GREITKELIS:

Gyvenimas be motinos švelnumo savaime priverčia ant savęs „užsimesti“ labai storą odą. Ką kalbėti apie tai kad seksuali tamsiaplaukė niekuomet rankose neturėjo lėlės ar pliušinio meškiuko. Mat gyvenimas su alkoholiku patėviu vertė pastoviai kovoti už savo išlikimą. Taip, ji ne kartą buvo gavusi labai stipriai į kailį, apie ką iki pat šios akimirkos simbolizavo įvairiausio plauko nedideli randai ant josios kūno. Priprasti prie smūgių buvo lygiai taip pat lengva, kaip priprasti rytais gerti stiprią kavą be cukraus. Oi kaip ji laukė akimirkos, kuomet ūgtelės ir jos tvirti genai paims viršų, kuomet gebės pasipriešinti tam nieko vertam alkoholikui. Žinoma, nieko nuostabaus tame nebuvo, kad moteriški apvalumai galiausiai patraukė patėvio dėmesį ir jis akivaizdžiai ėmė lysti prie išvaizdžios savo įdukros, manydamas kad yra pats tinkamiausias variantas būti jai pirmu vyru. Tą naktį namuose buvo pralietas kraujas, tačiau jis nieko bendro neturėjo su Jennifer kūnu. Užpulta, prispausta ir palytėta jo šlykščios burnos, ji pagaliau pratrūko. Neaišku kaip jos rankose atsirado peilis vokams atidaryti, kuomet ji negailestingai šį smeigė tiesiai į patėvio papilvę, tuo pačiu metu sprukdama iš namų. Taip, ji niekuomet sau neatleido to, kad paliko ten Andrea. Bet buvo patyrusi per didelį šoką, kad galėtu atsigręžti atgal ir pasiimti su savimi tai, kas buvo svarbiausia. Ir nors sesuo vėliau ne kartą patvirtino kad sugebėjo savimi pasirūpinti, tas nemalonus sumautos atsakomybės jausmas niekur nebuvo pradingęs. Visa laimė kad Jennifer buvo ne viena, o jos pašonėje labai greitai atsirado saldainiukas Armstrong‘as. Keista, kaip ji greitai „sutirpdavo“ prie panašaus tipo vyrų. Iš esmės jis ir buvo tuo asmeniu, kuris įpainiojęs ją į seksualinius žaidimus, galiausiai supažindino ir su savo unikalumu. Tuo, kad buvo alfa. Velniai griebtu, kaip gi gera pasidaro, kuomet paskui tavo užpakalį trinasi galingas vyras. Nors reikia pripažinti įsipareigojimai nebuvo tas arkliukas, prie kurio buvo pratinta Argent moteris. Tai buvo per daug komplikuota, net ir tuomet kai ji visiškai „netikėtai“ pastojo. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo visa velniava, kuri atvedė ją į dabartinį tašką. Derekas, taip buvo pavadinusi savo sūnų, jai reiškė visą pasaulį, o štai Jake buvo visa galva nėręs į vilkolakių reikalus, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad gimęs berniukas nebuvo paprastas mirtingasis. Istorija pasibaigė tragiškai. Bet koks gi velniai rautu dabar yra skirtumas? Viskas kas liko nuo praeito gyvenimo, tai kapinėse esantis antkapis su „Derek Argent-Armstrong“ vardu ir gimimo bei gretima mirties datomis. Berniukas išgyveno tik mėnesį, kuomet buvo negailestingai atimtas iš jo motinos rankų, ligos, kurios nesuprato net geriausi mokslininkai, kuriuos buvo radusios Jennifer su Andrea. Sušiktas gyvenimas, visuomet reikia kautis. Prabėgo metai, ir tas skausmas krūtinės plote nuslūgo, nuslūgo ir jausmai kuriuos kadaise puoselėjo tam vyrui, kuris buvo jai visomis prasmėmis pirmas. Jie abu buvo dar „vaikai“, skubantys užaugti. Po to sekė ilgalaikiai mokymai su biologiniu tėvu, kuris jos gyvenime pasirodė kaip kaurodė žvaigždė, supažindindamas ją su tuo, kas ji iš tiesų yra. Medžiotoja. Alinantys mokymai tęsėsi ilgai, ir galiausiai tai tapo josios pašaukimu. Tapusi savo pačios amato profesionale, ne karto nesudrebino rankos prieš nuspausdama arbaleto gaiduką. Žinoma, kiekvienas iš medžiotojų turi savo specifinių užmojų ties ginklais, Jennifer labiau mėgo intymiai atrodančias strėles, kurios perskrosdamos kūną, jame užsilieka. O ir „paženklinimas“ atrodo kur kas labiau erotiškas, nei kažkokia sumauta kulka, turinti talentą pervėrus kūną iš jo „pabėgti“.
Tapimas nemirtinga tapo tai, ko ji niekada nebūtu sau pritaikiusi, jei būtu turėjusi didesnę pasirinkimo laisvę. Draugu tapęs Isaac Lahey kartu su šios asmenybės seserimi, Andrea,  išsiaiškino brutalią tiesą (nagi, ar buvo normalu medžiotojui įtaisyti net du vaikus vilkolakei?) apie seserų prigimtį. Ilgai netrūko kad Jennifer atimtu nekaltam asmeniui gyvybę, tapdama pusiau žmogumi, pusiau vilku. Nekontroliuojama ir valdytis negebančia būtybe. Nee... Toks gyvenimas būtu tapęs pragaru, nes ji greičiau spjautu alfai į veidą, ir tikrai kad neužimtu betos pozicijos kokiame nors „būrelyje“. Omegos vaidmuo irgi nedžiugino, mat medžioklės žinios jai davė priminimą kad tokie vilkai yra sumeiojami kone iš karto. O šiame mieste taip ir knibžda tų, kurie naikina tokius kaip ji. Taip, turimos žinios gal ir leistu jai slapstytis nuo medžiotojų kokius 5-10 metų, o kas paskui? Ką kalbėti apie tai, kad jos mintys buvo užimtos Caroline Mikaelson. Ta kalė turėjo nukentėti dėl savo „nesavanaudiškų“ bandymų draugei sugrąžinti mirtingumą, atimant gyvybę iš Jennifer. Velniop Mikaelson‘us! Kol Jennifer dar jaučiasi komfortabiliai savo naujame kūne (turint omeny tai, kad ji savo laiku apturėjo labai smagią pažintį su tos pačios Caroline sūnumi, kuris buvo įtikintas sukurti savo pirmąjį hibridą.), privalo baigti savo užduotį ir sunaikinti visą tą nesąmoningą šeimyną iš vidaus. Ką gali žinoti kaip viskas baigsis, kuomet Jackson‘as jau yra palenktas į josios pusę. Beliko tik dvi pagrindinės figūros „karalienė“ ir „karalius“.
Automobilių dirbtuvės priklausė senam draugui, Cameron‘ui, kuris prieš išvykdamas iš šalies su savo žmona, Odette, paliko šią įstaigą Jennifer nuožiūrai. Bankrotu čia šviesti ir negalėjo, mat tai buvo artimiausia dirbtuvė – degalinė, kuri buvo tarp miesto ir užmiesčio kelių dešimčių kilometrų intervale. Pasisekimas buvo garantuotas, užteko vos kelių talentingų darbuotojų ir gražios „savininkės“ kad verslas sužydėtu.
„Bluetooth“ ausinė buvo tvarkingai uždėta ant merginos ausies kaušelio, kuomet ant galvos buvo užmautas juodos spalvos, blizgus motociklininko šalmas. Kūną dengė odinė aprangą, kuri kaip niekad buvo reikalinga mėgstantiems dvurates transporto priemones. „Suzuki GSX-R“ juodos spalvos motociklas, su menku „šėtono“ atvaizdu šone lėkė taip greitai, kad bet koks ant kelio pasitaikantis akmenukas galėjo jį kone apversti ore. Visa laimė buvo tame, kad tamsiaplaukė kuo puikiausiai išmanė šią technika, kad savo transporto priemonę gebėtu paturbinti taip, kad jos norėtu net didžiausi moto kroso fanai. Gaila, bet jis nebuvo parduodamas. Spausdama maksimumą, ji jautė kaip malonus adrenalino jausmas užpildo kūną nuo galvos iki pirštų galiukų. Tai neapsakomas jausmas!
– Šios savaitės gale aš išvažiuoju į angelų miestą. Paradoksalu tiesa, kai ten gyvena pagrinde tik kraują siurbiančios išperos? Džeikai, man reikia paslaugos, kad kol manęs nebus tu perimtum dirbtuves. Nes aš neketinu jų palikti kokiam nors snargliui, kuris nieko neišmano apie verslą. – Jausdama kaip ant „uodegos“ lipa sportinis automobilis, su aiškiai ne pagal taisykles užtamsintu priekiniu langu. Pasukdama galvą taip, kad galėtu pamatyti kas važioja iš paskos, stipriau rankomis suspaudžia rankenas, tokiu būdu perspausdama pavarų dėžę, kad dviratė transporto priemonė trūktelėtu dar greičiau. Susitelkti į pokalbį buvo pakankamai sunku, todėl moteris nusprendė jį nutraukti.
– Kažkoks asilas man lipa ant šiknos, aš tau paskambinsiu vėliau. – Nespėjo net sureaguoti, kuomet minėtą transporto priemonė atsidūrė jai prie šono. Sukando dantis, bandydama numatyti kokiu keliu turėtu pasukti, kad atsikratyti mandruolio, kuris akivaizdžiai ne šiaip sau ketino palenktyniauti su jos važiuoklės tvirtumu. Staiga į motociklo pusę pasukęs automobilis, bandė taranuoti, ir Jennifer staigiai pasuko į dešinę. Išlaikyti lygsvarą pavyko, nors greitis ir buvo beprotiškas. Stabdyti neketino, o spausti toliau jau nebuvo kur. Kuomet automobilis pakartojo tą patį manevringą judėsi, motociklo priekinis ratas pateko ant žvyro, ir ji net bandydama tiesintis „susimėtė“. Kartu su visa transporto priemone apsiversdama ore, tamsiaplaukė hibridė skausmingai tėškėsi ant nugaros, matydama kaip tas automobilis nuvažiuoja į tolį. Lūžo koja, mat pro odą išlindęs kaulas šeivikaulis sugebėjo pradurti net tas tvirtas kelnes, kurios dengė jos apatinę kūno dalį. Šalmo nusiimti iš karto nepavyko, mat pirštų falangai taip pat buvo nemaloniai išlūžę / išsukti. Pasuko galvą, pakeldama šalmo stikliuką. Visa laimė kad vampyriška rega leido užfiksuoti nuvažiavusios transporto priemonės numerius, kuomet ji pasuko galvą tiesiai. – Šūdas... – Susikeikė.

Akinančiai švietusi saulė vertė primerkti šviesias, tačiau pakankamai išraiškingai nudažytas akis. Tankios blakstienos, šiek tiek gelbėjo desperatišką padėtį, kuomet buvusi medžiotoja buvo nukreipusi žvilgsnį į viršų. Skausmas, kuris kaustė šios dailios būtybės kūną, atrodė nepakeliamas. Taip, ji buvo nemirtinga, bet kas iš to, kai kiekvienas nubrozdinimas ar kaulo lūžis yra toks pat skausmingas, kaip ir paprastam žmogui? Fizinio skausmo tolerancija buvo išugdyta prieš daugybę metų, dar tuomet kai Jennifer buvo nepilnametė, kiekvieną vakarą sulaukdama vieno ar kito smūgio iš priliobusio patėvio. Priežastys buvo labai skirtingos, pradedant nuo to, kad ji buvo panaši į savo motiną ir baigiant tuo, kad pamiršusi nusiauti batus paskubomis pakilo iki savo kambario. Kartais kaltas būdavo netinkamai parinktas balso tonas, ar atsisakymas nakties metu eiti kelis kilometrus iki visą parą veikiančios alkoholio parduotuvės, mat dienos metu jis nepasivargino pasirūpinti atliekamu cigarečių pakeliu. Tą asmenį Argent niekino visa savo siela, nes tik JO dėka mergina neturėjo normalios vaikystės. Ilgą laiką bandė savo vakarus praleisti su Ashley ir Cameron‘u, kurie iš esmės ir išmokė ją tokių dalykų, kurie merginų dažniausiai netraukia. Juk dauguma savarankiškai nesugeba pasinaudoti domkratu, ką kalbėti apie tai, kad susitepus tepalais, lysti po automobilio kapotu tam, kad rasti bėdą ir šią „pagydyti“. Įdomu, kas nutiktu dabar, jei atgimusi hibridės pavidale, tamsiaplaukė susitiktu su patėviu? Tai būtu tas pats, kas nuskriausti mažą šunytį, kuris negali pasirūpinti savimi. Gaila kad aukšta moralė neleido jai pulti Carrington‘o, juk tikrasis tėvas mokė kad negalima pulti tų, kurie negeba pasipriešinti. Ir tas nieko vertas girtuoklis, kurio mirties troško, tikrai negebėtu pasipriešinti nemirtingai būtybei, kuri yra pusiau vilkė, pusiau vampyrė ir prie to pačio dar turi neblogą patirtį būnant nemirtingų padarų medžiotoja. Kova būtu nelygi, su per daug greita merginos pergale. Kitą vertus, joks vyras jos nebuvo taip „įskaudinęs“ kaip minėtasis. Skaudino ir toliau, vien tik mintimi, kad yra gyvas, guli ant prapuvusios sofos, laka pigų vyną ir barsto ant savo storo, šlykštaus pilvo pelenus. Susipurtyti galėtu nuo tokio vaizdo. Apie ką iš viso galvojo Victoria (taip, taip, Argent seserų motinos vardas visuomet buvo Victoria, geras sutapimas argi ne?), kuomet susidėjo su tuo paršu? Primerkti akių vokai ir stipriai sukąstas žandikaulis, simbolizavo tai, kad hibridė kentė didžiulį skausmą, kuris iš esmės sklido iš apatinės kūno dalis. Atviras lūžis ne vien atrodė tragiškai, bet kėlė ir panašų jutimą. Atrodė kad svaigstanti galva, bent kelioms minutėms nusineš jos sąmonę kažkur kitur, o paskui prabudus bus galima pamiršti tai kas atsitiko, prieš tai sugrąžinanti lūžusią galūnę atgal į savo vietą. Pravažiavo vienas automobilis, kuris net nepasivargino sustoti (turiu omeny, Winchester‘io vairuotą „Impalą“, kuri neišvengiamai turėjo pravažiuoti šiuo keliu, kad patekti į miestą). Vėliau vėl pasigirdo cypiančių padangų garsas, su lyg tą pačią akimirka, kuomet odinės striukės vidinėje kišenėje ėmė skambėti mobilus telefonas. Garsas buvo standartinis, mat Jennifer nesivargino surasti kokią įdomesnę melodiją, pranešantis apie sms.
– Tik nesakyk kad išsigandai ir viską ką sumojai padaryti, tai parašyti žinutę su tekstu „ar viskas gerai“? – Nuoširdžiai manė kad žinutė buvo išsiūsta iš buvusio širdies ir kūno draugo, su kuriuo diskutavo važiuodama pakeliui į dirbtuves. Laukė didelis užsakymas, sutvarkyti kažkokio turtingų tėvų vaiko automobilį. Tas susimovęs nevykėlis su savo prabangia transporto priemone įvarė į autobuso stotelės kampą, nunešdamas visą automobilio nosį. Liko gerai aptrankytas, bet gyvas. O kadangi labai baiminosi savo tėvo rūstybės, kad per tokią kvailystę ims ir paliks be pinigų, kažkokiais būdais sugebėjo papirkti Jennifer, kad ši imtu ir viską sutvarkytu. Kalbant apie tekstinę žinutę, mobiliojo telefono savininkė vargu ar galėjo įsivaizduoti kad ji atkeliavo iš jos motinos bendravardės. Su Victoria elgėsi pakankamai atsargiai, turint omeny tai kad mergaitė turėjo polinkį prisirišti. Nors ir suvokė kad jai teko ne ką lengvesnis likimas. Turint omeny, kad buvo palikta visiškai viena, neturėdama jokios, net minimalios gyvenimiškos patirties. Gal būtent nuo to žinojimo, Jennifer ir susidomėjo šiuo suaugusiu „vaiku“. O kas galėtu ištiesti „pagalbos“ (tikiuosi kad suprantama, kad kabutės reiškia visai ne nuoširdžią pagalbą einant per gyvenimą) ranką, nei panašius dalykus pergyvenusi moteris? Juk ja suinteresuotas vyrukas greičiausiai įsitemptu į lovą, ir galbūt jei labai pasisektu, supažindintu ją su malonumą teikiančiu seksu. Ir kas toliau, kokia iš to nauda? Argent, po tapimo nemirtinga buvo atsirišusi labiau, nei ankščiau. Nematė prasmės saugoti savęs kokiam nors „princui“, iš viso netikėjo pasakomis. Mat manė kad šios yra skirtos arba vaikams, arba nevykėliams, kurie mano kad šiame gyvenime dar liko kažkas švento ar tikro. Nes pripažinkime, seksas buvo propoguojamas ant kiekvieno kampo. Kitaip gyventi buvo paprasčiausiai neįmanoma. Ir pati nebuvo kvaila, kad nesuprasti kad to paties Armstrong‘o dėmesį pirmiausia patraukė jos iškili krūtinė ir dailus galinis „bamberis“. Ir vargu ar vietos buvo tam, kad jis atrodytu sudomintas jos pašnekesiais. Iš pradžios.
Tas tamsus sportinis automobilis, kuris nesunkiai iššaukė avarinę situaciją, važiavo atgal, o tai reiškia kad Jennifer turėjo gal dalį sekundės, kad nežmogišku greičiu pasiridenti į šoną, ir nebūti sutraiškytai kaip kokiam ežiukui, bandžiusiam perkirsti asfaltuotą gatvę. Pasivartydama, buvusi medžiotoja dar bandė įsiremti kruvinais delnais į nuo saulės įkaitusį asfaltą, kuomet buvo staigiai suimta už gerklės ir kone į mūryta į transporto priemonės šoną. Susidūrimo metu pabiro šoninio lango stiklai, tais mažyčiais gabaliukais, kuriuos dar vaikystėje pati mėgdavo rinkti nuo žolės, jei kas nors kaimynystėje nesugebėjo atrakinti mašinos ir gavo daužti šoninį langą. Nepjaunančio stiklo gabaliukai pabiro visur, keli net pateko už šios personos kelnių, nusiridendama kažkur arčiau sėdimosios. – Oh, tik pasižiūrėkit kas išlindo iš po brolio šešėlio tam, kad pasisvaidyti grasinimais. – Balsas buvo slopinamas šalmo, kuomet išlaikydama lygsvarą vos ant vienos kojos, tamsiaplaukė staigiai suėmė šalmą, patraukdama šį sau nuo galvos. Nepaleido šio brangaus, bet taip pat apibrozdinto nuo susidūrimo su asfaltu, daikto, tęsė.
– Esi toks pat apgailėtinas, kaip ir tavo bandymas mane įbauginti Kol‘ai. – Ilgai netrūko, kuomet savisaugos instinktai suveikė kone žaibiškai. Pakankamai sveika ranka, ir tas hibridams būdingas karštakošiškumas, atsiliepė tuo, kad laikytas šalmas labai skaudžiai susidūrė su originalaus vampyro galva. Beveik iš karto po to, kuomet šis dar kartą skausmingai trinktelėjo moterį į savo transporto priemonę, šią (ne moterį, o mašiną) dar labiau sulamdydamas. Išstovėti ant kojų buvo veik neįmanoma, todėl tamsiaplaukė kaip man sukrito ant asfalto. Suknista lūžusi koja! Negarsiai susikeikusi, ji kaip mat nukreipė savo skaisčiai žydras akis į pasirodžiusį vampyrą. – Kas? Negi rimtai manei kad bus taip paprasta? Nagi berniuk, esi tik dar labiau nevykęs, nei kad galėjau įsivaizduoti. – Panaudotas epitetas buvo ne šiaip beprasmiškas, ji tikrai buvo vyresnė, o ir pyktesnė, žymiai piktesnė nei čia pasirodęs asmuo. Užtektu paminėti tai, kad mergina nuoširdžiai nebe turėjo savy nieko švento, kuomet pasirinko nemirtingumą. Būti nemirtingai kol nebaigs misijos, kuri buvo svarbesnė už bet ką kitą. Todėl jei originali šeima manė kad taranuodami ją, nuverčiant nuo kelio, o paskui pagrasindami sugebės patraukti į šalį. Labai smarkiai klydo. – Kai tu nudusi, reikės sau pačiai priminti kad turiu pasigauti kokį degradavusį asmenį, kad išdulkintu tavo kapą, paskui ant jo riebiai išsituštindamas. Arba atvirkščiai. – Nemėgo vartoti panašių žodžių, bet ne kartą buvo įtikinta tuo, kad originalios šeimos atstovai, išskyrus kokį Elijah ir gal Rebekah, kitokios kalbos paprasčiausiai nesupranta. Gi net pas pats pyplius Jackson‘as buvo didelis nepraustaburnis, įkalintas karštame kūne.

Kelionė automobiliu, buvo tinkamas pasirinkimas, vien todėl kad pati transporto priemonė buvo akivaizdžiai ne eilinė surudijusi skarda ant keturių ratų. Alfa vilkolakis visuomet labai rimtai žvelgė į savo pasirinkimus, nepriklausomai nuo to ar tai buvo vilkolakių valdymo perspektyvos, kurstomi planai, alinančios savitvardos treniruotės, automobiliai ar moterys. Viskas buvo aukščiausios klasės ir tam buvo įdėdama labai daug pastangų. Nemėgo antrarūšių dalykų, niekada nebuvo antru ir visuomet sunkiai dirbo pats, kad pasiekti ko nori. Vienintelis dalykas, kuris buvo padarytas lengviausiu būdu, buvo pirmasis tapimas alfa vilkolakiu. Kuomet tam, kad užimti lyderio poziciją, jaunam maksimalistui teko atimti alfa vilko galias, nutraukiant gyvybę tam, kuris buvo pelnęs daugumos pagarbą. „Karalius mirė - tegyvuoja karalius!“, paprasta vizualiai, sudėtinga praktiškai. Beta vilkolakiui nugalėti alfa yra visiškai neįmanomas dalykas, daug kas tai bandė ir daug kas krito. Alfa yra mistinis padaras, kurio pažaboti beveik neįmanoma. Galios kyla tiek iš kūno vidaus, tiek iš aplink supančių vilkolakių. Ir jei kadaise Armstrong‘as rinkosi paauglius, šį kartą jo planai buvo nukreipti į panašius į save, o tai reiškia kad būrys buvo daugiau nei ypatingas. Planų turėjo ir patobulinimams, paprasčiausiai nebe buvo tabų, kurie verstu Jake Armstrong atsitraukti ar dar kartą apsvarstyti savo ketinimus. Jis realiai nebe turėjo ko prarasti, o mirties niekuomet nesibaimino. Štai kodėl kitų valstijų alfa vilkams jis kėlė grėsmę, žinojo per daug ir dabar darė viską teisingai.
Sėdėdamas ant priekinės keleivio sėdynės, jau seniai buvo pastebėjęs tolumoje esančius antgamtinius padarus, tačiau akivaizdžiai nesiskubino ką nors daryti, paprasčiausiai suteikdamas savo kadaise mylėtai moteriai „pasismaginti“ su originaliu vampyru, ne juokais atspardant jam užpakalį. Dievaži, kaip tobūlai atrodo stiprios moterys, kurios tuo pačiu metu gali ir tave sumušti ir susitvarkyti nagus. Veide pasirodė kampinė šypsena, neryški tačiau prie didelio noro pastebima. Svetimo būrio vilkolakiui perklausus ar šis turėtu pasilikti automobilio salone, alfa viso labo linktelėjo galva. Ketino išlipti iš transporto priemonės tam, kad pagaliau pradėti įgyvendinti savo paties planą, tačiau buvo sustabdytas keistos reakcijos į Iphone skambutį. Vien iš smalsumo, kuris buvo iššauktas tos menkos pažinties su Gomez‘u, nusprendė pasilikti tam, kad įsitikinti savo paties akimis, kad vaikis pasirinko „kalės“ vaidmenį, vietoje to kad pasinaudotu potencialu, kuris jam ant kaktos šviečia. Visada buvo smalsu, ar visi tie sklindantis gandai apie šį vaikį, kurie aiškiai kirtosi su jo tėvo „paveldu“ tikrai nebuvo iš piršto laužti. Nepajudindamas didžiosios savo kūno dalies, viso labo pasuko galvą, paruošdamas jam savo „firminį“ kiaurai išdeginantį žvilgsnį. Betrūko išgirsti „Brangioji, ar man atvažiuoti dabar pat, bei nulaižyti tau tą karštą subynytę, po to kai padarei 2-tą numerį?“. Visiškai tyliai, kad nebūtu išgirstas kitame ragelio gale, alfa išleido prunkštimą, o tam kad parodyti koks gi vaikis atrodo apgailėtinas pasiekusio antgamtinio padaro akyse, persisvėrė per sėdynės šoną, iš galo ištraukdamas alyvos buteliuką. Atkišdamas jį į Anthony pusę, paraginančiai papurtė galvą, lyg nebyliai pasiūlytu lengvesnį patekimą į šiknaskylę. Ir kuomet atgal greičiausiai sulaukė smerkiantį žvilgsnį, pasidabindamas plačia šypsena, trūktelėjo pečiais. Maždaug išreikšdamas, „nenori? na gerai. o! aš turiu dar kai ką!“. Iš „bardačioko“ ištraukdamas vienkartinį skysto muilo pakelį, kurį nugvelbė iš viešbučio, kuriame kadaise buvo apsistojęs, pakiša vaikiui prieš nosį, su lyg akimirka, kuomet šis ima meilikaujančiai klausti ar alfa jo pasiilgo. Suspaudęs lūpas, nuoširdžiai stengėsi susilaikyti nuo noro sulaužyti duotą pažadą neleisti Lili suprasti apie šį menką nuotykį, bei nusikvatoti. Mestelėdamas į jo pusę tą skysto muilo pakelį, pats tuo tarpu nusuko akis. Buvo akivaizdu kad vaikis norėjo gauti erdvės, kitaip kokio velnio jis būtu skubinęs alfą išlipti? Dar būdamas salone, Armstrong‘as nusivilko prabangų odinį švarką, nenorėdamas kad jis būtu sugadintas inicijuoto virsmo metu. Taip, priešingai nei beta vilkai, alfos savo pavidalą galėjo pakeisti bet kuriuo metu, žinoma tam kad tai išmokti reikėjo paskirti nemažai laiko. Pradarydamas dureles, akivaizdžiai treniruočių salėje ilgas valandas leidžiantis vyras, įsistebėjo į priešais esančius asmenys. Neketino pasiduoti bereikalingiems pokalbiams apie nieką. Tačiau kad paspausti virsmo „mygtuką“ eilinį kartą teko kliautis tuo „varikliuku“ kuris veikė konkrečiai jo atžvilgiu. Kiekvienas vilkas rėmėsi į tam tikrus išgyvenimus ar jausmus, kurie leido arba susivaldyti arba ne. Jake atžvilgiu tai buvo pyktis. Galvoje ėmė skambėti konkrečių asmenų citatos, Scott – „Tai tik tavo kaltė!“, Isaac – „Erica ir Boid‘as mirė gindami tave, o tu nedarai visiškai nieko!”, Cora – “Tu nori pasakyti kad aš sugrįžau dėl šito, dėl tavo apgailėtinos sėdynės kuri nieko nedaro, stebėdama kaip visi aplinkui miršta?!”, Isaac – “Tu sugriovei man gyvenimą, aš neprašiau kad padarytum iš manęs monstrą!“, Jennifer – „Tu nori apkaltinti mane? Tuomet leisk man pasakyti, kad tai ne aš iš paauglių darau žudikus!“. Neigiamos emocijos savaime paėmė viršų, kuomet staigiai pasukdamas galvą, alfa kaip mat pasiekė pradinę virsmo stadiją: kraujo raudonumo spalva įsižiebė akys, o pats veidas, žandikaulis pasidavė deformacijai. Stiles, - „Jei visą tai buvo košmaras, kodėl tu atrodai toks sunerimęs?“, ir pats Jake, - „Nes aš neatsimenu kad būčiau nubudęs“. Raumeningas kūnas ėmė įgauti visiškai kitokią, skeleto formą. Pats vyras ant akių ėmė didėti, keisti pavidalą, ir iš pažiūros atrodė kad visas šis nežmogiškas skausmas jam neteikia visiškai jokių prastų jutimų. Buvo per daug papratinęs save prie fizinio skausmo, kad imti ir sureikšminti tai. Tuo labiau, kokia prasmė buvo kaunantis su originaliu vampyru, kuris prie to pačio yra visiškas asilas, save žaboti? Jokios. Prabėgo ne daugiau nei pusė minutės, kuomet iš žmogiško pavidalo nebe liko nieko. Monstras, visiškas monstras stovėjo ant galinių letenų, akivaizdžiai šiepdamas savo aštrius kaip skalpelio ašmenys dantis. Ši patobulinta jo paties forma buvo įgyta visai ne seniai, gal prieš du ar trys metus. Bet ji velniškai tiko alfa statusą turinčiam kietakakčiui. Snukis buvo „padailintas“ aiškiu randu, kurio nesimatė kuomet vyras tapdavo viso labo žmogumi. Iššiepęs dantis, vilkolakis nebedelsė ne akimirkos, kuomet stipriai atsispirdamas nuo žemės, ant kurios asfalto liko įlūžimas, pašoko tiesiai į originalaus vampyro pusę. Vaizdas atrodė atimančiu amą. Visiškai suplėšyti drabužiai, skuteliais išsitaškė į visas puses, kuomet Armstrong‘as sugebėjo pasiekti matomą tikslą. Puldamas originalų vampyrą, jis nesicackino, kaip mat susmeigdamas savo aštrius dantis tiesiai į peties linijos susiliejimą su kaklu. Išplėšdamas ne vien didelį gabalą mėsos, tačiau apgalvotai užkabindamas miego arteriją. Kraujas plūstelėjo tiesiai į gauruotą monstro snukį. Tačiau buvo panašu kad alfa net neplanavo sustoti, o visą tai tebuvo kažkas panašaus į apšilimą prieš finalą, kuris kuo toliau, tuo labiau buvo panašu, kad tapo neišvengiamas.