė Scott'as, tu nesi mirtingas ar netekai taip vadinamo "prakeiksmo". Vystymasis vyksta ne pagal pasirinkimą, o pagal aplinkybes. Jei tu nieko nedarysi toliau, galėsi pasilikti mirtingu asmeniu iki kol susensi ir mirsi žmogiška mirtimi, nuo kokio insulto. - Prunkštelėdamas, specialiai nurodo pirštu savo smilkinį, - Na žinai, tu pastoviai įsitempęs, susiraukęs. - Kvaila šypsenėlė, kuri pasirodė prieš tai, pakankamai greitai pradingsta, kuomet žmogus suvokia kad tai buvo pasakyta ne laiku ir ne vietoje. - Gerai, supratau. Tu privalai mirti, Jake. Tam, kad baigtum vystymosi periodą, ir galėtum atgimti tuo vilku, kuriuo tau visuomet buvo lemta būti. - Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, lyg tarp kitą ko, priduria: - Aišku, yra ir BET. Tai kad esi pirmasis vilkas, kuris aplamai ryžosi panašiam žingsniui... Nepatvirtina to, kad grįždamasis variantas taip pat yra toks realus, kaip ir pirmasis. Yra didžiulė rizika, kad mirdamas tu mirsi su visam. Tačiau tai yra viskas, ką mums pavyko atkapstyti. Daugiau nieko nėra. Ir Scott'as nepranešė to Mason'ui, mes manėme, kad turi pirmumo teisę tai sužinoti. Plius, kas liečia Allison. Alfai yra reikalingi tie, kurie būtu naudingi būriui. Ir suk kaip nori, su patirtimi kokią turi Allison, manau kad ji būtu dar tą subindaužė. Ir kai Alfa tai sužinos, manau kad sutiks sugaišti kelias dienas tam, kad ją apmokyti, vardan vaidmens, kokią ji gali užimti su kitais. Tai protingas žingsnis, nors mes puikiai suvokiam kad tu tam ne velnio nepritartum. - Dar kartą gūžtelėdamas pečiais, Stamberg'as pagaliau baigė savo neplanuotą kalbą.

ATIDUODAMA #8

I bet u think there's something about her that can be saved.


Pranešimų skaičius : 185
Įstojau : 2013-01-14

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #13 on Št. 02 07, 2015 2:05 am

Visai neatsitiktinai nuspręsdamas įsimaišyti į geriausio draugo kalbą, pirmiausia išreiškia savo norą kalbėti pakankamai garsiu krenkštelėjimu. Ir tik tuomet, kai visų žvilgsniai nukrypsta į jo pusę, pagaliau taria, tai ką buvo pasiruošęs: - Visa esmė tame, kad mes radome aprašymus, kuriuose yra minimas ritualas, kuris gali tave atversti į tai, kuo visuomet buvai. Ir kad ir kaip tai nerealiai gerai skamba, yra didžiulė rizika, kad tai tik seni spėjimai. Ir pasirinkdamas mirti, tu niekuomet ir nebe atsibusi. - Gūžtelėdamas pečiais, vilkolakis stengėsi išlaikyti savo dviprasmišką poziciją, kuri kuo toliau, tuo labiau ėmė panašėti į visiškai nesuprantamą:
- Paklausyk, mes aišku pirmiausia turėjome keliauti iki Mason'o ir jam pasakyti viską, kad šis priimtu sprendimą ar iš viso verta tai sakyti tau. Bet Džeikai, tu buvai mano pirmasis alfa, kuris mane pavertė tuo kas esu dabar. Todėl iš tos pagarbos, kurią tau jaučiu net dabar, negaliu padaryti kitaip. Taip, tai galima formuluoti kaip išdavystę ar nepasitikėjimą. Bet tai tavo gyvenimas, ir privalai žinoti kas tavęs laukia toliau. Gali būti kad tai tiesa, o gali būti kad savo paties rankomis pastūmėsiu tave į sprendimą, kuris įtakos tavo mirtį. Ir aš žinau kad viskas skamba labai supainiotai. Bet, mūsų visų gyvenimai ir taip yra verti gero mistinio romano scenarijaus. - Nuleidęs akis, jis te pratarė, bet šį kartą labai tyliai: - Aš žinau ką aš pasirinkčiau, bet, lemtingą pasirinkimą turi padaryti pats. Ir tai yra viskas, ką mes ketinome pasakyti. Tau taip pat spręsti, ar Mason'as turi žinoti. Galu gale, jis visada buvo tas asmuo, kuriam pasitikėjimą puoselėjai labiausiai iš mūsų visų.

