Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

+3
Jon Spencer
Katherine Pierce
Clementine Le'Roy
7 posters

Puslapis 13 1, 2, 3  Next

Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Clementine Le'Roy Pen. 09 28, 2012 10:09 am

Kitos viešbučio patalpos.
Clementine Le'Roy
Clementine Le'Roy

You brought this on yourself. I will not be destroyed with u.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Wx9w1Qu
Pranešimų skaičius : 1208
Įstojau : 2011-03-15
Miestas : Los Andželas
Meilė : Neįsipareigojusi
Rūšis : Banšė / mirtingoji (26)
Darbo paskirtis : Interjero dizainėrė

https://bloodyrose.forumlt.com

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Št. 11 26, 2016 1:58 pm

Disclaimer: pranešime aprašomas veiksmas eina jau po didžiojo Elissos ir Sebastiano susitikimo 🐰

Galėjo prisiekti, kad neužmigo, kad net nebuvo sumerkęs akių, tačiau ne kartą regėtas sapnas vėl raibuliavo akyse apimdamas Sebastianą visiškai visą. Buvo sunku susitelkti į detales, negalėjo pasakyti kur visas veiksmas vyko konkrečiai, bet ant žemės gulėjo ta pati savo kraujo klane paskendusi moteris. Kaip ir visus ankstesnius kartus neįžiūrėjo jos veido, tiesiog visa širdimi jautė, jog ją myli (tad šiuo atveju tai galėtų būti tik Salonina) ir skausmas regėti ją negyvą Redford'ą siaubingai gniuždė naikindamas žmogiškumą, naikindamas pagarbą visam jį supančiam pasauliui. Tas skausmas naikino jį patį.
"Ji buvo mano pasaulis. Ir tu atėmei ją iš manęs". Protu nesuvokiamos pagiežos persunktas vyro balsas buvo skirtas Dean'ui, kuris sukniubęs ant žemės šnopavo krauju pasruvusiame, sukniažintame veide. Vampyras mėgavosi, sušiktai kaifavo nuo to, kad regi draugą sužalotą, kenčiantį. Čiupęs Winchester'į už gerklės, lengvai iškelia jį į viršų, įremia į sieną, į jo sugriautų, liepsnų apimtų namų sieną. Nakties metas, krauju nusidažęs dangus. Oras šleikščiai dvokė krauju, degančiais kūnais. Kančios, mirties kvapas. Pro liguista šypsena persikreipusias, šviežiu krauju suteptas Sebastiano lūpas išsprūsta vienas žodelytis. "Inssentia" buvo ištartas su pasimėgavimu, kai medžiotoją praryja ūmus ugnies pliūpsnis. Jo kūnas lydėsi varvėdamas karšta kraujinga limfa, anglėtos odos atplaišos byrėjo vampyrui ant kaklo, veido, kuriame tamsos apimtos akys, apipintos juodų kraujagyslių tinklo nerodė nė menkiausio žmogiškumo požymio. Nemirėlis išlaukia kol tik apsvilę kremzliniai audiniai belaikė medžiotojo skeletą vientisą. Sebastianas paleidžia tai, kas liko iš draugo ir apsvilę kaulai nuo smūgio pažyra į dalis atsimušę žemėn.
Net šokšteli nuo išgąsčio, netikėtumo ir siaubo. Niekaip negalėjo priprasti prie šio jausmo, nors tas miražas, ta vizija Sebastianą ištiko jau ne kartą. Nesuvokė to prasmės, bet vidinė intuicija vertė sunerimti, galbūt net traktuoti tai kaip ženklą. Ženklą, kad nutiks kažkas... baisaus. Kad tai visiškai pakeis ne tik patį vyrą, bet ir visą pasaulį.
Pastarieji mėnesiai priminė tikrą įsisupusią įvykių ir stebuklų karuselę. Į Redford'o gyvenimą palengva sugrįžo jam visi artimiausi žmonės. Tas atrodė neįtikėtina, nuostabu, bet tuo pačiu ir baugino. Salonina, Elissa, Marcus... Negi visa tai tėra atsitiktinumas? Kuo vyro gyvenimas tapo pilnesnis, vis labiau įpareigotinas, kai į jį grįžo asmenys, už kuriuos galėtų devynis pragarus pereiti, tuo didesnį nerimą Sebastianas pradėjo jausti. Juolab buvo įtikėjęs, kad likimas geru ilgam pasidžiaugti jam neleidžia žaisdamas su vampyru kažkokį iškrypusį žaidimą, kuriuo pasimėgauti galėtų nebent tik panelė Pierce. Bijojo viso to per kažkokį siaubingą lemties akibrokštą netekti, bet tuo pačiu nežinojo kaip juos visus apsaugoti. Gerai nebent tik tas, kad ko gero niekas savimi geriau nepasirūpintų patys, nei Marcus ir Elissa.
Nepaisant to, kad vertybių sistema pas Sebastianą sureguliuota nekintamai, poreikiai, siekiai netgi kai kurios vyro būdo savybės tikrai mainėsi. Spiriamas vidinių priekaištų vampyras palengva daužė principingą nuostatą neapkęsti magijos ir netgi karts nuo karto leidosi į žinių po ja turus. Turint tokius savo srityje it žuvis vandenyje besijaučiančius gidus Redford'as bet kokiu atveju neprašovė nutaręs tapti kiek lankstesniu. Kūnas kiekvieną kartą pagaugais nueidavo prisiminus tą fatališką, neįtikėtinai tikrą sapną ir to pilnai užteko, kad vyras užsibrėžtų GALĖTI bet kokia kaina apsaugoti savo mylimą moterį. Net jeigu jiedu su Nina ir neturėjo progos stebėti savo sūnaus raidos nuo kūdikystės, vaikystės, paauglystės ir galiausiai suaugystės, džiaugsmas turėti Marcusą visiškai sveiką nustelbė visas iki tol neraminusias problemas ir sutuoktiniai jautėsi vėl išgyveną ekstazę. Dėl to, Sebastianas netrukus nusprendė palengva pildyti savo svajonę ir tuo pačiu tęsėt Saloninai duotą pažadą. Liana labai nesupyko, kai Redford'as pranešė apie savo ketinimus pradėti naują gyvenimą kitame pasaulio kampelyje, juk buvo užtektinai kvalifikuota, kad perimtų įmonės valdymą šimtu procentų ypač kai pastaruoju metu taip ar taip mažai beprisidėjo prie "PaxPharm" gerovės. Tiesiog nebeturėjo tam laiko, nes asmeninis gyvenimas jau seniai nebuvo toks nuotykingas bei spalvingas. Ir visai nesvarbu, kad kurį metą gaudavo nemažai žinučių bei sulaukdavo skambučių iš, kaip įtarė, Miesto Tarybos šiai siekiant kuo labiau įtraukti Sebastianą į savo veiklą, kuri po pasiteisinusio Boriso plano išgyveno piką. Kažkokiu būdu visiškai atskyrė save nuo viso to išorinio pasaulio, kuriame dėjosi paprastam mirtingajam, gyvenusiam nenutuokiant, jog būtybės iš pasakojimų ir legendų visgi egzistuoja, nesuvokiami dalykai. Kai laidos, žinių programos bei žiniasklaidos organai atvirai spekuliavo apie kažkokią naują gyvybės rūšį, apie žvėris žmogaus kūnu bei veidu, apie mistinius nakties vaikus, vampyrus, kurie egzistuoja iš tikro. Kai pradėjo sklisti informacija, neva nuo jų išpuolių apsisaugoti gali visai ne švęstu vandeniu ir česnakais, o kuolais bei verbenomis. Valdžios organai tylėjo ir tai palengva kėlė visuomenės susirūpinimą. Kėlė nerimą. Kažkas tiktai dėjosi, bet niekas negalėjo paaiškinti kas. Nebuvo jokios oficialios versijos. Redford'as jautėsi ir taip nemažai padaręs, kai nusipirkęs patalpas Kvinse per savaitę laiko pavertė jas nedidele (ir visiškai slapta) klonuoto kraujo ląstelių gamybos būstine, kai leido produkcija Miesto Tarybai disponuoti kaip tinkamai. Didelių pretenzijų neturėjo, juolab buvo spėjęs technologiją užpatentuoti (dėl ko į jo sąskaitą plaukė pinigėliai), o sąnaudoms apmokėti lėšos buvo imamos visai ne iš jo kišenės. Net nesidomėjo iš kokios. Tai nėra jo reikalas. Jeigu ilgus metus praleido siekdamas kažkaip pagerinti paprasto žmogaus būtį maskuodamas nepasitenkinimą savąja,  na bent jau išrasti vaistų, kurie numalšintų vieną, kitą baisią ligą, tai šiuo atveju užtikrintai stengėsi nuo viso to atsiriboti. Paprasčiausiai laiko, kad būtų geras vyras, geras tėvas ir tuo pačiu mokslo genijus neužteko net ir nemirtingai, fiziologiškai žmogiškiems poreikiams atspariai būtybei, tokiai kaip jis. Savo pamoką išmoko - juk senovės Graikijoje buvo linkęs mieliau vėjus gaudyt, nei leisti neįkainojamas akimirkas su šeima. Dabar viskas buvo visiškai kitaip ir profesinis užimtumas, kai galėjo pasigirti tokiais džiaugsmais kaip šeima jam atrodė nereikšmingai sunykęs prioritetų sąraše.
Pirmoji stotelė - Paryžius. Iki išsvajoto namuko Naujojoje Zelandijoje reikėjo dar ne vieną kampą, taip sakant, apšikti, tad su Marcus'u ir Salonina nusprendė pradžioje tiesiog pakeliauti. Parduoti nusprendė savo namą Niujorke, jame esančius baldus - paaukoti labdarai, visai kaip ir laboratorinę įrangą. Tik mažytis USB raktas saugojo visas mokslines Redford'o paslaptis, bet jautėsi saugiau laikydamas jas čia, o ne kompiuteryje. Kadangi turėjo sutvarkyti ne vieną formalumą, kad naują gyvenimą galėtų pasitikti išskėstomis rankomis bei ramia sąžine, į Meilės miestą žmoną su sūnumi išleido pirmiau, nei save. Nekantravo, bet laikėsi. Dvejojo tik dėl viena - dėl Elissos. Nenorėjo jos palikti šiame mieste vienos nors ji ir kategoriškai neatsisakė kurią dieną prisijungti prie sparnus išskleidusių artimųjų Europoje. Kaip suprato, tai sesuo tebeturėjo kažkokių abejonių ar neišpildytų siekių dėl Dean'o. Su juo, tarp kitko, vis dar nebuvo suėję oficialiam atsisveikinimui, bet jautė, kad bičiulis kažką rezga. Visiškai nenustebtų jei būtų ištemptas palėbauti į kokį "sultingų subinyčių" klubą, mat medžiotojas ne kartą buvo užsiminęs apie tokį variantą.
Tai buvo paskutinė naktis, kurią leido savo namuose Brukline. Ilgokai sėdėjo svetainėje, ant tos sofos, ant kurios pirmą kartą po daugiau nei dviejų tūkstantmečių Salonina pramerkė akis, bandydamas sustyguoti emocijas, kurias iššaukė ta persekioti nesiliaujanti vizija. Vienišumas niekada nebuvo problema Sebastianui, bet ne dabar, kai žinojo, kad jo artimieji randasi už 5843 kilometrų, kai kiekvienas kūno milimetras reikalauja būvimo su jais. Pasiėmė į ranką mobilųjį, surinko numerį. Palaukęs lieka robotinės operatorės nukreiptas į balso pranešimą. Gal taip ir geriau?.. Neįpareigojantis trumpas monologas vietoje išsamios, ilgos šnekos, kurios ne taip ir norėjo.
- Marcus'ai, sūnau...-stengėsi kalbėti kaip įmanoma užtikrinčiau, bet pats jautė kiek daug nerimo talpina jo balsas,-Aš vėl mačiau TĄ viziją. Man darosi tikrai neramu. Nieko nesakiau apie ją Elissai, nenoriu jos nervuoti. Nes anksčiau jau ir taip esu ją nervinęs, priešingai nei tave, supranti. Pasiilgau jūsų, pabučiuok savo mamą už mane. Žinoma kukliai, ne į lūpas, dėl dievo meilės,-sukikeno jausdamas, kad nepaisant to, jog iš esmės pasišnekėjo su "siena", jam atlėgo, pasidarė lengviau. Vienišumo pagrindinė problema yra ta, kad neturi su kuo pasidalinti savo problemomis, o šiuo atveju jo problemos buvo visos Varias šeimos problemos.
Neskubėjo organizuodamas savo daiktus. Beveik neturėjo tokių, kuriuos tikrai norėtų pasiimti su savimi į Europą. Jam pilnai užteko kelių dokumentų, banko kortelės, mobiliojo, jau minėto USB rakto, nešiojamojo kompiuterio ir ausinių. Knygas, tiksliau didžiulę jų kolekciją ketino padovanoti Elissai, o brangiausią jo turimą gitarą su originaliu Jimi Hendrix autografu - Dean'ui. Pastaruoju metu labai mažai muzikavo, nebejautė aistros šiam pomėgiui, tad likusių muzikos instrumentų likimas jam nerūpėjo. Iš ryto kaip planuota sulaukė nekilnojamojo turto brokerio vizito, kuris turėjo įkainoti namą. Kadangi jam nebuvo svarbu iš būsto pardavimo užsidirbti nurodė taikyti "sąžiningą" kainą nepaisant atkaklių įkalbinėjimų elgtis priešingai. Juk šis namas ne tik buvo nuostabios būklės, originalaus interjero, bet ir šiaip visapusiškai fantastiškas! Jau lydėjo agentą link durų, kai suvibruoja Sebastiano mobilusis. Gaila, kad užmiršo atsidaryti pranešimą būtent tada, kai jį gavo. Dabar laukė nedidelis vizitas į "Paxton Pharmacies" kur beliko sudėlioti kelis paskutinius štrichus su Liana. Aplamai norėjo paprasto pokalbio su ja, nes nuo to meto, kai Rivas perėmė kompanijos valdymo vadeles jiedu neblogai susibendravo. Jautė ją esant artima jam siela. Saulės šviesa Redford'ui problemų ilgokai nebekėlė, mat pirmoji magijos pamoka pravesta Elissos ir Marcuso buvo būtent papuošalo, apsaugančio nuo žalingo UV spindulių poveikio užkalbėjimas. Mažytį auksinį žiedelį nešiojo ant mažojo kairės rankos piršto. Tai buvo visiškai paprastas žiedas nesusijęs su kažkokiais sentimentais, įsigytas vienoje Niujorko juvelyrinių dirbinių parduotuvėje.
Už tikrai labai padorią kainą siūlytas namas šeimininkus randa greitai, tad paskutines dienas Niujorke Sebastianui teko leisti viešbutyje. Išpuolė tiek reikalų, kad neturėjo kada net susisiekti su artimaisiais. Viskas ėjosi it per sviestą, beliko vienas, ilgokai atidėliotas formalumas. Pritūpęs prie nedidelio šaldiklio susiieško visai ne "sintetinio" kraujo paketą, o vaistą, kuris kažkokio stebuklo dėka (tiksliau laiku parėjusio supratimo, kad buteliuką reikia laikyti vėsioje vietoje) biologiškai liko nepakitęs ar pakitęs, bet minimaliai. Redford'as jautėsi tam pasiruošęs. Vyrui nereikėjo jokių uždelstų, nostalgija persunktų ceremonijų atmenant kiekvieną įsimintinesnę jo kaip vampyro akimirką. Tokių buvo nedaug, tikrai mažai. Emocine prasme pradaryti buteliuką ir susipilti į save dozę Elenos kraujo jam pasirodė beveik tas pats, kas išgerti vaistų nuo galvos skausmo, sakykim. Tai buvo visiškai natūralu, pasirinktina, bet tuo pačiu ir būtina, jei norisi greito palengvėjimo. Tikėjo, jog paskutinį kartą jaučia sukilusį troškulį, kad liežuvis paskutinį kartą užkabina tas plėšrias iltis, kad viskas bus visiškai kitaip. Šaltas ir šleikštokas skystis nuteka stemple nesukeldamas jokios stebuklingos reakcijos. Net nesitikėjo "wow" efekto, ypatingo nušvitimo pojūčio, bet kažko vis tiek tikėjosi! Nebuvo visgi labai nusivylęs, kad jautėsi taip pat. Galbūt vaistui suveikti reikia šiek tiek laiko? Su ta mintimi nutaria pasielgti sau nebūdingai ir pasinaudoti lova visai ne tam, kad joje karštai pamylėtų savo žmoną, o pamiegotų. Skrandis nežymiai maudė, šiek tiek pykino. Bet tokį pojūtį galėjo iššaukti ir faktas, jog suvartojo "pastovėjusį" kraują. Stebėtina kaip greitai užmiega, tarsi kūnas tikrai būtų to norėjęs.
Rytinė potyrių sensacija trenkia it žaibas iš giedro dangaus. Pramerkė akis iš kart pasiklysdamas tarp daugybės kūniškų signalų. Norėjo gerti, valgyti, sisiot, persti, kasytis, žiovauti ir dar ta siautulinga erekcija! Tiesiog iššokęs iš patatalų vyras nuskuba į vonios kambarį. Trypčiojo prie tualeto niekaip nenutaikydamas "pistoleto" į taikinį. Ir koją kėlė, ir raivėsi visaip kol suspaudžia taip, kad kentėti nebeįstengė. Apsisioja sienas, grindis, kone viską aplinkui ir tik tada, kai pūslė daugmaž apsituština Sebastianas net žagteli nuo suvokimo - vaistas tikrai suveikė! Šokęs prie veidrodžio akylai save apčiupinėja, apžiūri. Kūnas tikrai jautėsi minkštesnis, šiltas, jis buvo visiškai, VISIŠKAI kitoks. Galėjo vietoje iš laimės apsišikt. Tiesą pasakius mielai užsiims ir tuo, bet pirma - pusryčiai! Dėl jų, ir tik dėl jų dabar it reaktyvinis susiruošia į bufetą švediško stalo smagybėms. Jam buvo visiškai nusišikti, kad elgėsi keistai, lyg nuo grandinės atitrūkęs, nes ŽIAURIAI norėjo net ne kažkaip delikačiai valgyti, o ĖSTI. Pateisindamas pasakymą, jog akys mato daugiau, nei nori skrandis, pasiduoda pirmam neracionaliam impulsui ir net ne vieną, o du padėklus nukrauna kepsniais, šviežiom bandelėm, desertais. Elgėsi taip, lyg kas šautuvą jam į pakaušį būtų įrėmęs ir nuolatos skubinęs. Velniop tuos aplinkinius ir jų kreivus žvilgsnius! Užėmęs laisvą staliuką puola kirsti. Tai mėsos atsikanda, tai duonos, tai sriubos pasrėbia, tai pyragaičio atsirėžia... Buvo išbadėjęs, tarsi badu savaitėm marintas. Kiekvienas maisto kąsnis atrodė kaip kažkoks orališkas orgazmas ir labai atvirai demonstravo pasimėgavimą amsėdamas, mykdamas ir visai panašiai ne tik vizualiai, bet ir garsiškai svaigdamas. Džiaugsmas buvo tiesiog neapsakomas, o suvokimas, jog ir vėl yra žmogus vis dar netilpo į galvą.
Po begėdiško apsirijimo (ne veltui krikščioniškame mokyme tai yra nuodėmė) sekė virškinimo problemos. Net ir jos mirtingumo išsiilgusiam Sebastianui atrodė mielos. Grįžęs į kambarį nusprendė šiek tiek paošti. Įsijungė kompiuterį, prisijungė prie viešbučio Wifi, pasileido muzikos. Foo Fighters there is. Netgi biškį pašoka, kas iš šono atrodė durnai, nes labiau primena grubų griozdą, nei plastišką balerūną. Pagaliau susirado ir mobilųjį, kuris visą laiką lindėjo skalbimui paruoštuose džinsuose. Tarp kelių pranešimų iš Dean'o apie rytoj bičiulio rengiamą vyrišką pasibūvimą, kelių praleistų skambučių nuo Lianos, ir kelių nepažįstamų numerių, pastebi ir žinutę nuo Saloninos. Šilta šypsena kaip mat nusėda vampyro lūpose. Vedamas malonaus jauduliuko vyras, atsidaro žmonos prieš keletą dienų paliktą žinutę, kurioje atsispindėjo sausas prašymas su ja susisiekti, nes būtina apie šį tą pasikalbėti. Euforija, kurią dabar išgyveno visiškai užtemdė nerimą, kurį kelti bandė labai oficialus gramatinis Saloninos "tonas". Sudribęs į lovą pilvu, atsidaro "Skype" programą kompiuteryje, nedideliame kontaktų sąraše susirasdamas Ninai priklausančią anketą. Video pokalbiai tikrai gelbėjo sutuoktiniams randantis skirtinguose žemynuose. Pagal smegenyse kažkur giliai glūdintį supratimą Paryžiuje dabar turėjo būti vakaras, gal net vėlyvas. Salonina pasirodo ne iš karto, tiesą pasakius jau buvo bepradedąs manyti, jog liks nieko nepešęs. Rimtas, bet dieviškai gražus žmonos veidas blyksteli vos akimirką, kai ponia Varias/Redford nusprendžia išjungti kamerą. Ir tada ji prabilo. Kalbėjo neilgai, bet užtikrintai. Kalbėjo apie laiką, kurio jai reikia sau. Kad turi pagalvoti, kokia linkme turėtų kreipti savo gyvenimą. Kad jai reikia... Pertraukos. Girdėdamas nesuvokiamus Ninos norus Redford'as jautėsi visiškai apšalęs. "Kas nutiko? Salonina, ką tu kalbi? Kokios dar pertraukos? Vieną dieną siunti man snapchatus koks gražus yra Paryžius ir kaip norėtum, kad būčiau jame su tavimi, o kitą prašai pertraukos?! Tu turbūt mane maustai!". Jo balsas buvo piktas, kupinas nusivylimo. Ji tik paprašė gerbti jos prašymą, o tuomet... dingo, palikdama nustėrusį Sebastianą tuščiai spoksoti į monitorių. Emocijos, kurias jautė buvo kitokios. Vampyro kūnas yra visapusiškai jautresnis impulsams, kiekvieną jausmą jauti su visais užslėptais jojo sluoksniais ir pasluoksniais. Žmogiškasis Redford'as jautėsi abejingesnis, nors vis vieną diegė žiauriai. Nežinojo ką daryti, ką begalvoti, tačiau negalėdamas visko palikti šitaip telefonu paskambina Marcus'ui. Kai sūnus atsiliepia tirada išsilieja it iš atsukto čiaupo:
- Marcus'ai, kas per velnias? Tai aš dabar turėčiau paimti savo lėktuvo bilietą ir susikišti jį giliai į šikną?! -net nejautė, kaip ir kiek labai piktai rėkė. Visgi sūnaus tonas buvo romesmis. Jis tik reikšmingai, netgi pabrėžtinai paprašė duoti Saloninai šiek tiek laiko. Esą ji žinanti ką daro,- Žinoma, kur jau pralindėjęs jos pilve pustrečio tūkstančio metų nebūsi pasidaręs mamyčiuku!-toliau liejo tulžį, tačiau sūnus elgėsi pagarbiai, brandžiai tikrai ne pagal savo vizualiai jauną amžių. Jis dar kartą paprašė Sebastiano pasitikėjimo, paprašė kantrybės. "Mama pati viską vėliau paaiškins." Redford'as jautėsi... išduotas. Jam nebuvo liūdna, kad dėl savo svajonės, kurią pradėjo ryžtingai pildyti pardavė namą, išdalino daiktus, netgi atsisakė nemirtingumo - šio bet kokiu atveju būtų nusikratęs anksčiau ar vėliau. Liūdna buvo dėl atviro ir tuo pačiu labai keisto artimųjų nepasitikėjimo. Tikrai buvo vertas išsamesnio paaiškinimo. Buvo vertas tiesos, kuri turėjo būti atskleista visai ne internetiniu pokalbiu. Pyko, ooooi kaip pyko, bet ką galėjo padaryti? Tik gyventi toliau. O tą sugebėjo net visai neprastai.
Ignoravo Elissos, Dean'o skambučius. Iš viso norėjo ištaškyt tą telefoną į asfaltą, bet nepasidavė šiai neprotingai idėjai, mat ir taip mobiliuosius keičia dažniau, nei nuomonę. Kai vieni nusivylę bičai geria, varo narkotikus ar dulkinasi su mergomis Sebastianas liūdesį skandino daug civilizuočiau. Ex originalusis vampyras, pirmasis jų rūšies atstovas... valgė. Ir valgė daug. Nepaisant to, kad vežėsi (dėkui dievui naujosios savo "Teslos" parduoti nespėjo) du didžiausius maišus, prikimštus sumuštinių, sausainių, pyragaičių ir panašaus mėšlo, apsipirkimą nusprendžia užbaigti vakariene viešbučio restorane. Užsisako vėl baisiausią kalną ėdesio, vėl kišo jį nerodydamas labai aukštos kultūros. Darbuotis kramtomaisiais nustoja tik tada, kai pastebi, jog visi restorano lankytojai tarsi susitarę pakyla iš vietos lėtai apleisdami patalpą. The fuuuuuuck? Pasimetęs Sebastianas pažvelgia į iš vietos nepajudėjusį barmeną. Šypsojosi dar anas kažkaip keistai tik dar labiau glumindamas nebevampyrą. Netrukus išgirsta lengvus žingsnius skelbiančius apie dar vieno asmens patalpoje pasirodymą. Barmenas linkteli tarsi norėdamas nukreipti Redford'o dėmesį atėjūno link, ką vyras instinktyviai ir padaro. Atėjūnas pasirodo esąs atėjūne. Kaip mat praranda susidomėjimą maistu.
- Gerai, gerai. Palaukit. Chebra. Ko aš dabar vėl nesuprantu?-meta reikšmingą žvilgsnį tiek į barmeną, tiek į pasirodžiusią moterį. Nesusipratimas, kurį atvirai išdavė išraiškingas Sebastiano veidas buvo neišmatuojamas.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Katherine Pierce Sk. 11 27, 2016 4:07 pm

Šis susitikimas nebuvo atsitiktinis, dviejų išvaizdžių žmonių susidūrimas. Negana to, tai buvo pakankamai kruopščiai suplanuotas veiksmų planas, leidęs vilkolakei pažinti vieną iš finansiškai sėkmingiausių nemirtingųjų. Nebuvo informuota apie tai, kad vyras kuris egzistavo kur kas ilgiau, nei šiam buvo nulemta, sugebėjo išvaduoti save nuo amžinybę trunkančio gyvenimo. Ir iš tikro, nebuvo ir labai suinteresuota tuo, kokia gyvenimo dramą šis išgyveno. Galu gale, vyras iš daugelių buvo atrinktas taip pat neatsitiktinai. Jo vardas nebuvo ištrauktas iš taip vadinamos kepurės. Tai kas jis buvo, kuo ketino tapti ir kaip elgėsi su mirtingais, leido šio vardą ir pavardę atskirti iš minios. Galu gale, niekas labai nenorėtu bendradarbiauti su taus pačiais Mikaelson‘ais, kurie greičiausiai nepriimdami spaudimo pasiustu Alexis velniop, galu gale pradėdami pasaulinį karą, kurį greičiausiai laimėtu, vien tik todėl kad apie šiuos individus, jų silpnas vietas nėra tiek daug žinoma. Išskyrus nedidelį faktą, kad šiuos neįmanoma sunaikinti tais būdais, kurie veikia kiek silpnesnę porūšį.
NYC nebuvo gimtasis tamsiaplaukės žaliaakės miestas, ji kilo iš Ukrainos, kartu su šeima išvykdama į plačiuosius vandenys jau tuomet, kai dar visai mažai mergaitei buvo būtina susipažinti su savo šaknimis. Ji greitai pramoko anglų kalbą, atsikratydama bet kokio ją išduodančio akcento. O tai kad atrodė pakankamai išvaizdžiai, leido šiai labai lengvai įsilieti į aplinką. Kažkuriuo metu, prieš baigdama vidurinę mokyklą, draugavo su tuo pačiu, daugeliui šiame mieste žinomu vilkolakiu, Mason Lockwood. Tiesa, po nelabai malonaus išsiskyrimo, išvyko į Meksiką, kur tuo metu buvo įsikūrusi viena iš „NSUPNK“ - nacionalinė, saugumo užtikrinimo prieš nemirtinguosius, korporacijos būstinė. Specialūs apmokymai ir fizinis, bei emocinis pasirengimas talkinti „aukštiems gūzams“ Alexis patiko. Galu gale, galima paminėti ir tai, kad niekada nebuvo labai klusni, ar gera mergaitė iš kurios vėliau būtu įmanoma sulipdyti tobulos žmonos įvaizdį. Palaipsniui pelnydama vyriausybės palankumą, ji kelis kartus pakilo karjeros laiptais, iš paprastos smogikės, kuri buvo siunčiama į didžiausio chaoso taškus, galiausiai užėmė šiltą kėdę prie stalo. Vyriausybės manymu, jos „dailus veidelis ir iki ausų ilgos kojos“ yra būtent tai, kas suteikia tinkamą įvaizdį bendraujant su „užsakovais“. Visada yra daug maloniau bendrauti su gražia moterimi, nei kad raumeningu ir per veidą plyta gavusiu vyruku. Nebent žinoma tai yra skaitoma iškreiptos traukos suvokimu. Visgi daugumai derybas vesti atrodė maloniau ir saugiau būtent su moterimi, apeliuojant į jos nuolankumą. Tiksliau apgaulingą profesinį veidą, kuris atitinkamai pagal esamą situaciją, atrodė pakankamai  įvairiapusis.
Iki pat paskutinės akimirkos, „NSUPNK“ stengėsi laikyti situaciją savuose rankose, kaip galima aktyviai blokuojant bet kokią informaciją, kuri atskleistu tiesą pasaulinei auditorijai. Niekam nebuvo naudinga, kad vampyrų, bei kitų mistinių padarų egzistencija liktu atskleista. Net jei ir keli jų stengėsi elgtis kaip galima žmogiškiau, negalima pamiršti tokių individų kaip: Klaus Mikaelson, Silas Ambrose, Katherine Pierce ir ta pati Lili Santanico Alvar. Nepriklausomai net nuo to, kad pastaroji priklausė visiškai kitai rūšiai, labiau artimai Alexis. Jei pagalvoji kad šie asmenys nustoja slapstytis, bei suburia didžiulę armiją juos sekančių nemirtingųjų, ima pirštis mintis kad žmonijai gali grėsti išnykimas. Borisas apgalvojo viską, kuomet pasistengė užteršti verbena absoliučiai viską, prie ko prisiliečia žmogaus ranka: maistą, vandenį. Tai sukėlė tam tikro pobūdžio imunitetą, kurio pralaužti nesugebėjo kraujų mintantys, nakties padarai. Tie kurie maitinosi žmonėmis, galiausiai buvo kone priversti kelti šurmulį, protestą, kuris pasibaigdavo didžiuliais išpuoliais, kurių nebuvo įmanoma pridengti paaiškinimais apie teroristinį aktą, gyvulių išpuolius ar nelaimingus atsitikimus. Korporacija buvo priversta imti visą situaciją į savo rankas, kitaip, pabaiga būtu atėjusi kur kas greičiau, nei kad to buvo galima tikėtis. Galu gale, šis amžius yra pakankamai socialus, o „keisti“ vaizdeliai neretai yra perduodami internetiniais portalais, taip pat transliuojami per žinias, bei „mistiką ir nepaaiškinamus reiškinius“ rodančias pramogines laidas.
Alexis buvo priversta grįžti į NYC, tik šį kartą tam, kad susirasti būtent šį vyrą. Užeidama į viešojo maitinimo patalpas, pakankamai aukšto ūgio moteris net nesusidūrė žvilgsniu su vyru, kuris stovėjo už baro, akivaizdu kad būdamas pasirengęs užtikrinti moters saugumą. Jei reikalų turi su priešiškai nusiteikusiu vampyru, viena paklaida gali privesti prie pražūtingų įvykių sekos, bei tavęs neišgelbės net puikus vilkolakiškų, ar žudikiškų instinktų paketas. Kaukšėdama aukštakulniais, ji buvo nuleidusi savo akis, kuomet pasiekė staliuką, prie kurio jau ankščiau įsitaisė Redford‘as, ketindamas į save sukišti visą tą krūvą maistinių produktų. Tai atrodė keista, nors ir visai neįdomu. Ji vilkėjo bordo spalvos dalykini kostiumėlį: kelius siekiantis siauras sijonas, priliemenuotas švarkas, bei iš po jo matoma prie kūno „prilipusi“ maikutė. Atsisėsdama prie stalo, priešais pirmuosius klausimus ėmusį uždavinėti vyrą, pirmiausia pasidabino lengva, niekuo neįpareigojančią išraiška.
- Labas vakaras, pone Redford'ai. - Dalykiškai pradėdama savo monologą, ji kaip mat šyptelėjo, ne kiek nesistengdama pademonstruoti savo baltus dantis. Dėmesys buvo nukreiptas į vyro, kurį ankščiau matė tik (ne visai, tai bus paaiškinta vėliau) nuotraukose, veidą.
- Manau kad mes dar nebuvome supažindinti. Alexis Farraday, nacionalinės, saugumo užtikrinimo prieš nemirtinguosius, korporacijos padalinio Niujorke, vadybininkė. Vargu ar būsite ką nors girdėję apie mus, nes mūsų veikla iki šios dienos vis dar yra valstybinė paslaptis, apie kurią informuotas yra tik dabartinis šalies prezidentas. - Tvarkinga kalba ir visiškai ramiu tonu išsakydama savo oficialų prisistatymą, ji vis dar nenuleido akių, tarytum specialiai stengtųsi priversti pašnekovą jaustis nejaukiai. Nebent žinoma žmogus nėra nervingas, ir toks kontaktas jo švelniai tariant nekaso.  - Manau mums yra apie ką pasikalbėti, pone Redford'ai. Gaila kad to padaryti ankščiau, nepavyko.
Ji vis dar nepaaiškino savo pasirodymo priežasties, tačiau vien įstaigos, kuriai dirba pavadinimas, skambėjo kažkaip keistai. Turint omeny, kad greičiausiai tokie susitikimai prasideda ir pasibaigia vienu kartu, kuomet talkinantis asmuo yra arba pasisavinamas valstybės naudai, arba yra sunaikinamas vietoje. Visas tas perdėtas oficialumas, bei akivaizdus moters pasitempimas, išdavė gana aiškų faktą, ji čia pasirodė ne juokauti. Aplamai, nelabai turėjo imunitetą tuščiažodžiavimui, kuris pabaigoje neprivestu prie visiškai nieko. Redford‘as nebuvo pasirinktas kaip valstybės nuosavybė, ir galima pasakyti kad šiam iš tikro pasisekė, vien dėl to kad jo kilmė ir visas tas gebėjimas „raganauti“ buvo viena tų paslapčių, kurias vyras sugebėjo išsaugoti, priešingai nei šio brolis. Ir net jei saugumą garantuojanti korporacija nebuvo sudominta juo, kaip bandymų ir tyrimų objektu, tuomet šio broliui pasisekė mažiau. Jis visiškai nesislėpė, ir tai galiausiai neliko nepastebėta vadovybės. Alexis nebuvo visiškai tikra tuo, kas yra daroma su „ištremtais“ nemirtingaisiais, tačiau turėjo įtarimų, kad didžiulė mokslininkų komanda, kiekvienoje šalyje, nėra sukurta vien tik tam, kad tirdami vampyrus, sugebės išgauti „jaunystės eliksyrą“ kuris puikiai sugebės atitolinti natūralaus susiraukšlėjimo būseną. Ten vyko kažkas rimto, prie ko moteris dar nebuvo gavusi leidimo prisiliesti. Tačiau, šiuo metu jos užduotis ir nebuvo tai. Stebėdama pašnekovo akis, ji šiek tiek palenkė galvą, tarytum būtu norėjusi įsitikinti ar jis bent suvokia kur papuolė. Korporacija, kuriai dirbo Farraday, neketino bandyti dangstyti nemirtingųjų išpuolius. Atvirkščiai, jų planai buvo visiškai priešingi. Ir būtent tam, šiuo metu buvo reikalingas Sebastian‘as Redford. Moteriai buvo paliepta bet kokia kaina priversti jį talkinti, ir jei šis nesutiks su jos balsu ištartais reikalavimais, imtis kraštutinių priemonių. Apie kurias šis (ne)mirtingas vyras žinoti tikriausiai nenorėtu. Arba liktu priblokštas tiesos, kad kartais žmonės yra kur kas didesni monstrai, nei tie patys nakties padarai, kurie ne visada naikina aplinka nes to nori, greičiau, bandydami išlikti gyvais. Visgi tai niekad ir niekam nebus aktualu, ypatingai tiems žmonėms, kuriuos baugina viskas, kas yra nenormalu.
Katherine Pierce
Katherine Pierce

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: OgQ6G0F
Pranešimų skaičius : 1117
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : When people ask what I see in him, I just smile and look away, because I’m afraid if they knew they’d fall in love with him too.
Draugai : The most beautiful discovery true friends make is that they can grow separately without growing apart. JAMES PETROV.
Rūšis : THE GATES OF HELL (24/538/∞)
Darbo paskirtis : Have no fear of perfection - you'll never reach it. Fashion designer. <3
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Pir. 11 28, 2016 10:00 am

Gracingai įžingsniavusi persona atrodė efektingai. It nužengusi nuo "Vogue" žurnalo viršelio: elegantiška, savimi pasitikinti, patraukli ir stilinga. Kaip ir bet kuriam vyrui, Sebastianui patiko gražios moterys. Patiko jas pastebėti, įvertinti. Moteris žydi jausdamasi patrauklia ir kas jis toks, idant vaidintų storžieviškai apatišką tam, kas pačios gamtos dovanota? Visgi niekuomet nežiūrėjo į jas kaip paslaugas ar daiktus. Tikriausiai dėl to, kad užaugo laikmetyje su griežtomis visuomenės ir kultūros taisyklėmis, kurių natūraliai paisė. Ir tikrai ne tam, kad neva užsitrauks dievų (niekad taip ar taip nebuvo religingas) nemalonę. Galbūt savotiškas dorovingumas yra įgimtas? Užkoduotas kartu su tuo, kokios spalvos bus tavo akies rainelės ir panašiai? Vyrą dažnai supo patrauklios dailiosios lyties atstovės ir tikrai turėjo tuzinus progų pasinaudoti savo šarmu ir nekaltą, kone profesinį flirtą, nesunkiai sutapatinamą su paprastu draugiškumu perkelti į miegamąjį, tačiau šis variantas nepasitvirtindavo, mat šiaip nemėgo veltis į reikalus, iš kurių nauda laikina, o išliekamosios vertės jokios (jau vien neminint fakto, jog tikėjo laisvai galįs savo partnerę netyčia ir "suvalgyti"). O tai taip nebūdinga šio laikmečio vyrams... Gal viena kita "senamadiška" savybė jam ir trukdys irtis ateityje, savo naujoje, mirtingoje ateityje, bet vargu ar buvo bent akimirkai apie tai susimąstęs, kai per tokį trumpą laiką tarsi išbarstė viską, dėl ko buvo tikras: darbą, namus, netgi šeimą, dėl to jautėsi šiek tiek sutrikęs. Ir ne, šį kartą savęs aklai dėl visko nekaltino. Priešingu atveju kalbėdamas su žmona ir sūnumi tikrai būtų labiau... nusibaudęs. Ne. Dabar buvo piktas. Netgi savimeilė atrodė užgauta, kas automatiškai kėlė principingumo bei arogancijos karteles, nelyginant Saloninos ir Marcuso komandiškai įstatytus ragus pasikabins kaip trofėjų virš židinio ir tikrai nesileis jųjų užbadomas. Nepaisant nuosmukių, kuriuos yra patyręs, iš ties kaupė nemažai savigarbos. Be šios vargu ar būtų galiausiai pagarbiai nusiteikęs viso žmonėms priklausančio pasaulio, kurio negrįžtama dalimi vėl tapo, atžvilgiu. Dėl viena jautėsi patenkintas iki apsiverkimo - vėl buvo žmogus. Sunku būtų nusakyti kaip buvo pasiilgęs to jausmo, kurį netgi spėjo per šitiek laiko pamiršti. Dabar dar nenutuokė kiek problemų susigrąžintas mirtingumas sudarys jam ateityje.
Nepaisant burnoje volioto mėsos kąsnio, atseka Alexis "atplazdenimą" nė nekrustelėjęs. Sėdėjo nežymiai susiraukęs, tipo nepatenkintas. Tačiau visai ne dėl sutrukdytos vakarienės, o elementaraus nesuvokimo kas dedasi. Susiraukęs kur kas labiau, nei prieš tai dar kartą pažvelgia į barmeną, kuris geriau įsižiūrėjus tikrai atrodė per rimtas, kad būtų paprastu barmenu. Tvirtas stotas, pastebimai atletiškas sudėjimas ir gilios mimikos raukšlės veide, suformuotos visai ne kačiukų mylavimo. Farraday tiesioginį kreipinį "pašlovina" ironiška šypsenėle. Buvo užtektinai prastos nuotaikos, kad oficialiai mandagi jų dialogo įžanga inicijuota merginos Sebastianą sunervuotų. Sėdėdamas viešbutyje be visiškai nieko nesijautė toks jau ir ponas galų gale. Redford'as perdėm manieringai trūkteli už popierinės servetėlės pasivalydamas ko gero riebiais padažais ištepliotą burną. Labai senai kirto maistą su tokiu pasimėgavimu (vampyrams žmonių maistas tikrai nėra kenksmingas, tačiau be būtinybės jį vartoti pradingsta ir malonumas), tad nenuostabu, jog kiek primiršo kaip teisingai daryti ir tai. Net įsivaizduoti negalėjo kaip turėtų jaustis, pavyzdžiui, seksas. Greičiausiai apsispakainintų per kokią minutę be viso savo paranormalaus ištvėrmingumo!
- Jaučiuosi didžiai pamalonintas dėl viso šito vargo organizuojant mūsų pasimatymą, bet tikrai galėjot pranešti, kad būsiu kviečiamas į jį iš anksčiau. Būčiau bent jau padoriai apsitaisęs,-išsivėpia tiek pat idiotiškai, kiek ir pašaipiai. Priešais dalykiškai tiek pat vizualiai, kiek verbaliai nusiteikusią tamsiaplaukę Sebastianas su savo marškinėliais bei niekuo neypatingomis kelnėmis (plius - nemalonia nuotaika) atrodė it iš temos iškritęs. Tarsi kūno kalba parodo, kad būtų pamalonintas, jei galėtų pratęsti savo artimus santykius su jautienos steiku, tačiau Alexis pristačius dar vieną savo paruoštos kalbos dalį, Redford'as pastebimai persimaino. Įtarė, jog turės reikalų su tais, kuriuos taip atkakliai ignoravo, tačiau apie jokią nacionalinę saugumo užtikrinimo prieš nemirtinguosius korporaciją nėra anksčiau girdėjęs. Palengva pradėjo dėlioti faktus į lentynas. Jei dėl jo vieno restoranas liko užpildytas "užsakytais" žmonėmis, kurie išsiskirstė vos tik tas nedraugiškos išvaizdos barmenas parodė kažkokį ženklą (o kokį nepastebėjo tai tikrai), vadinasi reikalas rimtas. Vadinasi privalo elgtis apdairiai. Jei agentė ir turi kažkokios informacijos apie Sebastianą ji tikrai bus jau pasenusi. Prisidarytų bėdos leidęs jiem suprasti, jog iš Redford'o kaip vampyro ne kaži kas belikę. Tiksliau jau visiškai nieko. Dėl Elenos Gilbert buvo matoma pasistengta, idant antrininkės kraujotakos sistema tekanti maža paslaptėlė būtų apsaugota nuo žinomumo. Galėjo lažintis - atgal į žmogų atvirtusių nemirėlių Žemelė nešiojo vienetus,-Gaila negaliu dar tvirtai pasakyti malonu man ar ne susipažinti su JUMIS,-įtariai primerktos vyro akys smigo į ramų, netgi abejingą Alexis veidą. Buvo labai keista jį matyti... normaliai, be vampyriško "Imax 3D" efekto. Išklausęs pašnekovės iki galo pasistengia kuo nepatikliau dirstelėti į iš vietos nepajudėjusį "stulpą".
- O šitas Neįpareigojančios-Išvaizdos-Džonis būtinai turi čia stovėt? Dievaži, jaučiu jo šnopavimą sau į ausį,-keistai galėjo nuskambėti toks skundas, mat Sebastianą nuo vyriškio skyrė bent geri du metrai,-Nemėgėjas esu leksikos labirintų ir minties slėpinių. Tai kas jau nutiko? "Umbrella" korporacija paleido T-virusą?-kad ir kaip "stengėsi" neironizuoti situacijos, tas matomai nesisekė. Juk žinojo - kad ir ką, kad ir apie ką Farraday bus pasiruošusi pakalbėti, Sebastianui tai visiškai nepatiks. Galėjo spekuliuoti pačiomis įvairiausiomis temomis, bet minčių su konkretesne potekste lindo mažai. Vien skirtingi pokalbio dalyvių nusiteikimai išdavė, jog pašnekovai stovi skirtingose barikadų pusėse. Laisvai galėjo pasijusti tarsi bauginamas, nes įspūdis, kurį susidarė vertė manyti, idant kad ir kokie būtų agentės norai, į kompromisus leistis ji nebus linkusi. Išvaizdi moteris anei kiek nepriminė lengvabūdiškos pūpytės, kurios širdį suminkštintum parodęs kokį didelį bicepsą turi. Galbūt nejučiomis pasigailėjo, jog nebėra vampyras, juk tiek Alexis, tiek kito agento mintys jam būtų tapusios tarsi padėtos ant delno. Šiaip tikrai nebuvo linkęs piktnaudžiauti kai kuriais savo privilegijuotais gebėjimais, tačiau karts nuo karto jų prireikdavo. Juk galiausiai ta pati 2011aisiais Čikagoje nusitašiusi Katherine Pierce morališkai ligoto taksisto būtų buvusi padaryta per mažiausiai vieną galą kokiam užkampy, jei ne laiku priimtas sprendimas pašniukštinėti įtarimą sukėlusio individo galvoje. Oi ne, nereikia pradėti dar apie ją galvot. Nes išvadą, jog kažkodėl patapo "mėgiamas" pavojingų moterų pasidaryti bus nesunku.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Katherine Pierce Tr. 11 30, 2016 4:40 am

– Tikriausiai manaisi esantis labai šmaikštus? – Dalykinis tonas ir nusiteikimas kaip mat išgaravo, vos tik moteris labiau palinko stalo link, norėdama užmegzti gilesnį akių kontaktą su būtinu pašnekovu. Tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet šatenė susidūrė akis į akį su vampyru, tačiau kažkodėl ir neturėjo ekstrasensorionio matymo, kad taip lengvai imti ir suprasti kad vyras visai neseniai su savimi padarė tai, kas vadinama „atvirtimu“. Gal kažkas ir geba labai lengvai atskirti mirtingą nuo nemirtingo, tačiau Alexis nepriklausė tų žmonių gretoms, arba Sebastian‘as pats buvo linkęs prie žmonių elgtis labai paprastai, nedemonstruojant arogantiško „aš už tave kietesnis, nes esu nemirtingas“ statuso, akių patamsėjimo ar nenatūralaus greičio. Nuleido akis, vien tik todėl, kad gerai apgalvoti tolimesnius savo žodžius, liečiančius privalomą bendradarbiavimą. Nenorėjo iš karto imti grąsinančios kalbos, atsižvelgiant į tai, kad malonumo iš panašių darbų tikrai kad nejuto. Galu gale, buvo moteris, o moterys pirmiauia stngiasi visk išspręsti taikiai, ir tik tuomet, jei nepavyksta imtis kiek kitokių veiksmų. Namuose, taip pat Alexis laukė paauglys vaikas, kuris taip pat buvo prioritetas, kurio saugumą ši troško užtikrinti. Bet ar Redford‘as ketino nusileisti lengvai, ar ne, čia jau buvo visai kitas reikalas. Ypatingai, kad Farraday buvo liepta nepaleisti šio vyro iš akių, kol nebus priimtas tik korporacijai naudingas sprendimas. O jau kokia forma, bendradarbiavimo ar privertimo, skirtumo nebuvo.
– Aš galiu patikinti, kad tau patiks ši pažintis lygiai tiek pat, kiek patiktų vidurių užkietėjimas. Aišku, jei vis dar atsimeni ką tai reiškia.
Vos pastebimai, neįpareigojančiai šyptelėdama ji pagaliau atsilošė atgalios. Stangėsi kalbėti neverbaliai, ir aplamai duoti priešais esančiam vyrui pakankamai erdvės, kad nesijaustu spaudžiamas į kampą, nenorėjo kad toks įspūdis susidarytu nuo pirmo pasisveikinimo. Nors dalykiškumas buvo atmestas. – Jei tai būtu pasimatymas, Redford‘ai, patikėk manimi, mes nesėdėtume dabar tuščiame restorane, ir tu nevalytum taukotų pirštų į servetėlę. Bet reikalas yra neatidėliotinas, todėl nori ar ne, tačiau turėsi susitaikyti.
Spėjo dirstelėti į taip pavadinto "Džonio" pusę, kuomet viso labo susitikusi su juo akis į akį, tikrai kad nedavė jokio signalo, kuris lieptu šiam išeiti iš šios didžiulės maitinimo patalpos. Negalima būti per daug atsargiai, kuomet kalba vyksta su nemirtingu vampyru, kurio temperamentas gali būti pakreiptas nelabai tinkama linkme, jei šis pasijaus per daug spaudžiamas į kampą. Net jei Alexis ir mano galinti apsiginti, savais triukais, vyrukas yra būtinas tam, kad jei viskas pasidarytu per daug keblu, galėtu prifarširuoti vampyrą pakankamu kiekiu verbenos. Tokiu būdu, neleidžiant panaudoti viso savo potencialo, prieš taip vadinamus "akimirkos priešus". Pokalbis turėjo būti labai svarbus, todėl moteris aiškiai leido suprasti kad nėra pasiruošusi deryboms, ir vyras, kuris nėra aktyvus pokalbio dalyvis, niekur nepajudės.
– Jei turėti omeny tai, kad šiame filme aiškiai parodomas kontrolės praradimas ir pasaulio pabaiga, tuomet galima sakyti, panašiai.
– Nesu tikra, kad globalinės pasaulio problemos tau yra aktualios, kai visas tas nemirtingas pasaulis, toks spalvingas ir įdomus. Tačiau visai neseniai įvyko tai, kas patraukė korporacijos, kuriai dirbu dėmesį. Egzistuoja radikalų pasipriešinimo grupė, kurios pagrindinė užduotis yra atmerkti akis mirtingiems, kad šie nėra aukščiausia mitybos grandinė ir vienintelė mąstanti rūšis. – Šiek tiek primerkusi akis, moteris toliau stengėsi aiškinti tai, kas jos manymu puikiai atitiko įžanginę kalbą, kuri padėtu vyriškos mąstysenos individui suvokti kur link viskas eina. Nenorėjo atskleisti per daug, ir tikrai neplanavo jo tiesiogiai supažindinti su vyresnybės planas, kurių buvo leista atskleisti gal 3 proc. Galvos mostu nurodydama kad už baro stovintis asmuo prieitu su vizualia medžiaga, aplanku kuriame buvo surašyti įvairiausi atlikti tyrimai, bandymai blokuoti masiškai plintančią informaciją apie vampyrų egzistavimą ir visą tai, kas šiuo metu vyksta, ir ko suvaldyti darosi visiškai neįmanoma. Padėtas gana plonas aplankas galiausiai liko pastumtas Redford‘o link. – Tu atrodai gana protingas asmuo, todėl visą tai tau neturėtu pasirodyti kaip platusis kosmosas. Radikalai, ne taip seniai pasirūpino tuo, kad visi mirtingieji būtu tam tikra prasme „užteršti“ verbena. Kiekvienas rezervuaras, pradedant gėlo vandens šaltinius, požemines vandens talpyklas ir net maistinių medžiagų auginimo plantacijas, viskas yra užteršta. Kiekvienas mirtingas asmuo savo kraujo sistemoje turi tos „žolelės“ nuoviro, kuris vampyrams sukelia ne pačius maloniausius jausmus. Kraujas užterštas, vadinasi nebėra tinkamas vartojimui. Manau man nereikia aiškinti to, kad vampyrai mintantys žmonių krauju, nėra labai maloningai nusiteikę racionaliam pokalbiui apie tai, kad permainos yra būtinos. – Krenkštelėdama moteris pirštu pabaksnojo per aplanką, kaip man sukonkretindama savo kalbą, kuri prieš tai atrodė pakankamai abstrakti, nelabai nukreipta į detales. Stebėdama pašnekovo reakciją, moteris ir toliau kalbėjo, tokiu perdėtai ramiu balso tonu.
– Los Andželas, per savaitę buvo užpulti daugiau nei trys šimtai žmonių. Ir net tuomet, kai puolimai dažniausiai palikdavo žmones gyvais, dabar viskas pasibaigė kur kas labiau brutaliai. Niujorkas, mažiau net šimtas užpultų ir laiku neišgelbėtų žmonių. Vampyrai priešinasi sistemai, ir jei visą tai tęsis toliau, žmonija pasieks išnykimo stadiją. Ir kas tavo manymu vyks toliau? Ilgai tavo rūšies atstovai nesugebės egzistuoti. Todėl jei tau nerūpi žmonių likimai, gal pabandyk pagalvoti asmeniškai apie save, ar tokius kaip tu. – Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, moteris stengėsi pagaliau prieiti prie tos dalies, kuri turėjo būti asmeniškai skirta šiam asmeniui, kuris dar nebuvo atkišęs šiai vidurinio piršto, bei pabėgęs kaip galima toliau nuo bėdos. – Mes bandėm sustabdyti plintančios informacijos srautą, juk tau nereikia aiškinti kas yra facebook‘as ar youtube? Vampyrai neatrodo labai atsargūs, o žmonės palengva viską ima suvokti, ir tai plinta ne visai taip, kaip norėtu asmenys, kurie žino kur kas daugiau, nei tipiniai gyventojai. Bandėme maištininkus sugauti, tačiau kuomet ištremiam vienus, jų vietoje atsiranda nauji. Dabartis yra tas laikas, kuomet net mes nebe galime užtikrinti saugumo visoms rūšims, ypatingai žmonėms. Ir jei situacijos nepaimti į savo rankas dabar, vėliau gali būti per vėlu. Ir vargu ar kas nors nuoširdžiai nori kad „žemė“ galiausiai taptu negyvenama planeta. – Alexis nutilo, vien tik tam, kad suteikti Sebastian‘ui galimybę suprasti situacijos rimtumą. Žinoma kad jis nebuvo atsakingas už visus šiuos puolimus ar kritinę būseną pasiekusi diskontrolė. Tačiau panašu kad moteris čia pasirodė ne tam, kad tiesiog prie kavos pasikalbėti apie tai, kaip viskas blogai, o tuomet grįžti atgal į savo gyvenimą. Nebuvo iš tų, kurie tik kalba ir skundžiasi, bei tikėjosi kad jis taip pat, bus pakankamai kvailas, arba atvirkščiai protingas, kad ši problema taptu jo asmenine problema. Gana žiauru, kai pagalvoji kad visai niekuo dėtas asmuo, kone privalo ant savęs užsikrauti tai, prie ko net neprisidėjo. Juk patikimi šaltiniai teigia, kad jis ne karto nebuvo tuo dalyviu, apie kuriuos kalbėjo Farraday. Na bent jau ne tame laike, kuriame jie dabar egzistavo. Mat kad ir kokia sena buvo ši korporacija, tikrai neturėjo šaltinių, kurie paliestu ir tuos laikus, kuomet šis vampyras įgavo savo nemirtingumą. Ilgiausiai žinios lietė Mikaelson‘ų atsiradimą, bet ne toliau. Tuo labiau kone kiekvienas buvo informuotas kad nemirtingumas kaip tik ir prasidėjo nuo tos šeimos.
– Mes neturime kitos išeities, kaip atskleisti vampyrų egzistenciją, taip, kaip norime kad visą tai žinotu mirtingieji. Jie neturi manyti kad jie nėra saugūs gyventi šiame pasaulyje. Nes kaip supranti, jei ne mes, tuomet vampyrai tai padarys patys, ir tuomet lauks didžiulis karas, kuris geruoju nesibaigs ne vienam. Ir tam esi reikalingas TU. – Štai ir išlindo yla iš maišo, kodėl šis susitikimas turėtu jam priminti „vidurių užkietėjimą“. Vyras nebuvo tiesiog atsitiktinėmis ausimis, kurioms teko atklausyti Alexis kalbą. Jis buvo atrinktas dėl savo asmeninių savybių, kurios labai skyrėsi nuo daugumos grobuoniškai nusiteikusių nemirtingųjų. Jis buvo gana gerai integruotas į visuomenę, maitinosi sintetiniu krauju, dirbo kvalifikuotą, gerą darbą ir darėsi panašu kad stengėsi iš savęs išspausti ne vien tamsą, bet ir kažką, ką galima pavadinti šviesa. –  „NSUPNK“ reikalingas asmuo, kuris būtu pristatytas žmonėms, kaip tas, kuris reprezentuoja savo rūšį. Žmonės turi žinoti, kad nemirtingieji nėra absoliutus blogis, jie taip pat gyvena normalų gyvenimą, moka mokesčius ir už nusikaltimus yra teisiami. Kad jiems nėra viskas nuplaunama nuo rankų, vos tik užsimano. Tu, Sebastian‘ai esi puikus viso to pavyzdis. Žinoma, jei labai nori, gali manyti kad esi „atpirkimo ožys“, bet mano akimis žvelgiant... – Nebaigdama savo kalbos, ji pasilenkė link jo, kaip mat pratęsdama monologą. – Esi tas, kuris taps visuomenės veikėju, kuris bus atsakingas už permainas, kurių neįmanoma išvengti. Bendrausi su spauda, teisėsaugos atstovais, iš dalies padėsi nustatyti naujas teisingumo taisykles ir užtikrinsi, kad jei vampyrai yra priklausomi nuo kitokių mitybos įpročių, nebus laikomi išskirtiniais. Bet kokios rasinės konfrontacijos nebus nepastebimos, kaip vampyrai negalės kėsintis į žmones, taip žmonės į vampyrus. Tuo labiau, tai bus puiki reklama tavo sintetinio kraujo gamybai. – Vos vos kilstelėdama antakius, moteris dar iš pažiūros atrodė draugiška,  nors ir kategoriška. – Tik nepagalvok kad mums yra reikalingas tavo pritarimas, viskas nuspręsta ir netgi sutarta dėl pradinių susitikimų. Patikėk manimi Sebastian‘ai, tau pačiam labiau naudinga yra talkinti mums, o ne priešintis.
Katherine Pierce
Katherine Pierce

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: OgQ6G0F
Pranešimų skaičius : 1117
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : When people ask what I see in him, I just smile and look away, because I’m afraid if they knew they’d fall in love with him too.
Draugai : The most beautiful discovery true friends make is that they can grow separately without growing apart. JAMES PETROV.
Rūšis : THE GATES OF HELL (24/538/∞)
Darbo paskirtis : Have no fear of perfection - you'll never reach it. Fashion designer. <3
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Tr. 11 30, 2016 8:57 am

"Kai esi miręs, tu nežinau, kad esi miręs, bet kitiems būna sunku. Lygiai tas pats, kai esi kvailas." - tokį pasakymą iš dalies nesunkiai pritaikytum ir senai naujam, bet mirtingam Sebastianui. Jis nejautė savo būdo pokyčių, tačiau jie buvo ir tam, kuris pažįsta ar žino vyrą ilgėliau šie pasirodytų netgi labai akivaizdūs. Galbūt tai net nebuvo pokyčiai, o tiesiog nemirtingumas tam tikrus bruožus nustelbdavo, o kitus priešingai - iškeldavo? Sevastianos visuomet buvo labai egocentriškas, netgi arogantiškas individas. Įžeidus, lengvai pasiduodantis karštakošiškumui, daugiau atletas, nei galvočius. Būdamas nemirtingu jis savo savybėmis laviravo lengviau, labiau pasiduodavo melancholijai bei baimėms. Ko gero Saloninai ŠITAIP paprašius kažkokios sukakotos pertraukos vampyras Redford'as būtų tą pačią akimirką išskubėjęs į Paryžių pas šeimą, kad įkrėsti abiem proto. Dabar jis neketino to daryti, nes pasipūtęs ir nosį užrietęs jautėsi įžeistas, šventai prisiekęs sau, kad nesikiš, nesižemins ir kai panorės anie patys pargrįš pas "tėtuką" kol šis mėgausis viskuo, kuo negalėjo ar draudė sau mėgautis prieš nepilnas 24 valandas: valgys, varys paplėšyt raumenų (visgi buvęs graikų karys pavydėtiną formą užsitarnavo ne ant adatų sėdėdamas ir leisdamas valandas modernioje sporto salėje su gera ventiliacija bei džiakuziais ir dabar jautė nenumaldomą impulsą pramankštinti senus kaulus) ir aplamai - varys į miestą pasižmonėt bei nuotykių paieškot. For shits and giggles. Kitaip tariant neketino leisti vėjais savo mirtingų minučių, juolab nebebuvo priklausomas nuo kraujo bei liguistos baimės kažkaip netyčia paversti pusę Niujorko "Mirties namais". Jautėsi velniškai pakylėtas! Tik vėliau vakare prisiminęs tokį dalyką kaip fizinį ir protinį nuovargį nuspręs mieliau nusimaudyti, kristi į lovą ir gal kokį filmą pažiūrėti. Be to, nuo besaikio rijimo ir pilvą pradės skaudėti (kažkada vis tiek turės suprasti, kad negali tiek valgyt antraip dar koks mėnuo ir pradės darytis panašus į debesėlį).
Tikrai manėsi esąs labai šmaikštus. Kreivai, bet matomai patenkintas šypteli, pasekdamas lėtą Alexis judesį, nežymiai sumažinusį atstumą tarp pašnekovų. Žvilgsnis tik trumpam, beveik neišdavikiškai nukrypsta į moters iškirptę. Kad ir kokia "santūri" šioji bebuvo, agentės kūno padėtis, kai ši pasirėmė į stalą suspaudusi pečius, jos krūtinę pavertė kur kas labiau matoma. Didysis ištikimybės puoselėtojas Sebastianas nepaisant savo pavydėtino dorovingumo vis vieną buvo vyras. O dabar šio vyro sėklidės vėl intensyviai gamino testosteroną, kuris reikalaudavo nuvesti žvilgsnį, kad įvertint moteriškas grožybes. Vedęs, bet nemiręs. Aplamai gyvą organizmą išblaškyti yra daug lengviau, nei vampyriškai mirusį. Kai buvo nemirtingas bėgančio laiko nejautė visai. Dabar buvo kitaip ir visas tas Farraday monologas, pradėtas akivaizdžiu "per aplinkui" modeliu Redford'ą palengva užknisinėjo. Rodėsi tikrai nepatenkintas, kad Alexis valia ta įžanga tapo tokia užtęsta. Iškėlęs antakius ir aplamai suformavęs tokią išraišką it klaustų "nu?", dar ima takšėti pirštais į stalo paviršių nelyginant nervingai lauktų kol užsikrėtusi Sebastiano šmaikštumu agentė atvers savo kortas.
Tiesą sakant ji buvo tikrai teisi. Globaliniai rūpesčiai vyro problemomis visuomet būdavo tiek, kiek pats leisdavo. Niekad niekas nevertė jo pradėti tyrinėti virusų, ligų bei susirgimų tam, kad rastų būdus juos įveikti, pažaboti. Ši kova tarsi prasidėjo visiškai natūraliai, kai aštunto šimtmečio pradžioje atsitiktinai susidomėjo mokslu. Tai prasidėjo nuo astronomijos, kai viename Italijos muziejų apžiūrėjo pirmąjį Galilėjaus sukurtą teleskopą. Aplamai mintis gebėti kažką nuostabaus išrasti Sebastianą kažkokiu pasąmonės lygmeniu tarsi apsėdo. Teko sukrimsti galybę literatūros, kad suprastų, jog visgi ne gilintis į milžiniškų visatos objektų stebėjimą norėtų, o visiškai priešingai - tirti pačias mažiausias dalelytes. Laikinai buvo net kvantinės mechanikos krypčiai pasidavęs, kol suvokė, kad teorinis mokslas vargu ar užpildys tą alkaną praktiško vyro žingeidumą. Fizika ir chemija tuo tarpu prilipo idealiai, nes pagaliau galėjo stebėti tai, ką žmogiškas protas tikrai supranta. Kad ir kokie "šūstri" galėtų jaustis vampyrai, jų protai vis vieną nėra tokie dideli, idant atsakytų į didžiausius žmonijos klausimus. Tiek Sebastiano išgyvenimai, skauduliai net ir išprovokuoti paranormalių aplinkybių buvo be galo žmogiški. Jis jautė širdgėlą dėl prarastos šeimos, ieškojo meilės, vietos po saule. Niekados nedalyvavo idiotiškuose vampyrų ir vilkolakių karuose, nežaidė ir pagal Mikaelson'ų taisykles. Buvo visokeriopai atsiskyręs nuo neramumų, kuriuos pasaulis išgyvendavo kiekvieną dieną likęs sotus savais. Trumpai tariant - tikrai buvo žmogiškiausia nemirtinga būtybė kokią galėtum besurasti. Iš ties ironiška, kad dabar, kai yra žmogus yra traukiamas į bėdas, iššauktas nemirėlių nesugebėjimo žaisti pagal mirtingųjų pasaulio tvarką.
- Borka su šutve?-mesteli trumpam pertraukdamas pašnekovę. Nenorėjo specialiai parodyti, kad žino galbūt daugiau, nei Alexis nutuokia, kad Sebastianas žino, reakcija buvo visiškai natūrali,-Žinau kas nutiko,-pripažįsta tarsi apgailestaudamas, pro atodūsį,-Tiesą sakant dalyvavau visame tame jovale. Kaip čia baisūs ponai iš "viršaus" tavęs dėl to neinformavo?-paklausia taip, tarsi nelabai trokštų išgirsti šia linkme atsakymą. Gal tiesiog norėjo pasipuikuoti savo žiniomis, juk Farraday sukant tokią delikačią įžangą galėjo pasijausti tarsi "adaptuotas",-Mieto Taryba jau ir taip mane smaugia dėl viso šito. Vis verčia padaryt tą, aną. Lyg būčiau kaltas, kad nesustabdžiau aš jo, nors patikėk, nelabai galėjau ką padaryti. Aplamai vos tąkart išnešiau sveiką kailį, per plauką galo negavau. Ką jūs abu tuo metu darėt, kai "Borisas Ir Grupė" kišo verbenas į tuos rezervuarus? Lažinotės kuris greičiau surinks ginklą?-vos susilaiko nesuprunkštęs, nors pašaipos vyro balse ir taip netruko,-Nežinojot, kad jis kelia grėsmę? Negalėjot su savo kariniais žvalgybiniais dronais nukept jo kurią dieną išeinančio iš "Morton Williams"?-giliai įsispokso į žalsvas jos akis tarsi tik dar labiau stengtųsi sužadinti emociją, bent panašią į kaltę. Niršiai iškvėpęs graikas atsilošia į kietą, medinę atramą. Leido jai kalbėti, išlaikė pakankamai protingą žvilgsnį,-Apie kokias permainas tu kalbi?..-nustemba, kaip netvirtai nuskambo jo paties balsas, tarsi būtų nutuokęs, kokia linkme galiausiai pasuks Farraday kalba. O tiesa ta, kad neturėjo žalio supratimo apie josios ketinimus. Tiesiog jautėsi sutrikęs, idant kažkodėl yra paišomas į visą tą chaotišką portretą. Alexis kalbėjo toliau, vis labiau ir labiau pasiverždama Redford'o, kurio didelės mėlynos akys, atrodytų, tik "pūtėsi", dėmesį. Niekada nebuvo nejautriai nusiteikęs dėl visų tų aukų, kurias kiekvieną dieną nusineša nesuvaldomi nemirėliai, tad klausytis informacijos iš pirmų lūpų jam buvo nemalonu.
Atskleisti vampyrų egzistenciją?!? Sebastianas atrodė, švelniai tariant, priblokštas. Žioptelėjęs net ne dėl to, kad norėtų kažką pasakyti užgaudo seilių ne į tą gerklę ir užsikosti netgi šiek tiek veido spalvą pakeisdamas. Nesuvaldydamas reakcijos netgi pašoka ant kojų (staigus judesys nuverčia kėdę, ant kurios sėdėjo, kuri skardžiai nukrenta ant žemės), piktai pamindžikuodamas toje pat vietoje. Jei Alexis būtų sutikusi Redford'ą prieš šiam atvirstant iš karto pastebėtų, idant su juo dabar kažkas ne taip. Juk demonstravo tikrai labai daug žmogiško kūno signalų, net tas pats odos atspalvis buvo "dailesnis" Visgi, pagalvojus, niekuo nesiskyrė nuo bet kurio organizmui užmigti neleidžiančio vampyro, kuris periodiškai gurkšnoja kavą, alkoholį ir neatsisako žmonių maisto, kas tikrai pastebimai ne tik sušildo kūną, bet ir paverčia jį "gyvesniu". Norėjo pasakyti be galo daug, tačiau kone priverstinai tylėjo stipriai suspaudęs lūpas į tiesų brūkšnį. Nemalonus šoko pobūdžio jaudulys vertė Sebastiano kvėpavimo sistemą reikalauti daugiau deguonies ir tai buvo vienas signalų, kuriuos privalėjo slopinti. Be to, stengdamasis sutolyginti kvėpavimą padėjo sau ir nusiraminti. Palinkęs prie stalo bei pasirėmęs į jį kumščiais pagaliau prasižioja:
- Ne. Nenoriu, neketinu, nepasirašau. Man viso šito jūsų mėšlo nereikia,-aistringai bei kategoriškai užprotestuoja Farraday mintį, kuri jam pasirodė visiškai beprotiška. Galiausiai net nebėra vampyras, tačiau negalėjo apie tai pasisakyti,-Ne tam kaip įmanydamas vengiau žmonių, suartėti netgi su tais pačiais savo laborantais, tarp kurių tikrai yra nuostabių piliečių, kad vieną dieną išlysčiau į viešumą kaip sušiktas vampyriškasis Gandhi's! Ne. NE. Ne. Paprasta,-užsivedęs Alexis idėjos neigimui net nepagalvoja apie tai, kad moteris galėjo būti pasiruošusi ir tokiam variantui. Nedirsteli netgi į josios padėtą aplanką su visa reikiama „NSUPNK“ didžiojo plano informacija. Net apsakyti negalėtų ANT KIEK neketina veltis į šitą grandiozinę beprasmybę,-Ir kaip jūs priversit mane visu tuo užsiimti, mh?-nervingai ironiška šypsenėlė pasirodo suirzusio Sebastiano veide,-Taip, spėju turit sukaupę apie mane diiiiiidelę bylą ir joje tikrai turėtų būti užsimenama, kad nesu šventasis. Esu žudęs kaip ir visi vampyrai, ir esu įsitikinęs, kad kam reikės, tas įrodymų suras bei juos išviešins. Tada žinai kas bus? O gi melagingas burbulas apie tai koks esu pareigingas, doras pilietis... pliukt... Ir susprogs!-rikteli (bet ne per garsiai), nes kitaip stiprių emocijų išreikšti nebūtų pavykę. Visgi akivaizdu kaip Sebastiano užtikrinta "no fucking way" šnekta virto į mažiau emocionalų ir labiau logika grįstą bandymą agrumentuoti, KODĖL nėra tinkamas tokiai rolei.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Katherine Pierce Sk. 12 04, 2016 3:01 pm

Kai esi savo darbo profesionalė, negali su visais ir visuomet išlikti nekintančia, vienpusiška asmenybe, iš kurios elgsenos ir moralės normų galima susidaryti išankstinę nuomonę apie tai, kokie žingsniai eis toliau. Alexis savo darbinę „kėdę“ gavo ne todėl, kad buvo pakankamai išvaizdi ir reikia pripažinti, turėjo kojas ilgumo iki ausų, gerai atrodė su klasikiniu, aptemptu kostiumu. Jos permainingumas visada buvo tuo būdo bruožu, kuris buvo vertinamas tų, kurie liosiai galėjo vadinti ją ne vien savo darbuotoja, bet ir daiktu, kuris jiems priklausė. Nieko asmeniško ar nešvaraus, bet tiesa yra tiesa: korporacija prisiliesdama prie pasirinktų žmonių, netiesiogiai paverčia juos savo vergais. Yra prarandamas laisvės pojūtis, visi tavo veiksmai yra aklinai sekami ir tu negali daryti tokių klaidų, kokios yra būdingos normaliems žmonėms. Dėl to įgauni kampuotumą, griežtumą ir net iš dalies prarandi tą naivų ir trapų moteriškumą, kurio taip laukia stipriosios lyties atstovai. Net ir šiuo metu, sugrįždama namo, ji neatrodė tokia stipri ir nepalaužiama moteris su „kiaušiniais“, juk namie buvo vieniša mama, kuri stengėsi savo paaugliui sūnui parūpinti pakankamai stabilų ir saugų gyvenimą. Tvarkingai rūpinosi jo kažkada būsima akademine ateitimi, dabartiniu asmeniniu gyvenimu, į kurį stengėsi žvelgti kaip galima labiau apdairiai, vien fokusuodama savo dėmesį į tai, kad jis nedarytu klaidų, kokias kadaise darė ji pati. Juk žvelgiant į šią tamsiaplaukę dabar, nepasakysi kad kadaise ji buvo „mokyklos populiariausia mergaitė“ kuriai baisiai rūpėjo puiki reputacija, susitikinėjimas su sportininku ir pramoginiai palaikomieji šokiai. Kažkur garaže net iki šiol dulkęs renka pigi karūna, kurią jai įteikė dar išleistuvo vakaro inauguracijoje. Namuose ji stengėsi būti kaip galima geresnė moteris, juk galu gale pati buvo kalta dėl to kad su vaiku liko visiškai viena. O ir senamadžiams tėvams tai labiau priminė „kekšavimą“, nei kad tai kad turės anūką. Kitą vertus, nereikėjo stipriai prisigerti ir susimesti su vyru, kurio net vardo tiksliai nepamena. Ir net dabar galėdama tai išsiaiškinti, kažkaip labai nesivargino. Nebuvo įdomu ir aplamai buvo pakankamai užsispyrusi, kad su viskuo susitvarkyti savarankiškai. Džiaugėsi tuo, kad gyvenime turi tą vyrą, kuriam prieš daug metų nebuvo gėda pabus pabučiuoti. Visgi, ši informacija nebuvo vieša, nebuvo pasiekiama. Toks saugumas buvo būtinas, mat dėl panašių bandymų priversti bendradarbiauti, Faarraday įgydavo 50/50 priešų ir draugų.
Kalbėdama su Sebastianu, Alexis stengėsi neperžengti profesionalumo ribos, išlikdama gana aiškiai dalykiška, nors ir pati nepastebėjo, kuomet „jūs“ tapo „tu“ ir ji pati lankstydamasi į jo pusę, leido pamatyti daugiau, nei reikėjo. Tačiau tai nebuvo pasimatymas, kuomet dėl į krūtinę nukreipto žvilgsnio pasijaustum arba pamaloninta arba įstumta į nelabai jaukią padėtį, priklausomai nuo to, ar asmuo tau patinka. Ir reikia pripažinti, jei tai būtu pasimatymas, greičiausiai Farraday pamatytu kad Redford‘as yra žavus. Tačiau dabar jis labiau jos akyse priminė šviestuvą, labai brangų ir jos darbdaviams reikalingą, šviestuvą. – Jei „šutve“ vadinii tuos, kurie sėkmingai pasistengė sušikti viską taip, kad dabar kone kiekvienas, daugiau ar mažiau mokantis naudotis youtube, gali pasižiūrėti kaip realistiškai propaguojamas dalinis kanibalizmas. Taip, Borka su šutve. – Neatrodė labai nustebusi, nors ir nebuvo informuota kokie būtent asmenys priklausė tiems, kurie galiausiai liko atsakingi už tą didžiulį pervirsmą, kurio sustabdyti tiesiog yra neįmanoma. Ir jei būtu kokie nors kitokie, labiau žmonėms naudingi būdai, korporacija būtu pasirūpinusi tuo, kad šis planas niekada nebūtu aktyvuotas. Arba būtu, nes niekada negali šimtu procentu pasakyti kad tavo viršininkai nėra visiškai nuo proto nučiuožę mokslininkai, kurie tik ir stengiasi pasirūpinti saugumu, kuriam visada grėsmę kelia tie, kurie gali pasipriešinti natūraliai mirčiai, sunkioms ligoms ar būtinybei maitintis. Spėlioti dabar nebuvo laiko, tuo labiau kad planas jau buvo paleistas, tik tiek kad pats Redford‘as apie tai nieko nenutuokė. Jis neturėjo pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tariamai įtakingiems žmonėms, tapti objektu, per kurį bus skleidžiama tokia informacija, kuri turėtu nuraminti žmones, sumažinti nemirtingųjų išpuolius ir šiek tiek prislopinti chaosą. Prisipažinimas kad vyras viską matė savo akimis ir nieko nepadarė, tiksliau, Alexis žinoma viską priėmė pakankamai neigiamai, kad sustabdyti savotišką apokalipsę, ją papiktino. Ant kaktos išryškėjusios nerimo raukšles jos veidui suteikė piktumo braižą, nors tiek širdies plakimas, tiek ta pati kūno temperatūra nepakito. Ji tik nebyliai spoksojo į tai, kaip vyras reagavo į šiuo metu dar gana draugiškai išreikštą liepimą bendradarbiauti. – Išvalys. Išvalys ginklą. – Trumpai ir ne kiek ne realistiškai iškošdama savo atsakymą, sudarė vaizdą kad visiškai nėra pasiruošusi šmaikštavimui, kuris panašu Sebastian‘ui visai patiko. Tikrai darėsi panašu kad vyras save laikė neįtikėtinai charizmatišku, kas visai nepalengvino šio stovio.
– Miesto taryba yra menkiausia tavo problema, apie kurią turėtum galvoti. Negana to, jie taip pat priklauso mums, tik tiek kad yra žemiausia pakopa, su kuria tu buvai susidūręs. Mes savo ruožtu susitelkę į labiau globalines problemas, kurias pridengti auto avarija ar laukinių vilkų išpuolių, visiškai neįmanoma. Todėl jei manai kad tas tas sukelia nemalonų niežulį, net neįsivaizduoji į kieno akiratį papuolei dabar. – Šiek tiek primerkdama akis, sudarant labiau mąslų vaizdą, gana greitai, tik kiek tyliau, pridėjo. – Man net gaila tavęs. – Pakankamai ramiai išklausydama Sebastian‘o reiškiamą pasipiktinimą ir tariamai tas klaidas, kurios buvo pastebėtos jo akimis, net neatverčiant medžiagos, kuri buvo paruošta specialiai jam, vos pastebimai šypteli. Iš tikro, tai kėlė savotišką norą nusišypsoti vien dėl to, kad vyras elgėsi taip, tarytum manytu turįs pasirinkimą. Leisdama jam kalbėti iki pat tos akimirkos, kai jis pasikarščiuodamas atšoko nuo kėdės, įsiterpė tik kartą, tačiau pakankamai tyliai ir visai ne verbaliai. Lyg norėtu pabrėžti tai, kame yra visa esmė. – Mano darbas yra rūpintis ne tuo, ką veikia mirtingi žmonės savo laisvalaikiu, Redford‘ai. Mano darbas liečia nemirtinguosius, kurie stengiasi ištrūkti iš sistemos pasirūpinant tuo, kad galiausiai ne vienas mūsų neturėtu vietos egzistavimui. Manau man nereikia tau pasakoti, kaip vampyriškas organizmas reaguoja į metabolizmą, kuomet ilgus mėnesius yra marinamas alkio. – Vos pastebimai kilstelėdama antakį, atrėmė alkūnes į stalo paviršių, kaip tik tuo metu, kai nemirtingasis, bent jau jos žiniomis, nes nėra vaikštantis radaras, atšoko šalin. Stebėdama visą jo emocijų liejimo sceną, neigiamai papurtė galvą. Net ne todėl kad prieštaravo, greičiu negalėdama patikėti tuo, kad vampyras gali būti toks perdėtai jausmingas, negalintis save suimti į nagą ir tiesiog pasakyti ne. Arba apsvarstyti visą situaciją, suvokiant kad kito pasirinkimo neturi: jei bėgs, bus mažu mažiausia nušautas, gal sučiuptas ar net pasirūpins tokiu gyvenimo stiliumi, kokį ant savęs užsitraukė buvusi Lockwood‘o žmona, kuomet tiek ilgai buvo priversta bėgti ir slapstytis nuo originaliosios šeimos. Nepatiko tai, kad teko pakelti akis į priešais buvusį vyrą. Natūraliai erzino tai, kad jis savo kūno kalba demonstravo neva būtu viršesnis ir svarbesnis visuomenės veikėjas, individas, nei kad ji. Žinot kaip būna su žmonėmis, kurie mano kad yra beveik pasaulio bambos? Tai vat, juos nerviškai veikia kalbėti su stovinčiu asmeniu.
– Sėsk į vietą! – Greičiausiai neatlaikė jo kūno demonstruojamos kalbos, jei pakankamai garsiai užstaugė ant asmens, kurį gyvai mato aiškiai pirmą kartą. Sekančią savo kalbos dalį visgi stengėsi išreikšti kaip galima ramiau. – Visų pirmą, tavęs niekas neklausė to, ar tu nori dalyvauti ar ne. Ir kuo greičiau suvoksi kad jei su viskuo sutiksi geruoju, tuo mažiau problemų užsitrauksi ant tų, kuriuos myli. O, negi manei kad mes apie tave nežinom nieko, Sebastian‘ai? Ar turėčiau kreiptis į tave, kiek kitaip? – Tai tebuvo visiškas spėjimas, labai jau matėsi kad jis buvo per brandus, kad turėtu tik kokius porą šimtų metų egzistavimo stažą, tačiau ji ir pati nenutuokė, kaip taikliai šovė, kuomet nusprendė vėl vadovautis tuo šaltu ir labai kategorišku tonu. – Negana to, kad per akimirką galėčiau sukompromituoti tave prieš visą pasaulį, atskleisdama visus tuos eksperimentus, kuriuos su dideliu pasimėgavimu darei su savo krauju, kokios buvo to pasekmės žmonėms. Ir kad viskas, ką taip sunkiai stateisi savo rankomis, gali būti pasmerkta, atimta be galimybės tai susigrąžinti. Tai čia būtu tik viso ko pradžia. – Šlykštus ėjimas, bet išsitraukdama iš savo švarko kišenės, mobilu telefoną, į kurio ekraną šiuo metu buvo transliuojama gyvai. Vaidas paprastas: paprasta jo žmonos ir sūnaus diena, kurią jie leido Paryžiuje. Pakėlė savo žalias akis, specialiai jas kreipdama į vampyro. – Salonina? Marcus? Ar teisingai ištariu šiuos vardus? Būtent dabar netoli jų, randasi mano smogikai. Nori kad paaiškinčiau iš kokių veiksmų susideda jų darbas? Turiu įtarimą Sebastian‘ai, kad tu netrokšti rizikuoti savo šeima. Lygiai už penkių minučių, jei jie nesulauks mano skambučio, su užduoties atšaukimu, tu turėsi stebėti kaip tau brangiausi asmenys yra sušaudomi. Ir žinai kas smagiausia, tai tebus nurašyta atsitiktiniam teroristiniam išpuoliui, kurio kaltininkai nebus sugauti. – Atrodė taip, tarytum jai patiktu taip kalbėti, nors ir nepatiko. Nenorėjo imtis purvinų veiksmų, tačiau jis nepaliko kito pasirinkimo. Šyptelėjo, kuomet padėjo savo telefoną ant stalo taip, kad vyras nori ar ne, bet turėtu pamatyti kas yra filmuojama. – Žinau kad vampyrai geba judėti pakankamai greitai, tik netikiu kad pakankamai greitai, kad galėtum savo šeimą pasiekti prieš jiems pradedant dirbti savo darbą. Juk sakiau, tu neturi kito pasirinkimo. Bet tikiuosi, turi gerą kostiumą, pirmasis tavo pasirodymas įvyks gana greitai. Būk pasiruošęs, o tavo nuodėmės, tai mūsų problema.
Katherine Pierce
Katherine Pierce

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: OgQ6G0F
Pranešimų skaičius : 1117
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : When people ask what I see in him, I just smile and look away, because I’m afraid if they knew they’d fall in love with him too.
Draugai : The most beautiful discovery true friends make is that they can grow separately without growing apart. JAMES PETROV.
Rūšis : THE GATES OF HELL (24/538/∞)
Darbo paskirtis : Have no fear of perfection - you'll never reach it. Fashion designer. <3
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Pir. 12 05, 2016 10:54 am

