CENTRINIS PARKAS:

Puslapis 22 Previous  1, 2

Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Pir. 08 25, 2014 4:47 pm

*Vis dar keistai nepatikliu žvilgsniu stebėdama neaišku iš kur išdygusi vaikiną, sukreivina antakius. Mat tokią reakciją iššaukė jo pirmasis komentaras. Atremdama abu delnus sau klubų, vos vos pasuka galvą į šoną* - O tau niekas nesakė, kad kaip antgamtinė būtybė esi neįtikėtinai lėtas ir nepaisant to fiziškai ypatingai prastai pasiruošęs? - *Kadangi jo komentaras apie sukręšusi senolį, jos skaisčiame veide iššaukė šypseną, neigiamai supurto galvą. Išties, dabar buvo neįprasta matyti vaikiną būtent tokį, mat per praeitus kartus, jis atrodė visai kitaip. Piktas, nenusakomai greitas, kitaip sakant, jame neatsispindėjo žmonėms būdingos savybės, o dabar buvo visiškai kitaip. Atrodo, kad būtent šią akimirką ji jame įžvelgė būtent žmogų. Neskubėdama ką nors pasakyti, mergina vis bandė suprasti link kur jis suka, kol galiausiai tokie išsireiškimai kaip “atrodau kur kas vyresnis už savo biologinę motiną” ir “sukaustytas grandinėmis” privertė ją išsimušti iš vėžių. Suraukusi antakius ir nelaukdama kol jis pilnai užbaigs savo kalbą, pertraukia* - Palauk, ta šviesiaplaukė, kuri buvo kartu su Klausu yra tavo motina? Kiek jums visiems metų? Ir dar, grandinės? Jie laiko tave sukaustę grandinėmis? Iš kokio beprotnamio tu pabėgai? - *Net pati nepastebėdama kokią saują klausimų pabėrė, tačiau nesugebėdama įsivaizduoti kaip apskritai yra įmanoma taip elgtis ar tuo labiau gyventi, ranka perbraukia per ilgus, naturaliai raudonus plaukus, taip juos “sušukuodama” atgal. Kuomet tenka išgirsti ir finalinį prašymą, suraukusi antakius gražina akis į Džeksono pusę* - Ir tu tikiesi, tuo labiau, kad pats prisipažįsti, jog esi nesuvaldomas, kad įsileisiu tave į savo namus, rizikuodama, kad kokį kartą, pajutęs silpnumo akimirką nuspręsi nurauti man galvą, nes netyčia pasipainiojau tau po kojomis? O ne, m.m. - *Atrodo tvirtai laikydamasi savo nuomonės, kilsteli smakrą, kol galiausiai sumerkusi akis, nuleidžia galvą. Priešais esantis asmuo, nors ir darė bauginančius dalykus, tačiau nei karto nebuvo nei jos nuskriaudęs, net atvirkščiai, traukė ją iš bėdos net tuomet, kai neturėjo tam jokio pagrindo. Plius, ji nors ir sunkiai tai pripažino, gyliai širdyje puikiai žinojo, kad jis nieko blogo nesugebės jai padaryti.* - Gyvenu viešbūtyje, dešimt minučių kelio nuo šio parko. Jeigu pažadi, kad apartamentuose man neteks užtikti kokio lavono, kuomet išalkęs sugalvosi parsitemti auką namo, tada gerai. Tu gali likti.
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Lorrella on Antr. 08 26, 2014 3:21 pm

- Prieš tai kai sugalvosi mane apibūdinti dar blogiau, turiu pasakyti kad esu visiškai atsisakęs maitintis, taip kaip šaukia gamta. Tuo labiau likti žmogiškame kūne yra labai sunku, kai iki galo nežinai kaip ir kas veikia. - Šiek tiek sujudindamas savus antakius, laimei sugebėjo pastebėti kad šaligatvis yra pakankamai arti, todėl nedelsdamas daugiau laiko, žengė kelis žingsnius prie merginos, kurią praeidamas, galiausiai įsitaisė ant bardiuro. Pakeldamas akis ir kaip tik tuo metu įsistebėdamas į raudonplaukės veidą, savame pasistengė ištempti labai dviprasmišką šypseną: - Tu dar daug nežinai apie mano šeimą, todėl verčiau neklausk to, į ką atsakymą žinoti tikrai nenorėtum. Bet tu teisi, Caroline ir Niklaus yra mano tėvai, kad ir kaip keistai tai skambėtu ir atrodytu. Bet, tokia tiesa. - Gūžtelėdamas pečiais, ir merginai kaip tik tuo metu pradėjus kalbėti apie tai, kad ji nelabai norėtu kad jis sumestu savo daiktus jos namuose, specialiai veidmainiaudamas pasistengė nutaisyti kaip galimą nekaltesnę išraišką. Netgi greitai klapsėdamas akimis, kol galiausiai sulaukęs teigiamo atsakymo, greitai pakildamas ant kojų, iš kart pasigavo abi merginos rankas, kurias suglaudė tarp savo delnų: - Prisiekiu, lavonų tavo namuose nebus, ir negana to, pažadu kad netampysiu ten ne vieno asmens. O atsilygindamas už paslaugą, šiandien vakare nusivesiu tave į... - Paleisdamas jos rankas, bei netrūkus po to spragtelėdamas pirštais pratęsia: - ...pasimatymą. Tokį, į kuriuos vaikšto žmonės, norėdami susipažinti, ko nors išgerti ir galiausiai sugulti. Tik, kaip ir sakiau pas mūsų to nebus, aš nepriekabus. - Teigiamai papurtydamas galvą, šiek tiek atsitraukė nuo jos, tokiu būdu suteikdamas daugiau asmeninės erdvės, kuomet suburbėjo sau po nosimi:
- Dažniausiai. Tai kaip dabar bus, man palaukti kol tu baigsi ryto rutiną, ar, nekankinsi manęs daugiau ir parodysi kur gyveni dabar?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
hush little baby don't say a word. Mamas gonna kill for you the whole damn world.

avatar
Lorrella

I promised you some entertainment, right, boys?



Pranešimų skaičius : 1386
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : New York City
Meilė : I have multiple personalities and none of them likes monogamous relationships.
Draugai : I don't have friends but I'm going to be just fine. I came from a strong line of LUNATICS.
Rūšis : The chains on my mood swing just snapped. Run. Vampire/Fae hybrid (254)
Klanas : ƧΣBΛƧƬIΛП
Darbo paskirtis : Maybe she's crazy, maybe she needs carbs.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Tr. 08 27, 2014 6:16 am

*Nebūdama iš tų asmenų tarpo, kurie viską idealiai žino apie antgamtines būtybes,  buvo susipažinusi tik su minimalia informacija, kurią jai buvo suteikusi geriausia draugė, kol dar gyveno mieste. Per daug nepakisdama iš stovėsenos, suraukia antakius* - Nežinau kas tiksliai  esi per padaras, bet mačiau, kad maitiniesi žmonių krauju. Nesu per daug apsišvietusi apie vampyrus, hibridus ir panašiai, bet jei jūsų organizmas negauna kraujo, jūs nesudžiūnat? Nes jeigu ką, mumijos namie rasti taip pat nenorėčiau. - *Nusekdama vaikiną žvilgsniu, pasisuka taip, kad galėtų patogiau jį matyti* - O ir klausant tavęs galima susidaryti nuomonę, kad dažniau laiko praleidi būdamas kitame pavidale nei žmogaus. Teisingai supratau? - *Sunkiai suvirškindama informacija apie tai, kad vaikas amžiumi atrodo tolygiai savo biologiniams tėvams, neigiamai supurto galvą. Kadangi pati mergina visada parodydavo tai ką jaučia ar kaip jaučiasi vietoje to, kad slapstytusi po taip vadinamomis “kaukėmis”, visiškai neslėpė to, kad tokia naujiena ją trigdė. Visgi visą gyvenimą būdama žmogumi, ji buvo įpratusi prie tradicinių šeimų, kur tėvai atrodo kaip tėvai, o vaikas kaip vaikas* - Nepyk už klausimą, beti jeigu jie yra tavo tėvai, tuomet kiek tau metų? Nes prisiekiu, į vaiką tu nepanašus, o jie atrodo per daug jauni, kad turėtų taip atrodantį sūnų. - *Nebenorėdama gilintis į tai, kad vaikinas esantis priešais buvo kaustamas grandinėmis, nes ji niekada nesupras tokių žiauraus auklėjimo savybių, padoriai nutyli savo nuomonę. Tačiau nepraleisdama pro akis Džeksono pasimaivymus, nudelbia žvilgsnį į jo rankas, kuomet jis nusprendžia suimti jos delnus* - Kitaip sakant, atsidėkodamas nori prie vyno taurės, ar alaus bokalo labiau mane pažinti? - *Dabar jau akis pakeldama į vaikino veidą, sujudina antakius, kol leidusi veide įsižiebti šypsenai, linkteli* Tebunie, aš tokį tavo padėkos gestą priimsiu. - *Lengvu rankos mostu nurodydama kelią tiesiai vedantį link jos viešbučio, pirmoji pradeda žingsniuoti pirmyn. Nenuleisdama akių, nuo įsimintinais veido bruožais pasižyminčio vaikino, perklausia* - Juk supranti, kad tavo pabėgimas iš namų neliks nepastebėtas. Laiko klausimas, kol tėvai tave suras. Kas tada bus?
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Lorrella on Tr. 08 27, 2014 7:08 am

Merginos žodžiuose apie jo rūšį buvo šiek tiek tiesos, dalis vampyriškų genų, kurie buvo perduoti šiam nuo abiejų tėvų, vertė jį trokšti maitintis žmonių gyvybę išlaikančiais skysčiais. Tačiau ta dalis, kuri priklausė vilkiškam būdui, mintis apie pasimaitinimą žmonėmis, vertė jį jausti šleikštulį. Ir negalima sakyti kad jis nebuvo paslydęs ir ramiai praėjęs pro skaniai atrodančius asmenys. Bet, Džeksonas buvo iš tų žmonių, kurie mėgdavo save stumti į valios išbandymus, kas šiuo metu ir vyko su jo kūnu, kuris buvo fiziškai silpnas, tačiau tik tokiame pavidale. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, ganėtinai griežtai iškošė: - Patikėk manimi, žinočiau kas esu per padaras, pasakyčiau. Bet, tas laikas kurį praleidžiu ne ant dviejų kojų, man yra kur kas lengvesnis, nei tai ką matai dabar. Čia greičiau prakeiksmas būti žmogumi, nei atvirkščiai. - Veide leidęs pasirodyti kampinei šypsenai, nenorėdamas atsilikti nuo merginos, pakankamai ramiai ėmė eiti prie pat. Klausimas apie metus buvo ne keistas, tačiau atsakymas kaip niekad komplikuotas. Tai galėjo iššaukti labai skirtingas merginos reakcijas, o jis mažiausiai norėjo kad tai ją atitrauktu toliau. Gūžtelėdamas savais pečiais, bei tuo pačiu metu nukreipdamas dėmesį į merginos pusę, perklausia: - Sugebėsi neišprotėti, kai išgirsi tiesą? - Neigiamai supurtydamas galvą, ir įsistebėdamas į priekį, krenkštelėdamas, pasisako: - Gimiau rugpjūčio septynioliktą. - Po trumpos pauzės, kurios metu, liežuviu perbraukė sau per lupas, kiek tyliau, ir su jaučiamu pašaipumu, pratęsė: - Du tūkstančiai tryliktais. Vadinasi man šiek tiek daugiau nei metai. - Sujudindamas antakius, ir ilgai netemptamas tylos, pasisako toliau: - Techniškai, žmonių laiku man tik metai. Bet, fiziologiškai kaip matai, atrodau vyresnis. - Blanki šypsena vėl papuošė jo miną, kuomet kalba palietė pasimatymą, su kuriuo mergina sutiko: - Panašiai. Turiu omeny, negaliu paaiškinti kodėl, bet po pirmo karto kai tave pamačiau, atsirado didelis noras tave pažinti, apsaugoti nuo bet kokio padaro, kuris užsigeistu tau padaryti piktą. Ir tik nebandyk tuo piktnaudžiauti, nes kaip ir sakiau. Nežinau iš kur tokie pojūčiai ir kiek ilgai jie dar bus. - Nenorėdamas savęs statyti į nepatogią padėtį, jis pasistengė labiau nukreipti dėmesį į vakaro planus, nei į tai, kas buvo kalbama prieš tai: - Šaunu. Tik turėsi mane nukreipti tinkama puse, kur norėsi šį vakarą praleisti. Nors aš ir turčius iš prigimties, neturiu ne menkiausio supratimo kur kas randasi šiame mieste. Ypatingai todėl, kad artimiausias kontaktas su alkoholiu visad būdavo nepažįstamų žmonių vakarėliuose, į kuriuos nebuvau kviečiamas, bet ir nepraleisdavau. - Mintys apie tėvus, aišku neramino jo. Ankščiau ar vėliau vienas iš jų pastebės kad jis dingo, bet dabar tai buvo ant tiek nesvarbu, kad jis to nesureikšmino. Galimybė būti laisvam, nepriklausomam nuo kankinimų kuriuos jam suteikdavo Niklaus, buvo geriausia, kas nutiko Džeksono gyvenime. Ir jis neketino keisti tokios situacijos: - Baiminiesi kad jie įsibraus į tavo namus, ir apkaltins tuo, kad išvedei jų vaiką iš doros kelio? - Prunkštelėdamas, te pasako: - Nesirūpink, būsiu pas tavęs neilgai, paskui išmausiu kur akys veda. Ir tam laikui kai jie susigriebs, manęs ne kvapo nebeliks šiame mieste. Jie, tuokiasi. Todėl, patikėk manimi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
hush little baby don't say a word. Mamas gonna kill for you the whole damn world.

avatar
Lorrella

I promised you some entertainment, right, boys?



Pranešimų skaičius : 1386
Įstojau : 2013-08-05
Miestas : New York City
Meilė : I have multiple personalities and none of them likes monogamous relationships.
Draugai : I don't have friends but I'm going to be just fine. I came from a strong line of LUNATICS.
Rūšis : The chains on my mood swing just snapped. Run. Vampire/Fae hybrid (254)
Klanas : ƧΣBΛƧƬIΛП
Darbo paskirtis : Maybe she's crazy, maybe she needs carbs.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Tr. 08 27, 2014 8:36 am

- Jei buvimą žmogaus pavidale laikai prakeiksmu, kodėl netampi tuo, kuo būti tau lengviau? Kodėl kankini save?  Juk ir iš namų pabėgai tam, kad jaustum laisvę, kitaip sakant jaustumeisi gerai. Tačiau nepaisant to, pats save kankini. - *Atvirkščiai nei dauguma ją supančiu asmenų, Lydia turėjo tik ribotą laiką gyventi, todėl stengėsi jį išnaudoti taip, kad kiekviena akimirka jai būtų nepamirštama, kad pati mergina jaustusi esanti laiminga ir savęs nevaržytų. Klausimas nuskambėjęs iš vaikino lūpų, pasirodė šmaikštus, tai išdavė raudonplaukės veide atsiradusi šypsena. Žvelgdama tiesiai, atsako* - Atsižvelgiant į tai, kad dar neišprotėjau nuo to, ką man teko matyti ir patirti, manau tiesa apie tavo amžių manęs nebaugins. Tad, rėžk drąsiai. - *Tą akimirką, kuomet yra supažindinama su norėta išgirsti informaciją, matomai jos antokiai “pašoko” aukščiau nei jiems įprasta būti. Tačiau nepriėmusi to rimtai, leidžia tai suprasti lengvu kikenimu, kurį iššaukė vaikino žodžiai* - Na taip, vadinasi esi vienerių metų berniukas, kuris neseniai išmoko vaikščioti ant dviejų kojų?  Tu šmaikštus, Džeksonai. Juk kalbi nerimtai? - *Pagaliau akis pakreipdama į šoną, kad matytų šalia einantį vaikiną, įsiklauso į tai, kas jo lūpomis yra sakoma toliau. Pasijausdama keistokai dėl tokių žodžių, nuleidžia žvilgnį į kelią išklotą asfaltu. Pirmas ir antras kartai, kuomet jai teko susidurti su jauniausiuoju Mikaelson šeimos atstovu buvo ne tokie, kurių norėtų bet kuri mergina susipažindama su akivaizdžiai akį traukiančiu vaikinu. Tačiau keista buvo ir tai, kad kartu su tuo metiniu baimės jausmu, kuris dabar jau yra išgaravęs, buvo ir kažkas tokio, ką pačiai merginai buvo sunku paaiškinti. Ji norėjo jį sutikti dar kartą, neretai jį prisimindavo. Tai lyg ir buvo sunkiai paaiškinamas ryšys. Visgi nenorėdama tuo dabar pasidalinti, šyptelėjusi, specialiai nestipriai alkūne pastumia Džeksoną į šoną* - Vadinasi turėti tave šalia savęs man yra labai naudinga. Galiu jaustis saugi, nes žinosiu, kad joks neaiškus tipas man nesugalvos padaryti nieko blogo. - *Šyptelėjusi, nukreipia akis tiesiai, kur jau buvo galima matyti viešbūtį. Nieko neatsakydama į tai, kad vaikinas nepatingėjo paminėti, kad yra turtingas, mat jos niekada nežavėjo vyrai, kurie giriasi savo pinigais, tuo labiau, kad ir pačiai Lydiai turtų netrūko, trumpai atsako į sekančius žodžius* - Tik labai prašau, nepasakok man kuo baigdavosi tokie tavo apsilankymai vakarėliuose, nes įtariu, kad aukų būdavo ne viena ir net ne dvi. - *Padarydama trumpą nekalbėjimo pauzę, bei taip leisdama atsakyti Mikaelsonui,  trumpam mintimis nukeliauja į šio vakaro planus. Tačiau klausydamasi kas buvo sakoma, neigiamai supurto galvą* - Omeny turėjau ne tik tai. Juk pasitraukei iš ten ne be priežasties, jei jie tave suras, faktas, kad norės, jog grįžtum. Manai ilgai sugebėsi nuo jų slapstytis?
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Kol Mikaelson on Pir. 02 23, 2015 11:27 am

Vėlyvas vakaras, kuomet virš galvos pakibo nepilnas mėnulis, ši vieta įgavo "mirtiną" tylą. Ir tik aukštakulnių susidūrimo su asfaltu garsas užpildė aplinką, kuri buvo paskendusi ramiuose naktinės gamtos garsuose. Švelnus vėjas, maloniai gaivino tamsiaplaukės odą, šiek tiek sušiaušdamas natūralias garbanas. Baimės jausmo nebuvo, nepriklausomai net nuo to, kad mergina ketino susitikti su asmeniu, apie kurį šiandiena išgirdo ne pačius maloniausius dalykus. Nesvarbu buvo net tai, kad bet kuriuo metu čia galėjo pasirodyti vienas ar kitas vampyras, o ji akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi lygiai kovai. Mėnulis, kuris nebuvo pilnas, šiuo metu buvo priešas Briannai. Ji nekontroliavo pilno virsmo, kad ir kaip puikiai buvo pasiruošusi fiziškai. Nieko nuostabaus, vietoje to kad tobulinti savo vilkiškus sugebėjimus, kaip tai darė jos sesuo, Steele verčiau pasirinkdavo alinančias treniruotes salėje. Sustodama priešais ežerą, ji vos pastebimai susiaurino savo tamsių akių vokus. Tankios blakstienos kaip mat tapo išraiškingesnėmis, kuomet ji įtraukė oro į savuosius plaučius. Keistos mintys vis dar nedavė ramybės. Galu gale, prieš pasirodydama čia, ji net neplanavo niekam apie tai pasakyti. O kas, jei Richard'as iš tikro yra monstras, ir niekas nežino apie šios buvimo vietą? Kas jei viskas pasibaigs taip pat, kaip neseniai pražudytai vilkei, kuri priklausė Mason'o būriui, bei šeimai? Galybė klausimų, į kuriuos nebuvo įmanoma surasti tinkamo atsakymo. O gal jis buvo visai prieš akis, tačiau mergina kategoriškai stengėsi jį nuvyti kaip galima toliau? Nes nereikia pamiršti to, kad vilkolakio prakeiksmą ji įgavo dar tuomet, kai buvo vaiku. Ir Armstrong'as buvo tas asmuo, kuris pastatė ją ir jos seserį ant kojų, parodydamas kad pasaulis po šios "dovanos" tapo perspektyvesnis. Tai kodėl ji šiuo metu taip stipriai abejojo šiuo asmeniu (jei kad nori įsikišti, ar iš šalies matyti būsimus įvykius, ir taip sužinoti slepiamą informaciją, drąsiau - aš tiksliai ne prieš)? Sukandusi dantis, ji nuleido akis, sudarydama vaizdą, kad yra susimerkusi. Tokiu būdu, mergina specialiai įsiklausė į tylą, bandydama pirmiausia išgirsti laukiamo asmens žingsnius, o paskui išvysti jo pasirodymą. Tam... Kad būti pasiruošusiai bet kokiai situacijai, kuri laukė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
And we don’t have a thing to lose. No matter what they say or do I don’t want nothing more, Our love is untouchable Even in the line of fire, When everything is on the wire Even up.
avatar
Kol Mikaelson

This horror will grow mild, this darkness light.



Pranešimų skaičius : 1356
Įstojau : 2014-05-20
Meilė : ANDREA ARGENT. She was the only girl, i found courage to say "i love you".
Draugai : I never was a part of always and forever, but i'll kill each and everyone that makes them suffer. MICHAELSON'S.
Rūšis : Original Vampire (1000+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : I don't do stuff for money. I just compel them to give me whatever i want, or tahe it by force. It's simple as that.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #12 on Pir. 02 23, 2015 2:30 pm

Būdamas visu šimtu procentų tikras, kad merginos, iš kurių kadaise atėmė gyvenimą bei sukūrė visiškai kitas asmenybes, nei šioms buvo lemta tapti, sugebės suprasti bet kokį jo veiksmą. Ir nėra ne vieno asmens, ar priežasties, kuri sugebėtu pakeisti tokį nusistatymą. Steele seserys buvo jo nuosavybė, todėl jis jautė teisę daryti su šiomis ką tik užsimano. Nicole, dėl savo principingumo ir įskiepyto keršto troškimo kitiems, buvo lengviau valdoma. Ji ir pati troško iš gyvenimo pasiimti tai, kas geriausia, nepriklausomai nuo to, per kiek galvų teks perlipti. Brianna savo ruožtu buvo labiau nenuspėjama, labiau pastabi ir dėl to labiau rizikinga. Gal todėl, jis niekuomet nesiūlė jai imtis veiksmų tiesiogiai, palikdamas prie detalių planų sudarymo. Todėl, kuomet jis sulaukė netikėto skambučio su reikalavimu pasirodyti čia, įtarimo gyslelė apie save priminė. Klausimas: ar jis sugebėtu atsikratyti vienu iš savų, tam kad išliptu iš vandens sausas? Žinoma. Tikriausiai tai ir yra pagrindinė priežastis to, kad jo paties sūnėnas visuomet sakė, kad iš jo galima sulaukti bet ko. Ir kuomet visi pašaipiai juokėsi, manydami kad Richard'as negeba padaryti nieko. Šis per aplinkui triuškino kiekvieną. O geriausia tai, kad sugebėdavo nepalikti jokių įkalčių. Kuomet jis nusprendė atsikratyti "dešiniosios" Mason'o rankos, Jules McManus, toli gražu ne vienas negalėjo įtarti kad tai jo darbas. Apart tuos, kurie buvo arčiausiai. Ir arčiausiai tuo metu buvo Steele seserys. Sustabdydamas savo automobilį kiek toliau, mažiausiai kvartalą hibridas įveikė pėsčias. Brianna buvo nusisukusi nugara į kelio pusę, bei veidu į vandens, kuomet už jos nugaros atsidūrė asmuo, vilkintis tamsius drabužius. Ir tik menkos detalės, kurios atsispindėjo nuo gatvės apšvietimo, išreiškė šio siluetą:
- Negaliu pasakyti kad man nėra keista, kad pasikvietei mane čia, užuot sutikdama namuose. Negi yra kažkas, ką nori man pasakyti, ko nenori kad girdėtu Nicole? Brie. - Ištempdamas kampinę šypseną, vyriškis atrodė labai atsipalaidavęs. Todėl kuomet sukryžiavo savo rankas, įtraukė oro į savuosius plaučius, lyg būtu norėjęs suteikti jai dar vieną progą pagalvoti apie tai, ką ši ketino jam pasakyti. Šiek tiek susiaurinti akių plyšiai, ir atpalaidoti pečiai sudarė labai dviprasmišką vaizdą. Iš jo buvo galima laukti visko. Kaip ir iš personos priešais.
avatar
ATIDUODAMA #12

Please tell me that we're gonna kill someone tonight.


Pranešimų skaičius : 93
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Kol Mikaelson on Kv. 02 26, 2015 5:12 am

- Rimtai? Nuo šios dienos mes apsimesime kad niekas nevyksta ir toliau bandysime įskiepyti aplinkiniams kad esame geri? - Nesugebėdama susilaikyti, tamsiaplaukė iš karto atsisuko į pasirodžiusios asmens pusę, kuris iš pažiūros visiškai nerodė pasigailėjimo savo veiksmuose, kuriuos atliko visiems už nugaros. Tačiau tas faktorius, kad Briannos akys nebuvo uždūmintos pasakomis, kurias šis sekė nuo pat pradžios, leido jai matyti visą situaciją aiškiai kaip dieną. Būdama baisiausiai pasipyktinusi, nusivylusi ir net iš vidaus graužianti pati save, ji nusprendė kad dabar yra pats tinkamiausias laikas pasakyti viską taip, kaip yra: - Kai paskambinai mums su Nicole, pasakydamas kad vilkai kada ant pražūties ribos, aš tikrai sureagavau. Velniai griebtu, patikėjau tuo kad tavo ketinimai buvo kilnūs. Kad ketinai mūsų rūšiai suteikti tai, kas visuomet buvo trokštama. Laisvę. Nuo mėnulio, ir nuo kraujasiurbių. O kas iš viso to liko? - Kilstelėdama abi savo rankas, mergina pirštais perbraukė per savo ilgus, kaštoninės spalvos plaukus, kuomet savo pačios netikėtumui, žengė žingsnį į priekį, ir pakankamai stipriai stumtelėjo savo kūrėją per krūtinę. Vien išraiška, kuri buvo pastebima jos veide, davė suprasti kad ji nusiteikusi rimtai:
- Pabandyk tai pasakyti Jules! Visada žinojau kad esi suknistas sadistas. Galu gale, kam iš viso kiltu mintis pulti mažametes mergaites, kurias su laiku galima užauginti tokiomis, kokias nori matyti. Bet žudyti savu! Žudyti savus, vien todėl kad jų požiūris skiriasi nuo tavo?! Tu... - Neigiamai supurčiusi galvą, ji vėl ėmė kalbėti tyliau, lyg pati stengdamasi save sutramdyti, nepasakant ką nors netinkamo: - Norėjau tau pasakyti į akis, kad nesužinotum to iš šalies. Nes nesu tokia kaip tu. Man to per daug. Nesivadovauju kodeksais, bet ir neketinu gyventi su svetimu krauju ant savo rankų. - Prunkštelėdama, ji vis dar tyliai pratęsė: - Pasitraukiu... Man gana. Nebežadu būti tavo juodų darbų dangstytoja.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
And we don’t have a thing to lose. No matter what they say or do I don’t want nothing more, Our love is untouchable Even in the line of fire, When everything is on the wire Even up.
avatar
Kol Mikaelson

This horror will grow mild, this darkness light.



Pranešimų skaičius : 1356
Įstojau : 2014-05-20
Meilė : ANDREA ARGENT. She was the only girl, i found courage to say "i love you".
Draugai : I never was a part of always and forever, but i'll kill each and everyone that makes them suffer. MICHAELSON'S.
Rūšis : Original Vampire (1000+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : I don't do stuff for money. I just compel them to give me whatever i want, or tahe it by force. It's simple as that.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by ATIDUODAMA #12 on Kv. 02 26, 2015 10:38 am

Sulaukdamas akivaizdžiai nelaukto postūmio, žengia daugiausia žingsnį atgal. Nuleista galva, bei veide pasirodžiusi šypsena, tik dar kartą patvirtino tai, kad jis ne velnio nesigaili savo veiksmų. Ir netgi priešingai, jais pakankamai stipriai didžiuojasi. O kas gali būti geriau, nei kad priešo triuškinimas iš visų pusių? Planai, kuriuos kursto šis asmuo yra kur kas didesni, nei kad gali įsivaizduoti aplinkiniai. Todėl, nieko nuostabaus kad vienos iš vilkolakių mirtis, viso labo buvo pradinis, vaikiškas žingsnis, kurį jis žengė, link užsibrėžto tikslo. Tamsiaplaukės kaltinimai buvo pagrįsti, ir tiesą pasakius ne kiek nestebino. Todėl, kuomet vyras vėl pakėlė akis į savo pašnekovę, pakankamai ramiai tarė:
- Kaip galima pavadinti tai kas vyksta karu, jei jame nėra aukų? Brianna, nesielk kaip mažas vaikas, iš kurio buvo atimtas saldainis. Tu nuo pat pradžios turėjai žinoti, kad viskas nebus taip nekalta, kaip kad būna filmuose. - Prunkštelėdamas, vyras nusprendė duoti dalinę išpažinti, kuri jo manymu tik labiau kėlė jo reputaciją, kuri ir taip nebuvo nudažyta švelniais atspalviais.
- Nori išgirsti tai tiesiai iš manęs? Taip. Ištaškiau tą kalę į visas puses, nes ji buvo nenaudingas taikinys. Pati supranti, kad kai pasikeis alfa, kuriuo be jokios abejonės būsiu aš, ji liks ištikima savo draugui. O tokie šliužai man nereikalingi. Todėl taip, nužudžiau ją. Ir tuo pačiu metu sukėliau skausmo Lockwood'ui. Galu gale, pamatyti kaip šis pergyveno savo žmonos mirtį man teko. Ir tai te padarė jį stipresniu. Užtat draugės, kuri paaukojo savo gyvenimą dėl jo, mirtis. Manau sukels kur kas efektingesnį šou. Ir Briana... - Ketindamas kalbėti toliau, jis buvo sustabdytas konkretaus konteksto, kur mergina davė suprasti kad pasitraukia. Tai akimirkai sukėlė net šiokį tokį krizenimą. Jos žodžiai nuskambėjo absurdiškai. Todėl tik tuomet kai šis liovėsi kvatotis, su perdėtai rimta intonacija, tarė: - Niekur tu nedingsi meilute. Tu priklausai man, ir visuomet priklausei. Patinka tau tai, ar ne. Negana to, tu užsikiši, nes neketinu turėti saviškių tarpe žiurkės.
avatar
ATIDUODAMA #12

Please tell me that we're gonna kill someone tonight.


Pranešimų skaičius : 93
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Kol Mikaelson on Sk. 05 03, 2015 4:30 am

Nuo pat pirmosios dienos, kuomet Brianna, kartu su savo seserimi buvo paverstos vilkolakėmis, jos buvo ne savo noru praradusios pasirinkimo laisvę. Richard Armstrong, kūrėjas, pasirūpino tuo kad merginos jaustųsi komfortabiliai, jaustųsi taip... ...tarytum visi pasirinkimai būtu atlikti jų pačių. Bet laikas toks reikalas, kad kai kuriems geba užmerkti akis, kitiems atvirkščiai - atmerkti. Kuomet Nicole kuo toliau, tuo labiau idealizavo savo "šeimininką", Brianna buvo linkusi į apmąstymus, kurie galiausiai privedė prie to, kad ji suvokė kad yra tik figūra šachmatų lentoje, kurio žaidimui vadovauja ne kas kitas, kaip galios ištroškęs padaras. Aukos, neišvengiamos aukos visuomet buvo ir visuomet buvo suprantamos. Bet ta akimirka, kuomet mergina išgirdo kad buvo nužudyta "saviškė", visiškai be priežasties, nusprendė kad būtina kuo greičiau ištrūkti iš šio tinklo. Žinoma, ji puikiai suvokė tai kad atsiskirdama taptu omega... Padaru, kuris yra valdomas mėnulio, ir yra visiškai vienas. Kas priveda prie išvados, kad yra lengvas taikinys bet kuriai rūšiai. Bet, tokios sąlygos atrodė buvo kur kas geresnės, nei priklausyti žmogžudžiui, kuris ankščiau ar veliau pašalins ir ją su Nicole. Pasirinkimo nebuvo... Ji nebuvo tikra net dėl to, kad išgyvens dabar. Bet buvo atėjęs laikas daryti kažką kitaip. Ir ji neketino pasiduoti srovei, ji ketino kautis iki paskutinio atodūsio. Kautis su neteisybe, su baisiu ir iš pažiūros nesunaikinamu monstru. Ne veltui prieš atvykstant čia, ji pirmiausia susitiko su tuo, kuriuo pasitikėti visgi gali.Perdėtas pašaipumas, perdėtas pasimėgavimas savimi, kuriuo spinduliavo Richard'as vertė sukilti skrandžiui. Ir ji galiausiai prasitarė:
- Karas be aukų? Yra protingas ir strategiškas. Ką velniai griebtu tų pasiekei tuo, kad sunaikinai tą moterį? Užgavai Lockwood'ą? Jis net nenutuokia kad jo draugė yra mirusi... O kai tai sužinos, manau kad tikrai nekris į pagalvę išlieti skausmą. Jis tave suras, ir kai suras, net aš su didžiausiu pasimėgavimu pasižiūrėsiu tai, ką jis su tavimi padarys. - Šiek tiek pakilusi viršutinė lūpa simbolizavo tai, kad kuo toliau, tuo labiau merginai darosi šlykštu, kalbėtis su priešais esančiu asmeniu. Atstumas buvo menkas. Richard'as visad naudodavosi tuo, kad buvimas šalia kėlė oponentams grėsmę. Ir būtu naivu sakyti, kad šiuo metu Brianna tokios nejautė. Gilus įkvėpimas, ir kalba vėl ėmė lietis toliau: - Jis tave sunaikins, ir prisiekiu. Jam užteks tik vieno žodžio, kad stočiau į jo gretas. Nes ne taip kaip tu, jis yra vadas. Tikras vadas, kuris dėl savo vilkų padarytu viską. O tu, tegali naikinti tuos, kurie tau nepritaria. Net jei taptum alfa, tai būtu trumpalaikis reiškinys. Turi priešų daugiau nei draugų... Ir žinai ką? Nuo šiandien turi pastarųjų dar vienu asmeniu mažiau. - Pakeltas tonas, ir tie žodžiai kuriuos jis tarė finalui, privertė tamsiaplaukę pratrūkti, išsakant savo galutinį sprendimą: - Aš priklausau tau?! Ne velnio, aš pasitraukiu!! - Piktoka išraiška buvo pripildyta veidmainiško pasitikėjimo savimi. Ir tiesą pasakius, patyrusiai vilkei, buvo ne motais pasekmės, ji te troško baigti visus ryšius, siejančius ją su priešais stovinčiu asmeniu, kuris peržengė visus jos "atlaidumo" barjerus, kuriuos slopino šitiek metų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
And we don’t have a thing to lose. No matter what they say or do I don’t want nothing more, Our love is untouchable Even in the line of fire, When everything is on the wire Even up.
avatar
Kol Mikaelson

This horror will grow mild, this darkness light.



Pranešimų skaičius : 1356
Įstojau : 2014-05-20
Meilė : ANDREA ARGENT. She was the only girl, i found courage to say "i love you".
Draugai : I never was a part of always and forever, but i'll kill each and everyone that makes them suffer. MICHAELSON'S.
Rūšis : Original Vampire (1000+)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : I don't do stuff for money. I just compel them to give me whatever i want, or tahe it by force. It's simple as that.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Christian D'Agosto on Kv. 04 07, 2016 12:17 pm

(Įvykiai seka po to, kai jūsų pokalbis kuo seniausiai yra baigtas). Žvarbus vakaras, primenantis kad iš tamsaus dangaus netrūkus prapliups lietus. Aplinkui nėra ne vienos sienos, o pakėlus akis į viršų matosi ryškiai pasiskirstę žvaigždynai, tarytum kiekvieną vakarą kažkas juos nutapo ant drobės. Tokiu paros metu, ypatingai šiame mieste, kur pastoviai dingsta paprasti žmonės, pagrinde jaunimas, kuris trokšta susirasti nuotykius sau ant užpakalio, todėl geriausiu atveju galima aptikti vieną kitą iš darbo skubantį asmenį. Ir tai yra pats tinkamiausias laikas medžioklei, mat tokiu metu galima nesunkiai atskirti vampyrus, kurie puola nelaimingus prašalaičius. Ir nors medžiotojų kodeksai sunkiai palaužiami, prie didelio noro galima suvesti sąskaitas su nakties padarais, jei juos tinkamai išprovokuoti. Šiame amžiuje jie elgiasi kiek atsargiau, yra labiau socializuoti ir neretai pasirenka gyvūnų ar donoro paketų kraują. Bet yra tokių, kurie mėgaujasi tiesioginiu mitybos būdu, dantimis perplėšiant kaklo arterijas, ir taip prisisotinant "šviežiu produktu", kuriam jiems turėtu būti sunku atsispirti.
Ypač tvirto sudėjimo Grant'as neatsitiktinai buvo pasirinkęs budėjimą būtent šioje miesto dalyje, mat per kelias savaites čia jau buvo pradingę be žinios keli asmenys, ir vienas buvo rastas užpultas laukinio šuns. Rimtai, žmonės vis dar tuo tiki?! Apsiginklavęs iki ausų, jis žinoma viską kruopščiai dengė medžiaginio sportinio kostiumo materija. O įsivažiuojant į savo tariamą rolę, jis kaip tyčia sukinėjo kelis ratus aplink ežerą, bėgant krosą. Tai buvo malonus užsiėmimas. Ne medžioklė, bėgimas. Mat tokiu metu, jam nesunkiai sekėsi susidraugauti su paties mintimis, sudarant įdomias išvadas ir kuriant įvairiaspalvius planus. Plius, tai buvo neblogas apšilimas, jei visgi pavyktu susidurti su vienokiu ar kitokiu nakties padaru. Ne, prieš vilkus jis neturėjo nieko bendro, mat pastarieji nesimaitino krauju ir tiesą pasakius labiau priėmė savo "dovaną" kaip prakeiksmą, todėl per pilnatis izoliuodavo save nuo bet kokio kontakto su žmonėmis. Nors, ilgametė praktika visgi privertė jį kelis kartus nusukti šunėkams sprandą. Pagrindinė specializacija buvo taip vadinami "vampyrai".
Prakaitas buvo pasirodęs aplink galvos plaukų augimo liniją. Stabtelėdamas prie vieno iš suolų, savo profesijos žinovas iš šviesiai pilkos spalvos džemperio kišenės išsitraukė mobilų telefoną. Aparatas leido susipažinti ne vien su konkrečiu paros laiku, bet ir pamatyti koks šiuo metu oras, tarytum jis ir pats to nežinotu. Tie maži aparatai, be kurių sunkiai apsieidavo bet koks žmogus, buvo perkrauti bereikalinga informacija. O juk nuo pat pradžių, jų pagrindinės funkcijos turėjo būti greitas susisiekimas su norimu asmeniu, jam nebūnant namie. Plius,  buvo išvengta ilgų ir susibangavusių laidų, kokius turėjo senolės, o gal turi ir iki pat šiol. Per burną iškvėpdamas, jis dar kartą apsižiūrėjo aplink, įvertindamas tai, kad vis dar yra vienas. Matyt šis vakaras turėjo tapti niekuo ypatingu, kuomet jis suspaudydamas liečiamo ekrano mygtukus, pritraukė aparatą prie ausies, tikėdamasis išgirsti pažįstamo balsą. Priešingai nei buvo tikėtasi, pasigirdo tas pats, lėkštas prašymas palikti balso žinutę: - Aš apsvarsčiau tavo pasiūlymą, partneris man būtu neprošal. Bet geriau lai tai būna moteris, gal bent taip sugebėsiu aptikti bent vieną iš jų, - Neįvardindamas nemirtingų būtybių, jis te susiaurino akių vokus, mat kaip tyčia jam virš galvos užsidegė žibintas.
- Jei turėsi ką nors omeny, leisk žinoti. Ir Winchester'i, neįsivelk į nesąmones. - Baigdamas kalbą, jis atitraukė aparatą nuo savo ausies, pakeldamas akis į prieš tai minėtą žibintą. Tamsu buvo jau seniai, o aparatas įsijungė tik dabar. Tipinės paklaidos?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _


You spend your whole life stuck in the labyrinth, thinking about how you'll escape it one day, and how awesome it will be, and imagining that future keep you going, but you never do it. You just use the future to escape the present.

avatar
Christian D'Agosto

someone really wanted our initials to spell out S.H.I.E.L.D.


Pranešimų skaičius : 824
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Bostonas
Meilė : Komplikuota
Rūšis : Vampyras (34/879)
Klanas : ЯΣBΣKΛΉ
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Nemesis Helvetti on Sk. 01 06, 2019 9:31 am




Nemesis (nέμεσις)




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*  DAINA: Bon Jovi – You give love a bad name





Arkangelai nėra tos būtybės, kurias galima būtu lengvai aptikti ant žemės paviršiaus. Jų reiškinys, yra toks pats retas, kaip ir banalus naujų planetų susiformavimas. Priešingai, nei tvirtinama įvairių religijų istoriniuose metraščiuose, jie nieko bendro neturi su šventiškumu ar konkrečiu tikslu apsaugoti “aukščiausiojo” numylėtą žmonių rasę. Tai tobuli kariai, turinys kur kas aukštesnius tikslus ir normas, kuriomis vadovaudamiesi, visiškai neatsižvelgia į pasėkmes. Kalbant apie pastaruosius, jei žmonės būtu bent per kelis procentus sumanesni, galbūt sugebėtu pastebėti akivaizdžius ženklus, pranešančius apie atmosferos pakitimus, susijusius su vieno ar kito “šviesos kario / sergėtojo” pasirodymu. Lilith (kitaip dar vadinamai Liuciferiu, Tamsos Motina ir kitais, žmonių išgalvotais epitetais) sutrikdžius per amžių amžius vyravusią pusiausvyrą, bei išleidus pragarą ant vienos iš žemių paviršiaus, buvo duoti nurodymai esti jei padėtis nepasikeis, imtis kraštutinių priemonių, sustabdant apokaliptišką procesą. Tik pagrindinė bėda (galvos skausmas) buvo ne tame, ko ėmėsi Lilith, o tai, kas netrūkus perėmė tamsą į savo raudona spalva nulakuotus nagus.
Prieš septynias dienas, nuo šios akimirkos: Viename iš prastesnių Meksikos užkampių, o konkrečiau vaikų išsilavinimą puoselėjančioje įstaigoje įvyko kažkas nepaprasto, tai kas visai netrūkus buvo paaiškinta kaip atmosferos pokyčių iššauktu fenomenu. Dažniausiai grupėmis nesilaikantys chordinių tipo paukščiai (varnos), ėmė būriais blaškytis po dangų, iki pat tos akimirkos, kol paviliotos nežinomos jėgos tiesiogine to žodžio prasme užsikrėtė “savižudiška manija”, kuomet ėmę sukti ratus apie mokyklą, visai netrūkus mirtinai rėžėsi į langus, šiuos išdauždami, sužeisdami pastate buvusius žmones tiek pažėrusiais stiklais, tiek savo snapais ir nagais. Stipriai tikintys žmonės žinoma kad priėmė tai kaip siaubingą ženklą, kuomet išsilavinę asmenys viską nurašė žmonėms labiau suprantama, bei priimtina moksline kalba, bei faktais. Be viso šito, per minėtas septynias dienas viduramžio jūra prie pat Sicilijos krantų nusidažė rausva, nuplauto kraujo spalva, o didžiausi Kinijos miškai ėmė skęsti liepsnose, be specialaus padegimo požymių. Mirtingieji gavo kautis už savo išlikimą ne vien prieš antgamtines būtybes, bet ir prieš gamtos pokštus, kurie pastariesiems nebuvo maloningi. Be pagrindinių gamtos vendetos apsireiškimų, dar buvo šimtai skirtingų fenomenų, į kuriuos nebuvo atkreiptas tinkamas, arba teisingiau būtu pasakius specialus dėmesys. Bet iš esmės, reikėtu pabrėžti tai kad dažniausiai patys žmonės yra kalti dėl savo išnykimo (kas nesunkiai pastebima iš tų pačių, vertinamų žmogiškų pasaulio istorijos šaltinių).
2018.12.31 – Senųjų metų išlydėjimo ir naujųjų metų pasitikimo naktis. Tuo metu, kai dauguma skaičiavo sekundes iki kol laikrodžiai išmuš dvyliktą valandą, o dangų nušvies stulbinančiai atrodančios chemiškai apdorotos šviesos, bei ausis maloniai apkurtins sprogimų garsai, vargu ar kas tikėjosi išdaigos, kurią žmonijai buvo paruošusi aukščiausia materija, drauge su motina gamta. Pirmiausia centrinėse NYC gatvėse pasijuto vidutiniškai juntamas žemės drebėjimas. Suvirpėjo pagrindas po kojomis, įsijungė keletos automobilių signalizacijos ir pabiro dulkės nuo silpnų statinių stogų. Didelės žalos nepajuto anei niekas, todėl kvailiems žmogeliukams tai tik sukėlė juoko dozę, bei lengvas pletkas apie tai kad šių metų pasitikimas bus dar įsimintinas dar ir tuo kad atsitraukiantys metai sumojo apie save priminti dar kartą. Bet tai nebuvo pabaiga, tai buvo tik lengvas pasiruošimas tam, kas netrūkus turėjo sukrėsti Niujorko gyventojus taip, kad išgyvenusieji dar ilgai turės ką aptarinėti prie arbatos ar ko stipresnio puodelio. 8,0 magnitudės (žemės drebėjimo matavimo vienetas) žemės drebėjimas atsliūkino vos kelių minučių atstumu nuo savo pirmtako. Milžiniškas drebėjimas užtiko nieko neįtariančius žmones it cunamio banga, staigiai, nepalikdama tinkamos laiko atkarpos tam, kad bent susivokti tame, kas vyksta. Kelių šimtų kilometrų spinduliu paplitęs drebėjimas, pirmiausia suskaldė prasto tankio asfaltą, kuris subyrėjo it trapus kiaušinio lūkštas. Žemės pagrindas ėmė pastebimai slinktis, į savo tarpus nusitempdamas ne vien žioplinėjusius ir ant savo išmaniųjų telefonų viską filmavusius kvailius, bet ir pastarųjų automobilius, bei kitas, šiam pasauliui būtiną technika. Žuvusių tą naktį buvo daug, dar daugiau buvo sužeistųjų. Vienas iš aukščiausių NYC laikinos viešnagės pastatų (viešbutis) pirmiausia stipriai sudrebėjo, per daugiausia metrą palinkdamas į šoną. Ir kai visi ir taip blaškėsi ieškodami tinkamos išeities, kaip derėtu išsigelbėti, minėtas pastatas išleido siaubingą besilankstančio metalo ir įlūžtančių blokų atgarsį, primenantį duslų riaumojimą. Tik keleto sekundžių užteko tam, kad iš pažiūros prabangus ir tvirtas pastatas subyrėtu it sumautas kortų namelis, kartu su savimi negrįžtamai nusinešdamas didžiulį skaičių gyvybių (tarp kurių buvo ne vien mirtingieji). Tai nebuvo pabaiga…
Netrūkus nutikusių įvykių lokalizacija nebuvo svarbi, greičiau netgi atsitiktinė. Tai nepriminė nei sintetintos elektros pliūpsnio, ar tam tikrų raganiškų šposų, tai buvo kažkas kitokio, ką suprasti arba paaiškinti sugebėtu tik vienetai, apie kuriuos žinoma ne daug.


Fenomeną, kuris atsirado iš niekur galima pavadinti “portalu”. Tai tarytum skylimas erdvėję, kuris netrūkus į save ėmė siurbti visą šviesą, nepriklausomai nuo to ar tai buvo gamtinis ar sintetinis šaltinis. Traukimas buvo toks milžiniškas ir staigus, kad iš dalies tai priminė tam tikrą  atvirkštinį sprogusios atominės bombos išsisklaidymą. Ir kai minėtasis portalas į save įtraukė pakankamą kiekį šviesos, su tokia pačia nežmogiška jėga ji pasklido velniop į visas įmanomas puses (tačiau kaip ne keista, tai buvo matomas, tačiau nieko negriaunantis reiškinys). Ir toje vietoje kur prieš tai buvo atsiradęs įskilimas erdvėję, tiesiog, taip TIESIOG atsirado moteriška figūra. Stulbinančiai gražios moters pavidalas buvo parklupdytas ant vieno kelio, su žemai nuleista galva. Nuoga, o taip, ji buvo visiškai nuoga, ir tik ilgi, vešlūs ir šiek tiek banguoti plaukai pridengė jos krūtis. Iš pažiūros didelės akys sumerktos, kvėpavimas nepaprastai ramus, tolygus. Jei ne įvykiai, chaosas kuris vyko aplinkui, tikriausiai jos atsiradimas būtu nepastebėtas. Ir tiesą pasakius, ji visiškai nesistengė likti nepastebima. Arba galima teigti ir taip, esti ji tikrai nepriklausė šiam pasauliui, todėl ir nebuvo supažindinta ar adaptuota prie “normaliomis” laikomomis elgsenos normomis. Net tokiomis aplinkybėmis, ji atrodė keistai traukianti. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties, arba kaip tik dėl “tinkamo” auklėjimo, vienas iš minioje buvusių vidutinio amžiaus vyriškių pastebėjęs nuogą ir atrodytu “pasimetusią” raudonplaukę, neužgaišo apsispręsdamas esti nori suteikti šiai pagalbą. Ką kalbėti apie tai, kad kiekvienas (netgi visiškas kiaulė) turi kažkur savo “sielos” gelmėse lašelį romantikos. O čia, stichinė nelaimė, nuoga ir graži moteris, kurią reikia “išgelbėti”, kaži kaip visą tai gali pasisukti? Juk menamas vyrukas jau kaip treti metai buvo vienišas, mat šio kadaise stipriai mylėta žmona mirė nuo per gyvybiškai svarbius organus išplitusio (metastazavusio) vėžio. Gana dramatiška, iš dalies skausmingai gražu ir visiškai kvaila, turint omeny kad gelbėti reikėjo nebent tą patį vyruką.
Jis pasiekė raudonplaukę pakankamai greitai, mikliai prasibraudamas pro gana stipriai sukrėstą ir pasimetusią žmonių minią, kurie bėgo kas kur, kad tik rastu saugesnį prieglobstį. Pasiekęs moters figūrą, vyras nepakankamai drąsiai, gal net su šiek tiek pastebimai virpančia ranka, palietė jos patį. Ne todėl, kad būtu bandęs priekabiauti, o tiesiog tam, kad bent iš dalies atkreipti jos dėmesį į save. Suveikė. Moteris atlošė galvą, šią “atstatydama” į fiziologiškai įprastą poziciją. Jos skvarbus, be proto gilus žalių akių žvilgsnis netrūko susirasti nepažįstamo vyro pavidalą. Galima prisiekti kad iš tolo buvo galima užuosti jo jaudulį, šiek tiek baimės, galbūt vilties ir per visą kūną varomą kraują, nuolatos dirbančius organus, ir netgi organizme žūvančias ir besigaminančias ląsteles.




– Panelę, leiskite man Jums padėti. Čia dabar labai nesaugu, aš… Aš tuoj. – Suvokimas kad ji neapsirengusi vyruką apšvietė ne iš karto, ir tiesą pasakius kitokiomis aplinkybėmis, tikriausiai trenktu sau delnu per veidą, kad pirmiausia nuo savo pečių nenusimetė striukės. Ir visgi, geriau klaidą pataisyti, nei palikti taip kaip yra. Mirtingasis greitai nusimetė nuo savo pečių striukę, kaip mat atkišdamas šią raudonplaukei, su mintimi kad ji netrūkus tokią pagalbą priims. Kaulų, kraujo ir prigesusio testosterono maišelis pasiblaškė, vienu metu kūno svorį perkeldamas nuo vienos kojos, ant kitos. Sujudino ir ranką, taip dar kartą paskatindamas moterį priimti jo duoklę. Ak, tas nedrąsus vaikas pabandė prabilti dar kartą, vis desperatiškai bandydamas padėti nepažįstamajai.
– Paimkite mano striukę, nuo to bus šilčiau. Ir prašau, eikite kartu su manimi, pažadu kad pasirūpinsiu Jūsų saugumu. Čia tikrai. Čia vyksta kažkas siaubingo, ir tokiai gražiai būtybei nereikėtu likti visą ko epicentre. Nagi, aš galiu padėti. – Labai daug bereikalingų žodžių, kurie tam tikra prasme netgi nesiriša tarpusavi, arba visiškai nieko bendro neturi su realybe. Vienaip ar kitaip, vyras nerodė noro atsitraukti, o “atvykėlei” užteko vien paskutinio jo pareiškimo, kad jos susidomėjimas būtu “aktyvuotas”.
Jos kūnas subangavo, kuomet keliu remtas paviršius nutraukė savo tarpusavio saveikavimą. Moteris pakilo, išsitiesdama visu savo ūgiu. Kūnas savaime įgavo gražius, akį traukiančius linkius, kurių nepastebėti buvo tiesiog neįmanoma, mat šie nebuvo slepiami po jokia materija. Nemesis neatitraukė žvilgsnio nuo prieš ją buvusio asmens, kuomet šiek tiek palenkdama galvą, nužvelgė vyrą pilnai, bet tik tam, kad “praskenuoti” kiek iš tiesų jis galėtu jai pasitarnauti, ar į jį reikėtu nekreipti dėmesį, kaip į kokią kolonėlę.
– Padėti, man? Tu? – Švelnus, natūraliai šiek tiek prikimęs jos balsas užpildė aplinką, veik tuo pačiu metu, kuomet šiek tiek sudrebėjusi jo ranka prisilietė prie jos kūno odos, maždaug ten, kur randasi liemens linkis. Moteris į tai nesureagavo visiškai niekaip, kūniška trauka jai nereiškė absoliučiai nieko, ko pasakyti apie mirtingą oponentą negalima. Neužtenka pasakyti kad vyrukui ne vien kvapą užgniaužė akimirkai, bet ir kelnėse tūnantis pimpalas taip pat pasirodė esantis gyvas. Dievaži, tas jausmas, kuris apėmė vyruką buvo seniai pamirštas, seniai patirtas ir velniai griebtu, jei būtu išdrįsęs čiupti raudonplaukę už papo, tai čia ir dabar būtu nuleidęs tiesiai sau į kelnes. Šis didelis “oops” vargu ar sužavėtu bent vieną iš moterų, ir nereikia sakyti kad čia belenkoks “komplimentas”, tik parodymas kad lovos reikaluose tu toks pat “greitas”, kaip ir į kelnes privarydamas. Nie-ko ge-ro.
– Taip, bet tu PRIVALAI eiti su manim! – Pradingo “Jus”, atsirado “Tu”, ir jis prisiruošės netgi suėmė raudonplaukę už rankos, bei panaudodamas vidutinišką jėgą, pasistengė timptelėti ją į save. Ir nenutiko visiškai nieko. Ji liko stovėti lyg nepajudinama jėga, lyg netikra, įkasta į žemę. Vyrukas sutriko, sutriko dar labiau kuomet moteris nuleido galvą, pažvelgdama į jo ranką, atsiradusią ant jos riešo. Nepatiko, nors ir nebuvo pratusi dar prie šio materialaus pavidalo, prisilietimai nebuvo kažkas “nuostabaus”, “pasakiško” ir “nepakartotino”. – Rankas… – Jos balsas vėl suvirpino erdvę, veik tuo pačiu metu, kai visai netoliese besikalbančių stovėjęs lauko žibintas tiesiog nebe atlaikęs savo paties svorio po žemės drebėjimo, bloškėsi ant žemės, pažerdamas žiežirbas nuo išlaisvintos elektros. Vyrukas nespėjo net susiraukti ar susigūžti, kuomet raudonplaukės ranka atsidūrė ant priklausančio jam, ir vienu, atrodytu visiškai nestipriu paspaudimu, sutrupino jam kauliukus. Jis surėkė, o ji savo ruožtu pasigavo jo žandikaulį, ir staigiu mostu pritraukė arčiau savojo veido. Nuostabaus veido, kuriame lengvai subangavo kampinė šypsena.
– Taip, tu gali man padėti. PRADĖDAMAS nuo atsakymo į klausimą: Kur yra tavo karalienė, kur yra Andromeda?
Vyrukas inkštė iš skausmo, bandė ištrūkti iš nepalaužiamų jos gniaužtu ir viskas per niek, mat akivaizdu kad buvo nepalyginamai silpnesnis nei ji, taip nepalyginamai kad tiktu įvardinimas jog tarakonas bando matuotis jėgomis su liūtu. Ir kai jos klausimas perskrodė klausos organus, jis pratrūko. Dingo ir tas geras išsiauklėjimas. Keista tiesa? Užtenka tik paspausti ten kur skauda, ir tuomet tikrasis asmens veidas pasirodo visu savo gražumu. – Tu visiškai pamišusi! Iš kur velniai griebtu aš galiu žinoti?! Eik į supistą muziejų… Pizdec, tik sugalvok padėti kažkokiai šliuchai ir ši pasirodo visiškai nučiuožusi. Girdi, tu supista BEPROTĖ!? – Nemesis it koks didelis ir išmanus filtras priėmė tik tą informacijos dalį, kuri jai pasirodė reikalinga ir kuri iš tiesų suėjo tik į vieną žodį, todėl viską, ką vyrukas bandė išrėkti ji tiesiog praleido pro ausis, kaip visiškai nenaudingą informaciją. Jos pirštai susispaudė dar labiau, ir laikytas mirtingojo žandikaulis tiesiog “nusprogo” nuo didžiulės spaudimo jėgos. Sutrupėjo net kaulai, kuri susimaišę su kauliukais, dantimis, krauju ir jau presuota oda, paliko moters rankoje, kuomet visas vyruko kūnas sukrito ant žemės. Vargšelis net apsišlapino iš to skausmo, prieš pilnai pakratydamas kojas. Ir Turint omeny pakratydamas, tai tiesiogiai, nes bala žino kodėl jis prieš išleisdamas paskutinį atokvėpį būtent taip ir pasielgė. Kraujas kuris ištryško iš jo kūno ne vien sutepė Nemesis ranką, bet ir išsitaškė ant veido, plaukų, kaklo ir krūtinės. Ji peržengė per lavoną, visiškai nesureikšmindama to kas nutiko. Ir visa laimė kad aplinkui vyravo totalus chaosas, todėl dėl kažkokių priežasčių niekas neatkreipė į tai dėmesio. Beveik niekas…


Nežinia kokiomis aplinkybėmis, tačiau kai visą tai vyko, netoliese buvo ne kas kitas, kaip Silvanus Ambrose. Jis nevaidino geradario, nesistengė noko gelbėti, ar tuo labiau sustabdyti vykusį fenomeną. Jis tiesiog stebėjo tai kas vyksta, ir stengėsi nesubyrėti (tai bus paaiškinta kiek veliau, kai Silvanus pilnai bus integruotas į žaidimą: kantrybė – dorybė). Tarytum tam tikrais laiko intervalais išsiskaidydamas į erdvę, ir vėliau vėl susilipindamas, nemirtingasis varlokas kentė didžiulį skausmą, kuris neapsiribojo vien tik fiziniais parametrais, jis kentėjo ir mentaliai. Priešingai nei dauguma asmenų, kuriems nepakako proto tinkamai iššifrioti jau gerą savaitę gamtos siunčiamus signalus, Silvanus sugebėjo iššifruoti šią paslaptį ir atsidūrė čia būtent tuomet, kai pasirodė Nemesis. Ir velniai griebtu, jis tikrai puikiai suprato kada dabar jau ŠIKNA. Bandydamas iš paskutinių, išsilaikyti viename gabale, vyras pasuko galvą tiek, kad sugebėtu matyti iš už pastato viską, tačiau neatskleisti savo buvimo vietos. Tą akimirką tik viena mintis perskrodė pasąmonę, – “Jei tai ką padarė Lilith su Sebastian’u buvo siaubinga, dabar tai atrodo tik kaip sušikta įžanga…”. Sukandęs dantis, jis atrėmė galvą į plytinį pastatą. Taip ir neišdavęs savo buvimo tai, apie kurią žinojo daug, tačiau nepakankamai. Savo ruožtu Nemesis nužvelgė kažkur dar kartas nuo karto prabėgančius žmones, o konkrečiau tai, kad jie ant savo kūno buvo užsimovę kažkokius jai keistai atrodančius apdarus. Žalių akių žvilgsnis savaime nukrypo į jos pačios kūną, įvertindamas tai kad ji pati yra įvyniota tik į savo pačios odą ir nieko daugiau. Netrūko ilgai, kad rasti kažkokios parduotuvės vitriną, ant kurios buvo ant plastikinių manekenų sukabinti bohemiško stiliaus drabužiai. Nesuprato kodėl netikri bedvasiai daiktai, panašios formos kaip patys žmonės yra laikomi po stiklu, apšviesti specialaus sintetinio apšvietimo ir aprengti taip, kaip rengiasi mirtingieji. Nusprendė nesigilinti į šį klausimą per daug, kuomet patraukdama link minėtos vitrinos, ant stiklo sudėjo savo delnus. Šiek tiek stumtelėjo, ir stiklas neatlaikęs jėgos, paprasčiausiai pabiro. Pasisuko, pažvelgti ar niekas nestebi jos “nusikaltimo”, mat kaukti pradėjusios sirenos, labai nelaiku nusprendė apie save priminti. Po manekeno kojomis pagriebusi kažkuriuos drabužius, ji atsitraukė, ir netrūkus visiškai pradingo iš šios galima švelniai (arba visai visai nekaltai) teigti kad šiek tiek “sudrumstos” aplinkos. <…>




Nemesis Helvetti (vertimas pažodžiui: atpildas, pragaras) nebuvo paprastas archangelas, greičiau savo jėga ir žiniomis beveik prilygstantis padaras serafimams (aukščiausio rango šviesos sergėtojams). Nepriklausomai nuo to, kad josios rangas buvo kiek smulkesnis, ji buvo vertinama dėl savo konkrečių savybių: griežto teisingumo, pražuvimo ir keršto. Netgi pražvelgus graikiškos mitologiją metraščius, galima atrasti šiokį tokį, nors ir ne visai tikslingą jos apibūdinimą, – “…pasirodo kaip keršytoja ir baudėja už nusikaltimus ir puikybę, laikoma ta, nuo kurios pabėgti neįmanoma”. Šiek tiek panašu į šiuolaikiško “samdomo žudiko” apibūdinimą, ir būtu panašu, jei neturėti omeny to, kad Nemesis paskirtis yra sutramdyti tamsą, nubausti nusidėjusius ir kitus niekšus. Ji negali sustoti, ji nežino kas yra žmogiškumas ir ji be proto skiriasi nuo prie Šio pasaulio pripratusių, šiame pasaulyje gimusių Sagittarius ir Andromedos. Vienintelis panašumas su serafimais, kuris nėra niekuo pakeičiamas, yra jos tikro pavidalo patalpinimas į žmogiško kūno indą. Žinoma kad bet kuris, kuris tik patinka yra netinkamas. Žmogiškas, mirtingas kūnas nėra pritaikytas atlaikyti tokią galią, kaip ir ne kiekvienas vampyras ar vilkolakis, ar ragana ar fėja. Tam turi būti kažkas kitokio, kažkas kas atitiktu šviesos talpą. Surasti tinkamą kūną pasirodo nėra labai lengva užduoti, ką kalbėti apie tai, kad visi tinkami jau buvo “išgraibstyti” jos pirmtakų. O juk niekas nenori ant kiekvieno žingsnio išsitaškyti į skutelius. Nemesis nebuvo skirtumo tame ar imti vyriško ar moteriško pavidalo kūną, tinkamas atrodė bet kuris, nes puikiai suprato esti tai tebuvo vienai užduočiai įgyvendinti. Ji nemėgo žmogiškų pavidalų, tai priminė jai silpnumą, silpnais laikė iš “parsidavusius” serafimus. Dievaži, nesuprato ir šio pasaulio esmės: automobiliai, kompiuteriai, drabužiai ir seksas. Viskas, absoliučiai viskas atrodė bereikalinga našta. Savo tikrojo pavidalo indui, Helvetti pasirinko demonės kūną. Atrodo kad ji vadino save Ruby, nors gali būti kad ir Rita. Nuoširdžiai neįsiklausė.
Įsiskverbti į demono apsėstą kūną nebuvo taip jau ir paprastą, turint omeny kad demonai taip pat neturi natūraliai jiems atitekusio žmogiško pavidalo. Jie turi jį pasiimti jėga, nors ir kur kas paprastesniu keliu, nei kad tai tenka daryti archangelams. Jie tiesiog tai padaro apsėsdami asmenį, kankindami jį iki tos akimirkos, kai dvasia yra visiškai palaužta. Taigi vienos moters kūne vienu metu, šiaip ne taip talpinosi du padarai, nors natūrali Nemesis šviesa, visgi išdegino demonę lauk, nepalikdama iš pastarosios visiškai nieko. To paties deja negalima pasakyti apie žmogišką “sielą”, ji tebėra kažkur ten, iki kol Helvetti apleis šį kūną, o ten jau nebe jos problemos tikroji kūno savininkė sugebės išgyventi ar ne. Ką reiškia viena auka, kai gresia visiška visko pabaiga?
Priešingai nei viskuo ir visais surizikavusi serafimų pora, Nemesis niekada nebuvo taip stipriai sudominta žmogikumu, ji niekada nebuvo patyrusi tų jausmų, kuriuos nuo pradžių pradžios išlaikė Sagittarius ir Andromeda. Ji nesuprato jų, nes niekada nebuvo prisilietusi prie to, ką palietė jie. Žmonės jai visuomet atrodė silpni ir nereikšmingi, nesugebantys išnauduoti to, kas Jiems suteikiama. Ką kalbėti apie godumą, apie nepasotinamą alkį, aistrą ir pavydą. Juk žmonija tikrai gali “pasigirti” tokiomis savybėmis. Ji nesikišo į žmonių reikalus, ji nestebėjo jų gyvenimo ir galbūt būtent dėl tos priežasties liko visiškai svetima tokiems dalykams. Ir nepriklausomai nuo to, kad iš esmės ji nebuvo vieniša, tam tikra prasme ji buvo sukurta “poroje”, bet į tai labiau žvelgė kaip į po savęs labiausiai jai svarbų reiškinį. Ir taip, be naujosios pragaro karalienės, ji turėjo dar vieną priežastį vendetai šios visatos populiacijai. Andromeda nebuvo tipinė pragaro valdovė, ji nebuvo tiesiog visapusiškai nuo valdžios apsvaigusi monstre, ji ketino sunaikinti absoliučiai viską, o tai toli gražu neapsibrėžė žemės planeta, šia realybe. Nemesis buvo pasiruošusi visiškai betkokioms priemonėms, netgi tam, kad ši visata bus negrįžtamai sunaikinta, kad Andromeda ne vien būtu sustabdyta, bet ir pagaliau sugrąžinta jos jau seniai laukiančiam “teismui”. Be šito, ji taip pat ketino stipriai sulaužyti tuos, kurie drįso įkalinti jos partnerį serafimą, drįso naudotis jo šviesa ir sugebėjimais. Joks žmogus ar padaras (ypatingai turintis sąsajų su jos nuomone išdavikais laikoma pora ar vienu jų) neturi teisės laikyti savęs tiek nesustabdomu, kad imtis veiksmų prieš šviesos sergėtojus. <...>




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I see now that the path I choose through the maze makes me what I am. I am not only a thing, but also a way of being–one of many ways–and knowing the paths I have followed and the ones left to take will help me understand what I am becoming

avatar
Nemesis Helvetti

You know me. I take sides with whoever I think is gonna win.



Pranešimų skaičius : 817
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : I've never been much to believe that my Creator will judge me or anyone at their final days. I don't really know if I believe in going to Heaven, Hell or stay on Earth.
Meilė : Having something or someone forbidden is exciting, don't you agree?
Rūšis : ARCHANGEL (close to ∞)
Darbo paskirtis : Angel of high rank, Light's creation. It is better to conquer yourself than to win a thousand battles. Then the victory is yours. It cannot be taken from you, not by angels or by demons, heaven or hell.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 01 07, 2019 10:59 am

http://bloodyrose.forumlt.com/t141p25-kitos-viesbucio-patalpos#37283




Disasterpiece




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*  DAINA: Slipknot - Dead Memories




Pop ir internetinėje kultūroje smarkiai išplitęs "daddy issues" terminas tobulai paaiškino visos Ambrose giminės atstovų psichologines problemas. Despotiškomis tendencijomis pagarsėjęs Horatius toks vienareikšmiškas, grėsmingas bei... despotiškas tapo todėl, kad neteko tėvų ir būdamas vyriausia atžala iš penketuko jautė didžiulę atsakomybę už brolio bei seserų gerovę. Silas šlaistėsi toks emogiškai sutrikęs, nes jam trūko tėvų meilės ir todėl jautėsi esantis tik dar vienu neypatingu sraigteliu jų disfunkcionalios šeimos nedarniame mechanizme. Elissa jautė potraukį stipriom vyriškom figūrom ir jai nebuvo svarbu, kad jausmus koncentruoja ties individais, kurie labiau nei vyriški jai buvo... "broliški", nes tėvo - kiekvienai mergaitei svarbiausio autoriteto gyvenime šalia nebebuvo niekados, kai Elissai jo TIKRAI reikėjo. Sebastianas nuo pat mažumės jautėsi atakuojamas iš visų pusių, verčiamas galvoti, elgtis taip, kaip jis nenorėjo ir tai suformavo tą jo beprotiškai (kvailai) užsispyrusią bei savanaudiškai individualistinę asmenybę. Kitaip tariant pačiu savimi jis užpildė tuštumas, turėjusias liepsnoti meile, palaikymu bei rūpesčiu, kurių negavo iš savo tėvų. Ir štai palengva priartėjome prie gražuolės Livianos, kuri tikrai nebuvo anokia Ambrose giminės prakeiksmų bei nelaimių išimtis. Vargu ar verta peržvelginėti visą jos traumuojantį (bet kuris kitas asmuo priverstas išgyventi visa tai, ką sėkmingai įveikė Rivas tikrai gana greitai pamestų sveiką protą) bei ilgą gyvenimą etapais minint įspūdingiausius epizodus, tačiau tikrai lengva suprasti, kodėl mergina neleidusi sau įtikėti, kokia SUŠIKTAI PRASTA mintis yra išleisti Redford'ą į praeities laiką, efektingai pati prisidėjo prie tikslo įgyvendinimo. Nes "daddy issues". Nereikia būti labai protingu, jog suprastum, kad žaisti su laiku yra pavojinga. Juk to išmokė tikrai ne vienas neblogas fantastinis Holivudo filmas. O ir šiaip, gi pati koncepsija be galo paini ir rizikinga, kai puikiai supranti su KUO turi reikalą. Liviana kaip ir visi "Ambroziukai" buvo ištroškusi tėvų meilės, palankumo bei pripažinimo. Tas trūkumas pasireiškia pasąmonės, psichologiniu lygmeniu, nepriklausomu nuo logikos ar sąmoningumo ir įtakoja sprendimus. Rivas nesiverčia liežuvis (ir pirštai) pavadinti bevale naivute durniuke, tačiau jei net Sebastianas, Katherine ar net tie patys Horatius su Nadia bent maža savo fizinės ir mažiau "apčiuopiamos" esybės dalimi buvo žmonėmis, tai ką kalbėti apie Sevastianos ir Saloninos pirmagimę. O žmogus, gi, visados turės silpnybių ir darys klaidas. Redford'as labai neprastai sudarė dukrai įspūdį, jog žino ką daro ir dukra, apžavėta tėvo dėmesio, švelnumo bei ŽMOGIŠKUMO nematė didelių, kataklizminių problemų Sebastianui nubridus į horizontus, kuriuose niekados neturėjo braidžioti. Po truputį, bet užtikrintai praeities įvykių pakeitimai, (beveik) niekam nesuvokiant maišė ir makalavo dabartį. Geriau, nei pati realybė, laikas save sutaisyti sugebėjo savaime. Ir absoliučiai instinktyviai bei kone privalomai lėkęs gelbėti Katerinos nuo vienos labiausiai emociškai, morališkai bei psichologiškai naikinančių patirčių jos gyvenime, patirties, kuri labai žiauriu, šlykščiu bei negailestingu būdu atėmė iš Petrovos vaikystę bei įmetė ją į žiaurią žiauraus pasaulio realybę, Sebastianas vargu ar pagalvojo, kad iš jųdviejų tikrovės ištrins Nadią. O tai reiškė tikrai ne tik tai, jog karšto grupinio sekso seanso tarp trijų labai išvaizdžių, unikalių personų, faktiškai niekados nebuvo. Laikas po truputėlį savo asmeninio, savavališko "taisymosi" būtinybei pritaikys ir niekuo apie tai nenutuokiantį Redford'ą. Nes buvo jėgų galingesnių net ir už šviesos bei tamsos pasaulių karius.

Dabar vien nuo minties, jog būtų su didžiausiu malonumu suleidęs į garbanę iltis ir tuo metu, kol jos šiltas, nuostabus kraujas gausiai tekės į jo vidų pats pasigavęs Mazikeen'o "virusą" savo storo, graikiško pimpalo dėka atvers Kateriną į moteris jam darėsi fiziškai bei morališkai bloga. Sebastianas tuo momentu tikrai turėjo tokį troškimą. Galėjo prisiekti kone jaučiantis begalinį, piktdžiugišką malonumą, kuris tobulai primintų jam brutalias linksmybes, kad ir kadaise fėjoms priklausiusiame pasaulyje. Kaip spaudi po savimi bejėgišką, nukankintą kūną, kurį iš lėto apleidžia gyvybė ir suvokdamas, jog esi to priežastis jautiesi kaip sušiktas dievas. Kai išniekini savo auką taip, jog iš jos nelieka nieko vertingo ar tiesiog... nekruvino. Tokie momentai apimti proto aptemimo visados vyrui primindavo kodėl turėti savyje tamsos jam nepatiko ir ko gero nepatiks niekados. Nes visuomet esi draskomas be galo stiprių vidinių bei su chaotiškais, naikinančiais instinktais susijusių konfliktų. Nes kažkodėl tau reikiamu momentu nepritrūksta moralės, todėl nepadarai lemtingos klaidos, už kurią vargu ar galėtum sau atleisti. Viena yra "niekinti" aukas, kurios tau nieko nereiškia, kurių tau negaila, nes jų nepažįsti, neįsileidi į save kaip esybių, turinčių gyvenimus bei sielas ir visai kas kita yra sukoncentruoti tą brutalią vidinę jėgą į asmenį, kurį tu myli. Kad ir koks bebūtum stiprus ar priklausomai nuo požiūrio bei galimybių - nenugalimas, jei turi bent kažkokį moralinį kodą gali labai lengvai nugalėti pats save. Juk tikrai ne kartą buvo su tuo susidūręs iki eilės įvykių, išmokiusių Sebastianą žiūrėti į daug ką pro pirštus. Katerina buvo jam šventa. Švenčiausias subjektas šio vyro gyvenime. Katerina buvo it masyvus dangaus kūnas, aplink kurio gravitacinį lauką sukosi pats Redford'as. Ir visgi vietoje to, kad emo principu verkšlentų už tai, jog turėjo minčių garbanę išniekinti, Sebastianas akimirksniu pasijuto fantastiškai, nes to nepadarė. Ir tai yra viena iš galybės priežasčių, kodėl jis Petrovą šitaip ir mylėjo. Ji nedarė jo pamišusiu, apsėstu. Ji padėjo jam išlaikyti save visumoje neišsibarsčiusį, stiprų ir nepažeidžiamą, net jeigu nuolatos nutikdavo tragedijų, grasinančių atimti iš jo ne tik tai, kas jam brangu, bet ir galiausiai sveiką protą. Jie abu stovėjo po gausiu, neįtikėtinai gaiviu lietumi jausdami vienas kitam nepaaiškinamą trauką. Nepaaiškinamą? Taip, nes... Nemirėlio likimas persikonfigūravo kaip koks kompiuterinis algoritmas. Laikas negalėjo leisti šitam graikiškos kilmės "svetimkūniui" ilgiau suvokti, jog į šį metą jis persikėlė savu, o ir labai dideliu noru. Nes šis susidūrimas su žmogiška, nekalta ir šiek tiek aplamdyta Katerina pakeis VISKĄ. Nenutiko nieko keisto. Jokio "mistiško" paraibuliavimo, stipraus migreniško impulso į galvą ar dar kokio "išdavikiško" niuanso, kuris leistų Redford'ui suprasti, jog dedasi kažkas keisto.
- Tu stipri,-tarė nuoširdžiai žavėdamasis Katerinos savybe, kurią dažnai užgoždavo ne visados natūralus šios moters atšiaurumas. Tačiau laiko tėkmės pakoreguotas Sebastianas jau to nežinojo ir trauka jaunutei Petrovai jam atrodė tokia pat paslaptinga, tačiau neįveikiama kaip ir paauglei. Šalto atspalvio vampyro akys buvo įsmeigtos į garbanę, tačiau be įtampos, o su švelniu lengvumu. Per stiprų liūties mušimą nesuskaičiuojama galybe vandens lašų buvo netgi sudėtinga susišnekėti, todėl Redford'as pats sumažino su Katerina atstumą. Jo akys nebelygino jos ir JO Pierce panašumų bei skirtumų nors ir išliko lygiai tokios pat protingos. Visai netoliese trenkė žaibas akimirksniu nušviesdamas juodu supančią vėlyvo, audroje paskendusio vakaro aplinką ir pastebėjęs kaip mergina krūpteli vampyras supratingai nusišypsojo. Floriana jam mažam sakydavo, kad per vėtrą žaibuojant bei griaudžiant vienas prieš kitą kovodavo dievai. Ir šiuo momentu jam buvo šilta tai prisiminti. Juk ne absoliučiai visa jo vaikystė buvo tokia jau ir siaubinga. Nežinodamas kaip garbanė reaguos į jo bandymą prisiliesti surizikavo švelniai paliesdamas audiniu aptrauktą ir akimirksniu permirkusį Petrovos petį,-Aš nesušalsiu ir nesusirgsiu. Pati matei, kad nesu...-neradęs tinkamo žodžio apibūdinimui akimirką pritilo. Jo žvilgsnis susimėtė, akimirką buvo paviršutiniškas, tada gilus ir nutolęs. Niekas netempė jo už liežuvio, tačiau veidmainiauti prieš garbanę jis nenorėjo. Ypač kai ji parodė drąsą bei ryžtą ir Sebastiano nebijojo. Būdvardis, kurį galiausiai pasirinko tikrai neprastai atspindėjo visą Redford'o asmenybę, tad pykti ant savęs už banalumą negalėjo,-...normalus. Aš negalėjau leisti jiems taip su tavimi pasielgti. Jaučiau jų mintis. Jų šlykščius ketinimus. Ir jeigu būčiau galėjęs juos pribaigti kokiu nors kitu, bet žiauresniu ir kruvinesniu būdu - tikrai būčiau tai padaręs,-akimirką vampyro veidas įgavo to gąsdinančio nuožmumo, kurį Petrova jame jau matė. Lyg akimirką būtų per nauja išgyvenęs žudynes, kuriose neseniai sudalyvavo. Kuriose buvo ir budelis, ir giljotina. Jis tikrai nejautė jokios kaltės, tik saldų, piktdžiugišką pasimėgavimą. Jos klausimas apie ypatingumą ir jo reikšmę Sebastianui koreguojant savo veiksmus privertė vyrą susimąstyti. Jis pats negalėjo pasakyti KODĖL taip pasielgė, nes viduje šėlo tik abstraktūs, nesuprantami jausmai ir tas keistas, paslaptingas jaudulys žvelgiant į jaunutį Katerinos veidą.
- Negaliu sugalvoti nė vienos priežasties kodėl galėtum būti to nusipelniusi,-pradėjo specialiai (arba ne), subanalizuodamas savo poziciją. Kodėl su garbane jam buvo taip lengva kalbėtis? Kodėl nebuvo tos sienos, kuri prieš nepažįstamą tau asmenį verčia jausti svetimumą, nepasitikėjimą ar net susikaustymą? Jis kalbėjosi su mergina taip, lyg pažinotų ją daugybę metų. Lyg PRIVALĖTŲ ją ginti ir saugoti dėl kažkokios nesuvokiamos, bet velniškai reikšmingos priežasties. Negalėjo sustoti,-Norėjau tave sužeisti. Vieną trumpą, lemtingą ir svaiginamą akimirką troškau to labiau, nei pajėgtum įsivaizduoti. Stebiuosi kodėl to nepadariau. Ir tai tikrai daro tave ypatinga,-Sebastianas nusišypsojo, svajingai panirdamas į supratimą, jog ši mergina greičiausiai yra vienintelė "atsitiktinė" auka, kurios vyras kažkodėl pasigailėjo. Ta pati mįslė prikaustė jį prie paauglės. Nelyginant galėtų išsiaiškinti kuo Petrova, neskaitant jos kvapą gniaužiančio grožio bei nenumaldomo pažįstamumo jausmo yra išskirtinė.
- Tau šalta,-mestelėjo dar vieną akivaizdų faktą prie kito, rimtesnio Katerinos pripažinimo,-Esu keistas, nuogas ir tu visiškai manęs nepažįsti. Žinoma tau turi būti baisu,-šyptelėjo akivaizdžiai iš situacijos nedarydamas "didelio daikto". Tačiau linksmumą pakeitė visai kita emocija, kai Petrova prisilietė. Kai jos maža, šiek tiek virpanti ranka prigludo prie jo odos. Kai prigludo ir pati mergina, sutrikdydama vampyrą nepaaiškinama, stipria emocija. Lyg kaip koks lašelis paties gyvybės eliksyro ji būtų atgaivinusi jo numirusį, šaltą kūną. Sebastianas išdavikiškai suvirpėjo ir kas keisčiausia bene instinktyviai, prieš savo paties jausminę valią nuo garbanės atšlijo. Viskas buvo per daug intensyvu, beprotiška, nesuvokiama. Keista. Tai jį velniškai trikdė. Tačiau kontroliuodamas savo pasimetimą užvedė vampyriško greičio varikliuką ir perleidęs lengvą Katerinos kūną į savo rankas, pernešė juodu į trobelės vidų. Be jokios abejonės iš netikėtumo bei kūnui nebūdingo šoko jai apsvaigo galva, tačiau Redford'as neleido jai atsigauti. Jausdamas merginai tą stiprų, bet iš pusiausvyros išmušantį jausmą jis užsidegė čia ir dabar patikrinti kaip labai Petrova nori REGĖTI tiesą. Jo tiesą. Sebastianas giliai įkvėpė. Tai nebuvo fiziologiškai būtinas veiksmas, tačiau norėdamas iššaukti tamsiąją savo pusę žinojo kaip "sukčiauti". Jis puikiai kontroliavo geismą Kateriną "suvalgyti", tačiau kai jos esybės kvapo prisigėrė sočiai iš vidaus... Pilkšvokas, tikrai ne "sveiko" atspalvio jo veidas ėmė raibuliuoti demoniška savo kauke. Akys paskendo kraujo klampume, iltys nesutilpo į burną. Kadangi Pierce svirduliavo netoli lovos, iš kurios neseniai pakirdo, ūmiai pasiuntė save į priekį - nuo greičio bei jėgos garbanė sukrito į patalus, o vampyriškai "paklaikęs" Redford'as pakibo priešais bulgarę.
- Yra tiesų, kurių neįmanoma priimti. Nes neįmanoma jų suvokti,-grėsminga, demoniška būtybė urzgė akiplėšiškai kabindamasi į tyras Katerinos akis. Stiprios, šaltos vyro rankos įsirėmė į patalą įkalindamos merginos liemenį iš abiejų pusių. Nelyginant specialiai bandė ją kaip įmanoma labiau įbauginti,-Aš nesu žmogus. Nesu geras, geranoriškas ir taikus. Aš žudau ir žudysiu, nes tai dievinu. Nes tai yra neatsiejama manęs dalis. Bet...-Sebastianas iš lėto kiek atsitraukė. Nuo galingo, beprotiškai dažno garbanės širdies plakimo jam mušė ausyse. Nurimo lengvai, juk tai nebuvo natūralus "pasirodymas",-Aš tavęs neskriausiu. Kažkas viduje neleidžia man apie tai net pagalvoti, o priartėjus prie tokios minties norisi prasmegti skradžiai žemę,-vyras prisėdo šalia Katerinos ant lovos, kaip mat pirmomis pasitaikiusiomis patalų klostėmis prisidengdamas "gėdą". Visame namuke nebuvo NĖ VIENO jam tinkamo apsirengti rūbo. Tad kas belieka,-Žiūrėk...-nesvarbu, kad nebesipuošė jo "pragariškumą" išduodančiu arsenalu, riešą prakando vis tiek lengvai ir sėkmingai. Į žaizdą įrėmė pirštą stabdydamas regeneracinį mechanizmą. Tirštas, tamsus skystis nenoriai lipo lauk iš įkandimo,-Esi sužeista, tau skauda. Jei išgersi mano kraujo jis tave išgydys,-aiškino lėtai suprasdamas, jog Katerinos veidas dabar yra kupinas sumišimo. Pasisuko į garbanę. Jie buvo labai arti vienas kito. Įdėmus, bene veriantis vampyro žvilgsnis nepaleido Petrovos akių,-Neketinu tavęs versti nieko daryti. Pats suprantu, jog tai kiek šlykštoka. Net jeigu dabar pasakytum, kad jautiesi tam pasiruošusi aš išlydėsiu tave namo. Vienos tikrai nepaleisčiau po to, kas šiandien įvyko. Nors aš žinau, kad esi tokia pat keistai susidomėjusi kaip ir aš,-šyptelėjo pagaudamas save galvojantį, jog "susidomėjusi" šiuo atveju skamba ir taikliai, ir įdomiai. Paragino akimis priimti mistišką gydomąją pagalbą arba jos atsisakyti, nes laikyti pirštą žaizdoje jam kaip ir pabodo. Jiedviem besikalbant jaukiai spragsėjo židinys. Šalia jo ant aslos gulėjo Livianos Sebastianui įduotas kompasas, kurio kontūrai žibėjo pagavę ugnies šviesą. Kompasą dengiantis stiklas buvo suskilęs, o rodyklės - sustojusios. Lygiai taip pat sustojusios, kaip ir sustoja mirusio žmogaus širdis. <...>

Klausytis ramaus, hipnotizuojančio Katherine kvėpavimo būtų buvę miela ir romantiška, tačiau uždarytas tarp keturių sienų vampyras nesijautė savimi. Jautėsi kažkoks nuslopintas. Dar kartą iššniukštinėjo trobelę (tyliai), nuteikdamas save itin buitiškai paskirčiai bei nuotaikai. Petrova buvo žmogus, o tai reiškė, kad ji ne tik kvėpavo, fiziškai dėvėjosi ir visa kita, bet ir turėjo vartoti kalorijas norėdama dorai protauti bei sėkmingai judėti. Iš kur mat toks rūpestingumas? Visa esybe jautė, jog nori ja pasirūpinti. Jog būdamas šalia jos, jausdamas ją, žiūrėdamas į ją jaučia švelnumą - Sebastiano senokai užmirštą jausmą. Garbanė natūraliai slopino Redford'o žvėriškumą, kurį vyras pastaruoju metu bandė pažaboti. Jis LABAI stengėsi jį pažaboti. Lietus nurimo prieš gerą pusvalandį, iki meto, kai pradės kilti saulė turėjo geras tris valandas. Todėl kai įvertino maisto atsargų asortimentą, kai suprato, jog nieko normalaus pagraužti bei pakramtyti paprasčiausiai nėra, vampyras išsiruošė į mišką. Basos pėdos, nešančios sunkų kūną lipšniai smigo į lietaus išpluktą žemę. Oras, o ir visa aplinka buvo nepaprastai drėgni - perėjęs nedidelę atkarpą nuo namuko iki miško spėjo pasidengti plonu mažyčių vandens lašelių sluoksniu. Be galo mėgo tokį orą. Lietus nuplaudavo nepageidaujamus kvapus ir tapdavo gerokai lengviau orientuotis visoje aplinkoje, lyg jutimai galėtų nuplytėti platesniu spinduliu. Vyras stabtelėjo ir įsiklausė. Visa giria kuždėjo gyvybe. Artimiausią žinduolio širdies plakimą pajuto labai greitai, tad beliko skuosti į teisingą pusę. Nedidelė, jauna stirnaitė, budriai žvalgydamasi, tykodama pavojaus rupšnojo žolę jaukioje proskynoje. Tai kas į gyvūną pasikėsino buvo grėsmingesniu žvėrimi už vilką - nesicackindamas Sebastianas nusuko stirnai sprandą greičiau, nei gyvūnas pajėgė suprasti kas įvyko. Didelės, rudus stikliukus primenančios žinduolio akys sustingo mirties tuštybe. Suėmęs gyvūną už to paties lūžusio kaklo Redford'as neskubriai pajudėjo trobelės link, kol jutimai neįspėjo jo apie netoliese plakančią dar vieną širdį. Žmogaus širdį. Atskirti juk nesunku, nes jau vien žinia apie vaikštinėjantį kūną nuteikia labai apetetingai. O Sebastianas tikrai nebūtų atsisakęs greito užkandžio. Į reikiamą pusę šovė ūmiai, kartu nešdamasis ir lengvą grobį. Jau pats nežinojo kiek jardų miško įveikė, bet sustojęs (vis dar nuogut nuogutėlis) netikėtai atsidūrė priešais girtutėlį kaimelio gyventoją. Mielėmis tvoskiantis kraujas tikrai nebuvo nemirėlio mėgiamiausias, bet tuo pačiu vyras ir nebuvo toks pretenzingas, jog įtikintų save ieškotis kitos aukos. Vyriškis - aukštas ir kiek dramblotas labai nerimtai priėmė nuogą, lapeliais bei spygliais aplipusį Redford'ą, vienoje rankoje gniaužiantį nudvėsusį gyvūną. Springdamas juokėsi mat. Šiek tiek palenkęs galvą į šoną, graikas "skenavo" vyriškį matuodamasis jo rūbus. Žinoma, fui dėtis kažką nutrinto ir gerai panešioto, bet mažiau painesnio pasirinkimo vyras kaip ir neturėjo. Vampyras paleido iš rankų stirną. Tamsoje šiek tiek žibančios nemirėlio akys įsileido tamsą. Akimirksnį subolavęs plėšriomis iltimis tamsoje Redford'as nusitaikė ir pasileido į auką. Girtuoklis nebesijuokė. Labai, LABAI stengėsi kaip įmanoma mažiau sutepti kaimiečio drabužius, bet Sebastianas nebuvo delikatus vampyras. Jei žudydavo, jis visados susitepdavo rankas, o iš lavonų palikdavo sudarkytus mėsgalius. Sunkus negyvas vyrioko kūnas susmuko ant žemės paleistas mirtį nešančių nemirėlio rankų bei ilčių. Mažiausiai porą sykių susikeikęs nurengė negyvėlį, o kadangi rūbai dvokte dvokė neprisižiūrėjimu, surišo iš jų ryšulį neketindamas krautis apdarų prieš tai jų neišplovęs. Čiupo stirną, o į kitą ranką nuogą šlykštų lavoną bei drabužių kūlį ir šovė ta kryptimi, kurioje tikrai žinojo rasiąs ežerą. Kurių galų jam tas ežeras? Atsikratyti lavono žinoma! Na, ir palysti po vandeniu jam pačiam buvo neprošal. Kad mažiau tampytų paskui save ir taip neblogai pavoliotą stirną Redford'as sugrįžo į trobelę įgyvendinęs artimiausius tikslus. Iki saulės patekėjimo liko dar dvi nepilnos valandos.
Paliko stirną prie namuko, tyliai įžengdamas į vidų. Dievaži, Katerina nuo jo išėjimo nebuvo pakeitusi kūno pozicijos. Net miegodama ji atrodė it nužengusi iš pasakos. Ilgi, banguoti jos plaukai ilsėjosi ant nuogos, nedidelės bet stangrios krūtinės, rusva merginos oda žėrėjo tarsi patepta prabangiais aliejais. Petrova nebuvo paprasta. Sebastianas žinojo tai. Jautė tai visa savo gyvastimi. Žinojo ir tai, kad jo kasdienybė bus lygi kančiai, jeigu joje nebus Katerinos. Nebandė analizuoti savo jausmų. Nebandė savęs moralizuoti, stabdyti, kvestionuoti. Dar niekados mėgautis kažkuo tokiu tyru jam atrodė taip natūralu bei įmanoma. Negalėjo praeiti pro gražuolę jos nepalietęs. Šalta vampyro ranka suėmė dailią merginos krūtį, o lūpos tobulai akimirkai susitiko josios. Išėjo iš namuko rankoje laikydamas didžiulį peilį. Čiupo stirnaitę ir patraukė link čia pat čiurlenusio upelio. Atsisėdo ant šlapios žemės, prisitraukė gyvūną arčiau ir dūrė peiliu jam į pilvo sritį. Prapjovė atsakingai neužkabindamas skrandžio bei žarnų, kurių po visur paleistas turinys tikrai sugadintų mėsą. Išlupo nereikalingus organus it gniūžtes leisdamas juos į miško gilumą. Nudyrė gyvūnui odą, dailiai išpjaustydamas geriausią mėsą. Laiko neturėjo daug, todėl nežaidė. Visus apsikruvinimus nuprausė po šviežiai tekančia upelio srove. O kadangi buvo "nenormalus", bet itin savarankiškas vyras, išsiplovė ir drabužius, kuriuos šlapius iš karto ir užsidėjo. Surinkęs greta namelio buvusias sausas malkas užkūrė laužą. Iš plonų metalinių strypų išsilankstė mėsos kepimui tinkantį "stovą" bei pakabino ant jo maksimalų kiekį mėsos. Salonina buvo paskutinė moteris dėl kurios Sebastianas taip nuoširdžiai stengėsi ir maža to, fantastiškai dėl to jautėsi. <...>

- Negaliu atsiminti maisto skonio,-tarė su šiluma akyse žvelgdamas į stirnieną godžiai kertančią Kateriną. Abu jie sėdėjo prie nedidelio medinio stalo, o kadangi saulė jau buvo apšvietusi viduramžių pasaulį, be jokios abejonės iš namuko vidaus Sebastianas nebelindo,-Vien mintis dėtis į burną kažką, kas nėra žmogaus kraujas man yra nenatūrali ir atstumianti. Bet aš neatkeliavau iš pragaro it nepasirinkau tokio likimo savo noru,-šyptelėjo nepaleisdamas iš akių garbanės, akimis glamonėdamas jos dailų veidą. Vyras nutilo, jis atrodė pakerėtas,-Esi gražiausias mano akyse kada nors regėtas dalykas,-sušnarėjo jausdamas kaip iš jaudulio jam šiek tiek virpa balsas. Beveik negalėjo patikėti, jog visa tai vyksta iš tikrųjų. Jog tikrai jaučia visa širdimi... besižavintis jam menkai pažįstama mergina.
Staigus, netikėtas ir velniškai stiprus smūgis į šipulius pažėrė trobelės duris. Viskas vyko per daug greitai, kad nebudriai nusiteikęs Sebastianas galėtų tokią netikėtą įvykių seką numatyti. Jautėsi nustebęs, ne išgąsdintas, tačiau instinktas įsiveržus į vidų dienos šviesai metė vampyrą į tamsiausią namelio kampą.
- Koks tu sušiktai banalus, Sevastianos,-ji iškošė pro sukąstus dantis, kupina pagiežos bei pasišlykštėjimo. Jos žydros akys nukrypo į Kateriną. Šviesiaplaukės veidas tik dar labiau persikreipė transliuodamas tų pačių emocijų sustiprėjimą,-Ar čia tavo nauja kekšytė? IŠKEITEI MANE Į JĄ?!-Lorrella suklykė spigiai ir beprotiškai. Maždaug tiek pat beprotiškai, kokia beprote ji buvo ir pati. Redford'as išsitiesė stumtelėdamas už savęs garbanę. Vyras nesijautė fėjos įbaugintas. Priešingai - žvelgė į ją su aiškiu pasigailėjimu.
- Tu mane sekei?-mestelėjo stebėdamasis tuo, jog stebisi tokiais hibridės veiksmais. Juk geriau, nei bet kas kitas jis žinojo su kuo turi reikalą.
- Ak, Sevastianos...-imituodama mielumą ji ciniškai sumurkė užeidama giliau į vidų,-Man prireikė mažiau laiko nei tau suprasti, jog neketinu be tavęs gyventi. Man nesmagu. Nelinksma. Nejau visa tai ką išgyvenom tau nieko nereiškia?!
- Taip. Užbaigtą gyvenimo etapą,-atšovė pasimėgaudamas tuo, kaip efektingai jo palikuonės veidas parausta iš pykčio,-Lorrella...-į merginą kreipėsi švelniau, žengdamas artyn,-Esi laisva daryti ką tik nori. Tačiau manęs toje beprotybėje nebebus. Nesakau, kad esi bloga. Esi išprotėjusi, darai man katastrofišką įtaką ir visa kita, bet nejaučiu tau nemeilės. Turi mane paleisti.
Kol nemirėlis kalbėjo, Lorrella buvo įdėmi, sušvelnėjusi. Dievaži, gražiame jos veide galėjai įžiūrėti net ir liūdesį. Jos akys sublizgo, nelyginant kaupdamos ašaras. Ji jautėsi išduota. Paniekinta. Juk šiame pasaulyje ji turėjo tik Sebastianą. Savo bendrininką, kūrėją bei meilužį. Ir jis jos nebenorėjo. Negalėjo jos priimti.
- Aš turiu tik tave, kaip tu gali man taip sakyti,-Lorrellos akys sublizgo dar labiau ir baltais hibridės skruostais nuriedėjo ašaros. Balsas virpėjo. Jis buvo pilnas skausmo. Redford'as tylėjo, bet ne todėl, kad neturėjo ką pasakyti. Nenorėjo vaidinti emocijų. Vaidinti, jog jaučia gailestį ar supratimą. Lorrella jam asocijavosi su juodžiausiu, brutaliausiu jo gyvenimo periodu, kai nejuto visiškai jokio žmogiškumo. Kai žudė ir naikino, nes tai buvo nepaprastai smagu. Buvo... Jam galvoje neprašviesėjo akimirksniu, tiesiog ilgainiui pasijautė persisotinęs. Bei tuščias. Šis jausmas kaupėsi, intensyvėjo, kol galiausiai Sebastianas pasijuto velniškai nelaimingas. Nes nesivaldė, buvo visiškai siaubingas ir pasidavęs. Po eilinės jųdviejų puotos apsuptas išdarkytų lavonų Redford'as juto kiaurai smelkiantį liūdesį. Begalinę kaltę. Žinojo, jog nebegali taip gyventi ir apie Sebastiano jausmus išgirdusi fėja savo kūrėjui tikrai nepritarė. Ir todėl vyras žinojo, jog privalo pasukti kitu keliu. Net jeigu tai ir reikštų vienišumą bei nesibaigiančias paieškas. Ilgai klajojo vienas mokydamasis kontroliuoti alkį. Vis dar žudė, bet tik tiek, kiek jam reikia pasimaitinti. Ne daugiau. Palikti aukos nenugalabytos jam paprasčiausiai nesisekė. Žingsnis po žingsnio, kartojo sau, guodė save, ir jam pavyks. Vieną dieną. Ir tik tada, kai tavernoje pamatė Kateriną Sebastianas pajautė, jog ieškojo ne be reikalo. Ne tuščiai. Nes pagaliau rado.
- Nekenčiu tavęs!-akimirksniu įsiutusi Lorrella smogė Redford'ui į krūtinę. Vyras nepajudėjo iš vietos, nepakito ir jo neutrali fizionomija. Šviesiaplaukė atsitraukė. Oriai nusišluosčiusi ašaras gąsdinančiu, paklaikusiu žvilgsniu dėbtelėjo į garbanę. Pyktis palengva temdė jai protą,-Jei aš tavęs neturėsiu...-ji pradėjo grėsmingai išsitempdama. Dailūs fėjos delnai nušvito skaisčiai ryškia šviesa,-Tavęs neturės niekas,-iškošė ir Sebastianas įstengė tik žioptelėti - liko nublokštas stiprios, deginančios šviesos bombos. Skrido kiaurai namuko sienos, parkrisdamas ant žemės. Ant saulės šviesos ryškiai apšviestos žemės. Silpnumą pajuto taip pat greitai, kaip svilinantį skausmą.
- O tu...-Lorrella žvilgsniu įsirėžė į Kateriną kaupdama dar vieną šūvį, kuris merginą tikrai pribaigtų,-Maža, smirdanti kaimietė! Suplėšysiu tave į gabalus, šliundra!-fėja užsimojo atakuoti, tačiau neleisdamas sau "sirgti", iš absoliučiai visų jėgų ir jo rezervo Sebastianas sugrįžo tam, kad apsaugotų garbanę. Savo garbanę. Ranka susmigo tiesiai į fėjos pilvą, paskęsdama šiltoje, klampioje masėje. Pagauta labai nemalonaus netikėtumo šviesiaplaukė įsistebėjo į priešais ją atsidūrusį Redford'ą. Kuris pasirinko "mažą, smirdančią kaimietę", o ne ją. Lorrellos akys tapo persmelktos sielvarto, ne skausmo.
- Jei myli ją labiau, nei mane... Pribaik mane. Nes aš tavęs nepaliksiu ramybėje. Ar supranti? Nepaliksiu!-ji kūkčiojo gausiai ašarodama. Sebastianas akimirką sustingo. Suakmenėjo. Lorrella paminėjo jausmą, kurio sukonkretinti vampyras pats niekaip negalėjo. Suprato, kad tikrai myli garbanę. Kažkodėl. Per nepaprastai trumpą laiko tarpą pamilo mirtingą merginą. Merginą, kuriai tapo pirmuoju vyru jos gyvenime. Kuri pirmąja moterimi tapo jojo. Redford'as lėtai ištraukė ranką. Nenorėjo Lorrellos žudyti. Jam tai atrodė neteisinga. Švelniai suėmė fėjos veidą giliai įsižiūrėdamas jai į akis. Ir kol nespėjo užmegzti kontakto...
- Net negalvok apie tai,-grėsmingai sušnypštė akimirksniu perpratusi vyro užmačias. Netikėtai, velniškai greitai ji sukaupė dar vieną fėjiškos energijos užtaisą. Galutinį, sudėjusi į jį visą savo gyvastį. Į nedidelį tašką sukoncentruota didžiulė jėga sprogo su didžiuliu trenksmu, kaip mat suardydama pačią hibridę. Sebastianas spėjo tik pasisukti į Petrovą ir ją savimi uždengti. Skrido pakankamai toli ir kai nusileido, nusileido ant Katerinos. Lorrellos planas neišdegė, ji kartu su savimi myriop nenusitempė ir Redford'o, tačiau vampyras buvo siaubingai "apgadintas". Smarkiai apdegęs. Jam, tiesiogine ta žodžio prasme, trūko pusės kūno, mat nugara, tas dailus užpakalis ir užpakalinė kojų dalis buvo tarsi nupjaustytos iki raudonumo įkaitintais peiliais. Iš skausmo gargaliuodamas negalėjo galvoti apie jokią adekvačią mintį, tik chaotišką jutimų kratinį. Užsimerkė.

2019ieji. Niujorkas. Dabartis.
Sprendžiant iš "apgriuvusio", bet žavaus interjero radosi kažkokioje užkandinėje. Žvilgtelėjo į šoną perskaitydamas greito maisto meniu dailiai apipavidalintoje lentelėje, kabėjusioje ant sienos. Tarsi būtų nuoširdžiai susidomėjęs tokiais nereikšmingais dalykais. Žinoma, tai jam atrodė įdomiau, nei kalbėtis su suknistu savo broliu.
- Nuo kada, kretine tu, tau rūpi supistas pasaulio likimas?-išliejo tulžį bei pasigailėjimą, nežiūrėdamas į Sailo marmūzę ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad manė, jog to paties žvilgsnio jis nėra vertas. Sebastianas elgėsi natūraliai. Jis nesuprato to, jog atsidūrė čia akimirksniu. Galvoje vyras turėjo labai aiškų supratimą kaip čionais pats atkako. Ką veikė šią dieną anksčiau. Kuo užsiiminėjo vakarykštę dieną ir taip toliau. Redford'as ne kartą buvo tapęs įkaitu. Pavyzdžiui, alkio arba apibendrinus - vampyrizmo įkaitu jis buvo visados, tačiau laiko? Niekados. Niekados iki šiol.
- Dėl manęs viskas gali, kad ir šią sekundę sulysti tau pimpalo skylėn,-veidmainiškai išsišiepė, nutaisydamas piktybišką grimasą. Pakitusioje dabartyje Sebastianas niekados nebuvo susigrąžinęs Saloninos, Salonina niekados nepagimdė Marcuso. Liana? Ši persona įskaitant po vardu pasislėpusią, archajišką asmenybę neegzistavo. Redford'as nepažinojo Dean'o, Des'o, netgi Meisono, nes šis niekados nesusipažino su Katerina. Nevedė jos Las Vegase. "Neužstatė" jai Victorios. Šioje dabartyje per visus amžius Sebastianas turėjo tik Pierce, kurią ne už ilgo nuo jųdviejų pažinties Bulgarijoje pats pavertė į vampyrę.
- Visados buvai gudrus šūdžiukas, Sailai. Tu ir pats puikiai supranti kas dabar vyksta,-Redford'as pajudėjo iš vietos, pasiekdamas staliuką, ant kurio gulėjo praversta užrašų knygutė. Lengvabūdiškai plavinėjo perdėdamas susidomėjimą kokiais nors daiktais, nes akivaizdžiai jie buvo įdomesni jam už brolio kompaniją,-Katerina pasirodys. Ir kai ji pasirodys...-šaltą, tačiau piktdžiugišką žvilgsnį vyras trumpam nukreipė į brolį. Vien jo akys išdavė koks Sebastianas yra ciniškas ir piktavalis. Nepatyręs daugybės žmogiškų, gniuždančių patirčių graikas buvo visiškai kitoks. Nužmogėjęs. Išprotėjęs nuo galybės ir savo paties puikybės,-Nebepažinsi ramybės,-pratęsė liguistai svajingu balsu. Lyg apokalipsė jam reikštų lygiai tą patį, ką išlaisvinimas. Serafimo akys nukrypo į tą pačią užrašų knygelę. Perskaitęs tekstą susiraukė.
- „Mūsų angelai visada su mumis ir dažnai naudojasi kažkieno lūpomis, kad mums kažką pasakytų“,-subtiliai skambino pašaipiomis natomis kontroliuodamas begalinį norą... prunkšti,-Ar man vienam Paulo Coelho atrodo smarkiai pervertintas? Oh,-aiktelėjo taip, lyg jam kas būtų subinėn dūręs,-Prasideda,-nusišypsojo neskubriai pajudėdamas lauk iš kavinės. Ir tikrai. Netrukus prasidėjo. Visa dangoraižiais apjuosta gatvė ėmė ūžti pučiama viena kryptimi lekiančio, energijos gūsio. Jis buvo toks stiprus, jog kėlė ir vertė prekystalius, transporto priemones. Po Sebastianą praskrido "dešrainių" vagonėlis nekliudęs vampyro tik todėl, jog šis laiku pasitraukė. Tačiau prajuokintas vis tiek žvilgtelėjo į Sailą it patikrintų, ar šis epizodas ir jam pasirodė toks smagus. Ne, šis epizodas nepasirodė jam smagus.
- Nusišypsok, bambekli!-surėkė, mat jei nebūtų rėkęs, brolužis tikrai nebūtų jo normaliai girdėjęs. Redford'as sukūrė priešais save apsauginį lauką, kuris ne tik užstojo apokaliptinę vėtrą, bet ir degino, naikino viską, kas į ją atsitrenkdavo,-Kaip Markas Aurelijus yra pasakęs: "Mirtis šypsosi mums visiems. Ir viskas ką žmogus gali padaryti, tai šypsotis jai atgal".



_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1770
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: CENTRINIS PARKAS:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 22 Previous  1, 2

Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume