Re: APARTAMENTAI #0004

by **Liviana Ambrose** Sk. 03 01, 2015 4:11 pm

*Dar tuo metu, kuomet suleido adrenalino dozę Džeikui į širdį, su viltimi akyse stebėjo vyro būseną. Mintyse skubindama jį pagaliau atsibusti bei parodyti bent vieną ryškesnį gyvybės ženklą. Todėl vilkolakiuo atmerkus akis, mergina instinktyviai sujudėjo, lyg norėdama palaikančiai sugriebti vyro ranką. Tačiau paaiškėjus, kad tai tebuvo apgaulinga reakcija, raudonplaukė, nedelsdama laiko, o ir nepasiduodama ėmėsi kito plano, tad savo jėgomis pradėjo dirbtinį širdies masažą, tuščiai tikėdamasi, kad tai padės. Inirtingai stengdamasi atgaivinti mirusį vyrą, visas tas dešimt ar daugiau/mažiau minučių nesustodama atliko tuos pačius veiksmus, pastoviai, kaip kokia užsikirtusi plokštelė kartodama padrąsinančius žodžius, skatinančius vyrą atsibusti. Bet... protui pagaliau suvokusi, kad jos pastangos yra bevertės, neviltingai abejais kumščiais suduoda vyrui per krutinę, tuo pačiu iš karto atsitraukdama, tiksliau sukrisdama ant šlapių grindų, nugarą atremia į vonios šoną. Rankos pradėjo savaime drebėti, o rausvais merginos skruostais nuriedėjo nevilties ašaros* - Jis mirė. Aš dėl to kalta, tai mano kaltė, Meisonai... *Tylus merginos balsas palaipsniui užpildė vonios patalpą, o "stiklinis" žvilgsnis nukrypo ties alfa hibrido siluetu. - *Visą merginos kūną sustingdė kaltės jausmas. Atrodo tuo pačiu metu, ji jautėsi mirusi kartu su Džeiku, tačiau tuo pačiu drąskė save iš vidaus, mat niekas jos nevertė žengti tokio drastiško žingsnio. Juk kaip būsima medikė, ji puikiai žinojo kokių pasekmių verta tikėtis, tačiau ji vis tiek tai padarė, nes naiviai tikėjo, kad antgamtinio pasaulio galimybės pasirodys esančios pranašesnės už medicinos "tiesą". Drebulys palaipsniui užvaldė laibą raudonplaukės kūną, ašaros nenustojo riedėjusios skruostais, o balsu jis tyliai vis kartojo tuos pačius save kaltinančius žodžius. Kitaip tariant, Lydia nesusitaikydama su Džeiko mirtimi bei tuo, smaugiančiu kaltės jausmu nugrimzdo į depresijos būseną. Keikdama save, dar bandė sustabdyti kūną apėmusi drebėjimą. Stipriai suspausdama kumščius, nagus suleidžia į delnus*

by **Mason Lockwood** Pen. 03 06, 2015 12:32 pm

Stovedamas greta i ledinio vandens pripildyta vonia sulipusio Armstrongo, Masonas neslepe, kad buvimas cia neteike jam didelio dziaugsmo taip pat, kaip ir mintis apie pavojinga ir greiciausiai prazutinga eksperimenta. Jis neisleido nei vieno garso, net ir tuomet kai Jake istare paskutinius jam skirtus zodzius. Is paziuros, jie neturejo jokios emocines itakos vyrui, kurio zvilgsnis buvo toks pats saltas kaip ir vanduo i kuri paniro geriausio draugo kunas. Vaikinui emus spurdeti ir desperatiskai kovojant su prigimtiniu noru isgyventi, Lockwoodas tvirtai sueme jo pecius tokiu budu neleisdamas Armstrongui isnirti i pavirsiu ir ikvepti taip reikalingo deguonies. Netrukus spurdejimas liovesi ir sprendziant is to kaip susirauke hibrido antakiai tapo akivaizdu, kad klinikine draugo mirtis sugebejo ji kaip reikiant sukresti. Trumpam zvilgtelejes i i panika puolusia Lydia, jis emesi iniciatyvos ir savo ruoztu istraukes permirkusi Jake kuna is vonios, pagulde ji ant grindu. Stipriai sukastas zandikaulis ir suraukti antakiai indikavo, kad is paziuros ramiam ir saltakraujui vyrui ir paciam kilo mintis, jog eksperimentas nepavyko, taciau dvieju panikuojanciu zmoniu siame kambaryje butu buve per daug, todel jis emesi lyderio pozicijos. -Reikia ji susildyti,-nenuleisdamas akiu nuo nuo salcio pamelusio draugo jis kreipesi i raudonplauke, kuri buvo bepradedanti prarasti savitvarda. Masonas zinojo, kad guosdamas ja jis tik paskatintu jos savigrauza todel duoti jai darbo buvo vienintele svarstytina alternatyva. Neapsakomai jautri hibrido klausa neaptiko nieko kas butu galeje priminti sirdies ritma ir jam nebuvo butina fiziskai bandyti uzciupti ant grindu suknubusio vyro pulso, tam, kad suvoktu, jog galimas daiktas, situacija eme slysti jiems is ranku. Desimt minuciu praslinko lyg amzinybe ir kai Martin vel kreipesi i ji, prarades savitvarda jis pakele i ja akis. -Klausyk, tavo isterija cia nepades! Man reikes tavo pagalbos, nagi,-ragindamas ja prieiti jis emesi elementaraus sirdies masazo technikos, kuria neretai tekdavo taikyti dar tuomet kai jo kasdienybe apsiribodavo gaisro auku gelbejimu. Tai visuomet buvo jo pasaukimas todel ir dabar, ekstremali situacija isprovokavo profesinius jo igudzius. -Nagi, sunsnuki, neleisiu tau sitaip mirti,-sumurmejes jis pasuko galva i Lydia, kuri vis dar atrode labai pasimetusi. -Maniau, kad turi plana B?-turedamas omenyje fakta, kad jo paties cia apskritai neturejo buti jis ne kiek nesistenge nuslepti savo pasipiktinimo Martin elgesiu. -Mano kraujas, sumaisytas su adrenalinu... kokios butu tokios injekcijos i jo sirdi pasekmes?

by **Jake Armstrong** Št. 03 07, 2015 1:03 pm

"Tai atėmė iš manęs viską: regėjimą, klausą, greitį... ...gebėjimą keisti pavidalą", - buvo pirmi žodžiai, kuriuos Jake Armstrong ištarė savo geriausiam draugui, kuomet šis tam tikru metu susidomėjo tuo, kas ėmė vykti šio gyvenime. Paaiškinti, kaip antgamtinis padaras tampa paprastu mirtingu asmeniu, buvo per daug sudėtinga. Ypatingai kad visi nuo seno žino kad priešnuodžio nuo mėnulio prakeiksmo niekuomet nebuvo ir nebus. Susitaikyti su esama padėtimi buvo sunku ne vien pačiam "prakeiktajam", bet ir aplinkiniams, kurie neretai dėdavo savo viltis į šio žinias ir sugebėjimus. Nors jis ir savo noru atsitraukė nuo būrio vado vaidmens, jis tebe buvo tas pats alfa, kuris pirmiausia stato savo žmonių likimą, nei kad savo. Todėl nieko nuostabaus, kad iki pat tos dienos, kuomet jis tapo mirtingu, periodiškai buvo kviečiamas į pagalbą, kuomet tai lietė vilkolakių ar draugais vadinamų asmenų išlikimą. Žinios ir tai kad kiekviena jo šeimos karta išlaikė alfa statusą, buvo reikšminga. Net tuomet, kai tapo aišku, kad tikro alfos, to kuris yra išrinktas gamtos, o ne savo piktais žygiais, geną turėjo asmuo, su kuriuo pirmasis neigiamas kontaktas, peraugo į nesugriaunamą draugystę. Lockwood ir Armstrong šeima nesutarė iki pat paskutinės kartos. Visuomet tęsėsi nesuvokiami valdžios mūšiai, ir tik dabar buvo surastas, kad taiki, visiems naudos nešanti sistema suveiktu. Jake buvo visu šimtu procentų tikras, kad jei jis būtu "tas", "tikrasis", Lockwood'as tai priimtu ir paremtu. Kaip ir jis pats tai darė iki paskutinės akimirkos, kai liovėsi plakti širdis. Žinoma, nesutarimų buvo. Bet, šie nebuvo tokie reikšmingi, kad nebūtu galima surasti bent minimalios galimybės tai išspręsti. Todėl, žinoma, todėl jam reiškė daug, vien mintis apie tai, kad jei planas nepavyktu, šis mirs žinodamas kad netoliese buvo tas asmuo, kuriuo jis besąlygiškai pasitiki.

Viskas pradingo kaip tik tuomet, kai buvęs vilkolakis išvydo paskutinę vizija. Jis tarytum pradingo, ir nebuvo jokio sumauto tunelio, ar savęs matymo iš šalies. Viskas tiesiog pasibaigė, taip pat, kaip ir prasidėjo, kuomet jis gimdamas įtraukė savo pirmą oro gūsį. Mirtis buvo rami. Neskaitant traukulių, ar kitokios fizinės kančios, dvasia buvo nurimusi. Bent savo pasąmonėję vyras sugebėjo pamatyti trokštamą rezultatą, tapimą savimi. Gaila tik to, kad tai pasibaigė visiškai ne taip, kaip buvo naiviai viltasi. Bet darbas buvo padarytas, todėl nebuvo kelio atgal. Ir jis nuoširdžiai negirdėjo nieko, kas vyko prabangaus viešbučio kambario patalpose, po to kai šio širdis suspurdėjo paskutinį kartą.

Minimali diskusija tarp dviejų asmenų, ir teikiama pirma pagalba buvo visiškai bevaisiai dalykai. Ir tik sutapomo dėka, kuomet tik trumpam Mason'as nukreipė savo dėmesį į raudonplaukė, kurios panika sugebėjo išvesti jį iš kantrybės. Ėmė vykti kardinalūs pakitimai. Viskas susisuko taip greitai, taip staiga, kad to užfiksuoti nesugebėjo net antgamtinė klausa, kuria akivaizdžiai alfa hibridas nesiskundė. Gamta dar vieną kartą iškrėtė nepaaiškinamą pokštą. Fiziologiniai vyro duomenys, sušalęs ir pamėlęs kūnas įgavo visiškai priešingą įprastai, formą. Nors, kitaip pažvelgus, kūnas kaip tik ir įgavo tą "kailį", kuris buvo priskirtas jam vos gimus. Todėl akimirka, kuomet bent vienas iš dalyvių vėl sugrąžino savo dėmesį į tą pusę, kur buvo paguldytas, iš vandens ištrauktas, vyro kūnas... ...buvo dingęs. Žuvusio asmens nebuvo ne kvapo, o ant šlapių, plytelėmis išklotų grindų, ant keturių letenų buvo įsitaisęs, juodas it anglis, vilkas. Bauginančiai šiepdamas dantis, vilkas laisvai leido iš krūtinės "brautis" griausmingam riaumui. Jei ne suvokimas kad tai yra tas pats, pažįstamas asmuo, buvo galima nesunkiai numatyti puolimą. Akys užsiliepsnojo kraujo raudonumo spalva, kuomet galvą nuleidęs padaras, ėmė "mesti" kailį. Vos per kelias sekundes, vyras įgavo savo žmogišką pavidalą. Todėl, kuomet jis vėl pakėlė savo akis, veide pasirodė aiški kampinė šypsena, kuri tik dar kartą išreiškė jo pakankamą pasitikėjimą savimi, ir tai, kad jis vėl buvo gyvas. Vėl buvo savimi. Ir svarbiausia, dabar niekas negalėjo to iš jo atimti.

by **Liviana Ambrose** Št. 03 07, 2015 2:42 pm

*Matyt ne taip buvau išreiškusi mintis praeitame savo pranešime. Atsižvelgiant į tai, kad Lydia yra pradedanti medikė, panikos priepuolis prasidėjo tikrai ne iš karto. Taigi, kaip ir buvo paminėta ankstesniame pranešime, mergina nesėdėjo įsisprausi į kamputį, o kartu su hibrido pagalba ištraukė Armstrongą iš vonios. Vykdydama ne tik draugės, tačiau ir medikės pareigą, po adrenalino suleidimo, kuris nedavė jokio teigiamo poveikio, atliko pirmąją pagalbą, t.y. širdies masažą savo rankomis. Panika jauną merginą apėmė tada, kai protas suvokė, kad vyras yra miręs, o pastangos jį išgelbėti tapo bevertėmis. Pabrėžiu, kad Lydia nesėdėjo sudėjusi rankų visą laiką, o pasikliaudama medicininiu žmogišku mąstymų darė viską, kas yra jos valioje. Toliau, po nesėkmingų pasekmių, raudonplaukė paniro į savotišką, savigraužos iššauktą transo būseną. Meisono žodžiai ėjo kiaurai, mat mergina buvo ant tiek panirusi į transą, kad nei girdėjo, nei matė alfą hibridą. Akyse švietė tik negyvo vyro vaizdas, o mintyse skambėjo jos pačios balsu tariami kaltinimai nužudymu. Juk atvirkščiai nei dauguma, Martin buvo žmogus, todėl nenuostabu, kad nesugebėjo iš karto susiimti į rankas. Norėdama sustabdyti nevalingą drebėjimą, merginą ištempė visus kūno raumenis, o akis stipriai sumerkė. Atrodo ji norėjo išnykti iš šios tragiškos akimirkos. Ir tik tuomet, kai pramerkė žalsvos spalvos akis, per rūką, mat akys buvo pilnos ašarų, išvydo kad priešais gulinčio negyvo vyro kūnas dingo. Priešais stovėjo didelis žvėris. Ne iš karto protui suvokus, kas įvyko, lėtais judesiais atremdama delnus į grindis, tik labiau įremia nugarą į vonios šoną. Pasimetimas, net baimė šiuo metu valdė merginą. Ji negalėjo iš karto suprasti, kad tai tas pats Džeikas, tuo labiau, nebuvo aišku, kad šis eksperimentas jį paveikė. Stengdamasi nedaryti staigių judesių, Lydia akylai stebėjo vilko judesius, kol šis vėl atgavo žmogaus pavidalą. Netardama nė vieno žodžio, palengva mergina pakyla nuo šlapio grindinio. Nedrįsdama artintis nė prie vieno iš vyrų, išlaiko atstumą*

by **Mason Lockwood** Kv. 04 23, 2015 6:30 am

Ivikiai klostesi nepaprastai sparciai, todel tolimesniems pasnekesiams tiesiog nebeliko vietos. Nenuleisdamas akiu nuo merginos Masonas nevalingai paseke persigandusi Lydios zvilgsni ir suvokes, kad apleistas givybes Armstrongo kunas dingo jam is akiracio trumpam nustero. Sparciai veikiancios ir adrenalino valdomos vaikino smegenys netrukus sudejo visus taskus ant i kai juodo it smala vilko pavidala igaves Jake tiesiog ju akivaizdoje eme mesti kaili ir atgauti zmogiskaji savo kuna. Soka greit pakeite palengvejimo sypsena. Jo ir Armstrongo zvilgsniams susidurus du vilkolakiai vienas kita suprato ir tam neprireike zodziu, todel kai Masonas prabilo, jo zodziai buvo skirti Martin. -Gerai padirbeta, garbane,-lupu kamputyje isspaudes sypsena jis nieko nelaukdamas patrauke link vis dar suklupusio draugo ir neprasytas padejo jam atsitiesti. -Sveikas sugryzes,-paplojes siam per peti jis nuosirdziai nusisypsojo. Lockwoodo sypsenoje buvo matyti didziulis palengvejimas, kuris ji apeme ne tik todel, kad geriausias jo draugas issikapste is mirties patalo, bet ir vel tapo vilkolakiu, o tai reiske, kad lig siol miglota vilku burio ateitis pagaliau turejo tvirta atsispirimo taska po to kai paaiskes kokie vis gi yra paties Lockwoodo ketinimai...
-Zinai, kelias akimirkas tikrai buvau pamanes, kad uzvertei kojas,-dviprasmiskai syptelejes jis kiek atsitrauke nuo sudriskusiais drabuziais vilkincio draugo. -Sveikas sugryzes,-padares siokia tokia pertrauka jis siek tiek ikvepe, o jo israiska atspindejo tik keista, jam nebudinga abejinguma. -Taves laukia daug darbo,-zvilgtelejes i netoliese stovejusia Lydia, tarsi svarstydamas ar jo buvimas patalpoje turetu varzyti jo kalbos laisve. -Turiu omenyje alfos pareigas,-paaiskines kiek dviprasmiska savo monologa jis sugrazino savo zvilgsni ties draugu. Apatiskas jo tonas, tarytum statusas, kuris kazkada jam tiek reiske, dabar nekele ne menkiausiu emociju, kuzdejo apie esminius pokycius, kuriu jis nesiruose aptarineti ir tai tapo aisku kai pasukes isejimo link jis pastvere ant staliuko stovejusi alkoholio buteli ir pasisalino lauk.
(Sorry jei mano neaktyvumas vilkino sita tema jums :) )

by **Jake Armstrong** Kv. 05 07, 2015 6:19 am

Nepriklausomai nuo to, kad nuo pat pradžios buvo bandoma parodyti tai, kad sugrįždamas atgal prie savo tikrojo "aš", Jake Armstrong bus pasiryžęs užimti buvusias pareigas, tikrieji ketinimai aiškiai buvo prieštaringi. Viena iš priežasčių, dėl kurių buvo pasiruošta tokiam rizikingam žingsnius, buvo fizinės ir emocinės jėgos padidėjimas. Kita, ne tokia švari ir graži priežastis, kaip daugumai galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Armstrong'as niekuomet neketino sugrįžti į statusą, kuriame reikėtu ginti savo gentainius. Susigrąžindamas savo galias, vyras sugrįžo į pačią pradžią, kuomet prioritetai stipriai skyrėsi nuo to laikotarpio, kuomet su juo susipažino dabartinis alfa hibridas. Raudonai švytinčios akys vėl buvo įgavusios normalų, žmogišką atspalvį, kuomet vyras žengė savo pirmuosius žingsnius link čia susirinkusių. Menkas šypsnis, kuris buvo pastebimas vilkolakio veide, niekur neketino pradingti. Ir net tuomet, kai jis, būdamas visai neblogas psichologas, suvokė kad Mason'o gyvenime įvyko šiokios tokios permainos, kitaip jis nebūtu laisva valia atsisakęs statuso, dėl kurio paaukojo savo gyvenimą, paversdamas tai egzistencija, jis nepratarė ne žodžio. Ar tai jam buvo aktualu, ar tai buvo įdomu? Sunku buvo atrasti tinkamą atsakymą, kuomet visos dabartinės mintys buvo remiamos kraujo praliejimu. Pavargęs nuo to, kad kiekvienas aplinkinis, kuris jam bent kažkiek reiškia, atsiduria mirties sąrašuose, vyras buvo suplanavęs mažu mažiausiai sudaryti asmeninį sąrašą, bei tam tikriems asmenims tapti ne vien gyvenimo pabaigos pranašu, bet ir budeliu, kuris lemtinga akimirka negailestingai atimtu tai, kas buvo suteikta gamtos. Lėtai pakeltas žvilgsnis kaip mat, pirmiausia atsidūrė ties draugo veidu, kuomet atgimęs vilkolakis, pagaliau prasitarė:
- Tu esi teisus tik dėl vieno. Manęs iš tikro laukia labai daug darbo, bet ne tokio, kokį įsivaizduoji. Kad ir kaip tave gerbiu, vado vaidmuo yra skirtas ne man. - Atrodydamas taip, tarytum dalinai būtu paskendęs savo paties mintyse, vyras net nesistengė atkreipti dėmesio į raudonplaukę, kuri akivaizdžiai buvo išsigandusi ne vien įvykių sekos, bet ir to, kas vyko po atgimimo. Prieš tai pastebimas šypsnis išaugo į dantis šiepiančią šypseną. Šaltą, keliančią nejaukumą, šypseną. Šiek tiek sujudindamas galvą, vyras ramiausiai susikryžiavo rankas, kuomet nusprendė pasisakyti tai, kas jo manymu buvo svarbiausia: - Velniop senuosius kodeksus. Nudėsiu kiekvieną šunsnukį, kuris visą tą laiką manė galįs sau leisti viską. Ir pradėsiu nuo to, kuris davė viskam pradžią. Richard'o. - Stebėdamas paskutiniuosius draugo veiksmus, alfa vilkolakis net neketino šio stabdyti. Keršto ir kraujo troškimas buvo pernelyg didelis, kad leistis į sentimentus, kurie galiausiai priverstu jį sustoti. Juk toks pats laikotarpis Armstrong'o gyvenime buvo taip seniai, kuomet šis manė galįs pasitikėti Mikaelson šeima. Lyg skirtumo tarp antgamtinių būtybių nebūtu. Laiko nebuvo daug, bet nebuvo ir mažai. Bet net dabar vyras buvo numatęs kiekvieną smulkmeną, kiekvieną ėjimą, kuris privestu jį prie reikiamo plano. Durų trinktelėjimas savaime sugrąžino vilkolakį atgal į realybę, kuomet šis pagaliau atkreipė dėmesį į išgąsčio ir pasimetimo kupinas, raudonplaukės akis. Primerkdamas savo akių vokus, vyriškis pagaliau nusprendė prasitarti:
- Nesibaimink. - Basomis kojomis žengdamas per akivaizdžiai šlapias grindis, vyras nedarydamas taikių judesių, ištiesė savo ranką į raudonplaukės pusę. Visai taip pat, kai tai darė prieš tai, meluodamas kad viskas bus gerai, ir klausdamas ar ši geba juo pasitikėti. Šis trapus reiškinys, kurio "reikalavo" vilkolakis buvo ganėtinai svarstytinus dalyku. Turint omeny tai, kad pastaruoju metu jis net pats tuo nesuvokdamas naudodavosi visais aplinkui. Raudonplaukė nebuvo tapusi išimtimi. Ir jokie pasiteisinimai nenuneigtu tuo, kad šis jos rankomis padarė tai, ko nesugebėjo pats. Ir dabar būdamas priešais, neskubėdamas ištrūkti lauk ir pradėti savo kruopščiai suplanuoto plano įgyvendinimą, stengėsi susitelkti į moters akis, kurios vis dar vertė jį likti. Sukandęs dantis, ir trumpam nuleidęs akis, vilkolakis vėl pasidabino menku šypsniu, kuomet visgi prisivertė prasitarti: - Mūsų. Mistinių padarų pasaulis visuomet buvo ir bus kruvinas. Todėl negali manęs kaltinti dėl to, kad nuo žemės paviršiaus noriu pašalinti visas padugnes, kurios nieko kito nedaro, kaip tik kursto nesibaigiančius karus ir žudo tuos, kurie svarbūs mums. Man, tau ir daugumai kitų. - Pakeldamas akis, vyras sujudino vis dar ištiestą savo ranką, kuomet nusprendė pratęsti monologą:
- Prieš tai, prašiau kad pasitikėtum manimi. - Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis nusprendė pratęsti: - Sakiau kad viskas pasibaigs gerai. Taip ir nutiko. Todėl pasitikėk manimi. Nemeluosiu, esu dar tas kalės vaikas, kuris pirmiausia atsižvelgia į tai kas geriausia jam pačiam. Bet, patikėk, kai sakau. Kad man būtinas tavo supratimas. Žadu pažeisti visas taisykles, bet bent vienas asmuo turi žinoti, kad tai yra geriausia.

by **Liviana Ambrose** Antr. 05 12, 2015 4:10 pm

*Iš pradžių išlaikydama atstumą nuo dviejų čia esančių alfa vilkolakių, raudonplaukė, nesistengė pratarti nė vieno žodžio. Tiesa, dabar jai pasitikėjimo jausmo nekėlė nei vienas iš čia esančių, tad įsirėmusi į duris mergina mintyse analizavo kiekvieną dialogo detalę, kiekvieną Džeiko veide švystelėjusią emociją. Tai buvo tas pats asmuo, tačiau kažkas vis tiek buvo pasikeitę, kas raudonplaukei nedavė ramybės. Lydia buvo įpratusi matyti Armstrongą kaip vienišių, tačiau nepaisant to, kaip vadą, kuris kad ir ką besakytų, ką bedarytų, visada stos už savus, o kraujo praliejimas bus toleruojamas tik tada, kai tai yra būtina, o ne bandomas pateisinti keršto jausmu. Pamažu atgaudama vidinę ramybę (jeigu taip galima išsireikšti), Martin žvilgsniu nuseka išeinantį Meisoną, tuo pačiu dar atsitraukdama nuo durų bei leisdama jam netrugdomam apleisti patalpas. Kuomet vonioje lieka viena su Džeiku, visą savo dėmesį sutelkia ties šiuo vyru* - Tu kalbi taip, lyg tai kam esi pasiryžęs tau suteiktų begalinį pasitenkinimo jausmą. Net nušluodamas nuo žemės paviršiaus Richardą ir kitus, niekada neužbaigsi šio karo, nes jis neturi pabaigos. Visada atsiras kitas, kuris kenks, žudys toliau. Tuo labiau, kiek esi tikras, kad nužudydamas savo šeimos narį jausiesi geriau? - *Stebėdama skvarbias vyro akis bei toliau analizuodama net menkiausia alfa vilkolakio emociją, suima ištiestą vyro ranką, taip leisdama suprasti, kad nesišalina jo, atvirkščiai, prisileidžia* - Mano geriausia draugė yra medžiotoja, kuri atėmė gyvybę ne vienam mistiniam padarui, kiti asmenys, kuriuos vadinu draugais nėra paprasti mirtingieji, Džeikai. Atrodo, kad vienintelis žmogus, kurį pažįstu yra Staelsas. Tad aš žinau, kas mane supa, pripratau prie šios realybės, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Tačiau tavo pasiryžimas išžudyti visus nepakeis nieko, ir bijau, kad tai sunaikins patį tave, ko aš tikrai bijau. - *Užbaigdama monologą, raudonplaukė sučiaupia lūpas, taip leisdama trumpam įsivyrauti tylai. Sumerkdama akis, ji nuryja gerklėje susidariusi nematomą gniužulą, kuris regis stabdė net taisyklingai dėstyti mintis. Kuomet žalsvos spalvos merginos akys vėl susiduria su Džeiko žvilgsniu, ramiu balsu pratęsia* - Tačiau aš negaliu teigti, kad tavęs nesuprantu. Ir žinau, kad ir bet ką sakyčiau, mano žodžiai nepakeis tavo įsitikino, tavo pasiryžimo. Žinau koks esi, Armstrongai. - *Instinktyviai stipriau suspausdama vyro ranką, ir specialiai nepakeisdama žvilgsnio krypties, pratęsia. Šiuo metu balso skambesys buvo kur kas intensyvesnis* - Viskas baigėsi gerai? Po velnių, Džeikai, tu buvai miręs, niekas, absoliučiai niekas nesugrąžino tavo širdies plakimo. Prisiekiu, galvojau, kad savo rankomis tave nužudžiau. Niekada nebūčiau sau atleidusi, jei tavęs neliktu, supranti ką noriu pasakyti? Todėl nemeluok ir sakyk tiesą. Tikrai žinojai kaip pasibaigs šios dienos įvykiai? Kodėl tuomet paprašei manęs tai padaryti vietoje pats susileisdamas vaistus?

by **Jake Armstrong** Tr. 05 13, 2015 4:06 am

Tikriausiai būdamas iš tų asmenų, kurie savo kailiu yra išbandę visiškai viską, jis buvo tikras tuo, kad būsimi veiksmai buvo mažu mažiausiai teisingi. Kas kitas, jei ne jis, sugebės sukaupti tiek vidinės jėgos, kad peržengti uždraustą liniją? Sąmoningai peržengti jam "lipinamus" stereotipus, ir padaryti tai, po ko kelio atgal nebe bus. Viskas buvo kruopščiai apgalvota, ir būdamas savimi, vilkolakis neprisileido ne vienos minties, kuri leistu suabejoti aiškia ateitimi. Šiek tiek susiaurinti akių plyšiai, leido suvokti tai, kad vyriškosios lyties atstovas vis dar dalinai buvo paskendęs savo paties mintyse. Ir tik raudonplaukės moters balsas vis dar vertė jį jausti "realybę". Jos klausimai buvo argumentuoti, tačiau kitą vertus, nedavė jokios įtakos jo pasirinkimui. Bet įdomiausia tai, kad jis vis dar buvo čia, nors turėjo ne vieną progą tam, kad pasprukti iš šio pastato ir pradėti realizuoti savo planus. Jausdamas pareigą atsakyti, vilkolakis vėl nukreipė savo žvilgsni ties moters veidu, kuomet praskleisdamas lupas, ištarė atrodo gerai apgalvotą atsakymą: - Nebūtu pirmas kartas. Lydia, viskas yra per daug komplikuota, kad vaidinčiau vilkolakių vadą ir užmerkčiau akis į realybę. Tai nėra tas karas, kuris vyksta amžinai. Tai yra mano asmeninis karas, kurį privalau laimėti. Ir pergalę reikštu būtent tai, kad Richard'as privalo kristi nuo mano paties rankų. Paskutinį kartą. Kitaip, prisiekiu, dalyvavimas laidotuvėse ir tau ir man taps kasdiene veikla. - Vos pastebimai supurtydamas galvą, vyriškis pakėlė savo laisvą ranką, nubraukdamas užsilikusius ant veido vandens lašus (reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visai neseniai jis buvo ištrauktas iš vandens). Nepaisant to, kad vilkolakio kūno temperatūra buvo stipriai sumažinta, jis vėl buvo atgavęs šiai rūšiai būdingą "karščiavimą". Gilus oro įtraukimas į plaučius, paskatino būsimą jo kalbos dalį:
- Jis nėra žmogus Lydia, ir niekuomet tokiu nebus. Praeitą kartą žengdamas tokiu pačiu keliu, jis sunaikino visus savo būrio narius, visus tuos, kurie bandė pasipriešinti. Nuo jo rankos krito mano sesuo, kuri tuo metu buvo alfa. Ir viskas tik dėl galios, dėl... - Nebaigdamas savosios kalbos, vyras vėl pakėlė akis į jo kalbą klausančią moterį, pratęsdamas: - Kaip manai, kiek daug gali padaryti jis dabar, kuomet jis nėra tik alfa, o yra Niklaus marionetė, hibridas? - Vos pastebimai sujudindamas savuosius antakius, neseniai jėgas susigrąžinęs asmuo žengė dar vieną žingsnį į priekį, ir su lyg tą akimirka, kuomet raudonplaukė suėmė jo ranką, tarstelėjo: - Paklausyk.
- Tai nėra tai, dėl ko jausiuosi geriau ar blogiau. Tai yra tai, po ko būsiu visiškai tikras tuo, kad gyvenau ne veltui. Kad sustabdžiau padarą, kuris bandė išnaikinti mano rūšį. Ir visus tuos, kurie eina išvien su manimi. Tame tarpe Allison, vilkolakiai, Styles ir... Tu. Iš tikro manai kad man verta į tai užmerkti akis? - Tyla, kuri netikėtai užpildė visas patalpas, leido jam dar kartą apgalvoti tai, kas buvo pasakyta raudonplaukės lūpomis. Jis nebuvo pasiruošęs garsiai pripažinti tikrosios Allison kilmės. Todėl, bent šiam kartui nusprendė tai santūriai nutylėti. Mat manė, kad kuo mažiau žmonių apie tai žinos, tuo bus saugesnė apkalbama moteris. Tam tikri žodžiai, kuriuos ištarė čia esanti asmenybė, išsklaidė tylą, bei privertė vilkolakio veide vėl šmėkštelėti į šoną pasvirusiai šypsenai: - Ką gi, manau tavęs gerai neįvertinau. - Šypsena savaime tampa platesne, kuomet kažkuriuo metu vyrui tampa pakankamai juokinga tai, kad mergina kuri iš esmės turėtu jo visiškai nepažinoti, apie jį žino kur kas daugiau, nei tie, kuriuos jis visą tą laiką vadino šeima.
Neskaitant kintančio raudonplaukės tono, atrodydamas pakankamai atsipalaidavęs, alfa vilkolakis dar labiau sumažindamas atstumą tarp savęs ir pašnekovės, pakeldamas rankas, suleidžia savo pirštus į jos raudono atspalvio, banguotus plaukus. Šiek tiek palenkdamas savo galvą, nykščiu perbraukia per moters skruostikaulį: - Ša. Nekelk panikos. - Vis dar stengdamasis sutvardyti šypseną, pasistengia nukreipti kalbą: - Aš juk čia, esu gyvas ir negana to, esu vėl savo tikrame kalyje. Ir visą tai yra tik tavo pačios nuopelnas. Kokia prasmė yra dabar aptarinėti tai, kas galėjo nutikti ne pagal planą? - Tokiu būdu netiesiogiai patvirtindamas Martin spėjimus, kad iš tikro jis ir pats nenutuokė apie tai, ar išgyvens ar ne, visgi žodžiais nusprendžia to nepatvirtinti. Šypsena pagaliau ima blėsti, tačiau vyras nesiskubina pasitraukti.
Nepaaiškinama trauka raudonplaukei, kuri atsirado dar tuomet, kai jis buvo žmogumi, buvo pernelyg supainiota. Ir net būdamas tuo, kuris ne kartą buvo pavadintas vaikštančia enciklopedija, šiuo metu jis nežinojo tinkamo atsakymo į tai, kodėl šiam yra taip svarbi moters nuomonė. Kodėl jis vis dar neskuba išeiti ir suteikti jam galimybę atsikvėpti po šiandienos įvykių. Švelnios garbanos vis dar slydo tarp vilkolakio pirštų, ir jis nesąmoningai linko link pašnekovės veido. Tyla. Patalpas eilinį kartą užvaldė tyla, kuri kaip tyčia šiuo metu dirgino kur kas labiau, nei tranki muzika. Jis palinko dar arčiau, ir iškvepiamas oras savaime atsitrenkė į raudonplaukės veidą. Lūpos beveik lietėsi tarpusavy, ir dėl neaiškios priežasties vilkolakis manė kad nesulauks pasipriešinimo. Apatine lūpa perbraukdamas per jos, jis visgi padarė tai (ko nesitikėjo tie, kurie skaito pranešimą), kas buvo visiškai keista. Šiek tiek atlošdamas galvą, vyras sulipino savo lūpas su raudonplaukės kakta, tyliai tardamas: - Man laikas.

by **Liviana Ambrose** Antr. 05 19, 2015 5:21 pm

*Neskaitant fakto, kad pastaruoju metu Lydia dažniau leido laiką apsupta antgamtinių būtybių nei įprastų žmonių, buvo įpratusi prie nuolatinio kraujo liejimo, visgi klausytis kaip asmuo, kurį mergina pripažino kaip savą taip paprastai kalba apie giminaičio nužudymą nebuvo itin lengva. Šeima merginos gyvenime visada užėmė didelę vietą, tad suprasti ir pateisinti tokį tarpusavio karą nebuvo lengva. Visgi ramybę trigdė ne tik tai* - Richadas yra antžmogis, aš tai suprantu. Man net šlykštu klausytis, kiek blogo jis yra pridaręs, dar šlykščiau, kad jis išžudė savus. Savo šeimą. Seserį. Patikėk, suprantu tavo norą jį sustabdyti, tačiau… * - Sudedama abi rankas vyrui kiek aukščiau alkūnių, nestipriai, greičiau instinktyviai suspaudžia* - Aš bijau. Bijau, kad viskas pasisuks ne pagal tavo planą ir vietoje jo, krisi tu. Kas bus tada, Džeikai? Nenoriu abejoti tavo jėga, ypač dabar, kai susigrąžinai savo titulą, tačiau pats pasakei, jis buvo stiprus ir dabar yra dar stipresnis. Man baisu, kad tokiu būdu gali pats pasirašyti sau mirties nuosprendį. O tai būtų per daug stipri netektis ne tik būriui, tačiau ir man, mums visiems. - *Vis dar nevengdama akių kontakto, mergina tiek žodžiais, tiek vizualiai leido suprasti, kad pergyvena dėl to, kaip viskas gali susisukti. Keista, ji visada pripažino Džeiką kaip savo rato žmogų, tačiau niekada nebuvo su juo tokia artima* - Tu žinai ką darai, todėl neprašysiu daugiau tavęs pakeisti nuomonę, tačiau… kad ir kaip keistai tai dabar skambėtų, būk atsargus. - *Vis mažėjantis abu žmones skiriantis atstumas nė kiek netrigdė raudonplaukės. Alfa vilkolakio būvimas šalia merginai nekėlė jokio nepatogumo jausmo. Rankos pakilo link vyro pečių linijos. Vis dar stebėdama jo akis, besikeičiančias mimikas, nepraleido pro šalį ir išreikštų žodžių. Akivaizdu, kad ne juokais susierzindama, mat nemėgsta būti vedžiojama už nosies, kumščiu suduoda jam į petį. Kvaila, tačiau būtent dabar, būtent šią akimirką ji nesugebėjo išreikšti savo pykčio taip kaip pridera ir neaišku ar tai stabdė džiaugsmas matyti šį vyrą vėl gyvą ir sveiką, savame kailyje ar kas nors kita* - Nebandyk mano trapios kantrybės, Džeikai, man nejuokinga. Būtum tikras šios dienos įvykių pabaiga, pats būtum viską padaręs. Pripažink, nes kitaip… - * Vos tik Armstrongas išreiškia norą (bent jau iš šalies sprendžiant) ją pabučiuoti, mergina užstringa. Širdies plakimas nevalyvai suspartėjo, o žalsvo atspalvio akys nukrypo ties vyro lūpomis, kol pamažu susimerkė. Trauka šiam vyrui, kuriai būtų pasidavusi raudonplaukė, įsivyravo aplinkui ir atrodo ne daug betrūko, kad ji nebesulaukus pirmoji "pavogtų" bučinį, tačiau... Veiksmui pasisukus kiek kita linkme, mergina priima globėjišką bučinį į kaktą. Netardama nieko, ji tiesiog linkteli galvą taip nebyliai duodama atsaką į vyro žodžius, tačiau pirmoji neatsitraukė, dalinai leisdama suprasti, kad nenori jog šis išeitų*

by **Jake Armstrong** Tr. 10 14, 2015 6:59 am

Žalios spalvos akys, su pastebimu įrudžiu, buvo paslėptos po vokais, kuomet alfa vilkolakio galva nuliko. Nesuprasti to, kad jis buvo pasiruošęs sunkiausias nusikaltimui, kokį tik galima įsivaizduoti, buvo neįmanoma. Bet dabar jis buvo priverstinai pastatytas į situacija, kuri vertė jį elgtis būtent taip o ne kitaip. Svarstyti kitus variantus buvo beprasmiška, nes vidinis balsas tvirtai tikino, kad jei Richard Armstrong bus gyvas, kad ir izoliuotas, bet gyvas, ankščiau ar veliau jis paspruks ir tuomet visų lauks tragiška baigtis. Žandikaulio linija tapo pastebimai ryškesnė, kuomet Armstrong sukando dantis. Meluoti buvo beprasmiška, gi dar prieš kelias minutes jis pats pasakė kad nekeis savo planų. Bet raudonplaukės žodžiuose buvo tiesos. Niekas, net jis pats nebuvo garantuotas pergale. Taip, jis buvo alfa, taip jis vėl buvo vilkolakiu. Bet patirtis buvo pamokiusi jį, kad hibridai turi kur kas daugiau pranašumo, net prieš tuos, kurie gali pasigirti didele patirtimi. O blogiausia buvo tai, kad būtent Richard Armstrong savo laiku pavertė savo sūnėną tuo, kas jis yra dabar: suteikė žinių, leido atsiskleisti gabumams ir panašiai. Todėl, alfa vilkolakis turėjo tik penkiasdešimt procentų pergalės tikimybę prieš tą, kurį laisvai galima pavadinti jo paties mokytoju. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo, ir kad ir kaip buvo bandyta tai paneigti, tiesą suprato abu šiame kambary esantys asmenys. Akių vokai vėl prasiplėtė, kuomet vilkolakis nukreipė akis į savo pašnekovę. Jos veidas buvo tobulas, o kūnas skleidė malonų aromatą, ir dabar tai veikė ypatingai trikdančiai. O vilkolakis pastoviai stengėsi sau pačiam priminti, kad yra niekam tikęs bet kokiuose santykiuose, ir ji yra greičiau draugė, nei ta, kurią jis galėtu geisti. Stengdamasis stabilizuoti savo kvėpavimo tempą, Armstrong sudėjo visas savo pastangas į tai, kad užlaikyti savo žvilgsnį ties pašnekovės veidu. Kampinė šypsena nerodė noro pasislėpti po rimtumo kauke, kuomet jis pagaliau prabilo:
- Lydia, net jei būtumei aiškiaregė, bei jaustum kad šiame kare kritęs busiu tik aš vienas, nesugebėtum pakeisti mano nuomonės. Nes aš nematau ne vieno tinkamo varianto, kuris galėtu privesti prie to, kad jis būtu sustabdytas. Tokius padarus kaip Richard Armstrong, galima sustabdyti tik mirtimi. - Antakiai savaime išlinko, kuomet tapo aišku, kad vilkolakis ir pats suabejojo žodžiais, kuriuos ištarė balsu. Gi, tai nebuvo pirmas kartas, kuomet jis stojo akistatos su savo giminaičiu. Ir nors aną kartą krito būtent oponentas, ir atrodė kad viskas yra baigta. Jis rado būdą, kaip sugrįžti iš mirusių tarpo. Tačiau, būtent dabar vilkolakis nebuvo pasiruošęs atskleisti šios tiesos, o mergina neturėjo gabumų prasikrapštyti pro minčių sieną, kurią jis buvo pasistatęs prieš konkrečiai visus supančius. Giliai įtraukdamas oro, jis vėl tarstelėjo:
- Ei, nesikarščiuok. - Sulaukdamas visiškai netikėto stuktelėjimo kumščiu, nuleidžia akis, nužvelgdamas būtent tą vietą, kurią palietė merginos ranką, ir tai kaip tyčia iššaukia pakankamai plačią šypseną. Jis nesistengė pasišaipyti, tačiau, jos pastangos prieš ištreniruotą vilkolakio kūną buvo per silpnos. Vos pastebimai neigiamai supurtęs galvą, te pratarė: - Dabar labiausiai neverta galvoti apie tai, kas būtu nutikę kitaip. Esu čia, esu gyvas ir galiu pasakyti, kad tai nutiko tik tavo vienos dėka. Todėl gali žinoti, kad esu tau skolingas didelę, bet kokią, paslaugą.
Įvykiams susiklosčius kiek kitokia linkme, atitraukdamas lūpas nuo raudonplaukės kaktos, jis eilinį kartą sukando dantis, leisdamas savo akių vokams užsimerkti. Visą tai trūko vos akimirką, ir vilkolakis ragindamas save pasitraukti, vos pastebimai linktelėjo galva. Jam buvo būtina pasitraukti, nes geriau nei kas kitas, Armstrong suvokė kad kiekvienas esantis šalia jo, ankščiau ar veliau nukenčia. O šiai trapiai būtybei jis to linkėjo mažiausiai. Bet tai, kaip veikė jį priešais stovinčios moters kūnas, buvo sunkiai paaiškinama ir tuo labiau suvokiama. Visas jo kūnas troško jos net tuomet, kai ji net nesistengė parodyti kažko panašaus. Akių vokai prasiplėšė, ir jis vėl sustingo ties žvilgsiu į jos veidą. Nebūdamas tuo, kuris per daug akivaizdžiai reiškia savo jutimus, vilkolakis neigiamai supurtė galvą, ir staigiai atsitraukė nuo moters. "Susitelk ties užduotimi, turi būti tas asmuo, kuris apsaugos savus, o ne pasiduos jai. Ji per jauna, per daug nekalta kad susidėti su monstru", šiuos žodžius kartodamas sau, Armstrong pasiekė duris, tuo pačiu metu pasigaudamas prieš tai pamestą savo odinę striuką. Apdaras uždengė vyro apnuogintą krūtinę, kaip tik tuo metu, kai ranka atsidūrė ant durų rankenos. Liko tik vienas nežymus veiksmas, ir jis pradingtu iš jos gyvenimo. Greičiausiai ilgam, ar bent tam laikui, kad įtikinti save kad elgiasi teisingai, eilinį kartą nenerdamas stačia galvą į troškimus, kurie spaudžia smilkinius. Bet ryškus atsiminimas, kad įvykiai susidėstę prieš minutę buvo beveik tai, ko jis troško, ir tas vilkiškas karštakošiškumas... Jau lenkdamas rankeną, jis neigiamai supurtė galvą ir pagaliau atitraukė ranką nuo durų rankenos. Ganėtinai greitas, žmogiškas, bet greitas atsitraukimas nuo durų, privedė prie to, kad jis vėl atsidūrė vos per kelis centimetrus nuo raudonplaukės veido. Iškeltos rankos pirštai paniro į jos vis dar šiek tiek drėgnus, raudonus plaukus. Žvilgsniai susitiko vos akimirka, ir jis palenkęs galvą, bei tuo pačiu metu laisva ranka pritraukęs Martin prie savęs, sujungė savo lūpas su jos. Nesistengdamas naudoti žodžių, jis verčiau pasirinko kūno kalbą, kuri buvo per daug aiški. Raumenys įsitempė, o kūnas išdavė malonius virpesius, tuo pačiu metu kai bučinys iš lūpų sujungimo tapo liežuvių žaismu. Pirštai kurie prieš tai slydo per jos švelnius plaukus, palaipsniui nuslydo kaklu, pečiais, nugara, pritraukdami ją dar arčiau.

by **Liviana Ambrose** Kv. 10 15, 2015 3:55 pm

Žodžiai paprasčiausiai nebeteko prasmės. Kad ir kaip raudonplaukė prieštarautų, bandytų sustabdyti alfa vilkolakį atsisakyti savojo tikslo, pastangos būtų bevertės. Džeikas visada pasižymėjo tvirtu charakteriu, o ši savybė lygiai tiek pat gasdino, kiek ir traukė. Baimė dėl vyro likimo vis dar kaustė jauną merginą, ji bijojo, kad po kurio laiko visus gali pasiekti žinia, jog vilkolakis iš mūšio taip ir negrįžo. Leisti jam pasitraukti nebuvo lengva. Prieš tai minėta baimė bei jaučiamas stiprus artumas asmeniui susipynė tarpusavyje. O keista, kas galėtų bent pagalvoti apie tai, kad būtent tarp šių dviejų asmenybių galėtų kas nors būti? Džeiką ir geriausią Lydios draugę Allison siejo gyli praeitis. Martin tai žinojo, tačiau... juk jausmams neįsakysi. Vos tik vyras staigiai atsitraukia, žengdamas laukinių durų link, raudonplaukė lydėjo jį žvilgsniu, įtampa niekur nedingo. Rankomis apkabindama save per liemenį, įsikimba į švelnaus šilko chalatą, dengiantį jos liauną kūną, lyg tokiu žestu suteikdama sau palaikymo, neištarė nė vieno žodžio, išlaikė tylą. Kol, situacijai pasisukus neplanuota, tačiau norima linkme, žalvo atspalvio akis iškart pakelia ties ryškių bruožų vyriškio veido. Net negalvodama apie nieką, mat viskas staiga užsimiršo, akimirksniu atsiduoda maloniai akimirkai, nesipriešindama nė vienam vyro prisilietimui, ar tuo labiau bučiniui. Rankomis apsivydama vyro kaklą, priglunda prie jo ištreniruoto kūno. Nagų galiukais jaučiamai perbraudama jam per kaklo liniją, pasiekia pečius, nuo kurių pasistengia nutraukti ne taip seniai užsimestą odinę striukę. Tuo pačiu metu neleisdama juos jungiančiam nuodemingam bučiniui nutrūkti.

by Sponsored content