ATIDUODAMA #13
kvinso gyventojas

Pranešimų skaičius : 79
Įstojau : 2013-08-08

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Jake Armstrong on Št. 02 07, 2015 1:05 pm

Nebūdamas tuo asmeniu, kuris karštligiškai remiasi kokiomis nors žmogiškomis emocijomis, visiškai šaltu veidu stebėjo kiekvieną iš kalbėjusių asmenų, sudarydamas tokį vaizdą, kad net patyrusiai akiai būtu sunku pasakyti, ar ši priima visą gaunamą informaciją už gryną pinigą, ar tiesiog stengiasi nesusijuokti nuo tauzalų, kurie pasiekia jo klausos organus. Kvėpavimas visą laiką buvo labai ramus, net tuomet, kai buvo pasakyta apie tai kad Allison yra viena iš tų, kurie yra priklausomi nuo mėnulio. Nusukdamas akis į priešingą kalbantiems pusę, eks vilkolakis sulaukė tinkamos progos, kuomet būtu galima įsiterpti, ir kai ta akimirka buvo prieš akis, jis pagaliau prabilo:
- Ar jūs abu, kvailiai, manot kad ne velnio nežinau apie Allison ir Andrea? Negi man ant kaktos parašyta kad esu vakar gimęs? Stebiuosi tik tuo, kaip abiems proto užtenka lakstyti aplinkui ir kalbėti apie tai, net su manimi? - Dar kartą vos pastebimai supurtydamas galvą, jis pratęsė: - Mano sūnus gimė vilkolakiu, turiu omeny tokiu, kuriam nėra privalomos taisyklės, kuomet yra sumaišomas mėnulio kalinys su žmogumi. Jau tuomet supratau kad Allison nėra paprastas žmogus. Tačiau kažkodėl man niekas nesušvietė šios informacijos platinti. Todėl labai tikiuosi kad abu... - Stengdamasis išlikti toks pat šaltas, buvęs vilkolakis sumerkė akis, bei giliai įtraukė oro, prieš pratęsdamas savo kalbą:
- Ne. Niekas, nesvarbu ar tai būtu Mason'as, ar kuri nors kekšė, su kuria nuspręstumėt praleisti savo laiką. Niekas negali žinoti apie tai kas yra tos šeimos moterys. Kitaip būsiu priverstas kiekvieną iš jūsų susirasti, išrauti liežuvius ir vėliau juos abiems sušerti. Tikiuosi kalbu įtikinamai? - Vos pastebimai kilstelėdamas savo antakius, jis ir toliau išlaikė savo, it nepalaužiamo ir nepaliečiamo asmens vaizdą, kuomet grėsmingai žengė kelis žingsnius link vaikinukų, kuriuos kadaise buvo priėmęs į savo gretas: - Kas dėl ritualo. Tai visiška nesąmonė, todėl siūlau pamiršti ką skaitėt, bei taip pat neskleisti nebūtų gandų. Tik vampyrai mirdami atgimsta, o ne mes. Ir galiu garantuoti, kad jei būtu kitaip, aš tai žinočiau ankščiau ne vaikai, kurie akivaizdu kad dar nesuvokia kokiame pasauly gyvena. Viskas, eikit lauk. Pavartykit "PlayBoy" žurnalus, ar pasižiūrėkit kokį filmą. Elkitės kaip normalūs savo amžiaus žmonės, o ne vaidinkis Šerlokus Holmsus. Nes aš nenusiteikęs klausyti panašių dalykų. - Kaip tyčia dirstelėdamas į rankinį laikrodį, kuris jau labai seniai neveikia, tačiau vis dar yra pakabintas ant vyriškio riešo. Ir kuomet jam pavyko sureaguoti taip, tarytum būtu kažką pamiršęs, buvęs vilkolakis žengė dar kelis žingsnius į priekį, sau už nugaros palikdamas "vaikus". Niekam nematant veide pasirodė kampinė šypsena, kuri buvo netrūkus nuslopinta tolimesnės kalbos: - Turiu nebaigtų reikalų. Tikiuosi kad kai grįšiu, ne vieno iš jūsų čia nebe bus.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #18 on Sk. 05 03, 2015 5:05 am

Po įvykių ligoninėje, kur pagaliau buvo pranešta apie tai kad viena iš saviškių krito, būdamas tuo asmeniu, kuris nusprendė ant savęs užsikrauti naštą, pranešti viską tiems, kurie skaitėsi Jules McManus šeima, atvyksta čia. Balso žinutė kurią jis išsiuntė alfa hibridui, kaip tik šiuo metu teoriškai turėjo pasiekti adresatą. Bei beta vilkolakis tikėjosi, kad jo susakyti žodžiai privers alfa pagaliau pasirodyti. Planuodamas kaip geriausia būtu pranešti apie tragiškus įvykius, nusileido į akivaizdžiai apleisto bunkerio patalpas. Jis buvo nusiteikęs įtemptam pokalbiui, tačiau kuomet tai vyks neturėjo ne menkiausio supratimo. O laikas vis išdavikiškai skubėjo į priekį. Iki rytdienos ryto reikėjo pasirūpinti išlydėjimo apeigomis, bet apie tai dar nebuvo pranešta niekam. Liko tik laukti, kol čia atvyks Mason'as ir Jake.

ATIDUODAMA #18
bruklino gyventojas

Pranešimų skaičius : 47
Įstojau : 2012-09-28

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #18 on Pir. 05 11, 2015 3:26 pm

Nepriekaištinga (ne tiek, kiek vampyrų) klausa, kuria nesiskundė vilkolakis, suteikė jam galimybę pakankamai greitai sureaguoti į tai, kad prie bunkerio privažiavo automobilis. Ir kadangi tai nebuvo dviratė transporto priemonė, kuria naudojosi buvęs alfa, buvo galima suvokti ir tai kad pasirodė ne kas kitas, kaip Mason'as. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, beta vilkolakis nusprendė pasirodyti lauke. Todėl žengdamas prastai apšviestais laiptais į viršų, mažiau nei per kelioliką minučių, jis stojo akistatom prieš vadą. Tikriausiai nebuvo sunku pastebėti tai, kad jauno vilko veido išraiška savaime bylojo apie tai, kad nutiko kažkas rimto. Tai, ko nutylėti nebuvo nei galima nei įmanoma.
Nebuvo aišku kaip tai paveiks vilkolakių vadą, ypatingai atsižvelgus į tai, kad neseniai įvykdytas nusikaltimas buvo akivaizdžiai suplanuotas. Velniai griebtu, jis buvo akivaizdus "spragtelėjimas" į kaktą, tam, kuris manė kad laiko situaciją savo rankose. Ir kad ir koks pastaruoju metu subalansuotas buvo Ethan'as, pranešti tokią žinią buvo sunku. Jis dar kartą įtraukė oro į savuosius plaučius, vizualiai atrodydamas kaip mažvaikis kuris stovi prieš vertinimo komisiją, bei nežinantis nuo ko reikėtu pradėti. Žvilgsnis nukrypo į šalį, kuomet jis privengdamas akių kontakto, tarstelėjo:
- Maniau kad čia pirmiausia pasirodys Jake, ir tai man padės pasakyti tai ką privalau. Bet bala nematė... - Žvilgsnis atsitiktinai užsikabino už automobilio salone sėdinčios tamsiaplaukės silueto, kas aiškiai privertė vilkolakio kaktoje atsirasti nerimo raukšlėms. Klausiamas žvilgsnis kaip mat atsirado ant vado veido, kuomet šis netaktiškai pakeitė temą: - Tai štai kuo tu buvai visą tą laiką užsiėmęs? Manęs jau nebe stebina, kad kai užsiuodžia problemos, ten būtinai turi pasirodyti kokia nors vampyriukštė. Iš pradžių Isaac su savo blondine, dabar tu vėl su šita. - Numanydamas kad dabar pat gali gauti mažiausiai vieną niuksą į snukelį, akimirksniu susigrąžino savo pasimetimą išduodančią išraišką. Ir kuomet žengė žingsnį atgal, visiškai ne savo balsu, keistu, dalinai perpintu panikos, tarė: - Jules. - Neigiamai supurtydamas galvą, pribaigė savo žinios pranešimą: - Jules negyva. Jos nebėra. Supranti? Kažkoks šūdžius pasirūpino kad ji mirtu. Aš užjaučiu. Mason'ai klausyk, man. Tikrai labai gaila.

ATIDUODAMA #18
bruklino gyventojas

Pranešimų skaičius : 47
Įstojau : 2012-09-28

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Katherine Pierce on Tr. 06 10, 2015 1:46 pm

*Per visus tuos metus, kuriuos nugyveno ilgametė vampyrė, laikas tapo nebe skaičiuojamu. Kiekviena diena atnešdavo vis kitokius išgyvenimus, nepriklausomai nuo to, ar šie buvo geri ar blogi. Esmė buvo viena, moteris niekuomet nepaskęsdavo laiko tėkmėje, ir laikas niekuomet neatrodydavo prailgintu. Tačiau šiandienos įvykiai, buvo pastebimai pakeitę pagrindinio plano kelią, ir tai, kad ir kaip ji bandė nuslėpti, davė šiokios tokios įtakos jos būsenai. Nelauktas vampyrų pasirodymas, sukėlė nemažai klausimų, kuriuos ji manė sulauksianti ne už ilgo. Blogiausia, kad tamsiaplaukė garbanė net nenumanė kaip viską būtu geriausia paaiškinti. Kas jei pagaliau paaiškėtu tiesa apie tai, kad asmenys buvo atvykę vampyrų "karaliaus" paliepimu? Nepaisant to, kad net pats Niklaus Mikaelson turėjo kuo puikiausiai numanyti tiesą, Mason Lockwood nėra taip lengvai palaužiamas, kad šiam reikėtu trečiarūšių vampyrų pagalbos. Transporto priemonė pagaliau baigė burgzti, variklis buvo užgesintas, ir tai privertė Katherine Pierce-Lockwood liežuviu perbraukti per pastebimai išsausėjusias lūpas.* - Man viskas gerai, tiesiog nepatinka tai kas vyksta dabar. - *Trumpam pasukdama savo tamsias, karamelinės spalvos akis į teisėto vyro pusę, kaip tik tuo metu, kai šis pirštais suėmė savo pusės saugos diržus. Kažkodėl, tam tikru laikotarpiu tai sukėlė menką šypsnį moters veide. Žmogiškieji įpročiai, kuriais vyras dar vadovavosi, nesąmoningai vertė jį elgtis saugiai, neskaitant to kad šis jau nebe pirmus metus buvo nemirtinga persona. Visgi, žvilgsnis savaime nusileido žemyn. Ir su lyg ta akimirka, kuomet jis palinko prie jos, besitraukdamas buvo sučiuptas už striukės atlapo. Žvilgsnis vėl susidūrė su Lockwood'o veidu, kuomet tamsiaplaukė vampyrė vėl prasitarė* - Beveik visą savo gyvenimą, buvau bent keliais žingsniais nutolusi nuo kitų, ir tai kad nutinka kažkas, kas priverčia mane nustebti, yra nevisai tai, kas man priimtina. - *Duodama lengvą užuominą į tai, kad ji tariamai nieko nenumano apie tai, kodėl prieš tai vykęs incidentas pritraukė vampyrus stoti į hibrido pusę. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jis kovodamas su savo paties prigimtimi, ir tuo kuo buvo paverstas taip karštligiškai "šaukė" kad niekina krauju mintančius padarus. Giliai įtraukdama oro, moteris pagaliau paleido vyro striukės atlapą, už kurio prieš tai taip tvirtai laikėsi, bei savaime nusuko akis. Ji taip stengėsi bent kuriam laikui nutolinti visus įtarimus nuo savęs... Galu gale, jos asmeniškai dar laukė netrumpas kelias, svarstant visas tikimybes, visus variantus, kaip apsisukti neįvykdant savo duoto pažado originaliam vampyrui. Nes, nepaisant visko, pratinti Mason'ą prie originaliojo kraujo ji ryžosi tik tam, kad jį pasiimti sau, o ne perleisti monstrui. Ar tuo labiau tokiu paversti. Užsidarančių durelių garsas buvo palydėtas minimalaus, ir galima sakyti ne visiškai informatyvaus monologo, kurį buvo paruošęs vilkolakis, į susitikimą su kuriuo vyko alfa hibridas.*
*Konkretus komentaras, liečiantis šviesiaplaukės mirtį, kažkuriam laikui privertė vampyrę susimerkti. "Žmogiškumas, yra silpniausia kiekvieno vampyro vieta." - šiuos žodžius tamsiaplaukė vampyrė visuomet tvirtino tiek sau, tiek tiems, kam tai buvo aktualu. Ir neskaitant to, kad moteris iš savo gyvenimo visiškai buvo pašalinusi visas, prieš tai minėtas emocijas, kurios buvo lydimos ilgalaike jos ir Mason'o gyvenimo istorija... ...kažkoks keistas jausmas, užpildė jos kūną, kuomet buvo pasakyta kad tam tikra persona, kuri visgi figuravo garbanės gyvenime, neteko gyvybės. Dar blogiau, ji aiškiai nutuokė tai, kiek daug Jules buvo reikšminga jos teisėtam vyrui. Protingiausia būtu buvę likti transporto priemonės salono viduje, tačiau kažkokie vidiniai motyvai privertė ją išlipti laukan. Nestiprus vėjalis savaime nustūmė jos plaukus nuo pečių, leidamas šiems sukristi ant nugaros. Keli žingsniai aplink transporto priemonę, ir ji jau buvo greta Lockwood'o. Kairės rankos pirštai gana greitai susipynė su vyro dešiniosios, ir tuomet ji nukreipdama akis į Bowman'ą, visgi tarė savo pirmuosius žodžius, skirtus būtent šiam asmeniui*
- Kur ji yra dabar, ir kas būtent yra tas asmuo, kuris apie visą tai žino daugiausia? Nes, kad ir kaip tai atrodytu banalu, nemanau kad iš tavęs būtu galima sužinoti reikšmingos informacijos. Nežinau kaip vilkų tarpe, tačiau iš savo patirties žinau... Tai, nebus pamiršta.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2627
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Mason Lockwood on Antr. 08 25, 2015 3:12 pm

Butu sunku zodziais nusakyti kaip zinia apie Jules mirti paveiks Masona kadangi nei vienas is cia susirinkusiu gerai nezinojo koks stiprus buvo juodu siejs rysys. Hibrido ir vilkolakes draugyste buvo neeiline. Jiedu ne karta buvo istrauke vienas kito sedimaja is tikrai kebliu situaciju. Masonas jai buvo skolingas savo givybe. Jules buvo ta, kuri niekada nesileido jo nustumiama salin, net ir juodziausiais jo gyvenimo etapais, kuomet jis stengesi atsiriboti nuo visu kam jis bent siek tiek rupejo, net ir tuomet kai saltakraujiskai atsisakydavo jam siulomos pagalbos ir priesais nosi uztrenkdavo duris, net ir tuomet ji nesiliove juo tikejusi. Ji buvo jo geriausia drauge. Lockwoodas mylejo velione kaip savo seseri ir tiesa pasakius ji jam buvo visapusiskai artimesne nei jo tikrasis kraujo giminaitis.
Siuo metu kai alfa hibridas ir vel, dar pats to gerai nesuprasdamas, buvo isiveles i labai rimta beda, Jules butu buvusi vienintele, kuri greiciausiai suvokusi kas vyksta bandytu priversti Masona atsipeiketi, padejusi istrukti is Klauso jam paspestu spastu. Galbut todel jos ir buvo atsikratyta?
Pasitiktas kandzia pastaba lietusia jo teiseta zmona, hibridas kreivai syptelejo. -Tavim detas, pasilaikyciau komentarus sau,-saltas ir itin grieztas vaikino balsas leido suprasti, jog jis neketina leisti kam nors jos izeidineti ar apskritai - taikstytis su kieno nors nuomone judvieju santykiu klausimu. Toliau seke Ethan zodziai priverte visus susirinkusius nusciuti. Aplink isivyravusi tyla kone spenge ausyse nors tai truko vos akimirka. Tik pajutes Katherine suemant jo delna jis siek tiek atkuto. Stipriai sukastas zandikaulis buvo vienintelis zenklas, kad ka tik isgirsta zinia bent kiek ji paveike. Jo gerkle issdziuvo, o akys tapo sunkiai iskaitomos. Suraukes antakius jis kelis kart neigiamai papurte galva. -Ka pasakei?-zinia apie geriausios drauges netekti jo smegenyse iplieske neapsakomo inirsio banga, kuri atsispindejo pakitusioje jo akiu spalvoje. -Kur ji?! Noriu ja pamatyti!

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1060
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by ATIDUODAMA #18 on Sk. 08 30, 2015 3:31 am

Nepriklausomai nuo to kad dabar buvo mažiausiai tinkamas laikas, susilaikyti nuo natūralios reakcijos buvo beveik neįmanoma. Matyti, ir žinoma žinoti tai, kad alfa vėl buvo užsiėmęs savo vampyre, kuomet viskas aplinkui ėmė trupėti kaip pasenęs sausainis, buvo nemalonu. Vilkam pastarasis mėnuo ar daugiau buvo ypatingai sunkus. Atsižvelgiant į tai kad prieš tai tvirtas būrys skilo į kelias dalis. Isaac nusprendė pasitraukti, bei tapti "vienišu" omega vilku, keli pasitraukė paskui Cora Armstrong, o likę dar naiviai manė kad galima šią "košę" sulipinti į vieną masę. Jules, viena iš seniausių ir labiau patyrusių vilkių buvo negailestingai nužudyta ir tai akivaizdžiai pranašavo kad viskas tėra pradžia. Neigiamai supurtydamas galvą, beta vilkolakis leido aiškiai suvokti tai, kad liko labai nepatenkintas kuomet Mason'as aiškiai davė suprasti kas šiuo metu yra jam prioritetas. Iškelta ranka lėtai nuslydo per veidą, kurio mina buvo aiškiai pasimetusi. Nereikia daug proto, kad suprasti kad surasti tinkamus žodžius buvo labai sunku, ypatingai pranešant panašaus plauko žinia. Kvėpavimas nebuvo ritmingas, ir matėsi kad šiam vilkui taip pat yra sunku pripažinti tiesą, kad vienas iš būrio krito. Primerkti akių vokai, bei pastoviai "lakstantis" žvilgsnis, buvo pradžia to, kas buvo kalbama:
- Ji ligoninės morge, tačiau turi manęs paklausyti. Jules ketino susitikti su vietine medžiotoja. Allison, Džeiko Allison. Aš bandžiau ją prašnekinti, sužinoti kas velniai griebtu ten atsitiko, tačiau jinai... - Nebaigdamas savo kalbos, beta vilkolakis neigiamai supurtė galvą, leisdamas suprasti kad mergina arba nesugeba pasakyti tiesos, arba paprasčiausiai to nenori. Trumpa tylos pertrauka, bei vilkolakiui tekus atkreipti dėmesį į Katherine Pierce-Lockwood žodžius, iššaukė nelabai draugiško tono komentarą: - Žinoma kad tai nebus pamiršta, tačiau ne vienam iš mūsų tikrai nereikia vampyrų pagalbos. Per tokias kaip tu, tik ir kyla problemos. Nori tu to ar ne. Mes patys sugebėsime išsiaiškinti kas ir kaip. Ir asmuo, kuris tai padarė Jules, jis negyvens. Ir man nusi*ikti ant kodeksų ir taisyklių.
Žvilgsnis vėl susitiko su alfa vadu, kuomet sunkiai vietoje nustovintis vilkolakis, kuriam laikui sučiaupė lupas. Liko pasakyti tik tai, kas ir taip buvo akivaizdu, tačiau rėkte rėkė apie patikslinimą. Todėl Bowman'as galiausiai nusprendė pasakyti: - Akonitas, jėgas atimantis augalas iš bet kurio iš vilkolakių. Patalpa, kurioje ji buvo įkalinta, buvo prigrūsta šio augalo, Mason'ai. Asmuo, kuris tai padarė, buvo tikras tuo, kad Jules neturi ne menkiausios vilties išgyventi. - Neigiamai supurtęs galvą, jis tęsė: - Juk mes to nepaliksim? Juk ten Jules. Mūsų Jules.

ATIDUODAMA #18
bruklino gyventojas

Pranešimų skaičius : 47
Įstojau : 2012-09-28

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: MIŠKO BUNKERIAI:

Rašyti by Sponsored content Today at 12:39 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 77 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6, 7

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume