APARTAMENTAI #0004

Puslapis 12 1, 2  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Clementine Le'Roy on Pen. 09 28, 2012 10:11 am

APARTAMENTAI #0004
avatar
Clementine Le'Roy

You brought this on yourself. I will not be destroyed with u.


Pranešimų skaičius : 1143
Įstojau : 2011-03-15
Miestas : Los Andželas
Meilė : Neįsipareigojusi
Rūšis : Banšė / mirtingoji (26)
Darbo paskirtis : Interjero dizainėrė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Antr. 03 18, 2014 10:46 am

*Nedidelė dalis priešistorės: Lydia ilgą laiką buvo viena iš nedaugelio, kuri nieko nenutuokė apie mistinius sutvėrimus gyvenančius tarp žmonių, ką jau kalbėti apie faktą, kad dauguma jos draugų būtent ir buvo vienaip ar kitaip susiję su paranormaliu pasauliu. Kažkurį vakarą, grįžinėdama iš dailiojo čiuožimo treniruotės, mat tokia veikla jai padėdavo atsikratyti įkyrių minčių, ypač dabar, kuomet ji aklai patikėjo Deimono žodžiais dėl jų išsiskyrimo. Jausdamasi dėl to be galo kvailai, mintyse vis save įvardindama naivuole, mergina stengėsi daugiau laiko skirti mėgstamai veiklai, draugams ir mažiau galvoti apie padarytas klaidas.  Buvo tamsu, parkingo aikštelė atrodė tuščia, tačiau to nesureikšmindama mergina žingsniavo link savo automobilio net nenutuokdama  kad būtent šią akimirką jos pasaulis apsvers aukštyn kojomis. Taip ir įvyko. Netikėtai iš tamsos išnirusi mergina - vampyrė ją puolė. Nespėjusi į tai net sureaguoti, juk viskas vyko nežmogišku greičiu, Lydia tik pajaučia kaip nugara trenkiasi į artimiausio automobilio šoną, o paskui ir aštrias iltis susmigusias į kaklo sritį. Ji buvo labai išsigandusi, bandė muistytis, nustumti nuo savęs užpuolikę, šauktis pagalbos. Bet kaip paprastas žmogus, neturintis jokios patirties su antgamtiniu pasauliu gali pasipriešinti prieš pranašumu pasižyminčią vampyrę? Jei ne staigus pačios užpuolikės nuosprendis atsitraukti ir taip pat greitai kaip ir atsirado dingti tamsoje, ko gero Lydiai tai būtų mirties nuosprendis. Tik tuo metu, kai ji lieka viena, krečiama drebulio, baimės, ji nugara nuslysta automobilio šonu tiesiai ant gatvės. Ranka susiimdama sukandimą, stipriai sumerkė akis ir stengėsi kaip įmanoma labiau save suimti į rankas ir mauti lauk iš šitos vietos, kol būtybė nesugalvojo sugrįžti. Visgi "išsilaisvindama" iš šoko būsenos Martin pagaliau pakilo nuo šaltos gatvės bei kaip įmanydama greičiau pasiekė savo transporto priemonę į kurią įlipusi išvažiavo ten, kur ko gero jautėsi saugiausia - namo. Nuo to įvykio ji pradėjo sunkiai bendrauti su artimiausiais draugais, praleidinėti treniruotes, paskaitas. Dabar ji vis labiau gilinosi į antgamtinį pasaulį, trokšdama gauti kuo daugiau žinių, tiksliau pasivyti tuos, kurie jau žino viską. Tad, vieną dieną tūnodama savo viešbučio apartamentuose, vizualiai atrodydama atsigavusi po užpuolimo, nors tas įvykis ją vis dar kankina košmaruose, pasiėmusi savo naująjį kompiuterį, pastato ant lovos, ant kurios paskui ir pati "nudrimba". Pasijungdama internetą, mergina toliau pratęsia informacijos ieškojimą apie šiuo metu jai rūpimus dalykus*
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jimmy Blackwood on Antr. 03 18, 2014 11:30 am

[Pakankamai ilgai nemačiusi savo artimiausios draugės, galiausiai nusprendžia kad atėjo pats tinkamiausias laikas pasirodyti prieš jos akis, ir mažu mažiausiai sužinoti kas būtent įtakojo jos pasitraukimą nuo aplinkinio pasaulio. Pasinaudodama savo gebėjimais patekti į bet kurį pastatą, neprašant leidimo, nugvelbusi iš kambarinės visraktį, juo pasinaudoja, užeidama į merginos laikinus namus] - Jei tavo dingimas susijęs su kokiu nors karštu bičiuku, vadinasi aš supratingai apsimesiu kad nieko nemačiau ir pasišalinsiu iš tavo namų. Bet jei priežastis yra kitokia, mergyt, turėsiu įkrėsti tau į kailį. - [Sustodama visai netoli praėjimo į kambarį, kuriame tuo metu jau buvo Lydia, susikryžiuoja abi savo rankas po krūtine, po ko, pratęsia savo kalbą] - Matomai yra antrasis variantas... - [Paskubomis prieidama prie lovos ant kurios jau yra įsitaisiusi mergina, leidžia sau sukristi ant baldo. Šonu pasisukdama į draugės pusę, nutaiso atitinkamai klausiamą išraišką, po ko pratęsia] - Nagi drauge, kas nutiko kad nebėra galimybės tave bent pamatyti?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Antr. 03 18, 2014 12:53 pm

*Būdama labai įnikusi į informacijos paieškas ir tikėdamasi bent taip surasti atsakymus į jai ramybės neduodančius klausimus, nesugebėjo net išgirsti kaip kažkas rakina jos laikinų namų duris. Tad, nelauktai išgirdusi draugės balsą instinktyviai sukruta lovoje bei baikščiai akis pasuka į užėjusią merginą. Žinodama, kad tokia reakcija galėjo pasirodyti Allison pakankamai keista, palaukusi kol ji prisijungs šalia, neigiamai supurto galvą* - Būtų gerai, jei priežastis būtų karštas vaikinas. Bet manau jei pasakyčiau tiesą, tu pagalvotum, kad man galvoje kažkas ne taip susisuko. - *Nenorėdama, kad draugė pamatytų jos kaklą "puošiančią" ryškią sukandimo žaizdą, kilsteli abi rankas link savo galvos, bei išpainioja prieš tai susuktą kuodą, taip leisdama ilgiems raudono atspalvio plaukams lengvai užkristi ant kaklo ir paslėpti sukandimo žymę* - Atleisk, kad pastaruoju metu dingau nieko nepranešusi, tačiau turėjau savų problemų. Atrodo, kad baigiu susipainioti tarp realybės ir fantazijos triukių. Allison... - *Tuo tarpu kuomet ištaria merginos vardą, akis nukreipia konkrečiai į jos veidą. Susidaro vaizdas, lyg ji būtų norėjusi kažką pasakyti, išsakyti viską, kas tuo metu jai nedavė ramybės, tačiau laiku susistabdžius, tiesiog suraukia antakius. O vietoje paaiškinimo tiesiog užduoda klausimą, kuris net jai pačiai skamba ne tik kad keistai, bet ir netikroviškai* - Ar labai palaikytum mane kvaištelėjusią, jei pasakyčiau, kad tarp mūsų, žmonių, gyvena dar ir kitokie sutvėrimai? Tarkim... vampyrai?
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jimmy Blackwood on Antr. 03 18, 2014 1:07 pm

[Tikriausiai po to, kai tariamai žuvo jos sesuo, Lydia tapo jai artimiausiu žmogumi, su kuriuo palaikė bendravimą, ir ta, kuri tapo jai tokia pat svarbia, kokia kadaise buvo Andrea. Matydama kad ji jaučiasi prastai, o tiksliau tai išdavė kūno kalba, šiek tiek kitokio tono balsas. Nebuvo aišku tik tai, kas būtent nedavė ramybės Martin gyventi taip pat smagiai, kaip ši tai darė ankščiau. Ištiesdama ranką, kurią kaip palaikymo gestą sukrauna ant merginos kelio, šiek tiek sujudindama] - Nagi, vien atsižvelgti į tai, kad kalbi su ta, kuria kone pusė universiteto laiko... - [Atitraukdama nuo merginos savo ranką, rodomuoju pirštu kelis kartu apveda apskritimą ties smilkiniu, galiausiai veide išspaudžia šypseną] - Išbandyk mane. Nes jei atvirai sakyti, nemanau kad sugebėsi mane nustebinti kuo nors, ko jau nebūčiau mačiusi, arba dar blogiau, patyrusi. - [Merginai pradėjus savo kalbą, kuri pasibaigė konkrečiu klausimu, vėjavaikiškumas ir akivaizdus nerimtumas nuo Allison veido akimirksniu pradingo. Jos buvo paprašyta kaip galima mažiau žmones informuoti apie tai, kad pasaulis priklauso toli gražu ne mirtingiesiems. Nuleidusi akis, bei sukandusi savo apatinę lūpą, kurį laiką nesugeba pratarti nei menkiausio žodžio. Nekeldama akių, galiausiai prasitaria] - Atsimeni papuošalą, kurį tau padovanojau, kuomet pradėjo vos kelios dienos po mūsų pažinties dienos? Ir ta keista arbata, kuri turėjo skaistinti veido odą? Tai buvo dovanos, kur pagrindas buvo verbena. Ir, ji skirta tam, kad vampyrai negalėtu įskiepyti tau kokio nors užkalbėjimo. - [Galiausiai pakelia akis į merginą, pratęsdama savo mintį] - Lydia, aš negalėjau tau apie tai nieko pasakyti, nes tai laužo mano kodeksus. Aš priklausau šeimai, kuri naikina paranormalias būtybes. Aš medžiotoja, ir aš viską žinau apie vampyrus, vilkolakius, raganas ir kitas bjaurastys. - [Draugiškai suraukia savo veidą]

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Antr. 03 18, 2014 1:35 pm

*Matyt dabar būdama labiausiai suinteresuota atsakymu į užduota klausimą, viena ranka pasiremia minkštą pagalvę, taip patogiau įsitaisydama lovoje. Įdėmiai stebėdama artimiausios draugės veido išraišką, kuri pasikeičia vos tik yra ištariamas lemiamas žodis, tik dar labiau susiaurina akis. Iš dalies, ji norėjo, kad Allison ją suprastų ir patvirtintų jos spėliones. Kita vertus, ji taip pat norėjo, kad viskas kas įvyko būtų tik paranojos pėdsakas ir draugė nuneigtų jos žodžius. Deja, sulaukusi patvirtinimo, kad mistinės būtybės išties egzistuoja, o ji nėra susipykusi su blaiviu protu, nuleisdama akis pirštų galiukais perbraukia per pakabuką apie kurį ką tik buvo užsiminusi draugė. Buvo sunku girdėti, patikėti viskuo kas dabar yra pasakojama. Ko gero, jei pati nebūtų susidūrusi su tuo, pagalvotų, kad draugė su ja tik pokštauja. Vis dar išlaikydama ta keistą žvilgsnį, kuris atspindi merginos bandymą susigaudyti realybėje, kurios ji nebepažįsta, pakelia akis į Argent* - Vadinasi visa tai yra tiesa. Tarp mūsų gyvena padarai esantys pranašesni už žmogų ir nepaisant to, jie dar kelią pavojų mūsų egzistencijai. Prieš kelias dienas aš buvau susidūrusi su vienu iš jų. Ji išniro iš tamsos, nežmonišku greičiu puolė mane, suleido savo iltis man į kaklą, o paskui, labai greitai atsitraukusi, lyg jai kažkas būtų nepatikę pabėgo lauk. Pati negalėjau niekaip pasipriešinti, nes niekada nebuvau susidūrusi su kažkuo panašiu į tai. Aš... aš vis dar negaliu iš atminties išmesti tų kraupių akių ir persikreipusio veido... - *Užsikirtusi, suraukia antakius, nusukdama žvilgsnį į kompiuterio ekraną* - Aš tavo draugė, Allison. Po velnių, neturiu nuo tavęs jokių paslapčių, o pasirodo apie tave nežinau iš viso nieko. Ką dar  nuo manęs slepi? - *Dabar tenkant susidurti su visiškai nauja informaciją, kurią sunku iš karto suvirškinti, neigiamai supurto galvą, mat ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad neaukšto ūgio smulkutė mergina kaip Allison gali būti medžiotoja kovojanti su mistinėmis būtybėmis. Tuo labiau, kad pasaulis yra pilnas tokių padarų, apie kurių egzistavimą ji yra girdėjusi tik filmuose ir skaičiusi fantastinėse knygose* - Pala, medžiotojai, vampyrai, vilkolakiai ir dar raganos... man to jau per daug. Ar yra dar kas nors, ką aš turėčiau žinoti? Pasakyk man viską, Allison. Man būtina žinoti viską, nes kitaip prisiekiu, nenusiraminsiu.
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jimmy Blackwood on Antr. 03 18, 2014 1:53 pm

[Kodeksas, kurio buvo priversta laikytis Allison, griežtai draudė paprastus žmones informuoti apie tai, kad antgamtinės būtybės egzistuoja, o kas svarbiausia neretai, konkreti jų dalis kelią pavojų žmonių egzistavimui. Nors ji pati labiau buvo nukreipta į vilkolakius, labiausiai iš visų padarų niekino vampyrus, dėl to kad savo egzistenciją jie palaiko misdami žmonių krauju, savo pačių malonumui. Vilkai, visgi turėjo kitokias pažiūras, pagrinde jie visi atvirkščiai, stengėsi palaikyti žmonių rasę. Giliai įtraukdama oro į savo plaučius, palengva atsitraukė nuo merginos, nulipdama nuo lovos, tarytum ją kažką blaškė. Tiksliau, tas kažkas buvo būtent tai, kad jai teko atskleisti ne visai normalią tiesą apie gyvenimą] - Patikėk manimi, aš norėčiau pasakyti kad tu viską išsigalvoji, o tai reiškia kad įklampinčiau tave į melo liūną, kuris ankščiau ar veliau paaiškėtu. O už tai manau man neatleistum, nes, kaip matau ir pati nemažai ką išsiaiškinai... - [Kuomet prieina prie merginos, palenkia jos kompiuterio ekraną, jį uždarydama] - Ten tik fantastikos elementai, nieko tikro nerasi. Net labai norėdama, nes mes pasirūpinome kad apie tuos padarus žinotu kaip galima mažiau asmenų. Paklausyk, verbena, atrodo visiškai nekalta gėlė, tačiau ji veikia vampyrus priešiškai. Jie netoleruoja nei to augalo struktūros, nei veikimo, nei kvapo. Todėl, galima sakyti, esi gyva. Dėl to kad naiviai patikėjai manimi dėl tos arbatos ir pradėjai ją vartoti. Kitaip, vampyrė nemanau kad būtu atsitraukusi. - [Kuomet nuleidžia akis, dar pasistengia išlaužti iš šalies kvailokai atrodančią šypseną] - Staelsas žmogus. - [Kelis kartus teigiamai linktelėdama galva, ir pati nesunkiai suvokia kad tai nuskambėjo labai apgailėtinai] - Lydia, tu negali ant mūsų pykti, nes viską ką darėm, tai stengėmės tave atriboti nuo to mėšlo, kuriame esame paskendę. Džeremis toks pat kaip aš, medžiotojas, orientuotas į vampyrus, aš į vilkolakius. Scotas, Aizekas, Džeikas, Taileris yra vilkolakiai. Bonė ragana, o Džeremio sesuo vampyrė. - [Susiaurindama savo akių plyšius, pakelia savo žvilgsnį į merginos veidą, tuo pačiu metu prisėsdama ant lovos šono, šiek tiek nukreipdama temą į šoną] - Kaip tu jautiesi? Turiu omeny ne dėl to ką dabar girdi, o po to, kas nutiko po susidūrimo su vampyre? Tu gali man pasakyti viską, nes aš čia ir esu, kad tave palaikyti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Antr. 03 18, 2014 2:29 pm

*Palaipsniui bandydama priimti naują realybę, naujus faktus, kuriais anksčiau nei tikėjo, nei kada nors apie tai galvojo, leidžia kurį laiką sau nieko nesakyti. Klausydama artimiausios draugės balso, išlaiko nuleistas akis į tvarkingą grindinį. Kuomet užkabinta atitinkamų frazių, sujudina antakius* - O kas būtų buvę, jei tas padaras nebūtų manęs užpuolęs? Ir toliau būčiau gyvenusi net nenutuokdama apie tai, koks iš tiesų yra pasaulis? Juk tai taip pat galima pavadinti melo forma. Kas žino kiek tokių padarų yra aplink mus. - *Matomai parodydama, kad ją tai trigdo, tačiau atsižvelgdama į faktą, kad nepaisant tiesos slėpimo, Allison praktiškai nuo pat jų abiejų pažinties pradžios rūpinosi jos saugumu, kad ji netaptų kokio nors nemirtingojo grobiu. Tuo tarpu kaip tik pakeldama galvą, linkteli* - Esu dėkinga, kad visą laiką mane saugojai nuo tų padarų, nors ir nieko apie juos nesakei. Realiai mąstant, ne ko kito, bet būtent tavo dėka dabar esu gyva, o ne guliu kur nors sudraskyta. - *Kuomet yra paminimas bendro draugo vardas, kiek nesupratingai suraukia antakius, nesuprasdama kodėl būtent jis buvo paminėtas ir kodėl buvo įvardintas žmogumi, kas ir taip yra aišku. Tačiau, išklausydama sekančių žodžių ir supratusi, kad didžioji dalis asmenų su kuriais ji bendrauja daugiausia yra ne žmonės, arba yra medžiotojai, susivokia, kad jos draugų ratą sudaro antgamtinės būtybės, kurios būtent po užpuolimo jai kelia baimę* - Vadinasi jie visi, net Staelsas viską žinojo, ir tik aš vienintelė iš mūsų visų buvau durninama? Tuo labiau, palauk... ne - *Sunkiai susigaudydama, visgi ne kiekvieną dieną sužinai, kad tavo draugų ratą sudaro ne tipiniai asmenys, greitai atsitraukia nuo lovos, prie kurios tuo metu buvo. Atsisukdama veidu į Allison mosteli ranka*  - Prašau, pasakyk, kad dabar tu nejuokauji? Jūs visi esate sulindę į paranormalų gyvenimą ir didžioji dalis iš mūsų rato yra vilkai? Mes pažįstami kiek laiko? Ir viską sužinau tik dabar? - *Abejomis rankomis perbraukdama per savo raudono atspalvio plaukus, kuriam laikui sumerkia akis. Sunkiai priimdama viską, nes tai jai yra nauja, vis dar nesuprantama. Juk iki pat užpuolimo dienos ji nei karto nebuvo pagalvojusi apie tai, kas ją iš tiesų supa. Kuomet vėl pramerkia akis, pasuka jas į merginą esančią kartu* - Aš net nežinau kaip nupasakoti tą jausmą. Atrodo, kad man viskas gerai, vienintelis sužeidimas toks, kad ant kaklo liko vis dar negijanti įkandimo žymė. Tačiau man baisu, esu išsiblaškiusi. Atrodo, bandau suprasti naują realybę, tačiau tuo pačiu nesuprantu nieko. Ir tas veidas, negaliu jo užmiršti...  
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jimmy Blackwood on Št. 03 22, 2014 11:14 am

[Aišku kad nesijausdama gerai dėl to kad visą laiką teko meluoti savo artimiausiai draugei, nuleidžia akis. Nors šiuo metu jai ir buvo nesmagu dėl to, kaip viskas paaiškėjo, tačiau iš kitos pusės žvelgiant, ji bent jau galėjo pasidžiaugti tuo kad neįtraukė jos į savo gyvenimo būdą tiek ilgai... Tame kad žinai apie mistines būtybes, su jomis kartas nuo karto susiduri, arba atimi jiems gyvybes, neverčia tavęs geru asmeniu. Nes dienos pabaigoje, tavo rankos yra suteptos kieno nors krauju. Ir kad ir kaip ilgai save bandytum įtikinti kad viena auka geriau, nei šimtai, tai atima iš tavęs kažką gero, kažką šviesaus, kuo visuomet vadovavaisi savo gyvenime. Kuomet akivaizdžiai nesugebėdama nustygti vietoje, kažkuriam laikui pakilo nuo lovos, beeidama link mini baro, prasitaria]
- Lydia, tu privalai suprasti tai kad visi slėpė tiesą nuo tavęs, nes tavo gyvenimas buvo tobulas. Vienintelis keblumas, kurį galėjai pavadinti didžiausiu buvo kas? Jei vakarėlio metu kokia nors mergina vilkėtu tokią pat suknelę kaip tavo? O dabar turi gyventi su mintimi apie tai, kad visi aplinkui nėra tiesiog paprasti žmonės. Vieni yra kailį keičiantys vilkolakiai, o kiti žmonių krauju mintantys raganiai? Apie save aš tuo labiau nenoriu per daug pasakoti, nes mano gyvenimo užduotis yra sunaikinti visus, kas vienaip ar kitaip prisiliečia prie žmogaus mirties. - [Giliai įtraukdama oro į savo plaučius, pripildžiusi dvi taures kažkokiu gėrimu, patraukia link draugės, bei vieną įduodama jai, savo ranką uždeda ant merginos delno] - Paklausyk, tu esi mano geriausia draugė. Nors ir esam pažįstamos ne taip jau ir ilgai. Ir kad ir kaip tau tai nepatinka, būčiau norėjusi tave palikti kažkur toliau, nuo viso to kraujo liejimo. Bet, kadangi taip jau nutiko... Leisk man bent jau parodyti tai, kad ne visi padarai, yra tokie jau ir blogi. Kaip manau, jau spėjai prisiskaityti internete. - [Padarydama šiokią tokią pauzę, bei tuo pačiu metu ištuštindama savo taurę, vien iš savo minos leidžia suprasti kad ne kiek nejuokauja pasakodama apie tai kad kone visi draugai yra vienaip ar kitaip ypatingi. Giliai įkvėpdama oro, pagaliau pabaigia savo prieš tai norėtą išsakyti mintį] - Jeigu tau bus lengviau, galiu pamokyti šiokių tokių saviginos triukų, jei kartais vėl patektum į situaciją, kurioje tektu susidurti su stipresniu, tariamai nemirtingu padaru. Plius... Kadangi jau žinai visą tiesą apie mus, neturi kitos išeities, kaip tapti pack'o dalimi. - [Veide pasistengdama ištempti draugišką šypsnį, pratęsia] - O tai reiškia, kad visi stengsis kad ir tavo užnugaris visuomet būtu pridengtas. Ir tai kas nutiko su tuo vampyru, su kuriuo susidūrei, niekuomet nebe pasikartotu. Mes visad saugome savus asmenys.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Št. 03 22, 2014 12:23 pm

*Atvirkščiai nei jos draugė, šiuo metu kaip niekada pasižymėdama neveiklumu, tiesiog atremia nugarą į pagalvę, o sulenktas kojas apkabina per kelius. Klausydama kas jai yra sakoma, nukreipia akis į kampe besimėtančią sportinę tašę, kuri jau seniai buvo paruošta keliauti į čiuožimo treniruotę. Tuo metu kaip tik leisdama sau apmąstyti kaip viskas pasikeis žinant tiesą ir kiek tiesos yra Allison žodžiuose. Kuomet išsiblaškiusį žvilgsnį gražina į draugę, savo balsu išskaido įsivyravusią tylą* - Atrodo, kad aš nieko nebe pažįstų. Nepažįstų net tų žmonių, kuriuos laikau draugais. Ir tik dabar, būtent dabar apie juos sužinau tiesą. - *Neigiamai supurčiusi galvą, nukreipia akis kita linkme, lyg ten būtų ką nors išgirdusi* - Aš suprantu tavo norą apsaugoti nuo realybės, tačiau tiesa yra tiesa ir būtent jos aš tikiuosi iš savo geriausios draugės. Dabar aš turėsiu prie daug ko priprasti iš naujo. *Priėmusi alkoholinio gėrimo pripildytą stiklinę į rankas, tačiau neskubėdama gerti, tiesiog stipriau ją suspaudžia, kol atkreipusi dėmesį į savo delną atsiradusi Allison rankoje, linkteli* - Esmė ne tame ką aš spėjau prisiskaityti internete, o tame ką spėjau patirti. Ir kol kas tie padarai man neatrodo gerai nusiteikę prieš žmones. Tačiau... aš negaliu nusiteikti prieš visus, susidurdama tik su vienu. Iki pat šios dienos pasitikėjau tavim, Alli, ir jei sakai, kad ne visi jie yra grobuonys, vadinasi turi priežastį taip teigti. - *Nors dabar jai yra sunku antgamtinius sutvėrimus matyti kaip žmonių draugus, visgi negalėdama taip iš karto nurašyti tų, su kuriais bendravo, leidžia merginai patvirtinti savo žodžius parodydama savo sutikimą tvirtesniu galvos linktelėjimu. Merginai kalbant toliau, pakėlusi į ją akis, dar kartą sulinksi galva, tik šį kartą intensyviau nei prieš tai* - Patikėk, po to karto man tikrai praverstų kelios savigynos pamokėlės, nes spėju įprastas pipirinis purškalas manęs nuo neapsaugos? - *Šyptelėjusi bei prisiminusi, kad vis dar rankose laiko stiklinę, pritraukdama ją sau prie lūpų, atsigeria. Atsižvelgdama į paskutinius žodžius apie tai, kaip būrio nariai saugo vienas kitą, vis dar išlaikydama lengvą šypseną, neigiamai supurto galvą* - Nuskambėjo taip, lyg aš tik dabar būčiau priskirtą į jūsų draugų ratą. Pažadu, pasistengsiu greičiau susidraugauti su mintimi, kad žmonės nėra tobuliausia rasė, tačiau noriu, kad suprastum, jog tam man prireiks laiko. Juk ne kiekvieną dieną sužinai tokių neįprastų naujienų apie tuos, kurie yra aplink tave.
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jimmy Blackwood on Št. 03 22, 2014 12:40 pm

- Tavo draugai niekuomet neveidmainiavo prieš tave, patikėk manimi. Mes esame visi tokie pat trenkti, kaip atrodė iki pat šios dienos. Tiesiog, turime kažkokių ypatingų savybių, kurios padeda atsilaikyti žmonių rasei, ir žinoma... Susiduriant su pavyzdžiui tokiu padaru, kokiu tau teko sužinant visą tiesą. Supranti, dabar kai žinai viską, tau bus kur kas lengviau pamatyti, kad ne vienas iš mūsų be reikalo nesinaudojame prakeiksmais, kuriais esame apdovanoti. - [Šiek tiek sujudindama savus pečius, pratęsia savo mintį apie tai, kad ji nebuvo viena, nuo kurios buvo slepiama tiesa] - Mūsų draugai, apie mane sužinojo taip pat neseniai. Nes, mūsų, medžiotoju, kodeksas neleidžia atskleisti savo tapatybės. Staelsas taip pat kurį laiką žinojo tik apie Scott'ą... - [Kuomet jos kalba yra nutraukiama telefono skambučio, kuris leidžia suprasti apie tai, kad atėjo tekstinė žinutė, suraukusi antakius, ištraukia savo mobilų aparatą, tuo pačiu metu baigdama dėstyti savo mintis] - Būrys yra visai kas kita, nei kad draugų ratelis, Lydia. Kiekvienas narys yra daugiau nei šeima, tai kiekvieno asmens dalis. Visi vienodai reikšmingi, ir dalinai paklūsta, tiksliau seka paskui Alfą. - [Kuomet pakelia savo akis į merginą, jos veide atsispindi tai kad ji nėra nusiteikusi labai gerai, todėl pasistengia pabaigti savo kalbą, pereinant prie reikalo] - Aš tau pažadėjau kad parodysiu tau kitokią pusę viso to antgamtiškumo, tik nemaniau kad tai nutiks taip greitai. Aš atsakysiu į visus tau rūpimus klausimus, vos tik apsirengsi ir nuvažiuosim pas Stamberg'ą. Staeilso brolis pagrobtas, ir... Greičiausiai teks pasinaudoti kažkuo netipiniu, bandant jį surasti. Ir Lydia, tu važiuosi su manimi. Nagi renkis, turime paskubėti. - [Pati tuo tarpu atsikeldama nuo lovos, ant kurio krašto buvo spėjusi prisėsti, vienu kartu išgeria taurėję buvusį skystį, pastato taurę kažkur ant baro stalo, kad kambarinė galėtu iš kart juo pasirūpinti. O pati tuo tarpu atsisuka į draugės pusę, tarytum žvilgsniu ragindama ją paskubėti]

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Št. 03 22, 2014 1:04 pm

*Įdėmiai klausydama visko, ką tenka girdėti iš draugės lūpų, ištuština jai paduotą taurę bei padeda ją ant naktinio stalelio, esančio visai šalia lovos, ant kurios ji dabar įsitaisiusi. Gavusi patvirtinimą, kad niekas prieš ją neapsimetinėjo ir praktiškai ne ji viena buvo nežinanti nieko, linkteli galvą, taip be žodžių atsakydama Allison bei tuo pačiu leisdama suprasti, kad nežada duoti dar daugiau priekaištų*
- Matyt jau paslaptys yra toks dalykas, kurio niekaip neišvengsi. Ir patikėk, su laiku aš tikrai norėsiu sužinoti atsakymus į begalę klausimų, kurie dabar man neduoda ramybės. - *Kuomet Argent gauna pranešimą į savo telefoną, stebėdama kaip palaipsniui pasikeitė jos veido išraiška, perklausia* - Nutiko kas nors svarbaus? - *Kuomet iš viso dėstomo konteksto ji užfiksuoja pagrinde tai, kad dingo jaunesniojo Stambergo brolis, suraukusi antakius, instinktyviai ištiesia nugarą. Klausydamasi draugės nurodymų, jau norėjo sakyti, kad bet kuriuo atveju ji važiuos kartu, tačiau merginai tai pasakius už ją, pilnai atsitraukia nuo lovos, bei paskubomis pasigauna kažkur pamesta rudos spalvos šviesią odinę striukę, kurią greitai užsimetusi atsisuka į Argent* - Aš pasiruošusi, tad nedelsikime.
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jimmy Blackwood on Št. 03 22, 2014 1:15 pm

[Tuomet kai mergina paskubomis pasiruošia kelionei, nenorėdama prarasti labai svarbaus laiko, kuris atitolina dalyvius nuo Stambergo suradimo, pasigauna ją už rankos, ir kartu išsinešdina iš šios vietos ten, kur buvo paminėta atvykti. Kadangi laukė labai netikėtas ritualas, apie kurį galite paskaityti Stiles Stamberg aprašytame "įvade", visų netikėtumui, kad ir kaip sėkmingai pasibaigė diena, viso to pasekmės pradėjo reikštis kiekvienam iš dalyvavusių]

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

MY BELOVED CHILDREN... DADDY IS HOME! MISSED ME? OH WELL...
avatar
Jimmy Blackwood


Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes.


Pranešimų skaičius : 676
Įstojau : 2012-09-27
Draugai : Maggie Blackwood
Rūšis : Zmogus

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jake Armstrong on Št. 02 07, 2015 2:42 am

Pasakyti "pagaliau gyvenimas suteikė jam ramybę" tikriausiai yra neįmanoma, kuomet į kontekstą yra įtraukiamas Džeiko Armstrong'o vardas. Todėl nieko nuostabaus, kad iš vienos sunkinančios aplinkybės, jis kaip mat paneria į sekančią. Netikėti svečiai, kurie apsilankė šio asmens "namuose" buvo kaip tik tas aspektas, kuris buvo reikalingas tam, kad jis nuspręstu "reikia pabandyti dar kartą, juk galu gale jis arba gaus viską, arba praras net gyvenimą". Galu gale, gyvenimu tai, kaip šis egzistavo taip pat pavadinti nebuvo galima. Iš prigimties būdamas alfa vilkolakiu, jis pastoviai rizikavo viskuo, todėl būdamas žmogumi, ne akimirkai nebuvo apsvarstęs galimybės, kad gali būti kad gyvenimas šiam suteikė dar vieną progą nugyventi likusį laiką taip, kaip yra skirta visiems. Šeima, paveldas, senatvinė mirtis. Iš dalies gerai, iš kitos, kai jis nuo pat pradžios nematė to "normalaus" egzistavimo, kaip jis net galėjo įsivaizduoti tokį sau? Pastoviai įtemptos situacijos, kurios vienaip ar kitaip buvo susietos su jo šeima, tikra šeima - vilkais, visą laiką spaudė galvą. Jis buvo žmogus, tiksliau visiškai niekas. Kokia iš jo nauda, kai jis negali ginti savu, o savi privalo tai daryti jo atžvilgiu? Sunkiai įgyta patirtis, ir viskas veltui? Ne, daug geriau yra mirti, nei kad egzistuoti šitaip. Ir tuomet kyla klausimas, kodėl jis nesikreipė į tuos, kuriais pasitiki, o pasirodė čia? Sunku atsakyti. Tikriausiai jis kuo puikiausiai žinojo, kad jei apie tai sužinos dabartinis alfa hibridas, ir jo geriausias draugas, greičiau išspardys šiam sėdimą, nei kad leis apsvarstyti savižudybės galimybę. Todėl jis pasirodė čia, nes manė kad savo įgimtu "šarmu" sugebės įtikinti Lydia Martin, kad procedūra kuriai šis ryžosi yra grįžtama. Galu gale, raudonplaukė šiam visuomet atrodė pakankamai naivi, galu gale, ji net sutiko būti būrio antgamtinių būtybių drauge, puikiai suvokdama kad tai visuomet statys jos gyvybę į pavojų. Todėl, būdamas prie reikiamo kambario durų, iškėlė savo ranką, bei ryžtingai pabarbeno krumpliais į duris.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife
avatar
Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Št. 02 07, 2015 3:29 pm

*Kuomet jaunai merginai teko susipažinti su realybe, kad ir kokia nerealistiška ji būtų, visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pavojingos gyvybei situacijos į kurias kartas nuo karto tekdavo įsipainioti, ypatingi draugai, kurie dažniau būdavo su ja nei paprasti žmonės ir kitos mažai kam suprantamos įdomybės. Visa tai raudonplaukei tapo daug artimiau nei dalykai kurie buvo svarbūs prieš tai, tuo labiau visa tai padėjo tapti stipresne tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau tai nereiškė, kad dabar ji įsisupo į antgamtinį pasaulį nebematydama žmogiškų malonumų. Martin neapleido nuo vaikystės jaučiamos aistros dailiajam čiuožimui, toliau puoselėjo šį talentą. Tad ir šį vakarą grįždama iš vėlyvo treniruotės bei pasinaudodama proga, kad apartamentuose kol kas nebuvo nė gyvos dvasios, pasigauna ant sofos pamestą tv pultą bei nuspausdama atitinkamą mygtuką, įjungia televizorių tam, kad patalpa prisipildytų bent kokiu nors tai šurmuliu. Nestovėdama ilgai vienoje vietoje raudonplaukė pameta ant žemės sportinį krepšį, o neseniai įsigytą naujos kolekcijos rankinę tvarkingai padeda ant tos pačios sofos, ant kurios prieš tai gulėjo pultelis. Norėdama “pašalinti” nuovargį, mergina nusimeta drabužius bei palenda po karštu dušu. Atlikdama visas reikiamas procedūras ir vis dar sukdamasi vonios kambaryje, persirengia bei šukuodama šlapius, natūraliai raudono atspalvio plaukus, išgirsta bildesį už laukinių durų. Nelaukdama svečių, sumeta nespėjusius išdžiūti plaukus ant vieno peties, bei patraukia link išėjimo. Drąsiai pravėrusi duris bei išvydusi ne ko kito kaip Džeiko Armstrongo siluetą, mergina suraukia antakius. Su šiuo asmeniu ilgą laiką susisiekti buvo pakankamai sunku, o tai reiškė (ką ir iš dalies išdavė merginos reakcija), kad jo pasirodymas nustebino* - Su tavimi susisiekti praktiškai neįmanoma, tačiau nuojauta manęs neapgauna, kad tavo pasirodymas prie mano namų durų nereiškia, kad atskubėjai pranešti kokios nors džiugios naujienos. - *Atsitraukdama nuo praėjimo, bei rankos mostu leisdama suprasti vyrui, kad šis yra kviečiamas į vidų, raudonplaukė pratęsia mintį* - Nutiko kažkas rimto, tiesa?
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jake Armstrong on Št. 02 07, 2015 5:38 pm

Merginos reagavimas pasirodė labai operatyvus, kuomet netrūko nei kelių minučių, kuomet prieš tai užvertos durys atsivėrė. Įsistebėdamas į raudonplaukės išraišką, vyriškis pasistengė suvaidinti kaip galima ramesnę išraišką, net tuomet, kai pirmiausia nuskambėjo netiesioginis kaltinimas jo atžvilgiu. Ramybė, kuria jis buvo pasirinkęs kaip taktinę ataką, privertė jo veide pasirodyti netipiškai jam šypsenai: - Vilkai turi naują vadą, todėl mano pagalba nėra reikalinga jiems, Lydia. Aišku, nieko negaliu pasakyti apie kitus. Bet dabar aš čia. - Savaime suprantama, kad šio pasirodymas ne per colį nebuvo susietas su tuo apie ką prasitarė mergina, todėl jis net nesivargino sugalvoti nekaltos priežasties, kodėl nusprendė atvykti į šios asmenybės namus. Tiesa buvo tokia, kad jis nusprendė, nepiktybiškai ja pasinaudoti. Ir tariant tai balsu, kažkodėl pasirodė ganėtinai sunku. Ankščiau jis niekad nemanipuliavo kitais, kad pasiekti savo tikslo. Ar tai reiškė kad jis buvo nusiteikęs desperatiškai? Nežinia. Savo tikrų motyvų buvęs vilkolakis taip ir nesiryžo įgarsinti, kuomet galvos mostu nurodė jos apartamentų vidų, lyg nebyliai klausdamas ar gali gauti leidimą praeiti į vidų. Priešiškumo iš raudonplaukės nebuvo, todėl jis nesunkiai nusigavo į vidų, ant grindinio pastatydamas juodos spalvos sportinį krepšį, su atitinkamu simboliu, kuris šaukte šaukė apie jo buvusį pomėgi svarmenų kilnojimui. Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, vyras, nors ir ne taip ryžtingai, tačiau pagaliau prabilo:
- Man reikalinga tavo pagalba, ir pažadas kad niekada niekam apie tai kas vyks šiandiena neprasitarsi. Tikiuosi kad tavimi galima pasitikėti vienareikšmiškai? - Vos pastebimai suraukdamas ryškius antakius, Armstrong'as negaišo laiko, bei atsisukdamas į žavią asmenybę tarė: - Ar nutuoki ką nors apie tik ligoninėse vartotinus medikamentus? - Menku galvos krestelėjimu nurodydamas savo krepšį, bei leisdamas jai patenkinti smalsumą ir ten dirstelėti, pratęsia: - Man reikia kad sustabdytum mano širdį, pakankamai ilgam laikui, kad būtu galima nustatyti mirtį.
Nesunku suvokti, kad toks prašymas mažu mažiausiai gali pasirodyti absurdiškai, todėl jis patraukdamas kelis žingsnius atgal, specialiai pasuko vonios link, kur leido sau įsitikinti tuo, kad ten randasi ne vien tik dušo kabina. Vengdamas detalaus paaiškinimo, jis te koštelėjo pro dantis:
- Ten taip pat yra didelė dozė adrenalino, tam atvejui, jei mano planas nepavyks, ir mane reikės ištraukti iš mirties gniaužtu, sugrąžinant atgal. - Blefas, puikia intonacija ištartas blefas. O juk dar prieš pusvalandį, prieš vystant čia, buvęs vilkolakis sąmoningai suleido sau adrenoblokatorius, kurie neleistu adrenalinui suveikti, net jei jo dozė būtu protu nesuvokiama. Pasirinkimas sužaisti "mirties ir galimo atgimimo" žaidimą, buvo paranojiškai užvaldžiusi savo visą gyvenimą paskyrusio vilkams, asmens protą. Ir nebuvo ne vienos sielos, kuri sugebėtu šį atkalbėti nuo sprendimo. Lydia, kažkodėl šiam pasirodė ne vien pakankamai naivi, bet ir pakankamai patikima, kad esant reikalui, padarytu viską, kas įmanoma ir ne. Neužtrūkdamas per daug laiko vonios kambary, jis užkimšo vonią, bei išeidamas iš minėtos patalpos nuo savęs nusitempė marškinius, kurie paliko jį iki pusės apnuogintą. Įsistebėdamas į raudonplaukę, vyras pratęsė:
- Laiko turiu labai ne daug, todėl būk maloni ir padaryk paslaugą ir sau ir man, ir nebandyk pakeisti mano nuomonės. Esu apsisprendęs, ir negana to praleidau nemažai laiko, domėdamasis tuo, kokios viso šio eksperimento pasekmės gali būti. Apie tai žino tik keli asmenys, ir jie davė pažadą laikyti liežuvį už dantų. - Specialiai žaismingai šyptelėdamas, jis perklausė: - Na, pradėsim?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife
avatar
Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 02 08, 2015 5:37 am

Masono gyvenimas per pastaraji menesi buvo spejes kardinaliai pasikeisti, taciau jam nepavyko is jo taip lengvai isstumti visu pries tai ji supusiu zmoniu. Gerai pazinodamas Katherine Reese, Jake Armstrong netruko suvesti galu, t.y. issiaiskinti, jog geriausias draugas slapta susitikineja su vis dar teiseta savo zmona. Priesingai nei kiti vilkolakiai, po pirmo nesekmingo meginimo susisiekti su alfa telefonu, jis tiesiog vaikina paseke. Masonas neturejo kito pasirinkimo kaip tik iskloti draugui tiesa, o Jake, savo atzvilgiu, neizvelgdamas tame jokios gresmes, sutiko apie atnaujintus sutuoktiniu rysius nutyleti. Judvieju susitikimai pamazu nutruko, hibridui kuo toliau, tuo labiau atsiribojant nuo vilkolakisko savo gyvenimo budo.
Jis megavosi naujuoju as ir tai buvo akivaizdu. Jiedu su Katherine daug laiko leido uzmiestyje, tokiu budu sugebedami savo paslapti islaikyti neatskleista beveik keturias savaites ir nors bent jau is paziuros, jam buvo nusispjauti ant buriui priklausanciu vilkolakiu likimo, Katherine saltiniai nesnaude. Ir kai suzinojusi apie Jake ketinimus ji lyg tarp kitko apie tai uzsimine Masonui, jis nusprende bent pabandyti drauga atkalbeti nuo to, kas skambejo kaip visiskai absurdiskas planas.
Kai Lockwoodo motociklas sustojo salikeleje, salmo nedevintis vyras patrauke Armstrongui priklausancio buto duru link. Mikealsono kraujas ji itin sustiprino, o reguliarus maitinimasis tai tik paastrino. Keleta kartu pabeldes i duris jis sueme rankena, kuria is paziuros vos vos truktelejes sugebejo sulauzyti. Lig siol dar niekad nepatirtas jegu antpludis buvo neiprastas ir tiesa sakant, jam vis dar sunkiai sekesi susitapatinti su naujuoju "as". -Jake?-zenges vidun jis padejo niekam tikusia duru rankena ant netoliese stovejusio kavos staliuko.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

   
   
You Don't Get Me High Anymore
"Walk with me to the end, Stare with me into the abyss. Do you feel like letting go? I wonder how far down it is... Nothing is fun. Not like before. You don't get me high anymore'''
avatar
Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1087
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Miestas : Pennsylvania
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian, Elena, Jake
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Sk. 02 08, 2015 9:11 am

*Leisdama vyrui netrugdomam praeiti į prabangiai atrodančių apartamentų vidų, įtariu žvilgsniu jį palydi. Mat mergina visada pasižymėjo įtarumu, o dabar net nuojauta kuždėjo, kad nieko džiaugsmingo tikėtis neverta. Leisdama antakiams pakilti į viršų bei taip naturaliai išreikšti reakcija į pokalbio pradžią, raudonplaukė netrukus ištaria savo atsakymą balsu* - Sklinda gandai, kad kuo toliau, tuo labiau naujajam būrio vadui nusišvilpti ant savo vilkų. Todėl esi tikras, kad tavo pagalba būtų tokia jau bevertė? *Tikriausiai numanydama kokio atsakymo sulauktų iš ex alfa, neigiamai supurčiusi galvą, mergina nusprendžia labiau įsiklausyti į tai, dėl ko buvo prireikta jos pagalbos. Uždarydama laukines duris, priekiu atsisuka į pašnekovą, o rankas sukrauna sau po krutine, taip lyg pasiruošdama laukiamam pokalbiui. Iš vyro lūpų sklindanti informacija vis labiau intrigavo, tačiau tuo pačiu metu ir kėlė šiokį tokį nerimą. Visgi nuspręsdama nesikišti tol, kol išgirs finalinę dalį, merginos veide atsispindinčios reakcijos išdavė visai ką kitą. Kad norėdama įsitikinti, kad viską suprato teisingai ir jai paprasčiausiai nepasigirdo, ištiesdama į Džeiką ranką, akimirksniu jį pertraukia* - Palauk. Man teko atlikti praktiką beprotnamyje, ir dabar dirbu pagrindinėje miesto ligoninėje, faktas, kad nusimanau apie medikamentus, tačiau ar aš išgirdau teisingai, tu nori, mirti? Neskaitant to, tu nori, kad tai įvyktų nuo mano rankos ir mano namuose? Ne, palauk. *Jaučiamai kylantis balso tonas bei nesugebėjimas ramiai išstovėti vienoje vietoje aiškiai rodė merginos nesupratimą bei susinervinimą. Greitu judesiu pritūpusi prie ne savo sportinio krepšio, jį atidaro bei išvydusi esamą turinį, suraukia antakius. Medikamentų buvo daug ir visi buvo savaip pavojingi. Akimis greitai perbėgdama per surašytus lotyniškus pavadinimus, pasigauna vieną buteliuką, kurį suspaudžia kumštyje* - Išprotėjai, Džeikai? *Pakildama nuo grindų, nuseka vyrą link vonios, tačiau neparodė rankoje lankomo buteliuko, neakivaizdžiai nužvelgdama pusnuogį vyrą, eilinį kartą perklausia, mat jai taip ir nebuvo paaiškinta praktiškai niekas* - Aš rimtai, nesulauksi iš manęs jokios pagalbos iki kol, nepaaikinsi kas čia vyksta. Kas per eksperimentas ir kodėl? Ir pasekmės? Po velnių, čia tik viena pasekmė ir abu gerai žinome kokia ji. *Dar vienas nelauktas beldimas į duris, ją išblaškė. Aišku, dabar ji nebuvo suinteresuota eiti ir pasižiūrėti kas reikalauja dėmesio, tad nuspręsdama tai nuignoruoti, mat dabar turi svarbesnį užsiėmimą, instinktyviai suraukia antakius, atsisukdama į nekviestą svečią, kuris savavališkai nusprendė užeiti į vidų. Nesupratingą žvilgsnį pasukdama į Meisono pusę, lyg klausdama ar jis bent nutuokia kas čia dedasi, vėl dėmesį sutelkia ties Džeiku*
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jake Armstrong on Sk. 02 08, 2015 11:06 am

- Be būtinosios atsakomybės už vilkus, kurie tavimi pasitiki, kiekvienas turi teisę į asmeninė gyvenimą. Negi nemanai taip? Tuo labiau aš kuo puikiausiai suprantu tai ką sakau, ir neketinu atsiimti tartus žodžius atgal. Būdamas žmogus, negaliu suteikti jokios naudos tiems, kuriuos kadaise vadinau savo šeima. - Vos pastebimai gūžtelėdamas savo, akivaizdžiai ištreniruotais, pečiais, vyras specialiai žengė kelis žingsnius link merginos, kuri kaip tik tuo metu parodė susidomėjimą daiktais, kuriuos buvęs vilkolakis atsinešė kartu su savimi. Viskas aplinkui, pradedant raudonplaukės žiniomis apie tam tikrus medikamentus, ir baigiant jo paties kūno kalba, simbolizavo tai, kad būdamas gyvu žmogumi, iš čia jis neketino išeiti. Apsisprendimas rizikuoti buvo padarytas ne staiga, prie šio žingsnio Armstron'as keliavo pakankamai ilgai, vis bandydamas save pritaikyti prie vienokios ar kitokios žmogiškos veiklos. Tvarkinga barzda buvo padengusi vyro apatinę veido dalį, kuomet jis kilstelėdamas ranką, pirštais perbraukė per pakankamai šiurkščius šerius. Skvarbus žvilgsnis vis dar keliavo per žavios moters vaizdą, šlapius plaukus, kurie netvarkingai buvo sukritę ant jos peties. Giliau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis staiga nuleido akis, kas privedė prie tolimesnės kalbos:
- Panašu kad noriu mirti, jei kreipiuosi į tave, kad esant būtinybei, ištrauktum mane atgal? - Vos pastebimai palenkdamas galvą, jis ir toliau elgėsi netipiškai sau, kuomet negrėsmingai užkėlė abu savo delnus ant merginos pečių, tuo pačiu metu pakeldamas savo akis, bei "sugaudamas" pašnekovės žvilgsnį: - Ar pasitiki manimi? - Gana keistas klausimas, kai tai užduoda asmuo, kuris sunkiai geba pelnyti kitų asmenybių pasitikėjimą, dėl savito būdo, kuris ne kartą buvo privedęs jį prie komplikuotų situacijų. Puse lūpų šyptelėdamas, jis ir pats aiškiai atsakė į savo klausimą, kuomet neigiamai supurtė galvą.
- Aš tau nemeluosiu, mano planas šiandiena gali pasibaigti ne taip, kaip tikiuosi. Bet, būdama mano vietoje, manau padarytum tą patį. Bręsta negailestingas karas, ir aš negaliu viso to stebėti nuošaly. Turiu ne daug laiko, privalau mirtį per kruviną pilnatį, - Krestelėdamas galvą, jis specialiai nurodė vaizdą už lango stiklo, kuomet pratęsė kalbą: - Kad galėčiau atgimti, arba mirti bandant. - Suvokdamas kad pažeidžia merginos asmeninę erdvę, netikėtinai perklausia: - Turi ledo? - Net nesistengdamas sulaukti atsakymo, jis vėl elgėsi taip, tarytum tai būtu jo namai, o ne jis būtu svečias. Patraukdamas prie šaldytuvo, nesunkiai ištraukė kelis maišus ledo kubelių, kuriuos buvo palikęs viešbučio personalas, kiekvienam iš savo svečių. Kitu metu, šis dalykas greičiau būtu panaudotas tauraus gėrimo "skiedimui", nei tam, ką sau planavo buvęs alfa vilkolakis: - Negi manai kad nenusipelniau baigties gražiame pastate? - Nevykęs pokštas šiuo metu buvo labiau nei ne laiku. Todėl kai jis vėl atsirado svetainės patalpose, susidūrė su ne itin maloniu žvilgsiu savo atžvilgiu:
- Aš tikiu tuo, kad tau pavyks mane prabudinti. Bet, jei nutiktu kitaip, tau tereikėtu susisiekti su Scott'u, ir jis pasirūpins viskuo. Bet, kaip ir sakiau, esu linkęs manyti kad viskas pasibaigs mūsų naudai. Bet neprašyk manęs aiškinti kas ir kaip, nes istorija te privers tave mane išspirti iš čia, kaip galima toliau. Tiesiog padėk man patirti "klinikinę" mirtį, ir pažadu, skolingas neliksiu. - Blausi šypsena vėl pasirodė jo veide, kuomet vyriškis jau ketino patraukti vonios link, ir tik aiškus šurmulys ir vėliau išgirstas jo paties vardas, privertė sustoti. Pamesdamas laikytus ledo paketus sau po kojomis, buvęs vilkolakis kaip mat pasisuko į sklidusio balso savininką. Nenuostabu kad niekas neturėjo ne menkiausio supratimo tame, kur jis turėjo šiandiena atsirasti ir ką daryti, vadinasi buvo asmuo, kuris šį įdavė. Žandikaulis išryškėjo, kaip tik tuo metu, kuomet Armstrong'as sukando dantis: - Vadinasi tarp mūsų iš tikro įsiveisė žiurkė? - Neigiamai supurtydamas galvą, vyras įtraukė oro į savuosius plaučius, griežtai pasisakydamas: - Verčiau nieko neklausęs eik šalin, nežadu teisintis ar aiškintis. Kol dar nieko nematei, vadinasi gali būti ramus, įtikindamas save tuo, kad nieko nežinai. - Trumpa pauzė, ir jis vėl specialiai kandžiai kirto: - Vis tiek turi svarbesnių reikalų, porai valandų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife
avatar
Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Št. 02 21, 2015 3:24 pm

*Ties pirmuoju aptartu aspektu mergina turėjo tvirtą savo nuomonę. Mat pažinodama ne vieną vilkolakį, kuris priklausė Meisono būriui, jai teko girdėti kelis faktus apie situaciją susijusią apie dabartinę betvarkę būryje. Deja, raudonplaukė nebuvo linkusi kaip dauguma palaikyti Loockwoodo pusės. Ji vadovavosi nuomone, kad tikras vadas turi suderinti tiek šeimą, tiek savo pareigas tarp būrio vilkų. O ne pasirenkant vieną dalyką kitą pamesti, ypač tada kai visą atsakomybę savo noru apsiėmei sau. Ir ji be problemų būtų išsakiusi savo poziciją, mat nebijojo rėžti tiesos į akis, tačiau šiuo momentu, merginos dėmesys buvo sutelktas ties kitais dalykais. Medikamentai, kurie buvo sumesti į sportinį krepšį “neleido” susikoncentruoti ties niekuo kitu. Tik tą akimirką, kuomet pajaučia tvirtas vyriškas rankas sau ant pečių, o mintis išblaško netikėtas klausymas, raudonplaukė “sutinka” vyro žvilgsnį nukreiptą į jos veidą* - Aš... - *Atrodo, kad atsakymas turėtų būti labai paprastas, tačiau ištarti sekančius žodžius buvo nelengva. Nežinia, ar dėl to, kad Lydia nepasitikėjo Džeiku, ar dėl to, kad buvo užklupta klausymo ne laiku ir ne vietoje. Norėdama pasitaisyti, raudonplaukė neigiamai supurto galvą* - Kruvinas mėnulis, bręstantis karas, prisikėlimai Po velnių, jūsų antgamtinis pasaulis yra per daug sudėtingas.  - *Atkišdama prieš jį rankoje laikomą iš pirmo žvilgsnio nedidelį medikamentų buteliuką, taria* - Vieno šito užtektų numarinti kelis arklius. Kai po šito patirsi klinikinę mirtį, aš nesu tikra, kad sugebėsiu tave grąžinti į gyvenimą. Džeikai, prašai manęs proto nesuvokiamo dalyko. Ir jei aš pasirašau šiai beprotybei, esu nusipelniusi bent jau paaiškinimo kodėl šitam ryžtamės. - *Nė akimirkai neatitraukdama žvilgsnio nuo griežtų, tačiau akį traukiančių bruožo vyriškio veido, suraukia antakius, kuomet šis atitolindamas juos abu skiriantį nedidelį atstumą, pertraukia ir temą kitu klausimu* - Vadinasi į tai įsimaišęs ir Scottas? Kalbi taip, lyg viskas būtų be galo paprasta. Nori mano pagalbos, baik išsisukinėti ir paaiškink viską. Dabar. Antraip... - *Nebaigusi pradėtos kalbos, leidžia suprasti, kad ji turi pilną teisę žinoti, tokio pavojingo žingsnio prasmę. Tad, suspaudusi vaistų buteliuką į kumštį, atsistoja tarp vonios ir svetainės. Sukryžiuodama rankas po krūtine laukia bent iš vieno čia esančių vyrų paaiškinimo*
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jake Armstrong on Št. 02 21, 2015 4:30 pm

- Kuomet nuo pat savo gimimo gyveni ne paprasto žmogaus gyvenimą, kai tampi niekuo ypatingu, paprasčiausiai prarandi net nusiteikimą šitaip egzistuoti. Aš nesu koks mechanikas, ar lakūnas kad gyventi taip, kaip išeina. Visi mano šeimos nariai jei ne priklausė, tuomet turėjo savo būrius. Ir informatyviai esu tikriausiai labiausiai apšviestas tokiam gyvenimo būdui. Todėl neteisk manęs, kai sakau, kad nebe pakeliu savęs paties, būnant tokiu. - Eilinį kartą leisdamas savo veide pasirodyti blausiai šypsenai, tamsesnio gymio vyriškis akivaizdžiai nebuvo pasiruošęs stovėti nekrutant. Keliaudamas iš vienos vietos prie kitos, sudarė vaizdą, kad nepaisant visko, ką sakė, pats save stengėsi įtikinti tuo, kad priimtas sprendimas yra geriausias. Mergino prašymas paaiškinti buvo suprantamas, tačiau kaip galima pasakyti tiesiai kad pasirinkai mirtį, bandydamas apgauti patiklią personą, kad šiai pavyks jį sugrąžinti atgal? Adrenoblokatoriai, kurie figūravo buvusio vilkolakio sistemoje, buvo vienintele garantija, kad planas pavyks būtent taip, kaip jis tikisi: atgimimas arba nepakeičiama mirtis.
- Aš nežinau kokie būtent žodžiai būtu tinkamiausi paaiškinimui, kurį galima suprasti. - Dirstelėdamas į Lockwood'o pusę, kuris akivaizdžiai nebuvo nesuinteresuotas tuo, kas vyko Armstrong'o gyvenime. Galu gale, pastumtas šalin, jis vis tiek čia buvo. Todėl iš buvusio vilkolakio buvo pagarbu bent vizualiai įtraukti draugą į vykstantį pokalbį: - Išbandžiau viską, kas man buvo šovę į galvą, kad sugrįžti į saviškių gretas. Tačiau ritualas, kurį atlikau prieš tai, garantavo Allison gyvenimą. Tuo pačiu, iš manęs buvo atimta net galimybė būti savimi pačiu banaliausiu metu. Prieš kelis metus, ryžausi kelionei į Aliaską. Ten gyvena mano šeimos draugai, vilkų būrys, kuris gali pasigirti savo turimomis žiniomis ir skaudžia patirtimi. Leidau alfa vilkui man sukąsti, manydamas kad mėnulio prakeiksmas suveiks, ir kad ir būsiu nebe gryno kraujo, bet, artimiausiu variantu tam, ko netekau. - Prunkštelėdamas, eks alfa ir pats aiškiai stebėjosi tuo, kad tie žodžiai, kuriuos barstė, buvo tiesa. Beviltiškos pastangos kažką padaryti. - Velniai griebtu, man trūko vos kelių sekundžių, kad sutikčiau atimti nekaltam asmeniui gyvybę, dėl galimybės atrasti save. Tai beprotybė? - Neigiamai supurtydamas galvą, vyras nusuko savo akis, kaip tik tuo metu susidurdamas su raudonplaukės žvilgsniu. Šios skvarbus žvilgsnis, kone vėrė buvusį vilkolakį kiaurai. Keista, prieš ateidamas čia, jis buvo visiškai tikras tuo, kad įkalbėti merginą bus lygiai taip pat lengva, kaip padaryti sumuštinį. Bet tai kaip ši elgėsi, kaip kalbėjo, vertė Armstrong'ą abejoti savo pasirinkimu.
- Ir čia į mano rankas pataikė senovinis pergamentas. Laimei, ši naktis yra būtent tas laikas kuomet galima atlikti ritualą. Ir jei aš tai praleisiu, kitos progos nepasitaikys artimiausią šimtmetį. Ir kaip manot, aš turiu galimybę išgyventi taip ilgai, būdamas žmogaus kūne?
- Gyvenimas yra komplikuotas. - Liežuviu perbraukdamas per savo išsausėjusias lupas, vyriškis nespecialiai susiaurino akių plyšius, išsiduodamas kad apgalvoja savo žodžius, prieš tai, kai juos susako balsu. - Laukia sunkūs išbandymai, galimas daiktas kad tai yra sunkiausia, su kuo mums visiems teko susidurti. Asmenys apie kuriuos nenoriu dabar kalbėti, yra mieste. Ir pasakydamas kad jie yra sociopatiški žudikai, būtu kone tas pats, kas nepasakyti visiškai nieko. Privalau būti pasiruošęs, geriausioje fizinėje būklėje, kokią tik galiu išgauti. Privalau atsikratyti Richard'u, kol dar nėra vėlu. - Būdamas labai kategoriškas, vien savo išraiška leido suprasti susirinkusiems tai, kad kalba eina apie jo paties šeimos atstovą. Ir akimirka, kuomet jis ganėtinai ramiai patraukė link raudonplaukės, abiem delnais suėmė merginos ranką, kurioje ji spaudė buteliuką su tam tikrais medikamentais. Susitikus žvilgsniams, jis pasistengė iš savęs išspausti šiokią tokią šypseną, kuomet ramiu balsu pridūrė: - Pasitikėk manimi. Pažadu, kad neleisiu kad būtum atsakinga už tai, kad įvykiai gali pakrypti netinkama linkme. - Rankos savaime atsitraukė nuo raudonplaukės pirštų, ir atsidūrė ant liemens. Stipriai sumažindamas atstumą tarp savęs ir merginos, neatsitiktinai sudarė įspūdį, lyg šia akimirka būtu troškęs pasiimti atsisveikinimo bučinį. Veidas palinko, ir jis viso labo sumerkė akis, bei vienu iškvėpimu pratarė: - Tu žinai ką daryti, todėl tiesiog pasitikėk manimi. - Kuomet jis ganėtinai greitai atsitraukė, vienas minimalus pasilenkimas, ir jis vėl rankose laikė ledo kubelių paketus. Paskutinį kartą nuspręsdamas pasisukti į Mason'o pusę, pastebimai linktelėjo galva, tardamas:
- Dar nėra vėlu pasitraukti ir apsimesti kad nieko nežinai. Tačiau jei ketini pasilikti, tuomet atmesk tą viskuo nepatenkintą išraišką, ir patikėk manimi kad tai yra vienintelis ir geriausias sprendimas. Kurį priėmiau aš, o tai reiškia kad tai turi būti gerbiama. Žinau, kad dabar tai skamba absurdiškai. Bet esu kone tikras tuo, kad būdamas mano vietoje, taip pat pasiryžtum bet kam, kad galėtum apsaugoti tuos, kuriuos vadini šeima. - Įtraukdamas oro, jis leido sau padaryti šiokią tokią pertrauką. - Jei ketini pasilikti. Lik iki galo, neleisdamas šiai gražiai personai nukentėti dėl to, kad planas gali nepavykti taip, kaip turi. Negaliu pažadėti kad už valandos laiko būsiu gyvas. Suvokiu kokia yra rizika, ir turėdamas kitą išeitį, nebūčiau į tai įvėlęs ne vieno iš jūsų. - Dar kartą linktelėdamas galva, jis nusprendė nebe tempti laiko, mat trūko nebe daug laiko, iki minėtosios pilnaties. Praplėšdamas paketus, vyriškis subėrė turinį į šaltą vandenį, kuriuo buvo supildyta vonia. Tuomet nusispirdamas batus, prisėda ant vonios krašto, išlenkdamas ranką taip, kad Martin nesunkiai sugebėtu pasiruošti procedūrai: - Reikia pradėti, laiko liko labai mažai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife
avatar
Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 02 23, 2015 2:02 pm

Masono pasirodymas cia buvo sokia tokia staigmena jam paciam. Toli grazu nebutum prasoves pro sali sakykamas, kad pastarosiomis dienomis Lowkcoodui vilkolakiu gyvenimas ir likimas buvo ne aktualus. Kol kas alfos dingimas nebuvo deramai paaiskintas, o ir susisiekti su juo buvo neimanoma. Pasirodydamas cia jis zinojo, kad Jake netures laiko klausimams ir tai greiciausiai buvo vienas svariausiu faktoriu, privertusiu ji pagaliau sugryzti i miesteli. Masonas tylejo, o jo neiskaitomas, grieztas zvilgsnis klaidziojo po patalpa, kartkartemis sustodamas ties is paziuros tokiu pazeidziamu draugo siluetu. Nesivargindamas atsakyti jis savotiskai megavosi isprovokuodamas sio dramatisko siuzeto dalyviu sutrikima ties jo pasirodymu. -Suprantu tavo padeti ir nekaltinu, jog esi pasiryzes bet kam, kad ir vel butum... vilkolakiu,-pastarasis zodis nuskambejo saltai, tarsi jis minetai rusiai nebepriklausytu. -Galu gale, jiems taves reikes,-atsiduses jis vienu peciu pasireme i nuosalesne kambario siena, viska stebedamas is kiek atokesnes pozicijos, kas savaime leido suprasti, jog jis neketina iseiti, nepaisant to, kad jau keliu valandu laikotarpyje, vienintelis tikras jo draugas gali negryztamai mirti (turekit omenyje, kad apie Jules mirti jis vis dar nieko nezino) Masono saltumas, nerupestinga kalbejimo maniera galejo isduoti, jog tai turejo kazka bendra su is paziuros nepagrystu jo pasitraukimu.
Kraujas, kuris vis dar buvo jam maitinamas, pamazu, taciau uztikrintai temde tiek alfos prota, tiek jausmus, paversdamas ji vis panasesni i bejausmi zudika, kuriuo buvo jo kurejas. Judvieju susitikimas neatideliotinai artejo, taciau Klausas ta akimirka specialiai vilkino, noredamas, kad ju akistatos diena, Lockwoodas nesipriesindamas valgytu jam is rankos.
Stebedamas ant vonios krasto prisedusi Armstronga alfa hibridas viso labo sunere rankas sau ties krutine ir siek tiek surauke antakius. Dviprasmiski jausmai verte ji lukuriuoti, bet kai Jake galop sulipo i vandeni, Masonas akimirksniu atsidure salia. Jo veido israiska vis dar atrode dvejojani savo veiksmu teisingumu, o suraukti antakiai bylojo, jog is paziuros pastaruoju metu vien savo interesu vardant gyvenantis asmuo vis dar jaute nepaaiskinama nora buti salia geriausio draugo butent sia, lemtinga akimirka. Uzdejes savo ranka Jake ant peties jis giliau ikvepe. Judviem nereikejo apsikeisti sentimentaliais atsisveikinimais ar apskritai - ka nors sakyti. Armstrongas jaute jo palaikyma ir kai judvieju zvilgsniai paskutini karta susitiko, draugai vos regimai pritariamai vienas kitam linktelejo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

   
   
You Don't Get Me High Anymore
"Walk with me to the end, Stare with me into the abyss. Do you feel like letting go? I wonder how far down it is... Nothing is fun. Not like before. You don't get me high anymore'''
avatar
Mason Lockwood

I fell in love with u because u loved me when i could't love myself.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1087
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Miestas : Pennsylvania
Meilė : Viengungis
Draugai : Sebastian, Elena, Jake
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jake Armstrong on Pir. 02 23, 2015 4:49 pm

(Šiek tiek užbėgsiu įvykiams už akių, labai nepykit, nes galimas daiktas kad kelioms dienoms pradingsiu, tai, kad pernelyg negaišinti. Plius, kaip bebūtu kaista, Jake šiuo metu taip pat nieko nežino apie Jules likimą). Šaltis, kuris sklido iš vonios pusės, šiam už nugaros šiek tiek sukėlė kūno plaukus. Kuomet pakankamai tamsaus gymio vyras trumpam sumerkė savo akis. Iš dalies, žmogiškumas kuris šiuo metu dominavo šio gyvenime, sunkiai suvokė tai, kad greičiausiai tai bus savanoriška pabaiga. Kitaip, visi vilkolakiai seniai būtu nemirtingi. Metraščiai buvo seni, ir galimas daiktas kad neteisingai iššifruoti. Bet geriau taip, nei mirti žmogumi, kuris neturi tikslo gyvenime. Jis neketino kartoti savo paties klaidų, tų, kurias darė iki pat pirmosios pilnaties, kuomet atėmė kitam asmeniui gyvybę. O gyvybė yra svarbus dalykas. Kaip vyras, kuris buvo priverstas palaidoti savo sūnų, Armstrong'as geriau nei kas kitas žinojo minėtos gyvybės kainą. Gilus ir pakankamai sulėtintas kvėpavimas pasireiškė kaip tik tuo metu, kai į jo veną buvo suleistas plieno gabaliukas, kuriuo galiausiai buvo sušvirkšti medikamentai. Cheminės medžiagos, kurios turėjo garantuoti ramią savižudybę, nejaučiant pernelyg didelio skausmo. Šaltas vanduo buvo panaudotas atsargai, mat jis nebuvo medikas, todėl negalėjo nuspėti visų šalutinių poveikių, kurie galėjo pasireikšti. Šaltis atbukina skausmo receptorius, tai buvo išsiaiškinta dar tuomet, kai egzistavo sunaikintasis Nogitsune. Akių vokai prasiplėšė kaip tik tuo metu, kuomet geriausias draugas tarė savo įžanginius žodžius: - Nesu sentimentalus, tačiau tu ir pats suvoki kad sprendimas pasilikti, man suteiks... ...ramybės. - Krenkštelėdamas vyras dar kartą pasuko akis link raudonplaukės, kuomet ištempė jo nuomone raminančią šypseną, kuri kaip tyčia atvirkščiai te išdavė tai, kad kelio atgal nebe buvo. Kvėpavimas tapo dar sunkesnis, dar gilesnis. Buvęs vilkolakis ėmė jausti, kaip jo vidaus organai ima dirbti pernelyg sulėtintai, netinkamai kad palaikyti gyvybę. Todėl kaip tik tuo metu, jis persikėlė abi kojas į vonios vidų, ir galiausiai nugrimzdo iki kaklo į vandenį. Šaltis sustingdė raumenyną, ir kvėpuoti tapo dar sunkiau. Dalis vandens, su neištirpusiais ledais šliukštelėjo ant grindinio, aplink vonią. Dar kelis kartus kvėptelėdamas oro, jau su pastebimai prikimusiu balsu, pratęsė savo paskutiniuosius žodžius: - Iki galo. Šeima. Ir nusiš*kt kas gali nutikti. Tu esi gimęs būti vadu. Nesvarbu kurios pusės. - Liežuviu perbraukęs per savo pamėlusias nuo šalčio ir deguonies trūkumo lūpas, jis pabaigė: - Būk tuo, kuriuo turi būti. - Tokiu būdu išreikšdamas savo objektyvią nuomonę apie tai, kad asmeniškai niekuomet nesureikšmino to, kad per prievartą draugas buvo paverstas hibridu. Šis faktorius niekad nebuvo diskutuotinas, nes Arsmtrong'as pats pasirinko jį į savo, ne kraujo šeimą. Vėl dirstelėdamas į merginą, ir tuo pačiu metu atsakomai linktelėdamas Mason'ui, galiausiai panėlė po vandeniu. Burbuliukai, kurie kilo iš jo kvėpavimo angų, iš pradžių buvo ganėtinai ryškūs. Ir su kiekviena sekunde jų ėmė vis labiau ir labiau mažėti. Ir viskas tikrai būtu gražu ir ramu, jei ne kūno savaiminė reakcija. Nelauktai prasidėję traukuliai, ėmė į visas puses tampyti buvusio vilkolakio kūną. Ir jis velniškai sunkiai stengėsi neiškelti galvos virš vandens, neįkvėpti to, taip reikiamo oro gūsio. Stverdamas pirmą po ranką pasitaikiusį riešą (čia jau nuo jūsų priklauso, katras labiau nori būti aktyvesniu). Suspausdamas pagautą galūnę, tiek pat stipriai, kiek yra suimama greičio dėžės svirtis. Širdies plakimas tapo vos girdimas, kūnas nustojo priešintis, kuomet jis įtraukė į save vandenį. Plaučiai užsipildė skysčiu, ir prieš tai atmerktos akys, galiausiai susimerkė. Prieš nusileidžiant akių vokams, neįvyko jokios reakcijos. Ir kaip tik tuo metu tapo viskas aišku, jis mirė. Medikamentai sustabdė vidaus organų veikla, todėl dabar net taikant visus gaivinimo metodus, procesas liktu negrįžtamas. (nesibaiminam, ne paskutinis mano pranešimas čia).

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife
avatar
Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by ATIDUODAMA #47 on Antr. 02 24, 2015 3:54 pm

- Esmė ne tame, kad aš jausiuosi atsakinga už viską, esmė tame, kad rizikuojame tavęs netekti visam, Džeikai. Aš bijau... - *Tylus, gal net kiek drebantis balsas išdavė vidinę merginos savijautą. Sutrikimą dėl prašomos paslaugos, o labiausiai dėl pasekmių. Kaip medicinos atstovė, raudonplaukė puikiai suvokė, kad geros pabaigos laukti prakšiškai yra naivu, tačiau kaip žmogus supažindintas su antgamtiniu pasauliu, kuriame net negyvi asmenys atgimsta, vertė ją saugoti, kad ir menką, tačiau viltį, kad vyras dabar esantis taip arti jos išgyvens* - Negaliu sakyti, kad tave visapusiškai suprantu ir palaikau šį sprendimą. Nes manau, kad tai yra beprotybė. Bet. Tavo gyvenimas nėra sutvertas paprastam žmogui, tai nesi tu. Ir jei viso šio ritualo reikiam tam, kad vėl jaustumeisi tuo, kas esi iš tiesų, gerai. - *Buvo sunku patikėti pačia savimi. Tiksliau tuo, kad ji pasirašė šiai beprotybei puikiai suprasdama kuo viskas gali pasibaigti, o ta menka viltis kurios ji taip griebėsi buvo tiesiog bandymas patikėti kažkuo geru. Mat prarasti jį ir dar nuo savo rankų buvo per daug stipru. Judviejų žvilgsniams eilinį kartą susidūrus, jaučiamas artumas buvo kaip niekad keistas. Širdis pradėjo sparčiau plakti, o merginos lūpos sujudėjo neišleisdamos jokio garso. Lyg būtų norėta kažką pasakyti, tačiau neaiškų ką. Galiausiai nusukdama akis, Martin linktelėjo galvą, ir pasilenkė pasiimti kitas procedūrai reikalingas priemones. Leisdama vyrams išsikalbėti, pati stengėsi nerodyti to, kaip iš nerimo dreba rankos, o širdis tikrąją to žodžio prasme baladojasi krutinėje. Vizualiai stengdamasi išlikti stipri, raudonplaukė pagaliau prislenka arčiau Armstrongo, suimdama jo ranką, bei atsukdama taip, kad galėtų matyti veną. Viskas buvo paruošta, tačiau visgi delsdama atlikti lememus veiksmus, ji dar kartą “sugauna” vyro žvilgsnį* - Jeigu mirsi, aš pati tave užmušiu. Supratai? - *Mergina sugebėjo ištarti tik visiškai logiškumo neturinčią frazę, kuri tik pabrėžė jos baimę dėl vyro galimos mirties. Viduje ji save drąskė į gabalus nerasdama ramybės, nežinodoma kas bus toliau. Tad daugiau neištardama nė žodžio ji neramiai stebėjo visą procesą. Šalia savęs jau buvo pasiruošusi adrenalino dozę, tam, kad artimiausiu metu galėtų ištraukti Armstrongą iš mirties gniaužtų. Iš vonios pasipylęs šaltas vanduo padengė merginos šviesią odą, o staiga prasidėję traukuliai privertė ant smūgio sureaguoti. Vos tik pajuto, vyro ranką sau ant riešo, nieko nelaukdama, instinktyviai jį sučiupo ir visom turimom jėgom, pasistengė ištraukti iš vonios bei paguldyti ant grindų. Pasičiupusi po ranka esantį švirktą su adrenalino doze, neaptarinėdama nieko, suduria jį vyrui į širdies sritį. Deja, neįvykus jokiai reakcijai, puldama į isteriją, pradeda savais būdais gaivinti jau gyvybę praradusi asmenį* - Po velnių, daryk ką nors, Meisonai! Neleisk jam užsibaigti taip!
avatar
ATIDUODAMA #47

Give a girl the right shoes, and she can conquer the world.


Pranešimų skaičius : 126
Įstojau : 2013-08-15

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Jake Armstrong on Kv. 02 26, 2015 7:17 am

Nepriklausomai nuo to, kad fizinio skausmo nebuvo, nerviniai receptoriai skleidė melagingus impulsus iki pat smegenų, kas sukėlė nesamą, fantominį viso kūno skausmą. Traukuliai, kurie buvo apėmė visą buvusio vilkolakio kūną priminė epilepsijos priepuolį, ir vizualiai kėlė baimę. Kūnas tapo nepavaldus šeimininkui, iki pat tos akimirkos, kuomet šio pasąmonė iškeliavo svetur. Ar galima pasakyti kad toks pasitraukimas buvo silpnavališkumo reiškinys? Vargu. Ne kiekvienas sugebėtu sąmoningai priimti sprendimą, kuriame 99 proc. tikimybės, kad bus garantuota mirtis. Ir tik 1 proc. kad antgamtiškas ritualas galiausiai bus įgyvendintas teisingai. Tačiau būdamas savimi, vyras paprasčiausiai nematė naudos egzistuoti panašiai. Bet kokiame susidūrime su priešais jis te būtu dėmesį atitraukiančiu asmeniu. Kurio saugumu bandytu pasirūpinti draugai, ir per tai geriausiu atveju, tik nukentėtu patys. Jis niekuomet nebuvo paprastu žmogumi, tikriausiai todėl su galių netekimu susitaikyti jam buvo kur kas sunkiau, nei kad pačiai Pierce-Lockwood. Gyvenimas visuomet buvo komplikuotas. O pasauly, kur niekuomet nesibaigia vidiniai mūšiai tarp skirtingų barikadų pusių, būti mirtingu nebuvo išeitimi. Žinoma, jis galėjo pasiduoti lengviausiam variantui, bei suvesti situaciją taip, kad tapti vampyru... Galėjo, tačiau vidiniai įsitikinimai neprileido net menkiausios minties apie tai. Vampyrai buvo svetimi, kitokie, skrupulų ir sąžinės neturintis žudikai, kuo niekuomet nebuvo vilkolakiai (žinoma, išimčių būna, bet jos dažniausiai yra sunaikinamos). Todėl, kuomet vyras ėmėsi savęs atgavimo procedūrų, pirmiausia nutraukė visus buvusius savo ryšius su tuometine mergina, Elena Gilbert. Suvokdamas kad mergina ir taip gyvenime buvo mačiusi per daug, šis neketino jos įtraukti į panašius ritualus, tuo labiau kad tapdamas vilkolakiu, jis vienaip ar kitaip, nebūtu sutikęs susieti savo gyvenimo su vampyre. Išsiskyrimas nebuvo audringas, jie vienas kitą suprato. Ir daugiau nebe liko ne vienos priežasties priešintis sistemai, ypač kad nuo pat pradžios jie buvo nusiteikę tiesiog puikiai leisti laiką kartu. Ir dabar jis vėl buvo ties savo užsibrėžtu tikslu. Gaila, ne tokiu vykusiu, kokiu manė. Širdis, kuri taip karštligiškai daužėti į krūtinę, liovėsi spurdėti. Kraujotaka akimirksniu liovėsi veikti, ir nuo akivaizdaus persišaldymo ir kitų (mirtį atnešusių) pasekmių, jis įgavo kiek melsvoką atspalvį. Tobulai išsaugotas kūnas (reikia pripažinti, kad Armstrong šeima gyvena kur kas ilgiau, nei kad atrodo. Originalūs vilkolakiai nemiršta savo mirtimi nuo "senatvės", jie visuomet miršta smurtine mirtimi). Bet koks medikas, kuris šiuo metu patikrintu kūną, aiškiai pasakytu: "viskas, mirties laikas...".

Ir kito varianto nebūtu, jei tai nebūtu antgamtinė būtybė. Kone "sugrąžintas" pašalinių garsų, ar suveikus medikamentams, kuriuos tiesiai į širdį suleido raudonplaukė, buvęs vilkolakis įtraukė paskutinį oro gūsį į savuosius plaučius. Akys prasimerkė, o vyzdžiai išsiplėtė taip stipriai, kad rodos nebuvo galima pamatyti rainelės spalvos. Vyro raumenynas ne krustelėjo, kuomet šis įsistebėdamas į lupas, išleido paskutinį atodūsį.

TOLIAU, TAI KAS VYKO PASĄMONĖS PASAULY (ką gali pamatyti vampyrai, kurie pasitelkdami savo galias, patenka į svetimo asmens smegenys): Būdamas savo paties kūne, vyras buvo namuose. Aplinka buvo artima tuo, kad šiuos namus pastatė jo protėviai. Ir nors dabarties laike, šio pastato seniai nebėra (mat galių trokštantis Richard'as, užbarikadavęs visus išėjimus, padegė namus su ten gyvenusiais asmenimis. Tuomet tik lemtingų įvykių seka, leido Jake ir Corai negrįžti namu laiku, kuomet visą tai vyko). Kūnas buvo atpalaiduotas, o rankose pupsojo tamsintų stiklų, akiniai nuo saulės. Juose jis matė savo atvaizdą: paprastą asmenį, kuris nebuvo kažkuo ypatingas. Sumerkdamas akis, vyras iš karto sviedė laikytą daiktą šalin. Pakildamas nuo savosios vietos, jis atsidūrė prie pat savo namų, lauke. Kaip tai vyko, jis nesuprato. Tačiau ir kontroliuoti to negebėjo. Pastatas degė, jis puikiai girdėjo savo šeimos pagalbos šauksmus. Ir akimirka, kuomet jis rovėsi link tos vietos, vėl persikėlė laiku svetur. Dabar tai buvo požemiai. Ilgas koridorius, su labai pridususiu apšvietimu vedė jį kažkur... Keliaudamas pirmyn, buvęs vilkolakis galiausiai atsidūrė erdviame plote, jo vidury vis dar buvo likęs nukirstas ąžuolo kelmas. Tas pats ąžuolas, iš kurio buvo pagaminti kuolai, kurie yra vienintelis ginklas, galintis sunaikinti originaliuosius. Ant kelmo buvo matomas vilkas, kurio akys švietė raudona spalva. Alfa. Bet kodėl jis jautėsi toks ramus? Jis žinojo tai, kad yra mirtingas, ir jei vilkas puls, jis apsiginti nesugebės. Kame buvo viso to esmė? Jei ne puikiai išlavintas šeštasis jausmas, kurį jam buvo suteikęs mėnulio prakeiksmas, jis taip ir būtu likęs nesupratęs, kad vilko kailį "užsimetęs" asmuo, buvo ne kas kitas, kaip jo paties biologinė motina. Kaip? Vilkas šiepė dantis, ir aiškiai davė suprasti, kad puls. Ir čia kaip tik tuo metu ir buvo tas, "vidinis" pasirinkimas, atsakymas į klausimą "kas iš tikro esi?". Atitrūkdamas nuo kelmo, vilkas šoko į jo pusę. Ir jei jis būtu užsidengęs, išsigandęs, taip ir liktu tuo, kuo jį pavertė ritualas, kadaise suteikęs Allison antrą gyvenimą. Jake nepasitraukdamas į šalį, iš karto griebė vilkolakį už nasrų. Ir čia pat vėl pasikeitė fono vaizdas. Jis vėl buvo kitur. Iš šono matė kažkada jam priklausius vilkus, kurie kankino jį klausimais. Kelių žmonių balsai skambėjo persipindami tarpusavy, tuo pačiu metu. Ir viskas buvo sudėta į tai kas vyks toliau. Paskutinė vieta, kur jis atsidūrė, buvo vonios kambarys. Tas pats kambarys, kur vos prieš keliolika minučių mirė jo "žmogiškasis aš". Stovėdamas priešais veidrodį, vyras nuosekliai stebėjo savo paties atvaizdą. Lemtingu metu, šyptelėdamas sau pačiam, vyras pastebėjo, kad jo akys pirmiausia įgavo spindintį, oranžinį atspalvį, vėliau pasikeitė į plieno šaltumą, ir galiausiai sustojo prie kraujo raudonumo. Kaip tik tuo metu jis ir suvokė, pavyko.

Visgi, sugrįžtant į realų gyvenimą niekas nepasikeitė. Jo širdis vis dar buvo sustojusi, o gyvybė apleidusi kūną. Ar tai, ką jis matė, te buvo pomirtinio gyvenimo reiškinys, ar kažkas daugiau? Kaip be pasukus, kūnas nepakito nei po penkių, nei po dešimties minučių. Žvilgsnis buvo šaltas, vis dar nukreiptas į lupas. Ir ne buvo ne vieno ženklo, rodančio kad jis sugebės atgyti. Viskas rodė į oficialią mirtį.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
i'll tell you my sins and you can s h a r p e n your knife
avatar
Jake Armstrong

Was I dead? No. I was evolving. Something you'll never do.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1304
Įstojau : 2012-10-05
Amžius : 31
Miestas : Los Andželas
Meilė : Šiuo metu vienišas
Draugai : Mason Lockwood
Rūšis : Alfa Vilkolakis

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: APARTAMENTAI #0004

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 12 1, 2  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume