PAPLŪDIMYS:

Puslapis 23 Previous  1, 2, 3  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Avalon Redford on Pir. 04 22, 2013 2:05 am

Ilgą laiką išlaikydamas nuleistą žvilgsnį į apačią, nesistengė nieko pasakyti, paprasčiausiai klausydamas tai, kas sklinda iš merginos lūpų. Tik lemtinga akimirka pakėlęs akis, nukreipia savo žvilgsnį į merginos pusę. Ilgai nedelsdamas laiko, pasistengia priversti save išsakyti tai, ko veikiausiai niekuomet nesistengė padaryti.
- Iš dalies, nuo to kad pamirštum mane būtu lengviau abiems. Faye, vien faktas kad aš visuomet būsiu toks koks esu, o tu keisiesi, galiausiai tave pradės smaugti. Nes primesk, po kokių dvidešimties metų, gal mažiau gal daugiau tu galėsi pristatyti mane visuomenei kaip savo vaiką, o ne kaip savo draugą. Po keturiasdešimties, bus realiau jei būsiu tavo anūkas, nei kad mylimas. Reikės keisti gyvenamąsias vietas greitai, nes žmonės pastebės kad laikas manęs neliečia. Mane smaugs tik tai kad tu nesi laiminga, nes kas liečia konkrečiai mane, žinau kad noriu būti su tavimi visą tą laiką, kiek tau yra skirta.
Šiek tiek sujudinęs savus pečius, žengia kokį žingsnį prie jos, tuo pačiu metu, į jos ranką įduodamas savo automobilio raktelius.
- Bet jei manai kad tavęs tai neslėgs, nesudangins tavo gyvenimo. Vadinasi paliekam viską taip, kaip yra dabar. Bet kaip ir sakiau, tu visada turėsi laisvę rinktis, svarbiausia kad tai nebūtu per vėlu. Matai, leisčiau tau tapti tokia pat, koks esu aš, tik tuo atveju jei tai būtu visiškai neišvengiama. Kaip ir sakiau prieš tai, nesu savo prakeiksmo gerbėjas. Manau kad gyventi amžinai yra blogis.
Kuomet sulaukia paskutinės merginos frazės, suduria savo kaktą su jos, tardamas: - Man jau laikas. - Šiek tiek palenkęs galvą, pabučiuoja merginą į lupas, kaip galima ilgiau sulaikydamas kontaktą. Ir tik tuomet pradingsta, pasileisdamas nežinoma kryptimi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _


Don’t keep calm.Rip my clothes off, spin me around, grab my hair and ...

Avalon Redford

You know me. I take sides with whoever I think is gonna win.


Pranešimų skaičius : 764
Įstojau : 2012-09-28

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 04 22, 2013 3:18 am

{Būdama iš tų, kurios niekada nepagalvoja taip toli į ateitį, nes yra linkusios gyventi šia diena, nuleidusi akis labai nemaloniai priima tą nupasakotą vaizdą, kuris lauktų jų už kelių dešimčių metų. Išlaikydama tyla, nieko nepasako, taip nenorėdama pati patvirtinti, kad išsakyti žodžiai ją trigdo. Todėl leisdama kalbėti tik Kolui, įsistebi į jo automobilio raktelius atsiradusius jos rankoje, taip lyg žiūrėjimas į vieną objektą jai padėtų sukoncentruoti visas besisukančias mintis. Ir tik tada kai pajaučia vaikiną dar arčiau savęs, sumerkusi akis atsako į bučinį. Jausdamasi labai keistai, lyg nenorėtų jo paleisti, nes susidaro toks vaizdas, kad tai yra paskutinis atsisveikinimas su jai svarbiausiu žmogumi, Kolui staigiai dingus, atmerkia akis. Ir tik tada kai lieka viena, vis dar iš vidaus "draskoma" abejonių, paskuba prie vaikino automobilio, į kurį įsėsdama išvažiuoja iš šios vietos. Tačiau iš karto namo negrįžta, nes kaip ir visada, jei jaučiasi blogai, prieš kitų akis nesirodo}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
We tear, we climb into the sky We won't fall back to Earth tonight Your skin, your eyes, your every breath No sin, no fear, no regrets, no defeat Just two hearts in victory Lay it bare, lay with me

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 766
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 03 16, 2014 5:02 pm

Nubusti buvo nelengva. Vos pramerkes akis jis susidūrė su akinancia kylančios saules šviesa todel jam teko vel uzsimerkti. Jo akys buvo pernelyg jautrios. Jis nežinojo kur jis yra ar kaip cia pateko, bet puikiai prisiminė kas nutiko praeita naktį. Dabar, kai galejo blaiviai mąstyti viskas tapo aišku, jis buvo tikras, kad Katherine gyva, Jake planas pavyko, taciau kaip nedaug truko, kad jis butu kanors ten suzeides? Akivaizdu, kad nei vienas ju neapskaiciavo koks potencialiai stiprus jis yra. Pasiremes alkunemis ir ėmė keltis, taciau jo zvilgsni surakino jo paties rankos. Jos buvo padengtos dar sukreseti nespejusiu krauju. Jis kažką nužudė- suprato vos apsilaizes lupas. Kraujas buvo ėmęs kreseti todel jis keliais nusigavo prie vandens. Pamatęs savo paties nuogo kūno atspindi ėmė įnirtingai plauti krauja. Jo galvoje buvo visiška sumaištis, bet viena buvo aišku - jis privalo išsiaiškinti kas įvyko po to kai jis paliko punkeri, nes būtent tas kelias valandos iki aušros jo atmintis primigtynai blokavo. Bandydamas išlikti ramus ir nepanikuoti ir toliau abejomis rankomis trynė savo smakra vandeniu. Kas jei ji kazkas pamate? Kas jei jis demaskavo save pries visa miestelį? Kur Jake? Kodel jis jam nepadėjo, juk turi buti būdas kaip tai pažaboti?! Jis jautėsi lyg kartotusi jo pirmoji mėnulio pilnatis ir tai verte ji manyti, kad jis padare kažką blogo, kažką nepataisomo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1081
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Jake Armstrong on Sk. 03 16, 2014 5:25 pm

Netrūkus po to, kai jis saugiai pristatė Katherine Pierce į jos namus, palikdamas ją toliau ramiai snausti nuo suleisto medikamento poveikio, galiausiai puolė į Lockwood'o paieškas. Tai kad jis buvo alfa vilkolakiu jau ganėtinai ilgą laiką, vien uoslės, šešto pojūčio dėka, sekė minėto asmens paliekamais pėdsakais. Pakeliui pasirūpindamas tuo, kad jo tapatybė nebūtu demaskuota, galiausiai sugebėjo pasiekti tą paskutinį tašką, kuriame liko Meisonas. Ramiai praeidamas pro tam tikrą plotą, galiausiai pastebi prie vandens sukritusį asmenį. Rankoje tvirtai spausdamas sportinio krepšio rankenas, pagaliau pasiekė reikiamą asmenį, tačiau nepratardamas nieko, į jo pusę pametė laikytą krepšį, kuriame buvo jo paties, vizualiai tinkantys drabužiai, avalynė:
- Aš dar kartą atsiprašau kad teko griebtis kraštutinių priemonių. Tačiau, net numanyti negalėjau kad tu sugebėsi atlaikyti elektros srovę, kuri buvo mirtina ne vienam iš mūsų. Mintis apie galimą Katherine mirtį, buvo paskutiniu veiksmu, kuris buvo paruoštas tam reikalui. Ir, patikėk manimi. Aš nenorėjau to griebtis, nes galiu įsivaizduoti kaip tai galėjo tave paveikti. Tačiau būk tikras, ji gyva ir saugi. Jau kaip tik šiuo metu turėtu būdintis iš sapnų karalystės. - Krenkštelėdamas, galiausiai pritupia netoliese, bandydamas įžvelgti draugo veido išraišką, po ko pratęsia savo mintį: - Tu alfa, tas kurio mūsų rūšis jau labai seniai ieškojo. Padėsiu tau išmokti tai suvaldyti, tam nebe reikės pereiti nieko panašaus, ką teko vakar. Ir kai būsi pasiruošęs, su malonumu prisijungsiu prie tavo grupės. - Omeny turėdamas tai kad perleidžia lyderio poziciją, galiausiai nuleidžia savo akis, mat tai nėra viskas, ką buvo paruošęs pasakyti šio susitikimo metu: - Tai kad tu turi šį geną, nebuvo vienintelis atradimas. Yra dar šis tas, tačiau aš net neįsivaizduoju kaip turėčiau tai, pasakyti. Nes apie tai esu tik girdėjęs, greičiau pasakų formoje.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 03 16, 2014 5:55 pm

Dar kai Jake tik ėjo jo link neatsigrezdamas suprato, kad cia jis. Taip, jiems pavyko padaryti ko apskritai ten buvo susirinkę, bet panašu, kad užuot gavęs atsakymus i sau rūpimus klausimus, jis dabar turejo marias neatsakytų. Tai, jog draugas buvo pasiruošęs užleisti jam savo postą dabar atrodė taip nereikšminga ir tolima. Issitraukes is Armstrongo atnesto maišo juodos spalvos maikute apsidžiaugė, kad drabužis neteplus, mat kad ir kaip jis bandė nusiplauti krauja, rodos kad to padaryti niekada nepavyks.
Išklausęs ka vaikinas turi pasakyti bei tebelaikydamas nudelbes akis i vandenį, prabyla dusliu, uzkimusiu balsu: -As kazka suzeidziau ar net nuzudziau, Jake,-nuryja seiles ir pagaliau pakelia veida. -As nesugebesiu,-turėdamas omeny vado pozicija neigiamai papurto galva. -Kaip galiu vadovauti gaujai jei nesugebėjau susivaldyti? Galėjau sužeisti jus, galėjau sužeisti savo paties vaiką...-pamiršęs, kad taip ir neturėjo progos pasakyti draugui apie Katherinos nėštumą, padaro pauze, kurios metu skubiai apsirengia. -Privalau issiaiskinti kieno tai kraujas,-žiūrėdamas i smėlį, kuris buvo prisigeres kažkieno kraujo, giliai ikvepia. -Ka turi omenyje?-suraukes antakius pakelia akis i pasnekova.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1081
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Jake Armstrong on Sk. 03 16, 2014 6:10 pm

- Tu manai kad man viskas buvo kaip sviestu patepta? - Neigiamai supurtydamas galvą, palinksta atgal, ko pasekoje įsitaiso sėdimoje pozicijoje ant smėlio. Stebėdamas vandens pusę, akivaizdžiai suraukia savo ir taip be pastangų ryškius antakius. Jo veidas visuomet atrodė labai rimtas, ir su laiku tai ėmė atstoti įprastą išraišką. Jis žinojo labai daug, ir tai buvo paaiškinama tuo, kad gyvena kur kas daugiau metų, nei vizualiai traukia. Giliai įtraukdamas orą į savo plaučius, pratęsia savo prieš tai pradėtą mintį: - Aš niekuomet nesakiau kad tai bus lengva. Kuomet tapai hibridu, viršų paėmė tavo kaip dalinai vampyro dalis. Dabar, tu grįžai į pradinį tašką, kuomet pagrindas yra vilko "dvasia". Tu esi nemirtingas, tai nepasikeitė. Prisidėjo tik daugiau sugebėjimų, kuriuos manau atskleisime su laiku. Tu nesi priklausomas nuo mėnulio, reikės tik iš naujo, kaip ir ankščiau išmokti valdyti save, priverstinio virsmo metu. Paskui, tai bus taip pat lengva ir neskausminga, kaip tarti savo paties vardą. - Kuomet pakelia akis, žvilgsnį nukreipdamas į pašnekovo kruvinas rankas, sukanda dantis, dalinai nusistebėdamas kodėl jis taip sureikšmina tai, kuomet būdamas pradinėje hibrido stadijoje, greičiausiai buvo pridaręs ir daugiau bėdų.
- Paklausyk, niekas neapsieina be aukų. Bet žinau vieną, pirmo virsmo metu, tu laisvai galėjai nutraukti man galvą, o vizualiai aš padariau viską, kad taip ir nutiktu. Tačiau to nepadarei. Aš nežinau kas vyko tuo metu, kai nuvežiau Katherine į jūsų namus. Bet, mes kartu pabandysim išsiaiškinti tai. Gerai? Pradžiai, taip. - Linktelėdamas galva, kuomet šis perklausia kas dar nutiko, šiek tiek iškelia savus antakius: - Girdėjau dvigubą širdies plakimą, tiesiog tuo metu tai nebuvo svarbiausia. Pasveikinčiau tave, jei, dabar būtu kiek kitokios aplinkybės. Kiek daug tu žinai apie Katherine kilmę? Nes galiu prisiekti, kad kuomet kai pradėjau tavęs kankinimą. Ji nukratė mane. Ir aš turiu omeny ne tą lengvą elektros srovę, kuri kartais kyla susidūrus skirtingiems poliams. Aš turiu omeny, kad iš jos rankų kilo kuo tikriausia elektros srovė, prilygstanti virbalo sukišimą į rozetės lizdą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 03 17, 2014 3:28 am

-As negaliu...-uzsikirtes delnu perbraukia sau per smakra. -As maniau, kad susitvarkysiu, nes būdamas hibridas as galėjau kontroliuoti ta.. Kaltes jausmą,-Jake užsiminus, kad tapęs alfa jis gryzo prie savo šaknų, t.y. Vilkolakiams įgimtų principu ir morales įnirtingai linkteli galva. -Būtent. Ir tai yra problema. Grįžo tas nelemtas kaltes jausmas, Jake, zinau kaip tai skamba, bet man is dalies patiko, kad galėjau maitintis ir man buvo ne motais, bet dabar man darosi neramu vien pagalvojus, kad per naktį veikiausiai isgeriau ne vieno žmogaus kraujo. Tu negali lyginti to ka patyrei tu ir to kas drasko mane is vidaus dabar. Tai prieštarauja ne tik gamtos dėsniams, bet ir vilkolakiu kodeksui,-skestelejes rankomis atsisėda šalimais draugo ir pastveres pirma po ranka pasitaikiusi akmenį, nusviedzia ji i vandenį. -Tai tiesa..-iskvepdamas ora ima turineti savo delnus tarytum jie butu pasikeite. -Atleisk,-prisiverstinai sypteli. -Tu ne kartą įrodei, kad galiu tavimi pasitikėti ir as visada būsiu dėkingas uz tai kad padedi man ir Katherine,-uždejes ranka draugui ant peties lupu kampu vypteli. -Esi man kaip brolis, Armstrongai, todel patikesiu kad žinai ka kalbi,-nusijuokia.
-Tiesa pasakius.. Nedaug,-suraukia antakius. -Ka?-akivaizdziai labai sutrikęs įdėmiai isisteibeleja i pašnekovą. -Ar esi tuo tikras? Elektra sruvo i mane, bet laisvai galejo persiduoti ir tau, juk tu laikei jungikli. Katherine dabar žmogus,-neigiamai papurto galva ir staiga nutyla prisiminęs jo akistata su Richardu. -Kalbant apie elektra... Ji plikomis rankomis nuplėšė galybe laidu... kai as susidūriau su alfa,-dešine ranka uždejes sau ant sprando suraukia antakius. -Nežinau kaip tai paaiskinti, lig siol to nesureiksminau.. Ar ka nors itari??

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1081
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 03 17, 2014 4:50 am

- Nuo pat pradžių aš tau sakiau kad tai nėra dovana, tai toks pats prakeiksmas, kaip ir priklausomybė nuo mėnulio. Nes ne taip kaip vampyrai, mes liekame žmonėmis. Vadovaujame savo principais, tačiau tuo pačiu metu esame daug pranašesni. Teoriškai, tavo vampyriška pusė niekur nedingo, vadinasi, turėtu būti būdas, kurio dėka priverstum save jaustis kitaip, nei dabar. Pats pagalvok, tai ką turėjai prieš tai niekur nedingo, tiesiog iki maksimalumo padidėjo tai, kas buvo suteikta iš gamtos. - Gūžtelėdamas pečiais, pratęsia savo mintį: - Dabar, sprendžiant iš to ką mačiau tavo virsmo metu, esi kone toks pat kaip Mikaelson'as. O tas, kaip matei savikontrolę yra išmokęs. Vadinasi išmoksi ir tu. - Veide pasistengdamas išspausti kažką gero žadantį šypsnį, šiek tiek palenkia savo galvą: - Plius tu turi tai, ko niekad neturės jis. Mus. Kiekvieno alfos galia slypi tame, kiek savo rūšies atstovų jis turi šalia. Vadinasi didžiausias pliusas yra tai, kad tau, tuo pačiu Katherine ir jūsų vaikui nebe reikės niekur bėgti nuo tos šeimos. O visą kitą, kas dabar atrodo visiškais minusais, mes sutvarkysim. - Kuomet pats nuleidžia akis, įsistebi į smėlį sau po kojomis, tai buvo pirmasis kartas po kelių metų, kuomet jis atsidūrė taip arti didelio vandens šaltinio. Jis visad buvo tas asmuo, kuris laikėsi arčiau miškingų vietovių, arčiau vilkų, ir toliau nuo to kas gali atrodyti "gražiai". Sukandęs dantis, bei tuo pačiu metu nukreipdamas savo žvilgsnį į pašnekovą, pasistengia pratęsti savo monologą: - Aš pasistengsiu padaryti viską, kas nuo manęs gali priklausyti. Viskas bus gerai, kad ir kaip dabar viskas padrikai skamba.
Kalbai palietus konkretų asmenį, mintyse nukeliauja atgal į vakarykštę dieną, kuomet visi drauge žaidė su elektra. Neigiamai supurtydamas galvą, pasisako: - Jei elektra tekėjo per aparatą kuris buvo mano rankose, jis laisvai galėjo ją nutrenkti, bet nieko panašaus nenutiko. Aš žinau ką sakau, tai kilo iš jos, kaip tik tuo metu kai grėsmė kilo tavo gyvybei. - Neigiamai supurtydamas galvą, įsiklauso į tai, kas buvo sakoma apie susidūrimą, kuriame jis nedalyvavo. Nors tai tik patvirtino jo spėjimus, galutinio atsakymo jis negalėjo rasti: - Negyvenu tiek ilgai, kad žinočiau apie visas egzistuojančias būtybes. Bet tai nėra normalu, nėra žmogiška Meisonai. Tuo labiau jei tai buvo ne pirmas kartas. Žinau kad paprastiems vilkams elektra yra mirtina. Mažu mažiausiai reikia sužinoti apie Katherine kilmę.
Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, pastebimai suraukia savus antakius, atsimindamas senovinę, greičiau vaikams skirtą pasaką. Tai sukelia prunkštimą, tačiau kuomet pasaulis kupinas nemirtingų būtybių, kodėl ir ši negali turėti vietos egzistavimui: - Esi kada nors domėjęsis Japonų mitologija? Konkrečiau lapėmis? Dar konkrečiau Kitsune. Šiuo metu tai vienintelis padaras, apie kurį esu girdėjęs, ir kuris atitinka Katherine atsparumą elektrai ir tam, kad greičiausiai ji tai valdo, pati to nesuvokdama.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 03 17, 2014 5:45 am

-Viskas taip painu,-apmaudziai papurto galva. -Kartais pradedu galvoti, kad nuejau per toli bandydamas prilygti Klausui. Jauciuosi isdaves musiskius ir nezinau kaip kiti vilkai reaguos i tai, jog is dalies esu vampyras.. Bet kelio atgal nea ir as tai puikiai suprantu,-nusviedes da viena akmeni i vandeni kuri laika stebi jo vandens pavirsiuje atsiradusius apskritimus. -Negaliu patiketi kiek daug atsisakyti mane priverte vienas sumautas isgama,-vien minedamas Klausa jis akivaizdziai siuto. -Ir tai, kad negaliu jo nudeti, net ir dabar kai teoriskai turiu tam galimybiu mane varo i sumauta nevilti! Nenoriu gyventi nuolatos stebedamas savo uznugari, nenoriu, kad jis bent prisiartintu prie Katerinos ar musu vaiko... Vadinasi lieka tik viena iseitis, surinkti gauja, gauja, kuri buti visokeriopai pranasesne uz Klausa ir visa jo seima. Privalau itikinti musiskius, kad esu vilku puseje, bet jei pasklis zinia, jog maitinuosi nekaltu zmoniu krauju visam sitam planui galas, Jake. Tai priestarauja kodeksui ir geiau nei kas kitas zinai, kad mes jo laikomes. Net jei ir laikui begant ismoksiu save kontoliuoti virrsmo metu, negali manes sustabdyti dabar,-turredamas omenyje menulio pilnati, kuri dar tesis keleta dienu, giliai ikvepia ir sulaiko ora plauciuose. Jei per kita virsma susidurrsiu su Klausu, visai galimas daiktas, kad... pats zinai,-mintis, jog gali neisvysti savo gimusio vaiko it gumulas uzstrigo gerkleje, todel nudelbes galva, kuri laika bande suimti save i rankas.
Nesusivaldes susijuokia kuomet Jake imasi pasakoti apie legenda, kuria ir pats buvo girdejes da budamas vaikas. -Noi pasakyti, kad tiki tuo meslu?-pakeles zvilgsni i vaikino veida, kuris ne trupucio neprimine juokauti nusiteikusio zmogaus grimasos, kilsteli antakius. -Jake, ji zmogus!-nusisypso. -Katheine nebera jokia antgamtine butybe, kad ir kas ten ivyko praeita nakti, esu tikras, kad tam yra kazkoks logiskas paaiskinimas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1081
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 03 17, 2014 6:37 am

Iš dalies tai kas buvo sakoma iš Lockwood'o pusės buvo tiesa, vilkai nebūtu labai patenkinti tuo, kad naujasis vadas būtu dalinai vampyras. Tuo labiau kad nuo pat pradžių jie buvo mokomi tam, kad nesukelti žalos žmonių rasei. Tačiau, viskam buvo daromos išimtis, jei tai buvo vardan gėrio. Galu gale, jis ir pats niekuomet nebuvo pavyzdingas vadas, tačiau su laiku užsitarnavo ne vien malonę iš šios rūšies atstovų, bet ir pagarbą su atsidavimu. Jo gyvenimo istorija buvo mažai kam žinoma, ypatingai pirmieji keli metai vilkolakio kailyje. Jo noras tapti alfa pagrinde buvo paremtas tuo, kad paslėpti savo tikrąją gyvulišką akių spalvą, kuri toli gražu nebuvo oranžinės spalvos. Šalto, plieno žydrumo akių atspalvis reiškė tik tai, kad nuo jo rankų buvo kritęs nieko neprasikaltęs žmogus. Moteris, kurią jis buvo pamilęs, kuomet buvo viso labo paauglys. Tai jam užtarnavo visiems laikams medžiotojų, o tiksliau Argent šeimos nemalonę. Mergina kuri mirė dėl jo maksimalistinio požiūrio ir Ričardo paskatinimų, buvo Kristoferio sesuo. Ir tai yra tema, apie kurią jis nėra linkęs kalbėti. Krenkštelėjimas "pažadino" jį iš apmąstymo liūno, kuomet jo veide pasirodė menkas šypsnis: - Meisonai, nesuklysiu pasakydamas kad esi geras pavyzdys to, kad, kuomet tau buvo suteiktas nemirtingumas, tave bandė paversti monstru, Mikaelson'ų šeimos kale. Tavo charakteris ir principai paėmė viršų. Vadinasi, ne prakeiksmas verčia žmones tapti žudikais, jie patys sau tai pasidaro. Būdamas alfa, tu nesi priklausomas nuo... - Rodomuoju pirštu nurodydamas dangų, leidžia suprasti kad kalba apie mėnulį. - Tai suteikia tau galimybę virsti kuomet pats to nori, ar kuomet kyla grėsmė tau arba tavo gaujai. Pirmasis kartas, aišku būna priverstinis. Paskui, viskas bus daug lengviau, pamatysi. Aš pats nesu pakeitęs kailio jau kelis metus. Kuo ankščiau tai įsisavinsi, tuo mažiau smegenų spaudimo gausi. O kas liečia vilkus, jei jie priėmė mane. Manau prieš tave neturės nieko prieš, jei iš karto išdėsi visą tiesą, o ne slėpsi nuo jų, tai, kad esi hibridas. Vienaip ar kitaip, pusiau, o dabar dominuojančiai pusiau esi toks kaip jis. - Galiausiai kalbai palietus jo asmeninį gyvenimą, pats nukabindamas galvą, pasistengia paslėpti šypseną: - Manau ir pats ankščiau netikėjai tuo, kad egzistuoja vampyrai ar vilkolakiai. - Delnais atsiremdamas į savo kelius, pagaliau priverčia save pakilti ant kojų: - Nesakau kad tuo tikiu, bet negaliu pasakyti kad esu visiškai tikras tuo kad Katherine yra žmogus. Iš tavo pasakojimo apie laidų suėmimą plikomis rankomis, ir to ko liudininkas tapau pats, sunku pasakyti kad ji nėra kažkuo ypatinga. Todėl, ir pirmiausia paklausiau tavęs apie tai, kiek daug žinai apie jos kilmę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 03 17, 2014 9:22 am

-Suprarntu, kad neesu pavaldus menuliui ir tai saunu, bet jei nesipraktikuosiu, kaip po velniu igausiu ta nelemta savikontole?-skestelejes delnais, trenkia jais sau per kojas. -Zinau, jog manai, kad turiu tvirta stubura, nes man pavyko atsilaikyti pries Klausa, bet tai visai kas kita,-neigiamai papurto galva. -Ir apskritai, niekad taip ir nepaaiskinai kodel dabar lengva ranka esi pasiryzes atiduoti statusa, kurio taip troskai?-atsistojes suneria rankas ir idemiai isisteibeleja vaikinui i veida. -Nemanai, kad pats laikas atskleisti kortas? Siaip ar taip apie mane zinai kur kas daugiau nei pati Katherine,-lupu kampu vypteli. -Tu jau ne karta irodei, kad as galiu tavimi pasitiketi, suteiks tokia rpoga ir man. Niekad nepasakojai apie savo artimuosius... Beje,-staiga suraukia antakius ir akimirkai sustingsta. -Apatiniai kuriuos atnesiai,-vienu rodomuoju pirstu parodo sau zemiau juosmens kalbedamas apie apatinius, kuriuos jis dvar devi. -Tai nera TAVO apatiniai, tiesa?-iskeles viena antaki islaukia kol draugas papurtys galva. -Atleisk, kad pertraukiau, tiesiof privalejau tai issiaiskinti,-nusijuokia.
-Paskutini kart kai su ja kalbejau ji minejo kazkokios raganos varda, sake, jog ta moteris gali jai suteikti atsakymus , kuriu jai reikia. Gal tai galetu buti muus siulo galas, ka manai?-kilstelejes smakra atsidusta. -Nors jei atvirai, po to kas nutiko su Reese, nemanau, kad jomis galima pasitiketi,-vos regimai papurtes galva nusuka zvilgsni vandens link.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1081
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 03 17, 2014 9:49 am

- Matai, pats kadaise pro visą tai buvau praėjęs suteikdamas sau fizinį skausmą, man taip buvo lengviau. Savikontrolė buvo išmokstama per tūkstančius kartų savo paties kaulų laužymą, per elektros sroves. Visą tai, man atrodė tuo metu tinkamiausia. Jaunus vilkus savo ruožtu mokiau savikontrolės per susikaupimą. Svarbiausia rasti inkarą, kuris verstu tave išlaikyti blaivų protą. Kai kam tai būna tam tikras jausmas, kitiems žmogus, tretiems įvykis. Tai kas tave verčia grįžti iš pabaisos į žmogaus kūną. Galiausiai, ir pažabota pabaisa nebe atrodo tokia ir bauginanti. - Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, pasisuka taip, kad priekiu būtu priešais vandenyną. Kadangi toks paprastas, tačiau malonumą sukeliantis vaizdas, priverčia gerai apsvarstyti ką yra pasiruošęs pasakyti, o kas ir toliau turėtu likti jo paties galvoje. Vienintelis būdas, kaip susidoroti su dvasiniu skausmu, kuris jam pačiam atrodė veiksmingas, buvo apie tai nekalbėjimas. Kuomet trumpam pasuko savo akis į kalbančio pusę, instinktyviai perklausia: - Ką būtent nori žinoti? - Neigiamai supurtydamas galvą, vėl nusuka savo akis, kas priverčia jį pasijusti tarytum pokalbio su psichologu metu. Skirtumas buvo tik aplinka, ir kad čia nebuvo kušetės, ant kurios būtu galima atsipalaiduoti artimaisiai valandai: - Negana to, kad aš esu išsekęs, kas liečia pastovius apmokymus. Prieš kelias savaites nutiko tai, kas mane verčia mastyti ne kaip reikiama mūsų rūšiai. Cora, mano jaunesnioji sesuo buvo rasta negyva miške. Jos kūnas buvo perskrostas per pusę. - Veide pasirodė nenatūrali, skausmo ir paniekos iškreipta šypsena: - Aš negaliu būti vadas, kuomet visos mano mintys yra nukreiptos į žudymą, kerštą. Tuo labiau, aš praradau per daug, kuomet siekiau valdžios. Vieniems tai atneša sėkmę, kitiems, kaip man, atvirkščiai.  - Gūžtelėdamas pečiais, bei tuo pačiu metu susikišdamas abi savo rankas į vilkimos odinės striukės kišenes, pasistengia trumpai susakyti tai kas atrodo svarbiausia: - Mano tikra akių spalva yra ne oranžinė, nes, pirmais metais, kuomet buvau vilkolakis, nuo mano paties rankos krito mergina, kurią mylėjau. Mikaelson'ai išžudė dalį mano šeimos narių. Tiksliau išžudė tuos, kurie neturėjo vilko prakeiksmo. Argent'ai pribaigė likusią dalį. Mano paties dėdė trokšdamas alfos statuso, atėmė gyvybę mano vyresniai seseriai, dabar kažkas atėmė ir jaunesnę. Vadinasi iš savo kraujo linijos likau tik aš ir Richardas. Kai gimė mano sūnus, Klausas pasirūpino kad jis gyventu neilgai. O aš naiviai tikėjausi kad viskas gali būti gerai. Allison buvau paruošęs žiedą, norėjau apsaugoti ją nuo visų ir visko. Bet kaip matai, viskas pasisuko geriau tik tuomet, kai ją paleidau. - Įtraukdamas oro į savo plaučius, pagaliau pabaigia savo pasakojimą: - Aš niekad nebuvau geras pavyzdys, esu per daug susišikęs, ir nelabai mėgstu kalbėti apie save. Nes tai grąžina mane į tą bjaurią būseną, kuomet suvokiu kad pats pagrinde dėl visko ir buvau kaltas. - Vos tik jo kalba yra pertraukiama klausimu apie apatinius, nesusilaikydamas suprunkščia. Tai akimirksniu atitraukė jo mintis nuo slogios kalbos: - Kaip? Klausyk, jie nauji. Bet aš tiksliai kad neturėjau laiko vaikščioti po parduotuves ir ieškoti tai, kas tiktu. - Neigiamai supurtydamas galvą, galiausiai apsisuka taip, kad iš čia būtu galima pamatyti jo paliktą transporto priemonę. Motociklą, kuris iki pat šių dienų yra jam be galo prasmingas. - Niekas negalėjo tikėtis to, ką planavo Reese, bet. Net nepasitikint ta rūšimi, galima gauti reikiama informacija. Galu gale, jei kreiptis ne į raganas... Visuomet lieka medžiotojai, o tiksliau, Argent'ų šeima. Jie visad buvo labiau apsišvietę, net už mane. O tai jau turėtu kažką reikšti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 03 17, 2014 12:51 pm

Buvo pasakyta daug, galbut net pernelyg daug. Jis niekada ne neitare, jog uz Jake poelgiu ir sprendimu gludejo tiek daug motyvu. Jam eme darytis aisku kodel vaikinas nekencia Mikealsonu ir jo neapykanta ju seimai buvo visiskai pateisinama. Ir nors lig siol apie Argentus jis nebuvo girdejes, zinia, jog ta seima iszude didziaja dali vilkolakio prakeiksma turejusiu Jake giminaiciu istrigo jo pasamoneje. Jis nekente medziotoju. Taip, jie vadovavosi tam tikrais principais ir isitikinimais, bet kai kalba pasisukdavo apie morale ar nekaltus zmones, jiems tai budavo ne motais. Jis tai prisimine pernelyg gerai, mat jo tevas buvo sumedziotas tarsi laukinis zveris ir jam vos per plauka pavyko pasprukti. Papurtes galva pabando nuvyti ikirias mintis salin. -Uzjauciu,-nutaises rimta veida atsidusta. -Panasu, kad mudvieju praeitis nebuvo itin... normali?-prisiverstinai vypteli.
Apsidziauges, kad jo paties inicijuotas pokalbio temos pakeitimas padejo praskaidrinti gan niuroka tvyrojusia atmosfera, nusisypso. -Vadinasi abu turim nesuvestu saskaitu,-papleksnojes vaikinui per peti giliau ikvepia pries ryzdamasis gryzti prie temos, kurios liesti niekaip nesiryzo. -Del tos.. akiu spalvos. Zinau, kad gyventi su kaltes jausmu yra zveriskai sunku ir niekas ka dabar pasakysiu netures jokios sumautos reiksmes ar itakos tam, kad pasijustum bent kiek geriau, bet zinau kas gali padeti uzsimirsti,-kilsteli abu savo antakius. -Zinau, kad katik prasvito, bet su mielu noru prisesciau kokioje nors uzkandineje ir kol tu valgysi kanors nuobodaus, galetume isgerti alaus. Juk kazkurioje pasaulio salyje dabar vidurnaktis,-nusijuokia puikiai suprasdamas, kad tokiu dienos metu retas zmogus piknaudziauja alkoholiniais gerimais. -Pasiulyciau puodeli kavos, bet atvirai tariant tai jog vilkiu tavo drabuziais vercia mane jaustis tarytum buciau tavo maza kale, kuria vakar nusikabinai bare,-lupu kampu vypteli. -Beto to mano subine baigia tas sumautas trumpikes paverti i stringus todel man reikia pasinaudoti viesuoju tuoletu ir jomis atsikratyti.. Galesime aptarti visa ta raganu klausima kur nors, kur neatrodysime kaip besislapstanti pediku porele,-patapsnojes jam per peti ima kilti kopomis virsun, kur zinojo netoliese esant nuosalia uzkandine skirta pravaziuojantiems turistautojams.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1081
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 03 17, 2014 1:35 pm

- Kartais atrodo kad visų čia gyvenančių praeitis ir dabartis labai ryškiai perlenkia normalumo ribas. Bet, jei viskas būtu monotoniška, nebūtume tuo, kas esame. - Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, neatsitiktinai iš savo švarko kišenės ištraukia mobilų telefoną, pasistengdamas įsitikinti tuo, kad dabartinis laikas nespaudžia jo pasiskirti dar kokiems nors darbams. Ir tuomet, kai išgirsta fragmentinį pasakojimą, kuris liečia medžiotojus, nuleidęs akis, veide ištempia pašaipią šypseną, kuri tuo metu atspindėjo savisaugos principą: - Neretai gali pasirodyti kad medžiotojai yra mums didesni priešai, nei kad originali vampyrų šeima, ar visa likusi jų padermė. Jie žino per daug, o ir mokomi naikinti yra net ankščiau nei pirmą kart ištaria "mama". Bet, kai palenki juos į savo pusę, įgauni šiek tiek pranašumo. - Krenkštelėdamas, galiausiai priduria: - Ne veltui, mūsų tarpe dar tebėra Allison, manau nenustebins tai kad ji priklauso ne kam kitam, kaip Argent'ų kraujo linijai. Tačiau iš ten didžiausią pavojų kelia tik jos tėvas ir Keit. - Pasidėdamas telefoną atgal į tą pačią vietą, kur šis ir buvo prieš tai, pakelia akis į Lockwood'ą, kuomet šis paskiria nemažai dėmesio savo dabartiniai aprangai, kuri kone aiškiai parodo tai kad ji jam visiškai netinkama. Bet, kitą vertus, tai geriau nei dienos metu vaikščioti užsivilkus "adomo kostiumą".
- Padarykim paprasčiau abiems. Aš tau paliksiu savo motociklą, nuvažiuok namo, apsirenk tinkamesniais drabužiais, ir susitinkam bare už kokių poros valandų. Tuo tarpu aš pabandysiu išsiaiškinti ką nors daugiau apie turimas problemas. - Tramdydamas norą nusijuokti, taikliai pameta savo transporto priemonės raktelius.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife

Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Katherine Pierce on Št. 11 08, 2014 4:38 pm

*Išeidama iš savo pačios namų, tamsiaplaukė moteris nepasirinko kelionės automobiliu, paprasčiausiai palikdama visiškai viską sau už nugaros. Širdies spaudimas, kurį ši jautė buvo neapsakomai stiprus, mat iki pat šios akimirkos ji buvo visiškai tikra kad negali nutikti nieko, kas ją galutinai galės išstumti iš Lockwood'o gyvenimo ir galiausiai tai nutiko. Jausdamasi tragiškai, ji it pasijungusi autopilotą, keliavo prieš žmones, kurie pasitaikydavo jos kėly. Kone prasibraudama pro srautą mirtingųjų, ši nusprendė atsidurti ten, kur galėjo pasilikti visiškai viena, su savo pačios mintimis. Ji nejautė pykčio, kuomet jos veidu, iš akių varvėjo sūrus vanduo susimaišęs su kosmetikos priemonėmis. Basa, ji pagaliau pasiekė nuo rytinės saulės sušilusį, smėlį. Į kurį įbrisdama, moteris nesunkiai pastebėjo kad rytais paplūdimys buvo ganėtinai tuščias. Kuomet pakeliui nuo savo pečių nusimeti odinę striukę, bei paliko su maikute kuri net nepriklausė jai, ji priminė asmenį, kuris gyveno čia pat, ir tiesiog pasirodė prie jūros taip, kaip pabudo, pasitikti saulės. Ausyse spengė paskutiniai jai ištarti žodžiai apie pasitikėjimą, kuomet ji prisėdo prie pat vandens, kurio bangos kartas nuo karto paliesdavo jos pėdas. Rytas buvo labai ramus, o jos būsena, kunkuliavo. Staiga pakilę pečiai, bei rankos, kurių delnai uždengė veidą, leido suvokti, kad ji ėmė trūkti. Viskas kas sukosi aplink vampyrę, priminė seną ir nespalvotą filmą, kurio vaizdas savaime buvo lėtesnis, nei realybė. Taip išsėdėdama vos kelias minutes, tamsiaplaukė pagaliau atitraukė abi savo rankas nuo veido, nugara atkrisdama ant drėgno smėlio, kuris kaip ne keista buvo pakankamai šiltas. Smilkiniai, bei plaukų linija apie juos pakankamai greitai sudrėko nuo suraus organizmo išskirto vandens, kuomet garbanė stipriai suspaudė savuosius kumščius. Stipriai sutrikęs kvėpavimo tempas, ir tai kas sekė paskui, puikiai atspindėjo jos vidinę būseną. Pasiduodama emocijoms, ji skausmingai surėkė, tuo pačiu metu šiek tiek atitrūkdama nuo smėlio. Akivaizdu kad ji buvo pasiruošusi atlaikyti labai daug, bei tik ne tai, kas nutiko. Tik po laiko, kuomet ji atrodo išverkė viską, vis dar labai sunkiai reaguodama į aplinką, gulėdama ant nugaros, susmeigė pirštus į savo plaukus, bei įsistebėjo į priešais matomą vaizdą. Ji troško bėgti, pradingti, sugrįžti laiku ir lemtinga akimirka nepasirinkti nemirtingumo. Katherrine Pierce-Lockwood buvo pastatyta į tokią padėtį, kuomet negalėjo pajudėti iš vietos, mat baisiausiai baiminosi to, kas gali vykti toliau. Nežinia, skausmas, bei baimė persipynė tarpusavy taip stipriai, kad ji turėdama galimybę, geriau pasirinktu mirtį, nei kad gyvenimą, kuriame nešvietė nieko, bent jau taip ši manė, būtent šią akimirką.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Chariton Geminus on Št. 11 08, 2014 5:45 pm

Tam tikros aplinkybės šio asmens gyvenime privedė prie to, kad jis prarado savo žmogišką gyvenimą, bei įstūmęs savuosius draugus į mirtiną pavojų, galiausiai buvo išsiųstas į pomirtinį pasaulį, iš kuriuo kelis metus buvo priverstas stebėti likusius gyventi savuosius asmenys. Ir dieną, kuomet vartai buvo atverti dar kartą (atleiskit, kad užbėgu įvykiams už akių, bet nebe galiu daugiau delsti), ištrūkęs iš mirties rutinos nagų, nusprendė viską pradėti nuo pradžios. Susidraugaujant su savo naujuoju "aš" bei tuo, kas buvo neišvengiama. Mikaelson šeimos motinos dėka, jis buvo paverstas "žudymo mašina", vampyru kurio tikslas buvo sunaikinti panašius sau. Lengva beprotybė ir noras kabintis į gyvenimą, buvo ant tiek stiprūs, kad jis nieko kito negalėjo padaryti, kaip kad bent kuriam laikui atriboti save nuo aplinkinių, kuriuos laikė savo šeima. Tuo labiau kad po Jennos Sommers mirties, jis nebe matė tikslo grįžti ten, kur visa aplinka priminė jos buvimą. Ryte, slampinėdamas aplinkui, jis ne pats nepastebėjo to, kaip atsidūrė paplūdimyje. Keldamas vieną koją po kitos, originalusis nesunkiai pastebėjo kiek nuošaliau į Eleną Gilbert panašią asmenybę. Ir jau tuomet, kai ketino suktis atgal ir keliauti savais keliais, dėl nepaaiškinamos priežasties, visgi pakeitė savo nuomonę. Dar kurį laiką stovėdamas nuošaliau ir svarstydamas savo pasirinkimo teisumą, galiausiai neigiamai sukratęs galvą, žengė link ten, kur buvo įsitaisiusi akivaizdžiai ne pačios geriausios nuotaikos, moteris. Per mažiau nei minutę pasiekdamas tamsiaplaukę, ganėtinai greitai nuo savo peties nusiėmė striukę, kurią prieš tai buvo pasikabinęs, bei sulaukęs kol Katherine prisės, užmetė savo drabužį šiai ant pečių. Dar nespėdamas pratarti ne vieno žodžio, prisėdo šalia, ir nepasukdamas žvilgsnio į minėtosios pusę, negarsiai prabilo: - Žinai, galiu net susilažinti su tavimi, kad viskas nėra taip blogai, kaip tau atrodo. - Pagaliau priversdamas save žvilgtelėti į moters pusę, kiek pastebimai kilstelėjo savus antakius, bei pasisukdamas puse kūno, ištiesė savo ranką į moters pusę, prisistatydamas:
- Alaric. Tas asmuo, kuris greičiausiai neišeis lauk, kai sugalvosi pasiusti mane velniop už tai kad lendu ne į savo reikalus. - Liežuviu brūkštelėdamas per savo lupas, ir tokiu būdu padėdamas akcentą ant savo, prieš tai ištartų žodžių, nusprendžia pratęsti: - Gali nesakyti kas nutiko, tačiau vien todėl kad ir pats nesu dabar labiausiai tinkamoje vietoje, pasiūlysiu tau karštos kavos gėrimo, ar ko nors kito, ką mėgsti. Labiau tinkamą aprangą ir stogą virš galvos. Ką apie tai manai? - Gūžtelėdamas savais pečiais, jis pasistengė atrodyti kaip galima draugiškesnis, tuo labiau kad nesunkiai perprato tai, kad garbanė nebuvo jo pažįstama asmenybė, ir toli gražu nebuvo žmogus. O tai, kaip be pasukus buvo šio asmens profesija: - Nagi, leisk man pavaidinti geradarį, ir neigiamu atsakymu nedaužyk  ir taip, ne kaip prasidėjusios šiandienos dienos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Chariton Geminus

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1308
Įstojau : 2013-10-28
Meilė : Love's for pussies
Draugai : Friends are for pussies
Rūšis : Vilkolakių tėtukas (37/±2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Katherine Pierce on Sk. 11 09, 2014 3:46 am

*Būti nemirtingu asmeniu gali atnešti tiek savuosius pliusus, tiek savuosius minusus. Šiuo metu ji troško sau to, ką įgyvendinti nesugebėtu, nebent būdama paprastu mirtingu asmeniu. Tačiau pliusas šia akimirka buvo tik vienas, net tokios būsenos ji kuo puikiausiai girdėjo tai, kas dėjosi aplinkui. Nors ir būtu daug geriau, jei visi garsai būtu paprasčiausiai pradingę. Prie pat prisėdus nepažįstamam asmeniui, tamsiaplaukė iš karto atitraukė nugarą nuo smėlio, pirštais mikliai nusivalydama ašaras nuo savo veido. Kiek per stipriai įtraukusi oro į savuosius plaučius, pasuko savo akis į solidžiai atrodžiusio vyriškio pusę. Katherine Pierce-Lockwood kompanija nebuvo reikalinga, todėl nieko nuostabaus, kad ji sugebėjo savo prieš tai drebėjusį balsą, pakeisti į akivaizdžiai griežtą* - Eik šalin, tai ne tavo reikalas. Ar netgi čia, nesugebėsiu pabūti viena? - *Neigiamai supurčiusi galvą, ji lėtai, lyg per gimdymo pratimus, išpūtė iš savo plaučių, ir nevalingai sujudino savuosius plaučius. Vyras kalbėjo ant viršaus, o jos jaučiamas emocinis skausmas gniaužė moterį toliau. Ji niekuomet nebuvo atlaidus asmuo, tačiau į daug ką laiku sugebėdavo sumerkti akis. Ir kuomet, jos pačios veiksmai visuomet buvo sveriami ir tai palydėdavo tai, kad ji visuomet likdavo nuteista, galiausiai atėmė iš tamsiaplaukės bet kokį norą egzistuoti toliau. Nadios veidas vis dar smiežavo prieš akis, ir tai pastoviai lydėjo paskutiniai, gerklėje strigę Mason'o žodžiai apie tai kad jis daugiau šitaip nebe gali. Neigiamai supurčiusi galvą, vampyrė suleido nagus į savuosius plaukus, sušukuodama juos atgal, kad veidas būtu daugmaž atidengtas. Tai ką sakė nepažįstamasis buvo lyg nauja pradžia, todėl kuomet garbanė sumerkė akis, neigiamai supurčiusi galvą, tarė* - Aš lyg smėlio pilis, kuri bus sunaikinta vos tik pakils bangos, nes per neapdairumą buvau pastatyta per arti vandens. Ir aš daugiau nebe galiu šitaip, nes nenoriu nieko matyti, nenoriu nieko daryti. - *Eilinį kartą neigiamai supurčiusi galvą, moteris labiau ant savo pečių užsitraukė svetimą striukę, kuomet pasukdama akis į Saltzman veidą, kuris iš nugaros pusės buvo apšviečiamas saulės, šiek tiek susiaurino savo akių vokus. Jis siūlė jai kuo puikiausią pabėgimo planą, galimybę viską apgalvojus, pagaliau pradėti nuo pradžių, bet šį kartą sėkmingai. O juk kito pasirinkimo ji jau nebe turėjo... Matydama jo ištiestą ranką, Katherine Pierce-Lockwood suėmė jo plaštaką, ir vos girdimai prasitarė* - Peidž. - *Nemanydama kad yra verta atskleisti savo tapatybę, ji dar kartą linktelėjo galva, laisva ranka nuo skruostikaulių nusivalydama ašaras. Ji davė savo sutikimą prieglobsčiui, kuris buvo siūlomas, tuo pačiu net neįtardama į kokią katastrofą žada save įsitraukti*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
 u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2671
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Chariton Geminus on Sk. 11 09, 2014 4:10 am

Gailėtis vampyrų jam buvo visiškai svetimu dalyku, bet šalia sėdinti moteris kaip bebūtu keista, kėlė labai keistus jutimus, kurie neleido jam dabar pat, kol niekas nemato sunaikinti jos ir baigti terliotis. Ar tai buvo tas faktorius, kad moteris atrodė lygiai taip pat kaip Elena Gilbert, kuri šiam nebuvo svetimu asmeniu, ar tai kad ji buvo ant tiek sužeista, ant tiek reikalaujanti paguodos, kad net jis turėdamas akmeninę širdį ir kritinį mąstymą, nesugebėjo atsilaikyti. Jausdamasis taip, tarytum net nenorėdamas, turėjo ištiesti šiai asmenybei pagalbos ranką, jis net nebe svarstė apie galimybę pasielgti kitaip. Žinoma, tai laisvai galėjo būti akimirkos pasigailėjimas, ir jis įsivedęs ją į savuosius namus, kaip mat suvarytu kuolą į širdį, tačiau šia akimirka, tai buvo atmesta kitai dienai. Galu gale, kiekvienas nusipelno gauti antrą galimybę. Klausydamas tamsiaplaukės kalbos, originalusis net nesistengė jos pertraukti, po ko, ganėtinai greitai atitrūkdamas nuo smėlio, pakilo ant kojų. Delnus, prie kurių buvo prikibę pašaliniai veiksniai: smėlis, maži dumblo gabaliukai, išsivalydamas į savo kelių paviršių, vėl sugavo merginos ranką, patempdamas šią į savo pusę, ir tokiu būdu pastatydamas ant kojų. Kadangi ji atsidūrė per daug arti, jam teko nuleisti galvą, kad įsižiūrėti į Katherine Lockwood veidą:
- Tuomet Peidž, tu patekai į pačias tinkamiausias rankas. Mano namai tušti, todėl pradžiai galėsi ten pasilikti kiek tik reikės, kol pati pajusi norą patraukti toliau. Vis tiek, ten praleidžiu ne daug laiko, tad, manau man ir pačiam nepamaišys tai, kad kas nors ten trinsis kartais.
Savo ir taip pakankamai ryškių bruožų veide, pasistengdamas ištempti kaip galima ramesnę šypseną, tuo pačiu metu suteikė merginos rankai laisvę, tokiu būdu neversdamas jos jaustis labai nepatogiai. Žingsnis į priekį, ir jis galiausiai apsisprendė, pirmiausia buvo svarbu sužinoti šios vampyrės vaidmenį gyvenime, ir jei jis labai svarbus, tuomet suteikti jai kitą, jei ne, tuomet nutraukti ir dabartinį. Būdamas tuo pačiu metu ir nemirtingu ir vis dar vadovaudamasis medžiotojo kodeksais, jis elgėsi kiek labiau apgalvotai, nesiimdamas drastiškų veiksmų, kurie galiausiai ir jam pačiam atsilieptu ne pačiomis gražiausiomis natomis.
- Žinai, kartais net smėlio pilį galima perkelti į kitą vietą, stipriai nepažeidžiant jos konstrukcijos. Patikėk manimi, mano gyvenime buvo nutikę labai daug visko, ir buvau ne kartą palūžęs. Bet pažvelk į mane dabar. Kai pamatai kad gyvenimo prasmė slypi ne piniguose, ne vaikine ar merginoje kuri tave paliko, viskas atsistoja į savo vietas. Ir jei norėsi to, parodysiu tau, kaip atrasti prasmę, kuri iš tikro slepiasi kiekviename iš mūsų. Ir šito svetimi atimti niekaip negali. - Žengdamas arčiau prie tamsiaplaukės, vyriškis nepasikuklino užkrauti savo ranką ant jos peties, bei ją pačią pritraukti arčiau. Namas nuo paplūdimio buvo pastatytas visai netoli, tad nieko nuostabaus, kad jie du greitai ten pateko.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Chariton Geminus

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1308
Įstojau : 2013-10-28
Meilė : Love's for pussies
Draugai : Friends are for pussies
Rūšis : Vilkolakių tėtukas (37/±2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Caroline Mikaelson on Pir. 04 04, 2016 5:04 pm

{Leisdama paskutinį vakarą mieste kuris saugo daugybę šviesiaplaukės vampyrės prisiminimų Caroline nusprendė šią dieną paskirti tik sau, lyg atsisveikindama su viskuo, kas kažkada jai kėlė tiek daug emocijų. Banalu, atsižvelgus į tai, kad būtent dabar žodis "emocija" buvo praradęs savo prasmę. Juk mergina nebejautė nieko, tiksliau, ji buvo atsisakiusi visko, kas vertė ją prisiminti tą skausmą, šaltumą su kuriuo teko susidurti. Jau kurį laiką gyvendama viena, (tiksliau būtent tą laiko tarpą, kuomet buvo grįžusi į NY) ji bendravo tik su savo artimiausiomis dvejomis draugėmis kol galiausiai jos bejausmiškumas pasireiškė per daug, kitaip tariant ji pavargo tai slėpti. Noras nebūti varginamai kitų problemomis, kuomet pabėgo nuo savų buvo per daug stiprus. Ji troško nebebūti plėšoma į abi puses ir tiesiog atsiduoti savo prigimčiai. Merginos mini rankinėje buvo paslėptas kelionės bilietas į nežinomą kryptį, atrodė, kad dabar ji svarstė ko jai reikia iš tiesų, ir ar toji kelionė jai atneš bent kokios naudos. Telefonas buvo išsikrovęs, todėl ji nebuvo informuota apie tai į kokią košę yra įsivėlusios jos geriausios draugės, kitaip tariant ji buvo visiškai nepasiekiama, atsiribojusi bent jau šią akimirka. Mergina nuleido akis į savo delnus. Jie buvo sutepti žmogaus krauju. Eilinį kartą atimdama nieko dėtam pakeleiviui gyvybę mergina nejautė jokios sąžinės graužaties, lyg taip ir turėjo būti. Galiausiai šaltą žvilgsnį nusukdama į banguojančio vandenyno gilumą, mergina susimąstė kokie planai jos laukia dabar, ateitis}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Caroline Mikaelson, - «They don’t understand That I am a woman Who thinks like a warrior, charms like a snake, Walks like a God, And believes she’s a saint.»

Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 28
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Klaus Mikaelson on Št. 04 09, 2016 11:32 am

Nežinodamas apie tai, kad būtent šiuo metu (leidžiu suprasti, kad jis ten nepasirodys taip greitai, kaip tikimasi) jo namai užima karo zoną, Mikaelson pavardės bastard'as buvo išvykęs iš miesto ir tikrai nevedamas kokių nors mistiškų reikalų ar planų įgyvendinimo. Paprasčiausiai buvo atėjęs TAS laikas, kuomet jis nusprendė kad jo žmona apturėjo pakankamai laisvos vienatvės ir pagaliau turi grįžti namo. Tai buvo nesvarstytina, mat susekti kiekvieną jam rūpimą asmenį buvo ne taip ir paprasta. Siunčiami žemiausio rango vampyrai žinoma atlikdavo savo darbą. Bet, jis labiau buvo linkęs viską padaryti ir pamatyti pats, savarankiškai. Saulė spigino akis, tačiau buvo šalta, mat vėsus pavasario vidurdienis buvo kaip niekad tipinis. Prie vandens žmonių buvo ne daug, gal todėl kad tai buvo atokesnis lopas prie neramaus vandens. Sustodamas už pusšimčio metrų nuo savo žmonos, kurį laiką paprasčiausiai svarstė kas galiausiai nulėmė kadaise tvirtus santykius, pasiekti tašką, kuomet jis ir pats nebuvo tikras dėl ateities. Tiesa buvo tokia, kad jos pastangos padaryti jį "geresniu vyru" buvo bevaisės. Jis egzistavo daugiau nei tūkstantmetį, o tai nori ar ne, bet pakeičia net labiausiai patriotišką sau asmenį. Pastovus karas tarp skirtingų barikadų pusių, šantažas ir reikalai, kurių pasibaimintu net lakiausios vaizduotės, neleido jam gyventi apsimetant paprastu žmogumi. Tai nesiliaus niekuomet, ir jis niekuomet netaps pavyzdingu asmeniu, kuris susiras nieko vertą, bet gerai apmokamą darbą, ar taps sektinu pavyzdžiu savo paklydėliui sūnui. Ir tikrai niekada nenustos būti toks paranojiškas kalės vaikas, kokiu save "sukūrė" dar tais laikais, kuomet buvo viso labo paženklintas mėnulio prakeiksmo. Ta nelaiminga magija, kuri ir davė viskam pradą, atėmė iš jo bet kokią galimybę būti normaliu. Tai ar jis turėjo bent menkiausią teisę kaltinti savo sutuoktinę, verčiau pasirinkus "išjungti" savo jausmus ir pasiduoti žvėriškiems vampyro instinktams, nei stovėti iš vien, pereinant ne pačius maloniausius kelius. Nuleistas žvilgsnis tik dar labiau išreiškė jo susimąstymą ir nuoširdžiai kalbant, nors jis čia ir buvo atvykęs būtent dėl jos, dabar žodžiai buvo užstrigę burnoje, ir jis net nežinojo kaip tinkamai būtu prieiti. Jis be jokios abejonės galėjo pasielgti taip, kaip ir su savo šeimos nariais, pasiimti viską per jėgą, nusukti sprandą ar susmeigti į nugarą dar prieš jo "sukūrimą" iškaltus durklus, kurie neribotam laikui užmigdydavo net originaliuosius. "Susirinkdamas pautus į kumštį", originalusis hibridas visgi žengė į priekį. Tikslas buvo matomas, o smegeninė vis dar tuščia. Jos rankose buvo matomi kietesnio popieriaus lankstinukai, ir emblema dešiniame kampe leido padaryti prielaidą, kad tai kelionė. Bet kur? Žinodamas kad žingsniai bus nugirsti, specialiai nusuko akis į banguojančio vandens pusę. Veidas buvo suvaldytas nuo bet kokios, net menkiausios emocijos pasireiškimo, kuomet jis galiausiai pasiekė jos šoną, ten ir sustodamas.
- Leidžiu sau suprasti, kad tavo sprendimas yra nepaginčijamas? - Leisdamas suprasti kad kalba eina apie laikomus bilietus, be didelių pastangų, jis dirstelėjo į jos rankose laikomus popierius. O tai kad ji išvyko iš namų taip nieko ir nepranešusi, buvo dingusi gana ilgam laiko tarpui ir dėl dažnai išsikraunančio mobilaus telefono, negebėjo, o gal ir nenorėjo atsakyti į jo skambučius (ne, ne visiems ateina žinutės kai aparatas išjungtas, kad buvo praleisti skambučiai). Vos pastebimai sujudindamas žandikaulį, jis nusprendė išsakyti savo nuomonę:
- Aš žinau kad kartais išsilaikyti su mano šeima, yra gana didelis iššūkis. Todėl suprasiu, jei tau reikalingas laikas, kad suvokti ko nori pati. Tai ne pirmas kartas, kuomet tavęs laukiu, Caroline. - Neskambėdamas ne kiek priekaištingai, greičiau ypač keistai ramiai, jis leido sau įsivaizduoti, kad jei žmona sugrįš būtent dabar, tikriausiai švelniai bus šokiruota tuo, koks jovalas vyksta visos giminės gyvenimuose. Ir kaip stipriai tai atsiliepia jos įvestai tvarkai namuose, o gal ir pasirinkimuose, kuriuos šiai už nugaros daro Niklaus.
- Nepapulk į bėdas, nes aš nudėsiu kiekvieną, kuris bent pirštu tave palies. - Ši kalbos dalis buvo išsakyta su kur kas didesniu emocialumu. O blogiausia buvo tai, kad jis visuomet laikėsi duoto žodžio. Ypatingai jei tai lietė ją. Moteris, pavergusi šio monstro širdį buvo netipinė "blondinė", ji turėjo daugiau gyvenimiškos patirties, nei dauguma standartinių civilių. Plius, ji turėjo šį tą tokio, prieš ką hibridas lenkė kelius. Keista tiesa? Jis buvo nesunaikinamas, ir vampyrų bei vilkolakių, o kartais ir mirtingųjų tarpe skambėjo vos ne kaip Fredis Kriugeris iš "Košmarų guobų gatvėje". Bet viena, konkreti, ir vizualiai labai trapi būtybė, versdavo jį suabejoti viskuo: pradedant įsitikinimais, ir baigiant strateginiais planais. Gal todėl, jis bet kokia kaina buvo pasiryžęs būti paskutiniu vyru, jos gyvenime. O kai kalbame apie gyvenimą, kuris tęsiasi amžinybę, tai įgauna nestandartines potekstes.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Caroline Mikaelson on Št. 04 09, 2016 3:50 pm

{Suprasti, kad ji nėra viena nebuvo sunku. Vampyriški instinktai leido užfiksuoti artimo asmens buvimą šalia, o vandenyno vėjas atnešė jo kvepalų kvapą, kuris tiesiog svaigino merginą bei tuo pačiu metu vertė prisiminti laikus, kuomet viskas buvo gerai. Artėjantys žingsniai ir štai, mylimas vyras jau buvo šalia jos šono. Tačiau net nepažvelgdama į jo pusę, mergina tiesiog nuleidžia akis į rankose esančius bilietus} - O, tu apie tai? - {Ore pamosikuodama skrydžio bilietais, pagaliau atsisuka į savo teisėtą vyrą. Nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų,  įsistebi į jo akis ir galiausiai sustoja ties lūpomis. Ne buvo paslaptis, kad šis vyras vis dar vedė ją iš proto, tiesiog dabar visi žmogiški jausmai buvo gyliai paslėpti. Skaidrų, šviesios odos veidą papuošdama jai būdinga žaisminga šypsena, pratęsia pradėtą monologą} - Brangusis, juk pažįsti mane, aš visada žinau ko noriu ir man nereikia to banaliai skambančio pasiteisinimo apie laiką, supratimą ir taip toliau ir panašiai. - {Vis dar būdama susitelkusi į Klausą, delnu švelniai perbraukia jam ties žandikaulio liniją} - Dabar aš galiu viską. O mano pečių neslegia niekas. Tai yra privalumas nejausti. - {Leisdama toliau kalbėti Klausui, įdėmiai bent jau vizualiai atrodė, kad ji įsigilina į savo vyro balsą, kol ties tam tikrais jo žodžiais nesusilaikiusi sukikena} - Tavo šeima? Rimtai, Klausai? O kur dingo mūsų šeima? Tu, aš, Džeksonas? Problema niekada nebuvo tavo broliai ir seserys. - {Neigiamai supurčiusi galvą, ji taip ir nepradangino lengvos šypsenos nuo skaidraus veido. Vizualiai ji vis dar priminė tą pačią mielą, naivią šviesiaplaukę Caroline, tačiau jos kalbos tonas, veiksmai bylojo kad priešais esančio vyro žmona yra pasikeitusi iš vidaus. Nuolatinis spaudimas, atšalimas tiek iš vyro pusės, tiek iš sūnaus kurio ji jautėsi labiausiai atstumta, galiausiai paskutinė mirtis jos vestuvių dieną (ir taip vadinamojoje kitoje pusėje Caroline teko susidurti su dideliu skaičiumi nuo Klauso rankų kritusių aukų) nulėmė sprendimą išjungti jausmų mygtuką ir taip žengti lengvu keliu. Įkvėpdama oro į plaučius, vaizdingai atkiša į Mikaelson pusę bilietus su užslėpta kelionės kryptimi ir taria} - Tai viskas ką gali pasakyti? Aš tavęs lauksiu ir jei tau grės pavojus, apginsiu? Nuskambėjo kaip bandymas "nusišluostyti rankas". - {Lyg specialiai žvilgtelėdama į savąsias, kurios buvo suteptos dar šviežiu krauju, trukteli pečiais} - Man nereikia apsaugos, Klausai, nes moku pasirūpinti savimi pati, galiausiai puikiai tai dariau kuomet buvau viena. Ir leisk pripažinti, nesiskundžiau. Nes manęs neslegia niekas. - {Ištardama paskutinius žodžius, šviesiaplaukė specialiai juos pabrėžė, mat jausmus praradusi vampyriškoji jos pusės tiesiog norėjo labiau sugelti vyrui, kuris, reikia pripažinti buvo gabus priversti merginos širdį plakti sparčiau. Nevengdama artumo, net provokuojančiai prisiartina prie savo vyro dar arčiau taip, kad šių kūnai būtų labai arti vienas kito. Viena ranka apsivydama Klauso kaklą, lūpomis priartėja arčiau jo ausies, sušnabždėdama} - Na, o dabar pasakyk man tikrąjį motyvą kodėl po viso šio laiko nusprendei mane susirasti iš tiesų?


_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Caroline Mikaelson, - «They don’t understand That I am a woman Who thinks like a warrior, charms like a snake, Walks like a God, And believes she’s a saint.»

Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 28
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Klaus Mikaelson on Pir. 04 11, 2016 1:12 pm

Tikriausiai gamta užšifravo tokią informaciją originalaus vampyro DNR, kuomet per savo ilgą ir tikrai ne kiek nenuobodų gyvenimą, visuomet jautė didžiulį silpnumą prieš "naivokas", tačiau tuo pačiu metu ypač gyvybingas, šviesiaplaukes. Todėl jis galiausiai nepadarė nieko ypatingai stebinančio, kuomet prieš vieną tokių priklaupė ant vieno kelio, tiesiogine tų žodžių prasme. Net tuomet, kai ankščiau buvo prieš sugulant su moterimi, kone būtina šią vesti, mat tokiu būdu jos asmenybė nebūtu "sutepta", jis prasisukdavo be panašių drastiškų sprendimų, aplamai visuomet aiškiai privengė minties kad gali kažkuriai vienai pasiskirti. Išimtimi būdavo tik tos moterys, kurių darbas buvo imituoti meilę vyrams, už tam tikrą konkrečią "monetų" sumą. Bet jos, nebuvo tokios įdomios, jų nereikėjo stengtis "gauti". Caroline savo ruožtu buvo visiškai kitokia, nelengvai ir tikrai negreitai pasiekiama, bet kerinti užtektinai, kad priverstu jį nustoti domėtis kitomis, kurios būtu greičiau gaunamos, ir lengviau išmetamos. Jei ne sumautas įtėvis, kuris suteikė šiam savo pavardę, periodiškai mėgstantis pasirodyti jo gyvenime ir švelniai tariant "sušikti" visus reikalus, jis nebūtu atsitraukęs nuo apkalbamos šviesiaplaukės grožio. Dėl jos pačios saugumo, dėl savo tvirto žinojimo kad jai esant žmogumi, o jam ne, jis negrįš, kad ši galėtu laisva siela pasiduoti gyvenimo nuotykiams, kurių taip troško. Jis, kad ir kaip tai negražiai skamba, kone atidavė ją laisvai valiai, kuomet sužaidęs žvilgsnių ir įtikinančių žodžių žaidimą, paprasčiausiai ištrynė save iš jos gyvenimo ir "dėjo į kojas". 2006-aisiais jis buvo lengvai paveikiamas tėvo paniekos, todėl, kaip ir visad, kartu su dalinai greta esančių, su dalinai karstuose miegančių personų šeimyna, pratęsė savo neplanuotą kelionę toliau. Matyt, jei tavo likimas yra gyventi amžinybę, jis ne visuomet atsuka tau nugarą ir tau nugarą? Jie susitiko dar kartą, tikrai mažiau nei po dešimtmečio. Ir nors savo seseriai jis neleisdavo susidėti ne su vienu vyriškosios lyties atstovu, manydamas kad ji tokiu būdu visgi pasirinks "laisvę", ir jis liks vienas, pats žinoma sau tokių taisyklių netaikė. Prasta vaikystė (Mikaelo pavyzdys greičiausiai), privertė jį priversti visus jį palaikyti, būti netoliese, nei kad pelnyti nuolankumą ir ištikimybę natūraliu būdu. Vieninteliai du asmenys, kurie nebuvo verčiami likti su juo, buvo vyresnis brolis, ir ši daili šviesiaplaukė, kuriai ant bevardžio piršto užmovė papuošalą. Ir grįžtant prie jos, jo mintys buvo pakankamai kontrastiškos.
Nedrįsdamas pažvelgti į šios moters pusę, vien todėl kad ji sėkmingai bandė sutriuškinti visiškai viską, kuo šis tyliai žavėjosi. Žvilgsnis buvo nukreiptas į ošiantį vandenį, kuris iš dalies priminė jo neramią vidinę būseną. "Pasprukimas" iš problemiškos kasdienybės buvo iš dalies keistas, nes būtent dabar jis nebuvo kankinamas jokios bereikalingos problemos, kurią iš tikro būtu galima nesunkiai išvengti, tačiau, nuo to gyvenimas nebe būtu dramatiškas, o prie tokio jis švelniai tariant buvo įpratęs. Susiaurinęs akių vokus, jis viso labo tarstelėjo, - Mhm.
- Ar man reikia tau paaiškinti tą paprastą formulę dar kartą, Caroline?
- Kaip mat pasukęs akis į moters pusę, vampyras atrodė pakankamai rimtas, todėl jo kalba taip pat neatsitiktinai skambėjo abejingai, tarytum, jis neleido jai turėti labai didelio pasirinkimo. - Vampyrai gali užkalbėti paprastus žmones, originalieji gali užkalbėti vampyrus, ir niekas negali užkalbėti originaliųjų. Ar supranti kur link suku? - Kone pražiaumodamas žmonai tai, kad jis atims iš jos šį pasirinkimą "prievarta" arba ji pati atsitaisys klaidas, kurias jo manymu yra padariusi, kuomet atsisakė savo žmogiškumo. Jam niekuomet nepatiko bailiai, kurie negeba susidoroti su savo vidinėmis problemomis, bei pasirenka tokį variantą, kuris niekad dar nebuvo pasibaigęs geruoju. Vampyras (arba ė) dažniausiai buvo priverčiami atsigauti, o jei ne, tapdavo sėkmingu medžioklės trofėjumi. O tai kad būtent šiame mieste pastarieji kaip mat pradėjo lysti iš savo "slaptų susitikimų kambariukų", likti čia Caroline buvo kaip niekad neparanku. Užteko pastebėti vien tai, kad būdama dienos metu, pakankamai lankomoje žmonių vietoje, ji nebuvo net pasivarginusi nuo savęs nusiplauti kraujo, kurį aiškiai pademonstravo jam. Antakiai savaime išlinko, kuomet originaliojo hibrido žmona sužaidė spaudimo sukėlimo korta, bet gerai tai, kad jis niekada nebuvo iš tų, kurie ieško žodžio kišenėje.
- Tuomet paaiškink savo bukapročiui vyrui, kodėl? - Balso tonas supiktybėjo, ir akivaizdžiai skambėjo su daline pašaipa. Visas šis teatrališkas fasadas, kuriuo ji dengė save, buvo visiškai svetimas asmuo, ir tiesą pasakius, būtent tokia, ji jam buvo nepažįstama.  - Elgiesi kaip maža, išlepinta mergaitė, kuri negavusi ko nori, nusprendė saviškius pakankinti kaprizais. - Neigiamai supurtęs galvą, jis prunkštelėjo, akivaizdžiai pyko, pasileido provokacijai ir tuo pačiu metu taip begėdiškai troško jos. Kaip prieštaringa, visos tos emocijos, kurias ji jam kėlė spaudė galvą. Bandydamas suimti save į kumštį, hibridas giliai įtraukė oro į plaučius, vėl nukreipdamas akis į jos pusę: - Žinoma, tik pasakyk man, ko tu negalėjai prieš tapdama šita? - Galvos mostelėjimu, jis nurodė jos esybę, kuomet nedelsdamas pribaigė mintį, - Ko tu nori? Kad suimčiau tave ir ištempčiau namo, surakinčiau kokiame nors kambary, gerai išperčiau kailį kad suvoktum kad nežadu leisti tau būti tokiai, kokia sumanei čia pavaidinti? "Ooo, žiūrėkit į mane, aš vampyrė, nesustabdoma ir tra lia lia". - Užvertęs akis, hibridas kaip mat suėmė jos riešus, kuomet moteris nusprendė jį paveikti savo kūnu. Ir būtu pavykę, tikrai, tačiau, jis buvo per daug piktas ir nenusiteikęs. Jis nepaleido jos rankų, kuomet savaime nustojo kiek per stipriai spausti riešus. Net labai norėdamas, jis nedrįso sukelti jai skausmo. Todėl kuomet žvilgsnis nusileido, o jis išpūtė orą pro šnerves, balsas tapo kiek labiau ramesniu, tylesniu: - Važiuojam namo, Caroline. Nes jei tu iki pat šiol nesupratai kad esi man reikalinga, aš nematau prasmės daugiau tai tęsti. - Jo sprendimas buvo nepakeičiamas, todėl kuomet originalusis pakėlė akis į moters veidą, mina buvo apgailestaujanti, dėl to ką nepagalvojęs pasakė. Ir dėl to, kad jis nesitaikstys su jos sprendimu būti tik tuščiu, bejausmiu indu, kuris reikalauja pastoviai būti papildomas krauju. Tačiau tuo pačiu metu ir neketino keistis pats, būtent todėl jis ne vienu žodžiu nepaminėjo "šeimos", kontekste, kur būtu kalbama apie juos du ir sūnų, kuris verčiau pasirinko apsimesti jų nepažįstant, nei būti pilnaverčiu Mikaelson šeimos narių. O jis tikrai neketino gaudyti jauniklio, verčiant daryti kažką per prievartą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Caroline Mikaelson on Antr. 04 12, 2016 2:15 pm

{Ir kas galėjo pagalvoti, kad jaunos merginos, aukščiausios klasės viešbučių imperijos paveldėtojos gyvenimas susiklostys tokia linkme. Ko gero dauguma ją pažinoję būtų patvirtinę, kad išlepinta turtingų tėvų dukra kartu su savo broliu turės perimti šeimos verslą, galiausiai ištekėti už "kostiumas ir kaklaraištis" tipo vyro kilusio iš tokios pat gerą pavardę nešiojančios šeimos. Nuo pat vaikystės mergina sudarė idealios dukros įvaizdį, gavo tai ką norėjo ir nuoširdžiai kalbant buvo prie to įpratusi. Nuolatiniai vakarėliai, prestižinės vietos ir "baeriai" apie kuriuos nieko nesužinodavo tėvai. Atrodo, kad merginos gyvenimas turėjo būti idealus. Dalinai toks ir buvo. Pirmoji meilė, pirmieji susitikimai su vyru, kuris leisdavo Caroline jaustis tikra moterimi šalia jo. Nuoširdus juokas, šypsena, ir tas artimas saugumo jausmas, kuriuo Niklausas apdovanodavo šviesiaplaukę. Jis ne iš karto, tačiau pamažu sužavėjo Caroline Lanter savo vyrišku šarmu ir švelniai tariant užkariavo merginą. Kuomet viskas atrodė per daug idealu, kad būtų tiesa, ši graži pasaka nutrūko kaip tik tą akimirka, kuomet tas pats vyras savanoriškai ištrynė save iš merginos gyvenimo leisdamas jai pamiršti viską, kas tuo metu buvo gražu, sukurdamas iliuzija, kad jis yra priešas ne tik jai, tačiau kaip ir buvo paminėta jis pats ją pastūmėjo į likimo rankas, kurios galiausiai ją sugrąžino vėl pas jį, tačiau pas tikrąjį jį. Caroline Scarlett Lanter tuo metu gavo progą sužinoti, kad be žmonių pasaulyje gyvena ir kitos mistinės būtybės ir kas galėjo pagalvoti, kad jos pirmasis vyras yra būtent vienas iš jų? Ir svarbiausia, pats blogiausias ir žiaurumu pagarsėjęs. Nepaisant visko, po to, lemtingą dieną kuomet jai buvo sugrąžinti prisiminimai, ji dar kartą pasirinko jį, žiauriausią iš žiauriausių. Tiesa tame, kad mergina nematė jame tokio monstro kaip jį apibūdindavo kiti. Caroline turėjo progą pažinti jo vidų, tikrąjį "aš", kurį ir pamilo. Esmė tame, kad po visų išgyvenimų, kuriuos jai teko patirti gyvenant vampyrišką gyvenimą, pastovią kovą už išbuvimą, palikimą artimiausių žmonių, kuomet jų reikėjo labiausiai ji pavargo kentėti ir būti viena. Grįžusi iš pomirtinio gyvenimo, mergina užsidarė savyje kol galiausiai nesusitaikydama su viskuo, pamiršo ką reiškia jausti. Viskas ko jai reikia, tai prisiminimai ką reiškia būti žmogumi, tos pirmosios akimirkos, kuomet ji jautėsi nuoširdžiai laiminga, o tiksliau jai reikėjo būtent to, kuris ją su visu tuo ir supažindino. Dabar stovėdama priešais savo vyrą ir klausydama visų mėtomų argumentų, nesusivaldydama sukikena. Tas švelnus, juokas ir dalinai sudarytas kuklios mergaitės įvaizdis} - Nori man pasakyti, kad bandysi mane parsitemti prieš mano valia? Nestebina, juk esi įpratęs viską pasiimti naudojant prievartą. Laiko klausimas kuomet šią strategija panaudosi prieš mane. Tai.. kaip? Man pasiruošti? - {Specialiai jį provokuodama, pakelia šviesias akis į savo teisėtą vyrą, kol žaismingai kilstelėdama išraiškingus antakius, dar kartą jį užkabina. Mat tikėjo, kad būtent tokia strategija neleis Klausui įjungti jos jausmų mygtuko} - Nagi, laukiu. Išdrįsi? - {Leisdama, kad jų abiejų žvilgsniai susidurtų, pašnibždomis taria} - Aš jau padariau tai ko norėjau. Nejausti nieko. Sąžinės graužaties, kaltės, skausmo, spaudimo. Pavargau nuo pilkos kasdienybės, kurią man suteikei, todėl ir išėjau. Nejaugi to nesupratai iš karto? Pavargau nuo tavęs. - {Faktas buvo vienas, kad ką tik ištarti žodžiai nebuvo tiesa, tai buvo akivaizdus melas iššauktas to vampyriško noro "sukąsti" į skaudančią vietą. Kaip asmuo suteikęs Caroline viską galėjo jai kelti skausmą. Juk nepaisant visko, kas buvo, nuopolių ir pakylimų mergina visada išliko savo vyro pusėje, o tai yra ne mažas ištikimybės įrodymas. Juk realiai pagalvojus net dabar jis labai ją traukė. Toliau "draskydama jam akis, skėsteli į šonus rankas} - Nagi, pripažink, Klausai, padariau paslauga ir tau. Dabar nevaržomas galėsi kapotis su savo priešais ir negalvojant apie mano gerovę toliau sukti savo planus. - {Stebėdama jo veido išraišką, nesunkiai įžvelgė pyktį, emociją, kurią sugebėjo išpešti. Kuomet galiausiai šypteli toliau sėkmingai tęsdama provokacija, išsaugodama artumą. Vos tik ši sumąstė perkelti rankas ant vyro kaklo, akimirksniu buvo sugauta už riešų. Kadangi šis veiksmas ją šiek tiek išbalansavo, jos skaisčiame veide buvo galima įmatyti nuostabą, kol šią emociją vėl pakeitė daili šypsena vos tik mergina pajuto kad stiprūs vyro gniaužtai pamažu atsilaisvino. Prikąsdama apatinės lūpos odele, vampyrė neigiamai supurto galvą} - Tęsti ko, mūsų santuokos? Matai, Klausai ką noriu pasakyti, tu nusiplauni rankas. - {Dar kartą pabandydama prisiartinti prie jo lūpų, taria} - Tu to nenori.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Caroline Mikaelson, - «They don’t understand That I am a woman Who thinks like a warrior, charms like a snake, Walks like a God, And believes she’s a saint.»

Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 28
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Klaus Mikaelson on Antr. 04 12, 2016 6:51 pm

Pakeldamas kairę ranką, originalusis hibridas suėmė savo nosies pertvarą rodomuoju ir didžiuoju pirštais, perbraukdamas per ją, iki pat antakių linijos. Atrodydamas kaip niekad pavargęs, tik tuomet, kai atitraukė ranką, įsistebėjo į savosios moters atvaizdą, tiksliau visą tą veidmainiška išraiška, kokią ji buvo sumaniusi jį "apdovanoti". Tikriausiai dėl to, kad jis nemanė kad moteris išdrįs panašiam dalykui, kaip žmogiškumo atsisakymas, visa ši situacija ne juokais buvo nuvylusi jį. Žinoma, kalbėti buvo lengva, kai esi daugiau nei tūkstantmetį gyvenantis pusiau vampyras, pusiau vilkolakis, neturi jokių skrupulų, mėgaujiesi tuo, kad sukeli skausmą aplinkiniams, ir stataisi savo imperiją, kurioje tavo vardas yra tariamas su siaubu, prilygstančiu pačiai mirčiai. Jis nebuvo standartinis savo rūšies atstovas, nors dauguma ir būtu drįsę jį tokiu išvadinti. Laikydamas save tikrai kad pranašesniu už visus likusius, nuoširdžiai nemėgo kuomet buvo "atkartojamas", todėl nevykusius jaunų vampyrų bandymus tai padaryti, sugriaudavo lygiai taip pat lengvai, kaip ir išraudavo jų vis dar tebeplakančias širdis. Nemėgo ir kvailumo, kuriuo būtent šia akimirka vadovavosi Caroline. Net tuomet, kai ji nežinia ar save ar savo vyrą bandė patikinti kad būtent tokio likimo ir troško, tai atrodė per daug netikra, per daug veidmainiška. Užimdamas kiek natūralesnę stovėseną, nebyliai stebėjo teisėtos žmonos akis, kuomet ši dėstė savo nuomonę. Pečiai buvo atpalaiduoti, nors žandikaulis tvirtai suspaustas, tarytum būtu nepajudinamas. Išlaukdamas progos kuomet gebės pradėti savo monologą, originalusis atsikvėpė.
- Tikiuosi tu nemanai kad paveiksi mane tokiais žodžiais? Caroline. - Užsikirsdamas jis eilinį kartą buvo pastatytas į nelabai malonią padėtį, mat moteris kuo puikiausiai suvokė tai, kad būtent jai jis nesugebėtu pakenkti, net tuomet, jei ji išvestu jį iš kantrybės. Greičiausiai nukentėtu viskas, kas pakliūtu po ranka, ir nesvarbu ar tai būtu sielos neturintys daiktai ar gyvi žmonės. Tačiau jo ranka nepakiltu prieš tą, kuri jo manymu jau ne kartą buvo privertusi jį pasielgti kiek ramiau, nei kad būtu be jos. Gal, būtent tai ir buvo priežastimi, kad šviesiaplaukei pasiplovus iš jo gyvenimo, Niklaus Mikaelson pyktis buvo išlietas ant kiekvieno sutikto. Jis vėl pakėlė ranką, tačiau ne prieš ją, viso labo perbraukė delnu per savo kelias dienas neskustą smakrą. Savo sprendimą originalusis buvo susakęs, kuomet sulaukė nelabai maloningo moters atsakymo. Bet kaip be pasukus, jis neketino apleisti šios vietos, kol nepasiekė to, dėl ko čia galu gale ir atvyko. O asmeniui, kuris labai nemėgsta skrydžių lėktuvu, ir geriau pasirenka ilgas ir alinančias keliones autotransportu, tai buvo kaip ne kaip, bet savotiškas "žygdarbis".
- Taip, ir nepaisant to, kad paskui niekad sau nesugebėsiu to atleisti, jei bus būtina, aš padarysiu tai prieš tavo pačios valią. - Kalba skambėjo užtikrintai, nors, jis ir prieštaravo visiems savo įsitikinimams. Iš tikro būtent šis asmuo niekuomet neskirstė žmonių ar nemirtingų padarų pagal jų lytį, jei tas ar anas nusipelnydavo, tuomet buvo baudžiamas kartais kankinimais, dažnai mirtimi. Su Caroline viskas buvo kitaip, mat tikriausiai ir "monstrai" kartais turi sąžinės jausmą. Ir kartais su tam tikrais asmenimis, nesugeba pasielgti taip, kaip kad su bet kuriais kitais. Ji buvo ta moteris, kurios jis troško, todėl kaip be pasukus turėjo būti gerbiama. - Neketinu toliau žaisti šito žaidimo.
Klausa netikėtai užfiksavo pašalinius žingsnius, nors jis ir manė kad būtent dabar čia neturėtu lankytis turistai. Ir mažiausiai norėdamas kad koks nors žmogus pamatytu kruvinas moters rankas, ar dar geriau, kad ta pati moteris pasisotintu dar vienu nelaimėliu, pakankamai grubiai, tačiau nesukeldamas skausmo, suėmė savo žmoną už liemens, prisitraukdamas prie savęs. Jo veidas buvo beveik nepakitęs, kupinas pykčio ir nusivylimo, bet užuot ką nors pasakydamas, jis kilstelėjo ją viršun, ir tarytum ji būtu lengva kaip plunksna, persimetė sau per petį. Sekundžių reikalas buvo tai, kaip greitai jis vampyrišku greičiu patraukė link miškingos vietos. Tvarkingai aplenkdamas visus išsišakėjusius medžius, susistabdė tik tuomet, kai nusprendė kad yra pakankamai saugiame atstume nuo žmonių. Pastatydamas Caroline ant kojų, Mikaelson šeimos atstovas kone išplėšė iš jos rankų bilietus, kuriuos ši buvo nusipirkusi oro uoste (kitaip tai būtu paprastas popieriaus lapas). Nesismulkindamas ir net neketindamas ką nors aiškinti, jis kaip mat suplėšė popierių, paleisdamas skutelius pavėjui. Žvilgsnis buvo įsmeigtas į ją, kuomet šis nusprendė vadovautis kitokia taktika, tai, ko ji tikriausiai taip troško? Piktybėdamas, kad sukelti siaubą, jis mikliai pakeitė savo žmogišką pavidalą į labiau pritaikyta monstrui, kuriuo yra vadinamas. Pajuosęs akių baltymas, ryškiai geltonos spalvos vyzdžiai ir pro praskleistas lūpas pasirodę iltiniai dantys. Dar vienas staigus žingsnis, ir savo kūnu jis net per daug švelniai stumtelėjo šviesiaplaukę į  artimiausio medžio kamieną. Jos kūnas buvo kone surakintas tarp augalo ir jo paties. Jo ranka, kuri trumpam buvo atsiradusi ant moteriško liemens, liesdama jos kūno kontūrus, pakilo iki žandikaulio linijos. Atrodydamas iš tiesų baugiai, jis atrodė kad buvo pasiruošęs blogiausiam variantui, kuris tik galėjo būti. - Ar šito tu bandai pasiekti? - Staiga "įkaitinta" atmosfera atslūgo, lygiai taip pat, kaip ir prieš tai spėjo įkaisti. Jo veidas tapo normalus. Keista, kaip gerai hibridas buvo įvaldęs visus savo sugebėjimus. Nors, tam jis turėjo tūkstantį metų. Ranka tebeliko ties jos žandikauliu, kuomet pasistengdamas priversti moterį žvelgti į save, jis specialiai susiaurino akių vokus, leisdamas šiltam kvėpavimui atsitrenkti į jos veido odą. Štai kaip arti jis buvo prie jos. - Keista, kai padaras kuris daro žiaurius dalykus, dėl tam tikrų priežasčių, gali pasakyti kad jam rūpi tik tu. - Netrūkus ir antra ranka atsidūrė ant jos skruosto, jis abiem delnais buvo suėmęs jos veidą, lyg būtu nenorėjęs kad ji nusisuktu. Kvėpavimas atrodė pasunkėjęs, labai gilus ir lėtas. Kuomet liežuviu sudrėkinęs lūpas, jis galiausiai prasitarė:
- Caroline, prašau. - Užsikirsdamas, jis vėl lėtai iškvėpė orą, per nosį. Iš prigimties būdamas monogamas, nuoširdžiai neįsivaizdavo savęs su kokia nors kita moterimi, kuomet jo gyvenime atsirado būtent ši naivoka, bet labai gyvybinga šviesiaplaukė. Gal todėl, jis labiau vertino pastovius santykius su tuo asmeniu, kuris padaro tave laimingu, nei vienareikšmiškai nieko vertus seksualinius aktus su bele kuo ir bele kur. Ir nors tai labai netiko sadistiškam įvaizdžiui, kurį buvo puikiai išlaikęs ir net neketino keisti. Savo pasirinkimą gerbė ir tuo didžiavosi. Todėl kokia dar galėjo būti kalba apie tai, kad jis taip imtu ir paprastai ją paleistu iš savo gyvenimo? Ne. Jis greičiau susidegintu pats, nei dar kartą pakartotu tą pačią klaidą, kuriai teko ryžtis tuomet, kai ji buvo viso labo mirtinga mergaitė, pavergusi pabaisą. - Aš nenoriu to daryti prieš tavo valią, ir sveikas protas man neleidžia priimti to, ką buvai susakiusi prieš tai. Bandai man įgelti, akivaizdžiai. Bet, dabar išgirsk mane.
Įsistebėdamas į moters lūpas, nykščiu pervedė per jos apatinę lūpą, kuomet leido savo veido bruožams kiek labiau atsipalaiduoti. Kažkuriuo metu jis net vyptelėjo, prieš baigdamas kalbą: - Man reikia tavęs, kaip ir visada. Noriu tavęs, galva pulsuoja kaip stipriai noriu. Ir patikėk manimi, kai tai sakau, nežadu tavęs paleisti. Todėl taip, kad ir kiek tai kainuos, tu vėl būsi mano. Be viso šio teatro, kuriame vaidini.
Vos pastebimai linktelėdamas galva, tarytum būtu išreiškęs savo pritarimą, ir išlaikęs kiek klausiamą išraišką, pritraukė jos veidą, dar arčiau prie savo. Žvilgsniai susidūrė gal akimirkai, tačiau, po to jis jau nebesistengė suteikti jai progos ką nors be pridurti, kuomet godžiai sujungė abiejų lūpas į vieną, intensyvų veiksmą, liežuvis kaip mat prasiskverbė pro lūpas, ir jis ketino būtent šią akimirką priversti ją pamiršti visus planus jį paveikti psichologiškai, ar pabandyti pradingti kaip galima toliau, nors galbūt būtent toks sprendimas ir būtu protingiausia, ką ji galėtu padaryti savo labui. Tačiau būtent originaliam hibridui tai neatrodė net debatams tinkama, ar bet kaip kitaip svarstytina tema.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Caroline Mikaelson on Tr. 04 13, 2016 5:36 pm

- Nejaugi tau atrodo, kad bandau tave paveikti? Pripažink, viską stengiesi  gauti prievarta. Nes žinai, kad kitaip liksi vienas. Net tavo broliai ir seserys yra su tavimi prieš savo valia. O dabar ta pačią strategija grasini pritaikyti ir man. Tai ką bandau tau įkalti į galvą, brangusis, yra pagrįsti faktai, o ne bandymas tave išbalansuoti - {Šviesiaplaukės vampyrės žvilgsnis buvo šaltas, tačiau ne tuščias kaip tai būna daugumos jausmų atsisakiusių nakties padarų. Ji tiesiog, lyg pagavusi "arkliuką" toliau grojo vyro nervais bandydama ji išprovokuoti padaryti veiksmą, kurio paskui šis gailėtųsi visą ilgą likusį gyvenimą, nors tenka pripažinti, kad šis ne veltui ją pažinojo taip gerai, kad net dabar tai padaryti buvo nelengva. Aišku, pastebėti, kad jos kandžios frazės visgi vyro veide palikdavo kokią nors tai emocinę žymę, buvo galima. Visgi jie kartu yra ne kelias dienas, to, ko nepasako žodžiai, išduoda kūno kalba, kurią abu buvo gerai išmokę analizuoti. Tuo labiau, vienas kito. Dabar būdama labai susikoncentravusi ties savo vyru, nelabai kreipė dėmesį į tai, kas dėjosi aplinkui. Kartas nuo karto pasirodantys pašalinai asmenys jos nejaudino, tad vos tik Niklausas sugalvojo ją prisitraukti arčiau savęs bei nieko neaaiškinus užsikelti ant savęs, lyg prieš jos valią bandytų ją išsigabenti kartu, suraukdama antakius, dar spėja moteriškai pasimuistyti} - Aš juk pasakiau, kad nežadu su tavimi niekur eiti, susitaikyk su tuo ir, po velnių, leisk man gyventi. - {Visgi kuomet į jos bandymą pasistumdyti nebuvo sutelkta daug dėmesio, mergina net nepastebėjo kaip žaibišku greičiu nuo vienos vietos atsidūrė kitoje. Juos abu supo žaluma, o erdvę užpildė gaivus miško kvapas. Kuomet kojos pasiekė tvirtą žemę, o iš rankų buvo išrauti lėktuvo bilietai ir gražiai tariant paleisti į orą, susinervinusi abejomis rankomis pastumia teisėtą savo vyrą per pečius, taip dalinai išliedama nervus} - Tu tiesiog negali susitaikyti su mintimi, kad nuo tavęs visi atsitraukia? - {Šyptelėdama neigiamai supurto galvą, kol žvilgsnis atsitiktinai nuslenka ties suplėšytu popieriaus gabaliuku, kuris lėtai besisukdamas ore krito ant žemės} - Juk negalvojai, kad mane sulaikysi būtent taip, Klausai tai tiesiog... - {Nebaigdama minties, buvo pertraukta to vaizdo, kurį pasistengė sukurti Mikaelsonas. Pripažinkime, tai buvo kraupu, na bent jau būtų bet kuriam, kuris būtent dabar netyčia pakliūtų po karšta ranka. Net nepastebėdama kaip staiga atsidūrė įrėminta tarp medžio ir savo vyro, be jokių žodžių įsistebi į mylimo vyro akis. Jų artumas buvo jaudinantis, o merginos krūtinė kilnojosi dėl neritmingo kvėpavimo ritmo. Ji nesitikėjo tokio veiksmų posūkio, tačiau ir nejautė baimės, tad vos tik Klausas vėl įgavo žmogui būdinga pavidalą, lyg kačiukas priimdama jo šiltą delną sau ant skruosto trumpam sumerkia akis bandydama save sukoncentruoti, o tuo pačiu ir vengdama akių kontakto. Tokie paprasti, tačiau malonūs artimo vyro prisilietimai tiesiog svaigino, o ir jo būvimas taip arti kėlė tas geras emocijas, kurias mergina buvo spėjusi pamiršti. Atrodo, kad ji galėjo ištirpti jo glėbyje, tačiau vis dar kovodama su pačia savimi ji neleido pilnai prasibrauti link savo jausmų. Vos tik Klauso pirštai praslydo pro merginos lūpas, neigiamai supurtydama galvą, prieštaraudama pati sau, iškošia} - Užtilk, nenoriu nieko girdėti. - {Mikaelsonas turėjo kuo puikiausiai jausti išbalansuotą merginos kvėpavimą, kuomet jų kūnai buvo kone sulipę. Iki pat šios akimirkos išlaikydama sumerktas akis, pagaliau jas atmerkia. Priešais matydama vyro veidą, žvilgsniu pradeda mėtytis tarp šio akių bei lūpų, kol tiesiog uždrausdama jam pačiam ištarti dar bent vieną žodį, pasinaudoja ta pačia strategija, tad aistringai atsakydama į bučinį, išvaduoja savo rankas, sukišdama jas po vyro viršutiniu drabužiu taip leisdama šiltam vyro kūnui susidurti su šaltais, tačiau švelniais merginos delnais, tuo pačiu pasistengdama pašalinti nelabai  jau reikalingus marškinius  Nesistengdama nutraukti išsiilgto kontakto, net atvirkščiai pamiršdama viską pasistengia iš to išplėšti tai kas geriausia, įsijausdama stipriau sukanda šiam į lūpą}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Caroline Mikaelson, - «They don’t understand That I am a woman Who thinks like a warrior, charms like a snake, Walks like a God, And believes she’s a saint.»

Caroline Mikaelson

You know what I'll start with? Always and forever.


Pranešimų skaičius : 330
Įstojau : 2012-09-28
Amžius : 28
Miestas : Manhetenas
Meilė : Klaus Mikaelson
Draugai : Elena, Bonnie
Rūšis : Vampyrė (23/25)
Darbo paskirtis : Verslininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: PAPLŪDIMYS:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 23 Previous  1, 2, 3  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume