LĖKTUVAS X:

Akivaizdžiai kovodamas su savo vidaus demonais, nežinodamas kaip reikėtu pasielgti teisingai, ar atimti gyvybę žmogui, kuris sugebėjo žengti prieš savo paties kraują, ar visgi padaryti taip kaip niekas iki šiol nebuvo daręs - "atleisti". Nenorėdamas elgtis per daug impulsyviai, leidžia sau trumpam dingti iš miesto, kuris kartais labiau primena pragarą, nei vietą, kur žmonės gali kurti savo likimą, kurti šeimą, gyventi taip, kaip atrodo yra teisingiausia. Kuomet žengia į lėktuvo vidų, pirmiausia nužvelgia viską aplinkui, ir suradęs savo vietą, neskubant ją užsiima. Žinodamas kad iki pakilimo liko geros dešimt minučių, pasilenkęs savo alkūnes atremia į kelius, o į delnus "įsmeigia" galvą. Nežinodamas kaip nuvyti nemalonias mintis, kurios verčia jį išlipti iš transporto priemonės, pasigauti vieną iš savo kolekcijos peilių bei suvaryti jo ašmenys Dekkeriui į pagurklį. Delnais perbraukęs sau per veidą, atlošia nugarą, įsistebėdamas į priekyje matomą ekraną, kuris tuo metu rodo kažkokį juodai baltą kiną. Liežuviu perbraukęs sau per lupas, labai sunkiai atsikvepia: - Nesuprantu kodėl mano šeima yra tokia išsigimusi... - Netikėtai pats sau tai ištaręs balsų, apsidaro, ar niekas to negirdėjo. Ir vos tik nusuka veidą į langą, stipriai susiaurina akių vokus, panirdamas į apmąstymus.

(Aš nebe atsimenu priežasties, dėl kurios kadaise čia rašiau, todėl pamirškime kad pranešimas buvo būtent tokio pobūdžio). Kaip įprastas žmogus, sunkiai suvaldydamas savo emocijas, kurios liejasi ir keičiasi maždaug kas kelias sekundes, išgirdęs moters balsą, iš karto nukreipia savo žvilgsnį į Katherine pusę. Tuomet žvilgtelėdamas į riešutus, pralėmena: - Atrodo kad turi savybę atimti iš manęs visas blogas mintis, bent kuriam laikui. - Prunkštelėdamas, nukreipia žvilgsnį į priekį, kuomet gana greitai vėl prakalba: - Mūsų pasirodymas Niujorke yra būtinas, nesvarbu noriu aš to ar ne. Po to kai žuvo Šenonas, o Serena su mergaite dingo be žinios, man nieko kito nelieka kaip vėl paimti valdžia į savo rankas. O tu, man būsi taip pat reikalinga ten, Katerina.

Vis dar jausdamas akivaizdų nerimą dėl to, kad pats iki šiol nėra iki galo savęs įtikinęs tuo, kad poelgis sugrįžti čia yra teisingas. Klausydamas merginos kalbos, ištempia savas lupas į pastebimą šypseną dėl to, kad ji labai stengiasi įtikinti juos abu tuo, kad viskas bus puiku. Kuomet pasuka savo veidą į merginos pusę, pasilenkia, bei savomis lūpomis paliečia jos. Sutvirtinęs bučinį, prieš atsitraukiant, dar pirštu bakstelėja per jos nosies galiuką. Tuomet įsitaisęs savo vietoje, pakankamai garsiai atsidūsta:
- Savana manau apsidžiaugs dėl to, kas nutiko. Juk ji ir pati padėjo rasti žmogų, kuris prižiūrėjo Milą, kuomet ši laukėsi mano dukters. O štai mano sūnus, jis yra labiau nusiteikęs kad mes esame ant tiek susišikę kad nenusipelnėm ramybės, apie kurią tiek svajojome. Bet galu gale, karas jau pasibaigė, neliko nieko, kas maišytu mums statytis savo "popierinius" namus su baltomis tvoromis. - Neatsisukdamas į merginą, priduria: - Tad nesistebėk, jei būtent Benui tu nepatiksi. Jam nepatinka niekas. - Gužtelėdamas pečiais sumerkia savas akis.