Sebastianas džiaugėsi, kad tas jo didelio jautienos kepsnio kirtimas agentams pasirodė mažiau keistas, nei galėjo. Juk didžioji dalis žmogiško maisto šiai dienai tikrai buvo užteršta ta vampyrams nuodinga žolele nebent žinoma lėkštėje pūpsantis maistas pasitaikė reta taisyklės išimtimi. Kitas variantas - Alexis kažkokiu būdu žinojo, idant Redford'o verbena niekuomet neveikė kaip Mikaelson'ų kastos naujaviršių. Dievaži, niekuomet neturėjo progos pasijausti sekamu ar panašus mėšlas, bet akivaizdžiai tokiu buvo ir net negalėtų pasakyti kada tiksliai papuolė į "NSUPNK“ radarus. Visgi nebuvo pakankamai atsargus, priešingu atveju nebūtų patekęs į tokią nedėkingą situaciją. Beveik jautėsi kaltas dėl to, jog stengėsi primesti sau doro vampyriškos rūšies piliečio gyvenimą, nes tas į naudą išėjo tik paties vyro moraliniu atžvilgiu (net tie patys brangūs serumai galintys išgydyti tikrai ne vieną sunkią ligą dėl biurokratinių priežasčių buvo eksperimentiniai, o ne atviri rinkai). Juk vis vieną papuolė į kruopščiai korporacijos regztą planą.
Ganėtinai akivaizdžiai nusistebi merginai tokiu ramiu, netgi abejingu veidu pripažinus, kad Boriso kėslai jai buvo žinomi. Beliko tik skėstelėti rankomis, nelyginant bandytų akcentuoti savo "aš čia ne prie ko, o jūs - prie visko poziciją", kurią pašnekovė tiesiog profesionaliai ignoravo. O kuomet tamsiaplaukė į jųdviejų dialogą įterpia tą loginę pataisą temoje, ką Alexis su "Neįpareigojančios-Išvaizdos-Džoniu" veikė, kuomet užvirė visa ta velniava slaptame ruskio bunkeryje su dar didesniu šaltumu balse Sebastianas pasijaučia (ir pasirodo) visiškai apstulbęs. Pasijautė kaip kokios... Katherine Pierce draugijoje, nes tiek nuo vienos, tiek nuo kitos moters sklido šiurpą keliantis šaltakraujiškumas. Skirtumas tik tas, kad pastarosios kūnas tikrai buvo šaltas. Jautėsi nemaloniai, nepatogiai. Kaip ir didžioji, jei ne absoliutinė mūsų planetos populiacijos dalis, taip ir Redford'as pirmenybę dialogo užmezgimui bei palaikymui teikė asmenims, su kuriais jam iš tiesų malonu bendrauti. Deja, bet bendrauti su Farraday malonu nebuvo. Juk iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus į jos dailų, smulkų veidą, tuos ilgus, žvilgius plaukus tikrai nepamanytum, jog ši moteris - tikra psichologinio teroro profesionalė. Išvaizda tikrai yra apgaulinga. Visgi negalėjo nejučiomis neužduoti sau klausimo kokia ši jauna moteris būtų, kaip kalbėtų, kokias emocijas bei išraiškas reikštų, jei būtų susipažinęs su ją kokioje mokslinėje konferencijoje ir po jos būtų nusivedęs į restoraną vakarienės? Sebastianas tikrai stokojo intereso aiškintis kiek reikšminga yra Miesto Taryba ir kiek galios ši turinti, bet buvo akivaizdu, jog "NSUPNK“ įtaka apima gerokai reikšmingesnius visuomenės, politikos, saugumo sluoksnius. Iš pažiūros jie priminė tą paslaptingą, konspiracijos teoretikų eskaluojamą organizaciją, slepiančią ateivių egzistavimą. Vos susilaiko nepaklausęs ar Maiklas Džeksonas tikrai išskrido į savo gimtąją planetą, kaip buvo minima viename "Vyrai Juodas Drabužiais" filmų, tačiau noras pokštauti stipriai blėso sulig kiekviena atšiauraus, bet dalykiško pokalbio trukmės sekunde. Kažkodėl sulig tuo verbaliu Alexis gailesčio Sebastianui išreiškimu graikas nepasijaučia "sumenkintas". Tai buvo pirmieji ir vieninteliai agentės žodžiai sužadinę menką apgailestavimo jausmą. Suvokė ir pajuto tik tiek, kad Farraday tikrai nutuokia iš kokio molio drėbta yra jos atstovaujama korporacija, kad ji yra susidūrusi su ne vienu sistemos ir rėžimo siaubu. Netikėtai nubudusi empatija vertė netgi akimirką pagailėti šios jaunos moters, kurios gyvenimas, ko gero net negrįžtamai yra susiurbtas tos į kompromisus nesileidžiančios bendruomenės. Matė kaip pašnekovė net ir didvyriškai atlaikydama ganėtinai aršų Sebastiano putojimąsi palengva praranda toleranciją. Ir vis vieną jos tonas išlieka ramus ir dalykiškas iki lemiamo momento, kuomet pirmą kartą išgirsta kaip skamba pakeltas Alexis balsas. Vyras atrodė tik dar labiau įsiutęs.
- Aš ne vienas tavo šunėkų, kurie bus gatavi nosis sau į subines sukišti tau įtaigiai to pareikalavus, Alexis,-iškošia per sukastus dantis, pastebimai suerzintas to pasibaisėtinai nuskambėjusio liepimo sėst į vietą. Like wtf. Piktai šnirpė neketindamas nutraukti žiauriai intensyvaus oponentų akių kontakto, tačiau buvo priverstas "pasiduoti", kuomet Farraday nesužavėta šiurkščių vyro išsireiškimų kalbėjo toliau. Negalėjo nuspėti kiek toli driekiasi moters turimų žinių apie Sebastianą spektras. Paprastai tikrai draugiškas ir malonus vyro veidas dabar atrodė kone neatpažįstamas dėl tos įtūžio bei sutrikimo pilnos fizionomijos. Ramindamas save vyras pasistengia įnešti (nevykusio) humoro į iš ties nejuokingą situaciją,-Kreiptis į mane kiek kitaip?-kai atkartojo merginai priklausantį sakinį, Redford'o išraiška atsidavė ironija,-Neturiu nieko prieš tokius žaidimus, ypatingai miegamajame. Deja iki to būtų sudėtinga prieiti, nes esi tikra kobra,-paaiškina tarsi apgailestaudamas. Kažkodėl žiauriai pasitikėjo savo kiek arogantiška charizma, kuri ilgai miegojo Sebastianui graužiant vampyro duoną. Iš paskutiniųjų stengėsi nesusiraukti it citriną kandęs, tačiau Farraday klausytis darėsi beprotiškai sunku. Ir tik dėl to, kad jos tariami žodžiai tiesiog netilpo į galvą. Per kažkokį stebuklą išsilaiko nepasiutęs, kai ši nutarė atversti savo tūzą, kuris jos suvokimu turėjo užtikrintai palaužti besispyriojantį Redford'ą. Galėjo prisiekti, jog visos kūniškos funkcijos kurį metą buvo sustojusios kai Alexis mobiliajame išvydo savo šeimą. Gal ir gerai, kad nebėra vampyras, nes tokio psichologinio spaudimo paprasčiausiai nebūtų atlaikęs. Galbūt net nebūtų susivaldęs ir pasistengęs, kad abu agentai su kaupu atsiimtų už savo niekšiškumą. Gniaužė kumščius, tarsi visa esybe trokštų išgražinti to vyriškos lyties agento ir taip nesimpatišką marmūzę, tačiau pastebėjęs kaip jis stipriau suspaudžia šaunamojo ginklo rankeną tarsi būtų pasiruošęs bet kurią sekundę sureaguoti, Sebastianas kiek atvėsta. Kad ir koks "pilnas" savęs galėjo pasirodyti tikrai nepamiršo, jog dabar yra žmogus ir taiklus agento šūvis į gyvybiškai svarbų organą baigtųsi 2594 metus trukusiu Sevastianos Varias epochos apogėjumi. Nusprendžia ir toliau važiuoti tuo išsirinktu "realios situacijos rimtumo nesuvokimo" keliu. Negalėjo leisti Alexis tokios pagarbos pajausti, idant ši ką tik visiškai palaužė vyro kietakaktiškumą apčiuopusi ir suspaudusi didžiausią jo silpnybę - jam brangius asmenis.
- O Šventoji Elena, kad man stigmos atsivertų! Tiek vargo dėl manęs vieno? Rimtai?-dėbteli tiek į merginos, tiek į vyriškio veidus nesuprasi šaipydamasis ar... sužavėtas,-Šitiek agentų dėl manęs vieno ant kojų pastatyta, kurie dabar galėtų surinkinėti ARBA VALYTIS ginklus, pavyzdžiui, o ne spręsti pasauliui opias problemas, vau,-kaip buvo galima suprasti Sebastianas nebuvo nutupdęs subinės ant kėdės ir jau vien tik dėl to, kad Alexis to šitaip gražiai paprašė. Tebestovėjo, įkyriai mindžikavo ir TIKRAI ne tam, kad šitaip išreikštų prieš moterį kažkokį viršumą. Tiesiog kaip gali ramiai sėdėt kai čia vyksta tokie dalykai???,-Gerai, tebūnie,-manieringai griebia už aplanko, kurį žavingai ignoravo ne tokį jau ir trumpą metą duodamas suprasti, kad pasirašo. Visgi neatrodė toks jau ir nusibaudęs,-Bet tikiuosi abu mirsit siaubinga, kankinančia mirtimi,-mesteli keletą mielų palinkėjimų agentam, kurių nekęsti pradėjo per rekordiškai trumpą laiką,-Pranešk tiems avigalviams iš aukščiau, kad sutinku,-nepakėlęs akių į pašnekovę kalbėjo ramiai, tačiau nepasitenkinimo gaidos nenumaldomai lindo. Pagaliau atsivertęs dokumentų turinį labai paviršutiniškai jį apžvelgia. Vyro veidas pasikeičia tik tada, kai akys užsikabina už jam neįtikusios artimiausių veiksmų plano dalies.
- Gerai. Kas. Per. Šūdas,-susiraukęs pakreipia aplanką į Alexis taip, kad ši matytų Sebastiano dėmesį patraukusį fragmentą, į kurį dar rodomai pabaksnoja pirštu,-Aš kuo puikiausiai suprantu, kad turėsiu kaip įmanoma įtikinamiau reprezentuoti moraliai ir visuomeniškai nekenksmingą vampyrą. Suprantu ir tai, kad ne kartą viešai užsiminęs, jog turiu žmoną ir vaiką pasmerkiau ir juos šitam viešam cirkui, bet Marcus su Salonina tame nedalyvaus ir gali būti rami kaip stalinė lempa dėl šito. Aplamai mūsų santykiai dabar nėra patys geriausi, taigi,-paaiškina taip ramiai, tarsi širdis anei kiek nekraujuotų dėl balsu minėtos Sebastiano nūdienos aktualijos,-Ir tc,-manieringai iškelia pirštą, it siekdamas užtildyti Alexis, kuri iš pažiūros dar net neketino prasižioti,-Nepradėk kišti man kažkokių savo draugyčių agenčių. Jei jos visos tokios harpijos kaip tu, aš mieliau atliksiu viešą egzekuciją atsiduodamas saulės šviesai, kad ji padarytų iš manęs graikišką suvlakį,-Redford'as nutilo vėl mąsliai sulysdamas į aplanką. Nusprendęs, idant informaciją turi pastudijuoti gerai ir vienumoje užverčia papkę pasikišdamas ją po pažasčia. Nenustodamas muistytis išsitraukia mobilųjį mikliai sulysdamas į jįjį, kuriame atsidaręs "Facebook" programėlę pabando surasti Alexis priklausančią anketą,-Kai apsispręsiu dėl pretendentės tave tiesiog asmeniškai informuosiu,-keista ir juokinga (?) kaip ūmiai Sebastianas persimainė, kaip greitai tas "oh hella no" virto gerokai sukalbamesnėmis natomis. Visgi nenustojo elgtis arogantiškai, tarsi turėtų teisę diktuoti savas sąlygas. Nelyginant visi tie muzikantai, kurie su savo įnoriais tampa galvos skausmu koncerto organizatoriams. Redford'o veidas nušvinta tarsi rytmetis kai galvoje gimsta tiesiog geniali idėja, kaip visą šitą kryžių nešti su didesniu malonumu ir netgi piktdžiuga. Visgi parodydamas, jog būtent dabar savo mintimis su Alexis pasidalinti neketina, sugrįžta prie stalo pasičiupdamas lėkštę su atvėsusiu, tačiau nežymiai pradėtu savo maistu,-Neradau tavęs "Feisbuke". Ot mulkis,-pokšteli delno apačia sau per kaktą,-Kurgi čia superslaptai, superpavojingai supermergaitei vyriausybė leis mėgautis net ir tokiais nekaltais malonumais, kaip socialiniai tinklai. Tai nežinau kaip tave rasti, bet spėju labai greitai rasi mane pati. Nes dar kurį metą tikrai negalėsi nustoti apie mane galvoti,-kreivai vyptelėjęs ir netgi akimi mirktelėjęs vyras pajuda iš vietos netrukus susidurdamas į kelią pastojusiu "Džoniu". Klausiamai iškėlęs antakius Sebastianas pasisuka į Alexis, kurios abejingame veide pasirodo signalas, leidęs agentui atsitraukti. Redford'as nežymiai papurtė galvą, tarsi jie abu jam atrodytų baisiai nesąmoningi ir dėl to juos smerktų, o tuomet neskubėdamas apleidžia patalpą neilgos kelionės iki savo apartamentų metu ne tik "damušdamas" kepsnį su garnyru, bet ir nuteikęs save rimtam, priverstiniam darbui šaliai (lol), kad jam brangiausi asmenys galėtų gyventi nesusidūrę su baubu, kurio vardas - nacionalinė, saugumo užtikrinimo prieš nemirtinguosius, korporacija.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Pir. 10 23, 2017 7:43 am

Elissos klasta užklupo tikrai labai netikėtai. Kaip tik tuomet, kai Sebastianas trumpam pamiršo ką reiškia būti kito piktavalystės auka. Net jeigu vyro veidas išliko šaltas, kone akmeninis, įtemptas, nervingas žvilgsnis išdavė apie viduje verdantį emocijų katilą. Vampyras būtų padaręs visiškai viską, kad Katherine Pierce turėtų svaraus pagrindo suprasti tikruosius ketinimus jos atžvilgiu, jis troško išpirkti kiekvieną padarytą klaidą, tačiau... Akimirką net bandymas kovoti pasirodė absoliučiai bergždžias, o supratimas, kad dabartiniame jo gyvenimo etape vietos asmeninės gerovės kūrimui nėra perskrodė skaudžiai tarsi kulka. Antrininkei numainavus savo garsiai kaukšiančiais aukštakulniais vyras desperatiškai spyrė save surasti bent keletą priežasčių kodėl turėtų palikti Elissą bent su abejomis poromis rankų. Tūžmingas vampyro žvilgsnis nukrypo į fėjos pusę šiai atvirai trykštant panieka bei piktdžiuga. Užteko pasiduoti, akimirką nesusivaldyti ir įsiutęs vampyras šmėkstelėjo priešais seserį. Stiprus jėgos gūsis siekė nublokšti atakai nepasiruošusią moterį, bet plėšriai išsivėpęs nemirėlis sugavo ją už rankos. Nežinia kaip, bet suleisti iltis į jos kaklą atsispyrė. Kraujyje ir tamsoje paskendęs žvilgsnis nepragiedrėjo net tuomet, kai atšokęs vyras paliko fėją su per alkūne sužeista ranka. Nuožmia išraiška įspėjo, kad viskas galėjo pasibaigti kur kas blogiau, o tada pradingo. Su neapsakomai dideliu malonumu būtų pradingęs visiškai. Bent jau ribotam, neilgam laiko tarpui tam, kad paprasčiausiai atsipūstų ir susitvarkytų atsijungusius kontaktus. Visgi pareigos šauksmas buvo stipresnis už poreikį pailsėti atitrūkstant nuo kiekvieno jį engiančio elemento, kurių galėjo priskaičiuoti visą galybę. Netrukus grįžo į dvarą elgdamasis taip, lyg nebūtų nieko nutikę. Stengėsi nejausti visiškai nieko. Nejausti pasigailėjimo ir visų svarbiausia gailesčio sau. Pasirūpino Elissa veidmainiškai įspyręs save į rūpestingo būsimo tėtuko rolę. Pajėgė atsiprašyti ir netgi pagirdyti giminaitę savo krauju siekiant užgydyti sužeidimą, nors iš tiesų vyro užmačia buvo orientuota į ryšio su ja užmezgimą, kuris padės Redford'ui geriau jausti neprognozuojamos fėjos ketinimus. Puikiai atlaikė jos draugiją, intuityviai atkartodamas giminaitės nuotaikas, derindamasis prie jos, bet tuo pačiu parodydamas savo charakterį ir galų galiausiai vyriškumą. Sebastianas paniro į pareigų bei darbo rutiną, privertęs save nesitikėti to, ko trokšta kiekvienas gyvas (ir ne visai) individas - laimės. Kai vyras į kokią nors veiklą sukišdavo 110% savęs sėkmės faktorius tapdavo neišvengiamas. Verslas, įvaizdis visuomenėje - Redford'as tviskėjo it naujas pinigėlis. Tiesa, labai vienišas, nelaimingas pinigėlis. Katerina Pierce - Redford nelydėjo savo fiktyvaus vyro į jokius viešus renginius, prezentacijas, televizijos bei pokalbių šou ir pikti liežuviai ėmė malti apie braškančią vampyrų santuoką. Šią temą vyras komentuoti atsisakydavo tik dar labiau aštrindamas gana teisingą daugumos nuomonę. O tai tik dar labiau didino susidomėjimą vampyru. Ypač kalbant apie jaunas, kvailas moteris, kurios nepajėgdavo užmigti nuo minčių kaip nerealu būtų pasidulkinti su išvaizdžiu ir įtakingu vampyru, tad privalėdavo patenkinti save ranka arba gumine pimpalo imitacija. Deja, bet pasyviai vegetuojantis Redford'as stokojo netgi to paties seksualinio potraukio ir ant kaklo aktyviai besikariančias mirtingasias išnaudojo maistine prasme. Ironiška, kuomet esi klonuotą kraują reprezentuojantis asmuo, bet savo gaminį praryti gali tik pasiruošęs nuoširdžiai apiblogti. Rutina nebuvo svetima Sebastianui, visai kaip ir savanoriškas atsiskyrimas, tačiau tikrai nesijautė ramus bei patenkintas. Net jeigu pajėgė užgniaužti stipresnius jausmus, mintys į galvą visokios lysdavo įžūliai, tarsi siekdamos kankinti. Jam tikrai nebuvo sveika atsiriboti nuo to, kas vertė jį jaustis gerai, jaustis galingu bei... trokštamu. Lyg ir žinojo ką turi daryti, PUIKIAI suvokė šalia ko mato save užpildytą visapusiškai, tačiau Katerina, jo garbanė jį atstūmė turėdama tam kiekvieną įmanoma priežastį. O ir painios magijos gijos užverptos Elissos neleido vyrui prie Pierce net prisiliesti. Sebastianas turėjo parodyti Kat, kad net jeigu dangus su žeme susimaišytų jo gyvenime, o ypač širdyje, mintyse bei sieloje vietos bulgarei atsirastų, bet vyras to nepadarė. Jis leido jai paleisti jį ir išeiti. Tiesiog tuo metu, toje situacijoje bei tomis aplinkybėmis tai atrodė logiška, net jeigu skaudėjo VELNIŠKAI. Bet ar vyras tikrai buvo pasiryžęs pasiduoti? Be jokios abejonės Sebastianas eilinį kartą kreipėsi į Marcusą tikėdamasis kažkokios pagalbos. Net jeigu jo sūnus ir atrodė akivaizdžiai prislėgtas savo paties problemų, vyrui rūpėjo tik tos, kurios priklausė asmeniškai jam. Romus, taikus vyrukas pirmą kartą parodė aršesnę savo asmenybės pusę. Liūdname veide žėrėjo piktas burtininko žvilgsnis.
- Tu gali išnykti, nesirodyti, net neskambinti man mėnesių mėnesius, tačiau jeigu tau kažko skubiai prireikia tu atsirandi prie mano namų slenksčio reikalaudamas pagalbos! Tėti...-galbūt pajutęs kiek nepagarbos, nervingumo bei pykčio sklido jo balse Marcus prikando liežuvį akimirką palaukęs kol emocijos bent šiek tiek nurims,-Tėve, prašau. Suprask. Galbūt taip geriau. Katerina Pierce nėra tau sveika, tu iškeitei mano mamą į piktavalę būtybę, tu leidai jai taip giliai į tave prasismelkti, kad aš jau net nebe atpažįstu savo paties tėvo. Ji...
- Nutilk, - tūžmingai sušnypštęs Sebastianas nepagrįsta agresija it nuplikė tokiai reakcijai nepasiruošusį Varias. Ant jojo kaklo atsidūrę Redford'o pirštai skaudžiai smigo į vyruko kaklą,-Kas po velnių tu esi toks, kad kritikuotum mano sprendimus, vaikeli?-paniekinamai įsispitrinęs į tamsias kaip jojo motinos Marcus'o akis, Sebastianas žodžius košė pro niršiai sukastus dantis. Nedrąsiai pakėlęs žvilgsnį varlokas atrodė sutrikęs, bet neišsigandęs. Jam trūko oro, gniaužimas vaikiną dusino, tačiau stengėsi to neparodyti. Visai kaip ir neparodyti to, kad turi užtektinai galios jei norėtų Sebastianą priversti pasigailėti dėl savo agresijos. Visgi žvelgdamas į tėvą matė liūdesį, frustraciją, netgi pasimetimą. Marcusas elgdamasis itin atsargiai, lėtai suėmė pirštais šaltą Redford'o riešą, priversdamas vampyrą pasilaikyti šiokio tokio atstumo. Urgztelėjęs vampyras atšoko tarsi nutrenktas elektros. Kažką labai panašaus ir pajuto, tačiau neparodė, kad kontaktą sugėrusią galūnę krečia nemalonus virpulys. Vampyras nurimo bukai apžvelgęs gyvenamą varloko erdvę. Buvo panašu, idant daug laiko namuose vaikinas nepraleidžia ir šis jųdviejų panašumas privertė lengvai šyptelėti. Akis į kompanioną grąžino tik tada kai Marcus prabilo.
- Negaliu tau padėti. Negaliu praktikuoti juodosios magijos, tu nesupranti,-norėjo pasiteisinti ar bent jau kažkaip tėvą nuraminti, tačiau pasirinko nutylėti tai, kad po praeito karto, kai padėjo Sebastianui su Katerina, žaidimas su tamsiomis jėgomis jo būties lengvesne nepadarė. Nebegalėjo išmiegoti pilnos nakties nenubudęs nuo kraują stingdančio šalčio, nepastebėjęs į jį nukreiptų dešimčių raudona liepsna degančių akių, kurios pranykdavo pastebėjusios, jog į jas yra žiūrima. Marcus visgi nebuvo atėjęs iš šio pasaulio, jo magiška esybė, netgi magiška egzistavimo struktūra pasirodė esanti trapesnė, nei tikėjosi. Fizinio pasaulio kontūrai kartais išblukdavo primindami vaikinui apie tai, kad jo vieta iš tikrųjų yra dvasių, ne žmonių pasaulyje. Sebastianas šyptelėjo, bet ši šypsena toli gražu neatrodė draugiška. Žvelgė į Marcus'ą taip, tarsi kažką žinotų, kažką svarbaus, šiurpoko, tačiau neketintų to pasakyti. Po akimirkos su palengvėjimu atsiduso gana submisyviai sureaguodamas į situaciją.
- Pagalvosiu apie tai ką man sakei,-išgirsti kažką tokio iš užsispyrusio, netgi kietakaktiško Redford'o buvo keista,-Žinau, ko nori, Marcus'ai. Tu tebesvajoji apie tai, kad tu, aš ir Salonina vieną dieną būsim didelė, supistai laiminga šeima, tačiau...,-sunki, masyvoka vyro ranka pasitiko vaikino petį. Apmaudas Sebastiano veide atrodė ironiškas, suvaidintas,-...to niekada nebus. Kodėl? Tu manai, kad supranti Kateriną, kad kiaurai ją permatai ir patikėk manimi, ta moteris tai supranta ir tuo naudojasi. Ji pati pasirinko būti tokia, kad kone niekas neįtartų kiek aistros, jausmų, net jautrumo verda tame mažyčiame velniškai patraukliame kūne. Aš visados savaip mylėsiu tavo motiną. Bet patikėk manimi toli gražu ne kiekviena moteris gali būti šalia manęs ir likti visiškai nesunaikinta. Tavimi dėtas taipogi pasirinkčiau tą, kurios draugijoje ne kiekviena diena rojų primintų, o drauge būtų nebaisu stoti prieš visą pragarą su jo legionais,-Sebastianas reikšmingai mesteli žvilgsnį į tarpduryje išdygusią Adeliną, kukliai, nedrąsiai žvelgiančią į visuomenėj neprastai atpažįstamą figūrą,-Jum leidus,-perdėm galantiško gesto eigoje Redford'as išmovė pro duris pažintį su Marcus'o išrinktąja pasilikęs sekančiam kartui. Dėl visa ko, ši dama toli gražu nebuvo ta, kuriai priklausė vaikino širdis.
Sebastianui nebuvo lengva susitaikyti su paprastų paprasčiausiu atstumimu. Katerinos "ne" atvėrė žaizdą, kuri netruko pavirsti į kompleksą, o šis - kraujo troškimą. Ir tai nebūtinai reiškia tai, kad panašiai kaip byloja alkoholikų praktika, vampyras liūdesį skandino stengdamasis suryti kaip įmanoma daugiau žmonių. Ne. Troškulį stengėsi kontroliuoti ir ilgainiui netgi pajėgė savo aukų ne tik nesudraskyti, bet ir palikti jas gyvas. Širdo ant Marcuso. Jis buvo vienintelis asmuo galėjęs kažkaip paveikti Elissos burtą ir atsisakęs padėti vyrukas neabejotinai pasmerkė save bausmei. Emociškai atbukęs Sebastianas jautė be galo mažai empatijos netgi tiems asmenimis, kurie šiaip jau buvo jam brangūs. Neketino sūnui atleisti už tai, kad šis drįso vampyrą mokyti akivaizdžiai sumenkinęs Pierce kaip nemirėliui tinkamą partnerę. Redford'as toli gražu nesijautė savas, netgi stabilus visomis įmanomomis prasmėmis. Susidėjo į viena begalė visko ir...
"Koks sumautas vakaras..." niūriai pagalvojo žvelgdamas pro langą į kiemą, kurį negailestingai skalavo šaltas rudens lietus. Netoliese trenkęs žaibas sugadino elektros tiekimą, tad dvaras skendėjo tamsoje. Vyro kambaryje plyksėjo uždegtos žvakės. Rankoje laikė storą burtų knygą, dvokiančią pačia mirtimi. Negalėjo pasakyti iš ko yra padaryti tie šlykštūs gelsvi lapai, bet simboliai juose tikrai buvo išraižyti iš kraujo. Tokia psichopatiška knygos savybė toli gražu vyro nestebino turint omeny, kad ją parašė vyriausiasis Ambrose. Užtruko ištisą savaitę nagrinėdamas magiją, mokydamasis manipuliuoti reikiamu burtu kaip tinkamas. Ir mes kalbame apie ištisą savaitę izoliacijos, kažkokio liguisto apsėdimo išnarplioti painias burtų gijas. Pasekmių manipuliuojant juodosios magijos jėgomos priešingai nei Marcus Sebastianas nebijojo. Nes, am, gali būti ir blogiau? Elissos burtas buvo neįveikiamas, bet... Apeinamas. Kruvinai, žiauriai apeinamas. Visgi mintis, kad gali pavykti vyrą motyvavo labiau, nei gąsdino visa ko pasekmės. O ir šiaip gavo puikią pamoką iš savo paties vaiko - jei nori kažką gerai padaryti, daryk pats.
Nė sakyt nereikia kokios ypatingos šiam pasauly yra antrininkės. Kiekvieną (ir kiekvienas) jų tapo unikalaus likimo liudininkais bei aukomis. Antrininkai ypatingi ne tik savo išvaizda, atsikartojančia giminės šakose, krauju, bet ir gyvybe. Sebastianas niekuomet nepuoselėjo vieną jų nuskriausti, tačiau nebūtinai tiesiogiai prisidėjo prie jų visų likimų. Kartą apsaugojęs Eleną nuo pavojaus, kurį jai galėjo sukelti atversta viešumo korta dabar vampyras buvo pasiruošęs ją pražudyti. Redford'as negalvojo apie tai, kiek daug jam rūpimų asmenų liks įskaudinti, nes Gilbert paprasčiausiai nebeliks. Jeigu tai yra neišvengiama būtinybė atverianti jam kelią į Kateriną Pierce, Redford'as buvo daugiau nei pasiryžęs rizikuoti.
Gausiai pliaupiantis lietus netruko kiaurai permerkti vampyro, kuris užėmęs atokesnę poziciją stebėjo stotelėje lūkuriuojančią Eleną. Nejuto užuojautos ar pasigailėjimo. Neleido sau suskysti, žiūrėti į ją ne į kaip neatsargų žvėrelį, kurį buvo pasiryžęs praryti plėšrus, tykojantis grobuonis. Žinoma jam galėjo nepavykti, visos jo pastangos galėjo nueiti šuniui ant uodegos, bet tikėjimas savimi Redford'ą gynė į priekį labiau, nei sąžinės priekaištai vertė jį apsisukti ir grįžti. Nebuvo paruošęs kažkokio išankstinio plano, bet sumoti veikimo principą sunku nepasirodė. Na, vyrui susišvietė, kad Gilbert bent mažų mažiausiai nusipelno nusibaigti greitai ir net ne brutaliai išdarkytai nemirtingos būtybės. Sukelti trikdį šviesoforų sistemoje pavyko šiurkščiai vožtelėjus kumščiu per valdymo sistemą, kuri sužaibavusi pūkštelėjo karčiu, juodu dūmeliu. Negalėjo numatyti sekančių pagadintos sistemos žingsnių, bet ši suveikia it būtų atspėjusi Sebastiano lūkesčius. Nedidelis autoincidentas galbūt ir nebūtų pasibaigęs Elenos nelaimei, tačiau pats vyras įkiša savo trigrašį. Vieną iš susidūrusių automobilių jis stumteli tiesiai merginos pusėn ir tolimesni įvykiai susiklosto savaime. Visgi geriau taip, nei trapią jos gyvybės giją atjungti lengvu spustelėjimu, trinktelėjimu ar pasukimu. Be to... Nebūtų idealiau užmaskavęs savo juodo darbelio. Juk tai iš tiesų priminė eilinę autoavariją, neturinčią nieko bendra su paranormalių jėgų įsikišimu. Be tamsiaplaukės medicinos studentės tą vakarą gyvybių neteko dar trys žmonės: jauna moteris ir jos trimetis sūnus žuvę įvykio vietoje nuo mirtinų sužeidimų. Kitame automobilyje sėdėjusio vyro gyvybę užgesino pats Redford'as, mat šis ne visai pritrenktas smūgio, atsipeikėjęs pažino greta praėjusį vampyrą - suėmęs kruviną mirtingojo pakaušį lengvai stuktelėjo jį į vairą. And out. Smūgio nublokšta Gilbert vargu ar įžiūrėjo Sebastiano veido kontūrus, tačiau regėjo nemirėlio figūrą, kuri palinkusi merginos akyse išbluko visai, kaip josios gyvybė. Elena laiku išgabenta į ligoninę tikrai būtų išgyvenusi, tačiau šios ypatingos moters gyvybės reikėjo pačiam vampyrui, kuris sugėręs gyvybinę tamsiaplaukės energiją perkėlė ją į ryškiai mėlyną lazuritą, kuris švytėti ėmė tarsi prisisotinęs skaisčiai melsvos šviesos. Burto modifikacijai reikėjo aukos ir nėra didesnės aukos už gyvybę. Antrininkės gyvybę. Grįžęs į dvarą vyras nesukūrė stebuklo išlaisvinusio jį nuo fėjos prakeiksmo, tačiau jis tapo nebemirtinas. Negalėjo pasakyti koks dabar bus burto veikimas, tad tam reikėjo išmėginti viską praktiškai.
Naivu tikėtis, kad nutraukusi ryšį su Sebastianu Katherine Pierce tapo vienuole ir nedarė to, ką moka geriausiai - pavergti. Bet vargu ar ji nesusimastė kodėl kone kiekvienas jai dėmesį parodęs vyriškis pranykdavo kažkokiomis mįslingomis aplinkybėmis? Na, Redford'ui reikėjo maitintis, be to, jis nerado savyje tiek jėgų, kad atsiribotų nuo Kat visiškai. Tiesą pasakius atsitiktinės aukos jo mitybos racione neegzistavo ir vyras rinkosi tuos, kurie jam pelnytai nepatikdavo. O kas gali nepatikti labiau už vyrus, zujančius apie moterį, kurią laikai sava? Žinoma garbanei nebūtų pritrūkę nuovokumo pastebėti, idant kažkas čia ne taip, tik neaišku kokias išvadas ji pasidarė. Apatiškas, atbukęs, emociškai užmigęs Sebastianas iš tikrųjų kažką pajausdavo tik išvydęs vampyrę, o per šį pusmetį matė ją tikrai ne kartą. Tikrų tikriausias magnetizmas traukė vyrą prie geidžiamos, mylimos moters, tačiau saugų atstumą išlaikydavo priminęs sau, kad artumui dar ne metas. Tačiau kai jis atėjo...
Tikrai ne sutapimas, idant Sebastianas pasirodė aukštuomenės sluoksniui būdingas vakarėlyje, į kurį Kateriną atlydėjo miesto mero sūnus. Išvaizdus jaunuolis su protinga galva ant pečių bei stora pinigine. Charizmatiškas, tačiau mergišius. Pajuto begalinę neapykantą jam iš karto, kai išvydo Pierce meiliai įsitvėrusią jam į parankę, kikenančią, atsipalaidavusią. Redford'as atvyko vienas. Draugija, ypač su dideliais papais bei meistriškai nutinkuotu veidu tikrai nebuvo priimtina jo dabartinei emocinei būklei. Sebastianas buvo nykus, šaltas, bejausmis ir ciniškas. Jis buvo visiškai paniręs į tamsą. Pokylio salė atrodė įstabiai. Ratu išdėlioti apvalūs stalai dengti storo audinio, bordo spalvos staltiesėmis. Ant jų - porceliano indai, krištolo taurės, sidarbuoti valgymo įrankiai bei prabangios vazos su baltų rožių kompozicijomis. Kairiame salės kampe smuikais bei violončele griežė muzikantai, skambėjo rami fortepijono melodija. Blausus, gintaro atspalvio apšvietimas kurstė romantišką atmosferą. Abstrakčiai suskaičiavo bent penkiasdešimt išsičiustyjusių Niujorko ponų, prasmirdusių cigarais, aitriais vyriškais kvepalais bei žinoma ponių, lydinčių savo sėkmingus partnerius. Arba atvirkščiai. Netrukus vedantysis paskelbė aukciono pradžią ir per daug iš minios neišsiskiriantis Sebastianas patraukė į patį tolimiausią salės kampą. Net ir iš čia akies kampu regėjo Kateriną ir jos laisvai nuo judesio besiplaikstančias tamsias garbanas. Dievai, kaip nuostabiai atrodė toji moteris. Didžioji dauguma aukcione pristatomo šlamšto vyro nedomino, tačiau kai eilė atėjo antikvariniam Karalienės Viktorijos laikų kaklo vėriniui su didžiuliu, retu raudonu rubinu Redford'as sukluso. Jis taip puikiai derėtų prie jos suknelės... Pradinė kaina - 20 000$. Ir kilo ji nežymiai, po vieną du, tris tūkstančius kol savo trigrašio neįkišo Sebastianas pasiūlęs 50. Net Pierce kompaniją palaikantis vyrukas nebekėlė daugiau rankos, bet jį nukonkuruoti vampyras būtent ir siekė. "Vėrinys parduotas ponui Redford'ui" - mostelėjo į jį ranka pliktelėjęs, storokas vedantysis ir nemirėlis atsakomai priverstinai šypteli. Regis tik dabar išgirdusi einamąją Sebastiano pavardę Katerina atkreipė į jį dėmesį. Jų žvilgsniai akimirką susitiko vienas kitą it nuplikydami. Aukciono pabaigoje dalyviams išsivaikščiojus, vampyras išnyko pompastiškai išsidabinusioje minioje. Norėjo tikėti, kad bent jau nesąmoningai Pierce tarp visų jų ieško jo veido.
"Sušiktas pagyrūnas" - sugriežė dantimis slapta klausydamasis to vyruko, kuris it apsėstas stengėsi padaryti Katerinai kuo didesnį įspūdį. Gyrėsi apie savo valdomus projektus, investicijas, kapitalą, nekilnojamą turtą ir visą panašų mėšlą, kuris priblokšti galėtų tik lėkštą idioteę arba eilinę barakudą. Artindamasis Sebastianas neskubėjo. Praeidamas pro padavėją net instinktyviai pagriebia už taurės su baltuoju vynu, tačiau prisiminęs, kad negali jo gerti čia pat, įžūliai išpila lauk ant parketo. Anoks atsitiktinumas, kad Pierce kompanionas koją pastato būtent į tą vietą ir šiek tiek paskatintas (švelniai pastūmėtas petimi) skambiai verčiasi ant žemės. Nepaprastai draugiškai nusiteikęs Redford'as ištiesia jam pagalbos ranką bei padeda atsistoti.
- Viskas gerai?-pasidomi puikiai įsiliejęs į savo bičiuliškumu trykstančią rolę, nors, tiesa, vampyro žvilgsnis gąsdino,-Ei, personalas, akyliau prižiūrėkit tvarką! Ne kiekvienas iš mūsų gali išsisukti koją, bet po akimirkos atsistoti ir lyg niekur nieko nueiti!-net ir pakeltas vyro balsas susiliejo su muzika ir pokylio dalyvių balsais. Užmetęs ranką vyrukui ant peties smarkiai į jį įsikimba. Įžūliai, įtemptai žvelgė į Pierce rudas it kakava akis, kol vaikinukas šnypštė ir muistėsi,-Išplėšiu tau smegenis jei neužtilsi,-iškošia net nesivarginęs pasukti akių į tą jauną vyrą, kuris kaip mat pratrūksta grasinimais, paremtais jo ryšiais bei padėtimi visuomenėje,-Nuo kada tavo skonis pasidarė toks prastas, Pierce?-žemas vampyro balsas vėl suvirpina orą, tačiau šį kartą kreipėsi į mylimąją,-Mažas skonio testas,-neleido bulgarei įsiterpti nemandagiai nutraukęs ją ties pirmu žodžio skiemeniu,-Jei manai, kad šis...-nieko nelaukęs atkiša zomšinę dėžutę su nauju pirkiniu viduje į nemirėlę, -...papuošalas netinka prie tavo suknelės, vadinasi šį vakarą turėsim ilgą diskusiją apie tai, kas prie ko dera, o kas nelabai,-Sebastianas vypteli paleisdamas iš nagų inkščiantį vyruką. Jų akių kontaktas užtruko keletą sekundžių, bet nurodymai užsifiksavo ir tapo aiškūs - persipjauk sviestiniu peiliu sau gerklę, pakišk po žaizda taurę, pripildyk ją ir grįšk pas mane atgalios. Izi. Krypuodamas it pingvinas vyrukas numainuoja atlikti paskutinės savo gyvenimo užduoties. Sprendžiant iš to kaip atrodė Sebastiano veidas - jis mėgavosi.
- Širdele, leisk man,-nesulaukęs iniciatyvos iš Kat, vyras pats pasistengia, kad vėrinys atsidurtų jo rankose pasiruošiant užkabinti jį ant vampyrės kaklo. Atsistojo garbanei iš už nugaros, pirštais atsargiai, neliesdamas moters odos užmetė plaukus ant vieno šono. Pajuto kaip Pierce mažumėlę krūptelėjo, kai šaltas, sunkus lydinys nuslūgo ant jos odos. Sebastianas neatsitraukė. Viena iš rankų apvijo jos liemenį ir staigiu judesiu pritraukė prie savęs. Priešingai nei to troško Elissa, vampyrų artumas netapo jiedviem mirtinas. Tačiau iš proto išvaryti galėjo didelis, kone siaubingai kūną veriantis skausmas. Redford'as buvo pasiryžęs iškęsti. Kita vyro ranka nuvingiuoja žemyn sugaudama tolimiausią moters suknelės kraštą. Mesdamas audinį į raukšlę užkelia jį aukštyn iki tol, kol pajėgia pirštais palytėti vidinę jos šlaunų pusę. Skausmas ilgainiui tapo saldus, piktdžiugiškas,-Kaip man pavyko?-sukužda į kairę Katherine ausį žemu, sodriu tonu,-Galim abu už tai padėkoti Elenai Gilbert ir jos savanoriškai aukai. Nekentei jos taip ilgai, tačiau kažkokiu būdu ji sulaukė savo dvidešimt kažkelinto gimtadienio. Pierce, tu minkštėji,-šaltos vyro lūpos trumpai, bet erzinamai priglunda prie mažyčio odos lopinėlio prie jos ausies. Kontaktas nusvilino, bet buvo saldesnis už medų,-Paleisčiau jiems visiems žarnas ir išdulkinčiau tave kraujo bei vidurių klane, Petrova,-na, žodžių į vatą vyras nevyniojo, o ir geismas Sebastiano balse buvo sumišęs su brutaliu prieskoniu. Neketino žaisti vaikiškų žaidimų. Tik ne dabar, kai beprotiškai geidžiama moteris atsidūrė jo rankose. Kai aplink šmirinėjantys, juodu nepagarbiais žvilgsniais varstantys žmonės tiesiog neegzistavo. Kai sušiktas skausmas lydė kiekvieną ląstelę, tačiau jis vis vieną buvo per menkas, idant atsitraukti, sustoti. Jeigu ne parsliuogęs, gana kreivai gerklę persipjovęs vyrukas, kosėjantis, gargaliuojantis, springstantis savo paties krauju ir šalia cypiai surikusi moteris, Redford'as būtų ilgiau demonstravęs savo savininkiškumą į Kateriną.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Antr. 10 24, 2017 9:45 am




Fire and gasoline (ice queen)




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Sia  – Fire Meet Gasoline.




FLAME YOU CAME TO ME, FIRE MEET GASOLINE. ft. Some other people. (theme)
Šeši mėnesiai yra pakankamai ilgas laiko tarpas, ne vien mirtingiems žmonėms, bet ir nemirtingoms būtybėms, kurios beveik ar visiškai nemiega, panašiai kaip Katherine Pierce. Šeši mėnesiai yra pakankamas laikotarpis tam, kad susitvarkyti savo „galvos bagažą“ arba imti elgtis priešingai nei esi pratusi. Duodama neribotą laiką Sebastian‘ui, Katherine ir pati neketino užsidaryti namuose ir leisti laiką su pačia savimi, bent iki tos akimirkos, kuomet jis sugalvos ko ketina imtis toliau. Nors reikia pabrėžti, kurį laiką savo „namuose“, kurie labiau priminė darbo studiją, praleisti visgi teko. Tačiau ne todėl, kad garbanota bulgariškos kilmės nemirtingoji skandino save savigaila ir savigrauža. Ne. Tai padaryti buvo būtina dėl prarandamos savikontrolės, kuri pastaruoju metu atnešė kur kas daugiau žalos, nei kad naudos. Kaip tikra „sadomazohistė“, Katherine kankino save išbandymais, kuriais manėsi kad sugebės bent kiek labiau pramokti suvaldyti iš jos kūno sklindantį stingdantį šaltį. Žinoma, nelabai ką pavyko padaryti. Mat elementarūs bandymai paskleisti šerkšną, pasibaigdavo ledo gabalais, kurių atitirpimo tekdavo laukti labai ilgai. Nekentė savęs tokios, ypatingai dėl to kad per 500 su viršumi metų ji išmokė save tapti puikiu vampyrizmo pavyzdžiu, bei įgauti šiokį tokį imunitetą deginančiai verbenai, kuri nebe atrodė daugiau tokia baisi, o dabar nei tinkamai negebėjo valdyti tai, ką meistriškai darė prieš tai. Bandymus darė ir su žmonėmis, ir eilinį kartą žaidžiant „smegenų plovimo“ principu, palikdavo savo „auką“ su viena ar kita užšalusia galūne. Po ko, žinoma, išvengiant piktų liežuvių plakimo, tekdavo tą auką „paslėpti“ po žeme. Fuck. Kuo toliau, tuo labiau darėsi akivaizdu, kad savarankiškai to suvaldyti išmokti nepavyks, bet didžiulė savigarba ir principai neleido net pagalvoti apie pagalbos prašymą iš Sebastian‘o. Galu gale, ne kartą buvo pagavusi save ant minties, kuri jai asmeniškai atrodė vimdančiai šlykšti, esti Redford‘as dabar yra pasidavęs „future daddy“ vaidmeniui, bei pastoviai trinasi apie Elissą, glostinėdamas jos storą pilvą, prikabintą ant perkarusio, kaulėto kūno, kuri jį vadina labai jau moterišku. Fę. Bandė nuvyti panašias mintis kaip galima toliau nuo savęs. Aplamai, bandė priversti kaip galima mažiau apie jį galvoti, ką padaryti pasirodo buvo beveik neįmanoma. Na, kokia gi prasmė save smaugti, kai gali perprogramuoti savo kasdienybę kiek labiau paviršutiniška linkme? Lėbavimas, alkoholis, turtingų ponų (kartais ir ponių) kompanija, apžavėjimas ir kaltai nekaltas flirtas be laimingos pabaigos – gana nebloga kompanija, norint atitrūkti nuo savo asmeninių problemų, kurios kažkuriuo metu pasirodė per daug didelės, todėl kaip sakoma, garbanė paprasčiausiai „perdegė“. Nusibodo, šiek tiek pavargo, nebematė prasmės.
Katherine Pierce – Redford liovėsi rodytis viešosiose renginiuose, bei akivaizdžiai vengė bet kokio, net ir menko kontakto su spauda. Ir kai to išvengti nepavykdavo, į klausimus atsakydavo viso labo pašaipia šypsena, bei pasitraukimu. Kitą vertus, ji nesiliovė lankytis vakarėliuose, skirtuose aukštuomenei. Tačiau jų paskirtis tapo visiškai kitokia, nei tai buvo ankščiau. Beveik kiekvieną kartą, ji buvo pastebima palaikant kompaniją „dideliems ponams“. Tikriausiai šio dalyko iš nemirtingosios bulgarės negalima atimti, ji dievino prabangą, ir tiesą pasakius, buvo jos verta. Gal apart tik tą dalį, kad kiekvienas iš jos sutinkamų asmenų, šiai atrodė nuobodus, tuščias ir visiškai negebantis nuoširdžiai sudominti. Pirmiausia, kai moters palydovai ėmė dinginėti nuo žemės paviršiaus, tai žinoma atrodė kaip atsitiktinumas. Mieste, kuriame knibžde knibžda nemirtingų, skirtingo tipo ir luomo būtybių, nėra nieko nuostabaus kad vienas kitas žmogelis padaro „dingau“. O kadangi nelabai planavo tęsti bendravimą, tai nelabai save ir apkrovė mintimis apie tai, kas gi galėjo atsitikti. Su laiku, žinoma tai tapo kur kas labiau pastebima ir netgi iš dalies suerzino. Tik kad, labai vargu ar ji pagalvojo apie tai, kad už tokius dalykus yra atsakingas Sebastian‘as. Aplamai, fizinio kontakto su juo neturėjo, ir viskas ką gavo per tuos pusę metų, tai kelis kartus pasirodęs jo veidas per žydruosius televizorių ekranus. Vienu metu ėmė atrodyti, kad taip pat kaip ji vengia jo, jis vengia jos. Ir nieko nuostabaus tame nebuvo, Elissos triukas su savo gabumais, galutinai juos išskyrė į skirtingas puses.

THE FUNERAL I WOULD NEVER MISS AND FLY TO FROM ANYWHERE. ft. Elena Gilbert and etc. (theme)
Žinios apie Elenos Gilbert (Winchester, Lockwood, Fuckfree ar kaip ana tuo metu buvo pasivadinusi) labai greitai pasiekė ir Katherine. Iš kitos pusės, niekas ir nebandė nuslėpti „nelaimingo atsitikimo“ padarinius, apie kurios buvo rašoma tiek laikraščiuose, tiek minima per transliuojamus miesto žinių kanalus. Dievaži, netgi rytinė radijo stotis pranešė apie tai keliais žodžiais. Ne, tik nereikia galvoti apie tai, esti mirus Elenai, šios antrininkė patyrė didelį sukrėtimą, išspaudė ašarą ar pajuto kad iš jos pačios buvo atimta didelė dalis. Ne velnio, tą akimirką apėmė didžiulis saldumas, kilęs iš vidaus. Tiesa, antrininkės nemėgo viena kitos, ir ne kartą buvo pabandžiusios vieną kitą „neutralizuoti“, tik tam tikros aplinkinės jėgos to neleido padaryti sėkmingai. Gal tai buvo dar vienas prakeiksmas? Vargu, jei pagalvoji logiškai. Bet esmė nuo to nesikeičia: žinoti kad tavo nemėgstama asmenybė dabar jau sėdi su Šv. Petru, bei giedoja „kumbaja“, buvo vienas malonumas. Visgi, kliautis tik viešais pranešimais, garbanė neketino. Norėjo šaltą, bedvasį Gilbert kūną pamatyti savo pačios akimis. Išsičiutė kaip į kokteilių vakarėlį: iki kelių prigludusi, juoda suknelė; prabangūs YSL aukštakulniai; deimantų vėrynys ant kaklo, į kuodą surištos garbanos ir žinoma, akis dengiantys tamsintų stiklų akiniai. Pakeliui į Elenos vaikystės namus, kuriuose jos blondinė draugė surengė atsisveikinimą, užsuko į lokalią degalinę, kurioje nusipirko vieną, šiek tiek pavytusią raudoną rožę. Nekantravo pamatyti viską savo pačios akimis, todėl atskubėjusi iki minėto gyvenamo (arba reikėtu sakyti, jau nebe gyvenamo) pastato, paliko išsinuomotą automobilį prie kelkraščio (kaip pamenam garbanės mylima transporto priemonė sugedo, o ji ir nesi-skubino jos taisyti, paprasčiausiai sugadintam daiktui praradusi susidomėjimą). Į namus pateko labai lengvai, galu gale, tai nebuvo pirmasis kartas, ką kalbėti apie tai kad gyvo savininko šis pastatas jau nebe turėjo. Netekties prislėgti veidai, iššaukė vidinį krizenimą, nors originali vampyrė ir stengėsi atrodyti rimta. Ant tiek rimta, kad neišreikšti savo veide, bei veiksmuose visiškai jokios emocijos. Keli žmonės vis prieidavo prie atviro karsto, kuriame buvo paguldyta mirusioji. Eilė atėjo tai padaryti ir Pierce. Priėjusi prie tamsiai nulakuoto ąžuolinio karsto, Katherine pirmiausia jame susirado „miegančios“ savo antrininkės veidą. Nepriklausomai nuo to, kad fatališkoji garbanė visada laikė save vizualiai kitokia, nei buvo Gilbert, kažkaip visgi buvo keista matyti beveik savo atvaizdą bedvasį. Pametėjusi atsineštą rožę į vidų, dar kurį laiką nebyliai stebėjo kūną, kuris net jos jautriai uoslei, dvokė mirtimi. Natūralus procesas jau buvo prasidėjęs, ir to prislopinti nesugebėjo net į šalčio pusę nustatytas kondicionėrius, bei daug kur praverti langai. Katherine palinko prie mirusiosios, įdėmiai įsistebėdama į jos nejudrų veidą. Savo plaučius pripildė dabar jau saldžiai pasirodžiusiu mirties tvaiku.
– Ar tik ne mis tobulybė, pagaliau gavo savo „laimingą pabaigą“? Ak Elena, Elena. Būčiau su didžiausiu malonumu tai padariusi pati. Bet panašu, kad karma tikrai yra didelė kalė. Dabar jau žinosi, ką reiškia gyventi „pavogtą“ iš manęs gyvenimą. – Žinoma, vargu ar Elena buvo kada nors pavogusi iš savo antrininkės gyvenimą, kaip pastaroji išsireiškė. Tačiau dėl kažkokios priežasties, Katherine buvo kur kas lengviau visas savo asmenines nesėkmes permesti ant antrininkės, kuri atrodė kad gyvena pakankamai gerai, ir kaip ne keista, yra apsupta tų asmenų, kurie kadaise priklausė Pierce akiračiui. Ir aplamai tas perdėtas gerumas, snargliavimasis dėl visko, kas vyksta ne taip. Hrr, beprotiškai erzino. Nemėgo silpnavalių žmonių, kuriems pastoviai reikėjo tam tikros pagalbos išgyvenant, kokia jos akyse ir buvo Gilbert. Kitą vertus, silpni visada pralaimi, ir šią „amžiaus“ kovą pralaimėjo silpnoji ašis, ir keista, tačiau tam net nereikėjo papildomo postūmio. Arba, tuo buvo įtikinti Katherine, kaip ir visi kiti likę asmenys, neturintys priežasties ieškoti kažko „paslėpto“, tame kas ir taip akivaidu. Tai buvo tobulas nelaimingas nutikimas, kuris sunaikino ne vien antrininkę, bet ir kelis asmenys, kurie vairavo iš rikiuotės išėjusias transporto priemones. Prieš pasitraukdama, Pierce rodomuoju pirštu durstelėjo į Gilbert nosies galiuką.
– Pypt. Sudie amžiams, nevykėle. – Sulig šiais žodžiais Katherine pasitraukė nuo karsto, ketindama pasišalinti iš šių namų, pro virtuvės išėjimą. Tik tiek kad vargu ar tikėjosi ten sutikti vieną iš geriausių Gilbert draugių. Iš netikėtumo apstulbęs Bonnie veidas, atrodė taip, tarytum ji prieš savo akis būtu regėjusi vaiduoklį. Absurdiškiau pasidarė visai netrūkus, kuomet, nuo stalo pakildama tamsesnio gymio burtininkė uždavė tikriausiai lėkščiausią klausimą, kuris tik galėjo susiformuoti jos netekties paveiktuose mintyse. Juk kitokio paaiškinimo negali būti. Tikriausiai. – „Elena, ar tai tikrai tu..?“.
– Klaida. Dooh. Negi rimtai kuris nors iš jūsų manėt, kad aš praleisiu šį „vakarėlį“? – Katherine nusiimė nuo savo veido tamsintų stiklų akinius, dabar jau pilnai atidengdama savo smulkų, apskritą veidelį. Ir prieš tai, kai Bonnie suskubo apsiimti kokiomis nors apsauginėmis puolimo priemonėmis, su magiškais elementais, Katherine staigiu mostu atitrūko nuo grindų, bei stipriai suėmusi burtininkę už gerklės, atitinkamai stipriai trinktelėjo jos galvą į sieną. Užtektinai, kad moteris ne vien kuriam laikui „pamiegotu“, bet ir sunkiai atsimintu kas nutiko prieš tai, kai ji iškeliavo į neribotą sapnų karalystę. Lyg niekur nieko, Pierce pasitraukė iš Gilbert namų, tokiu būdu užversdama dar vieną savo „neapykantos kitiems“ knygos lapą.

I CAN BARELY BREATHE, WHEN YOU'RE HERE LOVING ME. ft. Sebastian Redford. (theme)
Pažintis su dabartinio miesto mero sūnumi, nebuvo visapusiškai atsitiktinė. Katherine tuo metu trūko svietiškos pramogos, o vaikinas pasirodė tipiniu moteriško grožio gerbėju. Trumpas susitikimas kavinėje, kuomet paleidęs savo apsauginius, jis prisiartino prie visuomeniškai žinomos garbanės, trūko vos dvidešimt minučių. Be jokios abejonės, kurį laiką Pierce netgi atrodė nesudominta, o ir jis iš pažiūros visiškai nesibaimino to, kad pagal viešuosius šaltinius ji vis dar buvo ištekėjusi, ir visgi po kelių tinkamai panaudotų vaikio žodžių, moteris  sutiko su juo nukeliauti į ganėtinai „oficialų“ pasimatymą, kuris vyko „Empire Hotel“. Nebuvo naivi, ir žinoma kad suvokė tai, esti jis tikisi vėliau laiką praleisti kiek labiau privačioje aplinkoje. Tik vat, ar taip lengva yra „paimti“ nemirtingą bulgarę, jau visai kitas klausimas. Ji ėmė žaisti su juo, vynioti aplink pirštą, ir savo natūraliu šarmu, netgi privertė jaudintis, ruoštis susitikimui, kuris netrūkus ir įvyko. Pierce kategoriškai atsisakė kad ją pasiimti atvyktu mero sūnaus vairuotojas (neketino atskleisti savo gyvenamosios vietos), todėl dieną prieš teko apsilankyti automobilių salone, renkantis ką nors tinkamo sau. Nuomotis transporto priemones nebe troško: žinoma smagu, kiekvieną kartą vis kažkas naujo. Bet, galiausiai ir tai tapo monotonija. Vaikštant po saloną, bei apžvelgiant įvairiausių markių, kurių tarpe buvo ir naujausi BMW modeliai, Pierce tamsiai rudos spalvos akį patraukė tai, kas atrodė visiškai nebūdinga jos asmenybei. Juodas, matinis gražuolis stovėjo viso salono epicentre, šiek tiek kilstelėtas ant pakylos. Transporto priemonė jau iš tokio nuotolio atrodė pakankamai „badass“, ir būtent tuo metu kažkodėl priminė Sebastian‘ą. 2017-tų metų, vienetinė, modifikuota S klasės Tesla, šiek tiek savo išore priminė batmobil‘į. Tamsi, galinga, ir atrodytu turinti šiek tiek paslapties. Prikandusi savo apatinės lūpos odelę, jau tą akimirką ji suvokė, kokį kelio draugą pasirinks. Renginiui, į kurį buvo pakviesta, pasiruošė be jokios abejonės labai atsakingai. Tobulas, padūmavusių akių makiažas, tvarkingai pasiskirsčiusios tankios garbanos, ir ganėtinai daug atskleidžianti, „karališkai mėlynos“ spalvos suknelė, prie kurios buvo priderinti mėgstamo dizainerio aukštakulniai, padailinti deimantų dulkėmis. Prieš išeidama iš savo namų, garbanė neliko nepastebėjusi tai, kad pro pašto „skylutę“ ant grindų buvo numesti dar keli kvietimai jai, kartu su Redford‘u, atvykti į vieną ar kitą viešą renginį. Suėmusi dailiai apipavidalintus kvietybinius vokus, numetė juos į kartoninę dėžę prie durų, kuri jau buvo perkrauta panašaus plauko pranešimų. Išėjusi iš savo namų pastato, moteris įsėdo į savo naują, vis dar oda kvepiantį automobilį, patraukdama į numatyto susitikimo vietą. Ką gi, renginiui buvo puikiai pasiruošta, pradedant nuo raudono kilimo prie įvažiavimo aikštelės, kuri nuo fotografų buvo atitverta specializuotomis priemonėmis. Išlipdama iš transporto priemonės, Katherine atkreipė dėmesį į tai, kad į jos pusę iš karto buvo atkišta vyriška ranka, kuri pasirodo ir priklausė jos palydovui. Suėmusi pirmiausia jo ranką, vėliau persitaisė, apvydama jį savo ranka, virš alkūnės. Praeinant pro spaudos atstovus, jie galiausiai atsidūrė pagrindiniame socijumo centre. Aplinka, išsičiūstę turčiai ir tikrai puikiai parinktos vaišės. Tobula iš esmės, gaila kad tik neatėmė amo.  Katherine nuoširdžiai stengėsi kaip galima geriau leisti savo laiką, arba paprasčiausiai žaidė sau priimtą žaidimą. Tačiau kuris iš šių variantų buvo tikras, matomai tai žinojo tik ji viena. Visapusiškas atsipalaidavimas, meilūs, ir tuo pačiu be proto dviprasmiški prisilietimai, kikenimas iš vyruko bandymų atrodyti šmaikščiam. Jis iš tiesų buvo labai charizmatiška asmenybė, tačiau kaip ir dauguma vyriškosios lyties atstovų, savo tikruosius ketinimus neaprėpė tik maloniai praleistu vakaru tarp turtuolių akiračio. Katherine net nenutuokė, kad visai netoliese, ir nebūtinai tik šį kartą, buvo ir Sebastian‘as. Juk jai tai žinant, viskas galėjo susiklostyti kitaip.
Visai netrūkus svečiams buvo pranešta apie aukciono pradžią, todėl visi susidomėję buvo palydėti į sekančią, nuo pagrindinės salę. Pusamžis vedantysis vieną po kitos pristatė įvairiausį antikvarinį šlamštą, kuris traukė dėmesį kone kiekvieno, apart du „originaliuosius“ vampyrus. Ši atrakcija labiau priminė tuščiai gaištomą laiką, iki pat tos akimirkos, kai ant pakylos buvo išneštas prabangus, unikalus vėrinys, kuris be jokios abejonės patraukė ir Pierce dėmesį. Instinktyviai ji vos pastebimai palinko į priekį, ir josios palydovas kaip mat „užfiksavo“ šį gestą, imdamas palengva kelti vėrinio kainą. Galu gale, jis tikrai manė kad tokia dovana gali palengvinti jo patekimą tarp nemirtingosios garbanės tarpukojo. Su jaunuoliu statymuose kovojo keli svečiai, tačiau kaina buvo keliama saugiai. Ak, koks gi nuobodus yra tas saugus žaidimas. Nors suprasti visus tikrai galima, niekas nenori permokėti už daiktą, kuris greičiausiai ilgiausią laiką bus saugiai laikomas dėžutėje. Mat bet kuris iš čia esančių vyrų, vargu ar leistu savo damoms tokį papuošalą „gadinti“ nešiojant dažnai. Po to, kai kaina staigiai ir daugumai netikėtai šoktelėjo iki 50 000 $, tas pats vampyrės palydovas liovėsi kelti kortelę. Pierce suspaudė lūpas, bandydama sulaikyti save nuo kokio nors netinkamo pasisakymo. Tačiau akimirka, kuomet vedantysis išsakęs savo įprastinę litaniją, stuktelėjo mediniu plaktuku, paskelbęs kad vėrinys atitenka ne kam kitam, kaip Redford‘ui, tuo pačiu metu nurodydamas jo buvimo vietos trajektoriją, Katherine net nesusimasčiusi ką daranti, atsisuko į tą pačią pusę. Po pusės metų, tai buvo pirmasis kartas, kuomet pamatė jį gyvai. Tą akimirką, visas kūnas aptirpo, ir tam tikra prasme, suspaudė krūtinę, it jai nereikalingas deguonis, būtu tapęs net per daug reikalingu. Žvilgsnis neatrodė geidulingas, greičiau kiaurai veriantis, nuplikantys it verdančiu vandeniu. Tai te trūko vos kelias akimirkas, kuomet Pierce vėl atsuko Sebastian‘ui nugarą. Greta esantis jaunas vyrukas, kaip mat perklausė. – Viskas gerai, Katherine? Tave trikdo kad jis čia? –
– Ne. Bet manęs nedžiugina mintis apie tai, kad vėrinys kurio norėjau sau, dabar yra ne pas tave. – Gana trumpas paaiškinimas privertė mero sūnų pasijausti nemaloniai. Žinoma kad jis galėjo pasistengti kur kas labiau, bet panašu kad bet koks vyro bandymas būtu nokautuotas Sebastian‘o, kuris kuo toliau, tuo labiau stengiasi pademonstruoti tai, kad neketina pasiduoti niekam, nepriklausomai nuo to ar tai būtu gyvybės klausimas, ar aukciono antikvarinių objektų iš-varžytinės. Pokylio svečiams imant keltis, bei eiti link pobūvio salės, Katherine pasistengė nepastebimai permesti žvilgsniu per visus čia susirinkusius. Ir kad ir kaip tai atrodė keista, visiškai netikėtai pasirodęs Sebastian‘as jau buvo meistriškai dingęs, tarytum jo čia net nebuvo. Jo veidą minioje bandė surasti ir vėliau, tačiau eilinį kartą visiškai nesėkmingai. Nenorėdama kad tai „sugadintu“ tolimesnį vakarą, ji pasidavė diskusijai su jaunuoliu, kuris kaip tyčia ėmė taukšti visiškus niekus, apie savo turtą, materialinį augimą ir kitus dalykus, kurie visapusiškai nedomino Pierce. Ji nebuvo iš kaimelio atvykusi „gražuola“, kuri bet kokia kaina troško praskleisti savo kojas prieš bet kurį, kurio piniginė buvo atitinkamai stora, ir po visko jis ją apdovanotu visokiais niekalais. Kaip save gerbianti, savarankiška moteris, kuri prie to viso be pertraukos egzistuoja daugiau nei penkis šimtus metų, savo turto turėjo pakankamai, kad tiek jos dukra, tiek dar kelios kartos jau tęsiamos Victorios nežinotu kas tas yra „nepriteklius“. Pinigais garbanės pavilioti neįmanoma, ar tuo labiau, kaip tai tipiška šiais laikais, nusipirkti. Jam kalbant, nemirtinga asmenybė kilstelėjo vieną iš savo rankų, dviem pirštais patrindama savo nosį, nuo kamieno iki galiuko. Kadangi tuo metu jos akys buvo sumerktos, susidarė įspūdis, kad pokalbis ją mažumėle erzina.
TEKŠT. Pirmiausia pasigirdo praslydusio kūno atgarsis, kuris ir privertė Katherine vėl pramerkti savas akis. Tačiau žvilgsnis pirmiausia susidūrė ne su palydovo veidu, kuris veikiausiai iš nepatogumo, o gal net skausmo nukritus, išraudo kaip pomidoras. Jos žvilgsnį prikaustė Redford‘as. Tvirtas stotas, kaip visuomet kokybiškas, prie puikaus kūno sudėjimo priderintas, kostiumas. Dievaži, jis netgi kvepėjo tūkstančius kartų geriau, nei visi kiti čia susirinkę aukštuomenės „ponai“.
– Taip. Jam viskas gerai. Tik nepradėk pūstis dėl to... – Suskubo atsakyti pirmiau, nei tai galėjo padaryti pats vaikis, kuris buvo pakeltas ant kojų, įtartinai persūdyto Sebastian‘o draugiškumo. Draugiškumo, kuris labai greitai pakeitė savo pradinį pavidalą, tapdamas labiau tamsus, savininkiškas. Nereikėjo per daug kreipti dėmesį į mero sūnaus pakitusią grimasą, bei bandymą ištraukti save iš mirtinų pirmojo vampyro gniaužtų. Net jei vaikis būtu pradėjęs mosikuotis, jis neturėjo ne menkiausio šanso iš šio kontakto ištrūkti apysveikis. Visai netrūkus pasigirdo iš ganėtinai rimtai nuskambėjęs Sebastian‘o grasinimas vyruko atžvilgiu, ir jo atsakas atrodė kaip vaikiškas burbuliavimas, palyginus su galybe, kuri šiuo metu varžė jo laisvę. Katherine neatrodė labai susirūpinusi, tiesą pasakius, jos žvilgsnis netgi išdavė šiokį tokį smalsumą, apibrėžianti tai, iki ko yra pasiruošęs nueiti Sebastian‘as. Visgi, būtu įdomu, kas nutiktu, jei pati Katherine pasistengtu bent jau paprieštarauti tokiam akiplėšiškam Redford‘o pasirodymui, bei „konkurento“ sumenkinimui. Tik vargu ar jis pats būtu įtikintas neva kažkieno mirtinga gyvybė Katherine iš tikro būtu parūpusi. O ir apie reputaciją ji negalvojo, nes ši ir taip buvo pakankamai nešvari, tad kas gi galėtu tapti blogiau, jei Redford‘as visgi sugalvotu pasiautėti? Tik trumpam ji dirstelėjo į sulaikyto asmens pusę, ir jau ketinusi imti kalbėti, kaip mat buvo pertraukta, kas akimirksniu privertė jos antakiams išsilenkti iš nepasitenkinimo. „Kas jis manosi esantis?“, mintis šmėkštelėjo jos galvoje, dar prieš tai, kai prieš jos akis buvo pademonstruotas papuošalas. Atitraukusi žvilgsnį nuo norimo papuošalo, ji pakėlė akis į oponentą.
– Dar pasakyk kad man tinkamas esi tik tu ir daugiau niekas, kaip tik tu, ir prisiekiu, pradėsiu vemti vaivorykštėmis, bei šūkauti visam šiam apgailėtinam pasauliui, kokia apgailėtinai esu laiminga, kad pats Sebastian‘as Redford‘as taip sugalvojo. Susimildamas, aš nenusiteikusi žaidimams. – Šaipėsi, tai buvo girdima ne vien iš konteksto, kurį pasirinko garbanė, bet ir iš to, kaip skambėjo jos kalbos tonas. Prieš tai šaltai ramus jos veidas įgavo daugiau kontrastingumo, o ant kaktos, kaip visuomet jai „nervinantis“ iššoko kiek labiau pastebima, ganėtinai stambi vena. Net jei fatališkoji tamsiaplaukė puikiai gebėjo maskuoti savo tikrąjį veidelį, ar kaip kai kurie pasakytu, savo sielos gelmes. Tuomet jos kūnas kartais pats prieštaravo žaidimo aplinkybėms, it didžiausias išdavikas, pasiduodantis tam, kas jam tuo metu atrodė tinkamiausia.
– Juk tu supranti kad jis grįš, visi čia esantys negalės išeiti nepaliesti? Tu žaidi labai pavojingą žaidimą, Redford‘ai. Ir aš nesu tikra kad tai nepasibaigs dar viena didžiule tragedija. Vėrinys žinoma labai gražus gestas, ir netgi tai kad privertei tą vaikį stipriai pasigailėti to, kad jis taip ir nespėjo pasinaudoti tuo magnetizuotu raktu nuo apartamentų, kurį ketino man įteikti, tikriausiai šiam vakarui įpusėjus. Tačiau tu vis dar nepasakei, ko tu sieki pasirodydamas būtent dabar? – Nebuvo tikra kodėl nemirtingas vyras pasirodė čia ir dabar, ar tuo labiau, ar buvo pasirodęs ankščiau. Pagal viską, Elissa dar neturėjo pagimdyti, o tai reiškia kad jos burtas turėjo galioti dar apie mėnesį ar porą. O ir po nemaloniai nutrūkusio susitikimo dvare, aplamai buvo sunku suvokti ar Sebastian‘as galiausiai nesumos apsiimti tinkama sau role, bei pasiliks ten, kur jo vaikų motina ir atžalos kurių taip troško. Katherine buvo daugiau nei tikra tuo, kad jie tikrai dar susitiks, bet ne ankščiau nei kad mirtingą Elissos kūną apleis gyvybė. Todėl ankstyvas Sebastian‘o pasirodymas dabar, mažu mažiausiai glumino. Savo ruožtu Redford‘as turėjo visiškai kitokį planą, turint omeny tai, kad jis nesuteikė laiko apsvarstymams, kuomet atsidūrė garbanei už nugaros. Jautė, kaip jis išvengdamas tiesioginio kontakto su jos oda, pastūmėjo plaukus taip, kad šie sukristu ant peties, iš priekio. Sunkus, šiek tiek vėsus metalas priglūdo prie tamsiaplaukės kūno, priversdamas jį šiek tiek suvirpėti. Papuošalas atrodė pasakiško grožio, unikalus, toks vienintelis. Jis grąžinai paryškino jos ganėtinai atviros krūtinės liniją, kaip tik pabrėždamas dėmesį tą linkme. Reikia pabrėžti, kad antrininkė tikrai baiminosi prisilietimo, juk tame ir buvo visa prakeiksmo esmė... Bet koks fizinis kontaktas – mirtinas. Šiek tiek kilstelėdama dešinę ranką, ji te spėjo paliesti pirštų pagalvėlėmis rubiną, esantį ant vėrinio. Pajuto kaip jo ranka atsidūrė ant jos liemens, sukeldama didžiulį vidinį skausmą. Garbanės trūktelėjimas į save, privertė ne priglausti jos jauną, riestą užpakalį su jo fasadine lytį pabrėžiančią kūno dalimi, bet ir pro jos šiek tiek praskleistas lūpas išsiveržti liguisto malonumo sukeltai dejonei. – Tu mane pražūdysi...
Tai nebuvo, ir netgi neskambėjo kaip konkretaus, neigiamo fakto konstatavimas. Jos balsas šiek tiek virpėjo nuo kiek per daug sutankėjusio kvėpavimo, buvo tylus ir netgi šiek tiek kimus. Kiekvienas prisilietimas, nors ir nebuvo mirtinas ar po savęs paliekantis akivaizdžias žymes, jis buvo skausmingas. Tačiau jei paklausti Katherine, šiuo metu ji tikrai mažiausiai troško kad jis sustotu ar atitrauktu rankas. Pro šiek tiek pakylėtą suknelės kraštą, jo pirštai atsidūrė ant josios vidinės šlaunies, sukeldami dar vieną seksualinio sujaudinimo bangą. Kvėpavimas, kuris nebuvo būtinas, tačiau gana įprastas tokiomis aplinkybėmis, dar labiau apsunko. Ir kad ir kaip Pierce stengėsi save sukontroliuoti, tai ką jis gebėjo padaryti savo kūnu josios, paprasčiausiai aptemdydavo visus sveiko proto griovelius. Ne vien lūpų prisilietimas prie ausies lopinėlio, bet ir erdvę suvirpinęs jo tylus balsas privertė garbanę užversti akis iš malonumo, šias galiausiai paslepiant po tankiomis blakstienomis, bei vokais. Nuaidėjo klausimas apie tai, kas dėl esamų aplinkybių, buvo kiek pastumtas į šalį. Katherine pasuko savo veidą taip, kad jis taptu labai artimas jojo. Pirmam, viešam vampyrui dėstant paaiškinimą, bei šio gale trumpą pašaipą, Pierce buvo nuolankiai įsistebėjusi į jo lūpas, kurios bangavo atitinkamai kiekvienam ištariamam garsui. Galima pasakyti, kad ji eilinį kartą buvo visiškai pamiršusi apie tai, kad jie radosi ne dviese, bei visą tai stebėjo kiti žmonės. Jos antakiai išlinko, beveik tuo pačiu metu kuomet jos ranka galiausiai surado jo ranką, po sunkia suknelės medžiaga. Buvo neįmanoma patikėti tuo, kad Sebastian‘as buvo kažkokiu būdu prisidėjęs prie Elenos mirties, ką jau kalbėti kad tai padarė tam, kad šis skausmingai malonių prisilietimų maratonas būtu įgyvendintas.
– Sebastian‘ai, tu mane stebini. Negi iš tikro pasipriešinai savo burbulei, kad dabar galėtum būti su manimi? Ir dar paaukojai tikriausiai labiausiai nekaltą sielą, šioje žemėje. Kalbant apie tai, sakykime kad praradau susidomėjimą, Elena jau seniai tapo ant tiek pilka ir nereikšminga, kad nebe atskyriau jos nuo... Mmmh... Nuo bet kurio iš čia esančių. – Kalba akivaizdžiai strigo tarp žodžių, trūko ir oro. Šis saldus skausmas kone vedė iš proto, ir kai Pierce viršutinė lūpa vos pastebimai pakilo, ji nebe sumojo ieškoti priežaščių, kodėl turėtu atsitraukti. Užteko tik labiau pasukti galvą kairėn, kad mylimojo veide surasti lūpas. Gal kiek per šiurkščiai, mat atrodė, kad dar šiek tiek, ir ji sužeis jo odą, sukando jo apatinę lūpą. Netrūko labai ilgai, kad savo liežuviu susidurtu su jo, ir tai tapo įžanga pirmam, po ilgo laiko jų bučiniui. Skonis buvo neapsakomas, ir netrūkus jos burna pilnai juo užsipildė, o liežuviai tarytum kovodami dėl savo egzistavimo, visaip raivėsi, pynėsi ir be paliovos lietėsi.  – Tu niekada neišmoksi tik vienos pamokos, Sebastian‘ai. Niekada nežadėk to, ko greičiausiai negalėsi tesėti. – Ji nutraukė bučinį pirma, kaip ir pirma jį pradėjo. Žinoma, atsispirti Redford‘o akibrokštui buvo gana sudėtinga. O kokiam tikram vampyrui galėtu nepatikti mintis apie brutalų seksą, tarp kraujo ir mirštančių agonijoje žmonių, į kuriuos kreipiamas dėmesys tik tuomet, kai prireikia unikalaus „lubrikanto“ arba nekreipiama visai. O ir kas paneigtu tai, kad viešas, kitų matomas seksas nėra labiausiai iššaukiantis adrenaliną? Vienaip ar kitaip, karštas, geismo ir savininkiškumo perpildytas kontaktas nutrūko su lyg akimirka, kuomet į pobūvio salę sugrįžo akivaizdžiai savo paskutines akimirkas išgyvenantis jaunuolis, bei pasigirdo cypiantis moters riksmas.
O dabar svarbiausia vakaro šou dalis: Negi po visko kas nutiko Redford‘ui priklausančiame dvare per šio gimtadienį, vėliau laboratorijose, dar vėliau dvaro požemiuose, dar kartą dvare ir galiausiai pusmečio pertrauką kurią Sebastian‘as greičiausiai praleido su Elissa, o tai reiškia kad tuo metu galėjo nutikti velniai žino kas, buvo galima manyti kad Katherine Pierce leis kad viskas bus paprasčiausiai atleista ir pamiršta? Nagi, nebūkime naivuoliais. Juk kalba eina apie Katherine Pierce, o ne kokią nors sumautą nuo plaukų šaknų iki pirštų galiukų įsimylėjusią ir kankinės vaidmenį ant savęs matuojančią mergeliukštę. Nereikia klysti, garbanės jausmai Sebastian‘ui buvo visapusiškai tikri, ji beprotiškai mylėjo šį vyrą. Tačiau atlaidumu nepasižymėjo, ir galu gale, kaip jis galės suprasti ką jai padarė, jei už tai negaus pelnytos bausmės? O tie vakarojimai požemiuose, toli gražu tebuvo menkas apšilimas. Net Sebastian‘as turėtu būti visiškai neivus, jei priimtu faktą, esti viską atitaisyti yra taip sumautai paprasta. Atitrūko nuo mylimo ir vis dar iki ląstelių lygio geidžiamo vyro taip staigiai, tarytum būtu nuplikyta, ji atsidūrė prie pat moters, kuri padarė didelę klaidą, kuomet ėmė šaukti dėl na, ne kiekvieno akiai malonaus mirties vaizdo, kurį pademonstravo su taurę ir perrėžta gerkle atkrypavęs jaunuolis. Staigus garbanės rankos mostas ne vien nutildė moterį, tačiau ir pakankamai taikliai atskyrė jos galvą nuo likusios kūno dalies. Gana stambi kraujo raukšlė čiurkštelėjo tiesiai į garbanės pusę, palikdama ją ne vaikiškai, vizualiai labai „drėgną“. Nepaisant to, kad aplink žmonės ėmė lakstyti it būtu paklaikę, Katherine labai ramiai pasisuko veidu į Redford‘ą, tuo pačiu metu išorine plaštakos dalimi, pasivalydama kraują sau nuo smakro. Vampyrės veidas įgavo brutalią išraišką.
– Tave jaudina mintis, kad viskas visada eina pagal tavo planą? Tik tu pamiršti vieną smulkmeną, aš visuomet esu keliais žingsniais prieky. Ir kol tu vaidinai „tobulos šeimos idilę“ su ta pigia šliundra, aš tavęs nelaukiau. Ar girdi, Sebastian‘ai? Aš. Tavęs. Nelaukiau. – Be jokios abejonės Katherine nieko nenutuokė apie mylimojo gyvenimą, ir kaip jam teko egzistuoti visus tuos šešis mėnesius, mat laikėsi kaip galima nuošaliau nuo jo, nenorėdama paslysti ir kažkokia prasme, tapti laikinu žaisliuku jo ir taip viskuo perpildytame gyvenime. Veidelis atrodė pagiežingas, o ir balsas skambėjo taip, lyg ji su kiekvienu tariamu žodžiu, bandytu į jo kūną suvaryti po nelabai aštrų, galimas daiktas kad net surudijusį peiliuką. Tai buvo jos ilgai laukto keršto akimirka, ji norėjo kad jis jaustųsi toks pats menkavertis, kaip teko pasijausti jai. Žinojo kad nuo to velniškai skaudės abiems, ir kad jai teks pasistengti į šį spektaklį įtraukti visus savo aktorinius sugebėjimus, nepriklausomai nuo to, kad viską ką sakys, kad ir kaip įtikinamai pateiks, tebus tik didelis muilo burbulas. Melas, kuris su tiesa neturi bendro.
– Tiesą pasakius, nelaukiau jau nuo tos akimirkos, kai apleidau tavo namus. Atsimeni, mano dukters ne laiku ir ne vietoje surengtas vakarėlis? Skamba varpeliai? Turi žinoti kaip aš praleidau tą vakarą, arba tiksliau būtu pasakyti, naktį. – Kalbėdama tai, Pierce specialiai vos pastebimai, po pusę žingsnio stengėsi prisiartinti prie Sebastian‘o, kažkodėl manydama kad kai jis ims suprasti kur link eina kalba, jo akyse pamatys tą patį skausmą, emocinės išdavystės pėdsakus. Stebėjo jo akis, įžuliai, kiaurai veriančiai. – Aš išlaisvinau Mason‘ą iš kalėjimo, ir iš pradžių viskas tikrai buvo labai nekalta. Bet žinai, visada sakiau kad jis yra niekam tikęs sutuoktinis, ko negalima pasakyti apie jį, kaip apie meilužį. Dievai mato, tai ką jis geba išdarinėti su mano kūnu, yra aukščiausios klasės pornografiją. – Jos veidą perskrodė kampinė, pašaipy šypsena, kuomet garbanė pratęsė kalbėti beveik tais pačiais žodžiais, kokius kadaise prieš ją naudojo jos širdį pavergęs pirmasis nemirtingasis. – Nebijok, gali pasikapstyti po mano mintis, gal tai ką pamatysi, tau visai patiks. Gal netgi turėsi ko pasimokyti... – Oh, kaip šlykščiai kalbėjo ir elgėsi Katherine, ir kad ir kaip jai buvo sunku ir skausminga meluoti, visą tai padaryti buvo 100 proc. verta. Suteikdama vampyrui šiek tiek laiko, kad viską susivirškinti, ji galiausiai pasirūpino tuo, kad atsidurti labai arti jo. Tiek arti, kad pakėlusi savo rankas, galėtu paliesti jo veidą. Elgėsi šiurkštokai, kuomet keliais pirštais suėmė jį už dailiai veide įrėminto smakro, bei atsuko į save. Jos žvilgsnis atrodė gilus, ir tik jis išdavė emocinę jos būseną.
– Ar tau skauda? Sebastian‘ai, ar tau skauda žinoti tai, kad būnant tikram dėl to kad myliu tave, dulkinausi su tavo bičiuliu, tau už nugaros? M? O kas svarbiausia, tu net minties neturėjai kad taip gali nutikti... Taigi, ar tau skauda? – Ji nelaukdama jo atsakymo, ir pati papurtė galvą, tokiu būdu apibrėždama atsakymą, kurį netrūkus ketino įvardinti ir pati.
– Gerai, nes dabar tu žinai kaip privertei mane pasijausti, tuomet. Dabar jau galėsi apsvarstyti viską dar kartą. – Šie žodžiai be jokios abejonės buvo per daug dviprasmiški. Iš vienos pusės buvo galima suvokti tai, kad ji tokį ėjimą padarė specialiai, ir visą tai tikrai įvyko. Iš kitos pusės, būtent šie žodžiai yra visapusiškas paneigimas istorijos kurią garbanė išdėstė prieš tai. O ir niekam nėra paslaptis tai, kad Kath mėgsta žaisti su kitais, su jų jausmais, tačiau į save įsileidžia ypač retai.



Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Pen. 10 27, 2017 10:30 am

Vis tiek kažkada turėjo nutikti taip, kad perpildyta vyro kantrybės taurė sukurs naują Sebastianą: tamsesnį, laisvamaniškesnį bei žiauresnį. Tarsi kokia gija jo viduje būtų nutrūkusi. Gija, laikiusi sąžinę pririštą prie proto. Neliko vietos savigailai, bet tuo pačiu ir užuojautai. Vampyras buvo pasiryžęs kovoti už tai, kas jam svarbu ugnimi ir krauju. Tiesiog atrodytų nebeliko sienų ar ribų, kurios galėtų vyrą sustabdyti. Jautėsi galingas. Jautėsi... kitoks. Bet jam pačiam iš vidaus tai tikrai neatrodė kaip kažkoks neigiamas pokytis. Regis nutiko tai, kas seniai brendo, kas neišvengiamai turėjo įvykti. Žinoma iki pilnos laimės trūko dar be galo daug. Trūko mylimos, velnioniškai geidžiamos moters šalia ir Redford'o požiūriu negalėjo nutikti NIEKO, kas vyrą galėtų nuo jos atitolinti. Net jeigu ši taisyklė taikytūsi paminti pačios nemirėlės poreikius. Tiesa, neįsivaizdavo, kad Katherine pasaulis sugriūtų, jeigu jame Sebastian'o neliktų nė kvapo, tiesiog žinojo, kad sugriūtų tas, kuriame sukosi pats. Pasyviai pavydus vampyras dar niekados nebuvo toks liguistai savininkiškas. Greičiausiai suprato, idant nebegali sau leisti ilgiau malti šūdo. Nė akimirką nepaklausė savęs kaip naująjį jo amplua turėtų priimti iš koto verčianti garbanė. Juk pamilo ji Redford'ą visai kitokį: švelnų, dėmesingą ir kilnų. Visgi buvo įsitikinęs, jog iš proto ją varys kur kas labiau, kuomet anksčiau slėgusios problemos, rūpesčiai liko praeito gyvenimo etape kartu su silpna, per nelyg geranoriška savo paties versija. Sebastiano pasitikėjimas savimi pasiekė aukštumas. Visados slėpęs savy didelę jėgą, vyras pagaliau ją išlaisvino. Žinojo savo pranašumus visai kaip ir trūkumus, tačiau šių tikrai neketino daryti itin matomais. Atsisijojo. Silpnumą pavertė savotišku tabu. Pasirodo užtenka ir gerų dvylikos mėnesių sumautai sušiktų įvykių, kad net ir toks senas vampyras pasikeistų. Arba, kitaip tariant, taptų savimi. Iš ties malonu nesukti galvos apie nieką ir į gyvenimą žiūrėti kaip į orkestrą, kuriame ne pučiamaisiais puti, o diriguoji. Stop me if you dare. Pakito net ir tai, kaip vampyras atrodė. Ir mes nekalbam apie išvaizdą, kuri nekinta jau tiek amžių. Šiltos vyro akys tapo atšiaurios ir negeranoriškos. Tai toli gražu nepridėjo Sebastian'ui charizmos. Kažkas stūmė nuo jo tolyn, kažkokia šiurpiai nuteikianti energetika. Milžiniškas kraujo troškulys, tamsi esybė bei antžmogiškumas dar niekados taip neatsispindėjo jo veide bei elgesnoje.
Gana lėkštas, primityvus elgsenos modelis, kuomet atvirai žemini tavo moterį atvirai kabinantį oponentą Sebastiano nevertė jaustis didesniu vyru, bet visgi mėgavosi kiekviena konfrontacijos akimirka. Tai buvo tarsi žinutė, kad yra pasiruošęs skriausti kiekvieną, kuris į Pierce pareikš privilegijas. At this point, vampyrui tikrai nerūpėjo koks konkrečiai neišmanėlis pastatys save į tokią rizikingą, bene fatališką padėtį. Ruošėsi savo pasirodymui aukcione sąžiningai, tarsi siekdamas padaryti Katerinai kuo didesnį įspūdį. Buvo pasitempęs, tačiau abejingas bei šaltas. Puikaus kirpimo kostiumas idealiai išryškino vampyro plačią pečių liniją pridėdama stoto. Regis ant medžiagos nebuvo nė vienos dulkytės ar raukšlytės. Tarsi į kostiumą įšokęs vyras prie nieko nesilietė, nesiramstė, nesedėjo. Marcuso užkalbėtą laikrodį buvo tiesiog iš principo pakeitęs kitu. O ir brangesniu, su platinos korpusu garsios vokiečių laikrodžių firmos. Su kvepalais nepadaugino, tačiau nuo vyro sklido malonus, ne per aitrus kvapas. Daugiau atsidavė preciziška tvarka bei švara, nei mediena ar muskusu. Ne veltui sakoma, kad atrodai taip, kaip jautiesi. Sebastiano išvaizda iš ties dvelkė pasitikėjimu savimi. Neturėjo teisės pasirodyti prieš mylimą moterį kažkoks... pažeistas. Net jeigu ji ir stengsis vyrą pažeisti.
Katherine iš ties mėgo gražius, prabangius daiktus. Užtenka žvilgtelėti į šią moterį, kad suprastum jos išpuoselėtą skonį. Kaip ir visi nemirtingieji ji buvo šiek tiek snobė, bet tai išsivysto natūraliai, kuomet ilgai egzistuoji ir turi gyvą galą pinigo. Ji galėjo aukcione nusipirkti bet kurį daiktą už absoliučiai bet kokią sumą, tačiau aukštos klasės dama tikrai neleis sau įsigyti to pačiai. Redford'as toli gražu nesiekė jos palenkti į savo pusę tokiu banaliu būdu. Tai nebuvo pirmas kartas kai dovanojo jai kažką brangaus, įspūdingo. Gi jeigu vampyrė nenutrenks to vėrinio kažkur giliai į spintą, jis primins garbanei šį vakarą kiekvieną kartą, kai mes į jį savo rudų akių žvilgsnį. Tai būtent ir yra tas vyro išsikeltas siekinys. Gi negalėjo nuspėti Pierce ėjimų ir šio vakaro baigties. Vampyrų kūnų chemija buvo iš ties magiška. Traukos, kurią jautė šiai moteriai negalėtų sulyginti su niekuo, jokia patirtimi, išgyvenimu. Kiekvienas jos kūno lopinėlis buvo tobulas, kvapnus, geidžiamas, meldžiantis bučinio ar prisilietimo. Visgi Sebastiano arogancija bei brutalumas tą trauką maskavo. Tiesiog negalėjo jai parodyti koks iš tiesų jos visos yra ALKANAS.
- Ar Katherine Pierce ką tik pasakė, kad nėra nusiteikusi žaidimams?-ciniškame vyro veide žybtelėjo analogiško pobūdžio šypsenėlė. Atrodė nusiteikęs be galo nepatikliai dėl to, ką išgirdo,-Ar šita menkavertė kompanija tau atrodo priimtinesnė?-paklausia nesišaipydamas, o taip, tarsi jam tikrai nuoširdžiai rūpėtų pašnekovės nuomonė. Giliai, šaltai atsiduso prieš imdamas kalbėti vėl, - Nuo pastarojo mūsų susitikimo tapau šiek tiek originalesnis. Nejau pamiršai, kad neturėtum manęs nuvertinti?-nusišypso taip meiliai, tarsi trokštų vergte pavergti priešais esančią moterį. Pastaruoju metu gana dažnai demonstravo savo brangiai kainavusius dantis įvertinęs šypsenos jėgą. Sebastianas žinoma pastebėjo kokias emocijas skleidė tamsiaplaukės veidas. Ji nervinosi ir tai vyrą veikė kažkaip maloniai. Moteris niekuomet nesierzintų vyro akivaizdoje, kurio nemylėtų arba... nekęstų. Buvo tikras, kad Pierce jaučia jam ir viena, ir kita. O tai tik dar labiau varė ją iš proto. Sekantis Kat klausimas pasirodė esantis netgi labai į temą. Redford'as turėjo visas įmanomas galimybes susirasti garbanę anksčiau, tačiau to nedarė. Tai tiesiog būtų pasibaigę tragiškai, nes nė vienas jų nebūtų pajėgęs sumaišyti savo kūnų į viena. O dabar, kai tai nebuvo pražūtinga... Vyrui velniškai patiko, kad Katerina net ir numanydama jųdviejų sąlyčio pasekmes elgėsi drąsiai bei provokuojančiai. Vien iš principo ji nebūtų Elissos pergalės pripažinusi kaip absoliutinės. Nėščia fėja nė nenutuokė, kad jai už nugaros Sebastianas nudirbo tokį žygdarbį. Kad ir kokia apsukti bebuvo Elissa, vyras sugebėjo ja manipuliuoti šiai to net neįtariant. Juk tikrai skyrė jai labai daug dėmesio bei švelnumo, nepadarė nė vienos klaidos, kuri galėtų sumenkinti jos pasitikėjimą. Laikė giminaitę švelniai kuoktelėjusia ir tikrai nenorėjo, kad ji kažkaip pakenktų dvyniams, net jeigu šie it parazituojanti gyvybės forma fėją lėtai naikino. Redford'as susijaudino iš kart, kai pajuto vampyrės užpakaliuką žavingai įremtą į savo tarpukojį. Tirštas, sodrios spalvos kraujas plūstelėjo ten taip, tarsi seniai būtų laukęs panašaus momento. O visų labiausiai jaudino tai, kad Katerina nebijojo čia pat imti ir sudegti, nes kontaktas, prisilietimas pasirodė esantis brangesnis. Šalti, bet atidūs vyro pirštai pasiekė nėriniuotą vampyrės kelnaičių kraštelį. Palindo po juo atsargiai, tačiau tolyn ir gilyn neartėjo palikdamas šiek tiek paslapties, neskubotumo. Sekdamas Kat reakciją, išlaukęs jos troškimo kelis pirštus užkišo kiek giliau, bet tik tam kad įsitikinti kiek moteris yra sudrėkusi. Šyptelėjo, kuomet ant jautrių piršto pagalvėlių nugulo aiškus, didelis jų kiekis. Žinoma ji liko nustebinta tuo, kad būtent nuo Sebastiano rankos krito paranormalių būtybių pasaulyje pagarsėjusi nelaimėlė Elena Gilbert, nors to akivaizdžiai ir neparodė. Kiekviena Katherine reakcija vertė vyrą jaustis fantastiškai, itin patenkintu savimi.
- O tu tikrai įsivaizdavai mane pakištą po padu ir nuolankiai masažuojantį jai pėdas?-pavaizduoja įsižeidusį ir it nubausdamas Kath už neišmanymą, patraukia savo intymiausia veiklai užsiiminėjusią ranką. Specialiai perbraukia pirštais per jos šlaunis tam, kad sukeltų garbanei gūsį to saldaus, saldaus skausmo,-Gali ir nedėkoti,-atsainiai numoja ranka, neva atsikratyti Elena tapo neįtikėtinai lengva. Nors žinoma taip ir buvo,-Visiškai oficialiai esi vienintele moterimi nešiojančia šį dailų veidelį ir atrodai visiškai tuo nesužavėta, kai aš būčiau pasiryžęs su tavimi keliauti kad ir po visą pasaulį ieškant naujų antrininkų prakeiksmo įpėdinių tam, kad iškelti kruviną puotą ir juos su malonumu suėsti,-jautėsi įsitikinęs, idant po neilgų raginimų Pierce iš ties sutiktų imtis tokio plano. Ji niekados šiltai nepriėmė idėjos, kad yra iš akies traukta Amaros kopija. Bučinys Sebastianą užtildė velniškai efektyviai. Godžiai suėmė jos lūpas savosiomis. Tai nebuvo gražus, delikatus, švelnus bučinys, o visiška liežuvių pornografija, papildyta aršiomis, įžūliomis glamonėmis. Jųdviejų veidai pasidengė seilėmis ir krauju, kuris pažiro Katerinai plėšriai sužaidus dantukais. Aistringa, laukinė moteris netrukus nusprendė elgtis šaltai, atsitraukti. Jos veide kone neliko geismo, bet tai Sebastiano nesuglumino. Tiesiog turėjo nuojautą, kad moters pasiekti lengvai tikrai nepavyks. Tik vargu ar tikėjosi tokio, em, akibrokšto. Sudomintas sekė kiekvieną garbanės judesį, kol iš besigaluojančio mero sūnaus rankos perėmė kraujo sklidiną taurę. Suvilgė tik lūpas neplanuodamas sužadinti per nelyg didelio alkio. Kraujas plonu sluoksniu pasidengė ant apatinės vyro lūpos. Savikontrolė buvo privalomas veiksnys kontaktuojant su Pierce. Jos žodžiai paliko beprotiškai nemalonų jausmą. Moters kalba priminė it kokį palengva garsėjantį būgną, kuris turėjo privesti prie kulminacijos. Ir ši toli gražu neturėjo būti tokia maloni, kaip palaimingas išsiliejimas trokštamos vampyrės viduje. Visgi tobulai išlaiko tokią povyzą, lyg Kat negalėtų pasakyti ar padaryti nieko, kas vyrą paveiktų stipriai neigiamai. Klydo. Netrukus jaunuolis iškvėpęs paskutinį oro pūsnį paslikas krito kažkur netoli Redford'o kojų, pavymui Katherine atakos nukreiptos į pirmą pasitaikiusią auką. Pasigirdo riksmai, pagalbos šauksmai. Prasidėjo suirutė. Tačiau epicentre to šurmulio stovėjo išsitempęs, apmiręs Sebastianas. Žinoma Kat siekė vampyrui atkeršyti, paniekinti. Net negalima jos už tai kaltinti, mat graikas iš ties buvo prisidirbęs. Galbūt kažkas pasakytų - nedovanotinai. Ryškiausiu akcentu bejausmiame vyro veide buvo akys, kurios atrodė nelyginant sudužęs stiklas. Netrukus akių obuoliai patamsėjo, jie sklidinai prisipildė krauju, neapykanta. Didžiąją blyškia oda nukloto Sebastiano veido pasiglemžė juodos kraujagyslės. Veidas tarsi pajuodavo nuo jųjų gausos bei ryškumo. Katherine kalbėjo, vyras įdėmiai, per daug įdėmiai klausėsi, atrodytų, vis labiau niršdamas. Kone drebėjo kaip išsiveržti ketinantis ugnikalnis. Jausmas sužinojus, kad tavo moteris dulkinosi su geriausiu tavo draugu, kuris yra jos eks ir kuriuo atvirai šlykštėjosi, kai buvo apturėtas paskutinis "grupinis" kontaktas nepadaryti įspūdžio galėtų tik tokiam bejausmiam objektui kaip stalinė lempa. Turėjo vos keletą sekundžių tam, kad suturėtų savo įniršį ir visišką nesupratimą. Net tada kai emocijos toli gražu neatlyžo, Sebastianas perlipo per visą, VISĄ save, kad nečiuptų Kat už gerklės ir nesupleškintų čia viską aplinkui savo vidine stichija. Bet taip nenutinka, nes žaloti moteris (net netyčia ar nesusivaldžius) yra negražu, o kaitri, liepsnojanti energija iš Redford'o paskutinį kart išsiveržė gana seniai ir tada nurimo, tarsi pranyko. Vyras galėjo elgtis šiurkščiai, net nedovanotinai, bet būtų paminęs sau duotą pažadą su Katherine elgtis taip, kaip ji tikrai yra to verta. Ir ji tikrai nenusipelno išdavysčių, žeminimo bei šiurkštumo, kurio ji pati negeistų. Nusprendė elgtis išmintingai. Ir visai nesvarbu kaip labai tam prieštaravo Sebastiano emocijos bei kūnas.
- Tu ir neprivalėjai manęs laukti, Pierce,-šaltas vyro tonas skambėjo per nelyg oficialiai, tai pridėjo dirbtinumo. Redford'as toli gražu nesielgė natūraliai. Galiausiai ta pati grėsminga išraiška nekito. Žiūrėdama į vyrą Katherine matė - jam skauda, - Pasukom skirtingais keliais manydami, kad tai yra vienintelė mums likusi išeitis, bet visgi pagalvojęs nusprendžiau, kad taip tikrai nėra. Aš lengvai nepasiduodu, - išspaudžia ne visai nuoširdžią šypseną, tokią visai menkutę, bet pastebimą. Kalbėdamas su Kat regis žvelgė ne į ją, o pro ją. Tačiau netrukus atbukusios vampyro akys pakito, jos susirado taikinį ir smigo giliai, drąsiai, net pagiežingai, - Jeigu Mason'as ar bet koks kitas vyras pridės prie tavęs savo niekingas rankas, tai mažų mažiausiai jie pasiges savo rankų,-nesistengė moters įbauginti, tačiau tiek vampyro balsas, tiek jo veidas dvelkė šiurkštumu bei šiurpumu,-Ir nepradėk vapėti apie tai, kad turi pasirinkimą, nes patikinu, Pierce, neturi,-liguista šypsenėlė sutvisko Sebastiano lūpose. Tarsi mėgavosi galėdamas būti tokiu savininkišku, nepaisančiu pačios Katherine norų,-O su Mason'u šnektelėsime dviese vėliau. Vyriškai, - perdėm lengvabūdiškai atrodė toks Redford'o pasisakymas, kuris akivaizdžiai slėpė kitą, žiauresnę prasmę, - Ar jis toliau norės išdarinėti tuos pasakiškus dalykėlius su tavo kūnu, kai nebeturės pimpalo, liežuvio, rankų ar tų pačių akių, nuodėmingai slystančių tavo kūno vingiais?-vyras sumažino su Katerina atstumą. Neatrodė toks susijaudinęs, kokiu buvo prieš tai. Susigrąžino ramybę bei tvirtą stotą. Nebuvo taip paprastai palaužiamas, kaip to galbūt norėjo garbanė. Tik ne dabar. Jųdviejų ūgių skirtumas nebuvo toks jau ir didelis dėl specifinio vampyrės skonio avalynei, tad jų veidai pūpsojo veik tame pat lygmenyje. Lėtai, velniškai lėtai palinko arčiau jos veido, nosies galiuku paliesdamas moters skruostą. Įkvėpė to saldaus, seksualaus jos kūno kvapo, kuris užpildė plaučius tarsi tabako dūmas. Nebūtų adekvatu kalbėti garsiai, tad prabilo tyliai, kiek erotiškai, -Kaip jautiesi žinodama, kad nepaisant visiškai visko tu vis tiek manęs beprotiškai nori?-grubus Redford'o judesys pavymui atsineša švelnų prisilietimą per keletą jos plaukų sruogų. Išdavikišką Katherine kūną skaitė tarsi atverstą knygą,-Tikrai nori dulkintis su Mason'u ar kokiu kitu vyru?-mesteli it šaipydamasis. Vos juntamai palietė lūpomis nemirėlės išorinį akies kamputį. Kiekvienas, net menkiausias jųdviejų odų susidūrimas svilino lyg saulė. Net ir turėdami nepaprastus, antžmogiškus jutimus jie nejautė, nematė ir negirdėjo to, kas dėjosi aplinkui. Visų tų žmonių, kurie stengėsi pabėgti iš pokylio salės ar palengva artėjančių policijos sirenų. Niekas iš išsipusčiusiųjų nedrįso nė artintis prie vampyrų, atvirai liejusių kraują. Ar Redford'ui bent dingtelėjo, idant rizikuoja tokiu elgesiu negrįžtamai susidirbti savo įvaizdį? Tikrai ne. Visas jo dėmesys priklausė moteriai, kurią beprotiškai mylėjo. Net ir jai sumojus pasikrušti su visais JAV sausumos pajėgų kariais tai jausmų jos atžvilgiu nekeistų. Žinoma Katherine vyro akimis neturėjo teisės šitaip elgtis. Galimybių - taip pat. Vargu ar krušo sau smegenis narpliodamas sušiktos magijos mįsles, kad Pierce atstumtų ar leistų jai mušti jam ragus.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Sk. 10 29, 2017 12:26 pm




Fire and gasoline (ice queen)




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Sia – Fire Meet Gasoline.




WHEN WORLD WILL BURN IN THE HELLFIRE, I WILL BE ON THE WINNING SIDE. ft. Desmond Abberline. (theme)
Tie, pakankamai reti kartai, kuomet Katherine Pierce - Redford pasistengia priminti aplinkiniams, kad kad ir kas nutiktu, ji visuomet yra keliais žingsniais priešaky, tai nėra tiesiog „įbauginimui“ skirti žodžiai. Bėda tik tame, kad taip vadinami „priešininkai“ tai suvokia viso labo tuomet, kai kelio į išsigelbėjimą paprasčiausiai nebe lieka. Ir net tuomet, kai žaidimo aikštelėje ima gęsti šviesos, pažyminčios apie vienos iš pusių pergalę, galima labai teisingai spėti kieno gi skardus juokas užpildo aplinką, net jei jis ima sklisti iš kritusio asmens, kuomet tarimą pergalę savo rankose laiko tas, kuris stovi ant dviejų ir manosi kad pagaliau įgyvendino savo beprotiškai didelį troškimą – privertė priešininką kristi. Galima teigti kad iš to yra kilusi legenda apie „mitą, legendą, blogiausią iš visų kalių“, arba tai tėra dar vienas veiksnys, sulipdantis vienos klastingiausių būtybių, kurios buvo vaikščiojusios aukščiausiojo sutvertos žemės paviršiumi. Pasitaiko atvejų, kuomet iš didžiulės neapykantos, galimo keršto troškimo, bendrų priešininkų arba tiesiog despotiškų – sociopatiškų asmenybių charakteristikos sutapimo, galima padaryti labai gerą aliansą, kuriuo būtu galima pasikliauti arba pasinaudoti tuomet, kai reikalai imtu slysti iš rankų (nebūtinai tiesiogiai, gali būti ir tiesiog vizualiai). Desmond‘as Abberline niekada nebuvo labai pavyzdingas vyriškosios lyties atstovas, kuris dirbtu sąžiningą darbą, būtu ištikimas savo žmonai, dorai augintu savo vaikus ir galiausiai laikytųsi pagrindinių pono aukščiausiojo įsakymų. Tiesa, savo vaikus ir žmoną aprūpino visiškai viskuo: dėmesiu, pinigais, socialine padėtimi ir netgi namų sienose labai tinkamu, pagarba vienas kitam, abipuse meile ir abipusiu pasitikėjimu remiama aplinka. Kitą vertus, jis buvo vienas tų, kurie gyveno kelis gyvenimus, tuo pačiu metu. Nebuvo ištikimas, ir neretai turėjo poreikių, kuriuos suprasti gebėtu ne kiekvienas sveiko proto individas. Netipinis sociopatas, despotas, pinigų ir valdžios ištroškusi „žiurkė“, žudikas. Ir kas baisiausia, jis nebuvo genamas vampyrams būdingo kraujo troškimo, jis tiesiog pats iš savęs buvo labai, labai blogas mirtingas žmogus. Keista, tiesa? Juk pasitaiko tokių asmenybių, kurios iš prigimties yra kur kas tamsesnės ir pavojingesnės, nei nakties padarai, kurie minta svetimu krauju, kad išgyventi.
NYC. Tos pačios dienos rytas, kuomet „Empire Hotel“ viešbutis ėmė skęsti nuo nekaltų asmenų liejamo kraujo. Desmond‘as prabudo pigiame motelyje, išpiltas šalto prakaito, kuris kone „ūpeliais“ bėgo per šio smilkinius, palei plaukų augimo liniją, bei ant krūtinės. Plyšo galva, tarytum prieš įmigdamas jis buvo ganėtinai stipriai gavęs per ją iš beisbolo lasdos. Atsisėsdamas, jis nuleido kojas, bei paskubomis nuo spintelės paėmė voką, ant kurio buvo gražiu raitytu raštu užrašytas jojo vardas. Tik tuomet pastebėjo, esti jo rankos yra suteptos jau sukrešėti spėjusiu krauju, krumpliai keliuose vietose gerokai apibraižyti. Neatrodė susireikšminęs, prieš atplėšdamas voką, prisdegė cigaretę, žiebtuvėlį numesdamas ant naktinio stalelio, ant kurio dar buvo matomos kokoino dulkės, švirkštas su raumenys paralyžiuojančiu skysčio likučiais, bei keli išpakuoti ir akivaizdžiai nakties metu panaudoti prezervatyvai (nesigirsim, bet ne standartinio dydžio xD). Rūstokame Desmond‘o veide subolavo vos pastebima kampinė šypsena, kuomet šis atplėšęs voką, suskaitė ten surašytus nurodymus. Laiško nepaliko šitaip, mat pasiėmęs žiebtuvėlį, sudegino vieną iš tų įkalčių, kurie galėtu sukompromituoti kelis įtakingus asmenys, kuriems to visiškai nereikia. Baigęs „nuodyti“ save tabako dūmais, vyras pakilo iš lovos, kaip tik tuo metu atkreipdamas dėmesį į tai, kad jojo nuogas kūnas taip pat buvo pasidengęs kraujo sluoksniu, kuris tam tikrais lopais buvo „sulipęs“ su šio oda. Negana to, minėtasis raudonas kūno skystis buvo susimaišęs su NaCl (natrio chloridas, kitaip dar žinoma kaip valgomoji druska). Veidrodžio atspindy taip pat buvo galima pastebėti krauju suteptą lovą, kurios pataluose gulėjo jau nebe gyva moteris, kurios kūnas buvo nusėtas giliomis pjautinėmis žaizdomis, susimaišiusiomis akivaizdu kad jai priklausančiu krauju ir gausiu druskos kiekiu. Ji atrodė taip, tarytum net neturėjo galimybės pasipriešinti tam, kas vyko naktį. Ir tai paaiškina švirkštas su medikamentiniais likučiais, atėmusiais iš jos galimybę išgyventi. Jis išsimaudė, apsirengė vakarykščius savo drabužius ir netrūkus išsinešdino iš „skylės“ kurioje praleido naktį. Jau valandos tarpe, minėto kambario patalpose pasirodė keli kostiumuoti vyrai, kurie galiausiai ir sutvarkė viską taip, tarytum čia nieko nebuvo nutikę. Sprendžiant iš to, kaip profesionaliai jie dirbo, tai nebuvo pirmasis toks užsiėmimas, mat nei šoko, nei pasibjaurėjimo, nei menkos nuostabos nebuvo matyti jų akmeniniuose veiduose. Net jei Abberline nebe užsiėmė eksperimentais su nemirtingomis būtybėmis, jis toli gražu neketino apsimesti šventu, ar keisti savo gyvenimo būdo, kuris greičiausiai buvo suprantamas ir artimas tik jam pačiam. Mat net Alexis nenutuokė ką šis daro, kuomet apleidžia nuosavų namų sienas.


IT'S DANGEROUS TO FALL IN LOVE, BUT I WANNA BURN WITH YOU TONIGHT. ft. Sebastian Redford. (theme)
„Nenusiteikusi žaidimams“, buvo neapgalvotai leptelėta frazė, kurios pasiimti atgal nebuvo galimybės. Nors, negalima visapusiškai teigti esti šiuose žodžiuose nebuvo ne lašelio tiesos. Bulgariškos kilmės nemirtingoji nebuvo nusiteikusi žaidimams, kurie būtu nukreipti į jos pačios asmeninius pasirinkimus ir jutiminę sferą. Bent jau pastaruoju metu, nuoširdžiai stengėsi surasti savo egzistavimui prasmės, kuri bent tam tikrai laiko atkarpai sugebėtu jai tapti „orientyru“, kuris padėtu laikytis vienokios, ar kitokios užduoties. Tačiau niekas nesakė, kad tai darant Katherine Pierce staiga pasikeistu, ir nustotu žaisti su kiekvienu, pakeliui pasitaikančiu (ne)žmogysta. Taip, gal tai ir yra šiek tiek paika sakyti, tačiau vargu ar kuris nors žaidėjas mėgsta būti apžaistas. Ir vien mintis apie tai, kažkokia prasme vertė Katherine jaustis išstumtai iš komforto zonos, kurią buvo sau susistačiusi, ir kuri, tiesą pasakius ją labai tenkino, ką kalbėti apie tai, kad priešingai nei kitų suvokimas, jos komforto zona nebuvo standartinis šio pasisakymo apibrėžimas. Kitą vertus, Sebastian‘o pastaba apie netinkamą išsireiškimą, kuris mažu mažiausiai kirtosi su Pierce savęs pateikimu, buvo ypatingai taikli. Tai iššaukė moters veide pasireikšti, nelabai viskuo patenkintai išraiškai, kurios epicentre išsidėstė suspaustų, tiesiai ištemptų, lūpų „šypsena“. Vidury kaktos, ryškiai išpampusi vena, atrodytu neketino niekur pradingti, bent iki tos akimirkos, kuomet „tiesa liausis deginusi akis“. Katherine puikiai suprato tai, kad net meluodama apie tai, neva jos šiandienos kompanija jai beprotiškai patiko, apgauti Redford‘ą paprasčiausiai nepavyktu. Jis ne kartą buvo matęs, kaip elgiasi, kaip kalba ir kaip juda Katherine, kuomet oponentas tikrai veikia net ne tiek jos liauną nemirtingą kūną, kiek sielą, užvaldo visas esamas mintis. Ir šiandiena, bent iki Sebastian‘ui pasirodant, nieko panašaus nevyko. Galima tik spėti, bet panašu kad šiandienos originaliosios vampyrės pasirodymas čia, buvo susietas daugu daugiausia su mitybos poreikio patenkinimu, o ne gerai praleidžiamu laiku, kaip ši bandė pavaizduoti. O tai reiškė tik vieną: apsimetinėti ar bent bandyti tai daryti, nebuvo jokios prasmės.
– Neneigsiu, tu visuomet man atrodai kur kas geresnis pasirinkimas, tačiau gali paklausti savęs paties: ar tai ką nors keičia? Ir jei tau sunku rasti atsakymą į šį ganėtinai lengvą klausimą. Leisk man paantrinti, tiksliau paaiškinti tau tai, kaip galima labiau suprantamai: nieko. Mes užstrigę užburtame rate, kuriame arba tu pasirenki mane, arba aš tave. Bet kaip matai, tai niekada tuo pačiu metu. – Tariant šiuos žodžius, vampyrės balsas tarytum styginis orkestras, pirmiausia pradėjo nuo aukštųjų natų, ir palaipsniui ėmė skambėti vis tyliau. Keista, kad kiekvienas kadaise buvęs asmuo, labai sunkiai perneša tiesos išsakymą, tas pats balsas visuomet skamba neįprastai tyliai. Tarytum nuo balso tempro, jo skambėjimo ir netgi intonacijos priklauso ar tai kas sakoma, gali tapti nepakeičiama realybe, arba kažkas, ką dar galima apeiti, sulaužyti ar visapusiškai sunaikinti. Vargu ar galima pasakyti kad per visus išbandymus, kuriuos teko eiti arba kartu arba atskyrai, Katherine bent kartą buvo susimasčiusi apie savo tolimesnį egzistavimą be jo. Turint omeny tai, kad jo nebūtu nei šalia, nei toli. Jo tiesiog nebūtu jos gyvenime. Atrodytu jis taptu visiškai tuščias: bereikalingi žaidimai, kurie niekur neveda, mityba, ir galiausiai amžina vienatvė, baiminantis kad tas pats įvykių scenarijus, kuris pastoviai persekioja heroję, dar kartą prasuks savo pražūtingą ratą, pastatydamas ją į tą pačią poziciją – kurioje akivaizdu kad trūksta jo. Sebastian‘o daug ką sakantis savęs apibūdinimas akimoju privertė antrininkės antakiams šoktelėti aukščiau, nei šie įprastai randasi. Elgdamasi taip, tarytum norėtu parodyti savo gebėjimą apsimesti kvailute, arba galima dar pasakyti, iš savęs išspausti pagrindinius Elenos Gilbert asmenybės požymius, paknapsėjo akių vokais, ir netgi pritariamai palenkė galvą. Tik tiek, kad prieš tardama savo tolimesnius žodžius, Pierce persimainė, it visiškai kitas asmuo, labai greitai įgaudama sau būdingą: stingdantį šaltumą, be galo didelį pasitikėjimą savimi, su kališkumo prieskoniu, ir trupučiu pasipūtėliškumo, perpildytą išraišką.
– Oou, visai pamiršau, ot kvailutė. Tu gi išmokai smogti, kai to mažiausiai tikimasi. Ir turiu pripažinti, tai efektyvu. Tik ir vėlgi, aš pasimokau iš savo klaidų. Vieną kartą pabuvusi ten, išbandžiusi tai, antram kartui nutikti neleisiu. Ak Sebastian‘ai, jei mes iškeltume debatus kuris iš mūsų labiau išmoko pasidaryti išvadas... Nemanau kad laimėtum.
Žymaus istoriškai veidelio savininkė elgėsi taip, tarytum Redford‘as turėtu pasigailėti tos akimirkos, kuomet nusprendė kad nori dar kartą pamatyti sau priklausančią moterį. Kalbėjo įžūliai, paniekinančiai ir labai dažnai kandžiai. Norėjo kad jis imtu manyti kad ją „susigrąžinti“ yra beprotiškai sunku, nors tiesą pasakius, tas pats Pierce kūnas, kuris nevaldomai reagavo į Redford‘ą, jo prisilietimus, traktavo priešingai, esti tai buvo net labai lengva. Tai buvo natūrali savisauga, per daug menkas, įlaužtas pasitikėjimo barjeras ir baimė kad pakeitus ką nors dabar, vėliau už tai susimokėti reikės dar didesne kaina. Ji net pagalvoti nenorėjo apie tai, kaip šiuos šešis mėnesius praleido Sebastian‘as, ar jis buvo su Elissa, ar su kokia nors kita moterimi, ar jautėsi lygiai taip pat, kaip su bet kuria, dailias formas turinčia asmenybe. Ar taro kitų kūnų jis ieškojo jos, bandydamas užpildyti atsiskyrimo paliktas žymias. O gal nedarė visiškai nieko, kas tik galėjo užgimti Katherine mintyse? Bet kokiu atveju, ji taipogi puikiai suvokė kad atsiskyrimas buvo neišvengiamas, mat galima nesunkiai numanyti, kad jie likdami kartu, ankščiau ar vėliau taptu desperatiškai nelaimingi. Nesutiktu dalintis vienas kitu, su kitais, ir tuo pačiu metu negalėtu vienas kito paliesti. Kad ir kokia nemėgstama ir nuvertinama Elissa buvo Katherine akimis, šis burtas, ši bausmė ar pavydo sukeltas prakeiksmas kone privertė juos abu pasakyti „sudie“ savo noru. Katherine visuomet buvo labai savininkiška, labai pavydi asmenybė. Kartais šie bruožai tapdavo netgi liguistais, ir net jei per „žaidimą be taisyklių“ ji nesužeidė ne vienos moters, kuri buvo pasirodžiusi šalia jos mylimojo, dabar puikiai žinotu, kad net nemirktelėjusi nužudytu bet kurią. Jokio perspėjimo, jokių išvedžiojimų ar grasinimų laikyti „akis nuleistas, o pimpalą kelnėse“. Nužudytu bet kurią mirtingą, nemirtingą, fėją, trolį, sniego žmogų ar kokį nors mistinį drakoną, jei bet kas imtu ir pažvairuotu į jo pusę su užuomina. Nesistengė suvaržyti Sebastian‘o laisvės, troško kad pasirinkimus jis darytu pats, bet, to paties neketino taikyti prie prielipų, kurios pastoviai „dulkino save rankomis, o jį žvilgsniais“. Net neabejojo esti Sebastian‘as žino ką ji jaučia, ir kodėl tai jaučia. Galu gale, netgi pripažinti savo jausmus jam garsiai buvo beprotiškai sunku (nors šiandiena dialoge, tai netyčia išsprūdo, hahaha xDDD), ką kalbėti apie paaiškinimus ar pasiaiškinimus liečiančius tai, ką ji laiko už tūkstančio užraktų.
– Nutilk. Nenoriu net girdėti, kad buvai prie jos bent prisilietęs. Nežadink man noro nutraukti jai galvą, o iš ten esančių smegenų žele iškepti „omletą“ valkataujantiems kiemų šunims. Nieko nedarau ne todėl, kad „bijočiau“ jos, o todėl kad savo burbule, ji nešioja dalį tavęs. Tad verčiau nereikia... – To pilnai užteko tam, kad apibrėžti Katherine neapykantą fėjai, kuri pastoviai pasimaišo ne laiku ir ne vietoje, ir dėl to kyla komplikacijos. Nepriklausomai nuo to, kad Katherine tikrai stengėsi kaip galima mažiau save varginti mintimis apie Elissą, jos vaikus ar pasėtą prakeiksmą, kol ji gyvens savo mirtingą gyvenimą ir nesipainios po kojomis, jai tikrai niekas negrės. O jei moteris sugalvos sukčiauti, tapti nemirtinga, Katherine tikrai pasirūpins kad josios amžinybė netrūktu ilgai. Nebent ji būtu pačiame pragare, karščiausiame smalos katile, kuriam periodiškai, su didžiausiu malonumu, karščio pridėtu ne kas kitas, kaip Pierce. Oi, tik nereikia pamiršti to, kad Pierce niekada neatleidžia savo skriaudikams. Ir Elissos vardas šiuo metu jau buvo įtrauktas į Pierce mirtinus sąrašus, iš kurių ne taip ir seniai buvo pašalintas Niklaus Mikaelson, ir dabar kaip žinia Elenos Gilbert, vardai. Ir vargu ar šie buvo paskutiniais... Jei antrininkė, kuri laimei savame tarpe, šiuo metu buvo likusi paskutine tokia (sort off, nekalbant apie kitas dimensijas), jos veidas būtu nusidažęs raudoniu, kurį iškeltu įsiutis, vien nuo minčių, nuo banalaus pavydo, nuo to, kad ji beprotiškai geidė jo, nekentė jo, ir dėl to neapsakomai niršo ant savęs. O blogiausia, niekaip to negebėjo, ir galima sakyti kad ne taip ir norėjo, suvaldyti. Žinoma, visada būtu galima sužaisti su savo žmogiškumu, tapti nejautria, abejinga aplinkai, tačiau tai nebūtu tas pasirinkimas, kuriam pasiryžtu Pierce. Kur kas geriau viską pernešti savo kailiu, taip kaip yra. Jei mylėti, tuomet visa savo siela, jei nekęsti, istorija tokia pati. Kalbant apie Eleną, bei suvokimą kad labiausiai niekam tikusi antrininkė pagaliau nuduso, Sebastian‘o dėka, be jokios abejonės Katherine vidumi merdėjo iš beprotiškai didelio džiaugsmo. Ir visgi, ji net nesistengė to parodyti išore. Galu gale, jei tos pačios aplinkybės būtu kitokios, vargu ar už tai ji dabar aušintu burną plepalais, greičiau jai surastu labiau intymią paskirtį. Kuri būtu žymiai malonesnė abiems, nei tai ką jie darė dabar.
Užpakaliuku, kuriuo taip noriai spaudėsi į Redford‘o dubens prieangį, jautė kaip greitai jo epicentre esantis falas prisipildė krauju, tapo kur kas labiau išraiškingas (netgi plika akimi), jis aiškiai ir stipriai rėmėsi į jo vilkimos aprangos, ir jos liaunos ir plonos suknelės, medžiagą. Katherine akių vokai nusileido, paslėpdami tamsiai karamelinės spalvos akis. Mintys, kurios natūraliai įsibrovė į vampyrės galvą, ėmė suktis apie juntamo organo kontūrus. Nuodėminga būtu nepasakyti tai, kad viskas apie ką ji šiuo metu galvojo, tai buvo veiksmas, kuomet jie abu nustotu žaisti vaikiškus žaidimus, ir jo stipriąją lytį atžymintis, apetetingas organas įsibrautu į garbanės vidų. Apie tai, kokį nenumaldomą malonumą tai sukeltu, nepriklausomai nuo to, kurį „tašką“ įsiskverbimui, jos kūne, pasirinktu pirmasis vampyras. Galvojo apie jo formą, kiekvieną odoje išryškėjančią kraujagyslę – ir tai beprotiškai, nesuvokiamai stipriai jaudino. Kone tuo pačiu metu, Sebastian‘o ranka kontrastingu principu (pirmiausia stipriai nudegindama, o vėliau atvėsindama paliestą odos plotą savo šaltumu), keliavo per Katherine vidinę šlaunies pusę, ryžtingai skindamasi prie neriniais padabintų kelnaičių su juostele. Visas nemirėlės kūnas kone maldavo sąlyčio su jautriausia prisilietimams savo kūno vieta, ir jis kuo puikiausiai matė, jautė kaip visas josios kūnas tapo visiškai pavaldžiu jam. Apsunkintas kvėpavimas susipynė su negarsiomis dejonėmis, kurios priminė murkimą. O taip, jis susilietė su jos lytinėmis lūpomis, dar labiau jas sutepdamas gausiomis, lytinį susijaudinimą atžyminčiomis, gleivėmis. Dešinė Katherine ranka pakilo, pirštais susiliesdama su lūpomis, kurios virpėjo nuo jaudulio. Apatinės lūpos oda buvo šiek tiek praskelta, arba tiksliau būtu pasakius, prakasta, nevaldomai, atsitiktinai. Ji dar stengėsi sulaikyti dejavimą, kuris susipynęs su žmogiškosios panikos atgarsiais, prilygo kažkam, neįtikėtinai sadistiškai magiškam. Nesitikėjo kad jis liausis, nesitikėjo kad paleis, kuomet ji sugalvos sugadinti viską taip stipriai, kad pati tam tikru metu imsis to gailėtis (iš dalies, mat keršto troškimas visgi bus paglostytas gerai). Norėjo atsisukti veidu į jį, nuplėšti nuo jo tobulai sulipdyto kūno visus tuos, puikiai jam tinkančius drabužius ir... Nepadarė to. Pasielgė priešingai, nei šiuo metu reikalavo kūnas ir siela.
Katherine buvo pasiruošusi atakai, jau tuomet, kai pradėjo šį spektaklį. Tam tikra prasme, ji netgi geidė pamatyti daugiau emocijų iš Sebastian‘o, geidė kad stiprūs jo rankos pirštų gniaužtai nusėstu ant jos kaklo, įspaustu jos laiko nepaliestą kūną į sieną, duris, nesvarbu kur nors. Kad laisva ranka jis išvanotu plotą apie jos veidą, ar kaip nors kitaip parodytu tai kad pyksta ir neketina to tramdyti savo viduje. Nelaukė kokio nors „romantizuoto burbulo iš nosies pūtimo“, laukė agresijos, pykčio, sprogimo kuris nusineštu viską ir visus, palikdamas juos du, žvelgti vienas į kito akis – suvokti, kiek gi klaidų padarė, kad atsidurti čia ir dabar, pasiekiant tą patį tikslą, kurį galėjo įgyvendinti būdami kartu jau pirmąjį kartą. Taip ji troško matyti jį pametant savikontrolę, dėl to kad skauda, dėl to kad ji priklauso jam, ir nori ji to ar ne (faktas kd nori, tai yra net per daug akivaizdu), ji neturi kito kelio, kaip tik eiti greta jo. Matė kaip skausmas, pyktis ir frustracija atsispindi Sebastian‘o veide, kuris keitėsi su lyg kiekviena akimirka, vis labiau primindamas paties pragaro alsavimą tiesiai į veidą. Žinojo kad turi tęsti toliau, nesuteikti jam progos atlyžti, susilaikyti. Pierce nesulaikė net mylimojo žvilgsnis, kuris pasakė kur kas daugiau, nei kad būtu pasakę tūkstančiai žodžių. Jam skaudėjo, jis buvo išduotas, pažemintas. Juk visą jų buvimo kartu, bet ne kartu laiką, ji mokė, vertė suprasti, kad niekada su niekuo nemiegotu, esti tai būtu tik seksualinio poreikio patenkinimas (ką galima lengvai realizuoti su pačia savimi, kad ir namų sąlygomis), nieko bendro neturintis su jos jausmais. Kad ir kaip tai keista, kad ir kokia daugumos nuomone, ji būtu keista. Tačiau šios savo susikurtos taisyklės nebuvo peržengusi, ir tai buvo tik dar vienas veiksnys, parodantis kad antrininkė yra ypatinga kažkuo. Skausmas, kuris atsispindėjo jo akyse, vertė ją jausti tai savo vidumi. Jai skaudėjo taip pat stipriai. Juk jei myli kažką, kartu daliniesi ne vien džiaugsmu, bet ir visomis negandomis. Ir ji mylėjo, karštai ir beprotiškai, mylėjo jį. O tai reiškia, kad persileido jo jausmus, pro save, netgi žinodama kad visą tai yra melas, kurio atskleisti neketinanti. „Tu ir neprivalėjai manęs laukti, Pierce“, – melas, sulaukė ir būtu laukusi. Galbūt Sebastian‘as ir manė taip, tačiau pati Katherine žinojo, kad esant reikalui, lauktu jo šimtmečius, kaip ir ieškotu jo, bei grįžtu pas jį, net jei ir mirtis pasiglemžtu vieną iš jų. Buvo labai sunku priversti save prasižioti, kaip ir toliau vaidinti tą sadistiškai kališką vaidmenį, kuris tarytum mėgaujasi kiekviena akimirka, kurią išgyvena ar tvardo savyje Redford‘as.
– Šis pasaulis tikrai, labai mėgsta pasikartoti. Ir kas gi galėjo pagalvoti apie tai, kad visai kaip senais laikais, aš būsiu dar kartą apsupta dviejų, savotiškai unikalių vyrų, beveik neišskiriamų draugų. Vienas kurių, visada mylėjo mane per daug, o kitas, nepakankamai. – Iš visų jėgų stengėsi elgtis kaip galima šlykščiau, neįpareigojančiai, tarytum tai kas vyktu dabar, jos visiškai neliestu. Rinkosi žodžius taip, kad jie būtu kaip galima labiau „traumuojantys“, bjaurūs. Sakė tai, ko negalvojo pati, bei tai, ko labiausiai Sebastian‘as nenorėtu girdėti. Ji netgi keliais pirštais suėmė be galo dailų ir labai norėtą vėrinį, nesusireikšminant nužvelgdama jo centre esantį senovinį rubiną. Tuomet paleido papuošalą, leisdama jam vėl tinkamai atgulti ant jos kaklo, raktikaulio centre. Kuomet pakėlė savo akis, Sebastian‘as jau buvo be baigiantis išsakyti tai, ką ketinąs padaryti Mason‘ui, kuris tiesą pasakius, su viskuo bendro turėjo mažiausiai. Atsitiktinai, jis tapo tik dar viena figūra, klastingame šios dienos Katherine žaidime. – Beveik skambi kaip didelis ir piktas vampyras (rude!). Tačiau ir vėlgi, tu klysti Sebastian‘ai. Vapėsiu ar ne, tačiau pasirinkimą aš turiu. Tik tu esi per daug žioplas, nes nematai toliau savo nosies, kad pastebėti kad šis pasirinkimas jau seniai įgyvendintas. – Ir kaip šitai suprasti? O siaubeli, kartais tai ką pasako garbanė, yra tipinė moteriška frazė, kurią kad tinkamai suprasti, reikia išnarstyti po vieną raidę, ir tai, dar lieka tikimybė prašauti. Tai nebuvo vaidybos dalys, ir tiesą pasakius frazė išsprūdo visiškai atsitiktinai, nors Pierce ir pasistengė neparodyti to, esti pati pasimetė dėl to ką pasakė. Galu gale, tai buvo visiška tiesa. Ji iš tiesu pasirinko, ir ne dabar, o daug seniau. Ir ne tai nebuvo buvęs jos sutuoktinis, tai buvo asmuo, kuris šiuo metu buvo priverstas ryti nuodus, bandant jais nepaspringti.
Nieko nuostabaus, kad Katherine nelabai ir sureagavo į tai, kas buvo kalbama apie Mason‘ą. Tai nelabai jaudino garbanės, turint omeny, kad buvo visiškai tikra tuo, esti Sebastian‘as nepadarys nieko beprotiško, kas galiausiai pribaigtu Katherine dukters tėvą, arba jo paties geriausią draugą. Ir šiaip, labai akivaizdu kad Pierce labiau rūpėjo tai ką jis kalba, o ne tai, apie ką jis kalba. Ir visgi, konkretaus puolimo ji nesulaukė. Atvirkščiai. WTF?¡ Sebastian‘as atsidūrė pavojingai arti Katherine, dar kartą paveikdamas jos kūną ir mąstyseną taip, kaip tik jis vienas te moka. Jis iš tikro, perkeltina prasme „žudė ją“ savo artumu, kurį parodydavo, tačiau nieko daugiau neduodavo. Tai vedė iš proto, vertė daryti kvailystes ir tik dar labiau skęsti jame. Jos kūnas, it ant menkiausio pajėgumo nustatytas „vibratorius“ ėmė skleisti virpesį, jau tuomet, kai Redford‘as atsidūrė visai šalia jos, lėtai ir gyliai savo plaučius pripildydamas jos kūno aromatu. Nemirtinga tamsiaplaukė stengėsi nepajudinti ne vieno raumens, neišsiduoti, net nenumanydama to, kad jis jau kuo puikiausiai perskaitė ją visą. Odos susilietimas sukėlė skausmą, tačiau šiomis aplinkybėmis jis buvo netgi per daug trokštamas. Kaip gi ji prieštaravo pačiai sau, kuomet per tokį glaudų atstumą, prarasdavo visas iš anksto sustatytas mintis. Klausimas, kuris pirmiausia išsiveržė pro Redford‘o lūpas, privertė ją natūraliai prisikasti apatinės lūpos odelę. O taip, savo žodžiu tikrumu nemirtingas vyras buvo ne vien kad tikras iš savęs, bet ir sulaukė gana akivaizdų garbanės sutikimą. Ji nepratarė šia tema ne vieno žodžio, tačiau tiesą pasakius, tai net nebuvo būtina. Suamsėjo, lyg dar būtu bandžiusi prabilti, ir nieko, neišsprūdo ne vienas žodis.
Negalėjo atlaikyti to, ką jis darė, ir nepaisydama ne vieno iš čia bandančių pasprukti žmonių, elgėsi taip, tarytum čia be jų dviejų paprasčiausiai nieko ir nebuvo. Stipriai, visiškai agresyviai suimdama Sebastian‘ą už marškinių, tamsiaplaukė vampyrė, pakankamai stipriai stumtelėjo jį nuo savęs, tiek, kad jis bent žingsniu ar pora būtu priverstas atsitraukti atatupstas. Pakeltas jos balso tonas, kone švokštė, o ir vampyrė nesibodėjo parodyti tiek viršutinę, tiek apatinę savo lygių dantų liniją. – Liaukis! Po velnių, liaukis būti toks sušiktai tobulas! – Vos gaudė kvapą, lyg kvėpavimas jai būtu būtinas.
– Aš daugiau nebe galiu šitaip… Aš noriu kad tu supyktum ant manęs, Sebastian’ai! Aš noriu kad tu pasiūstum, noriu kad tu baigtum save varžyti ir galiausiai nusispjautum į galimas pasekmes. – Beveik išrėkdama šiuos žodžius, garbanė kažkodėl nutilo, ir tai te trūko vos kelias akimirkas. Ir kuomet jos lūpos dar kartą subangavo tolimesnei kalbai, ji pagaliau ištarė tai balsu. Tai, ką ketino padaryti tūkstančius kartų, bet vis sau neleido. – Aš daugiau nebe galiu viso to daryti viena. Ar girdi? Aš noriu kad mes abu pamestume protą, nepaliktume čia ne vienos gyvos dvasios. Kartu, ne kaip oponentai, o kaip vienas kitam skirti idiotai. Aš noriu tavęs, su viskuo kas esi, noriu būti tik tavo, visada. Visas šis mėšlas man jau atsibodo, nebe galiu daugiau kentėti ar laukti… Čia ir dabar. Arba mes kartu, arba aš daugiau niekam tavęs neatiduosiu. – Turint omeny kad pasirinkimas vienokia ar kitokia prasme, kurį pateikė Katherine, vedė prie vieno. Ji atrodė kaip niekada rimtai nusiteikusi. Galu gale, ji iš tiesu pavargo žaisti vienas prieš kitą, kuomet galima tai daryti kartu prieš visus likusius. Šio vyro vampyrė troško labiau nei ko kito, savo ilgame gyvenime. Ir visos tos nesąmonės, kurios neleido jiems būti kartu, turėjo liautis egzistuoti. Kad ir kaip elgtis nuspręstu Sebastian’as, Katherine savo ruožtu sprendimą sau jau priėmė. Tai ko ji visuomet troško, beveik buvo pasiekiama ranka: nemirtingumas, susigrąžintos dukterys ir svarbiausia, jis, Sebastian’as.


NO NEED FOR THANKING, LET'S JUST SAY THAT WE ARE EVEN NOW. ft. Desmond Abberline. (theme)
Desmond‘o užduotis buvo aiški, iki pat tos akimirkos, kuomet pro viešbučio fasadinės duris į pastato vidų įžengė Sebastian‘as. Nuo tos akimirkos, planas su kurio vykdymu sutiko mirtingasis, pasikeitė visu 180 laipsniu. Dabar tai nebe buvo vien tik Katherine Pierce poreikių patenkinimo ir josios socialinio gyvenimo saugumo klausimas, dabar tai buvo kur kas sunkesnė, ir galima drąsiai teigti kad kur kas smagesnė užduotis. Po išpuolio laboratorijose, bei sutikimo būti priverstinais verslo partneriais, Abberline nei karto nebuvo nuvylęs asmens, su kuriuo darbavosi. Ir nereikia dabar varvinti seiles, esti jie tapo draugais, ir netikėtai ėmė mėgti vienas kitą. Matematika visiškai paprasta: be Redford‘o sumanumo, statomų užduočių, galima labai greitai prarasti ne vien pakankamai gerą pinigų šaltinį, žinomumą bet netgi tą pačią apsaugą, nukreiptą prieš buvusios darbovietės smogikų. Redford‘o įvaizdis, reputacija, turėjo likti nesutepta, bent ne dabar. Desmond‘o plano sukūrimas užtrūko nei daug, nei mažai, apytiksliai 20 minučių (lygiai tiek, kiek vyko aukciono išvaržytinės): mirtingasis vyras susisiekė su patikimiausiais savo „darbuotojais“, kurie visai netrūkus ėmė vykdyti nelaimingo atsitiktinumo iššauktą įvykių teoriją, kuri jau sekančią dieną bus pateikta visuomenei. Pats Desmond‘as žinoma neketino nesusitepti savo rankų, mat vargu ar būtu pajutęs didžiulį malonumą stebėdamas viską iš šalies, bei koordinuodamas įvykius kaip „telefoninis bičas“. Pirmiausia pasirūpino tuo, kad aplink pastatą neliktu pašalinių žmonių, kurie galėtu nufilmuoti, nufotografuoti ar neverbaline forma atpasakoti tai kas netrūkus įvyks. Tokiu paros metu, po visų manipuliacijų iš tinkamų asmenų, gatvė buvo apytuštė. Išlipdamas iš savo prabangaus automobilio, jis pasiruošė šaunamąjį ginklą su duslintuvu. Artindamasis prie pastato įėjimo, vyras buvo pasitiktas apsauginio, kuris tikriausiai šiandien dirbo jau antrą pamainą, tam kad galėtu susimokėti už savo vaikų mokslus ir žmonos negalavimus, mat buvo akivaizdžiai pervargęs. Jis dar pabandė prasižioti tam, kad galėtu paprašyti Abberline apleisti teritoriją, mat viešbutis buvo užsakytas tik specialiems svečiams, kurie prašė šių netrukdyti. Buvęs NSA laboratorijų vadovas net nesivargino per daug įsigilinti į tai kas čia buvo sakoma, kuomet atkišęs ginklą, nuspaudė gaiduką, taikliai „nusiųsdamas“ kulką į pusamžio vyro tarpuakį. Jo kūnas sugliabo, ir kai Abberline prie šio prisiartino, įtraukė vyrą į pastato vidų, palikdamas už sofos, paradiniame foje. Panašiai susidorojo ir su kelių ponų apsauginiais, kurie atvyko čia atlydėti savo saugomų asmenų. Neketino rizikuoti tuo, kad kuris nors iš specialiai parengtų asmenų, iškeltu diversiją, ar bent pabandytu susisiekti su pareigūnais, kurių automobilių sirenos pasigirdo taip pat gana greitai. Nesivaideno prieš Redford‘o, ar Katherine akis, nors ir puikiai suprato tai, esti šie du asmenys norės šį pastebėti, tai nesunkiai galės padaryti vadovaudamiesi savo jutiminiais organais. Įsilaužęs į apsaugos kabinetą, vyras pašalino ne vien ten dirbusius asmenys, tačiau ir vaizdo įrašus, prieš tai atjungdamas visame viešbutyje esančias plika akimi ne ypatingai matomus įrašymo prietaisus. Buvo pasirūpinta tuo, kad kad ir kas nutiks šį vakarą, niekada nepasieks viešumą. Nebent tik iškreipta, nelaimingo nutikimo forma, kuri nieko bendro su antgamtinėmis būtybėmis neturi. Prijungdamas savo mobilų telefoną prie apsaugos sistemos, bei nulauždamas ne tokius ir sudėtingus programinius kodus, Desmond‘as suskubo pasprukti iš šios vietos, kad lemtinga akimirka nepatekti po „karštąja ranka“. Iš viešbučio išėjo pro paradines duris. Vieno telefono mygtuko spūstelėjimo pilnai užteko tam, kad visi langai ir visos šio pastato durys liktu sandariai užblokuotos. Mirtingiems žmonėms, bei visoms antrarūšėms nemirtingoms būtybėms (jei tik tokių ten pasitaikė) pabėgimo galimybės neliko. Tai buvo per daug kruopščiai sukombinuoti spąstai. Ir turint omeny tai, kad pastatas, saugodamas savo svečių konfidencialumą buvo pastatytas pagal naujausias technologijas, bei integruotas taip, kad nepraleistu vidaus garso, nei į gretimus miegamuosius kambarius, nei į pokyliu sales, nei į aplink pastatą esantį lauką.
Desmond‘as lauke pasitiko atvykusius kelis policijos pareigūnus su įjungtomis sirenomis ir švyturėliais. Ryškios pastarųjų šviesos šiek tiek mirtingą vyrą apakino, ir jis pasistengė iškėlęs ranką, šiek tiek prisidengti savo akis. Vienas iš pareigūnų, kuris pasirodė drąsiausias, priėjo prie Abberline. Jie kalbėjo vos kelias minutes, kuomet Sebastian‘o verslo partneris pasistengė labai paprastai paaiškinti situaciją prie jo priėjusiam asmeniui. Paminėjo sutuoktinių porą, kuri iškėlė konfliktą viešbučio aukciono metu. Buitinis konfliktas labai greitai peraugo į labiau smurtinį, ir moteris šiek tiek sužeidė savo sutuoktinį. Kilo panika, kuri buvo nuraminta greitai, operatyviai suveikus apsaugos tarnybai. Kažkas iš svečių paskambino pareigūnams, tačiau netrūkus jiems turėjo būti pranešta apie tai, kad iškvietimas yra atšaukiamas. Jis netgi pasiūlė ponui pareigūnui paskambinti savo darbdaviams, bei pasiteirauti ar nebuvo iš ligoninės pranešta apie šį incidentą. Policininkas sukluso, pareikalaudamas šios informacijos per raciją. Desmond‘as kalbėjo toliau, pateikdamas išgalvotą informaciją kaip galima maloniau, paaiškino kodėl nenorėtu įsileisti pareigūnus į vidų: galu gale, ten buvo įtakingi šio miesto svečiai, kurie tik ką atsitokėjo nuo šio įvykio, ir būtu negerai juos traumuoti dar ir policijos pasirodymu. Šis vakaras ir taip vos buvo išgelbėtas, tačiau aišku, jei yra būtina, pareigūnai gali apžiūrėti ar viskas gerai. Abberline buvo tobulas melagis, ir panašias istorijas buvo „prasukęs“ ne vieną ir ne kelis kartus. Staiga racija vėl išleido traškantį garsą, ir vyriškas balsas visai netrūkus patikslino kad ši istorija yra autentiška. Šiek tiek dvejodamas, policininkas visgi pasisakė, – „10.26, viskas švaru“. Desmond‘as nuolankiai linktelėjo galva, tačiau palengvėjimo neperteikė savame veide, greičiau padėką, kuri pareigūnui pasirodė įtikinama. Tai buvo paprasčiau, nei iš apsisnargliavusiop vaiko atimti saldainį. Pareigūnas įsėdo į savo transporto priemonę, bei išvyko kartu su kitais jį lydinčiais asmenimis. Nenorėdamas kad pasikartotu kažkas panašaus, Desmond‘as telefonu pareikalavo kad jam dirbantys asmenys, daugiau neleistu kad iš šios vietos bent vienas skambutis neperfiltruotas patektu į specialiųjų pareigų radarą. Netrūkus po atlikto žygdarbio, Abberline sugrįžo namo, duodamas nurodymus, jei Pierce ir Redford‘as apleis viešbutį palikdami „jovalą“, jis būtu susprogdintas. Galu gale, atjautos mirtingasis vyras nejuto nei mirtingiems, nei nemirtingiems. Visi jam atrodė visapusiškai lygūs, silpni ir neretai matomi kaip tam tikrų įvykių objektai, o ne kažkas dvasingo, trapaus ir reikalaujančio išsaugojimo. Brutalu, bet niekas ir nesakė kad pasaulis teigiamas.



Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Sk. 11 05, 2017 3:51 am





The One.




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.




Derindamas savo poelgius prie vidinės būsenos Sebastianas pastaruoju metu daug mieliau laiką leido draugijoje asmenų, kurie mūšio lauke nieku gyvu neužstotų vyro sava krūtine. Jis atsiribojo ne tik nuo mylimos moters, giminaičių, bet ir geriausių savo draugų. Redford'as nesugaišo nė dešimties pastangų minučių, idant pabandytų aptikti nežinios bei nebūties pasiglemžtą Dean'ą, ar galiausiai savanoriškai susieitų su Mason'u, nors vakarus leisti vyriškai krapštantis prie automobilių ar žiūrint sporto kanalą drauge jiems tapo įprasta. Šiuo metu jam atrodė, kad nei su vienu, nei su kitu iš bičiulių negalėtų surasti jokio dūšeles apjungiančio intereso, na, žinoma, apart to, kad šis įspūdingų vyriškų asmenybių trikampėlis vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo metu turėjo santykių su panele Pierce, oficialiai, o dar ir visiškai legaliai - ponia Redford. Sebastianas nemėgo mesti pradėtų darbų, bet lyg tyčia išpuola gi visokių apsisprendimą lengvinančių ar neveiksnumą teisinančių aplinkybių ir tu atrandi save noriai degraduojantį visiškame tamsiausių savo asmenybės kerčių liūne. Visgi vylėsi, kad ramybėje paliktas Winchester'is nespėjo sukonstruoti kokio mega ultra super 3000 ginklo, kuris pirmąjį vampyrą nuo žemės paviršiaus nušluotų it menką dulkytę. Jei nestokotų sveikos nuovokos ar elementaraus savisaugos instinkto tikrai pasidomėtų kur tasai Dean'as užlindęs, tačiau jam tai neatrodė užtektinai aktualu, kad pasiryžtų bent rimtai tą apsvarstyti. Juolab pagarsėjęs medžiotojas net ir turėdamas mirtingą subinę sugebėdavo nemirtingų būtybių liaudį meistriškai praretinti. Tiesa, pavojaus iš Mason'o iki tam tikro momento, metaforiniu antausiu pasijautusio šį vakarą, jokios grėsmės nejautė. Bet jeigu jis vis dar kažkiek patinka Katerinai... Vargu ar iš tiesų būtų išdrįsęs prakirsti bičiuliui bent kaktą, tačiau vaizdinga tokio momento vizija kėlė malonų saldumą burnoje. Iš kitos pusės mylėjo Pierce užtektinai, kad gerbtų jos praeitį, įskaitant ir jos partnerius bei išlikusias sąsajas su jais. O ir pažinojo, jautė šią moterį užtektinai, kad tam tikra sąmonės dalimi traktuotų jos elgesį, žodžius it teatrą. Tą patį, legendinį, liguistą, sadistišką, brutalų, velnionišką teatrą. Ir iš viso, kiek tikslinga bei logiška yra žvalgytis į praeitį, kai būtent dabarties momentas atrodo toks magiškas? O Sebastian'ui rūpėjo tik tai, kad turi visas įmanomas galimybes, sąlygas, NORĄ palenkti garbanę į trokštamą pusę. Ir, po galais, niekas šioj žemėj vyro dabar nesustabdytų. Grįžtant prie kiek anksčiau iškeltos temos, Redford'as nė nesuvokė kaip dažnai pastaruoju metu į duetą susimesdavo su Desmond'u. Jokiu būdu nelaikė jo draugu, nes tai reikštų pasitikėjimo jausmo atsiradimą, tiesą pasakius nemėgo jo visai, kaip nemėgo visos sušiktos korporacijos, tačiau bendri siekiai šiuos vyrus iš ties vienijo. O pagrindinis jų - užtikrinti, kad į pogrindį pasinėrusi slapta bei amorali struktūra ten ir pasiliktų. Augant "BloodPharm" akcijoms tą padaryti sunku nebuvo. Ir visgi viskas pasikeitusio vadovo dėka. Vadovo, kuris pagaliau galėjo savo iškrypusį, bet veik genialų protą nukreipti jam pačiam įtinkančia linkme. Visgi kažkokia abipusė, keista simpatija mezgėsi tarp dviejų galingų vyrų. Galbūt to išvengti įmanoma ir nebuvo, mat periodiškai pasikartojantys susidūrimai išryškindavo netikėtus jųjų panašumus ar maloniai įtraukiantį "kuris apžais kurį" žaidimą. Sebastianas neketino prarasti budrumo, pasiduoti Desmond'o psichologinėms machinacijoms ar jo įspūdingesnio intelekto pranašumui, tad truputėlį pasistengė ir aprūpino savo krauju pačią ponią Abberline. Just in case, taip sakant. Spėjo suprasti, kad net ir ne sava valia priėmęs nemirtingumą Desmond'as tai kažkaip išgyventų, susitaikytų, tačiau to padaryti negalėtų, jeigu vampyre taptų Alexis. Priešbičiulis savo moterį dievino, net jeigu jo užklasinė veikla nesisiejo su santuokos įžadų puoselėjimu. Neturėjo nė vieno įrodymo, kad buvęs "NSPNUK" laboratorijų vadovas galėtų regzti prieš Sebastianą kažkokį baisų sąmokslą, tačiau nuoširdžiai to tikėjosi. Ir jau vien dėl to, kad vyro vietoje būtent taip ir elgtųsi. Vakaras, kai užsuko į Abberline'ų rezidenciją pakartotiniam, bet nedažnam vizitui priminė tą, kai prisidėjo prie neišvengiamos Elenos Gilbert mirties - pliaupė kaip iš kibiro. Suvokusi kokio lankytojo sulaukė moteris tikrai neapsidžiaugė ar nepasijautė nusiteikusi svetingai, tad Redford'ui teko jai priminti, kad labai, labai panorėjęs tikrai ras būdą patekti į vidų. "Kaip labai ar nelabai tave bausiu priklausys nuo į įsiveržimą sudėtų pastangų kiekio ar galiausiai to, kaip labai sugadinsiu savo kostiumą". Įtikinti ją nebuvo sunku. Čia kitaip, nei ją įbauginti. Prabangūs namai buvo tuštutėliai ir Sebastian'ui iš ties pasirodė keista kaip Alexis nebijanti leisti vakarą viena. Pasivargino pasidomėti į kokį būrelį moteris nuvežė savo dukteris šį kartą, nuo kokios veiklos namų šeimininkę atitraukė netikėtas, nelauktas svečias ar kokio ilgumo viršvalandžiams save šį vakarą pasmerkė šeimos galva, tiesiog pasiprašė sauso rankšluosčio ir puodelio kavos, iš principo vien tam, kad galėtų jos negerti. Vargu ar Alexis tryško didžiule simpatija Sebastianui, ypač kai jis ėmė demonstruoti tokią aroganciją, tačiau sukandusi dantis, per labai didelį nenoriu numainavo į virtuvę. Pasekęs ją akimis vampyras tik dabar pastebėjo, idant ponia Abberline turi iš ties neblogą sėdynę. Buvo numatęs nesicackinti ir šiurkščiai prispausti savo perkastą riešą prie moters lūpų, tačiau paėmė ir apsigalvojo. Norėjosi įplieksti šiek tiek klasės, suktumo. Kai Alexis grįžo išvydo Redford'ą lėtai nusiiminėjantį drabužius. "Juk tu nemanei, kad gadinsiu tavo akivaizdžiai labai brangią, pagal specialų užsakymą siūtą sofutę savo šlapia subine?". Rūškanas moters veidas vyrą linksmino. Pastebėjo tai, kad nors ir nenoriai, kaltai, tačiau Alexis yra nužiūrinėjamas. Negalėjo patikėti, jogei elgiasi panašiai, kaip tokioje situacijoje elgtųsi Pierce, kuri sugebėjo vilioti, suvilioti, o tada situaciją apversti visai kitu kampu ir priversti taikinį pajausti pažeminimą bei kartėlį.
"Ar tau dažnai tenka išgyventi tokius vienišus vakarus?" - Sebastiano klausimas kompanionės nesuglumino, greičiau suerzino. Kitaip tariant, absoliučiai viskas ką vyras darė kėlė jai susierzinimą. Ji šiurkščiai atkirto, jog tai tikrai nėra Redford'o reikalas priversdama vampyrą nusišypsoti. "Man patinka tai, kokia esi. Pati žinai, kad man užtektų minimaliai pasivarginti ir tu išlaižytum kiekvieną šiuose namuose esantį kampą, įskaitant mane patį, tačiau apgaubi save neegzistuojančios stiprybės aura ir tai ne tik koreguoja tavo elgesį, bet ir tave saugo" - išreikškęs savotišką pagirimą Sebastianas vis tiek atrodė besišaipantis. "Geriau persišaučiau sau galvą, nei tapčiau vampyro marion..." vampyras neleido jai užbaigti. Šmėkstelejo prieš pat tamsiaplaukę šaltą smilių prispausdamas prie jos putlių lūpų. Iš netikėtumo moteris krūptelėjo ir tai privertė vyrą nusistebėti. "Tu bijai?" - įžūliai įsikabino į jos akis. Alexis pabandė kažką gindamasi suvėblenti, tačiau Redford'as neleido šiurkščiai suimdamas pirštais jos smakrą, tvirtai suspausdamas jos lūpas. "Tu tikrai primeni vieną tų moterų, kurios nėra atvėrusios savo skylutės vampyrui. Bent įsivaizduoji kiek tu prarandi?" - vampyro balsas tapo švelnesnis, gundantis, erotiškas. Desmond'o ponia tikrai nebuvo sužavėta potekstės. Moters oda šiurpo nuo artimo jos ir ledinio Sebastian'o kūno kontakto. Patraukęs ranką nuo Alexis veido palietė ja nuogą jos petį, kyšantį pro apsmukusius, jai gerokai per didelius markškinėlius. Redford'as dar niekados taip aiškiai nesuvokė savo išvaizdumo visai kaip ir niekados nesistengdavo tuo specialiai naudotis. Visgi seksualinį Alexis potraukį jam kone užuodė ore feromonų bei hormonų pavidalu. Kartais užtenka tik žvilgsnio, mažų velnioniškų liepsnelių ir tai pakeičia viską. Pajauti bendrumą, vienodą troškimą, aiškumą. Kai jųdviejų lūpos susijungė geidulingam, šlapiam, giliam kontaktui jautė kaip virpa jaunos moters kūnas po jo rankomis, kaip kiekviena jame esanti ląstelė trokšta pajausti ką reiškia būti taršomai galingos, mirtį nešančios būtybės. Matyt nesuklydo spėjęs, kad Alexis nesileisdavo į nuotykius su nemirėliais. Tokiu nuodėmingu keliu nuklysti jai nebūtų leidęs tas pats stereotipinis korporacijos pakalikų rasizmas. Tiesą pasakius Sebastianas net ir šiuo momentu galėjo galvoti tik apie vieną moterį ir tai tikrai nebuvo Alexis Farraday. Boluojančių ilčių dėka Redford'as žaibiškai prakando savo apatinę lūpą kaip tik tuo momentu, kai moteris laikė ją apglėbusi savosiomis. Pajutusi tiršto, šalto kraujo skonį moteris myktelėjo tarsi būtų atgavusi nuovoką, tačiau vampyras jos nepaleido. Abberline burnai prisipildžius nemirėlio krauju Sebastianas atsitraukė vidine riešo dalimi pasivalydamas kruviną smakrą. "Atnešk man ką nors apsirengti" - per akimirksnį pranyko bet kokia užuomina į seksą ar galiausiai tai, kad Redford'as geistų Alexis kaip moters. Ši stovėjo sutrikusi, pažeminta. "Dėl mano kraujo sistemoje padidės tavo seksualinis potraukis. Nesigailėk dėl to, kad tavęs neišdulkinau, nes kurį metą tik tai ir galėsi sapnuoti" - kalbėjo gana šaltai, į pašnekovę net nežvelgė kryptingai siekdamas versti ją jaustis tiek sumautai, kiek įmanoma. Neatsakiusi tamsiaplaukė greitai užlėkė laiptais, tačiau sugrįžo visai ne su drabužiais, o ginklu, nukreiptu į Sebastianą. Ji nelaukė, tiesiog šovė, o vyras ir neišsisuko įtikėjęs savo nesunaikinamumu. Tirpios membranos kulka susmigo į jo nuogą krūtinę. Nepajuto nieko. Negyvi audiniai, organai, neplakanti širdis, kraujagyslėse, venose bei arterijose sustingęs kraujas - Redford'as buvo tikrų tikriausias gyvas lavonas, varomas kažkuo nežemišku, magišku, stebuklingu. Nustebo, kad jo kūnas iš mikliai besiverčiančios žaizdos neišstūmė jokios kulkos, jokių skeveldrų, nieko. Visgi Sebastianas neapgavo savęs nusprendęs, kad Abberline'ai turi kažką prieš jį paruošę. Grįžęs namo vyras pastebės šūvio vietoje ryškėjančią juodą dėmę, kuri iš lėto plėsis apimdama vis daugiau odos. Nenubaudė Alexis už išpuolį, tiesą pasakius panašiai pasielgti ji ir turėjo. Tą kartą pasigrobęs keletą Desmond'o rūbų paprasčiausiai išėjo net pagyręs moterį už jos drąsą. Keista, bet pažinojo nemažai mirtingųjų, iš kurių stiprybės bei sugebėjimo pakovoti galėtų pasimokyti ir tie, kurie turi teisę gyvybės bei pačio gyvenimo iš viso nevertinti.  
Vien į garbanę pažiūrėjęs suprato, kad iki to momento, kai į kovą dėl vėrinio neįsikišo Sebastianas Katerina Petrova aukcione laiką leido tikrai nevisavertiškai. Ar jai tikrai buvo labai įdomu? Na, leisti laiką kažkaip reikia, o tą daryti savo stichijoje yra kur kas maloniau. Garbanė būtų galėjusi paveržti bet kurį vyrą pasaulyje, tačiau bet kurio jai nereikėjo. Jai reikėjo jo, Sebastiano, o šiam reikėjo jos. Egzistavo tuzinai priežasčių kodėl šie du vampyrai negalėjo būti kartu, kodėl tai atrodė nenaudinga, nemalonu, bet vyras užsimerkė prieš jas visas. Nepamiršo savo kalčių ir visgi geriausia ką galėjo padaryti tai klaidų nekartoti. Bent jau ne tas pačias. Turėjo įrodyti save iš naujo, užsitarnauti pasitikėjimą ir tai tikrai buvo MAŽIAUSIA ką galėjo padaryti dėl dievinamos moters. Negalėjo tik viena - toliau be jos gyventi. Ypač kai pajuto ką iš tikrųjų reiškia gyventi.
- Mes abu pažadėjom vienas kitam, kad nesitrauksim, bet užteko nereikšmingo fėjos įsikišimo ir mes leidom jai laimėti, - Sebastianas atrodė išsitempęs, jis kietai suspaudė išraiškingą žandikaulį, tarsi valdytų kilti mėginantį pyktį. Keista, bet netrukus atsileido ir maža to žaismingai pirštu bakstelėjo per vampyrės nosies galiuką. Atrodė pakylėtas, - Vis dar nesupratai, kad dviese esam pranašesni, nei po vieną? - vargu ar teikėsi išgauti iš moters atsakymą, tiesiog siekė sužadinti jos galvoje tam tikras mintis, dar šviežius atsiminimus, kai dviese nugalėjo ne tik korporacijos vadovę, bet ir antgamtinių būtybių pasaulio megabaubą Niklaus,-Kuo mano miela sesutė yra kažkuo kitokia?-pridėjo kiek lengvabūdiškai, siekdamas suerzinti pajutęs, kad tuo pačiu momentu jie abu prisiminė įvykius Angelų mieste. Atrodė, lyg bandytų Kateriną spirti į kampą naudodamas "taiklių klausimų" taktiką. Dvelkė šiokia tokia ironija, vargu ar vyras buvo linkęs demonizuoti Elissą. Lygiai taip pat nesureikšmino to, kas tarp jųdviejų nutiko. Gi nieko dėl to nebegalėjo padaryti. "If I look back - I'm lost". Nebūtų leidęs sau patikėti, kad Katherine skepticizmas yra visiškai nuoširdus, kad stovėdama prieš Sebastianą ji regi tik priežastis, kodėl jie neturėtų būti kartu. Žinoma galbūt taip ir būtų lengviau. Juk vienokiu ar kitokiu būdu jie slopino stiprias emocijas bijodami išgyventi skausmą, išdavystę bei nusivylimą vėl, ir vėl, ir vėl. Bet filosofiškai pamačius - negi tai yra kažkas, ko sugebėtum išvengti? Vampyrai žinoma turėjo išeitį, jie galėjo visiškai išjungti emocijas bei virsti instinktų ir malonumų valdomais žvėrimis, tačiau iš kitos pusės tai atimtų visą egzistavimo prasmę. Sebastianas galiausiai išmoko vertinti gyvenimą tokį, koks jis yra, net jeigu paties vyro dalia niekados nebus patogi bei lengva.
Bet kuri gyva, emociškai funkcioniojanti būtybė šiuo atveju, šioje situacijoje, genama išgyventų būties etapų lietų ant nuvylusio asmens tulžį. Katherine turėjo visapusišką teisę į visą šią panieką, sarkazmą, o Redford'as - užtektinai kantrybės tai atlaikyti. Visados egzistuoja paprastas įsijautusios, įširdusios moters užčiaupimo būdas - jūsų didenybė bučinys, bet niekados nebūtų leidęs menkinti Pierce teisės lieti tulžį. Ypač, kai atvirai pripažino kiekvieną savo kaltę, nors ir apeliavo į vyrą nuvylusį jųdviejų tarpusavio stiprybės sumenkimą. Taip, sumenkimą, ne nebuvimą. Katherine netrukus išreikš be galo svarbų faktą - Elissos įsčiose augančias gyvybes. Sebastianas dėl savo vaikų nuomonės tikrai nepakeitė. Laukė jų, troško išgyventi tėvystės rūpesčius, sunkumus bei džiaugsmus neabejodamas, kad jo būklės vyrui analogiška patirtis nėra išgyvenama. Elissa nebuvo ta moteris, kuriai turėdamas galimybę rinktis patikėtų užduotį išnešioti jojo vaikus, bet toli gražu ne visada nutinka kaip norėtum. Neturėjo tiek amoralumo, idant pasiūlytų efektyvų problemos sprendimo būdą - vaisių sunaikinimą. Vargu ar pati Katherine pasiryžtų nuskalpuoti besilaukiančią moterį, kad ir kaip smarkiai jos neapkęstų. Abu vampyrai šventai gerbė motinystės - tėvystės subjektą. Galiausiai abu turi vaikų ir lygiai taip pat nėra pavyzdingas pastarų pareigų vykdymo egzempliorius. Sebastianui net žinant apie Marcus'o jausmus Elenai nesudrebėjo ranka atimant jai gyvybę, nes žinojo kodėl tą daro ir kokias problemas tai išspręs vampyro naudai. Redford'o gynybai - tik dabar jis turėjo užtektinai užsispyrimo gerinti savo gerovę nepaisant gerovės kitų. Kartais atrodo tavo asmeninis gerbūvis tiesiog nėra suderinamas su aplinkinių. Privalai rinktis. Pierce atvirai liejamas pagiežingas pavydas Sebastianui nepatikti negalėjo. Abu jie turėjo polinkį į jį gana didelį, netgi kiek liguistą. Tai yra problema kai tokiu bruožu tavo partneris nepasižymi, tačiau šiuo atveju jiedu puikiai palaikė vienas kito beprotybę, na, neskaitant kelių kitų ryškių pavyzdžių. Redford'as nebuvo pasiryžęs bet kokia kaina saugoti savo būsimų vaikų motiną. Žinoma sulaikytų Kateriną šiai nusprendus imtis beprotiškai radikalių priemonių. Vyro požiūriu pati fėja rinkosi būdus, kaip ji bus traktuojama, kaip su ja bus elgiamasi. Nujautė - tikrai išaiškės visos Sebastiano dviveidystės jos atžvilgiu. Mielu noru paleistų ją į tą susmirdusį fėjų pasaulį su savo nauju sparnuotu draugeliu su sąlyga, kad Elissa nieko nepadarys dvyniams. Jųjų gyvybės, gerovės garanto užtikrinimas tapo vienu svarbiausių vyro uždavinių. Kartais protas nuklysta į be galo keistus pasvarstymus ir tiesą pasakius nežinotų kaip turėtų elgtis, jei Katerina verstų Sebastianą pasirinkti ji ar jie. Gal ir gerai, kad šios dvejonės nemirtingoji įskaityti mėlynose vampyro akyse negalėjo.
Kai į viena susiplaka tiek stiprių potyrių, išlaikyti protą blaivų tampa itin sunku. Galiausiai nieko nėra seksualesnio už du vienas kito beprotiškai geidžiančius nemirėlius. Nėra ir už tą geismą stipresnio jausmo. Visas vampyro būties pagrindas sukasi apie geidulį, kurį privalai kontroliuoti arba jam visiškai pasiduoti. Net tas pats kraujas nebuvo vyrui toks trokštamas, kaip geidžiama vampyrė. Vyras nebejautė savo kūno kaip šaltos, apatiškos struktūros. Sužadinti geiduliai užgriuvo stipriai, užgriuvo visa spalvinga jųjų galybė. Troško išsilaisvinti, sulaužyti kiekvieną rėmą, į kurį esi priverstas save spausti dalyvaudamas socialioje visuomenėje ir sukurti visišką, amoralų vampyrišką pragarą. Čia pat, šioje žmonių pilnoje salėje. Dviprasmiški Katherine signalai tik dar labiau sotino visą tą alkaną beprotybę. Gal ir gerai, kad kone pajutusi situacijos nesuvaldomumą Pierce nugesino juos abu priversdama Sebastianą persilaužti ir visgi priimti patį geriausią sprendimą bei išreikšti adekvačiausią reakciją. Jei šitaip smarkiai šios moters nemylėtų vargu ar būtų pajėgęs paminti kiekvieną sukilusį, neapsakomai stiprų impulsą išreikšti pyktį, frustraciją pačiu iškreipčiausiu, šlykščiausiu būdu. Visgi būtent veiksmai pasako apie asmenį tai, ko jis yra vertas. Vargu ar tikėjosi, kryptingai siekė patraukti Kateriną į savo pusę. Ne, tai kažkaip dviveidiška, nenatūralu, tai žemina. Nesuvokė tik viena, kad visi tie grubūs, tiesmukiški vampyrės žodžiai tebuvo kruopščiai, meistriškai paruoštas farsas siekiant Sebastiano vidinį aš sumaišyti su žemėmis. Po galais, jai beveik pavyko. Tačiau nebuvo išprotėjęs ar bent atsijungęs nuo jį supančios realybės. Kad ir koks piktas, įširdęs bebūtum, ne visados (tiksliau labai retai) smurtinio elgesio apraiškos atneša teigiamų pasikeitimų. Galėjo tik nuspėti moters reakciją, bet nepajėgė to padaryti. Katerina pati tai realizavo kur kas geriau, nei pačios lakiausios vaizduotės išpieštas scenarijus. Turėjo sudėti begales pastangų, kad jo balsas sruventų ramiai it upelis. Ir visai nesvarbu, idant akyse kažkas neapčiuopiamo lūžo tarsi plonos, sausos šakelės.
-...ir abu visiškai vienodai nėra tavęs nusipelnę, tiesa?-mesteli gana šaltai pratęsiamas Petrovos mintį. Vyro balse nebuvo ironijos, autoironijos, kažkokio užslėpto pasišaipymo. Klausimas nuskambėjo veikiau kaip teiginys ar prisipažinimas, - Jie abu tave įskaudino. Visai kaip ir visi tie vyrai, kuriuos esi mylėjusi, - žvelgė į vampyrę skvarbiai, tarsi jos sielą skaitytų kaip atverstą knygą, - Ir vis tiek tai nesustabdys tavęs mylėti vėl. Klausimas tik kurį iš jų visų mylėsi paskutinį, - vyras šyptelėjo su akivaizdžia potekste į jųdviejų ryšį, kurį fenomenaliu pavadinti galėjo abu vampyrai. Ir tikrai keista kaip per tiek šitiek laiko trukusią egzistenciją vis dar nutinka kažkas keisto, nepatirto, su niekuo nesulyginamo. Sebastianas tikrai nelaikė savęs aklai įsimylėjusiu, nuo jausmų apkvaitusiu tipeliu ir žvelgdamas į Kateriną nematė tik moters, kurios visapusiškai norėjo. Jis matė sau lygiavertę, netgi jį pranokstančia partnere, su kuria tobulėjimo, pažinimo galimybės atrodė neišsemiamos. Beveik neįmanoma sutikti asmens, kuris atrodytų toks visokeriopai įdomus, daugiasluoksnis, visiškai ypatingas. Ir visgi blogiausia, kad savo pamoką išmoko pajutęs, ką reiškia šios moters netekti.
Katherine Pierce tikrai nebuvo silpna vampyrė ir Sebastianas jos stumtelėjimą pajuto visu savo sunkiu kūnu. Paėjėjo atatupstas, vis dar nesuprasdamas garbanės jausmų, jos reakcijos į dideliam, piktam vampyrui tikrai nebudingą elgseną. Didelis, piktas vampyras nestovėtų taip ramiai, veik submisyviai prieš mylimąją šiai pripažinus saldžią nuodėmę su savo eks. Stengėsi vizualiai išsilaikyti kaip įmanoma labiau neutralus. Jausmai stipriai gniaužė krūtinę, kone versdami negyvą širdį spurdėti, vartytis, visiškai pašėlti. Tikrai nesitikėjo, kad Pierce pratrūks ir padarys tai šitaip. Šitaip atvirai ir... sukrėčiančiai. Prieš audringą Petrovą Redford'as stovėjo ramus. Tik jausmingas jo žvilgsnis perteikė viduje tvoskiančią emocijų ugnį. Sunku būtų tikslingai parinkti reakciją į stulbinamą mylimos moters išpažintį ar žodžius, kurie geriausiai perteikia jųjų sukeltą jausmą. Ko gero nė vienas iš tų panikuojančių aukciono dalyvių nesuprato, kad visos suirutės epicentre rutuliojasi tokie nepaprastai, bet vampyriškai romantiški įvykiai. Sebastianas neketino nuo Katherine nieko slėpti. Jis vis dar neprataręs nė žodžio lėtai nusisegė varlytę, o tada keletą pirmų nuo kaklo sagų. Nepaleido iš akių sujaudinto Pierce veido net tada, kai atsidengusios krūtinės lopas patraukia vampyrės dėmesį tikrai ne tuo, kiek raumeningas ar plaukuotas jis yra. Blyški, mažumėlę melsva nemirėlio oda vietomis buvo juodai plėmuota, nelygi, tarsi sukepusi. Tai... Na, tai tikrai neatrodė žadančiai kažką gero. Vangiai šyptelėjo pagalvojęs, kad tikrai ne pirmą kartą stovi prieš Pierce sirgdamas ar šiaip kokio velnio apimtas.
- Jei sugebėsiu išspręsti dilemą dėl šitos šlykščios, sukepusios bjaurastues, mano pavardę nešioti pradėsi ne dėl to, kad tau ją prikabino keli gudrūs kompiuterijos burtininkai, o dėl to, kad gausi absoliučiai visas į ją įeinančias privilegijas, - gana dalykiškas išsireiškimas tikrai nebuvo vienpusis ir Katherine tai suprato. Nebūtų galima įsivaizduoti keistesnės užuominos į piršlybas, bet tai tikrai nėra keisčiausias dalykas jųdviejų gyvenimuose. Ar santykiuose. Neatrodė, kad dėl to išbėrimo vyras bent kiek nervuotųsi, bet tikrai ėmė manyti, jog į jį Alexis paleista kulka nebuvo tokia jau ir paprasta, - Nepalikčiau tavęs ramybėje net jeigu to maldautum, - žodžiai nuskambo griežtai, užtikrintai tarsi pažadas ir iš lėto besiartinantis Sebastianas buvo pasiryžęs mažų mažiausiai apdovanoti mylimąją tik jos vienos vertu bučiniu lūpomis, pasižadėjusiomis bučiuoti tik ją vieną. Bučiniu, kurio nutraukti negalėtų net sugriuvęs pastato stogas, atsivėrusi žemė ar prasidėjusi sušikta apokalipsė. Sebastianas nespėjo net prisiliesti prie Katerinos, kai aplinkybės pasikesina sulaužyti tą slapčia sau duotą pažadą. Ir iš ties keista, kaip vieną sekundę tu su visais savo dvasiniais bei fiziniais pavidalais randiesi vienoje erdvėje, tuomet kažkas lyg sumirguliuoja ir tu persikeli į kitą. Nereikėjo apturėti labai didelio intelektualinio išprusimo, jogei suprastumei atsiradęs iš pažiūros absoliučiai žiloje senovėje. Ne, kur kas žilesnėje už pačią žiliausią. Kažkokia menė, įresta masyviais blokais, šviesos ne tiek jau ir daug priduodantys, kaitriai rusenantys fakelai, akivaizdžiai egiptietiški motyvai. Sebastianas susižvalgė su tiek pat kiek ir jis priblokšta Katerina, o tuomet jųdviejų akys nukrypsta į vaizdą priešais. Ant trijų, didelių, pompastiskų sostų sėdėjo trys žmogiško pavidalo būtybės ryškiai mėlyna spalva spindinčiomis akimis. Nuo jų dvelkė nepaprasta, nežemiška energija, turinčia keistą pažįstamumo jausmą. Vampyras nepajėgė pajudinti nė raumenėlio. Ne iš baimės, o sukausčiusio netikėtumo. Neturėjo jokio pagrindo manyti, kad visa tai esti tikra, tačiau apgaubęs jausmas neleido tuo abejoti. Vietoje paaiškinimo ar pasisveikinimo, viena iš būtybių pakilo ir tarsi šmėkla greičiu, neprilygstančiu net šviesai smogėsi visu savo kūnu į garbanę, kuri parblokšta krito ant žemės. Spėjo užfiksuoti patį momentą, pastebėti kaip ryškios energijos kamuolys susigėrė į vampyrės kūną po savęs palikdamas tik juodų dulkių debesį. Būtybė pranyko ir Sebastianas akimirką galvojo apie jos veidą - žmogišką, bet tuo pačiu juodą, išraiškingą bei klaikų. Tikėdamasis pakartotinės atakos vampyras sudėjo visas įmanomas savo mistines pastangas, kad išsisuktų. Moteriškos lyties būtybė atakuodama pargriovė ir Redford'ą, tačiau šis vos pajėgdamas priešintis laikė liauną jos kaklą savo rankoje. It išprotėjusi, bet neišleisdama nė garselio ji muistėsi stengdamasi kaip įmanoma labiau priartėti prie vyro. Moters veidas buvo dailus, toks pats juodas kaip jų visų, su ryškiai tviskančiomis akimis. Sebastianas pasuko galvą į Kateriną įsitikindamas, idant ši sąmonės dar neatgavo. Vampyras toli gražu neprilygo jėga tai būtybei, kurios kūnas nuo sąlyčio su Redford'o buvo ėmęs irti. Jos energija jungėsi prie priklausančios graikui tuo pačiu atsakydama į kiekvieną gluminusį klausimą kas dabar vyksta ir kodėl TAI vyksta. Vyras spėjo sumerkti akis prieš pajausdamas, kad priešintis tiesiog neturėtų. Nežinojo kas nutiko su dar viena iš tųjų esybe, tačiau kai praplėšė akis, galėjo prisiekti gulintis toje pat sumautoje pokylio salėje. Nesidairė, vyro akys net neieškojusios smigo į netoliese gulinčią garbanę. Šliaužė iki jos klampiu kraujo kilimu dar nesuvokdamas, kad visi aukciono dalyviai blaškėsi aplinkui ištaškyti į smulkius gabalėlius. Jam nerūpėjo tai, kas po velniais čia ar ten nutiko. Vyro lūpos susitiko su priklausančiomis mylimajai ir padarė tą taip, tarsi būtų jų nenusakomai išsiilgusios. Kraujo prisisunkusiu delnu suėmė vampyrės veidą, kita ranka aršiai plėšdamas nuo Pierce jos dėvimą suknelę. Troško susijungti, pajausti Kateriną iš vidaus. Dar niekados nejautė su ja tokio begalinio bendrumo, ne interesų, psichologiniu, moraliniu, o kur kas gilesniu lygmeniu.
Sebastiano out'o metu išgyventas sprogęs informacijos branduolinis užtaisas turėjo vienintelę prasmę - padėti vyrui geriau suprasti save patį. Sužinoti tiesą, ar bent jau dalį jos. Sužinoti apie pirmas nemirtingas būtybes, pasaulių pradžią ir sutvėrimus, kur kas galingesnius už likimą, ar tokius pat galingus kaip mirtis. Tam tikras supratimo dalis suvokė kaip padriką informacijos kratinį ir negalėjo suformuoti aiškios išvados. Visgi viena tapo aišku - tiek Sebastianas, tiek Katerina apie save, tikruosius save nežinojo visiškai nieko. O ar norėjo sužinoti? Atrodo tu pradedi laikyti savo gyvenimą tvirtai rankose ir nutinka kažkas keisto, sukrėčiančio, verčiančio per nauja persvarstyti savo gyvenimą ir save patį. Sebastianas nežinojo ką su šia informacija daryti. Galbūt užrakinti savyje, tiesiog žengti toliau nusistatytu maršrutu, nesiblaškyti? Net jeigu jėgos, kurių nevaldai, kurioms esi pavaldus ves tave priešinga linkme?
Paralelininiame pasaulyje saugiai užsidariusios būtybės buvo sudarytos tik iš mažos dalies jiems originaliai nepriklausančios energijos. Nemirtingi, amžini sutvėrimai seniai laukė Katerinos bei Sebastiano, kad galėtų jiems grąžinti tai, kas jiems visados priklausė - jų pačių jėgą. Jėgą, neatkeliavusią iš šio, kito ar pasiekiamo, žinomo pasaulio, kuriame materija neegzistavo. Būtybės, atskilusios nuo Pradžių šviesos, nugalėjusios Pirmąją tamsą. Visgi šios nedidelė dalis išliko, joje atsivėrė tamsos bei kančios pasaulis nekantriai laukęs pirmosios savo aukos. Ir šiam ją parūpino patys pasaulių saugotojai. Tiksliau du iš jų, troškę paprastiems mirtingiesiems būdingo gyvenimo, troškę kūno bei laisvės. Deja, bet padaryti to paprastai nebuvo įmanoma. Buvo manyta, jog to iš viso neįmanoma padaryti. Andromeda ir Sagittarius tapo pirmaisiais Serafimais, pirmaisiais Saugotojais, išdrįsusiais pasisemti jėgų iš uždrausto, tamsiosios energijos šulinio. Jie pradėjo burtą, jie surišo save su žmonių pasauliu, jie netgi sukūrė būtybę, kuri turėjo suteikti jiems fizinę formą bei gyvybę. Nenumatė jie tik viena - kad sutvėrimas neveiks tarsi užprogramuotas robotukas. Lilith visai taip pat kaip ir jos kūrėjai troško laisvės. Ilgainiui ji rado būdą kaip jos viduje esančią šviesą skaidyti mažyčiais gabalėliais vietoje to, kad neišvengiamai išpildžiusi savo egzistencinę prasmę išnyktų tuojau pat, greitai, nepalikdama jokio įspaudo. Gimė tuzinai jos vaikų, viduje nešiojančių Serafimų šviesą, tačiau paskutiniai tos šviesos trupiniai vis vieną atiteko Katerinai bei Sebastianui, įkūnijusius Andromedos ir Sagittarius tikslą. Lilith nepajėgė pasipriešinti savo pačios likimui, tačiau iš peties pasistengė, kad Katerinai bei Sebastianui atitektų sumauti, pragariški likimai. Vampyrų rūšis - jos idealus tamsiosios energijos tvėrinys, užtraukiantis jos turėtojams kančią bei demoniškumą. Lilith jokiu būdu nebūtų leidusi savo kūrėjams, pasmerkusiems ją kažkokiam vienkartiniam panaudojimui apsivalyti, atgimti tyromis, žmogiškomis būtybėmis, pirmaisiais kūniškais Serafimais. Tamsos pasaulis bei Lilith pagieža surado idealų energetinį balansą ir taip gimė pirmoji demonė. Net ir šiai ilgainiui pasidarė kažkaip vieniša. Lilita uždraustos, juodosios magijos žinias perdavė žmonėms laukdama kol šios pasklis po pasaulį tarsi epidemija ir neišvengiamos mirties ištikti mirtingųjų kūnai paleidę juose esančias sielas papildys jomis jos vienišą Tamsos pasaulį, į kurį patekusios dūšelės niekados nebebus tokiomis, kokiomis buvo. Serafimai visai kaip ir priešingos jų energetikai būtybės - demonai, NEGALĖJO egzistuoti žmonių pasaulyje. Nebuvo tokio žmogiško pavidalo, į kurį galėtų įsikūnyti nepavertę jo išsprogusiu mėsgaliu, bet velionę demonę, užėmusią Alvar kūną tikrai būtų galima pagirti už apsukrumą. Ieškodama išeities ji rado rizikingą, bet pasiteisinusį būdą - kraujo magija leido jai išlikti. Gerdama Pierce kraują ji susiejo save su neeiline vampyrės savybe pilnavertiškai egzistuoti pasaulyje, kuris buvo jai visiškai svetimas. Iki šokiruojančio susitikimo su faraonais ji to nežinojo, to nežinojo ir Sebastianas. Ne, žinios akimoju nenutvieskė jų ribotos talpos smegenų, informacija tekėjo lėtai, skausmingai svilindama tokiai patirčiai nepasiruošusius vingius. Ir tai tik buvo pradžia. Sunkaus ilgo kelio pradžia akistatoje su galingiausia Tamsos pasaulio būtybe bei jos žabangomis.



Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Št. 11 11, 2017 7:06 am




Diamond heart (seraphims)




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Sia ft. Alan Walker  – Diamond Heart.




HELLO SWEET GRIEF. I KNOW YOU'LL BE THE DEATH OF ME. ft. Sebastian Redford, Mason Lockwood. (theme)
Tik iš tiesų STIPRUS asmuo gali atlaikyti bet kokius, jam “likimo” siunčiamus išbandymus, nepriklausomai nuo to, kiek daug žalos tai padaro tiek fiziniam pavidalui, tiek dvasiniai ramybei. Ir tik stipriausias asmuo gali visa tai atlaikyti nesikliaudamas paramos rankos iš aplinkinių. Tokie žmonės neretai iš šalies ima atrodyti užsidarę, pikti ir netgi per daug „liguistai gerai apie save galvojantys”. Ir visgi, ne vienas mūsų nesistengia „įsibrauti” į tokių žmonių mintis ir sielos skaudulius, kad bent pabandyti suprasti kas vyksta, ir kodėl tai vyksta. Katherine Pierce visada buvo beprotiškai stipria moterimi, ką čia, ji buvo stipria asmenybe. Savo gyvenime, kuris įkalino jos pavidalą laike, leisdamas tobulėti tik mintimis ir įgaunama patirtimi, ji mate, išgyveno, krito ir vėl krito, ir visada kilo, nepriklausimai nuo to, ant kiek sunku buvo, ir kaip norėjosi pagaliau pasiduoti, nes visko tapdavo per daug. Jos stiprybė, labai aštriai kampuotas charakteris, negebėjimas pasitikėti kuo nors kitu, tik savimi, ir kas svarbiausia: visiškai sadistiškas, žiaurus, teatrališkas žaidimas su kitų gyvenimais – tai nėra tai, kuo ji gimė, tai yra tai, kuo ji tapo. Su laiku, su kiekviena išgyventa patirtimi, ir dabar vargu ar galima tikėtis iš šios, paskutinės šiame pasaulyje esančios antrininkių prakeiksmo „aukos”, moters, kokios nors kardinalios permainos, kuri ją padarytu labiau tinkama visuomenės supratimui, priėmimui, ar kaip sakoma, netikėtai ji ims – „švelnumu gydyti kitų sužeidimus”. Visai netrūkus Sebastian‘o lūpomis nuskambanti frazė dar kartą pabrėš tai, ant kiek stiprūs žmonės iš tiesų yra nelaimingi ir vieniši savo vidumi (vidiniu pasauliu). Iš dalies tai neaptariamai, tyliai atskleis ir tą priežastį, kodėl Katherine taip niekina kiekvieną iš savo antrininkių. Matematika labai paprasta, mat garbanės akimis, kiekviena iš jos pavidalą turinčių moterų geba kad ir trumpai, tačiau išgyventi laimingą gyvenimą, kuriame rūpesčių ir negandų yra kur kas mažiau, nei tame, kuris priklauso Katherine. Žinoma, vargu ar galima pasakyti kad žymiosios antrininkės gyvenimas yra piešiamas tik juodos spalvos atspalviais. Bet meluoti irgi nereikia, mat negalima pasakyti kad ji iš tiesų yra laiminga. Taip paprasčiausiai nėra, ir tos kelios akimirkos, kurios buvo, tebuvo migla, trumpalaikiai atokvėpiai, kurie netrūkus buvo pasiglemžiami visapusiškai klampios tamsos. Bėda, o gal ne tokia ir bėda, tik tame, kad Pierce išmoko tai priimti kaip savaime suprantamą dalyką: nesiskūsti, nesikauti, nesipriešinti, tiesiog gyventi aplinkoje, kuri it sergant „stokholmo“ sindromu, su laiku netgi tapo visai patinkanti. Taip pasvarsčius, psichologijos šaknis kandantiems mokslininkams, nemirtinga garbanė lengvai taptu nesveikai įdomiu tyrimų objektu. Nes vargu ar kas nors ją supranta visapusiškai, bei kiekvienam jos veiksmui, kiekvienam sadistiškai ir visą griaunančiam  teatrui, rastu tinkamą paaiškinimą. „...ir abu visiškai vienodai nėra tavęs nusipelnę, tiesa?“, – jo lūpomis ištarti žodžiai be jokios abejonės turėjo savo tiesos, tik vargu ar jie buvo ištarti būtent ta prasme, kuri buvo teisinga. Vargu ar pati Katherine galėjo tinkamai atsakyti į tai, koks asmuo galėtu būti vertas jos, arba gal visą tai kas vyko jos gyvenime, visada ir buvo verta jos. Nes reikia pripažinti, kad miss Pierce taip pat nėra labai gera asmenybė, o „blogiukams“ nėra skirta gyventi tobulo gyvenimo, apsupus save tokiais pat tobulais asmenimis ir tikėtis kad nieko blogo ar, teisingiau būtu pasakyti, nieko ko ji nenorėtu, nenutiks. Nutinka, panašūs dalykai nutinka net labiausiai doriems.
3 kartus Katherine Pierce buvo atidavusi savo širdį, kūną ir sielą skirtingiems asmenims, ir kiekvienas jų paliko ją su didžiuliais sužeidimais, kurie, reikia pripažinti tai, padarė ją tik dar stipresne, dar labiau atsparia aplinkai. Ir reikia pasakyti labai „žiauriai skambantį pareiškimą“, iš vienos dalies, ji netgi dėkinga kiekvienam, už patirtus išgyvenimus, kurie tuo metu, kai tai vyko, žinoma atrodė kaip pasaulio pabaiga, kol tapo beveik nereikšmingais, viso labo paliekančiais nemalonų skonį burnoje, tai atsimenant, ir nieko daugiau. Pirmasis buvo Elijah Mikaelson, vyras kuris tiesiogine to žodžio prasme, privertė dar mirtingą antrininkę užsidėti kilpą ant kaklo, ir be menkiausios dvejonės, pastumti kėdę sau po kojomis, kad šis „pragaras“ pasibaigtu. Garbanės širdį jis pavergė kone iš karto: jo stotas, kalbėsena ir kerintis šarmas. Jei Mikaelson‘ų šeima ir turi ką nors verto dėmesio, tai vienareikšmiškai yra tik šis vyras. Jauna, prievartą ir kūdikio atėmimą išgyvenusi tamsiaplaukė buvo per daug naivi, kad pamatyti kad ir šis, iš pažiūros tobulas jai asmuo, gali turėti tamsių užmojų. Gal, jei Mikaelson‘as nebūtu taip aklai vykdęs savo jaunėlio brolio įnorius, tiek jo, tiek Katherine gyvenimas būtu susiklostęs visiškai kitaip. Tačiau ir čia jauna mergaičiukė bėgdama nuo vilko, pateko tiesiai į meškos nasrus. Negalima sakyti kad Elijah tik naudojosi Katherine, jis tikrai jautė jai šį bei tą daugiau, kas paaiškėjo prabėgus ne vienam šimtmečiui. Jis nepamiršo jos, kaip ir ji nepamiršo jo, tiesiog tos pačios mintys jau buvo kardinaliai pasikeitusios. Ji atleido šią išdavystę, kuri pasisuko netikėta linkme, nemirtinga linkme, tik pasakyti kad moteris pamiršo tai, negalima. Ir visgi, turėdama galimybę sunaikinti tiek Niklaus, tiek Elijah, pastarajam nepadarė visiškai nieko. Netgi suvokdama tai, kad kai ateis diena, kuomet kadaise mylėtas vyras atbus, jis bandys ją susirasti, įgyvendinti kerštą, lygiai tokį, kokio iš Pierce pusės buvo vertas Niklaus Mikaelson. Galima vadinti tai sutapimu, galima vadinti ir sentimentais, tačiau faktas yra akivaizdus, net užpildžius save iš vidaus panieka, ji nesugebėjo atimti gyvybės tam, kuris kadaise jai buvo svarbus, mylimas. Antrasis buvo Mason Lockwood. Šie santykiai buvo pradėti netinkamai, apraizgyti šlykščiais melavimais ir apgavystėmis (ir kalba tikrai kad eina ne apie nemonogamiškumą iš abiejų asmenų pusės). Tačiau nepaisant netinkamos pradžios, jie iš tiesų pamilo vienas kitą, pamilo beprotiškai ir tai tapo dar vienu varpeliu, esti tai netrūks amžinai. Šiuos santykius dar galima pavadinti labiausiai atitinkančiais įvardinimą „normalu“. Santuoka, mirtingumas, kūdikis, kurio niekas nemanė kad pavyks susilaukti, bei netgi keršto ir paniekos troškimo atmetimą į nebūtį, ir galiausiai skyrybos. Tuomet, kai viskas atrodė kad yra nuostabu, ir čia viskas stipriai susimovė. Po vienos klaidos sekė kita, paskui dar dešimtys tokių, kol galiausiai jie subyrėjo lygiai taip pat, kaip į šipulius subyra krištolo vaza, kuri yra išmetama pro langą ant asfalto, mažiausiai iš 20-to aukšto. Po mažu mažiausiai labai jausmingo atsisveikinimo, garbanė tikrai pasistengė įtikinti tiek save pačią, tiek visus aplinkinius tuo, esti ji visa savo siela nekenčia Mason‘o, ant kiek jai yra šlykštu atsiminti bent vieną kartu praleistą akimirką. Ji netgi ne vieną kartą pasistengė prisidėti prie to, kad jo ir taip ne lengvas gyvenimas, taptu dar sunkesniu. Darė tai su dideliu malonumu, veik liguistu pasimėgavimu. Kol galiausiai suvokė kad tai yra beprasmiška, net ne todėl kad jokios ateities jiems dviems būnant kartu nėra, veikiau, todėl kad jos širdy neliko nei pykčio, nei meilės, nei nuoskaudos – nieko. Per trumpą laiką, jie sugebėjo sugyventi su mintimi kad „shit happens“, ir dabar jie yra du atsiskyrę asmenys, kurie vis dar vienas kitam rūpi, tačiau kitaip, ir jie turi nuostabią dukterį, kuri tiek vienam, tiek kitam reiškia visą pasaulį. Ir susitikimo, kuris įvyko netrūkus po to, kai Katherine su Sebastian‘u, tai akimirkai pasidavė, liovėsi kovoti vienas dėl kito, reikėjo beprotiškai. Tam, kad atsiminti kad ne viskas buvo blogai, ir kad jiems reikės išmokti gyventi netoli vienas kito. Katherine buvo priversta pripažinti ir tai, kad buvęs vyras vis dar myli ją. Ir kad ir kaip tai skauda, ji myli kitą. Ir žinant kokia yra Katherine, tai tereiškė vieną – kad ir kas nutiko, dėl ko ji jautėsi sužeista, tai praeis, tačiau jos jausmai ne vien kad nepradings niekur, bet ir augs nežmogišku greičiu. Jis paleido ją, leisdamas suprasti kad visuomet bus šalia, vos tik jai to reikės. Ir ji, niekada nepaliks jo bėdoje, kad ir kas nutiktu. Ir galima sakyti ką tik norima, tačiau tai buvo geriausia išeitis po to, kai jie padarė vienas kitą be galo nelaimingais, nors ir ketinimai nuo pradžios buvo priešingi. Ir galiausiai, trečiuoju tapo ne kas kitas, kaip Sebastian‘as Redford. Be skausmo ir padarytų klaidų nebuvo apsieita ir čia. Tačiau niekas negalėtu nuginčyti tai, kad šis vyras, TIK šis vyras vertė Katherine Pierce jaustis tokiai YPATINGAI. Šis jausmas buvo epiškas, elektriškas ir atimantis visus sveiko proto likučius, jei tik tokie buvo likę. Jis vienintelis jautė, lietė ją taip giliai, kad imdavo atrodyti kad žmogiškas pavidalas galu gale nereiškia visiškai nieko. Tai nebuvo paprastas jausmas, tai buvo kažkas daugiau, kažkas, ko suprasti matomai negalėtu ne vienas (ne)gyvas asmuo. Jis niekada nevertė jos būti kitokia, labiau suprantama ir priimtina. Ji vedė jį iš proto, nesibaimino jį skaudinti, kaip ir jis skaudino ją. Ir lemtinga akimirka, kai jie paskęsdavo vienas kito akyse, visas pasaulis kažkur pradingdavo. Jis neklausė, kodėl ji kartais, dažnai elgiasi beprotiškai, jis buvo šalia ir jai netgi nežinant stengėsi prisidėti prie to, kad kiekvienas Pierce skriaudikas galiausiai imtu svilti pragare. Jis buvo tuo asmeniu, kuris priėmė ją su visais pliusais ir minusais. Ir nepriklausomai nuo to, kad „prarado ją“, atrodytu visiems laikams, neatsitraukė. Nepasidavė, net tuomet, kai kitos išeities atrodė kad nebėra. Tik jis, tik Sebastian‘as buvo tuo asmeniu, kuris turėjo ją visą, net tuomet kai jos neturėjo. Ir galima sakyti kad tokie dalykai neegzistuoja, kad tai yra per daug romantiškos sapalionės. Galima sakyti daug ką. Tačiau tiesa nuo to, visiškai nepasikeičia, net jei ji taip ir lieka beveik nepaaiškinama. Kitą vertus, juk tik čia, tik šiuose santykiuose, niekada iš tiesų nebuvo padėtas taškas. Trys bandymai mylėti per 500 metų, yra nieko nereiškiantis, juokingas, skaičius. Gal jei bandymų būtu daugiau, gal ir šios patirtys neatrodytu tragiškos, ar reikšmingos... Galima bandyti kaltinti ir pačios Katherine dukterį, žinoma žinant tiesą apie šviesą ir tamsą, kad garbanės gyvenimas klostėsi taip, tarytum mėgtu atsikartoti dar ir dar kartą. Tačiau reikia nepamiršti to, kad kiekvieną pasirinkimą priėmė pati Amaros antrininkė, ir vargu ar Nadia (Lilith) buvo šalia ir šnabždėjo jai į ausį ką daryti ir kur eiti. Vadinasi, kad ir kaip daug kas mėgsta sakyti „kaltas yra likimas“, arba „dėl mūsų likimo yra kaltos žvaigždės“, kiekvienas mūsų pasirenka ką mylėti, kiek ilgai ir dėl kokių priežasčių. Mes taip pat esame tie asmenys, kurie nusprendžia ar atleisti, ar pamiršti, ar pagaliau imti ir liautis ieškoti priežasčių kodėl „ne“, ir galiausiai imti judėti toliau. Ne, ne po vieną, kartu, kaip stiprus, nieko neišskiriamas „power couple“ kumštis.  Yra ir kita šio žvilgančio medalio pusė: kiekvienas bandymas būti laimingai, Katherine atnešė daugiau skausmo ir rūpesčių, nei kad laimės, kas gali reikšti it tai yra savotiškas paties pono likimo perspėjimas. Neva, jei bandysi atrasti savo laimę, galiausiai atrasi agoniją, kuri tave ir pražudys. Visa laimė, kad Katherine ne vien kad to nesibaimino, ji drąsiai žvelgė mirčiai į akis ir kikeno. Taip, tarytum tai būtu nuoširdžiausias jo kūno atgarsis, koks tik gali egzistuoti pasaulyje, kur ji reikalinga.


I WOULD GIVE YOU ALL MY LOVE IF THAT WAS UNBREAKABLE. ft. Sebastian Redford. (theme)
Dviprasmybių žaidimas baigėsi dar ankščiau, nei abu įvykių epicentre esantys asmenys tai suvokė. Katherine įsitikino savo jausmais Sebastian‘ui dar tuomet, kai pralaimėjo kovą su mirtimi, kuri galiausiai negailestingai atėmė jį iš šio gyvenimo. Kuomet desperatiškai dar stengėsi prabudinti jo bedvasį kūną, kiekviena savo kūno ląstele, bei ląstelės sudedamosiomis dalimis, jautė tą didžiulę tuštumą, kurią jis paliko, atrodytu amžiams sumerkdamas akis. Ir tiesa, Pierce visuomet sugebėdavo įvertinti tai kas jai yra svarbiausia, tik tuomet, kai jo netekdavo. Ir jei pirmasis kartas, kuomet šis vyras dingo iš jos gyvenimo, ji žinojo kad jis yra gyvas, šis kartas buvo kitoks. Sebastian‘as savo ruožtu suprato viską tuomet, kai „šilta šalta“ žaidimas liovėsi būti svarbus, ir kad ir kokia didžiulę kainą jiems teko sumokėti, kad tiesa pagaliau būtu paskleista į aplinką, būtina pripažinti – buvo verta. Jie išmoko pažinti vienas kitą, atsistoti vienas prieš kitą „nuogai“. Įsileisti į savo vidų (perkeltina, na ir tiesiogine prasme. xDD), bei supažindinti su tuo, kas jie vienas kitam yra, bei kokia to kaina.
– Pažadėjom... – Kimus, atrodytu tabako ar lengvo peršalimo paveiktas moteriškas balsas, pritariamai užpildė aplinką dar tuomet, kai savo nuomonę ėmė dėstyti Redford‘as. Jos tamsių akių žvilgsnis nusileido į apačią, tarytum bandydamas pasislėpti nuo to, kad pažadai kartais nėra įgyvendinami, o kartais jie yra skirtingai suprantami. Ji ištarė šiuos žodžius, puikiai suprasdama tai kad neatsitraukimo kaina galiausiai reikš jos galutinai išpildytą mirtį. Neparodė kad tai kaip nors ją paveikė, dievaži, ji netgi aršiai paprieštaravo tam, esti „fėjos“ ir paties Sebastian‘o matytos vizijos, gali turėti bent ką nors bendro su tiesa. Tačiau galiausiai pasitraukti privertė ne tai, kad įsikišo fėja, ar tai kad Sebastian‘as nuleido „garą“ su ja, dar būdamas mirtingas. Priežasčių tam buvo labai daug, ir didžioji šių dalis sukosi apie vaikus, kurie tai akimirkai tapo prioritetu. Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, moteris vėl pakėlė akis į pašnekovą, pasistengdama paaiškinti.
– Negi taip ir nesupratai kad praleimėjom ne mes, o aš? – Katherine veide pasirodė pakankamai blankus šypsnis, kuris tam tikra prasme išdavė liūdėsio kartėlį, su kuriuo ji beveik buvo susitaikiusi. Vargu ar galima traktuoti šį pasisakymą, kaip „moterišką“ pralaimėjimą. Galu gale, Pierce per daug pasitikėjo savimi, kad bent jau prisileisti prie savęs mintį esti kuri nors kita moteris galėtu būti bent kažkiek pranašesnė prieš ją. O ir tas faktas, kad Sebastian‘as dabar buvo ne namuose, apkabinęs savo fėją – seserį apie jos burulą žemiau krūtinės, o čia, priešais Katherine, nepaisant to kad ji gana skaudžiai „pastūmė“ jį nuo savęs ir emocine ir tiesiogine prasme. Tai nebuvo tas pralaimėjimas, kurį būtu galima apibrėžti dėl vienos nakties nuotykio. Ji pralaimėjo Elissai, ir galima sakyti kad būtent dėl to taip siautulingai niršo, nekentė tos moters. Galu gale, imant nagrinėti visą situaciją, susikeičiant vietomis, nenorėdama vaikų, Katherine vargu ar savo partneriui ateitu ir pasakytu tai, paprasčiausiai rastu būdą kaip nepageidaujamomis pasekmėmis atsikratyti, nevaidinant „aukos“ ar nestatant „šuniuko akyčių“ esti nežino ką daryti toliau. Elissa nuo pat pradžių puikiai suvokė ką daranti, ir vargu ar galima pakeisti šią garbanės nuomonę. Pralaimėjimu tapo kur kas svarbesnis dalykas, nei jie du tai ištarė balsu. Ji laukėsi jo vaikų, tai reiškė kad ji turėjo vieną didžiulį pranašumą, mat Katherine niekada to negalės padaryti. Būdama nemirtinga, ji niekada nepastos, ji niekada neišnešios ir niekada nepagimdys vaiko savo mylimam vyrui. Banalu, ji niekada negalvojo apie tai kaip apie „problemą“, nevargino savęs mintimis apie tai, kas niekada nepasikeis. Ir ji buvo beveik tikra tuo, kad Redford‘o laukia tokia pat, „sterili“ dalia. Ir galbūt dėl to, ir nebuvo sunku iš pradžių. Tačiau iš galvos nesugebant išmesti Nadios parodytą „alternatyvaus gyvenimo“ versiją, bei Elissos nėštumą, triuškinančią jos pergalę teko pripažinti. Žinodama kiek gi daug reiškia motinystės ir tėvystės reiškinys, ypatingai nemirtingoms būtybėms, kurioms tai tapo visišku tabu, suprato kiek daug tai reiškia Sebastian‘ui. Negalėjo jo kaltinti dėl noro pasilikti vaikus, matyti kaip jie gimsta, apsikrauti maloniais rūpėsčiais ir viskuo, kas prie to prisideda. Kartėlis tesi-kaupė dėl to, kad jei šis gyvenimas būtu teisingas, tų vaikų motina turėjo būti ji, o ne kažkokia švelniai kvaištelėjusi sparnuota ragana. – Žinau kad esi pakankamai protingas, kad suprastum kad šis pasaulis nėra vienintelis, ir gali būti kad jis net nėra pagrindinis. Neklausk iš kur tai žinau, ir kaip. Tačiau aš žinau ką tau reiškia būti tėvu, ir turiu omeny kai tai prasideda nuo laukimo ir lydi per visas tas magiškas akimirkas, kurių mes ankščiau iš tiesų neturėjom su jau esamais savo vaikais. Žinau kiek daug tau tai reiškia, ir tam tikra prasme, išgyvenau tai su tavimi.
Suprasdama kiek tai absurdiškai skamba, vos pastebimai supurto galvą, tarytum norėdama atmesti atsiminimus, kurie tik iš mažytės dalies, kurią jai atskleidė Nadia, priklausė jai, bei tuo pačiu metu buvo visiškai svetimi. Vaizdas prie jūros, matymas kaip tavo mylimas asmuo laksto palei krantą su jūsų sūnumi, jautimas kaip viduje nuo šilumos jutimo apsisuka dar negimęs mažylis. Ji jautė visiškai viską, Sebastian‘o sušalusias lūpas nuo vandenyno vandens, saulės spindulių, dengiančių jos odą, šilumą. Viską. – Mačiau. Išgyvenau akimirką to gyvenimo, kuris būtu, jei nuo pat pradžių būtume darę viską teisingai. Ten mes turėjome sūnų. Nuostabų: vizualiai be galo panašų į tave, tik tiek kad be proto užsispyrusi, ką gavo iš manęs. Seba‘ai, aš atsitraukiau ne todėl kad pabūgau ar mane paveikė jos įsikišimas. Kad ir kaip nemalonu tai pripažinti, šiuo klausimu aš pralaimėjau, ir žinojau kad tik pasitraukus suteiksiu tau progą išgyventi visą tai ką mačiau iš paralelinio pasaulio atskleistos man akimirkos, visu šimtu procentų. Net jei iš pradžių priėmiau tai kaip pašaipą parodymą ką galiu ir ko ne, galiausiai supratau kad tai te buvo ženklas, kad turėčiau pasielgti teisingai. Bent vieną kartą.
Vos pastebimai kilstelėjusi antakius, Katherine tikrai pasistengė kad per pasakojimą liūdnokai atrodžiusi išraišką, vėl įgautu kitokius, priešingus neigiamiems atspalvius. – Galu gale, kartais geriau pralaimėti vieną kovą, nei vėliau visą karą. – Žinoma, panašių žodžių buvo galima laukti, mat po kiekvieno bandymo parodyti savo švelnesnę, žmogiškesnę pusę, moteris apsukdavo nesamą „stalą“, parodydama kad tai tėra laikinas nuopuolis, po kurio turėtu laukti didelis sprogimas, kurį atlaikyti sugebėtu ne kiekvienas. Tikrai ateis diena, kuomet Pierce suves visas sąskaitas su Elissa, ir beliks tik vienas klausimas: kuri po šios akistatos, išliks gyva. Mat nebus to pasaulio, kuriame jos sugebės dalintis tuo pačiu oru, ar ta pačia žeme po kojomis. Na, niekas niekada ir nesakė to, kad garbanė ims ir pasidarys „soft“ šiuo klausimu. To tikrai nėra.
Blogiausia tikriausiai yra tai, kad  ne vienas iš čia esančių, net nenutuokė to, kad „nugalėjus“ korporaciją, prieš juos nėra rezgamas visapusiškai žeminantis, sudėtingas kerštas, kurį, ateis ta diena, bus per daug sunku atlaikyti. O šiai akimirkai, niekam net nešautu į galvą, kad gali būti tokių, nesveikai siaubingų žmonių. Tiesa, jei tas pats Desmond‘as žinotu kame „replės“, bei vargu ar tai pasakytu „draugapriešiui“, šokiruotas netgi imtu ploti savo eks bosei. O tai jau „kažką“ reiškia.
Žaismingas bakstelėjimas per nosies galiuką, bei netrūkus ryškus priminimas apie tai, kad „dirbant“ kartu, jie sugebėjo padaryti ne vieną didelį, gana sudėtingos situacijos, pakeitimą, privertė originalios vampyrės lūpoms subanguoti. Atsiminimai, kurie užpildė antrininkės mintis, iššaukė akių nusukimą, bei plačią šypseną. Iš slogios kalbos, kuria moteris apdovanojo beprotiškai trokštamą, bei mylimą vyrą, neliko ne pėdsako. Jis buvo teisus, dėl šito ir dėl daugelio kitų dalykų.
Netrūkus Sebastian‘as priminė tai, kiek kartų ir kaip stipriai tamsiaplaukė bulgarė buvo nudegusi, pripažindamas tai, ko ilgai pripažinti ji negebėjo net sau pačiai. Dievai mato, ji tikrai norėjo paniekinti Sebastian‘ą, nekęsti jį taip stipriai, kad to paties pragaro neužgesinama liepsna, būtu kaip malonus pakutenimas, lyginant su jos požiūriu į vyrą, kuris padarydamas veik tą patį, ką ir kiti jos partneriai, šią įskaudino kone labiausiai. Ir tai nebuvo jo kaltė, greičiau kaltė nugulė ant to, kokius pasirinkimus ir kiek stipriai atsiverti jam buvo pasiruošusi pati nemirėlė. Jo ramus balsas ir tu tuo nesutinkantis žvilgsnis kone sukaustė Pierce, iki pat tos akimirkos, kuomet buvo ištarti žodžiai apie „paskutinį pasirinkimą“. Nereikėjo daugiau papildomų žodžių, bandymų kažką įrodyti vienas kitam, ar pabandyti sukelti nemalonius pojūčius. Jie abu, puikiai suvokė tai, kad toks pasirinkimas jau buvo įgyvendintas, ir beliko tik nustoti tam priešintis. Tas jausmas, kuris kaustė abu nemirtinguosius vampyrus, vienas kito atžvilgiu buvo gilus, magiškas ir nepakartotinas. Toks, kokio aprašyti nesugebėtu net geriausi viso pasaulio novelistai. Toks, kokio pajausti nesugebėtu daugiau nei viena (ne)gyva visų pasaulių būtybė. – Tave...
Audringas pokalbis liko nugesintas, nepriklausomai nuo to, kad iš kantrybės einanti garbanė, iš pažiūros buvo pasiruošusi bet kokiems, net labiausiai nesuvokiamiems žingsniams vardan to, kad pagaliau pasipriešinti visoms toms aplinkybėms, kurios pastoviai užkirtinėjo jiems kelią, neleisdami nei pasakyti, nei padaryti tai, ko norėjosi, jau pakankamai ilgą laiko tarpą. Vieną akimirką norėjo supykdyti Sebastian‘ą, kitą pyko pati. Ir palaipsniui tapo aišku, kad kažkuriuo metu „sprogimas“ visgi taps neišvengiamu. Redford‘o reakciją siutino, tas perdėtas ramumas, lėti judesiai ir vau. Negi jis rimtai nusprendė parodyti savo nuogą kūną, dabar? Be jokios abejonės, negalima pasakyti kad garbanė niekada prieš tai nebuvo mačiusi Sebastian‘o vilkinčio mažiau aprangos detalių, nei tai yra įprastai. Tačiau, dėl tam tikros, savaime suprantamos priežasties, kiekvieną kartą tai vertė jausti malonią įtampą, palengva atplūstančią geidulio bangą, bei didžiulį, protu nesuvokiamą kūno apetitą. Palengva atrišta „varlytė“, prikaustė giliai rudas Katherine akis prie Redford‘o kaklo. Ji net pati nepajuto, kaip išdavikiškai prieš ją pačią nusiteikęs josios kūnas, privertė liežuvį nuslysti per švelnią, raudonos spalvos pigmenu nudažytas lūpas. Jis atsegė pirmąją marškinių sagą, kas iššaukė jos kūną, kiekvieną jo lopinėlį pajausti „pasišiaušimą“, perbėganti nuo pat galvos iki pirštų galiukų. Ir nepriklausomai nuo to, kad Redford‘as nedavė užuominų į tai, kas turėtu vykti toliau, Katherine pasinaudojo proga, pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kokia raumeninga ir plaukuota yra jo krūtinės ląsta. Sukando savo apatiniosios lūpos odelę, iš paskutinių bandydama sulaikyti save nuo to, kad nutraukti tą atstumą, ir galiausiai pulti į šio glėbį. Tuo pačiu metu, kuomet pirmasis vampyras stengėsi parodyti dar vieną problemą, su kuria jiems teks susidurti, bei kalbėjo apie dalykus, kurie bet kurią iki ausų įsimylėjusią moterį (o galima sakyti kad taip ir buvo, tačiau vargu ar žmogiška prasme, mat vampyrai kiekvieną suprantamą jausmą jaučia „šiek tiek“ kitaip), priverstu pasijausti laimingiausią ir tikriausiai tuo pačiu metu labiausiai nusigandusią. Garbanės akių vokai suapvalėjo, o dailiai atrodančios lūpos prasiskleidė, tik sunku pasakyti kas būtent iššaukė būtent tokią tamsiaplaukės reakciją. Pirmiausia, taip, tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet Redford‘as stovėjo prieš savo išrinktąją sužeistas ar sergantis, ir net jei ji buvo tikra kad pavyks tai išspręsti, vien mintis apie tai, kad galėtu jį prarasti mirčiai, kaustė visą kūną. Kartą ji jau išgyveno jo mirtį, ir vargu ar tai sugebėtu padaryti dar kartą. Vien iš antrininkės minos matėsi tai, kad ji išsigando. Nesupanikavo, tačiau akys išdavė kur kas daugiau, nei pats kūnas, kuris palyginus laikėsi kiek kitokios elgsenos taktikos. Antras dalykas, buvo tiesiogiai netiesioginis užsiminimas apie piršlybas. Iki pat šios akimirkos bulgariško kraujo turinti persona net nebuvo susimasčiusi apie tai, kad legaliai yra skaitoma jo žmona, mat jei nebuvo jos asmeniško „taip“, tai paprasčiausiai nebuvo aktualu. Ir velniai nematė, ji būtu pasakiusi „taip“, nes tai reiškė ne pavardės pakeitimą, tai reiškė kad jis pagaliau būtu jos, kaip ir ji, bei visą kitą paprasčiausiai netektu bet kokios, net menkiausios prasmės. Pierce žvilgsnis pirmiausia užsikabino už pakitusios jo odos, vėliau susirado akis, ir vėl nukeliavo prie sužeidimų. – Turėčiau jau priprasti prie minties, kad tai yra įprasta mums. – Omeny turėdama Redford‘o sužeidimą, moteris specialiai išvengė kalbos apie tai, kad jis aiškiai išsakė savo ketinimus, daugiau šios nebe paleisti, nepriklausomai nuo to, ar tam bus pareikštas pritarimas ar pasipriešinimas. Toks dominavimas, toks Sebastian‘o savęs pateikimas, jaudino. Jis, jo energetika, jo stotas ir begalinis pasitikėjimas savimi, tiesiogine to žodžio prasme pavergė gražuolę. Jautė kaip virpa iš vidaus, nors veide ir pasirodė kiek klastinga, kampinio pobūdžio šypsena. – Aš nesuprantu tik vieno, kiek ilgai tu dar ketini kalbėti, kai savo liežuvio sugebėjimus galėtum panaudoti kur kas malonesniam užsiėmimui? Ateik čia, nes aš daugiau nebe galiu savęs stabdyti... Kai tu esi čia pat.


SAY GOODBYE, AS WE DANCE WITH THE DEVIL TONIGHT. ft. Sebastian Redford. (theme)
Jie nespėjo pakankamai prisiartinti vienas prie kito, nors būtu galima prisiekti kad trūko visai ne daug, kad panertu į vienas kito glėbį, pagaliau pasiduodami tam neapsakomam beprotybės jausmui. Aplinka stipriai sumirguliavo, ir akimirkai sumerkus akis, įvyko šis tas visiškai nepaaiškinamo. Tokio panašaus į kelionę, kurią Katerinai „parūpino“ josios pirmagimė, tačiau tuo pačiu metu ir visiškai kitokio. Tas pats oras pasirodė kitoks, apsunkintas, nepažįstamas. Pasikeitė erdvė, ir atrodytu netgi pats pasaulis, arba laikotarpis, kuriame jie atsidūrė. Pierce veidas veik lietėsi su Sebastian‘o, kuomet ji žengė žingsnį atgal. Bandydama nužvelgti aplinką, kuri buvo ir svetima ir pažįstama tuo pačiu metu, vampyrė atrodė sutrikusi, šiek tiek pasimetusi. Nesuprato nei kaip tai įvyko, nei kas svarbiausia: kodėl tai įvyko. Įsitikindama kad tai nėra kieno nors „manipuliacijos“ susikaupusi dar kartą stipriai sumerkė akis, ir atmerkusi jas, pagaliau nukreipė žvilgsnį į priešais esančias būtybes. Tai buvo dar vienas, prieš tai niekada neregėtas dalykas. Vien žmogiško pavidalo būtybės spinduliavo tokia stipria energetika, kad prie jų, vampyrai ėmė atrodyti kaip gana silpnos žmogystos. Tai baugino, šiek tiek kaustė. Ir visgi, prieš tai kai viena iš būtybių pakilo, Pierce akimoju užėmė puolimo poziciją: jos akys nusidažė kraujo raudonumo spalva, kuomet paakiai masyviai apraizgė juodais, kūne sustingusio kraujo, „voratinkliais“. Nuleido rankas, iš kurių pirštų ėmė sklisti kibirkštys. Šaltis, toks, kuris sugebėtu sunaikinti bet kurį, gyvą ar mendelejevo lentelėje esantį objektą. Pierce nesitikėjo tik vieno, esti šios būtybės bus tūkstančius kartų galingesnės nei ji pati. Tamsus šešėlis, be jokio perspėjimo bloškėsi į garbanę, iš karto nugriaudamas ją ant grindinio. Skausmas, kuris užpildė tamsiaplaukės kūną buvo neapsakomas. Gali būti, kad tai nutiko dėl to, kad priešingai nei Sebastian‘as, bulgarė akivaizdžiai rodė tiek fizinį, tiek emocinį pasipriešinimą, energetikos atmetimą. Garbanė piktai ir tuo pačiu metu skausmingai suaimanavo, kuomet būtybė su nežmogiška jėga susijungė su vampyrės kūnų, iš savęs palikdama tik tamsių pelenų sluoksnį. Per nano akimirką žymiosios antrininkės protinės galimybės buvo perpildytos didžiuliu informaciniu strautu, ir nors ji iš paskutinių pasistengė pasukti savo žvilgsnį į taip pat puolamą Redford‘ą, tai ką matė jos akys, nebuvo realaus laiko atvaizdas regos tinklainėję. Pirmasis vaizdinys, kuris užpildė atmintį iki menkiausios detalės, buvo vyriškasis pavidalas, ant kurio veido ji pati laikė sudėjusi delnus, iš po kurių sklido tokia pat ryški šviesa, kokios ir buvo būtybių akys. Po delnais, jautėsi elektrizuota šiluma, kuri dilgčiodama stengėsi sužadinti kiekvieną kūno neuroną, tarytum piešdama žmogišką, be galo patrauklų veidą, kuris galiausiai atvirto tokiu, kokį visą savo gyvenimą nešiojo Sebastian‘as. Ji atitraukė rankas, matydama tas neapsakomo gilumo mėlynas akis. Dar vienas prisilietimas, ir vienos rainelė sumirguliavo, palikdama unikalų piešinį, tokį, kokio gamta nesugebėtu pakartoti identiškai. Tokį, koks leistu pažintį ji iš minios. Ir juk ne veltui yra sakoma, esti – „mūsų akys yra mūsų sielos veidrodis, ir kiekviena siela yra tokia vienintelė“. Tarp viso šito, fatališkoji garbanė matė galybę nesuskaičiuojamų, vizualių nuotrupų, kurios susipynusios tarpusavi atsakė į tuos klausimus, kuriuos ji pati nebuvo pasiruošusi įgarsinti balsu. Paskutinis vaizdinys, kurį matė atrodė klaikus. Baltas, visiškai sausas sniegas, į kurį yra įsmeigtos kruvinos moteriškos rankos. Jautė kaip šaltis stingdo, svilina odą, kuri tartumei priklausė jai. Ant šio balto gamtos „pakloto“ kapsėjo stambūs tamsiai raudonos spalvos kraujo lašai. Šios energetikos, šios informacijos, bei skausmo buvo per daug, kad Katherine gebėtu išlikti sąmoninga. Jos galva palinko į šoną, paslėpdama, prieš tai skaisčiai mėlyna spalva ėmusias žibėti akis. Prarasto sąmoningumo būsena atrodytu užtrūko ne tiek ir ilgai, tačiau Katherine net nesuvokė kaip tai pasibaigė, ir kaip ji atsidūrė salėje, kur iš žmonių, beliko tik masinių skerdinių scena.
Vampyriškai natūraliai aštri klausa žaibišku greičiu ėmė filtruoti kiekvieną aplinkoje esantį garsą: atrodytu kad būtu galėjusi girdėti ne vien vietomis kapsintį kraują, tačiau ir menkus skutelius, bei dulkes krintančias ant lipšnaus, krauju ir kitų kūno skysčių, grindinio. Uoslė taip pat stengėsi „sugerti“ į save kiekvieną detalę, ką visai netrūkus išdavė nenatūraliai virpėti ėmęs kūnas, bei aiškiai patamsėję paakiai. Pramerkusi akis, Katherine kone iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad link jos artinosi Sebastian‘as. Kad ir kas nutiko per paskutiniais keliolika minučių, jiems PAVYKO iš to išbristi gyviems. Matyti šio vyro veidą, jo užsispyrimą ir drąsą, kas liečia norimo siekio gavimą, vertė jos kūną tuo pačiu metu patirti didžiulę jausmų sumaištį. Ir tik pajutusi pirmiausia jo lūpas, prigludusias prie josios, bei veliau nuo kraujo temperatūros sušilusį jo delną ant savojo veido, prarado bet kokį susidomėjimą būtent šią akimirką bandyti suprasti kas nutiko ir kaip tai nutiko. Godžiai, tarytum būtu išbadėjusi tiek jo skonio, tiek kvapo, tiek jausmo kurį jis sukelia jai, ne tokia jau ir „paprasta antrininkė“, atsakomai sukibo į mylimojo lūpas. Kandžiodama žiedinio burnos raumens odą, tamsiaplaukė labai greitai liežuviu prasiskynė kelią į jo burną. Dar vienas susilietimas liežuviais, seilių apsikeitimas, stipriai pašiurpino jos kūno odą, tarytum panašus sąlytis keltu joje tūkstančius malonumą ir skausmą keliančias elektros sroves. Puškavo, bandydama gaudyti kvapą, nors ir akivaizdu kad paprasčiausiai negalėjo, o ir visapusiškai nenorėjo nuo jo atsitraukti. Aršiai, tarytum pavargusi tampyti laiką už ūsų, ledinio, kaip stingdanti žiemos naktis, vyro ranka labai greitai susirado silpniausias Katherine vilkėtos suknelės vietas, grubiai ir staigiai nutraukdama medžiagą nuo jos kūno. Išlaisvinta iš kūną varžiusio apdaro, Pierce tik trumpam nutraukė bučinį, nuo Redford‘o veido atsitraukdama daugiausia per porą centimetrų. Turėjo įsistebėti į jo akis, išskirtinį jų „piešinį“, vien tam, kad dar kartą įsitikinti kad tai tikrai yra jis. Ir Jis toks vienintelis. Garbanės veide šiek tiek subolavusios lūpos, kone akimirksniu iššaukė pasitikėjimu savimi dvelkiančią, dviprasmybės turinčią, į šoną pasvirusią šypseną. Tai trūko labai trumpai, mat visai netrūkus paskatino vyrą panerti į jos nuo sunkios suknelės medžiagos išlaisvintą krūtinę tam, kad pati ranka galėtu nukeliauti per jo krūtinę iki pat erogeninės zonos. Pro akivaizdžiai sumišusį ir ritmą praradusį, apsunkintą kvėpavimą, visiškai netikėtai išsiveržė garsi dejonė. Dejonė, kuri išdavė tiek begalinį seksualinį susijaudinimą, skausmą nuo kiekvieno svilinančio prisilietimo, kuris palyginus su tuo, kiek tai ilgai laukta ir norėta buvo, buvo viso labo niekinė kainą už gilesnį, nei žmogiškas ar vampyriškas lygmuo. Garbanės nugara stipriai išlinko, o ir kūnas atrodytu kad kažkuriai akimirkai liovėsi būti pavaldžiu jai. Ji nespėjo deramai prisiliesti prie jo net labai aiškiai meilės reikalaujančio falo, kuomet viena ranka stipriai įsikabino į Redford‘o galvos plaukus, kita taip pat stipriai įsirėmė į krauju nuklotą grindinį. Vos tik moters ranka susilietė su raudonu, klampiu skysčiu, maži jo pursleliai pabiro į visas įmanomas puses, tuo pačiu metu nepermatomu raudonu sluoksniu sukibdami su vampyrės oda. Viskas, ką šiuo metu galėjo norėti ir galvoti, tai buvo fiziškas, kūniškas, emocinis ir visų kitų pakopų susiliejimas su juo. Keista, tačiau didesnį skausmą kėlė net ne Elissos prakeisksmo slopinimas, bet būtent tas laukimas, kuomet visas kūnas, it būdamas perkrautas galybe nesuvokiamos energijos, reikalavo pagaliau pajausti jį iš vidaus, užsipildyti juo, susiliečiant su kiekviena odos kertele, su kiekvienu iškilumu, kiekvienu vingiu ir įdubimu, kad galiausiai būti išlaisvintai. Taip, būtent išlaisvintai, nuo visų savęs kankinimų, „ne“ ieškojimų ir pastovaus vienas kito seksualinio koneveikimo. Serafimės krauju sutepta ranka pakilo prie mylimojo veido, sutepdama jo smakrą, lūpas. Gana greitai nusileido prie jo kaklo, stipriai šį suimdama ir pastumdama visą jo kūną atgalios, kartu su savimi. Dar akimirką, ir ji jau privertė Redford‘ą atgulti ant nugaros, pati paskubomis apžergdama jo klubus. Neskubriai atitraukė pirštus nuo vyro kaklo, perkeldama juos ant apnuogintos krūtinės, tokiu būdu pastumdama prasegtus marškinius šalin. Palinko. Liežuviu „nuvalydama“ nuo jo veido kraujo žymes, kurias pati ir paliko. Nesiskubino, tarytum norėdama jį šiek tiek „maloniai pakankinti“. Užmojis buvo akivaizdus, ir tiesą pasakius šiuo metu net labai norimas. Šlapiais liežuvio ir seilėmis bei krauju sudrėkintomis lūpomis, garbanė lietė jo lūpas, smakrą, ryškų žandikaulį, kaklą, krūtinę. Žinojo savo kūną, naudojosi kiekvienu vizualiai gundančiu linkiu, pozicija, kuomet keliaudama per jo vyrišką krūtinę, galiausiai stabtelėjo prie mūvėtų kelnių, kurias prieš tai te spėjo vos vos paliesti. Drąsiai ir netgi šiek tiek įžūliai, ji tiesiogine to žodžio prasme, suplėšė geros kokybės medžiagą, kuri dengė jo pasididžiavimą. Krauju sutepta ranka, užtikrintai suspaudė varpą, sutepdama ją keleto žmonių pagrindiniu vidaus skysčiu. Nesuskubo apžioti stipriai išpampusį lyties organą, imdama erzinančiai liežuviu slysti per stambiausias ant jo iššokusias venas. Bučiavo, žaidė, specialiai keldama nepakantumo jausmą. Ir nepaisant to, kad pati jautė didžiulį spaudimą pilvo apačioje, bei gleivės kurios sutepė net viršutinę vidinę šlaunų pusę, pirmiausia norėjo suteikti malonumą jam. Jos veidas, iš apgaulingai „angeliško“ labai greitai įgavo tamsos atspalvį, paakiai apsitraukė juodais kraujagyslių voratinkliais, o burna prisipildė aštriais, grobuoniškais dantukais. Tik tuomet kai suprato, esti daugiau negali kankinti nei jo, nei savęs, liežuviu ėmė braukyti apie jo padargo galvutę. Apsukdama kelis ratus, moteris pagaliau įsileido jį į savo burnos ertmę, stipriai apspausdama organo sieneles savosiomis lūpomis. Leido įsiskverbti jam maksimaliai giliai, pajausti kiekvieną jos burnos vidaus detalę. Užtikrintai, tvirtai, intensyviai ir šiek tiek žaismingai, ji slydo jo falu. Jausmas buvo neapsakomai geras, burna ne vien prisipildė dar pakankamai šviežiu krauju, tačiau ir pasakišku jo paties skoniu. Laisva ranka ji permetė savo vešlias garbanas ant vieno šono, kuomet kita ranka ėmė atitinkamai spausti ir trinti jo „draugužį“, periodiškai tiek burna, tiek lūpomis, tiek pirštais, susiliesdama su sėklidėmis. Elgėsi taip, tarytum žinotu kiekvieną jo jautriausią taškelį, ir tiek mintys, tiek pats procesas, nepriminė jokios kitos, net su juo pačiu jau apturėtos patirties. Dėl tam tikros priežasties dabar jausmas buvo kitoks, pažįstamas, bet naujas, neapsakomas, bet magiškas.



Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Pen. 12 08, 2017 1:07 pm





The One.




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.




Sebastianas tikrai nekaltino Katerinos už tai, kad ji pasitraukė. Tiesą pasakius, jos vietoje būtų pasielgęs lygiai taip pat ir iš viso turėtų jaustis velniškai dėkingas, kad ši nepaprasta moteris iš viso leidosi į šnekas su ją ne vieną kartą apvylusiu vyru. Graikas turėjo ne kartą savęs paklausti ar nusprendęs kovoti dėl Pierce elgsis teisingai būtent jos atžvilgiu. Nenorėjo skaudinti visai kaip ir nenorėjo garbanės įvelti į nedėkingų aplinkybių sūkurį, kuris tiesiog neturės valdomumo. Ir vis dėl to. Gyvenimas nuolatos mums bando priminti kodėl turėtume elgtis vienaip ar kitaip, galbūt net nesielgiant iš viso. Redford'as nenorėjo, kad vidinės baimės, prieštaravimai stabdytų pasiekti vienintelio jam svarbaus, tikrai rūpimo tikslo - turėti moterį, be kurios nebepajėgtų įsivaizduoti savęs paties. Be kurios būtų pasimetęs savyje, pasaulyje, iš pagrindų pasikeitusiose savo vertybėse. Greičiausiai Katherine yra vienintelis asmuo, kuris tikrai nuoširdžiai galėjo priimti Redford'ą tokį, kokiu jis buvo dabar, netgi vyrą suprasti. Apibendrinus abstrakčiai - tik vampyras gali suprasti kitą vampyrą. Tik vampyras gali suprasti žiaurumą, kraujo troškulį ir beribę fizinę jėgą. Tik vampyras gali suprasti amžinumą. Amžinybę leisti nuolatos save varžant, savęs gailint - planas žinoma įgyvendinamas, bet visiškai, VISIŠKAI beskonis. Been there, done that. Ir galima drąsiai teigti, jog didelių asmeninių laimėjimų vyras tame savo būties etape nepasiekė. Ir mes kalbam apie asmenybės raidą, o ne užstrigimą vienodame, rutiniškame cikle. Net ir toks senas vampyras, Sebastianas dabar jautėsi tarsi naujagimis, it naujai pažįstantis, tyrinėjantis jį supantį pasaulį. Mėgavosi tuo ir tikrai nebūtų leidęsis smerkiamas. Katherine ko gero buvo paskutinis asmuo Redford'o pažįstamųjų rate, kuris smerktų vampyrą už jo vampyriškumą. Slapčia graikui iš ties reikėjo tokio, net ir nebylaus palaikymo. Jam reikėjo partnerio. Jam reikėjo jos. Net jeigu tai reikštų prapultį, mirtį ar visišką chaosą. Prieš ateidamas į aukciono pokylį buvo šventai įtikėjęs, idant niekas nebegalėtų Sebastiano nustebinti, tad vėliau liks tik nusišaipyti savo neblėstančiu naivumu.
Skaityti negyvą vyro veidą nebuvo lengva. Atrodė, lyg garbanė būtų kur kas geriau susidirbusi su savo pačios kūnu, kad jai kur kas geriau sekėsi surišti jo kalbą su emocijomis bei mintimis. Atgimęs Redford'as iš ties jautėsi kitaip, nei ankstesniuose savo gyvenimuose. Nesijautė žmogiškas ir net nematė prasmės tą žmogiškumą mėgdžioti. Jis nemirksėjo, nekvėpavo, neatlikinėjo nereikalingų judesių. Tačiau be galo vaizdingai spalvingą vidinį pasaulį reiškė būtent akimis, kurios liko gyvos nepaisant to, kad krūtinėje neplakė negyvelė širdis. Vyro žvilgsnis krito žemyn, kai kimus vampyrės balsas suvirpino orą palikęs Sebastianą nusiminusį bei susimąsčiusį. Jie vėl stovėjo vienas prieš kitą nuoširdūs, nusimetę kaukes, netrokštantys vienas kito skaudinti.
- Pati žinai, kad buvau tau per šiurkštus,-pradėjo akivaizdžiai įvardydamas Pierce atsitraukimo priežastį kaip pateisinamą. Vampyras nežymiai susiraukė, tarsi galvoje zujančios mintys keltų nemalonų jausmą. Dėl to, lūpose pasirodžiusi šypsenėlė atrodė veik skausmingai. Suėmė nemirelės delną savame jį kone paskandindamas. Oda degė, svilo it pakišta po atvira liepsna, bet Sebastianas kentėjo taip meistriškai, tarsi net nebūtų to jautęs, - Keista sakyti tau tokius žodžius, Petrova, tačiau pastaruoju metu nepadarei nė vienos klaidos, kuri galėjo mus išskirti. Tu net neįsivaizduoji kaip aš gailiuosi. Turėjau kur kas anksčiau tave suprasti,-jųdviejų žvilgsniai vėl susijungė. Susijungė tvirtai, taip pat tvirtai kokiais tvirtais buvo jų jausmai vienas kitam. Redford'as kalbėjo nuoširdžiai ir nepaisant to, kad atvirai pripažino savo kaltę jo orumas dėl to nekentėjo. Jiedu jau seniai praėjo tą etapą, kai egocentriškumu maskavo akivaizdžią trauką vienas kito kūnams bei sieloms. Jie nebeslepė jausmų nusprendę, kad tik taip jų ryšys turės potencialo tobulėti. Žvelgdamas į jos lūpas tikrai nenorėjo, idant jas bučiuotų kitas vyras ir buvo įsitikinęs, jog turėdamas jį Katherine bučiuoti kito vyro net nenorės. Ji buvo jo, nuo pat pradžių, nuo pirmosios šviesos, nuo pirmųjų pasaulių susikūrimo. Visados tai, ko gero, jautė. Jo jausmai garbanei visados buvo kitokie: laukiniai, ypatingi, absoliučiai nežemiški. Tik su ja Sebastianas to žemiškumo ir nenorėjo. Netroško sekti nustatytų visuomenės normų, sutilpti į tam tikrus rėmus, būti maloniu, priimtinu masėms. Netrukus vampyrė prabilo, kalbėjo jautriai pastara nuotaika kaip mat užkrėsdama ir Redford'ą. Nebuvo sunku įsivaizduoti jųdviejų gyvenimą tokį, koks jis galėjo būti jeigu jiedu neturėtų jokių sąsajų su mistiniu pasauliu, tačiau vyrui tai neypatingai ir imponavo. Neleistų sau per daug giliai įsileisti minčių kaip gera bei paprasta turėtų būti... paprastais. Tai nebebuvo jo gyvenimas. Nebuvo lengva tai suvokti, įsisąmoninti, tačiau kai tą padarė viskas iš ties pasidarė kažkaip paprasčiau. Sebastianas neturėjo galimybės išgyventi tokius vaizdinius, kurių paliesta liko Katherine. Gal ir gerai, nes vampyrės liūdesį kone pajuto savo vidumi. Neskubėjo įsiterpti, prieštarauti ar guosti. Klausėsi susikaupęs, kol galiausiai nusišypsojo akivaizdžiai nelaikydamas asmeniškumų dėl vampyrės priežasčių, kurių genama ši nusprendė pasukti kitu, nei ėjo Redford'as, keliu. Visgi kaip įmanydamas stengėsi neįsileisti į save itin vaizdingai mylimosios nutvieksto idilės paveikslo. Galėjo susilaikyti nuo komentaro, tačiau liežuvis kone pats vertėsi iš burnos, lyg nebegalėtų joje sutilpti.
- Nenorėčiau išgyventi viso to be tavęs, Kat,-intonacijos stokojančio, monotoniško ir kiek prislėgto balso savininkas pajuto kaip sunku tapo žiūrėti garbanei į akis. Negalėtų apsakyti kokią kaltę jautė, nes teisingai neįvertino moters, kuriai jautė iš ties ypatingus jausmus. Nuvertino ją, nužmogino, o dabar nesuvokiamai to gailėjosi. Dabar, žinoma, po laiko, galėjo atkasti begales signalų, kurie išdavė tikruosius Pierce ketinimus jo atžvilgiu, bet iš kitos pusės beatodairiškai savęs dėl to neskalpavo. Jei Katherine Pierce būtų galima šitaip lengvai suprasti, vargu ar ši įspūdinga moteris turėtų tokią ryškią reputaciją, kuri veikė kaip geriausias gynybinis mechanizmas. Tikrai joks sveiko proto individas nesiartintų prie vampyrės nutuokdamas ko gali iš jos tikėtis. Greičiausiai ne vieną kartą tai išgelbėjo garbanę nuo įsivėlimų į neįdomias, bereikalingas istorijas. Turėjo pritilti, idant galvoje parepetuotų sakinį, kurį norėjo ištarti paskui. Abejojo jo taktiškumu, bet visgi prabilo. Nemaloniai, bet atvirai,-Aš nesigailiu gyvenimo, kurį galėčiau turėti, kurio scenarijus atrodytų priimtiniausias, teisingiausias, mažiausiai žalojantis aplinkinius ir mane patį. Neketinu pavydėti sau pačiam gyvenimo, kurio neturiu ir greičiausiai niekados neturėsiu. Ar tai tikrai taip svarbu?-tamsūs vyro antakiai nežymiai šovė į viršų ir Sebastiano žvilgsnis tapo platus, skvarbesnis. Paklausė it norėdamas apibendrinti garbanės iškeltą problemą,-O gal manai, kad nesijausi pilnavertė kol neturėsi to paties, ką turi tame toksiškame miraže pasivaidenusios šmėklos su mums būdingomis fizionomijomis? Gerbiu Elissą kaip savo vaikų motiną, kitaip jos traktuoti neleistų mano išdidumas. Neketinu jos skriausti, žaloti, niekinti, na, nebent ji peržengtų ribą,-vampyro lūpose akimirką šmėksteli šiurpiai žaisminga šypsenėlė. Na tokia, lyg žaibo blyksniu galvą būtų perskrodę tuntas idėjų kaip galėtų paversti fėjos egzistenciją nepakenčiamą. Šiuo klausimu, tarp kitko, tikėjo nestokosiantis išmanumo. Jo nestokojo ir priešais stovinti gražuolė. Kita linkme mintis nukreipęs Redford'as surimtėjo,-Palikome praeityje išgyvenimus, kurie privertė mus patirti netektis, išdavystes, mirtį, tėvystę, motinystę ir kažkodėl šventai tikiu, kad mudviem skirtas kelias bus kitoks. Bus nepramintas, kupinas lūkesčių, išsikeltų ne todėl, kad esame prisirišę prie to, kaip viskas galėjo susiklostyti jei Silas tame dvokiančiame urve nebūtų manęs magiškai išniekinęs, o tavo keliai niekados nebūtų susikirtę su Mikaelson'ų šeima, kurią, tarp kitko, kone sunaikinome per vieną vakarą, nors kadaise manei, kad tai neįmanoma. Asmeniškai jau pats nebesuprantu kas yra įmanoma, o kas nėra. Gal tiesiog nustokime braižę ribas?-guviai klausteli, tarsi bandytų įplieksti garbanei daugiau pozityvumo. Arba tiesiog tokiu būdu išreiškė palaikymą. Liūdesys asmens, kurį myli gali tapti iš ties nepakeliamas. Nenorėjo matyti Katerinos mintyse gyvenančios realybėje, kurios scenarijus nėra įgyvendinamas. Troško regėti ją labiau besidžiaugiančią būtent dabar išgyvenamu etapu. Aplamai žvelgiant Sebastianą tikrai nebūtum pagalvojęs, idant jis dėl savo įvairialypių sąsajų su Elissa ir tų sąsajų pasekmių spinduliuotų džiaugsmu kaip valerijoną laižantis katinas. Tai priėmė natūraliai ir atsakingai, kaip pareigą, o ne malonumą. Analogiškai elgtųsi su bet kokia kita moterimi, pakliuvusia į analogišką situaciją su analogišku viso to iniciatoriumi bei inicijavimo būdu. Ne visados Sebastiano atvirumas buvo išreikštas taktiškai, subtiliai. Ne vieną kartą pasielgė iš ties šlykščiai Pierce atžvilgiu norėdamas garbanę atstumti. Pasimokė, suprato kokia visgi nevykusi mintis yra nuo moters atsiriboti, ji lygiai tą patį suvokė stovėdama priešais Redford'ą šį vakarą. Vargu ar jie turėjo jėgų, kvailumo nesuprasti, jog jiedu NEBEGALI būti atskirai, nes taip būtų neteisinga. Iš kitos pusės nuo pat pirmosios savo kliurkos vyras galėjo meluoti, sukurti tobulą iliuziją apie tai, koks atsidavęs ir nuostabus vyras yra, sėkmingai meluoti toliau, bet nejau tai iš ties priimtinas būdas vystant santykius su savo mylimąja? Be jokios abejonės geriausia būtų iš viso pirmiausia atsižvelgti į partnerį, jo interesus, jo vidinį pasaulį ir neprisidirbti, tačiau pripažinkim - to būtino susikalbėjimo tarp Sebastiano ir Katherine ilgai nebuvo. Jei garbanė nebūtų tame požemyje palūžusi vampyras niekados nebūtų suvokęs, kad šią moterį tikrai galima įskaudinti ir kokie tikri jos jausmai buvo jo atžvilgiu. Kad ir kokios nedėkingos aplinkybės galėtų pasirodyti, būtent joms reikia padėkoti už tai, kokiame taške atsidūrėme. Ir pagaliau, po galybės nesusipratimų, nesusikalbėjimo Katherine ir Sebastianas tapo vienetu, neketinančiu dalytis.
Vargu ar labai greitai vyro krūtinę atlėgs tas nemalonus jausmas, meistriškai, įtikinamai įteigtas vaizdas, kaip dar visai neseniai Pierce kūną lietė būtent Mason'as Lockwood'as. Redford'as patikėjo ir padarė tai gana lengvabūdiškai, mat dešimtis kartų girdėjo Kateriną tikinančią, jog ji dėl nuotykio neatsiduoda. Mason'as patiko Sebastianui. Matė jame stiprybę, lyderystę, išmintį bei charizmą, kas ypatingai vilioja priešingos lyties atstoves. Ir ypatingai tas, su kuriomis buvęs vilkolakis turi praeitį, pažymėtą iš ties audringais santykiais. Na, asmenims, kuriuos kadaise mylėjai negali išlikti absoliučiai abejingas. Kažkas tuose žmonėse yra gražaus, gero ir tu lieki už tai dėkingas visą savo likusį gyvenimą. Keista, bet iš pradžių nejautęs iš Pierce visiškai jokio išskirtinio palankumo vėliau Sebastianas kone dėjosi užtikrintu, kad vampyrė NEGALĖTŲ įsileisti į save jokio kito vyro. Pasijausti nesaugiu, manančiu, jog Kateriną gali labai nesunkiai prarasti jam buvo būtina.
Oficialiai įteisintas statusas vargu ar būtų pakeitęs kažką tarp dviejų daug patyrusių, ilgaamžių vampyrų, bet iš kitos pusės aiškiai apibrėžtos santykių ribos teikė Redford'ui vilties, kad nesusipratimų tarp jųdviejų  pasitaikys kur kas mažiau. Turėtum būti be galo neišprusęs žmogus, idant tikėtum, jog žiedelis ant piršto nieko nekeičia, nes tai keičia visiškai viską. Tai pagarba, ištikimybė, atsidavimas, vienybė, tai pažadas tapti šeima. Žinoma mažumėlę netradicine, bet Sebastianas tikėjo gyvenantis stebuklų kupiname pasaulyje ir tik laiko klausimas, kada nemirtingųjų lygai mokslo ar kitų pagalbinių priemonių dėka bus suteiktos sąlygos turėti visiškai viską, kas visuomenėje laikoma norma, įskaitant pilnavertiško šeimos modelio sukūrimą. Įskaitant namą, baltą tvorą, žalią pievelę, šunį, vaikščiojimą dienos šviesoje apsieinant be magijos ir galiausiai vaikus. Negalėtų visame tame įsivaizduoti savęs be Katherine, kuriai buvo skolingas visišką santykių utopiją. Troško būti kitoks vyras jos gyvenime, įrodantis, jog garbanė savo širdies nuo jausmų neužvėrė ne be reikalo. Kad nepavykęs bandymai su Elijah, Mason'u tebuvo nesmagi repeticija prieš kažką tikrai labai ypatingo. Sebastianas nebuvo apsėstas Petrova, visai kaip ši nebuvo apsėsta jo. Tiesiog jųdviejų ryšys... Jis buvo kitoks. O nustebinti tokius senus vampyrus tikrai nėra paprasta.
Vyras nei kiek nesijaudino dėl to "menkučio" išbėrimo ir pasidžiaugė, kad to vampyrė ir pati nesureikšmino. Priešingas scenarijus tikrai būtų apkartinęs viso vakaro smagumą. Tiesiog žinojo, kad tam tikru šios dienos momentu jo dėvimi marškinėliai būtinai skries šalin ir nenorėjo palikti Pierce nustėrusios iš netikėtumo, bedančios pirštu bei susirūpinusiai išlemenančios "kas čia?". Menkniekis. Drąsiai galima teigti, jog yra išgyvenęs kur kas mažiau gera žadančių būklių, o jeigu visgi pablogėtų, būtent Alexis krauju liktų nutaškyta siena, ant kurios užkabintos idiliškos Abberline šeimos akimirkos aukštos raiškos fotografijų formatu.

Serafimų dalia nebuvo lengva. Amžina egzistencija nesavanaudiškai globojant pasaulius, rūšis, kurios buvo gerokai silpnesnės ir dažnai negalėdavo savimi pasirūpinti pačios. Serafimų indėlis visados būdavo nematomas, tačiau jie padėdavo civilizacijoms kisti. Mokė įvairių žinių, menų, mokslo, nematomu prisilietimu  palaimindami, įkvėpdami aistos tobulėti, gindami nuo būtybių, siekiančių užvaldyti ir naikinti. Kitokios paskirties sau Sergėtojai neįsivaizdavo. Jų pačių pasaulis buvo per daug tuščias, nesukurtas augti, statyti, kurti. Tokie pat savyje užaugę buvo ir serafimai, nešiojantys visų pasaulių, praeities ir netgi ateities išmintį. Iki Andromedos ir Sagittarius sukilimo, šviesos pasaulis nematė nesantarvės, paklydimų, serafai neuždavinėjo sau bei kitiems egzistencinės vertės klausimų, nebuvo perdėm sužavėti savo galios, jie visados duodavo net negalvodami, jog turėtų sulaukti kažko mainais. Visgi dviejų Sergėtojų pavyzdys užkrėtė kitus it pavojingas, mirtingas virusas. Ėmė kilti neramumai. Mintis apie pasirinkimo laisvę apsėdo ne vieną serafimą ir tai privedė prie baisių karų. Neramumų eigoje kovojančiųjų gretose išryškėjo aiškūs lyderiai. Viena pusė troško atsiskirti nuo šviesos pasaulio ir priimti laisvamaniškumą, kita puoselėjo senąsias, įgimtas Šviesiųjų vertybes. Karai buvo... bevaisiai. Serafimai negalėjo sunaikinti kitų serafimų, visai kaip sunaikinta negalėjo būti jų pirmoji šviesa. Karai buvo destruktyvūs, naikinantys aplinkinius, taikius pasaulius. Tai negalėjo tęstis ir priešingų pusių lyderiai - Fad bei Agria nusprendė atsiskirti. Fad su kitais sukilusiais paliko šviesos pasaulį, o likę tęsė užduotį, kurios šventumu tikėjo nepalaužiamai. Fad bandė ne kartą atkartoti tai, ką padarė Andromeda bei Sagittarius ir jam nė kartą nepavyko net priartėti prie jų įgyvendinto tikslo. Serafimas žinojo viso to kainą, ieškojo kitų būdų, trokšdamas išvengti skaudžių pasekmių. Sukilusieji lankė žemes, mėgino apsėsti kitų būtybių kūnus, tačiau bandymai visados baigdavosi vienodai bei brutaliai, skaudžiai praretindami populiacijas. Momentas, kai pavidalai atmesdavo nežemiškos kilmės energijas nepalikdavo sveikų ne tik pačių kūnų, bet ir visko aplinkui. Agria į tai žiūrėjo pro pirštus nenorėdama dar vieno bergždžio karo. Visgi netikėta Fad pažintis su tamsos pasaulio karaliene suteikė serafimui vilties. Vilties egzistuoti kitokiame, beprotiškame, materialiame pasaulyje. Žinoma sutartis turėjo savo kruviną kainą ir Fad buvo pasiryžęs ją sumokėti.
Andromeda ir Sagittarius tūkstančius kartų lankė žemę. Žmonių rūšies pasaulis buvo jų mėgstamiausias. Primityvus, bet kažkuo nepaprastai žavingas. Iki jųdviejų gyvenimus amžiams pakeitusio burto jie ne tik lankydavo žemę, bet ir įstengdavo joje pabuvoti atradę mažą gudrybę - nematomais pirštais iš molio jie lipdė vienas kito kūnus suteikdami jiems jųdviejų trokštamus, tobulus bruožus bei linkius. Visgi tai tebuvo bejausmis apvalkalas, neperteikęs pojūčių, emocijos, tačiau gyvenimo trokštantiems serafimams tada užtekdavo ir tokios patetiškos iliuzijos. Anoks sutapimas, kad Katherine ir Sebastiano pavidalai kone nesiskyrė nuo tų, kuriuos mėgino sukurti gyvenimo ištroškę, bekūniai Sergėtojai. Jie tikrai sukūrė vienas kitą, absoliučiai tobulą vienas kitam. Keli magiški štrichai suteikdavo jų moliniams indams daugiau apgaulingos gyvybės: spalvos, mimikos, sielos. Iš pradžių vaikščioti žeme nebuvo lengva. Buvo sunku priprasti prie fizinių apribojimų, pasislėpti nuo visa reginčių serafimų akių, naudoti kalbą, judesius. Andromeda ir Sagittarius tyrinėjo ne tik juos supančią aplinką, bet ir mokėsi pritapti, bendrauti su žmonėmis, kol galiausiai pajuto, kad atsakyti už visų būtybių gerovę bei saugumą jiems nebūtina. Jie turėjo lygiai tokią pat teisę būti laisvais. Keli šimtai pirmųjų viešnagių kartų, lyg ir liko nepastebėti, tačiau serafimė Jara pričiupo nusikaltėlius it mažus vaikus už rankučių. Žadėjo saugoti Andromedos ir Sagittarius paslaptį, jei šie pažadėsią sunaikinti savo indus bei daugiau kojos nekelti į žmonių pasaulį. Neturėdami kitos išeities jie sutiko skaudančiomis sielomis sudaužydami savo dirbtinius pavidalus į šipulius. Tačiau svaja gyventi taip, kaip jie norėjo jau buvo suleidusi šaknis giliai, neketindama apleisti paliestos vilties dirvos.

Atrodė, lyg būtų susijungęs su visa visata. Su visais pasauliais, visa organine ir neorganine gyvybe. Kad kiekviena ląstelė, kiekvienas neuronas pulsuotų visų įmanomų energijos formų pavidalu. Vampyro kūnas jau ir taip buvo it atviras nervas, tačiau išgyventi tokį esybės nušvitimą, karūnuotą suartejimu su milijonus metų mylėta, geista, beprotiškiems žygiams įkvėpusia moterimi buvo nesuvokiamai magiška. Susitelkęs į jos kūną gana sėkmingai nekreipė dėmesio į svilinantį, abipusio fizinio kontakto iššauktą skausmą ar į galvą įkyriai blyksinčias praeito gyvenimo nuotrūpas, susipynusias su svaiginančiu visažinomybės pojūčiu, būdingu tik kažkam nežemiškam, tarsi dieviškam. Ir Andromedą bei Sagittarius ne viena primytivi to laiko civilizacija laikė tikrų tikriausias dievais, nusileidusiais į žemę. Jie buvo beprotiškai, svaiginančiai gražūs, švytintys, stebuklingi. Bet tuo pačiu ir geranoriški, nepajėgę šaltai žiūrėti į kenčiančius, sergančius, viltį praradusius. Serafimai "išgydė" nederlingas žemes, nugesino ne vieną nesutarimą, globalinę kataklizmą, galėjusią nušluoti tuzinus gyvybių tuo pačiu pamindami pačią pagrindinę Sargų taisyklę tiesiogiai į nieką nesikišti. Žmonėms jie parodė ne tik savo veidus, bet ir sugebėjimus, o šie atsidėkodami kūrė mitus, legendas, aukojo jų garbei, šlovino savo gelbėtojus. Visi tie indėliai ilgainiui pranyko istorijos puslapiuose, tačiau mitai išliko, sukūrę dievobaimingą pojūtį, kad be gyvybės žemėje egzistuoja kažkokia aukštesnė materijos forma. Sebastiano gyvenimas vėl vertėsi aukštyn kojomis ir vis dėlto dar niekados nesijautė toks užtikrintas. Toks gyvas, bet tuo pačiu ir miręs. Abejingas tam, kas anksčiau vyrą būtų tikrai išvedę iš proto. Jis taip sunkiai susitaikė su savo nauja, vampyriška tapatybe, tačiau kuomet liko supažindintas su vienintele tikra tiesa, visi tie žmogiškai vampyriški vargai tapo tarsi nebeaktualūs. Geriau įsigilinęs į save be abejo pultų bent jau į minimalią depresiją, bet vienintelė iš ties jam aktuali priežastis to nedaryti buvo ji - Katherine. Aistringiausia, žaviausia, stipriausia, labiausiai žadą atimanti jam žinoma moteris su gyvenimo istorija, tokia pat keista, beprotiška, stebuklinga kaip jojo. Ir susikoncentravo pilnai į garbanę, it nujausdamas, kad net menkutis protinis atsipalaidavimas privestų prie informacijos, kurią karštligiškai blokavo. Net jeigu ir tebežvelgė į pasaulį vampyro akimis, vidumi jį jautė visiškai, VISIŠKAI kitaip. Atsivėrusi trečia, ketvirta, penkta ir visos likusios "akys" vertė Redford'ą jaustis neatsiejama dalimi visos pasaulių struktūros taip, lyg stovėtų viso ko epicentre. Lyg galėtų tuo pačiu momentu būti absoliučiai visur, matyti, jausti, žinoti VISKĄ. Tiesiog nebeliko užvertų durų, užrakintų spynų. Žinoma nemalonu buvo sunaikinti jas visas ekstremaliai, vienu ir tuo pačiu metu, tačiau pasirinkimo laisvė Sebastiano gyvenime buvo reta viešnia. Jis visuomet jautėsi it tampomas už virvelių, bet pagaliau galėjo jas valdyti pats. Ir didžiausiu jo kaip serafimo apribojimu buvo būtent tas pats žmogiškas kūnas, kuris net ir dabar nebuvo ligi galo pritaikytas energijai, kuri kadaise priklausė visa jam. Vargu ar nusprendęs medžioti savo šviesos savininkus išvengtų pasėkmių. Sakykim, netaptų panašus į vieną tų šlapių, kruvinų kraujo balučių ir smulkių mėsyčių gabaliukų, kuriais liko brutaliai išdekoruota ši prabangi pokylio salė. Su dideliu malonumu atsisakytų visų tų naujai senų, senai naujų privilegijų už ramybę, kurios šitaip troško. Jautėsi atradęs ją abejingume visai jį supančiai aplinkai, bet melavo pats sau įtikėjęs į savo bejausmiškumą, mat širdis, net ir negyva, šalta ir neplakanti virė nuo jausmų, aistros mylimai moteriai. Ir visa tai pagaliau tinkamai išreiškė šioje ne visai romantiškoje, neromantiškų aplinkybių apsuptyje. Gėrėsi į jos lūpas, burną liežuviu jausdamas ne tik jos skonį, kvapą, bet ir visą Katherine kūną kažkokiu stebuklingu, visapusišku potyriu. Jautė jo nuotaiką, darbą, kiekvieną judesį įskaitant tuos, kuriuos vampyrė ketino atlikti. Bučinys buvo greitas, ypatingai atidus, velniškai ilgai trokštas. Pertraukti jo nereikėjo. Jokie fiziniai reiškiniai nevertė dviejų vampyrų įkvėpti, pašalinti susikaupusių seilių perteklių. Jų kūnai buvo šalti, sustingę, bet juto jį karštą tarsi ugnį, nes iš vidaus virte virė pats. Netrukus šis pojūtis išlys ir į paviršių, aptraukdamas vyro odą švelniai banguojančiu, gelsvos kaitros apvalkalu, prie kurio prisilietusi garbanė kaip mat paliks šaltą įspaudą. Kadangi Katherine ir Sebastianas nebuvo pilnai "sukomplektuoti" serafimai, jie toli gražu neturėjo visų šiai rūšiai būdingų galių. Ugnies, žvarbaus šalčio gebėjimai iškilo būtent iš tos nežemiškos mylimųjų prigimties, išsibraukę iš ilgo Sergėtojų gebėjimų sąrašo. Savo karalystėje, savo pasaulyje jie tikrai buvo bene visagaliai, tačiau tik ne čia, ne žemėje, ne savomis sielomis sugiję su mirtingais kūnais. Troško su Katerina susijungti, aistringai užpildyti ją iš vidaus ir visiškai išsilieti suteikiant jiedviems to, ko jiedu seniai norėjo. Tai nebuvo vien tik aktas. Jiedu norėjo aiškumo, suvokimo, kad šį kartą susijungę jie niekados nebepasuks į priešingas puses, kad ir kokios sumautos pasitaikytų aplinkybės. Kad jiedu kovos kartu, ne vienas su kitu, kad jie bus komanda. Net jeigu konkrečiai nebeatsiminė momento, kai paskutinį kartą jautėsi žmogiškas, Pierce artuma skleidė išsvajotą ramybę. Lietė jos kūną ir švelniai, ir aršiai sukeldamas įspūdį, lyg kontroliuoti save vyrui būtų sudėtinga. Nuoširdžiai mėgavosi mylima moterimi, bet tuo pačiu ir nekantravo išsilieti. Kaip jos troško... Tai šiek tiek varė iš proto. Šaltas, aistringas Sebastiano alsavimas vampyrės burnoje virto mažyčiais sušalusio oro kristalais, kurie susilietę su vyro odos paviršių nuliejusia kaitra vėl virto mažyčiais lašeliais ir išnykdavo. Kraujo troškimo net ir serafimišką savo prigimtį atradęs vampyras nebuvo įveikęs. Kraujo klanų apsuptis pažadino žvėrišką Redford'o prigimtį. Abiejų nemirėlių veidai, burnos neatrodė susijusios su šviesa, kurią nešiojosi savo kūnuose. Atsitiktinai švelniai kruvinu pirštu palietė Pierce smakrą ir neužtruko, idant krauju išsitepė jųdviejų lūpos. Net ir trumpai pagalvojęs galėjo pasakyti kam priklausė tas kraujas, koks to asmens vardas, kiek jis turi vaikų, ką valgė prieš savaitę ir kokiu skirtumu "patiesė" savo airiškos kilmės oponentą skvošo varžybose. Turės išmokti kažkaip filtruoti jam neaktualią informaciją, visai kaip išmoko valdyti savo nemirėlišką kūną. Neapsistojo tik ties garbanės lūpomis. Net ir švelnūs bučiniai nebuvo tokie švelnūs, kai nuostabiai aksominę Petrovos odą grybštelėdavo iltiniais dantukais. Sprendžiant iš to, kaip šiurpo mylimosios oda - jai tai patiko. Bučiavo, liežuviu godžiai vedžiojo per tobulas Katherine krūtis palikdamas šlapias, kruvinas, bet ne jam priklausančiu krauju pažymėtas žymes. Vampyrės užpakaliukas, tarp kitko, idealiai tiko Sebastiano delno linkiui. Pulsuojančiai spaudė jį ir gulėdamas po viršutinę poziciją užėmusią nemirėlę, lėtai vingavo dubeniu, tarsi kažkur toje teritorijoje esantis, pats iškiliausias objektas nertūsi iš kailio geisdamas įsiskverbti. Lengva susikalbėti, kai su savo partneriu geidi lygiai to paties. Iš malonumo gargaliuoti ėmė dar prieš tai, kai garbanė užpildė savo burną Sebastiano falu. Gana vaizdingai įsivaizdavo malonumą, kurį netrukus patirs, bet visgi lūkesčiai pranoko galutinį potyrio rezultatą. Paslėpė ryškiai mėlynas savo akis po vokais atlošdamas galvą. Tamsūs Redford'o plaukai visiškai paniro į po apačia nusidriekusią klampaus kraujo balą. Visas oras aplinkui kvepėjo išskirtinai sūriu kraujo kvapu, kuris susigėręs į kiekvieną vampyrišką kraujo radarą virto kažkuo saldžiu, nepakeliamai svaiginančiu, stipresniu už viso pasaulio narkotikus sumestus į tą patį katilą ir gerai pamaišytus. Krauju suteptais pirštais švelniai įsipynė į garbanotus mylimosios plaukus. Pirmąjį orgazmą pajuto visai netrukus. Pajuto jį velniškai stipriai, kone suriko sudrebindamas klaikia skerdynių scena virtusią aplinką. Katerinai nesustojus netrukus nutraukė ją pats, net jeigu iki sekančios malonumo bangos buvo likusios keletas sekundžių. Sebastianas gana šiurkščiai apvertė Pierce, paguldydamas ją ant tos pačios, krauju prisisunkusios žemės. Labai nedaug nuogos odos lopų ant jųjų kūnų liko skaistūs, švarūs. Suėmė vampyrės šlaunis. Įsiskverbė vienu staigiu judesiu, sulysdamas ligi pat galo. Siauras Katherine makšties tunelis netrukus apsiprato su kviesto svečio dydžiu, dėl to Redford'as galėjo ypatingai maloniai ten judėti. Velniškai įsijautęs laižė kraują nuo Pierce krūtų, kaklo, veido, kelionę užbaigęs dar vieno bučinio iniciatyva. Neprarijęs liežuviu "surinkto" kraujo noriai pasidalino juo su vampyre. Kraujas godžiai tekėjo jųdviejų plėšriomis burnomis, dviems liežuviams aršiai jose besigalinėjant. Mylėjosi su Katerina be galo aistringai, šiek tiek aršiai, intensyviai ir stipriai. Sebastianas negalėjo pavargti, daugkartinių orgazmų palaima buvo neišvengiama. Net jeigu antrą kartą išsiliejo net neseniai pradėjęs patį maloniausią reikalytį, vampyras judėjo toliau. It paklaikęs, pasiryžęs kūniškų malonumų lavina išvesti tiek save, tiek partnerę iš proto. Aršumui puikiai akonponavo kiekvieną akimirką jaučiamas stiprus prisilietimo inicijuotas skausmas. Kiek iškrypusiame vampyrų pasaulyje jis, sumišęs su begaliniu malonumu kėlė kiek sadistišką, mazochistišką, brutalią euforiją. Tūžmingas seksualinis vyro seismiškumas nebūtų palikęs gyvos jokios mirtingos moters. Paimė Kateriną iš už nugaros, šiai gundančiai išrietus užpakaliuką. Paėmė Kateriną šonu, tada leido dominuoti būtent jai. Orgazmas ėjo po orgazmo, sienos drebėjo nuo stiprios kūnų trinties, palaimingų gerklinių garsų, aimanų, dejonių. Ir visgi, nebuvo nieko seksualiai galingesnio už du besikrušančius vampyrus. Voliojosi kraujyje, dulkinosi kaip išprotėję. Be stabdžių, be apribojimų, visiškai praradę laiko nuovoką.

Gulėjo vienas šalia kito. Nejudėdami, žvelgdami į viršų, bet regėdami kur kas daugiau, nei prašmatniomis lempomis nusagstytas kambario lubas, kone prilipę prie tiršto, senokai krešėti ėmusio kraujo klano. Galėjo užuosti pirmuosius gesti pradėjusių ląstelių požymius, bet palaimingumo jausmo tai tikrai netrikdė. Į vieną krūvą susiplakė tiek daug VISKO, kad į tam tikrus epizodus reaguoti darėsi kažkaip paika. Malonumo užpildytu ligi pat sielos gelmių Sebastianui trūko amo prabilti, sutrikdyti šią nepaprastai harmoningą lengvumo atmosferą. Nerado net tinkamų žodžių kažkaip apibūdinti tai, kas paaiškėjo, kas pakeitė juos abu negrįžtamai. Laukinė Katherine siela dar niekados taip aiškiai neatsispindėjo jos išvaizdoje: sutaršytos, kone į dredus sulipusios garbanos, kruvinas, nuogas, tobulas kūnas - ji buvo visiškai nuostabi. Nesulaikė šypsenos žiūrėdamas į ją giliai, su begaline meile, šiluma. Net jeigu ir smegenys, tiesiogine to žodžio prasme, lydėsi nuo informacijos pertekliaus. tai buvo iš ties skausmingas reikalas, primenantis migreną, tik šimtus kartų stipresnę. Redford'ui teko ne kartą skaudžiai sugriežti dantimis, ar atgalia ranka pasivalyti iš nosies pratekėjusį kraują. Jo kraują - šaltą, tamsų, tirštą tarsi degutas.
- Kodėl man atrodo, kad tai mus pražudys?-kimus, prislopintas Sebastiano balsas nuvilnijo švelniai. Akimirką nusistebėjo pagaliau suradęs tinkamą frazę. Tiesą pasakius, būtų mielai visiškoje tyloje praleidęs šimtus valandų iki to momento, kai gendančių audinių tvaikas taptų nepakenčiamas. Nenorėjo komentuoti jųdviejų praeities, viso to serafimiško mėšlo. Visgi atsiriboti nuo šios temos taip pat negalėjo. Na, nebent norėjo pasirodyti kvailai ir kietakaktiškai,-Nenoriu apie visa tai kalbėti,-pripažino balsu, su aiškiai juntamu kartėliu, galbūt nusivylimu. Pirštais perbėgo per Katherine petį tarsi užsimiršęs, kad prisilietimas jiedviems sukels skausmo,-Mane dabar nuolatos kankins jausmas, kad net ir atrodytų žinodamas apie save visiškai viską iš tiesų aš nežinau nieko,-nebūtina, bet atsiduso išreikšdamas savo šiokį tokį emocinį prislėgtumą. Sujudęs atsigulė ant šono. Nusišypsojo trumpai pralinksmintas Katherine garbanos, kuri styrojo gerokai paėjusi į šoną. Švelniai pataisė ją ranka žvilgsniu susirasdamas mylimosios akis. Redford'as atrodė surimtėjęs, mažumėlę liūdnas,-Kaip manai... Tai viskas? Pabaiga?-retai kada parodydavo kažkokį neužtikrintumą, galbūt silpnumą, palaikymo poreikį. Iš graiko veido tapo aišku - pasigailėjo šitaip prabilęs. Greitai nusuko akis, karčiai šyptelėjo,-Kaip gerai, kad abu esame vienodai į visa tai įsivėlę. Pirmą kartą per savo gyvenimą jaučiuosi įklimpęs į kažką, su kažkuo visiškai vienodai,-Sebastianas vėl paguldė galvą ant žemės, apgraibomis susigaudydamas Pierce ranką. Sunėrė savo pirštus su josios, o svilinantis potyris tarsi priminė - visa tai tikra,-Nadia,-netikėtai paminėjęs šį vardą iš karto pajuto kaip į jį sureagavo Katherine savo kūnu. Nebuvo tikras ar turėtų tęsti, bet iš kitos pusės šiuo metu buvo tikras tik dėl viena - kad beprotiškai myli moterį, su kuria dabar kalbasi,-Tu ieškosi jos?-paklausė kone iš anksto žinodamas atsakymą. Lygiai taip pat žinojo ir tai, kad Katerinai padės, net jeigu ši sumotų sidabriniais blizgučiais nubarstyti visą Niujorko valstiją.



Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Antr. 12 12, 2017 10:43 am




Diamond heart (seraphims)




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Sia ft. Alan Walker – Diamond Heart.




IF WE'RE STRONG ENOUGH TO LET IT IN, WE STRONG ENOUGH TO LET IT GO. ft. Sebastian Redford. (theme)
– Aš irgi nebuvau tau gimtadieniniu torčiuku su cukriniu glaistu ir spalvotais pabarstukais. – Šiek tiek kimus, atrodytu lengvu peršalimu kankinamas moteriškas balsas suvirpino aplinką, kone tuo pačiu metu, kuomet Sebastian‘as ištarė pirmuosius savo išpažinties žodžius. Galima būtu bandyti paneigti tiek jo, tiek jos žodžius, bandant surasti kažką, kas būtu laikoma normaliu, ar netgi suvokiamu dalyku. Tačiau tiesa ir buvo tame, kad ji buvo nemaloni, neteisinga ne vieno atžvilgiu, ir vietomis netgi kiek per daug žiauri. Jie skaudino vienas kitą, įvairiausiais būdais, tarytum po kiekvieno karto, šiame sadistiniame žaidime, perduodami estafetę, su paskatinimu padaryti dar daugiau asmeninės žalos. Ir kitą vertus, nėra tų išgyvenimų, kurie finale nesustiprintu kiekvieno iš mūsų. Kaip ir nėra meilės, kuri nėra lydima skausmo ir kartėlio. Lemtinga akimirka, garbanė atsitraukė pirma, nepriklausomai nuo to, kad buvo davusi pažadą to nedaryti, nepriklausomai nuo to, ar jų ateitis bus susieta su tyrais jausmais vienas kito atžvilgiu, ar tiesiog dalykiniu bendravimu, kurio rėmuose buvo surakinti dar tuomet, kai prasidėjo visas tas nemirtingųjų integravimas į visuomenę, pagal iš anksto „mažų protų“ nustatytas taisykles. Ir tik pažvelkite, užteko tik vieno, ilgiau pagalvojus, dar toleruotino dalyko, kuris galiausiai būtu paskutiniu katros lašu, ugnikalnyje, kuris nebe atlaikydamas spaudimo, išsiveržė. Tiesia, gali būti, kad tuo metu Pierce sprendimas galėjo pasirodyti veik skubotas ir paikas. Tačiau negalima pasakyti kad sprendimo staigumas, bent kažkiek sumažino jos vidinę būseną. Ar galima bent pabandyti įsivaizduoti, kiek gi daug skausmo ir slėgio prideda panašus sprendimas, atsitraukti? Atsitraukti nuo asmens, kurį žinai kad beprotiškai, nesavanaudiškai myli, kurio buvimas šalia, suteikia egzistavimui prasmę, ir kurio atsitraukimas te atneša didžiulę, niekuo neužpildomą tuštumą. Tuštumą, kurią paaitrina netgi tokios banalios smulkmenos, kaip: pro šalį pralekiantis jo vairuojamos markės ir spalvos automobilis, ant tabloidų piešiamas jo tobulas, laiko neliečiamas veidas, jo balsas, skambantis lokalios radijo stoties eteryje, kuomet bandai surasti kelionei tinkamą dainą, jo įmonės pavadinimo lipdukai, kuriuos galima rasti kone ant kas antro produkto, maisto prekybos centre. Ir kai imi žudyti save mintimis, esti dabar, kai tau yra blogai, jis yra laimingas, pagaliau turintis tai, ko troško pats, ko siekė ir galiausiai įgyvendino visu 100 proc. Kai visas pasaulis aptemsta, tampa beskoniu, ir viskas apie ką gali galvoti, tai yra žinomybė, kad jei viskas būtu susiklostę kitaip, dabar kaunantis prieš visas negandas, tu galėtum laikyti rankose butaforinį automatą, o jis stovėtu šalia, ir padavinėtu trūkstamas kulkas. Nereikia apsigauti, Katherine Pierce nebūtu pražuvusi, pradingusi ar pabėgusi ieškoti dvasinės ramybės atgal į Bulgariją, į tą nediduką namelį, kurį jau buvo nusižiūrėjusi prieš keletą metų. Nepasiliktu viena, taip žmogiškai ir neypatingai bandydama savo pačiomis rankomis pastatyti sau namus, sienas, kurios atribotu ją nuo praeities šešėlių, nuo jo šešėlio, nuo kurio atrodo kad pabėgti paprasčiausiai nėra įmanoma. Kad ir kokia žavinga ši mintis bebūtu, tai nebūtu tipiška jai. O ir galu gale, puikiai suprasdama kad būtent tuo metu neturėdama vietos Redford‘o gyvenime, atsižvelgiant į amžinybę, kuri jiems buvo likusi, galiausiai keliai, kurie pasuko į dvi skirtinas puses, kažkuriuo metu vėl susieitu į vieną. Ji gal tiesiog nemanė, esti tai nutiks taip greitai. Nuolatiniai turčių vakarėliai, darbas studiją primenančiame bute, kuriame gyvenamas aplinkybes primena tik nedidelė, raudonos spalvos sofa prie lango, bei vonios kambarys, su didžiule dušo kabina. Tai užpildė Katherine kasdienybę, suteikiant užimtumą. Tačiau žinant koks keistas ir paslapčių kupinas yra vampyro organizmas, ta pati puikiai išreiškiama šypsena jos veide, tebuvo paviršutiniškumu perpildyta kaukė, kuriame tikrumo buvo lygiai tiek pat, kiek „Apple“ kompanija sakydama kad „veido nuskaitymo ir telefono atrakinimo“ programėlė yra autentiška, ir niekada prieš tai nebūta funkcija. Veidmainystės tęsėsi, tačiau šį kartą, nebuvo dėl ko stengtis. Tai tiesiog tapo tipiška kasdienybe, kuri buvo per daug komfortabili, kad kažką pakeisti. Jos veide pasirodė blanki, jam palanki šypsena, kuri šiuo metu pasakė kur kas daugiau, nei būtu pasakę žodžiai. Tamsiaplaukė priėmė tiesą, esti dėl nepavykusių santykių, jie susimovė vienodai.
– Man baisu, kad vienu metu tau gali pasirodyti, kad tai ką galiu pasiūlyti tau, bus negana. Sebastian‘ai, ta akimirka, kurią man suteikė Nadia. Aš žinau kaip tai nerealu yra, ir nemeluosiu pasakydama, kad per daug seniai lioviausi tikėti neįmanomais dalykais. Nematau prasmės kankinti save mintimis ar tuščiomis svajomis. Bet tau yra visai kitai, – Nebaigusi savosios kalbos, fatališkoji vampyrė pajuto, kaip jos pirštai paskęsta Redford‘o delne, kuomet jis išreikšdamas paramą jai, suima šios delną į savajį. Pierce žvilgsnis akimoju susirado jo akis, į kurias „įsikabino“ taip stipriai, kad atrodytu, jei būtu būtinas kvėpavimas, tai akimirkai jis taptu pamirštu veiksmu. Jautėsi taip, tarytum jis gebėtu suprasti ją geriau, nei ji drįso tai apibūdinti žodžiu. Katherine nuomone, paskutinė viltis, kada nors bent pabandyti sukurti bendrą „stebuklą“, jau buvo dingusi, sulyg akimirka, kaip nuo šio žemės paviršiaus, dingo Gilbert. Nebūtina būti visišku išminčiumi, kad surišti paprastus galus. Kad ir kokį vaistą nuo nemirtingumo buvo sukūręs Silas, kartu su savo beprote sužadėtine, kartą tai jau suteikė galimybę Katherine tapti motina, o vėliau ir Sebastian‘ui tėvu. Tas kankinantis mirtingumas, neapsakomas skausmas ir pastovus mirties skonis burnoje, nežinojimas ar pavyks išgyventi dar kartą, buvo didelė, bet ne per daug didelė kaina už galimybę padaryti neįmanoma. Ir jei vaistas būtu likęs, tikriausiai tam tikru metu jis būtu panaudotas panašiais tikslais, apsprendus visus „už ir prieš“. Bet dabar, vaistas buvo sunaikintas, kartu su asmeniu, kurio kraujotaka pumpavo tai savo venomis. Ir kad ir kaip žiauriai tai skambėtu, Katherine neturėjo net minties imti sielvartauti ar pykti dėl to. Tai ką padarė Redford‘as, paaukodamas Eleną mirčiai, buvo kur kas daugiau, nei galima apibūdinti žodžiais. Tos, galbūt ir visai niekuo dėtos mergaitės mirtis, suteikė jiems galimybę būti kartu. Liesti vienas kitą, skausmingai, tačiau nebe mirtinai.
– ...tiesiog pažadėk man, kad tai niekada netaps tuo dalyku, kuris neleis mums būti kartu. – Keista, tačiau prašymas, kurį išdėstė tamsiaplaukė, buvo svarbus jai. Galbūt globaliai jis nereiškė visiškai nieko, tačiau per šį gyvenimą, tokie „nesaugumą“ keliantys dalykai, ne kartą buvo pakišę jiems koją. Ir dabar, iš anksto nustačius bent mažytę ribą, ji manėsi kad galės jaustis ramiau. Ir ramybė, didžiuliame chaoso katile, yra būtina. Keista, tačiau pirmasis vampyras pasakė kur kas daugiau, nei buvo prašyta. Galbūt jo nuomonės išdėstymas ne visuomet atrodė taktiškas ir norimas girdėti. Tačiau, jis bent buvo tikras. Priešingai nei dauguma asmenų, kurie nori sukelti apie save kuo geresnę nuomonę, stengiasi kartas nuo karto „pagražinti“ tiesą, pateikti save kažkuo, kuo nėra, bet galbūt norėtu būti. Prieš visą šį visuomeninį standartą, Sebastian‘as atrodė kitoks. Net žinodamas kad jo pasisakymai, jo veiksmai gali sukelti skausmą aplinkiniams, kartais net jam pačiam, privesti prie nesupratimo... Tuo iš esmės jis ir išsiskyrė nuo likusiųjų. Jis buvo tikras, neišgalvotas, nepasaldintas ir nepasūdytas. Ir būtent tokį, su visais aplink jį besiraizgančiais demonais, jis buvo mylimas Katherine kūnu ir siela. Moteris nuolankiai išklausė jo nuomonę apie Elissą, apie kitus su ta „istorijos“ dalimi susijusiais dalykais. Ji nepratarė ne vieno žodžio, galbūt todėl, kad būtent dabar, tai prarado svarbą. Net jei prieš kurį laiką, Ambrose priminė didžiulę grėsmę, pabaigą jiems, ir naują pradžią kurios nesinorėjo. Dabar, dabar tai tebuvo neišvengiama praeities dalis, apie kurią nesinori nei kalbėti, nei galvoti. Bulgarė nuleido savo skrudinto cukraus spalvos akis žemyn, tuo pačiu metu tvirčiau suimdama jo ranką, kuri tebebuvo laikoma pokalbio metu. Nenorėjo jo paleisti, dievai mato, kad ir kiek šis fizinis kontaktas būtu kėlęs skausmo, tai tebuvo atlaikoma duobė siekiant to, ko labiausiai trokšti. Kiekvienas išgyvenimas ir išbandymas atvedė juos du į dabarties tašką. Tašką, nuo kurio viskas kardinaliai pasikeis. Tašką, nuo kurio jie liausis skilę į šipulius, išlaikydami vientisumą taip, kaip to nedarė niekada. Kai dauguma aplinkybių nublanks, paliekant tik dvi, vienas kitam BŪTINAS sielas.
Kalbant apie santuoką, kai tai yra minima kontekste tokių senų vampyrų (arba kaip paaiškės visai netrūkus, dar senesnių sergėtojų), toks įsipareigojimas gali atrodyti visiškai bereikalingu, galbūt netgi nieko nereiškiančiu. Juk visuomenė yra įteigusi nuomonę, kad nuo „pavardės pasikeitimo“ arba nuo parašo susituokusių knygoje, nepasikeičia visiškai niekas. Tačiau, kitą vertus, nuo pat senų laikų tai buvo laikoma šventu įsipareigojimu, užtikrintumu tame, kad tavo pasirinktas asmuo, tave lydės nepriklausomai nuo to, ar tuo metu skinsi savo pasiekimų vaisius, ar krisi, negebėdamas atsistoti ant kojų. Tai užtikrintumas, tai ištikimybė, ir tai įrodymas ne kitiems, kaip vienas kitam, ant kiek priešais stovintis asmuo yra svarbus. Juk ankščiau, priešingai nei dabar, toks dalykas kaip skyrybos neegzistavo. O ir pažadas būti šalia, nepaisant to kas gali nutikti, nebuvo laužomas. Žinoma, išskirtinių atveju buvo, bet iš esmės, vargu. Katherine atveju, tai buvo dar mažiau paviršutiniškas sprendimas, nei galima tai įsivaizduoti. Juk per penkis šimtus su viršumi metų, kuriuos praleido eidama per šį neypatingai ypatingą pasaulį, ji niekuomet nebuvo užsidėjusi „tyrumą“ simbolizuojantį apdarą, niekuomet likus dešimčiai minučių iki ceremonijos pradžios, nestovėjo priešais veidrodį, stebėdama save, žengiant bene svarbiausią žingsnį gyvenime. Nevirpėjo iš jaudulio, nejuto to dvasinio jautrumo, kurį atneša tas ėjimas link altoriaus, kur su tokiu pats jautrumu tavęs laukia išrinktasis. Tai nėra tiesiog popierius, tai nėra pavardės pakeitimas. Tai yra šis tas daugiau, labiau dvasingo. Tai, ką iš tikro galima padaryti tik vieną kartą savo gyvenime, mat netgi kiekvienas pakartojimas, nebūtu toks jautrus, tikras. Į šitai galima žvelgti iš skirtingų pusių, galima turėti skirtingas nuomones. Tačiau nepaisant visko, kiekvienas mūsų, nepriklausomai nuo lyties, rūšies ar amžiaus, yra vertas tokio įvykio: sukrečiančio, įkvepiančio ir amžinai ypatingo.


IF YOU WANT THIS LOVE (SEX), YOU GON' HAVE TO GO THROUGH THE PAIN. ft. Sebastian Redford. (theme)
Pasakyti kad tai buvo pirmasis kartas, kuomet jie lietė vienas kito kūną, būtu didžiulis melas. Tačiau toks, kuris iš dalies neštu ir dalį tiesos, kuri vargu ar yra suprantama mirtingiems protams. Nuo pirmojo sueities karto, neretai fatališkąją antrininke vadinama, garbanė žinojo koks nepakartojamas, dėmesingas ir vietomis maloniai šiurkščiai dominuojantis jis yra. Kiek įdirbio skiria tam, kad ne vien patenkinti savo poreikius, bet ir greta esančią moterį priverčiantis jaustis daugiau, nei fantastiškai. Prieš tai, žinoma labiau manė kad jis yra tiesiog gabus šiuose veiksmuose, ir atsižvelgiant į tai kad didesnę savo gyvenimo dalį praleido nemirtingojo kūne, patirtį taip pat yra sukaupęs ne mažą. Todėl buvo per daug naivu ir paika manyti, kad viskas ką jis sugeba, tai keliolika sekundžių pamaskatuoti padargu į drėgną ir šiltą, cilindro formos moterišką „malonumų tunelį“, o tuomet baigus atgulti ant nugaros ir užknarkti. Ir tuo metu, ji net neįsivaizdavo kad toks tobulas, nepamirštamas ir su niekuo nesulyginamas partneris jis buvo visai dėl kitų priežasčių. Koją kišo tik netinkamas laikas, netinkamos aplinkybės, kurios neleido jiems savo troškimus išreikšti būtent taip, kaip to geidė. Vienu metu mirtinga buvo ji, kitu metu mirtingas buvo jis. Ir kai abu buvo sugrįžę į vampyriškus kūnus, emocinis lygmuo blokavo malonumo potraukį. Taip, laikas nebuvo tinkamas, priešingai nei dabar. Galima pasakyti, ir nesuklysti kad net šiandiena, po patirtos magiškosios kelionės ar tai laiku, ar tai pasauliais, nutiks kas nors, kad neleis jiems „susijungti“ (ir kalba eina ne vien apie fizinę trintį), Katherine neturėjo šiokios tokios baimės esti turi nutikti kas nors, kas sutrukdys. Visa laimė, kad šios mintys buvo neužkrečiamos, trumpalaikės ir nevaisingos. Netgi skausmingi, atrodytu smegenys lydantis blyksniai netapo kliūtimi, neprivertė sustoti. Tebūnie seniausios šviesos dievybės tampa to liūdininkais, tačiau būtent šiuo metu, po tiek laiko savęs varžymo, Katherine šio vyro geidė visa savo esybe, ne vien kūnu ir mintimis, kiekviena savo kūno molekule, kiekvienos molekulės sudedamąją dalimi. Vaizdingai apibūdinant, tik šis vyras jai buvo kur kas svarbesnis ir reikalingesnis, nei kad oro gūsis yra reikalingas skęstančiam asmeniui, kuris suvokia kad netrūkus pasitiks neišvengiamą mirtį. Sukauptos ir nuo pat pirmosios šviesos atsiradimo rusentos aistros perpildytas bučinys, suteikė nežemiškus, žodžiais neapibūdinamus jausmus. Jo skonis, buvo gardžiausia ką moteriai teko ragauti. Jo kvapas, maloniausia ką teko užuosti. Ir jo prisilietimai, deginantys, nuodėmingi ir visapusiškai vedantis iš proto. Net menkiausias susilietimas, vertė palyginus dar žmogišką (tik nemirtingą) jos kūną pasiduoti nevalingoms, nekontroliuotinoms vibracijoms, kurios jei tik galėtu, suskaldytu visą jos esybę į mikroelementų smulkumo dalelytes. Stiprus kontrastas tarp dviejų kūnų, tuo pačiu metu ir degino ir šaldė, sukeldamas tik dar gilesnius, su niekuo kitu nesulyginamus pojūčius. Ji geidulingai murktelėjo dar tuomet, kai jų liežuviai, pindamiesi tarpusavy, stengėsi pademonstruoti kiek dėmesio galėtu vienas kitam suteikti. Spaudimas pilvo apačioje, buvo nežmogiškas, ir ji tikrai beprotiškai geidė būti užpildyta iš vidaus, išlaisvinta iš šios atrodytu nesibaigiančios seksualinės frustracijos, ir pagaliau pamylėta taip, kaip nebuvo niekada prieš tai. Prieš tai niekada nepatirtu jutimu buvo ir seilių lašelių pasivertimas kristalais, vėliau atitirpinimas ir išgaravimas. Abu kūnai veikė harmoningai, tarytum būtu susitarę iš anksto: papildydami vienas kito veiksmą, vienas kito sujudimą, susitraukimą, atsipalaidavimą ir prisilietimą. Pirmąją orgazmo bangą pajuto dar tuomet, kai vyras net neprisilietė prie jautriausios jos kūno dalies, liežuviu ir iltiniais dantimis slysdamas per jos stangrią ir stebėtinai be galo švelnią krūtinės odą. Nugara stipriai išsirietė, kuomet visiškai pamiršdama apie tai kur jie buvo, garbanė garsiai suaimanavo. Orgazmas atrodytu kad palietė kiekvieną jos kūne esančią nervinę ląstelę, tuo pačiu metu visas jas sudirgindamas. Dievaži, dėl šito, dėl atsidavusių ir nevisai savikontrole dvelkiančių jo susilietimų su jos kūnu, būtu galėjusi mirti. Vampyriški kūnai iš tiesų yra ypatingi: jie nepavargsta, neišsenka, jiems nereikia sustoti ir save nuraminti, jiems nereikia iš kart po baigimo liautis. Jie gali daryti viską, iki kol patys nusprendžia kad yra gana. O jei yra negana amžinai? (lel). Kuomet vampyrės burna, kartu su dalimi gerklų užsipildė nepriekaištingai atrodančiu jo lytiniu organu, elgėsi beprotiškai dėmesingai. Burnos ermeje beveik nepalikdama vietos orui, apgaubė jį visą. Trintis, įčiulpimai, spaudimas tapo be galo intensyviais, ir ji jautė, kaip specialiai tam skirtais latakais per visą penio ilgi ėmė kauptis išsiveržti pasiruošusi kraujinga sperma. Ir jos pačios kūnas, ne vien nuo matomai jam suteikiamo malonumo, bet ir nuo minčių apie tai, sunkiai tvardėsi, kiekvieną sujudimą lydėjo malonumą apibrėžiančiais garsais, murkimu seksualiniu dejojimu. Jis išsiveržė, užpildydamas jos burną kiek suroku, metalo skonį primenančiu skysčiu. Nieko nuostabaus, jo skonis buvo neapsakomai geras, ir garbanė nepasibodėdama leido šiam skysčiui nutekėti jos gerklomis. Tačiau tai nesustabdė jos, nepaskatino atsitraukti. Žinojo kad toks erzinimas privers jį tik dar labiau eiti iš proto, juk „atvirą nervą“ primenantis jo kūnas, dabar buvo stimuliuojamas visomis įmanomomis prasmėmis. Būtu privertusi jį išsilieti dar kartą, jei kantrybę praradęs Sebastian‘as nebūtu grubiai ją atitraukęs, bei pasiguldęs po savimi. Jų kontrastingų atspalvių akys susitiko beveik tuo pačiu metu, kuomet nebe vyniodamas laiko į vatą, pirmasis vampyras, sergėtojas, užpildę savo antrąją pusę iš vidaus. Nebuvo jokio perspėjimo, jokio išankstinio pasiruošimo, ir tai privertė garbanę aiktelėti iš malonumo. Tai ant kiek Sebastian‘o penis buvo tvirtas, reiklus ir veržlus, net po to kai visai neseniai iš savęs išleido „sėklą“, tik dar labiau jaudino. Ir juk ne veltui tarp paprastų žmonių yra sakoma kad vyriškasis „stajakas“, yra didžiausias komplimentas moteriai. Jo kūnas apsitraukė liepsną, ir priešingai nei praeitą kartą, dabar tai nekėlė skausmo, tai kėlė tik dar gilesnį, protą „sprogdinantį“ susijaudinimą. Stiprus, gilus ir veik įžūliai savininkiškas stūmimas privertė garbanę šaukti iš malonumo. Tai kaip buvo sudėtas jo kūnas, gebėjo sujautrinti kiekvieną jos jautriausią odos kertelę, tuo pačiu metu. Jausmas buvo nerealus, ir ji vos spėdama patirti vieną orgazmą, buvo pasmerkta netrūkus sulaukti dar vieno, ir dar vieno. Jutiminius procesus tik dar labiau dirgino, visiškai neromantišku aplinkybių atmosfera. Kitą vertus, tai neigiamai sudirginti galėtu tik sveiko proto žmogų. Ir Sebastian‘as su Katherine nebuvo visai sveiko proto, ką kalbėti apie tai kad jie nebuvo žmonėmis. Niekada tokiais nebuvo. Vienu metu, vampyriška padermė visgi paėmė viršų, kuomet Redford‘as geismingai surinkęs svetimą kraują nuo partnerės krūtų, kaklo, bei veido, šiuo pasidalino su ja. Gausiai paragaudama taip vadinamo, vampyriško „afrodiziako“, ji suleido dantis į Sebastian‘o kaklą. Jo šaltas, tamsus ir tirštas it degutas kraujas, užpildė jos burną, šiek tiek pavarvėdamas per smakrą. Šis seksualinis aktas ne vien apibrėžė jų santykių pasikeitimo ribas, tačiau ir buvo fantastiškai nešvariausias, kada patirtas dalykas Pierce gyvenime. Intensyvus, aršus ir aistringas seksualinis pasitenkinimas drebino viską aplinkui: skilo grindys, kentėjo sienos, ir ne viena neišbagda mistinio „persikelimo“ auka, buvo iki galo pražudyta. Tačiau visą tai buvo nesvarbu, mat abu vampyrai atrodytu net neketino sustoti. Keitėsi pozos, intensyvumas, aršumas, po kiekvieno didžiojo „o“, sekė sekantis. Dievaži, garbanė galėtu dulkintis su Sebastian‘u visą savo likusį gyvenimą, ir vargu ar pavargtu, ar patirtu monotoniškumą. Net dabar, ji prarado laiko nuovoką, kuri persipynusi su kūniškais, dvasiniais ir dar gilesnių lygių troškimais, bei jų patenkinimais, tapo tik nesvarbia detale. Detale, į kurią ne vienas jų, nesistengė kreipti dėmesį.


MEMORIES TURN TO DUST PLEASE DON'T BURY US, I GOT YOU. ft. Sebastian Redford. (theme)
Susikoncentruoti, tuo pačiu metu stengiantis užblokuoti tiek fizinį, tiek emocinį skausmą, kuris tarytum cunamis, galintis nunešti ne vien kad valstiją, kelias, visą pasaulį, bet ir visą visatą, buvo sudėtinga. Tačiau, geismo uraganas, kuriam pasidavė du vampyrai, tai akimirkai atrodė kur kas svarbesnis, vertas bet kokio skausmo, kokį tik būtu galima (ne)panešti nemirtingiems kūnams. Gulėdama ant nugaros, ir vis dar tikriausiai įpročių dėka, atrodydama kaip niekad gyva, sunkiai gaudė apsunkintą kvėpavimą. Ak, vampyriškai akiai, šis vaizdas buvo labiau nei tobulas, neprilygstantis niekam kitam: jų kūnai buvo pasidengę skirtingo tankumo, ir raudonumo atspalvių, krauju, nuogi, iki smulkmenos tobuli. Ir nepriklausomai nuo to, kad nemirtingieji pasirinko verčiau susitelkti į vienas kitą, ilgai atidėliotus ir varžytus troškimus vienas kito atžvilgiu, nei kad pabandyti įsigilinti į tai, kas nutiko pasikeitus erdvei, kokie pojūčiai juos du apėmė, kuomet šviesa prasiskverbė į jų mirtingų žmonių pavidalą turinčius kūnus. Kalbėti apie tai dabar, buvo mažiausiai trokštama. Galbūt tai paika, o galbūt kartais tam tikros akimirkos yra kur kas svarbesnės, nei tas pats pasaulio išnykimas. Sebastian‘as prabilo pirmasis, tikriausiai dėl to, kad pirmasis rado daugiau ar mažiau tinkamus žodžius tam, kad pradėti kalbą, kuri buvo neišvengiama, kad ir kaip jie abu stengėsi tai atidėti į ateitį. Garbanė sukluso, kuomet šiek tiek pasukusi galvą, labai greitai susirado jo ypatingai gyvybė trykstančias akis. Klausimas buvo rimtas, tačiau dėl kažkokios priežasties, būtent dabar ji verčiau galvojo apie tai, koks tobulas, artimas ir reikalingas asmuo, gulintis šalia, jai yra. Dantimis nestipriai sukandusi savo apatinę lūpą, serafimė prigludo arčiau, tuo pačiu metu šiek tiek nemaloniai, draudžiančiai nudegindama tiek jo, tiek savo odą.
– Pražudys? – Katherine antakiai natūraliai šoktelėjo viršun, vargu ar apibrėždami tai, esti ši išsigando, greičiau tai padarė dėl to, kad negalėjo patikėti Sebastian‘o naivumu. Ir visgi, visai netrūkus jos veidas įgavo šiai įprastą „angelišką“ išvaizdą, kuomet ji priartėdama dar arčiau, uždėjo savo ranką ant jo veido, tokiu būdu, pasukdama jį į savo pusę. Nykštys užsiliko ant smakro duobutės, kuomet ištiestas smilius tebelietė jo žandikaulio liniją. Nemirtingoji garbanė pasilenkė arčiau, tuo pačiu metu, kuomet šiek tiek praskleidusi savo lūpas, sujungė jas su priklausančiomis jam. Bučinys apibendrino atidumą, rūpestį ir atsidavimą, nepriklausomai nuo to, kad tebegaliojant Elissos burtui, tai taip pat kėlė skausmą.
– Nedrįsk net galvoti apie tai, Redford‘ai. Nežinau kas mūsų laukia, ir kokia kainą teks už tai sumokėti. Bet įsidėmėk, neketinu daugiau niekam tavęs atiduoti. Net jei tai reikš kad turėsiu visoms pasaulių dievybėms egzistenciją padaryti mažiau dievišką. O jei sugalvosi manimi suabejoti, pati iškaršiu tau kailį. Ir tu žinai, kad aš tikrai tai padarysiu. – Ir vėl, Katherine veide subangavo šypsena, kuri dvelkė ramybe. Net jei ankščiau panašius žodžius ištarti buvo beprotiškai sudėtinga, ką kalbėti apie tai kad leisti sau tuo patikėti, šiuo metu ji jautėsi pakankamai saugi tam, kad leisti jam žinoti, ant kiek svarbus ir mylimas jis yra. Penkių raidžių žodis nebuvo labai svarbus, kad suprasti jų jausmus vienas kitam. O ir galu gale, svarbiausia yra ne sakyti, o daryti, argi ne taip? Ji vėl palenkė galvą, švelniai ir šį kartą trumpai palytėdama jo lūpas. Visai netrūkus garbanės ranka nuslydo nuo jo veido, atsidurdama kažkur ant krūtinės galvos, ten pat, kur pakeitus pozicija atsidūrė ir dalis josios kūno: galva, bei kairysis kūno šonas. Kairioji koja, taipogi kiek erzinančiai, tačiau maloniai erzinančiai užsikėlė ant jo, tarp šlaunų, pridengiant vien tik kraujo likučiais dengiamu falu. Supratingai reaguodama į Sebastian‘o nenorą kalbėti apie atrastą tiesą, ji ir pati nedegė per dideliu noru gilintis dabar, bei tuo gadinti iš tiesų ilgai lauktą, magišką artumo akimirką. Šiek tiek sumerkusi apsunkusius akių vokus, vos įstengė susitvardyti nuo noro pašiepti serafimą.
– Iš didžiosios dalies, man tai netgi patinka. – Šiek tiek atlošusi galvą, specialiai įsistebėjo į jo mėlynų akių rainelių gilumą.
– Tik pagalvok, kaip neįdomu būtu gyventi, jei žinotume apie save visiškai viską, ir nepaliktume netgi smulkmenų, kurios mums taip ir išliktu paslaptimi. Kokia tuomet būtu esmė? Niekada ankščiau to nesakiau, bet nuo pirmos mūsų pažinties akimirkos čia, tu esi didžiulė paslaptis man Sebastian‘ai, ir aš nieku gyvu nenorėčiau kad tai pasikeistu. Turiu omeny, atrodo kad tik dabar iš tiesų imu suprasti koks esi. Ir tai mane varo iš proto, tu varai mane iš proto.
Nesunkiai gebėdama matyti liūdesį jo akyse, tamsiaplaukė garbanė tik dar labiau prigludo prie jo kūno, nepaisydama minčių apie tai, kad bet koks kontaktas, tuo pačiu metu yra ir beprotiškai malonus, ir beprotiškai skausmingas. Buvo pasiruošusi mokėti šią kainą, mat nenorėjo nuo jo atitrūkti netgi akimirkai. Juk galima, kartais tiesiog pamiršti visiškai viską aplinkui, kad pasimėgauti iš tiko mylimo žmogaus artumu. Atitraukusi savo žvilgsnį nuo jo akių, tikriausiai visiškai atsitiktinai, net pataikė į pirmiausia pasitaikiusią vietą, priglaudė savo lūpas prie jo tvirto peties. Susimerkė. Tačiau iš pojūčių buvo galima pajausti, esti moteris šypsosi. – Manau kad visas mūsų gyvenimas prieš tai, tebuvo paruošiamasis egzaminas. Nes būtent dabar, yra pradžia. Kaip ir sakiau, aš nežinau kas mūsų laukia, bet esu tikra dėl vieno. Mes susitvarkysim, tik nuo šiol kartu. O pabaiga... Netikiu kad toks dalykas egzistuoja. Ir kažkas man kužda, kad netiki ir tu.
Vienas žodis (vardas), penkios raidės, privertusios Katherine kūną pastebimai įsitempti. Net jei prieš tai ji jautėsi visiškai saugi, per akimirką pasikeitė visiškai viskas. Ši tema vis dar buvo labai sudėtinga, net jei prieš tai, garbanė manė kad dukters motyvai yra vienoki, keli „durų ir sienų sugriovimo“ blyksniai, privertė jos protui priimti visiškai kitokį siužetą. Siužetą, kuriam nebuvo visiškai pasiruošusi. Prieš tai vampyriškai šaltas kūnas, atrodytu prarado dar kelis dešimtys laipsniu, mat bulgarės skleidžiamas šaltis tapo beveik nepakenčiamas. Ji atsitraukė, atsisėdo. Tai kad po kūnais tebebuvo pakankamai daug lipšnaus ir iki galo įsigerti į grindų tarpus nespėjusio kraujo, apsisukti ant užpakaliuko, kad matyti Sebastian‘o veidą, netapo sunku. Jos prieš tai guvus žvilgsnis tapo kitokiu, matėsi ir liūdėsys, ir kaltė ir netgi šiokia tokia dalis pykčio. Erdvę suvirpino dar vienas klausimas, į kurį atsakymą Redford‘as žinojo dar prieš tai, kai Pierce prskleidė savo lūpas. Ir negalima pasakyti kad tam labiausiai pasitarnavo nauji ir nežmogiškai sunkūs gebėjimai, greičiau banalus žmogiškumas, susivokimas ir pagaliau vienas kito supratimas. Taip, ji praskleidė savo lūpas, tačiau atrodytu kad žodžiai paprasčiausiai užstrigo taip ir nepasiekę viršaus. – Nadia, yra tas vardas, kurį daviau jai. Ne tas, kuris iš tiesų jai priklauso. Nepriklausomai nuo visko, vis dar jaučiu ją esant mano dukra. Noriu kad ji pagaliau atrastu ramybę, noriu atsilyginti jai už... Tai, ką ji buvo priversta daryti, net jei darė tai ne visai taip, kaip buvo tikėtasi. – Net nepajuto, kaip ėmė kramtyti savo apatinės lūpos odelę, padarydama joje mikro įtrūkimus, kurie vos atsirasdami, imdavo dingti, tačiau moteris taip ir nesiliovė dariusi naujus. Jos žvilgsnis, nesukant galvos vėl susidūrė su Sebastian‘o, it ieškodamas pritarimo jame.
– Jaučiu kad turiu padaryti viską teisingai, jos atžvilgiu. Tai nėra tik mano sprendimas Seb‘ai. Nepadarysiu to be tavęs.





Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Antr. 12 26, 2017 3:01 pm





Trinity Fields




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.


NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: NIN - The Big Come Down



Katerinai kalbant užsigalvojo. Mintys nuklydo į visiškas samprotavimų lankas - negalėjo suprasti, ar supranta kokio skonio turėtų būti garbanės vaizdžiai nupasakotas desertas, padėjęs metaforiškai apibūdinti kontrastą Pierce personai. Gerdamas žmonių kraują iš tiesų galėjo pajausti jame aibes skirtingų, į vieną susimaišiusių pojūčių. Netgi asmens higiena ar dėmesys, skiriamas poilsiui nesunkiai atsispindėjo kraujo skonyje. Dabar Sebastiano jutimai buvo kaip reikiant aštrūs ir išlavinę tam tikrą braižą renkantis aukas. Mėgo praustis mėgstančius įvairaus plauko sveikuolius. Ypač patiko veganai - jų kraujas neturėjo pūvančio baltymo prieskonio, buvo absoliučiai tyras, vaiskus, lengvas, nepaprastai teigiamo, malonaus skonio, tarsi užpildantis tonizuojančiu energijos užtaisu. Alkoholio vartojimas, rūkymas, galiausiai gausus česnako, net pelėsinio sūrio naudojimas mityboje (kad ir kaip neoriginalu ir stereotipiška tai galėtų pasirodyti) smarkiai sugadindavo kraujo kokybę. Aplamai dėl savo mitybos pilnavertiškumo dar niekuomet nebuvo nusiteikęs šitaip snobiškai, mat prarastas kaltės jausmas išlaisvino dar neregėtą pasitenkinimo savimi bei savo natūra jausmą.
- Tu buvai kur kas geriau nei tai,-pradėjo po nedidukės pauzės bei mąslaus, nutolusio žvilgsnio, kuris vėl kiaurai vėrė pašnekovę,-Tu padarei tai, ko padaryti iki šiol nesugebėjo niekas - gražinai man aistrą gyventi. Kai mano būklė ėmė sparčiai blogėti netrukau suvokti, kad visiškai nenoriu mirti. Galvojau apie tave iki išprotėjimo ir kabinausi į gyvybę iš paskutiniųjų. Pralaimėjau. Tikrai ne savo valia, bet prieš užgesdamas pagalvojau, kaip visgi nuostabu būtų, jei anapusinio pasaulio idėja nebūtų tik idėja, kad tai egzistuotų ir aš egzistuočiau tame. Norėjau bent galėti matyti tave iš šalies ir kartkartėmis pasivaidenti,-Sebastiano lūpos išsikreipė nelinksma šypsena. Anaiptol jam nebuvo keista kalbėti apie sielos skaudulius su moterimi, kurią dievino. Netgi jautė palengvėjimą pagaliau galėdamas pasakyti jai visiškai viską,-Tačiau viskas kas mane anapus pasitiko buvo visiškas, tuščias niekas. Neegzistavau lygiai taip pat, kaip mano atveju neegzistavo visas tas mėšlas, kurį nuolatos bruka praktikuojantys religiją. Jokių rojaus vartų, jokios apvalančios dieviškos šviesos. Neišvydau to paties pragaro, kuris savo kaitriais ugnies liežuviais skrudintų mano subinę ištisą amžinybę. Kadangi po šio gyvenimo neturėsiu kito, ėmiau į viską kur kas rimčiau žiūrėti. Neturiu teisės susidirbti, visai kaip ir negaliu ne gyventi, o tiesiog egzistuoti kiekvieną akimirką slopindamas geismus ir pagundas. Tiesa, aš visiškai netrokštu daryti to vienas,-vyras nusišypsojo vėl, tačiau dabar jo šypsena perteikė piktdžiugą, šelmiškumą, o konkrečiai apibrėžtas žvilgsnis - toks tikslus, vienareikšmiškas, įvardino Pierce kaip savo miglotai smagių siekių partnerę. Vargu ar ji būtų drįsusi prieštarauti net iš principo. Turėti šalia savęs asmenį, kuris tavęs nesmerks, kad ir koks šaltakraujiškas, begėdiškas kitų atžvilgiu bepasirodytum, su kuriuo gali nieko apie save neslėpti, neslėpti visų tų aštrių prigimties ar charakterio kampų - jeigu tai nėra svarbiausia egzistencinės prasmės sudedamoji dalis, tuomet kas ja yra???
Sebastianas susiraukė. Tikrai ne taip, tarsi būtų užuodęs nemalonų aromatą. Vyras atrodė piktas. Nepertraukė garbanės, kad ir kaip smarkiai jam nepatiko tai, ką ši kalbėjo. Buvo išsakęs kiekvieną mažiau ar daugiau svarų argumentą, todėl nenorėdamas kartotis ar pasirodyti primygtinai neigiantis Katherine nuogąstavimus, smiliaus pagalvėlę prispaudė prie vampyrės apatinės lūpos - švelniai ir kiek erotiškai, žvilgsniu žybtelėdamas dviprasmiška kibirkštėle.
- Pažadu,-mesteli šiek tiek šypsodamasis, lyg negalėtų šios situacijos priimti visiškai rimtai. Visgi gėla Katherine akyse privertė surimtėti ir vyrą, kuris čia pat ir pasisakė, it norėtų apginti savo ne visai jautrią poziciją. Pasikeitė Redford'o balsas, įgavęs sodrumo,-Praleidau beprotiškai daug laiko trokšdamas to, ko negalėjau turėti. Būdamas didele, baisia, senovine vampyriška išpera norėjau šio to labai paprasto ir žmogiško - norėjau šeimos, vaikų, mylimos moters, su kuria mane sietų kažkas ypatingo šalia ir vienu keistu momentu viso to iš likimo sulaukiau kone per vieną vakarą. Net ir dabar kažkur Niujorko pakrašty manęs laukia dvi bręstančios gyvybės, kurios įkūnija mano šitaip trokštą tėviškumą,-Redford'as kiek atsainiai sklesteli rankomis nurodydamas ne iškelto klausimo absurdiškumą, o savo dabartinę būvimo vietą,-Ir vis dėl to, nepaisant visiškai visko aš dabar esu čia. Su tavimi. Neketindamas trauktis, neketindamas pasiilgti tų visų savo norų. Pažadėjęs tau, prašau tavo pažado mainais,-vyras akimirką pritilo tam, kad kur kas skvarbesniu žvilgsniu šoktų į rudus Pierce akių šulinėlius,-Pažadėk, kad kur kas labiau manimi pasitikėsi. Patikėsi tuo, ką sakau, kad neieškosi mano žodžiuose apgaulės, dvejopų, trejopų reikšmių, poteksčių. Žinau, toli gražu ne vieną kartą tave apvyliau, tačiau tu privalai patikėti, kad visa tai daugiau nepasikartos,-graikas atrodė tiek rimtas, tiek įdėmus ir nuoširdus kiek pajėgė transliuoti sielos balsą sustingusiame, negyvame veide.

Net ir galėdamas vienu metu perkelti save į bet kurį visatos, paralelinių ir atskirų bei savitų pasaulių kampelį Redford'as buvo visapusiškai su ja dėmesiu, prisilietimais dievindamas mylimosios kūną. Tikrai nežinia kiek laiko jiedu praleido apsiviję vienas kitą murkdydamiesi ištisame kraujo patale, nėra paprasta pasotinti velniškai įsiaudrinusį vampyrą. Kūnas maloniai dilgčiojo nuo įvairialypės, intensyvios seksualinės konfrontacijos, bylodamas ne tik apie nepaprastai prasmingai praleistą laiką, bet ir palengva, nemaloniai kylantį kraujo troškulį. Šis aukcionas nebuvo kažkoks superslaptas, išskirtiniausiai iš išskirtiniausių auditorijai pritaikytas renginys, kažkas tikrai turėjo suuosti, kad viešbutyje dedasi kažkas keisto ir visgi taip nenutiko. Žinoma didelis ačiū Desmond'ui, kuris padarė meškos paslaugą savo draugpriešiui dar momentu, kai vakaronės sūkuryje ėmė kristi pirmosios svečių galvos, bet geriau nei suktas, įtaigus "BloodPharm" vadovo būdas Sebastiano ir Katherine juodą darbą slėpė jųjų naujai atrastas paranormalumas. Tik suradęs laiko atsikvėpti Redford'as ėmė palengva taisyti žmogiškumui padarytą žalą ir kruvinas prabangios vakarūškos epizodas liko perkeltas į visai kitą laiko atšaką, kurioje šiuo momentu su Katerina egzistavo tarsi mažytėje, atskiroje dimensijoje. Realybėje aukcionas jau seniai buvo praėjęs, o jo dalyviai - sėkmingai grįžę namo pas savo šeimas, augintinius, daugiau ar mažiau patetišką, laikinumui pavaldžią kasdienybę. Savotiškai jie visi tebuvo kopijos, analogai tų dešimčių šlykščiai išsprogusių mirtingųjų. Akimirka, kai netikėtai surado dalį prarasto savęs supurtė lig šiolei deramai neapsvarstyta suvokiamybe. "Nobody exists on purpose, nobody belongs anywhere, everybody's going to die.". Absoliučiai viskas pradedant žmogiškumu ir baigiant visa pasaulių struktūra Sebastianui atrodė bereikšmiška. Tačiau niekuomet nebūtų galėjęs į šią mintį pilnai įsikasti jausdamas šalia Kateriną. Jausmai šiai moteriai tapo būtinu, stipriu pamatu keistame Redford'o pasaulyje. Galiausiai Pierce buvo vieninteliu asmeniu, kuris su vyru turėjo bendra lygiu, kuris pranoko jųdviejų žmogiškumą bei vampyriškumą. Kuris pranoko visą jų žemėje išgyventą patirtį.
Sebastianas tikrai nesijautė gerai. Visas jo kūnas pulsavo skausmu, sumišimu ir galybe, kuria vargiai begalėjo manipuliuoti savo nuožiūra bei noru. Katherine be abejo pastebėjo vyro būseną išduodančius signalus, maža to atvirai apibrėžtus žodžiais. Redford'as nesijautė laimingas dėl viso to nepageidauto "nušvitimo", nes paprasčiausiai nežinojo ką turėtų su tuo daryti. Apsimesti, kad nenutiko nieko ir tiesiog gyventi toliau būtų per daug neadekvatu net ir vampyro kūne užrakintam serafimui - na, ne pačiam adekvačiausiam, bei harmoningiausiam deriniui visatoje. Su derama atida pasitiko Katherine balsą, prirakindamas šiltą žvilgsnį prie jos angeliško veido, kurį beprotiškai seniai nulipdė savo paties pirštais. Garbanės žodžiai, o visų svarbiausia juose slypinti prasmė iš ties momentiniam epizodui pakėlė Redford'ui nuotaiką. Žavėjosi Pierce kovingumu, nes šiuo metu jo stokojo pats.
- Manau supranti, kad grumtis su mirtimi man jau ir pačiam atsibodo. Ypač kai ji niekados nelaimi,-net ir kiek apsnūdęs ir vangus Sebastiano balsas skambėjo visai smagiai. Nepastebimai skausmingai sugriežė dantimis trumpai žvilgtelėdamas į ant nuogos krūtinės nubimbusius stambius, tamsaus kraujo lašus, suradusius kelią pro Redford'o nosį. Žinojo, jog neturėjo naudotis galiomis, reikalaujančiomis didesnių, nei vyras savy talpino resursų, tačiau nebūtų galėjęs paimti ir užsimerkti prieš faktą, kad myriop pasmerkė tuziną sielų, kurios Sebastiano netgi kažkaip ypatingai nesupykdė, pavyzdžiui, kišdamos savo niekingas rankas prie Katerinos ar stengdamosi ją prajuokinti siauraprotiškais juokeliais. Tam tikra Pierce ištarta frazė netrukus patraukė vyro dėmesį, perkeldama graiką į dar vieną viešnagę po savo vidinio minčių turinio kanalą. Serafimai nebyliai laikė save kone aukščiausia egzistuojančia materialios ir nematerialios gyvybės forma, tačiau atsakyti į klausimą kaip šviesai pavaldi rūšis atsirado, negalėjo nė vienas. Sergėtojų susikūrimas buvo apipintas mitais bei legendomis. Tarsi papildydami didžiojo sprogimo teoriją jie ėmė tiesiog ėmė ir pradėjo egzistuoti. Jokios evoliucijos ar parankaus, šilto kūrėjo glėbio. Sagittarius visados žmonijai ypatingai simpatizavo tuo, kad ši lygiai taip pat kaip serafimai svarstė savo būties pradmenis. Nepaisant to, kad Sargai gebėjo atsakyti į absoliučiai bet kokį klausimą, pasakyti kaip pasaulių santvarkoje atsirado pirmoji šviesa negalėjo. Tačiau tai buvo be galo sveika paslaptis, apsaugojusi serafimų rūšį nuo visagalybės komplekso, mat šie niekados nepritrūko sveiko proto nustoti klausti savęs ar viršum sergėtojų ir kitų galingų gyvybės, pasaulių globėjų nestovi dar galingesnės būtybės, įprasminančios visapusišką dieviškumą. Serafimai toli gražu nebuvo dievais. Nepaisant to, kad turėjo plačias galimybes ir didį talentą manipuliuoti, jie negalėjo kurti. Didžioji dauguma Sergėtojų netgi negalėjo sąveikauti su materija. Sebastianas žvilgtelėjo į savo delną. Iš lėto jį vartė žvelgdamas į nesuskaičiuojamą galybę mažesnių už adatos galvutę švieselių, lėtai keliaujančių audinių tinklais. Tokia pati jais nuraizgyta buvo ir Katherine. Ryškios, kiek akinančios šviesos liepsnelės atrodė stebuklingai. Bučinys Redford'ą gražino į realybę. Nesuspėjo į jį atsakyti, tačiau šviesios vyro akys kaip mat susitiko su mylimosios veidu.
- Labai nustebčiau, jei Katerina Pierce pasakytų, kad jai nepatinka pasikelti lygį jėgos bei galios žaidime,-subtilios satyros palytėtas vampyro tonas išdavė cinišką vyro požiūrį. Akimirką patylėjo tarsi tam, kad surimtėtų,-Aš nieko prieš pasinerti į mums priklausančios šviesos medžioklę, bet esi tikra, kad mūsų kūnai tai atlaikys?-nepabijojo garsiai prabilti apie kone labiausiai ramybės neduodančią dvejonę, net jeigu rizikavo likti pašieptas. Kad ir kaip smarkiai pasikeitęs galėjo pasirodyti Sebastianas, savybė noriai pasiduoti ne visados pagrįstam nerimui išliko. Taip sakant, keldamasis lygį jėgos bei galios žaidime Redford'as savo ruožtu imdavo vis labiau, vis smarkiau abejoti. Katerina iš ties labai gražiai tame vyrą papildė, įpliekdama pasitikėjimo, ir pripažinkim, gyvybiškai svarbaus pohuizmo. Kompleksų, savigraužos suėstas Sebastianas tarsi iš naujo mokėsi mylėti tiek save, tiek gyvenimą. Žinoma viskas buvo visai gerai, vyras laikėsi stabiliai iki to momento, kuomet mylimųjų neužpuolė senovinės būtybės šmėkliškomis marmūzėmis. Serafimų gyvastis akivaizdžiai nebuvo naudinga paprastiems mirtingųjų kūnams ir ko gero visus šviesos laikytojus, visus Lilith vaikus nebus sunku identifikuoti ne tik energetiškai, bet ir vizualiai dėl to groteskiškai... fantastiško pavidalo. Tik serafimas dar nebuvo nusprendęs ar tikrai norėtų sukomplektuoti save visą ar galiausiai kiek tai naudinga turėtų būti ne tik vyro, bet ir Katherine gerovei.
Ne visai tipiška leistis į egzistencinius samprotavimus, kuomet dar visai neseniai laikei glėbyje visokeriopai dievinamą moterį, susijungęs ne tik su jos kūnu, bet ir visa siela, tačiau dialogo Sebastianui reikėjo kur kas labiau, nei tylos, paskendusios nesuskaičiuojamoje galybėje garsų, kuriuos girdėti galėjo tik du nuogi vampyrai. Džiaugėsi galėdamas mintis nukreipti kažkokia konkrečia linkme, o geriausia, kad norint nukreipti jas į garbanę nereikėjo net pasistengti. Redford'as žinojo, kad palietė nemalonią, bet aktualią temą prabilęs apie Katherine pirmagimę. Na, bent jau anksčiau ją tokia laikė. Negalėjo į Nadią, į Lilith ar kokiais vardais ji ten pasivadinus žiūrėti pro rožinius empatijos akinius. Puikiai suvokė kokia pavojinga toji būtybė yra ir kiek žalos ji gali padaryti ne tik jiems, bet ir pasauliams. Ne, šių kaip kadaise saugoti vyras neketino, tačiau žemė buvo jo namais. Katerinai kalbant, vyras atrodytų sulig kiekviena akimirka erzinosi vis labiau. Pats nutuokė - neturėjo teisės šitaip reaguoti į Pierce poziciją, bet jokiu būdu negalima neatsižvelgti į faktą, kad į Lilith graikas žiūrėjo iš visai kitos fronto pusės nedraugiškomis, smerkiančiomis akimis. Prieš atsakydamas į mylimosios pažertus argumentus Sebastianas nutarė pasidalinti neilgu pasakojimu. Gulėjo alkūne pasirėmęs į lipnų, šaltą grindinį. Vyras norėjo atrodyti ramus, tačiau nuo jo sklindanti nuotaika priminė apatiją. Nesistengė specialiai nežiūrėti į Pierce, akys nuklydo tarsi savaime, kaip dažnai nuklysdavo Sebastianui pradėjus balsu tapyti kažkokį praeities fragmentą.
- Keista dabar prisiminti, bet pas mane ji atėjo ieškodama darbo,-net ir pabandęs šypsena pašiepti savo naivumą vyras nepajėgė suvaldyti piktai išsitempusio savo žandikaulio,-Pilnas etatas, padorios dešiniosios rankos pareigos. Iki jai pasirodant nė nesusimasčiau, kad man, žinai, tokiam beprotiškai užimtam vyrui praverstų asistentė,-vampyras šiek tiek prisimerkė, tarsi mintyse būtų peršokęs nuo vienos laiko atžymos, prie kitos,-Ji buvo absoliučiai nuostabi tame, ką darė ir aš supratau koks pasimetęs bei nesistemingas savo kasdienybėje buvau iki tol. Gana greitai tapom draugais, na, bent jau aš taip maniau. Ji priminė man Lianą...-Redford'as privalėjo save sustabdyti. Jau buvo apsipratęs su skausmo židiniu savo galvoje, tačiau šiuo momentu joje suskambėjo visais pragaro varpais. Sodri, solidi kraujo čiurkšlė plūstelėjo iš Sebastiano nosies. Nestipriai užsikosėjo jausdamas gerklose savo paties kraujo skonį, tačiau šie fiziniai faktoriai tebuvo ledkalnio viršūnė. Mažas blyksnis perdavė galingą informacijos, nepageidaujamos informacijos gniužulą ir viso to pritrenktas vyras turėjo nepaprastai pasistengti, idant išliktų šaltas. Jautėsi... beviltiškai. Ir visų labiausiai dėl to, kad negalėjo suvaldyti tos pragariškos duomenų transliavimo migrenos. Nors ir troško. Žvėriškai. Kai prabilo vėl, vyro balsas buvo kiek prislopintas, bet toli gražu neišduodantis sukrėtimo, kurį išgyveno viduje,-...kuriai patikėjau "Paxton Pharmacies" valdymo panelę, su kuria, kaip maniau, užmezgiau abejoms pusėms naudingą, draugišką ryšį ir kuri, kas be ko, visai kaip ir Lilith pasirodė mano akiratyje kažką slėpdama, kažkaip mane kvailindama. Žinoma dabar tai nebeturi jokios reikšmės. Įsileidau ją į savo kasdienybę, į namus, į šeimą. Ji netgi dvyniams vardus sugalvojo. Keista, tiesa? Nejau būtybė, geriausiai įprasminanti Liuciferio apibrėžimą šitaip neturi ką veikti?-tiek Sebastiano akys, tiek savotiška intonacija kritiniuose įtampos taškuose išdavė įsižeidimą. Tiesą pasakius, negalėjo patikėti savo naivumu. O blogiausia, kad nė menkiausios nuojautos užuominos neturėjo apie tai, kuo Lilita buvo iš tikrųjų,-Nebandysiu jos paaiškinti logiškai. Pati supranti, kad ji yra dar didesnis "nusikaltimas gamtai" nei mudu, negi tu nesuvoki, kad ji TIKRAI kažką rezga?-Redford'as netikėtai prisiminė Harį Poterį ir jo visatoje egzistuojantį benosį lordą, kurio net vardo minėti nebuvo galima, tarsi bijant, kad tai prišauks patį blogio įsikūnijimą. Panašiai pasijuto ir vyras pamėginęs neapdairiai nukreipti mintis į tamsos pasaulio karalienę. Negalėjo jos šifruoti, aptikti, tačiau mėginimas prie jos energetiškai priartėti paliko šiurpų pojūtį. Jis priminė įspėjimą nebandyti knistis giliau. Sebastianas neleido sau pasijausti įbaugintu. Šaltas, pavojingo, Redford'ą visokeriopai pranokstančio oponento kvėpavimas į kaklą masino vyrą užsiplieksti kovingumu. Visai kaip tais laikais, kai su ietimi rankoje šokdavo prieš per pus stambesnį priešininką. Tai savotiškai veždavo,-Ji galinga. Galingesnė už mus sudėjus. Esam vieninteliai galintys ją sustabdyti surinkę savo visumą, bet nesu tikras kiek tos visumos surinkti yra įmanoma. Net ir šie kūnai neatlaikys energijos, nebent rasim būdą kaip vieną, kitą taisyklę paversti išimtimi. Kita vertus, mūsų pasaulyje nėra nieko neįmanoma, tiesa?-Sebastianas pakilo ant kojų, padėjęs atsistoti ir Katerinai. Nusibraižęs savotišką veiksmų planą nebepajėgė gulėti taip, tarsi visiškai neturėtų ką veikti. Nuogu Redford'o kūnu vėl nuvilnijo švelnus ugnies audeklas, palikęs graiko kūną vaiskų bei švarų. Atsisuko į Pierce, pridėjo delną jai prie krūtinės ir pakartojo "procedūrą", nuplikydamas ledo karalienės paviršių, kuris priešingai nei Sebastiano nudegė, tačiau čia pat ir sugijo. Keista, bet pirmąsias jo kaip mirtingųjų pasauliui pritaikyto serafimo gyvenimo akimirkas lydėjo nesibaigiantis fizinis skausmas. Visgi net jeigu ir būtų žinojęs, kad ši duona aštri ir žalos bekramtant, Redford'as būtų daręs viską lygiai taip pat. Vyras atvėrė iškarpyto ovalo formos portalą, įrėmintą degančia ugnies juosta ir prasmukę pro jį mylimieji atsidūrė vienintelėje tikroje laiko juostoje. Tas pats viešbutis, ta pati tuščia, naktyje paskendusi pokylio salė.
- Kat...-į mylimąją kreipėsi švelniai, bet tuo pačiu ir rimtai,-Tu sakei, kad nori pasielgti teisingai Nadios atžvilgiu. Aš gerbiu tavo norą, būsiu jo įgyvendinimo dalimi, tačiau...-vyras nutilo į salę įžengusiam apsaugos darbuotojui patraukus jo dėmesį. Žinoma dėmesį patraukė ne pats vyriokas, o tai, ką jis šilto, raudono ir cirkuliuojančio nešiojosi savo masyviame kūne. Sidabrinė kortelė ant specifinės jojo aprangos išdavė Ruperto vardą, o sportiškas sudėjimas pomėgį kilnoti geležis. Apsauginis nespėjo net suvokti, kad salėje atsidūrė porelė įsibrovėlių, kaip prieš jį švystelėjęs Sebastianas vyrą visiškai pažabojo - jo sprandą pasikišo po pažastimi, o vieną iš rankų ištiesęs užsuko. Rupertas inkštė iš nepatogumo, skausmo, netikėtumo. Juokingiausia, kad Redford'as elgėsi visiškai natūraliai. Na, taip, tarsi jo ir Katherine dialogo nebūtų pertraukusi kažkokia labai rimta priežastis. Vyras išliko abejingas net tada, kai atleidęs Ruperto sprandą užpuolė jį iltimis. Buvo velniškai ištroškęs. Iš prakąstos arterijos kraujas plūdo it iš krano. Pajuodęs, demoniškas Sebastiano žvilgsnis pakvietė garbanę prisijungti,-Ką mes darysim jeigu pasielgti teisingai jos labui bus neįmanoma? Katherine, mieloji, pagalvok pati. Ką pragaro karalienė veikia žemėje? Kodėl ji parodė mums save? Kodėl ji iš viso nesutrukdė mums susijungti su dalimi savo šviesos?-šveplavo kraujo pilna burna ir joje tviskančiomis, plėšriomis iltimis. Vargu ar Katerina galėjo atsakyti bent į vieną Redford'o pažertų klausimų, tačiau vyras džiaugėsi galėdamas jos galvoje pasėti abejonę,-Nenoriu matyti tavęs įskaudintos dėl to, kad matei joje savo dukrą.



- Negaliu patikėti, kad leidai jiems priimti šviesą! Aš visiškai nebesuprantu kas vyksta. Ar tu specialiai stengiesi sugriauti savo pačios planus?-Fad buvo įširdęs. Gniaužė rankoje taurę su Lilith priklausančiu krauju, rodos, iš paskutiniųjų stengdamasis nesutrupinti stiklo delne. Lilith sėdėjo priešais serafimą elegantiškai įsitaisiusi minkštame bordo spalvos oda kaustytame fotelyje. Ne visai karališkas sostas karalienei, tačiau šimtus kartų patogesnis nei pats pompastiškiausias valdžią įprasminantis sėdimasis baldas pragare. Kaip ir priklauso bet kokiam padoriam žemės gyventojui (ar lankytojui), Nadia turėjo būstą. Turėjo netgi makiažo ir didelę spintą, prigrūstą aukštakulnių. Demonė iš ties mėgavosi turėdama žmogišką kūną, mėgavosi žaisdama ir tą visą žmogišką teatrą. Aptemptos odinės juodos kelnės, įspūdingi aukštakulniai, tamsūs banguoti plaukai - Petrova buvo neįtikėtinai panaši į savo biologinę motiną. Net ir sėdėdama ir dėl to rasdamasi lygiu, žemesniu, nei stovintis serafimas, Lilith į pašnekovą žiūrėjo iš aukšto. Šaipėsi iš jo tiek akimis, tiek šypsena.
- Šį kartą atleisiu tau už tai, kad pamiršai su kuo kalbi, mažas, tyras, švytintis angelėli. Pamiršiu ir tai, kad tavo egzistavimas šiame pasaulyje priklauso tik nuo to, kiek ilgai ketinu šelpti tave savo krauju,-kaip ramiai tamsiaplaukė dėstė savo mintis... Tai gąsdino. Pavojų pajutęs Fad nukabino nosį, tarsi bijotų, nedrįstų pažvelgti į demonę.
- Aš...
- Tu vis dar nelabai gerai moki suvaldyti savo indą,-Lilita neleido serafimui užbaigti minties, nes jautėsi pakankamai maloninga, kad padarytų tai už vyrą. Surakintas Fad lenkėsi žemyn. Žinoma ne savo noru ir tikrai ne kokiomis aplinkybėmis - demonė laužė sergėtojo indo sąnarius versdama sutvėrimą pasijausti ne tik beprotiškai niekingą, bet ir pažemintą. Nepaleido Fad iš įtakos net tada, kai šis parklupęs ant kelių šlovino savo karalienę. Nepajėgdamas grumtis serafimas galėjo pasidžiaugti bent tuo, kad kažkokiu būdu išsaugojo taurę nepažeistą. Vargu ar Lilith būtų prarėžusi savo riešus pakartotinai duoklei, o nuo jos kraujo sargas buvo absoliučiai priklausomas. Priklausomas ne kaip koks susmirdęs narkomanas, ne. Demonės kraujas padėjo Fad išsilaikyti savo pavidale. Lilita buvo ne šiaip demonė su karūnėle, nepamirškim, ji buvo viena iš trijų kada nors egzistavusių nematerialių būtybių, susijungusių su žmogaus kūnu, gimusių,-Taip. Esu tai girdėjusi jau ne kartą. Aš tikrai rasčiau būdą kaip apsieiti ir be tavęs, tačiau tik bereikalingai apsisunkinčiau gyvenimą,-demonė mėgdavo serafimui priminti, jog jo nenužudo tik dėl to, kad tingi imtis sudėtingesnių machinacijų. Pyktis lyg ir atlėgo, Lilith paleido Fad, kuris garsiai kvėpuodamas neskubėjo stotis. Reikėjo šiek tiek laiko norint užsigydyti sulaužytus sąnarius. Sunkiai, be galo sunkiai pratinosi prie visko, kas buvo būdinga žmonėms, įskaitant fizinį skausmą.
- Serafimų pražūtis artėja, mano karaliene. Liko vos keli nesulaužyti užraktai ir pragaras atvers savo vartus,-tiesą pasakius dabar būtų pasakęs bet ką, kad šiek tiek pakylėtų Lilitos "dvasią". Inkšdamas, svirduliuodamas netvirtai atsistojo, demonės krauju nuplaudamas skausmą. Tamsiaplaukė šypsojosi nepaleisdama iš akių sergėtojo, žaismingai apie pirštą sukdama palaidą garbaną. Nejautė žūtbūtinio poreikio dėstyti savo motyvus sąjungininkui, visgi to nepadaryti irgi negalėjo. Nebent trokštų patirti dar vieną Fad nepagarbos bangą, kuri serafimui geruoju tikrai nesibaigtų. Kaip sąjungininkas jis buvo jai naudingas.
- Andromeda ir Sagittarius yra kvailiai, Fados. Neketinu kovoti su kvailiais, kurie prie to dar ir yra silpni kaip kirminai,-atmetusi sukryžiuotas kojas įspūdingos išvaizdos moteris atsistojo, gundančiai klubais nuvinguriuodama prie pašnekovo. Suėmė jo veidą rankomis, įdėmiai įsižiūrėjo,-Tikrai ne pats patraukliausias variantas pavidalui. Sakyk, angelėli...-murkdama demonė numainuoja ranka serafimo kūnu žemyn užtikrintai suimdama jam už iškilumo ties tarpukojo teritorija,-...išmokai naudotis savo vyriškais privalumais?
Kūno reakcija į moterį nustebino patį sergėtoją. Darėsi sunku kvėpuoti, o apačioje jautė keistą tempimą.
- Išmokčiau, kad ir čia pat, jeigu to pageidautų mano karalienė,-be galo taiklų, apgalvotą ir demonę pamaloninusį atsakymą Lilita priima nusijuokdama.
- Kvailys. Juk sakiau, kad tavo indas nėra man patrauklus, o tu siūlaisi,-skambus, gražus tamsiaplaukės juokas užpildė kambarį. Moteris atšlijo, tarsi akimoju būtų praradusi bet kokį interesą. Nukaukšėjo prie baro ir išsitraukusi burbono pripildo porą stiklinių. Neatsisuko į pašnekovą. Pasuko į jį veidą šonu tik tada, kai pajuto serafimą prigludusį sau iš už nugaros, tiesiantį rankas į jos tarpkojį. Demonė užvertė galvą nusijuokdama. Fad atkaklumas jai iš ties darė įspūdį.
- Dėl tavęs pakeisčiau pavidalą. Pakeičiau visiškai viską,-atviras serafimo padlaižiavimas Lilitai patiko, net jeigu ir nebuvo nuoširdus. Moteris mikliai apsisuko iš kart po to, kai vyras drįso pirštus įsprausti jai po kelnėmis. Plėšriai šypsojosi įsikasdama į apatinę sergėtojo lūpą. Susitvarkė su jojo kelnių diržo sagtimi netrukus ranka paliesdama sukietėjusią varpą.
- Žvaigždžių vaikas išspręs tavo būties žemėje klausimą. Būsi nepriklausomas. Būsi ketvirtas,-nesumažindama atstumo tamsiaplaukė kalbėjo liežuvio galiuku vedžiodama po Fados burną. Netikėtai aiktelėjusi ji smalsiai pažvelgia žemyn nusistebėdama serafimo indo vyriškumą parodančio padargo gabaritais,-Žinai, manau šį pavidalą mes dar pasilaikysim,-šelmiškai šypsodamasi ji leido sargo burnai pasigauti josios.



Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Pen. 12 29, 2017 5:53 am




Beautiful Creatures




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Illenium – Beautiful Creatures.




WE'RE LIVING IN A WORLD WITH MADNESS IN THE SHADOWS. ARE YOU WITH ME? ft. Sebastian Redford. (theme)
Neretai fatališka moterimi įvardinama originali vampyrė iš tiesų praleido pakankamai daug laiko tarp skirtingo plauko žmonių, todėl nesunkiai pramoko sutapatinti save su šia rūšimi, nepriklausomai nuo to kad pati žmogumi, iš tiesų niekada ir nebuvo. Ji puikiai valdė savo kūną, neleisdama aplinkiniams matyti esti ji yra kur kas daugiau nei mirtingas kūnas, kuris savyje turi taip vadinamą „sielą“, šviesą, kuri yra viso ko esmė. Net tuomet, kai tai buvo visiškai nebūtina: ji kvėpavo, vertė savo natūraliai „mirties paliesta, bet nesunaikintą“ sustingusį ir negyvybingą savo kūną gaminti kūno skysčius, bei šiuos perdirbti. Bulgariškosios kilmės garbanės jausmai taip pat buvo neatsiejama nuo kūno dalimi, mat ji puikiai atspindėjo savo vidinio pasaulio jausenas, tiek veido išraiška, tiek besikeičiančiu balso tembru, tiek veiksmais, kurie neretai būdavo chaotiški, nereikalingi. Ir kaip paaiškės visai netrūkus, Katherine visuomet jautė tam tikrą prieraišumą prie bene labiausiai primityviausios gyvybės rūšies. Tikriausiai tai keista, ir ne visai suprantama. Tačiau, žmonės, jų gebėjimas vertinti kiekvieną nugyvenamą akimirką, išgyvenimą moteriai kėlė susižavėjimą. Net nenorėdama to, nesistengdama tai perteikti, ji ir pati priminė gyvą asmenį. Galbūt tai ir buvo vienas iš ryškiausiai išreiškiamų antrininkės išskirtinumų? Vienaip ar kitaip, moters natūra nebuvo tipinė, visapusiškai pasikartojanti. Nepriklausomai nuo to, kad paslaptingoji „gamta“ iš tiesų sužaidė su ja nelabai sąžiningą žaidimą, per pasaulį paplatindama tą patį, apgaulingai angelišką veidelį, šiam suteikdama kontrastiškai skirtingas asmenybes. Tą patį veidelį, kurį prieš galutiniai susikuriant visiems pasauliams, it dailidė sulipdė ne kas kitas, kaip šviesos atstovas, sergėtojas Sagittarius. Ir dabar, būdama greta šio vyro, moteris pagaliau apnuogino savo sielą. Žvitrus, tamsiai karamelinės spalvos akių žvilgsnis gana greitai susirado kalbantį, vos tik šis ištarė pirmuosius savo žodžius. Žodžius, kurie keitė visiškai viską: perspektyviai griovė visas tas sienas, kuriomis vampyrė buvo apstačiusi savo egzistavimą, manydama kad tokiu būdu ne vien apsaugo save nuo nesėkmių, tačiau ir padaro savo išgyvenamumą kur kas labiau lengvą. Jo išpažintis galbūt ir nebuvo būtina, tačiau būtu melaginga teigti, neva ši buvo nereikalinga. Tai puikiai matėsi iš Pierce veido, kuris tai akimirkai atrodė nuginkluotas. Iš tiesų, mintimis pernešta į ne taip seniai vykusį Redford‘o mirimą – atgimimą, Katherine buvo priversta dar kartą pajausti kiekvieną akimirką, potyrį, kuriuos tuo metu teko išgyventi. Nepertraukė, nors reikia pripažinti kad tai padaryti buvo pakankamai sudėtinga. Suteikdama Sebastian‘ui galimybę išsisakyti, tam tikru metu, Pierce nusuko savo žvilgsnį, tarytum išlaukti tinkamos akimirkos prabilti, būtu kiek paprasčiau.
– Persekiotojas šiek tiek? – Pradėdama savo kalbą, garbanė nesusilaikė nuo galimybės bent šiek tiek patraukti Redford‘ą per dantį, kuomet šis atviraudamas išsakė esti geriau būtu pasikinkęs šmėklos egzistavimą, nei kad visišką, nieko neturinčią ir nieko neduodančią tuštumą, kuriai buvo pasmerktas, kuomet jo mirtingas kūnas išbaigė savo kelionės laikotarpį. Nors ir su pastebimu liūdnumu, tačiau moters lūpos subangavo, išgaudamos lengvos, jai tipinės kampinės šypsenos linkį.
– Aš visuomet sakiau, kad šis pasaulis nebūtu toks įdomus, jei jame nebūtu Katherine Pierce fenomeno. Bet tiesa yra tame, kad jis taip pat nebūtu įdomus, jei jame nebūtu tavęs, Sebastian‘ai. – Nebuvo visiškai tikra tuo, ar nori išsakyti savo išgyvenimus, suvokus kad vienos akimirkos, vienos klaidos kaina, ji buvo praradusi jį galingiausiai kada nors egzistavusiai „tamsai“. Ir tai nėra mistika, tai nėra kažkas mistiško ir nepaaiškinamo. Ši tamsa, paprastų žmonių protais yra traktuojama kaip bet kurios gyvasties pabaiga, mirtis, išnykimas. Ir net jei vis dar stengėsi kalbėti taip, kaip leido jos aštrūs, niekuo nesušvelninami kampai, visai netrūkus kalba įgavo kiek kitokį prieskonį. Galbūt todėl, kad atvirumas yra vertinamas labiausiai tuomet, kai jis yra abipusis? Jos rankos šiek tiek pakilo, į delnus suimdamos pirmojo vampyro delną.
– Akimirka, kai maniau kad praradau tave amžiams. – Garbanės balsas perteikė liūdesį, jautrumą. – Tamsa, kuri paglemžė tave, tuo pačiu metu apsupo ir mane. Nedrįsau pasiduoti, net jei proto balsas šaukė esti tavęs nebėra, buvau pasiruošusi padaryti bet ką, kad tik gaučiau akimirką, dar kartą pamatyti tavo gyvas akis. Niekada nepritariau tavo pasirinkimui tapti mirtingu, matyt dėl to kad žinojau kad gyvybė yra neatsiejama nuo mirties. Ir kai tai ištiko tave... – Nesugebėdama tinkamai baigti savo minčių srauto, nemirtinga garbanė aiškiai supurtė galvą, leisdama iš esmės visuomet tvarkingai sudėtiems plaukams šiek tiek chaotiškai sukristi ant pečių. Privertė save pakelti akis, susiduriant su Redford‘o žvilgsniu. Buvo tikra, kad jis ir pats kuo puikiausiai suvokė (ne dėl to, kad ponas Abberline pasismagindamas, arba neturėdamas kitos veiklos, atsiuntė šiam filmuotą medžiagą, o dėl to kad pagaliau ėmė pažinti ir suprasti tikruosius Katherine asmenybės bruožus) esti ji niekada iš tikro nebuvo pasiruošusi jį paleisti, netgi nesakant tai žodžiais.
– ...tai buvo siaubingiausia, ką man teko išgyventi. O išgyvenusi visokio plauko šūdo esu labai daug, gal net per daug. – Greičiausiai iš principo, arba dėl to kad šiuo metu kartu išgyventa praeitis buvo netekusi visiškai jokios prasmės, bei galima pasakyti kad palyginus su dabartimi, tapo tik vienu iš praeitų etapų, nesiryžo kartotis. Tiesa buvo tame, kad tam tikru metu, Katherine tikrai buvo visiškai tikra tuo, kad Sebastian‘as turėjo „atpirkti kaltes“ skausmu, vienatve ir visišku vilties praradimu. Galima teigti, kad moteris iš dalies pasiekė savo, kuomet ne kartą „sudaužė“ vyro viltis, ir kas įdomiausia, nesulaukė atgalinio smūgio. Priešingai, nei to būtu galima tikėtis beveik iš kiekvieno (ne)gyvo asmens, Sebastian‘as suvokė jos aštrius kampus, nepaniekino jos dėl ganėtinai sudėtingos asmenybės, dėl dalykų, kuriuos ji darė ar sakė. Jis buvo vieninteliu asmeniu, kuris egzistavo, egzistuoja ir egzistuos, kuris neuždavė klausimų „kodėl ji tokia, o ne kitokia?“, o buvo šalia, nepriklausomai nuo to, kad Pierce būdas beveik visuomet buvo švelniai tariant – nepakenčiamas. Jis visuomet buvo garbanei tobulas partneris, kuris nesiekė jos pakeisti, priderinti prie savo įnorių ar vilčių. Suprato, priėmė ir nenuteisė. Katherine visuomet buvo tikra tuo, kad yra „geriausia“ viskame kame, bei galinti gauti viską, ko tik užsimano. Tai puikiai atsispindėjo tiek jos asmeniniame gyvenime, tiek mitybos racione. Ji nesirinko atsitiktines aukas, kurios buvo arčiausiai, niekada nevargino savęs maitinantis gyvūnų krauju (kuris nėra tiek maistingas, ar skanus), ir tik kraštutiniais atvejais, priversdavo save paragauti šaldytą kraują, ar tą braškių skonio „junk food“ tipo gėrimą, kurį į rinką integravo Sebastian‘as. Mintis, kad galbūt negali suteikti mylimam vyrui visko, ko šis norėtu, ar galu gale ko būtu vertas, baugino. Baugino ir ateitis, tačiau tai vargu ar buvo tinkama priežastis, kodėl nereikėtu tai daryti. Pripratusi ir prie pakilimų ir nuosmukių, bei nuo to baisiai pavargusi, originali vampyrė liovėsi „savęs gailėti“, sugriaudama visus iš anksto nustatytus „ne“, šiuos pakeisdama į „taip“. Stebint iš šalies, buvo nesunku pamatyti tai, kad prašytas pažadas buvo svarbus jai. Tai išdavė tiek kūno kalba, tiek akivaizdus atokvėpis, kuris užpildė patalpas iš kart po to, kai ne visai rimtai, su ta žavinga šypsena, Redford‘as ištarė reikiamą žodelytį. Visgi, nesitikėdama kad netrūkus po detalaus paaiškinimo, jis paprašys šio bei to atgal. Tebelaikydama jo delną, garbanė palengva atpalaidavo savo pirštus, leisdama jo delnui išlysti iš jos rankų. Ir ne, tai neturėjo visiškai jokios užslėptos potekstės, greičiau tebuvo būtinu veiksmu, norint atlikti tai, kas pasekė visai netrūkus. Jos lūpos subolavo, kalbai, tačiau čia pat buvo priverstos susispausti, pajutusios šaltą, tačiau kartu su savimi jaudinantį skausmą nešantį, vampyro smilių. Jautė kaip per visą nugarą nubėga malonus šiurpuliukai. Šiek tiek atlošė galvą, kad ant jos lūpų besirandantis jo pirštas šiek tiek praslystu per apatinę jos lūpą. Visai netrūkus, garbanė priekiniais dantimis nestipriai šį nestipriai sukando (taip sakant, nekišk katinui piršto prie burnos, gali įkasti, lel xDDD). Prieš tai kiek slogus bulgarės veidas tapo žaismingas.
– Juk žinai kad pasitikėjimas nėra tas dalykas, kurį galima taip paprastai imti ir atiduoti, supakavus į gražią dėžutę, bei ant viršaus užrišus didžiulį, žvilgantį kaspiną. – Ji prabilo, akivaizdžiai erzindama pašnekovą. Mat tai išdavė ne vien pasirinkta balso intonacija, tačiau ir visas garbanės kūnas, siunčiantis priešingus kalbai signalus. Žinoma, jos ištartuose žodžiuose buvo savo tiesos, kaip asmenybė kuri nepasitiki niekuo, apart savimi pačia, ji negalėjo imti ir stebuklingai patikėti kiekvienu Redford‘o žodžiu. Ir visgi, buvo pasiruošusi tai bent pabandyti daryti, ir ne todėl kad jis to prašė, o todėl kad pati to troško. Jos rankos pagaliau pakilo, nuguldamos ant jo kaklo šonų, nykščiais šiek tiek lytėdamos ta išraiškingą, bei be galo patrauklų žandiaulį. Prisitraukė arčiau, tokiu būdu dar labiau paniekindama „asmeninės erdvės“ sąvoką. Prieš prabildama, vampyrė liežuviu perbraukė per savo lūpas, tarytum būtu troškusi dar šiek tiek pavilkinti neišsisemiamą laiką.
– Nutilk. Man nesvarbu kas buvo ankščiau. Nesu ta, kuri yra linkusi labai pasitikėti kitais. Tačiau, galiu tau pažadėti tai, kad esu visapusiškai pasiruošusi toliau eiti kartu, nepriklausomai nuo to kas toliau laukia. Ar bus sunku ar lengva ar beprotiškai neištveriama, man taip pat nesvarbu. Bent tol, kol tu būsi mano, o aš tavo. – Galbūt tai nebuvo tas atsakymas, kurio laukė Sebastian‘as, tačiau šiek žodžiai bent jau buvo atviri ir nuoširdūs. Laikas pagydo žaizdas, laikas taip pat priverčia pamiršti kai kuriuos prasmę netenkančius dalykus, jis išmoko pasitikėti, išmoko atsiduoti. Ir šiai akimirkai, net jei tai nebuvo visapusiškai išpildyta, ateitis iš tiesų atrodė įkvepianti, maloniai šiurpi ir visapusiškai išnešanti sveiką protą.

Priešingai nei Sagittarius, kuris žmonijos rasei labiausiai prijautė dėl to, kad tam tikra prasme, rado su jais panašumą, norą žinoti daugiau apie savo kilmę, atsiradimo priežastys ir kitas peripetijas. Savo ruožtu, Andromeda buvo vedama kiek kitokių priežasčių. Stebėdama žmonių pasaulį, ji matė ne vien prigimtinį žiaurumą, kuris buvo visuomet: ar tai išgyvenamumo, ar tai mitybos grandinės prasme. Atsirinkdama tam tikrus epizodus, ji matė kaip žmonės geba sąveikauti vienas su kitu, kiek svarbūs yra prisilietimai, kokias žymias palieka skausmas, kaip yra išgyvenama netektis, prisirišimas ar netgi ta pati meilė. Tai, kaip visiškai nieko bendra neturintys individai suranda vienas kitą, kaip išmoksta (atitinkamai pagal laikotarpį) skirti dėmesį vienas kitam, kaip išmoksta atsiduoti visapusiškai, nevaržomai. Žavėjo ir laisvės suvokimas, esti žemės aplinkoje yra galima daryti beveik viską, būti tuo, kuo norisi būti, o ne tuo kuo skirta būti. Visuomet jausdama labai prieštaringus, neleistinus jausmus Sagittarius, Andromeda troško išgyventi kartu su juo visus tuos dalykus, kuriuos išgyvena žmonės. Būti tokia, kokie yra tie mažyčiai, trapūs padarėliai, iš esmės nežinantis savo pradžios, eigos ir pabaigos prasmės. Savo oda norėjo jausti jo prisilietimus, ne aukščiausiu, limituotiems protams nesuvokiamu lygmeniu, tačiau tuo paprastu ir žūtbūt reikalingu. Kaip gi žavinga buvo suprasti kas yra fizinis susiliejimas, kuris po daugybės laiko įgavo „sekso“ įvardinimą. O gyvybės, visiškai naujos gyvybės atsiradimas. Stebuklinga! Kad ir kaip skausmingai tai atrodė, esmės tai nepakeitė, žmonių gyvenimas atrodė – stebuklingas. Ji neklausė savęs, kodėl ir kaip atsirado pati, ji te klausė savęs, kaip galėtu tapti viena jų. Nebuvo labai sudėtinga pamatyti kad nesuvaldomos informacijos srautas, bei ne taip seniai paslapčia panaudoti nauji sugebėjimai, vertė Sebastian‘ą jaustis blogai. Katherine tamsiuose, skrudintos karamelės spalvos, akyse buvo galima pamatyti rūpesčio ir atjautos atspalvius, nepriklausomai nuo to, kad moteris kaip jai yra būdinga, laikėsi pakankamai šaltai, na, atitinkamai nesikabino į tokias būties smulkmenas, kurios ne vienam jų nebuvo būdingos. O ir vargu ar būtu galima priimti Katherine rimtai, jei ji bandytu nulaižyti sužeidimus, nebent žinoma tai būtu erotinis žaidimas, o ir kraujas būtu beprotiškai malonaus skonio. Kitu atveju, tai būtu apsimestinumas, netgi jei tai lietė ją pačią, arba Redford‘ą. Tuo ji ir buvo kitokia, kad nesureikšmino dalykų, su kuriais žinojo kad jie abu sugebės susidoroti, o šios moteriškumas ir švelnumas, jis taip pat nebuvo kažkokiu tabu, tiesiog pasireikšdavo visai kitokiomis aplinkybėmis. Stebėdama kiek apmigusį Sebastian‘o veidą, originali vampyrė, o dabar kaip žinia ir serafimė, vos pastebimai šyptelėjo. Priešingai nei Redford‘as, garbanė nesistengė išbandyti savo sugebėjimus, galbūt todėl, kad kiek įmanydama stengėsi savo dėmesį koncentruoti tik į jį, ir tai bent iš dalies sušvelnino didžiulį chaotiškos „tiesos“ srautą, kuris keliavo ne pačiais maloniausiais būdais, keldamas skausmą, kuris palyginus su užburtu vienas kito lietimo skausmu, buvo tūkstančius, dešimtys tūkstančių kartų stipresnis. Sebastian‘o užvesta kalba apie šviesos išskaidytų dalių surinkimą, galbūt ir nebuvo labiausiai tinkama kalba po seksualinių išbandymų, kuriais vienas kitą pamalonino visai neseniai, tačiau to išvengti taip pat nebuvo galima. Jie abu suprato tai, kad kai kuriuos dalykus negalima atmesti, apsimetant neva to niekada nebuvo. Ištiesdama vieną iš savo rankų, visai netrūkus po lengvo bučinio, išorine delno puse perbraukė per serafimo skruostikaulį, tuo pačiu bandydama mintis perteikti žodžiais.
– Kuo gi aš būčiau, jei apsimesčiau kad su mumis nieko nenutiko, ir leisčiau viskam tekėti sava vaga? – Pasinaudodama proga, kad tuo metu dar dalinai buvo užgulusi graiką, priglaudė savo galvą prie šio krūtinės, leisdama kad netvarkingos ir krauju suteptos garbanos atgultu taip, kaip šioms pasirodys tinkama. Net tuomet, kai Sebastian‘as nematė savosios moters akių, šios akivaizdžiai perteikė gyvybę, tarytum būtu šios šaltiniu. Panašu, kad nepaisant viso skausmo, nepaisant nesuvokimo tame kas nutiko visai neseniai, ji jautėsi laiminga. Juk po tiek laiko, vienas kito koneveikimo ir skaudinimo, jie pagaliau buvo kartu, it vienas neišskiriamas kumštis. Tik po menkos tylos pauzės, jos žvilgsnis įgavo labiau mąslų atvaizdą.
– Nesu tikra dėl nieko, bet ar tu nemanai kad palikti viską kaip yra, būtu mažu mažiausiai kvaila? Galbūt, mums priklausančios šviesos medžioklė yra mūsų vienintelė išeitis? Žinau, tik nepradėk manęs traukti per dantį, kad visai neseniai tvirtinau kad likimas yra visiška baika. Tačiau, manęs neapleidžia nuojauta, kad tam kad pilnai taptume tuo, kas esame, privalome susigrąžinti tai, kas priklauso mums. – Kiek pakreipdama galvą, Katherine specialiai susirado šviesiai mėlynas mylimojo akis, tarytum juose bandytu surasti pritarimą tam, ką ji kalba. Pritarimą tam, kuo nebuvo visapusiškai tikra. Egzistavo galybės įvairiausių galimybių, kaip šviesos paieškos galėtu atsiliepti ganėtinai silpniems, palyginus su „dieviškais“, jų pavidalams. Tačiau didžiulis smalsumas, didžiulis noras suprasti viską, kuo jie abu yra, ir kokios viso to yra galimybės, bei silpnosios vietos, Katherine jautė pareigą prieš Redford‘ą, bei save pačią, nepalikti visko tai, kaip yra dabar. O ir galu gale, gal visame tame yra galimybė išmokti balansuoti naujuosius savo sugebėjimus, galbūt nuo šviesos kiekio priklauso savikontrolė, gebėjimas atrinkti informaciją, nereikalingą atmetant šalin? Žinoma, visą tai gali pasibaigti ir didžiule katastrofa, kurios neišgyvens arba abu arba vienas. – Aš noriu pabandyti, Seb‘ai. Juk mes visuomet galime sustoti arba sustabdyti vienas kitą, jei kartais situacija imtu slysti iš rankų. Tiesa? Nes dabar, jei už visą tai reikės sumokėti arba tai paskatins naujų priešų atsiradimą, turiu įtarimą kad mūsų galių gali nepakakti. Tai kaip, pasiruošęs medžioklei?
Prieš tai pakankamai rimtai ir ramiai skambėjęs Pierce balsas, pakankamai greitai, su lyg paskutiniu klausimu, įgavo žaismingumo, azarto akordus, kurie taip pat neprastai atsispindėjo moters veide. Kiek veidmainiškai, kiek žaismingai pakilnodama savo tobulo linkio antakius, ji kuriam laikui dar išlaikė skvarbų žvilgsnį sukibusį su pašnekovo akimis. Tik tuomet, kai moteris atsitraukė pirma, užėmė pakankamai vizualiai patrauklią sėdėjimo poziciją, kuomet josios kūnas, šio linkiai buvo iš dalies matomi, iš dalies nespecialiai dengiami kūno galūnių. Atrėmusi per alkūnes sulenktas savo rankas į kelius, garbanė dar ilgai nepratarė ne žodžio, tokiu būdu suteikdama Sebastian‘ui galimybę kaip galima labiau įsisavinti jos pasisakymą apie Lilith. Nebuvo visiškai tikra tuo, kokios būtent priežastys verčia jauną moterį su beprotiškai sena, senesne nei šis pasaulis, siela, elgtis būtent taip. Iš pažiūros paikai ir neadekvačiai. Matė ir tai, kad priešingai nei ją pačią, Redford‘ą ši kalba erzino. O tiksliau erzino suvokimas esti Pierce dar nepramoko atskirti „blogio nuo gėrio“ arba savo dukters nuo pragaro karalienės. Atskyrė, tačiau kažkoks vidinis, galbūt ir stipriai klaidinantis balsas, neleido garbanei į minimą merginą žiūrėti kaip į visapusišką blogį, kuris nieko kito netrokšta, kaip tik sunaikinti viską aplinkui. Ji netgi nesistengė galvoti apie tai, kad gavusi progą sugrįžti atgal į žemę, Lilith pirmasis žingsnis buvo klastingai nukreiptas prieš serafimus, bandant juos sutriuškinti, atskirti, buvimą šalia vienas kito padaryti neįmanomu. Tačiau žvelgiant į viską iš dabartinio kampo, šis menkas, suktas žaidimas nereiškė visiškai NIEKO. O tai vedė prie išvados esti Lilith motyvai nebuvo nukreipti į poros išskirimą. Galbūt atvirkščiai, suartinimą? Vienaip ar kitaip, kad ir ką darė pragaro karalienė čia, nebuvo taip, kaip tai atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ir jei Katherine vis dar matė tos moters pavidale savo dukterį, vadinasi geriau nei kas kitas suvokė esti ji yra viena iš didžiausių kalių (pagarbiai, kaip dabartiniai viso ko blogo ir tragiško kūrėjai, bei paties pragaro valdovei - iš didžiosios K) kokios tik buvo praminusios šio pasaulio paviršių. Nutolęs Sebastian‘o žvilgsnis prikaustė garbanė prie jo pavidalo, tarytum paruošdamas pasakojimui, kuriuo netrūkus vyras ir pasidalino. Leisdama vyrui kalbėti, nemirtinga bulgarė atrodė sudominta, galbūt net šiek tiek sudrausminta. Nenorėjo šio pertraukti, tuo pačiu metu bandydama suvokti savo kūno ir kraujo atžalos motyvus. Nepratarė ne žodžio, iki pat tos akimirkos, kuomet Redford‘as paminėjo savosios pirmagimės vardą. Keista, tačiau tam tikru metu, ne vien pamatė įsitempusį iš pykčio jo žandikaulį, bet ir pajuto jo dabartinę jauseną.
– Turi omeny, Livianą? Brangusis, paklausyk. – Šis epitetas buvo neretai naudotinas jų kalbose, tačiau pirmą kartą tai nuskambėjo nuoširdžiai, meiliai, ne su pastebimu sarkazmu, kurio yra pratusi save apsupti Pierce. – Aš nežinau, tiksliau kol kas nežinau kokia yra Lilith siekiai. Bet esu daugiau nei tikra, kad jos pasirodymas tavo gyvenime nebuvo atsitiktinis, neva ši pavargo deginti deguto katiluose visus patekusius į pragarą. Jai buvo būtina būti greta tavęs, ir galbūt. Visai nenustebčiau, kad manipuliuoti tavimi. Žinau, kad tai skamba naiviai. Bet, iš dalies ji yra Petrova, o manipuliavimas aplinkiniais, mums yra tas pats, kas anglams arbatėlės pertrauka. – Vos pastebimai kilstelėdama savo pečius, bei padarydama tai taip atmestinai, tarytum panašūs žaidimai nereikštu visiškai nieko, ji pritilo. Pritilo tam, kad pirmiausia tinkamai suformuoti kilusią mintį, o veliau šia pasidalinti su Sebastian‘u. Net neištarus to, vien suvokimas kad taip galėtu būti, vertė jaustis kvailai. – Tai skamba nelogiškai, bet. Kas jei ji laikėsi greta tavęs ne vien tam, kad kontroliuoti tavo veiksmus, kai kur pristabdyti, o kai kur paskatinti tave veikti. Bet ir dėl tavo vaikų? Aišku aš neturiu suvokimo, kam šiai reikėtu poros sparnuotų bambliukų... Atleisk. Bet. Nežinau. – Akivaizdu kad suprasti pragaro karalienės motyvus kuo labiau kapstant, tuo labiau darėsi sudėtinga. Ne vienas paaiškinimas nebuvo panašus į logišką, tinkamą. Neigiamai supurčiusi galvą, moteris sustabdė save nuo kalbos, kuri ėmė priminti tiesiog samprotavimą, kuris nesuteikia visiškai nieko kito, kaip tik iššaukia kur kas daugiau bereikalingų klausimų. Visa laimė, kad Sebastian‘as pasirodė kur kas labiau išmintingesnis, kuomet nepasibodėjo pasakyti tai, esti Lilith tikrai yra galingesnė, nei jie sbu kartu dabar. Tai tik dar kartą patvirtino Katherine planus, kad savo šviesą susirinkti yra būtina. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji neketino prieštarauti, todėl pritariamai palenkė galvą. – Vadinasi mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik susigrąžinti savo šviesą.
Nuskambėjo dar labiau kategoriškai ir užtikrintai, nei kad planavo tai padaryti. Stebėdama kaip pirmasis vampyras, josios mylimas serafimas pakilo ant kojų, pavargęs nuo nieko nedarymo, kažkaip natūraliai ištiesė į jo pusę vieną iš savo rankų, tikėdamasi sulaukti pagalbos pakylant ant kojų. Įdėmiai nužvelgdama vyro kūną, kuomet šis pasidengė liepsna, nudeginančia visus nešvarumus, kraujo likučius nuo jo kūno. Ir prieš Redford‘ui padarant tą patį, su josios kūnu, atsuko šiam nugarą. Kažkodėl nepanoro parodyti esti jo prisilietimas, sugebėtu sukelti jai skausmą, kurį kad ir trumpam, tačiau visgi sukėlė. Stovėdama atsukusi Redford‘ui nugarą, ji juto, kaip jis uždėdamas savo šaltas rankas ant josios kūno, pirmiausia sukėlė burto pernešamą skausmą, kuris netrūkus tapo lydimas suvilnijusios jos kūnu liepsnos. Oda stipriai nudegė, tačiau regeneraciniai procesai paprasčiausiai neleido šiam procesui užsilikti ilgam. Sukando apatinę savo lūpą, bei stipriai sumerkė akis, tokiu būdu sulaikydama skausmą savo viduje, neleidžiant šiam išsilieti į paviršių. Atsisuko tik tuomet, kai graikas atskleidė savo paslaptį, atidarydamas ugningą portalą į visiškai kitą, realią dimensiją. Tai šiek tiek suglumino, mat tapo dar labiau sudėtinga įsivaizduoti kiek tiksliai laiko jie praleido kartu. Bet iš Pierce veido nesimatė to, kad ši mintis jai būtu nepatikusi. Galu gale, kad ir koks „didelis ir piktas“ Sebastian‘as yra tuomet, kai praranda savitvardą, pasiduoda tamsai, jis vis dar yra tas pats kilnus asmuo, kokį jį ir pažino. Mūsų asmeninės savybės nesikeičia, laikui bėgant, jos tiesiog tobulėja, tampa arba dominuojančiomis, arba ne. Serafimė sukluso, vos tik orą suvirpino gana jautrus graiko kreipinys.
– Nuo pat pradžios, ji buvo mūsų sukurtas įrankis. Ir aš tikrai noriu, pasielgti teisingai jos atžvilgiu. Juk pats supranti, kiekvienas mūsų turi teisę į gyvenimą. Ne konkrečią užduotį, o gyvenimą, jos atžvilgiu kur nors toli nuo visos šios suirutės, ir jei įmanoma, nežinant nieko apie praeities šešėlius. – Tiesa, toks planas Katherine galvoje funkcionavo, kuomet ji nuoširdžiai stengėsi tamsiausią, bei stipriausią padarą, kuris tik kada egzistavo, sutapatinti su savo pačios dukterimi. Ir tai kvaila, nes tai yra silpna vieta, per kurią galima skaudžiai gauti. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad Pierce ketinimai savo dukterų atžvilgiu visuomet buvo kilnūs, ji nebuvo visiška kvailutė, kuri nesupranta esamos grėsmės. Neatsakė nieko iš karto, mat patalpose pasirodęs apsauginis, kaip mat patraukė ištroškusių vampyrų dėmesį į save. Atsiliko nuo Sebastian‘o, matyt dėl to kad nesijautė labai patogiai maskatuodama krūtine prieš to vaizdo nevertą žmogystą. Pasitraukdama kiek nuošaliau, garbanė nuplėšė nuo užuolaidos gerą medžiagos gabalą, bei įsisupo į šį taip, kad prieš tai didžiulius panoraminius langus dengusi medžiaga ėmė priminti graikiško stiliaus suknę. Girdėdama kiekvieną mylimojo žodį, moteris nebuvo paruošusi tinkamo atsako ne vienam jo užduotam klausimui. Galbūt todėl, kad dar ir pati nesuvokė savosios dukters motyvų, ar planų kuriais ši gyveno nuo pat savo pradžios. Lemtinga akimirka paviliota „maisto šaltiniu“, kuriuo Sebastian‘as noriai sutiko pasidalinti, sudrebindama orą, vampyrė atsidūrė greta greičiau nei per akimirksnį. Jos veidą kone iš karto „papuošė“ demoniškas pavidalas: patamsėję paakiai, visiškai krauju užlietas akių baltymas, bei žvėriškos iltys, kurios netrūkus sukibo į aukos kaklą, kitapus, kur buvo sukandęs Sebastian‘as. Šiltas, šviežias kraujas užpildė jos burną, suteikdamas didžiulės palaimos jauseną. Siurbė šį skystį godžiai, nesibodėdama to, kad po to kai baigs, iš šio vyruko neliks nieko, ką dar būtu galima išgelbėti. Kažkaip jau per daug seniai liovėsi sukti galvą dėl to, kiek savo kely palieka lavonų. Žinoma, šiais atsikratyti, kur nors užkasant nebuvo mėgstamiausias garbanės užsiėmimas, bet bala nematė. Išgirdusi gargaliuojantį, šiek tiek švepluojantį Sebastian‘o balsą, moteris atitraukė veidą nuo vyruko kaklo, kaip mat savo skvarbų žvilgsnį nukreipdama į Redford‘o veidą. Jis ne vien kad pasėjo jos mintyse abejonę, jis paskatino ją atsiskleisti.
– Jei neliks kito pasirinkimo, ji mirs. Tik šį kartą, nesugrįždama į savo karalystę, o išsiskaidydama į nieką.– Ištarus šiuos žodžius, tapo visapusiškai akšku, esti Katherine nežvelgė į susidariusią padėtį pro rožinius akinius, Lilith pavidale matydama vien savo dukterį. Ji suvokė, kad gali tekti griebtis kraštutinių priemonių, ir galbūt šios priemonės bus tokios vienintelės. Kategoriškas ir atitinkamai šaltas jos balsas pridavė tam tik dar daugiau tvirtumo. Ji neabejojo savo sprendimu, kaip ir neabejojo tuo, kad Sebastian‘as bus šalia, nepriklausomai nuo to, kokius sprendimus teks priimti finale.


DON'T EVER FORGET THAT I WAS A FRIEND TO YOU, BUT I'M BETTER AT BEING YOUR ENEMY. ft. Desmond Abberline. (theme)
Abberline namai, buvo labai šviesi vieta egzistavimui. Harmoningos apipavidalinimas, augantys du maži vaikai, bei beprotiškai daili žmona, kuri kaip ne keista, dažniausiai buvo pakylėtos nuotaikos. Ši šeimos idilė, pabėgus iš purvino ir ne visuomet malonaus darbo, tapo vieninteliu Alexis pašaukimu. Ir nepriklausomai nuo to, kad laisvu laiku ji vis vien talkino savo vyrui, bandydama kartu su juo darbuotis prie naujai atsidariusių projektų, juodais arba šiek tiek „suteptais“ darbeliais pagrinde užsiėmė jis. Galu gale, po ilgo laiko „fuck around“, vyras pagaliau susiėmė, tapo taip vadinama šeimos galva. Šeimos, kurios saugumas tapo šio prioritetu. Nepaisant tikrai pavydėtinai atrodančių namų, iš darbo kabineto, kurio durys nebuvo pilnai užvertos nuo aplinkinių, buvo girdimas ganėtinai agresyviai, aukštai skambantis vyro balsas. Prie durų priėjusi Alexis buvo priversta pamatyti, net raudonį įgaunantį savo vyro veidą. Tik pamatęs savo antrą pusę, Desmond‘as nutilo, įsitempė. Pasiekdamas duris, jis nepratarė teisėtai žmonai ne vieno žodžio, kuomet laisvos rankos smiliumi palietė savo lūpas, parodydamas kad ji nesikištu į pokalbį, ir kad ir kaip tai nepagarbu būtu, uždarė duris šiai prieš nosį. Matyt, nebuvo pasiruošęs viskuo pasidalinti su ja, bei ką kalbėti apie tai, kad kai kuriuos dalykus buvo linkęs sutvarkyti pats.
– Nepamiršk to, kad aš dirbau tau, tu supuvusi korporacinė žiurkė! Aš tave perspėju Elizabeth, dar vienas žodis apie mano šeimos saugumą, ir... Užsičiaupk! – Nespėdamas baigti savosios kalbos, vyras kaip mat gavo atkirtį, būtent tokį, kokio ir buvo galima tikėtis iš pykčiu jam perpildytos moters, kurios akyse jis atrodė kaip parsidavęs išdavikas, kuriam buvo pametėtas didesnis duonos gabalas, bei šis iš gobšumo šį pastvėrė. Ji nesiliovė kalbėti, akivaizdžiai spausdama vyrą dėl jo šeimos, grąsindama tuo kad su didžiausiu malonumu išdarinės kiekvieną Abberline giminės narį, jei šis ir toliau taip pat sėkmingai bendradarbiaus su Redford‘u. Baigdamas prarasti savitvardą, vyras griežtai išdėjo savo nuomonę.
– Sakyk ką nori. Bet aš neketinu skęsti kartu su tavimi tame prapuvusiame laive, kurį „vadelioji“. Taip, nori to ar ne, bet mane labiau traukia laiminti pusė, ir toks suvokimas, tau brangute visiškai nešviečia. – Sulaukęs atsakomo smūgio iš akivaizdžiai suirzusios moters, nevisai apgalvodamas tokią galimybę, tačiau visgi atrėžė, galutinai praradęs kantrybę.
– Eik tu <нахуй>! Jei pamatysiu tave bent per mylią nuo savo šeimos, įsidėmėk mano žodžius, Elizabeth. Išbarškinsiu tau dantis, ir sukišęs savo storą pimpalą tau į burną, priversiu juo paspringti negyvai! – Susakęs šiuos žodžius, Abberline buvo šimtu procentų tikras, kad moteris puikiai suprato kad tuščiažodžiauti buvęs korporacijos darbuotojas neketina. Ir jei jau yra priverstas „grasinti“, tuomet nepalieka visko taip, kad tai teliktu pykčio metu išsakyti žodelyčiai. Padėdamas ragelį, Desmond‘as vis dar akivaizdžiai elgėsi nevisai adekvačiai: drebėjo iš pykčio, buvo vietomis išraudęs, sunkiai alsavo, negalėdamas plaučių užpildyti reikiamu deguonies kiekiu. Sudribęs ant kėdės, priešais darbinį stalą, jis dar kurį laiką stebėjo savo kompiuterio ekraną, elgdamasis taip, tarytum būtu paralyžiuotas įkyrios minties, kuri visą tą laiką, nuo skambučio baigimo, sukosi jo galvoje. Tik po keliolikos minučių, kuomet privertė save nurimti, jau visiškai kitu balsu, ramia intonacija jis prabilo, prieš tai surinkęs dar vieną numerį, bei išgirdęs tipinį „klausau“ kitapus ragelio.
– Man reikia tavo paslaugos. Susitiksim ten pat, kaip ir visuomet. Būsiu prieš devynias vakaro. Taip, atsilyginsiu dosniai.



Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Št. 12 30, 2017 2:49 pm





Your move




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.


NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*  



Kai nešiojiesi savyje dalelę, atskilusią nuo pirmosios tamsos nėra sudėtinga pasiduoti žvėriškiems savo impulsams. Tai tarsi suteikia svertą kaltės jausmui. Gi nutuokdamas apie savo kilmę ir joje puikiai atsispindintį demoniškumą tu gali pateisinti kone kiekvieną savo nuopolių, padariusių siaubingos žalos viskam, kas siejasi su visuomenės normomis bei jos nustatyta morale. Iš kitos pusės vampyrai visados buvo linkę žaisti pagal savas taisykles ir daugiau išminties įgavęs Sebastianas negalėtų jų dėl to kaltinti. Tai toli gražu nereiškia, kad visas brutalumo, prievartos, dominavimo apraiškas vyras laikytų pateisinamomis. Dėl beprotiško kiekio veiksmų Redford'as save pateisinti galėtų tik visiškai išsijungęs žmogiškumą. Nesiruošė to daryti. Niekados. Kad ir kokiuose kritiniuose taškuose bebūtų atsidūręs, graikiškos kilmės vampyras niekados nepagalvojo apie tai, kad galėtų skausmo atsikratyti vienu mažyčiu, bet velniškai efektyviu veiksmu, noru, inicijuojamu labai paviršutiniškai besikreipiant į savo vidinį balsą. Prarasti humaniškumą vampyrui yra nepaprastai lengva, visai kaip ir lengva yra visiškai užgniaužti žmogiškas emocijas. Tai savotiškai traukia į save kiekvieną kaltės, širdgėlos prispaustą vampyrą, tarsi įkyrus balselis viduje siūlytų, prašytų, maldautų tavęs tapti didžiausia velnio išpera, kokia tik galėtum. Silpnavaliai nesunkiai tam pasiduoda. Stipresni - išlieka savimi, net jeigu tai reikštų gilius sielos randus ir nemalonius charakterio pokyčius. Katerina ir Sebastianas per savo gyvenimus patyrė iš ties daug. Tai pavertė juos stipriais, neįveikiamais, tai taip pat pavertė juos silpnais, kupinais kompleksų, nepasitikėjimo, brutalumo. Visgi jiedu NIEKADOS neatsižadėjo savo žmogiškumo. Neatsižadėjo jo ir dabar, kai dauguma išgyventų praeities momentų atrodė nereikšmingi, kai galvas bei širdis užpildė visos tos nepageidaujamos tiesos ir žinomybės. Net ir žinodamas tai, kad yra negrįžtamai suteptas Lilith prisilietimo, Redford'as neleido sau imti šlykštėtis savo pavidalu. Šis nebuvo kažkoks paprastas indas, iš kurio būtų išstūmęs ankstesnį šeimininką. Tiek Sebastianas, tiek Katerina buvo iš tikrųjų susijungę su savo kūnais, neketindami jų paleisti lygiai taip pat, kaip neketino paleisti vienas kito. Kažkur atokiame sąmonės kampelyje vyras žinojo tiesą. Jis suvokė tai, kad kadaise jo ir Andromedos sukurtas burtas buvo savanaudiškas, pažeidęs balansą, kurį serafimai puoselėjo, saugojo milijardus metų iki susikuriant pasauliams. Tai privalėjo turėti savo kainą ir Lilith buvo puikus to pavyzdys. Ji suveikė tarsi atpildas už dviejų bepročių nuodėmę. Tačiau Lilita buvo nesustabdoma, piktavalė būtybė ir ją reikėjo pažaboti. Net ir nemaloniai nuteikiantis faktas, kad pragaro karalienė turėjo kur kas daugiau galios, nei Andromedai bei Sagittarius atseikėta, Sebastianą vertė jaustis kovingai. Jo ir Andromedos stiprybė buvo toli gražu ne tame, idant šie pasižymėjo galia, pranokstančia jų tokius pat šviesūs kaip ir juodu brolius bei seseris. Andromeda ir Sagittarius buvo vieningi, jie nepasiduodavo net tuomet, kai viltys turėjo lūžti lengvai, tarsi sausos šakelės. Jie visados rasdavo išeitį net jeigu tai gerokai pranokdavo suvokiamo įmanomumo ribas. Štai kodėl niekas, netgi ta pati mirtis, likimas - jėgos, kurias serafimai laikė visagalėmis, negalėjo palaužti Katerinos ir Sebastiano. Pasaulis, tiksliau pasauliai ir visa jųjų struktūra tikrai nebūtų tokia pat, jei laiko take nebūtų įspausti Andromedos ir Sagittarius pėdsakai. Peržvelgdamas savo būties žemėje įspaudus vyras neabejotinai pamatytų dvejopą reikšmę: viena bylotų apie tai, kad graikas finale tapo stipresnis, išmintingesnis labiau, nei būtų išdrįsęs pasvajoti. Visgi kitoje regėtų bausmę už uždraustą svajonę turėti visišką laisvę. Laisvė niekados nebuvo pasirinkimu, ji veikiau priminė iliuziją. Jei būtų kitaip, atpildas niekados nebūtų mylimųjų pasivijęs. Sebastianas žinojo, kad atskirti savęs nuo tamsos jis negalėjo. Jis privalėjo numirti, privalėjo pasikeisti, jis netgi negalėjo nuo to išgyti. Na, kaip parodė nesenas pavyzdys, tamsa neketino paleisti Redford'o net maloniai prašoma. Todėl puikiai galėjo suprasti ką Katerina turėjo omeny kalbėdama apie jausmą, sunkiai užgulusį ją, kuomet moteris išvydo graiką negyvą. Kas žino kaip ta jausena būtų paveikusi vampyrę, jeigu Sebastianas nebūtų atplėšęs akių. Nepaisant to, kad jųdviejų likimai visados buvo susiję, mylimieji dar visai neseniai pasiekė tašką, lėmusį jųdviejų nedalomumą. Jie tapo susieti ryškiu, kur kas stipresniu už jųdviejų norus ar tariamą pasirinkimo laisvę, o netekties tuštumos nebūtų užpildę deimantai, vynas, nesibaigiančios kraujo upės ar kūniškų malonumų uraganai. Visgi, kad ir kokie mistiški jiedu buvo savo vidumi, Katerina ir Sebastianas taipogi buvo žmonėmis, ar bent jau žmogiškais vampyrais. Redford'as puikiai suvokė kodėl garbanė dvejojo vampyru pasitikėti visu šimtu procentų. Savo pamoką išmokęs graikas tikrai nebūtų aštrinęs situacijos, kontratakuodamas vampyrės elgesį, kuris be galo ilgai buvo miglotas ir nevienareikšmiškas, maitinamas nenoro atskleisti jausmus bijant išdavystės, paniekinimo. Principų karo nauda gali neabejoti tik vyras, nepalaikęs artimo kontakto su moterimi. Be to, Sebastianas puikiai žinojo kiekvieną skriaudą, kurią padarė bulgarei ir teisinti kaltes jos elgsenos nepriimtinumu būtų ne tik, kad nenaudinga, bet ir iš ties veidmainiška. Ir visai nesvarbu, idant dabar suvokė visus tuos jųdviejų kelio nelygimus, kuriuose suklupo ir kas turėjo jų santykiams didelės žalos efektyvesnei bei greitesnei jų raidai.
Kiekviena Katherine išpažintis be galo smarkiai paliesdavo Redford'ą, kuris dar visai neseniai netikėjo, kad žymioji garbanė galėtų šitaip smarkiai mylėti, gebėtų būti įskaudinta iki pat sielos gelmių, trumpai tariant gebėtų būti iš ties jautria ir žmogiška. Dar, atrodytų, net tas pats suvokimas, koks svarbus ir ypatingas vyras yra Pierce, buvo šviežias. Ši moteris jam visados atrodė be galo nepriklausoma, o kartais net negebanti kažko mylėti labiau, nei ši mylėjo save. Tačiau tai buvo vienas iš daugelio Redford'o nesupratimo pavyzdžių. Net jeigu ir laikė save ganėtinai empatiška būtybe, graikui teko pripažinti, kad gerokai pervertino savo galimybes analizuoti net asmenis, kurie jį be galo traukė tiek vidumi, tiek išore. Sebastianas nedažnai klysdavo dėl asmenų, kuriuos priimdavo į širdį, o kadangi buvo jų priėmęs iš ties mažai, kažkas viduje turėjo jam pasufleruoti, kad garbanei tokią trauką jaučia tik dėl to, kad ji jo jausmų yra absoliučiai verta. Kita vertus visi šie nesusipratimai dabar mažai tereiškė. Arba tiksliau - reiškė, tačiau mylimieji kaip įmanydami stengėsi judėti į priekį, nusimetant inkarus, galėjusius juodu stabdyti trokštant raidos. Sebastiano nuomonės nekeitė ir visas tas ryškus, tviskantis "nušvytimas". Žinoma lengva į savo paties tuštybes imti žvelgti tarsi pro pirštus, kai pasijunti vidumi esantis aukščiau viso supančio materialaus pasaulio, bet vyras nebūtų leidęs sau daryti tokių klaidų. Jam, visai kaip ir Katerinai jų išgyventi metai, dekados, šimtmečiai žemėje reiškė absoliučiai viską. Jie reiškė kur kas daugiau, nei būtis, praleista bekūnėje, amžinoje formoje. Pierce jaudino Sebastianą visapusiškai: kaip moteris, partnerė, pavyzdys, įkvėpimas. Nebuvo geresnio jausmo, nei žinoti, kad mylimam, tau gyvybiškai būtinam asmeniui esi lygiai toks pats mylimas ir reikalingas. Negalėjo vampyrei atsidėkoti to vertais žodžiais. Atsidėkojo bučiniu, įprasminusiu kiekvieną stiprią ir nuostabią emociją, kurią mylimajai jautė. Redford'as atsargiai palietė Pierce veidą žinodamas, kad tai paliks skausmo žymę. Prisiartino savu veidu prie josios lėtai, jausdamas iš Katherine sklindantį troškimą sujungti jųdviejų lūpas svilinančiai saldžiam kontaktui. Netrukus jų burnos susilietė. Viena dvelkė kaitra, kita - šalčiu ir skausmu vidury šių pojūčių samplaikos. Liežuviai lietėsi, gludosi vienas prie kito nedrąsiai, tada ėmė raizgytis, sukosi aršiai, aistringai ir kovingai. Bučinys atėmė amą. Kokia Katerina buvo jo trokštama, kokia ji buvo skani, kvapni ir nepakartojama... Tokia stipri emocija keistomis akimirkomis imdavo atrodyti tarsi nereali. Lyg kažkas tokio tobulo egzistuoti iš viso negalėtų. Bučinys užtruko ilgai, jis užpildė jųdviejų burnas svetimu, geidžiamu skoniu ir du vienas kitą mylintys asmenys galėjo pasiduoti tylai. "We loved with a love that was more than love".
Žavingas ryškių dėmių ant Redford'o krūtinės darinys toli gražu nepranyko vyrui priėmus šviesą, visai kaip ir stebuklingas serafimų stebuklingumas nepalaužė Elissos mylimiesiems užmesto burto. Toli gražu ne viskas yra išsprendžiama dviejų pirštų spragtelėjimu. Sebastianas turėjo kone visas reikiamas žinias, išmonę išgyvendinti jį erzinančius aspektus, bet per mažai galios ir... sveikatos. Katerina kur kas lengviau pernešė serafimės dalią ir taip buvo todėl, kad jos palengva nerijo bjaurus, sintetinis virusas. Graikas pagaliau žinojo kas su juo vyksta ir kokias pasekmes tai galėtų turėti. Žinoma Abberline'ai pasielgė sumaniai susivieniję bendram tikslui, norint apsaugoti savo šeimą nuo Redford'o, jeigu to kada nors prireiktų. Viruso apybraižas sukūręs dar "NSPNUK" laboratorijose, buvęs šių šeimininkas su naujomis pareigomis "BloodPharm" įmonėje gavo ir idėjos įgyvendinimui trūkstamas lėšas. Šis "postalės" projektas niekados nepasiekė Sebastiano, na, kitaip būti ir negalėjo. Vargu ar vampyras būtų palaiminęs gamybą viruso, kuris galėtų susargdinti ir numarinti kiekvieną vampyrą. Ar Redford'as pyko? Ne. Visiškai ne. Ir toli gražu ne be priežasties. Desmond'as turėjo priešnuodį, žinojo kur vyras jį laiko, galėtų labai nesunkiai jį pasiimti ir suvartoti, bet ar būtų įdomu? Ne. Visiškai ne. Vampyras turėjo planą ir buvo pasiryžęs jį sumaniai įgyvendinti nepamirštant smagaus aplinkybių teatro. Turėjo veikti greitai ir aplamai kalbėdamas apie sekantį veiksmų planą turėjo pradėti ne nuo Lilitos. Kažkokia mintis susimąsčiusiam graikui kėlė šypseną. Matė finišo tiesiąją, kurioje atsidurtų nusprendęs nesigydyti viruso. Nepaisant, kad pastaruoju metu buvo nutolęs nuo savo artimųjų, draugų ir neretai su jais elgėsi nedovanotinai, prie Sebastian'o kapo stovėjo susirinkusi nemaža atsisveikinti panorusiųjų gausa. Oras buvo dieviškas. Šilta. Saulės spinduliai maloniai bučiuojantys nuogą odą. Redford'as stovėjo stebėdamas veiksmą iš tolo, paskendęs saulės spinduliuose, kurie netipiškai vampyro nedegino. Prie kapo matė Marcus'ą, Livianą su Thor'u, Mason'ą, Anthony ir Maggie, Desmond'ą su Alexis, Dean'ą, Saloniną, net Elissą už rankų laikančią ūgtelėjusius dvynius. Ten nebuvo Katerinos ir keista, bet negalėjo pasakyti kodėl. Galiausiai vargu ar garbanė vietoje to, kad ieškotų būdo kaip Redford'ą sugrąžinti, apraudotų vyrą prie jo kapo. Sebastianas įdėmiau pažvelgė į dvynius. Samuel'is ir Avalon - tokius vardus jiems išrinkti padėjo Nadia ir niekas nedrįso pasiginčyti, įskaitant Elissą. Net ir tėviškomis akimis į savo vaikus graikas žvelgė su kur kas mažesne meile, nei tikėjosi. Tarsi pajutę Redford'o šaltį, mažieji tarsi susitarę, staigiai ir kraupiai nukreipė žvilgsnius į graiką taip, tarsi gebėtų matyti jo nematomą fantomą. Vizija išsisklaidė palikusi vyrą pritrenktą. Dvyniai, žinoma, negalėjo būti paprasti, eiliniai mažamečiai. Elissa - fėja, Sebastianas - vampyro kūne uždarytas serafimas, apibendrinus jų tėvai - giminaičiai, bjaurios Ambrose šeimos "tradicijos" dalis, o kadangi Samuel'is ir Avalon buvo pradėti, kai Redford'as manėsi esąs žmogumi ir labai trumpam momentui tokiu buvo... Reziume - visiškas išprotėjimas. Kaip ir kone dėl visko, taip ir dėl Ambrose giminės bruožo maišytis tarpusavyje Sebastianas jautėsi abejingai. Žinojo kokie buvo šeimos narių motyvai, lygiai taip pat žinojo ir tai, kad tai buvo visiškai bereikalinga nesąmonė nuo pat pradžių. Žinoma, tai suteikė jiems galių apie kokias nedrįso nė pasvajoti, tačiau tos pačios galios prisidėjo ir prie Ambrose šeimos griūties. Nei Floriana, nei Horatius nežinojo iš kur tos galios atkeliaus ir kokia siaubinga liga jos užkrės visą šeimą. Galiausiai tiek Ambrose, tiek Falco šeimos buvo pasirinktos neatsitiktinai. Jos sudalyvavo Lilith žaidime, kurio tikslas visados buvo paversti Andromedos ir Sagittarius gyvenimus žemėje nepakeliamus. Tiek Katerina, tiek Sebastianas gimė šeimose, kuriose pasklido tamsa: tokia juoda, tokia tiršta, idant ji pritemdė jų šviesą. Ir absoliučiai niekas dėl to nebegalės nieko padaryti. Net ir faktas, kad Horatius vaikščiojo žeme su tokia nerūpestinga maniera, tarsi kitaip ir negalėtų būti Redford'ą veikė apatiškai. Ruošėsi karui, norėjo nusiųsti savo biologinį tėvą ten, iš kur jis parsigrūdo, tačiau dabar tai vyrui nereiškė nieko. Horatius buvo savanaudiškas, išpuikęs, savęs pilnas, galios ištroškęs kvailys ir atpildas virš jo galvos kabėjo it peilis pakabintas ant plonytės, palengva plyštančios virvės. Sebastianas neketino kištis, visai kaip neketino teptis tėvo krauju savo rankų. Didžioji dalis Horatiaus gyvenimo, netgi jo įsivaizdavimo apie save, savo šeimą, savo gyvenimą buvo sumanus, galingos būtybės įpirštas melas. Su visu tuo Redford'as galėjo save netgi susieti. Visgi dabar viskas buvo kitaip. Daugiau jokio melo, nežinomybės, manipuliacijos. Net jeigu ir turėjo stiprią nuojautą, kad tiek jis, tiek Katerina buvo svarbiausia Lilith sąmokslo dalimi.
Sebastianas nusijuokė. Tas juokas skambėjo kažkaip nervingai. Kad ir kaip smarkiai visa siela pritarė garbanei, kaip gerai suprato žūtbūtinį poreikį surinkti save visiškai visą, graikas siaubingai dvejojo.
- Nenoriu, kad palaikytum mane bailiu ar visišku idiotu, bet esu įsitikinęs, kad nelabai to noriu,-stengėsi kalbėti kaip įmanoma atsargiau, nes pernelyg drąsiai išreikštas tokio pobūdžio pareiškimas galėjo įžiebti ginčą, kurio dabar reikėjo mažiausiai. Kalbėjo toliau, argumentavo,-Žinau, jog mūsų pradinis planas buvo ne toks. Norėjom tapti žmonėmis, bet tuo pačiu turėti visas mums priklausančias galias ir būtent dėl to šis derinys man atrodo...-Sebastianas atsiduso nepaisant to, kad darydavo tai be galo retai. Tik ypatingais momentais, kai reikėdavo išreikšti reikiamą emociją,-...kičinis. Suvokiu kokiu norėjau matyti save žemėje, tačiau po to manęs laukė ilgas, įdomus gyvenimas ir...-suvokęs, kad negali tinkamai suformuluoti minties, vyras pritilo. Žinojo, kad kalbėjo, elgėsi taip, tarsi būtų absoliučiai išsibarstęs galimybių ir jų tinkamumo platybėje, bet norėjo išlikti atviras. Gal kiek per daug atviras, mat tapo aišku, kad Redford'as jautėsi pasimetęs. Kai ėmė kalbėti vėl vyrui atrodė, idant bus daug lengviau reziumuoti, nei bandyti tęsti mintį,-Aš niekados nenorėjau galios, amžinumo, tapti neįveikiamas ar kažkoks stebuklingas. Nenoriu, kad tas "švytintis ypatingumas" mane negrįžtamai pakeistų. Manęs niekados nedžiugino mano šeimos linija tekėjusi magija, nedžiugino mano įgytas ir palaipsniui progresavęs antgamtiškumas. Nedžiugina ir tas elektriškas jausmas, lyg būtum ne savo paties, o viso ko dalimi. Ir nesidžiaugiu lengvai rasdamas atsakymą į menkiausią mįslę savo praeito gyvenimo etapuose,-žinant Sebastianą... Vargu ar jis garsiai pasiskundė tik tam, kad apnuogintų savo silpnumą. Ryžtas ir tvirtumas vyro akyse bylojo apie nepalaužiamą nuosprendį, kuris nebūtinai patiks garbanei. Nenorėdamas gadinti jai apetito išlaukė momento, kai Pierce atšlys nuo apsauginio kaklo su užuomina veide į pasisotinimą. Vampyras paleido leisgyvį vyrą ir jis drėbteli ant žemės dusliai šaukdamas pagalbos. Tyliai, tada tyliau, kol galiausiai nutilo. Abejingai perlipęs per negyvėlį, tekančiu krauju gadinančiu geros kokybės persišką kilimą Redford'as pasiekė garbanę. Jų žvilgsniai sulipo, kruvinos vyro lūpos prasivėrė:
- Kai baigsim viską aš atsisakysiu šviesos. Nežinau. Sugrūsiu ją į kokį akmenėlį panašiai, kaip buvo padaryta su Celestia*,-nebuvo tikras kokią reakciją mato Katherine veide. Visgi jos akyse kažkas žybtelėjo, it nebyli satyra. Tarsi būtų pasakiusi "tai niekados nesibaigs, kvaileli". Sebastianas piktai sukando žandikaulį. Norėjo tikėti galintis viską atsukti atgal, neimponuoti jėgos žaidime ir daryti tai, ką mėgsta. Tai buvo Redford'o noras ir būtų galima teigti gana savanaudiškas. Jis atvirai išsakė savo viziją sau, tarsi vildamasis, kad Katerina norės prie jos prisidėti. O įdomiausia, kad neturėjo žalio supratimo, kaip Pierce galėtų reaguoti. Stuobrio bruožas nenorėti net pabandyti susipažinti su "naujuoju aš". Juk tai neabejotinai privestų prie atradimų: ne tik neigiamų, bet ir įkvepiančių, žavių ir stebuklingų, tokių, kokius verta išgyventi bei pasilikti. Tačiau didesnės galios neabejotinai įpareigos serafimus didesniems įsipareigojimams. Sebastianas nebuvo tikras ar jam pavyks atsitverti nuo to, kuo buvo viduje, ar jis sugebės nejausti jėgų disbalanso, kančių, skausmų ir baimių gyvybių, kurias turėtų globoti ir nuo to siaubo sergėti. Tiesą pasakius norėjo būti savanaudis, gyventi sau, gyventi dėl Katerinos ir kurti ateitį, kokios jie buvo nusipelnę. O serafimų dalia neturėjo nieko bendra su egoizmu.
Gana dažnai pastebėdavo, kad ilgesni metai praleisti žemėje Pierce pavertė būtybe išmintingesne, nei pats Sebastianas, kuris didžiąją dalį savo materialios egzistencijos praleido parpdamas. Redford'as visados buvo per daug jausmingas, per daug emocionalus, netgi jautrios sielos. Jis visados labai rimtai ir ypatingai žiūrėjo į savo šeimą ir jai dedikuotas pareigas. Vyras dėl savo vaikų būtų padaręs viską. Puikiai suvokė visą Lilith/Nadios situaciją ir tikrai žavėjosi tuo, kokią kovingą bei teisingą Katherine save parodė. Jos vietoje... negalėtų pražudyti savo vaiko. Metaforiškai jis tą padarė su Liviana bei Marcia ir niekados negalėjo sau dėl to atleisti. Žinoma dabar jau žinojo, kad Liviana buvo gyva ir sveika, magiškai apsaugojusi save nuo mirties, susiejusi save su menkysta, tam tikrais momentais pranokstančiu patį Horatijų Ambrose. Apie Marcią kita vertus nežinojo nieko. Nejautė jos, o tai buvo ženklas, kad mergaitės gyvųjų pasaulyje tikrai nebuvo. Marcus - teoriškai jis net nebuvo Sebastiano vaikas. Beprotybė. Galėjo kreiptis į jį "broli" ir tikrai nebūtų sužalojęs tiesos faktoriaus. Nebuvo tikras kaip turėtų su Marcus'u elgtis toliau, ar pasakyti jam tiesą, ar pasakyti visas tiesas įskaitant tą, kad pražudė jo mylimą moterį vardan to, idant galėtų būti su savo. Įdomus dalykas toji tiesa. Atrodo, kuo mažiau jos žinai, tuo į geresnę, taikesnę kasdienybę save įtrauki. Visgi dabar turėjo puikų pasiteisinimą neįsitraukti į Sebastiano Redford'o būties dramą. Laukė mūšis, ko gero pats siaubingiausias ir nelygiausias iš tų, kokiuose yra dalyvavęs. Lilith galimybių grėsmė baugino kur kas labiau, nei įskaudinto broliškai-sūniško Marcuso akys.
- Tu sieksi jos atgimimo,-supratęs užuominą, besislepiančią už Katherine žodžių, išvadą vampyras padarė pats. Garsiai, be poreikio pasitikslinti,-Nesakau, kad tai neįmanoma. Po galais, ką aš išmanau,-atsainiai gūžteli pečiais nesureikšmindamas to, kad net ir dabar gerokai praplėtęs akiratį, negali atsakyti į absoliučiai kiekvieną klausimą. Žinoma Pierce idėja jam atrodė nereali. Vien jau sugebėti prieiti prie Lilitos taip, kad galėtum jai ką nors padaryti bus sudėtinga užduotis, o ką kalbėti apie tai, kaip būtų galima pačią pragaro karalienę daugiau ar mažiau nuskausminti,-Net ir Nadiai išsiskaidžius į molekules, tamsos pasaulyje jos vietą netruks užimti kitas ambicingas individas su didele, grandiozine idėja. Nepasieksim nieko produktyvaus, jei tamsos pasaulis egzistuos, arba įvertinant mūsų galimybes kiek teisingiau - jei iš jo galės kas nors ištrūkti,-perdėm "nekantriai" nusiteikęs Sebastianas nesusivaldo nepatrynęs rankomis. Neaišku ar tas jo polėkis buvo iš ties nuoširdus,-Šviesos medžioklė, Lilith ir pats pragaras - paskui. Jeigu tu nieko prieš pirma...-vyras nuleido akis žemyn trumpai dirstelėdamas į "mėsingą" savo krūtinę, padabintą ne tik folikuluose subręstančiais "stiebeliais", bet ir nepatrauklios struktūros ornamentu, platėjančiu bei baisėjančiu minutėmis. Redford'o rankos švelniai suėmė smulkų Katherine veidelį. Ant jo kone nebuvo likę makiažo, nelikę jokio dirbtinumo. Iš ties nuostabu matyti ją tokią natūralią, jausti ją tokią tikrą. Akivaizdžiai jauna garbanės išvaizda trikdė Sebastianą seniai, jiedviem susipažįstant Čikagoje, bet tai netruko ilgai nepaisant to, kad žvelgiant į nemirėlių pavidalus bei lyginant juos piršosi mintis apie tai, kad graikas fiziškai buvo bent dešimt metų vyresnis už savo visuomenėje puikiai žinomą žmoną,-Ir aš labai gerai žinau ką reikia daryti.

Desmondo darbo kabinetas ėmė vibruoti. Visai taip, lyg būtų prasidėjęs silpnas žemės drebėjimas. Skambėjo bare išstatyti buteliai, taurės, netgi šaldiklyje laikomas ledas. Ant vyro stalo pūpsanti pieštukinė barškėjo it vienas tų įkyraus skambesio žaislų mažyliams. Abberline'ų šeimos nuotrauka, įrėminta gražiame bronziniame rėmelyje nutarškėjo nuo stalo krašto, pažirdama ant žemės. Sprogo kiekviena kambaryje buvusi lemputė, perdegė kiekvienas į elektros tinklą įjungtas prietaisas ir tada vyro priešakyje pasirodė du energingai apie kažką besivyjančių šviesos juostų židiniai, kurie plėtėsi, tarsi jų epicentrai kurtų užtektinai vietas, kad juose kažkas atsirastų. Ir atsirado. Visas seismiškumas, keistos ryškios šviesos visiškai nurimo, kai kambaryje pasirodė abu serafimai. Nuogi, susitaršę, su akivaizdžiomis "dulkinausi visą naktį, na tai kas" etiketėmis ant veido. Tiek graiko, tiek garbanės žvilgsniai švytėjo, lėtai nugesę tarsi žvakės. Sebastianas atsidūręs čia jau buvo įsmeigęs akis į Desmondą. Redford'as neatrodė grėsmingai. Jo tuščias veidas neleido susidaryti išankstinės nuomonės apie galimus vampyro motyvus. Prižingsniavęs prie tebesėdinčio ir žinoma, sunkiai nustebinamo vyro, serafimas suspaudęs kumščius atsirėmė į stalo paviršių palinkdamas arčiau savo draugpiešio. Kai ėmė kalbėti Sebastiano lūpose žaidė maža, falšyva šypsenėlė.
- Namai, kuriuose visados jaučiuosi laukiamas,-tiesiog negalėjo pradėti apsiėjęs be "nuotaikingos" įžangos,-Be abejo, tavo miela žmonelė tau papasakojo apie tai, ką ji man padarė, taip?-vampyras prisimerkė pagavęs Desmond'o žvilgsnį, nukrypusį į išdavikiškai "numargintą" odą,-Kaip tai vadini? Imunodeficitu V?-klausteli neužtikrintai, lyg spėliotų, nors tiesą pasakius atsakymą žinojo aiškiai. Taip pat aiškiai, kaip dabar prieš save matė pašnekovo veidą,-Fantastiškas išradimas. Tikrai. Aš nesišaipau,-vyras atsitiesė iškeldamas priešais save delnus, tipo gindamasis,-Man tik labai nepatinka, kad jis liko išbandytas ant manęs. Tradiciškai praleidžiam tą "jei tu nepadarysi to ir ano, aš padarysiu tą ir aną" dalį, išspręskim visą reikalą kaip du suaugę berniukai. Padaryti tą ir aną Alexis ar tavo mergaitėm man būtų tiesiog pasibaisėtinai per lengva, be to, kiekvienas mano tau adresuotas grasinimas tapo kažkoks nuvalkiotas. Paklausyk. Aš turiu idėją, kuri tau patiks. Tad būk malonus ir...-jausdamasis neįtikėtinai ekspresyviai, Sebastianas energingai pasukioja riešą, it skatintų Desmond'ą pasiskubinti,-Pats supranti.

*Celestia - serafimė, paviliota tamsos pasaulio ir padėjusi kurti burtus bei ginklus sergėtojų sunaikinimui, vėliau sučiupta ir įkalinta artifakte, kurio galia disponavo Chariton Geminus - po serafimų sukilimo bei ilgai trukusio karo, akmuo atsitiktinai atsidūrė žemėje, o kadangi nebuvo pakankamai gerai apsaugotas vikanių, saugojusių jėgų balansą...  



Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Tr. 01 17, 2018 11:21 am




Beautiful Creatures




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Illenium  – Beautiful Creatures.




I'VE SPENT A LIFETIME RUNNIN' BUT WITH U I'M FEELING SOMETHING THAT MAKES ME WANNA STAY. ft. Sebastian Redford. (theme)
Nepriklausomai nuo to, kad Katherine Pierce visuomet buvo vadinama „ledo karalienės“ įvardinimu, josios charakteris buvo labiau nei ugningas. Ji degino „sielas“, kiekvienu savo gilesniu prisilietimu, kandesniu žodžiu ir staigesniu sprendimu. Beveik visą savo gyvenimą praleidusi bėgdama nuo praeities, ji išmoko būti brutalia, ne visuomet suprantama ar racionalia, tačiau nepaisant viso to... ...gyva. Net nežinant visos tiesos apie save, apie tikrą savo egzistavimo prasmę ir visą ko pradžią, Sebastian‘as vertė „stingdančiai šaltos širdies“ savininkę jausti kažką, kas užtikrintai skatino šią pasilikti, liautis bėgti, netgi žinant kad jai tai pavyks. Pasilikdama ji leidosi į rizikingą žaidimą, pavadinimu „gyvenimas“. Gyvenimas, kuriame nebuvo tikra kad įvykių seka susiklostys palankiai jos pačios atžvilgiu, kad nereikės patirti nuopuolių, ir galbūt netgi skausmingai parklūpti ant kelių. Gyvenimas, kuris tuo pačiu metu ir baugino, ir atrodė kaip dar niekada prieš tai neištirta, jaudinanti ir ypatinga kelionė. Ir kas gali būti geriau nei tai, kad šia kelione gali pasidalinti su asmeniu, kurį taip dieviškai myli? Kurio likimas, tau yra svarbesnis nei tavo asmeninis? Kurio buvimas šalia, verčia jaustis taip, tarytum nebeliko tos kliūties, to išbandymo, kurio negalėtumėte nugalėti kartu. Atverdama savo širdį, bulgarė nemelavo sakydama kad būtu išgyvenusi jo netektį, tačiau jos pačios ateitis būtu tapusi visiškai beprasmė. Tuštumos, kurią paliktu jo mirtis, neužpildytu nei snobiški aukštuomenės vakarėliai, nei geriausi vynai, nei pasidavimas žmogiškai tuštybei, nei nuolatos besiliejančios kraujo upės, už kurių ištakus būtu atsakinga pati. Padedant ant svarstyklių šia, niekuo neprieštarautiną tiesą, bei klaidas, kurios buvo padarytos prieš tai. Svarstyklių pusė, ant kurios būtu padėtos klaidos, iš karto pakiltu į viršų, parodydamos visam pasauliui, o svarbiausia jiems abiems, tai – kiek gi tai iš tiesų mažai te turi vertės. Kad sureikšminami turėtu būti visiškai kiti dalykai. Dalykai, kuriuos jie dėl kažkokios priežasties priėmė labiau kaip savaime suprantamus. Kartą patikėdama kad gali prarasti jį amžiams, Katherine savo noru nusprendė atsitraukti nuo besivejančių praeities šešėlių, neimponuoti jais, negalvoti apie juos, ir kas svarbiausia daugiau šiuos neprasileisti pro save. Žinant jos kategoriškumą ir negebėjimą atleisti (kurio netgi bandymai visuomet pasibaigdavo fiasko), buvo per daug paika neišmesti jų gyvenimo laisvą skandinančius inkarus. Žinoma, dėl to nei Elissa Ambrose, nei dvyniai kuriuos ji brandino po savo krūtine, niekur nepradingo. Tačiau, svarbiausia buvo tik tai, kad jis buvo čia. Tobulas vyras, netgi su visais savo netobulumais. Aistringas, įkvepiantis, keliantis iššūkius, mylimas ir kas svarbiausia, toks gyvybiškai būtinas. Su laiku susidariusios nuomonės, pakitusio požiūrio niekaip nepaveikė netikėtas „nušvitimas“, kuris tik dar labiau patvirtino garbanės jau priimtus pasirinkimus. Jiems nebuvo būtina apkalbėti kiekvieną detalę, kiekvieną prisipažinimą, kuomet abu puikiai suprato, arba bent išmoko suprasti vienas kito požiūrį, troškimus ir jausmus, kuriuos vienas kito atžvilgiu puoselėjo nuo pradžių pradžios, nuo pirmosios šviesos susikūrimo. Sebastian‘as prisiartino arčiau, ir galima prisiekti, kad būtent tą akimirką, kai tamsiaplaukis pasilenkė ketindamas savo lūpas sujungti su priklausančiomis Katherine, josios širdis suspurdėjo. Širdis, kuri nuo nemirtingumo pradžios buvo sustingusi, it laike užšaldytas negyvas daiktas, išleido ganėtinai aiškų, stiprų dūžį. Moteris nesureikšmino to, ir tiesą pasakius net jei būtu padariusi priešingai, nebūtu radusi racionalaus paaiškinimo, kodėl tai nutiko. Ką kalbėti apie tai, kad Redford‘o inicijuota veikla, atrodė kur kas labiau trokštama, nei paaiškinimas nepaaiškinamo. Jos lūpos dėmesingai, tačiau iš pat pradžių šiek tiek nedrąsiai apkabino priklausančias mylimam vyrui. Nuo susilietusių lūpų, visą kūną apėmė nemaloni skausmo banga, privertusi Pierce negarsiai aiktelėti, tačiau jokiais būdais ne atsitraukti. Elissos paskleisti kerai, reikia pripažinti, buvo ideali ir priekaištų neturinti suktybė, kurios beveik nebuvo įmanoma apeiti. Džiugino tik viena, šis burtas turėjo savo galiojimo laiką, o tai reiškia kad gimus dvyniams, tai išnyks. Kontrastingai jai, šiltas Sebastian‘o liežuvis prasiskverbė pro garbanės lūpas susiliesdamas su josios. Šlapias, tuo pačiu metu šildantis ir šaldantis, skausmą keliantis veiksmas atrodytu kad buvo virš suvokimo ribų. Baikščiai ir neužtikrintai, dėmesingai pradėtas abipusis kontaktas, visai netrūkus įgavo pagreitį, įgavo nežemiškos aistros, kuri atrodytu kad buvo nenugesinama jokios žinomos ar nežinomos jėgos. Apie tai svaigino visiškai viskas: jaudinantis jo kūno kvapas, jo vidaus skysčių dieviškas skonis, ir lytėjimas, kuris buvo nepalyginamas su niekuo kitu. Tai atėmė amą, atėmė ir sveiką protą. Tokios akimirkos nebuvo dar tapusios „kasdienybės“ apraiška, tačiau akivaizdu viena: jos vis dar stebino savo nerealumu, savo didžiule trauka. Tai buvo daugiau nei žmonėms žinoma silpnybė, jų jausmas vienas kito atžvilgiu buvo kitoks. Gilesnis, stipresnis, sujungiantis ir mirtingiems nepatiriamas reiškinys, toks tikras, kokia tikra buvo amžina šviesos ir tamsos kova. Jos rankos, labai greitai susirado kelią ant vyro krūtinės ląstos, atsitiktinai palytėdamos tamsias, skausmingai atrodančias dėmes, kurios buvo „išraizgiusios“ tam tikrą nemirtingo serafimo kūno plotą. Jutiminis procesas, kurį priėmė delnų oda, privertė nutraukti bučinį, kuris užsitęsė ilgai, privertė pasimiršti. Nuleidusi akis, atsitiktinai kaktą atrėmė į Redford‘o lūpas, Pierce įsistebėjo į regimus jo kūno pakitimus.
– Nelaikau. – Pertraukė Sebastian‘ą dar prieš tai, kai šis baigė išdėstyti savo įžanginę dalį į atvirą kalbą. Atrodytu, tarytum moteris iš anksto būtu numačiusi kokius žodžius panaudoti nuspręs josios pašnekovas. Šiek tiek atlošusi galvą, fatališkoji garbanė nusprendė dar kurį laiką patylėti, viso labo leisdama suprasti vyrui, kad jo sprendimas „nelabai norėti“ nėra bailumo apreiškimas. Norėjo išgirsti jo poziciją pilnai, nebe pertraukiant, nebe blaškant ir netgi niekaip neimponuojant besikeičiančia savo nuotaika. Garbanės veidas tapo neutralus, neišduodantis net menkiausios emocijos, tarytum tuo pačiu metu gyvas ir tikras, bet ir primenantis skulptūrą. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, nemirtinga būtybė lėtai nuleido savo rankas, pirštais suimdama abu serafimo delnus. Apibrėždama tai kaip palaikymą, akis vėl pakėlė ties vyro veidu.
– Aš žinau kad mūsų pradinis planas buvo visiškai kitoks. Sebastian‘ai, aš nesuklysiu stipriai, jei pasakysiu kad ir mes buvome kitokiais. Tuo metu, galios nebuvo svarbiausias mano prioritetas. Aš troškau mirtingo gyvenimo, troškau laisvės ir gebėjimo daryti pasirinkimus. Troškau kūniškų malonumų, buities kuri mums nebuvo leistina. Troškau sukurti gyvybę, savo kūnu. Ir visą tai patirti dalinantis su tavimi... – Nebaigdama kalbos, Katherine pasistengė savo veide išspausti natūralią, nostalgiškumu dvelkiančią šypseną. Trumpa pertrauka tarp kalbos dėstymo, tapo būtina tam, kad kuo tikslingiau išdėstyti savo mintis. – Būčiau atsisakiusi visko: sugebėjimų, apsaugos ir amžinumo. Vien dėl tos galimybės gyventi kartu, taip kaip norėjome, ne kaip mums buvo lemta. Bet viskas nutiko priešingai, mes netgi sugrįžom čia su pus antro tūkstančio metų tarpu. – Pasišaipydama pati iš savęs, Katherine tyliai prunkštelėjo, ir tuomet sustingo. Pašaipi ir kiek veidmainiška šypsenėlė, kuri buvo susiformavusi dėl jos kalbos paikumo, gana greitai pradingo. Sebastian‘as pasakė labai svarbų dalyką, esti mintis apie tai kad galima nesunkiai surasti kiekvieną atsakymą, į savo praeities klausimus, nėra džiuginantis dalykas. Amara. Galbūt tik dabar suvokusi situacijos paradoksą, Katherine suvokė kiek gi daug pastangų teko įdėti Lilith į tai, kad atitolinti serafimų susijungimą, padarant jų gyvenimą kaip galima labiau nepakenčiamą. Suvokė ir tai, kad pirmą kartą gimė dalindamasi vieta su atskirta savęs pačios identiška puse. Gyvu priminimu to, esti jiems beveik pavyko. Keista, tačiau tą kartą neišgyvenusi, Katherine buvo pasmerkta daugiau nei tūkstantmetį praleisti „šmėklos“ pavidalu. Amara savo ruožtu buvo pasmerkta būti greta šeimos, kuriai priklausė ne kas kitas, kaip Sebastian‘as. O jis, savo ruožtu pasirinko kažkiek į Pierce panašią moterį, kuri galbūt ir buvo verta jo jausmų, jo atsidavimo ir buvimo šalia, mat buvo šviesi, tyra. Kažkodėl nusprendusi neprasitarti apie tai, koks suvokimas pasiekė jos mintis, Katherine nepaleisdama mylimojo rankų, visgi ryžosi pratęsti kalbą, kiek kitokia linkme, tačiau stipriai nenukrypstant nuo esmės.
– Bet kaip ir sakiau, mes nebe tie asmenys, kokiais buvome ankščiau. Nežinau kaip tu Sebastian‘ai, bet aš nebe galiu sau leisti būti silpna. Tuo labiau dabar, kai mūsų priešas yra ne originalus vampyras ar korporacija, su kuriais susitvarkyti pasirodo nebuvo taip ir sudėtinga, ir netgi piktdžiugiškai malonu. Suprask, kartą ar du tapusi kažkieno auka, aš neketinu leisti kad tai pasikartotu. – Žinoma, buvo galima rasti sprendimą ir ne vieną, kad apsieiti nuo šviesos medžioklės, nuo savęs išpildymo visomis įmanomomis prasmėmis. Galu gale, vargu ar pats Sebastian‘as būtu leidės kad jojo moteriai grėstu TIKRAS pavojus, su kuriuo ji nesugebėtu susitvarkyti savarankiškai. Visgi, proto balsas, o ir visos turimos dabartinės žinios leido pasiekti prielaidą, esti kova su Lilith nusimato visiškai nesąžininga, visiškai nelygi, net jei Sebastian‘as su Katherine kovotu taip, tarytum būtu vienas asmuo. Lilith buvo per daug stipri, per daug galinga, kad su šia būtu galima susitvarkyti „for shits and giggles“. Tik dabar paleidusi jo rankas, bulgarė pasistengė savo kūnu parodyti kaip galima didesnį subalansuotumą, kuris bent iš dalies galėtu nuteikti Sebastian‘ą ryžtingiau. Jo atsivėrimas nebuvo priimtas kaip silpnumo parodymas. Jame buvo visko, tik ne silpnumo. Tikriausiai Katherine gyvenime jis atrodė kaip labiausiai stiprus asmuo, koks tik gali egzistuoti. Išgyvenęs ne vieną skaudų kritimą, po kurio liko ne ką mažiau skaudanti „popa“, Sebastian‘as sugebėjo pakilti ant kojų, nepalūžti, nepražūti ir nesubyrėti. Ir tai kėlė pasididžiavimą šiuo vyru, kaip asmenybe.
– Ar kada nors sakiau, kad tu turi gabumą priimti sprendimus, kurių paskui pasigaili? – Turėdama omeny pasirinkimą, kuomet Redford‘as nusprendė tapti mirtingu žmogumi, suvartodamas vaistus nuo vampirizmo, Katherine turėjo savo nuomonę, kurios vargu ar ketino atsisakyti. Jai nepatiko jo ketinimai, tačiau ji ir nerodė, kažkodėl visiškai nerodė pasipriešinimo. Negi moteris buvo pakankamai išmintinga, kad numanyti kad taip nenutiks?
– Seb‘ai, brangusis. Aš neprivalau pritarti tavo sprendimams, ir tu žinotum jei meluočiau, kad tai yra geniali mintis. Bet noriu kad būtum tikras, kad kad ir ką nuspręstum daryti toliau. Aš eisiu tuo keliu su tavimi. Ir jeigu, visgi pasirodys kad netyčia buvau teisi nuo pat pradžių... ...išspardysiu tau užpakalį taip stipriai, kaip to nebuvo daręs niekas kitas. – Staiga jos įgimtas veidmainiškumas paėmė viršų, kuomet moteris kaip mat šiek tiek pasukusi galvą, nutaisė „ar aš pasirodžiau gerai?“ miną. Redford‘o finaliniai žodžiai liečiantys jo pasirinkimą atsisakyti šviesos, nuskambėjo dar tuomet, kai Katherine baigė maitinimosi procesą, paleisdama leisgyvį vyruką tiesiai į Redford‘o rankas, kuris nesibodėdamas numetė šį žemėn. Satyra buvo aiškiai matoma tamsiaplaukės garbanės akyse, mat priešingai nei originalusis vampyras, ji tikrai žinojo esti ši kova niekada nesibaigs. Tai supykdė mylimąjį, tik kažkodėl Katherine nepasidalino šiuo jutiminiu reikalu su juo. Iš dalies atrodė kad ji netgi šaiposi iš jo paikumo, noro kažkaip grįžti atgal. Jis elgėsi kaip užsispyręs stobrys, nematantis kad šie pokyčiai atneš ne vien atsakomybę, ne vien naštą, bet ir atvers kelią jiems į dar nepatirtus, kvapą atimančius dalykus, potyrius ir galiausiai ateitį, kuria galės dalintis drauge. Kuri nebus tokia, kokios sulaukia dauguma. Netgi ta pati rutina, tas pats gyvenimo ratas, nebus toks pat. Ir tai tikrai nėra blogas dalykas. Tiesa, Katherine tikrai neketino prarasti savo ego, liautis elgtis savanaudiškai ir pasiduoti serafimų taisyklėms. Jie paspruko nuo to, kažkaip netgi susigrąžino pirmą savo šviesos dozę. Ne, ji neketino sugrįžti atgal, neketino keistis kažkaip į gerą, tyrą ir nesavanaudišką pusę. Viskas liko taip pat, apart faktą, kad moteris neatsisakė priimti tai, kas nuo pat pradžių priklausė jai, bei dabar galėjo pakelti lygį galių žaidime.
– Negi dar nesupratai kvailuti, nėra nieko neįmanomo. – Keista, tačiau Katherine nusiteikimas pasikeitė labai greitai. Jei prieš tai moteris atrodė perdėm rimta, bei atvira. Dabar ji akivaizdžiai slėpė kažką, kuo neketino pasidalinti su Sebastian‘u. Ir dievai bei šviesos valdovai mato, ji tikrai sudėjo visas pastangas į tai, kad Redford‘as nesugebėtu įsibrauti į šios mintis, nuspėti jos tolimesnius veiksmus. Garbanė puikiai suvokė ką turinti daryti, suvokė ir tai kuo tai pasibaigs jai pačiai. Bet, kitą vertus nieko nedaryti būtu labiau paika, nei daryti kvailystes, rizikuoti tikintis kad finale galima prasisukti ir savo naudai. – Vadinasi teks pasirūpinti tuo, kad tamsos pasaulio „vartai“ būtu užverti, bei šis pasaulis liktu nepaveiktas to, kas gali nutikti jei Nadios vietą užims kuris nors kitas ambicingas individas, manantis kad turi genialią idėją. Tai nėra kažkoks heroinis akimirkos sindromas, Seb‘ai. Kalba eina apie mūsų pasaulį, mūsų namus. – Vyrui išsakius savo paskutines mintis, bei tokiu būdu apibendrinus visą pokalbio esmę, Katherine neparodė pasipriešinimo tame, kad pirmiausia jis nusprendė susitvarkyti su žemiškomis problemomis, kurios vis dar akivaizdžiai sunkino vyro egzistavimą savame kūne.


STAND MY GROUND NEVER BACK DOWN I KNOW WHAT I BELIEVE INSIDE I'M AWAKE AND I'M ALIVE. ft. Sebastian Redford. (theme)
Nepripažintas vunderkindas, mokslininkas, chemikas, verslininkas ir gyvenime apsukrus gyvatė, – tokiais žodžiais lengvai galima apibūdinti „BloodPharm“ akcininką, Desmond‘ą Abberline. Jo mąstymas, priešingai nei daugumos, vienu ir tuo pačiu metu gebėjo apjungti keletą darbų, kurie niekada nebuvo atidedami į (ne)tolimą ateitį. Visada puikiai suvokė ko norintis iš gyvenimo, kaip turi šį gyventi ir kokiais veiksmai užsiimti. Vyras, buvo tobulas choleriko asmenybės pavyzdys: veiklus, darbštus, genialus ir iš esmės visų nemėgiamas. Kadangi buvo pratęs iš savęs išspausti visiškai viską, to paties reikalavo ir iš aplinkinių. Keista gi, kaip apsivertęs šitiek darbų, aukštaūgis taip pat spėdavo patenkinti savo kiek „unikalius“ poreikius, aprūpinti savo šeimą saugumu ir ta visų trokštama dirbtina idile. Negana to, lankytis spaudos susirinkimuose, atstovaujant Redford‘o politinius požiūrius, liečiančius visuomeninį pervirsmą tarp žmonių ir nemirtingųjų. Visa laimė, kad dar prieš kelis mėnesius, neatsiklausdamas serafimo, Abberline pasisamdė sau asistentę. Protinga moteris, o dar ir labai graži. Patiko vien mintis apie tai, kad ji kadaise dirbo „draugapriešiui“, o tai reiškia kad labai patenkintas pastarasis neliks, kad Desmond‘as ne vien kad susigrąžino ją į ne ką prastesnes pareigas, bet dar ir pristatė visuomenei, kaip savo darbo partnerę (savo šeimos visuomenei nepristatė saugumo sumetimais, galu gale ne kiekvienas individas vaikštantis šia žeme buvo palankiai nusiteikęs naujoms taisyklėms). Sukritęs į vizualiai labai patogią ofisinę kėdę, aptraukta tikra oda, vyras buvo alkūnes atrėmęs į šoninius atramus, kuomet sulenktas rankas laikė prie pat savo veido. Į trikampį sujungtos plaštakos, sujungtais nykščiais rėmėsi į mirtingo vyro nosies galiuką, kuomet nykščiai vizualizavo atramą po smakru. Žvelgiant iš šalies, bei analizuojant vyro kūno kalbą, buvo galima pasidaryti prielaidą apie tai, kad kad ir kokios mintys tuo metu sukosi jo mintyse, jis puikiai žinojo tai, ką ketinantis daryti su tuo. Elizabeth gal ir nebuvo didžiausia grėsmė pasauliui, bet Abberline tai buvo asmeninis, principo reikalas. Jis žinoma „susitepti rankas krauju“ asmeniškai neketino. Ir kokia esmė tai daryti, kai galima įvykius pakreipti ta linkme, kai tai padarys kitas asmuo, net nenutuokdamas kad buvo pastūmėtas slidaus padaro, kokiu yra Desmond‘as, šventai tikėdamas kad tai yra jo paties pasirinkimas. Jis sumerkė akis, prieš tai, kai šio namai buvo priversti patirti lengvą terorą, kuris paskui kainuos apvalią sumelę, turint omeny kad kiekvienas elektros prietaisas šiuose namuose tapo nebe pataisomu. Priešingai nei kad būtu padaręs bet kuris sveiko proto asmuo, jis nepasijudino iš vietos, nešoko iš kabineto tam, kad apsaugoti savo šeimos narius (buvo tikras tuo, kad tai nėra žemės drebėjimas, o ir Alexis nebuvo gležna paukštytė, kurią būtina saugoti nuo bet kokio šūdo šiame gyvenime, o jei ir pabandytu tai padaryti, moteris akivaizdžiai įsižeistu kad jis nepasitiki jos sugebėjimais apsaugoti save ir šalia esančius). Lėtai pramerkdamas akis, vyras neatrodė nustebintas tuo, kad viskas aplinkui ėmė tarškėti, drebėti, sproginėti ir dūžti. Lengvai pramesdamas žvilgsniu per aplinką, vyras tik lemtingą akimirką atkreipė dėmesį į tai kaip nuo stalo ant žemės nugarmėjo jo šeimos nuotrauka, dar ore sudūžtama nuo neaiškios kilmės energetikos. Keista, tačiau vyrą tikrai buvo labai sudėtinga nustebinti, ir nesvarbu tai, kad jis toli gražu dar ne viską gyvenime buvo matęs. Netikėtai pasireiškusios šviesos juostos, pakankamai greitai suformavo dviejų, skirtingos lyties atstovų figūras: nuogas, sutaršytas ir šiek tiek vietomis sukruvintas, turint omeny kad abu serafimai neseniai pripildė skrandžius sveikuolio apsauginio, kuris pasitaikė ne laiku ir ne vietoje, krauju. Labai ramiai, netgi liguistai ramiai stebėdamas tai, kaip viena iš figūrų, o tiksliau Sebastian‘as prisiartino prie stalo, įrėmindamas savo kumščius į šio paviršių, klausiamai iškėlė antakį, tarytum laukdamas jo kalbos atomazgos.
– Man iš tiesų tavęs gaila, jei tai yra namai kuriuose manaisi esantis laukiamas. Nuoširdžiai, nesišaipau. – Akivaizdu kad Abberline nebuvo labai gerai nusiteikęs, kuomet komiškai skambantis atsakas į Redford‘o įžanginę kalbą nuskambėjo perdėm monotoniškai. Net jeigu pats iš savęs, Desmond‘as kartais gebėdavo atrodyti kaip plevėsa, kuris taušia bet ką, kad tik tauškėtu, tai stipriai kirtosi su jo tikrais asmenybės bruožais. Žinoma negalėdamas praleisti pro akis fakto, kad serafimai pasirodė neapsirengę, stengėsi per daug neslidinėti žvilgsniu per šių „kame mama pagimdė“ aprangą, todėl sukoncentravo savo dėmesį ties kalbančio veidu. Tuo pačiu metu vien intuityviai reaguodamas į tai, kur ir kaip juda šio palydovė. – Pirmiausia, patrauk pimpalą nuo mano stalo. Jis nedera prie vaikų nuotraukų. – Pradėdamas savo kalbą, mirtingasis palinko į priekį, tam, kad atstumti kėdę, bei pasitraukti nuo stalo, netoli kurio ir buvo sustoję atvykėliai. Ramiai, tarytum tai būtu visiškai įprasta vyrui kasdienybė, jis nukeliavo link dešininės kabineto sienos, ant kurios per visą ilgį buvo įmontuota didžiulė spinta, apkrauta moksline literatūra, bei šone už uždarų durelių, iškabintais kostiumais. Nebuvo tikras kad apranga bus tinkama, mat vyravo ūgio skirtumas. Tačiau šiuo metu tai buvo kur kas geriau, nei bandyti nespoksoti į genitalijas, kurių pasirodę nemirtingieji visai nesureikšmino demonstruoti. Ištraukdamas porą kostiumų, ant kurių tebe buvo prikabintos etiketės, kas skelbė apie faktą, neva Abberline nebuvo spėjęs šių užsivilkti, bei kabinete laikė ekstra atvejui. Ne tokiam, kokiam gavo panaudoti dabar, tačiau ir šis variantas tiko. Dar neatsisukdamas į pašnekovus, visgi nesusilaikė nuo kandaus komentaro, kurį iššaukė Sebastian‘o pareiškimas apie jo žmoną ir jų susitikimą, kai aukštaūgis buvo darbe.
– Tik smalsumo sumetimais. Man iš tiesų įdomu, ar tai nevisavertiškumo kompleksas, ar tu tikrai turi poreikį pakaišioti vieną ar kitą savo galūne į tas moterys, kuriuose kadaise maskatavo Lockwood‘as? – Palyginus labai ramiai reaguodamas į tą faktą, kad Sebastian‘as buvo sugrūdęs liežuvį į jo žmonos burną, apie ką moteris žinoma kad pasisakė, tačiau kiek sušvelnindamą visą ko tiesą. Mat nebuvo tikra, kad yra verta savo vyrui pasakyti, esti bučinys patiko, ir jei ne Sebastian‘o sustabdymas, ji mielai būtu išskėtusi šiam kojas, su dideliu noru būti išdulkinta ne bet kokio vampyro, o būtent jo. Ji buvo ištikima savo vyrui, bet kartais gyvenimas pakiša citrinas, iš kurių norisi išspausti limonadą. Alexis žinojo tai, kad jei Desmond‘as būtu informuotas kad jos ištikimumas jam, buvo šiek tiek įlūžęs, jis būtu padaręs kvailystę, būtu išskuodęs išsiaiškinti su Redford‘u, ir tikrai nieko nenustebintu tas faktas, kad prisiprašytu savo mirties. Mat mirtingam šokinėti prieš 2000 su viršumi skaičiuojantį vampyrą, yra lygiai tas pats, kas sparnų neturinčiai musei eiti imtynių su drambliu. Įdavęs pakabas su drabužiais, Desmond‘as tik dabar pastebėjo kad į jo žodžius, Katherine nesureagavo labai audringai, atvirkščiai išlauždama kiek pašaipią, kampinę šypsenėlę. Redford‘as savo ruožtu panašu kad ketino kalbėti apie reikalus, o tiksliau reikalą kuris šiuo metu pūdino jo organizmą. Išradimas vertas paplekšnojimo per petį, dar niekada nebuvo matęs kaip tai veikia seną vampyrą, mat jaunikliai neatlaikydavo šio nuodo, nusibaigdami greičiau nei per kelias valandas. Kadangi šiuo virusu užkrėtė ir save, puikiai žinojo kaip dabar vidumi turėtu jaustis originalusis, ir tai tam tikra prasme masino aukštaūgį. – Džiaugiuosi kad mano užklasinė veikla tau kelia įspūdį, bet būkime dideliais berniukais, ir priimkime faktą, kad pats prisiprašei šito. Aš ir pats ne visada noriai peržengiu kelią Alexis. Jos temperamentas, sudėtingas. Kas liečia grasinimus, mes abu puikiai suvokiam tai, kad žodžiai nėra kažko verti. Norėdamas seniai būtum tai padaręs, vadinasi. Ar kartais tu ne minkštėji, Redford‘ai? – Neprovokavo, paprasčiausiai pripažino tiesą, kad norėdamas Sebastian‘as jau dabar būtu išskerdęs jo šeimą, Desmond‘ui nespėjus netgi pakilti nuo kėdės, ar nusičiaudėti. Ne vienas jų nesistengė lygintis fiziniais sugebėjimais, kaip ir nesistengė lygintis protiniais. Jie abu iki tam tikros vietos turėjo savo pranašumų vienas prieš kitą, lygiai taip pat kaip ir trūkumu. Ir tik tas faktorius, esti Sebastian‘as, kaip ir Katherine yra kažkas daugiau, nei magijos dėka sukurti nemirštantis subingalviai, darė graiką pranašesniu prieš oponentą visomis įmanomomis prasmėmis. Palinkdamas žemyn prie stalo, Abberline atmetė kilimo kraštą, po kuriuos slėpėsi modernus požeminis seifas. Kaip ir buvo galima tikėtis, moderni įranga reikalavo ne vien plaštakos nuskaitymo, tačiau ir lašelio kraujo, bei tinklainės rašto skenavimo. Pradaręs seifą, vyras pamerkė ranką į keistą skystį, kuriuo buvo užpildytas seifo vidus, iš kurio ir ištraukė mažyti laboratorinį lagaminas su ryškiai mėlynos spalvos nuodo neutralizatoriumi. Iš lagaminėlio ištraukęs paruoštą švirkštą, pakėlė akis į vampyro veidą. – Idėją? Ne. Paklausyk tu. Man yra reikalingas visas tavo dėmesys, taip sakant talkinimas, su potekste „ranka ranką plauna“. Šiąnakt. Ir galiu kirsti lažybų, kad jei dar neradai to dalyko, kuris tave nustebintu, tai privers tave nustebti. Viena sąlyga, Katherine gaus išeiginę. – Dviprasmiškai skambantis pasiūlymas: galima pagalvoti kad Desmond‘as nenori savo smėlio dėžėje žaisti su mergaitėmis, arba yra kažkas daugiau, ko Pierce neturėtu žinoti, arba tai visada gali būti puikiai suplanuoti spąstai, kuriuos galbūt Redford‘as nesugebės įveikti. Belieka tik pasirinkimas: sutikti arba išeiti.  
– Nesvarbu ką be nuspręsi, neutralizatorius tavo. Tik būdamas tavo vietoje, vienai nakčiai liaučiausi lakstyti nuoga subine per pievas ir dulkinti garbanę. Kai kurių dalykų atidėti nevalia. – Abberline kalbant, Katherine pasiėmė vieną iš kostiumų, bei ant vienos iš toliau sustatytų kėdžių numetė kelnes, ant savęs užsivilkdama vien tik baltos spalvos marškinius, bei švarką. Atrodė neįprastai sau, turint omeny tai kad jos jauno veido nebrandino ne lašelis makiažo, plaukai buvo susitaršę, o kostiumas, kurį šiai davė, labiau priminė ar tai suknelę, ar tai naktinius. Ji liko nebyli, leisdama „berniukams“ patiems išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Ir tik tuomet, kai buvo paminėta kad Sebastian‘ui teks kažkur keliauti dviese su Desmond‘u, jos apgaulingai angeliškas veidelis „aptemo“. Ji nebuvo sužavėta minties kad mirtingasis kažką rezga, o tai atrodė akivaizdu. Žinoma, ji visiškai pasitikėjo Sebastian‘u, jo sugebėjimais ir tai kad nėra tos sielos (apart pragaro karalienę), kuri sugebėtu padaryti jam nepataisomą žalą, tačiau net tie patys bandymai kažkaip neatrodė patraukliai. Tik akimirkai susitikdama su Redford‘o žvilgsniu, ji aiškiai ir specialiai sulėtintai neigiamai papurtė galvą, esti šioms sąlygoms nepritarianti. Kai jos lūpos prasiskleidė, į kabinėtą įžengė Adderline žmona. Ji pastebimai sutriko, kuomet savo sutuoktinio „ramybės oazėje“ užtiko Redford‘ą nuogu, ir labai patraukliu užpakaliu, netoli jo esančią garbanę, ir prie stalo esantį mirtingąjį. – Kas čia vyksta, Des‘ai? – Jos klausimas privertė mirtingą vyrą atsikelti, bei paskubomis pasiekti sutuoktinę. Jis atrodė kategoriškas, nenorėjo kad moteris veltųsi į visus šiuos reikalus, kuomet suimdamas ją už dilbio, paskatino pasiekti duris, pro kurias ši buvo įžengusi prieš tai. – Paruošk mergaites, ir važiuok pas Rivas. Dabar. Alexis? Aš pasakiau dabar, ji jumis pasirūpins. – Jo žandikaulis stipriai įsitempė, kuomet į galvą toptelėjo mintis, kad ne visai aiškiai išdėstytos sąlygos bet kurią akimirką gali atsisukti prieš jį patį, arba tiksliau kalbant, prieš šeimą, kurią jis ketino apsaugoti.




Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Št. 01 27, 2018 9:45 am





The Wicked Ones




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.


NUOTAIKA:  *click here*   DAINA:  30 Seconds to Mars - Fallen  



Dar tinkamai nespėjęs susigaudyti savo jausmuose, potyriuose bei galiose, pametęs kiekvieną iki šiol planuotą gyvenimo kelią Sebastianas turėjo pilnavertę teisę bijoti. Ir jį tikrai gąsdino, siaubingai baugino ne tik naujai atrasti seni sugebėjimai, paaiškinę vyro gyvenime kiekvieną paranormalumą bei stebuklą, paaiškinę netgi nesuvokiamai stiprią Redford'o trauką Katerinai, bet ir su naujomis galiomis užgriuvusi atsakomybė. Graikas troško iki galo susitvarkyti savo profesinį bei asmeninį gyvenimus, patirti juose kažką tikrai džiuginančio, malonaus bei praturtinančio, Sebastianas netgi nuteikė save tapti tiek savanaudišku, tiek žiauriu, kiek to prireiks norint išsikovoti ilgai trokštą harmoniją bei ramybę. Planas atrodė gal ir neprastas, abstraktus, bet tikrai su realybe ar galimybėmis neprasilenkiantis. Realizuojant sumanymą, visai kaip ir statant namą tenka pradėti nuo pamato. Kažko tvirto ant ko galės kurti visą tą idilišką būties statinį. Ir vyrui nė karto nepasirodė taip, kad tuo pamatu galėtų būti kažkas kitas, jei ne garbanė. Net ir dabar, kai viduje jautėsi kažkiek pasimetęs, kažkiek sutrikęs bei dorai nebesuvokiantis savo identiteto nedrįso net suabejoti nepamainoma Katerinos svarba jo gyvenime. Galiausiai suvokimas bei jausmai pasikeitė kone viskame, tik ne meilėje, pagarboje bei atsidavime savo išrinktąjai, kuri buvo tokia pat unikali bei keista, kaip pats Sebastianas. Žinojo, kad net ir turėdamas prieigą prie bet kokios egzistavusios, egzistuojančios ar net egzistuosiančios informacijos nepraras "įgūdžio" klysti, tačiau puikiai žinojo kur klaidų padaryti nedrįs. Katerina jam tapo kur kas reikšmingesne, nei būtų galėjęs pagalvoti. Be jos į žemę vargais ne galais kadaise atklydęs, savo mįslingai stebuklingas šaknis suleidęs serafimas ne tik jaustųsi, bet ir būtų absoliučiai, siaubingai vienišas. Stebėdamas garbanę, klausydamasis kiekvieno jos tariamo žodžio slapta žavėjosi tuo, kokia nesuvokiamai stipri ši moteris buvo. Atsiskleidusią paslaptį apie savo kilmę ji priėmė kiek kitaip, nei Redford'as. Ji nebūkštavo, nesibaimino. Pierce visu tuo didžiavosi, ketindama naujomis galiomis, gąsdinančia galybe apsisiaubti it šarvais, kad absoliučiai niekas šiame ar kituose pasauliuose negalėtų jos dar kartą sužeisti. Tuo tarpu Sebastianas būtų mielai iškeitęs visą savo atgamtiškumą į suragėjusį meduolį. Jam tai jokio džiaugsmo neteikė, veikiau priminė dar vieną nemalonią pareigą. Redford'as visados gyveno grumdamasis su priešu, kuris visokeriopai jį pranokdavo. Silas, Horatius, Elissa, Lilith... Jis pagaliau suprato tą... juodojoje magijoje bei kraujomaišoje paskendusią bjaurastį dar kitaip vadinamą Ambrose šeima. Galėjo paaiškinti didžiąją dalį šeimą kiršinusių pykčių, šeimą išdrąskiusių dramų bei tragedijų, visa tai turėjo priežastį, kuri krypo į vieną ir tą pačią aiškinančią aplinybę - Andromedos bei Sagittarius troškimą tapti žmonėmis, tapti paprastais. Tapti mirtingais. Ta pati Lilith gimė iš begalinio serafimų egoistiškumo, tad tikrai nėra lengva suvokti, jog visos tave kada nors kamavusios problemos yra sukurtos tavo paties rankomis. Kaip būtų šlykštu bei skystakiaušiška to nepripažinti ar kratytis užgriuvusių atsakomybių. Serafimai aklai idealizavo žmones bei jų materijos apsuptą gyvenimą bukai nenumanydami, jog jų materialusis pasaulis nepriims iškėstomis rankomis atkišęs visas gražiausias žmogiškos būties dovanas. Kodėl jie manė, kad nuo mirtingųjų prigimties neatsiejama kančia, nepastovumas jų stebuklingai nepalies? Kodėl jie nepagalvojo, jog amžinybė sparčiai besikeičiančiame net ir numylėtame pasaulyje ilgainiui taps slegianti, it beprasmė? Ir tikrai - viena tobula, beįdė, už visus ir viską viršesnė gyvybės forma paprasčiausiai neegzistavo. Ir tik dėl to visos tos pasakiškos galios Sebastianui atrodė kažkokios betikslės. Jis neketino globoti, gelbėti žmonių, o jo asmeniniams siekiams įgyvendinti jos tik maišė. Vyras netgi negalėjo išsigydyti savo vampyriškumo. Paprastumas Redford'ą visados nepaprastai žavėjo. Troško to desperatiškai, net suvokdamas apie tą svają gobiantį nepasiekiamumą. Nežinojo kaip turėtų elgtis. Negalėjo numatyti savo veiksmų padarinių. Net negalėjo pasakyti kiek užtikrintai trokšta atsisakyti savos šviesos. Įkyrus balselis viduje klykte klykė versdamas Sebastianą susivokti, jog to padaryti jis negali. Nes tiesiog visiškai viskas ką vyras patyrė, kam pasmerkė ne tik save, bet ir savo artimuosius netektų jokios prasmės. Nebesugebėjo su Pierce palaikyti net įdomios, turiningos diskusijos jųdviejų ideologijų, siekių nesutapimo tema. Kad ir koks kietakaktis bebuvo, kone visą savo gyvenimą jautėsi silpnas. Na, ar bent jau silpnesnis už savo oponentus, kurie žalodavo pačiais siaubingiausiais būdais. Net ir pats didžiausias mazochistas galiausiai nuo to pavargtų. Norėjosi pagaliau gebėti ne tik apginti save, bet ir užtikrinti gerovę tų, kuriuos mylėjo. Ir tik susivienyję mylimieji galėjo pasipriešinti pragaro karalienės rūstybei. Pasirinkimai - sumautas reikalas. Atrodytų, visados tenka labai atidžiai stebėti juos įpareigojantį naudos bei žalos svertą. Ir finale vis tiek suvoki, kad prireiks paaukoti kažką svarbaus, kažką asmeniško, malonaus, mielo dėl didesnio gėrio ar menkesnio blogio. Ir vienintelė tikra Sebastiano stiprybė visoje toje dilemoje buvo neaukšta, smulki bet velniškai moteriška, garbanotų plaukų tamsiaplaukė apdovanota grožiu, kuris pavergdavo daugelį. Redford'as tiesiog neturėjo teisės būti silpnas, jis negalėjo dvėjoti, klysti, priimti blogų sprendimų, kurie potencialiai kenktų jo bei Katherine labui. Nė vienas jų netroško vaizduoti vienišų, arogantiškų riterių, jie pagaliau tapo komanda pasiruošusia grumtis kad ir su pačiu likimu ne po vieną, o dviese. Ir po velniais, tai svarbiausia. Už tai nieko svarbesnio nebuvo. Netrukus idėja pasilengvinti sau būtį sukišant šviesą į kokį menką niekutį Redford'ui ėmė atrodyti idiotiška. Tai priminė kaprizą, kurio bevertiškumą suvoki gana aiškiai, tačiau vis vieną trokšti įgyvendinti. Galiausiai pasirinkimo laisvės būti paprastu Sebastianas niekados neturėjo. Tai buvo aršiai, įtaigiai sau pačiam kartotas melas, suteikęs stiprybės, nes atrodė, jog visas kančias galima labai paprastai užbaigti "užrišus" reikalus su viskuo, kas vyrui atrodė antgamtiška. Greičiausiai baisiai pasigailėtų ne tik šį, bet ir visus kitus kartus, kai nenumaldomai užsinorėjo išsižadėti savęs, nes tai paprasčiausiai turėjo palengvinti kasdienybę bei ateitį. Nedrįso balsu pripažinti savo dvejonės mylimajai. Katerina žvelgė į jį ne tik su begaline meile, bet ir tikėjimu, jog Redford'as yra užtektinai stiprus kovoti ir niekados nepasiduoti. Net jeigu ji kuo puikiausiai suprato Sebastiano poziciją, ar tą nepaprastai žmogišką jo dvasinį trapumą. Kažkada tikrai išmoks priimti ir šią, naują savo versiją, gebės susitaikyti su tiesa ar galiausiai ją tinkamai, tikslingai naudoti. Žinoma iki tol laukė ilgas ir nemalonus persilaužimo procesas, bet tai vyro nebaugino. Būtų klaikiai baisu jei tektų visa tai išgyventi vienam.
Vyras nebuvo pasiruošęs kovai su pačiu pragaru. Jei tik turėtų pasirinkimą, čiuptų Kateriną už rankos ir pranyktų. Net ne į kokį užmirštą žemės kampelį, o į kokį atokų, bet beprotiškai gražų kitą pasaulį, kitą visatą, kitą dimensiją. Ir visgi tai buvo viskas, ko Sebastianas negalėjo sau leisti. Jis negalėjo leisti sau turėti laisvę. Čia jį laikė beprotiškai daug atsakomybių, pradedant šeima, jos pagausėjimu ir baigiant šio pasaulio apsauga, kurios geresnės nei serafimai niekas suteikti negalėtų. Blogiausia, nepalankiausia šioje situacijoje yra tai, kad mylimieji neturėjo jokio supratimo kokie galėtų būti Lilith ketinimai be akivaizdaus troškimo kerštauti ją nelaimingai sutvėrusiems serafimams. Absoliučiai visa informacija susijusi su pragaro karalienės kėslais buvo kruopščiai apsaugota ir nepasiekiama net tiems, kurie yra apdovanoti įgimtu gebėjimu žinoti viską. Tai neramino labiausiai. Lyg vaikščiotum žinodamas, jog tau bet kurią akimirką ant galvos gali nukristi visas dangus, tačiau nenutuoktum kada tai galėtų įvykti. Sebastiano žiniomis pasaulyje egzistavo vos kelios vietos iš kurių galėjo ištrūkti paranormalios būtybės. Bet tai tik ledkalnio viršūnė, mat ypač galingi sutvėrimai tuos portalus gebėjo atverti patys. Vadinasi žemė kol kas net apsaugos prideramos nuo to neturėjo ir vargu ar Pierce su Redford'u galėtų tame produktyviai pasireikšti nesurinkę visos sau priklausančios šviesos. Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau galvą skaudėjo. Bet koks stiprus, ypač galingas burtas turėjo nenuspėjamą poveikį. Na, visa Andromedos ir Sagittarius istorija yra puikus to pavyzdys. Sebastianas nebuvo tikras ar toji apsauga suveiks kaip to tikėjosi vyras, mat mažiausia klaida ir magija imtų stumte stumi kiekvieną paranormalią būtybę lauk iš pasaulio, kuriame burtai bei stebuklingumas egzistavo bene nuo susikūrimo pradžios. Nenorėjo dalintis savo nuogąstavimais su Katerina, kuri mažų mažiausiai buvo verta bent akimirkos ramybės. O ir stiprinti įspūdžio koks neramus, netgi pasimetęs viduje vyras buvo tikrai nereikėjo. Kita vertus Sebastianas visados puikiai mokėjo persijungti į produktyvų režimą, jam pačiam padėjusį užsimiršti apie kankinusias vidines negandas, kurių apžvelgus Redford'o gyvenimą, netrūko niekados. Net ir tikėdamas, jog imunodeficitas V jo nepražudys, vis tiek vijosi idėją išsigydyti. Iš tam tikros pusės tokie "nesklandumai" iš ties darė kasdienybę įdomesnę. Aplamai visas tas su trapumu susijęs paprastumas traukė vampyrą labiau, nei tos "kosminės" problemos. Kad ir kas nutiktų, kad ir kaip smarkiai likimas priverstų jį pasikeisti, Sebastianas visados išliks vyru, troškusiu tradicinio, gal šiek tiek nuobodaus gyvenimo. Jis visuomet vadovavosi visuomenėje įsitvirtinusiomis taisyklėmis bei modeliais, net jeigu neatitiko nė vieno iš jų. Vyras turėjo begalę pačių įvairiausių savybių ir teisinai garbanė pastebėjo, jog vyras sparčiai geba priimti sprendimus, kurių vėliau pasigaili. Netgi kiek juokinga buvo prisiminti metą, kai nemirtingumo išsigydymą graikas laikė atsakymu į visas jį kamavusias problemas. Dar daugiau juoko, kiek ironiško juoko kėlė faktas, jog apie Seb'o planus išgirdusi garbanė dar nemylėdama Redford'o taip, kaip stipriai bei AIŠKIAI tą juto dabar išdėjo vampyro planus į šuns dienas. Ir iš didžiosios dalies moteris buvo absoliučiai, neginčijamai teisi. Tai tapo viena iš daugelio Redford'o padarytų klaidų ir ši lygiai taip pat kaip visos kitos turėjo pasekmių. Tik šios nebuvo vien siaubingai neigiamos, jos padėjo išgrynini garbanės graikui puoselėtus jausmus. Būtent nuo to taško viskas ėmė tuo pačiu metu ir ristis žemyn, ir stipriai kilti aukštyn. Vis dėlto finale patirti nesusikalbėjimai, išdavystės, net prievartos elementai nereiškė nieko - Katerina su Sebastianu buvo drauge visai kaip to reikalavo visą visatą pirmyn varanti jėga. Galbūt asmuo, kuris sėdi, nejuda ir nieko neliečia sugeba išvengti klaidų, tačiau atsakomybės nestokojanti, stipri persona judės tolyn neleisdama, kad kažkokios dvejonės varžytų veiksmų bei pasirinkimo laisvę. Kalbant apie dvejones... Redford'as turėjo labai keistą nuojautą Pierce šitaip šaltai bei logiškai dėstant su Nadia susijusias savo mintis. Buvo vienas tų retų asmenų, turėjusių unikalią progą pažinti Kat visiškai visą, susipažinti su jos unikaliu, spalvingu emociniu pasauliu, pažinusių jos baimes, švelnumą bei meilę ir... Netikėjo, kad garbanė sugebės išlikti tokia šalta bei logiška, kai įvykiai potencialiai pasisuks Nadios gerovės žlugdymo tema. Kai ji išvys nepasitenkinimo bei skausmo perkreiptą savo pirmagimės veidą. Galų gale abu jie buvo kur kas labiau prisirišę prie savo žmogiško, nei serafimiško gyvenimo, jie nevadino vienas kito pirmapradžiais vardais, aplamai ta velniškai sena istorija liko... istorija, kurios jiedu nelinko labai aktyviai krapštyti. Vampyrai neturėjo galimybių pradėti biologinę gyvybę, tad vaikai, kurie nešiojosi TAVO kraują, tiek Sebastiano, tiek Katherine buvo beprotiškai vertinami. Net ir gimusi iš prievartos, Nadia Petrova buvo mylima, ieškota savo motinos. Galbūt Lilith kažkur giliai savo pragariškoje širdyje taip pat nešiojasi bent dalį žmogiškumo, kuris tinkamai spustelėtas prabustų visapusiškais atspalviais? Ji buvo beveik tokia pat kaip jos pirmykščiai kūrėjai, nežemiška energija susijungusi su nemirtingu žmogaus kūnu. Dar neketino apie šį lūkestį pranešti Katerinai, nes nežinojo, kiek garbanė sugebės išlikti šiuo klausimu nešališka. Redford'as jautėsi visapusiškai įsitikinęs, jog norėtų bandyti palaužti Nadią aršiai, skausmingai, net šlykščiai taikydamasis į jos įmanomą žmogiškumą jeigu tai padėtų ją susilpninti ar nugalėti. Tačiau kiek prie to prisidėtų vampyrė, nuspėti buvo neįmanoma.

"BloodPharm'as", "Paxton Pharmacies", kitos smulkios įmonės, organizacijos, fondai, investiciniai vienetai bei pajamų šaltiniai ir visa tai apjungiantis "RedCorp'as" ja gana senokai iškrito iš Sebastiano akiračio kaip kasdieninės rutinos dalis. Prisisamdė bei prisiviliojo daugybę puikių specialistų (įskaitant Des'ą), kurie puikiai dirbo Sebastiano darbą. Tiksliau, dirbo geriau už patį Sebastianą. Korporacijos ant kaklo užsmauta kilpa vertė vyrą daugiau stengtis, dirbti, aktyviau reikštis, o kai tos kilpos neliko, neliko ir reikalo perdėtai afišuotis. Kadangi pinigai Redford'ui niekados labai smarkiai nerūpėjo, dabar jie rūpėjo dar mažiau. Ir nepaisant viso šito abejingumo, "RedCorp'as" klestėjo kaip niekad. Tuzinai žmonių bei vampyrų kiekvieną dieną šluote šluodavo nuo lentynų ne tik sintetinį kraują, vampyrišką kasdienybę palengvinančias inovacijas, bet ir apsaugos nuo nemirėlių priemones, o griežti suvaržymai dėl patentų neleido Redford'o konkurentams labai smarkiai išsišokti. Maža to, akivaizdus rinkos užurpatorius buvo suplanavęs dar vieną staigmeną savo ištikimiems klientams. Ir ta idėja sulig kiekviena akimirka vyro galvoje darėsi vis suktesnė ir vis geriau apgalvota. Su ponu Abberline stebuklingai geriau sutarti žinoma nepradėjo. Ponulis Sebastianą erzino tiek pat, kiek seniau, tačiau produktyvus vyrų bendradarbiavimas neleido nė vienam iš jų pasukti į skirtingas puses. Matė koks patenkintas Desmond'as jaučiasi valdydamas pagrindinę, iš "NSPNUK" kone nudžiautą megaįmonę ir kaip šauniai jam tai sekasi, tad Redford'ui rankos nekilo kažkaip prie viso to kištis. Nes tai neabejotinai reiškė tai, kad mažiau kištis teks vampyrui. O tokia išvada tenkino tiek pat, kiek seksas. Nors ne, mažiau. Negalėjo tiksliai prisiminti datos kada su Des'u buvo susitikęs paskutinį kartą. Šiaip labai didelio reikalo jiems matytis dažnai net nebuvo. Susisiekdavo per žinutes, elektroninį paštą ar ypatingu ekstra atveju telefonu ir tai pačiais būtiniausiais klausimais. Nuo draugų, net šeimos narių atsiribojęs Sebastianas visokiems bendravimams neturėjo noro, nors laiko tikrai būtų atradęs. Visgi lyginant su Dean'u, Mason'u, Salonina, Rebekah bei Marcus'u, su Desmond'u vyras matėsi bei bendravo kur kas daugiau ir tą galima visai nesudėtingai suprasti, mat kontaktas su Abberline ar jų šeima buvo neįpareigojantis, šiek tiek priešiškas ir visados įdomus. Desmond'o akiratyje mėgavosi prabanga nekalbėti apie save, savo bėdas, džiaugsmus, santykių peripetijas ir tai tikrai džiugino. Sebastian'as netgi galėjo būti suirzęs, nemalonus ar net piktas, kai vizitas pas draugus ar šeimyniškius reikštų draugiškus prisilietimus, juokelius bei nevisai natūralų dialogą, kai trokšdamas pašnekovo ramybės pasirenki teisę atvirai nekalbėti apie save visiškai atvirai. Vargu ar bent vienas iš Redford'o artimųjų suprastų visą tą mėšlą apie serafimus, Lilith, tamsą bei šviesą. O ir suvokimo, kad visa tai kuo puikiausiai supranta Katherine, vyrui daugiau nei užteko. Sebastianui iš ties patiko koks nesužavėtas teatrališku ir netgi stebuklingu nelauktų svečių pasirodymu Des'as sėdėjo, tarsi išgyventų visiškai eilinę savo dieną. Atremdamas oponento pasipūtimą kiek ironiškai šypsojosi. Abberline jam šiek tiek priminė Dean'ą. Toks pats kietašiknis mirtingasis, galinis be jokio vargo ar baimės viduriniuoju pirštu pamosuoti net ir prieš pačios galingiausios būtybės marmūzę. Vyras žinojo, jog jis yra vertingas Redford'ui, tad vargu ar šis būtų stengęsis kaip nors siaubingai pakenkti. Tai paprasčiausiai neturėtų prasmės, nes savo funkciją atsisakiusį Desmond'ą reiktų keisti kažkuo kitu, o kompetetingų asmenų paieškos ne tik yra be galo neįdomios, bet ir vargina. Vampyrą nuoširdžiai džiugino pašnekovo kandumas. Vienu momentu net prunkštelėjo vildamasis, jog netoliese stovini Pierce nepriima Desmondo blevyzgų itin asmeniškai, mat Sebastianas stovėjo nuogas, bet perdėm nesusireikšminęs. Grynai iš reikalo (ar draminio efekto) atsiduso, nemaskuodamas savotiško pagyvėjimo fizionomijoje.
- Na, šiais laikais, o ypatingai šiame mieste būtų sudėtinga rasti moterį, kurios Lockwood'as būtų nelietęs,-atkerta ramiai, akivaizdžiai neįsižeidęs. Juk galiausiai Desmond'as buvo vedęs moterį, kuri taip pat turėjo reikalų su Mason'u. O tai buvo... be galo linksmas faktas,-Net pavydu kažkaip, ką? Ką tas Mason'as Lockwood'as turi tokio, kas taip traukia tavo ir mano moteris?-baigė sakinį juokdamasis, mat suturėti sukilusios emocijos tapo neįmanoma. Netrukus vis tiek nusiramino, tačiau visas vizualinis Redford'o nusiteikimas išdavė mėgavimąsi veiksmu, kuriame dalyvauja. Dabar Redford'as suprato Des'o antipatiją vilkolakiui, tad nebematė reikalo laikyti tulžies dėl to, kad jo verslo partneris vieną kartą nuskriaudė jo bičiulį. Netrukus prabils vėl užsimanęs tuojau pat ir atsakyti į pastarą savo klausimą, kuris galėjo pasirodyti retorinis,-Iš savo asmeninės patirties žinai, kad moterys dievina charizmatiškus subingalvius,-nutupdė savo nuogą sėdynę ant rašomojo stalo kampo, prieš plačią krūtinę susinerdamas rankas. Smalsiai stebėjo drabužinės link pasukusį Desmond'ą. Maža, guvi šypsenėlė nepaliaujamai žaidė vyro lūpose,-Na, supranti, tokius, kurie skleidžia nepriklausomo kietakiaušio aurą, kurie išdulkina ir palieka. Bet tu ir pats viską kuo puikiausiai suvoki,-numeta specialiai leisdamas Desmon'ui susidaryti įspūdį, jog Sebastianas žino daugiau, nei pasako,-Savo gynybai pasakysiu, kad su tokiais tipais moterys mėgsta dulkintis, tačiau galiausiai išteka už gerų vyrukų. Tokių, koks nepakartojamas, atsidavęs ir aistringas šeimos vyras esi Alexis akimis. Ir visai nesvarbu, jog jūsų vedybų metais išdulkinai pustuzinį ilgakojų gražuolių ar, kad svajoji išdulkinti Lianą taip, kad ji pamirštų savo vardą. Ar tai, kad ji yra mano dukra. Bet tu į tai nesigilink. Susilaužytum smegenis man net neįpusėjus savo pasakojimo,-ne visai logiškai tolygi Sebastiano kalba tebuvo priemonė pademonstruoti savo žinojimo ribų platumą ar tai, jog Desmond'o skaudiems sužnybimams Sebastianas jautėsi abejingas,-Jei jauti asmeniškumus dėl to, kad tavo žmona be galo noriai sugrūdo man liežuvį į burną...-ūmiai sujudęs vampyras pasisuko į garbanę ketindamas verbalinį intarpą dedikuoti būtent jai,-Atleisk, geriau nesiklausyk šitų nešvankybių, širdele,-šviesios Redford'o akys grįžo pašnekovo link,-Kaip tėvas suteikiu tau teisę padaryti lygiai tą patį su Liana. Ar dar daugiau. Žinoma jei ji pasirašys, nes mano duomenimis šiuo metu ji gana karštai leidžia laiką vilkato draugijoje. Kaip minėjau. Nesigilink,-paskubėjo nutraukti šneką susiraukęs taip, lyg būtų pauostęs pūvančių šiukšlių. Neprašė vaizdo, kaip tūžmingai Liviana yra krušama šuniuko poza Thor'o, bet ne visados gauni tai, ko nori. Ar nenori. Ypač, kai esi ne iki galo išbaigtas, ne visai stabiliai funkcionuojantis serafimas, pasiligojusio vampyro kūne,-Taaaaip,-pro atodūsį, gana liūdnai pripažino, nenusikratydamas teatrališko būvio. Kitaip tariant prisitaikė prie nemalonios Desmond'o auros akimirksniu tapdamas lygiai tokiu pat sarkastišku šikniumi, kaip ir jojo pašnekovas. Palinko prie namų šeimininko darbo kompiuterio, bet tik dėl to, jog prie jo stovėjo maža, metalinė balandžio figūrėlė. Nežinia kodėl ji patraukė vampyro dėmesį, tačiau padarė tai stipriai ir Sebastianas ją paėmė pirštais. Šaltas metalinis objektas skleidė švelnią banguojančią šilumą ir nukreipęs į ją bent dalelę susidomėjimo Redford'as išvydo vaizdinį. Desmond'o ir Alexis pirmagimė Cassandra gimė truputėlį anksčiau atostogų Peru metu Čimbotės mieste. Ramiojo vandenyno pakrantė, nuostabus žvejybos uostas, fantastiškas klimatas ir dar fantastiškesnis gamtos bei gyvybės lopšys - kažkada būtinai turės ten nukeliauti. Ligoninėje buvo velniškai karšta. Matė gulinčią bei iš skausmo vaitojančią Alexis bei jos ranką laikantį Des'ą. Jie abu nekantriai laukė savo pirmagimės išgyvendami tokias stiprias emocijas, kad Sebastianas pats suvirpėjo jas transliuodamas kone tiesiogiai. Skausmingo gimdymo pabaigoje tamsiaodė seselė padavė moteriai į vystyklus susuktą mažą mergaitę, vietine kalba pasveikinusi naujai iškeptus tėvelius bei padovanodama tą metalinį balandį, esą pašventintą paties popiežiaus. Žinoma seselė nutylėjo tai, kad paėmusi į rankas naujagimę pajuto kažką šalto ir negero, dėl to tėvams ir įteikė religiškai brangų niekutį, kuris Desmond'ui iki šios dienos primins Cassandros gimimą. Vizijos Redford'o taip lengvai nepaleido. Į galvą ėmė byrėti padrikas, skausmingas vaizdinių kratinys. Matė trumpą Desmond'o ir Elizabeth pokalbį, tada vyrą sėdintį automobilyje bei stebintį gatve žingsniuojančią Alexis. Jautė aukštaūgį kamavusią dvejonę, užduotį šia moterimi nusikratyti, ko padaryti jis negalėjo. Abberline'o ranka nėra sudrebėjusi iki tos akimirkos, kai išvydo Leksę. Jųdviejų bendro gyvenimo akimirkos draskė vyro smegenis taip aršiai, taip atkakliai, idant rankoje laikyta figūrėlė ištirpo ir skystas metalas ėmė byrėti ant grindų. Šiaip ne taip atsipeikėjęs šlapiai nusikosėjo jausdamas panosiu, akimis bei lūpų kampučiais negausiai tekantį tirštą bei šaltą savo kraują. Lyg niekur nieko nebūtų nutikę pakėlė akis į Katherine, kuri žinoma atpažino Redford'o kančią. Ekspresyviai ją patikinęs, jog viskas gerai, ant stalo padėjo tą pačią figūrėlę, kuri ne be Sebastiano noro vėl buvo vientisa bei panaši į balandį.
- Išgydysi mane tik todėl, kad tau kelią užkirto kažkoks reikaliukas, kurio neišspręsi su savo lėta, lengvai peršaunama bei išspardoma subine?-akivaizdžiai nesužavėtas Redford'as puikiai suprato tai, kad galėtų tuojau pat atimti iš Des'o priešnuodį ir pasiplauti tam, idant dulkintų garbanę, kaip pašnekovas ir pasiūlė. Visgi jam buvo smalsu, velniškai smalsu. Ir labiausiai todėl, kad paslaptingas nepageidaujamos informacijos srautas atsisakė susitelkti ties aukštaūgio planiukais. Neužtikrintas žvilgtelėjo į Katherine,-Nesakyk, kad juo nepasitiki,-ironiškai numeta lėtai priartėdamas prie mylimosios. Švelniai suėmė už jos sprando ir skausmas nusvilino taip intensyviai, jogei Redford'ui teko sukasti dantis. Apsipratęs prie patiriamo nepatogumo, bet nuo garbanės neatšlijęs net jeigu to ir reikalavo savo funkcijos nepamiršęs savisaugos instinktas prabilo,-Žinau ką apie tai galvoji. Na, kad jis šūdžius, su kuriuo reikia turėti kuo mažiau reikalų. Bet man labai... smalsu,-specialiai šiek tiek maivėsi iš šono primindamas besiteisinantį vaiką,-Nematai ir tu, tiesa?-paaiškinęs garbanės nepasitikėjimo priežastį, šyptelėjo. Pasuko galvą į vyrą, kreipdamasis į jį,-Jei Katherine NUSPRĘS nevykti drauge, tik tada ji nevyks drauge. Ji nevyks drauge tikrai ne dėl to, kad to pageidauji,-griežtas, įsakmus vyro tonas nuvilnijo kambariu, palikdamas Pierce teisę pasirinkimui. Šiek tiek erdvės pasidaręs vampyras pagaliau užsitempė juodas klasikines kelnes neskubėdamas prisidengti viršaus.
- Labas Alexis,-per daug lėtai, tęsdamas balses bei priebalses, su kažkokia nepasitenkinimo gaida pasisveikina su pasirodžiusia moterimi net nepasivarginęs į ją pasisukti ar pakelti akių. Nesikišo į sutuoktinių pokalbį, nes buvo užtektinai užsiėmęs savais reikalais. Perėmęs vaistą užtikrintai prispaudė mažyčio pistoleto adatą sau prie kaklo. Duslus šūvio garsas ir ilgas, plonas spyglys sulindo į Sebastiano odą. Užbaigęs procedūrą troško greito poveikio, kuris neaplankė. Nepatenkintas susiraukė, piktai numesdamas panaudotą automatinį švirkštą ant netoliese stovėjusios sofos. Buvo įsitikinęs priešnuodžio autentiškumu ir privalėjo išgyti būtinai, antraip toliau kankintųsi nevaldydamas viduje trūnijančio serafimo,-Lianos nėra dabar namuose, dėl dievo meilės,-susierzinęs galiausiai įsikišo,-Kurios "gana karštai leidžia laiką vilkato draugijoje" dalies tu nesupratai?-gana aršus puolimas netrukus pasuks netikėtai altruistiška linkme,-Važiuokit į mano namus. Net trys Lianos nebus geresne apsauga už galingą, labai nėščią bei piktą fėją. Kaip minėta kelis sykius prieš tai - nesigilinkit,-vis dar neketindamas aiškinti Desmond'ui savo šeimos peripetijų užsitempė ant pečių marškinius lėtai susisagstydamas sagutes,-Man tik taip atrodo ar tu iš tikrųjų ant kažko užsirovei?-paklausia šypsodamasis. Ir visai ne pašaipiai, Sebastianas atrodė suintriguotas,-Kol nenuliūdinai manęs prisipažinimu, jog mano susileistas priešnuodis buvo vienintelis tavo turėtas analogiškas egzempliorius, leisk man papasakoti kaip labai greitai tiek tu, tiek aš tapsime dar turtingesni, nei iki šiol. Na, jei neleisi, vis tiek papasakosiu,-mėtydamas žvilgsnį po visą savo pavidalą net kalbėdamas visai kitais reikalais negalėjo nustoti liautis stebėjęsis, kaip puikiai jam tiko Des'o kostiumas. Kita vertus, abu vyrai turėjo panašų sudėjimą. Tik užsitempęs švarką pastebėjo, jog rankovės Redford'ui yra kiek per ilgos, bet tai visiškai natūralu atsižvelgiant į tai, kad būsto šeimininkas buvo už Seb'ą aukštesnis. Vampyrui vis dar nerūpėjo kuo didesnis finansinis pasipelnymas, akcentavo jį siekdamas sudominti oponentą. Graikas šiuo atveju tiesiog žaidė įtakos žaidimą,-Man reikia, kad imunodeficitas V kažkaip netyčia pasklistų. Tegu apsikrečia juo kuo daugiau vampyrų, tegu nemaža dalis jų užverčia kojas - man nesvarbu. Tada į teliką išlysiu aš aiškindamas, kad ilgai nesirodžiau viešumoje, nes sergu lygiai tuo pat šūdu. Maža to, pranešiu visuomenei, kad "BloodPharm" mokslininkai verčiasi per galvas stengdamiesi išrasti priešnuodį. Ir ką tu galvoji, po kelių savaičių, gal mėnesių rinkoje pasirodys gėrimai su priešnuodžiu, kuriais neabejotinai prekiaus mūsų įmonė. Žinoma ligą gydysim lėtai bei nuobodžiai, nes greitume šiuo atveju būtų kur kas mažiau pelno. Sakyk, ar tai nėra pats nedoriausias tavo girdėtas sumanymas?-piktdžiugiškai išsišiepęs Sebastianas atrodė velniškai savimi patenkintas. Interakcijos su adata paveikta oda nemaloniai perštėjo, vampyras patrynė lopinėlį pirštais. Gaaaaal visgi šiek tiek vyrui rūpėjo pasididinti kapitalą. Jokiu būdu nebūtų vertęs Katerinos vilkėti ne pačius geriausius drabužius, gerti ne patį geriausią kraują, puoštis ne pačiais prabangiausiais papuošalais ir visų svarbiausia už visa tai mokėti iš savo kišenės.



Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Arabella Petrova Antr. 01 30, 2018 8:28 am




BlackOut




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Sick Puppies  – You're Going Down.




IF IT'S A FIGHT I'M READY TO GO, I WOULDN'T PUT MY MONEY ON THE OTHER GUY IF YOU KNOW WHAT I ALREADY KNOW. IT'S BEEN A LONG TIME COMIN' AND THE TABLE'S TURNED AROUND. ft. Sebastian Redford. (theme)
Žmogiškasis gyvenimas yra labai įdomus reiškinys, kuriame bedrėkinantys įvykiai neretai yra susiję tarpusavy, ir vienareikšmiškai nutinka ne atsitiktinai. Atrodytu kad iš šalies žvelgiant, yra paika manyti kad mažas berniukas, kurio gyvenimo trukmė buvo pasiekusi vos aštuonerius metus, galiausiai suaugęs taps labai reikšminga visuomenei figūra, kurio „sėkmę“ nulems siaubingi įvykiai, kuriais vadovaudamasis jis pasieks savo galutinę brandą. Desmond‘as neteko savo tėvų būdamas dar labai mažas. Jei ne šis įvykis, kurio atsakomybė užgulė Katherine Pierce sąžinės stoką, Abberline greičiausiai būtu tapęs eilinių civiliu: baigtu tam tikrus mokslus, susirastu pakankamai nuobodų valdišką darbą, galbūt tam tikrame mirtingo gyvenimo etape susirastu savęs vertą moterį, su kuria susikurtu šeimą, galiausiai pasentų ir nebūtinai oriai, mirtu. Būtina paminėti, kad prieš tos siaubingos nakties įvykius, Desmond‘as buvo vienturtis, vidutinio luomo šeimos vaikas. Tėvai iš paskutinių stengėsi statyti savo gyvenimą, pasiėmė iš banko paskolą, dirbo daug ir iš širdies, įsikūrė palyginus neblogai. Troško kad jų „meilės vaisius“ turėtu viską, ko galbūt neturėjo patys, kuomet buvo nedidukais. Šis gyvenimo etapas buvo svarbus ir tuo, kad kaimynystės namas priklausė Lockwood‘ų šeimai. Kaimynai turėjo du berniukus, Richard‘ą ir Mason‘ą, kurie apytiksliai atitiko Desmond‘o amžių. Su jaunesniuoju Lockwood šeimos nariu, Abberline sutarė neblogai: jie buvo vedami į tą patį „vaikų dienos priežiūros“ centrą (darželį), vėliau pradinę mokyklą, žaidė laisvalaikiu, ir kartas nuo karto pasilikdavo nakvoti tai pas vieną, tai pas kitą iš šeimų. Namai buvo netoli vienas nuo kito, todėl tėvai nuoširdžiai džiaugėsi esti berniukai kone auga kartu. Ir visgi, Katherine Pierce pasirodymas Abberline namuose, pakeitė absoliučiai viską. Desmond‘as netekęs savo tėvų, kurių mirtis buvo nurašyta į brutalų nežinomų žudikų (greičiausiai sergančių psichikos ligomis, mat joks sveikas žmogus, nebūtu sumojęs atlikti tokius siaubingus veiksmus, bei palikęs mažametį kaip esminį liudininką) užpuolimą. Po ilgų valandų, praleistų tardymo kabinete, berniukas buvo perduotas į laikiną vaikų namų globą, vėliau pastovią. Jis nesulaukė šeimos, kuri saugiai priimtu jį po savo sparneliu, labai greitai. Galbūt tai ir nebuvo blogai, mat žinant kad dauguma tokių savanorių, dažniausiai vaikus pasiimdavo dėl kas mėnesį valstybės mokamos „pašalpos“. Tik sulaukęs penkiolikos, Abberline buvo perduotas savo biologinio tėvo brolio globai. Vyras nebuvo pasiruošęs tokiai atsakomybei, pats šeimos neturėjo, neturėjo netgi vienos pastovios moters, kuri sugebėtu apgaubti šiluma ir taip daug mačiusį berniuką. Desmond‘as buvo pervestas į vietinę mokyklą, kurią baigęs žengė į koledžo studentų gretas. Nepaisant viso šito, jis niekada nepamiršo savo tėvų žudikės (ir šios draugių vampyrių) veido, niekada nepamiršo keršto troškimo, kuris su metais vis labiau augo. Jis treniravosi, lavindamas ne vien savo kūną, bet ir protą. Darė tai daug, vos tik rasdamas laisvą akimirką. Tai kurstė jo vidinę agresiją, vidinius lūžius, kurie su amžiumi galiausiai ir nulėmė tuos pasirinkimus, kurie privedė aukštaūgį prie dabarties taško. Jis „nesitrynė“ su populiariais vaikais, nesiekė kvailo pripažinimo tarp bendraamžių. Bandydamas užsidirbti, stumdė narkotikus, kurių vartojimo neišvengė ir pats. Žinoma, stipriai įklimpti neplanavo, ir laimei to išvengė. Ko neišvengė, tai pastovių konfliktų, su absoliučiai visais: vyrukas netgi ėmė nuožmiai dalyvauti nelegaliuose gatvės kovose, ir toliau sėkmingai save ruošdamas galutiniam tikslui, stoti į mirtiną kovą su garbanę. Sunku pasakyti kuriuo būtent momentu, jis buvo pastebėtas Mason‘o. Sunku pasakyti ir tai, aš vilkolakis pažino savo vaikystės draugą. Tačiau lengva teigti, esti jis pamatė potencialą, agresiją kurią Desmond‘as galėtu išlieti amerikoniško futbolo aikštėse, o ne laužant krumplius susiremiant su pilnai suaugusiais ambalais, kurių troškimas yra žudyti arba būti nužudytais už trofėjų.
Tam tikra prasme, Lockwood‘as įtraukė vaikystės bičiulį į kitokio luomo, kitokio būdo gyvenimą. Abberline užėmė puolėjo poziciją liauptinto žaidimo aikštėję. Greitai buvo pastebėtas ir vietinių komandų trenerių, kurie pranašavo jam ganėtinai šviesią ateitį. Visgi, aukštaūgis savo tolimesnio gyvenimo su panašia veikla nesiejo. Tai buvo tobula priedanga, kuri be jokios abejonės turėjo ir savo pliusų: jaunučių palaikymo komandos šokėjų dėmesys, vienos nakties nuotykiai su dailiausiomis koledžo merginomis, pastovūs vakarėliai komandos garbei, nuožmios kūną alinančios treniruotės, ir žinoma, užklasinė veikla, apie kurią jaunas vyras neprasitarė ne vienai sielai. Į visą tai labai greitai įsiliejo ir Alexis, kuri be jokios abejonės patraukė Desmond‘o dėmesį. Ji atrodė tobula: tiek savo išvaizda, tiek turimomis ambicijomis, ir tuo pačiu stipriu charakteriu. Tiesioginio to žodžio prasme, pametė dėl jos galvą. Neilgai trūkus jie ėmė susitikinėti. Ir čia viskas buvo pasmerkta dideliam fiasko. Desmond‘as neturėdamas patirties ilgalaikiuose santykiuose, neįsivaizdavo kad moterys yra be galo reiklios asmenybės: kurios trokšta atimti iš vyro 24/7 laiko. Net jei aukštaūgis mirtingasis nematė problemos tame, kad didžiąją savo laiko dalį atidavė ne jai, ji savo ruožtu statėsi kitokį požiūrį. Vienas pergalės šventimo vakarėlis, kurio epicentre atsidūrė Desmond‘as, sugriovė ne vien jų santykius, bendravimą su Mason‘u ir tą patį Abberline priedangos burbulą. Tūžmingos muštynės įstūmė Desmond‘ą už grotų, iš kur šį ištraukė ne kas kitas, kaip „NSPUNK“ atstovė, Elizabeth. Pasirodo korporacija jau kuris laikas stebėjo jį. Gavęs pasiūlymą, kurio atsisakyti nedrįso, vyras visai netrūkus pradingo iš buvusio gyvenimo akiračio. Ilgos ir alinančios treniruotės galiausiai davė savo vaisius. Protiniai aukštaūgio sugebėjimai tuo metu nedomino korporacijos, plius Elizabeth buvo labai naudinga turėti jį kaip savo nuosavą „kalytę“. Vyras gaudavo juodžiausius darbus, ko pasekoje tapo vienu iš labiausiai korporacijos vertinamų smogikų. Paaukštinimo greitai nesulaukė, nepriklausomai nuo to, kad tokioms pareigoms atlikti, buvo galima paruošti ir kitą. Galbūt to priežastim buvo ir tai, kad visai netrūkus pagrindine Abberline „užklasine“ veikla tapo dulkinti bosę taip, kad ji pamirštu ne vien savo vardą, bet ir tai kad egzistuoja rytojus. Išskirtinai ne kiekvienam suvokiami Abberline seksualiniai poreikiai, kaip tyčia labai sutapo su Elizabeth. Jie buvo tobulai tinkantys vienas kitam meilužiai: jokių jausmų, jokio prisirišimo, tiesiog gyvūliškas, instinktais ir dominavimu apipintas seksas. Jis žinojo kiekvieną jos kūno kėrtelę:  kur ir ką, kokiu intensyvumu įspausti, įkasti, laižyti. Ką kalbėti apie tai, kad jos tobulai surėdytas kūnas tiesiogine to žodžio prasme, buvo sutvertas seksualiniams žaidimams. Jie nuolatos, ekspresyviai eksperimentavo, nesibodėdami nei galimo skausmo, nei gėdos prieskonio po. Iš dalies, galima teigti, kad jie sėkmingai dar kartą atrado Ameriką, kiekvieną kartą vis intensyviau tenkindami vienas kito kūniškus poreikius. Ir šita, atrodytu tobula „sąjunga“ subarškėjo, vos tik horizontę dar kartą pasirodė Alexis. Trumpas pokalbis su Elizabeth, atnešė Desmod‘ui naują užduotį, tik iki paskutinės akimirkos, jis nenutuokė, esti tai bus jo praeities šešėlio likvidavimas. Likdamas su savimi, jis pasidavė siaubingoms dvejonėms, nepriklausomai nuo to, kad prieš tai jo ranka ne karto nebuvo sudrebėjusi. Jis nesugebėjo likviduoti taikinio, galu gale, kadaise jis ne vien geidė, bet ir mylėjo Lex‘ę. Neatėmęs jos gyvybės, jis neišvengė susitikimo akis į akį su tamsiaplaukę. Korporacijos politika turėjo savo taisykles, kurios buvo nepalaužiamos netgi tokias aukštas pareigas užimančių žmonių, kaip Elizabeth. Tą pačią, užduoties naktį, apturėdamas ilgą ir gąsdinančiai dramatišką pokalbį su Farraday, Desmond‘as vedė ją. „NSPUNK“ savo agentams, bei šių šeimos nariams automatiškai parūpindavo nepalaužiamą apsaugą, tiek antros pusės, tiek vaikai buvo neliečiami. Tai buvo aukštaūgio sprendimas, nešantis abipusę naudą, neskaitant to kad tarp jo ir Alexis nebuvo visiškai nieko. Elizabeth žinoma neliko patenkinta šio akibrokšto, kaip ir neliko patenkinta minties kad jos nuosavas „sekso žaisliukas“ tapo jai nepasiekiamas. Ir ne, jis nesiliovė dulkinęs kiekvienos pakeliui pasitaikančios ilgakojes moters, jis liovėsi dulkinęs buvusią bosę, kas tikriausiai tik dar labiau pastarąją erzino. Vyras žaibiškai ėmė kopti aukštyn, ir prieš tai dirbdamas tiesiogiai, netrūkus ėmė vadovauti NSA laboratorijoms, į tą pačią veiklą įtraukdamas ir savo fiktyviai nefiktyvią žmoną. Kartą prisižaidė, kuomet liko apsuptas keliolikos ambalų, kurie buvo pasiruošę duoti Abberline pamoką. Liko priluptas labai stipriai, heh, tiesą pasakius vos išnešė kailį. Tą pačią naktį, Alexis siūdama ir lopydama jo sužeidimus, kažkokiu būdu pasuko įvykius kiek labiau asmeniška linkme. Ji ne vien po daugelio metų lietė vyro tatuiruotą nugarą (+ dalį kaklo), tačiau ir permiegojo su juo. Tą kartą, ir daugybę kartų po to, iš ko ir ėmė lauktis jų pirmagimės dukters, Cassandros. Priešingai, nei kad su visomis kitomis savo moterimis, su Alexis aukštaūgis stengėsi elgtis kitaip: pagarbiai, pagal galimybes švelniai. Netrūko suprasti kad ši moteris jam vis dar rūpi, kas tapo dar labiau aišku, vos tik suvokė esti bus tėvu. Pasistengė suteikti jai visiškai viską, ko tik geidė sutuoktinės širdis. Apsimetė geru vyruku, nors tokiu ir nebuvo. Tamsiosios pusės žinoma negalima suvaržyti iki galo, kad ir kaip norėtum. Tam tikri poreikiai galiausiai ima tave smaugti, kelti tulžį ir versti paslysti. Paslydo, ir ne vieną kartą, kuomet dar ir dar ir dar kartą buvo jai fiziškai neištikimas. Tiesiog, kartais taip nutinka, kad mylimo žmogaus nenori versti daryti tai, ko nori pats. Nepaisant visko, Abberline šeima liko vieninga, ir prabėgus keturiems metams, po Cassandros pradėjimo, jų šeimą papildė dar vienas asmuo, dar viena miela ir labai ypatinga jiems, mergaitė vardu Maggie (Megan Abberline).


IF U FEEL SO FUCKED UP, SO PISSED OFF. U'RE NOT THE ONLY ONE REFUSING TO GO DOWN, SO GET UP. ft. Sebastian Redford. (theme)
Abberline iš tiesų buvo panašaus tipo asmuo, kaip ir Winchester‘is (arba toks, kokiu pastarasis save laikė): kietašiknis mirtingasis, galinis be jokio vargo ar baimės viduriniuoju pirštu pamosuoti net ir prieš pačios galingiausios būtybės marmūzę. Tik priešingai nei medžiotojas, abberline nebuvo visiškai bukas primatas, kuris po paskutinio veiksmo, nusiplėštu nuo savęs marškinius ir bandytu kautis už gyvenimą, kokias dešimt minučių, arba penkias. Desmond‘as padarytu kraštutinai ne jo naudai nukreiptą padėtį, labiau įdomią. „Well, we can do it old fashion way, or make it more intertaining. Do you play poker? Then... If I win, I go. If you do, I guess you won‘t have a reason not to kill me“. Galu gale, gyveni tik vieną kartą, o tai reiškia kad prasmės slėptis po akmenukais, nėra. Būdamas labai apsukrus asmuo, aukštaūgis nuoširdžiai atidavė pakankamai daug laiko naujai gautoms darbo pareigoms, ir be pastovaus kontakto su multimedia, vyras taip pat nuoširdžiai dirbo prie pažangiausių mokslinių agregatų. Pagaliau, jis buvo gavęs ne vien resursus, tačiau ir nesibaigiantį finansavimą daryti išradimus, iki kuriuos išrasti smegenų neužteko kitiems. Motyvacija taip pat buvo ideali: nuolatos didėjanti banko sąskaita, bei grįžtant namo keturios vaikiškos akutės, kurios žvelgė į jį it į herojų, kuris užtikrintai gebėjo parūpinti joms saugumą. Ką kalbėti apie nuostabiai atrodančią, seksualią moterį, kuri net po šitiek metų, dar stengėsi būti jo norima. Žinant tai, Deasmond‘as puikiai suvokė esti yra naudingas „hocus pocus“ triukus išmokusiam vampyrui, verslo partneriui, medios numylėtiniui, Redford‘ui. Todėl buvo tikras, kad šis nesumos juo atsikratyti, todėl, kad pavargo nuo jo asmenybės ar tiesiog neturėjo ką veikti. Visiškai netikėtai, šiek tiek komiškai, šiek tiek kandžiai pradėtas dialogas, tik dar labiau pabrėžė Abberline „not impressed“ išraiška. Tiesa, šiek tiek nuskausminus Lockwood‘ą, nebe buvo taip stipriai pikta kalbėti apie šį asmenį, neminint to fakto, kad Sebastian‘as čia pasirodė po pasidulkinimo su bestuko buvusia žmona.
– Jau imu svarstyti, kad reikėtu įvesti kokį nors inovatoriškai stebuklingą gėrimą arba aparačiuką kurį priėjus prie kaktos pasigirstu „pypt“, kuris užtikrintu kad sudomintos moters kūne, nebuvo prieš tai nuleista dalis Lockwood‘o DNR. – Abberline lūpų kampučiai vos pakilo, kas pabrėžė tai kad net jei jis pasisakė ganėtinai rimtai, šis garsiai išreikštas pamąstymas nieko rimto nenešė. – Žinai, kuo toliau, tuo labiau tai man ima priminti šiuolaikišką AIDS versiją, tik virusas sunaikina ne imuninę sistemą, o smegenų ląsteles, nes dailiosios dailiosios lyties atstovės nelabai išgali tam tikru metu jomis naudotis. O kadangi tokie kaip aš neturi talento, vien uosle atsekti Lockwood‘o spermos dvoko, išvados susidaro savaime. – Taip pat, vos pastebimai kilstelėdamas antakius, mirtingasis vyras ir toliau šaipėsi, kuomet pametė plonyti ir ne iš karto suvokiamą juokelį, esti Sebastian‘as savo ruožtu tai padaryti gali, mat priešingai nei Abberline, savo gyvenime pabuvo ne su viena draugyčio ex. Ketino prasižioti ir toliau, tačiau čia pat pirmiausia buvo pertrauktas Redford‘o samprotavimo bangos, kuri kaip tyčia arba netyčia tapo asmeniška, leidžianti suprasti kad ne viskas, ką Abberline buvo palikęs tik tarp savęs vieno, jam buvo žinoma. Bet kaip? Ne, verčiau į tokius dalykus per daug nesigilinti, nes tikrai galima susilaužyti smegenys. Sunkiniai nustebinamas aukštaūgis, nuleido antakius, leisdamas ant kaktos pasirodyti taip vadinamai „pykčio“ raukšlei. Nesusilaikė tik tiek viena fraze, kuri tam tikra prasme dar sukėlė ir prunkštimo efektą.
– Pavydu? Susimildamas, nesišaipyk. – Tiesa tame, kad Abberline, lygiai taip pat kaip ir apkalbamas Lockwood‘as nelabai galėjo pasiskūsti dėmesio stoka, ar tuo kad negali gauti sekso daug, su skirtingomis moterimis, ir skirtingu metu, arba tuo pačiu. Bet kas skaičiuoja? Daugiau nerimą, nei kad nuostabą sukėlė nemirtingo verslo partnerio žodžiai, liečiantys Abberlinė asmeninį šeimos gyvenimą, apie kurį nežinojo niekas. Ką kalbėti apie tai, kad Redford‘as net šiame mieste nebuvo, kuomet visą tai prasidėjo. Nebuvo pasiruošęs panašiai kalbai, ir tiesą pasakius iki galo nesuprato, iš kur tai yra žinoma. Nelabai akivaizdžiai, tačiau vyras klausėsi Redford‘o kalbos, ir tuomet kai įdavė nekviestiems svečiams drabužius, ir tuomet kai sugrįžo prie savo darbinio stalo. Beveik pasiruošė prabilti, tačiau čia pat buvo pertrauktas Katherine kalbos.
– Ei, ekspertai. Jei jums iš tiesų aktualus šis dalykas, gal vertėtu paklausyti bent vienos iš „tų moterų“? Savo gynybai, galiu pasakyti kad ne jis mane susirado. O aš jį. Tuo metu bandžiau išsipirkti laisvę iš Mikaelson‘o, todėl sutikau talkinti šiam, išbaigiant mėnulio prakeiksmo ritualą. Akmenuką turėjau, auką vampyrę taip pat. Netgi antrininkė jautė mano kvėpavimą į sprendą. Trūko tik aukos vilkolakio... – Greitai supratusi kad kalba eina visai ne apie tai, teatrališkai užvertė akis, ir dėl didesnio efekto, iškvėpė plaučiuose prieš tai užlaikytą orą. – Ak, mes apie jo gabumus. Lockwood‘as tikrai atrodo gerai, ne ką prasčiau darbuojasi lovoje. Bet ne taip kaip dauguma, kurie it arkliai užlipa, atidirba puškuodami į veidą, o tada pakrenta ant nugaros ir baigta. Kas sudomino mane? Jis buvo perdėm teisingas, kilnus. O tai, net nagučiai niežti, kaip norisi sugadinti. – Tokia pat veidmainiška šypsena, kokia buvo įprasta, šiam apgaulingai angeliškam veideliui, subolavo, kuomet ši baigė savo kalbą, tarytum vadeles perduodama kalbėti norėjusiam prie stalo esančiam Desmond‘ui.
Savo ruožtu, Desmond‘as atrodė šiek tiek pasimetęs, ar tai dėl to kas buvo pasakyta Katherine lūpomis, ar dėl to, kad kažkokiais būdais Sebastian‘as rado galimybę „prasiskverbti“ į Abberline priklausančias mintis. Orą suvirpino visiems trims (tikriausiai, mat sunku pasakyti ar Kath kada buvo prieš tai atkreipusi dėmesį į Lianą), puikiai žinomas vardas. Iš tam tikros dalies, serafimo kalba buvo teisinga. Tam kad nepastebėti, kokia daili buvo Liana Rivas, aukštaūgiui tikriausiai prieš pažintį reikėtu išsilupti sau akis, pieštukais prasidurti ausis, ir dėl visą ko paprašyti kad kas nors jam nukapotu pirmiausia rankas, vėliau pimpalą. Sebastian‘o dukra tikrai buvo išskirtinės išvaizdos moteris: puiki figūra, nuostabiai ilgos ir tiesos kojos, tamsūs plaukai, tamsios akys, vizualiai aksomą primenanti oda ir tiek pat seksualus protas, kokiu dauguma dabarties gražuolių negalėjo pasigirti. Abberline buvo visapusiškai sveikas vyras (kas liečia fizinę būklę), sugrėšintu, jei pasakytu kad niekada nebuvo pagalvojęs apie tai, kad su dideliu malonumu būtu praskleidęs tas ilgas josios kojas, bei tūžmingai šią išdulkinęs, pirmiausia per vieną skylutę, vėliau nepamiršdamas ir antrosios. Na, arba mažiausiai leistųsi kad tamsiaplaukė jam nučiulptu, savo mažyte ir daile burnyte, vikriu liežuviu dėmesiu apipindama kiekvieną jam priklausančio falo raukšlelę, iškilumą ar įdubimą. Nepriklausomai nuo to, kad Abberline jau kuris laikas buvo ištikimas savo sutuoktinei, vien mintis apie tai kad Rivas yra Redford‘o dukra, sugadino apetitą. Tiesą pasakius, mirtingasis akimirkai netgi pažaliavo, esti būtu norėjęs ištuštinti skrandį, bet susilaikė. Nieko asmeniško, bet norėti draugapriešio dukters, kažkaip visai netraukė. Ak, kad tik jis būtu žinojęs esti buvo vedęs ir netgi pratęsęs giminę su kita, to paties draugapriešio dukra. Bet tai yra visai kita istorija...
– Dabar nebe viduramžiai, Redford‘ai. Jei man reikėtu, tavo leidimas nebūtu reikalingas. Bet, sudedant visus taškus ant „i“, ne nenoriu jos daugiau. Bet štai kas įdomu, vilkatas? Čia dar vienas naujas miksas tarp vilko ir... ...kaktuso? Pala. Tu nori pasakyti, kad tas mergaitiškos išvaizdos nebylys, žydrom dideliom akim, su kuriuo trinasi tavo dukra, yra dar vienas didelis piktas vilkas? Tc. – Nepriklausomai nuo to, kad Abberline kalba skambėjo ganėtinai monotoniškai, bei apie Thor‘o egzistavimą šiuo metu jis nenutuokė visiškai nieko, naujai išgirstos rūšie pavadinimas be jokios abejonės užstrigo jo mintyse, ir vėliau ši informacija tikrai bus panaudota, saviems tikslams. Čia pat į pokalbį įsikišo, prieš tai tylėjusi, Pierce.
– Aww, kaip miela kad tu dar toks nekaltas... – Omeny turėdama tai, kad vyras dar visai ne daug žino apie žeme vaikštančias antgamtines būtybes, jei savo žinias apriboja greičiausiai tik vampyrais, vilkolakiais ir hibridais. Norėdama tam tikra prasme apginti Sebastian‘ą, moteris nesiliovė kalbėti iš karto. Keista tai, kad garbanė nesukėlė pavydo scenos, šį kartą matydama didesnį paveikslą. Net jei Alexis ir buvo suteikta galimybė pasibučiuoti su Redford‘u, galiausiai jis pasirinko Pierce. Ir ką gali reikšti vienas bučinys, neesant kartu, kuomet dabar jis „priklauso“ jai? – Paklausyk, Desmond‘ai. Net aš negaliu kaltinti tavo žmonos. Sebastian‘as iš tiesų yra labai magnetiškas vyras, ir sunkiai kokia nors moteris galėtu atsispirti jo šarmui. Tad verčiau susitaikyk ir gyvenk toliau, nieko tame siaubingo nenutiko. – Susikryžiouodama rankas sau po krūtine, bei tokiu būdu šią atsitiktinai paryškindama, moteris „įsmeigė“ akis į sustingusį Redford‘o veidą. Neatitrūko nuo savo vietos, nenorėjo kaip nors „sumenkinti“ jo vyriškumą, kuris tariamai reikalautu moters „švelnumo“. Stebėjo viską iš šalies, nors įsitempęs garbanės kūnas aiškiai transliavo esti ji puikiai supranta kokią kančią šiuo metu jaučia jos mylimasis. Jie visi trys nutilo: Katherine nepaleido iš akių Sebastian‘o, būdama pasiruošusi bet kuriuo metu imtis bet kokių priemonių, savo ruožtu Desmon‘as atsitiktinai buvo priverstas atsiminti visus tuos įvykius, kuriuos tuo metu aiškiai matė serafimas, įkalintas vampyro kūne. Cassandra. Neatsitiktinai likimo suvestų vyro ir moters seksualinės apraiškos pasėkmė. Didžiausio Abberline turto dalis, pirmasis vaikas. Vienintelis asmuo, kuris nulėmė tai kad Abberline parodė savo atrodytu netūrėtus jausmus. Sebastian‘ui laikant balandžio statulėlę, mirtingasis nudelbė akis, atsimindamas akimirką, kuomet Alexis leido pirmą kart jam į rankas paimti mažylę. Kiek daug emocijų perpildė vyrą, vos tik jis paėmė tą tobulą mergaitę į savo rankas. Tikriausiai pirmą, vienintelį ir paskutinį kartą jo akyse buvo galima pamatyti vandeningumą, –  „Ji tobula“.
Katherine pasitikėjimas Sebastian‘u atrodė kad šiuo metu buvo nepalaužiamas, tačiau tai kad nematė kur link gali pasukti įvykiai, jei šie du vyrai apsiims mistiškai skambančiu „darbeliu“, apie kurį užsiminė Abberline, kėlė negerą nuojautą, kurios negalėjo niekuo paaiškinti. Neigiamas galvos papurtymas, tokiu būdu išreiškiant savo nepritarimą tokiam planui, paskatino serafimą prieiti arčiau. Jo prisilietimas nemaloniai nusvilino garbanės smakrą, tačiau prie to priprantant, ji pakėlė akis į mylimą vyrą, nepriklausomai nuo to, kad taip ir liko sėdėti. Jai nereikėjo išreikšti savo nuomonės garsiai, kad būtu suprasta esti Desmond‘as jai nepatinka. Ji pasirinko teisę neprabilti, net tuomet kai įsakmus ir kategoriškas Sebastian‘o balsas suvilnijo kabineto sienomis. Alexis pasirodymas Katherine nepalietė, tiesą pasakius bulgarė visiškai nesureagavo į šios moters ar vėliau sutuoktinių trumpą pokalbį. Sebastian‘as, Desmond‘as ir pati Alexis persimetė keliais žodžiais, kurie galiausiai paskatino dviejų vaikų motiną, priimti „pasiūlymą“ keliauti į Redford‘o namus, pas Elissą. Likimas tai ar ne, tačiau moterų susitikimas buvo neišvengiamas, ir serafimas pats to nesuprasdamas šiuo sprendimu paleido tiksintį laikrodį, kuris vedė prie ateities, kurios ne vienas iš čia esančių netroško. Galiausiai, prieš vyrams imant kalbėti apie verslo reikalus, Katherine visgi pakilo iš savo vietos, kuomet pasiekdama Sebastian‘ą, sustojo prieš pat jo, dabar jau svetimu kostiumu pridengtą kūną. Atsargiai, lyg nuo to būtu priklausęs skausmo intensyvumas, nors ir nepriklausė, ji priglaudė savo rankas prie jo tvirtų, raumeningų pečių. Dabar tik dar aiškiau besimatant ūgių skirtumui, Katherine šiek tiek atlošė galvą, kuomet prieš pradedant kalbėti, liežuviu perbraukė per savo lūpas, kurios nebyliai netgi aiškiai prašėsi jo dėmesio.
– Pasilinksmink Sebastian‘ai, žinau kad nori. Tačiau kai baigsi... – Specialiai, kaip ir buvo galima tikėtis, elgdamasi labai valiūkiškai, fatališkoji garbanė vėl ėmė pirštu slysti per Redford‘o vilkimų marškinių sagutes, kartas nuo karto, tarytum netyčia užkabindama tarp jų esantčius tarpelius, kuriuos praskleidus buvo galima susiliesti su nuogu kūnu. Tebeslysdama ranka žemyn, moteris sustojo tik tuomet, kai pasiekė kelnių sagutę. Pakėlusi akis ties partnerio veidu, moteris vos vos prisikando savo apatinę lūpą. – ...norėsiu kad mane susirastum, vilkinčią ką nors ypatingai seksualaus, nekantriai laukiančią viso tavęs, ir visapusiškai pasiruošusią antram raundui. Tss, tu žinosi kaip mane surasti ir kada. – Elgdamasi kažkiek erzinančiai, garbanė vos vos pasitempė viršun, atsistodama ant pirštų galiukų, kuomet savosiomis lūpomis vos vos prisilietė prie priklausančių Redford‘ui. Iš karto po to, atšlydama ji pademonstravo savo natūraliai žavingą šypseną. Šypseną, kuri pradingo sulyg tą akimirką, kuomet nežmogiško greičio dėka, Pierce atsidūrė prie pat Desmond‘o, kurio žandikaulį stipriai suėmė keliais pirštais, patraukdama jį visą į savo pusę. Visas garbanės veidas kone spindėjo mirtina grėsme, stingdančiu šalčiu, kuris vertė į moterį žvelgti rimtai. – Jei pabandysi prasukti bent kurį nors iš savo triukų, Abberline. Aš apie tai sužinosiu. Ir kai apie tai sužinosiu, nepriklausomai nuo to kad Sebastian‘as išmoko toleruoti tavo gyvatišką būdą, aš susirasiu tave. Ir kai susirasiu tave, sukišiu tau į subinę nešlifuotą rastą, tuomet ištrauksiu jį, pamaitinsiu savo krauju, tuomet vėl sukišiu atgal. Numanai kuo tai pasibaigs? Mhm, turėsi nepakartojamą pasakojimą to, kaip tapai antrarūšiu vampyru. – Tik dabar įsistebėdama į Abberline akis, Katherine su dideliu susidomėjimu pasuko galvą, tarytum būtu norėjusi nužvelgti jo rainelės raštą, kuris nors ir nebuvo kažkuo labai ypatingas, tačiau tikrai matytas prieš tai. Kone tuo počiu metu, paleisdama vyro smakrą, moteris perklausė. – Ar mes matėmes ankščiau, daug ankščiau?
Neketindamas išduoti savo paslapčių, tuo labiau praeities detalių, Desmond‘as vos atgavo laisvę, iš kart atgrąsiai iškošė.
– Nonsensas, būčiau atsiminęs kodėl tavo buvimas šalia verkia mane pradėti žiaugčioti. – Katherine veide kaip mat pasirodė savimi patenkinta šypsena, kuomet ji prieš išeidama pro duris (pasirinko labiau civilizuotą pasitraukimą), tarstelėjo. – Nuostabu, vadinasi mano darbas čia yra baigtas. – Moteris pasitraukė, pagaliau leisdama vyrams aptarti reikalus, kurie šiuo metu buvo beveik tokie pat svarbūs ir reikšmingi, kaip ir kūniški malonumai. Visai netrūkus, pavymui jai iš namų, kartu su mergaitėmis išvažiavo ir Alexis. Būdama pripratusi prie ganėtinai spalvingos savojo vyro asmenybės, moteris suprato, kad ir kas vyksta dabar, tai nepriklauso nuo Desmond‘o. Visuomet savo namus laikydamas tvirtove, jis privertė sutuoktinę išvykti kartu su dukterimis ten, kur bus saugu. Kad ir kaip siaubingai tai skamba, Alexis nebuvo netgi tikra, kad tai nebuvo paskutinis kartas, kuomet matė Desmond‘ą gyvą. Nuojauta kamavo siaubinga, tačiau ar tikrai dėl to, kokios mintys šią aplankė? Po atkentėto Pierce spektaklio, aukštaūgis vėl sukrito į savo darbinę kėdę. Jo rankos savaime susijungdamos pirštų galiukais, sudarė tam tikrą trikampio figūrą, kas išdavė kad jis kuo puikiausiai supranta ką kalbantis, arba tai, ką kalba pašnekovas. Bet kuris iš variantų tinkamas. "Man tik taip atrodo ar tu iš tikrųjų ant kažko užsirovei?"
– Kada nebuvau užsirovęs? – Retoriškas, atsako nereikalaujantis klausimas nuskambėjo kone iš karto, tačiau nepaisant labai rimtai atrodančios Abberline veido išraiškos, pirmiausia jis nusprendė išklausyti Redford‘o verslo pasiūlymo. Žinoma kad priešnuodis toks buvo vienintelis! Kokia gi prasmė kurti nuodą, priešnodį, pasilikti visą tyrimų medžiagą ir laukti kada būsi išduotas, o tavo išradimas panaudotas svetimų rankų. Desmond‘as elgėsi protingiau, kuomet viską, kiekvieną detalę laikė geriausios saugyklos centre, t.y. savo galvoje. Jo veide pasirodė kampinė šypsena, kuri nevalingai išdavė tai, kad jis „kinda impressed“. Ne rimtai, buvo sužavėtas tokio pasiūlymo, o ypatingai iš tokio asmens, kaip Redford‘as. Niekada nebuvo susidaręs nuomonės esti vampyras savo gyvenimo varikliuku laiko didžiulį finansinį stabilumą, brangius niekalus, ir savojo vardo kėlimą dar aukščiau, nei jis šiuo metu randasi. Tačiau tiesioginis genocidas vampyrams? Vau, šitai tikrai buvo kur kas labiau netikėta, nei tas pats magiškasis „hocus pocus, surprise“. Palinkęs arčiau stalo, mirtingasis atrodė kad netgi neketino svarstyti apie visas sandorio detales, tol, kol tai nes pelną, ir aiškiai sumažins nemirtingųjų populiaciją.
– Retai kada tai darau, bet dabar esu priverstas atsiimti savo žodžius apie tavo minkštumą, Redford‘ai. Tikriausiai tu jau susidarei ne klaidingą nuomonę apie tai, kad ant vampyrų likimo man riebiai nusišikti, bei Imunodeficitą V būčiau panaudojęs ankščiau ar vėliau. Tam užtektu kad per „netflix“ penktadienio vakare nerodytu nieko įdomaus... Tavo pasiūlymas iš tiesų verčiantis iš kojų. – Pritariamai linktelėdamas, vyras suskubo paaiškinti, esti neprivalo nuvilti Sebastian‘o dėl to, kad atgaminti šį preparatą ar priešnuodį yra neįmanoma.  – Dar geriau. Viskas ko mums reikia, yra prieš tavo akis. Ir nuodas, ir priešnuodis esu aš. Bet nesigilink, susilaužysi smegenys. – Ak, mirtingasis būtinai turėjo pakartoti svečio žodžius. Sprendimas buvo priimtas, ir Redford‘o verslo partneris nebuvo pasiruošęs nagrindėti šios temos daugiau, ypatingai kad jei toks pasiūlymas būtu paduotas net to paties velnio, jis būtu šį pasirašęs. Kalbant apie „velnius“, dabar buvo pats tinkamas laikas prabilti ir apie priešnuodžio kainą, su kuria Sebastian‘as sutiko. Ypatingai svarbu tai buvo todėl, kad laikas tikrai stipriai spaudė, ir kiekviena akimirka vis labiau stūmė Alexis su mergaitėmis į mirtiną pavojų. Desmond‘as pakilo nuo kėdės, dabar kažkodėl jausdamasis dar labiau atsipalaidavęs, turint omeny, kad pokalbis pagaliau vyko tik tarp vyrų, bei čia nebuvo moterų, kurios savo veiksmus interpretavo per jausmus. Jis pagaliau pradėjo dėstyti.
– Elizabeth, aš noriu kad ji mirtu. Šiąnakt. Paklausyk, aš nesu idiotas, kuris mano kad jo lėta ir mirtinga subinė gali praeiti pro šimtą iki dantų apsiginklavusių snukių, kad atsidurtu bent per dešimt metrų nuo tos kalės. Tam man esi reikalingas tu. Jau ne kartą parodei kad tavimi nusikratyti yra ne taip lengva.  – Žinodamas tai, kad Redford‘as netrūks suprasti kad jam „nauda“ iš šio reikalo nėra tiesioginis leidimas dar kartą užgroti senam priešui ant smegenų, bei prie to pačio išžudyti keletą priešiškai nusitaikusių ambalų. Vampyras tikrai žinojo geriau, žinojo kad Abberline savo mirtingame kūne kaupia per daug dar informacijos, kuri yra tiek pat svarbi Sebastian‘ui, kiek šeimos saugumas Desmond‘ui.
– Mainais aš pravesiu tave pro saugiausią, labiausiai įslaptintą laboratorijų dalį, apie kurios egzistavima nenutuokei netgi tu, nors kaip suprantu žinai daug. Tai paaiškins tau, kodėl visą ko pradžioje, iš tavęs buvo imami nuolatiniai mėginiai, neaiškiems tyrimams. Ir kodėl pirmasis Alexis ir Katherine susitikimas nebuvo pokalbio formą. Jai buvo būtina vampyrę pristatyti pirminiams ir vieninteliams tyrimams, su kuriais Pierce nebūtu sutikusi savo noru. Atsimeni, sakiau kad sugebėsiu tave nustebinti? – Dar kartą pabrėždamas savo žodžius teigiamu galvos palenkimu, Abberline kažkodėl delsė, nepasakė visko, kas sukosi jo mintyse. Galu gale, buvo tokios nuomonės, kad geriausia yra vieną kartą pamatyti tai savo akimis, nei išgirsti tūkstantinius pasakojimus su paaiškinimais: kaip, kada ir kodėl. Praeidamas pro vampyrą, Abberline sugriebė automobilio raktelius, mat nieku gyvu nebūtu „pasirašęs“ teleportavimui, kurį prieš tai pademonstravo serafas.
– Pažadu, tu suprasi, kodėl patariau į tai nevelti moterų. Nenorėjau kad tavo sprendimus įtakojų, joms būdingas jausmingumas. Kaip ir sakiau, kai kurie dalykai privalo būti sutvarkomi vyriškai, netgi jei už šiuos yra atsakinga Elizabeth. Patikėk, jei tai būtu lietę Alexis, aš nebūčiau leidęs jai to žinoti. Kad neprarastum motyvacijos, pirmiausia...


FIGHT LIKE U'LL NEVER DIE FIGHT TO STAY ALIVE. FIGHT LIKE U'RE GODS AND MONSTERS FIGHT FOR U AND I. ft. Seb Redford. (theme)
Po kelias valandas trūkusios kelionės automobiliu, Desmond‘as paliko savo transporto priemonę netgi labai akivaizdžiai, prieš kameras. Tarytum būtu norėjęs kad informacija apie tai, kad jis atvyko į laboratoriją, netrūktu pasiekianti Elizabeth. Jis ketino parodyti šiai, kad neketina susitaikyti su jos grąsinimais, ir tai, kad po šio apsilankymo, ji užtikrintai bus sekanti, nepriklausomai nuo to, kokių gynybos priemonių imsis. Buvo kone užtikrintas tuo, kad jam asmeniškai netgi nereikės prisiliesti prie šios moters, esti tai padaryti užsigeis pats Redford‘as. Dėl tos nuo jo slėptos informacijos dalies, kuri gebėtu palaužti net tvirčiausią protą. Praeidamas pro apsauginius, vyras tuo metu kai demonstravo savo senąją leidimo kortelę, iš už švarko išsitraukė ginklą su duslintuvu, bei kiekvieną iš savo darbą dirbusių vyrukų apdovanojo po kulką kaktoje. Nebuvo labai šnekus, dievaži, elgėsi netgi per daug nebūdingai sau pačiam. Pro laborantus praėjo labai ramiai, nepriklausomai nuo to, kad šie buvo šokiruoti kad buvęs NSA vadovas, dabar jau „NSPUNK“ priešas, pasirodė čia. Pradarydamas visas duris ar tai su kortele, ar tai su ginklu, jis pagaliau pasiekė tas, kurios buvo aktualiausios kelionės baigčiai. Durys pirmiausia vedė į didžiulę, blankiai apšviestą patalpą, kurioje buvo laikoma didžiulė dokumentacijos dalis, apie konkrečius bandymus, kurie čia buvo atliekami 24/7. Specializuotuose induose su skysčiu, kuris kūno dalis saugo nuo suįrimo: buvo patalpinti embionai, skirtingo brandinimo laikotarpio. Siaubingiausia buvo tai, kad kiekvienas buvo atžymėtas skaičių kombinacija, ir jų buvo daug. Leisdamas Sebastian‘ui praeiti į vidų pirmam, Abberline atsekė paskui. Stebėtina koks šaltas jis atrodė, kuomet pasodindamas užpakalį ant laboratorinio stalo, pakėlė akis į kartu atvykusį. – Pirmąją dieną, kuomet pasakei Katherine Pierce vardą, Alexis buvo paskirta užduotis pristatyti ją čia. Trys paras Pierce buvo laikoma po sąmonę slopinančiais sedatyvais, plius standartiniai verbenos kokteiliai. Kiekvieną kartą, kuomet tavo draugužė regeneruodavo, iš jos buvo pašalinamos kiaušidės. Iš tavęs mėginiai buvo imami lengviau. Jei manei kad sugebėjai apgauti korporaciją kad nebuvai mirtingas, padarei didelę klaidą. Jiems buvo įdomu kiek stipriai tavo vidaus syvai gali paveikti vampyrių reprodukcinius organus. Bandymai buvo atliekami ir su gyvais egzemplioriais, tačiau niekas nesuveikė. Su Katherine kitaip. – Galvos mostu nurodydamas visus tuos siaubingai atrodančius, išsigimusias vaisių užuomazgas, Desmond‘as tęsė.
– Čia esantys žmonės dirbo be atokvėpio, dalis jų mirė prie šių stalų nuo išsekimo, kol surado būdą kaip sėkmingai realizuoti apvaisinimą. Prieš savo akis matai Elizabeth utopiškų bandymų rezultatus. Kiekvienas jų, jai yra didelis pasisėkimas, net jei ir neišgyvenęs. – Panašu kad kažką, kas yra svarbiausia pasilaikydamas dideliam finalui, Abberline pakilo nuo stalo, ant kurio buvo atsisėdęs. Visiškai neatsitiktinai pažvelgdamas į čia esančias dar vienas duris, jis pasiruošė išdėti savo finalinę kalbą. Žinoma buvo galima kaltinti aukštaūgį dėl to kad jis nepasakė šito ankščiau, nors šios partnerystės sąlygos diktavo esti jis išduos buvusią darbovietę. Tačiau, tiesa tame, kad prie šių failų priėjo palyginus neseniai. O paslaptį išlaikė tam, kad turėti savo slaptus ginklus prieš nemirtingąjį, jei šis kartais persistengtu.
– Vienas išgyveno, jei tik galima tai pavadinti gyvenimu. Tavo ir Katherine laboratoriškai išgauto, bei vėliau atsitiktinai atrinktos moters kūne išnešioto, sūnaus celė yra koridoriaus gale. Bet turėk omeny tai, kad nuo pat jo „gimimo“, jame nėra visiškai nieko žmogiško ar normalaus, o ir visas berniuko gyvenimas, yra nesibaigiantys bandymai. Jame nerasi nieko, kas paguos ar suteiks vilties. Galu gale, jis yra pirmasis išnešiotas vampyras, bei asmeninė Elizabeth atrakcija.



Arabella Petrova
Arabella Petrova

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 4buxtgA
Pranešimų skaičius : 4144
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : AARON JARED FARLEY
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and weaknesses. LUCAS, DANIELLE.
Rūšis : HELLHOUND (20/21)
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.
Klanas : 🌑 🌒 🌓 🌔 🌕

https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Št. 02 03, 2018 6:41 am





Hurt




None of us really changes over time.
We only become more fully what we are.


NUOTAIKA:  *click here*    



Dauguma net ir ypatingai blogų vyrukų vis vieną turėjo kažkokią silpnybę, kuri taikliai panaudota asmeniniame kare atverdavo itin žmogiškas sąvybes. Desmond'o atveju tai neabejotinai buvo jo šeima. Kad ir koks niekšas bebūtum vis tiek kartais norisi išplaukti į ramybės bei laimės uostą, kuris Sebastiano požiūriu užtikrintai reikštų puikius asmeninius santykius, meilę, supratimą, jog išpuolus be galo susikštai dienai grįši į namus mylimas bei laukiamas. Tokia romantizuota utopija net ir dabar, po tų visų nuopuolių, likimo posūkių, keistų, sukrečiančių suvokimų išliko didžiausia Redford'o siekiamybe. Puikiai suprasdamas Desmond'o jausmus savo artimiesiems, net ir padėjęs ant vyro patį skersiausią skersą, kokį tik begalėtų padėti, nedrįstų išduoti savo paties įsitikinimo ir kažkaip labai bjauriai bei galbūt ne visai būtinai pasikėsinti į Alexis bei mergaites. Atimk iš vyro tai, kas jam brangu ir tu sukursi monstrą. Kažkaip veidmainiška, tiesa? Juk buvo butent tas asmuo, kuris tuzinus kartų žudytą ir marintą, paranormalių būtybių numylėtinę Eleną Gilbert galiausiai išsiuntė neterminuotos viešnagės pas Šventą Petrą. O pats įdomumas slypi tame, kad tiesiaplaukę (funny thing, bet plaukų nešiojimo pasirinkimas visados buvo vienintelis tas moteris vieną nuo kitos išskiriantis bruožas) antrininkę iki ausų įsimylėjęs jautėsi Sebastiano "nebesūnus" Marcus'as, kurio privataus gyvenimo peripetijos dabar vampyrą jaudino mažiausiai. Nesudvejojo nė akimirkai supratęs, kad būtent Gilbert mirtis palengvintų Redford'o kelią link Katherine. Analogiškai būtų pasielgęs su bet kokiu kitu "stebuklingakrauju" ir visai nesvarbu kokiam artimui priklausė to asmens širdis bei kitos kūno dalys. Švelniai tariant, užsipiso. Negyvai užbadė elgtis nesavanaudiškai statant kitų poreikius aukščiau savųjų. Nusibodo suvaržymai, nepraeinantis kaltės jausmas, liūdesys, snargliai bei ašaros. Be viso to gyveno Desmond'as ir pažvelkit į jį - sukosi it vijurkas ir dar baisiai patenkintas. Oi ne, nežiūrėjo į tą dvimetrinį iš-dalies-sociopatą kaip į kažkokį sektiną pavyzdį. Neleistų sau negerbti mylimosios (kai santykiai gražūs ir visų svarbiausia, AIŠKŪS) smaginantis su kitomis moterimis dėl kažkokio paviršutiniško poreikio. Greičiausiai Des'o šeimoje viskas buvo per daug skaidru, tvarkinga bei brangu, todėl vyrui taip nenumaldomai niežėdavo periodiškai sulaužyti keletą Dievo įsakymų, Alexis nieko nesuuodžiant. Su garbane Sebastianą siejo be galo pilnavertiškas, visapusiška partneryste, net stebuklais paremtas ryšys, tad dairytis į kitas trokštant kažkokio asmeninio pasitenkinimo nė nesinorėjo. Tiesa, ar Alexis TIKRAI nejuto savo vyro neištikimybės? Niekados, niekados? Moterys it ekstrasensės jausdavo tokius dalykus. Jos pastebi menkiausius demaskuojamus požymius, idealiai jaučia pasikeitusias savo partnerio nuotaikas, kažkokius keistus pasikeitimus dienotvarkėje. Na, galima Alexis nuojauta puikiai pateisintų jos poreikį pasismaginti su Sebastianu, kuris tikrai nebuvo vienas mėgstamiausių Desmond'o personų Žemėje. Keisčiausiai šioje situacijoje atrodė itin abejinga vyro reakcija į Redford'o bei ponios Abberline kontaktą. Nebent aukštaūgis yra vienas tų, kurie atsikeršyti nepamiršta, tačiau atsilygina, kai to tikiesi mažiausiai. Serafimiški graiko radarai nebuvo itin gerai suderinti, toli gražu nematė, nejuto visiškai visko, net nesijautė ypatingai galingas, kažkoks... dieviškas, tad visai realu, kad sulauktų netikėto atkirčio. Ar ruošis tam? Vargu. Greičiausiai labai greitai iš viso pamirš savo skolą. Nes iškils aibė naujų problemų, kurios užtikrintai paverš dėmesį. Tokį pesimizmą buvo galima pavadinti tiesiog tendencija. Po vizito toje egiprietiškoje laiko kilpoje ir visų svarbiausia po to kas nutiko vėliau, kažko labiau keisto, stebinančio bei beprotiško vyras net nesitikėtų. Kai tam tikra amplitudė šoka velniškai aukštai pasiekdama patį viršų, belieka leistis tik žemyn. Tad mažiausiai tikėjosi naujienų, kurios galėtų sukrėsti labiau. Naivu...
Supratęs kokioje siaubingai sumautoje šeimoje buvo fiziškai pradėtas, kokia siaubinga linkme pasisuko artimųjų likimai, gyventi toliau bei neišprotėti galėjo tik privertęs save nuo viso to kaip įmanoma labiau atsiriboti. Atsiriboti nuo kančių, kurias patyrė jo mažoji (bet dabar jau visa didelė. Ir ištvirkusi) Liviana, kad po kiekviena žinota asmeninių santykių su broliu, seseri, dukterimis, dėda, teta, tėvu bei motina tiesa už savęs turėjo tuziną kitų tiesų. Gali net galva susisukti bandant išnarplioti kiek kartų ir kaip keitėsi visa istorija ir kur galiausiai tie pokyčiai atvedė. Nesuvokiamos gausos net ir pačių aktualiausių detalių Redford'as nesistengė kažkaip rišti, archyvuoti. Jeigu viskas eisis pagal vyro planą (o taip greičiausiai nebus), jis nebesusidurs nei su Liviana, nei Silas'u, nei tuo pačiu Horatiumi, kuris paskurtinį kartą kai matėsi, nesunkiai išspardė savo sūnaus subinę. Tulžies nelaikė, keršyti neketino. Juolab Horatius Ambrose dabar gyveno gyvenimą, kuris su Sebastianu neturėjo nieko bendro. Su ta pačia Elissa be sąžinės graužaties nutrauktų ryšį, tačiau prisivirė košės ir privalėjo ją išsrėbti. Ar srėbti kokius plius dešimt metų (kas nėra didelis laiko tarpas nemirtingam asmeniui), kol dvyniai užaugs ir Redford'as tuo pasinaudos palikdamas vaikų motiną tvarkytis sau pačią. Atsiriboti dvynių raidos metais būtų ne tik labai negražu, bet ir rizikinga. Nenorėtų užauginti kažkokių traumuotų, per mažai tėvų meilės mačiusių, nelaimingų, vienas kito nemylinčių tėvų kivirčus tiesiogiai stebėjusių nabagiukų. Visos moralinės, protinės bei psichologinės brandos sulaukusios Redford'o atžalos nė neprašomos imdavo gyventi atskirą gyvenimą, veikiausiai paveldėjusios tėtuko savarankiškumą, tad kodėl turėtų nutikti kitaip su Ava bei Sam'u? Ak taip, Lilitos pasiūlytus vardus (be sutrumpinimų - Avalon ir Samuel) Sebastianas ketino pasilikti, mat šie tiko ir patiko net hormonų audras išgyvenančiai Elissai. Jeigu nori išlikti invidualybe, bet tuo pačiu turėti vaikų, prisidaryk jų kol gali, o tada dėkis prie nemirtingųjų gretų. Vaikai užaugs, nulips nuo sprando, o tu metams bėgant liksi gražus, jaunas, pasiruošęs toliau siausti. Kaip byloja ne tik Sebastiano, bet ir Katherine praktika - tai veikė. Ypač, kai nesi labai suinteresuotas palaikyti be galo artimo kontakto, gyventi po vienu stogu bei su visais prie vieno, labai didelio stalo valgyti pusryčius, pietus bei vakarienę. Tai net nebuvo atsakomybės stoka. Toks buvo gyvenimas. Nepagalvojo ir apie tai, kad galėtų pavydėti Abberline'ų idilės. Žinoma Desmond'as puikiai žongliravo šeimos galvos pareigomis išvengdamas žymaus nukentėjimo nuo sąsajų su paranormaliu pasauliu, bet puikiai pažinodamas tą pasaulį Redford'as galėjo lažybų kirst, kad ir iš savo namo, naujutėlės "Teslos" ar mėnesinio uždarbio - kažkada, anksčiau ar vėliau tai tikrai pasivys aukštaūgį. Tik asmuo neturintis nieko bendra su vikanėmis, vilkolakiais ar jų protėviais vilkatais, vampyrais, fėjomis, velniais bei angelais gali išlipti sausas iš balos "paranormalumo karma" pavadinimu.
Desmond'ui tas vampyriško viešumo paradas tiko kur kas labiau, nei Sebastianui, kuris toje terpėje jautėsi nemaloniai, priverstas bei suvaržytas. Fotoblyksčių jūroje nesimaudė bei keistai vienodų interviu pirmasis viešas vampyras su savo gražiaja ponia jau seniai nedalino, o jųjų paliktą tuštumą iš dalies užpildė naujus talentus atradęs, savo charizmą puikiai medijoje pritaikęs Abberline'as. Nepyko ant draugpriešio net už tai, kad jis užkalbintas apie Redford'ų staigaus dingimo iš viešumos priežastį įvardino asmenines šeimos problemas, kurias žinisklaida traktavo kaip per siūles braškėti ėmusią jųdviejų santuoką, tarsi būtų norėjęs įpilti daugiau žibalo į ugnį. Na, daugiau apkalbų, kritikos, nesantaikos. Gi šitaip įtaigiai bei perspaustai idealia laikyta šeima neturėjo teisės sužlugti! Pradėti taisyti viešą savo imidžą anksčiau ar vėliau teks. Juolab tiek Sebastianui, tiek Katerinai tas visas perdėtas dėmesys netgi šiek tiek... patiko. Žinomumas visai kaip ir pinigai atverdavo duris į visas smagesnes egzistencines įdomybes, be to, tarp visų tų Kardashianų, visų tų dirbtinai išpūstų, menkaverčių žvaigždžių beprotiškai trūko tikrų gyvenimo būdo ikonų. Bravo tiems, kurie sugeba gyventi nekenkėjiškai, neįdingai ir nenumirti iš nuobodulio, Redford'ui užteks nupoliruoto įvaizdžio visuomenėje. Ir visai nesvarbu, kad už akių netiesiogiai ne tik žudys, bet tuo pačiu ir gelbės.
Vargu ar tikėjosi, kad nežymiai keliose vietose paminėtas Mason'as netrukus išsiritulios į tokią išsamią diskusiją. Neturėjo didelio noro ją kažkaip plėtoti, nematė prasmės net šyptelėti reaguojant į vienokius ar kitokius pašnekovų pasisakymus. Juk tai atrodė šitaip panašu į grupelę moteryčių, kurios su didžiausiu malonumu bei pagieža apšneka "draugę", kuriai kažko pavydi. Ir iš tiesų, niekas nepasižymėjo tokiais pasiekimais meilės fronte, kaip ponas Lockwood'as. Kuris gi vyras bent slapta netroško panašios patirties, sugebėjimo suvilioti bet kokią moterį ar galų gale nuoširdaus tam polekio? Iš visų dailiosios lyties atstovių, su kuriomis Redford'as turėjo intimesnių reikalų, Mason'as nečiupinėjo tik Saloninos bei Elissos, tad statistiškai bičiulis miegojo su penkiasdešimčia procentų Redford'o moterų. *Slow clap*. Gerai, gana. Sumuoti savo įvarčius tokiu klausimu kažkaip neetiška. Be to, baisiai seksistiška, nes atrodytų imi traktuoti moterį kaip kažkokį daiktą, kurį panaudojęs perleidi kitam. Ir anei viena Sebastiano buvusiųjų ar viena esamų nebuvo nusipelniusios tokio požiūrio. Vampyras nematė prasmės slėpti savo gebėjimų, kurie neapsiribojo tik magišku teleportu. Žinojimas darė jį pranašesniu už pašnekovą tame "outswag each other" žaidime. O tai taip priminė Sebastiano bei Katherine santykių pradžią... Nesudėjo tinkamo kiekio pastangų, idant šautų kokį gerą sąmojį, mat per intensyviai spoksojo į garbanę, kurios išvaizda ir net pasirinktas aprangos sprendimas šaukte šaukė provokuojantį "aš ką tik dulkinausi". Liaunos, ilgos jos kojos kyšančios pro marškinėlius, vampyrei pasisukus vis žavingai švystelėjantis užpakaliukas, pro nesusagstytas sagas šviečianti iškirptė, ilgi, tamsūs, žaismingai besiplaikstantys plaukai ir ak, tas angelų nubučiuotas veidas... Dėl tokio vaizdo buvo verta ne tik žudyti, bet ir pačiam mirti. Sunku įsivaizduoti kokį entuziazmą, kokią aistrą jautė žinodamas, jog ši absoliučiai tobula būtybė priklauso jam. Kad gali liesti, bučiuoti bei laižyti ten kur nori. Kad gali priversti ją aimanuoti, rėkti, kad gali ją liesti švelniai, liesti šiurkščiai, kad visa tai varys ją iš proto. Kad kiekviena saldžiai, nuodemingai skausminga glamonė jiems abiems teikė laukinį, nepaprastą, šiek tiek gyvulišką pasitenkinimą. Supratęs savo jausmus Katerinai Redford'as iš ties pasikeitė. Tam tikri įvykiai jo gyvenime ir galiausiai idealiausia linkme susiklostę asmeniniai santykiai lėmė tai, kad iš itin spalvingo vyro būdo bruožų kraičio dominuoti ėmė gerokai pikantiškesnės sąvybės. Juk kiekvienas iš mūsų yra šiek tiek šaltakraujiškas, šiek tiek savanaudiškas, piktavališkas bei nemalonus ir tik šioms kontrastingos ypatybės galėdavo jas atsverti. Tačiau kai tas ypatybes nuslopini... Kad ir kokia negatyvi Pierce galėjo pasirodyti ją menkai pažįstantiems individams, garbanė nebuvo tik šalta-šalta, juoda-juoda, visai kaip ir toks vienareikšmiškas nebuvo ir Sebastianas. Galbūt tai tik etapas, stadija ir tolimesni išgyvenimai parodys dar vieną, kitą graiko veidą. Ir tai iš ties darė vyrą nenuspėjamą. Geidulingas vampyro žvilgsnis per akimirksnį pakito, tarsi vyras būtų grąžinęs visą save į realybę. Nebuvo lengva atsipeikėti, kai absoliučiai visi vampyriški jutimai bei geiduliai buvo sutelkti į dievinamą moterį. Kai klausėsi jos hipnotizuojančią tylą, svilinantį karštį bei siaubingą šaltį vienu ir tuo pat metu skleidžiančio kūno. Kai jautė jos viduje ryškią šviesą, su gąsdinančios, bet iki skausmo pažįstamos galybės pojūčiu. Jausti TOKĮ artumą kažkam buvo absoliučiai stebuklinga. Katherine pradėtas asmeniškas paaiškinimas vargu ar labai patiko jo besiklausančiam Sebastianui, bet dėl to padaryti nieko negalėjo. Prieš tai nutolęs, geismingai išsitempęs vampyras dabar atrodė kur kas "plastiškesnis", gyvesnis bei... niūresnis. Visgi tokio Pierce kalbos posūkio pats prisiprašė drįsęs balsu pripažinti garbanės jau ir taip žinotą (ne Redford'o pasakytą, o stebuklingai žinotą) mažą ir nereikšmingą nuotykėlį su Alexis, kuris finale vampyrui neturėjo jokios reikšmės, prasmės, nesuteikė net malonumo.
- Gaila, kad niekados nepasėdėjom prie alaus bokalo, Bermudai. Būčiau mielai pasiklausęs tavo girtų šnekų apie tai, kaip kadaise su Mason'u visai neblogai sutarėt, nes dabar norėdamas mane nustebinti turėtum velniškai pasistengti,-nesudomintas Sebastiano veidas bei monotoniškas tonas pateikė jo žodžius kaip blefą. Velniškai magėjo kažkaip patraukti Des'ą per dantį. Juolab prieš kurį metą patikėjęs nebūtų, jog du Redford'o neprastai pažįstami vyrai kadaise dalinosi bičiulių statusą. "Nes dabar norėdamas mane nustebinti turėtum velniškai pasistengti" - atrodytų pasakė ir prisiprašė. Abberline'o paruošta staigmena vampyrą užklupo ne netrukus, o vėliau tą patį vakarą. Jei tik būtų galėjęs tokios staigmenos išvengti, mielai atsiimtų kiekvieną savo žodį. Nemaloniai dėl Katherine kalbų viršun kilusi rūgštis, regis, prasigraužė kelią pro burną ir nesuspėjęs savęs sulaikyti, gana nemaloniu balsu prabilo:
- Esu visiškai įsitikinęs, kad taip lovos reikalus visuomet tvarkai su moterimi, kurią myli,-kandžiai sukritikavęs garbanės per daug nuoširdų jos ex sugebėjomų lovoje įvertinimą, klausiamai dėbtelėjo į Des'ą,-Sakyk, drauguži, juk savo žmonelę tvatini visai kitaip, nei vieną savo vienadienių plaštakių, tiesa?-Redford'o veide žibėjo pasitenkinimas. Ne dėl užvestos bei pagreitį įgavusios temos, oi ne. Mėgavosi būdamas teisiu. Grąžino akis į garbanę. Vampyro žvilgsnis kone tvoskė priekaištu. Keista, jog šie ne visai darniai sugyvenantys individai (tiksliau Desmond'as smarkiai nepatiko nei Kat, nei Seb'ui) šitaip išsamiai bei įdomiai bendravo. O ir temos šokinėjo nuo batų prie ratų. Dialogas tarp vampyrės bei mirtingojo vėl pastatė graiką į klausytojo/stebėtojo poziciją. Kreivai vyptelėjo, tarsi pašnekovo susidomėjimą, susijusį su rūšimi, kuriai atstovavo Livianos meilužis būtų palaikęs akivaizdžiu, begėdišku bandymu lengvai išpešti daugiau informacijos. Sebastianas nekomentavo. Gudri fizionomija, dar gudresnė šypsenėlė bei melagingą įspūdį perteikiantis gūžtelėjimas pečiais priminė tiesioginį pastūmėjimą Desmond'ui imti pačiam ir pasidomėti. Vampyras galėjo jį mirtinai "užinformuoti" pačiomis įvairiausiomis temomis, supažindinti jį su rūšimis, apie kurių egzistavimą vyriškis nenutuokė, bet tai atimtų visą įdomumą. Abberline'as buvo žmogus. Gudrus ir suktas it velnias, tačiau mirtingas, įprasminantis visas žmogiškas silpnybes bei stiprybes, tame tarpe ir nežinią, kuri žmones visados privesdavo prie nuostabių atradimų. Suprasti šiek tiek daugiau tiesos apie supantį mistinį pasaulį "Blood Pharmacies" vadovui reikėjo pačiam. Juk dar visai neseniai Sebastianas būtų pirštu prie smilkinio pasukiojęs asmeniui, prasitarusiam apie kažkokius serafimus bei pragaro karalienes. Visai netrukus, pasakytum, Pierce ėmė ir išpirko kaltę dėl neapdairiai išgirtų Mason'o Lockwood'o sugebėjimų. Pasijuto paviršutiniškai pamalonintas, tačiau to neparodė. Katherine pastebėjimas privertė susimąstyti bei dar kartą pagalvoti apie tai, apie ką jau buvo pagalvojęs truputėlį anksčiau. Žvelgė į garbanę taip, tarsi jiedu šiame kambaryje būtų tik dviese.
- Ji tuo momentu užsinorėjo pasismaginti tik dėl to, kad įtaria savo vyrelį neištikimybe, o Desmond'as manęs nemėgsta. Ir priedo visi kiti tavo išvardinti dalykai,-tiesiog profesionaliai apsigynęs dėl "nuklydimų", įvykusių tuo metu, kai žymiausia vampyrų pora dėka veiksmingų Elissos machinacijų manė nebesueisianti į vieną krūvą daugiau niekados, atrodė kaip niekad pasipūtęs. Grįžtant prie dar šviežios, bet plačiau nerutuliotos blogų vyrukų ir neatsispiriamo jų šarmo temos pats pastebėjo, jog ėmė traukti priešingos lyties atstovių akį kur kas labiau, kai nusprendė labiau užriesti nosį, pasitempti, skleisti aroganciją bei geriau rengtis. Tos moterys su savo keista logika... Dažnai jos pasiduodavo vienos nakties nuotykiams su tokiais žavingais pasipūtėliais kaip Thor'as ar tas pats Desmond'as, o vėliau sriūbaudavo nelaimingai patekusios į užmirštuolių gretas, tarsi pačios nebūtų to prisiprašiusios. Neeee, Sebastianas per daug save gerbė, idant dalytų save dosniai šian bei ten ir tai praktiškai niekuo nesiskyrė nuo "gyvenimo būdo vadovo", kuriuo gyveno pati garbanė. Redford'o savijauta iš ties palengva gerėjo. Nesijautė sveikas kaip šviežiai sunokusi braškė, tačiau savo paties kūne jautėsi kur kas maloniau. Mažiau spengė ausyse, mažiau skaudėjo galvą buvo lengviau išlaikyti dėmesį bei sutelkti galias. O naivuolis kadaise manė, jog šiaip vampyro kūne lindėti nėra labai malonu, kai blaško tuzinas visokiausių kvapų, garsų bei pojūčių. Pasijuto dar geriau, kuomet jį nuo numylėtos garbanės ėmė skirti mažas atstumas. Jųdviejų santykiai buvo tik įgavę pagreitį. Jie neturėjo labai daug laiko glamonėms, bučiniams bei tam ypatingam, laukiniam, nepailstančiam vampyriškam seksui, tad galima įsivaizduoti kaip į Katherine reagavo jos visapusiškai išbadėjęs vyras. Susikoncentravo pilnai į tai, kaip mylimąją jaučia, kokia energija bei nuotaika sklinda iš jos kūno. Stebėjo jos lėtai judančias lūpas už viską labiau trokšdamas apdovanoti jas šlapiu, giliu bučiniu. Galėjo tikėtis neigiamo vampyrės atsakymo liečiant reikaliuko su Des'u sutvarkymo klausimą. Greičiausiai taip pat nematydama mirtingojo išsikeltos užduoties peripetijų ji daug mieliau būtų persilakavusi nagus. Supratingai linkteli, rankas nuo Pierce klubų (šiuos dengiantis plonas medžiagos sluoksnis tik iš labai nedidelės dalies blokavo sušvelnintus fėjos kerų padarinius) perkeldamas į dvi prieraišumą išduodančias pozicijas: viena pakilo ties mylimosios dubeniu, kitą švelniai panardino į jos plaukus suimdamas žandikaulį. Garbanės dviprasmiškumas beprotiškai gundė.
- Pažadu neužtruksiu,-nekantriai sušnarėjo, tarsi negalėtų sulaukti kada sugrįš pas Kateriną pasiruošusią antram, be galo ilgam raundui. Jųdviejų lūpos susilietė švelniai, vos akimirkai. Nusvilino, bet tiesą pasakius turėjo pripažinti, jog baigia prie to priprasti. Juolab būtų kentėjęs bet kokį skausmą, idant galėtų nevaržomai pirštais keliauti po pačias slapčiausias Pierce kūno kerteles. Nesitikėjo, jog vampyrė sumos pademonstruoti Abberline'ui šiek tiek įspėjamojo pobūdžio šiurkštumo, todėl su susidomėjimu stebėjo tamsiaplaukę besielgiančią taip, kaip iš Katerinos Pierce ir galėjai tikėtis. Vos tramdė vis prasiveržti norinčią šypseną akivaizdžiai mėgaudamasis mylimosios agresija bei to nesitikėjusia josios aukos nuostaba. Kad ir kokiu plieniniu žmogumi save laikei, kraujas stingo gyslose greta atakuojančios, brutalios Petrovos užsitraukus jos nemalonę. Sebastianas atleistų išdavystę, puikus to pavyzdys - imunodeficito V užkratas, tačiau garbanė šitaip niekados nesiterliotų. Ji buvo švelni, jausminga bei aistringa jam ir absoliučiai negailestinga tiems, kurių nemėgo.
- Ir ką tu kalbi, Des'ai...-priekaištingai sumurmėjęs demonstratyviai pavarto akimis. Absurdiški mirtingo vyro žodžiai apie tą šleikščią kūno reakciją, įtakotą begalinės neapykantos gražuolei vampyrei, Redford'ą žeidė veik asmeniškai-Jei nepažinotum Katerinos bei jos nesuvaldomo, neprognozuojamo būdo, bet ką atiduotum, bet kokį daugiau ar mažiau nuvalkiotą triuką iš savo asmeninio arsenalo panaudotum, kad tik sulauktum šanso paglamonėti jai tarpukojį,-iškalbingai išreiškęs poziciją pastebėjo pavymui apsireiškusius garbanės atsitraukimo signalus. Atsisakė komentuoti asmeninius pašnekovų tarpusavio santykius. Piece per savo gyvenimą buvo padariusi daug labai blogų dalykų, praliejusi beprotiškai daug kraujo ir visa tai kadaise perdėm moraliam Sebastianui anei kiek nemaišė. Nemaišė toliau sėkmingai kraustytis iš proto dėl mylimos, tobulos moters. Žaibiškas greitis ir pakankamai sunkus, stambaus, atletiško sudėjimo vampyras išdygo priešais moterį, pavymui sukeldamas nemažą gūsį smarkiai sujudinto oro šuoro, pakankamai stipraus, idant sukeltų kambaryje kabėjusias užuolaidas ar gerokai lengvesnius popierius ant stalo. Čiupo mylimąją staigiai, šiai galbūt net to nesitikėjus. Prispaudė prie savęs, kiek pavertė atgal. Pabučiavo. Tą akimirką nejautė visiškai jokio skausmo, tik putlias, švelnias jos lūpas ant savųjų, drąsiai jos burną tyrinėjantį savo liežuvį, šaltą serafimės iškvėpimą. Užvaldytas kontakto nė nepajuto kaip ima keistis. Kaip akys paskęsta kraujyje, kaip paakius išraizgo ryškios gyslos, kaip pailgėjusiais iltiniais dantimis jiedu ėmė kone "braižyti" vienas kito lūpas, vis pradrėksdami kokį netrukus užsitraukiantį lopinėlį. Juto Pierce kraujo skonį savo burnoje ir tai vertė tik dar labiau pamiršti. Labai pavojingas momentas. Veikiausiai Desmond'ui sumojus draugpriešį grąžinti į realybę kokiu nors prisilietimu, neabejotinai nutrauktų jam ranką. Kol sugebėjo susivaldyti bei neišdulkinti tamsiaplaukės čia ir dabar atšlijo pats. Agresyvi aistra perėjo į švelnumą. Palytėjo mylimosios skruostą, akimirką jiedu pastovėjo susiglaudę tiek kūnais, tiek kaktomis, jaukiai apsikabinę. Švelniai prisilietęs prie jos lūpų savosiomis galiausiai vampyrę paleido. Jei ponas Abberline abejojo ar nemirėliai geba jausti ką nors žmogiško, tapęs Sebastiano bei Katherine jausmų liudininku neabejotinai turėtų "perkratyti" savo suvokimą. Atėjo metas surimtėti. Palengva vampyrišką "apipavidalinimą" prarandantis Redford'as prisėdo ant šalimais pūpsojusio fotelio, įžūliai susikeldamas vis dar basas kojas ant stiklinio staliuko.
- Žinau, kad būtum kažką labai nedoro sugalvojęs dar prieš man įkišant savo trigrašį,-žvelgė į nagus ir tarsi visai nebūtų sudomintas dialogu (nors taip nebuvo), krapštėsi kraują iš panagių,-Ši idėja aplamai priklauso tau, o mielas kolega,-pripažinęs, jog kone "apvogė" pašnekovą įžūliai šypsojosi, ekspresyviai demonstruodamas tą pačią "žinau KUR KAS daugiau, nei pasakau" nuotaiką,-Tu, deja, nebūtum buvęs toks geranoriškas ir savo planais nebūtum su manimi pasidalinęs. Būtum padaręs mažytę sumautą klaidą ir sugriovęs ne tik mano, tavo profesinius gyvenimus, bet ir visą kompaniją. O aš iš įtūžio, praktiškai, išnaikinęs tavo šeimą. Pagalvojau, visai nenorėčiau, kad tokia lemtis įgautų pagreitį. Užkirtau kelią,-gudri fizionomija skelbė akiplėšišką "dabar jauskis man dėkingas". Drįso netgi kelis sykius suklapsėti akimis, kone netverdamas savam kaily, mat buvo toks velniškai geranoriškas. Vyrams šnekučiuojantis toliau Redford'as surimtėjo. Pasigirdęs vardas "Elizabeth" bei Sebastiano apribojimas gebėti matyti vedė link nerimo. O kai taip būdavo nenorėdamas išsiduoti Redford'as imdavo atrodyti perdėm išsitempęs. Lygiai taip pat neketindamas parodyti silpnumo pasistengė nepradėti elgtis šiurkščiai. Būtų paprasta šiek tiek pagrasinti, parodyti keletą bauginančių triukų ir Desmond'as kaip mat nusprestų graiko šitaip baugiai neintriguoti iš karto atskleisdamas kas, kur ir kodėl. Nepradėjo karščiuotis visai kaip ir kalbėti. Prieš tai charizmatiškas, įvairialypis bei gana emocionalus vampyras nūnai ėmė priminti šaltą, negyvą, vangiai judantį daugialąstį organizmą. Lėtai pakilo oriai nužingsniuodamas pro duris. Ir visai nesvarbu, kad iš paskos sekė gana komiškai aidėjęs šlepsėjimas basomis kojomis per šaltą marmurinį grindinį.

Būtų norėjęs pamatyti laboratorijų šeimininkės veidą, kuomet iš Abberline'o automobilio šio savininkas išlipo draugijoje tamsiaplaukę sadistę žiauriai pamokiusio Redford'o. Labai lakoniškai apsitarę veikimo planą (daugžodžiauti nusiteikęs graikas vis dar nebuvo, tad kiekvieną Des'o patikslinimą nuleido kokiu abejingu "everyting's under control, I got it"), vyrai netrukus išsiskyrė. Buvęs šių laboratorijų vadovas pasuko savo keliais, kuriuos įveikė lėtai, bet apsukriai taktikuodamas, tuo tarpu vampyras lengvino draugpriešiui kelią šalindamas reikšmingesnes kliūtis. Laboratorijos turėjo nepaprastai gerą apsaugos sistemą, pasiruošusią naikinti kiekvieną įsibrauti pabandžiusį atėjūną. Lyg iš niekur išdygo prie pat įėjimo į pastatą, nuotoliniu būdu (t.y. nepasijudinęs iš vietos, dėka tuo metu iškilusio poreikio bei galimybių, kuriomis dabar ypatingai pasižymėjo) išsprodgindamas kiekvieną kiemą apšvietusį šviestuvą, kiekvieną judesį fiksavusią kamerą bei daviklį. Nesivargino slampinėti po painius koridorius tam, idant pradėtų medžioklę bei įvykdytų suplanuotas egzekucijas. Kiekvienas pastate budėjęs apsauginis paprasčiausiai nepajėgė atsispirti pagundai nenueiti į priešais Sebastianą esantį, tamsoje paskendusį kiemelį bei sustingę pasilikti jame it įbesti pūpsoti. Nepatenkintas Redford'as stovėjo sunėręs rankas prieš krūtinę, lyg nuobodžiaudamas. Kol Desmond'as it koks slaptas agentas šalino gyvasias kliūtis vieną po kitos, per dešimt kart trumpesnį laiką Sebastianas buvo įvykdęs savo užduotį. Žinoma galėjo bereikalingai apsisunkinti, galėjo nuspręsti manevruoti vampyriškai, šiek tiek pašokinėti, pajudėti, padrąskyti, paplėšyti, pamaitoti bei pralieti šiek tiek kraujo, visgi tokiam barbariškumui prasmės nematė. Vis tiek vėliau nuslūgus tam žvėries momentui pasijaustų kaltas ir tektų vėl kurti kažkokią laiko kilpą, kurioje galėtų atgaivinti nužudytus žmones. Neplanavo netgi pasiūsti Elizabeth kažkokios grąsinančios žinutės, kurios pobūdis būtų suinteresuotas į galybės bei jėgos demonstravimą. Su ta boba jautėsi atsiskaitęs, ši jo absoliučiai nedomino Žinoma taip buvo tik iki momento, kai Desmond'as nepradėjo kalbėti mįslėmis sukeldamas nemalonias emocijas. Pašnekovas atrodė kaip niekad rimtas, netgi šiek tiek sukrėstas, nelyginant susirūpinęs. O tai neturėjo nieko bendra su Abberline'u, kurį graikas pažinojo. Niūriai apžvelgęs be galo lengvai "supakuotus" darbuotojus tvarkingai pradarė duris bei įėjo. Pastatas buvo kone visiškai tusčias. Viduje dvokė verbena. Vienas iš būdų, siekiant apsisaugoti nuo vampyrų atakų bei nepageidaujamų jų pasirodymų - vedinimo sistemos cirkuliavo mažyčiais žolelės ekstrakto lašeliais praturtintą orą. Lygiai taip pat smirdėjo ir vilkažole. Greičiausiai su abejomis rūšimis nedorėliai VIS DAR darė visokius šlykščius bandymus, nors Sebastianas, kiek pamena, reikalavo šitaip negražiai nebesielgti. Bet čia palyginus ašarėlės su tuo, kas laukė slapčiausiose pastato kertėse. Su Des'u susidūrė prie pat vienos iš jų įėjimo. Neatsekė vyrui iš paskos, tiesiog sutartu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. Dar priedo pakeliui ir "užkandį" prisigriebė - jauną laborantą ėjusį iš tualeto kambario. Įsikirtęs iltimis jam į kaklą godžiai siurbė vaikinui bejėgiškai mataruojant kojomis bei rankomis, įspėjančiai vis inkščiant, jog neva yra sočiai pririjęs verbenos. Valdytis vampyras pramoko, tad aukos žūdyti neketino. Sustojo kaip tik tuo metu, kai jaunuolio pulsas ėmė lėtėti. Atšlijęs nuo maisto šaltinio leido nusilpusiam jojo kūnui sukristi ant žemės. Dirstelėjo į liūdną, ašarotą vaikino veidą, tuomet į tolį. Akivaizdžiai kiek "susimėtęs", piktai, kiek šveplai suurzgė:
- Velniai nematė,-vis dar nepasislėpusias iltis panaudoja tam, kad prakastų riešą. Palenkęs žaizdą arčiau laboranto lūpų privertė jį išgerti savo kraujo,-Minkštėji Sebastianai,-nusišaipė nevykusiai pavaizdavęs Desmond'o balsą. Mat galėjo puikiai nuspėti kompaniono reakciją į tokį Redford'o geraširdiškumą. Neskubėjo nusivalyti kruvino, seilėto smakro pralysdamas pro draugpriešio dėka atsidariusį įėjimą. Vampyro žvilgsnį kaip mat patraukė tie stikliniai indai su grotestišku užpildu. Nestodamas, iš lėto judėdamas paskui pakeliui pasigriebia kažkokį darbinį popierių į jį nusivalydamas godaus, skuboto maitinimosi padarinius. Netrukus Sebastiano dėmesį paveržė Abberline'o balsas, turėjęs vienintelę užduotį - pagaliau imti ir paaiškinti ką čia su vyru veikia ir vampyras. Klausėsi suklusęs. Galėjo prisiekti, jog puikiai suprato kiekvieną girdimą žodį, tačiau siaubingą išvadą išrišti atsisakė pačios smegenys. Redford'o akys atrodė tarsi stiklinės.
- Tu vėl mali šūdą, berniuk,-įpykęs žengė didelį žingsnį pašnekovo link, it būtų nusiteikęs grėsmingai. Juokinga berniuku vadinti suagusį vyrą, kuris vizualiai atrodo tavo bendraamžis, tačiau ši logika Seb'ui dabar nerūpėjo. Juolab nedidelė dalis serafimo graiko viduje buvo senesnė už patį pasaulį,-Aš TIKRAI žinočiau, jei su manimi ar Katerina buvo kažkas daryta,-širdo, nes jam atrodė, jog pašnekovas iš jo šaiposi. Tačiau tuo metu, kai vyras kalbėjo toliau, Sebastiano veidas ėmė atrodyti vis labiau ir labiau skausmingas. Galiausiai ta išraiška sustingo, visai kaip ir sustingo pats vampyras. Jo žvilgsnis nutolo. Dalelė po dalelės ir visas tas paveikslas susidėliojo, atskleisdamas siaubingą, iki tol nežinotą tiesą. Kodėl, po galais, KODĖL Redford'as gebėjo be jokio vargo pamatyti kaip šunimi dvokiantis stuobrys dulkina jo pirmagimę, tačiau negalėjo regėti tokių žiaurių, su juo bei garbane susijusių įvykių? Negalėjo to suvokti ar rasti paaiškinimo.
- Man... Aš...-iki tol be galo šauniai laikęsis, atšiaurokas, kartais šmaikštus, bet emociškai stiprus vyras vos rinko žodžius, tarsi viduje visas drebėtų iš jaudulio. Sunkiai nurijęs burnoje likusius kraujo bei seilių mišinio likučius, gana neužtikrintai pakėlė akis į pašnekovo veidą. Nenorėjo pasirodyti toks susikrimtęs prieš asmenį, kurio akivaizdoje tapdavo žiaurus bei šaltas,-Man reikia jį pamatyti. Dabar,-dirbtinai sukurstęs vidinę stiprybę, sustingęs it akmuo vyras šiurkščiai praėjo pro Abberline'ą kiek pastumdamas jį petimi. Kone intuityviai žinojo kur eiti. Sebastiano nebūtų sustabdę jokie užraktai, stipriausio plieno durys. Kai prie tokių atsidūrė, nesicackindamas smūgiavo ranka tol, kol šios išsiveržė lauk iš rėmų. Tamsiame prieškambaryje išvydo stiklinę kamerą ir joje moderniame invalido vežimėlyje sėdintį mažą berniuką. Redford'as iš lėto prisiartino. Uždėjęs delną ant sienos geriau įsižiūrėjo. Negalėjo nustatyti berniuko amžiaus. Jis buvo išblyškęs, liesas, plikai nuskusta galva. Sėdėjo nejudėdamas, tuščiai žvelgdamas priešais, supančiotas. Stiklas, kurį lietė po duslaus pokštelėjimo pažiro į tūkstančius dalelyčių. Galėdamas lengvai praeiti vampyras tą ir padarė. Vaikas buvo visiškai išsekintas. Neskubriai, bet užtikrintai judėjo tiesiai. Priklupo prie berniuko, žiūrėjo jam į akis, į rudas, Kateriną nepaprastai primenančias raineles bandydamas užmegzsti kontaktą. Visiškai jokios reakcijos. Žvilgtelėjo į odos lopinėlį ant jo riešo. Tamsiai melsvos linijos bei linkiai žymėjo skaičių "trylika". Nedrąsiai, drebančiais pirštais suėmė už berniuko rankos. Užsimerkė. Būtų sunku apibūdinti siaubą, kurį Redford'as netrukus pajuto.
"Trylika" gimė nebylus ir sustingęs. Savo gimimo jis nepasitiko naujagimiams būdingu riksmu, berniukas buvo tiesiog... kitoks. Jis tuo pačiu, visiškai tuščiu žvilgsniu žiūrėjo priešais save ir absoliučiai niekas negalėjo pasakyti kas jam yra. Augo jis beprotiškai sparčiai. Buvo maitinamas lašelinėmis, nes negalėjo maitintis savarankiškai ar būti pamaitintas įprastu būdu. Sužinojusi, jog vienas iš daugelio eksperimentų pavyko Elizabeta netvėrė džiaugsmu. Precedento neturintis įvykis turėjo grąžinti moteriai viską, ką ji prarado kuomet Sebastianas su Katerina sugalvojo viską sušikti. Visgi jos eksperimentas pavyko tik iš dalies. "Trylika" reprezentavo biologiškai sukurtą vampyrą, tačiau viduje jis atrodytų buvo absoliučiai tuščias. Jokios sąmonės, sielos - nieko. Nusivylusi moteris netrukus įsakė berniuką sunaikinti. Adata su mirtina chemine doze nespėjo nė prisiartinti prie šaltos vaiko odos, kai nutiko kai kas, ko niekas nesitikėjo. Erdvė aplink "Trylika" sustingo ir švirkštą laikęs vyras ėmė tiesiogine to žodžio prasme byrėti į gabalus. Elizabet negalėjo būti labiau patenkinta, nes paaiškėjo, kad tuščiu, nesąmoningu laikytas vaikas nebuvo nei tuščias, nei nesąmoningas. Laboratorijų bei visos korporacijos vadovė įžiebė žalią šviesą įvairiems eksperimentams. Berniukas be galo gynybiškai reagavo į bet kokią jį nukreiptą grėsmę, be to pasižymėjo sugebėjimais, kurie peržengė bet kokias suvokimo ribas. "Trylika" buvo pjaustomas, skandinamas, mušamas ir panašiai žalojamas. Jo galios buvo bandomos pačiais baisiausiais būdais. Juk jis nerėkė, nesimuistė. Jis visa tai išgyveno viduje kentėdamas kaip jo vietoje kentėjęs būtų bet kuris niekados nemylėtas, kankintas vaikas. Sebastiano veidas išsikreipė. Nulinko antakiai, lūpos, susiraukšlėjo kakta ir tas jo išraiškingas smakras. Valdėsi, bet kuo labiau stengėsi tą daryti, tuo smarkiau artėjo prie to, ko vengė. Akys prisipildė kraujo. Priešais save netrukus nebematė nieko. Sumirksėjo ir tirštos ašaros nuriedėjo veidu. Nebegalėjo savęs sulaikyti. Nuleido galvą ir tiesiog verkė. Kaip nėra verkęs per visą savo sumautą gyvenimą. Tai ką čia išvydo, ką pajuto, ką sužinojo bei suprato... Tai buvo siaubinga. Tai sukrėtė labiau, nei manė būsią įmanoma. Sustingusiame "Trylika" kūne slėpėsi įbaugintas, vienišas, morališkai sužalotas bei palaužtas berniukas, stipriai kumščiais daužantis jį laikančio kalėjimo sienas, klykiantis, verkiantis, prašantis būti išlaisvintu. Sebastianas su Katerina būtų padarę viską, kad galėtų turėti biologinį vaiką įkūnijantį jųdviejų meilę, aistrą, begalinį prisirišimą. Vampyrai neturėjo galimybės perduoti savo genetinę informaciją ateities kartoms ir kiekvienam tikro šeimyniškumo trokštančiam nemirtingajam tai priminė tikrą prakeiksmą. Ir štai prieš Redford'ą sėdėjo berniukas - pirmas gimęs, nesukurtas vampyras, jo bei garbanės sūnus. Nepaprastai skaudėjo suvokti, jog negali jo "sutaisyti", ištrinti nesuvokiamą skausmą, kurį jis viduje išgyveno. Susitūrėjęs Sebastianas atsisuko į Desmond'ą. Vampyro veidas buvo išvagotas sodriai kruvinomis gijomis ir nešiojo jas oriai, nebausdamas savęs už silpnumą. Šį kartą, kaip ir visus kitus, asmeninio gyvenimo tragediją vyras pasiruošė išgyventi. Nesvarbu koks viduje jautėsi sutrupintas, susisielojęs, palūžęs - neturėjo teisės to kažkaip neišgyventi. Yra patyręs išdavysčių, pažeminimo bei skausmo, tačiau visi pereiti sunkumai galiausiai kažkaip užsimiršta. Sukrėtimas tarsi rašalo lašelis numestas į vandenį ima sklaidytis. Emocijos palengva tampa tik užuominomis. Tačiau šios, kurias juto dabar mynė bei laužė intensyviai, lyg neketintų taip lengvai atsitraukti.
- Išeik,-griežtai paliepė vyrui akivaizdžiai omeny neturėdamas kokios tai užgaidos į laiką vienumoje šią sunkią akimirką. Sebastianas Desmond'ą tarsi įspėjo, neva būtų pasiruošęs iškrėsti kažką, kas galėtų labai smarkiai pakenkti kompanionui. Vampyro dėmesio centru vėl tapo nustekentas berniukas, kurio rankos nepaleido. Užsimerkęs persikėlė su juo į malonią, šiltą iliuziją.

Ši keista erdvė priminė nesibaigiantį pramogų vaikams pasaulį. Ant žemės mėtėsi begalybė įvairiaspalvių kamuoliukų, saldžiai cukrine vata kvepiančiame ore sklandė balionai, aitvarai. Juodu supo čiuožyklos, laipynės, supynės. Vedėsi berniuką paėmęs už rankos. Jis kikeno stebėdamas margaspalvius, jį apspitusius drugelius, laisva ranka vis nesėkmingai bandydamas juos pagauti.
- Čia taip gražu... Noriu likti čia amžinai, amžinai!-"Trylika" džiaugsmingai stryksėjo mažais piršteliais įsikabinęs į Redford'o švarką. Vyras nusišypsojo delnu žaismingai patrindamas pliką vaiko galvą. Pritūpė prie berniuko, idant jųdviejų veidai atsidurtų panašiame lygyje. Sudėjo rankas ant mažučių jo pečių.
- Tai tik vienas iš begalybės vietų, kuriose galėtum būti. Esi ypatingas. Tavo pirštai čia...-švelniai suėmė jojo rankutę, dar švelniau pasukiodamas smilių,-...yra pieštukai. Užsimerk. Nagi, užsimerk,-berniukui sukrizenus nusijuokė ir Sebastianas,-O dabar įsivaizduok rožinį dramblį.
- Rožinių dramblių nebūna!,-berniukas guviai riktelėjo suskubdamas paprieštarauti.
- Esi visiškai teisus. Bet pabandyk,-praplėšęs vieną akį Redford'as stebėjo priešais ryškėjantį neįprastos spalvos gyvūno siluetą,-Atsimerk,-švelniai kreipėsi žiūrėdamas į tą gražų, tyrą veiduką vaiko, kuris pirmą kartą išgyveno kažką šilto bei gražaus. "Trylika" akys prasiplėšė. Dar kartą pastebėjęs kokios jos panašios į Katerinos, pajuto slegiantį sunkumą krūtinėje. Didelis rožinis dramblys prišlepsėjo prie berniuko, drėgnu straubliu paliesdamas jo skruostą. Griausmingai sukrykštęs mažasis atsisuko į Sebastianą.
- Ar galėtume ant jo pajodinėti?-begalinės vilties prisunktos, nepaprastai gražios jo akys žibėjo laime tarsi žvaigždutės.
- Pajodinėti, paskui paskraidyti,-vampyras paėmė vaiką į rankas ir energingai striktelėjo pakildamas į orą lengvai, it pūkas. Apžvergė drūtą gyvūno nugarą glėbyje laikydamas džiūgaujantį berniuką. Stebuklingas pasaulis atrodė begalinis ir beribis, kupinas pramogų, amžinybę trunkančios laimės. Pasitikėjimo savimi įgavęs "Trylika" ėmė noriai pildyti jį vaikiškoje vaizduotėje lengvai susikuriančiais elementais: vaivorykštėmis, šokolado upėmis, saldainių lietumis, zefyriniais debesimis. Nepaisant ligoto, nesveiko kūno berniukas viduje buvo toks pats gudrus, žaismingas vaikis kaip ir kiti. Sebastianas negalėjo išgelbėti savo vaiko, tačiau galėjo suteikti ko jam desperatiškai trūko. Suteikti čia, šioje amžinoje iliuzijoje.

Redford'as atsistojo iš karto patraukdamas prie siaubingų Elizabeth eksperimentų įrodymų, sutalpintų į didelius indus. Prireikė laiko, idant tuos mažyčius kūnelius surištų su mirusių embrionų sielomis, egzistuojančiomis tuštumoje tarp gyvenimo bei mirties, tačiau kai tą padarė, visas jas perkėlė į jo berniukui sukurtą pasaulį, kuriame vaikai galės džiaugtis dirbtinu, bet laimingu gyvenimu. Šalia Desmond'o, lauke įtemptai už tvoros stebėjusio pastatą išdygo taip pat netikėtai, kaip įgudo. Visas didžiulis statinys ėmė palengva, be galo ramiai byrėti, tarsi būtų padarytas iš sauso, biraus smėlio. Suiro stogas, sienos, langai, laboratorinė įranga, akylai saugoti duomenys, laboratoriniai eksperimentai, net viduje bei išorėje buvę žmonės. Netrukus neliko nieko, tik platus tuščias laukas, apdulkėjęs sausomis pelenų krūvomis. Taip ir neprakalbęs uždėjo ranką Abberline'ui ant peties ir du vyrai persikėlė, kaip to neseniai atsisakė "BloodPharm" grupės įmonių vadovas.
Jie vėl atsidūrė Abberline'ų rezidencijoje. Gasdinančiai ramus Sebastianas numainavo į artimiausią vonios kambarį griebęs pirmą pasitaikiusį rankšluostį bei šį sušlapinęs į darbo kambarį grįžo gremšdamasis kruviną savo veidą.
- Desmond'ai, kiek tu metų išdirbai korporacijai?-paklausė nepakreipdamas akių į pašnekovą. Redford'as skleidė šiurpią aurą. Atrodė ne tik iššore, bet ir vidumi negyvas,-Niekados nežinojai apie visus tuos ypatingai juodus Elizabeth darbelius? Eksperimentus su vaikais? Ne?-numetė šalin kruviną rankšluostį, o kadangi darbavosi apčiuopomis, paliko veido odą labai kruopščiai nenuvalytą. Žvilgtelėjo į vyrą. Pagiežingos, įskaudinto vyro akys vėrė kiaurai tarsi ietys,-Įsivaizduok vieną savo numylėtų mergaičių. Kankinamą, pjaustomą, mušamą, negalinčią pasipriešinti. Apleistą ir nemylimą,-šiurpūs Sebastiano žodžiai nuskambo dar ir labai dviprasmiškai. Ne tik siekė Abberline'ą įbauginti, įspėti, bet ir supažindinti jį bent su dalele skausmo, kurį privalėjo išgyventi. Nesielgė logiškai ar itin objektyviai, kai dėl savo nelaimės išsilieti nusprendė būtent ant pašnekovo.



Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Chariton Geminus Antr. 02 20, 2018 6:16 pm




Human Race




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Three Days Grace  – Human Race.




YOU KNOW IT'S HARD SOMETIMES BEING HUMANKIND. I DON'T BELONG HERE. ft. Sebastian Redford. (theme)
Būti mirtingu žmogumi kartais yra labai sudėtingas darbas, nepriklausomai nuo to kad esi šiek tiek brutalus, šiek tiek sociopatiškas ir šiek tiek pakvaišęs genijus, ypatingai tuomet, kai didžiausia šios žemės populiacijos dalis susideda iš paranormalių padarų, galinčių iš savęs išspausti ne kiekvienam suvokiamus dalykus. Katherine iš dalies buvo teisi, kuomet Desmond‘o žinias apie antgamtines būtybes prilygino nekaltumui, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad per savo darbo „stažą“, vyras atrado tik kelias rūšis, kurios iš esmės buvo taip sakant, populiariausios: vampyrai, vilkolakiai ir hibridai. Į paskalas apie raganas ar fėjas reagavo su pašaipa, mat nebuvo Hario Poterio gerbėjas, ir tikrai netikėjo tuo esti egzistuoja sparnuotos būtybės, kurios naktimis iš po vaikų pagalvių susirenka pieninius dantukus, už tai palikdamos po tvarkingai susuktą dolerį. Laikė tai fikcija, kažkieno išgalvotais personažais, kurie yra skirti vaikams skaityti arba bauginti, tapatinant su realaus gyvenimo problemomis, kaip „nesikalbėti su nepažįstamais, neimti iš šių saldainius, ir nesėsti į šių automobilį“. Galbūt todėl aukštaūgis taip nesudomintai sureagavo į Redford‘o kartas nuo karto veptelėjamus panašius įvardinimus, aptariant besilaukiančią savo seserį, draugę, meilužę ar kuo jis ten šią laiko? Užtat pavadinimas „vilkatas“ pasirodė kur kas labiau realaus dalykas, kuris ne vien pakurstė Abberline susidomėjimą, tačiau ir žaibiškai sudėliojo veiksmų planą, kuris padėtu mirtingam vyrui atsirasti pakankamai arti šios rūšies, kad šią sakykime, išnagrinėti nuodugniau. Grįžtant prie buvimo žmogumi sudėtingumo: niekam nėra paslaptis tai, kad gali būti labai stiprus žmogus, tačiau kovoje su antgamtine būtybe, neturint prie savęs aukščiausios technologijos ginkluotės, esi tik apsidirbęs kūdikis, kuris dar bando pašokinėti prieš alkaną ir išerzintą mešką. Abberline niekada nebuvo paikas ar aklai į rizikingus žygius einantis asmuo, kiekvieną savo būsimą žingsnį jis analizavo, įvertindamas visus faktorius, kurie pirmiausia yra nukreipti prieš jį patį. Galima teigti, kad iš dalies jo protas yra analitinis. Tačiau ir tai negelbsti, kuomet esi žmogus, su visomis įmanomomis silpnomis ir stipriomis vietomis.  Kaip pastebėjo kiekvienas iš prieš aukštaūgį einantis silpnaprotis, jo didžiausia silpnybė yra jo dukterys, jo žmona. Bet kokia rizika, kuri gali grėsti jo moterims, verčia vyrą „pamesti šūdą“, elgtis nebe taip apgalvotai. Prieš dešimtį metų gelbėdamas savo buvusią merginą nuo mirties nuosprendžio, vyras neįsivaizdavo kad prieš tai neturėdamas silpnosios vietos, kurią teisingai pasinaudojus, galima iš šio atimti visiškai viską, jis sukūrė „ramybės oazę“ sau, bei tikslingą taikinį savo priešams. Turėdamas sau artimiausius žmones, dėl kurių gerovės buvo pasirengęs daryti absoliučiai viską, jis nemanė kad silpna vieta padarė šį mažesniu vyru. Netgi atvirkščiai. Protingai svarstant, galima visiškai teisingai teigti, esti Abberline puikiai įkūnijo sąvoką „atimk iš vyro tai, kas jam rūpi, ir tu sukursi monstrą“. Ir kitokios teorijos čia tiesiog nėra.
21:17 – Dar būnant namuose, mirtingasis vyras labai kantriai ir palyginus netgi apatiškai stebėjo tą trumpą dialogą, kuris įsisuko tarp Katherine ir Sebastian‘o, šiems aptariant savo tolimesnius planus, kuomet Redford‘as baigs „pasimatymą“ su asmeniu, kurio negali laikyti nei draugu, nei priešu, tiksliau kažkuo per vidurį. Niekada per daug nesigilindamas į mirtį nešančių padarų asmeninį gyvenimą, bei tai kad jie iš tiesų yra daugiau žmogiški, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Redford‘ų poros interakcijas priėmė kaip dar vieną spektaklį, kuriuos šie žaizdavo tuomet, kai buvo filmuojami kamerų. Žinoma nesuprato viso ko esmės dabar, bet tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi tai padaryti. Galu gale, Desmond‘o nuomonė buvo gana primityvi: vampyrai žudo, žmonių kraujas jiems yra pagrindinis mitybos šaltinis, jie neturi žmogiškumo, galbūt yra šiek tiek išmintingesni nei standartinis civilis, jie naudojasi savo pranašumu, yra arogantiški subingalviai. Ir vienintelis panašumas, kokį turi su mirtingais, yra banalus troškimas kruštis. Simple as that. Tačiau palyginus visai mažytis Sebastian‘o susireikšminimas liečiantis „Blood Pharmacies“ vadovo nuomonę apie serafimo moterį, sukėlė aukštaūgio veide šiokią tokią, tiesią šypseną. Tam tikra prasme, šis pasireiškimas, kad ir kaip nedelikačiai buvo išreikštas, privertė Abberline duoti vampyrui kiek daugiau pagarbos. Bent jau turint omeny tai, kad būdamas jo vietoje, pasielgtu panašiai.
– Visa laimė, kad man teko (ne)garbė susipažinti su Katherine Pierce, bei įsitikinti tuo, kad jos būdas yra nesuvaldomas ir neprognozuojamas, kaip ir sakei. Bet ei, atsipalaiduok. Aš matau kad tavo moteris yra be proto seksualiai patraukli, bei šiai vargu ar ko nors trūksta. Tiesiog jos asmenybė yra ant tiek šlykšti, kad man vis dar kelia norą riebiai nusivemti.
Dėl kažkokios priežasties, vyras visai nesibaimino kad tokie žodžiai gali ankščiau ar vėliau imti ir perpildyti Redford‘o kantrybės taurę, o tuomet kažkuris iš jų liks be vienos ar kitos galūnės, gal net kelių. Ir vargu ar tas asmuo, turi regeneracinių savybių. Tačiau, nemokėdamas pasilaikyti savo nuomonės prie savęs, vyras manėsi esantis teisus, kuomet pabrėždamas Redford‘o pasirinkimą kaip tinkamą, nesusilaikė nepakritikavęs iš tiesų labai sudėtingo jojo garbanės būdo. Kuris, na pripažinkime, priimtinas tikriausiai yra tik jam vienam. Neketindamas labai ilgai užsilikti ties šia pokalbio dalimi, jau ketino pasinaudoti proga ir imti kalbėti apie reikalus, kuomet nutiko kažkas, kas vos vos sulaikė šį nuo komentaro, – „aš esu atviras beveik viskam, bet ne stebėtojo vaidmeniui, palauksiu aš tą valandikę, dinkit iš akių ir pasidulkinkit dar kartą, gal tada galima bus pagaliau pradėti kalbėti apie reikalus“. Laimei susilaikė, nepasakė visiškai nieko. Netgi atvirkščiai, pasinaudodamas proga, įsitaisė ant savo darbo kėdės, atremdamas alkūnes į atramas, sunerdamas abiejų rankų pirštus. Desmond‘as nemėgti tos moters turėjo labai svarbią priežastį, ir tai nebuvo susieta su tuo, kad laikė šią tik „juoda-juoda“ arba „bloga-bloga“. Ji brutaliai nužudė jo tėvus, pirmiausia priversdama berniuką visą tai stebėti, o vėliau ir palikdama jį gyvą ir atsimenantį kiekvieną tos siaubingos nakties detalę.  Net jei didžiausią savo gyvenimo dalį jis planavo, sapnavo ir visaip kitaip įsivaizdavo akimirką, kuomet atims vampyrės gyvybę, su laiku ir dėl tam tikrų aplinkybių, keršto troškimas tapo nebe aktualus dalykas. Gal tiesiog perdėgė? Vienaip ar kitaip, pagrindinės esmės tai nepakeitė, tą moterį pradėti mylėti jis neketino, kaip ir seksualine prasme  geisti, toleruoti ar aplamai apie šią galvoti. Dar neprabilęs, vyras buvo priverstas susičiaupti. Visiškai netikėtai sudrebinta atmosfera, kuri su savimi privertė sujudėti užuolaidoms, bei ant stalo gulintiems pavieniams dokumentams, šiek tiek pakilti į orą, vos milisekundei pašalino Redford‘ą iš tos vietos, kurią nemirtingasis buvo užsiėmęs. Trumpam susimerkė, ir tik kai atmerkė akis, jau matė abu vampyrus kiek tolėliau, kartu. Nebuvo vienas tų žmonių, ar teisingiau pasakius skystakošių, kurie pamatę besibučiuojančius imtu mykti „awww, kaip miela“. Nuleido akis, nenorėdamas stebėti, ar tuo labiau trukdyti, mat vidinis balsas šaukė, esti jei pabandys kaip nors įsiterpti, baigsis negerai. Net nestebėdamas viso to bučinio, kuris akivaizdu kad buvo sukrečiančiai jausmingas, jis suvokė tai, ko suvokti neketino. Kad ir kokie brutalūs siaubūnai yra vampyrai, jie lygiai tiek pat, kiek gali daryti žiaurius dalykus, taip pat gali ir mylėti pasirinktą asmenį. Priešingai nei Desmond‘as, kurio veide pasirodė blanki šypsena, nors iš esmės jautėsi labai awkward, Katherine šia akimirka pasimėgavo visomis prasmėmis, eilinį kartą nesibodėdama kad jie ne vieni.

<...> Net jei jautėsi visapusiškai užtikrinta tuo, kad Sebastian‘as pasirinko ją, Katherine liko pastebimai kandi, kuomet nusprendė išsisakyti savo nuomonę apie buvusį sutuoktinį, kas žinoma buvo paskatinta mažyčio fakto, tiesos apie tokį pat mažytį Redford‘o nuotikį su Alexis. Būdama be proto pavydžia asmenybe, ji nepernešė net minties, kad kažkokios kitos moters liežuvis galėjo atsidurti jo burnoje, ar dar blogiau, sukelti jam norą iš to išgauti ką nors daugiau, ką nors intymesnio. Ji dievino Sebastian‘ą, geidė jo kūno, jo proto, jo viso – beprotiškai ir visapusiškai, dėl to sudėtinga kaltinti Pierce esti ši tapo per daug nemaloni, tik akimirkai. Kuomet šios įspėjantis dialogas su Abberline pasibaigė, tamsiaplaukė garbanė ketino iš čia išeiti, taip iš esmės nieko per daug ir nepasakiusi, niekaip nevainikavusi savo tolimesnės kelionės tikslo. Nors reikia pripažinti, kad Redford‘o kiek asmeniškai įžeidžiai priimtas aukštaūgio komentaras, „ledo karalienės“ titulu karunuojamos moters veide, iššaukė mįslingai kampinę šypseną. Serafimas atsidūrė greta, tuomet, kai moteris to nesitikėjo. Tačiau akimirka, kuomet jo stiprios, vyriškos rankos suėmė jos liauną, apgaulingai trapų kūnelį, pakeitė visiškai viską. It susitarus, jų lūpos susitiko iš karto, geidulingam, erotiniam ir protą aptemdančiam bučiniui. Net tuomet, kai nemirtingas vyras spaudė moterį prie savęs, ji spaudėsi prie jo dar stipriau, tarytum trūktu visai ne daug, ir jie susieliedami į vieną, galiausiai išsiskaidytu į milijardus mažų švieselių, iš kurių iš esmės ir buvo sudaryti. Šlapias, netvarkingas bučinys, tam tikra prasme privertė pamiršti apie kiekvieną prisilietimą lydintį skausmą. Drąsiai į jos burnos ertmę prasiskverbęs liežuvis degino ir šaldė tuo pačiu metu, keldamas niekada prieš tai nepatirtus pojūčius, pojūčius kurie vertė jausti didžiulį, seksualinį spaudimą. Sebastian‘as ir Katherine prieš tai turėjo palyginus labai mažai laiko, kad galėtu visapusiškai pasimėgauti vienas kitu, atsiimti už visą tą erzinantį laiką, kuomet „rodė, bet nedavė“ vienas kitam. Jis pasikeitė pirmasis, ko pasekoje paskatindamas ją taip pat, natūraliai tai padaryti. Bučinys, kurį ėmė lydėti akivaizdžios, nevaržomos glamonės, tapo dar labiau intensyvus, aršus, kraujingas. Jautė kaip nuo vampyriškų ilčių braižomos lūpos leidžia šių kraujui susimaišyti, patekti į burną, ir dar labiau stimuliuoti ir taip seksualiai stipriai įtemptą atmosferą. Ji nesusilaikė, pro per burną besiveržiantį sutrikusį ir šaltą jos kvėpavimą, įsiveržė malonumo aimana, kuri žinoma kad leido suprasti kad ji yra veikiama taip stipriai, kad dabar netgi menkiausias prisilietimas prie apnuoginto moters tarpukojo, kuris tebuvo dengiamas svetimų vyriškų marškinėlių, ir ji patirs beprotiškai stiprų orgazmą. Sebastian‘o prisilietimai, jo skleidžiama energetika buvo tokia stipri, kad vertė garbanę norėti jo su kiekviena akimirka vis labiau. Jei tik būtu galėjusi, niekada nebūtu nuo jo atsitraukusi, niekada nebūtu baigusi jo liesti, bučiuoti, kai kurias vietas stimuliuojančiai gliebti, bučiuoti, laižyti, čiulpti ir kandžioti. Jis tiesiogine to žodžio prasme, vedė moterį iš proto. Jei ne Sebastian‘o sugebėjimas mąstyti blaiviau, nei tai darė garbanė, šis bučinys tikrai būtu pasibaigęs taip norimu seksu. Vyras nors ir nutraukė prieš tai pagreitį įgaunančią veiklą, neatsitraukė nuo mylimosios visiškai. Laikė ją prie savęs, maloniai, be proto maloniai apkabinęs, tarytum tokiu savo gestu suteikdamas jai saugumo pojūtį. Prieš tai liesdamasi savo kakta su jo, bulgarė šiek tiek atlošė galvą, tam, kad dar kartą, tačiau dabar lengvai ir švelniai susiliesti su vyro lūpomis. Visas kūnas vis dar skleidė malonią vibracija, kuomet kai kurie kūno raumenys buvo taip stipriai įsitempę, kad kartas nuo karto, natūraliai ir nevaldomai susitraukinėjo. Neskubėjo atmerkti akių, kaip ir neskubėjo imti kvėpuoti bent kiek ramiau. Atrodė sujaudinta, nerami. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai vidutiniškai putlias lūpas, moteris nesusilaikė nuo šypsenos, kuri išdavė jos palaimingą būseną.
– Tu visiškai vedi mane iš proto, Sebastian‘ai. Ir verti pradėti gailėtis to, kad leidau tau pasilinksminti vienam... – Sunkiai iškvėpusi, ji leido tam stingdančiai mirtinam, šaltam oro gūsiui atsitrenkti į jo dailiai duobute įrėmintą smakrą, kuomet atsitraukė staiga, tarytum jei būtu užgaišusi dar bent akimirką, nuomonę būtu pakeitusi iš karto. Ji suteikė mylimam vyrui laisvę sužinoti ką buvo suplanavęs jos nemėgstamas asmuo, ir kadangi pasitikėjo Redford‘u, bei šio asmeniniais instinktais neleidžiančiais patekti į mirtiną padėtį, žinojo kad jis sugrįš ir tai padarys visai netrūkus. <...>

– Tiesa. Niekada negali žinoti kada „Netflix“ filmų pasiūla bus tokia tragiška, o žmonos nuotaika nebus nukreipta į „chill“ realizavimą, kad imsis norėti padaryti ką nors nedoro. – Vis dar elgėsi nepriklausomai, šiek tiek paikai, ir netgi iš dalies primenančiai visišką nesusireikšminimą. Abu pašnekovai elgėsi taip, tarytum likusi pokalbio dalis nedomintu ne vieno, nors iš tiesų buvo priešingai. Abberline išradimas buvo pakankamai „slaptas“ žaisliukas, ir jis vargu ar būtu rizikavęs savo dabartine padėtimi, bei sušikęs viską taip kvailai. Bet suteikti oponentui galimybę tave nuvertinti, yra labai tinkamas ėjimas, turint omeny kad iš tavęs jis tikėsis mažiau, nei kad gali padaryti. Visgi, tas faktas kad vampyras ir gebėjo daryti dalykus, kurių negebėjo daryti kiti vampyrai, bei žinojo daugiau, nei kad turėjo žinoti, kėlė neramumus. Bet, argi Abberline būtu savimi, jei imtu ir parodytu tai kad ima nuo tokio žinių srauto panikuoti? Ar tai kad ant kaktos pasirodę prakaito lašeliai reiškia kažką daugiau, nei kad pakitusią kūno temperatūrą dėl to kad kabineto langai buvo labai sandariai uždaryti.


THERE'S NO POSSESSIONS ONLY OBSESSION AND I DON'T NEED THAT SHIT. ft. Sebastian Redford. (theme)
Abu kompanionai prie slapčiausio šios, labirintais išraizgytos, laboratorijos centro atsidūrė veik tuo laiku, kokį ir buvo atmestinai nutarę dar prieš išlipdami iš Abberline automobilio. Matydamas tai kad Redford‘as pasirodė ne vienas, o kartu su savimi atsivesdamas ir „užkandį“, labai demonstratyviai užvertė akis, tarytum nebyliai bandytu išreikšti mintį esti jie neturi laiko pažaidimams. Galu gale, aukštaūgis savo nosu stengėsi papulti į kiekvienos kameros kadrą, specialiai suteikdamas savo priešui galimybę matyti kiekvieną žengiamą žingsnį, suvokti kad visai netrūkus įvyks tai, kas yra neišvengiama. Ji bus perspėta, kad gaus ir gaus stipriai. Suteikdamas Sebastian‘ui visai ne daug laiko pasimaitinti, mirtingasis pasisuko link durų, kuriuos galiausiai ir vedė į patalpą, kur buvo visi eksperimentiniai bandymai padaryti pirmą, gyvą „vampyrą“, arba tiksliau pasakius, vampyrų kūnuose įstrigusių serafimų abipusį vaisių. Atsisuko į Redford‘ą tuomet, kai vyras akivaizdžiai dvejodamas ar turėtu palikti niekuo dėtą vaikį kapstytis šitaip, ar užgydyti jo sužeidimus. Garsiai suprunkštė, galbūt net ne dėl to, kad vyras pamaitino žmogelį savo krauju, bet būtent dėl to kad idealiai pataikė ties frazės, kurią būtu pasakęs mirtingasis, atkartojimo. Dar keletą sekundžių, ir abu oponentai buvo patekę į ne visai malonios aplinkos patalpą. Desmond‘as ėmė kalbėti tai, ką mane būtina žinoti vampyrui. Nepasakė visko tiesiai šviesiai, tam tikras istorijos dalis pasilikdamas asmeniškai sau, o ir kalbą tempdamas taip, tarytum net pačiam pasakyti finalinį faktą, būtu buvę beprotiškai sudėtinga. Ir ne, ne todėl kad už tai Redford‘as galėjo pabaigti Abberline egzistavimą čia ir dabar, o todėl kad ir pats suvokė visą ko tragiškumą. Pavadintas berniuku, aukštaūgis nesusireikšmino, tačiau Redford‘ui atsidūrus priešais per daug staigiai, privertė jį atsitraukti sėdimą nuo stalo, ant kurio buvo pasiėmęs. Buvo šiek tiek aukštesnis už oponentą, todėl natūraliai žvilgsnį išlaikė kiek žemiau, nei kad tiesiai. Atsakomoji kalba taip pat nuskambėjo priešiškai.
– Taip tat TIKRAI žinotum, ką būtent ketinau tau parodyti, kai nepasakiau kodėl čia vykstam? – Pasipūtusi mirtingo žmogaus maniera buvo kone užuodžiama. Tačiau vargu ar šiuo metu stipriai sureikšminama. Galu gale, Desmond‘as neketino šaipytis iš vampyro, nebuvo tiek žemai puolęs, kad imtu juokauti ta tema, kuri jam pačiam buvo pakankamai neliečiama. Vaikai, turi likti neliečiami. Abberline per savo gyvenimą buvo daręs siaubingus, protu nesuvokiamus dalykus, kankinęs ir žudęs ne vieną paranormalią būtybę, ketindamas išieškoti atsakymus į iš anksto pastatytus klausimus. Turėjo tik vieną tabu, niekada nelietė vaikų. Galbūt todėl, kad buvo tikras tuo, kad po tokio „žygdarbio“ negebėtu pažvelgti ne vienai iš savo dukterų į akis. Dievaži, nesijaustu vertas to apkabinimo, kuriuo jį kas vakarą pasitinka Cassandra, kuomet vyras po sunkios dienos darbe, sugrįžta atgal į rezidenciją, kuria laiko savo namais, kur viskas kas yra baisu ir siaubinga, lieka už durų. Tiesa, kalbėdamas su vampyru, vyras nebuvo visiškai nuoširdus. Šiuos stiklainiuose laikomus embrionus, bei kiek toliau esanti „Trylika“, vyras buvo matęs prieš tai. Tačiau šią informacijos dalį, nusprendė pasilikti sau.
– Sebastian‘ai. Aš tave atvedžiau čia ne tik todėl, kad ketinau tau atskleisti tiesą apie Elizabeth darbus. Man reikia kad ta kalė mirtu, ir aš tikiuosi kad po to ką pamatysi, tu norėsi to paties. Ir kas svarbiausia, kaip įmanoma greičiau.
Dar vienas padrikas sakinys, kuris iš pažiūros neatskleidė visiškai nieko. Arba tiesiog davė užuominą, kad nepriklausomai nuo to kad buvo priešais nemirtingą vyrą, kuris panorėdamas, arba atvirkščiai to nenorėdamas gali sužinoti tiesą, jis dar stengėsi nesakyti visko, ką žino pats. Matyti tokį vampyrą buvo nekasdienis vaizdas, ir net jei aplinkybės būtu kitokios, bei mirtingasis tikrai pasimėgautu, gal net pasišaipytu iš tokio reginio, dabar elgėsi priešingai. Jis suprato kaip tai turėjo paveikti netgi atrodytu ne žmogų. Net nenorėjo pagalvoti, kaip jaustųsi pats, jei žinotu kad su jo vaiku, kad ir nepradėtu natūraliu būdu, būtu daroma kas nors panašaus. Suteikė Redford‘ui laisvę eiti toliau, kuomet pats tuo tarpu nesuskubo eiti paskui. Iš vieno iš stalčių, vyras sugriebė vieną iš aplankų, iš kurių ištraukė „atmintuką“, kuriame buvo saugomi failai apie berniuką, kuris visgi buvo sukurtas iki galo, bent tokio, kokį sugebėjo išgvildenti laborantai ir mokslininkai. Tik tuomet pajudėdamas paskui, Desmond‘as įdėmiai žvelgė į Redford‘o įtūžio dėka išlaužtus visas kliūtis, neleidusias jam it per svietą praeiti lengviau, nei praėjo (nors praėjo irgi ne ypatingai sunkiai). Abberline sustojo pusiaukely, susimerkė.

<...> Atsitiktinumas ar ne, tačiau Elizabeth Gutierez susisiekė su Desmond‘u tą pačią naktį, kuomet Alexis prasitarė apie Sebastian‘o apsilankymą namuose, kuomet šeimos galva buvo pasilikęs viršvalandžiams „Blood Pharmacies“ pastate, suvedinėjo ataskaitas ir užsiėmė kitu popieriniu mėšlu, kuris buvo būtinas kad neprarasti nuoseklaus darbo rezultatų suvedimo. Jis nenorėjo klausyti žmonos, siuto vien nuo minties kad šiaip jo nelabai mėgstamas asmuo, ne vien kad sukišo savo liežuvį jo moteriai į burną, bet ir greičiausiai nugrabaliojo. Buvo šlykštu vien pasilikti tą naktį namuose, net jei sutuoktinė bandė paaiškinti kad tai nieko nereiškia, ir negana to, Redford‘as gavo kulką su mirtinu vampyrams virusu, kurį išrado Abberline. Netikėtas skambutis iš buvusios darbdavės išsklaidė nemalonią padėtį ir tam tikra prasme ištraukė šeimos galvą iš namų. Ji nurodė adresą, kuriuo nori susitikti su buvusiu darbuotoju, bei meilužiu. Jis sutiko. Iki laboratorijos nusigavo gana greitai, mat dėl pykčio, kurį juto, iš savo greitaeigio automobilio išspaudė visiškai viską. Pro apsaugą praėjo ramiai, mat šiems buvo pranešta apie vyro atvykimą, kaip ir nesunkiai pateko į tą pačią pastato dalį, kurioje jau antrą kartą atvyko su pirmuoju vampyru. Susitikęs su Elizabeth, atrodė gana šaltas, nesudomintas, nepriklausomai nuo to, kad visgi čia pasirodė. Moteris nesunkiai išdėstė kad pagaliau pasiekė būtent tai, ko troško visą savo gyvenimą. Visas darbas, visos pastangos kurias buvo sudėjusi į nelegalius, ir VISUOMET siaubingus eksperimentus, pagaliau pasiteisino. Ji parodė Desmond‘ui tą patį kabinetą su embrionais, į kuriuos pirmąjį kartą vyras sureagavo labai skeptiškai. Na, nebuvo lengvatikis, ir informacija kad du vampyrai gali natūraliu būdu padaryti dar vieną vampyrą, skamba taip pat durnai, kaip ir atrodo. Visgi, vyras suteikė moteriai galimybę kalbėti toliau, negana to, jis nusekė paskui, kuomet specialia kortele ji atidarė plienines duris, pravesdama aukštaūgį į koridorių, kurio gale buvo stiklinė kamerą su „Trylika“. Tik atsidurdamas priešais apsauginį stiklą, mirtingasis sunerimo. Jo kaktoje įsimetė kelios ryškios raukšlės. Jis prabilo, užtikrintai, paniekinančiai.
– Moterie, tu visiškai iš proto išsikraustei. – Negebėdamas atitraukti akių nuo sustingusio vaiko kūnelio, kuris buvo pasodintas į moderniai atrodantį neįgaliojo vėžimėlį. Stebėjo tuščią berniuko žvilgsnį, kuris atrodė tragiškas, kaip ir tragiškai nualintas atrodė visas šio kūnas. Berniukas buvo taip stipriai nukamuotas, kad netgi būdamas dviejų vaikų tėvu, jis negebėjo net preliminariai nustatyti šio amžiaus. Sunkiai nurydamas burnoje susikaupusius skysčius, vyras nuleido akis, tarytum daugiau nebe galėdamas žvelgti į šį kraupų vaizdą. Nuo kada, po velnių, nuo kada buvo kankinami vaikai?? Iš apmąstymų sugrįžo tik tuomet, kai pajuto moterį sau už nugaros, jos ranką ant savo kūno, kuri užtikrintai keliavo link šio kelnių, pirštais prasispausdama pro vilkėtas kelnes, bei pagaliau susiliesdama su šio kiek geresniu, nei standartinis, falu.
– Sugrįžk. Tu nesi kvailas, Des‘ai. Pats žinai kad Sebastian‘as tau neduos to, ką tau geriausiai sekasi daryti. Tai duoti galiu tau tik aš. Ir tik aš galiu tau leisti išbandyti šį nuostabų kūrinį, „žaisti“ su juo. – Kalbėdama veik pašnibždomis, moteris sėkmingai tą akimirką dominavo prieš Abberline. Spausdama ir trindama jo pasididžiavimą, bei akivaizdžiai tokiu būdu stimuliuodama šio, pastaruoju metu kiek per daug nuslopintą seksualinį gyvenimą. Net pats to nenorėdamas, vyras juto kaip išdavikiškai nusiteikęs jo padargas ima stangrėti, įgauti tinkamą sueičiai formą. Kitą vertus, jo veidas atrodė labiau skausmingas bei piktas, nei kad maloninamas. – Sugrįžk. Ir kaip bonusą aš leisiu tau dulkinti mane taip pat, kaip ankščiau. Taip pat, kaip tau niekada neleis ta buka vištelė, kurią vadini savo žmona. – Buvusi darbdavė sušnarėjo jam į ausį, tuo pačiu metu gana stipriai sukąsdama į šio ausies spenelį. Falą suspaudė dar stipriau, intensyviau imdama šį trinti. Velniai nematė, ji vedė aukštaūgį iki greito baigimo, ką apipavidalino ir tai kad neišlaikydamas pusiausvyros, vyras delnu pasiėmė į stiklą, už kurio buvo tas berniukas. Tik tuomet pakėlės akis į „tuščią“ berniuko veidą, Abberline staigiai atitraukė Elizabeth ranką nuo savo erogeninės zonos, tarytum tik tuomet sugrįždamas atgal į realybę, kuri buvo siaubinga. Jo pyktis tapo dar labiau išreikštas. Nebe tampydamas laiko veltui, Desmond‘as atsisuko veidu į savo buvusią darbdavę, kuomet ganėtinai stipriai sučiupdamas šią už gerklės, kiek turėdamas jėgų, taip ir nepaleidžiant, bloškė į priešais stiklą buvusią sieną. Jų veidus skyrė visai mažas atstumas, kuomet kone riaumodamas, vyras ėmė šaukti ant moters.
– Tu beprotė. Tu laikai kameroje vaiką, nieko dėtą ir nieko nesuprantantį vaiką. Ir dar manai kad aš krisiu taip žemai, kad pradėsiu kankinti asmenį, kuris man net negali pasipriešinti? Tai virš visko Elizabeth, tu pamišusi. Visiškai pamišusi. Aš neprisidėsiu prie šio mėšlo, ir nori tu to ar ne, aš tai pat visą tai nutrauksiu. – Kategoriška Abberline kalba viso labo iššaukė moters juoką, kuris tokiame kontekste tik dar labiau patvirtino jo spėjimus, esti ji yra ne vien kad žiauriausia, jausmų neturinti kalė, kokią tik buvo matęs, bet jai dar prie to viso ir kelių šulų trūksta, arba šie buvo susukti per stipriai.
– Jei tu nesutiksi, savo akimis pamatysi ką šis „nieko nesuprantantis vaikas“ gali, kuomet į tą pačią kamerą įleisiu tavo Cassandrą, ir priversiu tave tai stebėti. Tu būsi mano kalė Desmond‘ai, geruoju, arba paršliauždamas ant kelių, bloguoju.
Ir štai, moteriai paminėjus vienintelį vardą, kuris atitiko Abberline „silpnosios vietos“ apipavidalinimą, jis liovėsi galvoti racionaliai, liovėsi elgtis racionaliai. Buvo pasiruošęs pribaigti Elizabeth čia ir dabar. Jo įsiūtis paprasčiausiai nusprogo, kuomet stipriai spausdamas jos gerklę, laisva ranka ėmė taip stipriai skaldyti prie pat jos veido esančią sieną, kad visai netrūkus visi jo mumščio krumpliai susitrūpino, tačiau nei skausmas, nei tai kad iš savo rankos darė visišką lūžusių kaulų košę, nesustabdė vyro nuo pradėtos veiklos. Jei ne tai, kad moters apsauga buvo kruopščiai apgalvota, viskas galėjo pasibaigti dar tuomet. Į koridorių įbėgę apsiginklavę vyrai, kurių buvo apie penkiolika, pirmiausia vyrą nukratė elektrošoku, priversdami parkristi ant žamės. Jie ėmė bailiai šį spardyti, ir dievai mato, Desmond‘as priešinosi iš visų jėgų. Tačiau svarstyklės buvo nusileidusios ne jo naudai. Vyrų buvo per daug, kad jis galėtu su jais susidoroti vienas, be ginklo, be nieko, kuo būtu galima pasinaudoti savo naudai. Jie sulaužė gal 30 proc., viso jo kūno kaulų, net iš to paties dailaus veido paliko visišką marmalą, kuriame nebuvo galima pažinti jam pritikusių bruožų. Ir tuomet, kai vyras buvo kritęs, pažemintas ir stipriai sumuštas, prie jo priėjo Gutierez. Jos avėto bato kulnas stipriai įsirėmė į Desmond‘o kaklą. Kad ir ką ji pasakė, mat negebėjo girdėti, vos vos matė kaip judėjo jos lūpos, tai nepranašavo nieko gero, kaip ir nepranašavo nieko gero tai, kad moteriai atsitraukus, keli vyrukai suėmė Abberline už žastų ir įtempė į tą patalpą, kurioje buvo berniukas. Paguldė jį priešais, paskubomis iš ten išsinešdindami. Iki finalinės akimirkos neprarasdamas išdidumo, Desmond‘as dar stengėsi pakilti ant kojų: springo savo paties krauju, kildamas dar labiau lūžo, krito atgal, ir vėl kėlėsi. Tarytum tik nuo jo pastangų dabar priklausė jo šeimos likimas. Iš dalies, būtent taip ir buvo. Galu gale, jis neturėjo draugų, kurie, jei jam kas nors nutiktu, pasirūpintu jo šeimos saugumu. Nepasitikėjo ir Redford‘o duotu žodžiu, kad jei jis bus „ištikimas“ jo interesams, nieko jo vaikams ir jo žmonai nebus padaryta. Velniai griebtu, papuolė į visiškai nepavydėtiną, visiškai siaubingą padėtį. Net kai suvokė esti jei dabar pat pasiduos, jo šeima bus brutaliai išnaikinta, nenorėjo tuo tikėti. Sunku nusakyti kas būtent nulėmė tolimesnius įvykius, tačiau tam tikra akimirka, kuomet kildamas Desmond‘as atsisuko į nukankinto berniuko pusę, berniukas palinko į priekį. Nepriklausomai nuo to, kad jo žvilgsnis taip ir liko visiškai tuščias, jo delnas atsidūrė ant Abberline kaktos, ir tą akimirką jis suprato – jis mirs. Neišleisdamas ne vieno garso, suaugęs vyras stipriai susimerkė, dar prieš tai, kai visą patalpą užpildė akinanti šviesa, kuriai pradingus, pradingo ir vyras, palikdamas berniuką sėdėti taip pat, kaip prieš tai, tarytum niekada nebūtu pasijudinęs. Desmond‘as atsimerkė jau būdamas savo namuose, ir kas keisčiausia, visiškai sveikas. Nuo to įvykio pastoviai kamavo save mintimis apie tai, kas nutiko: ar tai buvo koks nors psichiką veikiantis kokteilis, kurį jam suleido, ar tai buvo nebylus prašymas atskleisti tiesą apie berniuką, ar gyvybės išsaugojimas, dėl priežasties, kuri vis dar buvo didele paslaptimi ne vien Desmond‘ui, bet ir beveik viską žinantiems serafimams.  <...>

Pagaliau atkusdamas nuo nenorėtai atsimintų įvykių, kuriuos teko išgyventi paskutinį kartą buvus čia, Desmond‘as užtikrintai žengė kelis žingsnius link tos pačios kameros, į kurią jau buvo įžengęs Redford‘as. Jo žvilgsnis, kuris buvo perpildytas kraujo, skausmo ir visiško sutrypimo, vertė jausti visą tą sumaištį, kurią juto vampyras. Abberline nedrįso pratarti ne vieno žodžio, kuomet sulaukdamas perspėjamo žodžio, te supratingai linktelėjo galva, kuomet paskubomis, apleido ne vien koridorių, bet ir pastatą. Sugrįždamas prie toliau palikto automobilio, sustojo prie teritoriją aptveriančios tviros, prie kurios visai netrūkus pasirodė ir kolega. Įtemptai stebėdamas aplinką, mirtingasis vyras pasuko akis į iš niekur pasirodžiusį vampyrą, beveik tuo pačiu metu, kuomet: pastatas, bei visą šį supanti palinka, tarytum būtu padaryta iš smėlio, ėmė byrėti, po savęs nepalikdama visiškai nieko. Ir jei prieš tai buvo galima teigti, esti Desmond‘o nustebinti neįmanoma. Tai kas vyko dabar, jo akyse atspindėjo ne vien nuostabą, bet ir siaubą. Redford‘as užėjo savo ranką ant verslo partnerio, kuomet privertė juos abu persikelti Desmond‘ui labai nepatinkančiu būdu. Negana to, kad atsidūrus namuose jis jautėsi it būtu „išprievartautas“, tai dar dėl to kad stipriai susuko skrandį, staigiai pasigaudamas šiukšlių dėžę, kurią laikė prie stalo popieriams sumesti, atpylė link gerklų pakilusią tulžį. Įtartinai ir gąsdinančiai ramiai atrodantis Sebastian‘as, nieko netardamas nusuko vonios kambario link, iš kurio grįždamas ėmė valytis nuo veido kraują. Nebuvo visiškai tikras tuo, kam tas kraujas priklausė, bet ir nesiryžo klausti. Kadangi vis dar jautėsi kaip šūdo gabalas, rankomis pasirėmė į darbo stalą, kaip tik tuomet įsiklausydamas į iš pažiūros įvadinį klausimą, kuris nuaidėjo nemirtingojo lūpomis.
– Kas? Nežinau, dešimt metų, gal daugiau. – Nebuvo tikras, ar klausimas reikalavo atsako, tačiau subėrė neaiškiai išreikštą informaciją pagreitomis. Tik po to, kai Sebastian‘as pratęsė klausimą, pagaliau suprato kur link veda šis pokalbis.
– Kas tau yra? Negi tik šiandien pramerkei akis, ir supratai kad ne skautų burelį uždarei, kai pasipriešinai NSPUNK? Velniai griebtu, Sebastian‘ai. Aš nežinojau. Primesk. AŠ NEŽINOJAU. Neišekosiu sau pateisinimo, visada dariau juodžiausius korporacijos darbus, ir mano sąžinės neturėjimą slegia šimtai mirčių. Bet aš NIEKADA, nebuvau net arti to pastato kuriame buvo kankinami vaikai. TAVO vaikas. – Bandydamas kaip galima greičiau susakyti ką ketino, kalbėjo garsiai, o galbūt kalbėjo garsiai dėl to kad kuo puikiausiai jautė visą tą šiurpią aurą, kuri sklido nuo serafimo. Nesibaimino savo mirties, bet iš galvos negalėjo išmesti minties, esti pats leido savo šeimai išvykti į būtent šio vyro namus. Ir galbūt, pakišdamas vilką, dabar užsirovė ant meškos? Sunkiai alsuodamas, mat kalbėdamas kažkuriuo metu buvo netgi pamiršęs apie kvėpavimą, vyras netrūkus pasistengė pratęsti savo mintį. – Niekada nesu nužudęs ar kankinęs vaiko. Jau ne kartą parodei kad žinai daugiau, nei pasakai. Tai padaryk tai ir dabar. Aš to berniuko neliečiau, tai autentiškas JOS darbas.
Desmond‘as ne veltui pareikalavo kad šios kelionės metu nebūtu Katherine. Ne todėl, kad manė esti moteris kaip nors per daug jautriai ir verksmingai sureaguos į visus tuos eksperimentus, kurie buvo daromi su jos ir Sebastian‘o biologiniu sūnumi, apie kurio egzistavimą net nenutuokė. Jis žinojo, kad moteris nesuteiks jam progos pasiaiškinti, nesuteiks progos net pasakyti vieno žodžio savo gynybai. Jai užteks vien to fakto, kad jis matė jos vaiką tokios būklės, kad nutraukti šiam galvą. Dėl to, jis nusprendė apelioti į labiau racionalų, labiau šaltus nervus turintį Sebastian‘ą, kuris nesielgs žaibiškai, kuris bent suteiks jam galimybę nurodyti kaltininką. Ir būtent šią akimirką, savo sprendimu Abberline nebuvo toks užtikrintas. Iš dalies, jis puikiai suvokė kokį skausmą juto verslo partneris, ir tiesą pasakius, būtu talkinęs jam, jei šis pareikalautu keršto. Būtent dabar, jis buvo pakankamai arti to, kad bus pasmerktas, ir tam arogantiškas jo būdas pliusų nepridėjo. Sebastian‘o skleidžiamas šaltis, ir vien kiaurai veriantis žvilgsnis, ką kalbėti apie mirtimi dvokiančią atmosferą, už kurią buvo atsakingas serafimas, baugino. Keista tiesa? Pasirodo Abberline galima įbauginti. Tačiau akimirka, kuomet Redford‘as pasielgė nelabai logiškai ar objektyviai, paminėdamas labai dviprasmiškai oponento vaikus, jis dar kartą bukai pratrūko. Žinoma, jis nepasakė nieko, bet visiškai netikėtai tiek sau pačiam, tiek Redford‘ui, smogė šiam kumščiu į veidą. Reikia paminėti, kad žalos iš jų dviejų veikiausiai gavo TIK Abberline, mat smūgis priminė tokį, koks būtu, jei imtum ir per savo kvailą galvą smogtum akmens luitui, kuris pajustu visiškai nieko, priešingai nei tu. Kad ir kaip absurdiškai atrodė šis veiksmas, ar aplamai sprendimas tai padaryti, vien orumas neleido aukštaūgiui leisti kam nors, nesvarbu kad tas kas nors pats vienas gali iš tavęs padaryti košytę, bent prabilti apie jo šeimą. Dievaži, niekada nesuprato to, kaip stipriems ar galingiems asmenims, norintiems įbauginti savo priešus, aplamai liežuvis apsiverčia grąsinti susidoroti su mažamečių gyvenimais.




Chariton Geminus
Chariton Geminus

Between two evils, I always pick the one I never tried before.


KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: 0166zh8
Pranešimų skaičius : 516
Įstojau : 2013-11-02
Miestas : I love New York. You can pop out of the Underworld (hell or something) in Central Park, hail a taxi, head down Fifth Avenue with a giant hellhound loping behind you, and nobody even looks at you funny.
Draugai : True friends are those rare people who come to find you in dark places and lead you back to the light.
Rūšis : ORIGINAL WILCATUS
Darbo paskirtis : Success is not final; failure is not fatal: The courage to continue counts.

https://bloodyrose.forumlt.com/t742-deabberline-instagram

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Jon Spencer Tr. 03 07, 2018 11:34 am

Sugebėdamas objektyviai bei kritiškai įvertinti savo nesekmes Sebastianas nesunkiai įvardytų didžiausią jų priežąstį - jo sumautą, buką atsisakymą nestokoti intereso. Redford'as lengva ranka paleido Elizabetą, kuriai manėsi atsikeršyjęs, jautėsi įtikėjęs tuo, idant korporacijos vadovė nulips Redford'AMS nuo kuprų, nes tapo liudininke to, kaip toli vampyrai gali eiti nemaloniai krustelėti ir mes netrukus išvydome, kaip tragiškai, skausmingai tai baigėsi pačiam vyrui. Lygiai tą pačią taisyklę BŪTINA pritaikyti ir Horatiui, kuriuo serafimas ilgiau nebesidomėjo. Akivaizdus Sebastiano nesugebėjimas tinkamai atsisijoti prioritetų ar bent jau į jų sąrašą įtraukti keletą pavienių ir vėl rentė didelį tragedijos laužą. Galiausiai absoliučiai niekas pirmų ir kol kas vienintelių fizinių serafimų gyvenimuose nevyko be reikalo. Horatius, pasislėpęs po nauju, darnų saskambį turinčiu pseudonimu žemėje tapo itin retas svečias. Kaip sakoma, obuolys nuo obels... Demoniškos esybės būtybė pametė interesą domėtis savo tariamu bei profesiniu gyvenimu, nebekūrė teritorijų užvaldymo planų. Brutalusis, kraują stingdantis tamsiosios Niujorko pusės baronas Cross'as pranyko iš naktinių didmiesčio gatvių užleisdamas vietą suktų konkurentų įtakai. Gi po to, kai Alvar užvertė kojas, kai į rinką pateko naujas, beprecedentis narkotikas, žiaurumu pagarsėjęs mafijozas tikrai nebūtų užleidęs savo dominuojančių pozicijų jeigu šios neimtų jam kur kas mažiau rūpėti. Tas galios ir įtakos žaidimas Horatiui tikrai nuoširdžiai kurį metą rūpėjo. Jam patiko konkuruoti su Lili, kurios natūraliai prisibijojo, mat visiškai natūralios kilmės demonė pasižymėjo jėgos pranašumais, kurių lyginant su ja, Christoferiui trūko. Bet kam drąskytis, inirtingai strateguoti tam, jog galėtum apžioti kuo daugiau, pripažinkim, menkavertės žmonių pasaulio teritorijos, kai gali turėti ABSOLIUČIAI viską? Cross'o galios troškimas netikėtai pasiekė beprotybės lygį. Ir užteko vilties, mažyčio, ne visai pasverto lūkesčio nuversti pačią pragaro karalienę. Jo gyslomis tekantį pačios Lilitos kraujo pėdsaką, jos fatališką, pragarišką prisilietimą Horatius suvokė galįs panaudoti prieš ją pačią. Ta šlykšti, amorali kraujomaišos grandinė, tūkstančius metų niekinusi Ambrose šeimą tinkamai užbaigta, dar tinkamiau paaukota su atitinkama magijos pagalba galėjo vyrą paversti lygiaverčiu priešininku Lilitai. Horatius tikėjo galėsiąs moterį netgi pranokti. Ir viskas ko jam reikėjo, tai galimybės semtis jėgų iš Tamsos pasaulio, kuris nežabota jėga maitino ir Lilith. Kai galiausiai surado atsakymą į visą tą painią, iš pažiūros neįmanomą dilemą Horatius suvokė, jog niekas už ŠITAI negalėtų jam labiau rūpėti. Vyras buvo pasiryžęs dėl to, dėl savo tikslo padaryti visiškai viską. Žmogiškumo jo kūne ar tuo labiau sieloje nebuvo likę. Cross'as pasiryžo nevaržomai lieti kraują tų, kuriuos kadaise laikė artimaisiais.
Ambrose šeimos vyresnieji: Horatius ir Floriana, vyro sukurtame pasaulyje leido nevaržomą laiką, užburtą idiliškos, amžinos kasdienybės. Suktas manipuliatorius, paaukojęs orumą suko tiek savo seserį, tiek jųdviejų naują, bendrą kūrinį - Emiliją aplink mažąjį prištelį lengvai, tarsi švelnių plaukų sruogą. Abi moterys dėl charizmatiškosios šeimos galvos kraustėsi iš proto. Emilija dievino savo tėvą, o Floriana - brolį, vyrą, savo vaikų tėvą, išlaisvinusį moters sielą iš pragaro bei padovanojusį jai naują, nuostabų gyvenimą. Išsivadavusi nuo liguistos "palikimo" idėjos ponia Ambrose pagaliau galėjo egzistuoti sau, savo malonumui, puoselėdama viską, kas jai atrodė įdomu, smagu, vertinga. Jos nesekino tas "nepakeliamas" vienišumas. Bet kuris praleidęs Tamsos pasaulyje bent akimirką, tokią ramybę laikytų tikru rojumi. Horatiaus planas ėjosi it iš pypkės. Suvedęs Emilijos ir Marcuso kelius pasiekė išsvajotą rezultatą - jaunuoliai netruko pajausti vienas kitam kažką šilto. Savotiškai visi Ambrose kraujomaišos židinio kurstytojai keistai jautė vienas kitam trauką. Floriana visados ne visai broliškai žavėjosi Horatijumi, Sebastianas kritiniu momentu nepajėgė atsispirti "sesei-puseserei" Elissai, Severus - įstabaus grožio dukterėčiai Livianai ir šioji - netikram savo broliui Asmodeus, Marcia - savo pačios tėvui Sebastianui (žinoma tas kontaktas buvo be galo "nekaltas" lyginant su kitais atvejais) ir trumpai pagalvojus būtų galima paminėti dar tikrai ne vieną panašų pavyzdį. Tas Ambrose atsiskyrėlių pasaulis iš ties skleidė ypatingą, harmoningą pojūtį, tad nenuostabu, kad realiame pasaulyje retu svečiu tapo ir Marcus'as. Naudotis nepaprastai naivaus Varias'o gera širdimi Horatiui sekėsi tobulai. Jis neketino slėpti nuo vaikino Florianos ar savęs paties, maža to, praėjus kiek nemaloniam, trikdančiam netikėtumo etapui vyrukas pats parodė norą artimiau susipažinti su savo seneliais, kurie jam pasirodė visiškai kitokie, nei buvo pratęs manyti. Pasak Sebastiano despotiškas, tironiškas, savų interesų liguistai besivaikantis, galios, įtakos bei komforto desperatiškai siekiantis, bet vengiantis dėl viso to mokėti didelę kainą Horatius Marcus'ui pasirodė be galo protingas, įdomus, savo šeimą mylintis bei saugantis vyras. Koks turi būti kvailas, kiek stebuklingos, naivios utopijos pakerėtas, jaustumeisi toks beatodairiškai įkvėptas bei laimingas, jog užmerktum akis prieš faktą, kad jauti neapsakomą malonumą mylėdamas savo giminaitę? Galbūt iš pradžių jautė dėl to kažkokį priekaištą, girdėjo tylią vidinę rekomendaciją susilaikyti, tačiau nuoširdus, primygtinai logiškas Horatiaus palaikymas šiuo atveju nebūtų palikęs abejingų. Gyvendamas čia Marcus buvo tarsi apsvaigęs nuo fėjų kraujo - racionalus protas pasislepė po devyniais užraktais užleisdamas vietą malonumams bei aktyviam jų puoselėjimui. Gana greitai pamiršo Eleną, pamiršo visus tuos ypatingus jausmus, kuriuos jautė dabar jau mirusiai (šis faktas vaikino dar nebuvo žinomas) gražuolei, paprastas, trapias, bet nenusakomai magiškas jųdviejų akimirkas. Kraustėsi iš proto dėl Emilijos ir ši, kraustėsi iš proto dėl jojo. Užburiantis įsimylėjelių pirmasis lytinis kontaktas, prasmingi, grandioziški ateities planai, svaiginantis mėgavimasis vienas kito draugija netrukus liko paženklinti dideliu netikėtumu. Emilija laukėsi. Vienišokas, kiek melancholiškas vaikinas dar niekados nesijautė toks visapusiškai iš vidaus užpildytas. Netikėtas vizitas šiame dirbtiniame pasaulyje išbraukė visus Marcus'o vargus, užbaigė ieškojimus, pakeitė lig šiolei turėtą vietos po saule viziją. Absoliučiai viskas ko troško, ko nedrįso trokšti buvo čia. Čia jis pagaliau turėjo šeimą, jautėsi mylimas, mylintis ir absoliučiai turtingas. Čia nereikėjo žaisti pagal išsamiai išstudijuotas žmonių pasaulio taisykles. Tai buvo jo tobulas pasaulis, kuriame taisykles kūrėsi pats. Galiausiai Horatius bei Floriana netruko tapti Marcus'ui tikromis tėviškomis/motiniškomis figūromis. Nemanė, kad jam to kada nors trūko, tačiau užteko susidurti su idealiu šeimos modeliu ir vaikinas suvokė visą šį laiką jautęs didelį, nemalonų, širdį plėšantį vienišumą, nepritapimą bei skausmą. Emilija pagimdė. Nuostabi, sveika mergytė išvydo pasaulį padovanodama savo tėvams nesuvokiamą laimę bei pilnatvę. Horatius visgi parodė šiek tiek širdies nusprendęs leisti naujagime jiems visiems pasidžiaugti. Spindinčios, žydros mergaitės akys gal netgi šiek tiek stimuliavo negyvą demono širdį, Cross'ą vis aršiau krėtė abejonės ir tai buvo vienintelis objektyvus postūmis neuždelsti ir savo planą įgyvendinti kuo greičiau. Negalėjo leisti sau pripažinti, jog čia jautėsi ganėtinai patenkintas, užpildytas, o jėgos, dominavimo troškimas ėmė vis mažiau imponuoti. Tą naktį Marcus ir Emilija neprabuvo net tada, kai tyras, nekaltas amžiams nutilusios mažylės kraujas ėmė gausiai lašėti ant kraupių simbolių, išpieštų ant žemės, kai aštrus durklas persmeigė minkštą, putnią mažylės odą lengvai, it zefyrą. Pakilo stiprus vėjas. Tarsi milžiniškas tornadas jis ėmė plėšyti šią dirbtinę realybę į skutelius tarsi popieriaus lapą. Trokštamo dieviškumo Horatius nepajuto. Nepajuto jokios sumautos naujos jungties su Tamsos karalija. Nedidelio pasaulio apokalipsė išmetė vyrą atgalios į pilką, nuobodžią žmogišką realybę. Netgi čia žemė šiek tiek virpėjo. Jautė ją spurdant po savo anūko krauju išteptu delnu. Pasimetęs, sutrikęs apsižvalgė, tačiau atsakymai nekybojo parašyti ore. Horatius pats to deramai nesuvokdamas (o ką čia ir besuvoksi, kai esi tik žaislas kitos, už tave visokeriopai pranašesnės gyvybės formos žaidime) sulaužė priepaskutinį Užraktą ir vos vienas laiptelis skyrė Lilitą nuo to, idant Tamsos pasaulio vartai liktų atidaryti ir pro juos prasiveržtų alkanos, kenčiančios, tamsios energijos esybės troktančios viena - siaubti, užkariauti bei naikinti.

Sebastiano abejingumas Horatiui tikrai buvo visiškai suprantamas, tačiau nusprendęs atsiriboti, Redford'as negalėjo pajausti nenumaldomai artėjančios, visus pasaulius bei realybes apimančios katastrofos. Amžina vyro viduje spindinti šviesa vertė graiką žiūrėti į visą kūriniją tarsi iš aukšto, su jėga bei galimybe manipuliuoti atrodytų jokiai jėgai nepaklūstančiais procesais, gyvybės - mirties ciklais, materija bei bekūne energija, bet tą serafimų galybę talpinantis žmogiškas kūnas, jo siunčiami impulsai vyro dėmesį traukė kur kas labiau. Serafimams nereikia turėti korporacijų, dvarų, modernių elektromobilių, pinigų, kostiumų, hobių, šeimos, vaikų ir mylimųjų, tačiau to reikėjo Sebastian'ui tokiam, koks jis gimė žmonių pasaulyje. Ne tam Sebastian'ui, kuris kadaise atskilo nuo pirmapradės jėgos įgaudamas neapčiuopiamą sąmonę bei individualybę. Sumanu būtų bandyti gelbėti pasaulį, talpinantį visa kas tau brangu ir visgi Redford'o dėmesį užtikrintai nukreipė drama, susijusi su korporacija, Elizabeth, Desmond'u bei mažuoju "Trylika". Šiuo atveju visiškai jokia Lilitos įtaka nė nekvepėjo. Net ir aiškiai suvokdamas tos būtybės pavojingumą, Sebastianas nusprendė spręsti kiek kitokius savo žemiškosios būties klausimus. Tai yra, tokius, kurie pasiveržė visas nuotaikas bei emocijas, kurie užpildė širdį bei galvą mintimis, skausmu, meile ir neapykanta. Desmond'as net sava šikna jautė vampyrą draskančios tragedijos žiaurumą, didumą bei visa aprepiančią, nustelbiančią įtaką. Mirtingasis pasižymėjo mažiausiai keliomis sociopatiškomis tendencijomis, tačiau akivaizdus jo prieraišumas savo šeimai bylojo apie polinkį į tam tikrą jautrumą. O tokiu atveju tikrai nėra sunku bent abstrakčiai mintyse įstatyti save į kito asmens vietą. Į jo kančią net aistrą. Redford'o akys buvo šaltos, stiklinės, kupinos pačios tyriausios "prabos" skausmo. Toleravo Abberline'o žodžius tvirtai, kiek skausmingai suspaudęs žandikaulį, tarsi turėtų nepaprastai tvardytis, lyg siaubingai trokštų pratrūkti. Panašiai, labai panašiai atrodydavo kiekvieno vampyro, nepageidaujamai išvydusio šviežio kraujo nutekėjimo šaltinį, veidas, tik ši Seb'o emocija tikrai nebuvo tokia paviršutiniška, orientuota į išskirtinę fiziologiją. Degė iš vidaus troškimu išlieti visą frustraciją ant Desmond'o, mat tikimybė, jog bent akimirką geriau pasijaustų įstūmęs draugpriešį į šūdinesnę nei savo situaciją vertė piktdžiugos drugeliams maloniai kutenti žarnų sieneles. Greičiausiai kažkas tokio ir būtų nutikę, ypač jei kalbėtume apie Sebastianą po prisikėlimo (antro), kuris visiškai nesivaldė, buvo pritvinkęs alkio, pykčio, desperatiškumo. Gal ir gerai, idant nuo ano meto Redford'as pajėgė iš pažiūros gana sėkmingai suimti save į nagą. Akinantis įtūžis atlėgo ne palengva, o keistai bei bene iš karto. Redford'as suvokė negalintis dėl absoliučiai nieko kaltinti Des'o. Kas keisčiausia, "ilgaūgis" iš pažiūros pasistengė Sebastianui padėti. Išgyvenęs tikrai ne vieną sukrečiantį įvykį savo gyvenime, graikiškos kilmės vyras karčią tiesą vertino labiau už saldų melą. Būtų šlykštu egzistuoti nė nenutuokiant apie tai, jog kažkur, kur šalta, nemalonu, baugu ir vieniša lindi uždarytas tavo biologinis vaikas. Neturėjo marių laiko, jog su "Trylika" užmegztų tikrą, nuoširdų, artimą tėviškai sūnišką ryšį, tačiau turi būti visiškas bejausmis menkysta jei nesugebi užjausti kenčiančio vaiko. Galima sakyti Abberline'o indėlis į visą šią situaciją prisidės prie to, idant Sebastianas ims apie vyrą kur kas geriau galvoti. Nesumažino grėsmingai artimo atstumo su Des'u, bet Redford'as akivaizdžiai persimainė, tarsi atlyžo. Jis tankiai sumirksėjo akimis, kiek atsitraukė, nusuko žvilgsnį, išraiška tapo kur kas labiau natūrali. Lyg instinktyviai siekdamas nukreipti savo dėmesį kokia nors kita linkme, žvilgtelėjo į savo krūtinę, pastebimai kyšančią pro prasegtus baltus, tačiau vietomis sodraus atspalvio krauju aptaškytus marškinius, ant kurių savininko prieš akimirką plūdosi. Ne raumenų tonusą įvertinti siekė, dooh. Pažvelgė į tą plėmų epicentrą, kuris buvo akivaizdžiai apnykęs, nebe toks ryškus, gąsdinantis. Kai grąžino akis į kompanioną, Redford'o žvilgsnyje galėjai pajausti užuominą dėkingumo. Keista, bet pastaruoju metu Sebastiano keliai vis jungėsi su Des'o nepaisant to, kad abu vyrai šiaip jau nelabai vienas kitą mėgo. Kaip žinia, antipatijos turi įdomų bruožą kisti, jei kalbam apie asmenis, kurie vis dažniau patenka į tavo regos bei dėmesio sritį. Labai panašiai užgimsta ir tos pačios simpatijos. Imi su kažkokiu žmogumi vis dažniau, netyčia susidurti. Galbūt iš pradžių to nepastebėjai, tačiau kai taip galiausiai nutiko, ėmei ties nepažįstamuoju užlaikyti žvilgsnį. Kuo dažniau ir ilgiau spoksai, tuo didesnė tikimybė išvysti ką nors patraukiančio. Ir galiausiai nuo tokio primityvoko tikimybės modelio gimsta įdomios pažintys ar karšti romanai. Sutrikęs, akivaizdžiai pasimetęs Redford'as neskudriai nužingsniavo link fotelio, kuriame jau buvo įmontavęs savo subinę. Atsisėdo, palinko, rankomis įsirėmė į kelius. Kurį metą tylėjo žvelgdamas priešais, tačiau vyro žvilgsnis nebuvo tuščias. Des'as galėjo nujausti, jog Sebastianas prabils. Tik pirmiau jam reikėjo sugalvoti nuo ko pradėti. Tyla, savotiška įtampa, o tada netikėtai pasigirsta nervingas, kiek piktokas vampyro juokas. Užlaikė lūpose šypseną, tokią kupiną savigailos, skausmo.
- Aš nežinau ką daryti,-akcentuodamas savo bejėgiškumą skėstelėjo rankomis ir keisdamas kūno padėtį dar kartą, atsilošė fotelyje. Jautėsi be galo keistai pripažindamas kompanionui tai, jog jaučiasi pasimetęs. Niekados nebuvo linkęs perdėm atvirauti ir visgi prasilaužti su asmenimis, kurie nėra tau beprotiškai brangūs yra iš ties lengviau. Juk Abberline'ui Sebastianas negalėjo perduoti savo skausmo, kuriuo su Katerina neabejotinai pasidalintų, tarsi perleistų jai dalį to juodo, šiurpaus debesies grynos gniuždančių emocijų koncentracijos. Ir taip būtų toli gražu ne tik su rūpesčiais, kurie juodu apjungė. Lygiai taip pat reaguotų į bet kurį Pierce veriantį jausmą, kuris iš pažiūros su Redford'u neturėtų nieko bendra. Kai myli, tu savotiškai tampi "bendraturtis" asmens, kurį laikai didžiausiu savo turtu. Ir kas nėra naujas santykiuose puikiai suvokia, jog jie nėra sudaryti tik iš romantiškų prisilietimų bei švelnių bučinukų,-Tai taip keista...-sušnarėjo kiek nutolęs, lyg kalbėtųsi pats su savimi,-Išgyveni tiek beprotiškai daug laiko ir vis vieną tam tikrais momentais pasijunti absoliučiai pasimetęs. Iškrypeliška, bet tuo pačiu ir žavinga tai, kaip gyvenimas geba šaipytis nekartodamas triukų ir kiekvieną niuksą paversdamas ne tik išbandymu, bet ir dideliu netikėtumu. Jei galėčiau nusigerti būtinai tą dabar padaryčiau, o tu, Bermudai, palaikytum man kompaniją,-bereikalingas, abejotinai "komiškas" išsireiškimas gale, tačiau Redford'ui, paprastai gana gerai apgalvojančiam savo šnektas, jis pasirodė tiesiog būtinas. Savigaila, savigaila ir tada bum, sušneki kažką paiko ir nelabai į temą, tarytum norėdamas nukreipti klausytojo dėmesį kita linkme,-Galvojau, kad esu išradingas,-karčiai nusišypsojo nepaliesdamas iš akių Des'o,-Bet kur jau tau... Įsivaizduok, negaliu sugalvoti NIEKO, jokios bausmės ar kančios Elizabetai, kurios ta šlykštynė būtų verta net jeigu galimybės, sakyčiau, neribotos. Aš nežinau kaip ją įskaudinti, ką tokio baisaus jai, su ja padaryti, kad ji suprastų, suvoktų ką padariusi. Gal minčių?-guviai klausteli, šiek tiek maivydamasis, šiek tiek visiškai rimtai "prašydamas" pagalbos,-Net amžina kančia pragare man atrodo jai per daug geranoriška bausmė, o ką kalbėti apie tai, kad visi tiek demonai bei piktosios dvasios ne visados išsilaiko iš ten kažkokiu būdu nepasprukusios,-trumpam pritilo, it norėtų kiek atsikvėpti arba galvą būtų perskrodusi kita, sprendžiant iš persimainiusio vyro veido, dar nemalonesnė tema,-Katherine,-Sebastiano fizionomija tapo skausminga,-Žinau, kad nemėgsti jos. Tikiu, jog turi tam pagrindą, nes esi kur kas labiau adekvatus, nei buvau linkęs manyti. Kaip turėčiau jai visa tai pasakyt?-Desmond'as jau ne vieną kartą sulaukė puikaus šanso iš Redford'o pasišaipyti, sumaišyti su žemėmis jo silpnumą, bejėgiškumą. Tačiau dovanodamas aukštaūgiui savo nuoširdumą nesijautė gėdinamas, engiamas, lyg iš jo būtų šaipomasi. Abberline'as, pats gana jautriai sureagavęs į reikalą, susijusį su "Trylika" bei akivaizdžia Guttierez beprotybe su Redford'u tarytum užmezgė ryšį ir savo pašnekovu vampyras pasitikėjo. Pasitikėjo užtektinai, idant parodytų jam visas tas naujai atsivėrusias žaizdas,-Ar sakytum Leksei, jei jum būtų nutikę kažkas panašaus? Ar iš viso egzistuoja tokie žodžiai, kuriais įmanoma apibūdinti tai, ką pajutau ir išvydau?-pro siauras serafimo lūpas vėl išsprūdo tas pats nervingas juokas, primenantis užuominą beprotybei ar priešingai - sveikam protui. Galų gale kai tau nesiseka, tiesiog velniškai, sumautai nesiseka tu gali verkšlenti isteriškai raudamasis plaukus nuo pakaušio arba nusijuokti ir judėti pirmyn, tarsi būtumei pasiruošęs grumtis su viskuo, ką likimas numatė toliau. Žinoma dabartinę Redford'o būseną būtų galima palaikyti mišiniu pirmo ir antro varianto.
- Gerai...-skambiai pleštelėjo delnais per kelius, nes galiausiai susikaupė tam, jog pakoreguotų savo dabartinį neproduktyvumą. Atsistojo akivaizdžiai kažkam pasiryžęs,-Vyksim nudusinti tos kalės. VyksIM, ne vykSIU, supranti?-užmetė ranką ant pašnekovo peties šį stiprokai suspausdamas. Nusišypsojo piktai iššiepęs dantis,-Troškai ją nudėti tiek pat kartų, kiek išdulkinti, tačiau niekad negalėjai prie jos prieiti tam, kad užsuktum kriminalą, tiesa? Turėsi puikią progą pagaliau pasireikšti. Kaip realybė neretai pasirodo esanti beprotiškesnė už fikciją, lygiai taip pat paprasti žmonės gali būti žiauresni už bet kurį vampyrą,-energingai atmetė rankas atgal, lyg gindamasis, nelyginant Des'o akyse būtų išvydęs priekaištą ar nepritarimą,-Klausyk... Esu žudęs vyrus, vaikus, kūdikius, besilaukiančias moteris ir tai nėra pateisinama, atleidžiama ar pamirštama. Vampyras žūdys, nes negalės susivaldyti, nes bus alkanas arba ilgainiui žūdymą pamėgęs. Aš nesuprantu, negaliu paaiškinti korporacijos. Koks galutinis tų suskių tikslas? Mus, o tuo pačiu ir visas paranormalias būtybes išnaikinti, valdyti, studijuoti? Didžiąją dalį savo gyvenimo prašvaisčiau manydamas, kad žmonės visados bus geresni už tokius kaip aš. Pavydėjau jiems, po galais, kaip aš jiems pavydėjau... Išdrįsk pasakyti, kad neklydau,-žybtelėjo akimis it tik dar labiau paskatindamas vyrą įsitraukti į neplanuotą diskusiją. Nuo asmeninių problemų pereiti prie daugiau globalinės kilmės pasirodė veik būtina. Kuo ilgiau laikaisi mintimis, nuotaika, emocijomis prisirišęs prie to, kas kelią liūdesį, šis it virusas ima plisti užkrėsdamas vis daugiau odos, širdies bei sielos. Tu palengva imi save prarasti. Ne kartą nesusitvardęs, paslydęs Sebastian'as neketino kartoti klaidų, kurios vyro per plauką absoliučiai nesužlugdė. Redford'as nepajudėjo, nepasigirdo kažkokių garsų, nepakilo ore jokie vėjai, tiesiog vieną akimirką prieš juodu nepūpsojo plyšį primenantis portalas, o kitą ėmė pūpsoti. Ertmė vilnijo, tarsi vandens paviršius. Gerai įsižiūrėjęs galėjai jame matyti kažkokias spalvas, formas, bet buvo iš pažiūros tikrai sunku pasakyti į ką magiškieji vartai vedė.
- Ak, tai nori keliauti automobiliu?-aiktelėjo prisiminęs tai, kad Desmond'o organizmas kažkaip nedraugauja su kelionėmis erdve bei laiku. Priedo, tas jo nepritariantis žvilgsnis. Sebastianas linktelėjo, tarytum būtų pasiryžęs ieškoti kompromiso. Pasinaudojęs mažyte Abberline'o išsiblaškymo akimirka stumtelėjo vyrą tiesiai pro portalą. Galėjo prisiekti girdintis aukštaūgio susižiaugčiojimą, kas mažumėlę praskaidrino nuotaiką.
<...>
Visiškai oficialiai Katerinos namuose lankėsi pirmą kartą. Nesibeldė į duris, čia Redford'as tiesiog atsirado. Ėgi. Bet kuris kitas asmuo jo "batuose" vietoje to, kad judėtų kojomis ar transporto priemonėmis teleportuosųsi akimirksnio metodu. Neužgaišti ir bereikalingai neapsikrauni. Katerina sėdėjo ant didelės "king size" lovos, žvelgdama į mylimą vyrą taip, tarsi būtų nujautusi, jog šis pasirodys. Sebastianas, neketindamas slėpti savo būsenos atrodė tuščias, emociškai sunykęs. Kaip ir žadėjusi garbanė vilkėjo iš koto verčiantį apatinuką. Skoningas, tobulą veidą paryškinantis makiažas, tvarkingos tamsios garbanos, kūnas vertas milijonų bei seksualiai ori laikysena - šis vaizdas vertė vyrą jaustis neapsakomai laimingu dėl to, kad jam priklauso ši moteris. Matydamas mylimąją jautėsi stipresnis, ramesnis, tarsi vien jos vaizdas būtų apgobęs trokštama ramuma. Sebastianas priartėjo. Katerina tebesedėdama kilstelėjo aukštyn smakrą žvelgdama į prieš ją stovintį vampyrą. Šis švelniai, bet tuo pačiu ir deginančiai palietė Pierce skruostą, tuomet iš lėto priklupo. Atrodė akivaizdžiai išsisukinėjantis nuo bet kokių gundančių poteksčių į jaudinantį fizinį suartėjimą pamindamas pažadą itin erotiškai paminėti savo sugrįžimą. Trokšdamas mylimosios artumo, kuris veikė kaip pati geriausia paguoda pasaulyje padėjo galvą ant nuogų Kat kelių. Sumerkė akis pasinerdamas į malonumą, netgi į svilinantį pojūtį, krėtusį kiekvieną susilietusių jųdviejų odų lopinėlį. Iš visų jėgų gniaužė savyje prisiminimus, susijusius su laboratorija, Des'u bei "Trylika" slėpdamas šiuos momentus nuo Pierce sugebėjimo juos išvysti.
- Kai kas nutiko,-tarė giliai įkvėpdamas į save svaiginančio vampyrės kūno aromato,-Nenoriu apie tai kalbėti, bet slėpti to nuo tavęs taip pat negaliu,-šnarėjo mėgaudamasis tuo, kaip meiliai Katherine pirštai judėjo jo plaukais. Sebastianas buvo nusiminęs, kažkiek nutolęs, tarsi atbukęs. Puikiai jį pažinodama garbanė žinojo - nutiko ne šiaip "kai kas", o iš kažkas ties siaubingo. Tiesiog Redford'as, šiek tiek vaizduodamas prieš ją didvyrį laikėsi nepratrūkęs. Kurį metą buvo užpildęs save stimulais, padėjusiais bent kiek atitrūkti nuo skaudulingų minčių, tačiau visa esybe pajutęs Kateriną suartėjo ne tik su begaline meile, kurią jai jautė, bet ir juodu jungiančia tragedija. Vampyras kelis kartus pabučiavo nuogas Pierce šlaunis, tada pakėlė galvą. Jų žvilgsniai susijungė ir graikas turėjo ypatingai pasistengti norėdamas išlaikyti kontaktą. Juk jo akyse kiekviena vyrą drąskanti jausena matėsi tarsi padėta ant delno.
- Kai jausiesi pasiruošusi aš parodysiu,-laikė vampyrės rankas savosiose, švelniai jas glamonėdamas. Pabučiavo, tuomet vėl patraukė. Išvydęs Katherine veide ryžtą, Sebastianas patraukė visus barjerus, kurie trukdė jai pamatyti.
Jon Spencer
Jon Spencer

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1898
Įstojau : 2016-04-01
Amžius : 38
Miestas : Cumberland County, North Carolina
Meilė : Loneliness adds beauty to life. It puts a special burn on sunsets and makes night air smell better.
Draugai : What a lovely surprise to finally discover how unlonely being alone can be.
Rūšis : Life is only precious because it ends.
Darbo paskirtis : The United States Army Special Forces

Atgal į viršų Go down

KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS: Empty Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 13 1, 2, 3  Next

Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume