KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Puslapis 22 Previous  1, 2

Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Katherine Pierce on Sk. 03 11, 2018 3:28 pm




Play me




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Stephen  – Play Me Like A Violin.




SHE PUT A CROWN ON TOP OF MY HEAD SAID EVERY KING NEEDS A QUEEN IN HIS BED. ft. Sebastian Redford. (theme)
Sugrįždama į pakankamai didelius loft‘o tipo apartamentus, kuriuos nuspirko dar tuomet, kai buvo priversta išsikelti iš dvaro, kuris buvo „pradvokęs“ praeities prisiminimais, kuriais gyventi toliau neplanavo, istoriškai ne pačiomis skaidriausiomis spalvomis pagarsėjusi garbanė, nepakilo liftu iki reikiamo aušto. Dar tuomet, kai išlipdama iš savo nuosavos transporto priemonės, kurią pasėmė nuo viešbučio, prie kurio šią paliko, Pierce užtikrintai sustojo prie pat pastato durų. Sumerkusi akis, bulgariškos kilmės moteris giliai įtraukė orą į savuosius plaučius, tarytum tokiu savo veiksmu būtu pasiruošusi „pajusti“ kiekvieną gyvastį, kuri buvo pastate. Jos veide natūraliai subangavo lūpos, kurios visai netrūkus suformavo moteriai būdingą, pašaipiai smerkiančią, kampinę šypseną. Kadaise Damon‘o Salvatore ištarti žodžiai, – „She's Katherine. She loves to play games and you're fooling yourself if you think you're going to find out what she's up to“, šiuo metu turėjo kur kas daugiau tiesos, nei istorijos vadovėliuose aprašomi praeities įvykiai. Tai kad moteris visai neseniai pažino tiesą apie savo tikrąją prigimtį, apie savo gebėjimus ir kadaise turėtas nuostatas, toli gražu tam tikra magiška prasme, nepadarė jos kitokia, arba bent jau panašia į Andromedą. Nesvarbu kad šis moters amplua egzistavo kur kas daugiau, nei Katherine Pierce fenomenas. Dienos gale, ji nebuvo tapusi nei kažkuo geresnė, nei kažkuo nuolaidesnė ar kaip nors kitaip labiau teigiama ar tinkama apibūdinimui „sweet like sugar“. Dienos gale ji tebebuvo ta pačia, nepataisoma kale, kurios temperamento iš tiesų panešti negebėjo ne vienas. Tik dabar, buvusiai originaliai vampyrei, o dabar nemirtingosios kūne įkalintai nežemiškai būtybei, atsivėrė visos įmanomos ir neįmanomos durys, ištirpo visi įmanomi ir neįmanomi barjerai. Ir jei Redford‘ą panašūs jutimai baugino, ak patikėkite... Katherine tai beprotiškai jaudino! Pagaliau ji jautėsi visapusiškai nenugalima, nesunaikinama ir amžiams neištrinama, galinga ir pasiruošusi visą tai išnaudoti pirmiausia SAVO PAČIOS naudai. Ne veltui sakoma, suteik „šėtonui“ visapusišką veiksmų laisvę, ir jis sunaikins viską kas gyva. Ir tas faktas, kad serafimai yra kilę iš visiškos šviesos, nepadarė „teigiamo atsiliepimo“ garbanei. Nors žinoma, skonio reikalas, kaip gi yra suprantamas šis išsireiškimas. Žengdama pro stiklines duris, moteris, suėmė paradinio įėjimo rankenas iš vidaus savais pirštais. Tais pačiais pirštais, nuo kurių akimoju ėmė sklisti viską stingdantis šaltis. Durininkas ir pirmame aukšte buvę asmenys, sustingo, kuomet šių žvilgsniai paklusniai pakrypo į tamsiaplaukę, ir tai kas vyko šiai už nugaros. Būdama prie Sebastian‘o, Pierce nuoširdžiai stengėsi bent kažkiek suvaržyti savo aštriai kampuotą būdą, susitelkti į savo beprotiškai jaudinančius, sveiką nuovoką atimančius jausmus jam. Bet būnant toliau: tūkstančiais kartų padidėjęs kraujo troškimas, bei „galios“ jutimas, neleido jai elgtis kaip nors labai adekvačiai. Kitą vertus, negi galima iš vampyrų tikėtis, kad šie mėgausis mažais kačiukais, šiuos glostys ir leis mielą atgarsį „aww...“? Ne vien paradinės durys apsitraukė storu, nepralaužiamu ledo sluoksniu, tačiau ir visa pastato siena, prie kurios lietėsi buvusios vampyrės rankos. Šioms apeigoms pasibaigus, Katherine demonstratyviai pramankštino savo kaklą, galvą pasukdama pirmiausia link vieno peties, vėliau link kito. Tai buvo jos žaidimas, vardan pasimaitinimo. Paakiai labai greitai apsitraukė tamsiais kraujagyslių voratinkliais, kuomet natūraliai šviesus akių baltymas apsitraukė krauju. Prisikasdama savo apatinę lūpą, moteris prisikando savo apatinę lūpą, iš ko pasimatė kad natūraliai labai puikiai sudėti dantys įgavo žvėrišką, kraują gysluose stingdantį, pavidalą. Ji atitrūko nuo durų, nežmogiška jėga pirmiausia užsipuldama durininką. Pastatas užsipildė klyksmais: vieni žmonės dar bandė užsirakinti savo namuose, kiti stengėsi prasimušti pro ledo sieną, kuomet treti dar desperatiškai kovėsi prieš priešiškai nusiteikusią ir visapusiškai kraujo išbadėjusią „pabaisą“. Ji neatėmė gyvybės ne vienam iš ten buvusių. Kokia gi prasmė tai daryti, kuomet po keletos dienų, kuomet žmogiškasis kūnas atgaus jėgas, visą tai bus galima pakartoti dar kartą? Praeidama pro kiekvieną iš savo aukų, ji: šaipėsi iš žmogiško silpnumo, kuomet akivaizdžiai pademonstravo vampyrišką jėgą. Po kiekvieno susidūrimo su garbanė, aukos buvo priverstos pamiršti apie šios dienos nuotykius, „paslėpti“ sužeidimus, ir niekam apie tai kas nutiko neprasitarti. Dėl dievų meilės, Katherine privertė visus buvusius pastate šiai savotiškai „patarnauti“, šią pelnytai ar nelabai liaupsinti, gerbti, talkinti šiai. Ak, koks neapsakomas malonumas buvo užpildes bulgarės liauną kūnelį, kuomet padariusi savo „juodus darbelius“ ji pagaliau pasiekė savo gyvenamosios vietos duris. Žinoma ji nebuvo visiškai tikra tuo, kiek ilgai užtrūks mylimasis, kuomet išvyko į vargu ar mažiau kruviną pramogą su Abberline, tačiau vertė save vadovautis nuojauta. Ir pastara pas fatališką garbanę buvo ganėtinai stipri. Gaila, tik ne visuomet pasireiškianti, o ypatingai tuomet, kai to labiausiai reikia. Norėdama save „paruošti“ audringam seksui, ji nusprendė pasidaryti kelias „grožio procedūras“, lyg šiai kada nors būtu pritrūkę natūraliai iš koto verčiančio fiziologinio žavėsio. Sulipdama į erdvę, tikrai ne vienam asmeniui sukonstruotą dušo kabiną, nemirtingoji atsuko vandenį, leisdama atsitiktinės temperatūros (mat nejuto labai didelio skirtumo tarp šilto ir šalto) vandenį, leisdama šiam atsimušti į jos tobulai sudėtą veidą, sudrėkinant odą, plaukus. Jautėsi soti, laiminga, geidžiama ir geidžianti. Iš dalies galima pasakyti, kad papilvę kuteno neegzistuojantys drugeliai, kuomet moters mintys nukrypdavo apie tai, kad visai netrūkus jos namuose pasirodys toks pat tvirtas, toks pat nepasotinamas ir toks pat dieviškai gražus, kiek ir velniškai galingas, visai kaip ir ji.
Akimirka, kuomet buvo sulaužytas prieš paskutinis užraktas, garbanė tebebuvo duše, mėgaudamasi vandens procedūromis. Vienu metu, ji nuleido savo skrudintos karamelės atspalvio akis žemyn, kuomet pastebėjo kaip stambus, tamsiai rudos spalvos, tirštas kraujo lašas nukrito šiai po kojomis. Moteris prisimerkė, mat nesuprato iš kur šis ten atsirado. Šiam susiliejus su vandeniu, bei pasiekus nuotėkų vamzdį, vonios grindinį pasiekė dar keletą lašų, kurie galiausiai peraugo į rimtą kraujavimą atžyminčius veiksnius. Pierce prikeldama vieną ranką, pirštų pagalvėlėmis prisilietė prie savo smulkios formos nosies, norėdama įsitikinti ar kraujas srūva iš ten. Buvo beveik teisi, mat kraujavimas pirmiausia pasireiškė iš nosies, vėliau taip pat pasirodė kraujas iš akių, bei ausų. Su lyg suvokimu, kad vyksta kažkas, ko neturėtu vykti, garbanė pajuto visą kūną deginantį, laužiantį skausmą. Jos kaktoje iš karto išryškėjo stambis skausmo raukšlės, kaip ir kažkur centre išryškėjo viena stambesnių kraujagyslių. Instinktyviai susiimdama už galvos, ji dar stengėsi atsilaikyti iki pat tos akimirkos, kuomet kentėti paprasčiausiai tapo neįmanoma. Stipriai parkrisdama ant kelių, nemirtinga būtybė ėmė skausmingai rėkti. Kaip tik tuo metu, kuomet visas pastatas ėmė nenatūraliai kaisti, it kaitinamas ant ugnies aliejus. Negana to, tiek šis pastatas, tiek visas aplinkui esantis rajonas ėmė nenatūraliai virpėti, ką vėliau mokslininkai paaiškins kaip pakankamai stiprų žemės drebėjimą. Kai kurie pastatai, kurių architektūra buvo tobula tik ant brėžinių, keliuose vietose skilo. Visa laimė, o gal ne tokia ir laimė, vienintelis pastatas, kuris išliko, buvo tas pats, kuriame buvo apsigyvenusi garbanė. Karštis buvo toks stiprus, kad atitirpdė ledus, ir mirtinai „išvirė“ kiekvieną iš pastate buvusių žmonių, apart Pierce. Šis potyris nebuvo panašus į nieką, ką nemirtinga vampyrė / serafimė buvo patyrusi prieš tai. Jos kvėpavimas, jos šauksmas buvo toks garsus, kad kitokiomis aplinkybėmis būtu prikėlęs per visus aukštus gyvenusius kaimynus, tačiau šie jau buvo nebe gyvi. Stipriai sumerkusi akis, moteris matė vaizdus, kurie ir buvo iš pažiūros atsakingi už visą fizinį skausmą, kurį jautė dabar.

<<Nedidelė trobelė, prie vienos iš sienų pritvirtintas senovinis, bei pakūrentas židinys. Liepsna netolygi, it būtu veikiama žvarbaus aplinkos oro, kas išdavė apie tai, esti klimatas, kuriame dabar buvo, buvo ganėtinai šaltas. Nepriklausomai nuo to, moters kūnas buvo padabintas juodos spalvos, veik peršviečiamu apatiniu trikotažu, o ir taip liaunas liemuo buvo stipriai suveržtas seksualaus korseto. Ji žvelgė į liepsną, kuomet sau už nugaros išgirdo vyrišką krenkštimą, kuris iš pažiūros nuskambėjo ne todėl, kad asmeniui prireikė prasivalyti gerklas, o todėl kad vyras troško atkreipti jos dėmesį į save. Atsisukdama, ji juto kaip veide prasiveržė lengvas šypsnis. Juto ir tai, kaip žvilgsnis palengva pirmiausia sustodamas prie erogeninės vyro kūno zonos, palengva ėmė kilti link šio veido. Sebastian‘o kūnas buvo sudėtas taip nepriekaištingai, kad tas pats istoriškai išgirtas Apolonas, turėtu susigėsti. Ji neskubriai, tačiau užtikrintai žengė kelis žingsnius link vyro, kuomet pasiekdama šį, specialiai, pirmiausia plaštaka susilietė su jo pasididžiavimu, leisdama pirštų galiukams imti kilti prie jo veido. Jo ranka taip pat labai greitai paniro į vešlius ir banguotus jos plaukus. Jis prisitraukė moterį arčiau, įžūliai ir savininkiškai įsisiurbdamas į šios lūpas. Ir tik tą akimirką, nežinia kodėl tai nenutiko prieš tai, ji suvokė kad viskas apie jį yra ne taip: ne toks yra jo skonis, ne toks yra jo kvapas, ir ne tokį jausmą, kaip ankščiau jis jai sukelia. Garbanė stipriai delnais pastūmė vyrą nuo savęs, kuris ypatingai lengvai nukrisdamas į patalus (mat stovėjo nugara į lovą) ėmė pašaipiai juoktis. Negirdėjo tai ką jis sakė, tačiau suprato kad tai buvo ne JIS. Visai netrūkus, jo kūnas ėmė deformuotis, kuo toliau, tuo labiau įgaudamas moteriškas formas. Iš dalies Pierce supykino, tačiau siūtas paėmė viršų.>>, <<Sunku paaiškinti kaip tai nutiko, tačiau moteris buvo daugiau nei tikra, kad tą akimirką buvo mirtinga. Visos jos galios, sunkiai ir klastingai suplanuotas nemirtingumas – atimta. Ji jautė kaip apie jos kaklą yra užsegtas kažkoks prietaisas, panašus į antkaklį, su vidiniais spygliais, kurių epicentre buvo skaisčiai raudonos spalvos rubinas. Basomis, beveik nuoga (turint omeny kad vilkėjo tik seksualią aprangą, o ant viršaus buvo užsimetusi juodos spalvos šilko chalatą), ji iš paskutinių stengėsi bėgti, bėgti už savo gyvybę. Šiltas, it žmogiškas, kraujas sruvo jos kaklu, per visą kūną, gausiais lašiais krito ant sniego. Ji visuomet buvo kovotoja, ir jokia siela, joks piktadarys nebūtu privertęs jos pasiduoti. Ji nubėgo taip lygiai šešias mylias, kuomet visapusiškai išsekusi, praradusi per daug kraujo ir nušalusi kojas, ji sukrito į pusnį, kuri netrūko ilgai nusidažyti krauju. Jautė kad daugiau nebe gali įkvėpti, kad springsta savo pačios krauju. Rankomis desperatiškai ji dar kartą suėmė antkaklį, kuris it užburtas dar stipriau suspaudė jos kaklą. Tą akimirką ji geriau nei kada prieš tai, suprato kad kadaise Redford‘o pasakytas pripažinimas apie ateitį, esti jei ji neišvyks, ji mirs, pildosi. Tik aplinkybės yra kitos, žaidimas su mirtimi yra kitas, bei kaina už nuodėmingus jausmus, yra mesta ne iš to asmens. Atitraukusi rankas nuo prietaiso, kuris vėrė jos kaklą, ji dar kartą pažvelgė į savo rankas, kurios buvo gausiai suteptos krauju, ant kurių dar matėsi santuokinius saitus reiškiantis žiedas. Ji skausmingai įkvėpė, visai ne daug, kuomet galiausiai ėmė kristi ant sniego. Atrodė kad tik trumpam sumerks akis, ir vėl pakils bėgti toliau... ...tačiau čia pat suvokė kad tai yra žaidimo pabaiga, kad daugiau nebe gali kautis prieš mirtį, kurį priešingai nei ankščiau, dabar ją pasiims po savo sparneliu, visam laikui.>>, <<Garbanė ir vėl matė savo rankas, tačiau šį kartą šios nebuvo suteptos krauju, o ir aplinka priešingai šalčiui, kurį jautė prieš tai, buvo deginanti. Iš jos kūno sklido nežmogiška, siaubingai tamsi energetika, kuri susipynusi su pragaro liepsnomis, naikino ne vien artimą aplinką, tačiau visą šį pasaulį. Tą, kuris kadaise buvo vienintelis jai žinomas, vienintelis jai norimas. Dabar ji nejuto visiškai jokio prieraišumo prie šios vietos, prie žmonių, ar tų, kuriuos kadaise dievino, mylėjo. Ji matė kaip neatlaikydami įtampos sprogsta pastatai, kaip įtrūksta asfaltuotos gatvės, pro kurias ima veržtis tikru tikriausia lava. Šis pasaulis buvo naikinamas, ir ji puikiai suprato, kad tai yra jos pačios darbas, jos noras tai daryti. Ji žengė į priekį, tuo pačiu metu sukeldama dar didesnę kaitrą, dar didesnę nepakeičiamą ir nesustabdomą tragediją. Tragediją, kurios priežastys nebuvo suprantamos, žinomos.>>

Šiems  siaubingiems vaizdiniams pasibaigus, Katherine atsibudo duše, jau tuomet kai automatizuota dušo galvute, jau buvo išsijugusi. Gulėjo visiškai nuoga, bei praktiškai sausais plaukais, savo pačios sukrešėjusio kraujo pėdsakuose. Skausmas jau buvo apleidęs jos kūną, o ir už lango ar tame pačiame pastate buvęs šurmulys nutilęs. Sunkiai, tarytum vis dar suktųsi galva, ji pakilo ant kojų, bei pasilaikydama sienų, nukeliavo link miegamojo, kurio spintoje buvo pakabintas tas pats apdaras, iš Redford‘o pranašystės. Sunku pasakyti kodėl pasielgė būtent taip, tačiau sumetusi šiuos drabužius į didesnį kibirą, padegė velniop. O kad namai nepritrauktu dūmų, pasistengė atidaryti „portalą“ į velnias žino kur, bei ten išspyrė padegtus daiktus. Net kuomet protas savaime piršo mintį apie tai kad visą tai kas nutiko, nenutiko šiaip sau, ji kategoriškai atsisakė priimti šiuos dalykus kaip faktą. Atvirkščiai, neigdama ir slėpdama tai nuo visų, o kas svarbiausia nuo Sebastian‘o, ji pašalino visus įkalčius apie tai kas nutiko šiame name: išplovė savo vonios kabiną nuo kraujo, iš nežinia kur ištraukė dubliuotus žuvusių žmonių atkartojimus, lavonus išmesdama ten, iš kur paėmė gyvuosius. Dievaži, šio pasaulio „naujokus“ dar privertė kaip galima geriau sutvarkyti viską, kas buvo pastato viduje, mat nebuvo tikra kad Sebastian‘as pamėgęs keliauti akimirkos būdu, paskutinę akimirką nesugalvos tiesiog pasirodyti čia pėstute. Susiruošė, dievaži, pasidabino save tiesiog dieviškai seksualiai: makiažias, tvarkingos garbanos ir kūną geidulingai pridengiantys apatinukai. Stengėsi neparodyti kad visai netrūkus išgyveno kažką, kas beprotiškai stipriai priartino Pierce prie paskutinio užrakto sulaužymo. Nenorėjo nei savęs apkrauti bereikalingomis problemomis, nei pasirodyti bent kažkiek silpna ar nesavarankiška prieš Sebastian‘ą. Lėtai iškvėpdama, ji vos per akimirką įgavo savo tobulos aktorės amplua, kuomet iš savojo veidelio panaikino bet kokias nerimo žymes. Jis (veidas) ir vėl nušvito kitomis spalvomis, tapdamas tiek pat apgaulingai angeliškas, koks buvo.
Sebastian’ui pasirodžius visai netrūkus, garbanota nemirelė buvo užėmusi didžiulės dvigulės lovos kojūgalio centrą. Menkai, tačiau beprotiškai svaiginančiais apatiniais, pridengtas josios kūnas buvo įgavęs seksualiai atrodančią laikyseną. It nujausdama mylimo vyro pasirodymą, garbanė nesuskubo pakelti akių, kuomet laužydamas visus prieš tai žinotus egzistencinius dėsnius serafimas šiuose namuose pasirodė “teleportuodamas” save iš kitos vietos. Jei ne netrūkus pastebėtas jo išraiškos, ir netgi tam tikrų kūno kalbos elementų, pasikeitimas, būtu galima pasakyti esti vyras šiuo būdu pasirodė čia nekantraudamas dar kartą kuriam laikui kartu su savo moterimi prasmegti laike, pasimėgauti vienas kito artumu, kūniškų malonumų patenkinimu ir galu gale, nesuvokiamai, nežemiškai giliais jausmais, kuriuos juto vienas kito atžvilgiu. Ir jei ne daugeliui žmonių, tenka galimybė patirti “meilę”, šią interpretuojant pasikartojančiais ir jau žinomais dėmesio ir artumo vienas kitam ženklais, tuomet tai kas siejo Sebastian’ą su Katherine, buvo kur kas daugiau nei žemiška ar epiška meilė. Net iš tolo žvelgiant, tamsiaplaukės kūnas, užimta poza ir netgi tokios smulkmenos kaip pečius ir dalį veido tvarkingai “glostančios” tankios garbanos, spinduliavo jos neišvengiamu seksualiniu nusiteikimu. Nepaisant to, kaip atrodė jos fizinis pavidalas, tam tikru metu moters kakta įrėmino “nerimo” raukšlelę, maždaug tarp antakių. Ji juto kad  Redford’ą kažkas neramino, kad prieš atsisveikinant, jis buvo kitoks, labiau gyvas, labiau pasitikintis savimi. O dabar, jo kūnas kaip ir atrodė taip pat, kuomet akys ir ta pati “siela”, arba pirmoji šviesa, atrodė tam tikra prasme prislopinta, nutolusi. Katherine kūnas pastebimai įsitempė, kuomet priartėdamas, nemirtingasis savu delnu prisilietė prie moters skruosto. Tai privertė trumpam susimerkti. Nebuvo tikra ar jo pakitimas buvo kažkuo susėtas su neseniai jai pačiai nutikusiais įvykiais, kuriuos taip kruopščiai stengėsi nuslėpti, ar nutiko kažkas daugiau, kas galiausiai sugebėjo palaužti net tokį, iš pažiūros niekuo nesužalotiną asmenį, kaip Redford'as. Jis priklaupė, švelniai ir atsargiai padėdamas galvą ant garbanės apnuogintų kelių. Įtampa, kuri priešingai nei ankščiau, nieko bendro neturėjo su seksualine, buvo užpildžiusi visą juos supusią aplinką. Bulgarės ranka, kuri prieš tai buvo delnu atremta į didžiulės lovos antklodę, lėtai atsidūrė ant vyro galvos, leisdama liesiems ir ilgiems pirštams pasinerti į šio šiek tiek banguotis linkusius plaukus. Tapo nesunku susiprasti, kad kad ir kas nutiko tos „kelionės į nežinią“ metu, tai stipriai paveikė Sebastian‘o jauseną. Net tuomet, kai jis taip kruopščiai stengėsi nuslėpti savo vidinį skausmą, šio likučiai natūraliai ėmė keliauti visu Pierce kūnu. Moters žandikaulis įsitempė, kuomet pakeldama akis, ji įsmeigė žvilgsnį iš pažiūros į priekį, tačiau iš tiesų į niekur, kažkur tiesiai, kur nereikėtu susitelkti ties nereikšmingoms aplinkos detalėmis. Jos natūraliai putlios lūpos subangavo, leisdamos prasiveržti užtikrintam, tačiau tuo pačiu metu pakankamai šaltam balso tonui, kuris tam tikra prasme simbolizavo ne vien serafimės viską stingdančią „stichiją“, bet ir natūralų asmenybės šaltumą. Šaltumą, kuris Katherine labiausiai ir išskyrė iš visų šios antrininkių.
– Seb‘ai, ką tas baltas, niekam tikęs š*do gabalas padarė? Brangusis. Kodėl neleidi man to pamatyti? – Pasidaryti prielaidą esti Desmond‘as padarė kažką, kam serafimai buvo nepasiruošę, buvo beprotiškai paprasta. Galu gale, dar prieš tai kai Sebastian‘as nusprendė vykti kartu su tuo mirtingu parazitu, numatyti šio planus ir visą ko pasekmes buvo neįmanoma. Kažkokia mistinė jėga, it tirštas rūkas, neleido prasibrauti iki tiesos, pamatyti daugiau, nei gali pamatyti kiti.
Kiekviena savo kūno ląstele, buvusi antrininkė juto mylimo vyro skausmą, tačiau nesuprato šio priežasties. Ir jei kada nors ankščiau buvo patyrusi kažką iš šios „serijos“, tuomet skausmas, kuriuo buvo kaustomas Redford‘o kūnas, arba tiksliau pasakius emocinė būsena, buvo stipriausia, siaubingiausia, ką galima patirti. Stipriai sukandusi dantis, moteris sujudino savo ranką, kuri tebebuvo ant vyro galvos, pirštais glostančiai perbraukdama per jo tankius, tamsius plaukus. Jo ištarti žodžiai apie tai, kad negali nuo savo partnerės nuslėpti kažko, sukėlė tik dar daugiau klausimų, į kuriuos atsakymus ši nerado. Juto jo bučinius, kurie pirmiausia susilietė su kaip visuomet šiek tiek daugiau jautrumo turinčią šlaunų odą, vėliau ir rankų. Susitiko su nutolusiu, nusiminusiu jo žvilgsniu dar tuomet, kai priversdama save prabilti, ne pašnibždomis.
– Tu juk žinai kad galiu susidoroti beveik su bet kuo, bei tuo pačiu metu persilakuoti savo nagus. Sebastian‘ai, aš nežinau kas nutiko, bet kuo labiau delsi, tuo labiau varysi mane iš proto. Nesvarbu kas tai yra, aš susitvarkysiu. Tu žinai. – Spėlioti buvo galima labai daug, ir tam nebuvo jokių nepralaužiamų ribų. Visgi, tuo pačiu metu tai daryti buvo visapusiškai beprasmiška, mat vienintelis asmuo, kuris šiuo metu gebėjo pasakyti (parodyti) tiesą, buvo priešais garbanę. Jam laikant jos rankas, ji kiek stipriau suspaudė pirštus, o ir nemirtingosios balsas skambėjo tvirtai, ryžtingai ir užtikrintai.
Akimirka, kuomet Sebastian‘as nutraukė visus pasistatytus barjerus, kurie neleido Katherine matyti tai, kas nutiko laboratorijose, tiek prieš Redford‘ui ten pasirodant, tiek po to. Neatitraukdama savo rankų iš vyro delnų, moters savo žvilgsniu nutolo į nebūtį. Rainelių spalva, kuri visuomet natūraliai priminė skrudintos karamelės atspalvį, tapo visiškai stipriai išplauta žydra, primenanti tokią, kokią turi akli žmonės. Palaipsniui, fatališkosios garbanės akių vokai nusileido, palikdami šią susimerkusią. Kaklo raumenynas įsitempė pirmiausia, tuomet tą patį it susitarus iš anksto padarė jos kūnas. Moteris taip stipriai įsitempė, sustingo, kad jei nežinant kad ji gyva, būtu galima pagalvoti kad ši yra padaryta iš kieto metalo lydinio ar akmens. Natūraliai šalta kūno temperatūra, tapo veik nepakeliamai stingdanti, o tuomet kontrastiškai karšta. Kad ir ką ji matė, kad ir kokius jausmus išgyveno, tai tik sąlyginai atsispindėjo jos pakitusiame pavidale. Dar nepramerkus akių, buvo galima pastebėti, kaip pro blakstienas pasirodė sūrus skystis, kuris susidurdamas su jos oda, pavirto į sušalusius kristalus, bei nukrito kažkur ten, ant kelių. O dieve, Katherine buvo tokia stipri, kad neleido sau palūžti net dabar, kai priešais buvo VIENINTELIS asmuo, kuriuo ji iš tiesų galėjo pasitikėti lygiai taip pat, kaip ir savimi. O turint omeny, kad prieš tai pasitikėti drįso TIK savimi, tai reiškė pakankamai daug... Nesvarbu tapo net tai, kad ji niekada savarankiškai nesuteikė gyvybės „Trylika“, ji nenešiojo jo po savo širdimi, nejuto jo sujudimus, ir per skausmą nesuteikė šiam gyvenimą. Tačiau vien tas suvokimas, kad kažkur, kažkokia nuopisa neaišku dėl ko, mediciniškai suformavo iš tavęs tavo vaiką, o vėliau ne visai pavykus šiam eksperimentui, visapusiškai kankino, niekino, žudė, degino, skandino ir pjaustė jį, yra žiauresnis, nei tos pačios pragaro karalienės intrigos, kurias ši paspendė, vos tik pakilo ant žemės paviršiaus. Bandydama įkvėpti, moteris užsikukčiojo, todėl ir vėl stipriai suspaudė dantis. – Kur ji dabar? Ar ta moteris vis dar gyva?
Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos garbanė prisivertė ištarti balsu. Ir nieko nuostabaus tame nėra, kad ji išvengė pasidomėti apie jųdviejų sūnų. Vien mintys apie tą berniuką skaudino kur kas labiau, neo visų pragarų liepsnos, kartu paėmus. Katherine niekada savęs nedraskė paikomis mintimis apie tai, kaip būtu smagu pasidaryti vaiką nuo mylimo, iš tiesų visomis įmanomomis ir neįmanomomis prasmėmis mylimo, vyro. Tai atrodė neįgyvendinamas, nerealus dalykas, tai kodėl save kankinti mintimis apie tai? Ir dabar, kai suvoki kad tai ne vien kad buvo įmanoma, bet įgyvendinta, sutriuškinta ir negailestingai atimta. Nuo pat pirmosios šviesos, nuo Sagitarius ir Andromedos nuodemės, nuo viso ko pradžios, tai buvo pirmasis tikras žingsnis į tai, ko šie abu troško, kartu ne atskirai. Katherine nusuko akis, nenorėdama kad jos taip aiškiai išduotu jos beribį skausmą, žinojimą ir netgi supratimą to, ką padarė Sebastian‘as, matydamas kad negali čia išgelbėti jų sūnaus. Nebūtu galėjusi to padaryti ir ji, ar bet kas kitas. Tai buvo vienintelė galimybė, ir ji tai suprato, tačiau tai toli gražu niekaip nenuramino to neigiamų emocijų uragano, kuris šiuo metu draskė Katherine iš vidaus į tūkstančius, ne biliardus smulkiausių dalelyčių. Ištraukusi savo rankas iš Redford‘o plaštakų, bulgarė atmestinai ir labai greitai nusivalė sušalusius kristalus nuo savo skruostikaulių, tarytum jai būtu gėda po visko ką išgyveno „Trylika“ parodyti savo silpnumą. Vis dar negrąžindama žvilgsnio į mylimąjį serafimą, ji sušnabždėjo, tarytum jei būtu pasakiusi tai garsiai, parodytu kaip stipriai priešinasi savo pačios jausmams. – Aš noriu pamatyti jį. Aš noriu pamatyti, paliesti ir pažinti mūsų sūnų. – Tariant paskutiniuosius žodžius, ji pajuto kaip iš akių vėl išvarva sūrus vanduo, dabar jau būdamas susimaišęs su josios pačios krauju. Tačiau tai nesustabdė jos kalbėti toliau. Ir kiekvienas žodis, kurį moteris tarė, buvo girdimas su neslepiama panieka. – Ar tu palikai ją gyvą? Nes aš noriu kad ji patirtu kiek-vie-ną. Smūgį. Kiekvieną įpjovimą ir kiekvieną skaudulį, kurį buvo priverstas patirti JIS. Ir kai ji atlaikys visą tai, aš noriu kad ji būtu tokia pat amžina, kaip ir mes. Kad galėčiau jai nukapoti rankas ir kojas, išpjauti liežuvį ir išlupti akis. Visada palaikyti ją ant kraujo tiekimo, kad viskas kas jai liktu, tai mintys apie tai kad bus priversta gyventi taip, AMŽINAI. Kaip nieko vertas gabalas mėsos ir kaulų, negalintis daugiau nieko padaryti. – Nuo šnabždėjimo, bangomis Katherine balsas imdavo priminti garsų „stūgavimą“, tuomet tapdavo sunkiai suprantamu per kukčiojimą, ir galiausiai vėl grįždavo prie aiškaus paniekinimo. Ir visgi, ant galo nuskambo tie žodžiai, kurių iš jos asmenybės buvo galima sulaukti. Galu gale, su viskuo ji buvo pratusi susitvarkyti pati, nesidalinti abiejų skausmu. Ir dabar buvo verčiau pasiryžusi pastumti mylimąjį ten, kur tebebręsta jo atžalos, pati likdama ten, kur iš jų buvo atimta vienintelė galimybė sukurti tobulą jųdviejų jausmų vienas kitam įrodymą, tobulą naują gyvybę.
– Ir kai tai baigsis. Noriu kad paliktum mane vieną. Man reikės pabūti vienai, Sebastian‘ai. Aš negaliu... – Priversdama save užsičiaupti, ji stipriai suspaudė lūpas, kuomet ant kaktos vidurio, ir vėl iššoko ta pati, stambesnė kraujagyslė, reiškianti kad moteris yra stipriai, beprotiškai stipriai užsispaudusi. Nuleidusi akis, kaip be būtu keista, ji taip ir nepastebėjo to, kad serafimas čia pasirodė ne vienas. Galbūt būtent šiuo metu tokios smulkmenos net nebuvo aktualios ar moteriai įdomios.





_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

dancing underneath the skies of lust. 'cause without your love, my life ain't nothing but this carnival of rust
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.



Pranešimų skaičius : 2893
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : When people ask what I see in him, I just smile and look away, because I’m afraid if they knew they’d fall in love with him too. The one, the only SEBASTIAN REDFORD.
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and other weaknesses.
Rūšis : Queen Of Hell (19/538/∞)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Desmond Abberline on Sk. 03 11, 2018 3:38 pm

FLASHBACK: PRIEŠ SEBASTIAN'UI PASIRODANT PAS KATHERINE.



Revenge




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Three Days Grace  – Right Left Wrong.




WE CHOOSE PRIDE OVER CHARACTER WE PICK SIDES AND THEY SPIN LIES INTO FAIRY DUST. ft. Sebastian Redford. (theme)
Tikriausiai nėra nieko nuostabaus tame, kad labiausiai linkę įžiaurumą, patyčias ir žmogžudystę asmenys, visuomeniškai yra labai puikiai charakterizuojami. Jie dažniausiai turi šeimas, kuriuose elgiasi daugiau nei tiesiog pavyzdingai, jie turi gerai apmokamus darbus, ir neretai net keletą aukštų išsilavinimų. Jie yra beprotiškai protingi, šiek tiek uždari ir kolektyve nepriekaištingi lyderiai. Tačiau visa ši teigiama medalio pusė, visuomet turi tą, kurią apvertus iš baimės ir pasišlykštėjimo verčia šiauštis plaukams. Kalbant apie labai tinkamą viso to pavyzdį, nesunku iškelti ant pjedestalo būtent Desmond‘ą Abberline. Jei ne (ne)legalus jo darbas, kuris vyrui buvo atrišęs rankas daryti visiškai viską, ko trokšta tamsi jo širdis, nieko nenustebintu, jei jis galiausiai būtu užėmęs istoriškai pagarsėjusių serijinių žudikų gretas. Arba, šias ir užėmė, tiesiog tai nėra visiškai vieša, ar lengvai pasiekiama informacija? Vienaip ar kitaip, nuomonė apie šį vyrą jau yra sudaryta, Abberline nėra pukuotas zuikutis, kurį norisi glostyti, maigyti ir laižyti. Na gerai, gal ir norisi, bet vargu ar tai įgyvendinama.
Būdamas taip stipriai atsidavęs savo atžaloms, toms dviems mažytėms mergaitėms, kurios aukštaūgiui reiškia visą pasauli, bei dar daugiau, jis puikiai suvokė dabar Sebastian‘o išgyvenamą tragediją. Ir ne, tai neprivertė mirtingą vyrą imti ir pamėgti Redford‘ą it šis būtu potencialus šio geriausias draugytis. Abipusė 50/50 simpatija ir antipatija nemirėliui buvo likusi ten kur ir buvo prieš tai. Tačiau, perkratyti teko tik vieną dalyką, įsitikinimus esti vampyrai yra tik šėtono išperos, kurios neturi nei jausmų, nei sąžinės nei aplamai žmogiškumo. Šis dalykas pakito, mat dar šią dieną Abberline gavo ne vieną progą pamatyti tai, kad mirčiai nepavaldūs padarai taip pat, kaip ir mirtingi žmonės gali mylėti, gali justi aistrą, skausmą, tuštumą ir skausmą. Visgi, nebūdama per daug nusiteikęs komentuoti savo suklebėjusio požiūrio Redford‘o atžvilgiu, Desmond‘as paprasčiausiai nusprendė pasilaikyti šią informacijos dalį sau pačiam. Svarbu pastebėti tai, kad turėdamas tūkstančius galimybių pasišaipyti, ar kaip nors kitaip išsidergti iš Sebastian‘o skausmo, jis nepadarė to. Ne todėl, kad baimintųsi gauti skaudžiai ar tikslingiau pasakius, mirtinai, per snapą. Greičiau todėl, kad puikiai suprato jo išgyvenamą jauseną, kuri dėl parodyto tvirtumo, buvo verta pagarbos. Net iš tokio nepagarbaus individo, kokiu buvo Abberline.
Nenutrūkstantis, akivaizdžiai netgi ore tvyrančios kraują stingdančios įtampos prisotintas, menkas atstumas tarp serafimo ir mirtingo vyro užsiliko. Jie abu, tam tikra prasme, žaidė „žvilgsnių žaidimą“, kurio gale, kažkuris galiausiai bus priverstas nusukti akis. Desmond‘as laikėsi oriai, nepriklausomai nuo to, kad dar niekada prieš tai nejuto taip stipriai alsuojančią mirtį į priklausantį jam sprandą. Sebastian‘o nebyli savęs išraiška kalbėjo kur kas skambesniais žodžiais, nei tai būtu padariusi (ne)verbalinė kalba. Tam tikru metu nemirtingasis akis nusuko pirmasis, ko pasekoje aukštaūgio pečiai kiek nusileido, o ir visas kūnas tapo mažiau įsitempusiu. Kadangi dar prieš kurį laiką ištuštino savo tuštoko skrandžio tūrinį į šiukšlių dėžę, dabar juto kone pareigą vidaus organus dezinfekuoti. Pasinaudodamas proga, kad Reford‘as nusprendė nukreipti savo dėmesingumo kitur, pakankamai greitai priartėdamas prie savo stalo, ohoho kaip apsidžiaugė kuomet apatinis stalčius liko nesugriautas po visų namą užgriuvusių „hocus pocus“ elementų. Ištraukdamas dar pernai iš Rusijos parsivežtą vodkos butelį, atsukęs kamštelį, šį pametė kažkur ant stalo. Nesivargino laikytis etiketo taisyklių, bei prikišdamas stiklinės taros kakliuką prie savo lūpų, godžiai nugėrė stipriai spirituoto, gomurį deginančio skysčio. Nepasiūlė oponentui padaryti tą patį, velniai nematė, jei norės, pats gali pasivaišinti. Iš kart po to, kai atitraukė butelį nuo savo veido, šį vis dar nepaleisdamas, liežuviu perbraukė per savo lūpas, jausdamas gėralo likučius ant gležnos odos, centre barzduoto veido. Nebuvo sudėtinga pastebėti esti vampyras paskyrė dėkingumo žvilgsnį oponento pusės, po ko Abberline vos pastebimai palenkė butelį, tarytum būtu nebyliai pasakęs „you are welcome“, iš kart po to pakartodamas gėrimo ritualą. Vis dar iš akių ilgam nepaleisdamas serafimo, šiam ėmus nervingai juoktis, Abberline antakiai savaime pašoko aukštyn, paskatindami šį kalbėti.
– Aš negaliu sutapatinti tavo išgyvenimų su savo suvokimu. Žinau tik tai, kad taip pat esu tėvas, ir suprantu ką reiškia, kai tavo atžala nori išniekinti idiotiškų vizijų apakintas psichopatas. Suprantu kad tau tai neimponuos niekaip. Bet Elizabeth metė mirties nuosprendį Cassandrai, tiesiai į mano apžėlusį snukį. Todėl aš neturiu laiko žaidimams... – Panašu kad būdamas susirūpinęs dėl to, kad laikas iš tiesų spaudžia, o ir nuoširdžiai kalbant, Abberline nepasitikėjo tuo, esti jo šeima šiuo metu yra saugi. Tiesą pasakius, tokia ir nebuvo, mat tas pats likimas ar gyvenimas ar kaip tą šūdą be pavadinsi, vis vien nepagadinsi, sužaidė būtent taip, kaip jam buvo tas reikalinga, suvesdamas Alexis su Sebastian‘o išgirta, galinga ir besilaukiančia moterimi. Visuomet būdamas pats atsakingas už savo šeimos saugumą, dabar „užsirovęs“ ant vienos iš psichotiškiausių bobų (kurią tarp kitą ko gana ilgai dulkino ankščiau, ir bėdos nematė), kokios tik egzistuoja, jautėsi nestabiliai. – Nežinau kiek daug sugeba ta tavo besilaukianti ir pikta sparnuota plaštakė.
Sorry, neapsivertė žmogui liežuvis ištarti pavadinimą „fėja“, nes net sakydamas pasijaustu it koks „Supernatural“ serialo dalyvis, iš kurio pastoviai šaiposi dėl to kad jis per daug žino apie pasakas, ir dėl to yra traktuotinas kaip lengvai žydras.
– Bet jei turint tą fenomeną šalia, tai nutiko Tau. Nesmerk, jei vis dar nerandu ramybės iki tol, kol ta kalė bus negyva.
Nuolankiai klausydamas oponento samprotavimų apie gyvenimo smūgius, Desmond‘as kuriam laikui buvo nudelbęs akis, stebėjo savo rankose tebelaikomą vodkos butelį, tarytum tai būtu geriausia kas nutiko šiandiena. It tyčia, apie išgėrimą prabilo ir Sebastian‘as, ir nesvarbu kad tai nereikalavo atsako. Tai greičiau buvo kažkas iš tos operos, kuri taip aiškiai apibūdina vampyro charakteristiką. Ilgai ir giliai kalbėti apie rimtus dalykus, o tuomet ant galo mestelėti paiką repliką, į kurią net nereikėtu atkreipti per daug dėmesio, tačiau tuo pačiu metu tai išsklaidytu kiek per daug slogia tapusią atmosferą. Kreivai vyptelėdamas, Abberline pakėlė akis į savo pašnekovą, taip ir nepasiūlydamas išgerti. Nes savo žiniomis, puikiai suvokė esti vampyrams tai būtu nieko neduodanti veikla, prilygstanti bandymams vandeniu nuplauti vandenį.
– Gal kada nors, kitame gyvenime, kaubojau. – Tardamas šiuos žodžius, aukštaūgis vyras pritilo. Netardamas ne vieno žodžio pakankamai ilgą laiko atkarpą, jis panašu kad stengėsi susidėlioti savo mintis į tinkamas lentynas, ir vėliau tikslingai iš ten griebti veiksmų planą. Būdamas tipinis analitikas, jis stengėsi apgalvoti net tūkstantines galimybes, kurios galėtu pakreipti veikimo eigą kitokia, nei planuota, linkme. Nekalbėdamas atgal, tuo pačiu metu jis suteikė galimybę vampyrui iškloti viską, kas šiuo metu šį smaugė. Įdomus gi toks bendravimas? Atrodytu kad gali priešais esančiam asmeniui pasakyti visiškai viską, ką formuoja tavo smegenėlės, tačiau tuo pačiu metu tau nereikia apsikrauti kokiu nors artimu ryšiu, tikėtis ar laukti kažkokios atgalinės atjautos. Užtenka vien to, kad tavo pašnekovas tave supranta, ir būtent šią akimirką yra pasiruošęs ištiesti ranką, ne su pagalba, o su to paties poreikio patenkinimo pasiūlymu. Sebastian‘ui ne visai tiesiogiai paprašius „kūrybinės kankinimo“ pagalbos, buvo galima pastebėti tai, kad mirtingojo akys sužibo, kas išdavė tai, kad jis turėjo daugybę idėjų, kaip tą moterį nuskausminti. Ir nepaisant to, kad jis troško kad ji nudustu kaip galima greičiau, niekas nesakė apie tai, kad būtu prieštaravęs tam, kad prieš savo finalinę mirtį, ji siaubiabybiškai pasikankins. – Visada... – Trumpai įvardindamas savo atsaką, vyras pakėlė akis į pašnekovo pusę, kaip tik tuo metu, kuomet jo dažniausiai rūstokas veidas, įgavo lengvą šypsnį. Wow, pasirodo net jis sugeba prie progos pademonstruoti savo dantis. Atitraukdamas butelį nuo savęs, mat nereikėjo labai daug smegenų suprasti, esti jei tęs ir toliau, šiandien vargu ar bus labai stipriai naudingas nusikaltimo partneris. Pastatydamas tarą ant stalo, vyras labiau užpakalių pasirėmė į šio paviršių. Panašu kad jau svarstė kokia transporto priemonę reikėtu pasiimti, ir kokius įrankius, kuomet liko lengvai priblokštas Redford‘o pasisakymu apie Katherine, bei tai kad jis supranta esti aukštaūgis turi priežastį kodėl nesuvirškina garbanės, ir tai nėra todėl kad negavo jos papisti kažkada, dėl to užsišiko. – Gal kada nors, kitame gyvenime, aš tau išliesiu širdį ir pasakysiu, kodėl vis dar tavo moteris man kelia norą dar kartą prasivalyti skrandžio tūrinį. Bet šiam kartui, tai nėra įdomi pasakėčia prieš miegą. Visgi, nepaisant mano nuomonės apie Katherine, esu tikras kad ji yra pakankamai stipri, kad žinotu tai kas jums nutiko. Tačiau neklausk manęs patarimo, nes kad ir kiek čia tauškėtume apie nieką, tu geriausiai žinai kaip prie jos prieiti, ir kaip tai pasakyti. – Krenkštelėdamas, vyras nusuko akis, kuomet pokalbis palietė jo sutuoktinę. Tai buvo keblus klausimas, keblu buvo ir tai kad tiek Katherine stipriai skyrėsi nuo Alexis, tiek ir Sebastian‘as nuo Desmond‘o. Galbūt vampyrai / serafimai ir turėjo tokį dalyką, kaip dalinimasis visomis problemomis, Abberline savo šeimos atžvilgiu turėjo kitokią nuomonę. – Nepasakyčiau. – Pradėdamas kalbą, jis greitai ir pakankamai atmestinai pasistengė paaiškinti savo nuomonę.
– Alexis nėra tokia tvirta, kokia atrodo. Jau nieko nesakau apie tai, kad ji ne taip seniai pagimdė mūsų antrą dukterį. Jei kas nors panašaus nutiktu mums, aš niekada neleisčiau jai žinoti tiesos. Nes priešingai nei Katherine, Leksė yra mirtinga. Ir jei tai ją sulaužytu, tuomet tai būtu iki galo. Tokiu atveju, verčiau visą tą naštą paneščiau pats. Bet ei, tai mano šeima ir nuo tavosios ji skiriasi kaip diena ir naktis. – Sebastian‘ui ryžtingai pakilus, Desmond‘as pristabdė nemirtingo vyro kalbą jau po to „gerai“ žodelyčio, kuomet iš kišenės ištraukdamas iš laboratorijų nugvelbtą „atmintuką“ su visa informacija apie tyrimus, kurie buvo atliekami su Redford‘o ir Pierce meginiais, kokie pasiekimai buvo pasiekti. Žinojo kad „šūdą pametęs“ vampyras laisvai gali viską sugriauti velniop, kad neliktu nieko, kas primintu apie šią baisią tragediją. Savo ruožtu, Abberline turėjo kiek kitokius mąstymo standartus. Švistelėjęs vienintelę kopiją medžiagos į serafimo pusę, jis pasistengė paaiškinti, kodėl neleido viskam pradingti, nepaisant to, kad pats nebuvo suinteresuotas šiuo projektu. – Galbūt po poros šimtų, o gal tūkstančių metų, kai mano kaulų net nebus likę, pasijausi man dėkingas dėl šito. Niekada negali žinoti, gal tos psiches bandymai, kada nors padės tau rasti būdą kaip, gal ne visiems... Nes tai būtu per daug saldžiai kilnu. Bet, bent sau ir jai suteikti galimybę turėti šeimą. – Galvos linktelėjimu, pradėjęs, ir galvos linktelėjimu baigęs samprotavimus, Abberline nusprendė kad daugiau nebe komentuos šios temos, mat jautėsi per didelis asilas, kad imtu ir nors ilgiau nei penkioms minutėms taptu mažesnis asilas, nei yra iš tikro. Na, kažkaip netinka jam būti per daug geru, nes net vemti norisi.
Sebastian‘ui stipriai užkrovus plaštaką ant aukštaūgio peties, vyras buvo priverstas suklusti, atsisukdamas į pašnekovo pusę. Mažytis nuotikis, kurį nemirtingasis pasiūlė savo verslo partneriui, buvo geriausias „gimtadienio torčiukas su vyšnaite ant viršaus“, ir tai akivaizdžiai atsispindėjo vyro veide. Jis jautėsi pakylėtas, kupinas ryžto, vaizduotės ir kas svarbiausia – pasiruošimo baigti tai kartą ir visiems laikams. BŪTENT dėl šios priežasties vyras ir pasirinko tiesą iškloti Redford‘ui, o ne šio moteriai. Nes pastaroji vargu ar būtu pakreipusi įvykius šia linkme, bei viskame make leistu sudalyvauti Abberline. Pirmam vampyrui išdėsčius savo sąmojį apie pasidulkinimus ir žudimus, Abberline pastebimai sukreivaliojo lūpomis, pagaliau atkirsdamas apyligiai komiškai ir nereikalaujančiai atsako, kaip apie išgėrimus buvo pasisakęs oponentas. – Su išdulkinimu nebuvo taip sudėtinga, kaip su jos nužudymu. Visgi keista, kad gražios ir seksualiai norimos moterys dažniausiai yra visiškos psichopatės. – Specialiai iškeldamas ranką, rodomuoju pirštu pasuko apie savo smilkinį, pridėdamas. – Iki visiško karmos taškų sunaikinimo, man trūksta tik išdulkinti pragaro valdovę. – Kaip tik tuo metu pastebėjęs tam tikrą smirk‘ą Redford‘o veide, akivaizdžiai susiraukė, it ką tik būtu į burną susikišęs visą citriną, bei šia godžiai pakramtęs. – Oohrr, tik nesakyk kad ir tokia egzistuoja!! – Elgdamasis taip, tarytum būtu stipriai suabejojęs tuo, kad pats laikas būtu užsirišti kiaušus ir šiuos ištraukti tik namuose, prieš savo žmoną, kad neužsirauti dar ant ko nors panašaus į Elizabeth, vyras neigiamai supurtęs galvą, greitai pasitraukė nuo „draugapriešio“, kuomet iš kažkur ištraukęs statybinį, automatizuotą vinių „šautuvą“, atsisuko į Redford‘ą kaip tik tuo metu, kuomet pastarasis pasistengė pereiti prie globalios problemos klausimo. Tiesą pasakius, niekada nebuvo skyręs pakankamai dėmesio tam, kad apgalvoti priežastys, dėl kurių Gutierrez kartu su savo komanda darė minėtus eksperimentus, todėl šovė pirmą į galvą papuolusią mintį. – Jei klaustum manęs, sakyčiau kad visą ko priežastis yra galios. Ir ne tos, magiškos, prie kurių esi pripratęs Tu. Aš turiu omeny, kad pavydėdamas žmonės to ką šie turi, tu niekada matau, kad nebuvai susimąstęs apie tai, kad žmonės visada troško prilygti valdovams, karaliams, dievams. Velniai griebtu, 99 proc. visos populiacijos su mielu noru užlenktu savo mylimas močiutes, jei šiems būtu pasiūlytos dieviškos galios, ar banko sąskaita su skaičiumi ir po šio šešiais nuliais. Elizabeth niekuo nesiskiria nuo jų, na. Gal. Nebent tuo, kad yra geniali psichopatė. – Išlauždamas paiką šypsenėlę, vyras jau ketino patraukti link kabineto durų, kad galiausiai apleidus namus, nusigauti iki savo garažo, kur ir sėsti prie kurio nors turimų automobilių vairo. Ir čia pat Sebastian‘ui sustabdžius verslo partnerį, kaip mat nepritariančiai susiraukė, kuomet vampyras ėmė net labai akivaizdžiai piktdžiugiauti. TIK AKIMIRKAI praradęs budrumą, Desmond‘as ir vėl buvo įstumtas į tą laiko ir vietos teleportacijos daiktą, kas akimoju stipriai sudirgino jo skrandį. – Douchebag!! – Buvo vienintelis žodis, kuris pasigirdo prieš tai, kai Abberline pradingo iš savo rezidencijos, ko pasekoje prie Elizabeth atsidurdamas pirmuoju.


SAY GOODBYE, AS WE DANCE WITH THE DEVIL TONIGHT. DON'T YOU DARE LOOK AT HIM IN THE EYE. ft. Redford. (theme)
Sunku pasakyti iš kur būtent Sebastian‘as buvo atkapstęs koordinates magiškam persikėlimui, tai vis dar buvo likęs tuo klausimu, į kurį Abberline nebuvo atradęs atsakymo, o galbūt ir nelabai troško tai žinoti. Vienaip ar kitaip, reikiamą vietą aptiko pirmasis, ir puikiai suvokė esti turi visai mažai laiko, kad šį išnaudoti likus vienu du su buvusia savo darbdave. Prireikė labai daug pastangų tam, kad vėl neatvemti tulžį iš skrandžio, stengėsi judėti ypatingai tyliai, ypatingai greitai. Kuomet vienoje rankoje tebe laikydamas statybose naudojamą prietaisą, jis staigiu mostu griebė prie stalo buvusią Elizabeth, įrėmindamas šios kaklą tarp savo vidinės alkūnės dalies. Suspaudė stipriai, kad moteris negalėtu labai lengvai priešintis. Ir visi įmanomi dievai tam liudininkai, ji buvo stipri moteris ir priešinosi labai aršiai, ypatingai tuomet, kai suvokė esti ten Desmond‘as. Nutaikydamas progą, jis keliu prispaudė vieną jos plaštaką prie stalo paviršiaus, kuomet prie jai priklausančios galūnės prikišo statybinį ginklą, be jokio perspėjimo šaudamas šiai į delną, bei kiaurai jį suvarydamas ilgą vinį, kuri ne vien kad perskrodė kiaurai moters delną, bet prie to pačio ir stalą. Kadangi buvo stipriai įsijautęs, „for shits and giggles“ gaiduką paspaudė dar du kartus, tokiu būdu imobilizuodamas jos ranką visiškai. Nepaisant to, kad buvo susitelkęs į savo veiklą, žinoma kad pastebėjo, ir dar ir kaip pajuto tai, kad moteris savais nagais giliai pervarė mirtingam vyrui per veidą, palikdama apie susitikimą amžinai priminsiančius randus. Paleisdamas prie stalo prikaltą jos delną, vyras staigiai suėmė ir antrą jos ranką, pakartodamas procedūrą. Ir tuomet, kai jau buvo tikras esti ji niekur nepabėgs ir tikrai nebe galės imtis kokių nors akivaizdžių triukų, apeidamas stalą, sukrito ant kėdės priešais. Aparatą, kuri atsinešė kartu su savimi pamėtėjo ant stalo. Kaip bebūtu keista, Abberline vis dar akivaizdžiai vengė akių kontakto su moterimi. Nelygu tam, kad vis dar nebuvo malonu „skriausti“ moterį, į kurios kūno angas ankščiau su dideliu malonumu nuleisdavai spermą. Krūtinė kilnojosi taip stipriai, kad atrodytu jog jam būtu pritrūkę kvėpavimo. Netikėtai Desmond‘o veide pasirodė pašaipi šypsena.
– Neabejoju tuo, kad esi velnioniškai laiminga matydama mane dabar, ypatingai po to kai davei leidimą savo neišprususiems gaidukams manimi atsikratyti. Beeet, apsieikime be sentimentų. Aš tik noriu tau priminti tavo žodžius. Pameni, tu man sakei kad Sebastian‘as nesugebės man duoti to, kas man sekasi geriausiai? – Pritardamas savo paties kalbai, Abberline kelis kart linktelėjo galva, tarytum ir toliau pašaipiai pisinėdamasis iš buvusios savo meilužės (arba meilužiu buvo jis, ai watewa). – Noriu kad pamatytum savo pačios akimis, kol dar gali, brangioji. Kad jis man davė būtent tai, ko man taip reikėjo, ir kas neabejotinai atneš man sėkmę. – Palinkdamas arčiau stalo, aukštaūgis pagaliau pakėlė savo akis į nepriekaištingai atrodančios moters veidą. Dievaži, jei ji nebūtu tokia bjaurybė, kokia buvo jos asmenybė, laikytu ją tobuliausia moterimi, kokią tik yra matęs, lietęs, į kurią buvo kaišiojęs. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis ir vėl paėmė su savimi atsineštą prietaisą į savo rankas. Prikišdamas gaiduką prie atsitiktinio moters piršto falango, lyg tarp kitą ko, prasitarė. – Ar atsimeni mano naują draugą. Sebastian‘ą Redford. Negi neskamba varpeliai? Hm. Tuomet leisk tau priminsiu, iš jo biologinės medžiagos pasidarei neblogą bandymų kolekciją, kurių vienas išgyveno. Skaidriau? Noriu kad tu kale, dabar pat atsakytum jam į klausimą: kam viso to reikėjo? – Kaip tyčia pakreipdamas akis į Redford‘o pusę, jis tarytum visiškai netyčia, bet tuo pačiu metu ir tyčia vėl nuspaudė gaiduką, tokiu būdu ne vien kad suvarydamas vinį į jos pirštą, bet ir tuo pačiu nutraukdamas viršutinį to piršto kauliuką, kuris atšoko kažkur tolėliau, ant stalo. Iškeldamas antakius, Desmond‘as sušnabždėjo, pakankamai tyliai, tačiau su akivaizdžia potekste kad visi čia esantys išgirstu.
– Man atrodo tavo kadaise išrėktą „noriu kad sukištum jį iki pat galo“, supratau visapusiškai pažodžiui. Sorry. – Apeliuodamas į tai, kad moteriai patiko šiurkštumas, bei jei ko nors ir ėmėsi kartu su ja, tai turėjo būti kokybiška, ir gilu, o ne šiaip pasismaukimas. Nutaisydamas labai apgailestaujančią išraišką, vyras suspaudė savo lūpas, tarytum tai akimirkai būtu privertęs save užsičiaupti. Tam kartui baigiant juokus, bei leidžiant serafimui pelnytai pasireikšti prieš moterį, kuri atėmė iš jo, jo paties biologinį vaiką. Prieš tai pasistengdama kad vaikis patirtu visas įmanomas ir neįmanomas kančias.





_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I love those who can smile in trouble, who can gather strength from distress, and grow brave by reflection. 'Tis the business of little minds to shrink, but they whose heart is firm, and whose conscience approves their conduct, will pursue their principles unto death.
avatar
Desmond Abberline

Between two evils, I always pick the one I never tried before.



Pranešimų skaičius : 482
Įstojau : 2013-11-02
Miestas : I love New York. You can pop out of the Underworld (Hell or something) in Central Park, hail a taxi, head down Fifth Avenue with a giant hellhound loping behind you, and nobody even looks at you funny.
Meilė : I don't make love, I fuck...hard.
Draugai : True friends are those rare people who come to find you in dark places and lead you back to the light. Sebastian Redford.
Rūšis : Blood sucking a-hole (35/1)
Klanas : ƧΣBΛƧƬIΛП
Darbo paskirtis : Success is not final; failure is not fatal: It is the courage to continue that counts. Public figure, f-ing celebrity.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t742-deabberline-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 03 16, 2018 3:20 pm

Sebastianui toli gražu nepatiko tai, kad Desmond'as Abberline taip užtikrintai skynėsi kelią į gana ankštą vampyro simpatijų skrynią, smaksančią kažkurioje sustingusios širdies kertėje. Dviejų "didelių", principingų vyrų santykiai klostėsi būdu, kuris iš esmės graikui priminė jo bei Katherine santykių pradžią. Priminė netgi visą duobėtą pažintį su Niklaus - finale abu vyrai net ir nevisai "virškindami" vienas kito dvasinę bei fizinę struktūrą ėmė vienas kitam simpatizuoti. Gana dažnai minima tai, jog istorija yra linkusi atsikartoti ir bandant analizuoti šį posakį įdėmiau netrunki suvokti, idant visas sumautas gyvenimas, kad ir koks keistas, beprotiškas, spalvingas jis galėtų pasirodyti iš tiesų yra kupinas panašių, kartais net nesunkiai nuspėjamų algoritmų. Galbūt kaltinti derėtų neišvengiamą nepastovumą, nes net ir be galo karštai mylėtiems asmenis mes ilgainiui gebame išvystyti tikrai ne tokias stiprias, aistringas, įkvepiančias, kitaip tariant - teigiamas emocijas. Šis santykių principas, žinoma, judėjo ir kiek kitokia linkme. Netgi žmones, kurių kažkada nekentėme mes imame gerbti, tausoti bei mylėti. Nes kalbant apie žmones ar kitas žmogiškos "formos" būtybes, užtikrintas stereotipiškumas tiesiog neveikė. Stereotipai Sebastiano praktikoje niekados neveikė. Juk nei jis, nei Katerina nebuvo tik kraujo, skerdynių ištroškusios išperos, Desmond'as nebuvo silpnas, apsiginti negalintis, ilgaamžio egzistavimo subrandinto intelekto, patirties stokojantis mirtingasis, o Elissa Ambrose nebuvo spindinti, mažais sparneliais plasnojanti, smailiaausė fėja, na, maždaug tokia, kokia linkme suveikia vaizduotė išgirdusi žodį "fėja". Kuo daugiau laiko praleido su Abberline'u, tuo įtaigiau bei užtikrinčiau Redford'as ėmė pastebėti tam tikras mirtingo vyro būdo savybes, kurios serafimui tiko ir patiko. Be to, jųdviejų bendravimas visados buvo be galo įdomus, kartais net atitraukiantis nuo nerimą keliančių minčių, kurioms bevališkai atsiduotum likęs vienumoje ar su ne visai tinkama kompanija. Kiekvienas momentas praleistas su Katerina Sebastianui buvo ypatingas, tačiau kiekvienam vyrui, net ir skalaujamam dieviškos pilnatvės reikia vyriškos pašonės. Akivaizdu, jog Redford'as savo "bestukams" labai ištikimas nebuvo, tačiau kartą į širdį įsileidęs draugą, vampyras panašios pakraipos santykiams jautė didelį poreikį. Tuo pačiu tai buvo itin žmogiška, sužeidžiamumą reiškianti ypata, nes ir ši, nesuskaičiuojamą galybę laiko egzistuojanti būtybė, įsupta į žmonių pasaulio peripetijas dažnai susidurdavo su tokiais likimo akibrokštais, idant tapdavo per nelyg sunku virškinti juos pačius vienam. Sebastianui reikėjo nuomonių, patarimų. Juk puikiai suprato, kad nesugeba pažvelgti į save, į savo problemas iš šono. Dažnai nesugebėdavo net tinkamai pasirinkti. Štai kodėl gana netikėtai pakrypęs vyrukų pokalbis Redford'ui buvo toks svarbus. Dar pats to deramai nesuprasdamas tarsi ruošė naują vietą Des'ui, ateityje galbūt perimsiančiam Dean'o bei Mason'o kadencijas. Ir tame tikrai galima įžvelgti savotišką patobulėjimą, nes galų gale bičiuliautųsi su tipu, kuris turėjo sveikos nuovokos Katerinos negraibyti. Norėtų ar nenorėtų - tai jau kita tema. Kai esi vampyras kone privalai pamilti nepastovumą. Jei sukiesi laimės bei harmonijos verpete privalai suprasti, jog tokia laimė, greičiausiai, labai ilgai netruks. Netgi gniuždantys, sukrečiantys momentai praeis, žaizdos užgis ir jų vietoje neliks nė randelio, kuris galėtų priminti apie liūdesį bei ašaras. Skamba kažkaip... logiškai bei pritaikytinai kiekvienam žmogui. Ir visgi paprastas žmogus išgyvena tikrai kur kas mažiau asmenybės bei gyvenimo permainų. Privalai tapti tom permainom pasiruošęs, su likimu susitaikęs antraip užstrigsi besigaigiančioje agonijoje, tokioje tirštoje bei klampioje, idant pro ją nematysi tave supančio grožio bei gėrio. Nepastovumui Sebastianas pagaliau buvo pasiruošęs. Turėjo išsikėlęs aiškiai apgalvotus prioritetus, neblogai suvokė savo vietą visuomenėje kaip jos dalyvį, drįso net keltis tikslus, svajoti. Tikėjosi netikėtumų. Tikėjo ir tuo, kad viskas ką tausoja gali būti lengvai sulaužyta, atimta. Anksčiau ar vėliau turėjo priimti tai kaip neišvengiamą savos egzistencijos tiesą, kuri Sebastianą tikrai padarė stipresniu. Pats to nenorėdamas tuo pačiu perėmė bruožą, būdingą kiekvienam religingam asmeniui - kaip visos tos davatkos tikėjo savo sielų amžinybe, amžinybę Redford'o pasaulyje reiškė tas žiupsnelis pirmosios šviesos. Niekas negalėjo jos iš jo atimti, sunaikinti, apjuodinti. Tokia pat atimta, sunaikinta ar apjuodinta Sebastianui negalėjo būti ir Katerina. Dar viena vampyro klaida - jis nebesuko galvos dėl vizijos, kuri ilgai nedavė graikui ramybės. Juolab tasai neraminantis regėjimas pranyko iš kart, kai Redford'as priėmė šviesą. O tai kėlė įspūdį, neva visos tos nepaprastos galios būtų leidusios vampyrui it tankui stoti prieš likimo numatytus, neišvengiamus įvykius. Net neprašomas patikėjo tuo, jog galbūt gąsdinančio regėjimo paskirstis buvo privesti graiką prie tos paslaptingos laiko kilpos. Sebastianas bijojo netekti Pierce. Bijojo tapti jos sunaikinimo liudininku taip smarkiai, beatodairiškai, jog buvo pasiryžęs mylimąją nuo savęs atstumti. Redford'as per plauką nesušiko jųdviejų santykių, jie išsilaikė tik todėl, kad garbanė atsisakė atitolti nuo Sebastiano. Vėliau, šiek tiek panaši situacija nutiko jau diriguojant vyrui, kai sumanus Elissos burtas mylimųjų vienybę bei artumą pavertė neįmanomu. Ir tik tam, jog netrukus jie abu suprastų (ar eilinį kartą įsitikintų), jog nieko nėra neįmanomo.
Vyrų pokalbis sklandžiai klostėsi greičiausiai tik dėl to, kad pašnekovai vienas iš kito neišsipisinėjo. Jie dalinosi vertinga informacija, išgyvenimais, nuomonėmis, kas keisčiausia ugdydami neišvengiamą vienas kito supratimą. O kai pradedi suprasti žmogų, imi jį... mėgti. Be jokios abejonės turėjo slypėti kažkokia savanaudiška priežastis, privertusi Desmond'ą iš tikrųjų geisti Elizabet mirties. Veikiausiai sąvybė naikinti subjektus, vertusius vyrą jausti nesaugumą buvo tipiška Abberline'ui. Guttierez tikrai turėjo galios, galimybių ir visų svarbiausia niekšiškumo nuskriausti kurią nors iš brangiausių "Bermudo" moterų, siekdama elementarios kontrolės. Iš viso atrodė keista, kaip lengvai moteris susitaikė su didele savo buvusio meilužio išdavyste bei perbėgimu į Elizabet priešišką stovyklą. Galbūt ji laikė Sebastianą apsukresniu, nei jis buvo ir tikėjosi, jog vampyras negalėtų pasitikėti ar leisti lengvai kvėpuoti žmogui, kuris šitaip begėdiškai keičia pozicijas priklausomai nuo didžiausios naudos sau faktoriaus? Na, žinoma, serafimas, net pasidaręs tokią išvadą nesuteikė jai prideramo atidumo. Be to, Guttierez nežinojo, kad nesunkiai pasiknaisiojęs Sebastianas gali matyti tam tikrus ateities elementus ir joje išvydęs Des'o išdavystę kaip mat suskubo užkirsti tam kelią. Asmeninės naudos poreikis savotiškai vyrus vienijo ir tai suprasdami jie nutuokė, jog yra vienas kitam naudingi. Ir kol sukosi tas naudos malūnas, jų "draugpriešystei" negrėsė jokie kataklizmai. Tapęs "BloodPharm" akcininku bei vadovu Desmond'as tapo turtingesnis bei įtakingesnis, nei bet kada iki tol. Korporacijos pogrindis iš tikrųjų kaip įmanydami stengėsi Abberline'ą pašalinti, kėsintis į jo artimuosius, bet pažadėjęs jų šeimai apsaugą, Redford'as savo žodžio laikėsi. Kaip nekeista jo naujam amplua, tiesiog nebuvo linkęs tuo girtis. Ir kaip galima pamiršti tai, jog serafimui tikrai patiko, jog didžiausia grėsme sau Abberline'ai laikė būtent Sebastianą. Tą galima drąsiai pavadinti prabanga, kurios Redford'as neketino atsisakyti. Vampyras galėjo sugalvoti tuziną vienas už kitą kandesnių komentarų į Des'o susirūpinimo savo šeima klausimą, tačiau susilaikė lygiai taip pat, kaip nuo to save grąsė mirtingas vyras. Beveik norėjosi įsižeisti, jog aukštaūgis Elizą laikė didžiausia iš esamų grėsme, bet tuo pačiu nebūtų drįsęs nuvertinti tos kalės sugebėjimų elgtis nesuvokiamai siaubingai. Degtinė... Į butelį keistai užsižiopsojęs vampyras niekaip negalėjo atsiminti šio gėrimo skonio ar bent potraukio norėti jį pajausti. Išgyveno visiškai kitokią, naują vampyrišką fazę. Atrodytų, visiškai natūraliai nesiilgėjo to, ką prarado sugrįžęs į gyvųjų pasaulį šaltą mirtį, amžiną stingėsį atspindinčiame kūne. Dabar jautėsi kur kas labiau suinteresuotas į tai, kas ir turėjo rūpėti nemirėliams - į kraują. Įgavęs daugiau pasitikėjimo, juk nusimetė Marcus'o užkalbėtą potraukius sukontroliuoti padėjusį papuošalą. Tiesa, vis dažniau kontaktuodamas su Elissa, nedrįso nusikrapštyti apsaugos (po teisybei aš pamenu, kad tokia tikrai buvo, bet nepamenu kaip ji atrodė :DDD) nuo nesveiko polinkio į fėjų kraują. Tai tikrai nebuvo vienas tų rūpestėlių, į kuriuos lengva ranka numotų. Fėjų kraujas visados priversdavo Sebastianą visiškai pakvaišti ir būtų reikėję iš ties nedaug, mažos, bet apgalvotos Ambrose manipuliacijos ir ji būtų Redford'ą nesunkiai apsukusi apie pirštą. Juk tikrai ne be reikalo giminaitės vengė, tarsi sumažindamas tikimybę suklupti. Grįžęs iš vidinių apmąstymų pasaulio vėl susitelkė į dialogą su Bermudu, akimirką kvailai pavydžiai žybtelėdamas į jo plaukais apaugusį veidą. Netrukus sekė dar vienas nuo realybės Seb'ą atitolinęs pamąstymas, prieštaraujantis neseniai priimtai išvadai, idant iš trumpai mirtingo bei kitaip vampyriško savo būties etapo nesiilgėjo visiškai nieko. Slėpti veido bruožus po stilinga kelių dienų barzdele jam tikrai patiko. Deja, bet dabar gyvaplaukiai paprasčiausiai nebežėlė. O ko reikia norėt, kai kūnas nepalaikė jokių gyvybinių funkcijų? Kai atvirtęs nusiskuto (o skusti tikrai buvo ką, mat pasiligojęs egzistavo savimi ilgai nesirūpinęs: apaugęs bei smirdantis), kai apsikirpo, koks "tvarkingas" pasidarė, tokiu ir liko. Įsidėmėjo jokiu būdu apie šią savo "negalią" kam nors neprasitarti, nes supykdyta persona radusi būdą galėjo palikti Sebastianą pliką. Galbūt Katerina mylėtų jį ir tokį, bet vyrui tikrai prireiktų nemažai laiko, kad pamiltų tokį save. Juolab pačiais anksčiausiais savo egzsistencijos metais, stiprų graikų karį Sevastianos visų labiausiai gąsdino ne didžiulė persų armija, o pastebėtas (ar įsivaizduotas) vienas kitas plikimo požymis. Iki pat dabar džiaugėsi turėdamas vešlią ir neprastai atrodančią ševeliūrą (aplamai Sebastiano išvaizda tikrai pagėrėjo, kai priėmė Silas'o įprievartautą nemirtingumą, o paskui apsilankė pas odontologą), gal todėl šitaip velniškai mėgavosi, kai ją liesdavo moteriškai miklūs Katherine pirštai. Desmond'o paminėta kito gyvenimo tikimybė (tiksliau, tikimybė jame vyrams susėdus taip gerai užvartoti alkoholio) veikiausiai tebuvo tik skambūs žodžiai, bet jie privertė vampyrą karčiai šyptelėti. Vyras, kaip ir absoliučiai visi žmonės pasižymėjo sindromu, kurį pavadintų egzistenciniu naivumu. Sunkiai net ir paprastais žodžiais pašnekovui paaiškintų kokiu pagrindu veikia visas nepaprastai didelis, daugiasluoksnis pasaulis, bet magijos ar kitų ypatingų gebėjimų nepaliesti žmonės su savo nemaria dvasia tapdavo dalelyte jėgos, kuri maitino visų pasaulių gyvybinius ciklus. Žmoniją nuo pat jos susikūrimo pradžios globojantys Sergėtojai galėjo iš ties įsidėmėtinų, vertingų sąvybių sielas "perkrauti" naujam gyvenimui naujame kūne, tačiau tuo užsiimdavo tik labai išskirtiniais atvejais. Jiem nerūpėjo vidutinybės, gimusios tik tam, kad numirtų. Jiems rūpėjo žmonės, kurie savo pasauliui iš tikrųjų galėjo kažką duoti. Duoti akivaizdžios naudos, plėsti pasiekimų, raidos spektrą. Nei Sagittarius, nei Andromeda tuo jau nebe užsiiminėjo. Tiesą pasakius stigo ir tų pačių galių, natūraliai svetimų realybei, kuria laikė savo namais. Sunku net suvokti kokie nesuvokiamai galingi buvo serafimai savame šviesos pasaulyje. Galingi ir... visiškai nuobodūs. Sebastianas žinojo, kad jam būdingi apribojimai, kiekvienas elementas ryškiai skyręs jį nuo paprasto žmogaus nesiliaus vyro persekioję. Priešingai, nei kažkada manė, nei Redford'as, nei Pierce NIEKADOS nebuvo paprasti. Visados yra tikimybė, jog net itin patvarus, atrodytų nemirtingas vampyriškas kūnas liks negrįžtamai sunaikintas. Net ir tokiu atveju Sebastianas su Katerina grįžtų į namus pas brolius, seseris bei amžinąją šviesą. Ši mintis iš tikrųjų slėgė. Jei būtų nusiteikęs šiek tiek depresyviau kaip mat imtų galvoti, jog niekas ką daro dabar neturi jokios prasmės. Didžiulė kaina, sumokėta už gyvenimą žemėje neatpirktų nė pusės savęs. O visų svarbiausia net ir grįžę namo mylimieji nebegalėtų būti laisvi. Juos neabejotinai baustų už išdavystę, savanaudiškumą, precedento neturinčius nusikaltimus jėgų balansui, išskaidytą jų pačių šviesą net ir šiuo momentu turinčią naujus jos nešiotojus. Na, lyginant su tuo, vampyriška būtis atrodė gana paprasta. Tad ir galvoti daugiau apie ją buvo priimtiniau.
Žavus, bet tuo pačiu ir niekingas, vos trisdešimt kelis žmogiškuosius metus išgyvenęs Desmond'as Sebastiano mintis prisotino išmintimi, kurios vampyrui dabar nepaprastai reikėjo. Gerbdamas bei atsižvelgdamas į pašnekovo žodžius Redford'as nuspręs nuo Katerinos šį vakarą išgyventos tiesos nenuslėpti. Žinojo, jog bus skaudu, gal net nepakeliama. Pati to nesuvokdama Elizabeta pasinaudojo pačia didžiausia "Redford'ų" silpnybe ir nuskriaudė jiems abiems priklausantį vaiką. Neabejotinai jie abu būtų leidę daryti su savimi BET KĄ, kad tik "Trylika" turėtų galimybę išvengti tokių siaubingų kančių. Tyra, švytinčiai nežemiška berniuko siela net nereikalaudama fizinių tarpusavio suartėjimo patirčių kėlė Sebastianui prieraišumo, žinomumo, meilės bei atjautos jausmus. Atpažino joje savo bei Katherine daleles ir tai tobulai įprasmino suvokimą apie tai, ko du vampyrai tiesiog negali turėti. Turėti bendro vaiko. Abu iš originalaus burto kilę vampyrai išgyveno tiek daug visko, idant tai idealiai paaiškino kodėl mylimieji kitiems atrodė šiurkštūs bei žiaurūs. Redford'as tiesiog negalėjo nuvertinti Pierce sugebėjimo iškęsti, priimti tiesą tokią, kokia ji buvo. Linktelėjo tarsi Abberline'ui padėkodamas. Jau ne vieną kartą parodė jam prielankumą, elgėsi nuoširdžiai, nors ir žinojo, kad reakcijos į visa tai Des'as ypatingai nešvelnino. Tie patys tobulai veikę "patarimai" skambėjo nelyginant kiek atmestinai, arba tiksliau visa aukštaūgio kalbėjimo maniera atsidavė tokiu braižu. Kas sekė netrukus Sebastianą priblokš. Serafimas atsidavęs be galo stipriems impulsams nesudvejojo įgyvendindamas laboratorijų sunaikinimo planą. Tuo metu jam nerūpėjo tai, kad veikiausiai į pražūtį nuneš tuziną informacijos, kuri apdorota asmens, turinčio tinkamo dydžio bei turinio smegenis galbūt išspręstų amžiaus dilemą - vampyrų vaisingumą. Faktas, kad gali nepavykti, kad gali atsikartoti liūdnas berniuko vėžimėlyje likimas neleido Redford'ui sudvejoti. Jaudulio apimtas serafimas į ranką Desmond'o perleistą informaciją perėmė ne iš karto, tarsi šis gestas būtų reiškęs apsisprendimą kada nors pabandyti. Laikmena kone paskendo didelėje graiko plaštakoje, kuri maža to šiek tiek virpėjo. Neleido sau suskysti it būtų pajutęs Abberline'o nesmagumą dėl pernelyg didelio jo paties gerumo. Dėkingumą bei jaudulį nurijo oriai, apsimestinai parodydamas, jog čia atseit neįvyko nieko įspūdingo. Atmosfera darėsi šiek tiek keistoka, visai kokiais tapo patys vyrų tarpusavio  santykiai.
Redford'as puikiai suprato, kodėl įpykdytas Elizabetos machinacijų Des'as kreipėsi į graiką, o ne į stulbinamos išvaizdos (bei ne ką mažiau pritrenkiančios asmenybės) bulgarę. Būkim biedni, bet teisingi - kritinėse situacijose Sebastian'as valdydavosi geriau, nei Katerina. Baisu net įsivaizduoti kaip visą reikalą būtų sprendusi serafimė, tačiau gyvųjų tarpe Abberline'as vargu ar būtų likęs. Jei nemirėliui kilo akimirkos pagunda suversti visą kaltę vyrui, na, veikiau ant jo tiesiog išsilieti, garbanė tikrai nebūtų susivaldžiusi. Egzistavo mažiau nei saujelė asmenų, kurie Kath rūpėjo. Kurie galėjo išvengti jos neprognozuojamo būdo padarinių. Žinoma vampyras neleido sau pradėti manyti, jog kortas Red'ui atskleidė tik tam, neva buvo iki paširdžių pasibaisėjęs Guttierez machinacijomis. Jautė, kad moteris net Desmond'o akimis peržengė ribas, tačiau jei Eliza nebūtų pagrasinusi pasikėsinti į vieną jo mergaičių, aukštaūgis greičiausiai toliau sėkmingai toleruotų klastingąją harpiją. Be jokios abejonės Sebastianas buvo vyro švelniai, nebaisiai sumanipuliuotas, tačiau nejautė dėl TO jokio kartėlio. Sunkiai tokį momentą, tokią patirtį pavadintum "išbarstančia" jausmus bei mintis. Jos koncentravosi ties esminiais krizės elementais neleisdamos suabejoti tuo, neva šie pojūčiai praeis lengvai ir be pasėkmių. Kaip tik dabar vyrai dalyvavo toje dialogo dalyje, kurioje abu ėmė kur kas labiau priminti "tradicinius" save, mat vampyras atrodė šaltas ir nepasiekiamas, o Desmond'as - agresyviai sarkastiškas. Kitokių aplinkybių sukūryje iš pašnekovo sąmojų galbūt ir nusijuoktų, galbūt graiką ir būtų prajuokinęs Abberline'o naivumas, tačiau nūnai išspausti galėjo tik gana skausmingą, kiek dirbtiną šypseną. Apie pragaro karalienę galėjo jam papasakoti iš ties nemažai, bet toji būtybė it kokia įtaigi konspiracijos teorija, jei trokšti dvasios ramybės, geriau "virškinasi" nežinoma. Amerikietis nė žalio supratimo neturėjo kokie siaubai galėtų ištikti jų daugiau ar mažiau mylimą pasaulį ir kai to nežinai, kai to nė neįtari, gali kasdieniais malonumais džiaugtis kur kas nuoširdžiau. Daugybė naštų slėgė Sebastiano širdį ir net galėdamas jomis visomis pasidalyti, daug mieliau nešiojosi viduje, lyg tai būtų kažkas neįtikėtinai asmeniško. Savotiškas jausmų atvėrimas kompanionui sukėlė teigiamą poveikį vampyrui, bet imdamas tuo piktnaudžiauti, veikiausiai gana greitai savo bei kitų akimis pavirstų į apsiseilėjusį triznių nesugebantį spręsti savo problemų ir vis besitikintis, kad kaip jas spręsti kas nors pasufleruos. Des'as tikrai išreiškė ne vieną gerą mintį. Tai buvo Redford'o gyvenimas ir tik jis pats galėjo žinoti kaip jame tvarkytis. O gi jame, truputėlis pralieto kraujo niekados per daug nemaišė.

Kad ir kaip neigiamai teleportas veikė Abberline'o savijautą (o ko reikia norėti, tai kūnui tenka patirti savo nuolatinei terpei nebūdingą erdvės šuolį) vyras vis vieną turėjo pripažinti tokio keliavimo būdo privalumus. Nežinia kiek laiko vyrai būtų užgaišę, kiek resursų išnaudoję jei vyktų automobiliu ir kiek rebusų išsprendę kol būtų galėję Elizabetą šiurkščiai paliesti. Moteris savo saugumu rūpinosi bene nepriekaištingai. Ji nuolatos keitė gyvenamą vietą, asmens kodą, socialinio draudimo numerį. Ji buvo nepasiekiama net ir kiečiausiems įsilaužėliams bei samdomiems žudikams. Guttierez daug metų gyveno apsupta priešų bei asmenų, kurie jos nekentė kiekvienu gyvu audiniu, o tai išugdo nuostabų savisaugos instinktą. Visados galima pasidomėti apie tai išsamiau iš tokio gyvenimo būdo profės Katerinos. Elizabeta jautėsi esanti neliečiama. Jeigu valdyba dažnai nepritarė jos metodams, rezultatais skųstis negalėjo. Net tėškusis veidu tiesiai į purvą ji pakildavo stipresnė, apsukresnė, beatodairiškesnė, pasiryžusi absoliučiai viskam, idant pasiektų savo tikslą. Visgi kad ir kokia sumania ji dėjosi, Guttierez nebuvo pajėgi įvertinti Sebastiano bei Katherine galimybių. Ir stebėtis čia nėra ko, nes praktiškai niekas nežinojo apie serafimų egzistavimą ar tuo labiau jų sugebėjimus. Tiesą pasakius akistatos su vampyrais moteris tikėjosi. Ji ruošėsi tam. Tik šį kartą Redford'as pasirodė kiek anksčiau Elizabetai nespėjus jo įvilioti į nuosekliai paruoštus spąstus. Juk kažkada jis tikrai būtų sužinojęs apie "Trylika", ypač kai pašonėje turėjo informatorių - Desmond'ą. Niekas, VISIŠKAI niekas nevyksta laboratorijose vadovei nežinant ar nesužinant. Moteris ruošėsi finalui, ruošėsi triumfui bei sutriuškinimui. Net ir dabar, kai planuoti įvykiai gerokai pasiankstino. Žinoma ją ištiko netikėtumas. Svečių Guttierez tikrai nelaukė. Niekada jų nelaukė, kai dirbo prie "General Genetics" popierizmų. Desmond'o iniciatyvą Sebastianas "sveikino" stovėdamas kiek nuošaliau. Moteris grūmėsi akivaizdžiai parodydama kažkokį kovinio kontakto apsimokymą, tačiau užpuoliko pranašumą galiausiai teko pripažinti. Tamsių, drėgnų, nes neseniai išplautų plaukų sruogos užkrito ant jos veido paslėpdamos akiai malonius bruožus. Redford'as nepritarti negalėjo net draugpriešio išvadai, jog pačios patraukliausios moterys buvo pačios pavojingiausios. Ir tikrai. Juodu supo daugybė įspūdingų damų ir kone visos jos buvo savotiškai sudėtingos.
- Gal jūs, brangučiai, prie progos dar vienas kitam ir nučiulpiat?-metė pagiežingai, urgzdama nuo skausmo. Vyrų bičiulystė jai atrodė patetiškai. Tamsoje tūnantis Sebastianas riogsojo sustingęs. Jo šaltos spalvos akys šiek tiek švytėjo, nelyginant plėšrūno. Pajutęs šviežio kraujo kvapą galėjo galvoti tik apie tai, kaip nepaprastai jo troško. Izoliuota gėdingoje padėtyje su dviem kiaurai persmeigtais delnais, moteris niršiai šnopavo kęsdama stiprų, geliantį skausmą. Jos gražus veidas buvo kupinas piktdžiugos, iškrypėliško azarto. Provokacija žinoma pasiteisino ir Desmond'as netrukus ėmė elgtis žiauriau. Nekontroliuodama instinktų moteris kurtinančiai sužvygė, kai vyras sumaitojo jos plaštaką dar labiau. Išgyvenant tokius pojūčius produktyviai reikštis verbališkai tampa kone neįmanoma. Juolab skausmas sužalotose vietose neslūgo. Turėjo prie jo bent šiek tiek apsiprasti. Bet kokiu atveju būtų tiesiog nepateisinama neišreikšti bent jau savo nepakenčiamos personos.
- Kam viso to reikėjo?-pakartojo kalbėjusio žodžius. Tonas buvo žemas, kiek baubiantis, nelygus. Šaipėsi net ir būdama tokioje jos gerovei nedėkingoje padėtyje,-Pažiūrėk į jį. Pažiūrėk į jo akis, žvilgsnį. Dar nesupranti?-Elizabeta nusikvatojo. Beprotiškas, liguistas, kriokiantis juokas. Moteris žinojo, jog eksperimentinė medžiaga paveiks Sebastianą bent panašiai į tai, kaip paveikė. Jei serafimas galėjo papasakoti neįtikėtinai daug tikslios informacijos apie visokias pragaro karalienes, tamsiaplaukė apie Redford'us galėjo papasakoti lygiai tiek pat. Išgyvenusi sukrečiantį pažeminimą, įgyvendintą dviejų visuomenėje puikiai žinomų vampyrų Guttierez pažadėjo sau nesustoti tol, kol tie du nepasijaus sužlugdyti. Jos laboratorijose gimė tikras stebuklas. Žinoma smarkiai brokuotas ir praktiškai niekam tikęs, tačiau ji padarė tai, ko nesugebėjo niekas. Ji sukūrė pirmą ir vienintelį biologinės kilmės vampyrą. Ir kankino jį įsivaizduodama, jog kankina jo biologinius tėvus,-Aš laimėjau,-su akiplėšku pasitenkinimu spjaute išspjovė. Kaip įmanoma labiau persikreipė pažvelgdama į atokiau esantį Sebastianą. Oras linijiniu šuoru ūmiai sujudėjo ir vampyras akimirksniu priartėjo, tarsi kviestas. Elizabeta žiūrėjo į jį, į veidą, akis nesigailėdama dėl to, ką padarė.
- Nežudyk manęs, o ne,-perdėtai teatrališkai suriko idiotiškai, bet suplanuotai provokuodama nemirėlį. Redford'as stovėjo sustingęs it statula. Jo veide nematė jokios emocijos. Šalti vampyro pirštai nuslūgo ant moters žandikaulio. Lėtai, bet stipriai jį spaudė jausdamas kaip treška jos audiniai po jautriomis pirštų pagalvėlėmis. Net ir sučiaupta ji stengėsi kalbėti,-Pažadu, kad mano vietoje tikrai neatsiras kitas asmuo, kuris netęs mano pradėtų darbų ir kad nužudžius jį, neišdygs kitas. Ir kitas, ir kitas, ir kitas. Tai nesustabdoma karuselė. Tu nesustabdysi jos. Niekas negali to padaryti,-ji išsišiepė. Tačiau ne dėl tos šypsenos Sebastianas persimainė. Jo akys tapo gyvos, perteikiančios praūžusį minčių tramvajų. Stebėdamas Elizabetą svarstė apie tuziną pačių iškreipčiausių būdų kaip galėtų ją nukankinti, pasmerkti, nužudyti. Jausmas, jog ji to tikisi, laukia, nedavė ramybės. Suprato kodėl taip yra, juo labiau neapdairus moters bandymas "pasirodyti" įminė ir taip nesunkią mįslę. Kad ir kaip sunku pripažinti, Guttierez mirtis visiškai nieko nepakeistų. Tai nesužlugdytų korporacijos, jai pavaldžių parankinių, tai netgi neišgelbėtų to nuskriausto berniuko. Deja, bet užtektinai jėgų tam, kad ištrintų juos visus iš realybės, net istorijos įspaudų serafimas neturėjo. Paleido moters veidą palikęs ant jo pirštų įspaudų nudegimų žymes. Dėl jaučiamo kraujo kvapo vyro akys buvo kruvinos, sunkiai burnoje sutūrėjo išlindusias iltis. Reikšmingai žvilgtelėjo į netoliese stovintį Desmond'ą, it ieškotų jo veide patvirtinimo, jog kompanionas galvoja tą patį, ką ir vampyras. Redford'o žodinė tyla nereiškė žodžių trūkumo. Galėjo plūstis, menkinti, niekinti Elizabetą iki pajuodavimo, tačiau nelaikė jos verta net pokalbiui megzti, neketino elgtis taip, kaip ji norėjo. Negalėjo išmatuoti jos niekingumo ribų. Be to, kokiu jautėsi supykęs, Sebastianas akivaizdžiai juto šleikštulį. Stiprios emocijos net ir sustingusį kūną tarsi atgaivindavo, užmarintos nervų galūnėlės atgydavo. Tie patys vidaus organai ėmė maišytis tarpusavy, svilti. Kasdieninė kova su savimi, savo instinktais ir vėl buvo nepakeliama. Bent kiek moraliai atsakingas vampyras visados susidurdavo su įvairiais etiniais bei prigimties konfliktais. Ir kai esi užspaustas tokios emocinės krizės yra nepaprastai sunku "do the right thing". Ar bent sugebėti laikytis vienintės logiškos išeities. Redford'as nusisuko. Giliai iškvėpė. Ne tiek, kiek orą, kiek sukilusių emocijų perteklių. Per iltis niekaip negalėjo sučiaupti burnos, paakiuose mikliai raizgėsi plonytės juodos kirmėlės. Apstulbinta nemirėlio sprendimo Elizabeta žiūrėjo į vyrą net prasižiojusi.
- Des'ai, saulele, šis skystablauzdis tikrai davė tau viską, ko troškai?-vaipėsi žvilgtelėjusi į savo buvusį meilužį. Graikas atsukęs plačią nugarą stovėjo išsitempęs, kietai suspaudęs kumščius bei be perstojo juos tarsi gniauždamas vis labiau ir labiau. Nuo to šviesi oda tik dar labiau pabalo. Užteko vos akimirkos atidumo į savo paties įsiūtį. Tas momentas apakino. Išsijungė bet koks savisaugo instinktas, blaivaus proto apraiškos. Sebastianas tapo atviru nervu, tiesiogiai reaguojančiu į visiškai bet kokį impulsą. Nejuto kaip pripuolė prie Guttierez, kaip įsikando jai į kaklą, kaip judėdamas su tokia didžiule jėga suknežino jai stuburą, kaip nuplėšė dalį kaklo, kaip spausdamas ją apsivijusia ranka laužė krūtinės ląstą. Juto ir suvokė tik tai, kaip dideliais gurkšniais rijo jos šiltą kraują. Urzgė tarsi žudymo instinkto paveiktas žvėris, trokštantis prisiryti ligi soties bei dėl laimikio aršiai kovoti su konkurentais. Tarškėdama savo satyra persunktas litanijas Elizabeta puikiai nukreipė vyrų dėmesį nuo itin svarbaus jos kūno pokyčio. Desmond'o nutrauktas piršto galiukas jau buvo kone visiškai regeneravęs. Vienas su kitu jundėsi ir Redford'o suplėšyti audiniai. Skausmo nejusti ar jo sukontroliuoti moteris negalėjo, bet vampyro išpuolis iššaukė naują organizmo gynybinį mechanizmą. Moters kūnas staiga pakilo iki tokios temperatūros, jogei Sebastian'ui išsilydė ne tik dalis dantų, bet ir užviręs kraujas - dalį burnos, juo aptiškusio veido, kaklo, šiek tiek krūtinės. Elizabeta juokėsi šiurkščiai nuplėšusi rankas kiaurai įkaltų vinių. Kosėdamas, bene žiaugčiodamas Sebastianas sukniubo. Moters kraujas jo viduje degino it lava ir "maišytis" nustoję vidaus organai dabar degte degė, lyg pametėti į lavą. Atsistojusi Guttierez pasisuko į Abberline'ą lėtai prie vyro artėdama.
- Tavo paskutiniai žodžiai bus..?-nutęsė tarsi palikdama vietos aukštaūgiui pasireikšti. Visgi stokodama kantrumo, įraudusi, įkaitusi lyg žarija moteris šoktelėjo prie Desmond'o. Apkabino jį, įsisiurbė į lūpas. Vyro kūnas lydėsi nelyginant vaškas. Stengdamasis iškosėti kuo daugiau moters kraujo, kuris trukdė kūnui tinkamai regeneruotis, šitaip nesunkiai nukenksmintas vampyras veiksmą sekė bergždžiai. Matė juoduojantį Des'o veidą, atvira liepsna degančius jo rūbus. Jautė kartėlį bei kaltę. Užsimerkė. Susikaupė.
- Nežudyk manęs, o ne,-Elizabeta suriko dirbtinai dramatizuodama, niekindama potencialų fatališką Sebastiano ėjimą. Moteris užsičiaupė nesuvokdama kas po galais atsitiko. Šalia jos stovėjęs sėkmingai engiamas nemirėlis dabar voliojosi ant žemės. Vieną akimojį jis čia pat, o kitą... Akivaizdžiai apdegęs dalį veido, apimtas traukulių, visa oda, kurią galėjo matyti buvo suskeldėjusi žaizdomis lyg perdžiūvusi žemė. Redford'as atrodė leisgyvis, išsekęs.
- Nes...i...art...ink... pr...ie j...os,-vos ne vos, tyliai, nerišliai išlemeno. Ką padarė su laiku... Tai atėmė beprotiškai daug energijos. Sebastianas dabar negalėjo padaryti NIEKO, kad apsigintų, kad kovotų. Suvokė padaręs klaidą. Turėjo šiek tiek ilgiau palaukti ir tik tada mesti savo serafimišką kortą. Būtų sugijęs, nesunkiai Elizabetą sunaikinęs, galbūt net pajėgęs grąžinti įvykius iki saugaus taško. Tačiau abejonė, jog nepajėgtų atsukti daugiau laiko vertė rizikuoti.
- O tau kas atsitiko?-mestelėjo nesidomėdama vampyro būkle, tiesiog nesuvokdama kas per šūdas čia įvyko. Greičiausiai toks pats apstulbęs buvo ir Des'as. Šioje laiko erdvėje ištaisė daugmaž viską, išskyrus save patį. Tas kuris gali valdyti laiką, negali valdyti jame savęs. Nusilpusį kūną jame tūnanti šviesa tik dar labiau žalojo sunkiai jame beišsilaikydama. Tačiau Redford'as neturėjo kitos išeities, tik spausti save toliau. Vyras vėl užsimerkė. Susikaupė.
"Jei nenukreipsi jos dėmesio ir neduosi man savo kraujo, vyruti, alučio kitame gyvenime išlenksim kur kas greičiau, nei tikėtasi. Ta bobšė nėra tokia paprasta, kaip atrodo" - aukštaūgio galvoje suskambęs Sebastiano balsas buvo kur kas gyvesnis, kur kas labiau būdingas tipiškam Sebastianui. Reikšmingai, skvarbiai pažvelgė į vyrą tarsi patikindamas jį, jog jam niekas čia nepasivaideno. <...>
Redford'as stovėjo priešais Guttierez. Buvo suėmęs jos veidą pirštais. Ji bandė kalbėti žodžius, kuriuos vampyras jau girdėjo, tik šį kartą išklausyti vyras nebuvo pasiruošęs. Paniro į žalsvas moters akių raineles, buvo visiškai įsiskverbęs į Elizabetos sąmonę. Lėtai, labai lėtai ją perrašinėjo formuodamas ją tokią, kokia atrodė palanki nemirėliui. Tai šiek tiek užtruko. Jie abu stūksojo absoliučiai sustingę. Kai baigė, tamsiaplaukė garsiai iškvėpė. Pažvelgė į Desmond'ą tuščiu žvilgsniu, pakilo ant kojų, priartėjo. Parodydamas, jog jam visai neįdomu ką moteris "sumaniusi", Sebastianas žvilgtelėjo į Guttierez pildytus blankus be jokio susidomėjimo, veikiau prisivertęs. Elizabeta atsiklaupė, jos miklūs pirštai lupo lauk Desmond'o kelnių diržo sagtį. Girdėdamas jos žvangimą Redford'as nusišypsojo. Moteris skubriai susidorojo ir tiek su kelnių saga tiek, užtrauktuku.
- Atsipalaiduok, viskas gerai,-juokdamasis pratarė situacijos neperprantančiam Abberline'ui,-Nemanau, kad atsisakysi nemokamo nučiulpimo. Žinai, kad man paskui nereiktų, tiesa, mieloji?-paskirstė sakinį abiem savo kompanionam, šviesias akis užlaikęs ties moterimi, kuri elgėsi it klusnus šunytis,-Jos mirtis nebūtų nieko pakeitusi, Bermudai. Jos vietą užimtų kiti žmonės, nauji priešai ir aš neturiu jokio noro su jais visai per nauja pažindintis. Ką aš padariau?-klausteli suvokdamas pašnekovo nesupratimą. Elizabetos metamorfozė buvo akivaizdi, kelianti nepasitikėjimą, ką Sebastianas norėjo paneigti,-Šiek tiek pakoregavau jos siaubingą asmenybę. Ji liks beveik tokia pat siaubinga, tačiau likusį savo gyvenimą darys tai, ko norėsiu aš. O smagiausia šio reikalo dalis yra ta, kad ji kuo puikiausiai tai suvoks,-suprasdamas, jog kalba ne visai konkrečiai, ėmė ir kalbą kiek supaprastino,-Supranti, sveiką jos nuovokos dalį atskyriau ir užrakinau, na, lyg patupdžiau už grotų, už kurių ji galės stebėti savo veiksmus, tačiau negalės jų kažkaip įtakoti. Nesispyriok. Buvau jos viduje. Žinau, kad ji trokšta tau čiulpti. Maža to, per visą savo gyvenimą nėra turėjusi tokio puikaus koto, kaip tavo, bičiuli,-nusijuokė nesuprasi kalbėdamas rimtai, ar mažumėlę šaipydamasis. Įvykio vietą paliko neatsisveikinęs, bet tuo pačiu ir nepanoręs mauti lauk pro kokį tais portalą. Turėjo pagalvoti.

Pasitikėjimą drąsiai galima pavadinti bet kokių santykių pagrindu. Tačiau net ir juose per nelyg didelis atvirumas galėjo pakišti koją. Nepaisant to Sebastianas šventai tikėjo, jog su mylimu asmeniu turi dalintis absoliučiai viskuo. Todėl niekados nėra slėpęs savęs nuo nė vienos iš savo mylimųjų, visos jos pažinojo Redford'ą tokį, kokiu vyras ir buvo. Žinoma graikas nuolatos keitėsi. Juk kito jo aplinka, jį supantys asmenys, keitėsi įvykiai bei aplinkybės. Nuo viso to priklausamas buvo kiekvienas individas. Na, galbūt tik ne tie, kurie buvo linkę diktuoti savas žaidimo taisykles, kurie galėjo kontroliuoti savo aplinką, gal net likimą. Redford'o likimas visuomet priklausė jėgoms, aukštesnėms nei pasirinkimo laisvė, tačiau žinodamas kokį ilgą kelią nuėjo, kiek patyrė ir kokiame taške galiausiai atsidūrė drąsiai pripažintų, jog tame kelyje nekeistų nieko. Nebent šiurkščiai atvirą išpažintį dėl sekso su Elissa su potekste, neva to nesigailėtų ir jam gaila būtų tik dėl to, kaip tai privertė Kateriną pasijausti. Neturėjo net bandyti Pierce atstumti. Ta sumauta vizija neturėjo vyro šitaip velniškai bauginti ir galų gale bet kokia tiesa, išreiškta tinkamais žodžiais galėjo pasirodyti anokia pasaulio pabaiga. Pierce elgsenoje, net jos žvilgsnyje nebuvo nė menkiausios užminos apie tai ką moteris išgyveno aptemus protui. Vampyrė neabejotinai žinojo kaip jautriai, gal net kvailai Sebastianas reagavo į vizijose išreikštą perspėjimą ir serafimės išgyventas regėjimas neabejotinai patvirtino ankstesnius graiko spėjimus. Tai atgaivintų vyro susirūpinimą. Kai paslysti, kai prarandi asmens pasitikėjimą, nedidelė abejonė širdyje vis tiek lieka. Katerina turėjo teisę klausti savęs KAIP Redford'as elgtųsi sužinojęs, jog Pierce mirties vizija išliko gaji. Ar jis toliau manytų, jog gali tragedijos išvengti nuo mylimosios atsiskyręs? Ar vampyras neiškrėstų kokios nors kvailystės? Garbanės sprendimas pasilaikyti naujienas sau buvo priimtas laiku ir vietoje. Nepajutęs serafimės būsenoje pakitimo Sebastianas buvo kur kas labiau susitelkęs į visa tai, kas dėjosi jo emocinėje maišalynėje. Slogus būvis užgniaužė vos tik Redford'as leido jam įsiveržti bei apimti vidų visą. Mylimos moters glėbį, jos artumą, prisilietimus išnaudojo kaip gyvybiškai būtiną terapiją. Negalėtų viso to išgyventi vienas, vienumoje. Mintys išvarytų iš proto. Nesijautė su Guttierez atsiskaitęs, tačiau tikėjo, jog priėmė vienintelį logišką sprendimo būdą. Galėdamas Elizabeta laisvai manipuliuoti išloš daugiau, nei grumdamasis su korporacijos vėjo malūnais. Šlykščiausia bus susitaikyti tik su tuo, jog ta žiurkė toliau vaikščios kvėpuodama Negalėtų pasakyti kokį planą išpildymui būtų pasirinkusi Katerina. Gal gi, patį žiauriausią bei kruviniausią? Nenorėjo sulaukti iš jos pasmerkimo dėl to, kokia vaga nukreipė įvykius. Tikėjimo, jog pasielgė protingai trūko. Sebastianas susiraukė. Šis bei tas mylimosios žodžiuose jam nepatiko. Visgi ji nematė jo išraiškos, įremtos į lygią, švelnią jos šlaunų odą.
- Desmond'as elgėsi tikrai gražiai. Man pačiam keista,-kone instinktyviai sušnarėjo pajutęs didelį norą Abberline'ą atsargiai užginti. Tarp visų tų jausmų nejautė Bermudui nė lašelio neapykantos ar antipatijos. Tik ne dabar. Žinoma aukštaūgis nudžiugtų išgirdęs kokia aukšta sugebėjimų "pašikti reikalus" kartele Pierce jį vertina. Dvi galingos, amžinos būtybės nepasitikėjo MIRTINGU vyru. Aplodismentų vertas faktas. Niekas nebuvo toks slidus ir toks pažeidžiamas, kokiu buvo ponas Abberline'as, ko gero vienintelė biologiškai žmogiška jiems pažįstama persona. Kath įtaka Sebastianui atsiverti veikė. Jos balsas ramino, teikė pasitikėjimo savimi ar bent jau mintimi, jog drauge jiedu iš tikrųjų gali išgyventi viską. Negalėjo žiūrėti jai į akis. Kai bandė, akių obuoliai kaip mat ėmė skęsti kraujyje. Velniškai skaudėjo dėl "Trylika" likimo, bet prie to prisidėjo ir dviguba kančios dozė matant kaip tai išgyvena tau svarbiausias asmuo visuose pasauliuose. Nudelbė žvilgsnį. Kraujas tikrai nebuvo ta "substancija", kuri galėjo išdžiūti, kurią galėjai sutūrėti kaip ašaras net ir pavandenijusiose akyse. Nemirksėdamos jos skendo siauroje kraujo "balutėje". Vaizdas liejosi, darėsi kraupus ir raudonas. Neegzistuojanti galimybė turėti biologinių vaikų Katerinai reiškė lygiai tiek pat, kiek Sebastianui. Tai buvo skaudi tema, savotiškas tabu. Apie tai jie nebuvo linkę diskutuoti. Fizinis kontaktas ir jo metu išreikšta užuojauta tokiais momentais dažnai tik dar labiau suintensyvindavo išgyvenimus. Tačiau pasilikti skausmo "ateičiai" jie negalėjo. Privalėjo iškentėti tai kaip įmanoma intensyviau, čia ir dabar, kitaip negalės sėkmingai atsitiesti. Praniręs pro praskėstas garbanės kojas, tarp jų atsiklaupęs Redford'as užtikrintai apsivijo liauną Katherine kūną. Stipriai, ideliai užpildydamas visus tarpus. Susimerkusių akių vokai puošėsi ryškia kruvinų ašarų juosta, kurių buvo per mažai, idant šios imtų tekėti veidu. Prisiglaudęs prie seksualų "push up" efektą įgavusios mylimosios krūtinės ištepė krauju ruoželį prabangios liemenėlės nerinių. Būdamas čia gailėjosi tuo momentu, kai sužinojo apie siaubingą, Redford'ams itin asmenišką Elizabetos eksperimentą neturėjęs šalia Katerinos. Jos esybės pojūtis, begalinė meilė savo moteriai būtų padarę kur kas mažiau žalos šokui, įtūžiui bei skausmui, kuriuos išgyveno, kurie neabejotinai paveikė, gal net kažką vyro viduje pakeitė. Vengė iš karto atsakyti į garbanės klausimą. Tiksliau patvirtinti balsu tai, ką mylimoji ir taip žinojo. Juk ji neabejotinai matė užuomazgas į Sebastiano keršto plano įgyvendinimą, kuriam Pierce tikrai nebūtų pritarusi.
- Puikiai žinau, ką dabar išgyveni ir kai tai bent mažumėlę atlėgs tu suprasi, jog pasielgiau protingai,-galima pamanyti, jog teisinosi. Redford'ui tikrai rūpėjo viskas, kas buvo su Kath susiję, įskaitant jos nuomonę, pritarimą. O kadangi laikas kažko įrodinėjimui nebuvo labai tinkamas, argumentų vyras nežėrė daugiau. Nepaleido vampyrės iš rankų, iš savo glėbio bijodamas, jog serafimė galėtų iš jo ištrūkti. Atplėšęs bent jau veidą pažvelgė į josios. Žiūrėjo į akis, ne į nuridusias ašaras, kurių apvaizda plėšė krūtinę lauk. Ašaros asmens, kuris dažnai neverkia buvo vertingos. Kai paskutinį kartą matė Pierce verkiančią, tai nepaprastai veikė ir patį vyrą. Veikė ir dabar, grąžindamos skausmą, kurį jautėsi paslėpęs bent po plonyčiu susitaikymo sluoksniu.
- Jis nuostabus,-mintys nukrypo ties "Trylika" ir nutolusio vampyro akys kaip mat prisipildė ašarų,-Guvus, protingas, kūrybiškas, žaismingas berniukas. Norėjau, kad jis būtų laisvas ir laimingas. Aš noriu ne tik, kad jį pamatytum, aš noriu jį kartu su tavimi lankyti, žaisti su juo, mokyti. Negalėjau jo išgelbėti, Kat. Negalėjau,-vos įstengė kalbėti jausdamas kaip prasiveržti norinti raudos banga spaudžia krūtinę bei gerklę. Valdėsi kur kas geriau, nei laboratorijose. Katerinai jo reikėjo stipraus, ar bent šią akimirką stipresnio, už ją pačią. Kad jausdama Redford'o stiprybę kibtųsi į ją it į gelbėjimosi ratą. Palietė tobulus jos plaukus, žvilgėjusius net blausiame apšvietime.
- Neturiu teisės nuspręsti koks turėtų būti galutinis verdiktas tos kalės teisme. Ji tau skolinga ir jei nori ją kankinti...-užtikrintai pradėta vampyro kalba netikėtai nutrūko. Neišdrįso balsu pripažinti, jog nenori prie to prisidėti. Guttierez... Nebuvo pažinęs asmens, kurį niekintų taip stipriai, kaip tą moterį. Norėtų matyti ją kenčiančią, kankinti ją pats, tačiau šlykštėjosi Elizabeta gal net labiau. Nenorėjo prie jos liestis, ją matyti, net apie ją galvoti, tarsi nuo to jaustųsi purvinas. Mylimosios lūpos prasivėrė, ji prabilo, tada kietai susičiaupė. Sunku būtų apsakyti kaip pasijuto išgirdęs Kat norą palikti ją vieną, kai yra prisiekęs niekados to nedaryti. Ir tikrai ne dėl to, jog tiesiog laikytųsi pažado. Būvimas kartu, negandų išgyvenimas, dalinimasis rūpesčiais, džiaugsmais - laikė tai esminių jųdviejų ryšio modeliu. Arba planu, kurio privalėjo laikytis. Galiausiai santykiai yra sunkus darbas ir ne visados jie klostosi natūraliai. Vargu ar tokia Pierce užgaida buvo nuoširdi, tačiau vampyras nesugebėjo nepasijausti pyktelėjęs, gal įsižeidęs. Tarsi bausdamas serafimę už jos naivumą, už žodžius, kurių ji neturėjo pasakyti, Redford'as gana stipriai suėmė jos plaukus ties truputėlį aukščiau, nei sprando linija. Timptelėjo kiek žemyn. Atrodė it paklaikęs. Taip ko gero atrodo kiekvienas ne visai "stabilus" vyras akimirka iki momento, kai sušeria moteriai ranka. Tik šiuo atveju tai buvo ne ranka. O lūpos. Sausokos Sebastiano lūpos kaip mat pajuto saldų mylimosios burnos slidumą. Jos lūpos buvo padažytos kažkuo labai kvapniu ir net šis chaotiškas, beatodairiškas bučinys tapo skanus. Liežuviai aršiai grūmėsi bandydami patekti į priešingą burnos ertmę, tačiau susitikę kažkur viduryje raizgėsi bei pliekėsi it pašėlę. Stipriai siurbėsi tai į apatinę, tai į viršutinę lūpą. Ketino eiti toliau, troško to nuo pat to momento, kai nusprendė vampyrę pabučiuoti, kai kaip mat sukilusi erekcija maldavo tūžmingo įsiskverbimo. Ar labai logiška galvoti apie seksą, kai ką tik aptarei, galima sakyt, savo vaiko mirtį? No, not at all. Ir esmė yra tame, kad apie seksą Redford'as negalvojo. Liguistai, piktai to troško, lyg nebūtų geresnio būdo... išsilieti ir žinoma krėstelėti savo paikai moterytei šiek tiek proto. grubiai, savininkiškai elgėsi su Katherine kūnu, bet lietė jį ten ir taip, kad jai būtų malonu. Lietė, spaudė šlaunis, užpakaliuką, lydėjo nuostabų, išraiškingą liemens linkį, krūtis. Sujudėjo į priekį ir juodu trenkte atsitrenkė į lovos čiužinį, kuris susipynusius nemirėlius paviršiuje dar ir "paspyruokliavo". Nesiblaškydamas Sebastianas visai kaip ir neketindamas savęs gaišinti panaudoja greičiausią įmanomą nusirengimo būdą - akimirksniu ugnies sluoksniu pasidengęs kūnas pravėrė gausybę nuogos odos lopų. Degantys medžiagos gabalėliai ėmė plaikstytis aplinkui palengva skleisdami liepsną po visą lovą. Atsiplėšė nuo Kat lūpų jausdamas burnoje pažįstamą kraujo skonį. Jų bučinys nebuvo šiaip intensyvus, jo eigoje neblogai vienas kitą apkramtė. Išspjovė kruvinas, tąsias seiles į delną, pamasažavo juo kotą, laisva ranka apversdamas mylimąją ant pilvo. Užgulė jos nugarą, rankomis pasiremdamas į čiužinį. Agresyviai bučiavo Pierce kaklą, smakrą, skruostikaulį siekdamas lūpų. Kyštelėjęs liežuvį per šiokį tokį atstumą panardino jį į serafimės burną. Kieta kaip akmuo erekcija vis braukėsi jos užpakaliuku, panirdama į tarpą, grėsmingai priartėdama prie tai vienos, tai kitos ertmės, tarsi pagrasindama ir atsitraukdama. Gausiai suvilgytas kotas slydo lengvai. Lygiai taip pat lengvai apsisprendė pasisvečiuoti seksui mažiau pritaikytoje vietoje. Storas varpos galiukas pasijautė neprašomas. Standus, dar neatsipalaidavęs raumens žiedas susitraukinėjo vis bandydamas stumti "svetimkūnį" lauk. Žinojo, kad garbanei šiek tiek skauda ir tai, tiesą pasakius, tik dar labiau vežė. Viena ranka apvijo jos kaklą palaikydamas, atrodytų, žūt būt reikalingą bučinį. Neskubėjo, bet varpa iš lėto slydo gilyn. Sutalpinęs kiekvieną įmanomą milimetrą dubeniu subangavo atgalios. Užtildė Kath skausmingai malonią aimaną liežuviu. Ėmė judėti. Judesiai stiprėjo, dažnėjo. Sulig kiekvienu "panėrimu", regis, stengėsi sukišti kaip įmanoma daugiau pimpalo, kuris įspraustas į tokį ankštą tunelį jautėsi išgyvendamas neeilinę euforiją. Krušo mylimąją nekovodamas su artėjančia "laimės" banga, kuri pasitiko greitai, pripildydama Kateriną gausiu, kraujingu šūviu. Bet ar Sebastianas sustojo? Tam nebuvo jokio reikalo. Judėjo toliau. Judėjo intensyviai. Pasiutęs iš malonumo ir to, koks šis seksas buvo "nešvarus", veik nedovanotinas, perdėjo ranką, spaudusią Pierce kaklą ant jos sprando, savaime kiek atlyždamas. Nebuvo patogu, bet laisvą ranką užkišo po vampyrės gakta siekdamas vaginos tarpelio, o jame - stebuklingo ratelio apie klitorių. Glamonėjo jį, o kadangi į garbanės sprandą rėmėsi visu kūnu, savaime suprantama vampyrę smarkiai, gal net nemaloniai spaudė. Kad Pierce pajuto orgazmą spręsti galėjo iš to, kaip suspazmavo jos dubens, net analinės angos raumenys. Ištraukė šlapią nuo savo paties syvų varpą. Neleisdamas Pierce priprasti prie ramybės gremėzdiškai, per daug skubotai nušoko nuo lovos tiesiai ant savo kelių. Stiprus dundesys skambėjo skausmingai. Kotas stovėjo kaip įbestas, kai mylimąją pasičiupęs už kulkšnies šiurkščiai timptelėjo į save. Jokių įžangų, erzinimų, tiesi trajektorija - burna - vagina. Įsikniaubė į reprodukcinius mylimosios organus išlaižydamas, iščiulpdamas kiekvieną plotelį. Panardino liežuvį tarp makšties sienelių, pakraipė galvą pirmyn ir atgal imituodamas sueities judesį, kol galiausiai apsistojo ties jautriausiu tašku, kuris stimuliuojamas taip kaip reikia padovanoja orgazmą. Apglėbė klitorį lūpomis, švelniai jį čiulpė liežuvio galiuku liesdamas jojo paviršių. Velniškai susijaudinęs nuo skonio, kvapo, galiausiai nuo to, koks pats buvo į visa tai įsijautęs, juto didelį, bet malonų spaudimą varpoje, kuri net ir tingiai paliesta ranka it "damušimui" apdovanojo vampyrą dar vienu orgazmu. Sugargaliavo neatsitraukęs nuo maloniausios pasaulyje veiklos dėl nevaldomo geismo kraustydamasis iš proto.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Desmond Abberline on Pir. 04 02, 2018 7:50 pm

FLASHBACK: PRIEŠ SEBASTIAN'UI PASIRODANT PAS KATHERINE.



Addiction




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Three Days Grace  – Right Left Wrong.




GO ON AND MAKE ME THE ONE THAT YOU WANT TO HATE. MAKE ME THE VILLIAN. ft. Sebastian Redford. (theme)
Būtu labai sudėtinga ir netgi kiek per daug naivu pavadinti Desmond’ą Abberline uždara, intravertiška asmenybe, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jis puikiai bendrauja su verslo partneriais, spaudos atstovais ir kitais jo aplinkai ne visai būtinais asmenimis. Vyras nesunkiai bendrą kalbą atrasdavo su skirtingo amžiaus, skirtingos lyties ir rūšies, bei skirtingas pareigas visuomenėje užimančiais individais. Bendraudamas su aplinkiniais aukštaūgis jautėsi it ryklys vandenyne: dominuojantis, įdomus, žavingas ir charizmatiškas. Tačiau prie viso to paviršutiniškai gilaus bendravimo, jis visiškai neprisileido ne vieno iš prieš tai minėtų būtybių į savo uždarą, asmeninį “pasitikėjimo” ratelį. Galima bandyti ieškoti problemos iš psichologinės pusės, bandant paaiškinti tokį mirtingo vyro neprieraišumą tuo, esti jis neturėjo normalios šeimos, nejuto taip visiems reikalingos meilės (nebūtinai primityviai ir galbūt net ne visuomet pelnytai gaunamos iš antrosios pusės: motiniškos, tėviškos ar kokio naminio augintinio), matė savo biologinių tėvų egzekuciją, o vėliau dirbo su, sakykime, “not very nice people tipe” žmogeliukais. Tačiau netgi tokiame problematiškame gyvenime galima aptikti šiek tiek taip vadinamos “šviesos”, juk kažkada Abberline dar buvo suteikęs viltį žmogiškumo palaikymui būtinam ryšiui. Buvo pasidavęs kiekvienam taip būtinam tikro bendravimo ryšiui. Vienu metu netgi drįso vieną iš savo aplinkinių vadinti savo draugu. Ir kuo gi tai pasibaigė? Nuspėti lengva. Žmonės yra netobulos būtybės, šios: klysta, išduoda, nuvilia. Ir galima tai vadinti visiška kvailyste, tačiau nepasitikėti ir nuoširdžiai neprisileisti kitų asmenų į savo gyvenimą, nėra toks ir paikas sprendimas. Galu gale, kai nesitiki iš nieko nieko, tai ir netenka nusivilti. O ką padarai pats negerai, turi tik du pasirinkimus: susitaikyti su savo kvailumu, arba pasitaisyti. Vienaip ar kitaip, prasmė lieka tokia pati. Desmond’as yra komunikabilus, tačiau tuo pačiu metu ir visiškai uždaras asmuo. Ir tai logiška, nepriklausomai nuo to kad skamba visai nelogiškai. Juokinga galbūt tik tai, kad kartais nepriklausomai nuo mūsų norų ar nenorų, gyvenimas vis vien pasisuka taip, kaip šiam atrodo tinkamiausia, o ir priešintis tam tampa beprasmiška. Galbūt taip galima pavadinti netikėtai, neplanuotai ir visiškai natūraliai atsiradęs neigtinas ryšys tarp aukštaūgio amerikiečio ir šio verslo partnerio, nemirtingo graiko, Sebastian’o Redford. Nuo pat pradžių nuoširdžiai netoleruodamas pirmojo vampyro, bei visos jo padermės, Abberline buvo nusiteikęs kategoriškai nekeisti su laiku susidariusios nuomonės esti visi sukčiaujantys su mirtimi, nėra verti normalaus gyvenimo apibūdinimo ar šio sampratos. Buvo tikras esti visi tie tik žmogišką pavidalą turintys padarai yra jausmų, sąžinės ir primityvaus žmogiškumo neturintys monstrai, kurių pagrindinis siekis yra pasimaitinti kitų gyvybės kaina ir padaryti tai taip, kaip dažniausiai parodoma tikrai geruose filmuose apie “pragaro išgamas” - niekingai, pašaipiai, liguistai ir neretai perdėm erotiškai. Ir čia pat būtina pabrėžti tai, kad specialiai ar nespecialiai, velniai ten žino, tačiau būtent Redford’as pasistengė parodyti “draugapriešiui” esti visas šis pasaulis, kuris gaubia visas tas skirtingas, mistines būtybes nėra tik “juoda - juoda” arba “balta - balta”, yra tarpinės spalvos, kurios, reikia sutikti, gali netgi kvapą užgniaužti, priversti suprasti ar netgi užjausti. Žinoma, nepamirštant to neparodyti vizualiai. Desmond’as ne daug laiko leido verslo partnerio kompanijoje, tiesą pasakius daugiau bendravo su Šio kaip pasirodo dukterimi, kartas nuo karto su pavaldiniais, kurie dirbo “BloodPharm” įmonėje. Tačiau kiekvienas toks nei draugų, nei priešų, o gal ir to ir ano po truputis, susitikimas tapdavo reikšmingas. Desmond’as įsileido Sebastian’ą į savo gyvenimą, galbūt ir pats to nesuprasdamas. Jis patikėjo savo šeimos, savo mylimų dukterų ir pagarbiai saugomos šių motinos, saugumą šiam nemirėliui. Ir net tais momentais, kuomet pagaudavo save ant minties esti yra per daug keista išdavus tokią rimtą korporaciją, vis dar būti nenubaustam, turėjo kažką bendro su Redford’o duotu pažadu esti niekas nepalies jo šeimos, iki kol Abberline bus ištikimas savo pasirinkimui. Ir kas galėtu pagalvoti apie tai, esti šis atrodytu labai paprastas susitarimas, tarp nelabai paprastų asmenų, kaip ir kiti dalykai, yra visapusiškai apraizgytas pirmosios tamsos, kuri ateis diena, sugebės parklupdyti ant kelių net tokį arogantišką asilą, koks yra aukštaūgis. O kol to neatsitiko, reikia nuoširdžiai mėgautis kiekviena akimirka, kiekvienu teisingu sprendimu, kuris atneša abipusės naudos šiai keistai, tačiau labai žmogiškai būtinai partnerystei, kurią palaipsniui vysto iš tikro labai skirtingos, o gal kažkokiais kampais visgi panašios, asmenybės.
Kalbant apie mirtingo vyro santykius su dailiosios lyties atstovėmis, tai ne ką mažiau kebli tema. Tačiau velniai nematė, kodėl gi šios lengvai neaptarus? Dar šios dienos pradžioje Desmond’as nepasikuklino pasakyti “kartais su mylimu asmeniu negali daryti tų dalykų, kuriuos nori”, jis ne šiaip sau nusprendė paspausti ant vietos, kurios spausti nereikia. Jis buvo atvirai, ir tiesą pasakius, prabilo iš asmeninės patirties. Galbūt tuo galima paaiškinti jo pakankamai šaltą reakciją į tai, kad Redford’as leido savo liežuviu pavarstyti jojo žmonos burnos ertmę, ar tai kad Alexis neva aklai tiki savo vyro ištikimumu. Tai kebli tema, ir prie progos Abberline tikrai gebėtu pasiginčyti su “draugapriešio” nuomone, esti būtent su mylimu žmogumi galima daryti viską, liečiant ir buitinę ir intymią sferas. Nepriklausomai nuo to, kad pastaruoju metu šviesiaplaukis buvo ganėtinai lytiškai neaktyvus, jis niekada negalėjo pasigirti savo ištikimumu. Galu gale, nėra šuo, kuris pripažįsta “vieną šeimininką”. Galbūt tai ir skamba nemaloniai moterims, tačiau tiesa yra tame kad dauguma vyrų yra netgi labai nemonogamiški padarai, kurie yra vedami primityvaus poreikio išlikti rinkoje, bandyti save, įgyvendinti savo poreikius ir kategoriškai nenorėti pasiduoti minčiai esti turėtum miegoti su viena moterimi iki kol mirtis jus išskirs, arba koks storas ir praplikęs teisėjas santuokos rūmuose. Visada būdamas per daug atviras, per daug agresyvus ir smalsus lytiniu aspektu, Abberline buvo savo gyvenime išbandęs visiškai viską apart pedofiliją, nekrofiliją (jei nemirtingieji ir “netikėtos mirtys” sekso metu nesiskaito) ir zoofiliją. Tik šie trys dalykai jam išliko per daug šlykštūs ir nepriimtini.
Būtu labai neteisinga ir melaginga teigti, esti Elizabeth Gutierrez buvo kuo nors neypatinga moteris aukšaūgio gyvenime. Reikia būti visiškai aklam, kurčiam ir neturinčiam uoslės, kad pagalvoti kad ji yra mažai efektinga ir fatališka dailiosios lyties atstovė. O tai ką ji darė lovoje, dievai mato, tobulesnės moters šiame plane Desmond’as nebuvo sutikęs daugiau. Ji buvo tokia pat atvira naujovėms, kūniškiems išbandymams, koks atviras buvo jis. Ji nesibaimino ir nesmerkė jo ne kiekvienai suprantamus poreikius, negana to, tai netgi stipriai užvedė minimą psichopatę. Jos kūnas, jos egzotiška ir beprotiškai tobulai moteriška išvaizda buvo tik ta “vyšnaite ant torto”, kurią Abberline mėgo laižyti. Jei ne šlykštus moters būdas, liečiantis norą valdyti ir triuškinti viską aplinkui, vyras vargu ar būtu kada nors atsitraukęs nuo jos, ar ką kalbėti apie tai, kad bandyti kurti taip vadinamą “šeimą”. Būdamas su ja, jis nesistengė ieškoti kitos, kiekvieną kartą jautėsi išsunktas, patenkintas ir laukiantis sekančio susitikimo. Tobuli partneriai, ką? Tačiau viskas kas prasideda gerai, dažniausiai baigiasi labai blogai. Baigėsi iš jų santykiai su lyg akimirka, kuomet Elizabeth (ar tai iš pavydo, esti horizonte pasirodė vienintelė kada jos “sex toy” nuoširdžiai mylėta moteris, ar noras išbandyti jo lojalumą), nusprendė paskirti Desmond’ui užduotį likviduoti Alexis Farraday. Jis ne vien nutraukė visus prieš tai buvusius nedarbinius santykius su savo viršininke, bet ir išgelbėjo nuo mirties savo dabartinę žmoną. Ir dievaži, jis tikrai stengėsi užgniaužti savo vidinį “demoną”, stengėsi būti Tokiu vyru, kokio buvo verta Alexis. Švelniu, dėmesingu ir visiškai atsidavusiu. Ar reikia paminėti, kad tuo pačiu metu ir nuobodžiu? Taip, būtent - nuobodžiu, nes negalėdamas parodyti savo tikrojo “aš”, vyras ilgainiui tapo dirbtinu, it užprogramuotu, netikru. Dalykiška santuoka ne iš karto tapo tikra, o kai taip nutiko, buvo tik laiko klausimas kiek ilgai aukštaūgis mirtingasis sugebės save valdyti. Kiek ilgai sugebės varžyti savo poreikius, stengiantis prisitaikyti prie partnerės lūkesčių? Alexis be jokios abejonės nėra kvaila ar naivi moteris, kad būtu nepastebėjusi to, kad vyras jaučiasi negerai. Ji leido jam atsiskleisti, daryti tai ko jis troško, ir tai buvo didžiausia klaida kuriai jis “pasirašė”. Mat iki pat šiol puikiai atsimena tai, kaip atrodytu jo sąmonei visapusiškai suprantamas, kiek per daug brutalus seksualinis žaidimas tapo kažkuo, šlykščiu, kažkuo, ką Farraday priėmė kaip seksualinę prievartą. Puikiai atsimena ir tai, koks atbukęs ir nutolęs, pasišlykštėjęs savimi jautėsi, kuomet sėdėdamas ant prieškambario fotelio visiškai nuogas, matė toleliau susigūžusią ir skausmingai raudančią savo žmoną. Puikiai atsimena kaip jautė jos kraujo skonį savo burnoje, nuo sukandimų, kurie iki pat šiol paliko randus ant jos kūno. Tą akimirką jis nesivaldė, nejautė nei ribų nei stabdžių, tikriausiai naiviai tikėdamasis kad “mylinti moteris gali suprasti ir priimti tave tokį, koks iš tikro esi”. Net kai Alexis šaukė kad jis liautūsi, kad atsitrauktu nuo jos velniop, kai ji verkė, bandė priešintis. O jis tik dar labiau spaudė jos burną, nerasdamas nei jėgų nei noro liautis. Jis baigė, palikdamas ją su išraiška veide, kuri akivaizdžiai reiškė esti moteris niekino jį. Po šio incidento, Abberline nesilietė prie savo žmonos kelis mėnesius, nenorėdamas daugiau sukelti jai skausmą, nepatogumą, ar šleikštulį. Nuo to ir prasidėjo keliavimas per įvairiausio plauko moteris, kurios dirbo kartu su juo. Jos tikriausiai manė kad jei apžios ar apžergs jo kotą, vadinasi ankščiau ar veliau pasikels pareigose, kai jam te reikėjo kažkur lytiškai išsikrauti. Kai kurios iš tų moterų dingo, kaip ir dingo kiekviena prostitutė, su kuria “pažaisti” sumodavo aukštaūgis. Ir jei posakis “užsidulkink negyvai” yra visiškas briedas, tai šis briedas yra pakankamai dažnai pasitaikanti realybė Desmond’o gyvenime. Su laiku vyras išmoko gyventi dvigubą gyvenimą: kartu su žmona būti tokiu, kokiu jai reikia, o būnant ne namuose, būti tokiu kokio reikia pačiam. Ir toks gyvenimo principas pakankamai gerai sukosi, iki pat antrosios mirtingojo dukters gimimo. Po šito kažkas pasikeitė smegenyse tikriausiai, kai jis tapo labai pasyviu, susilaikančiu ir palyginus ištikimu. Nes nudrožti save patį, nėra koks nors smerktinas ar nesuprantamas dalykas. Banali pornografija tapo vieninteliu amerikiečio savęs patenkinimo apreiškimu. Ir kaip ne keista, tai kažkuria prasme tenkino abu sutuoktinius. Juk Farraday akimis, vyras beveik visą savo laiką, jėgas ir dėmesingumą atidavė darbui, šeimos saugumui ir bankinių sąskaitų papildymui. Ir kiekviena moteris, kuri netgi platoniškai pasirodydavo jo gyvenime, būdavo nuodugniai išklausiama, “ištiriama” žvitriosios Farraday akies. Dabar ji buvo tikra, kad nepriklausydamas jai, jis nepriklausė ir jokiai kitai moteriai.

Desmond’as priešingai nei dauguma tipinių vyrų, galėtu save traktuoti kaip “biseksualią” butybę, galbūt būtent dėl to, Elizabeth žodžiai apie nučiulpimą vienas kitam, neiššaukė tikėtinos agresijos, kuri apsireiškia “mačo” tipo patinams, kurie neva stipriai užsigauna vien nuo to, kad kas nors kitas leido sau pagalvoti ar dar blogiau, pasakyti apie galimą šio pasismaginimą su kitu “patinu”. Vis dar ganėtinai akivaizdžiai šnopuodamas pro nosį, Desmond’as stengėsi kaip galima labiau atsilošti į kėdės atlošą, kitaip tariant įsitaisyti kiek įmanoma patogiau. Privertęs save pažvelgti į buvusią meilužę, vyras daugiau nebe nuleido savo žvilgsnio nuo jos dailaus veido, kuris buvo šiuo metu dalinai pridengtas vis dar šlapiais plaukais, bei iškreiptas skausmo išraiškos. Fizinio skausmo, kuris visai netrūkus buvo užkeistas psichopatiška piktdžiuga, kuri buvo labiau būdinga Gutierrez. Visgi, per daug nesureikšminamas norėtos moters provokacijos, jis net nepasistengė kaip nors komiškai kandžiai atrėžti šiai ką nors atgal. Tik akimirkai nuleidęs žvilgsnį į kraujo balutes po tamsiaplaukės delnais, jis vos pastebimai kilstelėjo savus antakius, ko pasekoje sugrąžino žvilgsnį į kalbančią. Klausydamas jos baubiančio, kiek nelygaus ir žemo tono, nepasekė žvilgsniu verslo partnerio, kuomet moteris kone paskatinančiai prabilo apie jo akis, arba tiksliau tai, kas tuo metu juose buvo galima įžvelgti -  skausmą.
– Tu niekada nepasimokysi iš savo klaidų, tiesa? – Gana keistas klausimas, turint omeny tai, kad pokalbis lietė tai, kokią žalą padarė tamsiaplaukė serafimui. Iš dalies galima jos ėjimą traktuoti, kaip akimirkos pergalę. Ji beveik pasiekė tai, ko troško, sukėlė jam ne pačius maloniausius jutiminius procesus ir netgi, galbūt kažkur giliai pasąmonėję privertė pasigailėti aplamai bandžius prieš ją ko nors imtis. Tačiau, argi ne teisingai yra sakoma, kad jei atimsi iš vyro (dažniausiai vyro, mat moteris labiau linkusios yra į jausmų spektrą, nei kad priešingosios lyties atstovai) tai kas jam brangiausia, paliksi jį be galimybės prarasti dar ką nors, kas jam galėtu būti svarbu, sukursi TOBULĄ monstrą, kuris persekios tave, kol mirsi, o tada mirs pats ir persekios tave pragare, ar kažkas panašaus į tai. Prieš Sebastian’ui pasirodant arčiau, Desmond’as nesusilaikė pirmiausia nuo kreivos šypsenėlės, kurią pavymui pasekė ir labai nenatūralus, akivaizdžiai suvaidintas, netgi lėtai perteiktas krizenimas. – ŠŪDĄ, KĄ TU LAIMĖJAI!
Beveik suriaumodamas paskutiniuosius savo žodžius, vyras nesusilaikė vienoje pozicijoje, kuomet agresyviai ir greitai palinko prie stalo, prie kurio buvo prikalti Elizabeth delnai. Pyktis, panieka ir akivaizdus žmogiškumo praradimas atsispindėjo mirtingojo šviesiuose akyse, kuomet jo žvilgsnis sustingo ties moters veidu. Šiuo metu nevirškino jos, lygiai taip pat, kaip ankščiau geidė.
– Turiu tave nuvilti, katinėli, nes viską ką “laimėjai”, tai didele ir nemirtingą problemą ant savo dailios šiknos. O jei tau ir šito atrodo per mažai, tai pridėkime ir mažą faktą, esti mano kantrybės resursai tavo atžvilgiu visiškai išnaudoti. Tau leidus, sufleruosiu: tai reiškia, kad su didžiausiu malonumu nudirsiu tau odą, bei vėliau, atsiminimui pasisiūsiu sau lietsargį, kad nuo rudeninio lietaus apsisaugoti. Na žinai, kad iš tavo vimdančios, bevertės egzistencijos bent minimalią naudą išpešti.
Sebastian’ui nusprendus pagaliau nutraukti visus šiuos “ple ple ple”, bei sudrebinus atmosferą savo gebėjimu judėti nežmogiškai greitai, Desmond’as viso labo nusuko akis. Kažkodėl nebuvo labai nusiteikęs stebėti kaip “draugapriešis” savarankiškai skriaudžią šią gailestingumo nevertą moterį. Ir visgi, tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl aukštaūgis nusuko akis. Jei prieš tai buvo tikras kad Elizabeth tiesiog išsikalinėja, nes šios savigarba paprasčiausiai neleidžiai šiai parodyti kad ji yra nugalėta, arba mažu mažiausiai pričiupta už uodegos. Dabar, visą kūną bei mintis užvaldė paranojiškas jausmas, esti viskas kas čia vyksta, nėra kontroliuojama čia esančių vyrų. Gutierrez balso tonas, pasirenkami žodžiai ir galu gale bebaimiškumas, reiškė tik tai, kad netgi užklupta nepasiruošusi, ji buvo velnioniškai pasiruošusi šiam vizitui. Sukandęs dantis, Abberline puikiai girdėjo tai, kaip moters spaudžiamas žandikaulis ima palengva traškėti, o šios dėstomi žodžiai akivaizdžiai turi savo tiesos. Matyt dėl to, kad nelabai yra išmokęs ramiai sėdėti, jis pašoko nuo kėdės, ant kurios patoginosi prieš tai, taip, tarytum ji būtu nepakenčiamai užkaitusi, nors ir nebuvo. Pasitraukęs nuo oponentų per keletą žingsnių, mirtingasis atrodė stipriai sunerimęs. Vertindamas savo loginį mąstymą, per akimirką jis pasistengė mintyse susidėlioti šimtus galimybių, kaip gali pakrypti šios dienos įvykiai, ir ne viena neatitiko būtent to, kas nutiks netrūkus. Provokuojamas ir visaip koneveikiamas Redford’as galiausiai atsitraukė nuo moters, bent kuriam laikui suteikdamas jai fizinės ramybės. Ir visgi, tai tebuvo tyla prieš audrą. Matė kiek stipriai išsitempęs yra vampyras, kaip stipriai jis gniaužia kumščius. Bet kištis į tai tikrai neketino, kažkaip troško namo grįžti savomis kojomis ir vientisa mase, troško labiau, nei kad “padėti ranką ant peties” įsiutusiam nemireliui. Elizabeth nukreipus Desmond’o dėmesį į save, jo žvilgsnis lėtai sugrįžo ties josios veidu.
– Hm. Užtikrintai daug daugiau, nei tu kada nors sugebėtum. – Nesistengė kaip nors žodiškai ar fiziškai apginti “draugapriešio” orumo, kuomet moteris nusprendė pasimėtyti epitetais ar lipniomis etiketėmis. Pasakė kategoriškai tiek, kiek manė kad užteks, kad ji liktu nelabai patenkinta. Žinoma, galbūt mirtingasis buvo ir perdėm geros nuomonės apie save, kuomet svarstė galimybę, kad ji tikrai daug ką padarytu kad priverstu jį vėl klūpėti ant kelių, bei savininkiškai ir įžūliai liežuviu sukti ratus apie jautriausias jos vaginos kerteles, šias papildomai stimuliuojant nelabai seksualiniems žaidimams priskiriamais “žaisliukais”. Kitą vertus, mažai malonu žinoti ir tai, kad kadaise tau priklausęs asmuo ėmė ir tiesiog rado kažką geriau, nei tu. Mažmožis, bet vis vien nemalonu.
Išlaikydamas atitinkamai prideriamą, saugų atstumą, jis puikiai matė kad galiausiai Sebastian’as pratrūks ir padarys ką nors, liaudamasis vadovautis šaltu protu, kuris buvo būtinas kontaktuojant su tokiomis “pragaro išperomis”, kaip Elizabeth Gutierrez. Mirtingosios akys neužfiksavo akimirkos, kuomet nuo žemės paviršiaus atitrūkęs Redford’o kūnas žaibiškai atsidūrė prie pat Elizabeth, iš karto imdamas šios kūno naikinimo. Klausa te spėjo fiksuoti tuos nemalonius lūžtančių kaulų garsus, tai, kaip nuo kūno atplyšta oda ir galiausiai ant persiško kilimo ima gausiai lietis kraujas. Viskas kaip ir būtu priimtinai normalu, mat panašiais “žygdarbiais” gali pasigirti bet kuris savikontrolę praradęs vampyras. Tačiau čia pat ėmė dėtis dalykai, kurių nuspėti buvo NEĮMANOMA. Užtenka paminėti didžiulį pasimetimą, kuris šoko apraiška aptiko Desmond’o kūną, su lyg akimirka, kuomet nuo į “virškinimo sistemą” patekusio kraujo, vampyro kūnas ėmė kone lydytis, svilti, ir naikintis. Daliai akimirkos Abberline veide buvo galima pamatyti baimę, kuri išsisklaidė dar tuomet, kai Elizabeth atplėšė savo rankas nuo stalo, palikdama jame įkaltus statybinius vinis. Sukandęs žandikaulį vyras neleido sau žengti nei atgal, nei į priekį, kuomet jo žvilgsnis pakrypo į ant grindų sukritusį serafimą. Dabar “bloga nuojauta” pasidarė aiški kaip diena: kad ir ką Elizabeth buvo su savimi padariusi, ji laukė lemtingosios akistatos, ir jis savo ruožtu to net nesuprasdamas, paskatino Redford’ą atvykti čia. Vos pastebimai kelis kartus linktelėjo galva, tarytum pripažindamas tai, kas nutiks visai netrūkus. Žinote, Desmond’ui tikrai galima pavydėti vieno dalyko - baimės jausmo netūrėjimo. Jis pripažino tiesą apie tai, kad visai netrūkus mirs, ir greičiausiai pats Redford’as neras būdo kaip išsikrapštyti iš nedėkingos padėties, kuri privertė jį taip skausmingai parkristi. Oras buvo užsipildęs besilydančių organų, verdančio kraujo dvoko, kuomet Desmond’as giliai viskuo tuo užpildė savo plaučius, bejausmį žvilgsnį nukreipdamas į buvusią sugulovę. Galima teigti, kad kuomet moteris lėtai pajudėjo link jo, susakydama savo monologo dalį, kuri buvo skirta konkrečiai jam, jo veide pasirodė blankus šypsnis. Tik tą akimirką, jis suvokė, kad kai žinia apie tai kas nutiko šiandiena pasklis, jo šeima vis dar beliks saugi, nes kad ir ką tas “fėjos” apibūdinimas bereikštu, Elizabeth tektu stipriai pasistengti, kad prisikasti prie mergaičių ir Alexis. Ir aplamai, ar tai beliktu jos prioritetu? Turint omeny tai, kad prieš Abberline šeimą ji aplamai sumojo eiti tuomet, kai jis parodė interesą jas ginti.
– Lauksiu tavęs pragare, katinėli. – Jis stipriau ištempė lūpas, į dantų nešiepiančią šypseną. Ir netgi puikiai suprasdamas kad toks “pasidavimas” nors ir atrodo kiek žeminantis, tačiau vis dar esantis vieninteliu variantu, kurio jis galėtu griebtis. Elizabeth rankos stipriai nugulė ant jo pečių, apsivydamos apie kaklą, kuomet it parodydama kad “jis tebe priklauso jai”, suglaudė savo lūpas su priklausančiomis jam. Nežmogiškai deginantis skausmas privertė vyrą šiek tiek prasižioti, ko pasekoje jos kruvinas liežuvis pateko į burnos ertmę. Nuo bet kokio kontakto su šios moters kūnu, visas mirtingojo kūnas, pradedant drabužiais, ir per visus vidaus organus pasklidusia “pragariška liepsna” ėmė jį žudyti. Jo smegenys netgi nespėjo sugaudyti visų skausmo receptorių, kurie žinoma kad paskatintu jį mažiausiai pradėti riaumojančiai inkšti iš skausmo, kai visas jo kūnas tiesiogine to žodžio prasme “pavirto į pelenus”.

||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||

Turint omeny tai, kad pasauliais visada valdė šviesa ir tamsa, galima teigti kad nevyksta visiškai nieko, kas galiausiai nebūtu žinoma ar suplanuota šių šalių atstovais. Nuo bet kokios magiškos intervencijos slepiant Alexis Farraday egzistencinę prasmę, nebuvo apeita ir jos šeima. Kad ir kas pasistengė netgi nuo serafimų šviesos paslėpti “tiesą”, pasirūpino kad “pamatyti” būtu galima tik nekaltutes trūpenas, o visi ateities planai, reikšmingi gyvenimo sprendimai ir kiti dalykai, būtu tarytum aptraukti rūko. Ne, Desmond’as neturėjo jokio imuniteto, kuomet net labai norėdami nei Sebastian’as, nei Katherine nematė to, ką mirtingasis ketino parodyti Redford’ui laboratorijoje. Kažkas galingesnio nei tik dalį savo šviesos turintys serafimai, pasirūpino kad taip būtu. Ir kad ir kas tai bebūtu, jis neleido Abberline išgyventi laiko manipuliacijų taip, tarytum nieko ir nebūtu nutikę. Žinoma, tai kas užstrigo jo atmintyje, tebivo ląšas vandenyne, neleidęs atkartoti visko iki smulkmenos. Elizabeth ištarus savo teatralinį sąkinuką, bei Sebastian’ui netikėtai sukritus ant grindų ir ėmus tam tikra prasme - irti, Desmond’as savo paties netikėtumui užsikosėjo. Instinktyviai delnu prisidengęs burną, tik šį patraukus pastebėjo kad iškosėjo šiek tiek kone “išvirusio” kraujo gabaliukų. NIEKO nesuprato, kuomet nenorėdamas atkreipti į save per daug dėmesio, nusivalė delną į vilkėtas kelnes, bei nieko nedelsęs žengė kelis užtikrintus žingsnius link stalo, prie kurio tebe buvo prikalta moteris. Norėdamas dabar pat nutraukti visas šias nesąmones, mat nebuvo įmanoma suvokti ką ta kalė (spėjo kad ji, nes o kas kitas dar galėtu?) padarė Redford’ui, o ir rizikuoti savim, nelabai norėjosi. Parkritusio vampyro pristabdymas, privertė Desmond’ą suklusti, nepadaryti nieko kvailo. Sustingo, kuomet su Tokiu pat nesupratimu, koks atsispindėjo ir Gutierrez veide, dirstelėjo tai į ją, tai į jį. Galvoje pasigirdo graiko balsas, kas mirtingąjį privertį užlaikyti žvilgsnį ties vampyro apdegusiu veidu. Ir kai jis galiausiai ėmėsi veiksmų, stipriai delnais trenkė per stalo paviršių, tarytum norėdamas atkreipti moters dėmesį į save. Ir kai tai nutiko, kai jų žvilgsniai susitiko, jis prabilo, tačiau ganėtinai ramiai.
– Koks skirtumas kas jam negerai yra!? Pasakysiu tik tiek, kad priešnodis, kurį jis manėse susileidęs, buvo paprastas distiliuotas vanduo, moderniai sukomplektuotame švirkšte. Bet tai nesvarbu, svarbu yra tik tai kad aš noriu su tavimi pasikalbėti. Atleisk kad be triukų nesigavo… – Klastingai šyptelėdamas, Desmond’as elgėsi labai tipiškai sau, kuomet parodė kad neva niekada nepalaikė nei vienos, nei kitos besipešančios pusės. Kaip visuomet elgėsi taip, kaip naudingiausia yra tik jam vienam. Atmestinai dirstelėdamas į Redford’o pusę, mirtingasis vyras, it būtu pavargęs sukrito atgal ant kėdės, ant kurios prieš tai jau buvo sėdėjęs. Nuleido rankas tabaluoti, kuomet visu priekiu pasilenkė į Elizabeth pusę, tarytum norėdamas kad tolimesnis jų pokalbis būtu kiek galima labiau artimas. – Nesistebėk katinėli, pasitraukdamas iš “NSPUNK” aš nusprendžiau dirbti sau pačiam, ir vis dar nesigailiu šio sprendimo. Tačiau, noriu kad žinotum kad suprantu kodėl sieki keršto šiai siurbelei, buvau ten, kai jis su savo pamišusia, garbanota kale pažemino tave. Turiu pripažinti, kol traukiau iš to suskio pinigus ir kompanijos akcijas, tu padarei kažką nuostabaus. Šiek tiek brokuoto, bet vis vien nuostabaus. Ir nors ne mano skonio reikalas “žaisti” su tokiais, privalau paploti meistrei. – Laikydamas rankas nuleistas neatsitiktinai, vyras stengėsi kad nuo smūgio rankomis per stalą, o konkrečiau vienu delnu per statybinį “šautuvą” bei į šio briauną stipriai persipjovus vidinę plaštakos pusę, kraujas imtu tekėti stipriau. Kadangi neatsitiktinai Sebastian’as buvo sukritęs visai netoliese, pasistegė savo ranką pakišti jam taip, kad tai liktu kaip galima mažiau pastebima Elizabeth akims. O kadangi prie to viso jo lūpimis pagaliau sklido panašiūs į tuos žodžius, kokius ji norėtu girtėti iš jo, atrodė kad bent akimirkai visgi sugebėjo nukreipti moters dėmesingumą būtent į save. <...>
<...> Sebastian’as būdamas priešais moterį, kuri visai neseniai dar priešinosi, o dabar elgėsi taip, tarytum būtu paralyžiuota, užtrūko pakankamai ilgai, nebyliai šią “programuodamas”. Tuo tarpu Desmond’as susirado žirkles, bei nukirpęs skiautę nuo užuolaidų, apsirišo savo sužeistą plaštaką. Kadangi nerado alkoholio, kuriuo galėtu dezinfekuoti save iš vidaus, nes neeikvotu tokio dalyko ant sužeidimo, pasiekdamas langą, parėmė savo užpakalį į palangę. Ramiai lūkuriuodamas akimirkos, kuomet “draugapriešis” baigs savo proto žaidimus, pakėlė akis tik tuomet, kai sukruto Elizabeth. Labai nepatikliai atsižvelgdamas į tai kad moteris panoro prisiartinti arčiau, pastebimai įsitempė iš nesupratimo kas po velniais čia vyksta, ir nuo kurio taško viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jai atsiklaupus ant kelių priešais, bei pakėlus rankas lygiagrečiai Abberline tarpkojui, vyras instinktyviai suėmė jos riešus, nenorėdamas dar ir be penio palikti šiandiena. Nes kad ir ką ji darė, tai VISIŠKAI nekėlė pasitikėjimo. Redford’as prabilo už ją, kuomet savo ruožtu moteris stengėsi prasibrauti iki mirtingojo falo taip aršiai, tarytum nuo to būtu priklausiusi jos tolimesnis gyvenimo laikas. – Nemokamo nučiulpimo, kad tau paskui nereikėtu? Haha. Labai sąmojinga. Pasitrauk! – Net jei visa monologo dalis buvo skirta vampyrui, paskutinį žodį suriaumojo moteriai, kuriai panašu kad tai nelabai buvo aktualu. Nutraukdama nuo jo vilkėtų kelnių diržo sagtį, ji nesunkiai prasibrovė ir prie užtrauktuko, visai netrūkus iš šio vidaus ištraukdama “above average” dydžio pimpalą. Neprireikė labai stipriai stengtis trinti šį ranka, kad forma imtu kisti, o prieš tai gana “laisvam plevesavimę” buvęs padargas imtu akivaizdžiai tankinti savo konsistenciją. Kuo toliau, tuo labiau susitelkti į pokalbį darėsi sudėtinga, kaip ir sudėtinga buvo susikaupti aplamai. Elizabeth lūpos nugulo ant pro apyvarpę išlindusios falo galvutės, liežuvis palengva ėmė sukti drėgną retelį, tarytum erzindamas. Aukštaūgio lūpos kiek prasiskleidė, kuomet iš plaučių savaime išėjo užlaikytas oras. O rankos, kurios prieš tai stengėsi sustabdyti tamsiaplaukę, galiausiai atsirėmė į palangę. Nesijautė kaip nors keistai, dėl to kad čia pat buvo Sebastian’as, kuris savaime ir paskatino visą šį “žaidimuką”. Tiesiog, sunkiai gebėjo susikaupti. Žvilgsnis susirado kalbančio siluetą, kaip tik tuo metu, kuomet Gutierrez apglėbė buvusio meilužio petį, leisdama šiam įsikverbti į jos burnos ertmę, tiek giliai, kad pasiekus dalį trachėjos leistu jos smakrui susidurti su kabančiais kiaušiniais. “Žiaukčiojimo” problemos moteris neturėjo, kuomet pasistengė į save vyrą įsileisti kiek galima giliau. Ant kaktos pasirodė keli prakaito lašeliai.
– Tu nori pasakyti kad ji ne vienintelė, kuri sumojo išvystyti šį projektą? Yra daugiau? Šūdas… Aš buvau visiškai tikras tuo, kad ji veikia viena. Turiu omeny. Ji. Aaah. Tebūnie. Jei manai kad tokia kontrolė yra geriausia bausmė jai. Tebūnie. Tik turėk omeny, kad toks iškrypęs protas, kokį turi ji, gali atrasti būdą kaip viskuo tuo pasimėgauti.
Čia pat ir nustodamas kalbėti, mat kad ir ką stengėsi pasakyti, gavosi kažkaip nelabai rišliai ar aiškiai. Kilstelėdamas vieną iš savo rankų, pirštais perbraukė per savo lūpas, kuomet nuleisdamas ranką ant Elizabeth galvos, šiurkščiai suėmė jos plaukus, tarytum perimdamas intensyvumo “vadeles”. Dievai mato, ant kiek puikiai ji darbavosi darydama niekšybes, ji dar puikiau gebėjo pačiulpti kotą. Su pavydėtinu pasimėgavimu, caksėdama moteris darbavosi tiek liežuviu, tiek dantukais, tiek lūpomis, tiek ranką. Vis periodiškai atsimindama kad dėmesiu apdovanoti turėtu ir jo kapšelį. Kadangi Redford’as nesiskubino pasišalinti, bei dar sumojo pademonstruoti savo sąmojį, atgal sulaukė atsako. – Aš žinoma nieko prieš neturiu jei nori stebėti. Bet, esu daugiau nei tikras kad ji neprieštarautu jei sumotum prisijungti. Žinai, seksas gali būti ne vien malonumas, bausmė, bet ir būdas pasimiršti.
Dėl kažkokios priežasties Redford’ui nusprendus nepriimti pasiūlymo, bei išeiti neatsisveikinus, lyg atsisveikinimas būtu tinkamas tokiomis aplinkybėmis… Desmond’as dar kurį laiką leido sau pasimėgauti malonumą keliančiu procesų. Ir atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu niekas jo nebuvo pamaloninęs, išsilaikyti nenuleidus greitai buvo ganėtinai sudėtinga užduotimi. Kitą vertus, apsieiti vien su tokiu pamaloninimu irgi kažkaip nelabai tinkama atrodė. Paleidęs Elizabeth plaukus, vyras mikliai ištraukė diržą iš kelnių, bei šiuo suverždamas kilpą apie tamsiaplaukės kaklą, patempė viršun, kad ši pakiltu ant kojų. Tik trumpam įsistebėdamas į ganėtinai tuščią jos žvilgsnį, nepaleisdamas “pavadžio” staigiai ir ganėtinai grubiai pasuko moterį nugara į save priversdamas ją delnais atsiremti į lango stiklą. Neskubėdamas, mirtingasis vyras ėmė klupti žemyn, tuo pačiu metu dar stipriau suverždamas diržo kilpą ant mores kaklo. Jo laisva ranka kaip mat palindo po suknele, kuomet susirasdama kelnaites šias stipiai patraukdama į save. Materija, kuri buvo plonytė ir veik permatoma neatlaikydama įtampos suplyšo, skuteliu nukrisdama moteriai po kojomis. Iš diržą stipriai laikančios rankos delno, stambiais lašais kraujas ėmė kapsėti ant Elizabeth dubenio, tačiau panašu kad pats Abberline nelabai be atkreipė į tai dėmesį, kuomet pakeldamas jos vilkėtą suknę aukštyn, stipriai suėmė dalį stangraus užpakaliuko. Paniro arčiau, kuomet dantimis kiek skausmingai sukando vieną jos šlaunų, vėliau pačią “bandelę”. Skatindamas kad moteris išsirėstu labiau, patempė diržą dar kartą, tuomet laisva ranka praskleisdamas jos užpakaliuką. Sukando nuo jautrumo kiek paraudusias jos mažąsias lytines lūpas, šias šiek tiek patempdamas į save. Netrūkus po to, it “paguodos prizas”, jo liežuvio galiukas užtikrintai nugulė ant moters klitorio, imdamas šį erzinančiai stimuliuoti: palaižymu, pačiulpimu, įkandimais. Šiek tiek užtrūkdamas ties šia malonumą keliančią vietele, vis dar liežuviu pakilo kiek aukščiau, imdamas juo braukti per analinę angą, kuri ėmė nevalingai susitraukti. Atitraukęs nuo jos ranką, patikrino kiek stipriai sukietėjęs yra jo paties penis. Prieš pakildamas ant kojų, jis leido sau dar šiek tiek pažaisti su prieš tai minėta “skylute”, į šią lėtai, tyrinėjančiai sukišus du pirštus. Pasigirdus moters savotiškam murkimui, jis greitai atitraukė laisvąją ranką nuo jos analinės angos, kuomet ganėtinai greitai pakilo ant kojų. Be papildomo perspėjimo, be jokio pasiruošimo ar poroms būdingų kūniškų glamonių, tūžmingai ir kiek skausmingai įsiskverbė į jos “galinę skylutę”, tuo pačiu metu užkišdamas ranką per moters priekį, į jai priklausančios vaginos tunelį, ėmė neritmingai, kiek skausmingai ir visapusiškai agresyviai dulkinti ją per abi angas tuo pačiu metu. Pasitraukė nuo moters tik tuomet, kai iš palaimos viršūnę pasiekusio falo išsiveržė balkšva sėkla. Netuščiažodžiavo, nesistengė net palaikyti pokalbio, kuomet  daugiau ar mažiau apsitvarkęs paliko ją vieną.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I love those who can smile in trouble, who can gather strength from distress, and grow brave by reflection. 'Tis the business of little minds to shrink, but they whose heart is firm, and whose conscience approves their conduct, will pursue their principles unto death.
avatar
Desmond Abberline

Between two evils, I always pick the one I never tried before.



Pranešimų skaičius : 482
Įstojau : 2013-11-02
Miestas : I love New York. You can pop out of the Underworld (Hell or something) in Central Park, hail a taxi, head down Fifth Avenue with a giant hellhound loping behind you, and nobody even looks at you funny.
Meilė : I don't make love, I fuck...hard.
Draugai : True friends are those rare people who come to find you in dark places and lead you back to the light. Sebastian Redford.
Rūšis : Blood sucking a-hole (35/1)
Klanas : ƧΣBΛƧƬIΛП
Darbo paskirtis : Success is not final; failure is not fatal: It is the courage to continue that counts. Public figure, f-ing celebrity.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t742-deabberline-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 04 02, 2018 7:57 pm




Nothing To Lose But You




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  *click here*   DAINA: Three Days Grace  – Nothing To Lose But You.




I COULDN’T STOP AT THE RED LIGHT AND NOW I CAN’T LOOK AWAY. ft. Sebastian Redford. (theme)
Nepriklausomai nuo to, kad beveik visą savo nemirtingą gyvenimą buvo verčiama bėgti nuo tuo metu iš pažiūros siaubingiausio “baubo”, kuris tik egzistavo, Katherine Pierce niekada nebuvo likimo tėkmės auka. Visuomet kategoriškai prieštaraudama ir tokiai sąvokai ir kiekvienam, kuris stengėsi patikinti garbanę tuo, esti kiekvieno gyvenimas yra tampomas už virvelių kažkokios aukštesnės jėgos. Ji iki pat šios akimirkos užtikrintai manė esti kiekvienas veiksmas, kiekvienas pasirinkimas priklauso asmeniui, kuris nusprendžia eiti vienu ar kitu keliu. Galbūt tai skamba ir nelabai logiškai, bet kitą vertus tai yra stiprios asmenybės požymis: jei yra padaroma klaida, tuomet kaltas dėl to ne likimas, o pats asmuo. Tas pats galiotina ir tinkamiems asmeniškai pasirinkimams. Tą patį galima pasakyti ir apie Katherine pasirinkimas apsimesti paika ir pavojinga mirtinga mergaičiuke, Marissa. Žinant kad pametė galvą dėl tuo metu kiek per daug ramaus ir šiek tiek snobiško Sebastian’o, pasitraukimas atgal į savo “pamestą” gyvenimą su tuometiniu sutuoktiniu, Mason’u Lockwood. Arba paties Redford’o pasirinkimas atstumti Katherine dėl to, kad žinia apie jų buvimą kartu galiausiai apvainikuos jos neišvengiamą mirtį. Tai ne likimas, tai kiekvieno asmens pasirinkimų seka, kuri galiausiai priveda prie vienokių ar kitokių pasekmių. Būtina paminėti, kad netgi netikint tuo, esti jie neturi taip sunkiai ir nuodėmingai išsikovotos “pasirinkimo laisvės”, užmerkti akis į akivaizdžias ateities užuominas būtu perdaug kvaila ir vaikiška. Katherine nėra nei kvaila, nei vaikiška asmenybė. Tačiau nusprendė kad apie savo neseniai patirtą “blackout” bei ateities žinias, kurios atrodytu kad yra neišvengiamos, nepriklausomai nuo to, kad galima suktis įvairiausiais keliais: pasikeis tik aplinkybės, bet ne galutinis variantas, Sebastian’ui neprasitars. Žinoma, ji stengėsi pasitikėti mylimu vyru, nors ir jos asmenybės raidai tai buvo ganėtinai sudėtinga užduotis. Galu gale, Pierce niekada nebuvo viena iš tų asmenybių, kurios gali imti ir ant sidabrinio padėklo paduoti savo pasitikėjimą kiekvienam norinčiam. Ji nebuvo tikra kaip stipriai tai gali paveikti Redford’o tolimesnius pasirinkimus. Gal, nesvarbu kad tai yra viso labo labai didelis GAL, tai paskatins jį imti ir atsitraukti, tačiau dabar visiems laikams? Po šitiek laiko, praleisto atskirai, nugyventų įvykių kurie neturi nieko bendro su jų pastangomis būti kartu. Po to, kai ji pagaliau išdrįso atskleisti jam savo jausmus, parodyti savo tikrąjį, kad ir stipriai kampuotą, tačiau jam toleruotiną būdą … imti ir viską sušikti savo pačios rankomis būtu NEDOVANOTINA. Net jei ir ateis diena, kuomet graikas sužinos apie šią nutylėtą “smulkmeną”, jis bus priverstas suprasti, kad tai buvo teisingas sprendimas šiai akimirkai. Nenoras įtakoti jo sprendimo pasimesti, pasitraukti ar parklupti. Tik ne dabar, ne tuomet kai viskas pagaliau ėmė dėliotis į savas vietas. Ką kalbėti apie tai, kad dabar Kath neturėjo ko daugiau prarasti, kaip tik JĮ.
Visais laikais surasti asmenį, kuris tave visapusiškai suprastu, tave užpildytu ir padarytu daugiau logiška asmenybe, net kai to nesugebi pamatyti savarankiškai - buvo didžiulė retenybė, bei didžiulė prabanga. Už tikrus, nežemiškus jausmus, už beatodairišką ir svaiginantį atsidavimą, už jutimus kurie yra neapsakomai dangiški, bet tuo pačiu metu degina kaip karščiausia pragaro liepsna, visada reikia sumokėti protu nesuvokiamą kainą. Ar tai yra verta, visų tų kančių ir išbandymų kuriuos tenka praeiti? Žinoma, vienareikšmiškai žinoma. Kitaip, kokia gi prasmė egzistuoti, kuomet tavo gyvenime pasitaiko tik laikinos stotelės, savęs įtikinimas kad tai ką turi dabar, ir yra būtent tai, ko tau reikia. Ir tos prieštaringos akimirkos, kai supranti kad tai ką turi, neprilygsta tam, ko iš tiesų nori. Todėl galima sakyti kas tik tinkama, tačiau tokie stiprus ir laiko nesužaloti jausmai, kurie jungė abu, visoms aukščiausios šviesos nustatytoms taisyklėms nusižengusius, serafimus - buvo verti visų tų aukų, kurias teko palikti sau už nugaros, siekiant vienintelio jiems būtino rezultato - būti laisviems, ir būti kartu. Ir dabar viskas kas liko, tai nepasiduoti tam peršamam “likimui”.
Savotiškai “užblokuoti” neseniai vykusį precendento neturintį įvykį, pasidarė neplanuotai labai lengva. Pilnai užteko pasirodyti Sebastian’ui, pamatyti jo skausmo, nusivylimo ir pykčio persmelktas akis, kad viskas kas vyko prieš tai, natūraliai nusistumtu į antrą planą. Juk stabilūs santykiai ir yra unikalūs tuo, kad tavo antrosios pusės, artimosis sielos nuogąstavimai, net nežinant kokie jie yra, yra svarbesni, nei tavieji. Nesavanaudiška, ir iš pažiūros visiškai netinkama Katherine Pierce personažui. Iš dalies teisinga, mat visų aplinkinių atžvilgiu moteris yra skrupulų neturintį, šalta ir savanaudiška kalė. Ir tik išskirtiniams asmenis, kurių yra minimaliai mažai (tiek kad vienos rankos pirštų būtu ryškiai per daug), ji yra visiškai nesavanaudiška, ir visiškai tikra, veik gyva.

Elizabeth Gutierrez planas sukurti pirmą biologiškai gimusį vampyrą buvo genialus. Galbūt ne visai tikslingai įgyvendintas, tačiau vienareikšmiškai genialus. Dideli ir nemirtingi protai nesugebėjo šito padaryti ar bent priartėti taip greta reikiamo rezualtato, kaip kad pavyko minėtai mirtingai moteriai. Sunku pasakyti ar prie viso ko prisidėjo tas nedidelis faktas, esti Sebastian’as ir Katherine niekada nebuvo tiesiog “paprasti” vampyrai, kurie susiformavo iš originalaus nemirtingumo burto. Dabar vargu ar galima surasti atsakymą būtent į šį svarbų klausimą. Ir visgi, jei aplinkybės nebūtu tokios nedėkingos ir triuškinančios, panelė Gutierrez būtu nusipelniusi didžiulės šlovės. Turint omeny tai, kad nei Elissa Ambrose, nei biologinė Katerinos Petrovos dukra, Nadia Petrova, nepadarė tiek didelės žalos savo intervencijomis į serafimų gyvenimą, kiek tai padarė viena, sušiktai mirtingai trapi moteris.  Bulgariškos kilmės garbanės skausmą būtu galima palyginti su tuo, koks “nepataisomas” būtu senovinis, beprotiškai brangus ir vienintelis toks, sieninis veidrodis, kuris buvo išmestas nuo dangoraižio stogo, kuris krisdamas susidūrė su asfaltuota kelio danga ir pažiro į smulkiausius gabalėlius. Juk būtent taip suskaldyta ir į velniop į visas įmanomas puses pabirusi jos “siela”. Katherine kūnas labai greitai įgavo net seniai egzistuojantiems vampyrams, kurie nesivargina palaikyti savo kūno temperatūros įvairiausiais kraują kaitinančiais produktais, nebūdingą šaltį. Visas kūnas buvo taip stipriai įtemptas, kad jei ne aksominio švelnumo oda, ji primintu paprasčiausią akmens luitą - sustingusį, negyvą, šaltą. Pro sumerktų akių blakstienas buvo pasruvusios kelios kraujingos srovelės, šiame kontekste reiškusios tas retas ašaras, kurios pasirodydavo jai kenčiant. Iš tikro kenčiant, o ne kaip kad yra pratę dauguma mirtingų padarų, paverkšlenti nes maždaug “paskui į tualetą reikės mažiau vaikščioti”. Tai nebuvo manipuliavimas aplinkiniais, tai buvo nuoširdu, ir tuo pačiu metu šiurpinančiai siaubinga. Nuo garbanės rankų, kurios buvo atremtos į patalų paviršių ėmė sklisti dar didesnė šalčio banga. Šerkšna apsitraukė dalis miegamojo baldo, ant kurio buvo atsisėdusi moteris. Atmosfera tapo labai slogi, o iš įpročio, pro vos šiek tiek praskleistas lūpas sunkėsi garuojantis oras. Tokia nemirtingosios garbanės būseną galėjo reikšti tik kelis dalykus. Tokius, kokius nuspėtu tik tas asmuo, kuris žinotu kokia ji iš tiesų yra, o ne kokiais šarvais yra apsistačiusi. Tam tikra prasme Pierce priminė atominę bombą, kuri neteisingai (arba atvirkščiai, teisingai) paliesta, gali nusinešti velniop viską aplinkui.
Visą kūną kaustantis skausmas buvo toks stiprus, kad būtent tuo metu atrodė kad ji netgi nesijautė gyva, tarytum būtu ištremta į pragarą, iš kurio kelio atgal daugiau nebe buvo. Katherine niekada nebuvo susitikusi su “Trylika”, niekada nebuvo leidusi sau pagalvoti apie tai, kad Lilith pašiepianti vizija apie netikrą “normalumą”, gali būti įgyvendinta. Niekada nesistengė kankinti savęs tuščiomis svajomis apie tai, esti ateis diena, kuomet ji galės sukurti naują gyvybę kartu su vyru, kuri myli, kurį dieviną ir stato aukščiau savo pačios interesų. Kokia gi prasmė? Ir dabar, suvokimas esti tokia gyvybė buvo sukurta, kad ir ne natūraliu būdu, tačiau iš Jos ir Jo … o tuomet ilgai ir siaubingai kankinta, kol galiausiai atiduota mirčiai - vertė ją elgtis paikai, nedovanotinai. Siaubinga tyla buvo užvaldžiusi aplinką, ir kuo toliau, tuo labiau darėsi panašu kad Pierce netgi neišgali girdėti Sebastian’o tariamus žodžius.
– Tu turėjai priversti ją pasigailėti… Seb’ai, Tu TURĖJAI priversti juos visus pasigailėti! – Kai skauda sielą, o ne kūną, prarasti sveiką nuovoką yra labai lengva. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad priešingai nei žmonėms, kiekvienas “skausmelis” nemirtinguosius apima tūkstančius kartų stipriau. Ir tiesą pasakius, žinant Katherine būdą, tai kad ji pratrūko dabar, yra geresnis blogis iš dviejų galimų. Čia ir dabar, ji galėjo būti sustabdyta Redford’o nuo kvailysčių, kurias padaro “pasikarščiavusi”, likus vienai, velnias žino kaip viskas būtu galėję pasibaigti. Ir būtent dabar, ji, kad ir kaip tai neteisinga būtu, puolė tą, kurį labiausiai myli, nes jis buvo šalia. Jis geriausiai suprato jos skausmą, dalinosi su garbane būtent tuo, ką jiems dabar teko išgyventi. Ir tiesa, jis buvo kur kas stipresnis nei ji. Jis privalėjo būti stipresnis nei ji, kad moteris galėtu kabintis į jį, kaip ir vienintelį “šiaudą” galinti išgelbėti jos gyvybę, jos galimai ne tokią ir amžiną ateitį. Visgi būdama savimi, ir kažkodėl būtent dabar manydama kad jai skauda kur kas labiau, nei jam, ji bandė jį atstumti. Tipiškai sau, spjaudėsi nuodais, žalojo aštriais savo charakteristikos kampais ir nuolatos plėšė sugyti nespėjusias mylimojo žaizdas. – Kai tai mažumėle atlėgs, aš suprasiu? Suprasiu ką?! Kad leidai tai sumautai kalei ir toliau nevaržomai gyventi, džiaugtis tuo ką siaubingo ji padarė tam berniukui? – Iš pat pradžių net negalėdama priversti save “to berniuko” pavadinti jųdviejų sūnumi, ji akivaizdžiai pyko, krito, kėlėsi, vėl krito, ir vėl pyko. Pasidavusi nevaržomiems jausmams, nesugebėjusi savęs suturėti, ji net nesuprato kad labiausiai savo pilama tulžimi skaudina ne ką kitą, kaip Sebastian’ą. O gal ir suprato ir norėjo kad jis kentėtu, kaip kentėti teko jai, dabar. – Tai tu nesupranti! Tas berniukas nėra tik dar vienas Tavo vaikas, kurį galėtum užkeisti kitu, pamiršdamas kad jis iš viso egzistavo. О Боже, аз не мога… (lt. O Dieve, aš negaliu…)
Atvėrusi savo sielos duris nepakeliamai raudai, Katherine kone “išbliovė” paskutinius savo žodžius, kalba, kuri net po “šviesos” susigrąžinimo taip ir liko jai artimiausia, primenanti jai tą trumpą ir trapų žmogiškumo laikotarpį. Šią akimirką, ji buvo palūžusi taip pat stipriai, kaip ir tą kartą, kuomet įgavusi nemirtingumą ir suradusi savo skriaudikus, juos negailestingai sunaikinusi, suprato esti skausmas niekur nedingo. Jis nebuvo pakeistas kitais jausmais, jis nebuvo prislopintas, jis liko ten pat, kur buvo.  Būdama pripratusi prie to, kad netgi “santuokos” suvokime, ji visuomet su problemomis susitvarkydavo pati, likdama viena, ji nepaklusniai ir galima sakyti vien įpročių vedama, stūmė Sebastian’ą šalin. Suprato ką daranti, netgi leido savo vaizduotei suboluoti esti paguodos jis ieškos būtent ten, kur yra neoficiali jo šeima: Elissa Ambrose ir dvynukai (net nebuvo tikra kad šie jau gimė ar dar ne, mat, kaip ir buvo davusi pažadą nesiartinti, nekalbėti ir negalvoti apie šiuos, žodžio laikėsi). Ir priešingai nei kad tikėtasi, pakėlęs galvą nuo garbanės šlaunų, vyras įsispaudė jai tarp kojų, tokiu būdu visiškai surakindamas jos liauną kūną tarp savo beprotiškai stiprių rankų. Net norėdama, ji nebūtu sugebėjusi pasipriešinti, pastumti jį ar kaip nors kitaip atsitraukti. Tiesą pasakius, visiškai to nenorėjo. Jo buvimas šalia, nepaisant to kas buvo pasakyta, ir kaip tai buvo pasakyta, buvo geriausi vaistai nuo skausmo, kuri ji juto. Prieš tai stipriai įsitempęs kūnas “suglebo”, kuomet užsikukčiodama ir apsiliedama kruvinomis (tiesiogine to žodžio prasme, dooh) ašaromis ji rankomis stipriai apkabino jo pečius, dalį sprando ir galvos, į pastarosios plaukus suleisdama nagus. Šio veiksmo pasekoje beprotiškai mylimo ir nesąžiningai apkaltinto vyro veidas labiau prigludo prie iškilios ir veik niekuo nedengiamos josios krūtinės.
– Žinau, atleisk… Aš to berniuko net nepažįstu, nesu jo mačiusi, lietusi, tačiau jaučiuosi taip lyg ji būtu išplėšusi iš manęs širdį ir paniekinančiai sutrypusi ją. Supranti? Jis, mūsų sūnus, turėjo būti neįmanomas mums. Jis. Aaah. – Žodžiams stringant kažkur gerkluose, ji skausmingai atsikvėpė, kuomet nuleidusi galvą, leido savo ilgoms ir vešlioms garbanoms uždengti ne vien josios veidą, bet ir priklausantį jam. Stipriai sukandusi dantis ji prispaudė lūpas prie graiko viršugalvio, desperatiškai įtraukdama jo maloniai svaiginantį, BŪTINĄ jai, kvapą į savuosius negyvus plaučius. Iš akių srūvantys stambūs kraujo lašai nugulė ant jo plaukų, dar prieš tai, kai bulgarė susimerkė. – Aš nesuprantu kaip ji tai padarė, kaip padarė tai ką mes negalėjom, ko niekada negalėsim. Bet tai mūsų sūnus, ir jis nebuvo vertas gimti kančioms, tik dėl to kad jis buvo mūsų. Jei tik galėčiau tai pakeisti, būčiau viską atlaikiusi pati, nes jis turėjo gyventi… Jis buvo vertas gyventi, būti čia, kartu su mumis.
Vis dar būdama sumerkusi akis, neretai vadinta fatališka, o dabar visiškai sužalota, moteris atitraukė veidą nuo serafimo, apčiuopomis suimdama jo galvą taip, kad jis galėtu pažvelgti į josios akis, šioms atsimerkus. Giliau įkvėpusi, bei tuo pačiu gana greitai iškvėpusi ji atsimerkė: žvilgsnis atrodė nutolęs, šiek tiek svetimas, perteikiantis visą tą slogią vidinę josios jauseną.
– Žinoma kad jis nuostabus… – Atsižvelgdama į Sebastian’o žodžius apibūdinančius “Trylika”, ji pritariamai linktelėjo galva. Josios rankos, vis dar esančios ant jo galvos šonų, nykščiais švelniai lytėjo jo smilkinius. Pasistengė nusišypsoti, jei tik įmanoma tai pavadinti šypsena, kuomet ji yra iššaukiama skausmo, it gynybinis veiksmas. – Jis negalėtu būti kitoks, kaip tik nuostabus. Nes jis tavo Sebastian’ai, ir viskas kas mano gyvenime apie tave, yra tik taip. Bet prašau, suprask mane dabar. Man reikia dabar pabūti vienai, nes aš negaliu žiūrėti į tave, tavo akis, ir nematyti juose to, ką jinai visą tą laiką darė su tuo mažyliu.
Iš tam tikros pusės, galima suprasti Katherine motyvus, pasilikti vienai: sudėtinga, o gal netgi neįsivaizduojama kaip reikėtu susitaikyti su tokiomis žiniomis, su tokia netektimi. Kaip reikėtu nepratrūkti, neparodyti visam šiam sumautam pasauliui, kaip tau skauda. Ir iš kitos pusės, kokią gi ji teisę turėjo taip kalbėti? Sebastian’as išgyveno tuos pačius įvykius, į tai buvo “įsivėlęs” lygiai taip pat, kaip ir ji. Ir negana to, jis nesistengė pulti, jis nesistengė pykti ir lieti tulžį ant jos, nes jam yra negerai. Žinoma, nereikia pamiršti to, kad net jei žemės paviršiuje jis praleido dvigubai mažiau laiko, nei Pierce, jis visgi buvo kur kas labiau brandus ir adekvatus, nei kad jo moteris. Katherine impulsyvumas polinkis į pasikarščiavimą neretai įklampindavo ją į dar didesnes problemas, nesusipratimus. Ir ji vargu ar iš po pasekmių išmoko tai bent kiek labiau suvaldyti. Nors, jei ir suvaldytu, vargu ar sugebėtu išlikti savimi. Jos charakteris sunkus, dar sunkesnis jis patampa tuomet, kai įvykiai, kuriuos ji manosi galinti kontroliuoti ne vien išslysta iš rankų, tačiau prie to pačio dar ir smogia per veidą, su palinkėjimu “užsikrušti”. Dar prieš akimirką demonstravusi ryškias emocijas, ganėtinai greitai, tarytum privertusi save dar kartą užsitverti visais tais siaubingais šarvais, ji pritilo, atitolo ir atšalo. Tarytum būdama tikra, jog toks pasikeitimas ir viskas kas buvo išsakyta prieš tai, galiausiai perpildys Redford’o kantrybės taurę.


YOU KNOW… I BEG YOU, DON’T LET ME DO THIS STUPID MISTAKES. ft. Sebastian Redford. (theme)
Reikėtu būti visiškai aklu asmeniu, kad nepastebėti esti Katherine Pierce ištarti žodžiai, jos intonacija ir atrodytu nepalaužiamas sprendimas su dabartinėmis negandomis pasilikti vienai, mažu mažiausiai įžeidė Sebastian’o savigarba. Ir kalba eina ne apie kokius nors duotus pažadus, laikytis iš vien nepriklausomai nuo to, kas dar gali nutikti. Esmė tame, kad jie iš tiesų stipriausi buvo tuomet, kai buvo kartu. Ir kokie velniai griebtu gali būti santykiai, jei kartu esama tik tuomet kai viskas lengva ir gražu? Juk atvirkščiai, bet kokių santykių tvirtumas (arba silpnumas) pasireiškia tuomet, kai viskas ritasi šiknon ir kai atrodo kad blogiau jau būti negali. Galima sakyti, kad priešingas normaliam santykių tipas garbanei atrodė normalus, mat kitokio ji paprasčiausiai nebuvo patyrusi. O ir pats Sebastian’as jos akyse atrodė visiškai kitoks, unikalus ir aiškiai išsiskiriantis ne vien savo beprotiškai dieviška išvaizda, savo charizma, tačiau ir savo elgsenos modeliu. Jo pagarba, atsidavimas, savininkiškumas ir tvirtas nuomonės laikymasis buvo tais bruožais, kurių pristinga faktiškai kiekvienas “pimpaluotas” individas. Juk taip lengva yra pasiplauti, kai tam tikru metu pasidaro per daug. Tiesa, nemirtinga garbanė akivaizdžiai nuvertino Redford’ą kuomet įtikėjo galimybe, kad atstumti jį gali taip lengvai ir paprastai, nesvarbu kad ne visam laikui, bet kad ir šiam laikotarpiui. Jis iš tiesų nebuvo vertas to, kaip su juo buvo elgiamasi. Tačiau ar pati moteris tai suprato? Ar pagaliau suprato, kad po visko kas nutiko prieš tai, jis buvo vertas daugiau, nei kad ji (dabar) jam davė? Laukdama, tikėdamasi kad jis išlaikydamas savo orumą nepasakys jai nieko atgal, tačiau pakilęs ant kojų, nedvejodamas pasitrauks iš šių namų suteikdamas laiko tiek jai, tiek sau pačiam. Ir visgi, jis kaip visuomet pasielgė taip, kaip to nuspėti nebuvo galima. Ji vienareikšmiškai pajuto mylimojo elgsenos pokytį, kuomet jis nedelsdamas daugiau laiko tuščioms kalboms, stipriai, galima sakyti net “paklaikusiai dominuojančiai”, suėmė jos plaukus virš sprando į kumštį, gana stipriai patraukdamas jos galvą taip, kad priverstu ją šiek tiek atsilošti. Tą akimirka, jos tamsiai rudos akių rainelės susirado kontrastiškai šviesias jojo. Bulgarės žvilgsnis neišdavė baimės, dvievaži, iki tokio jausmo jiems prieiti vienas kito atžvilgiu, būtu veik neįmanoma. Žvilgsnis atrodė perpildytas visko: neužtikrintumo, skausmo, meilės, sielvarto, geismo ir netgi pykčio, tačiau nieko panašaus į išgąstį ar baimę. Stebėdama Redford’o išraišką, Katherine nevalingai ėmė gana garsiai alsuoti. Dar nebuvo jo tokio mačiusi, arba tiksliau pasakius konkrečiai tokio jo nusiteikimo. Nesitikėjo sulaukti bučinio, bet akimirką kuomet vyras ryžtingai palinko arčiau, jos reakcija taip pat buvo mažai nuspėjama. Imdama muistytis, ji tarytum būtu “nestipriai” bandžiusi jam pasipriešinti: netgi vožtelėjo per veidą.
– Neee, Sebastian’ai pasitrauk! Išeik, išeik iš čia! Aš nenoriu, nekenčiu… – Užteko tik to kad jo lūpos įsikabintu, susiliestu su priklausančiomis jai, kad visi prieš tai pasakyti žodžiai ar aplamai nugyventi įvykiai netektu bet kokios prasmės. Bandymas pasipriešinti taip pat išgaravo ypatingai staiga. Ji atrodytu dar pabandė kumščiu, tiesiog “dėl vaizdo” jį pastumti, kuomet abi rankos kiek per daug aiškiai geidulingai įsikabino į jo plaukus, tik dar labiau suartindamos abu kūnus vienas prie kito. Godžiai, tarytum pasisotinti būtu nepaprastai sudėtinga, ji glamonėjo jo lūpas, visiškai nesureikšmindama to, esti toks agresyvus “plakimasis liežuviais” galiausiai paskatino išryškėti vampyriškai grobuoniškiems dantims, kurie netrūko subraižyti ploną ir iš pažiūros gležną lūpų odą. Pamiršo apie įprotį kvėpuoti, kuomet panašu kad negalėdama atplėšti savęs nuo jo burnos, liežuviu skverbėsi į vidų, it nuo to būtu priklausęs visos visatos tolimesnis likimas. Šlapiam ir visiškai chaotiškai netvarkingam bučiniui būdingi garsai netrūko pasipildyti ir malonumą apipavidalinančiam murkimui. Dievaži, joks kitas vyras nebuvo privertęs garbanės visiškai pasimiršti, paskęsti jame ir nenorėti grįžti atgal. Ak, jei toks intensyviai fizinis kontaktas galėtu būti neišsisemiamas, tuomet priklausyti šiam vyrui: liesti jį savo kūnų, laižyti liežuviu, bučiuoti lūpomis ir kandžioti dantimis - niekada neatsibostu. Natūraliai lūpas maloniai “dirginančioms” seilėms visai netrūkus susijungus su jiems abiems priklausančiu krauju, skonis tapo visapusiškai surealistinis, nepakartojamas. Ir net jei kits kito kraujas nemirtingiesiems yra iš esmės nelabai skanus dalykas, kurio nepalyginsi su šviežiu, šiltu ir priklausančiu žmogui, tuomet dabar šis miksas atrodė kaip saldžiausias, skaniausias ir ilgai prieš nosį rodytas pyragaitis smaližiui.
Kiekvienas prisilietimas, kuriam buvo sutelkta daugiau jėgos, daugiau galios, vertė garbanę aikčioti ir murkti iš nenumaldomo malonumo. Tai tik dar aiškiau demonstravo serafimo ryžtą parodyti veiksmais, ne vien žodžiais tai, kad ji visapusiškai priklauso TIK JAM vienam, ir tai nepasikeis. Svaiginantis, protą išnešantis jausmas buvo apėmęs visą bulgarės kūną, dar prieš tai, kai jų kūnai it sinchonizuotai sukrito ant lovos čiužinio, pasiduodami lengvam ir intymiai artimam “pasisupimui”. Jis atsitraukė tik akimirkai, kuomet visas jo kūnas užsiliepsnojo tiesiogine ugnimi, kuri priešingai nei ankščiau visiškai nežalojo tamsiaplaukės odos. Stebėdama kaip unikaliai seksualiai atrodo visas šis vaizdas, moteris labai demonstratyviai, nors ir nesuvaidintai sukando savo apatinę lūpą, negalėdama patikėti kaip tobulai jis atrodo. Jų lūpos ir vėl susijungė, nors šį kartą ir trumpai. Staiga, visas jos kūnas pakilo į orą, bei greitai apsisuko, lengvai sukrisdamas ant fasadinės pusės. Lovos čiužinys palengva skendo liepsnuose, kurios viso labo šildė odos paviršių palyginus su Redford’o kaitinančiu kūnu, besitrinančiu į josios, ant viršaus. – …prašau nesustok.
Priešingai nei ankščiau, Katherine balsas skambėjo kimiai, bei tyliai, tam tikra prasme maldaujančiai. Šis užsitęsiantis josios kūno erzinimas buvo didžiule bausmė jos nepakantumui. Jautė kaip pilną erektinę būseną patyręs jo pasididžiavimas spaudėsi tarp jos tarpukojo, tarytum dar būtu bandęs apsispręsti kur link ketina brautis toliau. Nemirtingas vyras dar kartą palinko link jam priklausančios moters, pasitikdamas jos liežuvį dar vienam šlapiam, kruvinai seilėtam bučiniui. Visą tai kartu paėmus jaudino garbanę taip stipriai, kad jam net nepasiekus jautriausių jos kūno “nervų”, Moters kūnas išdavė tai, esti ji gali patirti pirmąjį orgazmą bet kurią akimirka. Jos kvėpavimas ir vėl pasireiškė, tačiau visiškai nekoordinuotas, visiškai “pamišęs”, jaudinantis, susijungiantis su svaiginančiomis dejonėmis. Penio galvutei užtikrintai ir lengvai slystant tarp garbanės tarpukojo, visas kūnas stipriai įsitempė. Paskutinis kartas, kuomet kas nors buvo taip artimai prisiartinęs prie bulgarės analinės angos, buvo vienas nemaloniausių įvykių jos gyvenime, kuris tuo pačiu metu sukūrė “pragaro karalienės” gyvybę. Reikia pripažinti kad įsitempimas, kurį patyrė Pierce kūnas dabar, anaiptol nebuvo teigiamas. Galima teigti, kad tai trumpam sugrąžino nemalonius atsiminimus apie prievartą. O ir kitaip paaiškinti, kodėl ji neleido niekam liestis prie tos vietos, būtu tiesiog neįmanoma. Ji stipriai sukando apatinę savo lūpą, kuomet nuvydama neigiamas mintis, vos pastebimai neigiamai krestelėjo galva. Akimirka, kuomet pro vis dar nelabai pasiruošusi sueičiai žiedinį raumenį, prasiskverbė Redford’o pasididžiavimo galvutė, visas tamsiaplaukės kūnas ėmė pastebimai virpėti, kaip ir virpėti ėmė jos žandikaulis, kuris netrūkus buvo pasitiktas atrodytu šiuo metu ypatingai būtino bučinio. Jis skverbėsi gilyn, tuo pačiu metu liežuviu žaisdamas su priklausančiu jai. Moters pirštai stipriai sukibo į plūnksninę antklodę, šią neapgalvotai suplėšydama. Nuo ant čiužinio įsiplėskusios ugnies, į orą pakilusios plūnksnelės ėmė plasnojant degti. Vaizdas, jei jis šiuo metu būtu aktualus, atrodė užburiantis. Net per bučinį, kuris buvo aiškiai intensyvus ir leidžiantis vyrui visapusiškai dominuoti prieš moters kūną, ji nesusivaldė nuo skausmingos malonumo aimanos. Kuo labiau Redford’as veržėsi į partnerės vidų, tuo labiau tai vertė ją “merdėti” iš malonumo. Tiesą pasakius, Katherine niekada nemanė esti analinis seksas gali būti TOKS malonus, teigiamai sukrečiantis ir intymus. Pasirodo, viskas ko tam reikia, tai dėmesingo, trokštamo, ir svarbiausia TINKAMO vyro. Tai, kas visai neseniai priminė savotišką “bausmę”, dabar atrodė kaip geriausias kada patirtas jausmas. Tarytum nenorėdamas jos “išgąsdinti”, vyras nesiskubino, nors ir matė kad visas jos kūnas tiesiogine ir netiesiogine prasme - dega iš neapsakomo palaimos jausmo.
Ši besąlygiško intymumo akimirka, savy slėpė “nešvarius”, nuodėmingus, beveik nedovanotinus motyvus, kurie tuo pačiu metu kėlė tokias stiprias, visą kūną seksualine prasme stimuliuojančias bangas, kad atrodė kad jei tai tęsis ir toliau, josios kūnas paprasčiausiai “susprogs” iš pasitenkinimo. Jis “išsiliejo” pakankamai greitai, kiek vėsoka spermos ir kraujo konsistencija užpildydamas partnerę iš vidaus. Šitai paskatino tamsiaplaukę kone surikti iš didžiulės, ją užvaldžiusios aistros. Dievaži, tyliai meldė kad tik jis nenutrauktu visko dabar, kai ji pagaliau gavo progą pasimėgauti šiuo geismu. It išgirdęs jos neištartus žodžius, Redford’as ėmė tūžmingiau, agresyviau brautis savo neįtikėtinai dideliu, išpampusiu ir ryškiomis gyslelėmis apsitraukusiu pimpalu, į jos užpakalinę angą. Net ten, kiekvienas jo padargą apraizgantis iškilumas turėjo įdealiai jam tinkamą idubimą. O tai kad vyro rankos išsidėtė taip, kad viena kėlė nemalonų spaudimą sprende, o kita it susitarusi didžiulį malonumą apie klitorių. Visai netrūkus fatališkai garbanei ėmė stipriai suktis galva, šiek tiek temti akyse, prieš pat tą akimirką, kuomet visas jos kūnas, iki smulkiausio raumenėlio suspazmavo taip stipriai, kad patirtas didžiulis, gilus orgazmas tapo net per daug akivaizdus reiškinys. Periodiškai murkdama, gurguliuodama ir aimanuodama, tamsiaplaukė natūraliai išreiškė visus tuos palaimos garsus, kurie (jei nėra suvaidinami) pakelia bet kurio vyro savimeilę iki pat debesų. Jam atsitraukus, dar buvo galima matyti, kaip prieš tai stimuliuota analinė anga vis dar nevalingai susitraukia, tarytum vis dar jausdama fantominę sueitį, kuri paliko, reikia pripažinti neapsakomai nuostabų įspūdį. Vos spėdama pasisukti ant nugaros, ir bent akimirkai “atgauti kvapą”, čia pat buvo suimta už čiurnos ir patraukta link lovos kojūgalio. Visiškai neleisdamas savo sutuoktinei (kad ir korporacijos pastangomis) atsikvėpti. Atrodytu jis, pačiu geriausiu būdu, stengėsi priversti ją pasigailėti kiekvieno kvailo žodžio, kurį ištarė. Ir aukščiausi dievai tam liudininkai, ji gailėjosi.
Eilė orgazmų lydimos pastebimų frikcijų, užvaldė garbanės kūną labai greitai. Ji šaukė iš malonumo, kuomet mylimas vyras su tokiu dėmesingumu atidavė savo dėmesį jos lytinių organų stimuliavimui. Kiekvienas čiulptelėjimas, kiekvienas lyžtelėjimas tiesiogine to žodžio prasme, vedė ją iš proto. Ir dėl to siaubingiausiai kentėjo lova, kuri buvo draskomą vampyrės nagų į skutelius, nepriklausomai net nuo to, kad pakankamą žalą buvo padariusios dar neužgesusios, o net atvirkščiai, stipriai įsibolavusios liepsnos. Toks nepaliaujamas veiksmas būtu privertęs bet kurios mirtingosios širdį patirti infarktą. Ir akimirką, kuomet Katherine daugiau nebe atlaikė šio kankinančio, nuostabaus malonumo, viena jos kojų pakildama susilenkė. Vis dar avimas aukštakulnis “žudikas” grubiai įsirėmė į Sebastian’o petį. Prireikė stipriai stumptelėti vyrą atgalios, kad jo svaiginančios lūpos atsitrauktu nuo jos erogeninės zonos. Priversdama jį nukristi ant nugaros, garbanė valiūkiškai sukikeno. Nedelsė daugiau ne akimirkos, kuomet nusprendė kad nori atsilyginti mylimąjam tuo pačiu. Pasinaudodama vampyrams būdingu greičiu, ji atitrūko nuo liepsnuose paskendusios lovos, apžergdama vyrą ant grindų. Jos šlaunys stipriai apspaudė jo dubenį, kuomet rankos susirado jo riešus, iškeldamos juos vyrui virš galvos. Norėjo kad jis jaustųsi arba apsimestu besijausiantis “bejėgiu”, kuomet pasinaudodama savo “ypatingosiomis” galiomis, suformavo didelius ledokšnius apie jo riešus, kurie prirakindami juos prie grindų paviršiaus. Visu savo kūnu prispausdama prie Sebastian’o fasadinės dalies, grubiai suėmė jo žandikaulį, savo liežuviu prasibraudama pro jo lūpas. Dar vienas glitus, tūžmingai erotiškas bučinys atėmė bet kokią galimybę prabilti. Pasinaudodama proga tuo, kad gali bent kuriam laikui “pailsėti” pati, ji kaip ir pradėjo bučinį pirma, pirma ir nutraukė. Visgi neatsitraukdama per daug nuo jo veido, sušnabždėjo.
– Jei po visko, ką verčiu tave patirti, tu vis dar nepasiduoti. Pasilik su manimi… Aš daugiau nebe noriu tiesiog susitikinėti. Aš noriu viso tavęs, tik sau. Tai savanaudiška, bet aš noriu ne vien kad dulkintum mane, ir kartu naikintume priešus. Aš noriu užmigti ir atsibusti greta tavęs. – Praktiškai vampyrams nėra būtinas miegas, jie kuo puikiausiai geba funkcionuoti be žmonėms būtino poilsio, tačiau teoriškai tai skamba iš tiesų labai gražiai. Ir Katherine tikrai buvo pavargusi nuo to, kad kiekvieną kartą juos skiria tam tikros problemos, ar tam tikri laiko tarpai. Kad ir kas šiandien nutiko, jos būdas visada buvo stipriai permainingas, tad nieko nuostabaus, kad prieš tai stumusi jį šalin, dabar mažiausiai troško paleisti. Ką kalbėti apie tai, kad jos lūpomis tyliai nuskambėjęs pasisakymas, nebuvo paviršutiniškas prašymas kartu praleisti šiek tiek laiko. Ji nenorėjo daugiau matytis tik tuomet, kai tai yra galima, ar nėra tam prieštaraujančių. Visgi nenorėdama kad jis būtent dabar pradėtu svarstyti apie tai, kas buvo pasakyta, rodomuoju pirštu palytėjo jo saldžiai atrodančias lūpas, tokiu būdu suteikdama vyrui galimybę suprasti, kad jo prieštaravimas ar pritarimas dabar nebūtinas. Netrūkus po to, kuomet garbanės pirštas lėtai nuslydo per pirmojo vampyro lūpas, šios dar kartą susidurė su priklausančiomis jai. Bučinys neužtrūko, kuomet ėmė neskubriai maloniais, kiek kontrastiškai švelniais lūpų prisilietimais su smakru, per kaklą, lyžtelint puikiai išreikštą “adomo obuolį”, nukeliaujant iki stiprios ir tobulą raumenyną išreiškiančios krūtinės ląstos. Tik kelis kartus dirstelėdama į Redford’o veidą, Katherine neatitraukė savo lūpų, periodiškai apsikeičiančiu su liežuviu, veiklos, vis erzinančiai lėtai keliaudama link apačios. Stabtelėjo tik tuomet, kai ir taip stipriai sujautrinta falo galvutė pirmiausia prisilietė prie jos krūties, o vėliau įsirėmė į smakrą, ir grasintu kad bet kuriuo metu gali “šauti” ir šitaip. Pierce veide pasirodė kampinė šypsena, kuomet ji trumpam nuleidusi galvą, lūpomis apgaubė jo varpos galvutę. Vėsus ir tam tikra prasme “paminantis” liežuvis apsuko ratelį apie apyvarpę, kurios jautri odelė neskaudžiai trumpam atsidūrė suspausta tarp priekinių garbanės dantų. Viena ranka, sulenkta per alkūnę atstojo atramą, kuomet kita užtikrintai, tačiau atsargiai nugulė ant jo sėklidžių. Lengvai “įsisiurbiančiais” bučinukais, Pierce keliavo per visą falo ilgį, pasiekdama šaknį, bei grakščiai persikeldama link sėklindžių “glamonėjimo” ne vien ranka, bet ir burna. Jos balso stygos leido pasimėgavimą reiškiančius garsus. Nustodama žaisti tik tuomet, kai savo stichijos “vėsa” ji kiek apramino nuo veiksmo stipriai sujaudintą jo varpą. Savimi patenkinta šypsena trumpam subangavo jos veide, dar prieš tai, kai moteris užtikrintai suėmė jo kotą lūpomis, estetiškai ir erotiškai apspausdama jį, bei leisdama “panerti” gilyn. Skirtingo intensyvumo trintis, skirtingo gylio čiulpimas, laižymas ir kramsnojimas (neskausmingas) palaipsniui vedė prie dar vieno kraujingo sėklos šūvio.  Stengėsi nepaleisti jo veido iš akių, akivaizdžiai perteikdama tai, kad šis veiksmas jai pačiai kelia neapsakomą malonumą, ir ji nesibodėjo atliekamo oralinio sekso metu leisti malonius ausiai dejavimus: visas jo, ir ypatingai dabar lytinio organo, (toms kurios yra dummies, turiu priminti kad nemirtingieji nelabai turi tokį dalyką savo gyvenime kaip nusituštinimas arba nusišlapinimas, taip kad, fuck you) skonis, kūno aromatas ir pats veiksmas - vertė ją pačią sunkiai valdyti kūno virpėjimą. Jautė kaip prieš pat Sebastian’ui išsiliejant, jo falas sukietėjo dar labiau, nors prieš tai atrodė kad labiau jau neįmanoma, ir kažkas viduje tam tikra prasme suvibravo. Kaip ne keista, turint omeny tai kad vyras buvo baigęs visai neseniai, Pierce burna užsipildė gausiu pliūpsniu. “Plika akimi” matomas malonumas atsispindėjo vampyrės veide, kuomet ji nedvejodama nurijo reprodukcinių mylimojo organų suformuotus syvus. Išlaikant pakankamai glaudų artumą, ji vėl prislinko prie Redford’o veido.
– Man būtina pertrauka baigėsi, dabar aš ir vėl pasiruošusi tau paklusti… – Originaliosios vampyrės paakiai patamsėjo, kuomet ji ryžtingai palinkusi link Redford’o veido, aršiai įsikabino į jo lūpas, atsiimdama visiškai netvarkingą ir vėlgi stipriai chaotišką bučinį, kuriuo pasisotinti atrodytu vis dar nesugebėjo. Arba tikslingiau būtu pasakius - visiškai nenorėjo būti soti juo.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

dancing underneath the skies of lust. 'cause without your love, my life ain't nothing but this carnival of rust
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.



Pranešimų skaičius : 2893
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : When people ask what I see in him, I just smile and look away, because I’m afraid if they knew they’d fall in love with him too. The one, the only SEBASTIAN REDFORD.
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and other weaknesses.
Rūšis : Queen Of Hell (19/538/∞)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 05 20, 2018 5:16 am





Heal




There's no reason to change what you are,
but if you're not being you, then you need to acknowledge that.


NUOTAIKA:  *here*



Sebastianas nemėgo apžvelgti savo santykių su Katherine retrospektyvos. Padaryta daug klaidų, priimta neteisingų sprendimų apraizgytų melais, nepasitikėjimu, neapsisprendimais, tačiau be viso šio duobėto kelio jų ryšys nebūtų pasiekęs šio galutinio rezultato. Iš absoliučiai visų šių dviejų vampyrų išgyventų santykių šie labiausiai jautėsi esantys teisingais. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą Katerina ir Sebastianas nestatė į didžiulį pavojų savo antrosios pusės vien būvimu šalia. Akivaizdu, kad palaikydamas santykius su mirtinga persona tu užlaikai nemažą dalį savo nemarios esybės, kuri branginamam asmeniui turėtų mirtiną poveikį. Niekas jų jausmams netrukdė žydėti, vienas kito glėbiuose jie galėjo iš tikrųjų atsiskleisti, nebuvo jokios priežasties manyti, jog gali vienas kitą nuskriausti tik todėl, kad įsijautęs akimirką užmiršai koks esi galingas. Žinoma gyvenime kiekviena harmonija nelieka nepaliesta chaoso. Redford'as pasikeitė ir tai privertė artimuosius nuo jo nusigręžti. O visų svarbiausia yra tai, jog vampyras to buvo visiškai nusipelnęs. Deja, bet jis nesuko dėl to galvos. Katerina davė jam absoliučiai viską, ko troško, ko galėjo trokšti iš asmens, užkariavusio jo širdį. Ypatinga pilnatvė santykiuose dažnai lemia tai, kad visas aplinkinis pasaulis ima kur kas mažiau imponuoti. Su mylimuoju nejučia praleidi beprotiškai daug laiko net nesuvokdamas, jog tavęs galbūt labai reikia kažkam kitam. Faktas, kad susibičiuliavo su Desmond'u veikė kaip unikalus Sebastiano asmenybės pokyčių pavyzdys. Asmenys, kurie prisijaukino švelnesnę Redford'o versiją nesugebėtų priimti naujosios. O dabar vyrui reikėjo mažų mažiausiai pradėti jausti kaltę dėl to, kokiu yra dabar. Neteisinga vienareikšmiškai tvirtinti, jog žiauriais tampama dėka kažkokio begalinio vidinio trūkumo. Kartais užtenka gauti iš gyvenimo viską ko troškai ir tada tampi pasiruošęs ginti tai bet kokiomis priemonėmis. Būdamas su Katerina vyras iš tikrųjų gyveno. Galiausiai viskas, visas supantis pasaulis tampa tik garsais fone, kai surandi laimę. Žinoma ant Sebastiano pečių griuvo daugybė įsipareigojimų, tačiau net ir apsuptas jų nesuteikė garbanei nė sekundės dingsties pamanyti, jog kažkas jam rūpi labiau, nei ji. Įskaitant dvynius, Elissą, Marcusą ar profesinį gyvenimą. Negalėtų nieko mylėti labiau, nei mylėjo ją. Laikas, leidžiamas kartu buvo neįkainojamas, tačiau kaip tobulai jie mokėjo būti kartu, taip pat puikiai gebėjo būti ir atskirai. Sebastianas su Katerina neaptarinėjo vyro vaidmens Elissos gyvenime. Vampyras puikiai žinojo Pierce poziciją. Žinojo ją taip pat puikiai, kaip jautė moterų antipatiją viena kitai. Savo ruožtu nebuvo linkęs situacijos tik dar labiau aštrinti. Galiausiai veikiamas aplinkybių ėmė kur kas mažiau savo paties namuose jaustis savas ar tuo pačiu dažnas lankytojas. Kai mylimieji nebūdavo kartu Pierce žinojo, kad Redford'as lankysis namuose, kad neišvengiamai juose susidurs su Elissa. Nebūtų drįsęs giminaitės iš jų išprašyti, jautėsi jai skolingas. O ir panašu, kad garbanė sėkmingai ignoravo tą vyro gyvenimo pusę, galbūt jai nebestigo preteksto Sebastianu nepasitikėti. Graikas tikrai sunkiai dirbo prie to, kad atgautų Katherine pasitikėjimą. Lygiai taip pat pasitikėjo ir ja. Juk Mason'as Lockwood'as niekados netaps tuščia vieta garbanei, kai jųdviejų meilės istoriją įkūnijo Victoria. Galiausiai pajėgusi palaidoti buvusiam sutuoktiniui jaustą pagiežą garbanė su juo ėmė palaikyti draugiškus santykius ir tai veikiausiai jautėsi labai panašiai, kaip Redford'o ir Ambrose bendravimas. Padovanojęs širdį asmeniui (ypač tiek amžių gyvenusiam), privalai priimti jį visą, įskaitant ir jo praeitį. Žinoma tai nereiškė, kad Sebastianas neturėjo jausti pavydo. Katerina visados ypatingai traukė priešingos lyties atstovų dėmesį. Po velniais, ji lygiai taip pat traukė ir moteris, tačiau tokioje situacijoje yra išmintingiausia ne kunkuliuoti iš pavydo, o velniškai džiaugtis, jog tokia stulbinanti persona priklauso TAU. Ir, kad negalėtų nutikti nieko, kas galėtų tai pakeisti. Yra ne kartą tapęs liudininku to, kokia nevaldoma kartais gali tapti Katherine ledo stichija ir stebėdamas jos proveržį žavėjosi bei šiek tiek baiminosi. Buvo vienas tų retų asmenų, kurie galėjo garbanę suvaldyti, tačiau iš kitos pusės vampyrė ilgai nepajaus palengvėjimo, jei neišsilies. Pierce niekuomet nebuvo meistriškai įvaldžiusi emocijų, ypač negatyvių kaupimo metodo. Sąmoningai ar ne, suerzinta ar įskaudinta ji visuomet ieškodavo progos kaip įmanoma "produktyviau" išsilieti. Juk absoliučiai niekas šiam pasauly nebuvo šitaip meistriškai įvaldęs keršto meno, kaip pritrenkiančios išvaizdos garbanė. Redford'o reakcija į Kat liūdesio ir skausmo sukeltą pagiežą puikiai atspindėjo emocinį bei intelektualinį vyro brandumą. Nepaisant to, kad mylimoji atrodytų intuityviai žinojo ką ir kaip sakyti, kad Sebastianą "užgauti", vampyras savo ruožtu į kritinę padėtį žvelgė objektyviai ir protingai. Šis Sebastianas, šis galbūt žiauresnis ir labiau savanaudis nei bet kada iki tol, buvo labiau nei pasiruošęs iškęsti absoliučiai viską, padaryti protu nesuvokiamus dalykus, kad jųdviejų santykiai išliktų tokie prasmingi bei reikšmingi, kokiais šventai tikėjo jie esą. Gilios ir liūdnos vampyro akys žvelgė į Kateriną su begaline, neišmatuojama meile ir Redford'as žinojo, jog garbanę tai slegia. Jautė, kad tas kiekvienas piktas žodis, nervingai virpanti intonacija kelia serafimei abejonės pojūtį. Ji negalėjo savęs suvaldyti, ji kalbėjo dalykus, kurių teisumu ji pati netikėjo, netikėjo tuo, kad didžiausią kaltę šioje situacijoje vyras turi susiversti sau, tačiau visų svarbiausia yra tai, jog Sebastianas tai puikiai suprato ir savo ruožtu neaštrino viso šio konflikto. Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad vampyras neplanavo mylimosios "nubausti". "Nubausti" pačiu aistringiausiu, intymiausiu įmanomu būdu. Noras čiupti garbanę, paimti ją šiurkščiai ir išdulkinti ją taip, lyg už tuos verbalinius "nonsensus" nekęstų jos visa beribe save esybe progresavo nesuvokiamu pagreičiu. Reaguodamas į serafimę neverbaline išraiška Redford'as tylėjo. Šiuo atveju tyla iš jo pusės buvo pati geriausia byla. Sebastianas visuomet buvo be galo įvairialypis ir tai tuo pačiu pasireikšdavo susitinkant svetimas nuomones. Jei kartais nesuprasdavo savęs, stengdavosi suprasti kitą. Šiuo atveju Kateriną suprato taip gerai, kad nieku gyvu nebūtų puolęs jos atgalios. Orumą išlaikyti yra gerai, bet daugelis asmenybių - marių ir nemarių nelabai atskirią jį nuo įžeidumu pulsuojančio užgauto ego. Jei myli save labiau nei kitą... Iš tiesų nesunku įsivaizduoti kokia linkme mylimųjų ginčas galėjo pakrypti, jeigu Redford'as nebūtų į aktualiją žiūrėjęs ramiai bei brandžiai. Jis nesitraukė nuo Katherine, rodė savo artumą prisilietimais bei švelnumu, neketindamas trauktis, net jeigu to moteris pareikalautų itin griežtu tonu. Ji neturėjo teisės to prašyti. Ypač, kuomet du serafimai, net atskirti tūkstančių kilometrų, atskirti vienas kito nežinojimo, niekados nebuvo vienas kitam svetimi.
Kai tave kamuoja didelis sielos skausmas, įžvelgti taip vadinamą "bigger picture" tampa neįmanoma. Redford'as negalėtų nusakyti žodžiais kaip sunku jam buvo palikti Elizabetą gyvą, kad vardan to per plauką savęs nepražudė sumojęs sužaisti su laiko tėkme, kuri paprastam žmogui juda vienintele kryptimi į priekį. Ir visgi finale vyras nesigailėjo dėl savo sprendimo, juolab žinojo, jog galų gale iš tikrųjų įveikė korporaciją, o to įgyvendinti niekados nebūtų pavykę, jei nebūtų Gutierrez įsidėjęs į savo kišenę. Puoseldėdamas savotišką profesinį smalsumą Sebastianas nekantravo iš arčiau susipažinti su lig šiol neištirta pavojingos moters "užstalės" veikla. Ir ypatingai ta, kuri siejosi su vampyrų vaisingumu. Susidūręs su skausmingomis gyvenimiškomis patirtimis vyras visuomet susirasdavo subjektų, į kuriuos nukreipdavo interesą bei loginį mąstysenos vingį, tarsi tuo bandytų kompensuoti destruktyvią emociją. Jo kaip vampyro, o dar blogiau - serafimo gerovė buvo iš ties smarkiai apribota, tačiau vyrui niekados nestigo ambicijos keisti net atrodytų nepakeičiamus suvaržymus. Metas pasidalinti asmeniniais siekiais tikrai nebuvo tinkamas, tad Sebastianas ir neketino bandyti raminti Katerinos logika, kurią ji atsisakytų dabar priimti. Tačiau su tuo susijusio rimto pokalbio atsisakyti negalėjo. Jei Pierce nesupras, kad gyva Eliza yra naudingesnė jiems, nei mirusi, vienos iš daugybės Niujorke esančių kapinių pasipildys dar vienu lavonu, žinoma, jeigu iš piktavalės latinos iš viso liktų kažkas apčiuopiamo. Turėjusi progą išsilieti bei išsirėkti, garbanė dialogo eigoje ėmė mainytis ir vampyrės išraiška tapo mažiau įžeidžianti, lyg švelnesnė. Ir tik mylimosios pareiškimas apie tai, jog ji norėtų šią patirtį "suvirškinti" vienumoje perpildė tūrio nestokojančią Sebastiano kantrybės taurę ir tolimesni įvykiai pakrypo linkme, kurios susisieloję vampyrai šiuo metu pageidavo mažiausiai. Ir visgi žmonija, raganija, vampyrija ir kita mums neprastai pažįstama supernatūrali bendruomenė dar ilgai neišras būdo, kuris iškrautų taip gerai, kaip banga tūžmingo, pikto, bet visapusiškai efektyvaus sekso. Pradinis garbanės mėginimas "pasipriešinti" Redford'ą uždegė dar labiau. Tiesą pasakius norėjo išreikšti tam tikrą prievartos elementą. Graikas toli gražu nepamiršo Katerinos išgyventos siaubingos patirties, susijusios su tuo, jog ne sava valia tampi seksualine atrakcija asmenims, kurių net nepažįsti, tačiau šis "priverstinis" elementas niekados negalėjo supanašėti su patirtu mirtingoje paauglystėje. Vampyrai mylėjo, ne, daugiau, dievino vienas kitą. Jie dar niekados nebuvo patyrę tokio beprotiškai užvaldančio jausmo, kai savo significant other negali atsimėgauti tiek, idant taptų gana. Elissos Ambrose dėka jųdviejų kūniškas suartėjimas dar ir buvo įgavęs netikėtą prieskonį - svilinantį skausmą, tarsi priminimą, jog jiedu neturėtų vienas kito liesti, neturėtų būti drauge ir šis "uždraustumo" pojūtis svaigino tik dar labiau. Kiekvienas bučinys, lyžtelėjimas, prisilietimas savy talpino nesuvokiamą gausybę pojūčių. Tai nebuvo tik intensyvus fizinis išgyvenimas. Sebastianas Kateriną galėjo jausti absoliučiai visą. Jausti jos nuotaiką, įvairialypišką kūno reakciją, netgi sielą. Susisliejęs su ja, tarytumei susiliedavo su visa visata.
Aršūs grobuoniškų lūpų bučiniai priminė dviejų vilkų mūšį. Meilei nesutvertos iltys į vienas kito odą smigo giliai ir skaudžiai. Jųdviejų smakrais varvėjo kraujas plūstantis iš tūžmingai besidarbuojančių burnų, intensyviai besiraizgančių liežuvių. Prisilietimai rankomis ant jų kūnų paliko žymes, išdavusias kontrastą tarp dviejų serafimų įgytų, viena kitai priešingų natūrų, tačiau nuo šalčio ar karščio nudegę odos lopinėliai kaip mat sugydavo tarsi prašydami dar. Akivaizdoje tokio netikėto, stipraus fizinio kontakto Sebastiano sveikos mąstysenos motoriukas užgęso užleisdamas vietą žiauriam, beatodairiškam instinktui, kuris išgąsdinti negalėtų tik kito galingo, patyrusio vampyro. Jokie kiti kūnai nebūtų atlaikę tokios jėgos, spaudimo, karščio bei šalčio. Sumanymas įsibrauti į "uždraustą" ertmę nebuvo priimtas sąmoningai. Pageidavo to savanaudiškai ir brutaliai, be to ir laikė užspaudęs Kateriną taip, idant šiai liktų mažai galimybės pasipriešinti. Bet ar ji būtų priešinusis? Pierce trūko patirimo tame, kokia tokio pobūdžio sueitis gali būti maloni ir Sebastianas stengėsi, kad ji tokia ir būtų. Kai garbanė patyrė stiprų vidinį orgazmą pajuto tai net savo pimpalu. Jos raumenys ėmė spazmuoti, kūnas virpėti, o burna nevalingai išrėkė dėjonę. Šis metas buvo pats tinkamiausias ištirti, išniekinti vienas kitą taip, kaip anksčiau galbūt nedrįso. Ši sueitis neturėjo tabu, jokių stabdžių, pailsimo tikimybės. Aplamai du vampyrai gali daryti tai kol nusibosta. Kitoks baigties variantas neegzistavo. Ypatinga nemirėliams būdinga jutiminė sandara seksą paversdavo ištisa malonumų epogėja. Kiekvienas orgazmas buvo stiprus, apimantis veik visą kūną ir netrukus paruošiantis jį sekančiam. Beprotiškai svaigino submisyvi Katerinos nuotaika. Ji leido būti liečiama, spaudžiama, krušama taip, kaip Redford'as norėjo ir tokios pasirinkimo laisvės vyras neketino išvaistyti veltui. Veiksmo eiga žinoma sužadino ir Pierce ambicijų poreikį, kurį Sebastianas priėmė su didžiausiu svetingumu. Katerina - nevaržoma, pavojinga moteris netrukus parodė, kad panorėjusi gali smarkiai apriboti ir jojo pasirinkimo bei judesių laisvę. Ledu apgaubti, virš galvos izoliuoti riešai paliko erdvės tik nebūtinam pasimuistymui. Alkanos, geidulingos akys ryte rijo tobulą garbanės kūną. Laukė mylimosios sumanymo išpildymo tuo pačiu mėgaudamasis kiekviena akimirka bei kūno neapleidžiančiu orgazmų sukeltu atoveiksmiu, kuris vilnijo šildydamas bei glamonėdamas kiekvieną nervinę galūnėlę. Tik bene skaudžiai išsitempusi erekcija šiek tiek nemaloniai meldė vizito į vampyrės kūną. Spėjusios gražiai sugyti jųdviejų lūpos netrukus susijungė vėl. Neleido Pierce lengvai atsiplėšti, savo lūpas ji turėjo kone "atsikovoti", išlaisvinti jas nuo begėdiškai bučiniui reiklaus Sebastiano. Dėl pokyčio mylimosios žvilgsnyje jis suvokė sulauksiąs žodžių. Ir išsklidę iš krauju subtiliai suteptų, seksualių lūpų jie Redford'ą užklupo išreikštai prasmei nepasiruošusį. Katerina nežinojo kiek protinės energijos vyras investavo į tai, idant jųdviejų santykiai greitu metu įgautų statusą, kuris vampyrui atrodė neišvengiamas, būtinas bei trokštamas. Būti susituokus tik todėl, kad tuo kažkuriuo momentu pageidavo korporacija Redford'ui tikrai neatrodė patogu ar priimtina. Tačiau problemos sprendimo būdas atsimušė į aibę netikėtai "žmogiškų", gal kiek paikų niuansų, su kuriais bus supažindinta ateityje. Sebastianas vis dar neištarė jokio žodžio. Kadangi negalėjo paliesti jos veido rankomis (šiaip galėjo, būtų pakėlęs kūno temperatūrą ir išsivadavęs, bet nenorėjo nurašyti serafimės indėlio į būtent tokią, ne kitokią vyro kūno padėtį), darė tai akimis, kurios išdavė kurį metą jas apleidusį sąmonės budrumą. Garbanės žodžiai privertė sugrįžti į save bei pripildyti galvą mintimis, kurios šiuo metu buvo kiek blaškančios. Ar bent jau blaškė iki to momento, kol tamsiaplaukė neėmė rodyti išskirtinio dėmesio jo kūnui. Vos tik Pierce lūpomis ėmė keliauti jojo pavidalu, vyras nenustojo svajoti apie tai, kaip ši odisėja turėtų užsibaigti. Troško pajausti save jos burnoje, patirti švelnumą, slidumą, šaltį bei deginantį skausmą. Šiek tiek "paerzinusi" garbanė netrukus išpildė vyro norą, tačiau nesitikėjęs tokio malonumo Sebastianas suaimanavo taip, lyg garsas būtų išsiveržęs savavališkai. Katerina jį jaudino nesuvokiamai, o "meilės" ištroškęs falas grasino pripildyti mylimosios burną turiniu šiai nė neįpusėjus sumanyto proceso. Užsimerkė visiškai panirdamas į fantastišką malonumą. Tarsi suprasdama, kad Sebastian'ui the struggle is real, Pierce sumaniai išnaudojo šaltį, kuris padėjo nutolinti palaimingą šūvį. Praradęs savikontrolę vyras išsilaisvino iš Pierce jam paruoštų pančių, tačiau pirštai pasigavo ne garbanę, o grindinį. Marmuras, lyg kiaušinio lukštas ėmė trupėti po Redford'o rankomis. Katerinai "darbuojantis" malonumą juto nuolatos, tačiau didis O užklupo bene netikėtai. Tau gera, labai gera, o tada BOOM. Jausmas sprogo, išsiveržė it vulkanas, užliedamas Sebastianą euforija. Pierce priartėjus galėjo užuosti jos lūpas palietusį savo vyriškumą. Garbanei įsibėgėjus netikėtai ją sustabdė ir bučinys tapo lėtesnis, tarsi orientuotas į švelnesnį, atidesnį pasimėgavimą. Palietė rankomis Katherine sėdmenis, liemenį, viena iš rankų jos veidą. Redford'as specialiai smarkiai neprisidėjo prie to, idant falas paskęstų mylimosios makštyje, tai nutiko veik natūraliai. Jie vėl susijungė ir pajutęs vampyrės klubų ritmą, suėmė juos ranka, sustabdė, lyg šią akimirką tiesiog norėtų pabūti jos viduje. Lyg bučinio neturėtų blaškyti papildomi pojūčiai, kurie jį užgoštų. Ramumo bei švelnumo momentas neužsitęsė ir Sebastianas apsivertė palikdamas Pierce apačioje. Neprireikė iš jos išeiti. Palinko, susiliejo su serafimės kūnu, stipriai apvijo jį rankomis. Banguodamas dubeniu nepaliaujamai bučiavo jos kaklą, lyg užpildyti jos lūpų bučiniu net nenorėtų trokšdamas girdėti aimaną. Sekso mėgėjai misionierių gali vadinti nuobodžiu ir neoriginaliu, tačiau tai neabejotinai - įsimylėjėlių poza. Jokia kita padėtis nesuteikia tokios galimybės stebėti, bučiuoti, visapusiškai mėgautis savo partneriu skiriant jam meile alsuojantį dėmesį. Nepaprastai šlapias, siauras Katherine vaginos tunelis netrukus padovanojo dar vieną orgazmą. Ir šioje vietoje hipnotizuojantis švelnumas pasibaigė. Sebastianas mikliai apsuko garbanę ir įsibrovė į ją vienu staigiu judesiu klūpėdamas. Nauja frikcijų banga kaip mat ėmė priminti tikrą mušą. Negalėjo patraukti akių nuo erotiškai, fantastiškai išriesto Katherine užpakaliuko pajutęs jam didelį alkį. Atsiplėšė tik trumpam, kad galėtų panardinti ten savo veidą, šiek tiek palaižyti bei įkąsti. Įsibrovė atgal su tokiu pat veržlumu. Suėmė ranka mylimosios plaukus, kilstelėjo jos galvą. Dėdamas vis daugiau ir daugiau energijos į tai, kad judesiai taptų stipresni Redford'as analogiškai darėsi šiurkštesnis. Rankos atsidūrė ant jos kaklo, ėmė šį traukti į save ir fantastiško bulgarės lankstumo dėka jos nugara išsilenkė taip, jogei tvatindamas ją šuniuku būtų galėjęs dar ir padovanoti jai bučinį. Tačiau vietoje to liežuviu grobuoniškai pervedė jai per kaktą, nosies "tiltelį" bei lūpas. "Sprogo" ne visai taip kaip planavo - Pierce viduje, mat nepatogi, o tuo pačiu ir labai intensyviai išnaudojama sekso poza lemiamu momentu sutrukdė Sebastianui pataikyti ir tiršti syvai papuošė Katherine sėdmenis.
Sunku būtų konkrečiai įvardyti momentą, kai vienas kito desperatiškai alkani vampyrai nusprendžia užbaigti ilgą sekso terapijos seansą. Jie nebuvo pavargę, bet kupini nepaprasto įspūdžio, užliūliuoti artumo ir akimirkos, kai vienas kito glėbyje atranda ramybę. Liko iškrauta kiekviena, net menkiausia neigiama emocija. Kūnai buvo sutepti, maloniai maudžiantys, o juodu supantis kambarys - smarkiai suniokotas.
- Niekas negali pakeisti to, kas nutiko, Katherine,-Sebastianas pradėjo žinodamas, kad tabu prieskonį turinti tema negali būti ignoruojama net jeigu tai ir sugadintų malonią atmosferą. Jo balse neatsispindėjo užuojauta ar apmaudas, tiesą pasakius žodžiai nuskambėjo šaltokai,-Niekas negali pakeisti to, kas nutiko JAM. Neketinu trukdyti tau, jei nuspręsi pasinerti į galvų medžioklę, tačiau prašau tavęs suprask, kad viskas ką galime padaryti, tai padėti tam berniukui pajausti ramybę bei meilę. Tu turi jį pamatyti.









Chaos follows




There's no reason to change what you are,
but if you're not being you, then you need to acknowledge that.

NUOTAIKA:  *here* APRANGA:  bus gerai ir apra6ymas Very Happy DAINA:  Linkin Park - Lies Greed Misery



Murkiantis, erotiškai žemas Katerinos balsas nuskambėjo apsuptas malonaus, prabangiai čežančio garso. Jos nuogas, tobulas, tobulai rusvas kūnas raivėsi prabangaus šilko pluošto patalų apsupty. Žema garbanės kūno temperatūra dėl pasiutusiai karšto vampyriško sekso buvo kiek pakilusi, nusėta mažyčiais lašeliais, kurie nepastebimai kristalizavosi reaguodami į ledo karalienės išskirtinumą. Apšviesta blausaus gintarinio atspalvio jos oda žvilgėjo tarsi nusėta deimantų dulkėmis. Pierce atsigulė ant šono, pasirėmė sušiauštą galvą ranka, kiek labiau atmetė koją - jos klubus bei liemenį ėmė skirti neapsakomo grožio linkis.
- Vertėtų eiti man, ar vertėtų eiti mums?-nepriekaištingai mestelėjo užsitempęs gana tolokai nusviestas trumpikes. Nustojęs šmirinėti po kambarį, atsiduodantį krauju bei seksu, Sebastianas sklestelėjo ant smarkiai sujauktos lovos, o palinkęs prie naktinio staliuko iš pirmo jojo stalčiaus išsiėmė skrajutę. Nusviro, atsigulė ant nugaros ir privinguriavo prie nuogutėlės garbanės padėdamas galvą jai ant aukščiau pūpsančios šlaunies bei įteikė skrajutę leisdamas Katherine ištirti jos turinį. Stebėjo mylimąją kampu, ranka švelniai liesdamas jos šlaunis, užpakaliuką. Sprendžiant iš garbanės veido jos toli gražu nedomino anonsuojama programa ir Sebastianas į tai reagavo absoliučiai tolerantiškai. Neišlaukęs nuspėjamo pobūdžio Pierce komentaro vyras prabilo vėl:
- Esu daugiau nei patenkintas, kad dėl "BloodPharm'o" man nereikia pajudinti nė pirštelio, o pelnas liejasi kaip iš gausybės rago, bet nemanai, kad jiems metas priminti, kas iš tikrųjų yra šio vakarėlio šeimininkas?-pusę sakinio šnarėjo lūpomis paliesdamas Katherine odą. Ji suniurnėjo atsainiai pametėdama skrajutę į šalį. Moteris pakeitė kūno poziciją atverdama kojas ir Redford'as puikiai suprato užuominą. Neva pasidarbavęs liežuviu galėtų Pierce nuomonę pakeisti. Hipnotizuojančios pagundos pavergtas Sebastianas apvedė liežuviu lūpas, idant šios nepasirodytų sausokos ir netrukus tas pats liežuvis ėmė vinguriuoti Katherine vaginoje.

Nuplovusi visus kūniškų malonumų įkalčius po gaivinančia dušo srove vampyrė jaukiai įsitaisė fotelyje. Tarp jos pirštų atsidūrė A4 formato bloknotas bei juodos spalvos rapidografas. Dešinė ranka judėjo sinchroniškai, švelniu štricho šešėliu kurdama formą eskizui, prie kurio vampyrė dabar dirbo. Iš vonios kambario Redford'as išlindo kiek vėliau. Duše vampyrai vėl mylėjosi, kūnas maloniai dilgčiojo primindamas apie nesuskaičiuojamą galybę orgazmų, kuriuos patyrė, primindamas apie laikinai patenkintą seksualinį rajumą. Nepaisant to, kad krušo Kateriną taip, idant ši pamirštų savo vardą, čiulpė ir laižė jai ten apačioje švelniai, bet įnirtingai trokšdamas paskandinti ją malonumo svaigume, Redford'ui pakeisti garbanės pozicijos nepavyko. Esą, ji kur kas mieliau praleis vakarą namuose, galbūt net užbaigs eskizą kostiumo, kurį kūrė savo gyvenimo vyrui. Vampyras pamiršo jai tik pasakyti kokia konkrečiai proga tas ypatingas apdaras jam ateityje pasitarnaus. Nėra lengva kažką nuslėpti nuo tokios moters kaip Katerina. Dar sunkiau tam tikrą informaciją slėpti nuo serafimės, tačiau šiuo atveju neturėdamas kitos išeities elgėsi jųdviejų santykiams nebūdingai ir slapukavo. Stovėjo prieš veidrodį ir sustingęs spoksojo į šalimais ant spintelės stovintį nedidelį bonsai medelį. Kambaryje liuminescencinis apšvietimas buvo toks ryškus, idant po juo blyški Redford'o oda atrodė veik melsva. Kilstelėjo medinį kvadratinį augalo vazonėlį, smiliumi viduje šiek tiek pakrapštė ir velvetinė dėžutė po švelnus paskatinimo sukrito vyrui į delną. Pradarė ją. Susiraukė, tarsi būtų išvydęs kažką tikrai nemalonaus. Kodėl kiekvienas iš tų žiedų po kurio laiko jam imdavo atrodyti, stačiokiškai tariant, bjaurūs? Vis dar nebuvo radęs tokio žiedo, kokio Pierce būtų absoliučiai verta ir kalba eina ne šiaip apie žiedą, o ŽIEDĄ. Tai ne visai buvo susiję su finansais, karatais, prabomis ir panašiai. Kaip galų gale turėtų atrodyti žiedas, simbolizuojantis dviejų serafimų, ilgaamžių vampyrų epišką, dramatišką ir netikėtą meilės istoriją? Nesvarbu kiek milijonų dolerių tam papuošalui išleidai, nesvarbu kokiu dviženkliu karatų skaičiaus deimantu jis papuoštas, koks elegantiškas bei vienetinis jis yra - vampyrų pasaulyje pinigai ir visų svarbiausia požiūris į juos turėjo kitokią prasmę. Neegzistavo toks daiktas, kurio Sebastianas labai panorėjęs negalėtų gauti ir tik dėl to visa ta materiali šio pasaulio struktūra jo akimis atrodė nusipiginusi. Ko iš tikrųjų yra verti visi tie neįtikėtinai brangūs blizgantys daikčiukai, jeigu gali tapti nauju jų savininku nepraliejęs prakaito ar netgi neišleidęs nė dolerio? Suirzęs dėžutę grąžino atgalios į slėptuvę. Jautėsi visiškai pasiryžęs žengti itin svarbų žingsnį jųdviejų santykiuose, tačiau tokie atrodytų nereikšmingi dalykai kaip tinkamo sužadėtuvių žiedo parinkimas Redford'ui nedavė ramybės, mat jo subjektyviu požiūriu Katerina privalėjo bevardį pirštą papuošti kažkuo iš tikrųjų ypatingu, vienetiniu. O kadangi Sebastianui visados trūko originalumo, neabejotinai įsivarė ilgalaikį galvos skausmą. Jei būtų protingesnis vargu ar taip visa tai sureikšmintų, tačiau virš visko neleistų sau dar kartą apvilti mylimos moters. Ir visai nesvarbu kokia išraiška.
Dar atrodytų visai neseniai Sebastianas nieku gyvu nebūtų įsivaizdavęs savęs laiką leidžiančio drabužinėje, kuri pertvarkyta priminė patogų, nedidelį kambarėlį, kritiškai naršant po prabangaus audinio rūbus kruopščiai planuojant galutinį aprangos derinį. Dar atrodytų visai neseniai turėjai pasistengti norėdamas įkišti Sebastianą į kostiumą, kai dabar pats noriai jame save supakuodavo. Dalis to primestinio, dirbtinio, bet stilingo imidžo Redford'ui pritiko, o drauge su tuo veik negrįžtamai pakito ir stiliaus pojūtis. Arba kitais, teisingesniais žodžiais tariant, elementarus netingėjimas atsirinkti tai, ką krauniesi ant savos armatūros. Įvairiaspalvės medžiagos žvilgėjo po apšvietimu, išryškinusiu išskirtinius siuvinių raštus. Pavyzdžiui, šis klasikinio kirpimo Armani kostiumas, galėjo prisiekti prieš perkant jam atrodė juodas, tačiau dabar geriau įsižiūrėjus panašėjo į tamsiai mėlyną. Nieko prieš tokią spalvą neturėjo, tiesiog... Uh. Mada vargina. O kadangi nebuvo pakankamai ekscentriškas, jog pats diktuotų stiliaus taisykles, turėjo įtilpti į tam tikrus rėmus. Lengvus, basus Katherine žingsnius išgirdo kur kas anksčiau, nei pajautė mylimos moters rankas, apvijusias liemenį bei nuslūgusias ant krūtinės. Ji prisiglaudė ir momento užhipnotizuotas Sebastianas užsimerkė. Nuo šalčio, giliai įsismelkusio į garbanės kūną vampyrui maloniai šiurpo oda. Atkreipusi dėmesį į Redford'o pasirinkimą, jauno veido gražuolė nepritariančiai papurtė galvą. Esą šie odiniai batai nieku gyvu netiks prie Tod's Suede mėlyno, išilgai juostuoto švarko, kuris, beje, nemirėlei nepatiko. Vyras pažymėjo, jog nenorėtų atrodyti per daug formalus, todėl norėtų išsirinkti puošnią, bet mažiau įpareigojančią aprangą. Nusprendusi vyrui padėti garbanė greitai pralėkė pro drabužinę, akimirksniu sudėliodama visus stiliaus akcentus į harmoningą visumą. Sebastianas tikrai nebūtų pastebėjęs (ar tuo labiau išsirinkęs) mėlyna ir balta spalva juostuotų marškinių, kurie puikiai tiko prie kito Tod's Suede egzemplioriaus - pilko kostiumo. Pirštais lietė šilkinį gal kiek per margą kaklaraištį, tarsi suabejojęs sprendimu šį kartą jo nesirišti. Pastebėjusi koks margumynas svarstymo proceso metu yra atsidūręs Redford'o rankoje Katerina švelniai ištraukė šilką iš vyro pirštų ji padėjo ten, kur jam pagal ją ir vieta - giliai į stalčių. Paaiškino, jog šis kaklaraištis netiks prie marškinių, be to, prie raštuotų marškinių aplamai retai kada tinka kaklaraiščiai. Nesiginčydamas su asmeniu, kuris stilių ir madą suvokė geriau, nei Sebastianas, jis neskubėdamas apsirengė, kritiškai vis pažvilgčiodamas į veidrodį.
- Dar nesu vilkėjęs tokio šviesaus kostiumo,-tarė paminėdamas keistoką asmeninį faktą. Katerina priartėjo įteikdama vyrui laikrodį, kuris tiko labiau, nei tas, kurį vyras jau buvo užsisegęs.
- Pavasaris. Puikus metas prašviesėti,-ji šyptelėjo ir pasistiebusi pabučiavo vampyrą į kaklą. Apsuptas mylimosios rūpesčio bei palaikymo užmiršo net apie tai, kaip smarkiai visados nervinasi pasirodant prieš minią.

Pirmoji ir kol kas vienintelė, gana utopiška, bet technologiškai žavinti "International Unity Of Species Expo" paroda "Vampyrų ir žmonių bendrijos" iniciatyva buvo surengta Niujorke. "Blood Pharmacies" atiteko pats didžiausias paviljonas, bet niekas, net konkurentai tuo smarkiai nesistebėjo. "Paxton Pharmacies" bei šviežiausia "RedCorp'o" naujiena - "Redford Technologies" taip pat dalinosi nemažas scenas bei bulvarus, bet visų akys vis vieną krypo į Desmond'o valdomą įmonę. Paroda subūrė žymiausias Amerikos, o ir viso pasaulio įmones bei korporacijas, bent kažkiek susijusias su šviesesnio, geresnio, technologiškai modernesnio rytojaus viziją. Ak, ir kaip galima pamiršti primygtinai grindžiamą idėją, jog žmonės ir nemirtingieji gali bendradarbiauti sėkmingai dalindamiesi tą patį pasaulį. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo sausakimša. Užimtos buvo net VIP vietos, skirtos įmonių vadovams bei savininkams. Net Sebastian'o vardu pažymėta vieta buvo užimta kažkokio šmikio. Veikiausiai niekas nesitikėjo, jog vampyras paims ir atvyks. Turėjo palikti automobilį už kelių kvartalų prie kažkokios kavinės, bet smarkiai nepyko. Oras išpuolė fantastiškas, tad nedidelis pasivaikščiojimas negalėtų neišeiti į naudą. Prasilenkė su eile žmonių, kurie žymų vyrą nesunkiai atpažinę pasiprašė "selfių". Šiandien toks dėmesys veikė visai relaksuojančiai. Buvo nusiteikęs puikiai, tiesiogine ta žodžio prasme, išsikrušęs visus velnius velniop, be to, žinomumas, negrįstas prievarta lipo kone natūraliai. Bet kokiu atveju vyras senokai susitaikė su savo vaidmeniu bei padėtimi. Prie įėjimo į parką (yep, paroda užėmę VISĄ parką) papozavo žurnaliūgoms ir atsakė į kelis klausimus. No big deal. Sugaišo gerą valandą grožėdamasis ekspozicijomis. Nepaisant to, kad prasmės skandinti egzistencinį liūdesį dirbant Sebastianui nebeliko, tad jis to ir nebedarė, technologijos bei inovacijos vampyrą vis dar domino. "Blood Pharmacies" paviljoną pastebėti galėjai net su išdurtom akim. Šviesos, garsas, pompastika rėkte rėkė "atkreipk į mane dėmesį". Akimirką pasigailėjo, jog prie ekspozicijos visiškai neprisidėjo, tačiau tuo pačiu galėjo pagirti Des'ą bei Lianą už puikų darbą. Įėjo į laikiną angarą su viduje paruošta scena bei paskendo minioje žmonių, kurie nekantriai laukė pristatymo. Netrukus šviesos užgeso ir ekranuose pasirodė pristatomasis įmonės klipas. Po jo į sceną įžengė Desmond'as, Liviana bei dar keli valdybos nariai, kurių vardų net nebeprisiminė, taip pat mokslininkai bei vampyriško likimo pagalbiniai asmenys, noriai išbandę visą pristatomą produkciją. Redford'as žinojo, jog jam tikrai trūksta originalumo. Tiesą pasakius įsipareigojęs tiesiogiai prisidėti prie to, kad įmonė būtų nuolatos pildoma visokiomis naujienomis patirtų begalinį išsikvėpimą. Jis realizavo kraują klonuojančią/susintetinančią technologiją ir tuo užsibaigė visi didūs vyro profesiniai pasiekimai. Tačiau tai nereiškė, kad su serafimiškuoju aš per nauja susipažinęs Sebastianas negalėjo skolintis technologijų iš netolimos ar tolimos ateities kars nuo karto užsimanęs sutviskėti it naujam pinigėliui. Be didelio vargo iškentė visą programą iš pagarbos vedantiesiems neįsikišęs, tačiau klausimų - atsakymų rubriką nusprendė nukelti kiek tolimesniam laikui. "New York Times" žurnalistė jau buvo pražiojusi savo burgundine spalva nudažytas lūpas ir išleidusi kimų garselį, kai vampyras ją pertraukė savo netikėtu įžengimu į sceną. Akimirką sumišusi publika netrukus pasveikino vyrą aplodismentais. Visi angare susirinkę asmenys žinojo, jog Redford'o vizitas nebuvo suplanuotas iš anksto, mat Sebastianas viešumoje nesirodė pakankamai ilgą laiką. Netikėtai su biologiniu tėvu mažesniu nei 10ies metrų spinduliu atsidūrusios Livianos veidas buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių. Netrukus atstumą sumažino gviešdamasis tamsiaplaukės rankoje laikomo mikrofono. Skvarbus vampyro žvilgsnis smigo į dailų nemirtingos vikanės veidą intensyviai, bet be jokios akivaizdžios emocijos ar minties. Perėmęs mikrofoną pasisuko į publiką pradėdamas savo veidmainystės šou.
- Daugybė žiniasklaidos pasaulio atstovų pastaruoju metu bandė su manimi susisiekti norėdami išsiaiškinti mano netikėto atsitraukimo priežastį. Nepaisant to, kad esu vampyras tuo pačiu esu ir... vyras,-Sebastianas šyptelėjo pagyvindamas dviprasmišką savo išsireiškimą,-Nuskambės stereotipiškai, bet negaliu, negebu fotografuotis "People" žurnalo viršeliui ir tuo pačiu dirbti svarbiausią savo gyvenimo darbą - siekti, kad koegzistuoti rūšims šiame pasaulyje taptų kuo paprasčiau.
Redford'as nutilo, pritūpė ir pasidėjo ant žemės mikrofoną laikinam laisvų rankų poreikiui pasiekti. Vyro rankoje atsidūrė USB atmintinė, o ši tuomet - nešiojamajame kompiuteryje. Supratinga užkulisių darbuotoja netrukus pribėgo prie Sebastiano mikliai pritaisydama jam mikrofoną prie ausies ir už tai graikas nepamiršo padėkoti. Kompiuteryje atidarė pasirinktą aplanką su pretenzingu "Black Moon" pavadinimu, kurį vyras pasirinko ne atsitiktinai ir ekrane iššoko sunkokai iššifruojama ataskaita, papildyta formulėmis bei piešiniais.
- Kas kiekvieną vampyrą daro pavojingu? Patvarumas? Greitis? Jėga?-nepatikliai žvelgęs į publiką papurtė galvą neišvengdamas ciniškumu atsiduodančių šnabždesių,-Alkis yra tai, kas kiekvieną vampyrą daro iš tikrųjų pavojingu. Alkį sukontroliuoti ilgainiui išmokstama, tačiau iki to momento kiekvienas vampyras padaro klaidų ir... nusikaltimų. Tai nebūtinai įtakoja kažkokie asmenybės sutrikimai, polinkis į sadizmą, mirties ir žudymo obsesiją. Tai yra stiprus, siaubingas instinktas, kuris dažnai valdo vampyrus, o ne jie jį. "Black Moon" serumas efektyviai numalšina alkį net naujavirčiams. Nanotechnologija šimtus kartų intensyvesnę klonuoto kraujo ląstelę išlaiko gyvybingą iki kelių mėnesių. O tai reiškia, kad serumo, pažadu laikui bėgant technologiją taps įmanoma paversti ir tabletėmis, susileidęs vampyras gebės egzistuoti eilę dienų, savaičių, net mėnesių nejausdamas visiškai jokio alkio. Daugybė vampyrų, ypač naujavirčių pirmąsias savo būties akimirkas paženklina nusikaltimais ir tai neišvengiamai baigiasi kalėjimu. Aš jų neteisinu, tačiau tragedijai tikrai galima užbėgti už akių. Pirmieji "Black Moon" serumo egzemplioriai visiems sunkumų su savitvarda turinčiais vampyrais bus nemokamai dalinami visuose didesniuose "Blood Pharmacies" taškuose, o į masinę gamybą išleidžiamas šių metų pabaigoje. Su priemonemis, kurias turime dabar, tik mūsų vaizduotė nustato limitą.
Pompastiškas Sebastiano pristatymą klausytojai pagerbė gausiais plojimais. Stovėdamas ant scenos, žvelgdamas į visas tas susižavėjimo kupinas akis vampyras jautėsi... galingas. Jis būtų galėjęs jiems parduoti nuodus ir jie už tai bučiuotų jam rankas. Pagal slaptą Redford'o bei "Bermudo" susitarimą, netrukus juk taip ir bus. Serumo pavadinimas vampyrui į galvą šovė bene savaime. Didėjantis vampyriškos rūšies patrauklumas juodą mėnulį reiškė ne tik vilkolakiams, raganoms, bet ir visai žmonijai, kuri vienintelė to deramai nesuvokė. Neskaitant nedidelio procento ekstremistų, kurie nemirėlius laikė XXI amžiaus maru. Kurie protestavo, kurie (didžiausi radikalai) vykdė savo linčo teismus, kurie netikėjo, jog vampyras turėtų būti teisiamas bei įkalinamas, o ne sunaikinamas vietoje. Prie maištininkų netruko prisijungti ir nuoširdžiausi medžiotojų amato entuziastai, pagaliau radę vietą savo aistros, pamėgto gyvenimo būdo palaikymui. Radikalai absoliučiai niekuo neišsiskyrė savo išvaizda, tad nenuostabu, jog šį vakarą ne vienas jų prasmuko nepastebėti. Romanas, vos 17liktus gyvenimo metus einantis jaunuolis turėjo tūkstantį priežasčių nekęsti vampyrų. Vienas jų prieš keletą metų nužudė jo mažametę sesutę, išsiurbęs ją iki paskutinio lašo. Pričiuptam vampyrui nestigo pinigų ir tai lėmė jam palankią teismo baigtį. Gedinti šeima negalėjo padaryti nieko, tik su kartėliu stebėti kaip žudikas yra lygtinai paleidžiamas į laisvę. Romanas Sebastianą niekino kaip ir visus vampyrus. Juk būtent šio vampyro dėka nemirėliai ėmė palengva užkariauti pasaulį. Romanas buvo jaunas, giliai sesutės netektį išgyvenantis vyrukas. Jo jaunumas bei naivumas tapo puikiu įrankiu jo autoritetais tapusiems asmenims kaip reikiant išplauti jam smegenis ir jaučiamus jausmus paversti akinančia pagieža. Sprogmuo su didele koncentracija verbenos bei galingu UV užtaisu turėjo ne tik ištaškyti Redford'ą į gabalus, bet ir kaip reikiant pačirškinti. Bent jau jie taip manė. Sebastianas atkreipė dėmesį į jaunuolį šiam pradėjus neskubriai, bet užtikrintai artintis. Žaibiškas blyksnis galvoje ir vampyras labai aiškiai išvydo vyruko ketinimus. Suspaudė kumščius, prisimerkė. Romanas pabūgo pagavęs budrų Sebastiano žvilgsnį, tačiau... Nemirėlis nekrustelėjo. Jaunuolis skubriai išsitraukė sprogmenį, aktyvavo jį bei metė visą laiką jausdamas Redford'o žvilgsnį. Užtaisas nukrito netoli vampyro ir sprogo. Jauni Des'o ir Livianos padėjėjai žuvo iš karto. Sprogimo banga nubloškė ant žemės graiką, kuris smarkiai apsvilo neturėdamas nė menkiausios galimybės apsisaugoti nuo žalojančio UV spindulių poveikio, kuris dar niekad nebuvo toks intensyvus, kaip po Sebastiano prisikėlimo. Spengė ausyse, graužė apdegusias akis. Neskubėjo keltis. Žmonių sprogimas beveik nepaveikė. Gal šiek tiek įsidrėskė ar įsistatė kokį bjauresnį sumušimą kai išgąsdinti garso krito ant žemės siekdami apsisaugoti. Neseniai "pietavęs" Redford'as regeneravosi greitai. Atsistojo, pasisuko į prilėkusius Abberline'ą bei Rivas.
- Jums viskas gerai?-pasiteiravo delnu pasiremdamas į draugo petį, tarsi vis dar jaustų silpnumą,-Prisiekiu, tai tikrai neturėjo įeiti į mano pristatymą,-ciniškas Sebastiano požiūris ir šis pamėginimas pajuokauti išdavė nejautrią vampyro poziciją dėl išpuolio,-Bet įėjo ir... Negalėjau gauti saldesnės vyšnaitės ant keksiuko už tai,-šyptelėjo pagaudamas Livianą priblokštą,-Kalbant apie publicistiką, nėra nieko geriau kaip joje žvėriui pasirodyti aukos amplua,-atviraudamas toli gražu nevengė nuslėpti to, jog apie išpuolį galimai nutuokė, tačiau nepadarė nieko, kad užkirstų tam kelią. Netoli jų visų žemę padengę gulėjo trys smarkiai apdegę vampyrų lavonai, kurie bent kiek rūpėjo nebent Lianai. Paviljone sėdėję ir kamerų nesulaužę žurnalistai kaip mat ėmė viską fotografuoti, skubindamiesi apspisti žymiausius veidus "BloodPharm" įmonėje. Romanas paspruko ir Sebastianas neketino jo vytis.
- Ar galėtumėte pakomentuoti šį išpuolį?-visi tie skėriai uždavė šį klausimą daugiau ar mažiau panašia forma. Redford'as pasivedė Desmond'ą į šalį palikdamas su žurnalistais tvarkytis Lianą.
- Keisčiausia buvo pamatyti "General Genetics" stendą su pačia mūsų prakilnybe, Elizabeth Guttierez priešaky. Brangiai sumokėjau už tai, kad palikau ją gyvą, Katherine man vos akių neišlupo ir nesukramtė, bet pripažink, buvo verta,-pasiekę užkulisius vyrai galėjo lengviau atsipūsti pasislėpę nuo nepageidaujamų akių,-Matau priekaištą tavo žvilgsnyje,-Sebastianas išsišiepė jausdamas, jog žino, dėl ko Desmond'as atrodo toks nepatenkintas,-Man nebuvo taip jau ir svarbu čia pasirodyti, tačiau neneigsiu, įsižeidžiau nesulaukęs kvietimo. Žinau ką pasakysi,-suniurnėjo netrukus pamėginęs specialiai nevykusiai, kiek įžeidžiai pavaizduoti pašnekovo balsą,-"Juk būtum taip ar taip neatvykęs, nes kaip ir kiekvieną dieną visados dulkini garbanę". Ei. Tu dulkini daug bobų, ar dulkinai, bet visur aptupinėti suspėji. Dėl to, galėčiau ir aš pabandyti. Tiesa, įmonės man vis dar nerūpi, bet pagalvojau, kad be paskatinimo tu nenumesi ar neskubėsi numesti "Imunodeficito V" bombos,-šis nekantrumu atsiduodantis pastebėjimas smarkiai kirtosi su "tausojančia" "Juodojo mėnulio" idėja, bet Sebastianui tai nerūpėjo,-Jei tau maišo Liana, būk ramus, tikrai nukreipsiu jos dėmesį,-akies krašteliu žvilgtelėjo į su žurnalistais bendraujančią moterį, kuri lyginant su šiais dviem tipais, tikrai įmonėje atliko gerojo samariečio vaidmenį.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Antr. 07 10, 2018 5:21 am


Beginning of the END



NUOTAIKA:  *click here*  ✓ APRANGA: (aprašyta tekste)DAINA: Colbie Caillat – When The Darkness Comes




Liana Rivas:

ANKSTYVAS RYTAS PRIEŠ SPROGIMĄ. Visiška sumaištis. Retai kada per daug didelį “jauduliuką” bejaučianti tamsiaplaukė, paryčiais geras penkiolika minučių praleido tualete, ten “atpildama” visą sustojusio skrandžio turinį, susimaišiusį su iš pažiūros krešėti ėmusiomis kraujingomis gleivemis. Gal dėl to buvo kaltas visai ne jaudulys, kuris buvo skatinamas labai svarbios konferencijos pasirodymo, o vakarykštė vakarienė, kurios metu vikanė suvalgė ne pirmo šviežumo ir per daug aitrią, šaldytuve užsilikusią dėžutę su kinų virtuvės gardėsiais? Vienaip ar kitaip, nemirtinga moteris išvėmė viską, kas dirgino skrandį, o kai nebe liko nesuvirškintos masės, išvėmė ir ant viršaus sugertą šaltą vandenį. Sukosi galva, o ir bendrai jautėsi taip, tarytum būtu partrenkta traukinio. Šiaip ne taip, privertusi save susiimti ir netgi išsimaudyti po šaltu vandeniu, duše, ji įsisuko į pūrų rankšluostį, bei prisėdo prie virtuvės stalo, kuris buvo nukrautas įvairiausiais dokumentais, su aktualia šiai konferencijai medžiaga. Per pečius ir nugarą vis dar stambiais lašais varvėjo, nuo neišdžiovintų plaukų, vanduo. Livianos žvilgsnis atrodė atitolęs, tarytum šiame pasauly būtu likęs tik jos fizinis kūnas, kuomet mintys gavo teisę iškeliauti kažkur svetur, kažkur, kur būtu nepasiekiamos dabarties. Mintys, esančios saugiai “pasislėpusios” nuo aplinkos netrūko ilgai, kuomet it kokia giltinė, specialiai ėmė griauti viską, kas tuo metu sukosi tamsiaplaukės galvoje. Užnuodijo net tai kas atrodė nekalčiausia ar labiausiai paslėpta. Užnuodijo vienu paprastu žodžiu, arba tikslingiau būtu pasakyti, vardu – Chariton Geminus. Tai natūralu ir netgi tam tikra prasme suprantama, juk ankščiau niekada žmogiškomis ligomis nesirgusi Liviana, dabar buvo priversta patirti kažką panašaus į skrandžio virusą. Ir tai tikrai galėjo būti susiję su tuo, kad minėto vyro nebuvo gyvųjų tarpe, o tai reiškia kad jos nemirtingumas turėjo “išgaruoti” kartu su juo. Kas reiškė kad laiko čia jai buvo likę ne tiek ir daug, kiek norėtųsi. Nebent, tai buvo vienas tų atveju, kuomet net daug ką žinantys asmenys, padaro vieną ar kitą, tačiau akivaizdžiai lemtingą klaidą? Tamsių akių žvilgsnis pasislėpė po apsunkusiais vokais, kuomet pro vos praskleistas lūpas išsiveržė atodūsis. Rankos prigludo prie stalo paviršiaus, ir tapo tuo atspirties tašku, kuris paskatino visą Varias kūną atsitraukti. Jos basos pėdos susidūrė su šaltu grindiniu, kuomet pramerktas žvilgsnis, kone per prievartą privertė ją eiti toliau. Toliau tiek, kad pasiekti po lova paslėptą lagaminą. Ką čia lagaminą, visą nešiojamą nedidelį seifą. Stipriausio pasauly žinomo metalo lydinys buvo apraizgytas įvairiausiais burtažodžiais, neleidžiančiais ne vienai vikanei žinomai rūšiai pasiekti vidaus, pasiekti informacijos, kuri buvo saugojama Varias daugiau nei porą tūkstantmečių. Tai buvo per daug svarbu jai, per daug asmeniška, kad pasidalinti dar su kuo nors kitu. Ir tuo pačiu metu, tai slėpė atsakymus į tuos klausimus, į kuriuos ji nebuvo pasiruošusi atsakyti, nepriklausomai nuo to, kad šie galėtu sukelti palengvėjimą ar rūpestį tiems, kam buvo svarbi pati tamsiaplaukė. Ta “dėžutė”, slėpė nemirtingosios “obsesiją”, “gyvenimo reikšmę”, ir ateitį, kuri dabar buvo tapusi neprognozuojama, ir dvokiančiai chaotiška sumaištimi. Gilus atokvėpis paskatino tamsiaplaukės rankas nugulti ant metalinio, iš pažiūros šalto, tačiau liečiamai daginančiai karšto, objekto. Keletas specifinių, tyliai tariamų žodžių, kalba, kuri nėra žinoma net šių laikų mokslinimams, privertė prieš tai minėtą pbjektą garsiai trakštelėti. Atsilaisvinę užraktai, išlaisvino ne vien senovės kvapą, tačiau ir keistą, tirštai tamsią energetiką. Pilnai atlapojusi dangtį, Liviana iš kart nužvelgė visus ten buvusius daiktus: keletas juodos spalvos žvakių, senovinė, atrodytu vien nuo prisilietimo galinti sutrūpėti, užrašinė, kadaise priklausiusi jos kraujo giminei, pieštinis buvusio vyro portretas, kailio lopas, durklas ir suskilusio raudono rubino gabaliukai. Suėmusi žvakes, vien pirštų spragtelėjimo dėka, Rivas pavarde prisidengusi graikė, uždegė liepsneles. Visi šie objektai kadaise buvo naudoti mistiniam nemirtingumo įgavimo ritualui, kuris galiausiai paskatino susiformuoti tuo metu dar nežinomai, vilkatų rūšiai. Šie objektai taip pat pasitarnavo dar tuomet, kai Chariton’as buvo įkalintas “pragare”. Dabar kaip niekad ankščiau, graikė suvokė kad buvo pats laikas paleisti praeitį bei pradėti gyventi toliau. Nebuvo ne menkiausios galimybės kad sunaikintas pirmasis vilkatas rastu būdą kaip grįžti atgal, tai kokia prasmė gi buvo visą laiką jausti jį?
Tik trumpam palikdama žvakes ramybėję, nemirtinga moteris suėmė durklą, kuris iki pat šios akimirkos buvo aštrus it šiuolaikiškas chirurginis pjaunamasis įrankis. Ašmenimis perbraukdama per savo vidinio delno pusę, ji vos vos sujudino savus antakius, tokiu būdu išraikdama nemalonų perštėjimą pjūvio vietoje. Suspaustas kumštis paskatino kraujo srovę stipriau veržtis į paviršių. Pro pirštus “besibraunantis” raudonas skystis gausiai sutepė visus savotiškame seife buvusius magiškus objektus. Prieš sužeidimui galutinai užsitraukiant, bei odai regeneruojant, tamsiaplaukės žvilgsnis nugulė ant senovinio pergamento lapo, ant kurio buvo anglimi “nutapytas” paveikslas. Kruvini pirštai nugulė ant popieriaus lape atvaizduoto vyro atvaizdo, veide sušmiežavo ar tai liūdna, ar tai “išlaisvinimą” simbolizuojanti šypsena. Nėra tinkamų žodžių, kurie galėtu tinkamai atspindėti visą tą jausmų visumą, kuri buvo užvaldžiusi šios liaunos moters kūną, kiek daug amžių kainavo šis prisirišimas, kuris neturėjo net lemtingai reikšmingos pabaigos. Visą savo neišsisemiantį gyvenimą vikanė ruošėsi paskutiniam mūšiui, iš kurio ne vienas nesugebės išeiti gyvas, tačiau tai visam laikui sudės trūkstamus taškus ant “i”. Ir kai tai finale liko atimta, bet kokia galimybė liko atimta, neliko kito varianto, kaip tik paleisti. Kad ir kaip keistai tai gali pasirodyti daugumai, Liviana iš tiesų kadaise be proto mylėjo monstrą, kuris turėdamas galimybę, su plačia šypsena veide stebėtu kaip visas pasaulis dega. Atitraukdama save nuo aplankiusių minčių, prisiminimų, ji padėjo paveikslą atgal, bei vėl į rankas paėmė žvakes. Sumerkė akis, įgaudama atsipalaidavimo išraišką. Ir kuomet ji palenkė žvakęs taip, kad jos tirpindamos vašką, imtu varvėti, ji jautė kaip vaškas susiliedamas su josios krauju, ima liepsnoti. Magiškoji kaitra buvo tokia beribė, kad neilgai trūkus sudegė ne vien lengvai užsidegti linkęs popierius, bet ir lydytis ėmė rubinas, bei metalas.
– Σας αφήσω να φύγετε. (angl. i’m letting you go…) – Tarusi tai taip tyliai, tarytum jei šis kambarys būtu pripildytas bent keliais žmonėmis, apart jos, niekas to nebūtu išgirdęs. Daugiau jokios praeities, jokios baimės ir chaoso. Pramerkusi akis, moteris nedrįso pažvelgti į liepsną, kuri sunaikino josios praeities gyvenimo “skeletus”, ji tik atsikvėpė, taip, tarytum prieš tai buvo be proto ilgam sulaikiusi kvėpavimą. It susitarusi su Livianos gyvastimi, magiškoji ugnis ėmė blėsti, vos tik padarė nepaisomą žalą viskam, prie ko drįso prisiliesti. Rivas atsitraukė, priversdama save susiruošti prieš akis laukiančiai spaudos konferencijai. Bandydama užimti savo mintis darbu, ji net nepastebėjo kaip greitai užsivilko drabužius ir padabino save pakankamai reprezentatyviai. Prieš apleisdama brolio namus, nemirtinga burtininkė sugavo lagaminą, kurį nesivargindama netgi kaip nors specifiškai apsaugoti (mat realiai ten nebuvo ką daugiau saugoti), nusileido laiptais iki parkavimo aikštelės. Prieš įsėsdama į savo transporto priemonę, moteris sumetė lagaminą į atliekų konteinerį. Rankos, kurios turėjo pasukti transporto priemonės raktelį, pirmiausia susirado belaidę susisiekimo priemonę. Tamsiaplaukei nebuvo būtina svarstyti kieno numerį surinkti, kam parašyti pirmiausia, kuomet trumpųjų tekstinių žinučių langas atsivėrė, pranešdamas apie tai kad adresatas bus tas vyras, dėl kurio ne vien kad visapusiškai prarado sveiką nuovoką, bet ir tas, su kuriuo iš tiesų jautėsi laiminga, jautėsi moterimi. Ir kaip bebūtu keista, būtent dabar tapo nebe svarbu, kokie demonai neleido šiems žengti svarbaus žingsnio į priekį, ir kokie demonai dar stengsis tam sutrukdyti. “All, or nothing”, – tokiu principu vadovaudamasi vikanė labai greitai surinko tekstą, – ”See you tonight”. Trumpam prispaudusi telefono ekraną prie savo natūraliai putlių lūpų, ji tarytum stengėsi nuo viso pasaulio paslėpti natūraliai išsiveržusią šypseną. Atrodytu kad tik tiek tereikia, kad leisti sau pilnai atsiriboti nuo to, kas tave valdė visą gyvenimą, bei pagaliau leisti sau prabangą gyventi dėl savęs... <…>

SPROGIMAS, BEI TAI KAS NUTIKO PASKUI. “International Unity Of Species Expo” paroda buvo planuota jau kuris laikas, ir reikia pripažinti kad startavimo metu tapo vienu iš labiausiai dėmesio sulaukusių mirtingų žmonių ir antgamtinių būtybių epicentru. Įvairiausi prototipų pristatymai, mokslinės inovacijos ir kiti, ne ką mažiau aktualūs dalykai buvo apžvelgiami, apčiuopiami ir aptariami. Viskas kas vyko čia, tam tikra prasme pasauliniu populiarumu tapo kur kas svarbesniu dalyku, nei kad Princo Hario ir kino filmų aktorės, Meghan Markle sutuoktuvės. Liana Rivas, kartu su Desmond’u Abberline, bei keliais kitais valdybos nariais, padirbėjo iš peties, kad ir taip pompastiškos parodos centre atsidurtu jų atstovaujama įmonė, bei žinia, kurią buvo ruošiamasi pateiki. Nepriklausomai nuo to kad nemirtinga graikė nieko nenutuokė apie “užklasinius juodus darbelius”, už kuriuos buvo atsakingas šios darbdavys, didesniu netikėtumu tapo paties Sebastian’o Redford pasirodymas. Dar prieš prasidedant “klausimų – atsakymų” rubrikai, tamsiaplaukė ištiesė savo ranką link ant stalo padėto atšaldyto vandens buteliuko, kaip tik tuo metu, kuomet jos tamsių akių žvilgsnis susidūrė su iš minios pasirodžiusio biologinio tėvo veidu. Jau kuris laikas oficialiai dirbdama Sebastian’ui, bei netgi retais atvejais apsilankydama tuose pačiuose vietose, kaip ir jis, Rivas ne karto neturėjo tiesioginės galimybės su juo susidurto akis į akį. Po tos nelemtos dienos, kuomet vikanė prieš savo valią buvo “pagrobta” buvusio vyro, tiesiai iš darbo aplinkos, bei kuriam laikui pradingusi, ji buvo praradusi galimybę net pasisveikinti su Redford’u. It visas pasaulis susimokė kad tą patį kraują turintys asmenys, kuo toliau, tuo labiau taptu vienas kitam svetimi. Pastaruoju metu, tokiu teiginiu buvo galima pavadinti serafimo vaikų motiną, bei tuo pačiu metu Lianos tetą, Elissa Ambrose. Įvairūs paaiškinimai, – “dabar pats netinkamiausias laikas”, “tai tik dar labiau jį išblaškys”, “palauk bent kol jis pripažins savo jauniausius vaikus”, ir kitos, atrodytu iš piršto laužiamos priežastys, kartotinos beveik kasdien, neleido prisipažinti tiesą. Tiesą apie tai, kad nepaisant visko, ji išgyveno. Ji čia, ir ji vis dar yra jo dukra. Atstumas nuo Sebastian’o nebuvo didelis, tačiau tuo pačiu metu atrodė kad visas pasaulis paprasčiausiai liovėsi suktis, sustojo, sustingo vienos akimirkos intervale. Vos pastebimai virpėjo rankos, virpėjo ir visas kūnas, leidžiantis suprasti esti tamsiaplaukė mažu mažiausiai sunkiai stengėsi suvaldyti visas savo emocijas, kurios troško išsiveržti į paviršių, nepaisant aplinkos ir laiko, kuris greičiausiai ir vėl buvo netinkamas. Liana neištarė ne vieno žodžio, tačiau jos veido išraiška buvo iškalbinga pakankamai. Žvilgsnis, kuris iš pažiūros nors ir atrodė tvirtas, kartu su savimi nešė daugybę tarpusavi nesuderinamų “prieskonių”: nuostabą, ilgesį, meilę, pyktį ir kas svarbiausią – kaltę. Atrodytu, kad iš tiesų, be jokių slaptų ketinimų į savo tėvą Liviana žvelgė pirmąjį kartą, tarytum nei išsiskyrimo, nei didžiulio mūšio, nei to didžiulio laiko intervalo net nebūtu buvę. Sukaupusi visą savo ištvermę, Rivas ištiesė ranką į Sebastian’ą, vos tik jis pademonstravo ženklą, esti norintis gauti mikrofoną. Jų kontrastiškai skirtingos temperatūros rankų pirštai susilietė vos akimirkai, kuomet moteris ne vien kad patraukė nuo garso perdavimo prietaiso ranką, bet ir nuleido akis. Sunku pasakyti kaip toli tuo metu nukrypo josios mintys, bet reikia pripažinti kad “veidmainiškos” jojo kalbos moteris tiesiog negirdėjo.
Sebastian’o kalba užgniaužė kvapą visiems buvusiems aplinkui, kuomet pati Liviana buvo nukreipusi akis į balto popieriaus lapus, kurie buvo sudėti ant stalo. Tarytum stipriai sudominta niekam, net jai pačiai nematomo rašto, ji nepratarė ne žodžio, tokiu būdu leisdama pirmojo vampyro kalbai likti nesutrukdytai. Reikia pabrėžti kad nekliuvo netgi pono Abberline veidmainiavimo karnavalas, kuriuo šis labai tikslingai išreiškė savo esti nuoširdų susidomėjimą įmonės savininko kalba. Tikriausiai niekas, apart naivuvo ir pagiežos perpildyto berniuko, bei Redford’o nenutuokė apie tai, kaip kardinaliai padėtis ims keistis, nuo sprendimo, kuris netrūkus nusineš kelias gyvybes užmarštin. Tik paskutinėmis akimirkomis, Varias palikuonės  žvilgsnis susidūrė su Redfird’o, kuris šaltai sustingo ties jaunu berniuku. Tai tetrūko akimirką, kuri būtu galėjusi pakeisti absoliučiai viską: į Sebastian’o pusę išmestas užtaisytas sprogmuo, natūraliai paskatino Liana pakilti nuo stalo. Rizikuodama absoliučiai viskuo: savo pačios gyvybe, savo ateitimi ir ilgai, be proto ilgai saugota priedanga, ji perteikė nežmogiškai beribę tamsią energetiką į savo rankas, kuriomis ketino sukurti barjerą, kuris galiausiai paliktu Sebastian’ą nepaliestą. Reikia pabrėžti kad galu gale, lemtingomis akimirkomis, ne vienas mūsų nesugeba galvoti racionaliai, mes tik atliekame žaibiškus veiksmus, kurie kyla iš mūsų “jausmų centro”, bei atskleidžia kur kas daugiau, nei kad galėtu atskleisti žodžiai, kurie pagal situaciją neretai yra klaidingi. Klaidingi todėl, kad nenorime per daug atsiskleisti aplinkai, nenorime likti be tam tikro šarvo, kuris saugo mus nuo tamsos ir skausmo. Gyvenime daugiau šalto, nei kad šilto mačiusi Liana, nieku gyvu neleistu sau dar kartą prarasti tėvo, nepriklausomai nuo to, kad jos žiniomis jis nenutuokia apie ją.
– Ne…! – Kimus, tačiau tuo pačiu metu ir pakankamai skardus žodelis išsprūdo pro vikanės lūpas, kuomet neregiama siena tik pradėjo formuotis, ketindama užkirsti kelią sprogimui. Tačiau tikriausiai pats likimas, ar tinkamai susiklosčiusios aplinkybės neleido tam nutikti. Šiltos, tvirtos ir žmogiškos rankos apglėbė Rivas iš už nugaros ir su didžiule jėga suspausdamos jos liemenį, nubloškė link grindų. Desmond’as pats iš savęs buvo labai pastabus vyras, ką kalbėti apie tai kad buvo dviejų vaikų tėvas, o tai reiškia kad jo natūralus gabumas reaguoti greitai, ne kartą ištraukdavo jo paties ar jo aplinkinių užpakalius iš bėdos. Jis neatkreipė dėmesio į partnerės ketinimus, jis te pamatė link stalo parlekiančią bombą, bei nusprendė kad Redford’as susitvarkys pats, bet mirtingiesiams nebus taip lengva, jei nesiims absoliučiai nieko. Užtaisas sprogo, vos tik pasiekė grindinį, užkliudydamas pirmiausia iš anksto numatytą taikinį ir mažomis arba vidutinio didumo skeveldromis, bei sprogimo banga kliudydamos aplinkinius. Netoli sprogimo buvę vampyrai žuvo kone iš karto. Reikia pripažinti, kad jei ne Desmond’as viena iš stambesnių skeveldrų būtu ne vien kliudžiusi graikę, bet ir įsmigusi tiesiai į jos kaklą, ką veliau būtu sudėtinga paaiškinti, kai metalo gabalas savaime išsistumtu iš jos kūno, bei oda natūraliai regeneruotu. Skeveldra viso labo kliudė jos dailų moters veidą, palikdama nelabai gražų įdrėskimą ties skruostikaulių. Tačiau tai nesulaikė jos, kuomet greitai nustūmusi nuo savęs Abberline, ji piktokai išrėžė:
– Patrauk rankas, kitaip pasigailėsi kad iš viso su tokiomis gimei! – Štai tau dėkingumas už tam tikra prasme, išgelbėtą užpakalį nuo bereikalingos dramos, kurią žurnalistai labai greitai pasigautu ir išplėtotu iki neįmanomų kraštų, ką kalbėti apie tai kad “burtininkų” sąvoka taptu ne vien pasakų dalimi, bet ir dar viena, atsitiktinai atskleista, tiesa visuomenei. Kiek galėdama greičiau, Liana patraukė link Sebastian’o, kuris tuo metu neskubriai pakilo ant kojų. – Tau viskas gerai? – Ištarė tai kone tuo pačiu metu, kuomet sulaukė atgal analogiško klausimo iš biologinio tėvo. Ciniškas ir visiškai ne jautrus Sebastian’o požiūris į visą incidentą iššaukė Rivas kaktoje pasirodyti pykčio raukšlėms. Tai kaip jis netrūkus apibendrino savo požiūrį į išpuolį, ganėtinai neigiamai paveikė šio dukterį, mat iš tikro susirūpinimo minos, labai greitai susiformavo kažkas panašaus į pasibjaurėjimą. Taip, kad ir kaip keistai šis apibūdinimas skambėtu kontekste, moteris iš tiesų pasibjaurėjo tuo, kaip galima išlikti tokiu šaltu asilu, turint omeny tai kad vos nežuvai pats, bet ir dabar prie scenos guli ne vienas lavonas. Nusukusi akis, moteris vos pastebimai supurtė galvą, kuomet tik dabar atkreipė dėmesį į tai, kas liko po sprogimo: chaosas, išsigandę ir besiblaškantys veidai, kraujas, keletas žuvusių įmonės darbuotojų. Spengimas ausyse, bei šiek tiek prislopęs regėjimas trukdė tinkamai įvertinti padėtį, nors ji ir suprato, kad būtent ji turėtu šiuo metu apsiimti "pasekmių" sutvarkymu, mat tik jai vienai tai iš tiesų kažkiek te rūpėjo, arba rūpėjo tie, kas žuvo.
– Nesvarbu kad tai greičiausiai kainuos man darbą, bet neketinu kaip Desmond’as nerti į tavo  nemirtingą užpakalį dėl to kad kas mėnesį išmoki man algą su priedais. Negaliu patikėti kokiu šaltakrauju ciniku tu tapai Sebastian’ai. – Į savo kalbą įtraukdama gestus, moteris nurodė sau už nugaros likusį vaizdą, kuris silpnų nervų žiūrovams nebūtu leistinas, ką kalbėti apie tai kad reportažuose greičiausiai bus arba užblūrintas, arba kitaip paslėptas. – Ten guli tikri asmenys, kurie dieną ir naktį dirbo tam kad tavo įmonė klestėtu, o tavo vardas būtu garsesnis nei tūkstantis Kardashian’ų padaugintų iš visos karalystės atstovų. Jie žuvo, o tu tai vadini vyšnaite ant keksiuko?! Nenustebsiu jei dar pasakysi kad žinojai apie tai kad tai nutiks… šudžius.
Net jei prieš tai Liana atrodė aiškiai priblokšta, būtent šiuo metu jos žvilgsnis išdavė didžiulį nusivylimą, ir netgi tam tikrą prasme įtikėjimą tuo, ką tiek ilgai šiai tvirtino Elissa. Sebastian’o, kurį jie pažinojo, kurį tūkstantmečius mylėjo jau seniai nebėra, ir dėl to kalta ta begalinė tamsa, kuria vyras pats savarankiškai nusprendė save apsisupti. Vos pastebimai neigiamai papurčiusi galvą, ji jau ketino atsitraukti, kuomet Abberline dar pabandė ją pristabdyti, atgal sulaukdamas atmojo. Atsitraukdama nuo abiejų aukštaūgių, tamsiaplaukė iš karto susirado tam tikrus asmenys, kuriems davė nurodymus sutvarkyti nusikaltimo vietą, šiam kartui bent pridengiant žuvusių kūnus. Jos žvilgsnis nukrypo į spaudos atstovus, kurie it skėriai puolė uždavinėti analogiškus klausimus.
– Norėčiau paprašyti kad visi nekeldami panikos persikeltumėte į gretimą palapinę. Pažadu kad pasistengsiu atsakyti į visus jums rūpimus klausimus, tačiau dabar norėčiau kad leistume savo darbo specialistams atlikti būtinus veiksmus, liečiančius nekaltas aukas. Tiems, kuriems yra būtina pirmoji medicinos pagalba, pranešu kad prie išėjimo jūsų lauks paramedikai. – Giliai įkvėpdama, tamsiaplaukė prispaudė kairės rankos delną prie dešinio savo šono, kuris nuo susidurimo su grindiniu, po drabužiais lengvai pamėlo bei kėlė šiokį tokį laikiną diskomfortą. – Ačiū už supratingumą, ir užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu tai, kad asmenys kurie yra atsakingi už tai kas šiandien nutiko, bus surasti ir perduoti į teisingumo rankas.
Tai susakiusi, Rivas išlaukė akimirkos, kuomet dauguma supratingai, nors ir su nelabai patenkintomis išraiškomis, pasuko link nurodytos palapinės tam, kad galiausiai gautu tiesioginį interviu apie tai kas čia nutiko. Pati neužsiliko, kuomet tik akies krašteliu dirstelėjo į kiek toliau atsitraukusius žinomus vyrus. Pasisuko ant kulno, bei pamiršusi apie paprasčiausią prasinešimą savo artimiausiai aplinkai, kad jai viskas gerai, nusekė paskui kelis išgyvenusius darbuotojus, bei žurnalistus į gretimą palapinę. <…>



Desmond Abbeline:

PROFESINIS NEJAUTRUMAS. Priešingai nei Lianai, Desmond’ui rytas prasidėjo ganėtinai spalvingai: absoliučiai bemiegę naktį praleidęs su viena iš Geminus būrio vilkolakių (nes why not, kai namie normaliai neduoda?), o paryčiais gavęs lengvą “smegenų pisimo” dozę iš Alexis, dėl to kad sugrįžo akivaizdžiai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir dar “dvokiantis kekšėmis”, jis nepakrutino ne piršto tam, kad papildomai paskirti laiko pasiruošimui konferencijai. Puikiai žinojo savo stipriasias puses, ir galėjo garantuoti net tai, kad aklam ir kurčiam sugebėtu įpiršti spalvinimo knygelę už kelis tūkstančius. Jo natūrali charizma, bei gebėjimas komunikuoti su įvairiausio plauko atstovais, leido vyrui neužsikrauti, bei į savo vaidmenį žvelgti taip pat, kaip į rytinį apsilankymą tualetę. Tikriausiai kai kurie asmenys gimsta mokėdami daryti tai, ką daro geriausiai. Į Sebastian’o pasirodymą, į sprogimą, verslo partnerio sužeidimus ir Rivas nervus sureagavo ganėtinai šaltai, galima sakyti – profesionaliai. Vienintelis dalykas, kuris išdavė aukštaūgio “nuovargį”, buvo aiškiai paraudusios akys, ką realiai buvo galima traktuoti kaip nuoširdų profesinį pasirengimą šiam didžiam pasirodymui. Keista visgi buvo tai, kad vyras visiškai nesusireikšmino, kuomet laiku patraukęs nuo sprogimo bangos tamsiaplaukę, neparodė susirūpinimo verslo partnerio gerove. Galbūt, taip nutiko todėl kad Redford’ą visiškoj šiknoj buvo matęs ne vieną kartą, todėl ir nematė prasmės dabar kristi ant kelių, ir veidmainiškai spauiant jo galvą sau prie krūtinės, šaukti, – “neee, kodėl? kodėl gyvenimas toks negailestingas, ir tave dabar atima?!”. Haha, nors kitą vertus toks susireikšminimas būtu ganėtinai juokingas. Neprofesionalus, bet vienareikšmiškai juokingas. Tvarkingai peržengdamas per tuos tris žuvusius vampyrus, kurių vardų nežinojo todėl už uždarų durų vadino “minion’as vienas, minion’as du ir minion’as trys”, jis pasekė paskui tamsiaplaukę, bei leido Redford’ui vaidybiškai paremti ranką į šio petį. Kuris laikas nebyliai klausydamas tiek vienos, tiek kitos pusės, Abberline sudarė vaizdą, it Tokie bereikalingi pašnekesiai šiandiena, kažkodėl ji labai vargina. Arba, jam paprasčiausiai buvo užkritusi ausis, dėl to suteikė sau laiko šiek tiek atsigauti. Mat būtent tokią versiją patvirtino tas menkas aspektas, kad kažkuriuo metu mirtingasis pakėlęs ranką, rodomuoju pirštu paspaudžiojo ausies kriauklytę. Po ko, it stebuklingai atsigavęs prisivertė tarti.
– Dar prieš akimirką ketinai savo papyčiais dengti jį nuo sprogimo, o dabar vadini šudžiumi? Oi, negražu. Bet kitą vertus, kas gi supras tas moterys, kai šioms tos dienos. Dabar apsimesiu kad nieko nesakei, jei patrauksi tvarkytis su žurnaliūgomis, suaugusiems leisdama aptarti reikalus, bet kito karto žiūrėk, tikrai nebus. – Tokiu būdu tikėdamasis kad atsikratys Lianos, aukštaūgis iš karto nukreipė savo akis į oponento pusę, kuomet tik dabar nutarė užklausti, tarytum neketino šito klausti prie jos.
– Tas biški vimdantis temperamentas paveldėtas iš tavęs ar motušės? Nes turiu pripažinti, kol nepasakei kad ji susiformavo iš tavo sėklos, Liana man patiko kur kas labiau, jei supranti ką turiu omeny. O dabar, kai pasižiūriu į ją... Jo. Gal susilaikysiu, antraip visi pamatys ne vien besimėtančias vampyriškas atliekas, bet ir tai ką valgiau pusryčiams.
Kreivai, veik pašaipiai šyptelėdamas, Desmond’as drąsiai žengė link užkulisių, kur neliktu ne vieno landaus snukio, kuris galėtu ar tai nufotografuoti ar tai pasiklausyti jų pokalbio. Kas jau kas, bet užkulisių apsauga buvo ganėtinai kieta, pats prezidentas galėtu pavydėti tokio operatyvumo. Čia pat ir sustodamas, aukštaūgis neatsitiktinai pažvelgė į savo batus, vėliau kostiumą, kas buvo neblogai apgadinta, ir šiek tiek sumovė šio nuotaiką, mat šis drapanas, kuris kadaise buvo prabangiu kostiumu, mirtingajam visai patiko. Neskubėdamas prabilti, vyras pažvelgė oponentui į akis, tik tuomet, kai šis paminėjo Elizabeth vardą. Čia pat subolavo jojo lūpos, kurios netrūkus išsitempė į kiek pašaipią, kampinę šypseną. Nuo paskutinio karto, Abberline nebuvo akis į akį susidūręs su buvusią darbdavę, bet stipriai šio ir nesigailėjo. Užpakaliu jautė, kad geriau laikytis nuo jos toliau, nepriklausomai nuo to kad ji buvo klusnesnė. Arba, tiesiog tam momentui tiesiog pasidarė nebe įdomu? Galu gale, jis buvo vienas tų žmonių, kurie dievino riziką, nenuspėjamumą ir žaidimą su savo paties gyvybę, o kai tai prislopdavo, pasidarydavo kiek nuobodu, o nuo to ir pimpalas nukenčia, mat nebe pasimėgauja paprasta sueitimi. Well, visi turi savo problemų. Šviesiaplaukio prunkštimas įgavo įžangos prasmę, kuomet kiek praskleisdamas lūpas, jis visgi prabilo. – Mane iki pat šiol džiugina mintis, kad tau paliepus ji gali atsiklaupti ant keturių ir su didžiausiu malonumu pradėti loti. Bet nelaikyk manęs susireikšminusiu, tikiu kad tos kalytės karaliavimas ilgai netrūks. Nebent žinoma nusodinai savo garbanotąją vampyrę taip stipriai, kad ji išmoko tau paklusti. – Mestelėdamas komentarą tarp kitą ko, jis akivaizdžiai įgavo rimties, arba tikslingiau būtu pasakius, daugiau susikaupimo, nepasitenkinimo.
Negalima sakyti kad Desmond’as buvo labai patenkintas tuo, kad jo verslo partneris nieko nepranešęs nusprendė priminti visiems “kas čia bosas”. Galu gale, pripratęs prie gero gyvenimo ir iš dalies netgi per daug įsijautęs į naują vaidmenį, Abberline mėgavosi jam teikiamu dėmesiu ir tuo, kad jis jau kuris laikas buvo vienas iš pagrindinių, jei ne pagrindinis, veidu kompanijos, kurioje dirbo. Ši paroda turėjo dar kartą nukreipti aplinkos dėmesį į Abberline, bet kur jau, Redford’o pasirodymas ne vien kad kiek sumaišė kortas, tačiau tuo pačiu metu dar ir atnešė didžiulį spaudos susidomėjimą netikėtu išpuoliu. Išpuoliu, kuris be jokios abejonės bus naudingas kompanijai. Mat kaip nemirtingasis ir pasisakė prieš tai, Abberline laikėsi panašios nuomonės, kuomet baubas tampa per dideliu baubu, parodyk jį aukos vaidmeny, ir visi ims jo gailėtis, apie jį kalbėti ir netgi ginti. Ką puikiai pademonstravo ir panelė Rivas, kuomet pabūgusi teorinių pasekmių, puolė ginti Redfird’ą, ir vos ne atėmė iš šio pasaulio savo gražų kūnelį. Priekaištingas žvilgsnis dar kurį laiką buvo nukreiptas į oponento pusę, bei po pastebėjimo paskatino mirtingąjį šviesiaplaukį prabilti: – Nejaugi, tai taip gerai matosi? – Bereikalingas klausimas į kurį atsakyti tikrai nebuvo būtina, tačiau sunku pasakyti kad Abberline atsako nelaukė. Pasiremdamas į artimiausią tvirtesnį objektą, šiuo atveju stulpą, aukštaūgis nusiteikė pašaipiai tiradai apie tai, ką greičiausiai būtu pasakęs ir pats. Gal ne taip prastai suvaidintai, bet vienareikšmiškai panašiai. Prunkštelėjo, bandydamas susilaikyti nuo kampinės šypsenos. – Tik nesakyk kad pritrūkai tualetinio popieriaus, ir laukei kol tokį lapelį tau pristatys po durimis, su pakvietimu atvykti? Redford’ai, pasakysiu kaip yra. Šou su “Juoduoju menuliu” neblogas akis dūmiantis reklaminis triukas, bet štai sprogimas. Vau. Mano kostiumas ir batai sušikti, bet velniai griebtu. Mano subinė jau buvo beprilimpanti prie kėdės, kai prireikė atsikelti. Nežinau kiek tu prie to prisidėjai, bet pasiruošk keliems verksmingiems pasirodymams į priekį. Kameros mėgsta tavo snukį, kad ir ką jame mato. Jei jau išlindai iš bobos tarpkojo, pasivalyk barzdą ir eik dirbti.
Graikui labai greitai išrišus priežastį, dėl kurios “Imunodeficito V” projektas kuriam laikui užsišaldė, Abberline nejučia pasuko akis ten pat, kur ir oponentas, lengvai nužvelgdamas su žurnalistais kalbančią tamsiaplaukę. Jo veido išraiška tapo neįskaitoma, neišreiškianti jokios ryškesnės emocijos, kas tik dar labiau pridavė prieskonio tam, kad tapo sudėtinga suvokti, ar sekantys žodžiai, kuriuos ketino tarti aukštaūgis, buvo tikri ar pervertinami. Kitą vertus, atsikratyti vienu ar kitu kompanijoje dirbančiu asmeniu niekada nebuvo labai sudėtinga, nebuvo ir dabar, mat kybojo tik vienas klausimas, kokią kainą tektu sumokėti, jei pradingtu Liana: didelę, ar veik nepastebimą? Prieš tai niekada nematęs, ir dabar nematantis kad Sebastian’as būtu prie ko nors labai stipriai prisirišęs, Desmond’as buvo pasiruošęs imtis bet kokių priemonių tam, kad kompanijos ir slapto projekto įgyvendinimas nebūtu trukdomas niekuo kitu. Veik pasistengdamas kad jojo veiksmas atrodytu labai pastebimas, mirtingasis pakėlė ranką, ant kurios riešo buvo pakabintas prabangus laikrodis. Atsekdamas laiką, kuris buvo nurodytas rodyklių, kaip pat pasiryžo pasisakyti. – Aš vertinu tavo pastangas mane paskatinti, tačiau turiu pripažinti, kad pirmoji “Imunodeficito V” banga, buvo paleista prieš keturiolika minučių, Nagasaky. Tai tik bandomasis projektas. Ir ne, aš ne rasistas. Man tiesiog siauraakiai nepatinka. – Priverstinai šyptelėdamas, vyras nuleido ranką, pagaliau prabildamas apie kliūtį, kuri iki šiol trukdo paskleisti virusą USA.
– Jei nori kad virusas pasklistu greitai, pasirūpink tuo, antraip teks man, o tuomet šį įmonė atrodys mažiau nevienareikšmiška. Nežinau ką planuoja Liana, kuomet stengiasi tariamai nepastebėta prisikąsti prie pogrindžio reikalų. Bet esu kone tikras tuo, kad lygiai tiek pat, kiek ji yra reikalinga kaip “gerojo samariečio” vaidmuo visuomenėje, ji tiek pat kelia riziką projektams nešantiems būtiną mirtį ir beprotiškai didelį pelną. – Baigdamas savo kalbą, vyras specialiai kilstelėjo ranką, delnu paplekšnodamas verslo partneriui per petį, tarytum tokiu būdu duodamas šiam peno pasigalvoti apie tai, kaip derėtu susitvarkyti su šia problema. Ir visai nesvarbu buvo tai, Kad pats Desmond’as sugrąžino tamsiaplaukę į darbą, naudodamasis tuo, kad žiniasklaidai jos veidas bus kaip niekad tinkamas, turint omeny kad fiktyviai nefiktyvi Redford’ų šeima ėmė vengti viešų pasirodymų, lyg garbanei vienu metu ėmė ir atsibodo būti dėmesio centru. Nesikišo į tai, nematė tam neišvengiamos būtinybės, galu gale, ir pats puikiai tvarkėsi su kompanijomis: akcininkais ir atstovais, su darbais ir su tais pačiais būtinais naujovių pristatymais.



_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 07 18, 2018 3:11 pm




Redrum




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA (Lilith):  *click here*   DAINA: Marilyn Manson - Say10




Sebastianas neleido sau galvoti, jog tapo toks, kokiu buvo jo tėvas ir liguistą požiūrį į savo atžalas, bent jau kaip pats manė, kontroliavo. Tačiau neplakančios, bet nemarios širdies gilumoje vyras jautė, idant palaikydamas itin artimą ryšį su Liviana, greičiausiai imtų su ja elgtis panašiai, kaip su Elissa. O tai tikrai nebuvo toleruotinas variantas. Redford'as suvokė savo ir Horatiaus panašumą. Šeimoje jie abu siekė dominuoti, laikė savo požiūrį teisingu, netgi gelbėjančiu, paaiškinamu. Ir visai nesvarbu, kad nuo tam tikrų veiksmų tavo artimieji tik nukentėdavo. Vampyras jautė jausmus savo pirmagimei, tačiau neleido jiems prasiveržti, imti vampyrą valdyti, apdovanoti Lianą nepagrįstomis privilegijomis bei nuolaidžiavimais. Po ganėtinai ilgo laiko tarpo vėl išvydęs archaiškos kilmės graikę, Sebastianas daugiau nesileido paveikiamas jos apvaizdos, artimos jam sielos šviesumo, nei iš tikrųjų nieko nejautė. Tarsi atsverdamas jos linkme spinduliuojantį tėvišką švelnumą vampyras kone natūraliai ėmė hiperbolizuoti savo naują, kiek subingalvišką "mojo", tarsi norėtų Livianą tik dar labiau nuo savęs nustumti. Neobjektyvu būtų tvirtinti, neva jam nepavyko. Rivas vaidmuo "BloodPharm" valdyme buvo vienas tų logikos stokojančių niuansų ir dėl tokios situacijos Redford'as galėjo kaltinti tik save. Liana kone natūraliai įsisuko į visą kompanijos virtuvę metu, kai Sebastianas valdantįjį "pultą" perleido Des'ui laikydamasis jųdviejų susitarimo punktų. Na, ir iš kitos pusės verslumo sąvybei puoselėti nebeturėjo nei laiko, nei adekvataus intereso. Abberline netruko atpažinti ir pritaikyti talentingą, intelektualią, charizmatišką jauną moterį, kuri, priedo, dar ir pasakišku grožiu pasižymėjo. Iš kur jam po velniais žinot, kad nejučia užsimovė kilpą po kaklu. Kilpą, kuri kompaniją laikė humaniška, inovatyvia, tikrai turinčia potencialo rytojų paversti geresniu. "Blood Pharmacies" tikrai turėjo visus įmanomus išteklius ženkliai gerinti ne tik vampyrišką, bet ir bendrai - būtį. Tačiau Desmond'o rankose ji veikė mažumėlę kitaip. Galiausiai nuo pat įsteigimo pradžios, kompaniją gaubė neskaidrus verslo modelis, kuris veikė, nešdamas kur kas didesnį pelną. Išlaikyti apsukrų, slidų, nepatikimą, bet tuo pačiu naudingą nedorelį Abberline'ą Sebastianas galėjo tik suteikdamas jam užtektinai erdvės žaisti taip, kaip jam norėjosi. O verslo ringas yra kur kas įdomesnis, kai kovoji jame "nešvariai". Tik dėl to Redford'as "nepametė" paskutinio su įmone susijusio intereso. Jam buvo įdomu kaip toli gali plaukioti neliečiamas tarp kitų verslo ryklių smarkiai įstatymų ir moralės suvaržytoje industrijoje. Tarsi įvykiams pakrypus pačia šūdiniausia linkme negalėtų to pakeisti, pff. Ypač kai sėkminga šviesos medžioklė Sebastianą su Katerina palengva pavertė duetu, kuris žūtbūtinėje kovoje vargiai benusileistų pačiai šešėlių valdovei Lilitai.
Serafimui nebūtų sunku nusikratyti Liana. Šiuo atveju "nusikratyti" reiškia atleisti ją nuo užimamų pareigų, kurias išsikovojo vien tuo, kad buvo naudinga ir pastebėta Desmond'o. Jaunos moters malimasis kompanijos valdymo peripetijose grąsė rizika, jog galbūt kažkada juodi draugpriešių darbeliai iškils į viešumą. Sebastiano ši intriga negąsdino, ji, kaip ir skelbia įvardinimas - intrigavo. Tai buvo Abberline'o klaida jo atstovavimo įmonei strategijoje, todėl būtų teisinga palikti su pasekmėmis dorotis jam pačiam. Juolab tapęs reprezentacine "Blood Pharmacies" dalimi Desmond'as nebūtų galėjęs lengvai pasiplauti. Po galais, išgelbėti reputaciją Redford'ui būtų net paprasčiau. Juk jis kompanijos tiesiogiai nevaldo, o tokiais atvejais savininkai dažniausiai paskėsčioja rankomis neva jie nežinoję, kad tokie baisųs dalykai dedasi jo nuosavybėje. Tiesa, nuo pasekmių ar visuotinio pasmerkimo tokia vieša reakcija vargiai beišgelbsti. Tik, kad Redford'ui jau senokai neberūpi savęs aktyviai išreikšti kaip asmenybės, kai visa vampyriška, tačiau į žmogiškos visuomenės rėmus įsprausta būtis Sebastianui nublanko prieš visą tą serafimišką išmonę. Prieš ją nublanksta viskas - tavo profesiniai, asmeinio gyvenimo pasiekimai, užauginti vaikai, užmegzti santykiai, pomėgiai, malonumai, tačiau nieku gyvu neleistum sau ilgėtis tų dienų, kai protas visai kitaip priėmė tave supančią realybę. Visgi save, savo santykį su aplinka galutiniame išpildymo rezultate Sagittarius vardu pavadinta mistiška, nežemiška, šviesi Sebastiano dalis įsivaizdavo visai kitaip. Dėl to ir nebuvo sunku į pradinę savo sielos "versiją" žvelgti kaip į kažkokį kitą asmenį, su kuriuo turi tik neapčiuopiamą bendrumą.
Redford'as puikiai jautė Livianos rūpestį. Stiprios emocijos, kartais net mintys skleidžia aurą. Visa moters esybė skleidė energiją, kuri Sebastianą... erzino. Jis tapo negailestingu ir ciniku, nuo perdėto gerumo jam norėjosi žiaugčioti. Ir tikrai. Akimirką vyro veide pasirodė tokia išraiška, tarsi organizmas būtų pareikalavęs išsituštinti skrandžio tūrį. Jie stovėjo arti vienas kito. Per arti. Tas menkas atstumas iš šalies atrodė veik intymiai. Bet juk pažiūrėjus į šiuos du, jaunos išvaizdos asmenis tikrai nepagalvotum, idant juos sieja labai aiškios genetinės sąsajos. Redford'as nešyptelėjo, jo lūpos nesukūrė tos pašaipios, įžeidžiančios šypsenėlės. Vyro veidas netrukus tapo visiškai šaltas. Sebastiano ranka pasitiko Rivas veidą. Švelniai jį suėmė, jųdviejų žvilgsniai susirišo. Momentas hipnotizavo, tačiau vargu ar Liviana jautėsi jaukiai. Jos krūtinė kilnojosi, ji jaudinosi. Žinoma smagu, kai tavo provokacijos veikia. Smagu, kai Rivas ima elgtis ir kalbėti taip, kaip tikėjaisi ir iš to kyla tik dar didesnis noras tik dar aršiau išreikšti šį emocinį - psichologinį spaudimą. Redford'as neturėjo jokio konkretaus plano, susijusio su tuo, ką norėtų visu tuo pasiekti. Tarytum viskas ko jam dabar reikėjo, tai priversti Lianą jaustis kaip įmanoma nemaloniau. Ir už ką? Už tai, kad pasirodžiusi graiko akiratyje ji kruopščiai slėpė savo tapatybę elgdamasi taip, lyg Sebastianas būtų pavojingas, nekontroliuojamas, nekeliantis pasitikėjimo, būtinas stebėti? Iš esmės, taip. Viskas šioje situacijoje veikė vyrą įžeidžiančiai. Galiausiai vampyro lūpos prasivėrė ir skiemenys nuvilnijo taip pat šaltai, kokį šaltį skleidė visas vampyro kūnas.
- O aš tikrai maniau, kad kelis tūkstantmečius aprėpiantis gyvenimas išstumia iš žmogaus naivumą, kaip kokią neprisitaikiusią rūšį,-tai buvo visiškai viskas, ką Sebastianas jai pasakė. Ir tai buvo kur kas daugiau, nei ji galėjo tikėtis. Redford'as išreiškė nusivylimą, jis tuo pačiu pripažino balsu tai, kad apie Livianą žino daugiau, nei ji mano. Bet kiek žino? Plačiau nekomentavo, atsitraukė toliau džiugindamas sava draugija būtent Des'ą. Rivas galva tikrai bus užpildyta mintimis. Apsčiai. Labiau ir intensyviau, nei jai dabar reikėjo. Sebastianas tikrai galėjo pasakyti jai daugiau. Įžeisti ją, įbauginti. Kažkas vyro viduje, rusenantis juoda, aklina tamsa bandė stumti Redford'ą į neva instinktyvaus žiaurumo glėbį. Tą patį, kuris gundė nemirėlį žudynėmis, prievarta ir krauju ir faktas, kad vyras susivaldė, kad jis pajėgė suvaldyti pyktį ir frustraciją kėlė aiškią išvadą, jog Rivas jam rūpėjo. Rūpėjo užtektinai, jogei neleistų sau jos skriausti.

Prie kampuotos ir raguotos Des'o asmenybės Sebastianas buvo jau pratęs. Bet kuri kitas asmuo būtų priėmęs vyro šnekas asmeniškai, galbūt net kiek įsižeidęs, tačiau jį Abberline persona veikė linksminančiai. Jųdviejų bendravimas niekados nebuvo labai paprastas, dažnai žiūrėjo į jį kaip iššūkį. Be to, Desmond'o draugija suaktyvindavo smegenų centrus, kurie komunikuojant su kitais individais dažniausiai miegojo. Savotiškas kūrybinis procesas, gi, mąstyti oponentą triuškinančius sąmojus.
- Bet pats supranti, kad būtent dėl paveldimų mano šeimos negalių esi jai toks gailestingas,-vampyras atsiduso, puikiai sufabrikuodamas kartėlį menančią emociją,-Valdai vieną didžiausių, sėkmingiausių kompanijų pasaulyje ir leidi, kad ta moteriškė tau draskytų akis,-perteikdamas didelį "ajajajaj" pasukiojo galvą įkyriai caksėdamas liežuviu. Užuomina jo kalboje buvo akivaizdi, tačiau Sebastianas susilaikė ir jos nepapildė pavyzdžiais, pasiūlymais, ekspektacijomis. Užteko vien aliuzijos į tai, jog Redford'as neprieštarautų, jeigu Abberline'as pasiryžtų Livianą kompanijoje kaip nors sutramdyti. Net jeigu ir ne iki galo pasitikėjo bičiuliu žinojo, jog jis nesiryžtų apkarpyti Rivas sparnų itin skaudžiai. Tik ne tada, kai paties vyro šeima buvo taip lengvai pasiekiama Redford'o.
- Per tave susimąsčiau ir žinai, Liana tikrai mano vaikas,-vampyras nusišypsojo, tačiau be pasididžiavimo. Veikiau nustebintas netikėtai galvon tvinktelėjusios išvados,-O tai reiškia, kad nieku gyvu, jokiomis aplinkybėmis, jokių egzistuojančių svaigalų dozėmis ar galvos traumų pasekmėmis nebūtum įsitempęs jos į lovą. Ji išdidi bei užsispyrusi, o tas blizgantis auksinis daikčiukas ant tavo bevardžio piršto veikia kaip tobuliausias libido numušimo mechanizmas. Yra daugybė moterų, kurioms nusispjaut ant to, kad esi vedęs. Dėl to, būtent ir aptarnauji pigių moterų kontingentą,-žinoma, Sebastianas kiek perdėjo esmę, kurią norėjo perteikti. Neteisė savo dukros, dievaži, neturėjo tam visiškai jokios teisės, kuomet visiškai nedalyvavo jos gyvenime, tačiau jos "romantiniai" pasirinkimai Redford'ui kėlė nusivylimą. Gi pastarasis atsidavė tuo pačiu, kuo šiandien "kvepėjo" Desmond'as. Nemirėlis susiraukė. Kvapus jis jautė veik intuityviai, kadangi kvėpavimo organai ilsėjosi ramybėje. "Praleidai naktį šunidėje?" - magėjo paklausti pašnekovo, bet susilaikė, mat tai būtų iššaukę beprasmę diskusiją. Katerina tikrai stipriai ir pasiaukojančiai mylėjo Meisoną, jei sugebėjo pakęsti tą šunišką smarvę. Natūrali gamtos priešprieša, sukurta tam, kad viena kitą naikintų bei atsvertų, negali lengvai ir paprastai sugyventi. Desmond'as netrukus akcentavo svarbią mintį, kuri iššaukė Redford'o veide susimąstymą.
- Aš prašiau jos nekišti nagų prie Elizabet,-pats suprato, kaip siaubingai naiviai skambėjo jo žodžiai,-Patikėk, ji supranta, kodėl paranku palikti ją gyvą. Ar galiausiai kodėl tokios prabangos kaip mirtis ji nėra nusipelniusi. Kodėl likusį savo gyvenimą ji turėtų praleisti kaip bevalis skuduras, kuriuo kada panorėjęs nusivalyčiau batus. Tačiau tuo pačiu neegzistuoja absoliučiai jokios sienos, kurios sustabdytų Kateriną ją pasiekti ir žiauriai nukankinti. Todėl būtų pravartu ruoštis neišvengiamybei, kai korporacija vėl taps rakštimi mūsų šiknose,-Redford'as iš ties jautėsi gerai, netgi saugiai, kuomet kova su "NSASCA" liko praeityje. Kai nebebuvo įpareigotas jų taisyklių. Realybė jo pasaulyje nebuvo nekeičiama, tačiau turėdamas jėgą manipuliuoti visais ir viskuo kaip tinkamas bei naudodamasis šia privilegija, tu smarkiai nupigintum savą būtį. Gyvenimas taptų tuščias ir kur kas labiau beprasmis.
Sebastianas nusijuokė. Pastaruoju metu tikrai ne dažnai galėjai išvysti jį būtent tokį. Tokį nuoširdų. Puikus įrodymas, jog Abberline'o draugija veikė jį teigiamai. Net jeigu ir sunku būtų rasti tame žmogiūkštyje kažką tikrai teigiamo.
- Vargu ar pasijaučiau labiau pasiruošęs dirbti, Bermudai. Ypač, kai visa tai...-skėstelėjo rankomis akcentuodamas ne tik šį paviljoną, parodą, bet ir visą "RedCorp'ą",-...vis dar nekelia man didelio įdomumo. Beje, to sprogimo aš neplanavau. Paprasčiausiai leidau jam įvykti. Jei negali manęs tinkamai visame tame pavaduoti, tada kam man tavęs iš viso reikia?-akiplėšiška, bet Des'as tikrai nėra tas asmuo, su kuriuo bendraudamas turėtum vynioti žodžius į vatą. Naujienos, susijusios su IDV paskleidimu Sebastianą nustebino. Maloniai. Tik vėliau vyras suprato, kodėl iš tikrųjų taip norėjo, kad tai įvyktų. Ne dėl profesinio įdomumo, sportinio intereso, pinigų kalimo ar panašios banalios priežasties. Ilgokai vėl ir vėl išgyvenęs Katherine netektį vizijose Redford'as ir joms galiausiai dingus, turėjo užtektinai laiko, kad pradėtų jausti bent kažkokį saugumą. Bet tada ėmė matyti kaip žūsta pats. Ir net ne nuo pragaro karalienės rankos. Kaltininkas buvo paskutinis asmuo, kuris nešiojosi didesnę dalį Sebastianui priklausančios šviesos. Apie visa tai garbanės neinformavo. Nenorėjo jos jaudinti ir tuo pačiu, pats to nežinodamas, atkartojo pačios vampyrės elgesį. Būtent dabar, kone vienodu metu juos ėmė krėsti to paties pobūdžio vizijos, pranašaujančios jųdviejų mirtį. Redford'as žinojo tik tiek, kad būtybė taip pat buvo nemirtinga ir ji tikrai užsikrės virusu, kai šis taps globalia problema vampyrams, o susilpnėjusią ją tikrai galima bandyti užpulti. Dar niekada savos gyvasties vyras taip nebrangino, kaip dabar. Kai turėjo Kateriną, kai neperprantami, nežinomybe apgaubti Lilith motyvai nerimą kėlė abiems serafimams. Ateitis niekados nėra tiksliai nuspėjama. Ji mainosi priklausomai nuo įvykių, sąmoningų sprendimų. Tačiau visi įmanomi ateities scenarijai dar niekados nebuvo tokie chaotiški ir padriki. Katherine ir Sebastianas nesedėjo rankų sudėję. Net jeigu negalėjo susekti Lilitos, regėti su ja, pragaru ir jojo gyventojais susijusių niuansų, pasistengė bent apsaugoti realybę, kurioje gyveno. Egzistuoja tuzinas silpnesnių vietų erdvės audinyje, kurias galima panaudoti portalams atverti ir serafimai padirbėjo iš peties, idant juos "sulopytų". Kad egzistuoja kažkokie užraktai saugantys, jog nelabųjų pasaulis nesusimaišytų su visų darniu realybių bei pasaulių bendrystės kontinuumu nežinojo niekas, išskyrus Lilith. Ji vienintelė žinojo ir tai, kad užraktas liko tik vienas. Jos niekas nestabdė. Ji galėjo pradėti veikti bet kada.
Vyras susiraukė. Tarsi kažkas Abberline'o kalbose jam neįtiko. Arba tiesiog negatyviai susimąstė. Visgi kai šalto atspalvio Sebastiano akys sugrįžo prie pašnekovo veido, akyse įžiūrėti pykčio nebuvo įmanoma.
- Pats supranti, kad negali jos tiesiog imti ir atleisti,-gana noriai įjuko į vyro užvestą diskusiją, nes ši padėjo nukreipti mintis nuo viso to "serafimiško" mėšlo, prie taipogi mėšlo, kuris buvo pageidaujamai paprastesnis,-Ji jau užuodė kažką nešvaraus, vadinasi kapstysis tiek giliai, kiek to prireiks, o bet koks akivaizdus ir drastiškas tavo žingsnis dėl jos laisvių kompanijoje suvaržymo kels jai tik dar didesnį įtarimą bei ryžtą. Problema yra tame, kad darbus žmonėms skiri pagal tai, kaip smarkiai norėtum juos iškrušti. Barbra būtų puikiai susitvarkiusi su pareigomis, kurias eina Liana, tačiau ji juk tau pasirodė per stora ir negraži,-Sebastianas nuo pat pirmo prisilietimo prie šviesos elemento, kuris pakeitė vampyrą negrįžtamai, neslėpė, jog sugeba suprasti ir žinoti veik paranormaliai telepatišku principu. Jautėsi Des'ui dėkingas, jog jis niekada ir neklausinėjo, lyg su Redford'u susiję asmeniniai jo reikalai, net visai nevampyriškas galių arsenalas jam nuoširdžiai nerūpėtų,-Vienintelė išeitis nukreipti jos dėmesį. Abejoju ar ji žino ką nors apie korporaciją. Užmesk gerą jauką ir ji užkibs,-vyras nebūtų galėjęs susilaikyti nuo komentarų šioje temoje, net jeigu ir nenorėjo prisidėti, tarsi bausdamas bičiulį už jo paties klaidas, kurias būtina taisyti. Nebūtų labai patenkintas, jei jo pirmagimė išsiaiškintų daugiau, nei reikia. Neketino su ja atnaujinti ryšio ar tuo labiau aiškinti kodėl laimina abejotinos paskirties Abberline'o kompanijos valdymo sprendimus.

- Berniukai...-ji prisėlino tyliai, nejuntamai, tarsi laukinė katė. Įsitaisė tarp dviejų dialogą noriai vienas tarp kito palaikančių vyrų, pasirėmė rankomis jiems į pečius. Nuo prisilietimo tiek Sebastiano, tiek Desmond'o kūnai visiškai sustingo. Jie negalėjo kalbėti, mirksėti, netgi kvėpuoti. Sustingo netgi sąmonės ir Redford'as neturėjo kada net pasvarstyti kaip galėjo jos nepajausti anksčiau. Lilith pasiveržė dėmesį ir bičiuliai tiesiog žiūrėjo į ją ir laukė,-Jums įdomu kodėl esu tokia išsipuošusi?-net ir tas perdėtai saldus moters tonas išdavė itin gerą tamsiaplaukės nusiteikimą. Ji patraukė ranką nuo Redford'o paties ir ja pervedė per savo liemens linkį, ko gero akcentuodama ne puikią, laikui nepavaldžią figūrą, o]akinančiu sidabru tviskančią savo suknelę. Demonė atrodė taip, lyg ruoštųsi žengti raudonu kilimu,-Šiandien mes visi švęsim. Ką švęsim? Mano triumfą, žinoma!-ji trykštelėjo tokia nuoširdžia, veik vaikiškai nekalta energija, tarsi ruoštųsi į Disneilendą, o ne pradėti sumautą apokalipsę. Tamsiaplaukė prišlijo prie Sebastiano kūno, delnus sudėdama jam ant krūtinės. Nuo jos sklido sieros ir kapo tvaikas,-Juk nemanei, kad gali man sutrukdyti, tiesa?-sušnarėjo su aiškiai juntama, prastai suvaidinta užuojauta. Moteris staigiai atsisuko į Abberline'ą, lyg tik dabar būtų atsiminusi, jog visai netoliese šiaip jau stovi ir jis. Nadia sustingo labai keistai, neišaiškinamai žiūrėdama į aukštaūgį.
- Ak, taip...-demonė teatrališkai spragtelėjo pirštais ir mėlynuoti ėmęs mirtingas vyras pagaliau galėjo kvėpuoti. Ji priartėjo prie Desmond'o, tamsus žvilgsnis nepertraukiamai tyrė jo veidą,-Sagittarius, koks tu nemandagus! Kodėl nesupažindinai manęs su savo bičiuliu?-pretenzingai užsipuolė vampyrą, kuris visai kaip ir Abberline'as, vis dar negalėjo judėti. Pavojingai it nuodinga, pulti pasiruošusi gyvatė ji prišliaužė artyn. Lietėsi prie mirtinojo kūno savuoju, viena ranka kildama vyro švarku aukštyn. Suėmė apykaklę ir stipriai timptelėjo. Aukštaūgis kiek susilenkė, dėl to jųdviejų veidai ėmė pūpsoti tame pat lygyje. Demonė dar labiau prisiartino, jos liežuvis tapo ilgas ir smailas. Pervedė juo per vyro skruostą su tokiu pasimėgavimu it ragautų kažką nepaprastai skanaus. Liežuvis pjovė delikačią, trapią odą it iki raudonumo įkaitęs peilis sviestą - prisilietimo vietose liko ryškios nudegimo žymės.
- Aš Lilith,-sukuždėjo intymiai, juk prisistatymas buvo skirtas būtent Des'ui. Švelniai perbėgo pirštais per vyrui padarytas žaizdas ant skruosto ir jos beregint užgijo,-Arba velnias, nelabasis šėtonas, Liuciferis Rytožvaigždė, Belzabubas. Žmonija visados tyčiojosi iš manęs duodama man pačius keisčiausius vardus ir nesusimastydama, kad velnias gali būti... moteris. O kas gi kitas, jei ne moteris!-riktelėjo neva įsižeidusi. Panašu, kad demonė linksminosi ir jai užteko, idant abu vyrai tik klausytųsi,-Tu mielas,-paleido pirštais gniaužtą vyro apykaklę,-Galbūt, kai dangus susimaišys su žeme, kai atsivers pragaras ir jo liepsnos prarys visą pasaulį aš tave pasiliksiu,-ji valiūkiškai mirktelėjo grakščiai atsisukdama į Sebastianą. Skambiai suplojo delnais ir po vampyro kojomis prasivėręs apvalus, tamsus, besisukantis portalas prarijo serafimą, kuris nepaisant visų pastangų sustiprėti, pragaro karalienei pasipriešinti vis dar negalėjo. Ar bent jau taip atrodė. Desmond'as liko be kompanijos, o sustingusi aplinka atgijo. Įskaitant ir apie Lilith vizitą neįtariančią Livianą, kuri kalbėjosi su žurnalistais.

Šiuose namuose Sebastianas lankėsi ne kartą. Juk būtent šioje svetainėje Alexis Abberline ne taip jau ir seniai sugrūdo Redford'ui liežuvį į burną, trokšdama atsiskaityti su paleistuvaujančiu sutuoktiniu. Įleistas čia sukrito tiesiai į fotelį. Nelabai maloniai ir itin inertiškai. Suprato, kad galėjo judėti. Iš pažiūros Lilith jo visiškai nebevaržė. Keista, bet akimirką nejuto nieko. Nei baimės, nei nerimo. Tačiau visa tai pasikeitė, kai jo akys susitiko su Katherine veidu. "Lavoniška" Sebastiano oda, regis, tik dar labiau išbalo. Nadia vaikštinėjo jausdamasi it namie.
- Ar galit patikėti, kad per visus daugiau nei šimtą tūkstančių metų, jei matuosim žmogiškuoju suvokimu, pagaliau visi atsidūrėme toje pat vietoje? Kūrėjai...-demonė išskėtė delnus į šalis, nurodydama abiejų serafimų būvimo kryptį,-Ir kūrinys. Kūrinys, gerokai pranokęs jūsų lūkesčius,-moteris šypsojosi. Tebesišypsojo, kai ėmė žvelgti į prie sienos nugara kone prilipusią, mergaites prie savęs spaudžiančią Alexis, kurios motiniškas instinktas būtų privertęs padaryti viską, idant savo dukteris apsaugotų.
- Aš taip ilgai laukiau šio momento... Tūkstančius metų praleidau svajodama apie tai, kaip sunaikinsiu viską, kas jums yra bent kažkiek brangu. Dėl ko jūs, skystapročiai, privirėt šitiek košės. Ir kam viskas? Dėl ko? Dėl kūno? Dėl pavidalo? Dėl troškimo būti tuo, kuo niekada negalėsit būti - žmonėmis?-ji šaipėsi, niekino. Bet kokia būtybė susipažinusi su visa Andromedos ir Sagittarius situacija palaikytų tų pastangas visiška, idiotiška kvailyste. Galiausiai tiek Katerina, tiek Sebastianas tą ir patys suprato. Tačiau nieku gyvu nebūtų leidę gailėtis.
- Nepyk, kad pertrauksiu tavo pompastiškas šnekas, bet... Puikiai suprantu kokia esi galinga ir visa kita, bet ar kartais nebūsi pervertinusi savo galimybių?-iš pažiūros Redford'as kalbėjo atsargiai, nenorėdamas įžeisti. Na, bent jau taip visa tai interpretuotų asmuo, nesusipažinęs su sarkazmu,-Pasaulius nuo tokio betikslio, kerštu paremto sunaikinimo saugo šimtai tūkstančių serafimų, kurie...
- Ak, serafimų,-Lilith pertraukė Sebastianą taip, lyg būtų apsaugojusi jį nuo gėdingo nusišnekėjimo,-Šimtai tūkstančių serafimų, kurie per egocentrišką kvailį vardu Fados dabar čirška pragare su šimtais tūkstančių demonų. Bravo,-moteris paplojo delnais, akimirką pagerbdama Fad'ą tuo, kad apie jį užsigalvojo. Serafimas kreipėsi į Lilith pagalbos trokšdamas nuversti vyresnybes, kurių įveikti jis pats negalėjo. Fados norėjo valdyti, tapti vieninteliu sergėtojų lyderiu. Jis buvo užtektinai naivus ir kvailas, jog patikėtų, kad su Lilita tikrai galima susitarti. Fad'as įleido ją į serafimų pasaulį, bet idėja atsikratyti jais visais gimė visiškai spontaniškai. Negalima to įvykio pavadinti sergėtojų genocidu - kuo sveikiausi jie tupėjo pragaro karalystėje epiškai kankindamiesi, galbūt po truputėlį "demonėdami". Lilith nesijautė nugalėjusi jų tik todėl, kad lemiamą akimirką Fados sugebėjo pasprukti. Buvo labai sunku pasakyti ar Lilith neblefavo. Sebastianas nagrinėjo ją labai atsargiai nenutuokdamas, kiek demonė gali į jį "įsiskverbti". Vampyras nesijudino iš vietos, tačiau sėdėjo pastebimai išsitempęs.
- Ar tame pat pragare man ir Katerinai paruošei kažkokią ypatingą vietelę? Kur galėsim žavingai apskrusti? Nes ta lavoniška kūno spalva per du tūkstantmečius tikrai pabodo,-vyras kalbėjo, atrodytų, tik tam, kad kalbėti. Lyg vilkintų laiką, laukdamas kol kokia geniali mintis gims iš begalinės desperacijos. Lilith nusijuokė.
- Jei pasakyčiau kas jūsų abiejų laukia sugadinčiau absoliučiai visą įdomumą. Šio momento laukiau per smarkiai ir per ilgai, kad per neapdairumą viską kažkaip suknisčiau.
Redford'as įtemptai stebėjo, kaip neskubėdama Lilith ima artintis prie Alexis. Nusišikt jam buvo ant tos bobos, bet persigandusių mergaičių verksmas kėlė visišką siaubą. Sebastianas žinojo, kad negali tiesiog sėdėti ir žiūrėti. Demonė ištiesė delną ir jame materializavosi nedidelis, aukso spalva tviskantis durklas. Graikas žvilgtelėjo į mylimąją reikšmingu, ryžto kupinu žvilgsniu.
Visiškas sėkmės dalykas, kad vampyrui pavyko pasiekti Lilitą šiai klastos nesuuodus. Galbūt moteris pati tam leidosi, elementariai norėdama patikrinti ką Sebastianas sugeba. Jis nepuolė demonės daužyti, deginti ar kažkaip panašiai eikvoti savo energiją būdais, kurie nepasiteisins. Jis moterį tvirtai apkabino, vidumi skverbdamasis į Lilith esybę, bandydamas ją atskirti nuo fizinio kūno. Durklas iškrito iš demonės rankų, skambiai bumbtelėjo ant žemės. Redford'as parvirto ant grindų, plačiai atmerktos Lilith akys švietė baltai. Demonės ir serafimo energijos aršiai grūmėsi, nelygi kova nepaprastai sekino Sebastianą. Nepajėgė surikti, tačiau stiprus vyro balsas suskambo garbanės galvoje. "Aš jos vienas neišlaikysiu" - prašė Pierce pagalbos. Galbūt jiem tikrai pavyktų atskirti Lilith esybę nuo fizinio pavidalo. Galbūt taip jie turėtų šansą laimėti. Demonė priešinosi. Ta nesuvokiama jėga lydė vampyrą iš vidaus visiškai visą. Pro nosį, burną, akis, net subinę bėgo kraujas. Juodas ir tirštas, lyg paveiktas nuodingos pragaro karalienės sielos. "Jei tučtuojau atneši tą IDV koncentratą, kurį sukūrei svajodama kaip juo mane pribaigsi ir suleisi jį šitai kalei... Galbūt mes tikrai sugebėsim laimėti. O jei ne, tada mums visiems šakės. Patikėk" - Alexis krūptelėjo išgirdusi galvoje Sebastiano balsą. Šalto proto moteris dabar buvo visiškai sutrikusi. Ji buvo išlėkusi į lauką, artėjo prie automobilio ketindama įsodinti į jį dukteris ir kaip įmanoma greičiau iš čia išvažiuoti. Tačiau dabar ji dvejojo. Alexis dorai nesuprato kokia velniava užvirė jos namų svetainėje. Ji nežinojo, kodėl Lilith veiksmui pasirinko būtent jos namus. Motiniškas instinktas gelbėti savo vaikus nebeleido jai blaškytis ir Abberline skubiai užėmė vairuotojo sėdynę. Užvedė variklį ir išjudėjo iš kiemo. Nuvažiavo ne daugiau kaip 500 metrų, kai jėga, užvaldžiusi jos sąmonę privertė Lexę sustabdyti "Mersedesą". It užhipnotizuota ji išlipo ir pradėjo eiti savų namų link. Padangė virš prabangios Abberline'ų vilos sužibo stipria šviesa.
Sebastianas ir Katherine gulėjo nublokšti, per kelias dešimtis pėdų nutolę nuo Lilitos. Suakmenėjusi demonė tiesiog tįsojo, akys atmerktos, taip pat sustingusios, tuščios, baltos. Redford'as buvo visiškai nusilpęs. Vos pajėgė pakelti galvą ar dorai apdoroti patirtą fiasko. Trūko tiek nedaug... Trūko tik sušiktos IDV injekcijos. Lilith akys palengva įgavo spalvą - rainelės nusidažė tamsiai.
- Kat...-silpnai sukuždėjo kreipdamasis į mylimąją. Jautė ją, jautė ją gyvą, tačiau palengvėjimas įsiskverbė tik dalinis. Pierce taip pat buvo nusilpusi. Ir plyštinės žaizdos, gausiai atsivėrusios odoje ir iščirškinti vidaus organai visiškai neskubėjo regeneruoti. Kūnas neturėjo tam jėgų. Siaubingai jaudinosi dėl Katerinos. Būtų paaukojęs ir padaręs viską, kad garbanei neteiktų viso šito išgyveni. Durys vedančios į holą prasivėrė ir į namus įžengė Lilitos įtakos pavergta Alexis - vienintelė egzistuojanti būtybė, kuri galėjo išpildyti demonės planą.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Katherine Pierce on Tr. 08 01, 2018 11:44 am




Never Going Back




NUOTAIKA: *click here* APRANGA (Liviana): *click here* DAINA: The Score – Never Going Back







Pastebimai ciniško būdo aukštaūgis pasirinko Lianą Rivas, kaip savo darbo pertnerę pirmiausia todėl, kad tokiu būdu ketino vos pastebimai “įkasti” Sebastian’ui ten, kur bet kuris kitas nesiryžtu. Jam atrodė gana genialu pasisamdyti tą moterį, kuri tam tikrame verslumo etape padarė Redford’ui didelį ragą, bei dingo kaip į vandenį. Tačiau mirtingasis vargu ar susimąstė, kad iš tiesų talentinga, veržli ir be galo protinga moteris galiausiai ims “vaikišku kastuvėliu” kapstyti jam duobę. Per daug teisingo gyvenimo požiūrio tamsiaplaukė ne vien kad vadovavosi ta politika kurią kaip priedangą Desmond’as “pardavė” visuomenės atstovams, stengdamasis parodyti kad su pakankamu kiekiu sumanumo, pinigų ir genialumo galima sukurti daug “geresnį rytojų” kiekvienam iš egzistuojančių ir protauti galinčių individų. Iš pažiūros galima teigti, esti tik Liana ir te buvo iš tiesų sudominta tokiais planais, ir kurį laiką atrodė kad ji net nesuvokia kad už viso šio gražaus “paveikslo” slypi kur kas tamseni ir kur kas nelegalesnį darbai. Tačiau kai moteris gavo paskatinimą iš šalies, kapstyti gyliau. Ji ėmė kelti riziką, ir reikia pripažinti tai, kad nuo mirties ją saugojo tik tai, kad ji buvo biologinė Sebastian’o Redford dukra. Antraip aukštaūgis nesicackintu su graike, ir jau seniai būtu įdavęs jai vienpusį kelialapį į kitą pasaulį. Mat kad ir kokia ji buvo vizualiai patraukli, bei mėgstama publikos, ji nebuvo nepakeičiama. Iš esmės, nėra nieko, ko nebūtu galima pakeisti kitu. Tam tereikia investuoti šiek tiek laiko ir pastangų. Juk visai neseniai visi žurnaliugos ir kiti stebėtojai mėgavosi Redford’o garbanės pasirodymais, o dabar šiems buvo pamėtėtas kitas “saldainis”. Ar Abberline suprato į kokią “subinę” papuolė, leisdamas Lianas ne vien kad būti netoliese, bet į jos rankas įduodamas ne mažą valdymo paketą? O, Taip! Bet kitą vertus, vyras niekada nežaidė saugiai. Saugumas yra tas pats, kas yra nuobodumas. Ir jis nebuvo pratintas prie panašaus gyvenimo, ir kuo daugiau rizikos jam kėlė aplinka, tuo jis labiau jautėsi gyvas. Galbūt todėl, priešingai nei Redford’as, Abberline nesijautė taip stipriai susireikšminęs dėl to, kad bet kuriuo metu viskas gali subyrėti kaip kortų namelis. Neatsitiktinai atsidurdamas prie tų žmonių, kurie yra gana svarbūs Rivas, jis bet kuriuo metu buvo pasiruošęs išnaudoti šį pranašumą prieš tamsiaplaukę. O kol ji neprisikasė iki tų duomenų, kurie yra saugomi, galima sakyti kad padėtis buvo valdoma. Nemaloni, apsunkinta, bet dar valdoma. Neskubindamas prabilti, Abberline nusprendė kad tylus kintančios aplinkos stebėjimas, buvo kur kas geresnis pasirinkimas, nei imti kalbėti ką nors vardan to, kad be reikalo atkreipti į save dėmesį. Priešingai nei Liana, mirtingasis pasirėmė į artimiausią, daugiau ar mažiau patvarų objektą, susikryžiuodamas rankas sau po krūtinės ląsta. Jo žvilgsnis tapo gilesnis, o akių vokai pastebimai susiaurėjo. Galima teigti, esti jei aukštaūgis nebūtu informuotas tuo, kad priešais esantys asmenys yra surišti labai glaudžiu kraujo ryšiu, būtu leidęs sau prielaidą kad šie du dulkinasi, arba dulkinosi, arba ketina tai padaryti. Vienaip ar kitaip, atstumas kuris buvo tarp priešais esančių kūnų, nebuvo panašus į tipinį atstumą, kurį palaikytu tėvas ir suaugusi dukra. Bet kitą vertus, Abberline ar taip ar kitaip, nustebinti yra pakankamai sudėtinga. Jis nenustebo, o ne, bet ar buvo sudomintas? Čia jau yra visai kitas dalykas...

Akivaizdžiai šaltas Sebastian’o nusiteikimas vizualiai glumino jojo dukterį, ir nepriklausomai nuo to, kad graikė nuoširdžiai stengėsi neatskleisti savo vidinių jutimų, tai buvo pastebima netgi nepridedant tam per daug pastangų. Jos kūnas švelniai virpėjo, o nuolatos neritmingai besikilnojanti krūtinė, išdavė apie tai kad dėl akivaizdaus jaudulio, jai šiek tiek trūko oro. Tuo metu organizmo išstumiamas adrenalinas, “gadino” jos kraujo skonį, bei tuo pačiu metu neleido mąstyti ypatingai blaiviai. Sunku pasakyti ar tam pridavė negatyvaus prieskonio tiek dažnai menamas Ambrose šeimos “paveldas”, ar kažkas daugiau, tačiau atrodytu ir taip įtempta situacija įgavo kiek įntymiai atrodantį vaizdą. Šalti, it seniai mirusios Redford’o rankos pirštai nugulė ant tamsiaplaukės veido, iš dalies atvesindami odą, bet iš dalies tik dar labiau priversdami ją jaustis nepatogiai. Nepriklausomai nuo to, kad Rivas stebėjo savo tėvo akis, juose matė kažką kitą, kažką ko negalėtu paaiškinti jai žinomais skirtingų kalbų žodžiais, o ir vaizdas pastoviai prarasdavo fokusavimą. Vos pastebimai praskleistos jos lūpos išleido įkaitusį orą, išduodantį ne vien tai kad ji tebėra žmogus, bet ir tai kad josios kūno temperatūra nenormaliai pakilusi. Priešingai nei Elissa, kuri buvo atsidūrusi panašioje situacijoje, Liviana nejautė seksualinio susijaudinimo. Nors reikia pabrėžti, kai tavo tėvas atrodo taip gerai, sunku jį matyti kaip lygintuvą ar peleninę. Viskas, kas palaipsniui pildė jos liauną kūnelį, buvo didžiulis pyktis. Ji nenuleido savo akių, nenusuko žvilgsnio. Tulžis netiesiogine to žodžio prasme griaužė gerklas dėl to, kad moteris vis dar negalėjo patikėti tuo, koks ciniškas, šaltas ir svetimas yra asmuo, kurį ji kadaise laikė savo didvyriu. Žinoma, tai buvo dar tuomet, kai Liviana buvo dar maža, tačiau esmės tai nekeičia. Jos gana greitai pakilusi ranka, šiurkštokai nugulė ant jo riešo, stipriai timptelėdama visą jo plaštaką žemyn. Pirmasis po tiek laiko, jųdviejų fizinis kontaktas nutrūko, ir kai niekur “nepabėgęs” žvilgsnis tapo dar intensyvesnis, jo prabilo veik įkandin Redford’ui.
– Išstumia. Tačiau niekas ir niekada negali išstumti iš žmogaus žmogų. – Palyginus jie vienas kitam pasakė visai ne daug, bet tuo pačiu metu daugiau, nei reikia. Palikdami vienas kitą su skirtingomis mintimis, spėjimais, jie patraukė skirtingais keliais. Liana nusprendė kad jai verčiau užimti atstovaujantį įmonei veidą, kuomet Redford’as paliko su pasireikšti nusprendusiu Desmond’u.
– Kol dar nieko nepasakei apie savo vaikų paveldimas negalias, noriu iš anksto padėkoti kad neturi tūkstančio atžalų, o tas kur turi, iš esmės man per mažos. Taip kad ačiū, už tai kad negaunu sau pasiskelbti celibato. – Dar Vienas tipinis aukštaūgiui komentaras nuaidėjo nei per garsiai, nei per tyliai, tikslingai balsu užpildydamas tas patalpas, kuriuose jie šiuo metu buvo. Kaip ir buvo minėta prieš tai, ir tai yra gana teisinga informacija, Abberline nepermiegojo su Liana iš esmės dėl to, kad ji nesileido, o paskui sužaidė ta korta, kad dulkinti Redford’o dukterį, Des’ui ėmė atrodyti lygiai tas pats, kas dulkinti jį patį. O vyras visgi pastaruoju metu buvo daugiau pasidavęs moteriškam žavesiui, nei kad vyriškam. Ech, shit happens. Trumpa tylos pertrauka buvo nutraukta labai laiku iš Abberline burnos išsiveržusio komentaro. – Ša. Palauk. Tu rimtai manai kad akis ji drasko man? Bičiuli... – Su visais teatrališkais elementais: antakių sujudinimu, prunkšimais ir kitais niuansais, mirtingasis pratęsė savo taip ir neišbaigtą kalbą. – Turiu tave nuvilti, nes akis ji drasko ne man, o tau. Bet teisus esi dėl vieno, ji šiek tiek tampo mano nervus.
Įdėmiai išklausydamas verslo partnerio sąmojingą apibūdinimą to, kodėl Abberline vis dar negavo progos pakaišiot savo pimpaliuką į Rivas vaginą, paleido savo prieš tai sukryžiuotas rankas, bei vienos jų pirštais perbraukė per savo kelias dienas augintą barzdą. Ką čia barzdą, keletą į visas puses augančių plaukelių ant snukio. Prieš nuspręsdamas kaip nors atsikirsti, vyras liežuviu perbraukė per savo lūpas, tarytum tai būtu padėję jam sukurti sąmojingą atsakymą. Galėjo žinoma ir įsižeisti, galėjo ir kaip nors stipriau įsivelti į šią diskusiją, tačiau visgi galiausiai nusprendė mestelėti Sebastian’ui užuominą, tarytum šuniui mestelėdamas kaulą. Nieko asmeniško, bet, turint omeny tai kad apie Redford’ą besitrinantys asmenys dažniausiai yra vampyrai arba mirtingieji, arba burtininkai iš “Hario Poterio” filmų. Tų pačių, kuriuos teko peržiūrėti kartu su dukromis. Ne, tiksliau ne peržiūrėti, o prasnausti, nes nuobodesnio veikalo matyt Abberline įvaizduoti negali. Ką kalbėti apie tai, kad tuose filmuose per daug stipriai trūksta logikos. Ir šitai tvirtinti galima drąsiai, ypač kai Žinai kad didesnė žmonijos populiacijos dalis yra arba nemirtingi arba geba daryti magiškus dalykus (ir kalba eina ne apie fokusus ir panašius triukus). Prabildamas jis dirstelėjo į oponentą:
– Haha. Juokinga. Palauk, dar susipažinsi su savo būsimu žentu. Prakeiksi tą dieną, kad man nepaėjo taip su tavo dukra. – Specialiai pakilnodamas antakius, bei prie to pačio aiškiai ištempdamas perdėtu, veidmainiškumu dvelkiančią šypseną.
Pokalbiui pakrypus mažiau intymia prasme, arba bent jau tokia, kur po kauliuką nebūtu narpliojamas jo asmeninis gyvenimas, vyras kiek lengviau atsikvėpė. Žinoma pastebėjo kad veik tuo pačiu metu Sebastian’as susiraukė, lyg būtu užuodęs kažką nemalonaus. Suraukė antakius, ir netgi nebyliai pats savęs paklausė ar šiandien buvo duše, ar taip ir parsivilko po bemiegės nakties į parodą? Ne, lyg ir buvo ir netgi du kartus. Pirmą, po sekso maratono su vilkolake, paskui namuose, prieš apsirengiant kostiumą, kurį dabar vilki. Ką jau kalbėti apie būtinas “vonios procedūras”, kurias atliko dar būdamas duše. Elizabeth ir Katherine vardai viename kontekste atrodė ne vien kad netinkamai, bet ir labai keistai. Mat, priešingai nei Redford’as, mirtingasis nemylėjo ne vienos iš tų moterų, o tai reiškia kad ir pasitikėjimo ne vienai nejuto. Sprendimas palikti Elizabeth gyvą buvo teisingas, ir vyriška logika netgi idealiai ją įterpė į ateities planus, bet štai ar tam pritarė Pierce, jau sunku pasakyti. Abberline netgi tam tikra prasme laukė tos akimirkos, kai moteris pavyzdžiui gabalais išsiuntinės minėtosios kūną, tiesiog todėl, kad nerado kuo daugiau užsiimti savo kasdienybę. Visgi, norit to ar ne, bet Desmond’as praleido labai daug laiko, bandydamas per atstumą pažinti fatališkąją garbanę. Giliau įkvėpdamas, vyras sudarė vaizdą tarytum tai ką ketino pasakyti, jį vargino. Nors anaiptol taip nebuvo, mat jo fizinis ir psichologinis stovis buvo kaip niekad geras. Arba kitaip sakant, nebuvo prie ko prisikabinti, nebent vampyrui prie to Kad dvokė šunim… Bet tokia ta gamta.
– BOOM ir tau vagina išaugo. Tu paprašei? Vau. Paprašai savo kalės… Eghem. Atsiprašau, moters. Paprašai savo moters ko nors nedaryti ir ji nedaro. Sebastian’ai dėl Šv. Petro ir angelų legiono meilės, duočiau tau per snukį, jei tik ką nors pajaustum, kad atsigautum. Mes kalbam apie Katherine. Katherine Pierce. Ji sutraiškys mūsų augintinę kai to tikiesės mažiausiai. O tada dar įsižeis kad tikėjaisi kad bus kitaip. – Neigiamai krestelėdamas galvą, ir padarydamas tai ganėtinai lėtai, vyras jau buvo pasiruošęs kalbėti apie reikalus, tačiau čia pat liko pertrauktas ne vien Sebastian’o kalbos, bet ir nelaukto svečio.

Pirmiausia pasijuto tvankos banga, tokia kuri užlieja atmosferą tuomet, kai kaupiasi stiprus vasaros lietus. Būtu galima teigti kad subjuro oras, jei dangus būtu nusidažęs pilkais tirštų debesų plėmais, tačiau nieko panašaus neįvyko. Taip pat galima būtu sakyti kad aukštaūgį kankino pagirios, mat su lyg šiais pokyčiais ties vyro smilkiniais ir galvos plaukų augimo linija susiformavo prakaito lašeliai. Pasidarė sudėtinga kvėpuoti, mat oras tapo apsunkusiu. Jo antakiai pastebimai nusileido, išduodami nepatogumą, kurį patyrė jojo kūnas. Ir visgi, nesureikšmindamas šio fenomeno, amerikiečių kilmės vyras tebe stebėjo priešais esantį oponentą. Mintyse svarstydamas apie tai, kas buvo pasakyta dėl galimo jauko, kuris galiausiai atitrauktu kompanijai reikalingą, bet jiems dviems kiek rizikingą darbuotoją, kuri kaip tik tuo metu srėbė su sprogimų susijusį “mėšlą”, leisdama jiems abiems pasidalinus norėta diskusiją, patraukti kas sau. Pravartu tiesa? Turėti asmenį, kuris panašioms situacijoms nutikus, užglaistys spragas ir galiausiai suteiks puikią galimybę pasirodyti “aukos kaily”. Desmond’as taip ir būtu nesi-skubinęs prabilti, ar kaip nors kitaip pertraukti kalbantį, jei ne jo regos lauke pasirodžiusi neapsakomo grožio tamsiaplaukė. Kažkas apie ją atrodė kerinčiai, vertė žavėtis. Ar tai buvo josios skleidžiama energetika, ar tai kokius puikius genus ši turėjo, sunku pasakyti. Aišku vieną, Abberline dėmesį jį gavo ypatingai lengvai. Jo šviesių akių žvilgsnis susidūrė su jos pavidalu, kaip tik tuo metu, kai ji prisiartino, dar nespėdama paliesti čia buvusių verslo partnerių. – Turėsiu primygtinai paprašy…“…ti kad dabar pat išeitumėte, nes čia svečiams nelankytina zona”, būtu taip pasisakęs, jei ne tamsiaplaukės prisilietimas, kuris tiesiogine to žodžio prasme, paralyžiavo visą mirtingojo kūną. Sustingo ne vien atraminis aparatas, visas raumenynas, bet ir gyvybiškai svarbūs organai. O tai jo trapios gyvybės atžvilgiu reiškė vieną – jei tai nepasikeis artimiausiu metu, jis faktiškai ir praktiškai lavonas. Priešingai nei Redford’ui, mirtingąjąm kažkokiu nepaaiškinamu būdu pavyko sąmoningumą išsaugoti. Sunku paaiškinti kas tai buvo per velniava, tačiau bandydamas suturėti paniką, jis stengėsi rasti bent menkiausią būdą, kaip priversti savo kūną pasiduoti sąmonės įtakai. Minčių galia, ne? Nesuveikė, kad ir kaip prakaitavo bandydamas pajudinti bent pirštą, viskas buvo perniek. Neįstengė pajudinti net akių rainelių, kad galėtu atsekti pasirodžiusios moters judesius. Arba tuo metu bent manė, esti negalįs to padaryti. Jos dėmesį pirmiausia patraukė Redford’as. Nieko nuostabaus, tas šiknius visada, net idijotiškiausiosia situacijose sugeba atrasti “fanų klubą”. Net tuo metu kai negebėjo kvėpuoti, o jo kūnas palengva ėmė įgauti žmonėms nelabai įprastą, melsvą atspalvį, vyras galėjo prisiekti kad oras, kuris šiuo metu juos visus supo, dvokte dvokė siera ir kapavietę, arba gerai pairusiais lavonais. Netipinis, į nieką kitą nepanašus kvapas, kuris priminė amerikiečiui tuos laikus, kuomet dirbo “NSPUNK”, nuo žemės paviršiaus be pėdsakų pašalindamas vieną ar kitą korporacijai nereikalingą padarėlį. Dažniausiai tai buvo eksperimentų neišgyvenę paaugliai, ištraukti iš vilkolakių būrių, ar neseniai ir greičiausiai per neapdairumą sukurti vampyrai. Tie, kuriuos buvo galima panaudoti moksliniems tikslams, bei šių stipriai nepasigestu artimieji, jei tokie iš viso egzistavo. Tai buvo korporacijos klestėjimo pradžia, vieni pradeda nuo benamių, narkomanų, šiaip “tarčiokų”, kiti nuo sveikesnių, bet tuo pačiu nelabai aktualių visuomenės atžvilgiu. Pasirodžiusios moters balsas, nors ir skambėjo maloniai, raižė ausų bugnelius, tariamais žodžiais apie jos aprangą, apie triumfą ir nesėkmingą bandymą ją sustabdyti. Trumpai sakant, ji kalbėjo apie tuos dalykus, apie kuriuos Abberline akivaizdžiai nenutuokė. Ir dievaži, jam tikrai niežėjo krumpliai suvaryti šiuos tiesiai į Redford’o tobulai sutvarkytus dantis. Negi jis rimtai manosi esantis toks baisiai kietas, kad išlaiko paslapty pavyzdžiui ją? Taip, ją. Moterį, kuri sugebėjo vien savo prisilietimu ne vien užšaldyti juos du laike, bei ir akivaizdžiai nutraukti jo paties gyvybę. Taip manė iki pat tos akimirkos, kai ji pakeitė savo nuomonę? Jautė jos žvilgsnį ant savęs, jau nuo tos akimirkos, kuomet Lilith pasisuko į mirtingojo pusę. Jei tik galėtu dabar kvėpuoti, tai būtu užgniaužę kvapą. Jos žvilgsnis hipnotizavo, nors reikia pabrėžti, kad jis tikrai labai noriai tam priešinosi. Jos pirštai sudarė spragtelėjimo garsą, kas suteikė Desmond’ui galimybę kvėpuoti. Pirmasis oro įtraukimas į plaučius pasirodė skausmingas, bet tuo pačiu metu nesveikai malonus. Į smegenys patekęs deguonis iš karto praskaidrino jo regą, o ir visas kūnas kaip mat atgavo gyvybę, nors vis dar buvo visapusiškai nepajudinamas.
It pavojingą, mirtį nešanti gyvatė, kuri pasirinko sau grobį, ji prisiartino arčiau. Iš pažiūros šalti, tačiau tuo pačiu metu deginantys josios rankos pirštai nugulė ant mirtingojo švarko, neskubriai kildami vis ankščiau. Jautėsi it koks pienburnis, kuris galėtu nuleisti į kelnes vien nuo panašių veiksmų, patirdamas juos pirmąjį kartą. Įdomi jausena, mat prieš tai nieko panašaus nebuvo patyręs. Akivaizdu, nuleidęs buvo ne kartą. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau pakeldavo pimpalą į darbinį stovį, mat visi tie malonybiniai prisilietimai, bučiniai ir kitkas, ką įprastai daro poros ar sugulovai, paprasčiausiai atrodė nuobodu, atgyventa ir niekaip nestimuliavo. Tekdavo pasistengti pačiam, o tai neretai pasibaigdavo skausmu kitam asmeniui, arba mirtimi. Vis dar negebėdamas pajudinti ne vieno iš stambesnių raumenų, paskatintas, jis palinko arčiau prie Lilith. Jų žvilgsniai nesusidūrė, nepriklausomai nuo to, kad veidai buvo greta vienas kito. Ir būtent tą akimirką, nutiko kažkas neįtikėtino. Prieš tai žvilgsnis nukreiptas į niekur, sujudėjo. Jo šviesios rainelės susiaurėjo, leisdami vyzdžiams užimti beveik visą plotą, paliekant vos nedidelį žieduką aplink. Žvilgsnis, nepriklausomai nuo sustingusio kūno įsismeigė į tamsias josios akis. Jos skleidžiamas kvapas vis dar keistai dirgino uoslę, tačiau jos judesiai, netikėtai pademonstruotas fizinis artumas vertė jį jaustis neapsakomai. Erotiškai skambantis balsas, ir tai kaip jos kūnas trynėsi prie priklausančio jam, vertė pamesti sveiką nuovoką. Akimirkai Abberline netgi pamiršo apie tai, kokioje nepavydėtinoje padėtyje jis ir Redford’as atsidūrė. Na, tiesą pasakius nėra čia ko nepavydėtino, kai prie tavęs glaudžiai taip atrodanti moteris, kurios realiai niekada prieš tai nebuvai matęs, o ji greičiausiai net nežino kuo esi vardu. Pro jos putliai atrodančias lūpas prasiskverbęs smailus ir pailgas liežuvis netrūko susidurti su Abberline skruosto oda. Tą akimirką tikrai pasigailėjo nenusiskutęs marmuzės, bet tik daliai sekundės, mat visai netrūkus buvo priverstas patirti ypatingai nemalonų skausmą. Jautė kaip nuo atrodytu švelnaus prisilietimo, jo oda yra verčiama svilti, tarytum prie jos būtu pridėję nuo ugnies įkaitintą metalo gabalą. Susimerkė, vis dar negebėjo paaiškinti kaip būtent tai vyksta dabar, kai negali net pasijudinti. Visas kūnas atrodė įsitempęs it styga, ir tas skausmas, kuris tuo pačiu metu kėlė didžiulį seksualinį apetitą vertė jo kūną imti natūraliai reaguoti. Įprastai pusę šešių rodantis lyties organas akivaizdžiai prisipildė kraujo, tapo pastebimas netgi stengiantis ten nežiūrėti. Turėdamas kaip baltaodžiui ganėtinai didelį padargą, vyras jautė kaip išpampusio falo galvutė stipriai įsirėmė į tankią kelnių medžiagą. Tarytum būtu nebyliai būtu maldavęs būti bent jau suimtas į rankas. Priešingai nei reikalavo jo penis, Lilith prabilo, tuo pačiu metu palytėdama pirštu ten, kur prieš tai nudegino. Skausmas pradingo. Magija? Kažkas daugiau, ko jo protas vis dar nebuvo iki galo pasiruošęs suprasti? Tiesą pasakius vardas nepasakė visiškai nieko, net jei ir buvo šį girdėjęs prieš tai, greičiausiai buvo praleidęs pro ausis, kaip ir dauguma kitos neaktualiai atrodančios informacijos tuose ilguose dialoguose, kuriuos veda su šimtais žmonių. Visgi džiaugsmingas paaiškinimas, pribloškė. Būtent dabar atsiminė tą laiką, kuomet šnekučiavosi su Sebastian’u, pajuokaudamas apie tai kad turi didžiulę ydą - negali susilaikyti prieš pavojingas moterys, o tai reiškia kad jei egzistuotu šėtonas, tai greičiausiai ir tą išdulkintu. Mhm. Egzistuoja, ir dabar tapo aišku kodėl oponentas tuo metu taip pašaipiai šypsojosi, kuomet Abberline dėstė savo mintis šiuo klausimu. Akių vyzdžiai susitraukė, visai netrūkus vėl išsiplėsdami, ir kuomet tamsiaplaukė visgi paleido jo apykaklę, bei pasakiusi savo finalinius žodžius, atsisuko į Sebastian’ą, mintimis mirtingasis dar stengėsi sufiltruoti šį didžiulį informacinį šaltinį. Kuomet staiga, suplodama rankomis moteris ne vien kad pradangino Sebastian’ą, pradingo pati ir leido visiems ir toliau egzistuoti nevaržomai.




Iš pažiūros atrodytu tik akimirką trūkęs “blackout’as”, nepaliko ne pėdsako po savęs, kuomet taip pat staiga laike “užšaldė” visus aplinkinius, galiausiai juos atirpindamas taip pat staiga, tarytum nieko nebūtu įvykę. Lianos kūnas galbūt ir pajuto tam tikrus pokūčius, tačiau šie buvo ant tiek nežymus, kad paprasčiausiai jos protas ar nervinė sistema nespėjo viso to užfiksuoti ar leisti atkreipti dėmęsį. Klausa fiksavo tuos pasikartojančius, bet tuo pačiu metu vienodą prasmę turinčius klausimus, kurie sklido iš mirtingų žmonių, pasidabinusių klasikiniais kostiumėliais, bei rankose laikančius garso įrašymo priemones. Jos tamsių akių žvilsnis nusileido, tarytum ieškotu atsakymo į tuos klausimus baltame, tuščiame lape, kuris atsitiktinai buvo pamestas ant tribūnos, prie kurios ši stovėjo, paviršiaus. Širdis suspurdėjo, lyg kūnas akimirkai būtu patyręs didelę adrenalino bangą. Kuomet graikė vistik prisivertė pakelti akis, jos žvilgsnis ne ilgainiui susirado akivaizdžiai apstulbusį Desmond’ą. Oras vis dar buvo labai apsunkintas, dėl ko kvėpuoti buvo sudėtinga. Nutiko kažkas, ko šiuo metu paaiškinti buvo tiesiog neįmanoma. Įmanoma buvo tik pasirinkti: stovėti čia ir toliau tikslingai atlikti Lianos Rivas vaidmenį, arba pagaliau pasitraukti ir pradėti tą veiklą, dėl kurios iš esmės josios ir (tas dar nėra visiems žinoma), josios sesers gyvybės buvo išsaugotos. Išsaugotos, tačiau ne taip kaip dauguma mano esti šviesos, bet tamsos. Juodos ir klampios kaip ką tik ant asfalto išpilta įkaitinta smala. Jei Elissos “pažaidimai” su biologinės motinos knygomis pranašavo labai negerus dalykus, tai ką buvo galima pasakyti apie abi Sevastianos dukterys, kurios kaip ir buvo nemirtingos, tačiau tuo pačiu metu išvengė vampyriškumo? Ar tai nėra kažkas, kas laikoma blogesnio? Galu gale, net biblijos personažai savuosiuose kūnuose negyveno amžinybės, ir iki pat šios dienos nevaikšto žeme, kurią esti sukūrė Dievas. Kvailos pasakos tikintiems… Pasaulis laikosi ant kur kas įdomesnio pagrindo, nei pasakos. Ji nepratarė ne vieno žodžio žurnalistams, kuomet pakėlusi akis į dangų, atkreipė dėmesį į tai, Kad šis nuo įprastai melsvų atspalvių, vis labiau įgauna rusvus, purvinus.
– Paskutinis užraktas… – Liana nenutuokė to, kad paskutinis užraktas, sulaikantis pragaro išsiveržimą, yra asmuo. Dievaži, jei būtu žinojusi, tikrai būtu padariusi viską, savo galiose, kad tik išsaugoti tą asmenį gyvą. Nerūpėtu net tai, kad tas asmuo jai keltu didžiausias antipatijas ar kitus jausmus. Galu gale, kai kalba paliečia pasaulių pabaiga, vietos jausmams ar humaniškumui nebelieka. Taip ir išlaikydama tylą, ji atsitraukė nuo tribūnos, palikdama visus ten susirinkusius nežinioję. Greitai pasiekusi Abberline, ji ganėtinai grubokai suėmė vyrą už alkūnės, tarytum būtu norėjusi atkreipti jo dėmesį į save, kuomet visas jos kūnas automatiškai susikaustė. Jos akių obuoliai susi-vienodino su rainelėmis, palikdami visą akį užpildantį baltymą. Liana “pradingo” savo pačios pasąmonėję tik keliolikai sekundžių, tačiau kad ir ką ji tuo metu pamatė, buvo didžiausių paskatinimu to, ką netrūkus nusprendė padaryti. Lygiai taip pat, kaip jos akys pasikeitė, jos taip pat sugrįžo į sau įprastą pavidalą. Nedelsdama, moteris prabilo:
– Kad ir ką tau teks dabar pamatyti, turi nepamiršti kad svarbiausia tavo užduotis yra iš čia kaip galima toliau išgabenti mergaites. Desmond’ai, velniai griebtu! – Specialiai, nebaigdama savosios kalbos, tamsiaplaukė pašaukė techniškai vis dar savo viršininką balsu, tam kad galėtu šį atkutinti iš keistos būsenos, kuri buvo šį užverbavusi tiek fiziškai, tiek emociškai.
– Nežinau koks velnias tave apsėdo, bet tu esi reikalinga figūra šiame žaidime, nors niekam ir neįdomu nori tu to ar ne. – Sulaukusi nežymaus vyro galvos linktelėjimo, moteris sumerkė savo akis, atsitraukdama nup vyro per gerus kelis žingsnius. Tai kam ji pasiruošė reikalavo didžiulių pastangų. Ji pradėjo niurnėti sau po nosimi jam, o greičiausiai tik vienietams te žinomos kalbos žodžius. Kraujas išsiveržė iš graikės nosies, akių, ausų ir netgi tapo pastebimas lūpų kampučiuose. Visą kūną apraizgančios venos tapo tamsiomis, it nuodai besi-raizgančiomis po oda. Oda taip pat ėmė keisti žmogiškai normalų atspalvį, įkaito, stipriai įraudo. Atrodė taip, lyg moteris bent dešimt valandų būtu praleidusi priešais saulę, bei gavusi stipriausio laipsnio nudegimus. Staiga, ta raudonos spalvos, akiai pastebima energija išsiveržė iš josios kūno, visomis pusėmis išlėkdama lauk. Tai buvo specifinio, ypatingai sudėtingo “clocking spell” burtažodžio paskleidimas, neleidžiantis visiems gyviems (apart tuos kelis išskirtinius, kurie ir dalyvavo viskame kame) matyti kas vyksta iš tiesų. Pasikeitė ir Liana. O tiksliau, Liviana. Jos kūno nebedengė tas klasikinis, kūną aptempiantis kostiumėlis, bei priderinti aukštakulniai. Kovai patogūs apdarai privertė ją pamatyti kiek kitokiu kampu. Tačiau ji nekomentavo, nieko neaaiškino, kuomet be Jokio perspėjimo suėmė Abberline už pečių, suformuodama apie jį ir save didžiulį sūkurį, kuris galiausiai ir ištraukė juos du iš šios vietos, nugabendamas link Abberline rezidencijos (užuojauta Desmond’ui, nes jam nesiseka su kelionėmis: jį arba teleportuoja magiškai, arba atgabena baisių gamtos jėgų dėka). Susiformavęs sukurys aprimo, tiesiogine to žodžio prasme, išmesdamas juos du ant asfalto priešais prabangius, vyrui priklausančius namus.

Tuo metu, kuomet vaikus pakalėję palikusi Alexis Farraday pasiekė Abberline šeimai priklausančius namus, mažu mažiausiai ji atrodė kaip kitas asmuo. Nepriklausomai nuo to, kad fizinis jos pavidalas nepasikeitė visiškai, kažkas jos akyse kone šaukė apie tai, kad moters protas nebėra pavaldus kūnui. Trūko tik kelių žingsnių, kad ji galiausiai būtu tiek arti, kad sugebėtu atlikti Lilith paskirtą užduotį. Išmesta ant grindinio, Liviana ganėtinai nemaloniai parkrito ant kelio, tačiau čia pat žinodama kad negali daugiau gaišti laiko, bėgte pasidavė į priekį, link tos vietos, kur stabtelėjusi buvo Alexis. Graikė nematė to, kad šios “priešininkė” nusišypsojo, it numatydama tai, kas bus toliau. Bėgte Varias nuo savo liemens nukabino rimbą, šį išmosuodama ir mesdama į priekį, tikintis kad sugebės šiuo apvyti bent jau Alexis priklausantį riešą. Tačiau mistinių galių įgavusi moteris pasisuko į Liv’ę veidu kaip tik reikiamu metu, kad pagautu rimbą. Rimbo virvės galas akimoju apsisuko apie Farraday plaštaką, pirštai stipriai šį suspaudė.
– Tc, tc, tc. Liviana, negražu šitaip. – Ji pratarė vos kelis žodžius, kuomet patraukdama rimbą į savo pusę, privertė Varias kone “atskristi” link jos. Vis dar ore, ji sučiupo Liv kaklą, bei pralaužiant sieną, stipriai smogė šią į namo verandą laikančias kolonas.
– Tu neprivalai šito daryti… Dar nevėlu sustoti. Marcia. Tu stipresnė nei šis prakeiksmas… – Smūgis buvo toks stiprus, kad ne vien kad kvėpuoti buvo sudėtinga, bet ir vidaus organai, nors ir buvo linkę labai greitai regeneruotis, puikiai atspindėjo tą begalinį skausmą, kurį patyria asmuo su plyšusiais vidaus organais. Ir nepriklausomai nuo to, kad Liviana buvo labai sunkiai pažeidžiama, vien suvokimas kad ji privalo bent “pristabdyti” ją laikančią moterį, buvo pragariškai sudėtinga. Savo atsakui, Alexis viso labo garsiai nusikvatojo. Tarytum Livianos vien pastangos būtu jai atrodžiusios absurdiškai juokingos. Iš dalies, būtent taip ir atrodė, mat neišleisdama viso savo potencialo, varžydama pasidavimą tamsai, Rivas paprasčiausiai turėjo tiek pat galimybių gintis, kiek mažas žiurkėnas turi galimybių kautis prieš išalkusį ir labai sudomintą katiną. – Kas jeigu aš nenoriu sustoti? Kas mane sustabdys, Tu, Liviana? Nebūk absurdiška, ir pagaliau išsitrauk iš savo burnos tą šventuoliškumo pimpalą, nes baigi pasprigti. Tu per silpna, buvai per silpna susitvarkyti netgi su tuo savo smirdančiu vilkšuniu, ir tuo labiau esi per silpna pasipriešinti man. Tu. Esi. Apgailėtina. – Alexis kalba ne karto nesudrebėjo, skambėjo šaltai ir neįpareigojančiai, tarytum ji net nebūtu net akimirkai sureikšminusi savo sesers pastangų čia pasirodyti. Bet iš tiesų, kokia gi prasmė buvo tai sureikšminti? Ji puikiai žinojo tai, kad Liviana galbūt ir nėra tokia ir silpnutė, kokia ją apibūdino, bet buvo per didelė bailė, kad imti ir parodyti ką sugeba. Du tūkstančiai metų savęs treniravimo, puoselėjimo ir ėjimo į priekį buvo nuleista į klozetą, mat graikė paprasčiausiai pamiršo savo paskirtį. Pamiršo tai, kad buvo viena iš tų kelių, kurių gyvenimas buvo paskirtas išlaikyti gamtos balansą, neleisti pragarui pasiglemžti žemės, ir galu gale, bent jau palaikyti tvarką tarp rūšių. Mergaitė buvo pernelyg ilgai suinteresuota savo buvusio vyro pimpalu, kad padaryti ką nors naudingo. Farraday dar kartą nusikvatojo, kuomet atitraukdama Liviana nuo kolonos, it kokią šiukšlę numetė toleliau. Ji nelaikė jos savo priešininke, dievaži, ji laikė ją tik mažyčiu nereikšmingu akmenėliu kely.
– Užsičiaupk! Aš nenoriu tau pakenkti, bet prisiekiu, jei neturėsiu kitos išeities… – Nukritusi ant šalto asfaltuoto grindinio, Liviana pasirėmė į vieną iš savo alkūnių, netuolygu tai būtu padėję jai kaip nors išlikti oriai. Ji stebėjo Alexis, girdėjo kiekvieną jos ištariamą žodį, tačiau vargu ar praleido tai pro ausis taip, kaip pati to tikėjosi. Farraday neketino sustoti, ir kažkodėl matyt azartas neleido jai imti ir praeiti šį “akmenėlį” Vien pirštų spragtelėjimu ji suskaldė kelias kolonas, šias vien minčių galia surinkdama į vieną krūvą, bei su nežmogiška jėga nusviesdama į Livianos pusę. Visa laimė, kad Liviana laiku ištraukė savo kardą, kuriuo ir suskaldė akmens luitus velniop į dvi skirtingas puses. Negana to, tikrai neturėdama kitos išeities, daugiau nei du tūkstančius metų gyvenanti vikanė, iš savojo kūno išleido didžiulią energijos bangą, kuri keliaudama kažkur iš vidaus, išsiskverbė iš josios rankų, bei nubloškė Alexis per kelis dešimtys metrų, jos fiziniam pavidalui suteikdama žalos. – Ne, ne, ne, NE! – Pagaliau atkutęs Desmond’as parbėgdamas, dar pasistengė nesėkmingai neleisti Rivas panaudoti galių, prieš jo patiesmoną. Bet užuot padaręs kažką, jis papuolė į Livianos magijos lauką, iš kurio moteris iškėlė vyrą į dangų, bei neatsižvelgdama į tai kad gali sukelti jam žalos, nusviedė link gana toli palikto jo paties automobilio, kuriame buvo vaikai. Ant kapoto jis krito skaudžiai, “ne vaikiškai” šį ilenkė.




Prieš daugiau nei du tūkstančius metų, kuomet Liviana Varias buvo ištekinta už savo giminaičio (žinoma kad to nežinodama, mat realiai visą tai žino tik tie du broliai ir dvi seserys, kurios pasidavusios Lilith tamsai, tapo viso taip dažnai menamo “paveldo” dalimi), Marcia varias buvo parduota už nemažą maišą auksinių, vardan to, kad galiausiai patektu tai pačiai tamsiai į nagus. Priešingai nei Lianos, kurios gyvenimas buvo sudėtas iš bėgalinės kovos su savo praeities šešėliais, Marcia nuo pat pradžių buvo “auginama” kaip ginklas. Realiai, mergaitė nematė nei vaikystės džiaugsmų, nei kažko panašaus. Ji netgi pernelyg greitai pamiršo savo tėvus, savo seserį. Juk tai kėlė skausmą, ir toli gražu ne emocinį. Kiekvienas bandymas pabėgti, ar bent užsiminti apie tai kas jos laukia praeity, buvo tiesiogine to žodžio prasme, išmušama iš jos jėga. Ilgainiui, ji paprasčiausiai nebe matė prasmės gręžiotis atgal, ir pasidavė misijai, kuri jai buvo sukurta. Bėgant metams, bei vis labiau į paviršių lendant mistinėms, tamsos būtybėms, medžiotojų kovenas, kuriam priklausė Marcia, nusprendė kad yra pats laikas griebtis kraštutinių priemonių. Vardan to, kad Marcios siela taptu nemirtinga, ir kaskart buvo priversta renkarnuotis, žuvo ne vienas magiškų galių turintis karys. Ir kiekvieną kartą, kuomet moters siela atgimdavo vis kitame kūne, jos oda iš vidaus buvo saugodama demoniškų simbolių, kas garantavo jai nemirtingumą, demoniškas galias ir tai, kad ji buvo vienintelis “ginklas”, galintis sunaikinti serafimą amžiams. Nuolatos gi sklido skirtingos istorijos apie tai, esti egzistuoja kažkoks akmenėlis, kažkoks durklas, kuris gali sunaikinti bet ką… Galima sakyti, kad tokiu būdu pati Lilith pasišaipė iš tikinčiųjų, suteikdama jiems klaidingos vilties, juk tik ji Viena te žinojo kas iš tiesų yra tas ginklas, ir kad jis visiškai priklauso nuo jos valios ir troškimų. Taip sakant, apgudrauti Velnio negali niekas, kad ir koks gudras ir fainas bebūtu. Marcios paskutinė stotelė buvo Alexis Farraday, vizualiai panaši į jos pačios originalų kūną: tie patys genetiniai faktoriai. Desmond’as net pats to nesuvokdamas, taip pat neatsitiktinai tapo Marcios paskutiniojo kūno sergėtoju, dėl to gali būti traktuojamas kaip šiek tiek “ypatingas”. O jei šis planas nesuveiktu, visada lieka dvi mergaitės, kurioms Abberline tapo tėvu.
– Ugh. – Duslus atodūsis nuaidėjo tuomet, kai didžiulė neregima jėga nubloškė Marcią ant žemės, o nuo susidūrimo dar ir atvipo geras gabalas odos nuo šlaunies. Užrašai, kurie buvo po josios oda, kone degė, buvo matomi akiai ir reikia pripažinti, kad atrodė įspūdingai siaubingai. Rankos pirštais moteris “prilipino” odos lopą atgal, kuomet pakilusi į orą, atsikirto seseriai tuo pačiu. Nors iš pradžių šis žaidimas jai ir atrodė nieko vertas, dabar ne vien kad patraukė dėmesį, bet ir netgi tapo apylygis. Kuris laikas netgi atrodė kad nėra aišku kuri iš jaunai atrodančių moterų sugebės šią kovą baigti pergalingais džiaugsmais. Viena kitai atsakydavo magiškai ir fiziškai stipriais smūgiais, regeneruodavo ir kartodavo tai. Keista tiesa, kai susiduria nemirtingieji ir iš tiesų, ne vienas nėra stipresnis už kitą? Tai galima tęsti amžinai, tik tiek kad Rivas paskleisti burtai to rajono gyventojams, turėjo galiojimo laiką.

<…> – Žinai, tu buvai teisi. Dabar pati gali užspringti tuo pimpalu… – Nepriklausomai nuo to, kad kova tarp seserų buvo sunki, alinanti ir įpūdinga (vieta jūsų vaizduotei), Liviana vis tik, bent jai taip atrodė, sugebėjo rasti silpnesnias vietas, kuriomis galėtu manipuliuoti Marcia. Ji parbloškė ją ant žemės, ir sunkiai atgaudama kvėpavimą, ji ištarė savuosius finalinius žodžius, veik tuo pačiu metu, kuomet, visą tą laiką prie savęs turėtą, kardą susmeigė seseriai tiesiai į “nasrus”. Puikiai girdėjo tą ausiai nemalonų garsą, kuomet tvirtas (užburtas) metalas perskrodžia Marcios kaklo slankstelius, perrėžia pailgąsias smegenys ir atima josios gyvybę. Sunku pasakyti, ar tai buvo emocinis skausmas, ar ar fizinis, tačiau vis dar neištraukdama kardo iš Farraday, tamsiaplaukė parklupo ant kelių, tvirtai tebe laikydama kardo rankeną. Susimerkė, jausdama kaip kraujas susimaišęs su prakaitu, varva jos kūnu. Keliai netrūkus irgi sudrėko nuo kraujo, kuris srovo iš Farraday kūno. Atmerkusi akis, ji reikšmingai pažvelgė į apgriuvusių Abberline namų pusę, kone visu kūnu jausdama ten tebeesantį savo tėvą ir jo dabar jau nusilpusią, bet vis dar skleidžiamą energiją. Savigraužos nebuvo, didelis nuovargis ir tuštuma. Atitraukusi rankas nuo kardo rankenos, pirštais nubraukė prakaitą nuo smakro. Buvo per daug pavargusi, kad pastebėti esti Farraday kūnas nebuvo neutralizuotas. Dievaži, tokie veiksmai būtu sunaikinę tiek vilkolakį, tiek vampyrą. Tačiau tai, kuo buvo Alexis, nebuvo žinoma Livianai. Techniškai sesers krauju suteptas veidas neatrodė patraukliai, nebent į šį žiūrėtu vampyras ar šiaip didelis psichopatas. Alexis kūnas švelniai suvibravo, kuomet patyliukais pakilusios rankos suėmė kardą, bei šį lėtai ir šleikščiai pašalino iš burnos ertmės. Atgal į skalpą subėgo ant asfalto ištiškusios smegenys, ir netgi tie kelis atskilę kauliukai. Ji regeneravosi veik žaibiškai, kuomet sugaudama Rivas už plaukų, patempė arčiau prie savęs. Kardas, kuris atsidūrė Alexis rankose įkaito beveik iki susilydijimo ribos, įraudo. Ji negailestingai prispaudė jo ašmenys prie Rivas peties, arčiau krūtinkaulio, kuomet taip pat negailestingai šį susmeigė. Tačiau taip, kad nepaliestu širdies, bet reikia tik įsivaizduoti, kokį nežmogišką skausmą sukeltu. Rivas neatlaikė, kuomet pradėjo rėkti, ir veik tuo pačiu metu nuo josios kūno pasklido ta pati regimai raudona energija, apraizgyta “žaibais”, arba kitaip tariant elektros iškrovomis, kas ir atmušė Farradai nuo jos. Plikomis rankomis Rivas ištraukė ginklą iš savo kūno, šį numesdama ant asfalto. Kuomet galiausiai ją, kartu su Alexis ir nubloškė nuo vaizdo ta balta šviesos srovė, kuri pasklido iš Abberline rezidencijos. (Šitai bus paaiškinta Katherine Pierce - Redford daly, tad skaitykit).




Dar tuomet, kai buvo nulaužtas prieš paskutinis užraktas, istoriškai “fatališka moterimi” vadinama garbanė puikiai suvokė kad nesugebės išvengti neišvengiamo. Galbūt ji ir nesuvokė tai, kad buvo paskutiniu užraktu, kuris garantuos nesustabdoma, niekuo nevaržoma josios biologinės dukters, o prieš tai jos ir Sagittarius (a.k.a Sevastianos Varias arba Sebastian Redford) kūrinio, pergalę. Tačiau nuolatos garbanę kankinantys vaizdiniai, visą ko pabaigos versijos, kuriuose ji nuolatos miršta, jau nebegalėjo būti ir toliau ignoruojamos. Ji suprato kad mirs, ir tai nutiks ganėtinai greitai. Natūraliai kyla klausimas, kodėl ji ne žodžiu apie tai neprasitarė vyrui, kurį mylėjo visa savo esybe? Atsakymas buvo paprastas, likimo išvengti buvo neįmanoma, ir jei jis žinotu tiesą, velnias žino kokių priemonių griebtųsi, kad tai jei ne sustabdyti, tai kaip galima labiau atitolinti. Ir mes visi puikiai atsimename, ko griebėsi Redford’as, kuomet manė kad vienintelė išsigelbėjimo galimybe buvo atitolinti Katherine nuo savęs amžiams. Jie abu buvo beveik nenugalimi kartu, ir tiesą pasakius kartu buvo geriausios savęs pačių versijos: nevaržamos, šiek tiek brutalios, bet visapusiškai išpildytos. Net jei iš anksto būtu žinojusi kuo viskas pasibaigs, Katherine niekada nebūtu pasielgusi kitaip. Kad ir kokia savanaudė moteris yra, būtent iš to savanaudiškumo ji nebūtu paleidusi Sebastian’o. Tarp milijardų kitų, jis toks buvo vienintelis, ir jau kuris laikas ji galėjo pasidžiuodama pasakyti kad jis yra jos. Lilith planas pirmiausia į Abberline namus atgabenti Katherine, suveikė it per sviestą. Nežinia ar sužaidė smalsumas, ar savo ribų išbandymo troškimas, kad Pierce net nesistengė jai priešintis, viso labo savame stiliuje sarkastiškai kandžiojosi, bandydama palengva numušti dukters savivertę. O juk kai kažkam nuolatos yra sakoma kad jis “durnius” ar jis “gali”, tai asmuo savaime ima ir tuo patiki. Iki tos akimirkos, kuomet čia pasirodė Redford’as, Katherine jautėsi pakankamai neutraliai. Reikia paminėti, kad kelis kartus netgi labai teatrališkai nusižiovojo, bei leido sau pasivaišinti ant staliuko paliktu buteliu, pripildytu prabangaus brendžio. Akivaizdu, net bandydama susisiekti su Sebastian’u telepatiškai, negalėjo. Viskas buvo šiek tiek komplikuojama, mat jei būtu bent pabandžiusi tai padaryti, tai mirtu Desmond’o žmona ir tos dvi mažos mergaitės… Bla bla bla, nebuvo svarbus Katherine tos kalės ir mažyčių kalyčių likimas, bet jei jau leido Elizabeth pagyvent šiek tiek, tai galėjo leisti ir šioms trims. Redford’ui pasirodžius, tamsiai karamelinės spalvos Katherine akys akimoju susirado jo veidą, pasiskleidė lūpos, bet taip ir nedrįsdamos ką nors pasakyti. Net be žodžių, jie puikiai suvokė tai, kad “dabar jau šikna”. Lilith Teatras buvo pradėtas, ji bereikalingai judėjo, džiaugėsi ir vos ne sakė “ou”, prieš peršokdama per griovį. Tai erzino, dievaži. Netgi susimąstė apie tai, ar ji pati kitiems atrodo tokia pat erzinanti, kai žaidžia savo “imk, neduosiu” žaidimus. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, bulgariškos kilmės gražuolė, lėtai it ją net šis veiksmas vargintu, pakėlė akis į Lilith.
– Tikriausiai gimdydama tavo fizinį pavidalą, netyčia stuktelėjau tave į lovos rėmą, nes panašu kad su atmintimi turi šiokių tokių problemų. Tai ne pirmas kartas, kai mes visi trys susitinkam, nes tas kibur vybur su šviesos atgavimu iš esmės labai daug ką nepakeitė. Dooh. – Priešingai nei Sebastian’as, kuris dar stengėsi labai neatsipalaiduoti ant to, kad imti per daug akivaizdžiai drąskyti akis pragaro valdovei, Katherine taktika buvo priešinga. Nors kitą vertus, ji niekada nebuvo malonia ir švelnia, it prie žaizdos pridėjus, ši imtu ir akimirksniu sugytu. Katherine asmenybė yra spygliuota, o liežuvis nuodingas. Ir šiaip, bendrai paėmus ji yra beveik beširdė kalė, kuri nelabai supranta kada reikėtu sustoti. Arba supranta, bet iš principo to nedaro.
– Bet dėl vieno tu esi visiškai teisi. – Specialiai padarydama teatrališkai veidmainišką pauzę, ji netgi ore pamakalavo ranka, kad atkreipti į save kur kas daugiau dėmesio. Jau vien iš lapiškai “naglo” josios snukelio matėsi kad jei jau garbanė prisiruoš ką nors pasakyti, malonu nebus. – Sukurdami tave, mes tikėjomis kad būsi tuščiagalvė kekšė, kuri pasidulkinusi su reikiamu vyru, pagimdysi mums abiems kūnus, tokius, kokius galiausiai galėsime užimti. O tu visgi tapai… Ne. Tu vis dar esi tuščiagalvė kekšė, kuri visa laimė bent sugebėjo iš manęs paveldėti skonį drabiams ir gražius plaukus. – Timptelėdama lūpas į šalis, Pierce idealiai vien savo išraiška atspindėjo “sorry, not sorry” išraišką. Negana to, ji netgi nusuko akis nuo Lilith, taip tik dar labiau išreikšdama savo nepagarbą moteriai, na reikia būti biedniems, bet teisingiems – priklausė jų subinės. Sebastian’ui užvedus su “nelabąją” labiau racionalų, bet vis dar ganėtinai kandų pokalbį, Katherine nusprendė pasilaikyti nuošaly. Arba teisingiau būtu pasakius, įsiklausyti į tuos žodžius, kuriuos tarė Lilith, kas galėtu kad ir atsitiktinai išduoti vieną ar kitą smulkmeną apie jos “grandiozinį” planą, kuris yra vilkinamas jau velnias žino kiek laiko. Na taip, tik viena Lilith ir težino, nes ya know she's the devil.
– Žinai kokia tavo problema? Ne, iš tiesų tai visų per daug “galingų” ir per daug “kietų” blogiukų problema… Visada atsiranda kažkas “galingesnis” ir “kietesnis”, kuris galiausiai supisa visus tuos planus, kurie buvo per ilgai norėti ir per ilgai planuoti. Lilith, mažutę. – Specialiai, žinodama kad mažybiniai žodelyčiai tik dar labiau veikia žeminančiai, ji nepasivargino į stipresnę už save moterį kreiptis kaip nors kitaip. Veide subolavo klastingai pašaipi šypsena, kuri tik dar labiau pabrėžė Pierce natūralų “kališkumą”, kurio tikriausiai iš jos kūno išvalyti nesugebėtu visiškai niekas. Netgi pasakiškai audringas, protą išnešantis ir sveiko kūno lopinėlio nepaliekantis seksas su Sebastian’u. Ji tiesiog pati iš savęs yra tokia. – Nusileisk ant žemės, net jau nuo ten, kur esi dabar, krisi skaudžiai. O mes juk nenorime, kad imtum ir nusilaužtum vieną kitą nagiuką. Taip kad lysk atgal į savo čirškančią smegduobę ir baik gadinti orą. Nes jau kvėpuoti darosi koktu. – Dirstelėdama į Nadios pavidalą turinčią moterį, Katherine labai veidmainiškai sulėtintai paklapsėjo akelėmis, kuomet vėl nusuko žvilgsnį į Sebastian’o pusę.
Matydama kaip mylimasis vien žvilgsniu seka paskui Lilith, bulgariškos kilmės garbanė lėtai užsivertė akis, tarytum negalėdama daugiau pakęsti viso šio galios ir įtakos žaidimo. Ji vargiai įvertino tą faktą, kad labai panorėdama Lilith sugebėtu ją priversti stipriai pasigailėti to ką lemena. Tačiau iš kitos pusės, pirmiausia kaip kūrėja, o vėliau ir fizinio pavidalo gimdytoja, Katherine vis dar jautėsi kažkuo pranašesnė už dukterį. Tarytum Lilith turėtu jai paklusti, o ne atvirkščiai. Ak tas moterų paikumas, visuomet įvelia į didelias problemas (lel xDD). Tik tuomet kai ant savęs pajūto pakankamai reikšmingą Sebastian’o žvilgsnį, Katherine atkreipė dėmesį į tai, kas susiformavo Lilith rankuose. Ir kas keisčiausia, garbanė netgi neatrodė nustebusi, ji tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Juk tai buvo būtent tas durklas, kuris pagal kelias vizijas iš eilės, atima Pierce gyvybę. Ji vėl atsisuko į serafimą, kuomet liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji veik negirdimai, prasitarė. – Aš žinau. Šiandien… – Jam nereikėjo net užduoti lemtingų klausimų, kad moteris sugebėtu į šiuos pakankamai aiškiai atsakyti. Jos veidas, kad ir koks šaltas vizualiai atrodė, nesugebėjo iš akių paslėpti juntamo nusivylimo, bet tuo pačiu metu ir susitaikymo. Galbūt tai paaiškina, kodėl Katherine jautėsi taip drąsiai dabar? Žinoma kad ji nenorėjo savosios mirties, bet pripažinkime, net jei taip ir nutiktu, ji tikrai neketino pasilikti negyvai. O prieš tai, planavo ganėtinai apsunkinti Lilith planus. Galu gale, pralaimi ne tas, kuris krenta pirmasis, o tas kuris pasiduoda prieš kovai prasidedant. Redford’ui pakilus, bei galiausiai “apglėbus” Lilith, Katherine mate kur link nukrito durklas, ir priešingai, nei buvo galima tikėtis, pirmiausia ji nepuolė padėti mylimajam, ji puolė prie durklo. Nuo Pierce stichinės galios, metalo objektas ėmė sparčiai šalti. Stingdė metalą iki tokios temperatūros, kuomet jis nebe atlaikė spaudimo, ir josios rankose subyrėjo į šipulius. Tačiau ir čia nuspręsdama nebaigti, garbanė pravėrė dešimtys portalų, bei visas skeveldras išsiuntė velniop, su balsu neištarta žinute “susirink, jei gali”. Čia pat susitvarkiusi su net ne tuo ginklu, kuris buvo numatytas pragaro valdovės, ji puolė talkinti Sebastian’ui.

<…> Kartą Katherine buvo užsiminusi Sebastian’ui, kad jei nepavyks Lilith nugalėti, vienintelė galimybė bus šią “pravalyti”. Tačiau kitokiame kontekste, tuo metu pasirodė veik tas pats, kas sunaikinti moters žmogišką pavidalą. Būtent todėl, Sebastian’as “neišdulkino” šios minties iš savosios garbanės galvos. O ji nuo pat pradžios suvokė tai, kad tik akinanti šviesa gali “išvalyti” tamsą, su visais kartu su ja einančiais šešėliais. Ir kas gali būti galingesne šviesa, nei serafimų? Po sudėtingos ir nesveikai išorinius pavidalus niokojančios galių kovos, visi trys dalyviai buvo iškritę į skirtingas šalis. Katherine kūnas buvo nusėtas giliomis žaizdomis, kurios iš pažiūros net neketino trauktis. Atrodė kad net menkiausias sujudimas būtu atnešęs jai skausmo. Lygiai taip pat toliau gulėjo Sebastian’as. Nors išoriškai, atrodė kad jie nieko daug nepadarė, tačiau iš tiesų Jie padarė kur kas daugiau, nei galima įsivaizduoti. Pierce žvilgsnis, kuris buvo kūpinas apgailestavimo, ne dėl to kad jie gavo popą ir dabar biški gaus pagulėt it ištiželiai, o dėl to kad supistai nenumatė šio didelio ir dvokiančio fiasko. Lilith it tyčia gulėjo arčiau Katherine, nei kad Sebastian’o ir garbanė puikiai matė jos pabalusias, šiai akimirkai negyvas akis. Tai buvo vienintelė galimybė, kurią jie turėjo, todėl dvejonėms paprasčiausiai nebuvo laiko. Jo balsas visgi sugebėjo garbanę trumpam suklusti. Akys, apie kurias buvo pabėgęs tušas, bei šiek tiek kraujo, susirado tobulą jo veidą. Lūpos vos pastebimai prasiskleidė, leisdami jos kimiam balsui užpildyti erdvę.
– Atleisk. Aš tave myliu, beprotiškai. Bet privalau tai padaryti... – Balsas suvirpinęs orą, nutilo. Moteris stengdamasi sukaupti visus savo kūno galimybių likučius, pasivertė ant pilvo, ir šliaužte ėmė šliaužti link Lilith. Po savimi palikdama ganėtinai gausų kraujo takelį, ji stengėsi pasiekti šiektiek sukontūzintą pragaro karalienę. Pastangos buvo nežmogiškos, ir reikia paminėti kad jei ne faktas kad iš nemirtingo tapti mirtingu nebūtu toks sunkus, tai būtu pagalvojusi kad Dabar yra tokia pat mirtinga ir trapi, kaip tarakonas su nurautomis visomis galūnėmis. Šliaužimas atrodė kad trūko visą amžinybę. Pirmiausia pagavusi biologinės dukters pirmiausią pasitaikiusią galūnę, koją, ji prisitempė arčiau. Šiaip ne taip, užsikabarodama ant fasadinės Lilith kūno pusės, bulgariškos kilmės gražuolės nubrozdintais keliais įsirėmė į grindis, pragaro valdovės kūną palikdama sau tarp kojų. Vidine šlaunų dalimi spaudė ne vien kad moters juosmenį, tačiau ir josios rankas, kad pasipriešinimas būtu kaip galima labiau apsunkintas. Pierce ilgi ir pakankamai ploni pirštai suėmė dukters veidą. Reikia paminėti, kad jei ne tragiškos aplinkybės, galima sakyti kad ši akimirka atrodytu net labai erotiška: drabužiai praplyšę, plaukai šiek tiek netvarkingai sukritę, viena moteris ant kitos. Trumpai sakant, žiūrisi gana skaniai. Pierce pasilenkė arčiau prie jai žinomo kaip Nadios veido. – Pabandyk atlaikyti šitai, kalę! – Katherine veidas palinko žemiau, pirštai stipriau suspaudė Lilith smakrą. Netrūko ilgai, kad garbanės lūpos atsidurtu ant priklausančių “šetonės”. Atmetant tą nedidelį faktą, kad Lilith yra Nadia, o Nadia yra Katherine biologinė dukra, pasidalinti bučiniu (ar pasitrinti vaginomis) niekada Pierce nekėlė labai didelės problemos. Galu gale, gyveni tik vieną kartą, nepriklausomai nuo to kad tavo gyvenimas amžinas. Kažkaip su laiku tampti labiau supratingas, bei visai kitaip, nei dauguma žiūri į tam tikrus dalykus. Natūraliai išraiškingos garbanės lūpos apglaudė priklausančias dukrai, kuomet kartu su liežuviu, į Lilith burną prasiskverbė akinanti šviesa. Šviesa, kurios Pierce išsižadėjo, norėdama “išvalyti” pragaro valdovės esybę. Nebuvo net tikra, kad po šito sugebės išgyventi pati, tačiau kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Net kartu su Sebastian’u, jie buvo per daug silpni akistatoje su Lilith, bei abu tai puikiai suprato. Kartu su šiuo šviesos perdavimu, išleidimu iš savęs, buvo girdimas ir kurtinantis garsas, panašus į tą, kurį filmuose apie ateivių invaziją prideda kinomotografai. Iš pradžių nedidelėmis dozėmis keliaujanti šviesia, palaipsniui įgavo nežmogišką pagreitį, kurio suvaldyti nesugebėjo net Katherine. Jos kūnas, kuris įprastai žėri nuo serafimiško unikalumo, paskendo toje pat šviesoje, kuri atrodytu paprasčiausiai netilpo kitos savininkės kūnę. Tai priminė atominės bombos efektą, kuomet sprogstamoji masė kaupiasi, kaupiasi, o tuomet pasklinda į visas puses. Iš abiejų moterų išsiveržęs šviesos pliūpsnis pasklido į visas pasaulio puses, kartu su savimi nublokšdamas kiekvieną gyvą ir negyvą objektą savo kėly. Ir taip pat žaibiškai, šviesos pliūpsnis sugrįžo atgal, persifiltruodamas per Pierce kūną, tiesiai į Lilith. Šiam procesui pasibaigus, visiškai išsekintas Katherine kūnas palinko šonan, galiausiai nukrisdamas prie pat Lilith. Praradusi beveik visą savo sąmoningumą, ji dar desperatiškai pasistengė susirasti Sebastian’ą, kuomet visgi sumerkė savo akių vokus “miegui”. Ir visgi, sąmonės praradimas tik dar labiau padidino “super-medžiotojos” galimybes patekti į vidų.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

dancing underneath the skies of lust. 'cause without your love, my life ain't nothing but this carnival of rust
avatar
Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.



Pranešimų skaičius : 2893
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : I very much enjoy certain cities especially Paris, NY and Chicago.
Meilė : When people ask what I see in him, I just smile and look away, because I’m afraid if they knew they’d fall in love with him too. The one, the only SEBASTIAN REDFORD.
Draugai : Love is friendship that has caught fire. It is quiet understanding, mutual confidence, sharing and forgiving. It is loyalty through good and bad times. It settles for less than perfection and makes allowances for human and other weaknesses.
Rūšis : Queen Of Hell (19/538/∞)
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : Good design is like a refrigerator—when it works, no one notices, but when it doesn’t, it sure stinks.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=4KJEZhUDSAY

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 08 02, 2018 2:45 pm




Graves




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  NIER   DAINA: Nine Inch Nails - Hurt




Egzistencija pragare gal tik pačioje pradžioje nuo to momento, kai pirmosios šviesos iki galo nenugalėta tamsa atvėrė amžiną Tamsos pasaulį, kai šis suviliojo ir prarijo Sagittarius bei Andromedos kūrinį, Lilith karalystėje buvo taip ramu. Žinoma, jei iš viso tokiu būdvardžiu galima apibūdinti pragarą. Jei šuo kanda į ranką, kuri jį maitina, tai ką kalbėti apie pačias juodžiausias, tamsiasias, siaubūniškiausias esybes pasauliuose - demonus? Pragaras yra be galo dinamiška, netgi dramatiška vietelė, geriau pagalvojus. Daugybė demonų bandė Lilith nuversti, Tamsos pasaulis keitėsi tūkstančius kartų, jis skilo, vienijosi, vėl skilo ir vėl vienijosi. Lilith išlaikė valdančią poziciją ne dėl to, kad buvo pati galingiausia. Tiesą pasakius taip pat šimtą tūkstančių metų egzistencijos skaičiuojanti velniūkštė, visai ne velnišku Lili Alvar vardu būtų pajėgusi iškaršti Lilitai subinę, jeeeeei žinotų, kaip naudoti Tamsos karalystės jėgas savo tikslams ir visų svarbiausia kaip "pratransliuoti" jas per kūną šio akimirksniu nesunaikinus molekuliniu lygiu. Ne vienas iš demonų sužinojo Lilith paslaptį, išaiškino jos metodus, sukilo ir bandė ją nuversti. Ir tik demonės apsukrumo dėka ji išlaikė nekintančią valdančią poziciją pačioje siaubingiausioje pasaulių struktūros dalyje. Vargu ar Lilith paruošė tik Marcią tam, kad ši reikiamu momentu sunaikintų Katherine ar Sebastianą. Kaip ir visi labiau pasižymėję blogiukai, Lilith buvo itin teatrališka. Jai rūpėjo, kad visos istorijos vystymas ir rutuliojimas turėtų tarpusavyje glaudžiai susijusius ryšius, moralinę, psichologinę vertes. Visi veiksmai ir atoveiksniai turėjo, ne, PRIVALĖJO sueiti į meistriškai surežisuotą spektaklį, todėl Sebastianas turėjo kristi nuo savo paties dukros rankos. Marcia Varias iškentėjo tuzinus gyvenimų. Jos siela tapdavo vis kitokių, skirtingų kūnų dalimi laukdama vienintelės tokio egzistencinio mechanizmo paskirties - momento, kai žūtbūtinis ginklas jos viduje taps aktyvuotas. Lilith būtų visiška idiotė, jei sėkmės faktorių statytų tik ant vieno, nepakeičiamo įrankio. Analogiškai paskirčiai ji paruošė ir Dean'ą, ir dar kelis Katerinai bei Sebastianui artimus, pažįstamus asmenis, tačiau... Likimas galioja tiek pat, kiek užtrunka priimti bei įgyvendinti sprendimą, kuris netrukus pakeičia viską. Istorija pasikeitė. Sebastianą ilgai kankinusios, pasikartojančios vizijos detalės pasikeitė. Pakito ir garbanę sukrėtusi, bene pranašiška apvaizda. Bet koks skirtumas? Detalės tikrai turėjo daug prasmės kasdienybėje, santykių raidose, sprendimuose, kurie artina prie užsibrėžto tikslo ar atveda prie didelio netikėtumo. Iškračius iš tų visų vizijų spalvotus apipavidalinimus esmė lieka aiški - visos jos pranašavo Katherine mirtį. Dean'as tapo "nebepanaudojamas" tada, kai prie jo nagus kišti ėmė Elissa Ambrose. Ji pakeitė vyro likimą, ji išsaugojo Winchester'iui sveiką kailį bei gyvybę. Visi įvykiai pakrypo tokia linkme, kad procesas sugrįžo prie sumanymo ištakų ir būtent Marcios Varias reinkarnacijoje nubudo vienintelė egzistuojanti galia visiškai sunaikinti serafimą. Liūdna, bet netgi Lilith su visu savo pragarišku autoritetu negalėjo to padaryti. Galėjai iš egzistencijos ištrinti bet ką, bet kokią būtybę, bet kurią sielą, tačiau tik ne sergėtojų šviesą. Jei taisyklės būtų šiek tiek kitokios, vargu ar Lilith terliotųsi ne visai patikimu serafimų įkalinimu savo "namuose". Net ir jai pavaldūs demonai buvo nepatikimi. Bet kuriam iš jų galėjo susišviesti sergėtojus išvaduoti, neva tokiu būdu pašiks Lilitai reikalus, ją išblaškys ar net susilpnins. Pragaro karalienės troškimas sunaikinti egzistuojančią realybę nebuvo logiškas ir racionalus. Ji jautė begalinį, neišmatuojamą pyktį, ji troško, kad jis kaip liepsna prarytų absoliučiai viską, visus pasaulius, kiekvieną realybę. Jai nerūpėjo išliekamoji tokio siužeto reikšmė. Demonė troško keršto, tačiau palengvėjimas ar atsiskaitymas su savo kūrėjais nebuvo jos siekiamybė. Ji geidė viską absoliučiai sušikti, sudirbti viską nepataisomai. Kad visuose pasauliuose neliktų nieko, tik griuvėsiai ir liepsnos. Ši idėja, potencialus ir pasiekiamas jos įgyvendinimas vertė Lilith jaustis tiesiog stebuklingai. Tai vertė ją jaustis galinga, didesne už visą sušiktą, jai nesvetingą egzistenciją. Juk naivu tikėtis, kad tikras blogis gali būti racionalus ir protingas.

Visuose filmuose, serialuose, netgi kai kuriose "prastesnėse" knygose pagrindiniai blogiukai daro vieną klaidą - jie per daug kalba ir nenusikrato "geriukais" tada, kai tikrai galėjo tą padaryti. Ir visgi Lilith neskubėjo. Ji mėgavosi savo šou. Zombiška Marcia iki savo pačios namų judėjo per lėtai, tad demonei pasirodė protingiausia paveikti ponią Abberline per atstumą. Vargu ar Andromeda su Sagittarius būtų sumaišę Lilitos sumanymus taip, idant šie aplamai nustotų galioję, bet perdėtai vilkinti laiko bei numatytų pramogų irgi nedera. Jei Lilith nebūtų sugalvojusi aktyvuoti burto, paverčiančio Marcią Varias pavojingiausiu ginklu visatoje (bent jau serafimams), smagią pramogą būtų praleidusi ir jos sesuo Liviana. Vadinasi Lilith elgėsi apsukriai ir užėmė visus svečius savo vakarėlyje. Na, beveik visus. Iš galvos, aptrauktos egzotišku ir patraukliu kūnu Nadiai neiškrito keistai neapkartusi akistata su Desmond'u. Esant įprastoms aplinkybėms susidūrusi su vyru, kuris jai pasirodo patrauklus ar net fiziškai jaudinantis, praleistų pragariškai karštą naktį. Jei tas vyriokas dar jos ir neapviltų, for shits and giggles sudegintų jį gyvą, o sielą kaip suvenyrą parsitemptų į pragarą. Fados "indas" ją nuvylė, tačiau vis tiek paliko serafimą be "namų" ir galimybės lengvabūdiškai pražingsniuoti žmonių pasaulio gatvėmis naujutėlaičiais madingai "Yeezy'iais". Kas tuos demonus supaisys?.. Kai ištuštini serafimų pasaulį, sugriauti priklausantį žmonėms atrodo lengva, kaip nusispjauti. Ir visgi kažkodėl šį pasaulį visi mylėjo bei saugojo bene labiausiai. Liviana Rivas paskyrė visą gyvenimą tam, kad jį gelbėtų ar net išgelbėtų. Žinoma apakinta pykčio buvusiam sutuoktiniui, kuris moters akyse buvo tapęs vieninteliu ir pačiu didžiausiu blogiu, šiek tiek pražioplino meistrišką ir užtikrintą užraktų naikinimą. Dar platesniu žinių spektru apdovanoti Katherine ir Sebastianas, net susigražinę bene visą savo išbarstytą esybę taipogi neįtarė Lilith užmačių, nes jiems buvo svarbiau kruštis. Žodžiu, visi, kurie buvo kvalifikuoti pragaro karalienės tikslus paversti bent sunkiau įgyvendinamais apsižioplino, nes buvo apsikrovę savomis nereikšmingomis problemomis bei malonumais ir dabar turim gręsiančią epišką pasaulio pabaigą. Atsižvelgiant į visiškai viską, negi jai bus sunku nužudyti Katherine? Tiesa, pastaroji finale nustebino žengdama žingsnį, kurio Lilith nenumatė. Bet vis tiek. Ar tai tikrai keičia esmę?

Būtų buvę visai gražu pažiūrėti, kaip atrodytų ir skambėtų idealiai sarkastiškas mylimųjų sąskambis jiems sąmojais bei užgauliojimais čia pat laidojant Lilith, tačiau Redford'as, Katerinai demonstruojant save tokią, kodėl dauguma su ja reikalų turėjusių asmenų atsiliepia apie ją kaip, um, kalę, prie garbanės nesidėjo. Jam tikrai būtų užtekę draivo ir charizmos suspindėti, bet nesijautė anei kiek atsipalaidavęs, idant dabar tampytų Nadią už kasų. Turint omenyje kokia daugialypė yra Kat, sunku nuspėti jos emocijas. Galbūt ji tikrai nesureikšmino Lilith grėsmės bei galių, galbūt ji neketino parodyti, jog yra susirūpinusi ar net bijo. Galbūt jai buvo svarbu aptalžyti dukterį bent kandžiomis sparnuotomis frazėmis, mat iš smūgių ranka ji vargiai peštų kažkokį rezultatą. Kad ir koks išoriškai ramus bei "neapsikrovęs" Redford'as galėjo pasirodyti, viduriai maišyte maišėsi apimti nerimo. Vargu ar mylimieji (ypač dabar) jautėsi gerai žinodami, jog tam tikroje situacijoje neturi kontrolės. Protingas vyras niekados nesikištų į dviejų moterų kivirčą, tad Sebastianas tiesiog stebėjo šias dvi moteris. Lygino jas. Iš pažiūros vizualiai Nadia Petrova su Katerina Petrova bendra turėjo tik tamsesnį gymį - juodi plaukai, tamsios akys, rusva oda, tačiau moterų bruožai tikrai smarkiai skyrėsi. Lilith vizualiai jam visiškai nepriminė Pierce, nematė joje kažkokio artimumo, kuris sukeltų Nadiai bent mikroskopinio dydžio simpatiją. Niekas apie ją jam nebuvo patrauklu, įskaitant ir istoriją, kaip Lilith tapo Nadia Petrova. Turėdamas galimybę jis šitą kvanką labai šaltakraujiškai pribaigtų, o Katerinai pasiteisintų, jog kitaip pasielgti negalėjo. Neva nebuvo kitos išeities. Vardan visų gerovės. Nors greičiausiai tiesiog išsilaisvintų iš visos tos didžiulės antipatijos pragaro karalienei bei jo didybės manijai nepalankaus fakto, kokia Lilith buvo galinga. Net herojiškumas gali suspindėti iš savanaudiškos pusės, jeigu panaudosi tinkamus argumentus ir suvesi juos į protingą išvadą. Tiesa, net ir Senovės Graikijos laikais Sevastianos grūmėsi su jos priešais ne vedamas buko, aklo kovos už teisybę jausmo. Kai požiūris praplatėja suvoki, kad nieko absoliučiai teisingo ar klaidingo paprasčiausiai nėra. Viskas priklauso nuo požiūrio. Visgi kokia linkme Pierce nusuko dialogą Redford'as neįstengė nepagalvoti apie tai, jog jeigu pirminės jo bei Kath versijos padarė tai, kas buvo neįmanoma vardan bendros svajonės, ne ką lengvesnį kryžiaus kelią perėjo ir Lilith. Ji sugebėjo save perprogramuoti, pasipriešinti likimui, kuriam Andromeda ir Sagittarius buvo ją pasmerkę. Būtybė sugebėjo ištverti daugybę metų labai lėtai, atsargiai ir apgalvotai skaldydama serafimų šviesą ir dovanodama ją šimtams savo vaikų. Nors pagal pirminį planą ji tikrai neturėjo pradėti vadovautis kažkokia sveika, o ne iš anksto jai įteigta valia be galimybės pasipriešinti. Sebastianas jos negailėjo. Puikiai suvokė už ką Lilith jųdviejų taip nekenčia, bet galėjo tik atsainiai pagūžčioti pečiais. Savai gynybai būtų pasakęs, kad "žinai, pupyt, tau reikėjo nesišakoti ir daryti tai, kam ir buvai sukurta. Nuo to absoliučiai visiem būtų buvę geriau. Tavo ambicijos nepasiteisino, tu būdama beprotiškai aikštingu angelu supykai ir nusprendusi neširsti ant savęs pačios, kas būtų tikrai destruktyvu, agresiją perkėlei ant mudviejų. Gal ir logiška, bet pripažinkim - kvaila". Bet nepasakė. Katerina jau ir taip sėkmingai dukterį čirškino rūgšties kupinais pasisakymais. Lilith, regis, vos laikėsi neišliejusi viso pragaro ant savo biologinės motinos ir jeigu prie garbanės šou dar būtų prisidėjęs ir Redford'as, veikiausiai apokalipsė prasidėtų truputėlį anksčiau, nei suplanuota pagal dienotvarkę. Visgi mylimosios indėlis į Nadios žeminimą sutaupė jiems šiek tiek laiko ir Sebastianas galėjo pagalvoti kaip jiems elgtis. Jei nesi visiškas mulkis suvoki, jog kad ir kokia galinga būtybe bebūtum, priklausai už tave pačią didesnei ir galingesnei "sistemai", kuri visados sukuria tau pagal užsakymą pagamintą išjungimo mygtuką.

Sebastianas mielai būtų grįžęs į tą sarkastišką pokalbį su Desmond'u, kurio metu abu vyrai eilinį kartą grūmėsi dėl "sąmojingiausio patino" titulo. Kai guli ant žemės visas, atsiprašant, apsivafliavęs ir kone nugalėtas, tokiais momentais prisimeni, kodėl paleisti žmogiško gyvenimo niuansus bei šiokius tokius malonumus yra sunku. Jie tikrai padeda užsimiršti, nukreipti dėmesį nuo problemų, šimtą kartų didesnių už korporaciją, Elizabetą Guttierez bei faktą, kad Katherine Pierce ją nužudys, net jeigu Redford'as ir prašė to nedaryti minėdamas logiškus argumentus, kodėl ji jiem naudingesnė gyva. Šis momentas, šie įvykiai reikalavo iš vyro nebūti Sebastianu Redford'u, nebūti Sevastianos Varias, nebūti žmogumi ar vampyru. Jis turėjo elgtis kaip elgtųsi Sagittarius ir tai buvo vienintelis dalykas, kurio vyras dabar negalėjo padaryti. Būtent dabar jis suvokė, kad nepaisant visko, nepaisant naujų galių, žinių ir įsipareigojimų, netgi skirtingų tapatybių, graikiškos kilmės vyras nėra nei Sevastianos Varias, nei stebuklingas, iki apsišikimo švytintis serafimas. Jis buvo Sebastianas Redford'as. Jis buvo vampyras. Puikus metas įveikti tapatybės krizę, tikrai! Tada apėmė didžiulis "fui" jausmas, parėjęs iš kart po informatyvaus informacijos blyksnio, kuris sprogsta galvoje kaip milijonas migrenų. Tikrai keista reakcija, kai supranti, kad kita tavo dukra, kurią maneisi palaidojęs, iš tikrųjų buvo gana arti, pisosi su Desmond'u, bandė Sebastianą nužudyti ir su juo... permiegoti. Fui, fui, fui. Palikimas Redford'ui yra senokai žinomas reiškinys, bet kai suvoki, kad jis veikia nepaisant tavo žinių ir nuovokos... Palikimas visą Ambrose šeimą stumte stūmė susipisti. Dievaži, jei kažkokio stebuklo dėka jiedu su Katherine išliks gyvi, panaudos visą savo išmonę tam, kad Lilitos pradėtą grandinę nutrauktų. Redford'o požiūriu ir noru aplink Abberline'ų rezidenciją susispietė per daug pašalinių asmenų. Sebastiano galvoje speitėsi įvairūs kovos su Lilith planai. Dauguma jų atrodė absurdiški, tik ne tas, kuris pareikalautų galutinio pasiaukojimo. Mintis, dar labai abstrakčiai tuo metu besisukusi Katherine galvoje tikrai buvo teisi. Tamsą nugalėti gali tik šviesa. O jo vidinę esybę tikrai galėjai panaudoti kaip bene naikinančio pobūdžio ginklą. Reikėtų tik susikaupimo, noro ir didelio, akinančiai, ne, veikiau, akis išlydančiai didelio BUM ir... Redford'as to neišgyventų. Jo dėmesį traukiantis pavidalas išsitaškytų net ne į molekules, o elektronus, protonus ir neutronus. Galbūt jo šviesa išnyktų suardžiusi Lilith iš pagrindų, galbūt baigtis nebūtų tokia dramatiška ir Sebastianas pajėgtų save kažkaip iš naujo surinkti. Katerina tikrai sugebėtų suveikti jam naują pavidalą. Kažkaip, kažkokiu būdu. Taip... Tai buvo vienintelė logiška išeitis kaip susidoroti su Lilith nuo prapulties apsaugant pasaulį, kuriame glaudėsi visi jam brangūs asmenys. Jie visi: Silas (per daug vandens nutekėjo, kad toliau širstų ant brolio), Dean'as, Marcus (kad ir kur tu, biče, dabar bebūtum), Salonina (pirmoji meilė visados turės ypatingą vietą širdyje), Elissa, Mason'as, Avalon, Sammuel'is, ta pati Liviana, Desmond'as ir pati svarbiausia - Katherine. Žinoma, pastaroji nebūtų savimi jei netrukus nepasielgtų taip, idant net ir tokia hipotetinė Sebastiano auka taptų bereikšmė. Blogiukai galbūt tikrai kartais plepa per daug, bet šiuo atveju "geriukas" per ilgai mąstė kaupdamas energiją. Kaip tiksliai apibūdinti pojūtį, kai tave visiškai apleidžia tavo stebuklingos jėgos? Žinoma, pasijunti mažumėlę išduotas. Kokia prasmė iš viso būti kažkokia aukštesne energetine forma, iš pagrindų (ne į gera) pakeitusia pasaulį, idant turėtų galimybę jame netrukdomai ir nevaržomai maklinėti, jei velnias su papais nesunkiai atspardo tau kiaušinius? Didelė galia ateina kartu su didele atsakomybe, bla bla bla. Galia yra... galia ir tokiais momentais supranti, kad svarbus tampa tik jos kiekis. Sebastianas žinojo, pajautė, išgirdo koks sumanymas slypti po mylimosios ryžtingumu. Vienodai nusilpę, lėtai sveikstantys jie vienodai šliaužė artyn Lilith. Redford'ą vėrė siaubas. Garbanė, be jokios abejonės, girdėjo jo mintis, tad šiuo atveju aukotis ryžosi jie abu. Nuspręsti liko kuris pirmas. Viena yra save detonuoti, o visai kas kita atiduoti savo šviesą, dalį savęs pačios kitam padarui be galimybės save susigrąžinti. Redford'as žinojo kodėl Katerina taip elgiasi. Šiuo metu ji negalvojo apie savo ar Sebastiano gerovę. Ji troško suteikti vilties savo dukrai. Vampyras mylimajai juto bene skausmingą meilę. Ji buvo tokia didelė, jogei atrodytų sunkiai besutilpo į širdį grasindama šią tiesiog išsprogdinti. Eh, ką jau čia širdį. Ta meilė kone nesutilpo visame kūne. Šliauždamas prie Pierce Sebastianas urzgė ir vaitojo. Visai ne todėl, kad jam skaudėjo. Kaulus laužė nebent begalinis beviltiškumo jausmas, tarsi pats gyvenimas tau slystų iš rankų. O kaip kitaip jam apibūdinti Kateriną? Ji buvo jam absoliučiai viskas. Vampyras neaiškiai kažką vebleno, taupė jėgas, idant galėtų garbanę pasiekti ir stipriai supurtyti, kad sveikas protas atsidurtų pasiekiamumo ribose. Taip, Lilith voliojosi pasitiesusi arčiau bulgariškos kilmės gražuolės, tačiau Redford'o fizinis pavidalas buvo stipresnis. Sebastianas buvo senesnis vampyras, jis atsistatinėjo greičiau. Pierce nuotolis iki Lilith ir graiko pranašumas suvienodino jųdviejų galimybes. Ir tik aistra, užsibrėžimas realizuoti idėją nulėmė nugalėtoją. Bent jau taip vampyras galvos, kai Pierce pasieks Lilith, nes kažkaip, kažkokiu būdu vis tiek privalai užkrauti ant savęs kaltę, kad įvykius privalėjo pakreipti visai kita linkme. Nes galėjo, bet to nepadarė. Kai Katherine užsiropštė ant laikinai atsijungusios pragaro karalienės, Sebastianas pačiupo garbanės čiurną, tačiau ranka netruko apledyti ir netgi suskilti. Velniai nematė tos rankos. Pamėgino sutrukdyti Katerinai vėl. Redford'as rėkė, maldavo jos. Bergždžiai. Suskilo ir kita ranka. Galiausiai paskutinio bandymo dėka Sebastianą Pierce šaltis apėmė bene visą ir vyras griuvo ant žemės pažirdamas į skirtingo dydžio "detales". Per pusę skilusiame veide žibėjo kraujyje paskendęs žvilgsnis kupinas pykčio, siaubo. Redford'as jautėsi išduotas. Lemiamu momentu, kai jųdviejų vienybės reikėjo labiausiai, Katerina pasirinko ne juos, o savo pirmagimę dukterį, tarsi padėdama jai galėtų atstatyti sugriautą Nadios likimą. Sprogimas. Gabalais virtęs Redford'o kūnas išsibarstė kone bele kur. Žinoma galėtų regeneruotis... Jeigu sušiktos kūno dalys nebūtų po visur išsimėčiusios!!! Panašu, kad Pierce sumanymo išvadą nemirėlis kiek perdėjo. Buvo įsitikinęs, kad Katherine kūnas neatlaikys energijos perdavimo. Mažumėlę atlėgo, tikrai. Taigi jeigu jie išsikapstys gyvi, su garbane jo lauks tik rimtas pokalbis. O tada piktas seksas, tradiciškai. Prie trijų veiksmo svetainėje netrukus prisijungė ir Marcia. Kaip iš tų komedijinių siaubiakų kas kur išmėtytos Sebastiano kūno dalys judėjo stengdamos atsidurti arti viena kitos. Kaip kirminai grindiniu ropojo tai, kas liko iš rankų, kojos. Tarsi Redford'as su savo pasidalinusiu pavidalu palaikytų kažkokį telepatinį ryšį. Ignoruodama daugiau komišką, nei baigų vaizdą Alexis apieškojo kambarį suprasdama tiek, kad neranda durklo. Lilith atsipeikėjo. Jos reakcija į sėkmingą Katherine ataką buvo tokia pat keista, kaip ir judančios Sebastiano kūno dalys. Nadia verkė. Verkė garsiai, kūkčiodama, bene springdama iš akių plūstančiomis ašaromis. Pierce pasiekė savo tikslą. Jos šviesa visiškai sunaikino Lilith viduje tvyrojusią tamsą. Iš esmės Katherine padarė tai, ką padaręs būtų ir Redford'as, tik skirtumas tas, kad garbanės detonuotas sprogimas suveikė Lilith viduje. Todėl ir buvo veiksmingesnis. Nadios rauda, net ir tokia skausminga bei nuoširdi vertė jaustis labai nepatogiai. Lilith griūte užgriuvo nesuskaičiuojama galybė jausmų, kuriuos blokavo begalinis, pragaištingas, demoniškas  pyktis. Ji negalėjo viso to savyje sulaikyti ir vienintelė net ir vampyriško kūno reakcija panašėjo į emocinę perkrovą. Moters galva spengė nuo minčių ir dvejonių. Ji tikrai nuoširdžiai troško atverti pragaro vartus. Jai to reikėjo. Ji geidė šokti pragaro liepsnose, apėmusiose visą egzistencinę plotmę, tačiau vietoje skausmo ir kančios, kurie ją motyvavo naikinti, Lilith dabar jautė tik liūdesį. Ji negalėjo naikinti pasaulio, kuriame pagaliau turėjo šansą gyventi, būti visiškai laisva, turėti viską, ko negalėjo turėti valdydama pragarą. Tegul jis, kad ir aukštyn kojom apsiverčia! Katherine padovanojo jai tai, kas tamsiaplaukei turėjo didesnę vertę, nei pati gyvybė - laisvę. Tačiau. Nepaisant kardinalaus pokyčio Lilith viduje, Marcia nuo to netapo silpniau užprogramuota. Apimta šoko Nadia Alexis tik stebėjo. Durklas tikrai būtų palengvinęs visą paskutinio užrakto sulaužymo procesą, tačiau medžiotoja jo nebeturėjo. Iš kitos pusės, kam tau reikalingas ginklas, kai pati esi... ginklas? Marcia užšoko ant Katherine, tvirtai į ją įsikabino. Liguista išraiška išdavė pitkdžiugos kupiną azartą. Sebastianas dar tik lipino save į vieną visumą, negalėjo įsikišti ir padėti. Lilith, apimta vidinės krizės dabar buvo netgi mažiau naudinga už stalinę lempą. Neturėjo kūno, bet vis dar turėjo sąmonę. Budri akis nepaisant to, kad jos "gyvenimo palydovė" su kita puse veido gulėjo kažkur paklydusi susmigo į Alexis nugarą. Įniršio, greičiausiai, būdingo momentui, kai pagaliau turi progą panaudoti save pagal paskirtį kai toks šansas buvo brandintas kelis tūkstantmečius, vedima Abberline ignoravo josios kūną apėmusias liepsnas. Jai skaudėjo, bet tai tik dar labiau ją pykdė. Ne blaškė. Iš pradžių ji murmėjo žodžius tyliai, netrukus jau rėkė pilna gerkle. Akių obuoliai subliuško ir išvarvėjo, nudegė plaukai, drabužiai, skilo, apanglėjo oda, bet Alexis nenutilo. Kai ji baigė, siela, o ne kūnu rėkė Sebastianas. Iki kaulų sudeginta Alexis leisgyviškai susmuko. Pierce ėmė irti. Irti taip, lyg Marcia būtų atėmusi iš jos nemirtingumą ir laikas dabar atsiimtų iš Pierce skolą. Garbanė seno ir keitėsi akimirksniu. Kiekviena akimirka pridėjo jai dešimtį metų biologinio senėjimo padarinių. Jos oda susiraukšlėjo, subliuško, tamsūs plaukai išbalo. Bruožas keitėsi neatpažįstamai tik tos nuostabios rudos akys neleido suabejoti, jog jų savininkė galėtų būti kažkas kitas, jei ne Katerina Petrova. Jos kūnas nyko toliau. Liko tik pilkšva oda aptraukti kaulai, tada tik kauliai, o galiausiai neliko net jų. Pažiro pelenai, pelenai virto dulkėmis, dulkės - užmarštimi. Paskutinis užraktas liko sulaužytas.

Kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Ko gero, kiekviena persona pasaulio pabaigą įsivaizduoja labai skirtingai. Juk taip lengva interpretuoti tokį įvykį pasitelkiant vaizduotės grožį. O variantų tūkstančiai - grėsmės iš kosmoso, gamtinės anomalijos bei kataklizmai, žmonių nuodėmingumo neiškentusio Jahvės rūstybė ar apokalipsės raitelių medžioklė... Labai skirtingai žmonės įsivaizduoja ir pragarą, bet stereotipiškai tai nemaloniai karšta vietelė, kurioje nedorėlius šakėmis bado raudoni raguoti velniūkščiai. Na, pradėkim nuo to, kad Tamsos pasaulis su tokia spalvinga butaforija neturėjo nieko bendra. Ne veltui Tamsos pasaulis vadinamas Tamsos pasauliu (doh). Jam užteko būti tik tamsiam, iš proto varančiai tuščiam, kad įkliuvusios sąmonės pačios susikurtų sau amžinos kančios scenarijų. Kol buvo įkalintas pragare, Horatius Ambrose nepatyrė ką reiškia tapti iešmu persmeigtu mėsos gabalu, kurį ugnyje čirškino demonai. Galbūt kažkam tai tikrai yra siaubingiausia amžinybės bei kančios fantazija. Horatius turėjo visiškai kitokių baimių, net tokių didelių, kurių niekados nedrįso net sau pačiam pripažinti. Tarsi jeigu būtų jas išlaisvinęs, tas suvokimas negrįžtamai jį pakeistų. Pragare neegzistavo laikas. Atsiduri burbule, kuris tampa tavo nauju pasauliu ir toje erdvėje sąmonė pradeda žaisti su tavimi žaidimus. Imi matyti artimuosius, atsiduri namuose apsuptas mėgstamiausių daiktų bei peizažų, atrodytų, grįžti į gyvenimą, kurį praradai, bet tada siužetai ima kisti. Bijai pažeminimo? Pragaro "sienos" priverčia tave įtaigiai jį išgyventi. Bijai paskęsti? Bijai sudegti? Bijai prarasti viską, kas tau bent kažkiek rūpi? Skęsi, degsi ir žlugsi. Tačiau nesuvoksi, jog tai netikra, jog viskas vyksta tik tavo sąmonėje. Bet toks ir turėtų būti pragaras, tiesa? Siaubinga vieta, kurioje išsipildo kiekviena tavo baimė. Kas Tamsos pasaulyje iš proto varė pačius demonus? Šiuo atveju suvokimas, kad egzistuoji visiškai tuščioje tamsybėje ir iš neturėjimo ką veikti gali kurti visokius dirbtinius scenarijus, kurie niekados nepriartės prie realybės, nes tu niekados iš šitos subinskylės neištrūksi. Tokia izoliacija išvarydavo iš proto. O niekas neatskleidžia tokio blogio, kaip visiška beprotybė. Galiausiai, kas gali bauginti labiau, nei kiekviename iš mūsų esanti, paslapties apgaubta sąmonė? Taigi. Niujorko neprarijo kažkokios liepsnos, dangus nenusidažė raudonai, juo neėmė ant skeletiškų žirgų joti giltinių apsiaustais pasipuošę siaubūnai, žemė nesuskilo ir pro lavos sklidinus plyšius nepradėjo ropštis kažkokios groteskiškos būtybės. Keista, bet viskas nurimo ir nutilo. O taip nurimti gali tik prieš didelę audrą. Jų pasaulis buvo pasikeitęs, neliko sveikos nuovokos, kuri galėtų priminti, jog kažkas čia ne taip. Pragaras atsivėrė ir prarijo jų visų realybę. Jų realybė tapo pačiu pragaru.

"Ji buvo mano pasaulis. Ir tu atėmei ją iš manęs". Protu nesuvokiamos pagiežos persunktas Sebastiano balsas buvo skirtas Dean'ui, kuris sukniubęs ant žemės šnopavo krauju pasruvusiame, sukniažintame veide. Vampyras mėgavosi, sušiktai kaifavo nuo to, kad regi draugą sužalotą, kenčiantį. Čiupęs Winchester'į už gerklės, lengvai iškelia jį į viršų, įremia į sieną, į jo sugriautų, liepsnų apimtų namų sieną. Nakties metas, krauju nusidažęs dangus. Oras šleikščiai dvokė krauju, degančiais kūnais. Kančios, mirties kvapas. Pro liguista šypsena persikreipusias, šviežiu krauju suteptas Sebastiano lūpas išsprūsta vienas žodelytis. "Inssentia" buvo ištartas su pasimėgavimu, kai medžiotoją praryja ūmus ugnies pliūpsnis. Jo kūnas lydėsi varvėdamas karšta kraujinga limfa, anglėtos odos atplaišos byrėjo vampyrui ant kaklo, veido, kuriame tamsos apimtos akys, apipintos juodų kraujagyslių tinklo nerodė nė menkiausio žmogiškumo požymio. Nemirėlis išlaukia kol tik apsvilę kremzliniai audiniai belaikė medžiotojo skeletą vientisą. Sebastianas paleidžia tai, kas liko iš draugo ir apsvilę kaulai nuo smūgio pažyra į dalis atsimušę žemėn. Vyras nejautė visiškai jokio palengvėjimo. Krūtinėje žiojėjo skylė, sklidina tamsos ir begalinio skausmo. Bejėgiškumas užliejo didelis, nesuvokiamas. Tai privertė vampyrą sukniubti ant kelių ir rėkti. Rėkti tol, kol apima jausmas, nelyginant gerklė išsiverš lauk pro burną. Nusviręs atsiremia delnais į nuolaužomis nusėtą žemę. Akyse vaizdas liejosi. Kruvinos ašaros gausiai biro žemyn stambiais, sunkiai lašais. Sebastiano išraiška pasikeičia. Sielvartą pakeičia ryžtas. Vyras nuropoja link netoliese gulėjusio mylimosios kūno. Sukniubęs, negyvas. Matė tik jo nugarą, ilgus, banguotus plaukus. Švelniai palietęs moters petį, atsuka lavoną į save. Sukandęs dantis skausmingai piktai suinkščia. Sumerkęs akis praskaidrina vaizdą, kurį vis užpylinėjo ašaros.
- Aš grąžinsiu tave atgal. Pažadu. Tu visada randi kelią atgalios pas mane,-švelniai suėmęs moterį, pasiguldo šią ant kelių. Virpėdamas švelniai rankomis glostė jos šaltą veidą,-Aš taip tave myliu...-Sebastiano balsas drebėjo, buvo bejėgiškas, slogus. Prisispaudęs veidu prie mylimosios lėtai lingavo. Kreminės spalvos josios švarkelis kaip mat pasidabina ryškiais kraujo lašais, išsiliejusiais iš raudonų vyro akiduobių. Sielvartas, skausmas varė vampyrą iš proto. Tačiau jis ŽINOJO, kad tai amžinybės netruks. Jo garbanė, jo Katerina NEGALĖJO tiesiog išnykti. Ir jis buvo pasiryžęs visiškai viskam, kad ją grąžintų. Nugaroje pelenais virtęs Dean'o kūnas suėjo į vientisą masę tarsi juodas gyvsidabris. Redford'ą persmelkė keista, pranašiška nuojauta. Sustingęs vampyras ruošėsi kovai, kuri akivaizdžiai nesibaigs labai greitai...


Ar tikrai keista, kad patekęs į savo asmeninį pragarą jis išgyveno būtent šį epizodą? Epizodą, kuris šaldė Redford'ą siaubu iš vidaus labiau, nei su jo siela būtų pažaidusi pati ledo karalienė Katerina ir ant jos dar vieną kartą išbandžiusi savo charakteringą supergalią? Vien dėl minties, jaučiamos tikimybės, jog toji vizija gali išsipildyti ir Sebastianas glėbyje laikys absoliučiai negyvą garbanės kūną gąsdino jį užtektinai, idant pasiryžtų mylimąją atstumti, pasmerkti save kančiai jos neturėti, mat net ir šis skausmas neprilygo įsąmoninimui, idant ne tik jo, bet aplami - pasaulyje Katherine tiesiog nebeliktų. Pierce mirtį pranašavusi vizija išsipildė. Ne tik savo prasme, bet ir siužetu, kuris įkalino Redford'ą nesibaigiančioje netekties kančioje. Garbanė yra jam pati svarbiausia. Jos žūties suvokimas skandino siaubingoje sielvarto beprotybėje. Atrodytų, to būtų pilnai pakakę, tačiau Sebastiano pragaras tuo nesibaigė.

Priešais vyrą išlenkta, velniškai seksuali nugara spindėjo nusėta prakaito lašeliais. Putlūs sėdmenys plekšėjo į graiko odą, tamsūs, susivėlę jos plaukai ritmingai plaikstėsi atkartodami kūno judesius. Girdėjo žavų partnerės dejavimą kupiną pasimėgavimo, būdingo moteriai, kuri dievino, kai su ja buvo elgiamasi šiurkščiai. Dulkino ją su įniršiu, su liguistu užsidegimu ir jautė tiesiog neapsakomą malonumą. Tamsiaplaukė buvo tokia šlapia, kad sulig kiekviena tūžminga frikcija jautė iš jos vaginos išsiveržiantį bei ant jo odos nuslūgstantį sutepamajį sekretą. Redford'as čiupo moterį už plaukų, patraukė į save. Iltys susmigo į jos kaklą, prakirsdamos arteriją. Saldus kaip nuodėmė, šiltas kraujas plūstelėjo į burną. Nenustojo judėti klubais, nors judesio amplitudė dėl pakitusios pozos tapo ribota. Moteris aimanavo. Skaistus kraujas tekėjo jos kaklu, petimi, regis, siekdamas putlių krūtų.
- Nebijai, kad Katherine sužinos?..
Redford'as atsitokėjo, tarsi tik dabar būtų atgavęs sveiką protą. Elissa pasuko į jį savo veidą šelmiškai nusišypsodama. Tą akimirką Sebastianas prisiminė ne tiek kiek Pierce, kiek sau pačiam duotą pažadą elgtis su mylimąja taip, kaip ji buvo to verta. Kokio elgesio buvo verta absoliučiai bet kuri moteris. Verta ištikimybės, atsidavimo, pagarbos. Prieš akis išvydo skausmo kupinas garbanės akis iš to momento, kai Redford'as šaltakraujiškai pripažino jai permiegojęs su Elissa, nes tuo metu jis privalėjo atstumti Kateriną. Siaubinga gėda bei kaltė vertė gūžtis. Sebastianas pasijuto menkas, šlykštus. Orą virpino skaidrus, melodingas Elissos juokas. Redford'as nesustojo su ja mylėtis. Tarsi negalėtų sustoti, būtų draskomas trokštamos pagundos ir moralės, kurios dėka jautėsi kažko vertas, nusipelnęs beatodairiškos Katherine meilės. Vyras rėkė. Tada juokėsi. Jis kilo ir krito, mėgavosi ir žlugo. Elissa apsisuko, pastūmė partnerį, apžergė jį ir įsileido į save vėl. Ji energingai šokinėjo apimta euforijos, didelės krūtys šoko viliotinį. Matydamas Pierce akis Sebastianas nagais kaip tik lupo velniop savo veidą. Maišėsi ne tik emocijos, bet ir sušiktas protas.


Visas Sebastiano gyvenimas buvo viena didelė, nesibaigianti trauma. Niekas, pažinojęs vyrą bent kiek geriau nebūtų nustebęs ar supykęs, kad galiausiai Redford'ui kiek pavažiuotų stogas. O kadangi kupinas vaizduotės jis nebuvo, savo pragare vampyrui užteko gyventi nesibaigiančiame asmeninių sukrėtimų liūne. Skausmas ilgainiui pasimiršta, tikrai. Tačiau čia, dabar jis buvo šviežias, stiprus, gyvas ir intensyvus. Tokiomis tapo kiekviena emocija. Sebastianas per nauja išgyveno Silas'o amžinojo gyvenimo eksperimentą Ambrose šeimos katakombose, savo prisikėlimo-beprotybės laikotarpį, kai naktimis žudė, griovė, kankino ir prievartavo, o dienomis klykė ir meldė mirties, po odą čirškinančia saule, išgyveno fėjų genocidą, nesuvokiamai siaubingą "Trylika" - savo bei Katherine biologinės atžalos likimą... Viskas sukosi ratu, iš kurio Redford'as negalėjo ištrūkti. Visas likęs jo gyvenimas bus toks, savo pragaruose kentės visi jam artimi žmonės. Jie nesuvoks tikrosios realybės, įvykusios jų pasaulio apokalipsės. Juos visus vienys tik nesuvokiamas, nesibaigiantis skausmas.

Sebastianas atsipeikėjo sėdėdamas ant duženomis nusėtos žemės. Apsičiupinėjo. Buvo visiškai "susidėjęs". Nesuprato kas įvyko. Lygiai tiek pat išpūstomis akimis į jį spoksojo ir ant grindinio taipogi sėdinti Alexis. O tada Redford'as palengva ėmė suprasti. Pajuto jausmą tokį, lyg būtų pakišęs galvą po hidrauliniu presu - begalinis, neišmatuojamas skausmas. Ryškus blyksnis. Vampyras rėkė susiėmęs už galvos. Netrukus jis žinos kas atsitiko.
- Tėti...-Marcia pripuolė prie Redford'o, karštligiškai puldama į jo glėbį. Moteris verkė,-Prašau...-kūkčiodama ji lingavo. Sunki vampyro ranka prigludo prie dukters galvos,-Tėti... Padėk man. Išvaduok mane,-tamsiaplaukė sunkiai dėliojo žodžius pasidavusi raudai. Alexis sąmonė tarsi atsivėrė. Šiuo momentu ji aiškiai suvokė savo egzistencijos prakeiksmą. Visa širdimi troško, kad visa tai pasibaigtų,-Aš negaliu ilgiau taip gyventi... Tėti...-Marcia atsiplėšė nuo Sebastiano krūtinės. Jos veidas buvo paraudęs ir kiek paburkęs, kupinas kančios,-Aš...-ji nutraukė pati save pravirkdama dar garsiau. Redford'o akys buvo visiškai tuščios. Vyras apkabino savo dukrą. Šaltos akys nemirksėjo, žvelgė tiesiai, negyvai, lyg nieko nematytų. Alexis kūnas atsipalaidavo ir suglebo. Kai atplėšė tamsiaplaukę, jos veide sustingusi buvo ne tik mirtis, bet ir palaiminga šypsena. Sebastianas visados tikėjosi, kad Marcia buvo vienintelis asmuo, iš tikrųjų suradęs mirtyje ramybę. Pavėluotai, tačiau pagaliau galėjo tai jai suteikti. Gražiai bei atsargiai paguldė dukterį ant žemės. Švelniai prisilietė prie jos skruosto ir pasilenkęs prispaudė lūpas prie jos vis dar šiltos kaktos. Po visos šitos MAJOR FUCKERY Redford'as neturėjo jėgų net emocijoms. Ši fabula nebuvo dar vienas įtaigus po visur išsiliejusio, visą kūriniją apėmusio Tamsos pasaulio kankinimas. Tarp daugybės išnykusių rūšių nebeliko ir serafimų. Na, su Elissa dabar turės ne tik bendrus vaikus, bet ir likimą - abu tapo ultraretais egzemplioriais. Tačiau tik sergėtojų aukos dėka ši realybė tapo jiems sugrąžinta. Na, tai nebuvo ta pati realybė. Graži, įtaigi ir šiek tiek vietomis brokuota kopija, so to speak. Sebastianui buvo lengviau nei kitoms būtybėms jausti su šia realybe sumišusį jų senąjį pasaulį, kuriame analogai kankinosi kaip kankinęsi. Ar žmonės tai jaus? Kaip ši anomalija paveiks šią tikrovę? Kadangi panašių dalykų NIEKADOS nebuvo įvykę, nuspėti sunku. Bet rūpėjo jam visai ne tai. Serafimai atkūrė viską, VISKĄ išskyrus Katherine... RLY?! Toje vietoje kur jo mylimoji gulėjo liko tik neryškus jos išnykusio kūno kontūras, lyg šešėlis, nuspalvintas plono suodžių sluoksnio. Šiuo momentu visiškai atbukęs Redford'as net nemėgino viso to analizuoti. Greičiausiai jam reikės laiko, kad suvokimą įsileistų. O įsileidęs žlugtų, arba darytų ką sugeba geriausiai - gyventi toliau. Atsistojo klausydamasis šio kambario pusėn artėjančių žingsnių. Kai pasirodė Des'as su Liviana, "slides" patepusi buvo ne tik Lilith (po realybės atkūrimo ji iš įvykio vietos pasišalino pati pirmoji), bet ir Sebastianas.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Sk. 08 05, 2018 3:09 am




El Infierno




NUOTAIKA: *click here* APRANGA (Liviana): *click here* DAINA: Immediate Music – An Epic Age





<…> Lemtingiausi mūšiai yra siaubingi ne tuo, kiek atsitiktinių aukų krenta ant žemės netekę savo gyvasties šaltinio, net ne pats suvokimas esti tai yra pabaiga. Siaubingiausia yra tai, kad reikšmingiausios aukos, reikšmingiausi sprendimai dažniausiai lieka nežinomi aplinkai. Tą dieną, Katherine Pierce priimtas sprendimas padarė net kelis svarbius dalykus, už kuriuos visas pasaulis turėtu būti dėkingas, tačiau nėra. Beveik niekas nežino, kas būtent nutiko Abberline namuose, bei kokios pasekmės, bei kokie sprendimai buvo priimti vėliau. Ji atidavė savo gyvybę, visam laikui prarasdama galimybę išsaugoti svarbiausią kada nors duotą pažadą – niekada nuo jo neatsitraukti. Kadaise ji sakė, kad net jei dangus su žeme susimaišys, net jei pats likimas juos išskirs kaip mylimuosius, ji liks šalia, petys į petį, laikys jo ranką ir kartu pereis per visas pragaro liepsnas. Tai buvo tik tušti žodžiai, pažadai kuriuos visi taip mėgsta išmesti pavėjui… Kaip ji drįso? Po visko, ką jiems kartu teko išgyventi, kokius sunkius kraujingus kelius teko praeiti, po visko ką kartu išgyveno Saggitarius ir Andromeda. Po visų tų aukų, kurias turėjo priimti Sebastian’as, ji paprasčiausiai jį išdavė, tą akimirką kuomet jam jos reikėjo labiausiai. Lemtingą akimirką ji pasirinko savo dukterį, o ne nuo mirties sustingusią širdį verčiantį virpėti vyrą. Dukterį, kurios iš tiesų net nepažinojo, tačiau jautėsi prieš ją žvėriškai prasikaltusi. Kaip viso to buvo galima nenumatyti? Juk pati istorija tiek daug kartų nosimi į asfaltą Sebastian’ą trenkė ne vieną ir ne du kartus, versdama suprasti kad pasitikėti ta moterimi yra negalima. Ji skaudino jį, jis skaudino ją. Šis žaidimas atrodė kad buvo be pabaigos, kol galiausiai jie priėmė vienas kitą, ėmė žavėtis ne pačiais lengviausiais charakteriais, pamilo kiekvieną iš tų aštresnių kampų ir pagaliau vienas kitame atrado ramybę, aistrą, tvirtybę ir meilę. Ir tuomet, tuomet beliko laukti kada bent vienas jų šitai siaubingai sugadins. Juk ne veltui pati meilės sąvoka, dažniau pateikiama kaip begalinės kančios, neužtikrintumas ir finale mirtis. Rečiau tai apibūdinama kaip rožių žiedlapiai, saldainiai ir į orą kylančios švelnios plunksnos. Galbūt, jei iš tiesų myli kažką… Tu privalai praeiti visą tą tamsą, kad galiausiai bent tai, atrodytu visai mažai akimirkai pažinti jausmą, kuris dažniausiai lieka nepažįstamas daugumai? Tokiu atveju, galbūt jie padarė viską ką galėjo: jie pasipriešino šviesos sergėtojų likimui, paaukodami visiškai viską ji tapo kažkuo, kas panašu į žmones. Jie netgi surado vienas kitą, ir skersai ir išilgai nugalėjo viską, kas Jiems prieštaravo, sugebėjo patirti tą akimirką? Tiesiog, ji buvo pernelyg trumpa arba per mažai įvertinta, kad lemtinga akimirka nepadaryti šios “kvailystės”.
Tikriausiai ne vienas galėtu pasakyti tai, kad ši visata yra pakankamai magiška vieta, bei čia iki galo niekas nemiršta. Bet iš kitos pusės, “pragaro užraktai” nebūtu tokie sunkiai nulaužiami, jei kiekvieną jų galiausiai būtu įmanoma sugrąžinti atgal. Jei pragaras galiausiai išsiveržia, kelio atgal nebėra. Tai lygiai taip pat siaubinga, kiek ir logiška. Tai beveik filosofinis klausimas: kas nutiktu, jei būtu bent viena galimybė po pragaro vartų atvėrimo, sugrąžinti bent vieną iš “užraktų”, ar visas šis siaubas sugrįžtu atgal, vaizdžiai sugrįždamas į savo vietą, lyg būtu įtrauktas į smegduobę? Katherine kūnas suiro, vos per kelias minutes, po savęs palikdamas tik nedidelį pėdsaką, esti ji visgi kažkada egzistavo. Ir kad ir kokių priemonių bandė imtis Sebastian’as, viskas kas buvo likę iš jam priklausančios moters, buvo atsiminimai apie ją: jos natūraliai banguotus plaukus, jos karamelinės spalvos akis, tą skardų juoką, kuris galėtu “apkrėsti” kiekvieną ir jos iš tiesų nepamirštamą asmenybę. Visi užraktai buvo nulaužti, ir kelio atgal nebuvo likę...

Tą pražutingai lemtingą dieną, ne vienas asmuo krito. Dievai to liudininkai, Liviana iki pat šios dienos atsimena akimirką, kuomet po Katherine Pierce mirties įžengė į Abberline šeimai priklausančius namus. Girdėjo kaip už nugaros, iš kiemo pusės sustoja Desmond’o automobilis. Girdėjo kaip ant galinės sėdynės verkia jo dukterys, kurios panašu kad vis dar nebuvo atsigavusios po tos begalinės išgąsčio dozės, kurią patyrė dar tuomet, kai jų mama jas abi glaudė prie savojo kūno, baimindamasi kad joms gali kas nors nutikti. O gal jos net jautė, nors ir buvo per mažos kad suprasti, kad nuo šios akimirkos jos nebe turi mamos. Didelis namo prieškambaris buvo stipriai apgriautas, kas skandavo apie tai, kad visai neseniai čia vyko kova, o viso to epicentre, ant grindų buvo paguldytas Alexis Farraday – Abberline lavonas. Siaubas apėmė ne tą akimirką, kuomet išvydo jos veide palaimingą, ramią išraišką, o tuomet, kai iš automobilio kone iššokęs Desmond’as pasileido link namo durų. Liviana dar bandė jį sustabdyti, neleisti pamatyti tos tragedijos, kuri pakeis visą jo tolimesnį gyvenimą. Tačiau jis buvo per daug ryžtingai nusiteikęs, kad galiausiai sustotu. Jis nukrito ant kelių, priešais ant grindų susmukusią jo žmoną, jo dviejų dukterų motiną. Tiesa, Desmond’as nemylėjo tos moters, arba bent nebuvo gabus suprasti to žodžio prasmės. Jis beprotiškai ją gerbė, troško jai suteikti gerą gyvenimą, saugumą. Jautė jai padėką už kantrumą, už jos indėlį į šios, ne visiems suprantamos, šeimos modelį. Dievaži, sunku matyti kaip stiprus ir įtakingas gyvas palūžta, kaip jo akyse pradingsta šviesa. Ir dėl ko? Dėl to kas iš jo buvo atimta tai, kas jam buvo svarbiausia? Matė kaip jis spaudė jos bedvasį kūną prie savojo, kaip glostė jos plaukus ir taip desperatiškai bandė save sustabdyti nuo gerklę spaudusios raudos. Jis nešaukė filmuose rodomų “kodėl?, nepalik manęs, prašau!, kodėl gyvenimas atėmė tave iš manęs?, bei “prašau, atsimerk”, stereotipinių frazių. Jis tiesiog patyrė didžiulę netekties kančią, suvokimą kad nesvarbu kas tu esi, kiek įtakos turi, ar kiek gali padaryti, šito tu nebe pakeisi. Liviana kaip niekas kitas, suvokė jo skausmą. Bei tai, kad jis nebuvo pasiruošęs tam… Tačiau kaip tikra Varias šeimos atstovė, ji suvokė ir tai, kad tai buvo vienintelis būdas, kaip išlaisvinti ją. Galu gale, tam tikra prasme, Alexis Farraday buvo Marcia Varias, o pastaroji buvo Livianos sesuo. Galėjo tik numanyti kaip tai nutiko, juk pakankamai stiprus kad tai padaryti, buvo tik Sebastian’as, mat pačiai Livianai to padaryti nepavyko. Tačiau ir jo čia nebuvo, nebuvo galima pajausti nei jo energetikos, nei ko kito. Jis tiesiog pradingo, galbūt todėl kad viskam “suvirškinti” buvo būtinas laikas, o galbūt todėl, kad visko vienu metu tapo per daug. Pačios Rivas juntamas nuovargis paprasčiausiai išgaravo, arba teisingiau būtu pasakyti nublanko prieš visą tai, kas driekėsi prieš akis. Ji atsirėmė į lauko durų staktą, nugara pačiuoždama link apačios. Rankos nugulė ant kelių, o tamsiai rudų akių žvilgsnis pasislėpė po vokais, kurie tapo per daug apsunkę. Jos skruostais nubėgo kelios ašaros. Kad ir kas šiandien nutiko, tai stipriai atsilieps visų likimui, jei toks iš viso turi vietos egzistavimui. O gal nepakis visiškai nieko, kas be gali žinoti...
Desmond’as išnaudojo lygiai tiek laiko, kiek jam buvo būtina, kad suprasti sekančius savo veiksmus. Prabėgo ne daugiau kaip valanda, kuomet jojo žmonos kūnas visai užvėso. Jis tvirčiau suėmė ją į savo tvirtas, vyriškas rankas, ir paskutinį kartą, kaip ši buvo to verta, iškėlė ją ant savo rankų. Pusilgiai jos plaukai plavesavo, kuomet vyras išsitiesdamas visų ūgiu, lėtai patraukė lauko link. Liviana sukluso, kuomet pramerkusi akis, veik iš karto nukreipė savo žvilgsnį į aukštaūgio pusę.
– Desmond’ai… – Josios balsas nesuvirpėjo net tuomet, kai jo tuščiame, jausmų neatspindinčiame veide nepametė nieko kito, kaip tuštumą, it jo paties gyvybės šaltinis būtu negailestingai užgęsintas. Juk net šią dramatišką akimirką, jis net neatkreipė dėmesio į tai, kad Cassanda. Vyriausia jojo dukra, rankutėmis laikėsi įsirėmusi į automobilio stiklą, bei stebėjo tai, kaip jos negyva mama yra išnešama į lauką. Galbūt dėl to, kad automobilis šiandien buvo ne kartą taranuotas, galbūt dėl to, kad Alexis niekada nebuvo paprastas žmogus, stiklas po mergaitės delnais skilo it voratinklis. Abberline žvilgsnis liko nudelbtas tiesiai, ir nors jis neužsikabino už nieko konkretaus, atrodė tarytum būtu įsmeigtas į nebūtį, į tuštumą, kuo ir buvo pavirtęs jo gyvenimas. Jis neatsisuko į Livianą, kuomet kimus, bet tuo pačiu metu abejingas balsas išsiveržė pro jo lūpas, išreikšdamas tik vieną, konkrečią mintį.
– Išeik. Jei nori likti nesužeista, eik. Neatsisuk, nes tai ką ketinu padaryti, nebus visai legalu. – Net neatkreipdamas dėmesio į tai, ar Liviana pakilo ir pasitraukė, ar pasiliko ten pat, vyras ant pievos paguldė savo žmonos kūną, kuomet nieko neaiškindamas pasuko garažo link, iš kurio pasirodęs vos už kelių minučių, nešėsi kelis kanistrus benzino. Liviana ne vien kad atsitraukė, ji įsėdo į automobilį, kuriame buvo abi mergaitės. Tą akimirką, ji kaip niekad pajuto tapatumą su jomis. Juk kadaise, ji buvo lygiai tokia pat, kokia dabar yra Cassandra, ir savo pačios akimis matė, kaip jos šeima skyla į gabalus, nesuteikdama vilties į išsigelbėjimą. Ji užvedė variklį, ir spengiantis mažų mergaičių klyksmas nutilo. Jos išvažiavo, kaip ir prašytos, nesisukdamos atgal. Abberline įėjo į kadaise namais laikyto pastato vidų, pakildamas pirmiausia į antrą aukštą, į Alexis kambarį (taip, jie turėjo atskirus kambarius, nes jau seniai negyveno kaip tikri sutuoktiniai). Viskas, net sienos buvo prakvipusios ja, jos kvepalais, jos gyvybę. Negailestingai apliedamas viską, kas pasitaikė po ranka, jis benzinu nuliejo ir kitus didesnius kambarius, baigdamas savo kelionę svetainėje. Sustojo, dievaži, tikrai atrodė kad jis ketina benzino likučius išlieti sau ant galvos ir baigti šį “pragarą” čia ir dabar. Ir jei ne šeimos portretas, kuris kabojo virš židinio, aiškiai demonstruojantis plačią Cassandros šypseną, velniai žino kuo viskas būtu pasibaigę. Jis pastatė kanistrą ant žemės, bei prisidegė cigaretę, kurią prieš tai išsitraukė iš vidinės savo švarko kišenės. Kartūs dūmai akimoju užpildė jo plaučius, vyras net akimirkai susimerkė. Išvada buvo vienintelė: jis niekada nebūtu drįsęs sugrįžti į šiuos namus, nebūtu drįsęs prisiliesti ne prie vieno iš Alexis daiktų. Ir nieku gyvu nebūtu leidęs kam nors kitam gyventi jo gyvenimo pamatuose. Susikaupė, gausiai iškvėpė orą iš savo plaučius, ir tuomet drąsiai žengė lauk pro duris, už savęs pirštai nuspraigydamas vis dar smilkstančią nuorūką. Visur išlietas benzinas, pagautas žiežirbos akimirksniu užsiliepsnojo, gausiomis liepsnomis apimdamas viską, kas buvo kūrta per tą dešimtmetį, kurį jie praleido gyvendami kartu. Kiekvienas pastato colis, kiekviena ten išgyventa akimirka, kiekvienas bandymas pasikeiti ir išlikti kartu, kiekvienas pralietas kraujo lašas, bei bandymas keltis, kovoti, statyti, kristi ir vėl keltis – viskas buvo atiduota viską niokojančiai liepsnai. Dar kelias minutes Abberline buvo likęs laukę, stebėjo kaip viskas eina velniop. Jis ir vėl suėmė savo žmonos kūną į glėbį, bei kaip ir buvo galima tikėtis, nebe atsisukdamas atgal, patraukė tolyn.
Už poros dienų, buvo suorganizuotos laiduotuvės. Graži ceremonija: vyrai atitinkamai vilkėjo juodus kostiumus, moterys juodas sukneles, kuomet salė buvo “išpuošta” baltomis rožėmis, simbolizuojančiomis nekaltumą. Tiesa, galbūt Farraday ir nebuvo labai nekalta, tačiau josios mirtis vargu ar aukštaūgio akimis buvo neišvengiama. Į salę, kurioje buvo šarvuojama ši jauna moteris atvyko nemažai žmonių, troškusių su ja atsisveikinti, bei našliui išreikšti atjautą. Buvę bendradarbiai, koledžo laikų draugai, keletas kaimynų, su kuriais Alexis palaikė ryšius. Netgi “BloodPharm” akcininkai atvyko tam, kad pasakyti kelis žodžius asmeniškai Desmond’ui. Atrodytu kad buvo bent trumpam pasirodę visi, kuriuos jis pažinojo. Visi, išskyrus vieną asmenį. Sebastian’ą Redford. Tas kalės vaikas ne vien kad neišdrįso pažvelgti jam į akis, tai jis kaip sumautas bailys papustė padus, pradingdamas skradžiai žemę. Tiesa, Abberline nebuvo visiškai tikras dėl to, ar Sebastian’as išgyveno. Tad verčiau lai jis jau būna negyvas, nes tik tokį pasiteisinimą mirtingas vyras būtu priėmęs, dėl ko jis nesugebėjo net atvykti. Draugai, priešai – tarp jų yra labai plona riba, ir nors jie vienas kitą vargu ar garsiai būtu pavadinę bent vienu apibūdinimu, tačiau akivaizdu buvo vieną. Per tą ganėtinai trumpą laiką, darbinį bendradarbiavimą ir šiaip kelis bokalus alaus, šie du skirtingų pasaulio atstovai išmoko ne vien kad toleruoti viens kitą, bet ir pamėgti. Ir kai tau didžiulė šikna, argi nesinorėtu kad čia pat būtu ir “draugas” kuris tave suprastu. Ne, nesakytu visiškai niekuo, tiesiog pabūtu šalia, ir parodytu tau kad, “ei, žinau kad dabar šikna, bet tu atlaikysi, nes aš čia ir tu ne vienas”.
Dar prieš laidotuves, Desmond’as taip sakant “pasileido plaukus”, stipriai piktnaudžiavo alkoholiu (gėrė iki tos ribos, kai skrandis nebe atlaikydavo, atpildavo viską ką sugėrė, bei vėl užpildavo nauja svaigalų doze), trynėsi po pigius viešnamius, tikėdamasis kad tai bent akimirkai leistu jam negalvoti. Neveikė. Vėl gėrė. Apleido darbą, tiesą pasakius net nematė prasmės kažkuo panašiu užsiimti, nebuvo to variklio, kuris verstu judintis toliau. Nepamena net paskutinio kartu, kada matė savo vaikus, kurie beveik visą laiką buvo prižiūrimi kintančių auklių. Net tas pats “atsitiktinis” žudymas nekėlė malonumo. Buvo apėmęs jausmas, kad jis ir pats yra miręs, nes velniai griebtu gyvenimu tai, ką jis darė, nepavadinsi. Jis kaip koks neužmušamas tarakonas, pats išgyveno ir toliau beprasmiškai egzistavo ropodamas iš vieno krašto į kitą. Vieną iš tų nesibaigiančių vakarų Abberline sutiko seną “NSPUNK” veidą: Olivia Chamberlain. Nieko prieš ją neturėjo, galu gale suvokė ir tai, kad jios gyvenimas kupinas ne ką mažesnių šūdu, nei jo paties. Tie salsvi žodžiai, kuriuos ji naudojo, norėdama pareikšti neva supranta ką jis jaučia. Kaip po velnių ji gali suprasti ką jis jaučia, jei būdama tipinė kalė ji pabėgo nuo savo pareigų korporacijoje, viską užkraudama ant Alexis pečių, tam, kad čiulptu vieną bybį, o paskui apsimetė esanti negyva kad čiulptu kitą? Eina ji nahuj, su visais savo “užuojautos” pareiškimais. Dievaži, net pats nesuprato, kaip iš už diržo išsitraukęs šautuvą, be jokio perspėjimo, ir nesureikšminimo to, kad buvo naktiniame bare, kur buvo ne vienas liūdininkas, suvarė pusiau švininę, pusiau medinę kulką šiai į kaktą. Ir kai moters kūnas nuvirto nuo kėdės, išsitiesdamas ant grindų, jis nuleido ginklą, ir visą likusią apkabą suvarė į josios širdį. Nepasipylė kraujas, jos kūnas viso labo tapo pilkas, negyvas, kol galiausiai subyrėjo į pelenus. Kilo panika, žmonės ir ten buvę vampyrai bandė gelbėtis bėgdami. O jam buvo ne motais, jis baigė savo gėrimą ir ramiai išėjo. Sunku pasakyti kodėl iš karto neatsibeldė policija ir nepatupdė jo į belangę, juk būtent tokie buvo įstatymai. Nepasirodė net James su savo siebrantais, kad atkeršyti už jam priklausiusios kalės gyvybę. Nenutiko nieko, kas reiškia kad Abberline turi arba kietą “angelą sargą”, arba kompanijai buvo nenaudinga kad jis pradingtu. Vienaip ar kitaip, jo neklibino ši mintis, tam tikra prasme, jis ir pats stengėsi surasti bėdą savo subinei. Tiesiog todėl, kad nieko kito daryti nebuvo nei jėgų, nei noro.




Didžiausias Livianos Varias – Geminus košmaras nebuvo tos akimirkos, kurias ji išgyveno egzistuodama tuos du tūkstančius metų. Didžiausiu košmaru nebuvo net tai, kaip jos kūną išnaudojo, ar kaip jos siela išdarė Chariton’as Geminus. Jos didžiausia baimė buvo tai, ko niekada nenutiko, tai ko jis niekada nepasiekė. Galbūt Lilith ir yra visapusiška psichopatė kuri nori kad visas šis pasaulis sudegtu, o ji savo ruožtu žaizmingai šokynėtu per liepsnas ir dainuotu pergalingas dainas. Tačiau nėra to blogio, kuris būtu lygus Chariton’o. Niekada to nepripažindama, ne vienai sielai, ji baiminosi to, kad jei ne tam tikri žodžiai, kuriuos buvęs vyras “tėškė” sutuoktinei į veidą, greičiausiai ji būtu kartu su juo pasidavusi tamsai. Juk žudbūtinė kova, kurioji ji išvien su Chariton’u kovėsi prieš savo biologinį tėvą, tai buvo vienas iš labiausiai jai gyvybę kursčiusių dalykų. Žinoma, sopėjo širdį matyti kokiu monstru tapo jos tėvas, ir tai, kad ji buvo priversta jį įkalinti, kad jis nepasėtu visuotinio genocido, nesunaikintu viso pasaulio tik todėl, kad to baisiai norėjo. Su Chariton’u ji jautėsi stipri, galinga, pilna potencialo ir kas svarbiausia – gyva. Jis nesmaugė jos, vedamas savo paties interesų, jis leido jai žydėti, tapti laisvai nuo sąžinės graužaties, no troškimų tiekti taikos ir vienybės. Juk graikiškos kilmės tamsiaplaukė ne visuomet buvo tokia vizualiai naivi ir pažeidžiama, kokia yra tapusi dabar. Ji ne visuomet siekė taikos ir gamtos balanso, nepriklausomai nuo to kad buvo sutverta tam. Ji it “švyturis”, kuris kurį laiką neteisingai rodė kelią pražučiai pasmerktiems laivams. Tiesa yra tame, kad kadaise Geminus buvo didžioji Livianos meilė, tokia pat epiška, kokia yra aprašoma talentingiausių novelistų. Dievaži, jei jie būtu sustelkę ties vienodu tikslu, galima tik įsivaizduoti kokius pervirsimus būtu padarę. Ir būtent tai labiausiai ir baugino ją. Tai, kad ji būtu atsisakiusi moralės, prigimties ir būtu likusi su juo, užimdama jo “karalienės” poziciją. Netrūkus po to, kai paskutinis “užraktas” buvo nulaužtas, ir nenutiko visiškai nieko, Liviana kankino per daug tikroviškas vizijas primenantys košmarai. Ji jautė save greta Chariton’o, kuomet visas šis pasaulis, bei kitos egzistuojančios visatos degė pragaro liepsnuose. Ir priešingai nei tai buvo numačiusi Lilith, šiuose košmaruose, ji lėtai ir negailestingai žudė visus, skaldė žemės paviršių ir niokojo viską kas gyvą. Ji šaipėsi, tyčiojosi ir kankino niekuo dėtus žmonės, kurių veidai kartais priklausė tiems, kuriuos pati Rivas savo gyvenime mylėjo. Jautėsi esanti it psichopatė, kurios rankose buvo nežmogiška jėga. O šalia buvo jis, didžiausias jos akyse matytas monstras, kurio tuo metu geidė beprotiškai, tiek beprotiškai, kad buvo pasiruošusi viskam. Puikiai ir be proto tikroviškai jautė jo tvirtą, prakaitu nulietą raumeningą kūną, kuris dulkino ją visomis įmanomimis pozomis. Vedė prie protu nesuvokiamų orgazmų, ir toliau dulkino, kur šilta ir sūroka sperma nenuliedavo tam tikras jos kūno vietas. Dulkino ją ten pat, kur ir žudė aplinkinius: tarp išdarkytų lavonų, silpnų priešmirtinių aimanų ir kelių, bandančių išsigelbėti žmogeliukų. Jis išnaudojo ją taip, kaip ji to geidė: grubiai, šiurkščiai, vietomis skausmingai ir nepailstančiai. Galima numanyti, kad toks pragaras atrodytu visai nieko, tiesa? Seksualus ir raumeningas, ne mažą pimpalą turintis vyras, kuris taršo tave taip, kad baiminiesi kad gali mirti iš to malonumo? Būtu tiesa, jei ne mažas patobulinimas. Kiekvieną kartą kai jis baigdavo, nuleisdamas spermą ant jos veido, kai ji kapsėdama nubegdavo per lūpas, ir nuguldavo ant nuo prakaito ir kraujo suteptų krūtų, o ji nulaižydavo likučius nuo savo lūpų, jis imdavo skardžiai kvatotis. Ir dar kartą sakyti tai, kad ji tėra kvaila “vištelė”, kurią jis pasinaudojo tik tam, kad sugriauti šį pasaulį, ir ji maldaus. O taip, ji maldaus kad jis nesiliautu, nepaliktu. Kuomet jis suspaus kumšį, ir jos suvokimas, dabartinis suvokimas sugrįš, prašviesindamas jos protą, ir sukeldamas skausmą. Iš po žemių ims lysti juodą gyvsidabrį primenantys šaknys, kurie formuosis į velniškas rankas, bei deginančiai, skausmingai traukiančias ją į pragarą, tačiau tą, kuris yra baisesnis, nei tiesiog tuštumą.

Kiekvieną kartą po šio košmaro Liviana atbusdavo išpilta šalto prakaito, visas kūnas drebėdavo, o jausmas būtu toks, tarytum ją būtu gerai aplamdęs autobusas, po kurio ratais ji neva būtu palindusi. Siaubinga, ir žinant kad “nakties baubai” nepalieka tokios jausenos, ką kalbėti apie tai, kad netgi dirbant kasdienius darbus, netgi atliekant rutininius dalykus, ji jautėsi taip, tarytum miegotu – nesuteikė šiai ramybės. Ak kaip desperatiškai ji stengėsi pasiekti savo biologinį tėvą. Juk jei kas nors ir būtu galėjęs atsakyti į jos klausimus, tai turėtu būti jis. Jis vienintelis (tikriausiai) išliko gyvas po to, kas nutiko Abberline namuose, kai visi likę buvo kažkur netoliese. Šnipštas, neveikė nei lokacijos burtai, nei bet kokios kitos, šiuolaikiško pasaulio žinomos susisiekimo priemonės. Jis nenorėjo būti surastas, o ji buvo pasiruošusi nepaisyti šio tėvo sprendimo. Juk priešingai nei Desmond’as, kuris vylėsi kad Redford’as tiesiog kartu su kitais pakratė kojas, Liviana turėjo vilties kad yra kitaip. Galu gale, tiesiog turėjo stiprią (magišką) nuojautą kad jis neišgaravo, tiesiog nenori matyti ne vieno, kas nori matyti jį. Dar vienas veiksnys, kuris galėjo padėti Livianai suprasti buvo tos dienos tragiškų įvykių vieta. Žinoma, pastatas kurį sudegino Abberline, jau seniai buvo paskelbta nesaugia vieta, aptverta ir vis dar aplinkiniams kelianti siaubą. Juk pagal vietinį paaiškinimą, Abberline namai užsiliepsnojo lygioje vietoje, vyras sugebėjo išgelbėti savo vaikus iš gaisro, tačiau to nesugebėjo padaryti su žmona, kuri prisikvėpavusi smalkių, ten pat ir užduso.
Livianos automobilis sustojo priešais to namo griuvėsius, kuris kadaise buvo laikomas vienu prabangiausiu. Iki pat dabar, visa gatvė buvo prasmirdusi kadaise buvusio gaistro. Kažkodėl, tokios vietos kelia šiurpą, net tuomet, kai čia niekas nesudegė būdamas gyvas. Po to ką padarė Sebastian’as, niekam nežinant, išgelbėjo visą pasaulį. Tiksliau tą, kuris jam dėl kažkokios priežasties buvo pakankamai svarbus, kad imtis tokios aukos. Kai kurios “realybės sienos” buvo silpnesnės už kurias, ir būtent tos, kuriuose buvo “nulaužti užraktai” buvo silpniausios. Ryžtingai išlipusi iš transporto priemonės, tamsiaplaukė graikė nukulniavo link griuvėsių, įžengdama būtent ten, kur kadaise buvo Abberline priklausiusi svetainė. Priklaupė neatsitiktinai ten, kur palenais virto Pierce kūnas. Ištiestos rankos pirštai savaime prisilietė prie tos vietos, kuomet kone blyksnio forma, Rivas kažkas nubloškė ant žemės. Jos akių baltymas aptraukė visą akies obuolį, nepalikdamas vietos rainelėms. Vienos iš jos rankų kumštis susispaudė, akivaizdu kad prieš tai iš pelenų suimdamas kažką, labai nedidelio. It atgal sukamas filmas, jai pro regos spektrą prabėgo tos kelios savaitės, sustodamos dar tuomet, kai Katherine bute, Sebastian’as iškeliavo iki parodos lokacijos vietos. Matė viską taip, it dalyvautu 4D filme.



THEME SONG: FLEURE – BREATHE

<…> Katherine plaukai dar nebuvo pilnai išdžiuvę po dušo, kuris vis tik liko išnaudotas jos ir Sebastian’o kaip “malonumų dėžė”, o ne švarinimosi vieta. Į plaukus, kuriuos laikė susukusi į netvarkingą kuodą, moteris buvo įsmeigusi pieštuką, kurį ketino panauduoti piešdama vieną iš tų, ypatingo grožio suknelių. Pirštai jau buvo sutepti dažais, o ir pati patalpa labiau priminė darbo studiją, nei jaukumu dvelkiančius namus. Piršosi nuomonė, kad atsisakiusi prabangaus dvaro, kuris šiuo metu priklausė Redford’ui, bei jame karaliavo Elissa Ambrose. Katherine ėmė vertinti kiek kitokius dalykus: lova buvo patogi seksualiniems žaidimams, dušas irgi ganėtinai erdvus, bei didelis kambarys lofto gale, buvo paverstas į drabužinę, kurioje galima buvo surasti ne vien jai skirtus drabužius, bet ir tuos kuris atsivežė Sebastian’as. Panašu kad “susitikinėjimo” modelis garbanei buvo pabodęs, ji troško kaip galima daugiau laiko praleisti su Redford’u. Kad dienos pabaigoje, arba kartais pradžioje, jam nereikėtu išeiti tam, kad pasivaidenti savo paties namuose, t.y. dvare. Desmond’as nuolatos šaipėsi iš pirmojo vampyro, kad jis nieko kito neveikia, kaip tik dulkinasi su garbane. O kaip galima to nedaryti, kai matai, kai jauti kad tavo partnerė geidia tavęs nuolatos, kai ji yra pasiruoši be perstojo priklausyti tau, lyg būtu apsėsta minties Kad negali egzistuoti be Tavo artumo. Katherine nereikėjo stengtis nuslėpti savo jausmų menamam vyrui, ji nuoširdžiai geidė jo viso, mylėjo jį visą ir tiesą pasakius, nelabai įsivaizdavo savo gyvenimo be jo. Kartą praradusi jį, mačiusi jį mirusį, ji neketino to išgyventi dar kartą. Po loftą moteris vaikščiojo basomis, jos kūną dengė dažais sutepti Redford’o marškiniai, bei vos matomos juodos kelnaitės su juostele. Nežinia kas būtent ją paskatino užeiti ten, kur prieš tai Sebastian’as buvo vienas. Iš esmės, ieškojo to paties pieštuko, kuris buvo įsmeigtas į jos gausiai banguotus, drėgnus plaukus.
Kilo mintis, kad gal netyčia sukišo minėtą pieštuką tarp Sebastian’o drabužių, kuomet padėjo jam pasirinkti kostiumą, kuris bus labiausiai tinkamas jo sugrįžimui. Tiesą pasakius ir taip pasikliovė jo skoniu, kartas nuo karto pakoreguodama tik nedidelius dalykus, detales, kad visi gebėtu pamatyti koks tobulas ir sustyguotas yra jos mylimasis. Žinoma, nereikia pamiršti kad Katherine visada buvo beprotiškai pavydi asmenybė, ir būtu iškabinusi akis bet kuriai “kalytei” kuri tik kartą svajingai dirstelėtu į šio vyro pusę. Bet pastaruoju metu tikrai stengėsi elgtis šiek tiek gražiau, antraip gi žmonių populiacija stipriai sumažėtu, o tuomet kiltu problema kuo gi maitintis. Nes priešingai nei dauguma vampyrų, Pierce taip ir nepriprato prie sintetinio kraujo, jis ją vimdė, nesuteikė pakankamai jėgų ir šiaip, kvepėjo kažkaip dirbtinai. Verčiau rinkosi žmones, kurie savo noru sutikdavo tapti “donorais”, bet dabar gi mes ne apie tai… Jos dešiniosios rankos pirštai, prasiskverbė pro Sebastian’ui priklausančių drabužių plyšį, bandydami surasti šį tą plono ir pagalastyto. Nerado. Tiksliau rado, kažką daugiau, tačiau ne tai, ką stengėsi surasti.
– Prašau, lai tai būna sąsagos… – Naturaliai pakankamai liesi ir ilgi nemirėlės pirštai nugulė ant švelnios medžiagos dėžutės, kuri vien iš prisilietimo skandavo apie tai, kad ten slypi kur kas daugiau, nei tiesiog papuošalas. Nepriklausomai nuo to, kad techniškai Katherine jau ne pirmą mėnesį buvo laikoma kaip oficiali Sebastian’o žmona, mat tas buvo be galo paranku vis dar egzistuojančiai “NSPUNK” korporacijai, tai toli gražu nėra tas pats, kas priimti tai savo noru. Katherine nebuvo suteiktas pasirinkimas, kuomet šiai nežinant kompiuterinių technologijų meistrai įsilaužė į tam tikrą sistemą, kad pakeisti šios pavardę, paminant atsitiktinę datą, neva tuomet buvo sumainyti “žiedai”, bei pasižadėta mylėti nepaisant visko. Iš esmės, garbanė niekada neturėjo tikros santuokos, mat tiek su pirmu savo vyru susituokė dėl to, kad abu buvo stipriai išgėrę, ir net neturėjo žiedų, kuriais būtu galėję pasikeisti prieš kunigą. Nebuvo net kunigo, tik kažkoks keistas vyras, kuris buvo apsivilkęs Elvio Preslio kostiumą, ir netgi stengėsi atkartoti unikalų šio dainorėlio balsą. Antrasis vyras jai buvo tiesiog įrašytas, mat tuo metu Redford’as tikrai matė šį bei tą šmaikštaus tame, kad jei buvo priverstas kentėti pats, kodėl gi tuo pačiu neapkarpyti sparnus ir “fatališka” vadinamai garbanei? Vargu ar tuo metu, bent vienas jų buvo susimąstęs apie tai, kur link viskas gali pasukti ir kad galiausiai ateis diena, kai tiek jis, tiek ji, norės kad fiktyvus suvedimas taptu kaip galima realesniu. Tikriausiai paika taip stipriai sureikšminti santuoką, kai esi nemirtingas ir galbūt net numanai kad tai nebus tavo paskutinis toks sprendimas, arba mažu mažiausiai jis nebuvo tokiu pirmu. Abu serafimai turi savą praeitį, kurioje buvo ne vienas partneris, su kuriuo vylėsi praleisti bent šimtmetį, gal daugiau. Abu Jie prisiekinėjo amžinais jausmais, ir galiausiai suprasdavo kad kadaise pakuriantas laužas tiesiog išblėsdavo. Negalima sakyti kad pasirenkami partneriai buvo kažkuo prasti, ar prastesni, tiesiog galbūt jie buvo skirti tik tam, kad kažką kiekvienam iš jų duotu, o tuomet pradingtu, kaip ir pradingsta tie laikinai atsirandantys asmenys visų mūsų gyvenimuose. Galiausiai dėžutė pilnai nugulė į tamsiaplaukės garbanės delną, kurį jį prisitraukė arčiau. Neliko klausimų ir abejonių, puikiai suvokė kas per daiktas buvo “slepiamas” už laikomo objekto.
– Kvailiuk, negi nežinai kad šis grožis turėtu puošti mano ranką, o ne slėptis po tavo drabužiais..? – Net nepradariusi “dėžutės” moteris puikiai suvokė tai kad besislepiantis papuošalas bus gniaužiantis kvapą. Redford’as lepino savo moterį, vertė ją jaustis ypatinga visomis įmanomomis ir neįmanomomis prasmėmis. Jis vertė ją jausti esti po visų kančių, kurias teko išgyventi, ji buvo verta geriausio. Tik galbūt pats nesuvokė to, kad viskas ko jai reikėjo, moteris jau turėjo: nemirtingumą, galias ir įtaką, bei kas svarbiausia – JĮ. Abiejų rankų pirštais ji suėmė “dėžutę” pagaliau šią atverdama. Nuostabus papuošalas iš karto patraukė garbanės dėmesį. Sunku pasakyti kas būtent padarė šią akimirką tokią jausmingą: ar suvokimas kad šiam žingsniui vyras pasiruošė per vėlai, ar tai, kad ji jautėsi pilnai priklausanti jam. Jau kuris laikas Katherine suvokė esti ji yra “paskutinis užraktas”, ir nuo šios likimo kiaulystės pabėgti nepavyks. Ji netgi žinojo kokių veiksmų ketina imtis, galbūt būtent todėl kad suprato kas jos, kas jų abiejų laukia, ji taip nenoriai nuo jo atsitraukdavo? Brangino kiekvieną kartu praleistą akimirką, kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną prisilietimą, kiekvieną atodūsį? Tačiau darydama tai taip subtyliai, kad vyrui nekiltu įtarimas kad “nelaimės” visai šalia. Ištraukdama žiedelį, ji nepasiskubino šio užsidėti ant savojo bevardžio piršto, kuomet pritraukė reikšmingą papuošalą arčiau veido, priglausdama šį prie lūpų. – Skystėji Katherine... – Kvailas komentaras, tačiau žinant asmenybės charakteristiką, nieko nuostabaus. Jos akių vokai nusileido, bei pro plyšius buvo galima pastebėti sublizgėjusias ašaras. Ašaras, kurios tuo pačiu metu simbolizavo ir begalinį džiaugsmą, ir baimę to kas jųdviejų laukė. Ir taip natūraliai išraiškingo žandikaulio linijos įsitempė dar labiau, kuomet nemirtinga moteris prabilo dar kartą, nepriklausomai nuo to kad savo namuose buvo viena, ir šio pokalbio “su savimi” niekas neišgirdo.
– Kaip aš noriu kad tu žinotum, kiek dėkinga esu tau. Už tai kad buvai šalia, kai mane skandino juodžniausias laikotarpis, kad po visko ką priverčiau tave patirti, tu nenuleidai rankų dėl manęs. Kad net tuomet kai elgiausi kaip pamišusi kalė, tu vis dar tikėjai kad vis dar esu čia, kad taip bandau save apsaugoti nuo žmogiškumo, nuo suvokimo kiek iš tiesų esi man reikalingas. – Vos pastebimai krestelėjusi galvą, tačiau vis dar neatmerkdama akių, Pierce atitraukė papuošalą nuo savo lūpų, tikslingai šį užmaudama ant bevardžio piršto. Jai nereikėjo išrėkti “TAIP!”, kad suvokti esti ji tikrai pasiruošusi su šiuo vyru eiti kartu, nepriklausomai net nuo to ar žiedas bus ar ne. Ji pasirinko jį, kaip ir jis pasirinko ją, ir tai yra svarbiausia. – Prašau nepasiduok, po to kas netrūkus nutiks… Nepaleisk, nepamiršk manęs. Suprask, negaliu pasielgti kitaip. Tu stiprus Sebastian’ai, stipriausias kokį man teko pažinti. Ir tu rasi išeitį, nes aš negaliu dar kartą išgyventi tavo mirties. Hipokritiška, žinau. – Viena ranka pasivalydama po akimis pasirodžiusį kraujingą sūrumą, ji pilnai pripildė savo plaučius oru, kuomet neatsitiktinai nuleido akis į jos bevardį pirštą puošiantį žiedą. – …galbūt net šlykštu. Bet tu, esi reikalingas čia, gyvas... <…>




Palaipsniui Livianos akių vyzdžiai iš baltos spalvos įgavo įprastas spalvas: tamsiai rudą, bei juodą. Paskubomis nemirtinga graikė pašoko ant kojų, nepaisant to kad vis dar stipriai spengė ausyse bei sukosi galva. Nepaleisdama suspaustų kumščių, kurie vis dar slėpė tai, kas visai netrūkus atsidurs svetimuose rankose, ji atlošė galvą, sumerkė akis ir pasistengė “suvienyti” save su aplinka, su gamta, kuri jau seniai buvo šiai atsukusi užpakalį. Dar tuomet, kai Varias-Geminus nusprendė talkinti savo pirmam ir iki šiol vieninteliam sutuoktiniui, ji “persimetė” į tamsos pusę, pagaliau priimdama savo lemtį, bei nusigręždama nuo paskutinės galimybės, kuri būtu šiai leidusi iš prakeiktos šeimos prarajos išlipti daugiau ar mažiau sausai. Kvėpavo lėtai, tarytum būtu bandžiusi į save įsitraukti kiekvieną čia esantį kvapą: sudegusio pastato, netoliese pasodintų medžių, bei kaimynystėję išdygusio rožių krūmo. Akimirką, kuomet moteris visgi nuleido galvą, bei atlenkė vieno iš kumščių pirštus, delnas ne vien kad buvo suteptas suodžiais ir pelenais, bet ir savy slėpė tą patį žiedą, kuris priklausė Sebastian’ui, bei galiausiai atsidūrė ant Pierce bevardžio piršto. Dabar, būtent dabar ji suprato kaip galėtu prisibelsti iki savo biologinio tėvo. Negana to, ji taip pat suprato kad garbanė nėra tokia jau ir nepataisoma velnio išpera, arba bent tai kad Redford’as jai rūpi pakankamai, kad šio “nesugadinti”. Elissos nuolatos kalami žodžiai palengva ėmė prarasti svarbą, sukėlė abejones, ir galiausiai liko šiek tiek mažiau aktualūs. Ne, Liviana dėl šito nepradėjo baisiai mėgti Katherine Pierce, vis dar ją laikė velnio sunešiota ir pamesta būtybę, kuri jaučia malonumą nuo to, kad gali manipuliuoti kiekvienu, ir versti it šūnis vilktis paskui ją, lyg ji vienintelė būtu vos ne svarbiausia visų pasaulių dalis.
Po “pražūtingos dienos” prabėgo ne ilgiau kaip keletas mėnesių, nors “pagrindinių veikėjų” gyvenimas vis dar nebuvo kažkuo pakitęs: Liviana vis dar ant savęs tempė kompaniją (mat tai buvo jos asmeninės tragedijos išsigelbėjimas, kad nereikėtu galvoti apie kūne bręstančią gyvybę, bei tai, kad eilinį kartą stipriai nudegė), kuomet Sebastian’as tebe buvo dingęs it skradžiai žemę, o Desmond’as ir toliau sėkmingai skandino save svaigaluose, bei dulkino pigias, sunešiotas prostitutęs. Atrodytu net dabar, visiems pažįstamas gyvenimas griuvo. Atsitiktinių įvykių seka, galiausiai suvedė visus į vieną tašką: “BloodPhar” darbuotojai pametė ant Rivas stalo didžiulį pluoštą popierių, apie tai kad vienas iš įmonei priklausančių sandelių buvo “nulaužtas”, ar tai kad judesį fiksuojančios kameros užfiksavo įsilaužimą į privačią valdą, ir dabar reikia apskaičiuoti nuostolius. Vienas skambutis Abberline, pokalbis su aiškiai pakeltu tonu ir Rivas bandymas paspausti ant sąžinės, kad ji dirbdama čia paskutinius mėnesius dar privalo viskuo rūpintis, kai jis te parodo koks “sorry ass man” yra. Desmond’as pasiūto, pasiūlė jai išsikrūšti su negimusio vaiko koja, bet vis vien atvažiavo. Jau vien žvelgiant į šiuos du, buvo galima pagalvoti kad vienas netinkamas žodis ir jie it alkani koviniai šūnys kibs vienas kitam į gerkles. Nekibo, net atvirkščiai, neištarė vienas kitam ne žodžio, viso labo nuvykdami link aukščiau minėtų sandelių. Abberline nevairavo, buvo pernelyg pagiringas, arba neseniai vėl gausiai atsigėręs, kad sugebėtu važiuoti nevinguriuodamas per kelias juostas, mat kitaip nesigautu. Vairavo Liviana, ir turint omeny kad jos naujas “žvėriukas” traukė neblogai, pusvalandis kelio ir Jie buvo atvykę į reikiamą vietą.
– Nesuprantu, ar tempsi mane visur kiekvieną kartą kai per ekraną pamatysi žiurkę? – Desmond’as prabilo pirmasis, tuo pačiu metu, kai nykščiu ir rodomuoju pirštu trinė savo nosies pertvarą, lyg nuo to būtu nuėmęs bent dalį nemalonaus galvos spaudimo, kuris buvo atsiradęs dėl to kad gėrė per daug, o ir reikia pripažinti, jau kuris laikas buvo pamiršęs apie tai, kas yra dušas.
– Ten buvo žmonių figūros… – Liviana atkirto veik iš karto, tačiau panašu kad Abberline tai visiškai nesudomino.
– Gerai, įtikinai. Tai buvo labai, LABAI didelės žiurkės. – Pirmasis prabilęs, jis pirmasis ir išlipo iš transporto priemonės, kuomet pasistengė kaip galima greičiau sutvarkyti šį nesusipratimą ir sulysti atgal į savo irštvą, iš kurios panašu kad nelabai noriai išlindo. Ir taip, iš po laiduotuvių vis dar nebuvo matęs nei savo vaikų, nei buvo pasirodęs darbę. Jis tiesiog riebiai dėjo bybį ant visko, mat Alexis buvo jo vienintelė galimybė į susiturėjimą, pastangas siekti kažko daugiau ir tas artimas asmuo, kuris tave sutinka net tada, kai pridarai nesąmonių. Pravėręs sandelio duris, mirtingasis iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad čia buvo toli gražu ne žiurkės, kaip kad šis tikino kartu atvykusią iš kavos tirščių burti mokančią burtininkę. Visas vyro žandikaulis savaime išsitempė, jis netgi suspaudė kumščius, kurios akivaizdu kad su mielu noru būtu įrėminęs į tą nudailintą Redford’o veidą. Jei tai sukeltu bent kokios nors žalos serafimui, o ne sulaužytu visus kaulus Desmond’ui. Nors kitą vertus, ar jam tas rūpėjo? Ne. Gi svarbiausia ką nors daryti, nei nedaryti visiškai nieko. Ganėtinai piktai skambantis balsas, sklidinas iš vyro lūpų, užpildė erdvias patalpas.
– Kaip ir sakiau, žiurkės. – Staigiai nusisukdamas jis dar pasistengė iš čia pasiplauti, tačiau čia pat buvo sulaikytas Livianos, kuri pristabdę viršininką tam, kad jis nebėgtu nuo savo paties problemų, o bent kartą pažvelgtu joms tiesiai į akis. Na, ir tiesa. Ji tikrai nelabai norėjo pasilikti viena ne vien kad su jai artimu, čia būvusiu asmeniu, bet ir su šio, akivaizdu labai netikėta, palyda.
– Tu tikriausiai visiškai nuo proto nušokai… – Skambus pareiškimas, bet iššauktas ne vien akivaizdaus fakto, bet ir to, kad Liviana per daug asmeniškai priėdė tai, esti tėvas ne vien kad nusprendė pradingti lyg niekur nieko, bet ir susimetė su tuo asmeniu, kuris ir užvirė visą šią nesibaigiančią sumaištį. Veikė ir hormonai. Supyko. Ką čia, jei įtūžis būtu matomas ir čiuopiamas, tai dabar į visas pusęs sklistu garai iš ausų, o iš burnos lietųsi tulžis. – Negana to, kad tu pradingai kaip koks bailys, nepasakęs ne žodžio. Palikai mus visus tvarkytis su tuo kas liko, tebūnie. Aš suprantu, kiekvienas elgiamės taip, kaip mums patogiau. Bet velniai griebtu, šita? Tikrai? Vietoje to, kad kliautis savo šeima. Galu gale, manim, tavo DUKRA, tu pasirenki kalę, kuri ir yra atsakinga už tavo šiek tiek susišikusį gyvenimą? Po galais, Sebastian’ai! – Nepanašu kad Liviana ruošėsi liautis kalbėti, kuomet jos žvilgsnis nukrypo į netoliesę buvusią Redford’o palydovę. – O tu, laiminga, tiesa? Gavai ko taip troškai? Tai kodėl vis dar nenusibeldi į kitą pasaulio kraštą? Kodėl vis dar nepalieki jo ramybėję? Sušikta monstrė… Nudirsiu tau odą, kuri tau net nepriklauso!“Įsijungė” puolimo režimas, kuomet Rivas drąsiai žengė kelis žingsnius į priekį, tačiau šį kartą buvo pristabdytą Abberline gniaužtų, kuomet šis tvirtai suėmė vikanę už alkūnės. Kaip be pasukus, jam atrodė kad jai visai “ku ku”, jei su tokiu pilvu dar ketino rautis ant moters, kuri priverstu net labai galingus vysus susimyžti iš baimės. Rimtai, privestu prie to net dabar.
– Štai, antausis iš realybės. Ji pasakė tau “taip”, dar prieš tai kai savo apgailėtiną užpakalį pradėjai trinti su šita. – Tardama šiuos žodžius, paskubomis Liviana iš savo vilkėtų džinsų kišenės ištraukė tą patį žiedą, kurį surado Desmond’o namų griuvėsiuose, bei nieko nedelsdama atmestinai numetė šį biologiniam tėvui po kojomis. Sunku pasakyti ar norėdama jį pažeminti, ar supykdyti.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 08 06, 2018 8:41 am




Graphic nature




NUOTAIKA:  *click here*   STILIUS:  Nadia, Sebastian   DAINA: 30 Seconds To Mars - End Of The Beginning




Atsižvelgiant į viską, kas nutiko, gal ir nenuostabu, kad Sebastianas jautėsi truputėlį sutrikęs. O gi kaip gali būti kitaip? Tikrai ne dažnai atsiduri momente, atėmusiame iš tavęs moterį (o dar ir labai neestetišku būdu), kuri vienintelė padėjo išlaikyti tau gana stabilią psichikos būklę. Juk Redford'ą su Katerina siejo ne tik bendra priešistorė ar nepakeliama fizinė trauka. Jie bet kokiais egzistenciniais klausimai, bet kokių sukrėtimų bei tragedijų sukūryje galėjo remtis vienas į kitą surasdami stiprybės įveikti viską. Nes daugiau tokių kaip jiedu nebuvo. Niekas kitas negalėtų taip suprasti ne tik kas dėjosi jųdviejų jausmuose bei gyvenimuose, bet ir juos supančioje realybėje. Su Pierce Sebastianas jautėsi suprastas ir visiškai laisvas. Kai turi TOKIĄ psichologinės, moralinės ir fizinės reikšmės BŪTINĄ priklausomybę nuo asmens ir kai netikėtai (come on, kaip galima iš viso pasiruošti mylimosios netekčiai???) to asmens netenki... Viskas aplinkui tarsi išnyksta. Skamba ne taip jau ir blogai? O kas, jeigu toje tuštumoje jaustumeisi likęs visiškai vienas? Kažkodėl asmeniniam savo pragare tokio scenarijaus Sebastinas neišgyveno. Juk tai buvo blogiausia, kas galėjo atsitikti, tiesa? Pasaulis iš tikrųjų pasitiko savo pabaigą, apokalipsė atėmė iš Redford'o JO garbanę. Visgi viltis, jog tai nėra galutinis finito, netektis, su kuria privalės susitaikyti, nes kelio atgal nebėra buvo stipresnė ir tikresnė už visą tą beprotybę, kuria užkrėtė Tamsos karalystė. Sebastianas nežinojo kas nutiko Katerinai. Nejautė jos jokiuose pasauliuose, jokiose realybėse. Tarsi mylimoji būtų nustojusi egzistuoti. Tačiau jis tikėjo. Tikėjo, kad Petrova kažkur yra. Tiesiog reikia ją surasti. Per visą savo ilgą gyvenimą, vyras buvo visoks: naivus, kvailas, maniakiškas (greičiausiai po Charitono, Redford'as yra antra Livianą labiausiai asmeniškai gąsdinusi būtybė), liguistas, brutalus ir fatališkas, paskendęs rutinoje, kupinas kaltės ir savigailos. Bet nė vienas šių būdvardžių neapibrėžė graiko būsenos būtent dabar. Tragedijas galima traktuoti dvejopai - tu kaltini likimą ar kažkokią aukštesnę jėgą, kuri tave nepelnytai (ar pelnytai) baudžia, arba priimi tai kaip nesibaigiančius išbandymus, kurie turi galios tave sužlugdyti arba pakeisti į gera. Būtent pastarą kryptį Sebastianas ir pasirinko. Padarė tai visiškai asmeniškai, sava, sveika valia. Jis nesileido, kad netekties skausmas jį paskandintų. Tad kodėl jis nuo visų ir visko pabėgo? Ne pabėgo, o pasidarė sau šiek tiek erdvės, kad galėtų galvoti ir niekas jam, po velniais netrukdytų. Norėjo susikaupti, susitelkti į išsikeltą uždavinį bei jį išspręsti. Tuo pačiu už nugaros palikdamas aibę žmonių, kuriems Sebastianas buvo daugiau ar mažiau brangus ir rūpimas. Tik vėliau vyras supras dėl tokio izoliacijos poreikio suklydęs. Artimųjų ar šiaip kažkokia draugija neprisidės prie to, idant vyras imtų emociškai-protiškai blaškytis, ar jautrėti bei silpnėti pats. Tačiau tuos kelius mėnesius praleidęs "nežinioje" jis aktyviai ieškojo atsakymų.
Redford'o "privatumo" poreikį galima labai puikiai suprasti. Vyras neužsidarė "geriu, vemiu ir pisu" cikle, kaip Desmond'as, kuris "tik" antrą didelę netektį savo gyvenime. Sebastianas neklydo, kai žvelgdamas net ir į nuolatos kintančios Abberline'o ateities perspektyvą regėjo joje tragediją. Ne veltui jo galvoje gyvybę sau patys suteikė žodžiai, jog "įsivėlęs į reikalus su paranormaliais dalykėliais tu kažkada neabejotinai nusvilti", jog "tai, kone įvyks savaime, kaip kokia bloga karma ar panašus mėšlas". Tačiau nė vienas iš jų neįtarė, kad ta aukštesnė jėga pareikalaus būtent Alexis gyvybės, ant kurios laikėsi visa bent kiek padori Des'o saviraiška. Sebastianas net nepagalvojo apie tai, idant tokiu sunkiu momentu turėtų atsukti draugui savo tvirtą petį. Žinoma, tai tėra metafora ir ją išvertus į Abberline'o kalbą, tai reikštų neatsisakymą palaikyti vyrui draugiją (bent tiesiogiai neprisidedant), kai šis nejaus saiko rydamas alkoholį ir savo "stebuklinga lazdele" kurdamas "depresyvaus sekso" magiją. O tokiom kvailystėms Seb'as neturėjo jokio noro. Tiesą pasakius, kai išgyveni TIEK šūdo, kiek Sagittarius-Varias/Ambrose-Redford'as, net ir asmeninės kitų asmenų tragedijos tau tampa kažkokios bukos. Taip ir norisi juos stipriai supurtyti bei pagiežingai išgriežti kažką tokio, kaip "skystas šūdpalaiki tu, tu net neįsivaizduoji ką MAN teko išgyventi". Bet tai labai nekorektiška. Ir nejautru kitų atžvilgiu. Jam sudėtingu momentu svetimos bėdos padėtų atitrūkti nuo savųjų, bet to Sebastianas dabar nepageidavo. Jis būtų apsivėmęs nuo klausimų, domėjimosi, paaiškinimų, o faktas, kad žinojo bene viską, tik dar labiau stiprino vienišumo poreikį. Visgi tame protingame (ne destruktyviame) vienišume jis smaginosi ne taip jau ilgai. Svečio sulaukė gerokai anksčiau, nei Redford'ą surado (ar Sebastinas leidosi surandamas, m?) Liviana su nusigėrusia bei nusikrušusia palyda.
Vyras žinojo, kad Avą su Samueliu užaugins auklės ir net nesistengė to pakeisti. Dažnai mintimis graikas buvo per daug atitrūkęs nuo savo fizinės personos ir tai trukdydavo jam dorai atlikti savo kaip tėvo-draugo-verslininko-žinomo asmens vaidmenį. Ne veltui jis visą įmonių veiklos organizavimą užkrovė ant Desmond'o bei Livianos pečių. Nebegalėjo tiesiog būti senuoju "geruoju" savimi, kai sąmonė atsivėrė pasiekdama neišmatuojamus horizontus ir tuo pačiu apdovanodama visiškai kitokiu realybės suvokimu. Greičiausiai Sebastianas klydo šitaip nuvertindamas artimųjų galimybes suprasti serafimą supančią tikrovę. Juk gavę bent kelis atsakymus Elissa, Liviana ar tas pats Des'as galėtų kur kas geriau suvokti keistą, kartais perdėm šaltakraujišką Redford'o požiūrį, gal net pradėti geriau suvokti patį Sebastianą. Sargų auka išgelbstint ankstesnę, tikrąją fizinę realybę nebuvo tobula ir Redford'ui teko jausti šiokius tokius neramumus. Nejučiomis vyras atsidurdavo greta kaip dvi gyvatės viena apie kitą susiraizgiusių tikrovių, trumpai pajausdavo beprotybės kupiną tamsos alsavimą sau į sprandą. Iššokdavo vaizdinių, pojūčių kupini, velniškai intensyvūs blyksniai, kuriuose išvysdavo kenčiantį ne tik save, bet ir kiekvieną jam brangų asmenį. Sebastianui liūdniausia buvo ne dėl to, kad jie visa tai išgyvena jiems net nepasiekiamoje realybėje. Liūdna jam buvo, nes ši katastrofa iš viso įvyko, kad reikiamu momentu vyras negalėjo padaryti NIEKO, idant viską pasuktų kita, laimingesne linkme. Už Katherine netektį siaubingesniu gali būti tik visiško bejėgiškumo lemtingu momentu pojūtis. Ak, kaip jam pasisekė, kad išgyveno ir viena, ir kita. Fiziškai vampyrui nereikia labai daug komforto, dėl to Sebastianui buvo labai paprasta "pasislėpti". Sofistiškas aplinkos poreikis jam taipogi nepasirodė būtinas. Be karališko dydžio lovos, kurioje jis tik "kadlinosi" bei "žaidė imtynes", kaip išsireikštų Seb'o ir Kat veiklą užmatęs penkių metų amžiaus vaikas, vyras nepasigedo savo automobilių, baseino, vardinių drabužių, prabangių, vienetinių kvepalų dvelksmo, visos tos "pažvelk, aš turtingas!" aplinkos. Užsidarė nenaudojamame, kažkokiame "RedCorp'o" sandėlyje (jei stokotų malonumo žinoti viską, net nepasakytų kam konkrečiai jį jam priklausanti korporacija naudojo), kuriame užteko vietos visam tam chaotiškai psichotiškam peckiojimui ant grindų ir sienų. Užspaustas sunkumo Sebastianas atsigręžė į jėgą, kurios nekentimas kadaise suvienijo vyrą su Dean'u - į magiją. Rizikuodamas dar labiau pažeisti trapią atkurtos realybės "medžiagą", Redford'as kūrė burtą, kuris ir vėl skelbė neįmanomą uždavinį. Gal net labiau neįmanomą, nei sušikti viską vardan to, kad du serafimai galėtų egzistuoti mirtingųjų pasaulyje. Lilith buvo tokia galinga tik dėl to, kad galėjo semtis jėgų iš tamsos pasaulio. Jis sužinojo tai tik todėl, kad tą jam pasakė pati Nadia. Bet apie tai truputėlį vėliau. Sebastianas net ir absoliučiai emociškai suniokotas nedrįstų pasielgti lygiai taip pat - turėti analogišką galios šaltinį, net vardan Katherine, nes procese prarastų ne tik ją, bet ir šiaip, viską kas jam liko, įskaitant save. Pierce dėka Lilith netapo lengviau pakenčiama, bet toji jos persona sunyko drauge su išbombinta pragariška tamsybe, palikdama kur kas daugiau vietos fiziniam josios alter ego - Nadiai Petrovai. Tačiau jeigu Lilith galėjo "pertransliuoti" per save Tamsos pasaulio jėgas, teoriškai, Redford'as galėjo padaryti tą patį su Šviesa. Net ir ta, kuri nepriklausė jam. Kaip atrodo neįmanomo burto kūrimas? Užknisančiai! Tau visados nepavyksta, tad tu nuolatos keiti kalbą ir simbolius, bandai neįsivaizduojamą galybę derinių ir variantų tikėdamasis, kad vienu iš tų atvejų tau galiausiai pavyks. Visgi Sebastianas neklydo nusprendęs, jog draugija jam maišys. Nadia pasirodė tikrai ne tam, kad Redford'ui padėtų.

- Tu toks didelis, stiprus ir piktas. Prisiekiu dievu (ak bepigu jai prisiekinėti tuo, kas neegzistavo), trūksta maždaug tiek, kokio ilgio yra tavo kotas ir aš pradėsiu alpti iš susijaudinimo. Jei nori mane nudėti, ak Sagittarius, pirma turėsim pasidulkinti,-atrodytų, gali ištraukti Nadią iš pragaro, bet pragaro iš jos - ne. Net ir po visko. Redford'as gniaužė jos kaklą ranka, laikė iškėlęs moterį virš žemės. Tikrai, paprastumas tame, kaip lengva būtų atskirti jos galvą nuo likusio kūno viliojo. Ypač dėl to, kad net ir patekusi į jai visai nenaudingą padėtį ji elgėsi kaip didžiausia kekšė pragare žinodama, idant tuo Sebastianą tik dar labiau erzins. O Redford'as tikrai leidosi erzinamas! Visas veidas kone pajuodo nuo kraujagyslių, kurios šiaip jau susitelkdavo po akimis, tarsi pats įniršis būtų praplėtęs tokio požymio spektrą. Žinoma, vampyrams nereikėjo kvėpuoti, tad Nadia kalbėjo gana sklandžiai, nedusdama. Keista, tačiau galėdamas sunaikinti Lilith pirštų spragtelėjimu, na taip lengvai, kaip naikinti prieš Pierce šviesos bei gyvybės auką galėjo ji, serafimas nesijautė aklai apsėstas greito keršto. Jis labai norėjo nušluoti Nadią Petrovą nuo žemės paviršiaus, tačiau... Ar nuo to Katherine auka netaptų visiškai betikslė? Ūmiai paleido tamsiaplaukę, šiai gundančiai pirštais vedžiojant po vyro dilbį. Netekusi neišmatuojamos pragaro karalienės galybės, Nadia vis tiek žinojo silpnąsias Sebastiano vietas. Jis nebūtų jos nudėjęs dėl anksčiau paminėtos priežasties. Truputėlis tamsos, žinoma, joje dar ruseno. Tuo subtiliu tamsos prisilietimu buvo paženklintas kiekvienas vampyras. Originali ar ne, Petrova buvo beveik tris kartus už Redford'ą "jaunesnė". Būtų iš jos gniūžtę pasidaręs jau vien savo gryno vampyriškumo dėka. Bet Nadia nevengė net įžūliai vizualiai pasimėgauti supratimu, KODĖL Sebastianas taip nepasielgtų.
- Tu priimsi tai kaip komplimentą, bet aš vis tiek tai pasakysiu. Per savo gyvenimą esu susidūręs su daug šlykščių personų. Dievaži, mano paties tėvai įteigė man nenumaldomą troškimą dulkinti savo seserį, nes atseit tokiu būdu mūsų šeima turėjo išvengti žlugimo. Bet tu net už juos šlykštesnė. Tu pati šlykščiausia,-supykęs vampyras tikrai atrodo baugiai... kai nekalba. Mat išlindusios iltys sudarydavo gana komišką skambesį - Sebastianas šveplavo. Bet žinot kas niekad nešvepluodavo net pilnai suvampyrėjusi? Katherine. Nes ji buvo ANT TIEK tobula. Nadia nusijuokė, bet ne dėl to, kad plūsdami iš jo burnos žodžiai šiek tiek švilpė. Tiesa, ne be reikalo Redford'as taip supaprastino tą pavyzdį iš savo praeito gyvenimo etapo - "tėvai", kai biologiniu pavadinti galėjo tik Horatijų, "sesuo", kai Elissa skaitėsi puse sesės - Petrova pati visa tai kuo puikiausiai žinojo. Vardan begalės reikšmingų, prie ankstyvosios vyro raidos smarkiai prisidėjusių sentimentų Floriana jam nebuvo teta, visai kaip ir Elissa pussesere. Ar Silas "netikru" broliu. Jam tai buvo tikra ir net svarbu. O ir kam švelninti tą faktą, kad dulkinosi su giminaite ir ji susilaukė nuo jo vaikų nieko nekeičiančia lengvinančia aplinkybe, jog viskas yra šiek tiek "švariau", nes Elissa jam tėra pusseserė?
- Ir tikrai - priėmiau kaip komplimentą,-patenkinta ji pirštais palietė savo kaklą, kuriame nebeliko stipraus spaudimo žymių - ryškių, kone juodų kraujosrūvų. Tie patys pirštai nuslydo juodais kaip pats pragaras jos plaukais, kurie tikrai susitaršė dėka Redford'o agresijos. Pelnytos.  
- Manai aš kvailas?-Nadia nesuspėjo įsiterpti ir atsakyti, kad "taip",-Manai nežinau kodėl taip drąsiai prieš mane vaipaisi?-Sebastianas priartėjo. Jis akivaizdžiai žvelgė į moterį su begaline panieka, nenumalšinama aistra ją nukankinti pačiais baisiausiais žinomas ir nežinomais būdais bei galiausiai nudėti, kai Nadia bus tokia palaužta, jog pati to maldaute maldaus. Bet tai nerealu turint omeny, kad kančias Petrova išmanė geriau, už patį Redford'ą. Tamsos pasaulis vertė ją kentėti visą laiką, kol buvo nuo jo priklausoma. Tačiau Katherine nutraukė tą bambagyslę. Nors ir sugebėjo meistriškai manipuliuoti, Nadia nebuvo pasiruošusi nuogumui prieš savo pačios tikrąjį vidinį pasaulį bei jausmus. Tamsiaplaukės akys tapo... liūdnos. Sebastianas kažką tokio trapaus jos veide pamatė pirmą kartą. Net mažumėlę sutriko. O Nadiai pilnai užteko tai vyro išraiškoje pastebėti, jog žinotų kaip jai elgtis toliau. Jog žinotų, kad jos sumanymas suveiks.
- Dėl Katherine. Nori tikėk, nori ne, bet būtent dėl jos aš ir esu čia,-nepaisant to, kad emocijas valdė sunkiai ir tąkart Abberline'ų rezidencijoje kūkčiojo absoliučiai nuoširdžiai, Petrova pasiekė tokį lygį manipuliacijos meistriškume, idant pajėgė manipuliuoti pati savimi. Akivaizdu, jog toks prisipažinimas patraukė Sebastiano dėmesį.
- Tikrai?-nepatiklumas palietė graikiškos kilmės vyro veidą,-Dar pasakyk, kad jautiesi jai kažkuo skolinga. Apsiverkčiau iš juoko,-pamaivūniškai paliečia piršto pagalvėle akies kamputį, lyg ašara būtų ištryškusi savaime, vien nuo minties apie tokį absurdą.
- Žinau ką galima padaryti, kad būtų įmanoma ją susigrąžinti,-ji kalbėjo rimtai, jautriai. Nelyginant tikrai išgyventų dėl to, kaip pasisuko jos motinos likimas. Sebastianui užteko išgirsti iš kito asmens lūpų, labai paprastą, naivų "įmanoma ją susigrąžinti" ir jis susileido. Negi Nadia nujautė ir trapumą toje bekraštėje Redford'o viltyje vėl turėti Kateriną, tad ji žinojo, kad parėmusi vyrą beregint palenks jį į savo pusę? Vampyras tikrai buvo kvailas, nes... nemirele patikėjo. Ir patikėjo taip, kad įsileido ją į visą Pierce susigrąžinimo/paieškos procesą. Sebastianas nenujautė, jog Nadia atsirado čia tikrai ne dėl to, idant jautėsi garbanei skolinga. Atsiminė ją gailiai raudančią ant grindų, tarsi ją būtų užgriuvęs visas pasaulio liūdesys. Nelyginant tas momentas įrodytų jam Petrovos žmogiškumą, patikimumą. Nadia buvo čia tik tam, kad kiekvieną kartą, kai Redford'as priartės prie savo siekiamybės, moteris jį nukreiptų neteisinga linkme. Jai reikėjo, kad Sebastianui nepavyktų. Niekada.

Nadia nebegalėjo pasiekti magijos. Katherine visiškai sunaikino Lilith - tą įširdusią, neramią pragarišką sielą, troškusią, kad jos skausmą ir kančią patirtų visas pasaulis. Nadia tapo tokia, kokia ir turėjo būti Nadia be demoniškos sielos, kuri kontroliavo jos kūną. Nepaisant didelio, kardinalaus energetinio pokyčio, Petrova savo būdu, manieromis bei mintimis buvo lygiai tokia pat nuodinga. O ko galima tikėtis iš legendinės Katherine Pierce dukros?! Redford'as visiškai pamiršo šį faktą. Juk garbanė jo pasaulyje, jo mintyse bei širdyje nebuvo nuodinga. Nei kone absoliutinei daugumai mūsų mylimos planetos gyventojų. Dabar jis tikrai regėjo Nadioje kažkokį vizualinį panašumą su savo motina. Kai reikėjo, tą bendrumą jo desperatiškas protas pats sukūrė, galiausiai. Nepaisant to, naivu tikėtis, kad per keturias savaites juodu tapo geriausiais draugais. Kai Petrova Sebastianą užknisdavo savo asmenybei būdingu prašvinkimu, jis tuojau pat tamsiaplaukę išgrūsdavo lauk. Tokiais atvejais (o jų daug buvo), Nadia pasirodydavo pati vėl, arba Redford'as ją pats susirasdavo. Taip ir sukosi tasai "nekenčiu tavęs, bet tu man naudinga" ratas ir malonumą jausdavo tik nuo minties, kad KAI jam pavyks susigrąžinti Katherine, jis nudės Nadią. Ir jam nesvarbu kiek labai tam nepritars pati Pierce. Manyti, jogei jam tada nerūpės mylimosios nuomonė atrodė lengva. Juk buvo įsitikinęs, idant garbanė prisidėjo prie savęs sunaikinimo tik vardan to, kad Nadia turėtų šansą į gyvenimą. Į tokį gyvenimą, kurio ji niekados negalėjo turėti. Pradėję savo meilės istoriją Žemėje nuo nesusipratimų, Sebastianas ir Katherine vis dar buvo dideli, beviltiški nesusipratėliai. Ir tokio sindromo negydė net gebėjimas suprasti viską. Pasirodo, Redford'as suprato tikrai ne viską. Į "žmones" vyras išlysdavo tik tada, kai norėjo pasimaitinti. Jis nežudė. Jis "pakeitė" veidą. Manipuliuoti ankstesne realybe jis negalėjo, tačiau šioje, jo galimybės išplatėjo. Sebastianas netgi griežtai uždraudė Nadiai žudyti jo "namuose" (mhm, šitame pat sandėly), temptis ten žmones, siurbti juos iki paskutinio lašo (galbūt dėl per nauja atrastos savęs ji taip sunkiai valdėsi) ir po to idiotiškai, tingiai slėpti savo aukų nužudymo požymius, kurie neduok die atves atitinkamas institucijas iki burto kūrimo vietos. "Daryk ką nori, kaip nori, tik ne čia, man nusišikt". Tiesa, pats Redford'as "mėgavosi" pamėgtomis donorų paslaugomis.
Per tiek laiko mokslininkų "VPI" (vampire papillomavirus infection) pramintas susirgimas smarkiai išplito. Lėtine forma susirgo tuzinai nemirėlių. Situacija kaito, bet šiuo momentu nei Des'as, nei Seb'as nesiėmė priešnuodžio paskleidimo. Bene laukdami, kol jį išras kažkokie mokslininkai ir jų dėka "RedCorp'as" praras net ne milijonus, o MILIJARDUS dolerių. Redford'o ši situacija nedomino. Net jeigu pats buvo pasigavęs tą zarazą nuo donorės, kuri pati nežinojo, jog esti jo nešiotoja. "Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi". Ši švelnesnė "VPI" atmaina turėtų užsilikti jo kūne kelis šimtus metų kol atliktų savo juodą darbą ir organizmą suardytų. Tiesa, naujavirčiai vampyrai tokia privilegija vargu ar galėjo pasipuikuoti. Virusas jau buvo pareikalavęs pirmųjų aukų. Per mažai, kad pasklistų panika, bet situacijai negerėjant, vargu ar pavyks to išvengti. Keli neryškūs, juodi, kaip plonos kirmėles išsiraitę raštai ant Redford'o kaklo išdavė apie kūną lėtai naikinantį virusą. Nebūtų to bent akimirkai sureikšminęs, jei ne neapsukrios Nadios pašaipos. Tipo "maitinuosi kuo noriu, kada noriu ir kaip noriu, ir vis tiek nepasigavau šitos šlykštynės, o tu gėrei iš donorės, kuri net privalo nuo "VPI" tikrintis, ir vis tiek užsirovei". Na, šlykštynė niekados nepaims už ją didesnės šlykštynės, tiesa? Tačiau vietoje to, kad eilinį kartą susipeštų su Nadia verbališkai, vampyras sučiupo moterį ir privertė ją praryti šiek tiek jo kraujo iš perkąsto riešo. Ir vuolia. Sirgo jau jie abu, tik Petrovą virusas sunaikins greičiau. Nesakė, jog žino iš kur galima būtų gauti priešnuodį, kurio ji nenusipelnė. Galvojo tamsiaplaukė taps ramesnė ir pakenčiamesnė? Nė velnio. Tiesą sakant Sebastianas negalvojo, jog Nadia šitaip rimtai priims tą išpuolį prieš jos vampyrišką sveikatą. Ir tai, ko gero, buvo vienintelė tikrai nuoširdžiai žmogiška, "can relate" tipo jos emocija. Petrova brangino savo naujo gyvenimo pradžią žmonių pasaulyje. Dievaži, akimirką Redford'as beveik pasijuto blogai pasivalęs kojas vieninteliu dalyku, kuris toje šlykštynėje sužadino kažkokį jautrumą. Kadangi neketino "žemintis" ir įteikti priešnuodį į jos dailius, delikačius pirštukus, palakuotus, kaip būdinga "fatališkai" moteriškei, raudona spalva pažadėjo išgydyti ją kai Katherine taps apčiuopiama, ne tik idėjiška.
- Bet tu supranti, kad mes galbūt, tiksliau greičiausiai niekada jos neatkursim, tiesa?-Sebastianas įstūmė ją į spąstus, kurių ji nenumatė, nesitikėjo, todėl atitinkamai kur kas labiau niršo.
- Nadia... Nadinka,-vyras veidmainiškai šypsojosi su suvaidintu, perdėtai saldžiu gerumu žiūrėdamas į egzotišką kompanionės veidą. Dabar jau paleidęs į darbą ranką lindo jis, o ex demonė traukėsi šalin, nes boginosi. Palietė tik jos skruostą, nieko intymaus ar nuoširdaus,- Jei negalvoji, kad tai ką mes darom suveiks, ką tuomet tu čia darai ir kodėl iš viso esi man reikalinga?
Ir tada Nadia suprato, jog padarė strateginę klaidą. Nes pasidavė emocijoms. Daugiau ji taip neklydo. Net jei ir lėtai progresuojanti liga rasdavo būdų kaip apie save priminti.

Būtų tiesiog nepakeliama absoliučiai visą savo laiką praleisti analizuojant, tobulinant savo burtą. Kadangi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti planetos gyventojai Sebastianas buvo fizinė gyvybės forma, jis pavargdavo, jo mintys imdavo suktis tarpusavy, tapdavo neaiškios, klaidinančios. Arba jam tiesiog nusibosdavo. Atsidūręs tokioje padėtyje Redford'as stengėsi save valdyti, nepakvaišti, netapti apsėstas idėjos bei ieškojimų. Žinoma jis apleisdavo sandėlio patalpą, tačiau kai jam to reikėdavo, vyras pasišalindavo nepastebimai - teleportuodavosi. Nadia, iš kitos pusės, jau turėdavo įeiti ir išeiti pro duris. Jos pačios siluetas būtų sukėlęs Livianai įtarimą, bet Sebastianą ji pastebėjo tikrai vien tik todėl, kad jis leidosi pastebimas. Tokio sąmoningo neatsargumo priežastis sutelpa į vieną labai žinomą frazę ir vieno labai žinomo filmo - "All work and no play makes Jack a dull boy". Vampyras užmetė jauką ir laukė kas ant jo užkibs. Ko tikėjosi? Artimųjų. Bet ko. Kažkokio žmogaus, kuris Sebastianu rūpinosi užtektinai, idant jo ieškotų bei visų svarbiausia surastų. Jei tiesiog imtų ir pasirodytų, turėtų atsakyti į kur kas daugiau klausimų. Juk pats pasirodei, todėl šnekėk. Logiška. Redford'as labai norėjo nuo tokios moralinės prievolės nusimazinti. Juk "užkluptas netikėtai" galės pasilikti principo teisę neargumentuoti savo sprendimų. Visa tai tebuvo sapalionės, jei rimtai. Žinojo, jog neturėjo tiesiog išnykti, juolab tai vampyrui apkarto vos po poros mėnesių, bet kad garsiai pripažintų savo klaidą turėjo nebent apduiti nuo fėjų kraujo. Ir tai, vargu ar šitaip "nusižemintų". Jis norėjo, jog atsirastų reikalas, visiškai bet koks, priversiantis jį grįžti. Sebastianas pasikeitė ir vienume jis rasdavo ramybė iki tol, kol tai įgrisdavo. Ypač, kai dabar tokia sąvoka kaip "ramybė" jo gyvenime nebeegzistavo nuo momento, kai suvaiduoklėję egiptiečiai atidavė jam dalį to, kas jam ir taip priklausė. Vieta, kurioje Redford'as praleido nūnai daugiausia laiko atrodė taip pat niūriai, kaip ir skambėjo. Sandėlis - asocijuojasi tikrai ne su komfortu, švara bei šviesa, tiesa? Visa pagrindinė "RedCorp'o" logistika buvo išsidėsčiusi Staten'o saloje Ričmonde, pagrindiniai filialai - Manheteno verslo rajone. Ir tik "Paxton Pharmacies" sandėlis, likęs nenaudojamu nuo pat vampyrų egzistencijos išviešinimo, kai pirmoji Sebastiano įmonė liko prijungta prie "BloodPharm'o", pūpsantis pačiame Niujorko pakrašty atrodė idealiai tinkantis slaptiems reikaliukams. Už didžiulės fasavimui ir eksportui skirtų dėžių krūvos Redford'as buvo įkūręs savo bazę. Stovėjo rašomasis stalas ant kurio - kelios drūtos žvakės bei Ambrose šeimos knygos (momentais pasijausdavo toks desperatiškas, jog imdavo ieškoti atsakymų net ten, nors realiai nei Floriana, nei Horatius negalėjo parašyti kažko, ko Redford'as ir taip nežinotų), keli seni laikraščiai, guminis kamuoliukas, kurį mėtydavo į sieną, nes, atseit, geriau galvojosi bei nepatogi kėdė. Taigi, Sebastianas sulaukė svečių. Kad kokie jie bus ir kada atkaks vyras žinojo. Laukė. Sėdėjo ir maigė rankoje tą patį kamuoliuką, kol Liv ir Des'o veidai tapo nesunkiai įžiūrimi net ir tokioje prieblandoje.
- Tu...-pirmoji prabilo Nadia, kurios įdėmus, primerktas žvilgsnis kibosi į atėjūną, o ne jo palydovę,-Ištinęs. Ir smirdi kaip vienas tų užmyžtų barų, kuriuos mėgsta iš pašalpų gyvenantys girtuokliai. Fui. O aš tikrai galvojau, kad esi visai patrauklus. Tai yra, užtektinai patrauklus, kad leisčiau tau nutempti mano kelnaites. Dantimis,-Petrova provokavo vyrą, kuriam galva kaip apelsinas į šešias dalis skilo, veikiausiai jau vien nuo patalpoje sklindančio aido. Nadia it nuobodžiaudama gulėjo ant dėžių, kurias buvo reikiamai sulanksčiusi bei patiesusi ant žemės. Toks pats atsipalaidavęs atrodė ir Sebastianas. Jis neprovokavo pasirodžiusiųjų ironiška šypsenėle ar panašiai. Įdėmiai juodu stebėjo. Iš pažiūros Redford'as neišgyveno kažko skausmingo. Jis atrodė gerai, išraiška bei akys - gyvi. Klausiamai mykteli, tarsi nebūtų supratęs Livianos nusistebėjimo. Tik paskui prisiminė, jog tūno čia su Nadia aka Lilith, per kurią, iš tikrųjų, pražuvo visiškai viskas, tačiau to beveik niekas nežinojo.
- Ak taip, šita šliundra,-numeta taip pasibjaurėtinai ir šiurkščiai, jog iš netikėtumo piktai sušnypštė pati Nadia. O ir įasmeninimas toks dviprasmiškas... Arba tiksliau, atitinkantis reprezentuojamą vampyrės imidžą. Livianai pradėjus klykaut, turbūt, būtų buvę beviltiška ją tildyt. Išklausė, bent kartą tikrai piktai sugriežęs dantimis. Kokios Varias reakcijos jis tikėjosi? Šilto apkabinimo? Ne, Sebastianas tikėjosi konflikto. Jį ir gaus,-O tu pagalvojai, kad tavo išvados, pavyzdžiui, gali būti ne visai teisingos? Nebūtum boginusis į šitą užkampį, jei pati tikėtum tuo ką kalbi. Netikiu, kas esi čia tik tam, kad iškrautum emocijų perteklių. Kurį, žinoma, tau reikia iškrauti. Kad delikati tavo būklė netaptų dar delikatesnė,-Redford'as specialiai nesistengė Livianos erzinti, bet ei, tikrai nesėdės ramiai, kol jam yra metami kaltinimai, kurie pasitvirtinę tik iš dalies. Moteris atėjo atsakymų, tačiau kol kas vietoje to tik plūdosi. Sebastianas iš šalies tikrai atrodė tiesiog nepakaltinamai. Des'as širdo ant jo, pyko ir Liviana, tačiau kai jiedu pamatė su kuo vampyras "leidžia laiką"... That was it. Paskutinis lašas. Serafimas greitai atpažino dukters rankoje atsidūrusią dėžutę. Žioptelėjo iš netikėtumo. Tokios siužetinės linijos jis nenumatė. Kai dėžutė dunksėdama atsidūrė prie Sebastiano kojų, prieblandoje paskendęs baltas jo veidas išsitempė. Momentas sugrąžino be galo daug prisiminimų. Krūtinė apsunko nuo emocijų. Nuo ilgesio, liūdesio, deginančio sielos skausmo. Kai ištraukė save iš aplinkos, kurioje kiekvienas akcentas priminė jam garbanę, "suturėti savo šūdą" tikrai buvo lengviau. Paprasčiau užsimiršti. Liviana tikrai skėlė skaudų antausį. Jam nepatiko, kad ji pažemino tą dėžutę, kaip šiukšlę numesdama ant žemės. Bet dar labiau neigiamai prislėgė iš Varias "pasiskolintas", su papuošalu viduje susijęs prisiminimas, kurį magijos dėka moteris ištraukė iš Katherine gyvenimo. Nereik net sakyt kodėl išgyveno tą momentą kur kas jautriau, nei Liana. Sebastiano išraiška subjuro, tačiau vis tiek neperteikė skausmo, kurį juto. Pasilenkė, pakėlė dėžutę ir ši subyrėjo, pavirtusi nedideliais kristalais. Patrynė pirštus į delną. Medžiagos dulkės tyliai šiugždėjo. Šis Redford'o ėjimas neturėjo kažkokios gilios prasmės. Jam tiesiog nepatiko tas žiedas ir nenorėjo, kad Pierce jį nešiotų. KAI ją vėl turės.
- Ir vėl gavosi ne taip, kaip norėjau,-jis sušnarėjo, lūpose žaidė ilgesinga šypsena. Jis troško visiškai kitokių piršlybų, keista, kad dabar juto savotišką nusivylimą. Norėjo, kad Katherine patirtų netikėtumą, kad užsimautų milijonus dolerių kainuojantį žiedą Redford'ui klupint ant vieno kelio prieš svarbiausią savo gyvenimo moterį. Po velniais, nuvalkiota, klišė, bet jiems, įsuptiems į visokius "kosminius" reikalus reikėjo TOKIO paprastumo. Kad bent jau trumpai, tam tikromis akimirkomis pasijaustų paprasti, gal net tokie kaip visi. Lyg tai suartintų juos su žemiškumu, kuris it uždraustas vaisius šitaip viliojo pradines jųdviejų versijas. Sebastiano akys susirado emocingą Liv veidą. Mažų mažiausiai vyras atrodė piktas.
- O dabar, tu paklausysi manęs,-vampyras lėtai atsistojo. Tas neskubrumas sudarė grėsmingumo pojūtį,-Žinau, kad nesu geras tėvas ar...-reikšmingas žvilgsnis trumpam užkliuvo ties paburkusiu Des'o veidu,-...draugas. Žinau, kad nesistengiau pakeisti tavo požiūrio į mane. Žinau, kad patvirtinusi savo nuomonę, įrodžiusi, jog esu būtent toks žiaurus ir nesveikas kaip tu manai, kaip tau mane pristato Elissa - patikimiausias informacijos šaltinis visoje visatoje, padarytum viską, kad ir vėl uždarytum mane dūlėti tarp magijos gijomis apvytų sienų,-Sebastianas jau seniai neslėpė turįs suvokimą apie dalykus, kurie jo proto negalėjo pasiekti tiesiogiai ar bent jau fizinėmis priemonėmis. Liviana užbūrė Redford'ą nuskandindama didelę dalį jo žvėriškosios praeities užmarštyje, tačiau burtas negaliojo visai kaip ir negaliotų jokios kitos magijos jėgos, kurias tavo gebėjimai pranoksta,-Tu tiek daug nežinai, tiek daug nesupranti,-nutęsė ne šaipydamasis, niekindamas, o su juntama, nesuvaidinta pavydo gaidele,-Tu...-drąsiai pažvelgia į Des'ą. Kažkas Sebastiano akyse menkino jo skausmą,-Nežinai ir nesupranti dar daugiau. Ir patikėkit manimi, džiaukitės, kad taip yra. Melskitės, kad taip ir liktų,-vampyras kone urzgė kalbėdamas. Jis buvo pritvinkęs pagiežos.
- Tai tu nepasakei jam, kad nužudei jo žmonelę?-pačiu tinkamiausiu metu suskambo nenatūraliai skardus Nadios balsas. Lyg ji specialiai būtų siekusi, kad jos tonas spengtų ausyse kartodamas išreikštus žodžius. Pajuto, kad konfliktas tampa kažkoks pasyviai agresyvus, net niežtėjo kaip magėjo jai čia pat sudaiginti chaoso sėklą,-Ir jie abu vis dar nežino nieko apie apokalip...-Petrova neužbaigė žodžių, kai stiprus Redford'o smūgis ranka suknežino jai absoliučiai viską, kur dar visai neseniai buvo jos veidas. Iš jo liko kažkokia košė. Moteris sukniubo ant kelių ir nuvirto. Prireiks šiek tiek laiko, idant šitai užsigydytų. Sebastianas ne tik pajuto nenumaldom norą Petrovą tuojau pat užčiaupti. Šį kartą jis įniršo labai jau rimtai. "Nepasakei jam, kad nužudei jo žmonelę?" Veikiausiai tik tiek užteko, kad Desmond'as prarastų sveiką nuovoką. Veikiausiai tik jam vienam ši frazė iš tikrųjų aidu spengė ausyse, varydama iš proto. Mirtingas vyras pasirinko labai prastą metą "šokti" ant Redford'o. Šokti ant jo tada, kai kūnas buvo įsijungęs į absoliutų, nevaldomą atakuojantį rėžimą. Be jokios abejonės pajuto draugo smūgį kumščiu ir tai buvo stiprumu gėdos jam kaip mėsos, kraujo ir kaulų maišeliui tikrai nedarantis smūgis. Vampyras nebūtų sureagavęs, jei paniekintų Desmond'o indėlį. Abberline'as išvydo kažkokį greitą žybsnį, galbūt užfiksavo kraujyje paskendusias, veik pajuodusias nemirėlio akis, grėsmingai išlindusias iltis, o tada BUM. Smūgis, panešėjęs vyrą iki pat kito sandėlio galo. Kai draugas skambiai, inertiškai plojosi ant žemės, vargu ar jo kūne buvo likęs bent vienas sveikas kaulas. Tas nukritimo garso klaikumas, nelyginant bumbtelėjęs būtų kažko šlapio ir minkšto prikimštas maišas, o pats baisumas slypi tame, jog suvoki, idant tokį garsą išgavo žmogaus, rūpimo žmogaus kūnas, kaip mat sugrąžino Sebastianą į kur kas labiau žmogišką būseną. Neužmušė Des'o, žinoto tai, tačiau iš pažiūros atrodė visiškai kitaip. Let's keep it real - vargu ar Liana būtų tiesiog stovėjusi ir žiūrėjusi, kaip savitvardą praradęs Redford'as pasiduoda savo žvėriškiems instinktams. Ir kai Rivas net labai aiškiai parodė, jog ne tik, kad nebijo savo tėvo, bet ir ketina parodyti jam tokią save, kuri pati viena sugebėjo įveikti Chariton'ą Geminus...<...>

- Velniai tave griebtų silpnaproti!-girdėjo silpną vyro širdies plakimą, todėl pasiduoti akimirkai ir dėl tokių neatsargaus elgesio pasekmių apkaltinti patį Desmond'ą pasirodė juokinga ir net būtina. Akimirksniu prijudėjo prie bičiulio, kuris atrodė labai prastai. LABAI prastai. Net nesuprato kur randasi jojo burna, tad pasileidęs kraują užlašino jo kur manė, jog gali būti draugpriešio burna. Redford'as negalėjo išmesti iš galvos vaizdo, kaip atrodė Livianos akys, kai vampyras atakavo Abberline'ą. Tą akimirką ji tikrai žvelgė į Sebastianą kaip į kažkokią išperą. Su tokia panieka ji net nežiūrėjo į Nadią. Vyrą tai sukrėtė, it stingdantis šaltis įsismelkė iki pat sielos gelmių,-Tau viskas bus gerai, gyvensi, šūdžiau,-nepiktai paguodžia sparčiai sveikstantį aukštaūgį,-Ar išerzinęs didelį ir piktą kaimyno šunį, po to lipsi per tvorą vogti obuolių? Tada koks sušiktas skirtumas tarp šio pavyzdžio ir vampyro?!-visas šis pykčio perdėjimas, kaltės ant Des'o krovimas padėjo Sebastianui negalvoti apie tai, kaip skaniai bei viliojančiai kvepėjo mirtingojo kraujas, išsiliejęs čia visur aplinkui. Magiškos pagalbos dėl susilaikymo Redford'ui nebereikėjo, per nauja išugdė save atsispirti, tačiau tokiu momentu bet kokiam vampyrui būtų nubėgusi seilė. Susiraukė, kai pastebėjo Abberline'o žvilgsnyje supratimą, jog Redford'as jį akimis tiesiog ryja. Ir not in a gay way. Vampyriška kaukė nesitraukė nuo graiko veido, tačiau balsas nuskambo negrėsmingai, o jautriai.
- Aš nesileisiu į detales, nekalbėsiu apie tai kas tąkart įvyko, nes jokie žodžiai negali apibūdinti to labai tiksliai ar korektiškai. Bet tu turi žinoti tiesą. Bent kažką padarysiu teisingo tavo atžvilgiu,-Sebastianas net ne prisilietė prie Abberline'o (buvo prie beveik-velionio pritūpęs), o jį stumtelėjo į petį. Ne dėl priekabių, piktybinių sumetimų. Serafimo delnas nušvito ir Desmond'as savo galvoje it filmą galėjo peržvelgti visą su Alexis susijusią tiesą įskaitant akimirką, kai Marcia Varias siela iškeliavo užsitarnautos, be galo ilgai lauktos bei trokštos ramybės. Aukštaūgiui Liviana tapo nepatraukli kai jis sužinojo ją ir Sebastianą siejantį giminystės ryšį, tad keistai kvaila mintis dingtelėjo, jog galbūt taip atsitiks ir su ponia Abberline? Ar sielvartas bent kažkiek sumažės? Tik biologiškai su ja Redford'as neturėjo jokio panašumo, bendrumo ar vienodumo, kaip atveju su Rivas.
- Kalė norėjo pasakyti, kad pasaulis tikrai priėjo liepto galą,-pradėjo gana rūsčiai žvelgdamas į dukterį. Nelyginant jau dabar pyktų ant savęs, jog apie tai kalba,-Visa tai kas mus supa dabar tėra ideali mūsų buvusios realybės kopija. Aš galėčiau viską tau parodyti, bet to nedarysiu. Pasielkim diplomatiškai ir išspręskim viską per dialogą,-jeigu ne tas ilgas, nuodingas Nadios liežuvis, Sebastianas galbūt niekada nebūtų pasiryžęs tokiam atvirumui. Tačiau dabar, jis kone privalėjo pasielgti taip, kad bent kažkiek Liv akyse save humanizuotų,-Pradėsiu nuo to, kad esu čia, nes kalė padeda man ištobulinti burtą,-juos supanti aplinka pasikeitė - sandėlio grindys, sienos, net lubos nusimargino balta spalva švytinčiais simboliais. Mažais, keistais. Jų buvo čia nelyginant žvaigždžių - nesuvokiama galybė, o ir spindėjo jie taip pat kerinčiai, kaip ir tie milžiniški dujų kamuoliai kosmoso vakuume. Žinoma "padeda" viename sakinyje su Nadinka iš viso nederėjo, bet Sebastianas rimtai manė, jog Petrova jam padeda su visu savo 100 000 metų kaupta pragaro karalienės patirtimi,-Aš nesu vampyras. Tiesą pasakius, niekados nebuvau tik žmogus ar tik vampyras. Esu čia, su ja,-mostelėjo į Petrovą, kuri atsistatė veidą ir apsiraminusi nusprendė bent kurį metą neatkreipti į save daug dėmesio. Nebent vėl pasidarytų nuobodu,-nes ieškau būdo kaip grąžinti Katherine. Kadangi planuoju sulaužyti ne vieną dėsnį, ant kurio laikosi visi pasauliai, visos realybės bei visatos...-nerūpestingumas Redford'o balse vargu ar padėjo Livianai geriau jį suprasti ar pajausti savo tėvui empatiją, bet vampyras vynioti žodžių į vatą neketino. Net jeigu šiuo momentu būtų neatsisakęs iš Rivas jautrumo,-Pati supranti. Nebūtum prie to prisidėjusi. Gal net bandytum man sutrukdyti ir kai tau nepavyktų "Instagrame" ant mano anketos paspaustum "Unfollow", tad reziumuojant kam reikia visos šitos dramos?-šyptelėjo, nelyginant čia pat mestų pirmagimei iššūkį. Nors iš tikrųjų tiesiog barstė pipirus stebėdamas kaip emociškai ji atlaikys jo išpažintį bei situaciją. Akivaizdus Redford'o pasipūtimas bylojo apie malonumą, kurį graikas jausti ėmė nuo pat to momento, kai Lianos bei Desmond'o dėka sulaukė galimybės į prasiblaškymą, į padorumo ribas pagal jo standartus sutelpantį dialogą. Jam netgi patiko supažindinti "publiką" su fragmentais tiesos, kuri nuo jų buvo paslėpta, nes jam tikrai nebuvo būtina tempti jos vienam. Ar dalintis ja su asmeniu (Nadia), kurio neapkentė ir kuris parodo kažkokį žmogiškumą tik tuomet, kai aplinkybės tiesiogiai pasikėsina į jos savanaudišką kailį.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Antr. 08 07, 2018 6:45 am




Holly...hell




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  Liviana,  Desmond  DAINA: Immediate Music – An Epic Age





Beprotybė. Kiekvienas gyvas ir bent kiek labiau nei vidutiniškai mąstantis asmuo, labiausiai baiminasi beprotybės. Ypatingai tuomet, kai tokio asmens profesiniai laiptai, nuo pirmo iki paskutinio buvo nulieti svetimų žmonių krauju. Mirus Alexis, mirtingasis aukštaūgis iš tiesų prarado didelę dalį savęs, ar bent tą, kuri iki paskutinės akimirkos neleido jam tapti visišku bepročiu. Kiekvienas asmuo, net jei pats iš savęs yra visiškas šūdo gabaliukas, turi kažką, į ką pasiremiant vis dar stengiasi išlikti kaip galima labiau humaniškas, normalus. Jos artumas, gebėjimas jį suturėti net tuomet, kai tam gabumo neturi niekas kitas, vertė Desmond’ą neprarasti sveikos nuovokos. Nes ko gi galima tikėtis iš asmens, kurio darbas yra brutaliai kankinti, pjaustyti, skandinti ir žudyti eksperimentinius individus? Vieną dieną jam viso to gali pasirodyti tiesiog per daug, o tuomet užteks tik spragtelėti pirštais, kad iš genialaus proto, jis taptu tam tikra prasme “košelę” kuri nebe jaus realybės ribos, ir ims naikinti arba save, arba visus aplinkui. Ir prarasti būtent tai, kas tau visą tą laiką padėjo išlaikyti lygsvarą, yra be proto sudėtinga. Žinoma, galima lyginti ir sakyti kad Redford’o problemos yra kažkuo didesnės, ir kad Abberline be reikalo pučia burbulus iš nosies, bei užsiima savidistrukcija. Bet iš tiesų, ar labai didelis skirtumas yra tarp to, kad žuvo Katherine, ir žuvo Alexis? Jos abi buvo, skirtingai, tačiau per daug svarbios ir reikalingos menamiems vyrams. Tai kodėl vieno jų “popa” turėtu būti skaudesnė arba bent kažkuo aktualesnė, nei kito? Be jokios abejonės, jų susitaikymas arba tiksliau išsireiškus, tolimesnis gyvenimas susiklostė skirtingai, bet jie ir abu buvo ganėtinai skirtingos asmenybės. Redford’as nori nenori, tačiau jau buvo pratęs prie netekties buvimo jo gyvenime, jis labiau stengėsi vadovautis šaltesniu protu, nepražūti. Kuomet Desmond’as tiesiog padėjo savo stambų pimpalą ant visko, kas jo gyvenime buvo aktualu, bei pasidavė kvailystei. Kvailystei, kuri kuo toliau, tuo labiau jį skandino. Nereikia manyti kad tuo jis ir būtu pabaigęs savo gyvenimą, kažkada susiimtu, galbūt tai netgi nutiktu tuomet, kai visi jau būtu nuleidę dėl jo rankas. Jis pasirodytu išsimaudęs, išsikvepinęs, apsiskutęs ir įsispaudęs į vieną tų, taip mėgstamų prašmatnių kostiumų. Tačiau dabar, jis jautėsi pakankamai gerai tame vaidmeny, dėl kurio būtu gėda netgi nelabai ko vertam tarakonui. Tiesa, panašiai vyras ir egzistavo, mat sunku kitais žodžiais paaiškinti, tą patį nesibaigiantį ratą, kuriame labiausiai figūruoja: alkoholis, vėmalai, šlykštus savi-graužos seksas su dar šlykštesnėmis moterimis (kurioms vienodai šviečia ką į šias kiši: pimpalą, pirštą, visą plaštaką ar kažkur prie lovos besivoliojanti butelį, vienodai šviečia tol, kol pameti ant stalo tą taip jų trokštamą dvidešimtinę) ir vėl tas pats per naują. Kitą vertus, lyginti šiuos du vyrus yra tiek pat beprasmiška, kiek ir kvaila. Mat visai užtenka paminėti tai, kad Sevastian’as egzistuoja tiek pat, jei ne ilgiau, kiek egzistuoja visas pasaulis, kuomet Abberline gali pasigirti gyvenimo susidedančio iš apgailėtinų trisdešimt penkių metų.
Nepriklausomai nuo to, kaip nemaloniai mirtingasis išgyveno savo teisėtos žmonos mirtį, tai nebuvo tuo “siaubingiausiu” kada nors išgyventu dalyku, kuris galiausiai užvaldęs viso jo kūną ir mintis, taptu “asmeninio pragaro” sąvoka. Tiesą pasakius, tai, koks pragaras buvo skirtas Abberline, nieko bendro su realiu gyvenimu ar prieš tai patirtais išgyvenimais, neturėjo. Kodėl? Atsakymas labai paprastas, mat didžiausia vyro baimė buvo ne kas kitas, kaip beprotybė. Tai, ko niekada nebuvo, ir duok aukščiausias, niekada nebus. Bet kai esi įkalintas pragare, argi galima teigti kad tai yra kažkuo mažiau tikra, nei prieš tai, ar po to besiklostantis Tavo gyvenimas? Tam tikra prasme, tai ką išgyveni nėra Tavo vaizduotės vaisius, tai yra tikra, ir kai tai pagaliau supranti, tampa kažkaip lengviau priimti tai, koks iš tiesų nieko daug vertas asmuo esi. Jei Desmond’as būtu bent įsivaizdavęs koks pragaras buvo ištikęs Livianą, arba Sebastian’ą, arbe bet kurį kitą (ne)gyvą asmenį, jis su dideliu noru būtu susikeitęs vaizdais. Mat jam asmeniškai, tai kokią vietelę jam buvo paruošusi Lilith pasiekta destrukcija, buvo kur kas blogesnė nei nuolatos dulkinti savo ex, suprasti kad tau tai patinka ir tuo pačiu metu nepatinka. Velniai nematė, pabandykit bent vienas suprasti ką darai, bei ėsti savo paties vaikus, kuomet aplink stalą yra susodinti… Nesvarbu, velniop tai! Lai visas pragaras susipisa pats su savimi! Abberline tai nepamena, bet šlykštesnio dalyko tikriausiai ir būti negali, bent jau ganėtinai lakioje jo paties vaizduotėje, kuri tam tikrais momentai neturi ribų.



THEME SONG: TINY TIM – TIPTOE TROUGH TULIPS (moment from hell)

<…> Iki kaulų smegenų užpisantis garso takelis kiekvieną kartą priversdavo Desmond’ą pramerkti akis. Neperšaunamas, bei vidaus garso nepraleidžiantis stiklinis kūbas, kuriame ant kelių tūpintis vyras buvo įkalintas, liko tvarkingai pastatytas ant didžiulio valgomojo stalo paviršiaus, kažkur centre, kad kiekvieną kartą pasisukus apie savo ašį, mirtingasis galėtu matyti viską, kas tuo metu vyko aplinkui. Prie stalo buvo sustatytos šešios kėdės, po dvi iš šonų, ir po vieną tiek viename, tiek kitame stalo gale. Pirmiausia Abberline dėmesį patraukė vieną iš tų kėdžių, ant kurių buvo pasodinta Alexis: jos kūnas, nuo pat kaklo iki apačios buvo perrėžtas netvarkinga linija, kuriai besiskečiant virto lauk vidaus organai. Jos veidas, atrodė dar keisčiau: akkys sustingusios, kas pranašavo apie tai, kad ji buvo mirusi, tačiau lūpos ištemptos į šypseną, kuriai nespėjus sustingti, skobomis buvo prisegta prie veido kaulų. Iš burnos vis dar plūdo tamsus kraujas. Desmond’as kaip mat trenkė delnu per stiklą, bandydamas rėkti, bandydamas kaip nors ištrūkti. Tačiau viskas, ką tuo metu gavo atgal, buvo toliau ant suolo susodintų, mirusių tėvų atsisukimas. Jie taip pat neatrodė gyvy, tačiau tuo pačiu metu nebuvo ir mirę. Išbalę, it pati motušė mirtis būtu ilgai ir nuobodžiai juos glostinėjusi. Apie akis buvo aiškiai matomi tamsūs ratilai, jų dantys iš pažiūros stipriai prapūvę, arba sutepti jau krešėti pradėjusiu krauju.
– Lex’ę, mažutę… …atleisk. – Bandydamas atitrūkti nuo kraupaus tėvų vaizdo, aukštaūgis dar kartą smogė kumščiu per stiklą. Nepasiekė visiškai nieko, ir iš paskutinių dar bandė koncentruotis į sudarkytą savo moterį. Nesuvokė kur radosi, ir kas po velniais vyko. Jautė tik tai kad jo sąmonė buvo stipriai krušama. Juk tai negalėjo būti tikra… Juk jis pats matė savo žmoną mirusią, pats pasirūpino kad ji būtu pagarbiai pašarvota, padėta po žemėmis. Ne, nesąmonė. Suspaustais kumščiais smogė sau į smilkinius, lyg taip būtu privertęs smegeninę persikrauti, lautis žaisti šiuos žaidimus. Garso takelis netilo, ir kad ir kaip vyras to netroško, jam buvo būtina pasisukti dar kartą, vien tam, kad pabandyti surasti išeitį, kaip ištrukti iš dėžės, kuri vertė jį jaustis dar labiau bejegišku, nei buvo. Viena iš kėdžių buvo tuščia, arba iš čia tiesiog nesimatė kas ten buvo padėta, prie sekančios įsitaisiusi buvo Liviana, priešais ją, Sebastian’as, o greta jo ne kas kitas, kaip Nadia Petrova, arba aukštaūgio žiniomis – Lilith. Jie visi kažko labai kantriai laukė. Ir tai kas pasirodė visai netrūkus, sukėlė dar didesnį siaubą. Desmond’as išvydo save. Jo veidas taip pat buvo išdarkytas skobomis, kurios formavo iškrypeliškai tragišką šypseną. Jam pasirodžius, visi buvę prie stalo pakilo, ėmė garsiai ploti, tarytum būtu laukę iš jo kažko, ko uždaryta Abberline versija vis dar nesuprato, arba nematė, mat grindinys šiuo metu jam buvo nematomumo zona. Nuo iš pažiūros laisvos kėdės, išdarkyta Abberline kopija pakėlė savo dukters, Cassandros nukirstą galvą, bei džiaugsmingai paserviravo ją ant Livianos lėkštės. Pastaroji net trigtelėjo iš vietos, palaiminta panašių vaišių.
– Ne. Ne! Kalę tu, nebandyk jos liesti! Aš užmušiu tave, ar girdi? Užmušiu tave! – Kad ir kaip Desmond’as desperatiškai drąskė savo balso stygas rėkdamas, kad ir kiek kaulų susilaužė daužydamas stiklo rėmus, jis nepešė visiškai nieko, tarytum vienintelė jo išeitis būtu buvusi tiesiog visą tai stebėti. Lemtinga akimirka, kažkas paskatino jį pasisukti, Sebastian’o tūžmingas veidas pupsojo priešais stiklą. Jis iškėlė vos vieną ranką, prispausdamas rodomąjį pirštą sau prie lūpų, paduodamas ženklą kad draugapriešis tylėtu. Ne iš karto pastebėjo tai, kad tuo pačiu metu vampyras buvo pusiau gulsčiomis numetęs Alexis ant stalo, bei dulkino negyvą josios kūną. Beprotybė. Argi gali būti dar blogiau? O taip, gali. Abberline kopija, pakėlė nuo grindų likusią Cassandros kūno dalį, imdamas su Šia šokti pagal tą idiotišką muziką. Smaginosi, sušiktas bepročių vakarėlis. Lilith taip pat atsitraukė nuo stalo, vien tam kad iš krosnies ištraukti beveik mirusią jausniausią Abberline atžalą. Apsilaižė lūpas, prieš tai, kai suleido savo vampyriškus dantis į josios leisgyvį kūnelį. Šviesiaplaukiui atrodė kad jis išprotėjo, visi aplinkui niekino, žudė ir džiūgavo dėl to kad jis liko visiškai vienas. O jis pats, tiksliau… kopija? Desmond’as tik akimirkai dirstelėjo į nuo stiklo vanojimo sukruvintas savo rankas, kai jo kūnas išgaravo iš kubo, užimdamas kopijos poziciją. Jautė prie savęs prispaustos mergaitės be galvos vis dar šiltą kūną. Iš kaklo purslais bėgo kraujas. Numetė lavoną, susiimdamas sau už galvos. Nenorėjo viso to matyti, bet kažkodėl negalėjo visiškai nieko padaryti. Žvilgsniu perbėgęs per visą šią beprotybę, jis galiausiai sumerkė akis, imdamas visa gerkle rėkti. Tiesa, galbūt dauguma laukė iš aukštaūgio baimių kažko kitokio, bet didžiausia jo baimė buvo totali beprotybė. <…>


Desmond’as nuo pat pradžių nedegė didžiuliu noru keliauti kartu su Liviana, tikriausiai viduriais jausdamas kad tai neišeis ne vienam iš jų į naudą, arba bus visiškai tuščiai išeikvotas laikas. Bet alkoholio liūne vis dar iki galo nenuskandintas vyriškumas neleido jam išleisti tos lengvai pamišusios mergiotės su pilvu ieškotis sau nuotykių. Ir visai nesvarbu Kad iš jo paties naudos nebuvo per daug. Tačiau akimirką, kuomet jis išvydo Sebastian’ą: ganėtinai tvarkingą, visai nesusišūdinusį, kokiu šiuo metu buvo Abberline, ir dar su gražios moters kompanija, na, pripažinkim, tuo metu to pasirodė per daug. Gana, bybį dėjo, pasisuko eiti, prieš tai įvardindamas atradimą “žiurkėmis”. Neatsitiktinai, tinkamai parinko šį epitetą, mat tik žiurkės gelbėdamos savo pačių kailį nuo bėdos, gali lyg niekur nieko sušikti reikalus visiems, išsigelbėti, o paskui laimingai sau pakampėse griaužti sūrį. Velniai griebtu, pyko ant verslo partnerio. Tikriausiai kažkuriuo metu tiesiog per daug iš jo tikėjosi, ir pats nusivylė. Jautėsi išduodas, panaudotas kai tualetinis popierius, bei nuleistas į klozetą. Lai užsipisa, pagalvojo mirtingasis, kuomet nesiveldamas į diskusiją, pasisuko eiti iš čia lauk. Ir jei ne Rivas didžiulis noras ne vien kad pasilikti čia, bet ir priversti tai padaryti Abberline, jis greičiausiai būtu įgyvendinęs savo sumanymą, bei palikęs juos vienus. Nebuvo bailys, tiesiog nematė daugiau prasmės būti prie tų, kuriems ant tavęs riebiai nusitrėsti. Ir jam norėjosi riebiai nusitrėsti, lai tvarkosi su savo didingomis problemomis patys, tame tarpe ir Liliviana, nes jei prieš tai dar kėlė aukštaūgiui šiokias tokias simpatijas, tai dabar kaip ir likę du, atrodė visiškai nebe įdomi. Keista, kaip beveik tuo pačiu metu (įseserės, ar kas dabar jos skaitosi viena kitai?) pasistengė atkreipti mirtingojo dėmesį į save. Jis išvengdamas akių kontakto su Redford’u, tarytum būtu natūraliai leidęs Livianai su tuo tvarkytis pačiai, pasuko akis į tą pusę, kur ant kartoninių dėžių buvo įsitaisiusi Lilith. Ne tiek kiek nuo moters balso, mat kitomis aplinkybėmis skambesys gal netgi būtu pasirodęs malonus ausiai, kiek nuo aido, kurį šis sukėlė, Abberline prisimerkė. Galva atrodė kad susprogo dar ir dar ir dar kartą, kuomet jo klausos organai užfiksavo kiekvieną skardesnį atgarsį. Patarimas sau pačiam: po sandėlius su stipriu pachmelu daugiau nebe vaikščioti.
– Turiu tave nuvilti, širdele. Net jei būčiau sutikęs dantimis nutraukti nuo tavęs apatinius, viską ką butum išpešusi tai šlapią “kopustą” ir galimybę persimauti kitus apatinius. Mano pimpalas nedirba, taip kad daugiau naudos turėsi iš šaldytuve pamirštos ir pelėsiais apsitraukti spėjusios virtos dešros. – Specialiai, veik veidmainiškai skiestelėdamas rankomis, vyras nutaisė aiškiai persistengtą su vaidyba “sorry, not sorry” išraišką. Galbūt stipriai ir persistengė su apibūdinimu, jo solidžiai ne mažas lytį atžymintis organas nebuvo toks ir beviltiškas. Žinoma, tam kad pimpalas rodytu ne lygiai “pusę šešių” laiką, reikėdavo stipriai pasistengti, mat tipinės malonybinės glaustynės ir panašūs dalykėliai, kurie taip užveda kitus vyrus, jo paprasčiausiai neveikė. O rasti moterį, kuri mėgtu būti taršoma visaip, ir dėl to beprotiškai drėktu, rasti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Na ir ką kalbėti apie tai, kad dabar jis net fiziškai nebūtu pasiruošęs net vidutiniškai vertinamam aktui. Besaikis alkoholio vartojimas, prastas miegas, ir kiti jo dabartiniam gyvenimui būdingi nesusipratimai niekaip gerai neatsiliepė mirtingam jo kūnui. Geriau būti biedniems, bet teisingiems, nei meluoti ir galiausiai gauti pylos už visai neįsimintiną aktą. Nuo šio apibūdinimo išlinko net Livianos antakiai, nepriklausomai nuo to kad ji visiškai nebuvo sudominta tuo, ką sakė Abberline, ar tuo labiau moteris, kuri iš prigimties buvo atsakinga už visą ko pabaigą. Tačiau nepanašu kad tai pakalbėti mėgstančiam Abberline pasirodė bent kiek aktualu, kuomet jis savo noru nusprendė pratęsti prasmės neturinti užgauliojimo žaidimą, kuriam startą davė ne kas kitas, kaip Lilith, arba šios kita pusė, užvadinta Nadios Petrovos vardu. Įdomu gi, kodėl ji nusprendė pasilikti prieš penkis tūkstančius metų jai suteiktą vardą, nepadarydama jo labiau žinomu amerikiečių kalbai? Ai, nesvarbu. Kiekvienas sukasi taip, kaip jam atrodo naudingiausia.
– Bet ei, aš labai nesispyriosiu, jei dabar atsiklausi ant kelių ir pačiulpsi, kol suaugę kalba. Bent penkioms minutėms patylėsi, užimdama savo burną kitokia veikla, kol man dar galva nesprogo nuo visų šitų ple ple. – Šiek tiek kilstelėdamas antakius, jis net nespecialiai kalbos estafetę perdavė Sebastian’ui ir Livianai. Kurie priešingai nei likę du, buvo labiau sudominti tuo kas čia vyksta, bei kaip reikėtu pakreipti įvykius, kad susitikimas nebūtu tiesiog be ryšio, tam kad pasimėtyti keliais kaltinimais, pasipyktinimais ir dantų pagrežiojimais. Juk viskas kas atrodė kad vyksta dabar, kuo toliau, tuo labiau panašėjo į konfliktą. Ir ko gi buvo galima tikėtis daugiau? Visi keturi buvo pakankamai užsišikę ant savęs pačių, ant visų aplinkui ir aplamai ant viso sušikto pasaulio arba jo ne visai tobulos kopijos, kuri kas kurį laiką vis primindavo apie tai, kad kažkas yra ne taip, kaip turi būti.
– Ne visai teisingos? – Stengėsi prabilti dar tuomet, kai Abberline taip vaizdingai neapibūdinimo savo pasiūlymo Nadiai. Pasišlykštėjo, ne ne pačiu pasiūlymu, o tuo, kad jo kūnas ir taip verksmingai prašosi dušo, o ką jau sakyti apie tą pisiuką, kurį jis taip stengiasi išreklamuoti buvusiai (ar vis dar esamai?) pragaro valdovei.
– Fui, susikišk, niekam neįdomios tavo girtos sąpalionės. – Ganėtinai greitai grįždama prie Sebastian’o, Liviana vis dar atrodė neperkalbama, arba tiksliau sakant neužkišama. Jos pyktis liejosi per kraštus, o tai puikiai išreiškė jos veido išraiška, bei stovėsena, kuri nebuvo ne kiek panaši į atsipalaidavusio asmens. Atrodytu kiekvienas moters kūne esantis raumuo buvo atitinkamai įtemptas.
– Teisingai darai kad netiki, kad visko ko man reikia dabar, tai ant tavęs išsirėkti. Bet esi visiškai bukas, Sebastian’ai, jei manai kad… Aš pasirodžiau čia nes nuo pat tavo dingimo dienos, ieškojau tavęs. Ir gali dergtis kad esu naivi ir kvaila kiek tik nori, esmės tai nepakeis. Bet, ko tikrai nesitikėjau, kad tu imsi ir pradėsi kurti “sudaužytų širdžių” būrelį su šita kale. – Tėvui įsiterpus, Rivas greitai iškėlė rodomąjį pirštą, tarytum tokiu gestu būtu planavusi jam prigąsinti kad jis nedrįstu prabilti apie tai, apie ką ketino. Bet drįso, nagi, būtu labai naivu manyti kad turėdamas progą prabilti, Redford’as stovės it vandens į burną prisisėmęs ir leisis žeminamas. – Nedrįsk. Mano, kaip išsireiškei, delikati padėtis, ne tavo sušiktas reikalas. – Kategoriškas atsakymas, bet ne todėl kad tai buvo ne jo reikalas, o todėl kad pačiai graikei tai buvo per daug šviežia žaizda, kad imti apie tai kalbėti balsu. Gyvybė, kuri brendo jos isčiuose, kurią ji stengėsi paslėpti po laisvesniais drabužiais, bei kiek “laužomą” eisena, stovėsena, buvo aplinkinam pasauliui dideliu tabu. Juk ne vienam mūsų nėra malonu pripažinti tai, kad tavimi viso labo pasinaudojo, o Dabar iš padėties turi suktis savarankiškai. Ir dievaži, ji tikrai sukosi, tačiau it iš Redford’o gyvenimo vadovėlio, ji verčiau rinkosi svetimas problemas, nei kad savo, mat tokiu būdu, savo buvo galima pastumti į ateitį, apie tai dabar negalvoti.
– Jei tu nori mano nuomonės… – Šiais žodžiais dažniausiai prasideda kažkas nemalonaus, ir kai aukštaūgis nusprendė įsiterpti į pokalbį tarp Sebastian’o ir jo pirmagymės, buvo aišku kad jei jis ir ketino kažką nuvelti, tai greičiausiai pasirodys arba bent vienam iš jų šmaikštu, arba nepatiks ne vienam. – …niekas tavęs nevertė duotis su šunimi. Nes, ar bent vienas jūsų matė kaip šuo paskui tupi prie kalės, kai ji atsiveda šuniukus? – Pats vos nespringdamas, susijuokė, mat pasirodė kad labai čia sąmojingai pavarė. Po nemalonaus Varias-Geminus žvilgsnio, kuris tik trumpam pasisuko į mirtingojo pusę, jis užsičiaupė, bet ne todėl, kad žvilgsnis nepatiko, o greičiau net pyktelėjo, kad geras prikolas nebuvo įvertintas. Ir nieko čia nuostabaus, Livianos ir Desmond’o bendravimas po darbo niekada nebuvo labai džentelmeniškai madamiškas. Jie visada vienas į kito pusę mėtė keistas replikas, tiesiog todėl, kad priėmė vienas kitą kaip savą. O savi žmonės ką nori, tą sako, ir niekas (dažniausiai) dėl to baisiai neužsišika. Nors kitą vertus, buvo akivaizdu kad aukštaūgis amerikietis tiesuog bandė visų čia buvusių kantrybę, nes realiai neturėjo ko prarasti.
Sprendimas po Sebastian’o kojomis numesti dėžutę su žiedu, nebuvo iš anksto suplanuotas veiksmas, greičiau Liviana pasielgė taip todėl, kad norėjo sukelti jam skausmą, arba bent jau netikėtai smogti “likimo antausį”. Ko troško, tą pasiekė, mat net tuomet kai Redford’as pasistengė sysiturėti ir aiškiai neparodyti savo jausenos, buvo galima pastebėti bent tai, kad jam tai labai nepatiko. Prieš tai kiek kovingai “pastatytas” graikės kūnas, atsipalaidavo, jos pečiai nulinko, ir kai ne vienas jų nepratarė ne žodžio, tą akimirką, jai pasirodė kad jai visgi pavyko prasibelsti pro visus barjerus, kuriais Sebastian’as apstatė save, kad tik sėkmingiau išlaikyti savo praeities šešėlius, kurie dabar buvo prieš jį, kuo toliau. Liviana tiesiog kategoriškai atsisakė būti pamiršta, nereikalinga. Ir net tuomet kai pati Elissa tvirtino esti Sebastian’ui nereikia nieko iš jo paties žmogiškosios praeities, kuomet jis negali net susitvarkyti su dabartimi, kad pirmiausia yra dvyniai, o paskui visi likę. Ji nesiliovė ieškoti progos, kuomet galėtu bent pažvelgti į jo akis, ir jei nepasakyti to žodžiu, tai bent leisti sau suprasti kad nepadarė klaidos, nusprendusi kad jam iš tiesų jos nereikia. Ramiai stebėdama kaip vyras sunaikina dėžutę su visu jos tūriniu, nežengė ne žingsnio atgal, kuomet tėvas pakilo, bei lėtai pasiekė ją. Įtampa buvo tokia stipri, kad atrodytu ją būtu galima perrėžti tik įkaitintu peiliu, kaip stipriai užšaldytą sviestą. Jis prabilo pirmasis, ir buvo akivaizdu kad tuo metu jis turėjo visą graikės dėmesį, mat po visų įžangų jie pagaliau ėmė kalbėti apie tai, kas Jiems buvo aktualu. Leido jam išbaigti savo mintį, po ko moters antakiai akivaizdžiai subangavo, nusileisdami žemiau, nei šie įprastai būna.
– Tai viskas dėl šito, dėl Elissos? Ar tau bent kartą toptelėjo į tą, tūkstančius metų skaičiuojančią galvą, kad aš pasirodžiau prieš tave dar tuomet, kai neįsivaizdavau kad Elissa aplamai egzistuoja? Kai pirmą kartą prisistačiau tau Lianos vardu, turėjau tūkstančius galimybių pažinti tave, ir kaip ir sakei, įsitikinti tuo kad esi tas didelis ir nevaržomas siaubas, kurį reikia supančioti magijos gijomis ir užverti nuo viso likusio pasaulio. O dabar pažvelk į mus… – Ji pertraukė jo kalbą, nepriklausomai nuo to kad puikiai suvokė esti tai: nepagarbu, ir ką kalbėti apie tai, kad tikrai iššauks neigiamą Sebastian’o reakciją. Bet kaip ir buvo paminėta prieš tai, net pabandyti užčiaupti Livianą buvo tiesiog beprasmiška, ji širdo ant savo tėvo taip stipriai, kad negalėjo liautis kalbėti. Tarytum tik tuomet, kai ji pagaliau sugebėtu pasakyti kas šitiek amžių jai nedavė ramybės, pagaliau leistu jai atsikvėpti ir eiti toliau, palikti tai kas dabar klibina, sau už nugaros. Naivu žinoma, galima sakyti kad laikas gydo ir viskas galiausiai pasimiršta ir tampa nebe aktualu. Galu gale, priešingai nei dauguma tiek ilgai gyvenančių asmenų, Liviana buvo viena iš tų, kuri neturėjo “miego stadijos”, tam tikros pertraukos. Koja kojon ji ėjo su laiku, tačiau panašu kad kai kurios žaizdos tiesiog nesusitraukia, nesvarbu kiek laiko praeina. Išdavystė, ypatingai kai ji įvyksta vaiko akyse, galiausiai atsiliepia asmenybei. Ir sunku būtu pasakyti kad Livianos atveju ji atsiliepė neigiamai, ji išaugo į puikią moterį, nepaslydo (nebent turint omeny tai, kad visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis karas su Chariton’u, bandant išlaikyti jo sielą atskirtą nuo kūno, kiek galima ilgiau, tuo pačiu metu pamirštant apie tikrąją savo paskirtį). Nuignoravo tai, kad Sebastian’as paskyrė savo kalbą ne vien jai, bet ir Desmond’ui, kuomet matydama jo panieką, kaip tik reikiamu metu, ėmė šį spausti, kvosti atsakymo, kurio panašu jai taip reikėjo.
– Tuomet, po galais, padėk man suprasti! Pradėk nuo paaiškinimo, kodėl palaikei mane ir Marcią taip stipriai brokuotomis, kad verčiau atidavei tam žvėriui (Horatius Ambrose) į rankas, nei kad leidai mums gyventi? Kodėl supratęs kad galbūt padarei klaidą, tu net nesistengei mūsų išgelbėti?! Negi iš tiesų taip stipriai paniekinai mus, paniekinai manę?
Liviana niekada nebuvo viena tų moterų, kurios savo akis naudoja tam, kad lietu ašaras. Ji buvo velnioniškai stipri asmenybė, ir tiesą pasakius, nebyliai manė esti šį bruožą buvo paveldėjusi iš savo tėvo: stiprybę, ištvermę, ryžtą. Galbūt po tiek amžių, tiek pralieto vandens, tas ryžtas ir užsispyrimas atrodė stipriai užknisantis. Tačiau taip jau buvo, tad kokia prasmė vynioti į vatą ar meluoti kad yra kitaip? Nepravirko net tuomet, kai jos buvęs sutuoktinis pasirūpino tuo, kad visi jam priklausantys vilkatai tvirkintu ją it pigią viešnamio kekšę. Pykčio ir ilgai kaupto emocinio išliejimo ašara ne vien kad sublizgėjo jos akies kamputy, ji netgi pabėgo aksominio švelnumo skruostu. Vien šis gestas graikei pasirodė gėdingas, todėl nieko nuostabaus, kad pajutusi tai, moteris grubiai nusivalė skruostą išorinę delno pusę, kuomet sumažino savo atstumą nuo Sebastian’o iki niekingai mažo. Pakėlė smakrą, kad jų žvilgsniai atsidurtu beveik lygiagrečiai. Praskleidė lūpas, kone pro sukastus dantis baigdama savo kalbą.
– Jei iš tiesų esi toks didelis baubas, kokiu tave nusako Elissa. Pasakyk tai, žiūrėdamas man į akis. Pasakyk kad nuo pat pradžių buvau neverta būti tavo dukra. Pasakyk kad buvau kvaila, bandydama būti panaši į tave, visame tame mėšlę kuriame gyvenau, idealizuodama tavę kaip savo herojų. Pasakyk… …kad esu visiška beprotė, kad nepasidaviau dėl tavęs, kai teko kautis prieš tave. – Jau ant monologo pabaigos jos balsas tapo tylesniu, labiau suasmenintu, nepriklausomai nuo to, kad čia buvo ne vienas liūdininkas, kuris puikiai girdėjo visos šios dramos elementus. Jos kiek pakelta ranka, rodomuoju pirštu įsirėmė į jo krūtinės ląstą, tik dar labiau pabrėždama sekančius jos žodžius. – Ir nepasiduodu dabar, kai noriu tikėti, kad po šiuo tavęs suformuotu naujos asmenybės kiautu, ar tos kuri egzistavo visada, vis dar yra mano tėvas, kuriam rūpi kas esu.  




Susiimti Livianą privertė ne kas kitas, kaip Nadia, o tiksliau ta neilga, bet be proto tikslinga frazė, kuri iš pasyviai agresyvaus santykių aiškinimosi padarė kažką, kas buvo labiau jos pačios skonio. Nespėjo, o gal greičiau net nenorėjo, sureaguoti į tai, kaip greitai pakito Redford’o išraiška, ir jis neduodamas net akimirkos “pamąstymams” suknežino Petrovos veidą, priversdamas ją nugriūti ant grindinio. Galbūt aplinkybės buvo kaltos, tačiau tai akimirkai Rivas visiškai pamiršo apie tai, kad čia pat buvo ir Desmond’as ir jis tai girdėjo. Oi kaip jis tai girdėjo! Tiesą pasakius, tas durnas pagyrių jausmas, plyštanti nuo skausmo galva, nereiškė visiškai nieko, palyginus su “Tai tu nepasakei jam, kad nužudei jo žmonelę?” frazė, mintyse nuskambūsi tūkstančius kartų, ir tik per menką ribą neprivertusi vyro visiškai išprotėti. Akivaizdu, kad ir taip labai sunkiai išgyvendamas žmonos mirtį, jis tikrai kad nebuvo apsvarstęs galimybės esti už tai yra atsakingas Sebastian’as. Juk būtent su šiuo asmeniu, jis sudarė sutartį kad jo žmona ir vaikai bus saugūs iki tol, kol Abberline šiam dirbs. O kadangi užraukti labai pelningos veiklos mirtingasis neketino, tai ši žinia tiesiog apvertė jo pasaulį aukštyn kojomis. Ir velniop kas buvo sakoma vėliau, kad buvo užsiminta apie apokalipsę, ar tai kad Liviana galiausiai ėmė šaukti kad Desmond’as susitūrėtu. Visas jo kūnas ėmė virpėti, kaip supistas vibratorius. Jo kumščiai susispaudė, nuo jėgos net vietomis aiškiai pabalo. Skersą dėdamas dėl to, kad ketina šokti prieš visišką puolimo nusiteikimą įsijungusį ar tai vampyrą ar tai supistą Ozo šalies burtininką. Jam buvo vis vien, kuo kas baigsis. BOOM, taip pat netikėtai, tik galbūt ne taip pat nežmogiškai greitai, Abberline suvarė savo kuloką tiesiai į Redford’o veidą. Net nuo gėrimo suglebęs jo kūnas tikrai kad ne žaibiškai sumažino jo jėgą, fiziškai buvo stipriu vyru. Tačiau tipiškai, kad dar labiau pabloginti padėtį, jis būtinai rado progą įsiterpti, negana to, dar ir rado ką pasisakyti. Pasakyti tai, ko greičiausiai atsižvelgiant į aplinkybes nereikėtu.
– Karma yra kalė, ką?! SUBINE TU!! Nužudei mano Alexis, ir už tai tą tavo šliucha pakratė kojas. DŽIAUGIUOSI, mielai nusišikčiau ant jos griaučių, kol ją pačiam pragare pro visas skyles dulkina kiekvienas ten pūvantis šūdo gabalas! – Tikriausiai to užteko per akis, kad Desmond’as sulauktu smūgio atgalio. Pro akis, lyg staigus blyksnis sušmiežavo stipriai pakitęs, demoniškas Redford’o veidas, o tuomet tik šlapias BUMBT ant grindų. Atrodytu susilaužė savo kūne kiekvieną ten esantį kaulelį, trūko raumenys, ir netgi atsikabino prie sienelių prisitvirtinę kai kurie vidaus organai, kurie sukrito į pilvo ertmę, lyg ten būtu vakarienei gaminti skirtas katilas. Išsilupo vienas iš akių obuolių, o jo veide neliko net vietos, kuri galėtu priminti apie tai, kad ten kada nors buvo veidas. Nuo vieno, didžiulio sandelio galo, Abberline atsidūrė prie kito. Net pats nesuprato kad miršta, tačiau akivaizdu, iš jo gyvas asmuo buvo lygiai tiek pat, kiek iš Hitlerio būtu balerina. Gurguliavo, leido labai ausiai nemalonų švokštimą, tačiau net tuomet kai atrodytu buvo atsidūręs labai apgailėtinoje situacijoje, vis vien išliko savimi, ir šiaip ne taip, pakėlė visaip perlenktą, kruviną ir kaulus demonstruojančią ranką. Atkišo vidurinį pirštą, jau nebyliai pasiūlydamas Seb’ui “užsipisti negyvai”.

<…> – Stok! – Kur gi ne, lyg nuo tokių Livianos žodžių Sebastian’as it koks klusnus šunytis būtu sustojęs, bei pasikišęs uodegą po subinę, sugrįžės prie šeimininkės. To nebūtu net kitoje visatoje, prie jokių aplinkybių. Tačiau šis žodis iš graikės lūpų išsiveržė veik natūraliai, neplanuotai ir tikrai be minties kaip nors serafimą sumenkinti. Savo pačios akimis matydama kaip jis lengvai susidoroja su Abberline, moteris suvokė kad jei dabar pat nestos į kovą prieš Sebastian’ą ir neprivers jį atkusti iš šios “puolimo būsenos” niekas iš čia neišeis gyvas. Ką kalbėti apie aukšaūgį, kuriam buvo likusios daugiausia keletas minučių. Tačiau priešingai nei čia esantys du vampyrai, Livianos galios buvo limituotos, kas lietė asmens gyvybę: ji negalėjo prikelti iš mirusių ar žaibiškai užgydyti žaizdas. Viskas ką ji galėjo padaryti – pulti. Ir būtent tai ir padarė. Sunku pasakyti su kokiomis mintimis Sebastian’as pasijudino į priekį, link tos pusės, kur sukrito mirtingasis. Tačiau Liviana, it per kokias gladiatorių imtynes, apart tą faktą, kad visas jos kūnas dar kartą “įsižiebė kaip kalėdinė eglutė” pro save praleisdamas žaibus primenančias elektros sroves. Pagriovė Redford’ą ant grindų, už tai atgal gavo skaudžiai, skilo netgi cementinis grindinys. Vėl puolė, tarytum nežinodama kada reikia sustoti, galu gale, gi laukėsi vaiko ir dabar turėjo galvoti ne vien apie save vieną. Tačiau tą akimirką, tai buvo ne motais. Ji visai kaip ir jos gimdytojai, jei jau kažko imdavosi, tai tapdavo kone apsėsta tos veiklos. Lemtingą akimirką, ji stumtelėjo Redford’ą link sienos, prie kurios buvo prilituoti vambzdžiai, šie automatiškai skilo, ir tai buvo ideali proga išnaudoti tai, kas “papuola po ranka”. Sebastian’as vėl veržliai pasijudino link Rivas, ji pastūmė jį dar kartą, tačiau dabar jau į atsikišusį vambzdį, kuris nemirtingą serafimą perskrodė kiaurai. Pribėgusi tamsiaplaukė graikė atšokusi nuo grindų, iš apačios spyrė į vambzdį, kuris užsilenkė taip stipriai kad palaidas jo galas susilenkdamas, pakilo iki pat Sebastian’o veido. Žinoma tai nepadarė vyrui labai jau didelės žalos, bet nebuvo labai malonu, ir davė jai bent šiek tiek laiko, kad nusigauti iki Abberline, ir bent jau išgabent jį iš čia.  – Prisiekiu, reikalų turiu su vaikais… – Suburbėjo sau po nosimi, kuomet bėgte nubėgo prie Abberline. Ir visgi, Sebastian’as atsidūrė ten pirmiau. <…>

Liviana, kuri pasirodė visai netrūkus, kuomet Sebastian’as jau pasidalino savo magišku krauju su nukentėjusiu asmeniu, net nesuprato kaip pažvelgė į savo tėvą, kuomet jis nusprendė atakuoti akivaizdžiai už jį silpnesnį ir su reikalų įsiskaudinusį vyrą. Jos akyse, puikiai atsispindėjo ta milžiniška panieka jam, kurios nebuvo galima pastebėti net tuomet, kai moteris žvelgė į pačią pragaro karalienę, ar savo buvusį vyrą, bei tuo pačiu metu didžiausią savo siaubą, Chariton’ą Geminus. Net jei prieš tai, ji taip jautriai “meldė” tėvo, kurio jai akivaizdžiai trūksta malonės, tai dabar to jautrumo nebe buvo galima pamatyti. Arba bent tą akimirką, kuomet visai trumpam jų žvilgsniai buvo susitikę. Keista, tačiau ekstremalių situacijų metų mes elgiames taip, kaip liepia mūsų kūnas, ne protas, ar širdis. Būtent tomis akimirkomis, jei tik sugebi jas pastebėti, pamatai tai, ko nenorėtum matyti. Ji nenumanė kokią įtaką tai padarė Sebastian’ui, kuomet priklaupdama prie pat abiejų vyrų, neužtikrintai užklausė.
– Jis išsikapstys? – Negalėtu pasakyti kad Desmond’ą kaip nors labai būtu mylėjusi (kaip asmenį, ne kaip vyrą), tačiau iš tiesų būtu labai liūdna jei tas žmogelis, kurį galėtu drąsiai pavadinti savu, nesvarbu kaip stipriai jis gyvenime bebūtu susiknisęs, tiesiog taip, neteisingai numurtu. Savo ruožtu Desmond’as neskubėjo nei judėti per daug, nei ką nors pasakyti atgal. Kad ir koks Spartus gijimo procesas bebūtu, tai tuo pačiu metu nebuvo toks greitas, kad spragtelėjus pirštais jis taptu kaip naujas. Sužeidimai ėmė trauktis, kaulai statytis į vietą, bei raumenys lipintis į jiems būdingas formas. Net veidas, kuris prieš tai priminė pabuvojęs mėsmalėję, palengva ėmė panašėti į jam būdingą fizionomiją. Kvėpavimas tapo švaresnis, kaip ir širdies plakimas skardesnis. Ir ne, dėl išgelbėtos gyvybės, kuri iš pradžių ir buvo įstumta į subinę, Desmond’as neatleido draugapriešiui už Lex’ę. Nors ir reikia pripažinti, kad kartu su kūno materijos užgijimu, išgaravo iš alkoholio palikta žala. – Yra skirtumas: šuo smūgio neatlaikytu, o obuolių aš nevalgau. – Sarkazmas, gerai. Vadinasi vyrukas atsigaus ir ganėtinai greitai, mat ko jau ko, bet nesąmonių jam tikrai netrūksta. Visgi iki pat šiol aiškiai privengdamas Sebastian’o akių, Abberline nusuko savasias įsižiūrėdamas į kraujo balas, kurios buvo ištiškusios apie visą jo kūną. Skausmingai nurijo seiles, kurios tebe buvo susimaišiusios su jo paties ir serafimo krauju. Manipuliacija, kurią serafimas suteikė Abberline visai netrūkus, privertė jį elgtis kiek kitaip. It filmo juostelę peržvelgdamas tai, kaip jo žmona buvo “numarinta”, jis apsiverkė. Tiksliau apsiverkė kaip tikras vyras, be ašarų. Šiek tiek sublizgėjo akys, lengviau nepasidarė net nuo to, kad pati Alexis, ar Marcia ar kuo ji iš tiesų buvo, mirė taikiai, to norėdama, ar tai kad techniškai ji taip pat buvo Redford’o dukra. Nepasidarė netgi koktu nuo minties, kad techniškai ne vien kad dulkino draugo dukterį, bet ir pratęsė su ją savo kiek “keistą” giminę.  – Tikrai manai kad nuo to, man turėtu pasidaryti mažiau karšta, labiau šalta? – Neigiamai papurtęs galvą, vyras visgi išspjovė kruvinas seilęs iš burnos, ir akivaizdžiai neigiamai papurtė galvą. Jam buvo ramiau gal tik dėl to, kad jai neteko kentėti prieš mirtį, jai neskaudėjo, ką paaiškino pomirtinė palaiminga šypsena, su kuria jis rado jos dar atvėsti nespėjusį lavoną. Jam reikėjo laiko, daugiau, nei kad buvo galima išpešti dabar. Tiesiog neįmanoma pamiršti, atleisti ir eiti toliau taip staigiai. Kaip Sebastian’as neketino atleisti Nadiai, taip ir Desmond’as neketino atleisti Sebastian’ui. Bent ne šią akimirką. Pabandė atsistoti, tačiau kaulai dar nebuvo iki galo susistatę į savo vietas, todėl liko priverstas pusiau gulsčiomis remtis į sieną.

Priešingai nei ankščiau, Liviana suteikė Redford’ui visišką galimybę pradėti ir pabaigti savo pasakojimą, nesistengdama šio pertraukti ar neleisti baigti vienos ar kitos minties. Lygiai taip pat, kaip ir kažkur toliau besirandanti Petrova, Liviana nesistengė į save atkreipti per daug dėmesio. Bent iki tos akimirkos, kuomet Redford’as sumanipuliavo realybės dėsniais, bei privertė visą šią patalpą sužybėti simboliais, kurie labiau priminė žvaigždes. Iš tiesų beprotiškai kerintis vaizdas, kuris paskatino du tūkstančius metų gevenančią vikanę pakilti ant kojų. Lėtai, jos žvilgsnis slinko per šiuos švytinčius elementus, kurių tiesą pasakius nesuprato, nesuprato nes buvo tam pernelyg jauna. Jos lūpos šiek tiek prasiskleidė, atrodytu ji netgi šiek tiek šypsojosi. Atsitraukė nuo jų, ir nors klausėsi tai ką sakė josios biologinis tėvas, jos pirštai švelniai nugulė ant simbolių, tarytum įtraukdami graikę savo nepaprastumu. Tiesą pasakius, savo gyvenime mačiusi labai daug, su tokiu dalyku susidurė  pirmąjį. Tik po laiko jos žvilgsnis vėl nugulė ant Redford’o fasado, paskatindamas prabilti: – Tikiu tavimi. Bent iš tos dalies, kad ši aplinka nėra tokia pat, kokia buvo ankščiau. Ir ji nėra ideali, antraip tie be proto tikroviški sapnai, kuriuos regiu kiekvieną kartą sumerkusi akis, būtu ženklas kad kraustausi iš proto. Nors iš tiesų, kas čia gali žinoti iš tikro. – Jos žvilgsni “pabėgo” svetur, nors buvo galima pastebėti kad ji nesišaipo, kuomet kalba apie pasaulio pabaigą. Visiškai atsitiktinai, Sebastian’ui užsiminus apie Nadią, ji dirstelėjo į vampyrės pusę, matyt tik dabar pastebėdama kad jos kūnas vietomis yra apraizgytas juodomis venomis, kurios ar tai iš pažiūros apnuodytos, ar išiūvusios. Prisiminė tai, kad apie tokį atveji jau buvo girdėjusi darbe, ir Galima buvo numanyti kad moteriai liko nebe ilgai gyventi, mat niekas (arba yra kai kas, bet dabar kitais reikalais užsiima) neišrado būdo, kaip tai sustabdyti.
– Panašu kad per daug prastai mane pažįsti. Ir šie simboliai, kodėl ėmiesi tokio sudėtingo burto? Žinoma, aš galiu ne daug išmanyti, nes praktikuoju magiją be pertraukos viso labo porą tūkstančių metų… – Pasigyrė, tikrai kad pasigyrė. Juk be gebėjimo kautis rankomis, ginklais, ji taip pat neprivengia naudotis tuo ką jai suteikė gamta, o ji pati ėmė transliuoti per tamsią. Kitą vertus, negalima sakyti kad yra tamsi ir šviesi magija, visa ji yra tamsi, nes tik pats velnias galėtu sugalvoti suteikti žmonėms tokį pranašumą, kad jie patys save savo rankomis supistu. O gal būtent taip ir padarė, gal magija ir yra velnio išdaiga? Suteik asmeniui viską, ir jis pasidarys godus, atimk iš šio viską, ir jis galiausiai išmoks dalintis net su griaužiku savo paskitiniu kąsniu.
– Negi niekas tau nesakė kad grožis slypi paprastume? Tu pasakei kad nesi nei žmogus, nei vampyras. Tu taip pat pasakei kad esi pasiruošęs sulaužyti kelis dėsnius ant kurių laikosi visi pasauliai, realybės ir visatos. Tai metafora, ar iš tiesų tai gali?
Nesišaipė, uždavė ganėtinai rimtą klausimą, su atitinkamai rimta intonacija. Kadangi ėmė vesti dialogą su Sebastian’u, liovėsi stebėti Nadią, kuri tuo metu velniai žino kuo užsiėmė. Tačiau tai ką ketino pasakyti toliau, netgi pačią Livianą stebino, tą prasmę stebino tai, kodėl šita mintis šovė jai, o ne jam. – Aš nepasitikiu ta išpera, ir nenoriu kad tu aklai ja pasitikėtum. Bet mane domina kitas dalykas, jei gali padaryti tiek daug… Kodėl negrįžti laiku atgal, kai visa ši velniava dar neužvirė, ir nesustabdai to, kas galiausiai yra atsakingas už tai, kur esame dabar? – Labai jau suveltas tekstas gavosi, tačiau mintis buvo viena, kad jei tik yra įmanoma žengti paprastesniu keliu, kuris gali garantuoti didesnę sėkmę, kokia prasmė eiti sunkiais, nesuvokiamais keliais, kurie galiausiai gali niekur neatvesti? Jos žvilgsnis vėl susitiko su priklausančiu tėvui, kai moteris tęsė.
–  Tai kažkas panašaus į “drugio efektą”. Tai žinoma tik filmas, ir ganėtinai prastas. Tačiau jei pačią idėja būtu galima materializuoti… nemanai, kad? – Liviana neišbaigė savo minties iki galo, tačiau tai net nebuvo būtina, kai kiekvienas čia esantis tyliai gavo galimybę pasvarstyti apie tai, kad jei tik egzistuotu tokios galios, kurios leistu manipuliuoti ne vien realybe, bet ir laiku, būtu galima ne vien kad sustabdyti pasaulio pabaigą, išgelbėti Katherine Pierce nuo aukos, kuriai ji pasiryžo, bet ir pakiesti likimus, ar tam tikrus įvykius. – Be to, gali stipriai nesikelti “uodegos”, Instagram’ę aš tavęs ir taip neseku. – Livianos veide pasirodė blanki, tačiau akivaizdžiai nuoširdi, šypsena, kuri tik daliai sekundės praskaidrino ir taip per daug įtemptą aplinką.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 08 07, 2018 4:18 pm




Chance and changes




NUOTAIKA:  *click here*   STILIUS:  Nadia, Sebastian   DAINA: Limp Bizkit - Break Stuff




Alexis santykiai su Desmond'u paskutiniais jųdviejų vedybiniais metais nebuvo tobuli, tačiau nepaisant to, kad jie vienas kitam netiko, kad buvo nesuderinami seksualine, protine, emocine prasmėmis ir dėl to nuolatos kentėjo bei vienas kitą pykdė, Abberline'as padovanojo moteriai tai, ko ji "karmine" išraiška niekados negalėjo turėti - stabilumą. Jie sukūrė šeimą, kurią vertino, dėl kurios abu vienodai smarkiai stengėsi, jie abu norėjo, jog jų dukros būtų aprūpintos bei laimingos. Prieš skaisčias, žibančias, vaikiško gerumo kupinas mergaičių akis nublankdavo visi tie pykčiai, pažeminimas, kurį Lexė jausdavo, kai po ilgų darbo valandų grįžęs jos vyras atsiguldavo į lovą šalia nesugebėjęs net dorai nusiplauti kitų moterų kvepalų kvapo, iš apykaklės - lūpdažio, pudros dėmių ar visiškas vedybinis celibatas - na, bent jau iš moters pusės, mat žinodama apie sutuoktinio paklydimus Alexis buvo užtektinai apgailėtina, kad perteklinio streso pati neišlietų meilužio (ar meilužių, rawr) glėbiuose. Taip, vidurinės laikais ji tikrai elgėsi kaip šliundra net ir draugaudama su Des'u (kas gali pamiršti epišką faktą, jog Lexės burnoje kadaise pabuvojo ir Mason'o Lockwood'o pimpalas), tačiau prasidėjus vedybiniam gyvenimui, moteris kardinaliai pasikeitė. Savotiškai ji leidosi žeminama Des'o, pasidavė, priėmė "kankinės" rolę ir joje egzistavo. Iš kitos pusės, asmeniniame gyvenime susikaupusią įtampą, pyktį bei nuožmumą ji išliedavo darbe, todėl parodydavo puikius rezultatus. Nepaisant disfunkcionalios jų šeimos šerdies, sutuoktiniai buvo geri tėvai. Ko tikrai tikėtumeisi mažiausiai iš porelės su tendencija jausti sąžinės stoką griaunant kitų asmenų gyvenimus. Skausmas, kurį juto būtent Marcios Varias siela buvo didesnis, nei prisirišimas prie žemėje sukurto gyvenimo. Didesnis, nei meilė dukroms, prisirišimas prie vyro, didesnis už žiaurų faktą, jog paliks savo mergaites be motinos. Toje ypatingoje sąmonės nušvitimo akimirkoje, moteris net negalvojo apie tai, ką paliks už savęs. Savanaudiška? Galbūt. Kone visi Ambrose šeimai priklausantys ar iš tos giminės išsišakoję individai rasdavo kelią į amžiną gyvenimą visokiais nešvariais būdais, apžaisdami likimą, gyvybę bei mirtį. Ar Sebastianui būtų buvę labai gaila palikti Alexis gyvą, grąžinti ją atgal į gyvenimą užkamšius visas ertmes, pro kurias galėjo ištrūkti Marcios sąmonė? Desmond'as ne kartą buvo tapęs liudininku stebuklų, kurio autoriumi yra menamas "everyday-regular-normal" vampyras Sebastianas. Jis matė Redford'ą sunaikinantį materiją vien akimis, "pratransliuojančiomis" prote susiformavusį pageidavimą į tai, atveriantį portalus, padariusį iš Elizabetos Guttierez visišką šuniuką ir panašiai besielgiantį kaip kokį dievą, tad nenuostabu, jog aukštaūgis žinojo, kad vampyras leido jai numirti. Ir nieko paskui nekeitė faktas apie tiesiog išpildytą paskutinį Marcios norą. Sebastianas tada nepasielgė logiškai, bet tai nekėlė jam nusivylimo pačiu savimi. Jis puikiai žinojo, jog Abberline'ų dukros likusį gyvenimą praleis neturėdamos savo biologinės motinos, iš dalies įtarė ir Desmond'o reakciją į sutuoktinės mirtį. Tačiau vis tiek išsiuntė ją į visai kitokią, ramią bei taikią amžinybę. Kodėl? Tą akimirką Marcios sielvartas Redford'ą nokautavo. Tą akimirką jis glėbyje laikė ne gražuolę žaliomis akimis, o savo dukterį. Tą akimirką ji būtų galėjusi maldauti Sebastiano, kad lyti sumautais saldainiais pradėtų ir vyras būtų padaręs viską, jog jo vaikas šypsotųsi. Dėl lygiai tokios pat priežasties nesubyrėjo Desmond'o ir Alexis santuoka. Nes dėl savo vaikų gerovės tu padarysi VISKĄ. Net pasielgsi neteisingai, net sugriausi gyvenimą kitiems žmonėms. Nes taip, tai yra savanaudiška. Redford'as nesijautė prieš amerikietį prasikaltęs. Asmeninė Abberline'o kančia neprisidėjo prie to, kad graiko gyvenimas taptų dar sunkesnis bei niūresnis. Sebastianas neketino atsiprašinėti, stengtis, jog reikalai tarp dviejų vyrų susitvarkytų bent tiek, idant jie vienas prieš kitą paplevėsuotų baltomis vėliavėlėmis. Jis žinojo kodėl pasielgė kaip pasielgė ir kodėl tai buvo teisinga būtent Marcios atžvilgiu. O kai esi visiškai garantuotas savo sprendimo svarumu, tu atgal nesigręžioji. Ir jam buvo kur kas ramiau žinant, jog jo dukra iš tikrųjų ilsisi ramybėje, kaip ir turėtų būti. Kaip ilsėtis ramybėje turėtų Horatiaus, Elissos, Silo, Marcuso, Livianos, Saloninos ir jo paties sielos, tačiau mirtis niekados nebuvo ta malonė, kurią jie galėjo sau leisti. Visi jie gyveno toliau ir jų sprendimai ne tik kūrė naujus iššūkius, klaidas, bet tuo pačiu keitė juos supantį pasaulį. Ar tai visados buvo teigiamas dalykas? Ar visas šis pasaulis su palengvėjimu neatsikvėptų, jei Ambrose šeimos atstovai pagaliau liktų nušluoti nuo žemės paviršiaus be galimybės sugrįžti? Redford'as žinojo, jog visa jo egzistencija yra klaida, už kurią ne tik moka, bet ir toliau sėkmingai mokės didelę, didžiausią kainą. Kad už jo klaidą mokės ir kiti asmenys. Kad galiausiai pasaulis nebūtų žlugęs, jei Sebastianas nebūtų elgęsis savanaudiškai. O blogiausia tame buvo tai, jog jis nieku gyvu nesiliaus elgtis savanaudiškai. Ir tai buvo vienintelė tikroji savybė, dėl kurios vyrui galima kabinti "niekšo" etiketę. Ir Alexis mirė todėl, kad Redford'as yra didelė, baisi, savanaudė išpera. Nes nepaisant jos pačios valios, Sebastianui reikėjo, jog ji mirtų. Kad bent jau Marcia neprisijungtų prie siauro Ambrose/Varias šeimų piktadarių rato, bet kokia kaina atsisakančių visos kūrinijos labui tiesiog paimti ir nudvėsti.
Jautėsi abejingas Desmond'o skausmui, nes žinojo, jog nieku gyvu neleistų vyrui visiškai degraduoti. Kad ir koks nemalonus kaip žmogus amerikietis galėjo pasirodyti kiekvienam asmeniui, kuris turėjo su juo reikalų, terpėje kurių atsiskleidžia visos tos bjaurios vyro savybės, jo sugebėjimai Redford'ui buvo naudingi. Jis puikiai valdė įmonę, puikiai reprezentavo ją visuomenėje, žodžiu, pagirtinai atliko viską, ko daryti nereikėjo pačiam Sebastianui, kuris, pripažinkim, suktųsi tame ne taip sėkmingai. Galvojo, "gerai, leisiu jam pasriūbauti, pabūti apgailėtinu dar kurį laiką, juk įmonė dėl to nesugrius, tiesa? Tegul išgyvena kažką jautraus bei giliai sukrečiančio, nes tokios patirtys išpuola nedažnai, be to, ir gerų pamokų duoda. O tada, kai man šitai pabos, PRIVERSIU jį susiimti. Gražiais arba negražiais būdais". Kaip maždaug atrodytų gražūs būdai? Oi ne, Redford'as tikrai, net už didžiausius pinigus netaptų ta emociškai užgrūdinta persona, kuri terliotųsi su aukštaūgiu tol, kol jam pagerės. Teiks psichologinę paramą, mąstys, kuo Desmond'ą užimti, idant jis taptų mažiau destruktyvus. Kam šitaip vargti, jei gali sulituoti toje pragertoje makaulėje keletą susitrumpinusių laidelių per įtaigą? Dėl "negražių būdų" vargu ar verta labai plėstis, nes tai taipogi užimtų laiko bei bereikalingo energijos eikvojimo, tad vargu ar Sebastianas tam pasiryžtų. Sakykime, iš kiekvieno asmens gali išlipdyti kokią tik nori formą, jei tas asmuo vis dar turi ką branginti. Kai tai iš jo atimi - gali netyčia sukurti monstrą. BET, jeigu drįsi pademonstruoti, kaip lengva tau būtų tai iš jo atimti... Redford'as apsiprato su aštriais Des'o asmenybės kampais, bet tikrai ne tiek, kad sugebėtų išlikti absoliučiai ramus, kai Abberline'as pagavęs ypatingą "kobrišką" nuotaiką tik šnypščia ir spjaudosi nuodais. Dar palyginus gana sėkmingai ir gražiai vyrą pakentė, įskaitant visą dinamiką sandėlyje. Desmond'as pats kilpą po kaklu užsikabino, kai tapo Sebastianui naudingas, todėl Sebastianas neleistų jam pasiplauti. Aukštaūgis jam tikrai savotiškai patiko, bet to emocinio prie mirtingojo prikibusio kabliuko jam nepakako, kad dėl Abberline'o nuoširdžiai nesavanaudiškai pasistengtų. Pažadas apsaugoti jo šeimą slėpė pažadą sau pačiam apsaugoti būtent Des'ą. Ne emociškai, psichologiškai, o fiziškai. Kad vyras toliau dirbtų jam užkrautus darbus ir Sebastianui nereiktų ieškoti kito asmens jam pakeisti. Asmens, kuriam vėl iš naujo reikės viską aiškinti, kurį reikės per nauja integruoti. Bet ei, kodėl blogiausiu atveju Redford'ui nepastačius Livianos į aukštaūgio poziciją? Nes žaisti mirtingojo sąmone jis drįstų, tačiau analogiškai brautis į dukros protą - ne. Dėl tos pačios priežasties, kodėl ir mirė Alexis.
Kiekvienas savaip gydosi kančią. Sebastianui seniau "patikdavo" visa galva sulysti į darbą, bet taip būdavo po to, kai vyras daug mieliau rėkė ir rovėsi plaukus nuo makaulės. Kai amžinojo gyvenimo kaina, jam atrodė nepakeliama. Dar visai neseniai skausmu vyras galėjo pasidalinti su Katerina, o jeigu kentėti imdavo ir ji, Redford'as kaip mat susigriebdavo ir tapdavo garbanei šitaip būtinu ramsčiu. Greičiausiai tik savo Katiai jis yra dėkingas už tai, kad šitaip gerai laikosi būtent dabar. Jos dėka išsiugdė tam valią. Na, žinoma, prisidėjo ir tai, jog gebėjo meistriškai prieš visokius negerumus užsimerkti, todėl finale ir atrodydavo toks atbukęs ar abejingas. Dėl to, kad stumte stūmė nuo savęs žmones jie Sebastiano nepažinojo. Nežinojo, kaip jis tvarkosi su skausmu, kas konkrečiai paaiškina vienokį ar kitokį jo elgesį, įskaitant tą šaltumą akyse. Tačiau tam tikru momentu šią popietę Liviana sujudins pagrindą, ant kurio stovėjo visas tas vyro poreikis sunkiu momentu būti vienam. Ne todėl, jog tai kenkė jam, o todėl, kad kenkė kitiems. Iš visų čia susirinkusiųjų Desmond'as tikrai atrodė mažiausiai "į temą". Tačiau Liviana lyg ir įžvelgė jųdviejų situacijose panašumą, ji nutuokė, jog už viso to slypi vienas iš tas pats kaltininkas - Sebastianas. Jie abu turėjo su juo išsiaiškinti, kitaip vargu ar jiems efektyviai palengvės. Abu vyrai buvo be galo užsispyrę ir principingi, tačiau tarp jų abiejų stovėjo žemiškoji Liviana, kuri juos abu prireikus nuleisdavo ant žemės. Kitaip nepaaiškinsi to fakto, kad visi jie galiausiai buvo čia ir NET kalbėjosi.

Katerina Petrova pasielgė sumaniai pasikeitusi gimtąjį vardą. Per penkis šimtus metų morališkai pasensta net ir pavadinimai, kuriais daiktiškai įvardini savo pavidalą. Tiesą pasakius, vardus pasikeitė jie visi - archajiškas Sevastianos Ambrose-Varias tapo šiuolaikiškesniu, "amerikonišku" Sebastian'u Redford'u. Horartius Ambrose - Christoffer'iu Cross'u, kurio pavardę taip lengva linksniuoti, kuri savotiškai kelią šiurpą bei puikiai apibūdina naują vyro vaidmenį. Prie šių laikų prisitaikė ir Liviana, ir Salonina. Bet tik ne Nadia Petrova. Nadiai jos vardas turėjo ypatingą reikšmę. Jis vainikavo labai ilgai lauktą jos fizinio pavidalo sukūrimą, tiesų kelialapį į žmonių pasaulį be demoniškos galios pasekmių, na, tokių kaip į natūralus atmetimas. Keista, kad tokia nedorėlė, kaip Nadia jautė tokį sentimentalų prieraišumą savo vardui, tiesa? Bet ji jautė ir nieko negalėjo su savimi padaryt. Jos akyse visi jie tik slėpėsi po išgalvotais vardais, pamiršdami savas šaknis, lyg jomis šlykštėtųsi ar bijotų kažko, ką paliko praeityje. Ir vargu ar ji klydo. Tiesa, išgalvotą vardą ji taip pat buvo sau suteikusi, tačiau "nešiojo" jį tik tam, kad vieną dieną turėtų galimybę tą savo personą palaidoti.
- Ar tu mane specialiai stengiesi mane sudominti?-ji adresavo žodžius Desmond'ui, mat kontaktas su juo Nadią čia tik ir beintrigavo,-Mažuti, keli gurkšniai mano kraujo ir tu varysi kaip pririjęs saujas žydrų tablečių,-moteris nusišypsojo. Šelmiškai ir kerinčiai. Lyg jaustųsi tikrai nuoširdžiai "patraukta", ji netgi nepatingėjo pakeisti kūno pozicijos - keliai bei delnai lietėsi su ant žemės patiestu kartonu, tamsiaplaukė išsirietė gundančia "šuniuko" poza, bet netrukus patraukė užpakalį atgalios bei žemyn. Rankos nulinko kampu ir ji priminė tingiai besirąžančią katę. Nuo to, koks seksualine prasme nesudomintas atrodė Des'as, Nadią tik dar labiau masino. Ar vampyrė tikrai geidė su vyru pasidulkinti? Būtų mielai pasidulkinusi su visais čia ir dabar esančiais asmenimis, išskyrus Sebastian'ą, nuo kurio ją stumte stūmė. Mirtingas vyras netrukus parodė dar daugiau agresyvumo (ar prastos nuotaikos?) savo balse ir reaguodama į tai Petrova net aiktelėjo. Iš malonumo, žinoma.
- Mielasis!-skardžiai riktelėjo, taikydamasi į vyro galvos skausmą. Vampyrė lėtai atsistojo, kiekvienas judesys plastiškas ir gundantis. Jei nejaustų ant savęs jojo žvilgsnio, vargu ar ranka būtų viliojančiai numainavusi sau link vidinės šlaunų pusės,-O gal tu pasinerk veidu man tarp kojų ir prasuk liežuviu keletą ratukų?-po teisybei, Nadia Desmond'ą tik erzino. Jei būtų žinojusi bent vieną jo silpnybę, neabejotinai bandytų ją panaudoti prieš jį patį. Petrova, po teisybei, nebuvo pigi, nesidulkino su kuo papuola, kaip kokia... Lorrella. Katherine genai vertė įkainoti bei palaikyti savo vertę. Nadia šypsojosi. Pasirėmė nugara į sieną, bato padą sudūrė ja bei sunėrė rankas prieš krūtinę. Ideali poza stebėti ir tykoti, juolab akylai sekė viską kas vyko. Tarsi nekantrautų apie save priminti kažkokiu labai efektingu, bet iškreiptu būdu.

Sebastianui idiotiška Nadios bei Des'o "kuris uždominuos kurį" konfrontacija tebuvo kažkokiu šlamesiu fone. Negaudė jų žodžių ir nebandė jų įsisąmoninti. Kai jiems su Salonina gimė Liviana, jie abu žiūrėjo į naujagimę meilės kupinomis akimis kaip ir visi tėvai ieškodami tame mažyčiame veidelyje panašumų į jų pačių veidus. Žydros Liv akys mergaitei augant nusidažė tamsiai ruda spalva, tačiau tuo ir užsibaigė tas "imperatoriškas" Saloninos iš Matidijų giminės genetinis paveldas. Jų pirmagimė buvo visiškas Sevastianos vaikas: tokia pat užsispyrusi, nepalaužiama, kovinga. Redford'as nesuvokė to (o gaila), kad prieš jį stovinti moteris, jo dukra, yra tobulas įsikūnijimas to, kokiu visados norėjo būti bei išlikti Sevastianos Varias. Ir net dabar, kaip du ožiai užlipę ant siauro tiltelio jiedu grūmėsi ragais nepajudėdami nei į priekį, nei atgal. Sebastianas nesuprato kaip pirmą kartą susidūręs su suaugusia savo dukros versija nepajuto, nepamatė to pažįstamumo jos veide. Kaip jame neišvydo savęs paties. Kaip tos rudos, gilios akys nepriminė jam Saloninos. Dabar jos išraišką skaitė kaip ant delno ir po pykčiu, po dailiame veide giliai įsispaudusiomis įniršio raukšlėmis slėpėsi įskaudinta, sužalota širdis. Ir visai ne jos liguisto buvusio sutuoktinio bei jo šlykščių pakalikų. Livianos pasaulis buvo kupinas patirčių, kurių dėka ji turėjo visišką teisę apkabinus kelius linguoti bei žiūrėti į vieną tašką ir niekas tuo nesistebėtų, bet nepaisant prievartos bei išdavysčių, kurias ji pergyveno, jauną moterį kur kas labiau žeidė jos biologinio tėvo šaltumas. Net ir šiuo atveju jis buvo glaudžiai susijęs su visa to šaltumo atsiradimo istorija.
Maždaug per tiek, kiek trunka akimirksnis, Sebastianas sužinojo viską, netgi kiekvieną slapčiausią, juodžiausią paslaptį, kurią širdyse saugojo jam artimi žmonės. Sugriuvo visos sienos, kurios galėjo jį apsaugoti nuo tiesos, kuri tik labai retais atvejais nesukelia skausmo. Žinoma, jei ne šis momentas Redford'as bala žino kada būtų supratęs, jog po tingiu originalaus vardo perdariniu - Lianos Rivas vardu slepiasi jo nuostabioji pirmagimė - kūne ir sieloje. Šį faktą vampyras tikrai būtų suvirškinęs, tačiau be šito vyras sugėrė ir visą Livianos patirtį, visus tuos du tūkstantmečius viename intensyviame proto blyksnyje. Graikas puikiai nutuokė ką jai padarė Charitonas Geminus, su kuriuo būtų susidorojęs visiškai kitaip, nei tuo metu būtų žinojęs visą tiesą. Kaip tu gali savo paties kūno ir kraujo, patobulinto moterimi, be kurios kažkada neįsivaizdavai savęs kančią priimti kažkaip kitaip, jei ne asmeniškai, beprotiškai ir net užvaldančiai? Sebastianas neatnaujino su Liviana ryšio, nesusirado jos, neapkabino, nepasakė kaip ji jam rūpi, kaip ją myli, kaip džiaugiasi, jog neturi būti vienišas, nes nuo šiol turės ją. Sebastianas nuo merginos nutolo. Kai susirinko save iki galo Redford'as pagaliau ėmė kontroliuoti galias. Jo esybė nebegėrė į save absoliučiai visos įmanomos egzistencinės informacijos, vyras pritaikė sau pačiam ne vieną burtą, kuris padėjo save pilnai stabilizuoti. Trūko tiek nedaug, kad vampyras pamynęs patį save, savo orumą, sulaužęs visus sau duotus pažadus atkeršytų už savo dukterį taip, kaip atkeršyti gali ne šiaip įpykęs vampyras, o visas serafimas. Kai patenki į keršto beprotybę, kai išlaisvini savyje kažką nepaprastai tamsaus bei žiauraus, grįžti atgal sunku. Jei Sebastianas nebūtų pats savęs atkalbėjęs, nebūtų priėmęs sprendimo priešingo reunijai su Rivas, vargu ar moters keliai būtų susidūrę su Thor'o Geminus ir moteris nebūtų patyrusi tos vienintelės epiškos meilės bei visapusiško potraukio kitam jausmo. Nes Redford'as tikrai būtų pasistengęs sunaikinti viską, prie ko Chariton'as buvo bent prisilietęs. Sebastianas būtų pakeitęs savo dukros likimą. Ir tikrai ne į gera. Kas gero būti nėščiai ir pamestai vyro, nuo kurio laukėsi? Kaip kvaila manyti, kad būtent tokiu apibrėžtumu toji istorija taip ir pasibaigs. Vyras visados beprotiškai daug galvodavo. Kai paneri į savo mintis labai giliai, kai pasveri kiekvieną potencialų ėjimą ir jo pasekmes galiausiai supranti, kad niekados nepasielgsi taip, kad įtiktum absoliučiai visiems. Jam atrodė kur kas protingiau padaryti Livianai let go, nei susisieti su ja emociškai. Tokiu būdu nukentės tikrai daug mažiau asmenų. Bet ar Sebastianas pagalvojo kaip tai privers jaustis pačią dukterį? Vienišu ir nesuprastu jis tikrai pasirinko būti pats, o Katherine padėjo jam užpildyti kiekvieną tuštumą. Pats rėmėsi į ją kur kas labiau, nei reiktų, nei yra sveika. Elissa neklydo kaltindama Redford'ą galvos dėl garbanės pametimu, tačiau tai buvo jo paties pasirinkimas, o ne duobė, į kurią įkrito įstumtas mylimosios. Sebastianas paprasčiausiai troško ramybės.
Vyras nedrįso neatsakingai elgtis su informacija, kurią sugaudydavo serafimiškos antenos. Ar labai įdomu gyventi ir žinoti, kad vienu ar kitu keliu pakreipsi savo likimą vienokia ar kitokia linkme? Ar tai nepažeidžia pasirinkimo, laisvos valios laisvės, dėl kurios kiekvienas asmuo jaučiasi bent jau kažko vertas? Pasisodintų ant vieno kelio Livianą, ant kito Desmond'ą ir kaip koks geraširdis Jėzus imtų porinti kaip mato juos, kai atslinks geresni laikai... Kažkokia nesąmonė. Ypač, kai jų abiejų kančias Sebastianas bent jau sumažintų savo paties žmogišku, nuoširdžiu dalyvavimu jų gyvenimuose. Turėdamas tikrai daug galios Redford'as nevaikštinėjo gatvėmis užrietęs nosį, tarsi būtų geresnis už visus kitus. Jis atsisakė perpinti savo bei Livianos kasdienybes, kuriose ėmęs figūruoti atimtų iš tamsiaplaukės progas jai pačiai sužibėti, kovoti, rasti atsakymus, pasimokyti iš klaidų. Labai sunku atrasti tą sveiką ribą, kiek artimas gali kam nors būti nepradėjęs jiems kenkti, nepradėjęs kėsintis į tai, kas juos daro unikaliais. Dar dabar dukros nusivylimas jo nežeidė taip, lyg būtų vanojamas katanomis, dar buvo lengva išlaikyti tą šaltakraujišką orumą bei patį šaltakraujiškumą. It būtų abejingas ne tik Des'o skausmui, bet ir josios.
- O tai turėjau palikti tau raštelį?-įžūliai meta, atmušęs nuo savęs kiekvieną pro putlias jos lūpas išsprūdusį argumentą,-Iš viso kas tau užplaukė, kad ne iš šio, ne iš to pradėjai demonstruoti, kad tau rūpi kas su manimi darosi, kur esu ir kodėl esu? O dieve, o ne,-vyras persimainė. Taip įtaigiai vaidino, kad veidas net labiau išbalo neva nuo išgąsčio, kurį vaizdavo patyręs,-Tik nesakyk, kad nori, jog tavo delikati padėtis visgi taptų mano reikalu ir padėčiau užauginti tau tą vaiką, kad bent kažkokia iš dalies padori vyriška figūra figūruotų jo gyvenime,-pasibaisėjo tokia mintimi pagautas labai buko, primityvaus piktumo. Neturėjo teisės tokiomis sapalionėmis merginos klaidinti. Neturėjo jos akyse rodytis tokius visišku subingalviu. Vis dar stūmė nuo savęs Livianą tolyn, jis dar nebuvo apsisprendęs imti elgtis priešingai. Tačiau jokie žodžiai nebūtų nustūmę jos taip toli, kaip tą padarė esminiai, agresijos kupini Redford'o veiksmai. Ir tai nutiko kaip tik tada, kai Sebastianas suvokė klydęs.
Tas kandus Desmond'o liežuvis. Tiesą sakant, jo komentaras pasirodė vyrui visai juokingas. Jei nežinotų daug, labai daug, mestelėtų ir kokį triuškinantį "Šuva šunimi, bet pradėti kruštis su sūnumi didžiausio savo gyvenimo košmaro? Va čia tai naujas lygis". Žinoma Thor'ui Geminus pasisekė, kad neatsigimė nei į biologinį savo tėvą, nei į Lili Alvar esybę. Tik kartą gyvenime gali pergyveni vilkatišką seksualinės prievartos orgiją ant altoriaus, kuri neatnešė pageidauto rezultato, todėl ant savo ex užlipo pats vilkatų tėtušis, pajudėjo, įpurškė, užstatė Liv'ei vaiką, kurį nespėjusį gimti paaukojo kruvino ritualo metu vardan nemirtinumo... Bet vargu ar net paties Chariton'o sūnus galėtų būti toks išradingas. Sebastianas galėjo būti šūdžius, bet ne ant tiek. Įdomumo dėlei pagalvokim kaip reikštųsi Desmond'as, jeigu turėtų Redford'o galias? Prie to pačio... Patyrę absoliutų energetinį perversmą pasikeitė ne tik graikas, bet ir jo dievinama garbanė. Pasikeitė jų susijungęs gyvenimas, neliko aspektų, kurie išprovokuodavo jųdviejų elgesį, dėl kurio tapo žinomi visame nemirtingųjų pasaulyje. Serafimas negali būti blogas, nebent patys nesuvoktų savo nedorų ketinimų. Sebastianui ir Katerinai pasisekė, jog yra vampyrais (na, be to vargu ar pajėgtų kokiame kūne iš viso susitalpint), kad juose teka tamsos upė, jie galėjo žudyti, kankinti, tačiau visa tai galiausiai neteko prasmės. Redford'as tik visiškai pakvaišęs galėtų leistis užvaldomas vampyriškos tamsos, to demoniško pragaro prisilietimo ir nejausti kaltės. Jiedu nebeturėjo priešų, jiems nereikėjo slapstytis ar bandyti kažką įrodyti. Absoliučiai vienas kitam atsidavę serafimai turėjo susikūrę tobulą harmoniją, o kai pasigesdavo intrigos, iškeliaudavo pasismaginti. Tačiau su viena Redford'o sąlyga, kad nedarys to "namuose" - realybėje, kurioje gyveno. Katherine Pierce netiko taikios, laimingos būtybės amplua ir Sebastianas mylėjo ją tikrai užtektinai, kad leistųsi su ja į pramogas, kuriose efektingoji vampyrė galėjo pabūti savimi.
Redford'as puikiai apsimetė, kad negirdėjo Abberline'o komentaro. Galbūt tas šaltas jo veidas dabar padėjo išlaikyti Livianai šaltus nervus ir nesureaguoti? Na, bent jau mažų mažiausiai ji nepajuto tarp vyrų kažkokio suokalbio. Bet sveikos nuovokos suprasti, idant Rivas turėjo su Desmon'u bent kažkiek artimą dialogą jos nėštumo aplinkybių klausimu užteko. Keista net įsivaizduoti, kad jiedu galėtų kalbėtis apie tokius dalykus prie arbatos puodelio. Ne, ne. Greičiausiai Liviana žinodama, kad jos "būklė" ir taip yra pastebima, stingdančiai šaltu tonu pati išpoškino bosui tiesą. Be savigailos, plikas, aiškus faktas. Kai pats susitaikai su nemalonia tiesa, gali ją nešioti kaip šarvus ir ji niekados tavęs neįžeis.
- Nustok...-paprašė taip visai švelniai, bet su tokia maniera, neva nuo jos šnekų jam jau būtų ėmę skaudėti galvą, kas nėra įmanoma asmeniui, bent kiek suprantančiam vampyro anatomiją. Jų pokalbis kaip tik dabar pasiekė emociškai intensyviausią stadiją, kai abu nusimetė kaukes ir parodė, jog yra įskaudinti,-Taip, tu pasirodei DAUG anksčiau, nei tas ar anas koks skirtumas? Kai pasirodei mano gyvenime tu prisistatei išgalvotu vardu pretenduodama į pareigybę, kuri bus užtektinai artima tau mane stebėti, tiesa? Kada supratai, kad nesu nei nesivaldantis, nei liguistas? Per penkias minutes nuo mūsų pokalbio pradžios? Žinoma būtų keista, jei būtum netikėtai pakeitusi ėjimą ir prisipažinusi, jog ESI MANO DUKRA. Galėjai palaukti savaitę, mėnesį, aš suprantu. Po galais, jei mano sąmonė nebūtų nušvitusi taip, kaip nušvito, aš galbūt vis dar to nežinočiau. Ir tu ateini dabar ir vaizduoji, kad esu tau kažką skolingas. Bent jau kažkokį supratimą ir žmogiškumą. Šūdo,-tiesiog drebantis nuo jausmų, bet vis tiek siaubingai užsispyręs. Liviana sėkmingai tempė Sebastianą ta linkme, kurios ji pageidavo, apnuogindama jųdviejų konflikto esmes. Tik kaip paaiškės netrukus, Rivas širdo dėl klaidų informacijos kanale, o Redford'as - dukros nenuoširdumo, tarsi nuvedusio tolimesnį jųdviejų santykį šunkeliais. Nors aišku kaip dieną, kad jų nesutarimą sudarė labai daug priežasčių: žemiškų ir ne visai. Tada Sebastiano žodžiai išsakyti ką tik neteko prasmės. Arba priešingai - vyras sulaukė esminio atsakymo, kuris paaiškino tą Livianos slapukavimą, baimę apnuoginti save savo pačios tėvui (not in a kinky way). Vampyro veidas įgavo kur kas daugiau gyvybės. Žemai nuleisti antakiai rodė ne pyktį, o nusiminimą. Šią akimirką graži, aukšta moteris sumirgėjo ir išnyko. Prieš Redford'ą stovėjo ta Liviana Varias, kurią paskutinį kartą regėjo dar mirtingos Sevastianos akys. Tuos ilgus, suveltus plaukus, mažą, nešvarų veiduką, tą gelsvą šilkinę suknelę, suteptą ir suplėšytą, nes priešingai nei mergaitiška ir jautri Marcia, Liviana karstėsi medžiais, olomis bei atakavo krūmus ietimi, kurią jai tėvas buvo padovanojęs. Mergaitė niekados nepamiršdavo Sevastianos žodžių, kad būtent šios ieties antgaliu persmeigė antrojo Achemenidų valdovo širdį mūšyje prie Babilono. Kadangi norėjo palikti dukrai dar didesnį įspūdį, sukūrė nuostabią istoriją kaip su ta pačia ietimi nugalėjo ir drakoną. Kodėl ne. Redford'as nurimo. Akys ypatingai išdavė galvoje kunkuliuojantį minčių katilą. Jautėsi plėšomas didelio vidinio konflikto. Čia ir dabar galėjo visiškai atstatyti savo ir dukros santykius, pasakyti tiesą, kurią ji privalėjo žinoti. Bet tuo pačiu galva kaito nuo vidinio balso, kuris rėkė primindamas visas tas priežastis kodėl Sebastianas neturėtų to daryti. Vardan jos, vardan savęs. Ir ne, vyras neatsakė. O paskui tam tiesiog nebeliko laiko. Žmogiškumas jo viduje dar niekados taip aršiai nesigrūmė su tuo, kas darė Redford'ą nežemišku.

Žinoma, kad Desmond'as nekentė Katherine, kuri sudegino tą gyvybės lopšį, kuriame vyras augo. Jei ne pyktis, kurį efektingai sukėlė Nadia, Abberline'as būtų taip ir praslydęs be sužalojimų. Tiesa, net ir mirštantis jis demonstravo savo požiūrį. Jis nebijojo numirti. Bet bijotų, jeigu žinotų, kad net Sebastianas nėra tikras kur po mirties nukeliaus jo siela, mat labai galimas daiktas, kad į originalią jų visų realybę. Taip, į pragarą. Serafimų nebeliko. Su jais nebeliko ir jėgos, kuri rūpintųsi tuo, kur keliaus mirusiųjų sielos, o gal net grįš atgalios į gyvenimą. Vampyro protas prašviesėjo, juodi neapykantos debesys prasisklaidė, vyras vėl puikiai jautė save, bet Liviana atakavo. Žinojo, kad negali visko užvilkinti, kitaip turės ieškotis naujo vadovo "BloodPharm'ui". O ne... Nebuvo nė menkiausio tikslo priešintis. O jei ir priešintųsi mergina taip ir nesuprastų, kad Sebastianas apsiramino ir pats apsiėjęs ir be beržinės košės. Jam buvo įdomu kaip jo dukra grumiasi, kiek efektyvi jos ataka. Žvelgė į kontaktą labai techniškai. Nuo elektros iškrovos, kurią generavo vikanė, plaukai piestu stojosi, tačiau vampyras žinojo, kad net ir tiesiogiai paleista ji jo nenudės. Skaudės - taip. Gal net labai. Kai Rivas įsikabino, srovės perėjo per visą šaltą nemirėlio kūną labai nemaloniai, statiškai ir deginančiai. Dantys kone patys išsišiepė nuo komforto trūkumo. Švelniai tariant. Ji atakavo vėl, trenkėsi tikrai stipriai, urgztelėjimas išsprūdo veik netikėtai. O tada - epiškas dvikovos epilogas. Nors ką ten dvikova. Susitiko boksininkas ir bokso kriaušė. Maždaug toks stacionarus Sebastianas išbuvo. Aštri nulaužto vamzdžio briauna bei stipri stumiamoji jėga ir vuolia - turim kiaurai pervertą vampyrą. Emocinis skausmas yra viena, fizinis - kas kita. Kadangi nesivartė kiekvieną dieną tarp angelitų vardan to, kad prisipratintų vieną savo priešų, kuris degino ir silpnino Sebastianą, toleranciją skausmui turėjo vidutinišką. Juto kaip susminga kiekvienas milimetras, kiek skūros bei organų pažeidžia. Susiraukęs vyras nepaleido iš akių Livianos, tokią fizionomiją tikrai buvo galima traktuoti grėsmingai. Redford'as nesikrutino pripažindamas Rivas pergalę. Kai ji įspėjančiai, nelyginant "be šposų, antraip tai susmigs tau į galvą" prikišo tą metalinį padargą prie jo veido, Sebastianas šyptelėjo.
- Visai neprastai,-galėjai, tikrai galėjai jo balse apčiuopti pasididžiavimą. Tik šiuo atveju ne savimi. Vyras grubiai patraukė nuo savo marmūzės tą strypą, lyg būtų "užsiknisęs" matyti jį akių lygyje ir dar taip artimai,-Tik padarei tą pačią klaidą kaip visuomet. Net ir kovoje prieš savo vyrelį - iš karto nesitaikai į galvą,-neskubėdamas, nelyginant būti persmeigtu jam nesudaro didelių keblumų, ištraukė save velniop. Tamsus, tirštas kraujas dribo žemyn nuo gausiai sutepto vamzdžio. Visas šis smurto proveržis tikrai padėjo iškrauti emocijų perteklių. Ramumą buvo nesunku pajausti tolimesnio jų pokalbio eigoje.
- Taip. O gaila,-kažkaip įdomiai skamba kai tavo dėka bičas žiauriai susimaitoja, tada tu jį pagydai ir dar pasiguodi, kad jam viskas bus gerai,-Bet nemanai, kad jei ir liktų jam koks silpnaprotiškumo po visų tų traumų padarinys, nuo to jis nepasidarytų lengviau pakenčiamas?-ne, visgi įdomiau atrodė šitas momentinis Sebastian'o ir Livianos susivienijimas prieš ir taip silpniausią individą šiame sandėlyje. Redford'as tebejautė sunkų, sukrečiančios panikos kupiną dukros žvilgsnį, kuris padėjo vyrui pagaliau nusistatyti kryptį, kuria eis. Jis nepriims Livianos greitai, efektingai, plačiai atvėręs rankas glėbiui bei širdį meilei. Tačiau šį momentą tikrai gali panaudoti tam, kad link to žengtų pirmą, mažą žingsnį. Pasitikėjimas sugriaunamas labai greit ir sunkiai atstatomas. Net jeigu ir tebegirdėjo dukros žodžius aidint galvoje, laikėsi jiems abejingas. Rivas negalėjo pritrūkti nuovokos padaryti teisingą išvadą, jog ne be priežasties Sebastianas ėmė dalintis savo užklasinės veiklos peripetijomis. Kad jį paveikė ne tik Nadios pastūmėjimas, bet ir širdgėla dukros akyse.
- Jei tavo sprendimas kaip tu traktuosi šitą informaciją būtų niežulys man ant kiaušinių aš net nepajudinčiau rankos jų pasikasyti,-gana aiškiai apibūdino kaip jaučiasi dėl Desmond'o "dėkingumo",-Jeigu net tai nepadės tau nustoti viduriuoti visomis tomis emocijomis, bičiuli, sutvarkysiu tave pats. Bet tuo pačiu "netikėtai" nebesugebėsi praleisti nė vienos "Keeping Up With The Kardashians" serijos,-atsainiai gūžtelėjo pečiais priede visame to, koks neįpareigojantis, subtiliai grasinantis jautėsi bei atrodė. Neišėjo nepaskleisti užuominos į sumanymą, kurį nešiojosi galvoje. Bet tai tik dar labiau akcentavo Sebastiano abejingumą, o gal savavališką atsisakymą vyrą suprasti.
Vampyras aiškiai matė Livianos veide pasigėrėjimą. Graikui tikrai nepavyks jos labiau atstumti. Kaip būtybė, laaaabai daug laiko praleidusi magijos tyrinėjimui, ji negalėjo jaustis nuostabiau patekusi į visiškai naują magijos pasaulį, kurios slėpiniai viliojo. Vargu ar bent vienas žmogus buvo prisilietęs prie serafimų magijos taip, kaip tą dabar padarė Rivas. Desmond'as, greičiausiai, iš viso nematė jokių simbolių. Magija atpažįsta tuos, kurie jai yra savi, todėl tik jiems ir atidengia savo nepaprastą pasaulį.
- Ką regi tuose sapnuose?-paklausė jau žinodamas atsakymą. Jį patvirtino ir atšalusios Liv akys,-Kančias. Nes tai nėra šiaip sapnai. Per miego būseną tavo sąmonė priartėja prie paslėptos tikrovės. Tebūnie taip ir lieka,-mesteli nusprendęs už pačią merginą, kad ji tikrai nenori "pilna šikna" pajausti tos tikrovės. Šis dukros sąmojis jau vien tuo, koks taiklus ir netgi mielas buvo, "sužavėjo" Sebastianą daug labiau, nei pats aštriausias, nuodingiausias pokštas iš Abberline'o repertuaro. Nesišypsojo vien tik todėl, kad būtų per daug keista. Mat čia lieja skausmą ir svaidosi sielvarto kupinais žvilgsniais, čia mušasi ir čia pokštauja. Beprotnamis.
- Bet tikrai nesi praktikavusi TOKIOS magijos,-ne pasigyrė, o konstatavo faktą. Pritūpė slavo stiliumi greta simbolio, priminusio stalą ir ant jo padėtą kaktusą (lel). Dievaži, žiūrėti į juos tas pats, kas į debesis - smegenys ima rodyti kažkokius vaizdinius, drambliukus ir panašiai. Palietė simbolį ranka ir jis pakilo į orą, lyg didelis jonvabalis apšviesdamas Sebastiano veidą,-Prieš daugiau nei šimtą tūkstančių metų labai panašaus burto dėka man iš viso tapo įmanoma egzistuoti materialiame pasaulyje. Tokio burto dėka galima padaryti absoliučiai viską. Ir nuojauta kužda, kad kelias į tikslą nebus paprastas bei lengvas. Nes taip niekados nebūna,-balse nebuvo kartėlio, tiesiog nuogas, plikas susitaikymas su likimu. Simbolis pažiro į spindinčias dulkes panašiai, kaip tas nelemtas žiedas. Redford'as akivaizdai nusiteikė rimtai reaguodamas į vikanės klausimą.
- O tau? Ar tau tikrai yra kažkas neįmanomo, Ivi?-net pats nepajuto kaip panaudojo vardo trumpinį, kuriuo vadindavo Livianą vaikystėje. Ivi Kivi sakydavo. O kivių mergaitė, lyg tyčia nemėgo,-Kai kažko labai smarkiai trokšti, kai sudedi į tai viską ką gali. Dabar tik laikas mano priešas. Nes tai yra įmanoma. Man tiesiog reikia rasti kelią link to nueiti,-užtikrintumas sava sėkme netikėtai virto įkvepiančia, motyvacine kalba. O nuostabiausia tai, kad Sebastianas tuo nuoširdžiai tikėjo. Tamsiaplaukė graikė netrukus pakeitė vampyro būseną. Jo akys tapo didelės, lyg galvoje būtų atsivėręs naujas pažinimo skliautas. Lūpos iš nuostabos kiek prasivėrė. Panašiai atrodė ir Nadios fizionomija, tik labiau perteikianti ne nuostabą, o sunerimą.
- Aš... Nežinau?-atrodė abejojantis, sutrikęs. Kažkokia nesklandi buvo ir jo verbalinė reakcija į net labai protingą Livianos pasiūlymą,-Esi visiškai teisi dėl drugio efekto. Sutraiškyk praeityje drugelį ir grįžęs į dabartį pamatysi, kad luitas iš kosmoso sunaikino pusę gyvybės Žemėje. Rizikinga, bet...-jis vis dar labai abejojo, bet su kritiška nuomone aršiai grūmėsi akinantis vilties švytėjimas,-Gali pavykti,-dvejonę menantis žodelytis neturėjo prasmės, kai pasigirdo toks ryžtingas tonas,-Nori padėti? Padėk. Bet man reikia apsaugos. Kažkokio mechanizmo. Antraip labai smarkiai pažeisiu laiko juostą ir realybė taps tokia pat niekam tikusi, kaip ir ta praeitoji,-užsidegęs vampyras lakstė po simbolius rinkdamasis bei ore "kabindamas" tuos, kurie jam pravers pakitus visam planui. Sustingusi Nadia virpėjo.
Petrova nebegalėjo valdyti situacijos nuo pat to momento, kai į sandėlį įžengė Liana Rivas. Susikta graikiška kekšytė... Suktas, pagiežingas, bet budrus Nadios žvilgsnis lėtai tyrė aplinką. Ji žinojo, kad moteris stovi per arti Sebastiano, todėl negalės jos nužudyti. O ir iš to kokia prasmė, jei Redford'as rastų būdą kaip ją grąžinti atgalios? Tamsiaplaukės žvilgsnis nukrypo į Desmond'ą. Primerktos akys praplatėjo, tarsi didelis sumanymas būtų įsibrovęs į smegenis bei jas užėmęs. Padaryti Nadia negalėjo labai daug, bet padaryti kažką vis tiek turėjo. Ji privalo apsaugoti save, savo šventą ramybę bei naują gyvenimą bet kokia kaina. Moteris nusprendė rizikuoti. Petrova žaibiškai pralėkė pro Sebastianą bei Livianą, kurie buvo užsiėmę savais reikalais. Serafimui dingtelėjo, kad pasijutusi velniškai nebereikalinga ji įsižeidė ir sugalvojo nešti kudašių. Kodėl vampyras nepagalvojo apie Rivas pasiūlytą išeitį? Ir kodėl jos nepasiūlė Nadia? Ak, žinoma, pasitikėti ja negalima, o vyras būtent tą ir darė, nes momentais jautėsi pasimetęs neišnarpliojamuose magijos rebusuose. Vampyrė atsidūrė prie Desmond'o ir tik tada stabtelėjo. Užšoko ant jo, literally. Nepaisant šleikštoko kvapo, kurį skleidė vyro kūnas, Nadia aistringai įsisiurbė į jo lūpas. Leido liežuviui tik susiliesti su jojo, atsiplėšė. Tai nebuvo aistros bučinys, nors jam ir netrūko simbolikos.  
- Atleisk, gražuoli, bet man tikrai labai gaila, kad toks veidas po kelių dešimtmečių taps panašus į babuino subinę,-vikri ranka sugriebė vyro gerklę ir neįtikėtinai smarkiai suspaudė. Visas kaklas lūžo tiesiog akimirksniu. Sunki galva atitrūko nuo kūno ir nusviro. Panašiai, kaip nusvyra pienės pūkas, kai sulenki kotelį. Nadiai nereikėjo, kad mirtų būtinai Des'as. Jai reikėjo distrakcijos ir šiek tiek laiko, kad rastų būdą kaip sušikti Sebastianui visus planus. Išgirdęs lūžio garsą Redford'as nuščiuvo. Atsitraukdama Petrova pribaigė mirtingą vyrą smūgiu į širdį, kuris jį ir pražudė. Sako, istorija mėgsta kartotis. Dar viena Petrova užsirovė ant galingo, originalaus vampyro. Nadia žinojo būdus kaip pasislėps, taps nesusekama net serafimo. Vampyras nesivijo tos išperos, bet prilėkė prie Desmond'o.

Desmond'as atsipeikėjo. Visa ši situacija, ši mini tragedija suteikė jam neeilinę galimybę pabuvoti Rivas lovoje. Veikiausiai antro tokio šanso jis neturės. Be abejo Sebastianas neatvėrė portalo į savo paties dvarą su Elissa, dvyniais, nuolatine namų tvarkytoja, pasamdyta kulinare bei auklėmis. Vienintelė išeitis - Livianos namai.
- Aš nežinau kodėl ir kaip to nenuspėjau,-Redford'as kalbėjosi su dukterimi, neramiai vaikštinėdamas pirmyn, atgal ir ratais,-Kam jai to reikėjo, rimtai? Užknisti mane? Cha, cha, nė velnio aš nepykstu. Desmond'ui čia bus palaima, o ne prakeiksmas. Jau ir taip gyvendamas elgėsi kaip absoliutus vampyras. Gal ir negėrė kraujo, bet energiją tikrai siurbė. Skirtumas tik tas, kad pasikeis sumauti mitybos įpročiai,-tik dabar pastebėjęs (nors veikiau išgirdęs) lėtą jo akių klapsėjimą, vampyras pasisuko į draugą.
- O! Saulužė patekėjo,-"pasveikino" su Desmond'u labai ironiška maniera. Sebastiano balsas skambėjo nervingai,-Aš ŽINAU, kad jis neužbaigė transformacijos,-toliau kalbėjosi su Liviana ir dar taip, lyg Abberline'as dabar šiame kambaryje neegzistuotų. Turbūt jam nuo "visų tų plę plę" dar labiau skaudėjo galvą. Serafimas iš praktinės pusės nežinojo kokia savijauta būna, kai kabi tarp pasirinkimo numirti arba tapti nemirtinųjų dalimi, bet jausmas turbūt hujovas,-Tiesą pasakius jis dabar toks apgailėtinas, kad nenustebčiau, jog pasirinktų nudvėsti. Bet to nebus. Tik per mano lavoną. Jeigu korektiška man šitaip iš viso išsireikšti, doh,-tepeštelėjo ranka per krūtine akcentuodamas gi ne vyriškus papulius savo, o mirties sustingdytą savo kūną.
- Pamaitink jį, nagi,-įsakmiai pareiškia, maža to paplevesuodamas ranka, lyg Rivas turėtų paskubėti. Ji vienintelė buvo gyva kvėpuojanti persona su nuostabiais litrais kraujo savo graikiškame kūne,-Ak nenori?-įskaitė "ožius" jos veide arba nekantraudamas tiesiog per daug staigiai šoko prie išvadų,-Štai, leisk truputį padėsiu tau,-irrrr dabar aiškiai atsiskleidė momentas, kai Sebastianas nevaržo savo galimybių ir nesileidžia uždominuojamas. Kažkaip baisu pagalvojus, kad į Desmond'ą žiūrėjo taip savininkiškai nepalikdamas jam progos pareikšti savo nuomonę. Elgėsi šiurkščiai, bet kaip įmanoma švelniau, jei tai skamba logiškai. Naudojo tiek jėgos, kad Liv negalėtų pasipriešini, bet tai nežalotų jos. Jie atsidūrė prie lovos, Redford'as perkando dukters riešą ir prispaudė jį prie Abberline'o burnos. Visuose veiksmuose naudojo prievartą. Kol kas Rivas magija šiame kambaryje neveikė. Išjungė ją velniop. Nes staigmenų jam užteks. Baltutėliai patalai vietomis nusimargino ryškiais kraujo lašais. Paleido dukterį tada, kai kraujo užteko transformacijai užbaigti, bet ne prisiryti iki soties. Pervedė delnu per žaizdą jos rieše ir ji kaip mat užsivėrė.
- Ačiū,-veidmainiškai išsivėpė Rivas kryptimi. Na, kai buvo susierzinęs tikrai elgėsi nepakenčiamai,-O žinojai, kad aš jau turiu protežė?-tauškė taip neįpareigojančiai, lyg nebūtų elgęsis kaip visiškas savanaudiškas šūdžius,-Lorrella. Fėja, plius, vampyrė. Įsivaizduoji? Skamba kaip ir yra - visiška abominacija. Žudėm ir krušomės 1764aisiais, kai vėl nubudau, kai vėl buvau būtent toks, kaip tau patinka - paklaikęs, kai išnaikinau beveik visas fėjas. Ak. Prisiminimai,-kažkaip tikslas pagerinti santykius su Liviana pakibo ant pauzės mygtuko ar Redford'as vėl pakeitė nuomonę? Bet kokiu atveju jo tauzalai buvo perpildyti satyros.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Kv. 08 09, 2018 6:59 am




Immortality




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  Liviana,  Desmond  DAINA: Barns Courtney – Champion





Kartais. Bet tik kartais, kuomet emocijos perpildo asmenį iš vidaus taip stipriai, kad galiausiai pradeda lietis per kraštus, būtina imtis kraštutinių priemonių. Ar prieš taip vadinamą “kovą” prieš savo pačios tėvą, Liviana pastebėjo tai, esti vyras jau ėmė rimti, palengva paslėpdamas savo demonišką apvaizdą? Taip. Ar buvo būtina moteriai imtis darbo rankomis, kuomet ji nusprendė norinti pademonstruoti Redford’ui savo stiprumą? Ne. Ar pats Redford’as buvo priverstas priimti ataką, niekuo neatsakant atgal? Žinoma kad ne. Tačiau viskas susiklostė būtent taip, kaip susiklostė ir galiausiai tai suteikė jiems abiems tam tikros naudos. Tarkim, Varias-Geminus atveju, moteris aprimo, bent kažkuriam laikui ji sugebėjo suimti save į rankas, po ko tolimesnis jos indelis į pokalbį tapo kur kas labiau subalansuotas, bei konkretus. Be susikaupusios nuoskaudos liejimo, keliant balsą. Tačiau tai toli gražu nereiškė esti nuoskaudos tapo nereikšmingos, mat netgi reikalaudama atsako į tėvo, ji nesulaukė visiškai nieko. O paskui tiesiog neliko tam laiko. Moteris vis dar buvo tikra tuo, kad nuo pat savo gyvenimo pradžios, buvo neverta būti šio nemirtingo vyro dukra. Buvo per daug prasta, nepaisant to, kad nuo jaunesnės sesers skyrėsi kaip diena ir naktis, bei su kiekviena diena vis labiau susitapatindavo su mirtinga Sevastianos prigimtimi: užsispyrusi, atkakli, kovinga ir turinti didžiulius potencialo rezervus. Nieko nuostabaus kad net tais laikais Saloniai Matidia pirmagymės kryptingumas kėlė nerimą. Juk kokia motina būtu norėjusi kad jos atžala, ypatingai mergaitė, atmesdama į šalį žaislus, griebtu tėvo dovanotą ietį, bei šia kovotu prieš krūmus ir medžių kamienus. Iš dalies, tai atrodė juokinga, bent iš pradžios. Juk Liviana ne visuomet buvo ilgakoje gražuolė, kuri įsispaudusi į mažyčius drabužėlius, apsiginklavusi magiškais artefaktais, sugebėtu ne vienam (ne)mirtingam vyrui gerokai atspardyti užpakalį. Kuomet mergaitė buvo nedidukė, jos kiek apgailėtinas ūgis siekė vos metrą su trupučiu, iš pažiūros geros kokybės drabužiai visuomet buvo išmozoti ir suplėšyti. Ji nejuto baimės, kuomet karstėsi medžiais, laipiojo uolomis, bei įsivaizdavo save mūšio epicentre. Ak, kiek daug įsivaizduojamų priešų jį nukovė, kiekvieną kartą panašiais pasakojimais pasidalindama su tėvu, bei šio akyse ieškodama pasididžiavimo gaidelės. Priešingai nei Marciai, kuriai panašu kur kas smagiau atrodė imperatorišką Matidia pusė, gražios šilko suknės, bei savęs įsivaizdavimas sėdint prie dailaus vyro ant trono, Liviana verčiau rinkosi su Sevastianos prisėsti prie laužo, sudėti savo mažas rankytes ant išpurvintų skruostų, ir kiek prasižiojus, bei išplėtus akeles klausytis apie ne visuomet labai tikroviškus jo žygius prieš mirtingus priešus ir drakonus. Ir kas galėjo pagalvoti apie tai, kad ateitis susisuks būtent taip, kad iš jau suaugusios Livianos galvos taps nebe įmanoma išmušti minties apie kovas už teisingumą, bei gamtos balansą, neleidžianti pragarui susimaišyti su dangumi.
Atsižvelgiant į lemtingai tragiškus įvykius, kurie paskatino abi Varias mergaites atsidurti pas Horatius Ambrose, nesuteikė joms galimybės išlikti drauge ilgai. Liviana techniškai tapo “moterimi” ankščiau, nei Marcia. Nuo tos akimirkos, Ivi daugiau nebe matė savo sesers, nebuvo tikra ir dėl to kaip susiklostė pastarosios gyvenimas, tačiau iki paskutinės akimirkos stengėsi tikėti tuo, kad susiklostė geriau nei josios. Žinoma, ji net neįtarė to, kad Horatius paprasčiausiai pardavė Marcia, mat šiam pačiam buvo reikalinga tik viena iš mergaičių, ir tiesą pasakius, didelio skirtumo – kuri, nebuvo. Severus Falco, negana to kad buvo trisdešimtmečia metų vyresniu už Livianą, jis taip pat buvo šios kraujo atstovas, ką Ambrose ir Falco šeimos tobulai nuslėpė. Močiute ir seneliu vadinami asmenys, stengėsi palaužti Livianos charakterį, “ištiesinti” ją, priverčiant tapti visai kitu asmeniu. Pagal jų planą, mergaitė turėjo tapti, galbūt ir ne visiškai švari “paveldo” dalyvė, tačiau ir tam tikra visiška Falco vergė. Pirmasis kartas, po įteisintos santuokos nebuvo nei malonus, nei kažkuo įsimintinas. Tiesą pasakius, apart akimirkos “skausmelį”, Varias nepajuto visiškai nieko. Mintyse ji stengėsi klaidžioti kažkur kitur, kur jos dar nesugadintas protas būtu laisvas. Galima tai pavadinti karma, galima pavadinti ir labai dideliu fiasko, tačiau lygiai taip pat, kaip Horatiui nepavyko “ištiesinti” savo vyriausio sūnaus, taip pat nepavyko ir Sevastianos ir Saloninos vyriausia dukra. Ji nesistengė nešioti suknelių, po kuriomis palysti Falko būtu mažiau sunku, ji net nesistengė atlikti savo pareigos prieš vyrą, kuriam negana to kad ji buvo reikalinga dėl “prakeiksmo”, bet ir šiaip, kam gali nepatikti jaunas ir vis dar stangrus kūnas? Net tuomet, kai buvo kažkam žmona, Liviana bėgo į laukus, arčiau skardžio, kur praktikavo ne vien magiškus savo sugebėjimus, bet ir toliau tobulino išmoktą kovos meną. Kovėsi prieš save pačią, prieš medžius, krūmus ir uolas. Juk būtent vienu iš tokių momentų ji ir liko pastebėta Chariton’o. Po šito, kautis prieš medžius ir kitus negyvus objektus nebe reikėjo. Netrūkus iš tiesų iš klumpių verčiančios išvaizdos vyras, ne vien kad tikslingai treniravo Livianą, tačiau ir tapo šios meilužiu. Negražu, nešvaru ir moterims draustina, bent tuo laikotarpiu. Tačiau kam tai iš tiesų rūpi? Visiems? Gal. Bet tikrai tuo metu ne Livianai ir Chariton’ui.

Nepriklausomai nuo to, kad Severus Falco iš tiesų buvo pakankamai galingas vikanas, bei pats iš savęs pakankamai žiaurus asmuo, Liviana nesirinko jo, todėl nesijautė privalanti jam būti įsipareigojusi nei siela, nei kūnu. Nors pastarasis ne kartą buvo atimamas prieš jos pačios valią, tai tebuvo gyvenimo dalimi, kurios išvengti ne visuomet pavykdavo. Ar tai dėl žmonos neklusnumo, ar dėmesio stokos ar šiaip “nušokimo nuo proto” Severus rėmėsi molinio bokalo svaigalų, po ko išsiliedavo kumščiais prieš savo sutuoktinę, gaudavo atgal, o po šito vanodavo ją iki sąmonės netekimo. Jam buvo reikalingas vaikas nuo Livianos (tiesa, kodėl visi taip atipriai apsėsti šios minties, negi negalima birką pasukt kitur?), kad galiausiai apvainikuoti “paveldo” įsigaliojimą. Tačiau kad ir kaip vyras stengėsi, jam taip ir nepavyko palaužti jaunos vikanės sielos, nepavyko jos prisijaukinti ar priversti paklusti.
– Liviana, nešk savo subinę čia pat, jei nenori kad dulkinčiau tave visiems matant! – Sevarus buvo siaubingai girtas, kuomet tą kartą rado savo sutuoktinę prie skardžio. Sviedė į jau šešiolika, gal septyniolika metų turinčią graikę molinį bokalą, kurio vidus tebuvo užpildytas spirituotu gėralu, kuris net iki didelio nuotolio dvokė. Graikiškos kilmės tamsiaplaukė, vos per plauką išvengė susidūrimo su minėtu objektu, kuomet laiku pasilenkusi, vien žvilgsniu prakeikė šleikštulį keliantį sutuoktinį, kuris net tėvu jai būti būtu per senas. Tikrai nebuvo ne vienos galimybės tam, kad moteris nukabinusi galva imtu ir paklustu jam. Galu gale, jei vyrui taip stipriai buvo pakilęs noras, jis tiesiog galėjo pabandyti ją pagauti. Jei žinoma nebūtu buvęs toks apgailėtinas…
– Ne. – Ji te pratarė vieną žodį, kuomet leido savo veide subanguoti kampinei šypsenai, erzinančiai, bei tuo pačiu leidžiančiai suprasti, kad ji tikrai kad neketino pasiduoti. Įsibėgėdama, Liviana šoko nuo skardžio, tiesiai į vandenį, panerdama po juo taip giliai, kad visai netrūkus iš aukštai liko nepastebima. Tai nebuvo kažkokia suicidinė gaida, ji tiesiog puikiai suvokė kas suteiks šiai pranašumą, ir galu gale laiko, grįžti namo, kai Severus bus kritęs kur nors, ar tai ant lovos, ar kur nors kitur, pakeliui.


Šaltas vanduo svetingai apglėbė tamsiaplaukės kūną, ganėtinai greitai imdamas šią temptis į dugną. Ramybė, kurią tuo metu pajuto jaunoji vikanė buvo neapsakomą. Tikriausiai kai kurie asmenys gali priversti visus garsus nutildyti, bei padaryti supantį pasaulį nebe tokiu aktualiu tik tuomet, kai lieka visiškoje “embiono būseną” primenančioje terpėje. Ji sumerkė savo natūraliai tamsiai rudas akis, atlošė galvą, pasiruošdama sumoti rankomis, tam kad pagaliau išnerti į paviršių. Ir būtent tuo metu, josios plaštaka atsidūrė priklausančioje kitam vyrui, vyrui kuris tuo metu jos širdį vertė imti plakti kur kas stipriau, nei įprastai. Ir nors tarp jų, iš pažiūros nieko per daug rimto nebuvo, kaip tik nuolatinis, neišvengiamas noras būti kartu, ši diena pakeitė viską. Ji atsimerkė, vaizdas po vandeniu buvo kiek sulietas, kėlė lengvą perštėjimą, spaudimą. Tačiau pasirodęs vyras tik pamojo ranka, kad moteris plauktu paskui. Net turėdama pasirinkimą, ji nepaskyrė ne akimirkos tam, kad apsvarstyti savo pasirinkimų spektrą, kuomet nusekė paskui. Nepastebėti svetimos akies, abu jaunuoliai atsidūrė vienos iš povandeninių uolų viduje. Beveik visu kūnu juntamas adrenalinas, pakankamai intymi aplinka ir žinoma, nevaržoma ir neneigiama trauka vienas kitam, galiausiai aptemdė protą, paskatindama juos abu nuodėmingai sueičiai. Uolos vidus nebuvo milžiniškas, savy te slėpė išgyvenimui tinkamą “oro kišenę”, ko pasekoje pati Liviana rėmėsi nugara sienos, o prieš jos akis puikiai atsivėrė nuo vandens sušlapusio be proto išvaizdaus vyro kūnas. Tas pats alsavimas leido garus, kas tik dar labiau sunkino ir taip ne lengviausią jų padėtį. Intensyvus, veik visiškai gėdos neturintis žvilgsnis, kuriuo jie dalinosi, galiausiai paskatino didesnį artumą. Tikriausiai niekam nėra paslaptis tai, kad netgi fizinis artumas jaučiamas visiškai kitaip, kuomet juo daliniesi su vyru kuris tau patinka, bei su vyru, nuo kurio tave pykina. Chariton’as buvo tobulas, pradent išvaizda, bei baigiant jo tuo metu išgalvotu charakteriu. Palinko į priekį, kuomet graikės lūpos godžiai apglėbė priklausančias jam. Neskubėjo, tarytum suteikdami vienas kitam laiko persigalvoti, atitolti. O veltui, juk tuo metu artumo norėjo abu. Jo tvirtos, vyriškos, visai nepanašios į priklausančiam Severus rankos lietė tamsiaplaukės kūną, suvirpindamos kiekvieną neuroną, verčiančios ne vien širdį plakti greičiau, bei ir kvėpavimą, kuris it didžiausias viską išduodantis ženklas tapo nerimastingas, paviršutiniškas. Moteris ir pati nelabai suprasdama ką daranti, griebėsi jo it paskutinio oro gurkšnio, kuomet nekantriai bučiavo, kandžiojo ir laižė jo lūpas. Net skonis svaigino, ką kalbėti apie kitus, artumui būtinus dalykus. Jam nesudarė daug kliūties, atsikratyti jos drabužiais, kaip ir jai jojo. Tvirtos ir ilgos jos kojos netrūko apsivyti po vandeniu likusio jo juosmens, prisispaudė. Ir net tuomet, kai jis pasiruošė nukreipti savo įnagį į tą šiltą ir maloniai drėgną skylutę, jos ranka nusileido, prasibraudama pro nedidelį plyšį, tarp jųdviejų kūnų, paskatindama tikslingesnį prasiskverbimą. Dievaži, tas maloniai skausmingas saldumas, kurį suteikė pirmasis jo įsiskverbimas į josios vidų, tiesiog supurtė viską kūną iš malonumo. Jos praskleistos lūpos, netrūko išleisti malonumo kūpiną aimaną. Nesigailėjo to, ką daranti. O kaip galima gailėtis, kai atrodytu kad ši akimirka yra netgi labiau magiška, nei pirmasis kartas kuomet supranti kad esi kažkas daugiau, nei žmogus? Net jei moterimi Liviana tapo su kitu vyru, Chariton’as buvo tuo, kuris supažindino ją su tikro sekso savoka. Su giliais jausmais, su tuo, kaip moters kūnas turėtu reaguoti į vyro kūną, ir kokias ribas Galima pasiekti, kai išmanai tai ką darai. Švelnus kontaktas, netrūko tapti savininkiškai grubiu, kuomet abu partneriai nesibaimindami susižeisti ėmė kabintis vienas į kito kūną, kandžiotis, ir spaustis. Malonumą ištempianti trintis tapo intensyvesnė, ir ji atrodė taip, tarytum galėtu sprogti bet kurią akimirką. Mėgavosi kiekvienu jo kūno linkiu, kiekvienu iškylančiu raumenuku, ir kiekvienu jautresnės vietos suspaudimu, sukandimu ir įsičiulpimu. Nedidelė uolėtos kienės patalpą užsipildė seksui būdingomis aimanomos, puškavimu ir tapšnojimais. Jis baigė kažkur į vandenį, tačiau vargu ar iš karto atsitraukė nuo Varias kūno, kaip tai darė šios teisėtas sutuoktinis. Jos visas kūnas dar kurį laiką nevalingai drebėjo, trūkčiojo ir neleido jai pilnai atsipalaiduoti. Tą kartą ji pirmą kartą priklausė jam, ir nuo to karto, tam tikra prasme tapo priklausoma nuo menamo vyro. Namo te grįžo paryčiai, mat tiesiog nei fiziškai, nei emociškai negalėjo atsitraukti nuo Geminus. Ir jis tikrai išnaudojo tą laiką, kuomet pamylėjo savo busimą sutuoktinę daugybę kartų, skirtinguose pozuose ir skirtinguose vietose. Juk tą akimirką jis ir pats suvokė kad ji “užkibo”, taip stipriai, kad viskas kas vyks toliau, slys it per sviestą.

Visai netrūkus, Severus sunkiai susirgo, it pats maras būtu nusprendęs apsigyventi jo kūno viduje. Ir nors niekas negalėjo nustatyti mistinės, iš niekur kilusios ligos, žinant dabartinius faktus, būtu ne sunku pasidaryti išvadą kad prie to nagus prikišo pats Geminus. Falco mirė, ir Livianai teko ant savęs užsimauti naują, našlės vaidmenį. Ji jau buvo “sugadinta”, o ir norėtos naudos neatnešė, kas reiškė kad joks vyras nenorės jos pasiimti sau. Visgi, toks vyras buvo. Horatius pažinojo Gaminus, pažinojo ir jo šeimą, bei tai kad vyras buvo gana žinomas vikanas. Nebuvo sunku įtikinti Horatius tuo, kad išskirtinės išvaizdos vyras gali ir nori pasiimti Livianą sau. Kaip nutarė, taip ir padarė. Ir net dabar, po visko, kas nutiko per tuos du tūkstančius metų, Liviana negalėtu pasakyti kad tai kas ją siejo su Chariton’u viskas buvo blogai ar viskas buvo melas. Iš jos pusės melo nebuvo, ji tikrai nuoširdžiai buvo pametusi galvą dėl šio vyro, ir jei ne tam tikri įvykiai ir jo atvirumas prieš lemtingą mūšį, galimas daiktas kad viskas būtu susiklostę kitaip. Galu gale, jei kažką myli – priimi jį (arba ją) su visais tais vidiniais demonais, skeletais nebetelpančiais už spintos durų ir kitais dalykais. Jei ne, jei bandai asmenį pakeisti, sulipinti iš jo tai, kuo jis nėra, kuo nori tu kad jis būtu, tai ne meilė, ir toli gražu netgi ne aistra, tai viso labo šudmaliavimas nežinant ko nori. Ši patirtis, bei daugybė kitų, Liviana privertė kiek kitaip žvelgti į pasaulį, į santykius ir kitus, ne ką mažiau svarbius dalykus. Galbūt dėl to, priešingai nei kad dauguma, ji nesistengė smerkti Sebastian’o pasirinkimo, to paties Desmond’o gyvenimo būdo ar kitų, kurie buvo aplink ją. Juk pati nebuvo šventa vienuolė, tai kokią teisę turėjo mokyti kitus kaip jiems reikėtu gyventi? Galu gale, kiekvienas pasirenka sau artimą pagal tai, ko nori pats, ką mato to asmens pavidale ir tai, ką su tuo asmeniu gali padaryti ateity. Tiksliau, kokią ateitį gali sukurti, bei kiek daug iš tos ateities asmeninio malonumo patirti.




<…> – Ausinė taisyklė, jei nori lygios kovos: niekada nesitaikyk pirmiausia į galvą, nes priešininkas lieka mažiau koordinuotas, kova automatiškai tampa kur kas lengvesnė, ir nebe tokia įdomi. – Liviana, ne vien kad atsakomai leido savo lūpoms subanguoti, suformuojant kažką panašaus į lengvą vypsnį, tačiau tuo pačiu metu leido suprasti kad nesikauna tik tam kad kautis. Ji, visai kaip ir Sebastian’as mėgsta efektingai pasirodyti, mėgsta kautis gražiai, techniškai ir apgalvotai. Nes atsižvelgiant į graikiškos kilmės gražuolę, greita ir lengva kova neatneša nei patirties, nenurodo nei klaidų, nei galiausiai yra “skaniai” išgyvenama. Tačiau tai jau yra kita kalba… Stebint tai, kaip palyginus lengvai ir greitai žmogaus kūnas “atsigauna” gaudamas ne šiaip vampyro, o paties serafimo kraujo, teko pasistengti kad neparodyti dalinio susižavėjimo. Galu gale, vien spragtelėjusi pirštais Liviana negalėjo sau leisti imti žavėtis biologiniu tėvu, su kuriuo įtemptai emocionalaus pokalbio nebaigė. Kada nors, galbūt jei privers save susiimti, ji pasistengs priversti jį atsakyti į taip ir likusius ore kaboti klausimus, tačiau dabar tam laiko nebuvo likę. Būdami čia, visi trys “draugai – priešai” padarė didžiulę klaidą, jie liovėsi stebėti Nadią Petrovą. O juk ne veltui sakoma, jei žinoma taip sakoma, kad neverta atsukti velniui nugaros, nes tai atsirūgs. Nepriklausomai nuo to, kad Nadia (formaliai Lilith) ištraukė save iš pragaro, bei ėmė mėgautis gyvenimu, kurio taip desperatiškai troško, ji netapo nuo to labiau gera, ar mažiau pragariška. Daugiau šios klaidos nebus galima padaryti, mat nuvertinti egzotiškos išvaizdos tamsiaplaukę yra lygiai tas pats, kad sao pačios noru imti ir nusikapoti sau visas galūnes, o kai liks paskutinė, nusikapoti ir tą, velniai žino kaip. Stebėti besimezgiantį pokalbį tarp Sebastian’o ir Desmond’o buvo iš dalies šmaikštu, iš dalies įdomu. Abu nesistengė nuslėpti nuomonės kitas apie kitą.
– Turiu įtarimą kad Desmond’as iš prigimties yra šiek tiek trenktas, todėl vienas kitas smūgis per galvą, vargu ar sušvelnins jo ir taip sunkiai pakenčiamą asmenybę. Bet ei, stipriai nesiparink dėl to. Unikalūs žmonės, yra pakankamai įdomūs žmonės, o tu tame konkurentų vargu ar turi. – Vien iš Abberline išraiškos buvo galima suprasti, kad patenkintas jis neliko, nei dėl to ką pasakė Sebastian’as, nei dėl to ką ką tik pasakė Liviana. Jo antakiai nusileido, žvilgsnis tapo labiau nuožmus, bet reikia pabrėžti, prasižioti vyro tai neprivertė. Nebuvo tikras tuo, kad kartu su visais į vietą atsistojusiais organais, į vietą sugrįžo ir tie dantys, kuriuos Redford’as iškalė. Net netroško per šiuos liežuviu perbraukti, kad nepradėtu savęs įsivaizduoti kaip sukriošusio senio, kuris neturėdamas visos priekinės dantų linijos, bando kramtyti batoną, kuris pražiaumuotais gabalais šiam Krenta į klyną.
– Jeigu tu dabar pat nenustosi man grasinti, bičiuli, kad iškruši man smegenis. Prisiekiu, iškrušiu tave per subinę, kad kartą ir visiems laikams suprastum, kad ne visada yra smagu, kai tau baksnoja kažkur, kur nenori kad baksnotu. Comprende? – Nepriklausomai nuo to, kad iš pradžių Desmond’o tariami žodžiai, skambėjo kažkaip netgi juokingai, bent jau su atitinkama intonacija, pasiekus finalinę dalį, jis tapo ypatingai rimtas, tarytum visapusiškai atsakytu už savo žodžius, kuriuos dabar numetė ne šiaip į orą, bet suformavo perspėjimą, kurį ketino įgyvendinti, jei tik Sebastian’as sumos panaudoti savo “mėlynų akyčių magiją”, bandant kaip nors sumauti ir taip sumautą aukštaūgio pasaulėžiūrą. Jam nereikėjo jokių papildomų manipuliacijų, žinojo ir pats tai, kad kurį laiką taip pasismaukys iš kampo į kampą, susišikt iki visiško dugno, o tuomet lyg niekur nieko sugrįš. Juk kiekvienas savaip išgyvena netektį: vieni verkia įsikabinę į pagalvę, kiti žudosi, treti miega prie velionio kapo, o Desmond’as… Desmond’as tiesiog “pameta šūdą” ir kuriam laikui pats tampa tuo šūdu. Livianos antakiai pašoko aukštyn, tačiau tuo pačiu metu ji nusprendė nesikišti į šį pokalbį, ką jau kalbėti apie tai, kad visai netrūkus moteriai buvo atskleista, prieš tai niekada gyvenime neregėta magija, kurios aukštaūgis žinoma kad nematė. Todėl tikrai stebėjo abu, Sebastian’ą ir Livianą kaip visiškus bepročius, žiūrinčius į nieką ir dar dėl to besiseilėjančius, kaip šuo seilėjasi matydamas kaulą. O ką? Tai iš tiesų atrodo taip, lyg kažkas apsiniuchino gerokai.

Sudetinga būtu rasti netgi tinkamus žodžius tinkamus apibūdinti tą neapsakomą pasigerėjimą, kurį buvo priverstas patirti liaunas nemirtingosios graikės kūnas, kuomet susidūrė su magija, kuri jai buvo svetima vien tuo, kad buvo neleistina, nepažįstama ir tiek senovinė, kad veik ne vienas šių laikų vikanas negalėtu jos pasiekti. Tai tas vos ne tas pats, kas gimti dar kartą, pradėti viską matyti visiškai kitomis akimis. Ji it mažas vaikas, kuris pirmą kartą pamatė fejerverkus. Natūraliai kiek labiau susiaurinkos akys suapvalėjo, lūpos šiek tiek prasiskleidė, kuomet ji stengėsi nužvelgti ryškiausius simbolius. Sukosi apie savo ąšį, pirštų pagalvėlėmis lietė simbolius, it nuo to galėtu juos suprasti bent šiek tiek, arba pro kūną praleisti jų galybę. Iš tiesų, tai atrodė stebuklinga, ir ji netgi nesistengė to kaip nors nuslėpti. Visgi, net toks magiškas reiškinys liko sugadintas, tik vieno klausimo. “Ką regi tuose sapnuose?”, – privertė Livianos akis ne vien prarasti džiagsmą, tačiau ir tapti šaltomis. Kad ir kas kankino moterį sapnuose, tai vis dar kėlė šiurpą. Vien mintis apie tai, kad kažkur yra užstrigusi kažkas daugiau, nei vien Geminus siela, vertė visus jos kūno plaukelius pasišiaušti. O suvokimas, kad tuose sapnuose ji yra visapusiškai jo, vertė jaustis it būtu išdavusi ne vien Thor’ą, vyrą kurį myli visa savo širdimi, siela ir kūnu, bet ir save pačią, savo nuostatas, savo požiūrį ir netgi gyvenimo prasmę. Ji neatsakė į klausimą, nors nepanašu kad ir Sebastian’as laukė kad ji atsakys, kuomet ji vos pastebimai krėstelėjo galva.
– Ar tie, pavadinkime tai sapnais, tai labai tikroviškos manipuliacijos? Ar tai vyksta iš tiesų, ir viską ką mes matom, jaučiam, išgyvenam ir darom, tai tikra? – Sunku pasakyti ar pats Redford’as būtu galėjęs atsakyti į šį klausimą, o ir vargu ar iš Lilith būtu galima ištraukti tikslingą informaciją. Velniai nemato, pati Liviana, kai uždavė klausimą garsiai, suprato nenorinti žinoti atsakymo. Net jei ir suvokimas kad kažkaip, velniai žino kaip, Geminus išgyveno, ir tai kad ji vis dar negali galutiniai mirti, net tuomet kai yra mirtinai sužalotina, skambėtu netgi labai logiškai, bet, ne duok tu dieve. – Ne, verčiau nesakyk. Nenoriu žinoti.
– Niekada… – Jos veide vėl pasirodė ta blanki pasigerėjimą apvainikuojanti šypsena, kuomet tamsiaplaukė pažvelgė į tą simbolį, kuris atsidūrė Redford’o delne. Sekantis biologinio tėvo klausimas, o prieš tai ir paaiškinimas visos šios magijos esmės privertė tamsiaplaukės akims pradingti po vokais. Susimerkė ne todėl, kad tai buvo jai būtina fiziologiškai, galbūt todėl, kad pati nesijautė pakankamai pasiruošusi kalbėti apie tai, ką nesugeba padaryti. Liviana žinoma buvo labai stipri vikanė, turint omeny kiek laiko ji praleido tai praktikuodama, iš kokios šeimos, o kas svarbiausia iš kokio asmens buvo kilusi. Galu gale, ne kiekvienas gali pasigirti tuo, kad yra serafimo vaikas, bei serafimo akims, to vaiko oda švyti lygiai taip, kaip visi tie simboliai. Žinoma buvo labai daug dalykų, kurių ji negalėjo padaryti. Kartais kaltos buvo aplinkybės, kartais žinių stoka, kartais per didelis nepasitikėjimas savo sugebėjimais. Ji nebuvo nenugalima, arba tiek galinga, kad taptu kokia nors super puper amžių amžiaus vikanė. Ne, bet kitą vertus, bendrai paėmus… Neįmanomi jai buvo vos keli dalykai: Ji niekada neras ramybės, kaip kad surado šią Marcia, ji niekada nenugalės savo didžiausio košmaro, nes paprasčiausiai galutinai to padaryti nesugebės, mat kad ir kaip tai sadistiškai skambėtu, negalėtu egzistuoti, jei nustotu egzistoti jos košmaras. Prakeiksmas kažkoks, bet, yra kaip yra. Ir trečias, ne ką mažiau svarbus dalykas, ji niekada negalės atrasti ilgalaikės asmeninės laimės, nes visada atsiranda kažkas, kas tai supisa. Ivi, šis vardo trumpinys privertė ją suklusti, kuomet ji akivaizdžiai susilaikydama nuo atsakymo, ar bent nuo minimalaus pasiaiškinimo,  pritariamai linktelėjo.
– Ar daug žinai apie pragaro “užraktus”, Sebastian’ai? Kiek iš viso jų buvo, kokios formos Jie buvo ir kokias aukas su savimi nešėsi nuo pat pradžių? Ar žinai tik tai kad Katherine nuo pat pradžių buvo paskutiniuoju užraktu, kuris atneš mūsų pasauliui pabaigą? – “Ir kai ši pabaiga ateis, kiekvienas užraktas bus sunaikinas, ištrintas iš egziztencijos, tarytum niekada neegzistavo, be menkiausios galimybės tai ištaisyti ar sugrąžinti atgal į gyvenimą. Kitaip, kokia prasmė buvo taip siaubingai ir sunkiai formuoti užraktus iš esmės?”, ji nebaigė savo nuomonės dėstymo, galbūt todėl kad nenorėjo sudaužyti tėvo vilčių ką nors pakeisti, ir todėl, kad tam tikra prasme tikėjo, kad viską galima padaryti paprastai, ir galbūt tuomet būtu galimybė pakeisti tai, kas vyksta dabar. Galbūt, jei pavyktu rasti tinkamą akimirką praeity, nuo kurios viskas nuėjo velniop, galbūt dar nėra vėlu viską pakeisti. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji pagaliau susidūrė žvilgsniu su Sebastian’u, ir toliau sėkmingai pamiršdama apie tai, kad kiekvienas žodis, taip pat paliečia ir Petrovą. Negana to kad paliečia, bet ir stipriai gadina jos pačios planus maišytis.
– Rizikinga. – Ištarė tai veik tuo pačiu metu, kaip ir Sebastian’as. – Tačiau mažiau nei tai, kam buvai pasiruošęs Tu. Pripažink, pabandyti verta, ypatingai todėl, kad tokiu būdu mažas “pirstelėjimas” ne vietoje nepradangins viso šio pasaulio, visų visatų ir realybių velniop. Duok man šiek tiek laiko, ir aš padarysiu mechanizmą, kuris lemtingomis akimirkomis neleis tau peržengti ribos. O tuomet, tik nuo tavęs priklausys ar sugebėsi tai padaryti. – Miela, turint omeny tai kad Liviana neklausdama nieko papildomai, sutiko talkinti tėvui. Atmetant tą faktą, kad iš tiesų ji pati ir gyveno tam, kad neleisti kad pragaras galiausiai išsiveržtu, tiesiog savo gyvenimo kely taip stipriai parklupo, kad toliau visiškai apleido misiją, kuri turėjo jos gyvenime būti svarbiausia. Ak, nebūtu klaidų, nebūtu iš ko mokytis. Juk nereikia dabar imti badyti pirštais ir svaidytis kaltinimais (lel).
Panašu kad Rivas buvo per daug sudominta tuo, kas sklido iš jos biologinio tėvo lūpų, kaip ir jis buvo kur kas labiau sudomintas pokalbiu, kad imti akylai stebėti tai, kas vyko šiems už nugaros, šonų ar priekio. Galbūt tai, o galbūt tiesiog pats likimas sumojo imti ir iškrušti visus čia buvusius tuo, kad suteikė Petrovai visas galimybes pasirodyti. Nepriklausomai net nuo to, kad prieš tai moteris įtartinai buvo pritilusi, bei savo veideliu ne kartą išsidavė jaučianti nerimą. Desmond’as pokalbiu žinoma sudomintas nebuvo, dievaži, pusės to kas buvo kalbama jis nesuprato, ir tiesą pasakius būtent šiuo metu dideliu smalsumu nepasižymėjo. Tai kaip serafimo kraujas atstatė vyro kūną, bei išgarino alkoholio poveikį, sukėlė jam dar kitokį galvos skausmą, norą kur nors išgerti, kol galva nesprogo nuo jam neįdomios informacijos apie supistus keliauninkus laiku. Yeah, lyg taip įmanoma buvo. Tai kodėl supistai iki pat šiol, niekas nepasirūpino tuo, kad nukeliavus į praeitį, imtu ir nemirtingais padarytu didelius protus? Gi smagu būtu šiais laikais atsigerti arbatos su asmeniu, kuris išrado elektros lemputę. Nadiai tik trumpam stabtelėjus priešais Desmond’ą, vyras akivaizdžiai pakėlė savo žvilgsnį į šios pusę, negana to, dar išgavo laiką leptelėti tai, kas jam žinoma pasirodė labai laiku ir labai į temą. – Ir vėl tu čia? Negi rimtai nesupranti, kad man neįdomu tave dulkinti. Neįdomu. Nestovi. Eik velniop. – Tai kaip seksualiai nesudomintas buvo Abberline žinoma turėjo savo paaiškinimų sarašiuką, bet tuo pačiu, jis žinoma užkibo už to, kad Nadiai tai nelabai patiko. Tai kodėl nepatampyti tigto už ūsų, kai gali tai padaryti? Taip kad vyras būtent tai ir darė. Bent iki tos akimirkos, kuomet Nadia tiesiogine to žodžio prasme, užšoko ant aukštaūgio. Dar gerai kad vyras ir taip buvo ant žemės, antraip greičiausiai nukritę būtu abudu, o tada jau velnias žino kuris ant viršaus. Turėjo savo gyvenime reikalų su daugybe, labai pavojingų moterų, bet jos visos atrodė tokios nepavojingos, palyginus su Petrova. Ir akimirka, kuomet moteris įsisiurbė į Desmond’o lūpas, visu jo kūnu perėjo vos ne elektros srovė. Maloniai. Tikrai, moteris graži, kvepėjo skaniai ir bučiuotis akivaizdu kad mokėjo, turint omeny, kaip mikliai ir veržliai sukišo savo liežuvį į jo burną. Vos vos pasitempė arčiau jos, kaip ir norėdamas atsakyti, nes prieš tai, paprasčiausiai nespėjo. Sakykime, netikėtumo efektas, kuomet jos žodžiai paskatino jį viso labo visu delnu suimti Petrovos veidą, kuomet ji pasirodė ne vien kad apsukresnė bet ir stipresnė. Visas kaklas, į kurį įsikabino vampyrė lūžo kone akimirksniu, kuomet apsunkusi galva nulinko į priekį, iš burnos gausiai pasipylė tamsus kraujas. Tačiau ir to originaliai vampyrei pasirodė negana, mat prie didelio noro, serafimo kraujas dar būtu pagydęs ir šią traumą, jo buvo pakankamas kiekis Abberline organizme. Smūgis į krūtinę, o tiksliau tikslingas smūgis į širdies plotą, stipriausią žmogaus organizmo raumenį tiesiog suplėšė. Be ausiai nemalonaus lūžio garso, kurį išgirdo visi čia buvę, taip pat buvo galima išgirsti ir atokvėpį, kurį prieš mirtį išleido Abberline. Jo akys tapo “stiklinėmis”, juk jis net nespėjo šių sumerkti. Žvilgsnis buvo užstrigęs kažkur, kuomet Nadia ne vien kad atsitraukė nuo aukštaūgio kūno, bet ir pasistengė pradingti iš likusių akiračio. Likimas ar ne, tačiau tam tikra prasmę Nadia ėjo savo motinos pėdomis. <…>




Vien turint omeny tai, kad Liviana jau daugiau nei pusmetį glaudėti apleistuose savo brolio namuose, tikėdamasi kad vieną dieną jis žengs pro lauko duris, bei tuo pačiu rasdama prieglobstį ten sau pačiai, namuose, į kuriuos Juos pristatė Sebastian’as ji nebuvo žengusi kojos, po tos dienos, kuomet paliko Asmodeus. Tikriausiai kilni širdis, jai neleido vyruko išmesti pro duris į niekur, turint omeny tai kad jis dorai netgi nemokėjo vietinės kalbos. Ji išėjo pati, išėjo ir neketino grįžti atgal. Tiesą pasakius, labai vengė kontakto su tam tikra prasme savo broliu (aišku dar nebuvo informuota apie šį purviną faktą). Ką kalbėti apie tai, kad kad ir kokios laisvos sielos buvo Liviana, ji niekada neleido svetimam vyrui glaustis jos pataluose, net tuomet kai susitikinėjo su Thor’u, visda apsilankydavo jo namuose, (ne)miegojo jo pataluose, ir ne karto nebuvo pakvietusi jį į savo namus. Tiksliau brolio namus, kažkaip nejautė kad tai būtu pagarbu. Galu gale, pats Marcus’as nenorėtu grįžti namuo, bei kristi į patalpus, kurie tebėra permirkę nuo kūno skysčių (hehe). Taip kad prielaida apie tai, kad Desmond’o atsiradimas Livianos lovoje buvo pirmas ir paskutinis kartas, buvo teisingas. Ir aplamai, tarp kitą ko, moteris gerbė save pakankamai kad nesusidėti su vedusiu, arba kam nors kitam įsipareigojusiu vyru. Nesvarbu net tai, kad pati ne kartą pradėdavo naujus santykius, nebaigusi senų, savo atžvilgiu taip kiauliškai nesielgė.  


– Galbūt todėl, kad nori to ar ne, tu negali apžioti visko, kas apie tave vyksta? – Retorinis klausimas išsiveržė iš Livianos lūpų, kuomet ji akivaizdžiai nesijausdama šiuose namuose jaukiai, prisėdo ant komodos krašto, vien tam, kad nuo vaikščiojimo ant aukštakulių, pavargusios kojos, galiausiai rastu šiek tiek laisvės. Palengva nusispyrė batelius, bei automatiškai žemesne tapo gerais dešimčia centimetrų. Net tuomet, kai Sebastian’as kalbėjo, Liviana savo ruožti stengėsi įsiklausyti ar šiuose namuose jie buvo vieni. Net tuomet, kai sėkmingai išvengė susitikimo su Asmodeus, nenorėjo kad tai nutiktu dabar. Nenorėjo kalbėti apie Thor’ą, apie tai kad laukiasi, ir TIKRAI nenorėjo apie tai kalbėti su savo buvusiu. O menamam tai sunkumų tikrai nesudarė, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad is vis dar buvo įsitikinęs tuo, kad prisiragavusi Geminus užtektinai, ji paršliauš ašgal pas jį, maldaudama to nuobodžiai stabilaus gyvenimo, kurį jis ketino jai suteikti dar tuomet, kai įteikė būsimą santuoką apibrėžiantį žiedą. Santuoką, kurios atsisakė.
– Sebastian’ai, bent akimirkai užsičiaupk. – Negražiai pasisakė, bet kažkaip reikėjo jį pristabdyti, bent trumpam.
– Tu tikrai manai, kad jei Desmond’as norėtu būti nemirtingas, jis jau seniai būtu sau parūpinęs tokį likimą? Pats pagalvok, jis beveik visą savo gyvenimą dirbo tam, kad gaudė ir naikino nemirtinguosius, net tuos, kurie nieko blogo nebuvo padarę. Nenoriu būti blogio pranaše, bet esu kone tikra tuo, kad jam iš principo nepatinka visi, kas nėra žmonės. Ir galbūt… Tau reikėtu gerbti jo laisvą valią? – Puikiai atlikdama savo namų darbus, Liviana buvo surinkusi pakankamai informacijos apie tai, kuo ankščiau užsiėmė Desmond’as, ir tik dabar, jis atrodė kad dirbo pakankamai švariai ir legaliai, tarytum visą savo juodą praeitį permesdamas ant kito asmens pečių. Jis niekino vampyrus, niekino ir vilkolakius, raganas ir kitus padarus. Jei tai sugebėjo išsiaiškinti Liviana, negi Sebastian’as taip stipriai nenorėjo paleisti “draugo – priešo” kad nusiteikė eiti prieš jo paties valią? Nadios sumanymas sukelti mini chaosą pasiteisino, kartu su savimi atnešdamas ir didelį kivirčią, kuris be jokios abejonės atitolins Sebastian’ą nuo to plano, dėl kurio jis apsitarė su dukterimi. Jei ir visų šių argumentų per mažą, tuomet kaip reaguoti vien į tai, kad bandydamas apsaugoti save nuo nemirtingumo, Desmond’as pavertė save vaikštančiu, kvepuojančiu ir šikančiu “Imunodeficito V” nešiotoju? Kas reikštu kad kiekvienas, kuris sumano pakandžioti jį, paragauti jo kraujo, akimoju gauna mirtiną dozę vampyrus niokojančio viruso, kurio priešnodį, kas be ko Abberline su Redford’u jau paruošė, tiesiog buvo užimti kitais reikalais, kad imti ir šį palengva paleisti į rinką. Bet ir reikalo dabar nebuvo, mat virusas nebuvo taip stipriai išplitęs, kad sukeltu chaosą.
Galbūt viskas taip ir turi pasibaigti? Jis taip pat gali atrasti ramybę, kaip ir Marcia. Galu gale, jis dar nebaigė transformacijos, o tai reiškia, kad tu PRIVALAI suteikti jam galimybę rinktis… Negali nuspręsti už jį. – Sebastian’ui žinoma aiškiai davus suprasti kad taip nebus, Liviana užvertė akis. Tikrai kad neketino stebėti to, kaip iš asmens yra atimama pasirinkimo laisvė, todėl pasilenkusi, pasigavo savo batelius, ir jau ketino eiti iš šio kambario, o vėliau ir iš namų, lauk. Be visų kitų priežasčių, kurios jai neleido čia pasilikti, ši buvo paskutinė. Ir galima teigti kad to visai pakako. Ir iki pat tos akimirkos, kol šiai nebuvo liepta pamaitinti Abberline, moteris net neprabilo. Tačiau prabilti prisiruošė ne kas kitas, o tarp gyvenimo ir mirties kybantis vyras.
– Susičiaupkit… Ar bent kartą iš viso girdėjot save iš šalies? Daug maloniau klausyti kaip katinas šika į dėžutę, o paskui nenušudindamas letenų bando užkasti tą “lobį”. – Pasakyti kad Abberline savojauta buvo šūdina, būtu tas pats, kas nepasakyti visiškai nieko. Viskas, visas jo organizmas veikė labai sulėtintai, jautėsi be proto silpnas, net įkvėpti iki galo buvo be proto sunku. Tai lyg stipriai senkanti baterija, čia ji dar veikia, čia jau nebe. Skausmas buvo apjungęs visą kūną, o labiausiai spaudė širdies plotą. Iš giminystės ryšiais besidalinančių asmenų kalbos buvo nesunku suprasti kokį šūdą Jie sumalė su juo, kas paaiškino jo būseną. Galu gale, dabar ir pats puikiai atsiminė tai ką padarė Nadia, bei buvo beveik tikras tuo, kad dar tame sandely mirė.
– Ką tu po velnių padarei? Neleidai man gyventi, o dabar supistai neleidi numirti? Kuo tu save laikai, kažkokiu supistu Dievu? Eik velniop Redford’ai, tik pabandyk kokį šposą nušikt! Liviana, stovėk vietoj!! – Vyro fiziologinė būsena buvo iš tiesų apgailėtina, net prie didelių pastangų tiesiog nesugebėtu pakilti iš lovos, kas reiškė kas viskas, ką šiuo metu dar galėjo daryti, tai kalbėti. Adresuodamas savo kalbą konkrečiai Sebastian’ui, Abberline atrodė kaip niekad kategoriškas, įpykęs. Jis net pabandė išsiridenti iš lovos, bet ir tam buvo per silpnas. Nu nahuj, net norėdamas nusišikti ir to padaryt dabar nesugebėtu.

Vien iš Varias-Geminus veido buvo galima suprasti, kad ji neketina prisidėti prie to, netgi atsižvelgiant į tai, kad šiuose namuose buvo vienintelė daugiau ar mažiau žmogiška esybė, kuri galėjo “padėti” užbaigti transformaciją. Nebūtu to padariusi savo valia, net jei Abberline nusižemintu iki tokio lygio, kad klūpėdamas ant kelių maldautu. Tikrai ne. Kartą padėjusi sukurti monstrą, antrą kartą tos pačios klaidos padaryti neketino. Sebastian’ui, sučiupus ją, bei pristačius iki pat lovos, ant kurios taip beviltiškai gulėjo aukštaūgis, ji dar stengėsi priešintis. Tačiau kur čia stipriai pasipriešinsi, kai iš tavęs yra atimtos magiškos galios, o tave laiko vampyras / serafimas, kuris netgi pats neturėdamas galių, veikiausiai fiziškai būtu stipresnis, nei jį. Jokių triukų, bliat (lel). Žinoma kad Liviana bandė atkalbėti tėvą nuo panašios kvailystės, tačiau akimirką kuomet jis perkando šiai riešą, bei prikišo prie Abberline burnos, kelio atgal nebe buvo. Desmond’as žinoma taip pat nebuvo nusiteikęs draugiškai, dar bandė spjauti kraują lauk, stūmė jį liežuviu, bei juo bandė suspausti Livianos rieše esantį sužeidimą. Tačiau kraujavimas buvo per daug stiprus, kad galiausiai nepatektu į jo skrandį. To pilnai užteko, kad vyras liautusi priešintis. Jo rankos savaime pakilo nuo lovos, stipriai įsikabindamos į Rivas ranką. Reikia pabrėžti, jei situacijos nekontroliuotu Redford’as, tuomet Abberline ne vien kad nepaleistu Livianos, tačiau išsiurbtu ją iki paskutinio ląšo, o kai nebe liktu ko daugiau siurbti, išplėštu iš jos isčių ir tą iki galo nesusiformavusį vaisių, ir tą suėstu velniop. Jo prieš tai labai žmogiška oda perbalo, o po akimis aiškiai per visą veidą ėmė šakotis tamsios kraujagyslės, akių baltymas paraudo, lyg iš vidaus būtu prisipildęs kraujo. Jis pradėjo šnopuoti, guviai traukti į save jos kraują, ir kai moteris atsitraukė, netgi šoktelėjo link jos. Visgi neužtektinai, kad sugebėtu ją sučiupti arba bent jau kaip nors sustabdyti.
– Dar… Noriu dar! – Jo balsas skambėjo keistai, išleisdamas šiokį tokį švokštimą, o pakitę dantys, tiesiog netilpo burnoje. Darzda, kaklas, drabužiai buvo kruvini. O pats Abberline atrodė tikrai baugiai. Baigdamas transformaciją, jis netapo žmogumi, jis netapo protaujančiu individu. Viskas ko jis šiuo metu taip desperatiškai troško, tai kraujas, saldus, šiltas kraujas, kurio Liviana turėjo užtektinai, kad bent kuriam laikui jį nuraminti. Savo ruožtu Liviana liko klaikiai pasibaisėjusi tuo kas nutiko, ir tikriausiai labai laiku, ji įbėgo į vonią, užverdama po savimi duris. Žinoma, vampyro tai nebūtu sulaikę, tačiau tą akimirką ji negalvojo apie tai. Tą akimirką į jos regos spektrą įsikabino tas klaikus Abberline veidas, demoniškas, tamsus. Širdis daužėsi taip stipriai, lyg ketintu iššokti iš krūtinės. Pykino, sukosi galva. Moteris iš karto atsuko čiaupą, bei ėmė semtis šaltą vandenį, kuriuo prausė sau veidą. Kraujas, kuris pabėgo per jos ranką, nors ir nedemonstravo sužeidimo, bet jautėsi ant odos it būtu kažkas purvino. Ji nesusilaikė, kuomet išvydusi tai, iš karto puolė prie klozeto. Skrandžio turinys savaime išsiveržė viršun, kuomet ji “atpylė” viską, ką buvo spėjusi suvalgyti pusryčiam. Pakilo, vėl nusiprausė šaltu vandeniu, lyg ir vengdama net pažvelgti į savo atspindį veidrodyje.  
– Liv, Livutę… Prašau, tik truputis, prašau atidaryk duris. – Nežmogišku greičiu Abberline atsidūrė prie vonios durų, kuomet dar pakankamai civilizuotai stengėsi išprašyti “kraujo konteinerį” lauk. Tą akimirką jis netgi pamiršo apie tai, kad viskame kame dalyvavo Sebastian’as, bei panorėjęs galėjo jį perlaužti pusiau, kad kurį laiką pasnaustu. Velniop, dabar be kraujo troškimo nematė visiškai nieko. Negirdėjo nieko apie tai kad nebuvo Redford’ui pirmas (not in the sex way, ofc), negirdėjo net apie fėjas. Ir ačiū dievui, kad šiuo metu tokia nepasitaikė prieš akis, nes žinant kokį poveikį ji daro vampyrams, ypatingai tiems kuriems savikontrolė nepažįstamas dalykas. Galima tik įsivaizduoti kuo tai būtu pasibaigę… Ir visgi, nusiteikęs ganėtinai agresyviai vyras pagaliau ėmė rėkti ir vanoti duris kumščiais, kurios akivaizdžiai to visiškai neatlaikė.  – ATIDARYK DURIS TU ŠUNŲ PERPISTA KEKŠE!!!! – Žvėriškas riaumojimas užpildė visus namus, duris skylo į gabalėlius, nors reikia pagirti kokybę, nespėjo atšokti nuo rėmų. Viena iš nuolaužų nukrito ant grindų, iš vonios pusės, ir tai buvo pirmas dalykas, kurį Liviana suėmė į rankas. Kad ir kaip stengėsi prabudinti savo galias, tai buvo tiesiog beprasmiška, vadinasi belikę buvo kliautis tik savo sėkme. Jos kūnas pasidavė panikai, ne tiek dėl savo pačios gerovės, kiek dėl vaisiaus, kurį nešiojo po savo širdimi. Dievaži, dabar tikriausiai būtu viską atidavusi, kad Thor’as būtu pajutęs jai gręsiančią grėsmę, bei pasirodęs kad “išgelbėtu dieną”. Jai visuomet jis buvo reikalingas, tačiau dabar, atmetus visas nuoskaudas ir abejonęs, jis buvo reikalingas kaip niekad. Viena ranka, tamsiaplaukė stipriai suspaudė medinę nuolaužą, suspaudė dantis, ir dar šiaip ne taip, stengėsi susiimti. Ir pasiruošti tam, kas neišvengiama, jei nebus sustabdyta.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 08 10, 2018 3:41 pm




Moral eclipse




NUOTAIKA:  *click here*   STILIUS:   *click here*   DAINA: Marilyn Manson - Heaven Upside Down




Ivi argumentas, pasvarsčius, skambėjo tikrai logiškai, jei susiėmęs su oponentu neplanuoji jo kaip įmanoma greičiau užsmaugti. Juk net ir kovą savotiškai galėjai traktuoti kaip meno formą, saviraiškos būdą, iškrovos metodą. Ir ypač tada, kai žinai, jog tavo priešininkas nėra tiek ištroškęs kraujo, jog gali su juo truputėlį pažaisti ir šiaip pasimaivyt. Ak, graikiškos kilmės vyras vis dar atsimena tas dienas, kai prieš aistrą mūšiui jam nublankdavo tik meilė savo šeimai (tai, kurią sukūrė pats, žinoma). Iš esmės visi jo prioritetai būtent ir susidarė iš dviejų punktų: šeimos bei karo. Tai buvo vienintelės sferos, kuriose Sevastianos pajausdavo gyvenimo bei laisvės skonį. Vyras buvo paikas ir pasipūtęs kaip velnias. Žinojo, kad yra kietas tame, ką daro, todėl nerimą kėlė tik mintis, jog nesugebės tapti geriausiu. Pasitikėjimas savimi gerai, tačiau perdėtas jis gali ne tik į šipulius sudaužyti visas svajones, bet ir pakeisti būties kryptį. Jau tada ponaitis Varias išsiugdė neeilinį sugebėjimą kasti duobes... sau pačiam. Išpuikintas pergalės vyras nustojo į oponentus žiūrėti kaip į pagarbos vertą subjektą. Todėl ir nukentėdavo. Maža čia ko - dūris į petį, peiliu šnai per ranką, kirtis į šlaunį, smūgis į galvą. Pfff. Sevastianos net ir patirdavusiam sužalojimų dievai šypsojosi. Jo žaizdos sugydavo, sutinusios galūnės grįždavo į normalią formą bei padėtį. Net ir ilgose, alinančiose kelionėse jis meistriškai išsisukdavo nuo komplikacijų, kurios lengvai galėjo pasibaigti ilga, kankinančia bei šlykštoka mirtimi. Vyras buvo užsivedęs, bene paklaikęs. Nejautė stabdžių, suvaržymų, o atvirai puikuodamasis sugebėjimais, dėl kurių visados sunkiai dirbo (nuolatinės treniruotės, kone mazochistinis, visapusiškas savo kūno bei valios grūdinimas tapo net ne hobiu, o gyvenimo būdu), net nepagalvodavo, jog vargu ar pajėgs dirbti tokį darbą iki pat žilos senatvės. Ir ne, didžio Sevastianos Varias taip ir nepatiesė nuožmių imperijos priešų įniršis. Sevastianos Varias palengva pats pasitiesė savo neracionalaus mąstymo bei elgesio dėka. Kiek žmogaus kūnas gali iškentėti traumų, kiek pilni atsistatyti po sužalojimų, kaip ilgai tie sužalojimai nepradeda kauptis ištisu klodu? Randais nusėta vyro oda slėpė streikuojantį graiko judėjimo mechanizmą. Nebūtų savimi, tuo liguistai užsispyrusiu asilu, jei sukandęs dantis iš skausmo vis tiek nejudėtų į priekį. Vyras sunkiai vaikščiojo, sunkiai valdė vieną iš rankų, dėl pažeistų nervų. Tada kaip tik buvo sugrįžęs į namus po žygio į Tripolitaniją. Sąnariai vos lankstėsi, kūnas buvo pervargęs ir sumedėjęs. Nepaisant to, kad skausmas bene iš proto varė, pažiaumodavo kokių... kokos lapų ir apmąždavo. Galvojo, pabus namie, pailsės, atsigaus ir vėl galės leistis į nuostabius žygius. Salonina jautė, kad Sevastianos yra kažkas negerai. Kad jis kenčia. Iki tol buvęs veržliu, energingu vyru graikas vis mažiau dūko su dukromis, užsidarė, jo veiksmai tapo lėti, lydimi akmeninio veido, kuris jauną moterį gąsdino. Bandė su sutuoktiniu kalbėtis, klausti, prieiti prie Varias taip, idant jis pats jai pasisakytų. Kai išmušė lemiama diena, kai vyrui tereikėjo atsistoti, užsidėti ant savęs šarvus, čiupti ginklus bei išjoti, jis nesugebėjo to padaryti. Nes dėl įsisenėjusio radikulito bei artrito nebegalėjo net pajudėti. Sevastianos neleido sau suprasti, kad tas žygis į Tripolitaniją jam buvo paskutinis. Saloninos dėka (ne nuo fantastiškų blowjob'ų, o tam metui tikrai puikių medicinos žinių) jo būklė pagerėjo, ir dievaži, jis vėl ruošėsi išjoti. Moteris nepatikėsianti savo akimis manė išprotėsianti nuo galvon nesutelpančios minties už kokio išprotėjusio stuobrio ištekėjo. Salonina niekados neinicijuodavo barnių, ei, to jų santuokoje iš viso nebuvo. Tačiau tą kartą ji net ne rėkė, o RĖKĖ ant savo vyro, svarūs argumentai privalėjo prisibelsti iki sveiko proto likučių. Tą kartą graikas suvokė tiesą, kurios nedrįso sau pripažinti. Galiausiai kai oficialiai baigė karžygio karjerą, 32iejų Sevastianos kūnas buvo toks pats kaip per pus vyresnio diedo. Kadangi tipiškas sėdėjimas namie, net jeigu tai ir būtų, kiek sveikata leido, plušėjimas prie ūkio būtų ir panaši "plebėjiška" veikla būtų jį iš proto išvariusi, Saloninos ryšiai nutiesė Varias'ui kelią į senatą. Neva jo karo patirtis bus tikrai naudinga strateguojant. Sėdo ant absoliučios profesinės dietos ir vietoje blynelių su klevų sirupu, kirto nesaldintą avižinę košę - toks palyginimas neblogai perteikia tuos esminių pokyčius tuometiniame jo gyvenime. "Mito" kažkokia veikla, kuri tiesiog neleido išprotėti, paskęsti savigailoje bei depresijoje. "Skanumo", aistros bei smagumo tame jau nebebuvo. Kokia šios nedidelės istorijos esmė? Niekas niekados nebūna užtektinai kietas, kad būtų nepažeidžiamas. Susigrūmęs su savo pirmagimės ex, apsėstu idėjos Sebastianą su žemėm sumaišyt jau gerus du tūkstančius metų dėl absoliučiai absurdiško asmeniškumo, Redford'as pirmiausia būtent ir smogė į galvą. Jo patarimas nebuvo laužtas iš piršto. Tikrai pasimaišydavo būtybių, kurios priversdavo pirmąjį vampyrą pasijausti visišku niekalu: Silas, Horatius aka Cross'as, Lilith, na į tą sąrašiuką galima drąsiai įrašyti ir Chariton'ą Geminus. Tas smūgis į jo plaukais apaugusią galvą padarė jam tik emocinės žalos, nes dar labiau suerzino. Greičiausiai tas pyktis bei pasimėgavimas revanšo akimirka suteikė jam tik dar labiau stiprybės. Chariton'as Seb'ą taip aplamdė, jog nemirėlis tapo stebėtinai panašus į Des'ą, kai jo dar tada niekam tikusį mirtingą kūną Redford'as nusviedė per visą sandėlį. Nepaisant akivaizdaus jėgų skirtumo (nemirtingasis vilkatas jėga ne tik nubloškė, bet ir pribloškė), ugnelės kovai vampyrui tikrai trūko. Juk prieš lemtingą šių dviejų nepaprastai stiprių būtybių susidūrimą, po išdavystės dar neatsigavusi Katerina pasistengė, kad Sebastianas išgyventų tikrą emocinį pragarą. Kova įvyko ne taip ir seniai po graiko išpažinties, su tikslu garbanę galutinai atstumti. Jie net ir pažadėję nevengti vienas kito, privalėjo paturėti laiko atskirai. Greičiausiai būtent tuo metu fatališkai gražuolei ir gimė visas planas kaip skausmą širdyje pakeisti piktdžiugišku, žymiosios Katherine Pierce teatru. Petrovų moterys niekados, jokiomis aplinkybėmis neužsidarydavo skausme bei gailestyje sau. Įskaudintos jos užvirdavo tikrą pragarą. Su Chariton'u moteris susisiekė pati. Žinoma vilkatas, kadangi buvo bukas kaip bambukas, net ir negedėdamas Katherine ar iš viso pajausdamas, kaip galvon užklysta su ja susijusios mintys manė, jog vampyrė yra mirusi, vis tiek nustebo ją išvydęs. Jautėsi pasiilgęs žavios moteriškos draugijos, tad nesilaužydamas ją pas save priėmė. Pierce laiko veltui nedegino. Šiek tiek apsitrynusi kaip mat ėmė dėstyti vilkatui savo planą. O kad vyrui akys žibėt pradėtų, užtekdavo užsiminti kažką apie Livianą Varias arba patikinti, jog Sevastianos Varias vėl tapo vampyru. Ir kaip lengva nemirėlį buvo prisišaukti! Užteko kažko panašaus į "Labas mulki, turiu tavo bobą" ir Sebastianas kaip reaktyvinio kuro pririjęs prisistatė. Nepagalvodamas, kad stačia galva neria į kruopščiai jam paspęstas pinkles. Juk buvo pratęs būti kiečiausiu, tiesa? Išgąsdins jį kažkoks išsigimęs šunėkas? Nu jau. Tiesą pasakius neišsigando net tada, kai angelito milteliais jį "papudravo" pati Katherine. Nustebo - taip tiksliausiai apibūdinti galima jo reakciją. Kai atsibudo, gulėjo lygiai toje pat sušiktoje kameroje kaip ir paskutinį kartą kai viešėjo pas Chariton'ą. Tik tada dar buvo mirtingas. Tą kartą vilkatas, manęs, jog vis tiek gali panaudoti Sevastianos "kilniam" tikslui, prisileido iš jo gerą puskibirį kraujo, kurį vėliau panaudojo nepavykusiam burtui, tad ir gilintis į šį niuansą nėra tikslo. Jautėsi silpnas ir nevykęs. Kas kitas galėjo taip tobulai apsukti Redford'ą, nei garbanė? Ji nesirodė, tačiau vampyras jautė mylimosios indėlį į situaciją. Geminus pakalikai ėmė į Sebastiano kamerą mesti užkandėles. Supistas antkaklis iš angelito neleido nemirėliui stiprėti ar galų gale papuošalą nusiimti. Tokia padėtis neprisidėjo ir prie to, kad jaustų mažesnį apetitą. Persigandusi jauna paauglė vargu ar tikėjo Redford'o raminimais, jog viskas bus gerai. Net ir išbadėjęs kaip paskutinis žvėris jis laikėsi. Tai buvo vienintelis aspektas, dėl kurio tada jautė bent lašą orumo. Po kelių dienų Chariton'ui nusibodo laukti, todėl jis įsakė dėl kvapo pralieti merginai šiek tiek kraujo. Šovė jai į ranką ir kraujas ėmė tekėti upeliais. Kvapas tiesiog svaigino. Palengva jis nutildė protą, sveiką nuovoką. Kad stovi pilna jėga įsikandęs į paauglės kaklą suprato tik tada, kai merginos širdis nustojo plakti. Per tas porą savaičių, kol buvo beviltišku įkaitu Sebastianas nužudė tiek žmonių, jog suprato, kad skaičiuoti, įsidėmėti jų veidus yra beprasmiška. Ko Chariton'as siekė? Pažadinti jame žvėrį? Palaužti jį psichologiškai? Išvysti jo veide pasibjaurėjimą savimi, kaltę? Bybį. Jam. Į. Šikną. O tada Geminus būrio veikėjas atvedė jam Marcus'ą. Vaikino riešas plūdo krauju. Redford'as suvokė, kad regi savo sūnaus veidą, tačiau tuo momentu nepajėgė nieko su savimi padaryti. Varlokas nedrįso sukelti skausmo savo tėvui. Patetiška, tiesa? Ypač kai vyruko gyvybė kabėjo ant plauko. Jis tiesiog murmėjo vilties kupiną "tu susivaldysi, tėti, aš žinau, kad tu susivaldysi" vėl ir vėl. Jo širdies plakimas tapo lėtesnis, tada iš viso nutilo. Tik tada Sebastianas atsitraukė. Protas nušvito pakankamai, kad supratų ką padarė. Nebuvo kada rėkti, baisėtis savimi, panikuoti, įsileisti į save baltą it drobė Marcus'o veidą, sustingusias akis. Turėjo veikti. Dabar vilties kupinas jautėsi jis. Įsikando į delną ir prispaudė jį prie vaikino lūpų. "Nagi, Marcusai, vyruti...". Žaizda užsivėrė ir Sebastianas pakartojo žingsnį. Tamsus, tirštas jo kraujas tekėjo per pravertą Varias'o burną. Ir kaip tik tada, kai Redford'as pradėjo įsileisti į save emociją, kuri naikino jį labiau, nei bet kas kitas - kaltę, Marcus'as sukruto. Bet ar Redford'ui palengvėjo užtektinai, jog kaltės nejuto iš viso? Tas įvykis smarkiai prisidėjo prie Sebastiano sprendimo imti laikytis nuo menamo sūnaus atstumo. O kai nutiko visas tas dalykėlis su serafimais, asmeninio gyvenimo aktualijos, įskaitant ir šią, tapo antraplaniais siužetais. Taigi. Kai Chariton'as ir Redford'as susiėmė, viską akylai stebėjo ir Katerina. Švito. Geminus nekantriai laukė momento, kai pasirodys pirmieji saulės spinduliai. Jis talžė, mėtė Sebastianą, bet toks pasidavęs jis tikrai nebuvo dėl vienos priežasties. Kiekvieną kartą kai priimdavo smūgį, spyrį, kai plekštelėdavo ant žemės vis pažvelgdavo į garbanės pusę. Nelyginant specialiai žalotųsi laukdamas, kol Pierce kažko imsis. Kas patikintų, jog jausmai jam jos širdyje tebeegzistuoja. Tada Didis Baisusis Vilkatas sučiupo Redford'ą už kaklo. Iškėlė ir laikė, kol pakilusi saulė palengva ėmė daryti savo juodą darbą. Vampyro kūnas iš pradžių tik rūko, tačiau kylant saulei, netrukus jau vietomis ir degė. Kentėjo sukandęs dantis kol skausmo pilnas stenėjimas ėmė savavališkai veržtis pro lūpas. Net ir tokiu momentu įsivaizdavo, kad vis dar turi orumo, todėl privalo jį bet kokia kaina išlaikyti. Rėkti pradėjo jau tada, kai savęs nebekontroliavo. Pajuto tik tiek, idant yra staigiai numetamas ant žemės, pačiumpamas bei nutempiamas į artimiausią uždangą nuo tiesioginių saulės spindulių. Žinoma, kad tai buvo Katherine! Sukepęs kaip sausas šūdo gabalas Sebastianas vis tiek šypsojosi.
- Žinojau, kad vis dar mane myli,-sušnarėjo tyliai ir bejėgiškai, kaip silpno vėjo sujudinti lapai. Kol Redford'as bandė save atstatyti, prieš Chariton'ą stojo garbanė. Vargu ar vilkatas jautėsi patenkintas. Juk ta kalė išdavė jį jau antrą kartą! Nesunku suprasti, jog nuo Geminus ji nepaspruko, nors tai ir buvo protingiausias įmanomas ėjimas. Nublokšta Katherine atsidūrė labai netoli Sebastiano. Jis prišliaužė prie mylimosios, ranka švelniai suėmė sukruvintą jos veidą. Įniršio galia yra neapsakoma. Jautėsi visiškai užvaldomas šio jausmo. Netilpo jam į galvą suvokimas, kad tas šūdas drįso jai smogti. JAI. Jo Katerinai. Atsipeikėjusi moteris prabilo. Ir tai visai nebuvo kažkoks apgailėtinas jausmų prisipažinimas, kuris tokį momentą paverstų perdėm melodramišku. Tai buvo geriau. Linktelėjęs vampyras pasisuko į Geminus, kuris tik dabar pajėgė išsitraukti tą medienos gabalą sau iš nugaros. Net ir žinodamas kaip žiauriai jį pliekia saulė, Sebastianas atidengė jai visą save. Šviežiai sugijusi, dar vietomis paraudusi oda vėl sparčiai svilo. "Tikiuosi nemaustai manęs, Petrova" - pagalvojo žinodamas, kad šis ėjimas yra absoliučiai paskutinė išeitis. Geminus vėl įsikibo į Redford'ą, kuris klupo lėtai artėjęs prie vilkato. Saulė žiauriai, ŽIAURIAI jį silpnino. Matyt, Chariton'ui be galo patiko ta idėja laikyti vampyrą bei stebėti, kol jis virs pelenais. Sebastianas išdavikiškai suktai nusišypsojo, tuomet ilgos iltys susmigo į jo paties riešą nulupdamos didelį gabalą odos. Išspjovė ją, o žaizdą įkišo Geminus į burną. Vampyras anglėjo, tas tirštas kraujas jau buvo panašus į krešulius, tačiau vylėsi, kad bent kažkiek jo pateko į vilkato vidurius. Iš pažiūros gi nenutiko nieko. Labai keista, bet išgąsčio perkreiptame Charitono veide palengvėjimo nesimatė. Geminus paleido Sebastianą. Ėmė elgtis keistai, ėjo atbulas, klupo dabar jau jis. Redford'as turėjo dvi galimybes - šliaužti iki uždangos arba stebėti kas per velniava vyksta su tuo šunimi. Ilgaplaukis juodavo, pro burną sparčiai veržėsi kraujas, kuriuo springdamas kosėjo. Kai vargais ne galais prišliaužė link saugios zonos, nemirėlis dar dirstelėjo į Geminus. Susitraukęs ir pajuodęs jis neišlaikė lygsvaros ir krito į už jo nugaros buvusį kanalą. Pasirodo apie Chariton'ą Katherine buvo neblogai iššniukštinėjusi. Vyras pats gana noriai, su pasididžiavimu klojo jai bene visą savo gyvenimo istoriją, kurioje ypatingai figūravo, žinoma, Livianos Varias vardas. Kažkur tame tarp visų tų tauškalų jis neapdairiai paminėjo ir garbanei itin užkliuvusį bei užstrigusį faktą - neva kažkas panašaus į jėgų balansą pasistengė, kad būtent Charitonas būtų natūralus pirmojo vampyro priešas, tarsi didžiausia jo silpnybė. Ir tada Katerinai dingtelėjo - o negali būti ir atvirkščiai? Kai gulėjo, tiesiogine ta žodžio prasme, pritrenkta smūgio ji būtent tai ir paminėjo Sebastianui. Jis rizikavo patikėdamas mylimąja, rizikingas buvo ir tas ėjimas su savo krauju, bet jis pasiteisino. Kai Rivas bandė į karcerį patupdyti būtent savo tėvą metu, kai mūsų era dar net nebuvo prasidėjus, išlaisvintą to paties Chariton'o, kuris vardan to, kad aplankstytų Livianos psichiką sau palankia linkme, kad įrodytų jai kokiu siaubūnu tapo jos tėtušis, kad sutuoktinė pagaliau nustotų laužytis ir leistų ritualui paaukoti jųdviejų sūnų Cato, graikė kovoje taip pat darė nemažai klaidų. Bet turint omeny, jog ji IŠ TIKRŲJŲ ėjo tik 23uosius savo gyvenimo metus, suprantama. Nesibaigianti kova su pačiu Geminus ar tik jo vaiduokliu moterį tikrai nepaprastai užgrūdino. Tad dabar prisiminęs visus šiuos momentus, šias patirtis galėjo pasistengti, kad jo patarimas Livianai taptų ypatingai protingas - nesitaikyk į galvą, nesivadovauk jausmais, nežaisk su savo priešu - gerbk jį taip, kaip gerbtum pati save ir dėl dievo meilės, taikykis į pačią didžiausią jo silpnybę. Juk net Achilas turėjo kulną. Tačiau Sebastianas to taip ir nepasakė. Tas Desmond'as su savo šlykščiom kalbom... Balvonas. Turėjo supratimo su kokiais diedais Abberline'as yra smaginęsis, tad tikrai nesistebėtų, kad ir be grasinančio konteksto vyras paaukotų Redford'o subinę savo seksualiniam malonumui. Apskritai Des'as, žinoma skonio reikalas, bet nėra turėjęs bent vieno nepatrauklaus partnerio: vyro ar moters. Gerai jam, gerai jam...

Galbūt dėl natūralaus polinkio magijai, ši taip nepaprastai žavėjo Ambrose/Varias šeimų atstovus? Sebastianas Livianos veide matė visiškai nuoširdų pasigėrėjimą, išduodantį didžiulį interesą. Magija jai patiko greičiausiai taip, kaip moksliukams patinka knygos. Tai buvo hobis, talentas, sfera, kurioje nuolatos galėjo tobulėti. Juk kai IŠTISAI pragyveni 2000 metų, privalai susirasti kažkokią įdomią veiklą, o jeigu dar ši ir neatsibosta, nuo to tik dar geriau. Antraip gi protelis pavažiuotų. Iškentėjęs 250 IŠTISŲ metų gyvenimo Redford'as niekados nerasdavo kažkokio konkretaus užsiėmimo, kuris jį domintų. Nes niekas jo, blemba, nedomino. Visada tik vertė save kažkuo užsiimti, idant neišdurnėtų. Šią akimirką suabejojo. Turėtų atverti būtent šį magijos pasaulį dukrai, ar priešingai - turėtų ją bandyti nuo to apsaugoti. Visgi dingtelėjo dar protingesnė mintis - jis neturėjo jokios teisės kažką už ją spręsti. Gana kategoriška išraiška jo veide tapo veik geranoriška. Sebastianas nežinojo kiek tiesos turėtų Livianai atskleisti dėl prarastos realybės. Neskubėjo prasižioti, keista, bet mergina ištarė lygiai tą patį, ką pasakęs būtų ir serafimas. Gi ne veltui, kai tėvams gimsta du vaikai, vienas būna labiau tėtės, kitas mamos. Marcia juk buvo visiška Saloninos kopija ir dar daugiau. Marcia buvo rafinuota, sofistiška, be jokios abejonės - būsimoji aukštuomenės damutė. Įdomu ar Alexis Farraday - Abberline reinkarnacijoje ji turėjo kažkokių Marcios būdo, elgesio atspindžių? Kiek pažinojo Lexę, tai ji jam atrodė kaip didelė kalė. Bet "kališkai" elgėsi kone visos jam asmeniškai žinomos moterys, tai...
- Apie užraktus tu žinai daugiau nei aš, jei rimtai,-pripažino akimirksniu sukeldamas pašnekovei nuostabą. Gi nespecialiai, nesipuikuodamas, bet vis tiek Redford'o elgesys išdavė tai, kad arba laiko save arba iš tikrųjų yra kažkokia aukštesne gyvybės forma,-Serafimai negali matyti to, ką rezga demonai. Visa su Tamsos pasauliu susijusiu informacija yra paslėpta nuo mūsų,-štai pagaliau ir įvardino garsiai, kokios rūšies atstovu save laiko iš tikrųjų. Ironiška (o gal poetiška?), bet tame urve, į kurį jį Liana galiausiai įkišo, vienoje vietoje ant sienų margavo priešistorę menantis piešinys - dvi sparnuotos žmogiškos figūros leidosi į žmonių krūvą,-Jau ta egzistencija...-nutęsęs demonstratyviai pavarto akimis,-Visados atsiranda būdų kaip apeiti kažkokią taisyklę. Jei Lilith sugebėjo pradėti pasaulių pabaigą ir apie tai žinojo tik ji viena, vadinasi man pavyks sužaisti su praeitimi. O tau, na žinai. Nelikti vieniša motina,-nesistengė dabar būti bjaurus, tiesiog pobūdis humoro kandokas. O ir šiaip, jei Liviana tikrai yra jo vaikas, ji nieku gyvu nepriimtų tokių nesąmonių asmeniškai,-Užraktai nebuvo tobulas mechanizmas,-negi nugirdo kažką tamsiaplaukės mintyse, todėl ir prabilo šia tema?-Jo nesukūrė serafimai. Tos tavo mirusios draugės raganos, su kuriomis bendrauji iš anapus... Nu, tos, atseit, balanso saugotojos yra durnos nemokšos. Sukūrė nesąmonę, kurios nebebuvo įmanoma nuimti ir ji tapo pačia didžiausia, esmine visos tos realybės silpnąja vieta. Taigi kol dar nevėlu tu verčiau pakeisk partiją,-vėl tryško sarkazmu per visus galus. Nepagavo dabar nuotaikos tam, idant jau dabar sustotų,-Pats žinau, kad esu nedėkingas, nes raganaitės sukūrė ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, mėnulio prakeiksmą. Bet pala. Tai irgi blogas dalykas, tiesa?-neiškentęs nusikvatojo. Mintys jo galvoje pakeitė toną, Redforas trumpai reikšmingai žvilgtelėjo į Nadią (kuri tame veiksme kažkur vis dar buvo), tada jo akys sugrįžo prie Liv,-Žinojai, kad galima sakyti jos dėka atsirado vampyrai? Jokia: baltoji, juodoji magija niekados neturėjo pasiekti materialaus pasaulio. Vampyrai bei vilkolakiai tapo šios klaidos padariniu,-teko pripažinti, kad jaučiasi visai maloniai galėdamas su kažkuo apie tai atvirai pasikalbėti. Juolab Livianą tokie ir panašūs faktai žavėjo bei traukė. O kam tai nepatiktų? Kam nepatiktų sužinoti keisčiausias egzistencines paslaptis? Ak taip, jam, tačiau vyrui buvo nelemta nuspręsti pačiam.
Suprato, kad tokia geranoriška bei pasiryžusi padėti Rivas yra ne tik iš geros valios. Kaip ji interpretavo tą momentą, kai jos vaikiškos akys paskutinį kartą matė savo tėvą, turėjo tam tikrus padarinius Lianos santykiui pačiai su savimi. Ji tikrai nuoširdžiai tikėjo tuo, ką jam pasakė ir Redford'ui tikrai sieloje lengviau nuo to nesidarė. Jauna moteris net ir dabar troško savo niekam tikusio tėvo pripažinimo. Norėjo parodyti jam kokia ji stipri, protinga ir tokia tapo BE JO pagalbos, be stiprios tėviškos rankos. Juk Sebastianas ją neva apleido, paliko, neieškojo jos. Kai esi vaikas tampa kone neįmanoma paaiškinti tokius įvykius, kai per vieną dieną sugriūna visas tavo gražus, taikus, vaikiškas gyvenimas. Kai netenki tėvų, namų, sesės, kai tavo seneliai atiduoda tave šlykščiam, senam diedui, kuris ima naudoti tave kaip moterį gerokais anksčiau, nei buvo priimta net to laikmečio visuomenėje. Vaikiškas protas vis tiek bando kažkaip tai paaiškinti, nukreipti visas negatyvias emocijas kažkokia linkme, kažką kaltinti. Iš dalies buvo gerai, kad Liviana dėl viso šito kaltino būtent Redford'ą. Jos versiją paaiškinti bei suprasti yra lengviau, nei tikrą, tamsią tiesą. Tiesą, kurios Rivas (bent jau ir savo tėvo lūpų) niekados nesužinos. Nesužinos ji ir to, kad pati pasidavė palikimo prakeiksmui ir vienu momentu net labai stipriai susižavėjo savo netikru broliu. Ak taip, kad tai neplistų toliau, pasižadėjo sau tai nutraukti. Bet ne dabar. Ir tikrai ne Lianai matant.

Perspėjantis Sebastiano žvilgsnis perteikė mintį, kurios vampyras neištarė garsiai. Išraiška bylote bylojo - "širdele, jei ir tavo elgesys man pradėtų kliūti ar susikirstų interesai aš tikrai nepasikuklinčiau paminti ir tavo valios". Kam jam grasinti, kai visai netrukus labai akivaizdžiai perteikė savo mintį veiksmais. Kai jam tučtuojau prireikė Lianos kraujo, todėl nieko nelaukęs jo ir pasiėmė. Ir jam tikrai nerūpėjo ką apie tai galvoja tamsiaplaukė. Rivas bei Desmond'o pritarimai jam mažai reiškė. Juk konkretūs vampyro veiksmai parodė, kad jam nėra sunku nuo jų visų atsiriboti. Nelyginant tai JIEMS paslaugą darė džiugindamas juos savo nepakeičiama (ir nepakenčiama) kompanija. Ir tikrai, vargu ar įsitraukusi į Sebastianą iš visų pusių supančias problemas jauna moteris turės laiko pagalvoti apie savąsias. Tuo Redford'o gyvenimas ir buvo unikalus.
- Pati tu užsičiaupk!-cypteli it įsižeidęs būtų. Vat pagavo tokią nuotaiką - labai įsiaudrinęs jautėsi. Tad neteisinga būtų teigti, jog Nadios piktavališkumas jo nepaveikė. Planai pasikeitė. Ir vyras šiek tiek pyko ant savęs, kad neišėjo jam palikti draugo likimo valioje būtent dabar. Kai jo sistema pasipildė Sebastiano krauju, Desmond'o vargas tapo jam gana asmeniškas,-Ko iš viso sėdi čia pasipūtus, tarsi žinotum viską geriau už visus? Eik išgerk kokių nėščiom skirtų vitaminų ar dar kažką,-žinoma, Liv nepaklausė ir toliau erzino Sebastianą savo perdėtu racionalumu.
- DĖL DIEVO MEILĖS,-šį kartą jau užrėkė. Smarkiai delnais suspaudė veidą (todėl jis komiškai išsipūtė bei persikreipė), tarsi šią akimirką privalėjo prilaikyti galvą antraip ši būtų sprogusi,-Rimtai, eik pamoralizuok šitaip vienam iš savo vaikinų. Ak taip, tiesa,-pridėjo smilių prie smakro, akys svajingai nukrypo į šoną,-Kai rimti keblumai užspaudžia būtent tave, tas nepaprastas tavo protingumas nusileidžia per žarnas ir išsituština, tiesa?-kurių galų Redford'as šitaip psichavo... Jį tikrai draskė nemenka priešprieša. Jam rūpėjo Rivas nuomonė, tačiau tuo pačiu ji ir beprotiškai erzino. Šiuo metu tikrai būtų palankiau žiūrėjęs į dukrą, jeigu šios kalbos nebūtų raususios jo minkštosios smegenų dalies.
- Būk savo supistoj vietoj, lavone,-pasigriebęs nuo naktinio staliuko šūsnį į vazą sudėtų dirbtinių gėlių, šveitė jas Desmond'ui į veidą. Ir tai tikrai buvo švelniausia agresijos forma, kurią norėjo jam pritaikyti. Netrukus nervai nebeišlaikė. Juokinga, pagalvojus, kad iškentė tiek visko ir dabar taip emocingai reagavo į verbalinį Abberline'o neatsargumą. Įširdo. Nuoširdžiai. Galėtų suteikęs Livianai progą sužibėti ruoštis savo kelionei, bet ne! Vietoje to sprendžia Des'o likimo klausimą. Pilnai suprato, kad vyras norėjo numirti ir tikrai tokią galimybę būtų pasirinkęs. Sebastianas galėjo daugybę kartų numirti, dievaži, kelis kartus jis tikrai buvo miręs, tačiau nepaisant visų sukrėtimų, kuriuos patyrė bei kurie vis dar ištinka reguliariai, Redford'as nei sau, nei bet kam kitam nelinkėtų pasimirti vien tik dėl to, kad netyčia pasuko duobėtu keliu. Graiką žiauriai nervavo Rivas dorovingumas, bet ne labiau, nei elementarus Abberline'o bukumas. Ir vėl vampyro veidas kone pajuodo nuo kraujagyslių, akių obuoliai paskendo kraujyje, groteskiškas jo marmūzės pokytis grasino pasikartojančiu kraujo praliejimu. Tačiau ne, širdo stacionariai, tiesiog aplinka šiek tiek įsielektrino ir daiktai aplinkui virpėjo, kai kurie net atsiplėįę nuo paviršiaus.
- Oh, mulki tu prakeiktas, esu vienintelė arčiausiai dievo esanti būtybė, kurią turės garbės pažinti tavo beždžioniška smegeninė!-išstaugė taip baisuokliškai, veik nesavu balsu, idant loti ėmė visi kaimynystėje buvę šunys. Bet tokios iškrovos, regis, pilnai pakako, kad Sebastianas galėtų nusiraminti. Galbūt tikrai Des'as širdo labiau, tik neturėdamas savam arsenale (kol kas) jokių specialiųjų efektų, negalėjo efektingai to išreikšti. Jų barniai nieko nepešė, nes kaip keista bebūtų, aplinkybių nemylimas Sebastianas pasiekė savo tikslą. Desmond'as Abberline'as įžengė į nemirtingųjų pasaulį.
Visiškai užsiblokavo tame momente, kai prievartavo Lianos valią. Kai sukėlė jai skausmo bei šoko, kai tikrai nekilstelėjo savo moralės jos akyse. Po velniais, net ir būdamas paskutiniu kalės vaiku, Des'as Sebastianui rūpėjo. Jie su-si-bi-čiu-lia-vo, okay? Praradęs iš ties daug Redford'as nieku gyvu nebūtų leidęs Abberline'ui numirti. Skubotai, it spaudžiamas laiko veikė specialiai, idant neliktų laiko dvejoti ar įsileisti to, kad pilnai sutinka su Rivas argumentais. Lengva vampyro veiksmus demoralizuoti, tikrai. Tačiau jis žinojo kodėl elgiasi taip kaip elgiasi ir to atvirumo prieš save patį jam užteko, kad pilnai save gerbtų. Jam nereikėjo Des'o ar Livianos palaikymo. Jam iš viso nereikėjo jokio sušikto palaikymo. Pagaliau turėjo užtektinai galios kontroliuoti situaciją, todėl niekados nebūtų leidęsis, kaip kokiam šūdui, plaukti pasroviui. Jei jie taip ir nesuvoks jo motyvų, tegu užsikruša. Rimtai. Abu atskirai arba vienas kitą. Vyrui pasikeitus Redford'as užėmė stebėtojo poziciją. Jam tikrai buvo įdomu kaip dabar jie elgsis. Juolab galėjo bet kada įsikišti. Desmond'as ką tik tapo vampyru, tegul truputį pašėlsta! Tai ne tik pavojinga, bet ir be galo smagu. O jei Livianai kažkokio atsitiktinumo dėka neišeitų apsisaugoti, tada wtf? Pagaliau, PAGALIAU Abberline'as atrodė tikrai gąsdinančiai. Tas priti bojus su savo priti feisu net vaiko nebūtų įbauginęs, bet pažvelkit į jį dabar! Šedevras. Tobulas šiurpios sielos bei šiurpaus veido balansas. Tenka pripažinti Redford'as nusivylė Rivas veiksmais. Kodėl ji nekovojo? Kodėl nepradėjo žaibuoti bei spardytis? Vietoje to, kaip merga iš siaubo filmų užsidarė vonios kambaryje, nors puikiai turėjo žinoti, jog plonas medienos sluoksnis jos neapsaugos. Jos dabar nebūtų apsaugojusi net siena. Visiškai paklaikęs vampyras yra pats galingiausias. Žiauru tik tai, kad Sebastianas visai negalvojo apie dukters nėštumą. Kad nėščia moteris tikrai neturėtų patirti TOKIO streso. "ATIDARYK DURIS TU ŠUNŲ PERPISTA KEKŠE!!!! " vaje, būtų juokinga, jei nebūtų taip... teisinga. Desmond'as kažką žinojo ar visai netyčia parinko gana taiklų įžeidimą? Na, sausas iš tokios kaltinimo balos išlipti galėjo tik Redford'as, kuris vienintelis iš šiame kambaryje esančių individų nesikrušo su vilkolakiais. Not his thing.
- Dievuliau, koks aš kvailas... -pagalvojo pokštelėdamas pirštais sau per kaktą, lyg surado priežastį, kodėl nusipelno tokios fizinės "bausmės" Ar didesnės. Taigi prisiminė, kad "išjungė" magiją. Ir tikrai, Sebastianas negalėjo apžioti visko, kas aplink jį vyko. Net ir tokių mažų, bet svarbių detalių. Visgi žaisti su tais mistiniais dalykėliais dabar nebuvo kada. Po galingo smūgio vonios durys kone susprogo. Desmond'as šoko į priekį ketindamas pulti Livianą, bet tada įsikišo Redford'as. Aukštesnį už save naujavirtį pačiupo už sprando. Skaidriai bei geraširdiškai žvelgė į tamsiaplaukę, kad ir kaip veidmainiškai tai atrodė.
- Rask apyrankę, laikrodį, žiedą - man nesvarbu ir užkalbėk Abberline'ui šiokią tokią elgesio kontrolę,-jo balsas skambėjo gana įsakmiai, įžūliai,-Marcus man taipogi buvo taip pagelbėjęs. Pravertė neapsakomai. Nenužudžiau gero pustuzinio žmonių, todėl statistiškai sutilpau į savo metinį aukų limitą,-šyptelėjo, tačiau ši ironija klaidino. Dažnai išpuldavo pas jį tokie bajeriukai, kai negalėjai suprasti jis kalba rimtai ar žiauriai juokauja,-Kol darbuosiesi, mes išvyksim pasilinksminti, tiesa berniuk?-bičiuliškai tepštelėjo laisva ranka vyrui per petį. Po akimirkos jųdviejų kūnus prarijo ryškios, baltos juostos ir vyrai pradingo.

Sebastianas negrįžo pas dukterį atsiimti elgesį koreguojančio papuošalo. Nei Rivas skubėjo išpildyti tėvo reikalavimą. Jų santykiai dar niekados nebuvo tokie įtempti kaip dabar. Praėjo kelios pilnos dienos. Jokių žinių nei iš Desmond'o, nei Redford'o. Įdomu, kam gi teko rūpintis įmone? Serafimas pas dukterį apsilankė iš ties pačiu tinkamiausiu metu - antros dienos pusėje, į pavakarę, kai jauna moteris žingsniavo per kambarį ką tik išlindusi iš dušo. Švari, kvapni, drėgna ir visiškai nuoga. Nepasigirdo anei joks garselis, niekas nepasikeitė aplinkoje. Tiesiog Sebastiano nebuvo ir tada jis atsirado. Žinojo tik tiek, kad ras Livianą čia, o kokiam stovy ją ras neturėjo žalio supratimo.
- Jei galėčiau, ištrinčiau tai iš savo atminties, tikrai,-vyras stovėjo užsimerkęs, prabilo nors ir ramiai, bet efektingai falsifikuodamas savigailą. Apsisuko palikdamas dukterį už nugaros. Priešais jo akis atsivėrė didelė vikanės drabužinė, keistai patraukusi Redford'o dėmesį. Lėtai link jos nuėjo, o eidamas dar ir kalbėjo.
- Nebūčiau čia pasirodęs, jei galų gale manęs nebūtų kiaurai sąžinė pragraužusi,-net ir savotiškas įvadas į kaltės pripažinimą, jo lūpomis skambėjo kiek arogantiškai. Arba tiesiog tai lengvai supainiojama su tuo šaltakraujišku tonu. Ėmė apžiūrinėti ant pakabų sukabintus Lianos drabužius nesuprasi vedamas smalsumo ar kažko konkretaus ieškodamas. Žinojo, kad tiesiog atsiprašyti neužteks. Bet tuo pačiu troško išvengti ilgos, dramatiškos diskusijos, kurioje tektų drabstytis argumentais. Todėl sekančius žodžius parinko sąmoningai žinodamas, kad Livianai tai neduoda ramybės. O ir neduos iki tol, kol vyras jai neatsakys. Keista buvo kalbėti nuoširdžiai ir tuo pačiu nematyti savo (nuogos) dukros.
- Aš jūsų neapleidau, Ivi. Nieku gyvu nebūčiau palikęs tavęs ir Marcios. Jei būčiau turėjęs kitą pasirinkimą,-netikėtai vyras pasirodė vėl kambaryje laikydamas keletą dukters suknelių. Priėjo prie lovos, gražiai jas ant jos patiesė apžiūrėdamas per visus jų ilgius. Specialiai neieškojo dukros akių, nes kas jei moteris dar nebus padoriai prisidengusi???
- Silas nusivedė mane į šeimos kapavietę ir iškrušo kaip visišką kalę su savo sumauta magija. Tą pačią dieną, kai mačiau jus vaikų kūnuose paskutinį kartą,-pakėlė akis ir nesuklydo supratęs, kad Liviana jau apsirengusi,-Jis išbandė ant manęs nemirtingumo burtą, kurį ketino panaudoti sau bei savo kekšytei, atrodžiusiai lygiai taip pat, kaip Katherine. Bet tu ko gero žinai viską apie tą nesąmonę su dublikatais. Juk galėjo privelti klaidų, ir dievaži, jis jų privėlė. Tą dieną Silas Ambrose per baisią klaidą sukūrė pirmąjį vampyrą. O tada, pasibaisėjęs tuo ką padarė, kas negrįžtamai sujaukė jėgų balansą, izoliavo mane tam drėgnam šūdurvy, kad kaip kokia žiurkė nustipčiau. Po truputį daugiau nei dešimties metų iš ten mane ištraukė tavo tuometinis pupuliukas. Kad įrodytų tau savo mintį. Kas vyko toliau pati kuo puikiausiai žinai,-sklestelėjo ant tos pačios lovos, tačiau neužsėdęs Rivas suknelių,-Kaip tu galėjai pamanyti, kad galėjau jūsų nekęsti?-pirmą kartą nuo to momento kai pasirodė, vyro balsas suvirpo jautrumu,-Marcia žvelgė į mane ašarų kupinomis akimis maldaudama, kad ją nužudyčiau ir aš nesugebėjau to nepadaryti. Jei visas pasaulis susimokytų ir tave paniekintų, o tu ateitum ir žvelgdama ašarų kupinomis akimis maldautum, kad jį sudeginčiau, aš jį sudeginčiau. Nes joks skausmas tėvui nėra toks veriantis bei žiaurus, kaip tavo vaiko skausmas,-Sebastianas lėtai iškvėpė. Fiziologiškai tai buvo absoliučiai nebūtinas ėjimas. Jam to reikėjo emociškai, lyg išleistų jų perteklių. O kadangi nebuvo pasiruošęs ilgam santykių aiškinimuisi...
- Kiek tau reikia laiko, kad susiruoštum?-pačiupo visas tris sukneles taip, lyg leistų jas tamsiaplaukei apžiūrėti. Paeiliui akcentavo vieną, antrą, tada trečią sekdamas, kuri gi taps Rivas favorite,-Mes galim čia ilgai sėdėti ir apie viską diskutuoti. Aiškintis, kodėl aš esu toks koks esu, kodėl elgiuosi kaip elgiuosi, kodėl darom tiek klaidų ir kame vienas kito nesuprantam. Tada galim šiek tiek paverkti, pasijuokti ir tada vėl paverkti. ARBA galim išeiti velniop iš čia bei šiek tiek prasiblaškyti,-vyro tonas puikiai išdavė, kuri opcija jam yra priimtinesnė,-Nes, pripažink, mes visados pamirštam, kad tarp visos tos magijos bei antgamtiškumo, tuo pačiu esam ir žmonės. Bent mažyte, labai maža dalimi,-šyptelėjo išgirsdamas, kaip svetainėje suskamba žingsniai. Desmond'as nesiveržė pas Livianą, bet turbūt automobilyje sėdėti jam irgi pabodo. Sebastianas striktelėjo iš vietos bene džiaugsmingai palikdamas kambarį.
Abu vyrai, stengėsi ar nesistengė pasipuošti, bet atrodė velniškai gerai. Redford'as puikavosi tamsiu "Tom Ford" kostiumu, bet neryšėjo kaklaraiščio, tarsi ten kur susiruošė etiketas reikalavo solidumo, bet ne oficialumo.
- Aš ten su ja gana padoriai viską užglaisčiau, žinai. Na, lyg tu aplamai suktum dėl to galvą. Beždžionišką,-Sebastianas įsipatogino odinėje sofoje, kojas nemandagiai susikeldamas ant staliuko. Prisiartinusio Desmond'o riešą puošė būtent tas pats auksinis "Roleksas", kuris padėjo išgyventi Redford'ui savo nesusitvardymo fazę,-O!-šūktelėjo šį tą prisiminęs. Sėdėdamas pakėlė subinę tik tam, kad ranka lengviau praslystų į kelnių kišenę. Išsiėmė nedidelį permatomą maišelį su ryškiai rožinėmis tabletėmis.
Sebastianas labai nuoširdžiai ir labai labai šį vakarą norėjo atsipalaiduoti. Norėjo visiškai atitrūkti nuo problemų, primiršti visas tas serafimiškas nesąmones, absoliučiai lengvabūdiškai, šiek tiek niekingai atsipūsti. Jis niekados nemėgo triukšmingų vietų, tačiau žinojo, kad šis vakaras turbūt yra paskutinis prieš didelį darbą, kurį nudirbs vardan to, kad galėtų glėbyje laikyti savo Kateriną. Iš dalies tai jam priminė bernvakario prieš vestuves situaciją ir tokiu momentu save įsivaizdavo tik Livianos ir Desmond'o kompanijoje. Negalvojo apie kažkokius sentimentus, tiesiog bukai jautė, kad nori su savimi būtent jų. O kai Redford'as kažko nori, labai sunku atsisakyti...




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Pir. 08 13, 2018 1:29 pm




Savages




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: Liviana, Desmond DAINA: Marina and the Diamonds – Savages





Lygiai taip pat, kaip ir stipriai istoriškai pagarsėjusi, o šiuo metu dar stipriau mirusi, Katherine Pierce, Desmond’as Abberline buvo apdovanotas “gamtos” siaubinga asmenybe, bei apgaulingai miela išvaizda. Juk vien pažvelgus į aukštaūgį, būtu labai sunku pasakyti kad jis gebėtu daryti iš tiesų baisius dalykus. Pažvelgus į jį, daugiausia ką galima pagalvoti, tai tai kad jis yra kiek lengvai “nuo bybio nutrūkęs”, tačiau nieko daugiau. Ką kalbėti apie tai, kad viešumos spektre, Abberline visuomet save pateikdavo tik geriausiomis spalvomis, vien tam, kad jis kartu su tuometine savo šeima, atrodytu it “Šventosios Onutės” norinčios taikos apie save ir esančias individualias egzistencines rūšys. Jis niekada neplanavo tapti nemirtingu, mat pilnai tenkinosi tuo kiek Šiam skirta žmogiško gyvenimo. Ir ne, nereikia galvoti kad vyras nesikankino nuo “dieviškumo sindromo”, nes tikrai kankinosi. Tačiau puikiai suprato kad būnant nemirtingu, jam tai tiesiog ankščiau ar veliau apkarstu. Kodėl? Nes gyventi amžinai galbūt ir skamba smagiai, bent iš pirmo žvilgsnio, bet kai geriau pagalvoji, gali suprasti tai kad su laiku tu tiesiog sugebėsi pamesti gyvenimo skonį, o žudiška rutina taps kažkuo labai paprastu, palyginus tokiu pat paprastu, kaip rytinis apsilankymas tualete. Jokio adrenalino, jokio suvokimo kad turi spėti viską padaryti, kad paskui nereikėtu gailėtis kad galėjai, bet nepadarei. Net tie patys pinigai praranda vertę, mat gali juos gauti nesukant stipriai galvos, t.y. esant reikalui tiesiog iš ko nors atimti. Neįdomu. Tikrai. Žinoma, ne ką mažiau svarbus faktorius būtu tai, kad Desmond’as nemėgo vampyrų. Nuo pat pirmos dienos, kuomet gavo “garbės” susipažinti su šia rūšimi, nuoširdžiai paniekino. Tai, ir tūkstančiai kitų priežasčių niekada nebūtu leidę vyrui sava valia imti ir pasiduoti smalsumui tapti vienu iš tų tamsos padarų, kuriuos laisvu nuo darbo metu, bet darbe taip pat, skerdė, skandino ir kitaip koliojo, mat smagu buvo matyti kad šiems viskas galiausiai atauga. Taip pat būtina pabrėžti, kad mirties vyras nesibaimino, galbūt baiminosi negyventi, nespėti įgyvendinti visų įnorių, tačiau pati pabaiga jam buvo tiesiog savaime suprantama gyvybės ciklo pabaiga. O ko norėti iš “pamišusio mokslininko”, kad jis tikės pasakomis ir nesusitaikys su tuo, kas visiems neišvengiama? Bet tikrai nereikia netyčiomis suprasti esti jis ketino mirti dabar. Tikrai ne, ypatingai kai dar tiek visko laukė. Marcios a.k.a Alexis Farraday – Abberline mirtis žinoma sukretė tuo metu dar mirtingą aukštaūgį. Tačiau, kaip ir buvo menama ankščiau, vyras ankščiau ar vėliau būtu suėmęs save į rankas, ir sugrįžęs į gyvenimą, lyg niekur nieko. Visgi, panašu kad pats “likimas” arba prastai išvystyta Sebastian’o kantrybė, galiausiai pasuko įvykius kitokia linkme. O gal taip turėjo būti nuo pat pradžių? Kad Abberline vidus imtu atsispindėti išorėje?

Galbūt, esant kitoms aplinkybėms (pavyzdžiui jei būtu vis dar išlaikęs savo mirtingą mąstymą) arba platesniam pasirinkimo spektrui, Desmond’as nebūtu puolęs Livianos. Galu gale, moteris nepaisant to fakto, kad buvo Sebastian’o dukra, apie save buvo palikusi ganėtinai gerą įspūdį: ji puikiai sukosi darbe, ji ne kartą ištraukė aukšaūgio užpakalį iš bėdos, ir kartais, kai tai nepasidarydavo labai užpisančiai, ji buvo proto balsu jų veiksmuose. Ką kalbėti apie tą nediduką, visai mažytį faktą, esti ji buvo nėsčia. O kaip be pasukus, Abberline buvo dviejų vaikų tėvas, kas reiškė kad tokią gyvybės formą gerbė, bent tada kai buvo tiesiog žmogus. Dabar, būtent dabar Livianos šiltas, šviežias ir žmogiškas, ne visiems matomai vos ne žėrinčiais blizgučiais pabarstytas kraujas, buvo nerealiausia, ką teko ragauti amerikiečiui. Smegenys tiesiog išsijungė, netgi jei būtu dievinęs Varias-Geminus, vyras vis vien būtu šią suėdęs. Jis. Tiesiog. Buvo. Žvėriškai. Alkanas. Kas reiškia, kad asmeniškumų jo veiksmuose ieškoti absurdiška. Jis kalbėjo, elgėsi taip, kaip tuo metu liepė jo taip vadinami “vidiniai demonai”, kuriuos išleido pažaisti. Vienas smūgis suskaldė dalį vampyrą nuo tamsiaplaukės skyrusių durų, antras smūgis išnešė duris velniop. Akimirka, ir jis būtu pasiekęs Livianą. Tačiau čia pat, matyt nuo šio nedidelio teatro pavargęs Redford’as nusprendė įsikišti. Pagautas už sprando, kaip prisidirbęs vaikigalis, Desmond’as dar bandė šakotis, dar bandė griebti Livianą, kad bent krimstelėti šiai kur nors, leisti savo gerkloms sudrėkti nuo šios saldaus raudono kūno skysčio. Tačiau še tau, špyga po nosimi. Nesiklausė to, ką serafimas susakė savo atžalai, tiesą pasakius, šiuo metu tai tebuvo kažkokiu foniniu garsu, kuomet akimirksnio spinduliu, tiesiog pradingo, matyt tik velniai supras kur ir kaip.


Dauguma naujavirčių vampyrų, arba kaip dauguma mėgsta šiuos pavadinti “nemirtingųjų”, dažniausiai yra paliekami likimo valiai, dėl ko arba galiausiai išmoksta savitvardos, arba tiesiog pražūsta. O pražūsta dėl to, kad šiuolaikiniai įstatymai stipriai veržia rankas tiems, kurie iš prigimties maitinasi mirtingų žmonių krauju, bei neretai šio proceso metu nužudo vieną kitą, keliolika ar net kelis šimtus. Viskas taip pat priklauso ir nuo vampyro asmenybės, o turint omeny kad Desmond’o nėra labai “angeliška”, galima įsivaizduoti kad su savitvarda šiam yra labai sunku. Dievaži, nuoširdžiai kalbant, vyras nemokėtu pasisotinti net tuomet, kai kraujo perteklius imtu bėgti ne vien iš akių, burnos ir nosies, bet ir nebloga srove iš subinės. Visa laimė tame, kad priešingai nei dauguma, Abberline nuo pat pradžių gavo savotišką “mentorių”, kurio pažiūros buvo ant tiek liberalios, kad jis paprasčiausiai leido aukštaūgiui pajusti ką reiškia būti nemirtingu vampyru, prieš tai kai pasodino šį ant griežtos dietos. Pradedant tamsiais akligatviais ir baigiant įvairiausio plauko triukšmingomis vietovėmis (klubai, restoranai, kazino ir panašiai) Abberline pabuvo visur. Ir net tuomet, kai jam buvo liepiama nepersistengti, jis persistengė. Tiesą pasakius, dar ir kaip. Žvieriškas kraujo troškimas, taip pat glaustai asociavosi ir su padidėjusiu lytiniu potraukiu. Ir beveik kiekvieną kartą, pradėdamas nuo įkandimo į kaklą, jaunavirtis ne vien kad išsiurbdavo savo pasirinktos kraują iki pat paskutinio lašo, bet prie to pačio, dar ir prievartaudavo (aukos buvo apdujusios nuo kraujo netekimo, nors prieš tai ir parodė sutikimą su juo pasismaginti, bet vis vien kai sąmonės labai daug nėra, sunku įvardinti kaip nors kitaip, nei kad prievartą). Užburti aukos “klapsint akelėmis” vyras nemokėjo, o ir reikia pripažinti kad netgi nesistengė. Nors ir kraujo skonis, pavergdas adrenalino išsiskyrimui nebuvo labai skanus, tačiau ir į tai nelabai bekreipė dėmesį. Nekreipė dėmesio ir į tai, ar auka buvo moteris ar vyras. Scenarijus buvo lygiai toks pat: kraujo čiulpimas, brutalus seksas iš už nugaros ar priekio (priklausomai nuo to, ar ten buvo moteris ar vyras), nutrūkstanti nuo kaklo galva, toliau seksas iki pat kraujingos sėklos išsiskyrimo arba iki akimirkos, kai atsibosta, o tuomet “autopilotinis” ėjimas toliau. Niujorkas jau seniai nebuvo matęs taip stipriai nuo grandinės nutrūkusio vampyro. Bet ir čia, nors Desmond’as ir atrodė “pasiūtęs”, jis visgi nebuvo bukas, todėl pasirūpino tuo, kad jo tapatybė taip ir liktu švari. Nereikia galvoti kad Sebastian’as viską stebėjo visiškai ramiai, aišku kad davė draugeliui velnių, ir ne kartą. Tačiau atgal sulaukdavo tik pasipriešinimo, koliojimo ir panašios velniavos, kuri ir toliau bandė serafimo kantrybę. Gal visgi buvo klaida padaryti iš Abberline šį nemirštantį, krauju mintantį “šedevrą”? Sunku pasakyti kas būtent paskatino Redford’ą imtis kraštutinių priemonių, bei uždėti aukštaūgiui ant riešo užkalbėtą prabangų laikrodį. Tačiau šis veiksmas vienareikšmiškai padarė šviesiaplaukį labiau pakenčiamą. Nors šio asmenybės kampai stipriai nepakito, bet reikia paminėti tai, kad jis bent jau pradėjo galvoti galva, o ne pimpalu. Tas kelias likusias dienas, jis netgi parodė šiokią tokią susilaikymo pažangą: daugiau nebe naudojo prievartos, netgi išklausė kaip užkalbėti aukas, bei nužudė netyčia gal vieną, gal du. Bet tikrai ne taip, kaip pirmąją parą. Susitvarkyti padėjo ir tai, kad vyras pagaliau išsimaudė, užsivilko padoriai atrodančius drabužius, ir netgi pareiškė ketinantis grįžti į darbą. Ypatingai dabar, kai Miego poreikio nebe buvo, o dienos ir naktys atrodė nesibaigiančios, norėjo kuo stipriau užsiimti save kuo nors, o ne šiaip smaukimusi iš kampo į kampą. Prieš tai, jis taip pat turėjo sutvarkyti du reikalus, kurių atidėti negalėjo.

Naktį prieš apsilankant namuose, kuriuose jau kelis mėnesius gyveno Desmond’o dukterys, vyras daug mindžikavo per aplinkui, daug rūkė ir mažai kalbėjo. Nepriklausomai nuo to, kad Sebastian’as turėjo šiokią tokią teisę pareikšti savo nuomonę dėl aukštaūgio sprendimo, gal ne tiek kiek draugo teisėmis, kiek Marcios (kuri tam tikra prasme buvo Cassandros (beveik keturi metai), bei Meghan (beveik pusantrų metų) mama) tėvas. Tačiau Abberline tiesiog buvo neperkalbamas, ir jei nuoširdžiai, kad ir kaip nežmogiškai jis elgėsi, jis elgėsi teisingai. Jei tos mergaitės ir turėjo galimybę užaugti tinkamuose rankose, tai tos rankos priklausė Alexis. Nereikia suprasti klaidingai, Desmond’as iš tiesų dievino savo mažyles, juose matė šviesią ateitį, ir tiesą pasakius, dirbo tam, kad joms niekada nieko netrūktu. Tačiau be didžiulių sąskaitų bankuose, jis taip pat stengėsi kad mergaitės pirmiausia išaugtu žmonėmis, kas reiškia kad nekartotu savo biolognių tėvų klaidų. Būtu vertos to, kad su jomis būtu elgiamasi TIK tinkamai. Tapus vampyru, o prieš tai dar pasiekus giliausią duobę, jis suprato kad negali amžinai kliautis laikrodžiu, kuris bet kada gali nutrūkti, arba būti nuimtas. Jis negalėjo sau leisti prabangos, kad pats gali savo rankomis kaip nors pakenkti mergaitėms. Negana to, jis taip pat neįsivaizdavo savęs ir vampyru ir tėvu tuo pačiu metu. Laikas jo nesendino, o mergaitęs augino. Tai nelogiška, nelogiška būtu ir tai, kad ankščiau ar vėliau jis gautu pamatyti jas mirštančias. Ne, šito jo asmenybė paprasčiausiai nesutiko priimti. Ir aplamai, koks gi iš jo būtu pavyzdys joms? Šūdinas. Lemtinga akimirka, jo rankose atsidūrė mobilus telefonas, kurio pagalba jis surinko moters, kuri prižvelgė mergaites, numerį. Ji akivaizdžiai jau buvo įmigusi, arba bent taip skambėjo jos balsas.
– Man reikia jas pamatyti. – Ganėtinai šaltai pradėjo aukštaūgis, ketindamas netrūkus pratęsti įžanginę kalbą.
– Pone Abberline, prieš kelias valandas paguldžiau mergaites miegoti, gal galite atvykti iš ryto? – Moteris žinoma ištarė tai, ko vyras neketino priimti, nepriklausomai nuo to, kad ji nuoširdžiai rūpinosi tuo, kad mergaitės išsimiegotu. Galu gale, buvo vėlu.
– Aš atvažiuosiu už penkiolikos minučių, prašau pažadinti Cassandrą. Maggie lai miega, ir taip, šito negalima atidėti. Todėl PRAŠAU atlikti tas pareigas, už kurias tau mokama. Patikėk, TU nenori man prieštarauti. – Vyras net neleido moteriai baigti kalbos, kuomet padėjo ragelį. Neatkreipė dėmesio į tai, ar Sebastian’as sekė iš paskos, kuomet apleido tuometinę buvimo vietą, bei sėdęs į automobilį, išvažiavo link namų, kuriuose buvo prižiūrimos jo dukterys. Lygiai penkiolika minučių, ir vyras jau skambino į lauko durų skambutį. Ganėtinai jauna, gal kiek daugiau nei trisdešimt metų turinti moteris pradarė duris, o šiai už nugaros jau stovyniavo Desmond’o pirmagymė. Vien tas jos nekaltų, apmigusių akelių vaizdas užgniaužė kvapą.
– Tėtukai! – Vos pamačiusi aukštaūgį, Cassandra striktelėjo iš vietos, pamesdama pliušinį triušį ant grindų ir šokdama vyrui ant kaklo. Savo mažomis rankomis įsikabinusi į jo pečius, nepaliko jokios išeties kaip tik stipriai ją apkabinti. Jos kvapas buvo toks vaikiškas, ir taip stipriai priminė Lex’ę. Susimerkė, giliai į save įtraukdamas tą nekaltą, vaikišką kvapą, tuo pačiu metu pabučiuodamas mergaitės galvą, kažkur tarp smilkinio ir ausies. Negebėjo, nedrįso nuo jos atsitraukti ar bent pažvelgti į šviesias, gyvenimo nesugadintas, jos akis. Tiesiog laikė ją taip, tvirtai, lyg bandytu apsaugoti nuo viso pasaulio, tuo pačiu metu pamiršdamas kad pirmiausia turėtu apsaugoti nuo savęs paties. Po kurio laiko privertęs save pažvelgti viršun, jis liepė auklei nesijudinti, nieko nesakyti ir niekaip nereaguoti į tai kas netrūkus įvyks. Žinoma, taip sakydamas jis nepaleido auklės žvilgsnio iš savo akių spektro, įteikdamas jai tai ką sakė. – Tėtukai, kur mamytė? Aš noriu namo, pas tave ir pas mamytę… – Mergaitės balsas vėl užpildė aplinką, dievaži, vien nuo šių žodžių širdis plyšo į tūkstančius dalių, ką kalbėti apie tai, kad jis amžinai liks paveiktas to, ką ketino padaryti visai netrūkus. Vyras neatsakė į verksmingą Cassandros klausimą, kuomet paleido ją iš savo glėbio, tuo pačiu metu švelniai suimdamas jos galvelę iš šonų, ir priversdamas ją pažvelgti į save. Žinoma, tai buvo dar sunkiau padaryti, nei kad įsivaizdavo. Jos žvilgsnis lakstė visur, atrodytu ar mergaitė priešinosi, arba tiesiog turėjo sunkumų susikaupiant. Negalėjo jos gąsdinti, ar versti ką nors daryti prieš josios valią. Laukė akimirkos, kai ji pagaliau pažvelgs į jam priklausančias akis. Tai trūko tikrai, tik akimirką. Ji pažvelgė į jo akis, ir to užteko, kad jis pagaliau už jų “užsikabintu”. Prabilo, nors ir labai neužtikrintai.
– Aš tave dievinu angeliuk. Net jei gyvenimas ankščiau ar veliau suves mus į vieną tašką, nedrįsk tuo suabejoti. Dar tuomet, kai buvai mamytės pilvely, jau tada žinojau kad pakeisi mano gyvenimą. Priversi būti geresniu, ir noriu ar nenoriu, išmokysi mylėti. Tave, Maggie. Galimybę būti jūsų tėvu. – Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis pasistengė baigti tai, kol netapo visiškai nepakeliama. – Niekada ne vienos iš jūsų nepamiršiu, būsiu šalia, net kai to nesuprasit. Maggie per maža, kad suprastu. O tu, angeliuk. Kai aš išeisiu, tu pamirši mane, pamirši mamytę ir tai ką tau teko matyti tą dieną. Kai aš išeisiu, tau mamyte taps ši moteris. Ir tu būsi tokia pat tobula jai, kokia buvai ir visada būsi mums. Būk laiminga mažyte, būk laiminga. – Nutraukdamas akių kontaktą, vyras tik tuomet pastebėjo kaip “upeliais” iš jo akių srūva kraujas, viena ranka pasivalė veidą, ir neleido sau daugiau atsisukti ar nuleisti akių į vis dar apstingusią Cassandrą. Užkalbėjo ir auklę, kuri nuo šios akimirkos įtikėjo kad abi mergaitės yra jos. Dar tą patį vakarą, jis susitiko su bankininkais, bei paskyrė savo dukterims visus prieš tai savo sukauptus pinigus (apie kuriuos nežinojo netgi Alexis), kad sukakus pilnametystei jos gautu absoliučiai viską, jų auklėjimui paskyrė trečią sąskaitą, tačiau jau fiktyvios motinos vardu. Viską paaiškino labai logiškai, esti tos moters vyras, kuris kaip tyčia žuvo kare, buvo ganėtinai pasiturintis, ir viskas kas po jo liko, tai dvi nuostabios mergaitės ir didžiulė krūva pinigų. Beliko tik vienas žingsnis, kurį žengus, Abberline ketino pradėti savo gyvenimą nuo nulio, atsitrakus nuo tų, kuriuos dar gali kaip nors sužeisti, arba baisiau.
Vienintelis žingsnis, su kuriuo Desmond’as ketino susitvarkyti be palydos. Sunku pasakyti ar tam įtakos davė, kad vyras neblogai mokėjo sumėtyti pėdas, arba tiesiog gavo dozę supratingumo iš “draugo-priešo” pusės. Galu gale, užteko matyti ir to, kaip atrodytu įtakingas asmuo, dievinantis savo vaikus, yra priverstas šių atsisakyti. Ir tam galbūt yra ne visai suprantama, bet visapusiškai logiška priežastis. Dar prieš tai, kai Abberline prarado savo oficialią sutuoktinę, jis intensyviai ėmė susitikinėti su viena iš Thor’o Geminus būriui priklausančių vilkolakių. Graži moteris, mokanti visai neprastai laiku praskiesti ilgas kojas, bei taip pat laiku tinkamai prasižioti. Tai nebuvo meilė, dievaži, Abberline tikrai buvo stipriai svetimas panašiems jutimams. Tiesiog, savaime gavosi kad prie vilkolakės vyras prisirišo. Jis ne vien kad leido naktis su šia eiliniuose viešbučiuose, sėkmingai išlaikydamas savo asmeninį gyvenimą privačiu reikalu, jis netgi buvo nupirkęs šiai loft’ą. Prabangus, skandinaviško stiliaus statinys buvo ne vien kad jų pasimatymų vieta, tačiau ir pastovia moters gyvenviete. Tam tikra prasme, ištraukęs šią iš gilios duobės, vyras pasirūpino tuo, kad jo “mergaitei” nieko netrūktu. Ir nepriklausomai nuo kaprizų, bei spaudimo, kuriuo moteris jį koneveikė, jis taip ir nedrįso atsitraukti. Ji buvo kone tobulas (jei tik kažkas tobulo iš tiesų egzistuotu) jo skonio apvaizdas: tamsiaplaukė, liekna, tačiau prie to viso turinti tiek ištraiškingą “penktąjį tašką”, tiek prabangiai putlią krūtinę. Šiek tiek vietomis užknisanti, tačiau tuo pačiu metu ir pavojinga. Galbūt, jei įvykiai būtu susiklostę kaip nors kitaip, jis netgi būtu pabandęs ją ne vien išlaikyti kaip pastovią meilužę, bet ir pabandęs šį bei tą daugiau. Galbūt. Juk reikia turėti omeny tai, kad prostitutės galu gale atsibosta, o kai žmona neduoda, nieko čia antgamtiško neįvyksta, kai vyras ima ieškotis to tarpukojo, kuris savaime nuo minčių apie jį, drėktu it būtu aiškiai stimuliuojamas. Sėkmingai atitolęs nuo Redford’o, aukštaūgis nusigavo iki prieš tai minėto pastato, kuriame jau keletą mėnesių gyveno Emily. Vyriškumas jam neleistu tiesiog pradingti, ar pasirodžius išmesti moterį į gatvę. Tam tikra prasme, jie apsikeitė paslaugomis: jis buvo pamylimas ir mylimas, o pats už tai atsimokėdavo pinigais, ir reikia pabrėžti kad visai ne mažais. Tačiau dabar tai yra visiškai neaktualu. Ji pradarė duris, vilkėdama vos apatinį trikotažą, bei ant pečių užmestą permatomą brendinį chalatą, kuris vos dengė jos užpakaliuką. Liežuviu perbraukęs per savo lūpas, jis galvos mostu nurodė, kad moteris išeitu į laiptinę. Kadangi šis pastatas teisėtai priklausė jai, jis neketino laužti “gamtos užrakto” ir prašytis būti įleidžiamas. Juk tai buvo paskutinis kartas, kai Jie vienas kitą matė. Vien iš Emily veido buvo galima suvokti, esti ji sunerimo. Tačiau tai iš anksto sudaryto amerikiečio plano nei pakeitė, nei suklibino. Jis neprabilo, kuomet atsiklaupdamas ant kelių, rankomis apglebė jos kūną, apie tą patį užpakaliuką, į kurį ne kartą buvo nuleidęs “įtampą”. Net jei prieš tai, pirmiausia jo uoslė priimdavo moteriško susijaudinimo, kvėpalų ar dušo gelio kvapą, dabar viskas ką suuodė tai specifinį, vilkolakiams būdingą “prieskonį”. Nepatiko, iš dalies netgi suprato kodėl Redford’as taip ne visai maloniai atsiliepia apie menamą rūšį, kuri Abberline prieš tai stipriai nekliuvo. Pajuto ir moters sutrikimą, kuomet sukišusi pirštus į jo plaukus, ji pajuto jo kūno lavonišką šaltumą. Prigludus, nebuvo galima net pajusti plakančios širdies, kuri buvo lygiai taip pat mirusi, kaip ir visas aukštaūgio kūnas. Jis net nepakėlė akių, kuomet aiškiai ir veik šaltai pareiškė esti tai yra paskutinis kartas, kuomet Jie matosi. Ji taip pat nebuvo kvaila, kad nesuprasti kas jam nutiko, ir tai kad niekas ir niekada nepritartu jos norui būti su vampyru. Kaip ir jis nesugebėtu būti su vilkolake, mat tai tiesiog neišeis į gerą, nei jam, nei jai. Pasukęs galvą, šaltomis lūpomis jis susirado jos papilvę, pabučiavo. Tuomet vien iš veiksmų buvo galima pajusti tai, kad jis linktelėjo, paragindamas save atsikelti. Ji pravirko, netgi bandė jį sustabdyti, tačiau kam buvo lemta nutikti, tas ir nutiko. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet moteris jį matė gyvai, tačiau nepaisant šito, jis paliko šiai loft’ą, bei belimitę auksinę kortelę. Kad ir koks subingalvis buvo, buvo aptekęs pinigais. Tai kodėl gi ne? Galu gale, per tiek laiko praleisto susitikinėjimams, jis sugebėjo jai duoti ir kažką daugiau, nei kad daiktus ir blizgučius. Jis sugebėjo jai parodyti tai, kad ji yra verta kažko daugiau, nei nuolatos alaus nusigėrusių vilkolakių kompanija, kurie permetinėjo ją iš rankų į rankas. Jis suteikė jai tai, ką tokios moterys kaip Liviana, Katherine arba Elissa gaudavo savaime.




Vienas dalykas yra tai, kai tu kauniesi dėl savo gyvybės, visai kitas, kuomet turi kautis už du. Ypatingai tuomet, kai antrasis yra dar pilnai neišsivystęs kūdikis, kuris iki pat šios akimirkos neleidžia tau palūžti, verčia stengtis, ir nukritus keltis, bei eiti toliau. Galbūt dauguma moterų labai sunkiai susitaiko su mintimi, kad privalo su šiuo “netikėtumu” susitvarkyti savarankiškai, tačiau Liviana elgėsi priešingai. Ji net nebūdama pasiruošusi būti mama, jau buvo pasiruošusi tam. Ir velniai griebtu, ji neketino leisti kad kas nors šiam mažam “stebuklui” nutiktu. Motiniški instinktai suskambo iš karto, vos tik graikė suprato esanti nebe viena. Ir galima tik įsivaizduoti kokį siaubą ši patyrė, kuomet gavo stoti prieš naujavirtį vampyrą, neturėdama net antgamtinių galių, kuriomis žinoma kad būtu sutramdžiusį Desmond’ą greičiau, nei šis būtu išlaužęs vonios duris. Visgi, jei ne netikėtas noras išsituštinti skrandį per viršų, moteris iš viso nebūtu patekusi į tokią nedėkingą padėtį. Toksikozė nekankino, tačiau galbūt per vieną dieną nutiko visko tiesiog per daug, kad organizmas padavė stabdį. Akimirką, kuomet Abberline įsiveržė į vonią, Liviana tvirtai abejomis rankomis laikė durų nuolaužą, kurią ketino suvaryti Desmond’ui į širdį, bei tokiu būdu ne vien išlaisvinti jį nuo nemirtingumo, bet ir apsaugoti savo dar negimusį kūdikį. Galu gale, tai (mat pati vis dar buvo pakankamai nemirtinga) buvo graikės prioritetas. Visa laimė, kad Sebastian’as nusprendė daugiau nebe užimti tik stebėtojo poziciją, įsikišdamas į suirutę, kurią iš dalies pats ir užvirė. Juk buvo per daug naivu manyti, kad atvirtęs į vampyrą, Desmond’as toliau tik mals liežuviu ir nieko kito nedarys. O ir turint omeny skurdžią Livianos patirtį, kiekvienas monstras, prie kurio ši prisiliesdavo, kažkaip savaime tapdavo dar didesniu monstru, nei tai buvo galima įsivaizduoti. Galbūt, tai savotiška Chariton’o atmaina? Juk pastarasis, pagal graikės žinias yra miręs, Lilith šiek tiek apsimusi, vadinasi galima tikėtis kažko didelio ir siaubingo dar kartą, juk būtent taip ir veikia “motušė gamta”. Nepriklausomai nuo to, kad Sebastian’o žvilgsnis, kuris susirado dukterį, ir nebuvo piktybiškas, ko nebuvo galima pasakyti apie šio liepiamą toną, ji akivaizdu kad nebuvo nei sužavėta, nei įtikinta. Šūdą ką ji gamins asmeniui, kuris drįso prieš ją pakelti ranką. Na gerai, galbūt net ir labai pasistengęs Desmond’as nebūtu sunaikinęs pačios Livianos, bet vėlgi ar tas pats nemirtingumo burtas galioja jos brandinamam vaisiui? Juk jis žinoma gali būti pagrinde paveldėjęs tėvo genus, kas gautusi… Yra arba vilkolakis, arba iš labai labai LABAI mažo procento, fėjus. Likusi viena, Varias-Geminus sukniubo ant kelių, nugara įsiremdama į spintelę. Bandė sulaikyti save nuo didžiulio, nežmogiško noro išsirėkti, tiesiog paleisti velniop viską, kas tai akimirkai susikaupė. Susilaikė, nenorėdama į save atkreipti per daug dėmesio, ar kaip nors kitaip prisišaukti nepageidaujamus jai matyti asmenys. Susirinko savo daiktus, bei pasistengė kaip galima nepastebėta iš čia išeiti (na taip, žinoma, nepastebėta - lyg Asmodeus būtu jau ant tiek žioplas, kad nepamatytu krauju suteptus patalus, ar tai kad vonios durys yra išneštos velniop). Ir toliau sėkmingai ignoruodama jo (savo buvusio) bandymus susisiekti.


Per tas kelias pilnas dienas, kuomet nei nuo Sebastian’o, nei nuo Desmond’o nebuvo ne žinios, tamsiaplaukė nenukrypdama nuo savo tipinės dienotvarkės, rūpinosi įmonėmis, Thor’o palikta augintine, bei iš anksto numatytu laiku apsilankė pas ginekologę – akušerę, kuri atlikusi būtinus tyrimus, taip pat nustatė vaisiaus lytį, bei patvirtino ir taip aiškius spėjimus, esti viskas yra gerai. Liviana sugrįžo atgal į Marcus’o namus, kuriuos brolis buvo apleidęs jau prieš beveik metus. Neleido šiam būstui pradingti, mat vis dar turėjo vilties kad jis kada nors sugrįš, lygiai taip pat, kaip ir sugrįš Geminus. Keista gi, kaip visi apie Liviana esantys vyrai tam tikru metu pradingsta, tarytum niekada nebuvo egzistavę. Ir joks jai žinomas magiškas ritualas, nenurodo galimos jų lokacijos. Tokiomis akimirkomis, netgi apima jausmas, kad galbūt jų niekada ir nebuvo, ir jai tiesiog susisuko smegenėlės? Vienaip ar kitaip, gyvenimas nestovėjo vietoje, kas reiškė, kad moteris tikrai kad neketino sėdėti vienoje vietoje, bei linguodama, stebėti neegzistuojantį tašką priešais. Sugrįžusi iš darbo, Liviana išsivedė aliaskos malamutę, vardu Luna, gerai išsilakstyti kieme, o grįžusi įpylė kalytei šviežio vandens, bei subėrė sauso ėdalo. Pastaruosius kelis mėnesius, ši šunytė sunkiai atsitraukdavo nuo graikiškos kilmės gražuolės, tarytum būtu įpareigotą ją saugoti nuo bet kokių negandų. Ji netgi snaudė greta miegamojo lovos, ant kurios miegodavo Liviana. Kiekvieną rytą palydėdavo šią į darbą, bei kantriai laukė grįžtant. Keista, kaip iš esmės svetimas šuo gali prie tavęs taip stipriai prisirišti, kad tampa kone gyvenimo dalima. Ir tam tikra prasme, Luna tikrai buvo Livianos gyvenimo dalimi, ypatingai tomis akimirkomis, kuomet visko pasidarydavo tiesiog per daug. Kalytė priguldavo šalia, padėdavo savo masyviai vilkišką snukytį ant pastebimai augančio graikės pilvo, bei ilgėsingai atsikvėpdavo. Žinoma kad ji buvo pasiilgusi savo šeimininko, tačiau nepaisant to, ji vis vien nepabėgo. Ji buvo greta Livianos tuomet, kai greta būti negalėjo (arba nenorėjo, mat tai vis dar paslaptis) Thor’as. Dievaži, visi dievai tam liudininkai, kaip gi stipriai Liviana buvo pasiilgusi to vyro, kurį taip karštai mylėjo…
Tik išlipusi iš dušo kabinos, Liviana atkreipė dėmesį į tai, kad pasibaigė švarūs rankšluoščiai, kurių per neapdairumą arba laiko stoką, pamiršo užkeisti naujais. Tai, kad be tamsiaplaukės šiuose namuose gyveno tik šuo, ji jautėsi visiškai laisva išeiti iš vonios visiškai nuoga. Tačiau prieš tai, kad žengtu tuos trūkstamus žingsnius pro duris, vikanė pasikėlė savo mobilų telefoną nuo spintelės, bei iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad yra vienas praleistas skambutis nuo Karly. Šviesiaplaukės, su kuria vis dar palaikė ryšius, nepriklausomai nuo to, kad pažinties dieną, jos abi viena kitai tryško antipatija. Visgi, laikas matyt suveda į vieną krūvą tuos žmonės, kurie tuo metu yra reikalingi vieni kitiems. Kadaise iš tiesų ištiesusi reikalingą pagalbos ranką iš pažiūros gyvenimo ir taip stipriai nuskriaustai vilkolakei, Liviana tuo savo “misijos” nebaigė. Ji stengėsi palaikyti ryšį su ja, net (ne, greičiau ypatingai) tuomet, kai jos pačios gyvenimas nudardėjo velniop. Visgi, kaip be pasukus, toks dalykas kaip “draugė” yra reikalinga, ypatingai tuomet kai tave iš esmės supa vien vyrai. O su vyrais, kaip žinia nelabai apie ką eis pasikalbėti, o jeigu ir eis, vadinasi jų tikslas yra ne išklausyti tave, o užgldyti tave. Kas vyrus tik dar labiau parodo kaip netinkamus kandidatus į draugus moterims.
– Šiandiena patvirtino, panašu kad mūsų su Luna kompanija pasipildys berniuku. Aš laukiuosi sūnaus… – Ramus ir šiek tiek liūdnokas Livianos balsas nuskambėjo dar tuomet, kai kitapus ragelio moteris išgirdo pažįstamo skambėsio “klausau”. Neskubėdama išeiti iš vonios, Sevastianos ir Saloninos pirmagymė dirstelėjo į vonios duris, už kurių girdėjosi Lunos urzgimas.
– Laukiesi? Nuo Thor’o?! Žinoma, kad nuo Thor’o, ką aš čia šneku… Dievaži, kad ir kur slapstosi tas kalės vaikas, privalai jį susirasti! Negali šio mažylio auginti viena, Liana. – Akivaizdus šokas šviesiaplaukės balse buvo ne vien girdimas, bet ir kone jaučiamas per tūkstančius kilometrų. Keista, tačiau pastoviai palaikydama ryšį su mergina, kurią drąsiai galėtu pavadinti drauge, Liana taip ne karto ir nebuvo užsiminusi apie savo nėštumą, juk tuo metu iš tiesų sverbiausia buvo ne kas kita, kaip Geminus dingimas. Ar jis išsigando atsakomybės, ar paprasčiausiai nusprendė papustyti padus, arba jam kažkas atsitiko, buvo aptraukta didžiulia mistikos banga. Nei magiški ritualai, nei pokalbiai su šio draugais, niekas nesuvedė galų, kurie buvo taip būtini Rivas. Galbūt, ji būtu lengvai patikėjusi pirmuoju spėjimu, esti vyras tiesiog nenori atsakomybės, bei šio romano niekuomet nepriėmė rimtai, tačiau kažkas viduje tiesiog neleido jai tuo tikėti. Ir štai, neapgalvotai, tačiau būtinai ji supažindino jo netikrą seserį su tuo, kad laukiasi, ir greičiausiai nuo Geminus. Nepasakė apie tai, kad nėra visiškai tikra tuo, kas yra tėvas. Juk visu savo kūnu noriai tikėjo esti laukiasi nuo mylimojo. Nespėjus nieko pridurti, Karly balsas vėl pasigirdo, iš kart po to, mergina liūdnai atsiduso.
– Sakau iš patirties… – Paskutinėmis Lianos žiniomis, Karly buvo išvažiavusi iš šalies kartu su Mason’u, tokiu būdu bandydama susikurti savo gyvenimą nuo balto lapo. Tačiau iš šios balso susidaryti prielaidą kad ten ne viskas gerai, nebuvo sunku. Netrūkus po to, kai šviesiaplaukė pagimdė, kažkas pasikeitė. Tačiau būtent kas, nebuvo atskleista iki galo. Galbūt būtent dabar buvo tinkamiausias laikas prabilti apie tai, bet kaip? Kažkaip negražu džiaugtis savo laimės akimirka, bei kalbėti apie kažkieno nelaimes. O gal tai tiesiog pasivaideno, gal ten viskas gerai? Ne. Kažkas tikrai yra ne taip. Lianos balsas suvirpėjo, dar prieš tai, kai ji būtu pradėjusi aiškiai kalbėti. Natūraliai kimus skambesys užpildė vonios kambarį, dar tuomet kai fone sulojo šuo.
– Aš nežinau Karly, atrodo viskas slysta iš rankų. Meluočiau, jei sakyčiau kad viskas gerai ir kad man jo nereikia. Man jo reikia, mums abiems jo reikia. Kad ir koks subingalvis kartais moka būti Thor’as, nenoriu tikėti kad jis tiesiog taip, nieko neaiškinęs, nusprendė pradingti, net jei viskas atrodo priešingai. Supranti? Tai taip sušiktai keista… – Nebaigdama kalbos, bei neatitraukdama telefono nuo savo ausies, tamsiaplaukė pastebimai suraukė antakius, nesuprasdama kodėl iš pasiskolinto miegamojo sklinda nerimstančio šuns atgarsiai. Nesusimąstė apie tai, kad sugrįžti galėjo Marcus’as, mat elementariai, raktus buvo palikusi duryse, kas reiškė kad patekti iš išorės nebuvo įmanoma. Nesivargino apsirengti, kuomet išnerdama iš vonios kambario, visiškai nuoga, moteris žengė link lovos, ant kurios krašto buvo numesta akiškiai vyriška maikutė (kuri buvo moteriai per didelė, tačiau reikia pripažinti, miegui ypatingai patogi), bei kelnaitės. Greičiausiai net nebūtu prieblandoje pastebėjusi Sebastian’o, jei šis nebūtu prabilęs. Pirmiausia krūptelėjusi, graikė iš karto atsuko šiam nugarą. Žinoma, ir ten nebuvo kažkuo pridengta, tačiau žvelgiant iš šios pusės, nuogumo matėsi kiek mažiau, arba tiksliau pasakius, atidengtų intymių vietų. – Karly, turėsiu tau perskambinti. – Tuo baigdama pokalbį, Rivas iš karto užvaitojo, it būtu iš tiesų stipriai įsižeidusi, kad dar vienos akys pamatė šios kūną. – Kas po velnių su tavimi negerai?! Negi amžinas gyvenimas privertė pamiršti elementarias etiketo taisykles, kaip pavyzdžiui pasibelsti į lauko duris ir laukti ar tau šias atidarys ar ne?! – Žengdama vos žingsnį atgal, moteris net neatsisuko, nepriklausomai nuo to, kad pats Sebastian’as pasiskubino nusisukti nuo jos, it būtu tikrai stipriai sudomintas tuo, kokį aprangos skonį turi šio dukra. Greitai pasigaudama maikutę, Rivas taip pat paskubomis šią užsitempė ant savo išsausėti nespėjusio kūno, vietomis prilipo, tačiau šiomis aplinkybėmis, net neatkreipė į tai jokio dėmesio. Šiek tiek vėliau, moteris taip pat užsitempė ir kelnaites, po ko, susikryžiuodama rankas po krūtinę, jau ketino prabilti, kuomet naująją šeimininkę apginti nusprendė Geminus augintinė. Aliaskos malamutė, prieš tai tik iš toliau urzgusi pagaliau iššiepė dantis, bei šoko Redford’o link, Kuomet vos ne lemtingą akimirką, graikė spėjo pagauti šuns apykaklę, bei stipriai trūktelėjo į savo pusę. – Luna, RAMIAI! Svečias.
Nepanašu kad toks paliepimas vilkšunę nuramino. Kaip ir buvo minėtina prieš tai, laikinai priglausta kalytė buvo pernelyg “protective” Lianos atžvilgiu. Net tuomet kai tamsiaplaukė privertė šunį atsitupti šiai tarp kojų, malamutė nepaleido Redford’o iš akių. Galbūt todėl, kad buvo nusiteikusi prieš jį, kaip nepažįstamą, arba tai turėjo kažką bendro su tuo, kad jis buvo vampyras. O gyvūnai, kaip žinia yra labai jautrūs panašioms natūroms. Savo ruožtu, neatrodė kad Sebastian’as buvo kažkaip nusiteikęs reaguoti į augintinį, bent iš karto. Jo lūpomis nuskambėję žodžiai, privertė Livianą nuleisti akis. Net iš toliau, pasidarė nesunku pastebėti tai, kaip jos liaunas kūnas įsitempė. Nesurišo Redford’o intonacijos su tuo, ką jis sakė. Tačiau kažkas visgi vertė moterį leisti jam baigti kalbėti. Su kiekvienu žodžiu, atrodė kad ant pečių nugula nematomas svoris, kuris kuo toliau, tuo sunkiau leidžia jai išlikti nekrutant. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai putlias lūpas, ji pagaliau pasiryžo pakelti akis į tėvą, kuris įsitikinęs kad ji jau apsirengė pasielgė analogiškai. – Visą savo gyvenimą maniau, kad buvau tau kažkuo per prasta… – Pasigirdo atokvėpis, kuris galiausiai liko palydėtas vos pastebimu galvos sukrėtimu. Kaip gi iš tiesų sunku priimti kitokią tiesą, kuomet iki kaulų smegenų manei kad viskas vyko priešingai. Geriau pagalvojus, labiau įsigilinus į santykius, kurie buvo Varias šeimos viduje, sunku įsivaizduoti kad tėvas būtu atsisakęs dukterų tiesiog todėl, kad kartą jos iškėlė pagalvių plunksnas į viršų. Juk supratęs kad Horatius pasiima mergaites ne tam, kad pabandyti būti geru globėju joms, nepadaryti visiškai nieko. Ir tą akimirką, kuomet Redford’as dėstė tiesą apie tai kas jam nutiko, Liviana pagaliau atsiminė mažą detalę, apie kurią niekada prieš tai nebuvo susimasčiusi. Kai Horatius suėmė abi mergaites, bei ėmė šias vilkti toliau nuo Sevastianos ir Silvanus, pastarasis pasakė kad pasirūpins broliu, prieš pat tai, kuomet kažkuo šį apsvaigino. Jos akių vyzdžiai susiaurėjo, po ko visai netrūkus išsiplietė, paskatino prabilti.
– Vadinasi nuo pat pražių tai buvo Silas planas? Sušiktas kalės vaikas… Am. Atleisk. Ne velniop, jis tikrai yra kalės vaikas. Jis neturėjo teisės su tavimi, su visais mumis šitaip elgtis. Ir vardan ko? Ar bent žinojai kad paskutinį kartą kai jį mačiau, jis prisistatė vaidindamas “gerąjį samarietį”, bei ištraukė mane iš Chariton’o nagų? Velniai griebtu, jis netgi stengėsi čiulpti energiją iš… – Nebaigdama savo kalbos, moteris nutilo. Kaip tik tuo metu, kuomet jai tarp kojų buvusi kalytė prigulė, ir toliau akylai stebėdama svečią. Liviana pasitraukė, apeidama lovą, ji prisėdo ant krašto, tačiau taip ir laikėsi privengdama biologinio tėvo akių. Įsistebėjo į apačią, nepaaiškindama neišbaigtos savo minties. Vis dar nesijautė pakankamai saugi, kad sugebėtu atverti širdį jam. Chariton’o vardas, arba teisingiau sakant įvardinimas privertė tamsiaplaukę suklusti. Ji ryžosi pasisukti veidu į Redford’o pusę. Žvilgsnis atrodė suglumęs, išduotas, tarytum tai apie ką vyras prabilo, vyko vos vakar. Praskleidė lūpas, priversdama save prabilti.
– Žinoma, kas gi daugiau, jei ne Chariton’as… – Vien iš balso buvo galima suprasti tai, kad net po tiek amžių, minėtasis vyras tebe užėmė didelę dalį Livianos minčių, ką čia, net nebūdamas šalia, ar nebūdamas gyvas, jis tebe valdė jos gyvenimą, tam tikra prasme. Aplinka apsunko, ir Liviana netgi nesistengė plėtoti šios kalbos, nepaisant to, kad šiokia tokia pažanga buvo padaryta, jie sėdėjo netoli vienas kito, iš pažiūros dar visiškai svetimi, tačiau tuo pačiu metu ir beprotiškai artimi. Keista tik tai, kad Jie nebuvo kažkur per vidurį. Tikriausiai pirmą kartą, per visus jų turėtus susitikimus, Sebastian’o balsas nuskambėjo jautriai, kuomet tamsiaplaukės klausą pasiekė konkretus klausimas, – “Kaip tu galėjai pamanyti, kad galėjau jūsų nekęsti?”, ji stipriai suspaudė akių vokus, kuomet veikiausiai tiesiog natūraliai palinko link Redford’o, galvą trumpam atremdama šiam į petį. Nebuvo ilgėsingų apkabinimų, ašarų liejimo ar tūkstančio atsiprašymų, kuomet veiksmai savaime prabilo patys už save. Jis buvo teisus, kuomet kalbėdamas “iš širdies” įsileido ją į savo pasaulį, atsakomai užklysdamas į josios. Livianos rankos, kurios prieš tai rėmėsi į apnuogintus jos pačios kelius, suspurdėjo, kuomet viena iš jų, savaime pasitempė link priklausančios Redford’ui. Galbūt jam to visiškai nereikėjo, tačiau kitą vertus jai buvo būtinas kažkoks, kad ir visiškai minimaliai nereikšmingas fizinis kontaktas. Prieš vyrui išdėstant dvi galimas artimos ateities versijas, ji sunėrė vienos savo rankos pirštus su jojo. Šiek tiek pasisuko, vien tam kad galėtu pamatyti tėvo akis. Prabilo, tačiau kažkodėl gavosi kad balsas skambėjo veik taip pat tyliai, kaip skamba šnabždėsys.
– Jei tik būčiau žinojusi tai ankščiau. Bet noriu kad žinotum, kad man tikrai daug reiškia tai, kad dabar esi čia, ir leidai susipažinti su ta istorijos dalimi, kuri man buvo svetima, nežinoma. – Tikriausiai tuo ir ketino baigti savo kalbą, Kuomet ne vien kad atitraukė savo ranką, bet ir atsitraukė pati. Sunku būtu įsivaizduoti kad vienas pokalbis supintu prarastą laiką į tvirtas kasas, ir jie staiga taptu didele ir laiminga šeima. Tačiau pirmasis žingsnis buvo žengtas, ir palyginus ganėtinai didelis. Netikėtai nuskambėjęs Sebastian’o klausimas, privertė tamsiaplaukę perbėgti akimis per sukneles, kurias serafimas išdeliojo ant lovos. banalu, tačiau iš visų trijų būtu tilpusi tik į vieną, ir kaip galima labiau nuslėpusi savo augantį pilvuką. – Ką turi omeny?
“Nes, pripažink, mes visados pamirštam, kad tarp visos tos magijos bei antgamtiškumo, tuo pačiu esam ir žmonės.”, – Kaip be pasukus, Sebastian’o žodžiuose buvo didžiulė dalis tiesos. Gimus ir visą gyvenimą gyvenus antgamtinių būtybių apsupty, neretas pamiršta apie tai, kad tarp viso šito supernaturalaus mėšlo, asmuo dalinai tebėra paprastas žmogus, kuris turėtu mėgautis paprastais dalykais. Arba, kartas nuo karto leisti sau atsipalaiduoti. Visgi, kiekvieną kartą, kuomet Liviana leisdavo sau panašią prabangą, tai pasibaigdavo kažkaip negerai. Ji nieko neatsakė, nors buvo aišku kad mergina rimtai priėmė šiuos žodžius, susimąstė apie tai. Sebastian’as pakilo, palikdamas dukterį ruoštis, o ir be kompanijos pastarasis nepaliko, turint omeny tai, kad pro duris drąsiai įžengė Desmond’as, kuriam pasidarė per daug nuobodu tiesiog laukti prie automobilio vairo, kol jiedu apie kažką pasikalbės.

– Tai ką, dabar tavo aukselis savo meilužius maitina pedigrio traškiais? – Praeidamas į svetainę, Abberline specialiai kliūdė šuns dubenį, išbarstydamas sausą ėdalą per grindis. Tiesa, net turėdamas auksinį tiksintį blizgalą ant riešo, labiau pakenčiamas netapo. Plius, jam vis dar atrodė beprotiškai juokinga, kolioti Livianą dėl pasirinkimo dulkintis su šunimis. Tiesa, apie jos praeitį tikrai NIEKO neraukė, bet, štai apie jos romaną su Thor’u, tikrai kad žinojo nemažai. Galu gale, tas šuva ir pats nesikuklino komprominuoti tamsiaplaukę net tuomet, kai ši buvo pasisklebusi apie savo tariamai labai tvirtus santykius su tuo gėjiškos išvaizdos nebyliu. Sukrisdamas ant vieno iš fotelių, vyras įkyriai įsistebėjo į Sebastian’o pusę. Vis dar nelabai suprato, kame buvo prasmė su savimi temptis Livianą, kai ji tikrai buvo per daug užknisančiai teisinga. Na bent turint omeny tai, kad net dabar ji kėlė ne mažą riziką tai verslo pusei, apie kurią Redford’as su Abberline su kitais nediskutavo. Plius, koks gali būti pasilinksminimas, TOTALUS pasilinksminimas, kai kartu su savimi atsitempi storulę? – Ding, ding, dink! Ir prizas už nuovokumą atitenką, Sebastian’ui. Bravo, man ne vien kad galva nesisuka į tą pusę, bet man visiškai, riebiai nusišikti ant to, ką ji apie mane ar tave galvoja. Ir iš viso, kokio velnio tu sumojai ją temptis kartu? Bent įsivaizduoji kiek padorių paukštyčių atkrenta vien nuo to mažyčio fakto, kad jai po papais kaba papildomas bumbulas? Dėl šventosios Lilitos subinės malonės, what the fuck? Ne. Rimtai, what the fuck? – Sebastian’ui ant tų žodžių išsitraukus plastikinį pakelį su tabletėmis, Desmond’o žvilgsnis iš karto nukrypo į tą pusę. Susidomėjo, kad ir kaip beždžioniškai buvo įvardinamas, tačiau pamatyti kažką gero, tikrai kad sugebėjo. Ką kalbėti apie tai, kad šias tabletes matė jau nebe pirmą kartą. Nebuvo tikras koks jų poveikis, tačiau tarp Geminus draugelių, šis produktas sukosi ne kartą ir ne du. Pasilenkė arčiau, bandydamas įsitikinti kad ten tikrai tas pats, apie ką pagalvojo. Ir ten buvo tai. – Sudie proteli.




<…> Klube, kurio pavadinimo neįsiminė, Abberline jautėsi kaip žuvis vandenyne. Dar būdamas mirtingu, vyras kaip tik mėgo triukšmingas vietas, bei visus kartu su tuo ateinančius bonusus: alkoholis, narkotikai, dėmesys, bei vienos nakties nuotykiai. Palikęs savo transporto priemonę kažkur netoli nuo klubo aikštelės, mat pastaroji buvo sausakimša, bei patekti į vidų pavyko tik dėl to kad trijulės snukyčiai buvo visuomeniškai žinomi, jaunavirtis vampyras nesunkiai gavo VIP’ini staliuką. Nepasikuklino, kuomet užsakė sau ir Sebastian’ui išgerti šio bei to rimtesnio, kuomet eilinį kartą pasivaipydamas iš Rivas, šiai paprašė pieno stiklinės. Net tuomet, kai muzika iš tiesų kalė labai garsiai, vampyriška klausa netrukdė girdėti to, kas buvo kalbama. Ir visgi, Abberline neparodė labai didelio noro kalbėti apie kažką konkretaus, mat buvo nusiteikęs kiek kitokiai veiklai. Leisdamas “šeimynai” pasikeisti keliomis frazėmis, jis akimoju ėmė žvilgsniu eiti per susirinkusių veidus, kūnus ir tai, kaip tai buvo išnaudotina veiksme. Tarp daugumos pasidabinusių asmenų, nesunkiai atskyrė kas yra mirtingi. Iš tiesų tai labai elementarų: prakaito išsiskyrimas, odos spalva ir kvėpavimo intensyvumas. Užmatė net tai, kaip kiek toliau, prie tualetų viena moteriškė buvo visai ne seksualiai įsikabinusi į jauno, jau palėgusio vyruko kaklą. Netgi užuodė tą malonų, šviežio kraujo kvapą. Taip ir būtu dar kurį laiką keliavęs po lankytojus, jei ne užsikabintu už vienos, labai konkrečios personos. Šviesiaplaukė, ties kuria užsikabino aukštaūgio žvilgsnis, priešingai nei dauguma, judėjo kiek agresyviai, nors kiekvienas jos veiksmas atrodytu buvo labai apgalvotas, verčiantis ją pastebėti. Ir pastebėti konktečia, seduktyvia prasme. Tik kuriam laikui atitraukęs akis nuo minėtos šviesiaplaukės, kuri tarp kitą ko, jo skonio neatitiko, priešingai.
– Ta kalė atrodo nusiteikusi agresyviai. Kažkas šiandiena liks labai laimingu kalės vaiku… – Nesusireikšmindamas, lyg tarp kitą ko pakomentuodamas tai ką mato, vampyras pagaliau pasistengė nukreipti savo dėmesį į asmenys, kurie buvo kartu su juo.
– Nežinau kaip jūs vaikučiai, bet išgerti užsakiau tik dėl vaizdo. Ak, žinoma. Apart Liviana, jai gi reikia pratintis, kaupti pieną ir panašus mėšlas. Bet aš ketinu pradžiai paragauti šitos. – Specialiai nurodė į Lorellą, kuri norėjo to ar ne, tačiau patraukė ne vieno asmens dėmesį. Ir kadangi tam tikra prasme ji priminė visiškai kvankštelėjusią, kas reiškia kad pavojingą, jis ketino tuo savo vakaro pradžią ir užsiimti. Spėjo tik pakilti nuo stalo, kuomet akimoju sulaukė ganėtinai smerkiančio Livianos žvilgsnio. Panašu kad jai nebuvo prie širdies mintis apie tai, kad net ir besivaldantis Desmond’as vos tik gavęs progą, ketino pralieti, ne tokios jau ir nekaltos mergelės kraują. O kodėl? O todėl kad jam tai atrodė nepaprastai geniali mintis, prie to pačio, jei linksmintis, tai linksmintis, o ne laukti kažkokio momento, kuomet apsispręsi. – Kas yra? Ne mano idėja buvo tave kviesti.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 08 14, 2018 4:53 pm




Æ nema




NUOTAIKA:  *click here*   STILIUS:   *click here*   DAINA: Three Days Grace - I Am An Outsider




Sebastianas puikiai atsiminė ką reiškia būti vampyru, kai skaičiuoji pirmąsias naujo gyvenimo valandas, savaites ar mėnesius. Nors patirtis nebekėlė jam stiprios emocinės reakcijos, graikas nepamiršo kokia chaotiška, žiauri, destruktyvi ir netgi vieniša yra nemirtingojo egzistencija pačioje pradžioje. Naujos savybės smarkiai sudrumsčia protą ir reikia begalės valios pastangų, kad sugebėtum išlaikyti savo identitetą, nevirsdamas šablonišku vampyro pavyzdžiu. Sevastianos į nemirtingųjų gretas stojo visai kitokių aplinkybių dėka, nei lyginant su Desmond'u, panašumai buvo vos keli - abu jie tapo vampyrais ne sava valia, bei antra - abu, na, tapo vampyrais. Graikui niekas nepadėjo žengiant pirmuosius naujo gyvenimo žingsnius. Jam niekas nepapasakojo, neparodė su kuo "valgomas" tas vampyriškumas, apart kartkartėmis nubundančios, skandinančios bei plėšančios kaltės už pralietą kraują graikiškos kilmės vyro niekas negrąžindavo į savo protą. Prisimindamas visą tą chaosą Sebastianas net ir dabar suvirpėtų apimtas siaubo. Po šitiek metų, įvykusių radikalių asmenybės pokyčių, sukrečiančių patirčių, tas jo gyvenimo periodas jam vis tiek atrodė pats juodžiausias. Visgi jėga, stipresnė už alkį bei žvėriškumą, už instinktus bei pačią magiją jam visados buvo meilė. Tai ji išgelbėjo vyrą tada, kai jis nematė visiškai jokios prasmės egzistuoti. Kai nuoširdžiai troško mirties ir netgi jos šaukėsi. Ši patirtis davė Sebastianui nemažai pamokų. Jis pagaliau suprato, kad jo žmogiškumas nėra prarastas, tiesiog dabar reikės labiau pasistengti, idant jį išlaikytų. Kad ir koks didelis, sentimentalus mulkis bebuvo, išmoko suprasti ir tai, kad negalės gyventi toliau, jeigu nepaleis savo praeities, jeigu nesugebės susitaikyti su tuo, kad per vieną dieną žlugo bei negrįžtamai pasikeitė visas jo gyvenimas. Dėl patyrimų, kuriuos nešiojosi širdyje bei galvoje Redford'as žinojo, kad yra vienintelis asmuo, kuris gali parodyti Desmond'ui, jogei vampyro gyvenimas nėra absoliučiai kruvinas bei sumautas. Ypatingai, kai netoliese turi "tėviškai vampyrišką" figūrą, kuri tave pamokys, pabars ar net pagirs, kai to reikės. Sebastianas pagalvoti nenorėjo apie tai, kaip labai jo būtis būtų palengvėjusi, jeigu būtų turėjęs šalia asmenį, rodžiusį jam kelią, mokiusį, patarusį. Lengvų būdų, lengvai įveikiamų kliūčių Redford'o gyvenime nebuvo. Tai gniuždė, žalojo, vedė netgi prie beprotybės, tačiau tuo pačiu ir nepaprastai užgrūdino. Kiekvieno individo gyvenime pasitaiko nepaprastai sudėtingų situacijų, kai supranti kas yra teisinga ir norėdamas pasielgti teisingai privalai paminti savo paties lūkesčius, viltis, netgi gerovę. Kai išsiaiškino ką Desmond'as ketina padaryti su dukromis, suprantama, turėjo dėl to savo nuomonę. Oi ne, Sebastianas tikrai negaišo laiko tam, kad užkurtų bereikalingą ginčą, kurio metu jie eilinį kartą spręstų, kuris iš jų didesnis patinas. Graikas elgėsi supratingai ir pagarbiai - tylėjo. Redford'as negalėjo šiuo klausimu Desmond'ui kažko pasakyti. Negalėjo patarti, padėti jam pasijausti geriau, kažkaip paguosti. Tai buvo be galo sunkus sprendimas. Ir kiek teisingumo buvo jame pasakyti galėjo tik pats Abberline'as. Vargu ar graikas būtų pajėgęs palikti Livianą bei Marcią vardan jų pačių, todėl kai Desmond'as priėmė sprendimą paleisti savo dukteris dėl jų gerovės bei saugumo, Redford'as pajuto draugui didžiulę pagarbą. Nepaisant to, kad šioje situacijoje veikiausiai būtų elgesis visai kitaip. Kai priėmė savo šviesą vyrui taipogi prasidėjo naujas gyvenimas. Nuo to momento pasikeitė viskas - požiūris į save, kitus, egzistenciją, jį supantį pasaulį. Jis neapleido artimųjų dėl to, kad neva siektų juos apsaugoti. Nuoširdžiai bei žiauriai kalbant, jam visa tai ėmė vis mažiau ir mažiau imponuoti. Ir tik po kelių reikšmingų momentų tam sandėly, po akistatos su Liviana, veriančio jos drėgnų, skausmo kupinų akių žvilgsnio suvokė padaręs didelę klaidą. Jis niekados neturėjo užmiršti to, kad atmetus visas magijas, Sebastianas Redford'as yra žmogus. Ir, kad šis žmogus turi asmenų, kuriems yra svarbus ir kurie yra svarbūs jam. Kad yra asmenų, be kurių Sebastianas Redford'as būtų niekas. Vyras iš pažiūros pasielgė negailestingai ir savanaudiškai nusprendęs, idant Desmond'o likimo siūlą nukirpti arba trūkstančioje vietoje surišti turi būtent jis, o ne pats fizinio pavidalo bei jame tūnančios sielos savininkas. Kai tavo kūnas išsibarsto po visą kambarį į mažesnes bei didesnes dalis, kai absoliučiai nieko negalėdamas padaryti stebi, kaip nesveika, demoniška jėga praryja moterį, kurią dievini kiekviena savo esybės dalele, kai nespėjęs dorai suvokti to, kas nutiko pražudai savo dukrą, nes ji pati to karštligiškai prašė, nes tai galų gale buvo teisinga, nenuostabu, kad atgyja potencialas tapti savininkišku ir kiek perdėtai globėjišku, kas liečia tau rūpimus asmenis. Sebastianas prisiekė sau stengtis nekartoti tų pačių kvailų klaidų. Jis lengvai atitrūko nuo kitų asmenų, kuriuos vadino draugais - Dean'o, Mason'o, tos pačios Rebekos. Gerai, galbūt padarė jiems meškos paslaugą, nes visi individai, paturintys su Redford'u reikalų, užsikrečia savotiškai bloga karma. Nesvarbu. Vampyras net nepagalvojo apie tai, kad leistų Desmond'ui paimti ir išeiti velniop iš gyvenimo. Ypač, kai tas šmikis jam nuoširdžiai patiko. Be to, kai kuriuos santykius išlaikyti yra lengviau, nei triuškinančiai bei šiek tiek žeminančiai sugrįžti prie senųjų.
Vyras nesistengė perspausti su tuo "aš tave paverčiau vampyru, dėl savotiškai esi mano nuosavybė" reikalu. Nes tai... slidus reikalas. Sebastianas žinoma turėjo aibę elgesio sutrikimų, dažnai aplinkinius priversdavo pasijausti neturinčiais nei balso, nei laisvos valios. Nenuostabu, kai pagalvoji, kad Redford'o tėvas yra didžiausias funkcionuojantis sociopatas žmonijos istorijoje - Horatius Ambrose. Dėl to, palengva ir lindo ta savininkiška, despotiška natūra. Desmond'as galėjo dėtis beširdžiu menkysta kiek tinkamas, tačiau širdį - didelę bei pilną jausmų turėjo ir jis. Galbūt atsisveikinęs su Emily ir Cassandra visam laikui jis nepridėjo sau žmogiškumo taškų ir tai tik dar labiau įtvirtino naujo gyvenimo be įsipareigojimų pradžią. Sebastianas žinojo viena - negali leisti jam sužvėrėti. Nes kiekvienas vampyras vienokiu ar kitokiu savo būties periodu ima gailėtis padarytų klaidų, ima skaičiuoti aukas bei pralietą kraują, nes žmogiškumas išlenda tada, kai to tikiesi mažiausiai. Be to, Sebastianas jau ir taip paleido vieną psichę į pasaulį. Dviejų tokių šis gali ir neatlaikyti. Išsikėlę iš Lianos Rivas namų metėsi į pirmą stotelę - pagrindinį Niujorko valstijos sugriežtinto rėžimo kalėjimą, kuriame bausmes atlieka per 300 vyrų, šlykštesnių ir baisesnius nusikaltimus padariusių, nei statistinis vampyras. Tikrai nėra gaila užleisti ant tokių tamsių visuomenės dėmių suvaržymų nejaučiantį vampyrą. Tai buvo vienintelė vieta, kurią Sebastianas taip ir paliko nusiaubtą bei kruviną iki pat lubų. Jis nesivargino manipuliuoti realybe, laiku, grąžinti į gyvųjų pasaulį tokių žmonių. Kita vertus kitoms Abberline'o aukoms pasisekė labiau. Desmond'as žinojo kokius triukus Redford'as naudoja, kad finale jo vampyriško žiaurumo protrūkiai atsisuktų atgalios, tarsi jų nė nenutiko. Dėl to, tik dar mažiau save varžė. Sebastianas gana jautriai traktavo situacijas, kai yra beprasmiškai liejamas nekaltų asmenų kraujas. Galima sakyt, asmeninė patirtis išvystė savotišką traumą. Iš tos prizmės, Redford'as gyveno tikrai pavyzdingai legalų vampyrišką gyvenimą. Jo asmeninę bylą neigiamai paveikti galėtų tik keli aspektai - jeigu iškiltų į viešumą nešvarūs "BloodPharm'o" reikaliukai, ir jei kažkas išsiaiškintų, kad žymiausias šio amžiaus vampyras naudojasi nelegaliomis donorų paslaugomis, vengdamas vartoti savo paties kūrinį - sintetinį kraują. O ir labai sunku būtų paaiškinti, kodėl negalėjo jo vartoti. Kai Sebastianas, pagyvenęs tipiškoje žmogiškoje kasdienybėje numirė bei atvirto į vampyrą atgalios, jo kūnas tapo kitoks - šaltesnis, negyvesnis bei pilnas suvaržymų, kurių negalėjo apeiti. Negalėjo apeiti net ir dabar, pakilęs pareigose iki serafimo. Saulė darė jam šimtus kartų daugiau žalos, nei bet kada iki tol, o net ir mažiausias nuokrypis nuobodžiai griežtoje mityboje baigdavosi itin nemaloniomis organizmo reakcijomis. Galėjo vartoti tik natūralų, o ir šviežią kraują. Geriausia bei saugiausia - tiesiai iš donoro kūno. Negalėjo mėgautis ir žmogišku maistu bei net alkoholiu - kas nėra griežtai sankcionuota bet kuriam kitam eiliniui vampyrui. Už šiuos apribojimus atsakingos buvo jėgos, kuriomis Sebastianas negalėjo manipuliuoti. Ir tos jėgos noriai pasinaudojo spraga vyrui priminti, kad šiame pasaulyje jis nėra pageidaujamas, o kadangi šitaip atkakliai į jį veržiasi, tada tegu pagriaužia bent karčių atpildo vaisių. Ir kai ėmė bene tobulai kontroliuoti į jį patenkantį informacijos srautą, nepastebėjo ir to, kad viena talentinga žurnalistė labai sėkmingai artėjo prie Redford'o, Desmond'o, o ir viso "BloodPharm'o" reputacijos palaidojimo.


Raenia Race - trisdešimt keturių metų, Pulizerio premijos laureatė. Karjeristė su stipriu teisybės ieškojimo kompleksu - jos tėvas Generolas Leonell'is Race'as išugdė iš ties stiprią asmenybę. Moteris bemaž 10 metų dirba "The New York Times" laikraštyje, palaikydama gyvybę itin populiariai žurnalistinių tyrimų skilčiai. Sebastianu domėjosi iš ties daug žurnalistų. Ypatingai tų, kurie turtus krovėsi iš sensacijų, skandalų ir visokių paviršutiniškų spekuliacijų. Na, šiuolaikinėje visuomenėje tai tapo nebe pačiu einamiausiu bizniu žurnalistikoje. Raeniai patys įvairiausi dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai, naujienų portalai siūlė nepaprastai pelningus darbus ir vienintelis dalykas ko moteris turėjo išsižadėti, tai aistros dirbti tiriamosios paskirties darbą. Ir tai buvo vienintelis profesinis dalykas, kurio ji negalėjo padaryti. Visgi kuo žurnalistei užkliuvo, regis, nepriekaištinga Sebastiano Redford'o reputacija? Visas jos tyrimas prasidėjo nuo to, kai jaunesnė Raenios sesuo Nandi užsikrėtė paslaptingu Imunodeficito V virusu. Moterys augdamos ypatingai viena kitą brangino. Jų mama žuvo autoavarijoje 2010ųjų Rugpjūtį, likus savaitei iki Nandi gimtadienio, tėvas - visados daug dirbdavo, todėl seserys vienišumą įveikdavo viena kitos draugijoje. Raenia gana sunkiai priėmė faktą, kad su vampyru pradėjusi susitikinėti, o netrukus ir susižadėjusi Nandi panoro prisidėti prie jo rūšies, tačiau tuo pačiu jaunėlė negalėjo padaryti nieko, kad vyresnioji nuspręstų nuo jos atitolti. Ir štai, tik baigusi pirmuosius savo vampyriškuosius metus Nandi užsikrečia pavojinga liga, kuri grėsė skausminga, baisia mirtimi. Raenia būtų padariusi VISKĄ, kad tik seserį išgelbėtų. Paėmusi Nandi kraujo mėginį, žurnalistė išsiruošė ieškoti atsakymų. Bryan'as visados jautė Raeniai simpatiją, užsimezgusią dar laikais, kai abu lankė tą patį universitetą, tik skirtingas specialybes. Race neturėjo laiko pasimatymams, todėl nesuko sau galvos dėl tų visų romantinių reikaliukų. Visgi šį kartą Bryan'o jai prisireikė, nes šis apart neblėstančių jausmų žymiai žurnalistei buvo ir puikus mokslininkas. Vyras išanalizavo virusą ir priėmė netikėtą išvadą - jis buvo dirbtinės kilmės. Raenia nesuprato kodėl šis faktas nėra dar išplaukęs į paviršių. Ir kam, po velniais yra naudinga susargdinti tiek vampyrų visame pasaulyje? Tada pasirodė pirmieji pranešimai, kad "Blood Pharmacies" mokslinčiai sunkiai dirba prie vaisto, kovai su siaubinga pandemija. Suveikė Raenios nuojauta bei konspiracijos teorijų link krypstantis protas ir moteris pati to nesuprasdama išaiškino Sebastiano ir Desmond'o tamsius verslo motyvus net neturėdama jokių apčiuopiamų įrodymų. Šių medžioklei ji būtent ir susiruošė. Ji retai kada pati paimdavo į rankas fotoaparatą, bet užsiliepsnojęs azartas išplėšė lauk stabdžių pedalą. Paskutinė nuotrauka, kurią padarė buvo prie "Ænema" naktinio klubo. Sugrįžusi moteris ilgai sėdės laboratorijoje analizuodama nuotraukas ir pastebės kai ką labai keisto. Prieš savaitę darytoje Redford'o nuotraukoje, ant vyro kaklo galėjai įžiūrėti "Imunodeficitui V" būdingus patamsėjusių kraujagyslių tinklus, susiraizgiusius palei kaklą. Nuotraukoje darytoje šiandien jų nebebuvo.
- Kad mane kur.

Kai Desmond'as užsimetė laikroduką, kai tapo racionalesnis bei lengviau pakenčiamas, nesispyriojo tam, kad padėtų Redford'ui išsigydyti virusą, kuriuo užsikrėtė jau antrą kartą. Kadangi aukštaūgis būdamas žmogumi buvo Imunodeficito V nešiotojas, po pasikeitimo įvyko stebuklas ir Abberline'as tuo nešiotoju išliko. Tai darė jį pirmu vampyru, kuris buvo visiškai atsparus tai infekcijai. Su malonumu Sebastianas atliko keletą eksperimentų, bet vienintelės išvados pakeisti nepavyko - imuniteto nebuvo įmanom perduoti kitam nemirėliui. Nesvarbu, nes Redford'as bet kokiu atveju turėjo prieigą prie sintetinių antikūnų, kurie kaip mat nuimdavo visus ligos simptomus ir net išgydydavo. Žinoma Nadiai Petrovai pasisekė mažiau. Kai iš nosies išbiro pirmieji kraujo lašai moteris suprato privalanti tučtuojau gauti priešnuodį. Iš kur? Per Sebastianą nusigauti iki jo nepavyktų niekados, bet kita vertus per jo verslo partnerį Desmond'ą... Puikiai atsiminė kaip jis krušo ją akimis, kai jiedu susidūrė pirmąjį kartą. Galbūt nelaikys pagiežos dėl to nedidelio ups sandėly? Na, kai jį nužudė, nutiesdama naują egzistencinio pasirinkimo kelią? Moteris atkakliai Abberline'o ieškojo. Bėda tame, kad jis pastaruoju metu visados trynėsi su Redford'u. Visai kaip ir šį vakarą "Ænema" klube. Ji rizikavo sėdėdama su Sebastianu bei Liviana po vienu stogu, tačiau jos gyvybė jai rūpėjo labiau, nei baimė suklysti. Petrova nedemonstravo savęs akivaizdžiai, tarsi siektų būti atpažinta. Ji užsimaskavo, ir dievaži, sunkiai priminė save pačią. Ilgi jos juodi plaukai pasislėpė po platinos spalvos peruku. Pasinaudojo profesionalios visažistės paslaugomis, kuri meistriškai makiažo pagalba transformavo jos veidą, bene išpiešdama naujus bruožus. Bent apranga bandė per daug neatkreipti aplinkinių dėmesio - tiesaus kirpimo juoda suknelė, kurią pasirinko atrodė elegantiškai ir konservatyviai. Kad nesisukiotų vyrai, siūlydami vienišai gražuolei pastatyti išgerti, Nadia užkalbėjo kažkokį mulkį tiesiog ramiai su ja pasėdėti. Bei apmokėti sąskaitas, žinoma. Liepė kompanionui užsakyti jai gėrimo. Iš pradžių išsirinko kažkokį margą kokteilį, bet kai žavi padavėja jį atnešė ir vampyrė gurkštelėjo, susiraukė pritrenkta siaubingo saldumo, todėl užsisakė visą butelį brangiausio viskio, kokio klubas turėjo. Tokie laikai ir jis net nenaudojo kokios nors populiarios apsaugos nuo vampyrų priemonės. Pasirinko gana atokų, bet strategiškai "teisingą" staliuką. Iš čia puikiai galėjo stebėti visą klubą, įskaitant ir tašką, kuriame susibūrė Desmond'as, Sebastianas ir Liviana .

Lengva atrodyti šaltakraujišku ir beširdžiu, kai ŽINAI, kad Livianai nieko blogo nenutiks. Kad viskas, kuo ji tąkart atsipirko buvo nedidelė žaizdelė rankoje, gera dozė streso ir skrandžio turinio išsiprašymas lauk. Kad absoliučiai niekas, kas įvyko tą kartą nepakenkė jos ir Charitono pavainikio meilės vaisiui. Užgauti likti galėjo nebent visi tiek nuobodūs, žmogiškieji aspektai. Šaunu, kad Liviana to paprasčiausiai nesureikšmino. Jeigu ji iš tikrųjų tikėjo, kad Sebastianas už atgimusias savo mergaičių galias jų tiesiog išsižadėjo, paliko jas Horatiui nebesidomėdamas kokia linkme pakrypo sesučių likimai, tai tas nedidelis išpuolis jos namuose finale nereiškė nieko. Redford'as negalėjo padaryti nieko, kas emocine ir moraline prasmėmis būtų blogiau už tai. Vampyras neslėpė nuo Livianos savo antgamtiškumo ir visgi jauna moteris nė karto nepareiškė pretenzijų tuo pasinaudoti. Įdomu ar ji pagalvojo apie tai, kad jos tėvas galėtų nesunkiai išnarplioti paslaptį, apipynusią keistą Thor'o dingimą. Na, jeigu ji apie tai nepagalvojo, juo geriau taip ir liktų. Sebastianas neketino dėtis visagaliu, sudaryti Livianai įspūdį, kad palengva grįždamas į jos gyvenimą vyras jos problemas narplios su tokiu nuoširdumu, kaip savąsias. Ne dėl kietasprandiškumo, principų ar egoizmo. Egzistuoja nesuskaičiuojama galybė įvykių, į kuriuos Redford'as tiesiog neturi kištis. Teisingai sakoma, kad pats esi savo likimo kalvis. Sebastianas negalėjo prisidėti prie to, kad kažkaip keistų dukters ateitį. Juolab ji pati geriau nei bet kas kitas žinojo ką ir kaip daryti.
- Ak, kai tau buvo devyneri ir kai nuogi maudydavomės karštose versmėse tavęs tas šeimyniškai solidarus nuogumas negąsdino,-šie žodžiai puikiai perteikė kaip nekaltai vyras žiūrėjo į tokią gana nejaukią situaciją. Po šmiki šmaki su Elissa, su palikimu susiję liguisti reikaliukai jam virto į dar didesnį tabu. Be abejo niekas negalėtų paneigti, kad Liana Rivas - nepaprastai graži moteris. Bet reiktų palikimo prakeiksmą pakelti jėgomis mažiausiai dešimtį kartų, kad Sebastianas išdrįstų tamsiaplaukę traktuoti KAIP moterį. Redford'as senokai nesinaudojo tais dukters pasiūlytais neįdomumais, kaip negreitai ir bereikalingai apsikraunant atsidurti kažkieno namuose. Vampyro numylėta bronzinė "Tesla Model S" dūlėjo garaže augindama dulkių sluoksnį, nes vyras nebesinaudojo kitokiomis, nei staigus atsiradimas reikiamoje vietoje, transporto priemonėmis. Ypač kai keliaudavo vienas. Į stūgaujantį šunį vampyras nekreipė anei jokio dėmesio. Galima sakyt, Sebastianas buvo labiau cat person. Visados norėjo auginti sfinksą ir pavadinti jį Smygolu, nes tai nepaprastai taiklu. Tačiau vietoje to dar prieš Katerinai virstant dulkėmis, nupirko garbanei 22 tūkstančių dolerių vertės F1 generacijos Savanos katę (ir jis vampyrei taip patiko, kad liko papuoštas TIKRAIS deimantais inkrustuotu antkakliu), nes tokio augintinio vampyrė nuo tada, kai išvydo internete jo nuotraukas norėjo. O kad gyvūnas nemirtų iš nuobodulio tuščiuose Pierce namuose, perkėlė jį į dvarą. Avalon su Samueliu kaip mat užmezgė su kate ryšį, bet visų svarbiausia, kad padūkusiu augintiniu Sebastianui dabar nereikėjo rūpintis. Jam buvo sunku suprasti pirminę dukros reakciją. Kadangi jauna moteris per visą savo gyvenimą prisikentėjo į valias, turėjo puikiai išugdytą "pokerio veidą". Vyras suprato kodėl jai buvo taip svarbu išsiaiškinti su Sebastianui kartą ir visiems laikams, tačiau vyras nepritarė tam, kaip smarkiai įsikibusi Rivas laikėsi tų praeities įvykių.
- Ivi, tai nėra svarbu,-atmušė moters argumentus gana paviršutinišku atsainumu,-Tu nežinai ką reiškia gyventi su Horatiumi Ambrose po vienu stogu,-pats negalėjo patikėti tuo, kad puolė ginti savo brolio,-Jei jis buvo negailestingas man, Sailui jis buvo negailestingesnis du kart labiau. Kai gyveni disfunkcionalioje šeimoje... Tai yra lyg liūnas iš kurio labai sunku ištrūkti. Tai sužaloja psichiką, tai pakeičia tave patį. Buvau tapęs tikra šeimos gėda, tad Sailas turėjo atidirbinėti dar ir už mane, pati pagalvok. Jis nekentė manęs visa širdimi, nes užkrauti kaltę man buvo vienintelis logiškas sprendimas. Galbūt dėl to pykčio man jis kalėdamas Horatiaus įtakos zonoje iki galo neišprotėjo. Ei,-pakeitė toną, kai Livianos veide šmėstelėjo nepatikli, šalta išraiška,-Tai nepateisina to, ką jie visi mums padarė. Tačiau šį tą tikrai paaiškina. Mūsų šeima nepasiekė galo. Nes mes vis dar esame čia. Visai kaip tavo motina bei Marcus'as,-jausmingumo Sebastiano balse nebuvo, visa tai jis pylė tarsi moksliškai paremtus faktus. Labai aiškiai jautėsi tai, kad akmens užantyje vyras nelaiko, kad nepyksta ant Silas'o, ar to paties Horatiaus. Labai didelis susikaupimas ėmė atsispindėti graiko veide. Jis, regis kurį metą galvojo ar tolimesni jo žodžiai turėtų virsti garsais,-Juk tu kaltini juos dėl savo likimo, tiesa? Niekados nenorėjai gyventi amžinai, puikiai suprantu tai. O aš norėjau gyveni amžinai. Visados. Ir dėl to nukentėjo tuzinas žmonių, įskaitant ir tave,-visgi pradėjo jausdamas, kaip nerami įtampa paverčia jo kūną savo vergu. Kadangi jau pradėjo dalintis su tamsiaplauke visokiomis tiesomis, tad kam paimti ir sustoti? Per dialogą vampyras tikrai jautėsi su Liana suartėjantis. Buvo malonu leisti jai jį pažinti. Juolab žinojo, kad jos susižavėjimas savo tėvu, jo žygiais, drąsa, narsa yra absoliučiai laužtas iš piršto. Tai buvo dar viena praeities detalė, kurios jauna moteris nesiryžo paleisti. Sebastianas šiuo atveju galėjo padėti jai tik taip - kalbėti, neslėpti nuo jos to, kad Sevastianos Varias mirė po sėkmingai nesėkmingai pritaikyto nemirtingumo burto. Kad tą kartą gimė visiškai nauja, kita vyro asmenybė, kad laikui bėgant abu asmenys dalinosi tik analogiška išvaizda ir tam tikrais buvusio gyvenimo įspaudais. Tas nedrąsus Rivas atsirėmimas galva į jo petį įtempė visą vyro kūną. Visados galėjo jausti dukterį energetiškai, tačiau jausmas ją iš tikrųjų jausti jam buvo bene primirštas. Jos artumas kėlė jaudulį, besibraunantį iki pat sielos gelmių. Jų pirštai susinėrė ir vyras suspaudė jos ranką savojoje taip, tarsi nenorėtų jos paleisti. Vyras jau seniai nesijuto toks pažeidžiamas. Bet tuo pačiu neabejojo, kad buvo šio jausmo nepaprastai pasiilgęs.
- Yra daug istorijų ir labai daug jų tiesiog privalo likti tau tiek svetimos, tiek nežinomos. Tačiau vis dar esu skolingas tau vieną tiesą,-švelniai perbraukė per jos plaukus, kaip ir bylojo šis veiksmas, norėdamas prisilietimo,-O tada, mes tikrai atsidursim vietoje, kur muzika kala taip garsiai, kad nebegalėsi girdėti savo pačios minčių, bet tuo pačiu ir suprasi, kad tai tikrai geras dalykas,-vyras nusišypsojo pakildamas nuo lovos, ant kurios, ačiū dievui Liana nėra apturėjusi kažkokių erotinių kontaktų su savo vaikinais. Negalėtų pakęsti tų vaizdelių nuotrupų savo pavargusioje, perkrautoje smegeninėje.

- Cassandra visados norėjo šuniuko. Ir ji visados vaikiškai ant tavęs pyko, kad jo jai nenupirkai,-smeigė, bet į paširdžius Desmond'ui nesitaikė. Tiesiog kalba pakrypo apie šunį ir toliau viskas susidėliojo savaime. Aukštaūgis argumentą atlaikė didvyriškai. Naujavirtis tikrai atsirišo nuo visko, kas galėjo jį silpninti, ką kažkas galėjo panaudoti prieš jį patį. Sugėręs ilgą bičiulio litaniją vampyras garsiai, urzgiančiai atsiduso. Bet ne piktai, o taip, lyg ši kalba Sebastianą per akimirką išsekino.
- Tu gyveni vienišo, neįsipareigojusio pimpio gyvenimą kiek laiko, vyruti? Porą dienų? O Liviana mano dukterimi tik faktiškai buvo daugiau nei du tūkstantmečius. Vien iš įdomumo galima pabandyti kažką tame pakeisti. Be to, problemos su tėtukais lemai tai, kad dukterys ima trintis su nekokiais tipais,-šyptelėjo ir keista mintis keistai perskrodė jam galvą, kad veikiausiai iš visų Livianos kavalierių būtų bent kažkiek sutaręs su Jerrard'u. Kurį pražudė Sebastiano ir Katherine sėkmingai įgyvendintas planas nusikratyti Niklaus'u, o tuo pačiu ir jam priklausančių vampyrų gvardija. Pierce sukurtus vampyrus po realybės atstatymo nuo žūties išgelbėjo pats serafimas. Nes norėjo apsaugoti savo ex žmonikę, paskui pagalvojo, kad pasirūpinti reiktų ir Elissos "liepsnele" Frenk'u, tad finale nusprendė apsaugoti juos visus, o ne dirbti prie kiekvieno atskirai- taip būtą paprasčiau.
- Tam, kad susimedžioti pupyčių tau netrukdė ir žiedas ant piršto, taigi nedramatizuok. Kadangi pusė Niujorko moterų yra būtent tokios vulgarios ir lengvai prieinamos kaip tau patinka, nenuvertink savo galimybių anksčiau laiko. Galbūt tai čia man reikia, kad Liviana su tuo burbulu po širdimi atmuštų pupytes nuo manęs. Kad tau, mielas mano ištvirkeli, daugiau liktų,-veidmainiškai išsišiepė tankiai, ala mielai suklapsėdamas akimis. Kiekvienas iš jų turėjo savų priežasčių kodėl judėjo "Ænema" klubo kryptimi. Des'as dėl mergų, gėrimų ir šiaip, gero laiko praleidimo. Sebastianas - kad ištrūktų su trijule iš slegiančios profesinės aplinkos, kad galėtų pabūti su jais abiem žmogiškai ir neįpareigojančiais. Liviana - greičiausiai mąstė labai panašiai, kaip jos tėvas. Netikėtai Redford'o marmūzė labai keistai persikreipė. Lyg būtų netikėtai supratęs kažką šokiruojančio.
- Tu dar nesi ragavęs fėjos. Po velniais, surasiu tą prakeiktą šliundrą Lorrellą ir pats asmeniškai ją palaikysiu, kol mėgausies. Nes tu PRIVALAI patirti ką tai reiškia. Šitos tabletės tėra tik prisilietimas prie to malonumo, kai fėjos kraujas sprogsta tavo burnoje kaip viso pasaulio orgazmai suspausti į vieną tašką. Ir visgi tai yra vienintelė medžiaga, kuri mane bent kiek apsvaigins ir aš labai smarkiai neapiblogsiu,-sukratė maždaug pusę tablečių iš pakelio bei įsimetė į burną. Kodėl tai darė? Gana aiškiai išdėstė pačioje kalboje. Garsiai sutriauškinęs, šleikštaus skonio miltelius prarijo. Ir vis tiek prireiks mažiausiai pusvalandžio, kad narkotikai, tikrai neskirti 2000 metų amžiaus vampyrui suveiktų. Likutį įbruko Desmond'ui. Tegu disponuoja juo kaip tinkamas.
Kai Liviana ėmė leistis laiptais, į ją atsisuko abu vyrai. Jauna moteris atrodė kaip deivė. Pastebėjęs tai, kad Abberline'o žvilgsnis nėra toks jau ir nekaltas, pliaukštelėjo delnu jam per sprandą paskatindamas atsičiūchint.
Vakaras, lyg tyčia išpuolė vėsokas. Dieną Niujorke gražiai nulijo ir nuplaukę tamsūs debesys kartu su savimi nusinešė ir ryte kepinusią kaitrą. Liviana nepasiėmė švarkelio ir visgi, kad jai neteiktų grįžti, užmetė jai ant pečių savąjį. Juk galiausiai šioje trijulėje jai vienintelei galėjo būti šalta. Susėdę į Desmond'o automobilį išvažiavo. Kadangi vairavo pats automobilio savininkas, tik pradėjęs pratintis prie minties, kad tapo kur kas sunkiau sužalojamas, automobilis manevravo kaip kokio psichopato valdomas. Ne vieną ir ne du kartus garsiai užšnypštė ant vyro vairuoti atsargiau. Dėl Livianos, žinoma. Nustatyta navigacija kreipė į Manheteno naktinio gyvenimo širdį, tačiau Sebastianas paprašė pirma sukti link vandenyno, nurodydamas tikslią vietą. Kelionė užtruko gerą valandą ir vampyras ėmė jausti tablečių poveikį. Bet dar toli gražu iki "sudie proteli". Automobilis sustojo šalikelėje. Netoliese driekėsi bekraščio vandenyno vaizdas. Nieko nei Des'ui, nei Livianai nepasakęs, perkėlė save bei dukrą prie pat auksiniu smėliu nugrįsto kranto. Didelės, neramios bangos šniokštė, ūžė bei dribo suteikdamos vandenynui atgrasumo.
- Prieš šimtą tūkstančių metų viskas atrodė kitaip. Vandenynas dar nebuvo užliejęs šių žemių. Turbūt aš širdyje visgi esu romantikas,-karčiai šyptelėjo. Jo galvoje virė daug minčių, tačiau reiškė jas tik prisiliesdamas, abstrakčiai ir kiek keistai,-Galėjau viską papasakoti tau, kad ir tame automobilyje, tačiau man tai neatrodo teisinga,-šalto atspalvio graiko akys lėtai nukrypo į vandenyną ir tada prasidėjo nepaprastas dalykas - vanduo ėmė kilti į viršų, atidengdamas paslaptingą savo dugną. Sebastianas pajudėjo link jojo akimis paskatindamas Rivas sekti paskui. Net ir su tais bateliais. Žinoma purvintis po tą drėgną klampynę jiems nereikėjo, abu it vaiduokliai sklendė virš paviršiaus ir sklendė gan neilgai, nes pasiekė Redford'ui rūpimą vietą. Virš jų galvų lėtai praslinko didelis, juodas šešėlis. Kaip nepaprastai atrodė tai, kad ore pakibusiame vandenyje praplaukė didžiulis mėlynasis banginis???
- Prieš šimtą tūkstančių metų šioje vietoje sukūrėme burtą, kuris pakeitė viską. Užprogramavome patį likimą suteikti mums gyvybes būtent žmonių pasaulyje. Patiems tapti žmonėmis. Mes sukūrėme ir Lilitą, iš kurios turėjo prasidėti mūsų fiziniai kūnai, tobulai harmoningi su mūsų nežemiškomis sielomis. Tai labai painu, tiesa?-šyptelėjo supratęs, kad net ir labai norėdamas negalėtų visko lengvai Livianai nupasakoti. Priešais juos sužibo vaiduokliški miražai. Blankūs, tačiau buvo galima tikrai įžiūrėti tai, kad dvi būtybės pirštais vedžiojo simbolius, su kuriuos Rivas jau susipažino truputėlį anksčiau. Vaizdai mainėsi derėdami su tuo, ką vyras šnekėjo,-Kartu su tuo burtu mes sukūrėme dar šį tą. Savotišką išjungimo mygtuką. Vienintelę būtybę, kuri galės mus sunaikinti, jeigu amžinas gyvenimas Žemėje kažkada apkarstų. Kai pradedi žaisti su likimu pamiršti tai, kad jis išsipildo pačiais keisčiausiais būdais. Kai Marcia pražudė Katherine man nekilo abejonių, kad tai ji yra tas mechanizmas. Bet po to aš supratau. Ne, Marcia tekėjusios jėgos neturėjo nieko bendra su manimi ar Katherine. Bet ne tai svarbiausia,-Sebastianas priartėjo prie Livianos, jo sunki šalta ranka nugulė ant jos peties,-Tos vikanės, su kuriomis smagiai leidai laiką ankščiau,-kai jos akys prisimerkė vyras suprato, kad Rivas mintys nukrypo būtent ta linkme, kuria ir turėjo nukrypti,-Jos taip ilgai tave kvailino. Jos žinojo kas tu esi, ką tu gali padaryti, joms buvo naudinga laikyti tave už labai trumpo šniūrelio, kad galėtų tavimi pasinaudoti, kada joms tai pasirodys naudinga. Juk jos tau ir pasakė, kad tavo gyvybės linija dabar susieta su Charitonu, todėl gyvensi tiek, kiek gyvens jis, taip? Ak, ir dar tas tuščias ritualas... Liv, tu gyvensi tiek, kiek gyvens paskutinė mistiška būtybė. Ne tavo iškrypęs, liguistas vyriokas. Mūsų burtas tapo kūnu ir krauju. Pati pagalvok, esi susijusi su absoliučiai visomis būtybėmis. Esi serafimo, kuris tapo vampyru dukra, tavo gyslomis teka senosios, juodosios, demoniškos magijos žinios. Kai jėgos sukūrė mėnulio prakeiksmą, kad pažabotų Charitono jėgą, tu buvai šalia. Esi susijusi su kiekviena mistiška būtybe, kuri turi malonumo vaikščioti šios planetos paviršiumi. Vikanės vadino tave deus interfectorem - dievų žudiku. Be dievų, gali sunaikinti ir bet kurią būtybę. Nes šis pasaulis niekados nepriklausė magijai. Nes per tave mes savotiškai išpirkom jėgų balansui padarytą žalą. Ir aš viską pasakoju tau tik tam, kad suprastum, jog esi nemirtinga per mane, tai mano kaltė, mano užgaida. Kad tai nesibaigs. Ir, kad gali ateiti diena, kai turėsi mane sunaikinti.

THEME SONG: KANYE WEST - FADE

Ir iš kur Sebastianui žinot, kad šitas klubas priklausė būtent Horatiui? Aplinkybės kažkaip stebuklingai nepasikeitė, Redford'o įtaka pasibaigdavo ten, kur prasidėdavo Tamsos pasaulio atspindžiai. Vyras žinojo tik tiek, kad ši vieta prestižinė ir kad čia galima nusipirkti donorę. Padėkojo Desmond'ui už jo vaišingumą su šiokiu tokiu ironijos prieskoniu. Negalėjo gerti to gėrimo, naujavirtis pats tą žinojo arba bent jau dabar prisiminė. Nuo suvartotų Gomez'o gamybos tablečių Sebastianui jau ir taip galva maloniai sukosi. Vampyras susistabdė pro šalį ėjusią padavėją. Kažką tyliai porino jai į ausį, o tada mergina šyptelėjusi linktelėjo. Patenkintas nemirėlis sklestelėjo atgalios. Šypsena nuo graiko veido dingo tada, kai akys pasitiko Lorrellos figūrą. Galvos linktelėjimu nurodė jos kryptį Livianai, kadangi nėštukė atrodė susidėmėjusi vampyro fizionomijos pokyčių aplinkybėmis.
- Mano pirmoji sukurta vampyrė. Mūsų šita maža šeimyninė reunija įgavo naują prasmę,-padavėja susisuko efektingai ir Sebastianas atlydėjo akimis jauną mergaičiukę, su ryškiomis tik apgijusio įkandimo žymėmis ant savo kaklo. Ji atrodė velniškai patenkinta, kad aptarnaus patį Redford'ą - ne tą, seną aktorių, o karštesnį, jaunesnį, vampyriškesnį Redford'ą.
- Žinoma, brolyti, lėk pas tą gamtos klaidą!-matyt, Sebastianas persigalvojo dėl savo planų pavaišinti Desmond'ą fėja. Užteko pamatyti Lorrellą, kad suprastų, jog nenori su ja visiškai jokio kontakto. Nes ew,-Tik pasistenk likti ne tik laimingas, bet ir šiaip. Nepraplėštais viduriais.
Vargu ar fėja spėjo pastebėti tai, kad yra patraukusi Desmond'o dėmesį. Ji tikrai šoko ypatingai. Kiekvienas veiksmas akcentavo begalinį jos kekšiškumą, paskanintą saldžia, brutalia beprotybe. Beveik visi klube esantys vampyrai buvo susispitę prie blondinės pakylos, kuri demonstruodama grožybes suposi apie stulpą.
- Čia tau,-pritraukė Desmond'o jam nupirkto gėrimo stiklinę arčiau donorės,-Kuo tu vardu?
- Flower.
Sebastianas vos išsilaikė nesužviegęs.
- Ne, koks tikras tavo vardas?
Mergina sutriko akivaizdžiai dvejodama. Ji buvo simpatiška rudaplaukė. Smulkūs veido bruožai, liesas kūnas, siauri pečiai, maža krūtinė... Nežiūrėjo į ją kažkaip vulgariai, ji jam priminė gražiai patiektą patiekalą. Ir ne daugiau.
- Mums nėra leidžiama sakyti savo tikrųjų vardų bei vartoti alkoholio darbo metu ar kitų medžiagų, kurios gadina mūsų skonį...-nutęsė apgailestaudama. Kažkodėl jautėsi baisiai nuo minties, kad gali šį klientą nuvilti. Sebastianas atsiduso, nuo šalto oro pagaugais nuėjo dirbtinės saulės nuskrudinta donorės oda. Bet pagavusi kokia linkme eina Redford'o mintys, pasuko į jį kaklą, atmetusi pūstus, kiek garbanotus plaukus. Vampyras nenorėjo kąsti į vietą, kurioje buvo kažkieno burna, todėl pakreipė jos veidą į kitą, nepaliestą pusę. Užteko minčių apie šiltą, šviežią kraują besiveržiantį į burną ir vampyras nusimetė savo žmogišką kaukę. Vildamasis, kad Liviana labai neprieštaraus, suleido iltis į merginos odą. "Gėlytė" krūptelėjo nuo skausmo. Vis dar nebuvo išmokusi jo toleruoti. Ji nemaloniai muistėsi, raukėsi, dūsavo. Jos labui Sebastianas ilgai neužtruko. Po akimis vis dar raitėsi atgijusios kraujagyslės. Lūpų kampučiais varvėjo kraujo perteklius. Pačiupo stalo vidury pūpsojusią servetėlę iš jų rinkinio, nusivalė. Kol iltys nesulindo atgalios, smeigė vieną jų į nykščio pagalvėlę ir kraujo lašą panaudojo tam, kad "Gėlytė" sugytų ir toliau galėtų vykdyti savo... foto sintezę. Or whatever. Iš piniginės išsitraukė šimtinę ir padavė merginai. Kadangi donorės paslauga bus įrašyta į sąskaitą, šiuo gestu paliko jai arbatpinigių. Ir vėl pamiršo susimąstyti apie tai, kad galbūt vėl užsikrėtė virusu, nes yra siaubingai neatsargus.
Lorrella visados šokdama stebėjo vyrų veidus. Jai patiko jausti tai, kad jie už galimybę pabuvoti joje galėjo velniui sielas parduoti. Ne tik baisūs diedai lankėsi tokio tipo klubuose, kaip šis. Va, pavyzdžiui, Desmond'as jai iš karto krito į akį. Vampyrė nepaleido iš akių gražuolio, nuo paties stulpo viršaus slysdama žemyn aukštyn kojomis. Pasiekusi žemę greitai, apsisuko ir seksualiai priropojo prie Abberline'o.
- Tu pirmą kartą šiame klube? Tikrai būčiau įsiminusi tokį veidą,-fėja melodingai sukrizeno, ilgu, smailu nagu žaismingai bakstelėdama į vyro skruostą. Atsitraukė. Nugara nulinko prie žemės, tačiau dubuo vampyro priešaky gundančiai judėjo. Judėjo taip, lyg judėtų užlipusi ant vyro. Ji atsitiesė atgalios. Provokuojančiai žiūrėdama tiesiai į Desmond'o akis, lėtai nusiėmė liemenėlę. Neketino slėpti kas jai tapo šio vakaro favoritu, tad priartėjusi prie Abberline'o permetė per jo kaklą liemenuką ir timptelėjo vyrą artyn. Jo smakras tikrai susilietė su Lorrellos krūtimis.
- Ką galvoji mane stebėdamas?-kvailas klausimas, kai galėjo pavadinti save tikra erotikos guru. Geismas lydėdavo ją kiekviename gyvenimo žingsnyje. Fėjos kūnas vinguriavo, nelyginant gyvatės. Atkištas dubuo vis trynėsi, trynėsi į Desmond'o krūtinę. Nadia stebėjo veiksmą prie stulpo nujausdama, kad šį vakarą gali likti nieko nepešusi ir visa ši maskuotė nueis veltui.
- Jeigu aš padaryčiau taip, kad galėtum gerti, tačiau jausi tik alkoholio poveikį ir jis nedarys jokios žalos organizmui bei berniukui, kurio laukiesi, ar sutiktum?-atrodė, kad problemą dėl pilnavertiškumo Livianos dūzgėse Sebastianas išsprendė meistriškai. Girdėdamas tai, ką nemirėlis pasakė, Desmond'as turbūt iš karto nusijuoktų, mestelėjęs ką mano apie Rivas teisuoliškumą. Dabar, šiuo momentu, nuo tablečių ar tai šviežio "Gėlytės" kraujo, serafimas atrodė kaip reikiant užsinešęs. Didžėjus pakeitė dainą ir vampyras net suspirgėjo vietoje. Dabar iš viso nebesiklausė jokios muzikos, apart nesibaigiančių pasaulių ble ble ble, tačiau šis hitas paėmė ant judesio.
- Ne. Oi ne. Kaip du sukirmiję lavonai mes nesedėsim vienoje vietoje,-staigiai pakilo ant kojų pasičiupęs Rivas ranką,-Į šokių aikštelę. Dabar.
Nadia atsargiai prijudėjo prie Lorrellos šokio vietos. Ji žinojo šitą kvapą... Šitą saldų, svaiginantį kvapą... Tačiau negalėjo tiksliai įvardinti. Kadangi Petrova buvo vienintelė mergina tarp fėjos stebėtojų, šviesiaplaukė kaip mat prišoko arčiau Nadios, lyg būtų pametusi susidomėjimą Desmond'u.
- O tu, princese, kur buvai anksčiau?..-Lorrella sumurkė prikasdama lūpos kamputį,-Dabar aš nebežinau...-tobulai atkartojusi vaikišką nusivylimą, atrodė tuoj pat pravirksianti,-Nebežinau kurį iš jūsų dviejų noriu išdulkinti labiau,-moteris nusijuokė atlošdama galvą. Kūnas subangavo į abi puses.
- Abu vienu metu?-Nadia mestelėjo provokuojančiai fatališka maniera, drąsiai, kiek akiplėšiškai įsikabindama į Desmond'o akis.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Antr. 08 21, 2018 12:06 pm




Darkside




NUOTAIKA:  *click here*   APRANGA:  Liviana,  Desmond  DAINA: Papa Roach – War Over Me





Tikriausiai yra svarbu paminėti tai, kad aplinka neturi tiek daug įtakos tam, kokiu asmuo ketina tapti. Apkaltinti aplinką, aplinkybes, bei žmones kurie yra prie tavęs, dėl to koks finale tapai, yra nepaprastai lengva. Tačiau, iš tiesų, kad ir kaip tai filosofiškai psichologiškai be skambėtu, viskas priklauso nuo paties asmens. Mes negimstame būti gerais ar blogais, mūsų nepadaro tokiais prievarta, spaudimas ir panašūs aspektai. Mes patys pasirenkame tuo, kokiais norime būti, bei patys pasirenkame kokius veiksmus, kokias normas sau pasistatome. Liviana puikiai suvokė ką reiškia gyventi po vienu stogu su Horatium, dievaži, ji gyveno su šiuo pirmus kelis metus, iki kol per prievolę buvo ištekinta už savo pačios giminaičio. Tačiau negana to, ji taip pat gyveno po vienu stogu ir su psichopatiškai neperprantamu Silvanus Ambrose. Ir pažvelkime kas nutiko finale: ji netapo tokia, kokie buvo minėti vyrai, ji nepaskendo tamsoje, net tuomet, kai visos jos galios ir sugebėjimai buvo grindžiami toli gražu ne lauko gėlėmis ir drugeliais. Ji išliko ištikima sau pačiai, savo pasirinkimams, bei savo pačios principams. Ir svarbiausia tai, kad moteris tikrai turėjo tūkstančius galimybių pasukti kitokiu keliu, pasiduoti aplinkinių įtakai, arba tiesiog “pametus šūdą” imti elgtis taip, kaip yra lengviausia. Būti teisingu nėra lengva, būti brutaliu ir siaubingu, lengva. Juk už neigiamų emocijų, sveiku protu nesuvokiamų veiksmų slypo ne kas kitas, kaip baimė. Baimė, būti “nuogam” prieš visus ir viską. Priimsi tuos į tave metamus akmenys, ir nepadaryti nieko, kaip tik iškentėjus, pasiimti šią patirtį ir galiausiai būti aukščiau. Graikiškos kilmės tamsiaplaukė galėjo nutraukti tėvo kalbą, galėjo bandyti pateikti save kaip pavyzdį, tačiau priešingai tam, ji nepratarė ne žodžio, tiesiog nebyliai stebėdama jį bekalbant. Sunku pasakyti, kodėl ji nusprendė apsiimti panašia taktika, galbūt leisdama Redford’ui viską išsakyti žodžiu, išreikšti tai esti nejaučia pagiežos savo praeičiai? Nes tai kas yra ištarta, yra kone užcementuota, tikra. Varias-Geminus negalėtu net pasakyti kad laiko pagiežą ant tos savo gyvenimo dalies, kuri buvo švelniai “sugadinta”. Tikriausiai nugyvenus šitiek metų, tu savaime nustoji kreipti dėmesį į daugumą dalykų, o į tuos kuriuos kreipi, kreipi kitaip, nei dauguma. Turėdama kiek daugiau nei du tūkstantmečius gyvenimiškos patirties, Rivas geriau nei kas kitas, suvokė ko norinti iš gyvenimo, ko norinti iš savęs pačios.
“Ne aš kaltas, aplinka kalta”, – pasisakymas niekada neskambėjo tinkamai, tiesa? Tai kokia gi prasmė sumesti viską ant aplinkinių, kai tavo paties pasirinkimai, tavo įnoriai ir liguistas troškimas pasiekti nepasiekiamą, galiausiai sugriovė keletą likimų, neatnešė jokios naudos nei tau, nei kitiems. Ir tu tapai kažkuo, ko negalima pavadinti netgi žmogumi. O juk kiekvienas, šio mistinio pasaulio dalyvis, visuomet pirmiausia yra žmogus, o tik vėliau dar kažkas daugiau. Vienaip ar kitaip, tai kalba, apie kurią galima būtu diskutuoti valandų valandas, ir kiekvienas liktu prie savo asmeninės nuomonės. Tačiau aišku vieną, Liviana niekada nepateisintu ir nesuprastu Silvanus Ambrose veiksmų, viską atmetant į sudėtingą vaikystę su despotiškai nusiteikusiu jo paties tėvu. Šiais laikais kone kiekvienas sutinka panašaus tipo asmenį, bet kaip ir buvo pasakyta prieš tai, nuo to netampama šaltakraujiškais monstrais.

Ne veltui yra sakoma, kad veiksmas yra vertas tūkstančių žodžių. Prisilietimas kuriam ryžosi tamsiaplaukė galbūt ir neatrodė drąsus, tačiau reikia pripažinti tai, kad vien tam kad tam pasiryžti, prireikė nemažai pastangų. Juk negali atnaujinti dviems tūkstančiams metų užšaldytus santykius, ryšį, tiesiog spragtelėjus pirštais. Jo natūralus kūno šaltumas, galbūt ir buvo visapusiškai svetimas, tačiau tuo pačiu metu ir labai artimas, bei reikalingas. Galima neigti ir ginčytis tol, kol liežuvis pavargs vartytis burnoje, tačiau aišku vieną, Livianai visuomet trūko jai artimos sielos. Ne tam, kad dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, kaulyti pinigėlio ir užsiimti panašiomis nesąmonėmis, kurios yra taip populiarios tarp šiuolaikinių šeimų. Jai tiesiog reikėjo žinoti, kad asmuo, kuris nuo pat josios gyvenimo pradžios, jai reiškė tiek daug, vis dar buvo čia. O tai reiškia kad šiame pasaulyje, šioje visatoje ji buvo ne viena. Galbūt tai ir skamba labai paikai, turint omeny, kad abi nemirtingos figūros sėkmingai skaičiuoja du tūkstančius kažkelis metus, bet egzistencinis grožis ir slypi mažuose, iš pažiūros nereikšminguose dalykuose. Neskubėdama pasitraukti, Liviana kuriam laikui sumerkė savo akis, tarytum tokiu būdu ji būtu leidusi savo smegenims funkcionuoti šiek tiek lengviau, nepersikrauti, neužsitverti kokiomis nors išgalvotomis sienomis vien todėl, kad galbūt kažkur jų nuomonės nesutapo. Laisva ranka netrūko švelniai nugulti, ant sunertų jų rankų pirštų, tamsiaplaukė šiek tiek pasuko galvą, kaip tik tuo metu, kuomet jai tėvas, o visuomenei puikiai žinoma Sebastian'o Redford vardu figūra, ranka perbraukė per josios juodus it anglis plaukus. Prabilo, natūraliai putlios lūpos prasiskleidė, leisdamos gana tyliam, tačiau taip pat gana tvirtai skambančiam balsui išsiveržti, užpildant miegamojo patalpą.


– Jei būtum paklausęs manęs to dar pirmą kartą, kai mes susitikom, kai išvydai mane nebe vaiko pavidale… Nemeluosiu, mano atsakymas būtu teigiamas. Aš iš tiesų kaltinau kiekvieną kuris ten buvo, įskaitant ir save, kuris prisidėjo prie to kad mūsų gyvenimas subyrėtu kaip sugriautas kortų namelis. – Nepriklausomai nuo to, kaip yra susiklostęs dabartinis graikės gyvenimas, ji buvo užtikrinta savo žodžių tikrumu, ką taipogi atspindėjo josios balsas. Tais laikais, kuomet viskas atrodė per daug komplikuota, bei ji pati buvo stumiama imtis ganėtinai kraštutinių priemonių, ji iš tiesų buvo “varoma” labai prieštaringų jausmų. Ir dabar, kai per daug vandens nutekėjo nuo to laiko, buvo lengva kalbėti, remiantis visapusiškai blaivia nuovoka, šaltu protu ir remiantis tik faktais, kurie buvo. Sebastian’o kalba buvo ne daugiau kaip septyniasdešimt procentų teisinga. Jis pripažino visuomet troškęs būti nemirtingu, tačiau padarė didelę klaidą sudarydamas prielaidą esti jo pirmagimė siekė kažko kito. Galbūt yra labai lengva įsivaizduoti pavyzdingai gerą asmenį, kuris nuolatos zyzia apie tai, kad nemirtingu tapo neturėdamas pasirinkimo, ir kad iš tiesų norėjo paprasto gyvenimo, kuriame būtu visiškai mirtingas, ne visuomet laimingas ir gyvenimą baigtu kaip susitraukusi razina, kuri galiausiai pribaigė savo galiojimo laiką. Nepriklausomai nuo to, kad Rivas gyvenimas yra vienas didelis melo burbulas, ji iš tiesų buvo tikra dėl to, kad nemirtingumas buvo jos pačios pasirinkimas. Ir ar ji kada nors pasigailėjo šio savo pasirinkimo? Ne.
– Nemirtingumas nebuvo įbruktas man per prievartą. Kai supratau ką padariau, kai padėjau Chariton’ui tapti priešingu nei tu, bet tuo pačiu metu ne ką mažiau galingu… Kai padėjau sukurti iš vyro monstrą. Žinojau kad bet kokia kaina privalau gyventi mažiausiai tiek, kiek bus gyva bus bent menkiausia jo dvasios dalelė. – Iš tiesų, buvo nepaprastai keista kalbėti apie tai, kas buvo ankščiau ir iš didžiosios dalies lietė jos asmeninį gyvenimą. Juk priešingai nei dauguma, Liviana nebuvo linkusi kalbėti apie savo klaidas. Jų buvo daug, iš kiekvienos pasimokė ir nepusdama burbulų iš nosies, moteris drąsiai žygiavo toliau. Tiesiog kitokiai įvykių sekai vietos paprasčiausiai nebuvo. Ji negalėjo leisti sau pasirodyti per daug silpna, tai netgi tam tikra prasme atrodė gėdinga. Norėjo būti tuo asmeniu, kuriuo galiausiai būtu galima didžiuotis, netgi nebyliai. – Aš nugyvenau daug standartinio žmogiško gyvenimo ciklų, ir kad ir kaip tai galėtu keistai skambėti, nesigailiu ne vieno. Savo akimis mačiau ir mokiausi to, ko paprasti žmonės negalėtu suprasti. Ir jei nuoširdžiai, savo gyvenimo trūkmę laikau labiau dovana, nei prakeiksmu. – Livianos veide pasivaideno lengvas šypsnis, kuomet ji galutinai atsitraukė nuo Redford’o, tuo pačiu metu nutraukdama ir tą nekaltą, tačiau tai akimirkai būtiną fizinį kontaktą. Atrodė kad šios dienos atvirumo akimirka jau buvo pasiekusi savo finalinę būseną. Tačiau tai kas laukė priešakį, tik dar labiau parodė ant kiek kai kurie mūsų iš tiesų yra unikalūs ir ypatingi.
Tamsių akių žvilgsnis netrūko susirasti serafimo silueto, žodžiai kuriuos atsirinko šis įtakingas vyras šiek tiek suglumino, tačiau tuo pačiu metu užvėrė galimo smalsumo vartus. Tiesa, kiekvienas žmogus trokšta žinoti viską, arba bent maksimaliai tiek, kiek gali panešti ne visapusiškai funkcionuojantis žmogiškas protas. Ir visgi, kai kurios paslaptys, bei kai kurios gyvenimiškos istorijos turi pasilikti už devynių užraktų. Juk sunku būtu pasakyti, kaip pati Liviana būtu susitaikiusi su mintimi, kad buvo priversta ištekėti už savo giminaičio, kuriam ir atidavė savo nekaltybę, su kuriuo jai buvo būtina susilaukti, greičiausiai genetiškai nesveiką vaiką, ir galiausiai pati tam tikru metu stipriai susižavėjo mislingu vyru, kuris iš tiesų yra jos brolis. Tokios tiesos gali stipriai sulaužyti asmenybę, ir kol jos yra neliečiamos ir neatskleidžiamos, nuo to visiems tik geriau. Ji nepasakė to balsu, tačiau lengvas pritariamas galvos krestelėjimas suteikė vilties, kad šis pokalbis bus pratęstas vėliau. Ką kalbėti apie tai, kad galimybė bent trumpam apsimesti neva problemos, kurios prieš tai pastoviai tau spaudė galvą, bent trumpam galėtu pradingti, yra kažkas neįtikėtinai gero. Jau kelis mėnesius Livianos gyvenimas nebuvo rožių žiedlapiais klotas, o ir tam tikra prasme, ji stačia galva sulindo į darbą, kas ne kiek nepalengvino jos būties. Tad šioks toks pasilinksminimas, šioks toks atitrūkimas nuo kasdienybės, skambėjo labai vyliojančiai.

– Taaaip, ponas Oprah Winfrey. Kai Cassand’ai sukako treji, Alexis užsakė tortą “barbės svajonių namas”, tai ji ketino ten apsigyventi. Tai gal apsieikim be tų psichologinių nesąmonių? Verčiau ir toliau taikyk tai kategoriškai tik savo aukseliui, nes man ne vien kad nerūpi tai, bet ir skamba visiškai, katastrofiškai nuobodžiai. – Meisriškai atsilaikė. Iš pažiūros atrodė kad tapęs nemirtingu, Abberline tapo dar didesniu subingalviu, nei buvo prieš tai. Arogantiškai, bei abejingai nuskambėjo jo tonas, kuomet atsitiktinai kalba pakrypo apie jo dukterį. Taip pat nepriklausomai atrodė ir jo kūnas, kuris netgi neįsitempė, kuomet buvo paminėta, kad tam tikra prasme jis visgi nuvylė savo dukterį. Negi iš tiesų buvo taip sunku leisti jai turėti augintiniai? Namas, kuriame gyveno buvo didelis, ir pinigų turėjo tiek daug, kad galėjo pasisamdyt bent dešimt žmonių, kurie tą šunį vedžiotu, maitintu, maudytu, ir netgi spuogus rakinėtu, jei tokie atsirastu (lel). Išorinis Abberline fasadas buvo aiškiai atsiribojęs nuo vidinio, mat vidumi jis tikrai plyšo į tūkstančius dalių, vien nuo minties kad niekada daugiau nesiartins prie savo atžalų, niekada nebe galės joms būti tuo tėvu, kurio jos buvo vertos. Jis užtikrintai žinojo, pasitraukė nuo mergaičių dėl jų pačių gerovės ir saugumo, bet nuo to visas pasitraukimas netapo kažkuo lengvesniu. Akių vokai susiaurėjo, žvilgsnis tapo kur kas labiau mįslingas, kuomet į priekį pasilenkęs aukštaūgis, perdėm veidmainiškai palingavo galva, tarytum būtu ar tai per daug sužavėtas, arba per daug nesužavėtas.
– Aš gyvenu vienišo, neįsipareigojusio pimpio gyvenimą, tiek, kiek save atsimenu. Bet kas skaičiuoja, tiesa? – Bandydamas suprasti kokia prasmė į naktinį klubą kartu su savimi temptis per daug teisuoliškai nusiteikusią moterį, kuri prie to viso dar ir laukiasi, nemirtingas vyras akivaizdžiai jautėsi pasimetęs. Gerai, jei Redford’as tikrai taip karštligiškai troško su ja “susidraugauti”, pilnai būtu užtekę aplankyti, tariamai rūpestingai paglostyti pilvą ir palinkėti sėkmės. Galbūt dar pamesti šokolado plytelę ant stalo, bet ne kažką daugiau. Bent pats nebūtu padaręs daugiau, nes tiesiog nematytu prasmės. Juk priešingai nei Sebastian’as, Abberline matė kaip Liana elgiasi apsupta didelės kompanijos, nusiteikusios nusigerti taip, lyg rytdiena neegzistuotu. Ir tai nebuvo “užvedantis” vaizdas. Žinoma, tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad pastaruoju metu, tiksliau nuo tos akimirkos, kuomet draugas – priešas pripažino esti Liana yra jo dukra, Desmond’o akyse ji buvo Sebastian’as su ilgais plaukais, papais ir be pimpalo. Kažkas panašaus, ir tai tikrai neskatino vaizduotės tinkama linkme. Na gerai, neskatino ir tai, kad Liana buvo per daug akivaizdžiai įsijaustusi į Geminus pusę. O kai moteris kaifuoja ne nuo tavęs, o nuo greta sėdinčio, įdomumas į jos pusę paprasčiausiai nugaruoja. Gal tai ir buvo viena tų priežaščių, kodėl Abberline staigiaia atšalo jos atžvilgiu, nes negalėjo jos gauti, bet to žinoma nepripažino balsu? Tam tikra draugyčio kalba iššaukė prunkštimą, po ko Desmond’as atsimetė nugara į atlošą.
– Žiedas ant piršto nėra tas pats, kas nėščia moteris prie šono. Bet atrodo dabar supratau, kame reikalas. Kiek laiko praėjo nuo to, kai Katherine mirė? Nenoriu būti tuo, kuris tau įkrės proto. Bet gal pats laikas ją pamiršti, ir liautis elgtis kaip sušiktam celibatnikui? Ji negrįš, Liana nestumdys nuo tavęs mergų, o tu pats negali vaikščiot su smegeninę spaudžiančia sperma kiaušuose. – Mestelėdamas lyg tarp kitą ko, vyras pagaliau nusuko akis, tačiau tik tam, kad pažvelgti į prabangų laikrodį. Nebuvo įdomu kiek Dabar buvo valandų, įdomiau buvo kiek jie dar ketino čia trūkti. Pokalbiui staiga pasukus apie tai, kokios moterys patinka aukštaūgiui, tai savaime iššaukė kažkokią kreivą šypseną jo veide. Jautė kaip nori riebiai nusikvatoti, arba atsiraugioti, bet susilaikė. Žinoma, jis sudarė vaizdą tokio asmens, kuris atitiktu “rujojančios kalės” apibūdinimą, bet toli gražu ne todėl, kad jam patiktu trintis su lengvai prieinamomis moterimis. Taip tiesiog buvo kur kas lengviau, nei keliauti iš vienų santykių į kitus. Desmond’as seksą priėmė kaip savaime suprantamą, kasdien būtiną interakciją su kuo nors, lygiai taip pat, kaip būdamas mirtingu vertino rytinės ekspresso kavos puodelį. Jautė pareigą paaiškinti, bet taip pat nepriklausomai, lyg pokalbis nereikštu nieko.
– Ei, atsargiau su žodžiais. Aš niekada nesakiau kad man patinka vulgarios ir lengvai prieinamos moterys. Bet būkim teisingi Sebastian’ai, aš ne su viena neplanuoju matytis dar kartą. Tai kokia prasmė bereikalingai eikvoti energiją bandant prigriebti tą, kuri tariamai “verta” daugiau? Pavyzdžiui, kiek metų tu trunki, kad susimedžiot tau patinkančią “mėsą”, aš trunku kelias minutes. O finale gaunam lygiai tą patį, seksą. – Taip, kad ir kaip tai durnai skambėtu, Desmond’as tikrai pavadino moteris “mėsa”, ir nieko tame keisto nėra. Jis nerodė ne vienai (apart Alexis, kuri jam buvo reikalinga tam, kad nebūtu visiškas subingalvis) iš savo turėtų moterų ir vyrų pagarbos. Tikrai neketino eikvoti nei energijos, nei laiko tam, kad gauti kažką, kas galiausiai jį priverstu klūpėti ant kelių. O ir aplamai, vargu ar egzistuoja tokia moteris, kuri priverstu aukštaūgi myžti karštai, laikytis susilaikymo, ir kone maldauti kad ji įsileistu jį į tą šiltą ir drėgną vietelę tarp kojų. Life is simple, tai kokia prasmė viską komplikuoti? Tam tikra prasme, jis liosiai pritartu tiek buvusiam draugui Lockwood’ui, tiek tam pačiam Holivudo zviozdai, Frano. Ei, kaip ir tie du, Desmond’as taip pat buvo vedęs, bet tai toli gražu nesustabdė šio nuo ėjimo per “mėsas” savo paties malonumui.
– Ir vėl tu apie tą patį? Jei nežinočiau kad šis pasaulis susideda tik žmonių, vilkų ir vampyrų, tikrai palaikyčiau tave pydaru. Tos kalbos apie sparnuotas, smailiaauses būtybes, trėdžiančias vaivorykštėmis ir blizgučiais, ima mane gąsdinti. – Vis dar skeptikas. Nieko nuostabaus, fėjos yra beveik pasiekusios išnykimo ribą, tad patikėti kad jos egzistuoja, kol nepamatai savo akimis, tikrai sudėtinga. Tuo labiau, jos vien iš pavadinimo neskamba kaip kažkas neįtikėtinai nerealaus. Matyt gyvenimas parodys, ar Desmond’as pakeis savo nuomonę ar ne, nes turint omeny jų kelionės tikslą, viskas yra įmanoma. Pasibaigus “katras didesnis patinas” žaidimui, Desmond’as net pats to neplanuodamas pasuko akis į laiptų, skyriančių pirmą ir antrą aukštus, link. Pasakyti kad aukštaūgis nustebo, būtu tas pats, kas nepasakyti visiškai nieko. Tikriausiai pirmą kartą, Lianą pamatė visai ne “nekaltomis” spalvomis. Kad ir ką ji padarė su savimi, tai atrodė iš koto verčiančiai. Prie kūno priglundanti juoda suknelė, vaizduotei vietos paliekančios iškirptės ir neriniai, bei ne taip aiškiai matomas nėštumą vainikuojantis pilvas. Vau. Ji tikrai buvo žavinga moteris, kurios nenorėti galėtu tik asmuo, kuris desertine šakute išsikapstytu sau akis. Bent kelis kartus spėjęs akimis ją ne vien nurengti, bet ten pat ant laiptu savininkiškai išdulkinti, atsikvošėjo tik tuomet, kai gavo per sprandą. Susiparino, ne, akivaizdžiai susinervino. Kas matėsi tiek iš įsitempusio aukštaūgio kūno, tiek iš aiškiai nepasitenkinimą demonstruojančio veido. Tačiau visgi, dialogo vyras nepradėjo, priešingai, pasitraukė iš namo vidaus pirmasis. Kelionės tikslas buvo “Ænema”, o turint omeny Desmond’o vairavimo ypatumus, nusigauti ten jie turėjo pakankamai greitai, rizikingai, bet greitai. Būdamas jaunu vampyru, bei akivaizdžiai nesibaimindamas to kad galėtu mirti, nes negalėtu. Bent ne taip lengvai, kaip bet kuris kitas iš mirtingųjų, jis atmetinėjo Redford’o replikas vairuoti kaip mažesniam psichopatui. Sustoti prie vandenyno buvo ne jo mintis, todėl vyras net nepasivargino pasidomėti ką Redford’as ketino padaryti vikanei, kuomet išlipęs iš transporto priemonės, paliko “draugyti” ir toliau kimarinti.



Prieš išlipant iš automobilio, tamsiaplaukė sukišo abi rankas į rankoves to švarko, kurį Sebastian’as užmetė ant jos pečių, dar prieš tai, kai šie apleido Marcus’o namus. Šiek tiek žvarbus oras, šiek tiek atsiliepė Livianos odai, tačiau tai buvo veik nepastebima, turint omeny, kad didžioji jos kūno dalis buvo slepiama po tam tikra materija. Nenustebo kad Abberline nenusekė paskui, galu gale, net jei vyras ir būtu keliavęs kartu, vargu ar jis būtu supratęs viską taip, kaip tai reikėjo suprasti tamsiaplaukei. Akimirksnio blyksniu, jie atsidūrė prie pat vandens. Neramus vandenynas išdavė savo atgrasumą didžiulėmis, sunkiomis bangomis, kurios it beprotiškai pavargusios klojo pakankamai auksinį atspalvį turintį smėlį. Sebastian’as prabilo pirmasis, kas paskatino tamsiaplaukę suteikti savo dėmesį į jį, besikeičiantį jos veidą, priklausomai nuo pasakojimo eigos, kuri žinoma bent iš pradžių atrodė visiškai apie viską, ir apie nieką tuo pačiu metu. Suprasti kad tai nebus tiesiog geo-istorijos pamoka, buvo nesunku. Vikanės lūpos vos pastebimai prasiskleidė, kuomet kimus balsas savaime išsiveržė iš gerklų, supažindindamas oponentą su neužlaikyta nuomone.
– Tikriausiai netgi vieta gali pasisakyti pati už save… – Iš piršto laužtas komentaras, bet reikia pripažinti, jei Sebastian’as nebūtu nusiteikęs atverti vandenyną, visas prisipažinimas būtu lygiai tiek pat vaisingas, kiek būtu sėdint Desmond’o automobilio salone. Nuolankiai stebėdama biologinio tėvo veiksmus, ji tikrai kad nesugebėjo sulaikyti emocijų antplūdžio, kuomet prasivėręs vandenynas atvėrė seniai nelankytinas žemes. Tai užgniaužė kvapą. Net gyvenant, vaikštant pasaulių žemėmis daugiau nei du tūkstančius metų, atrodo kad sugebi pamatyti absoliučiai viską, tačiau lemtingu metu atsiranda kažkas naujo, neliesto, nematyto ankščiau. Tai kuo puikiausiai atsispindėjo Livianos tamsiuose akyse, kurios prie tokio apšvietimo atrodė veik juodos. Praskleistos lūpos išdavė jos jaučiamą susižavėjimą, lygiai taip pat, kaip prieš tai, kuomet buvo supažindinta su jai nežinomu senosios magijos pasauliu. Tie potyriai, kuriuos jautė josios kūnas, buvo nenupasakojami žodžiais, tai buvo kažkas, ko niekada niekas negalės pakartoti, kas liks įsirėžę atminty visam laikui. Jos kūnas it plunksna atsiplėšė nuo smėlio, pasileisdamas į priekį. Nepaisant pasakojimo, ji tikrai niekada ankščiau nesijautė tokia lengva, tokia laisva ir nesurišta su supančiu pasauliu. Magiška, beveik neįtikėtina, tiesa? Jie sustojo veik tuo pačiu metu, kuomet virš galvos, su nesuskaičiuojamu kiekiu vandenyno gyventojų praplaukė ir didžiulis banginis. Jos ranka natūraliai pakilo, kuomet pirštai nugulė ant lūpų, vien tam kad sulaikyti save nuo aikčiojimo. Teko iš tiesų labai pasistengti tam, kad susitelkti į pasakojimą, kuris nebuvo kažkuo mažiau ypatingas, nei visa aplinka.  Graikiškos kilmės gražuolės žvilgsnis netrūko susitikti su priklausančiu Sebastian’ui. Jis tapo gilus, sutelktas į konkretų tikslą, kuriuo buvo supratimas.
– Tai kelia tūkstančius klausimų, kurių priešaky yra tik vienas… …kas iš tiesų tu esi? – Sebastian’as žinoma ne kartą buvo pasisakęs kad jis iš tiesų niekada nebuvo tik žmogus, ar tik vampyras. Bet vyras meistriškai išvengė savęs apibūdinti kažkokios vienos konkrečios rūšies rėmuose. Jo šypsnis, sunepatogino. Lienos žvilgsnis vėl pabėgo kažkur į vandenyno gelmes, tačiau nepaisant to, visas jos dėmesys vis dar liko prikaustytas prie kiekvieno žodžio, kuris sprudo pro Redford’o lūpas. Neįtikėtina, kaip malonu buvo pažinti jį iš tikro, tokį, koks jis yra, be visos tos fasadinės kaukės, kintančios pagal aplinkybes, bei laiko tekmę.
– Tai ką sakai, tai neįtikėtina. Bet kol nepasakei nieko daugiau, po visko ką tau teko praeiti, ar tikrai jauti kad tau taip svarbu ją susigrąžinti? Ar ji tikrai verta to, kad ketini surizikuoti absoliučiai viskuo? – Tai nebuvo kažkokiais romantiniais sumetimais grindžiami klausimai, Lianai tikrai buvo svarbu žinoti, ar burtas, kuris buvo sukurtas prieš šimtus tūkstančių metų, atnešęs ne vien tik kad užsibrėžtus tikslus, bet ir didžiules kančias, yra vertas viso to? Pakankamai rimta jos veido išraiška neatrodė piktybiškai, galbūt net labiau išdavė tai, kad moteriai buvo svarbu žinoti kas iš tiesų vyksta tėvo mintyse. Ir jei tai yra viena iš milijonų galimybių išgirsti iš jo nuogą tiesą, be kokių nors subingalviškų padailinimų, ji ketino tai išnaudoti.
– Per savo ilgą gyvenimą ir mačiau ir patyriau labai daug ką, susipažinau su visomis žmogiškumo ir žvėriškumo pusėmis. Tačiau tai neleido man prarasti vilties ir tikėjimo, kad šis pasaulis nėra tiesiog juodas, negailestingas ir siaubingas. Aš vis dar turiu jėgų tikėti kažkuo geresniu, jėgomis kurios yra kur kas stipresnės už visą tą velniavą, kuri mus supa. Aš tiesiog noriu kad tu žinotum, kad jei nuspręsi kautis su likimu. Aš būsiu šalia. – Galbūt tai nebuvo visai laiku ir vietoje išreikštas prisipažinimas, tačiau reikia pripažinti, kad jis tikrai buvo svarbus. Liviana, priešingai nei Lilith (Nadia) neturėjo savanaudiškų, piktų kėslų, ji nuoširdžiai tikėjo tuo ką sakanti, o ir suprato kad kad ir kokia jos šeima yra “disfunkcionali”, ji vis vien yra josios. Ir galbūt, daugiau leidžiant laiko su Sebastian’u, teigiamai atsilieps ir jai pačiai? Galbūt liks mažiau asmenų, kurie taip sėkmingai spausdami reikiamus mygtukus, gebės manipuliuoti jos gyvenimu.  Sebastian’ui ne vien prabilus apie specifinį mechanizmą, tačiau tuo pačiu metu dar ir sumažinus atstumą nuo dukters, jos tamsių akių žvilsgnis vis dar sekė kiekvieną jo žingsnį, įkaitant ir tai, kaip lengvai ant jos peties nugulė jo šalta it pati mirtis, ranka. Tai, kokius žodžius rinkosi serafimas savaime kėlė įtampą, tarytum po įvadinės kalbos turėtu seksti kažkas, dėl ko jie čia ir buvo. Ant iškelto vandens paviršiaus besiplakančios “šmėklos”. Vos matomi siluetai, taip pat buvo svarbia šios istorijos dalimi, ir tiesą pasakius, sugaudyti absoliučiai viską, nebuvo taip lengva, kaip atrodytu iš pirmo žvilgsnio. Livianos žvilgsnis “pabėgo” apačion, dar tuomet kai buvo paminėtas Marcios vardas. Žinoma, kiekvienas jų puikiai suprato kodėl merginai buvo būtina gauti tokią pabaigą, kokios ji troško. Tačiau nepaisant to, vis vien buvo kažkaip nemalonu, sunku apie ją kalbėti. Visa laimė, kad šis akcentas nebuvo svarbiausiu visoje kalboje, ir tai galiausiai vėl paskatino Rivas pakelti akis. Šidies ritmas natūraliai tapo greitesniu, ne tokiu sustyguotu, koks yra visuomet. Redford’as neatsitiktinai užsiminė apie Livianos praeitį, apie kovenus, kuriems priklausė, apie keliones magiškais keliais, kurias teko sudoroti ir tuos pačius ritualus, kuriuos ryžosi atlikti minėtų personų pagalba. Akys prisimerkė, ir tai davė vietos atsiminimams, liečiančius tai, apie ką sukosi kalba. Suvokimas palengva ėmė brautis pro sveiko proto barjerus, velniai griebtu tai išdavė netgi aiškiai pagreitėjas josios kvėpasimas. Toks, tarytum jai trūktu oro. Sunku priimti tai, kad tavo amžinas gyvenimas yra vienas didelis melo burbulas. Atrodo, kad tuo pačiu metu visa Tavo egzistencija įgauna visiškai kitokią prasmę, bet tuo pačiu metu tampa visiškai beprasmiška. Atrodo, kad iš pilnaverčio asmens, per vieną akimirksni tu tampi tiesiog reikšminga figūra, kažkieno ambicijų žaidime.
– Deus interfectorem. – Išvengdama akių kontakto, mat vis dar jos žvilgsnis atrodė veik negyvas, stiklinis. Ji ištarė tuos pačius žodžius, tuo pačiu metu, kuomet šiuos ištarė serafimas. Net žandikaulis įsitempė, išduodamas tai, kad Liviana iš tiesų jautėsi keistai. Kiek gi gali vienu metu išlaikyti mirtingas protas oformacinio srauto? Ji susimerkė, ir iš paskutinių fiziškai bandydama paneigti tai, ką emociškai jau priėmė, ji neigiamai supurtė galvą. Atsitraukė. Juos skyrė vos keli pilni žingsniai, kuomet atmerkusi akis, ji įsistebėjo į vandenį. – Kai prieš du tūkstančius metų tave iš katakombų išleido Chariton’as, kai padarei visus tuos siaubingus dalykus, nesuprask klaidingai, neteisiu tavęs. Nežinau kas būtent paskatino mane taip galvoti, bet buvau visiškai tikra tuo, kad jei kas nors ir sugebės tave sustabdyti, tai būsiu aš. Žinojau kaip turiu elgtis, tačiau niekada nebūčiau…“…sugebėjusi atimti tavo gyvybės visam”, neištarė šių žodžių, tačiau tai ir taip buvo akivaizdu, turint omeny, kad kaip paaiškėjo, turėdama visas galimybęs tam, kad jo gyvenimą nutraukti dar tuomet, ji verčiau pasirinko kitą būdą, kuris galiausiai suvedė juos abu į dabarties tašką. Jos antakiai nulinko, o tarp šių pasirodė ryškios nerimo raukšlelės. Užduoti klausimą, kuris nedavė ramybės nebuvo lengva, juk nuo to greičiausiai pasikeistu viskas, kuo ji buvo, kuo yra, ir kuo bus. Tai sunku, bet žinoti būtina.
– Jei viskas, ką sakai yra tiesa. Tuomet kas iš tiesų aš esu? Ar esu žmogus, ragana, tavo užgaida ar tiesiog ginklas, kuris laukia reikiamo momento, kad būtu panaudotas? – Ji pasisuko, norėdama matyti jo akis. – Kas aš esu, Sebastian’ai? <…>



<…> Tai nebuvo pirmas kartas Lianai, kuomet ši apsilankė šiame klube. Tiesa, jis iš tiesų buvo prestižinė vieta, į kurią nebuvo galima patekti tiesiog panorėjus. Kitą vertus, jei turi pakankamai įtakos ir šlamančių, viskas yra įmanoma. Taip pat, ši vieta buvo neliečiama teisėsaugos, kas atsispindėjo tame, kad (ne)legaliai čia buvo galima nusipirkti donorę, bei pasimaitinti tiesiog vietoje, iš kūno. Iš pirmo žvilgsnio, tikrai nepanašu kad tokia “pasitempusi” moteris kaip Rivas, čia būtu įprasta viešnia, dar nepamirštant to kad ji turi žmogišką kūną. Ir visgi, prieš beveik metus laiko, ji atsidūrė “Ænema” atsitiktinai: tuo paros metu šis klubas buvo vieninteliu, kuris dirbo, plius čia taip pat buvo patiekiamas geras, neskiedžiamas vandeniu alkoholis. O Livianai tuo metu tikrai baisiai knietėjo gerai prigerti ir pamiršti koks varginantis iš tiesų josios gyvenimas buvo. Tą kartą, ji ir susipažino su savo vis dar brandinamo kūdikio tėvu. Žinoma, visa vieta savaime kėlė prisiminimus, užteko vien pažvelgti į baro pusę, kur prie užsakymų darbavosi, prieš tai nematyta raudonplaukė (visa laimė kad Saloninos šiandien čia nebuvo, antraip geras nusiteikimas išgaruotu per akimirksnį). O ir aplamai, kai kažką labai myli, bet netenki, to asmens šešėlis natūraliai ima persekioti tave. Arba tu, natūraliai imi ieškoti to šešėlio. Kągi, nebūtu sunku, nebūtu ir įdomu. Užėmus staliuką, kurį rezervavo Redford’as, Liviana ne kiek nesusireikšmino nei dėl Desmond’o pašiepimų (jei norėtu, galėtu jį priversti susikišti liežuvį į užpakalį, bei neištraukti jo iš ten tol, kol šis nepravalytu visų žarnų turinio, o turint omeny kad žarnos ilgos, ką veikti vyrukas turėtu ilgam), nei netrūkus pademonstruoto Redford’o pasimaitinimo. Kaip be pasukus, kai gyveni pasauly, kuriame mistinių būtybių yra kur kas daugiau, nei paprastų žmonių, kai kuriuos dalykus imi toleruoti kaip savaime suprantamus. Ir šiaip, kokia prasmė teisti tai, kas yra daugiau ar mažiau natūralu? Visgi, šis tas visgi patraukė Rivas dėmesį, ir tai yra pakitusi Sebastian’o išraiška, kuomet nemirtingasis pamatė prie vieno iš stulpų besisukančią Lorellą. Klausiamas žvilgsnis nugulė ant pašnekovo veido, tarytum nebyliai reikalaudamas atsako.
– Ou. Lorella, teisingai? Iš dalies fėja, iš dalies vampyrė. Ta pati, su kuria žudei ir krušaisi 1764-aisiais, kai vėl nubudai ir vėl buvai būtent toks, koks man tariamai patinki labiausiai. Ak prisiminimai... – Atmetant tai, kad tamsiaplaukės tonas nuskambėjo ganėtinai ramiai, jos veide subangavęs šypsnis išdavė tai, kad net sunkinančiomis aplinkybėmis (kai pavyzdžiui tavo galios yra užšaldytos, o tave puola vampyras), ji girdi ir mato tai, kas vyksta aplinkui. Keista galbūt yra tai, kad Sebastian’as nesulaukė tikėtino “niu niu niu”, ir bakstelėjimo pirštu per nosį už tai, ką darė savo praeitame gyvenime. Liviana nebuvo nusiteikusi nieko teisti, galu gale, visi buvu susišikę ir stipriai, tačiau savotiškai. Šis vakaras buvo skirtas pramogoms, o ne “smegenų pisimui”.
Palydėdama žvilgsniu aukštaūgį, Liviana į biologinį tėvą pažvelgė tik tuomet, kai jo “užsakymas” buvo pristatytas prie staliuko. Jaunutė mergina, vien iš to kad aiškiai parodė kad nėra pratusi prie skausmo, čia dirbo ne todėl, kad šis veiksmas jai natūraliai labai patiko. Liviana nesistengė lysti į šiuos reikalus, negana to, ji netgi nekreipė per daug dėmesio į tai, kaip tėvas mikliai pasimaitino iš merginos kaklo, bei vėliau atsidėkodamas šiai, susimokėjo papildomai. Livianos žvilgsnis keliavo per šokių aikštelę, bei ten esančius (ne)žmones. Nereikėjo sudėti daug pastangų šį tai, kad natūraliai imti save įsivaizduoti tarp visų tų veidų. Galu gale, iš tiesų atiduotu daug ką, kad sugebėtu visiškai atitrūkti nuo savo pasaulio ir tiesiog bent trumpam laikui “pamesti save”. Kaip be pasukus, tai padaryti nėra taip paprasta, kuomet turi savo kūną puoselėti iš vidaus, kad nepakenktum naujai gyvybei. Moters dėmesį ganėtinai greitai nuo abstrakčios visumos atitraukė Redford’o klausimas. Jos akys gana greitai susirado priklausančias jam.
– Tikriausiai manęs neturėtu stebinti tai, kad tau nėra paslaptis net ko laukiuosi… – Graikiškos kilmės tamsiaplaukės lūpos kažkaip keistai susispaudė (maždaug taip – Neutral, sudarydami tiesią liniją, nors tai buvo gana sunku padaryti, mat šios buvo ganėtinai putlios), žvilgsnis susirado tą pačią, nepaliestą “gėlytės” taurę. Vien iš šios tylos pertraukos buvo galima pastebėti du dalykus: Liviana iš tiesų rimtai svarstė pateiktą pasiūlymą, ir atsižvelgiant į josios žmogiškas ir ne visai žmogiškas problemas, tiesiog reikėjo išgerti. Ir ne šiaip palaižyti stiklinę, o gerai išgerti. Tik vienas, nedidelis BET, neleido šiai to padaryti, prieštaraujant troškimams.
– Tu šaipaisi iš mano naivumo, ar tikrai gali tai padaryti? Nes prisiekiu, jei tai yra dar vienas tų jūsų su Desmod’u “bajeriukų” išmušiu iš tavo veido tą “chytrą” šypsenėlę greičiau, nei spėsi susivokti. – Tai nebuvo tikras grąsinimas, nors nuskambėjo ganėtinai įtikinančiai. Ir visgi, Liviana leido aiškiai suprasti kad dabar nėra laikas ir vieta kad padaryti didelį “fuck with her mind”. Kitą vertus, atsižvelgus į aplinkybęs, ji tikrai leistu Redford’ui pasidarbuoti savo žaviomis plieno šaltumo akelėmis, kad priversti ją visiškai atsipalaiduoti. Ir Dievaži, kažkur toliau besirandantis Desmond’as tikrai suprunkštė, kuomet ne vien netyčiomis įsiklausė į šį dialogą, bet ir vos vos susilaikė negrįžęs atgal ir nenuvėlęs ką nors kandžiai šmaikštaus dėl Rivas teisuoliškumo.
– Oi ne ne, jei jau privertei mane įsispausti į šią suknelę, bei užsidėti aukštakulnius, aš tikrai nežadu sėdėti ir puškuoti iš nuobodulio pati viena, kol jūs abu atsilakstysit. –  Redford’o paskatinta, tamsiaplaukė net minties neprisileido, kad verčiau pasiliktu čia prie staliuko, ir nuobodžiai žiūrėtu į tą idiotiškai atrodančią pieno stiklinę, kurią pašiepdamas josios būklę, užsakė Abberline. Užtikrintai įsikabindama į Sebastian’o ranką, vikanė strigtelėjo nuo kėdės, kuomet kone iš karto pasiduodama muzikiniam ritmui, nuvinguriavo šokių aikštelės link. Nepriklausomai nuo to, kad visiškai natūraliai Rivas kūnas spinduliavo seksualine energija, bei tą tik dar labiau paryškino atitinkamai pasirinkta apranga, ji nesistengė elgtis kaip nors per daug iššaukiančiai, nesistengė atkreipti į save aplinkinių dėmesio, tai visada įvykdavo kažkaip neprašytai, natūraliai. Bet akivaizdu buvo viena, kiekvienas judesys nuostabiai susiliejo su muzikos bangomis, bei leido jai visiškai atsipalaiduoti. Ji daug judėjo, sukosi, šypsojosi ir kikeno. Dievaži, jei nežinoti kokie visos trijulės gyvenimai yra sušikti, galima pagalvoti kad jie iš tiesų yra labai laimingi žmonės. Arba meistriškai moka apsimesti tokiais, kad bent trumpam pamiršti apie visus įsipareigojimus.

Keista galėtu būti tik tai, kad Nadiai Petrovai užteko persirengti, užsidėti toną makiažo priemonių, ir baltą peruką, kad ne vienas iš aktualių “Ænema” klubo svečių, nesugebėtu šios pažinti. Tikriausiai visas grožis iš tiesų slypi paprastume, nes į labiausiai surealius dalykus kiekvienas mūsų natūraliai atkreipia dėmesį. Arba buvo ir kitas variantas, kad žymaus trejeto nariai paprasčiausiai nesistengė pastebėti tai, ko galbūt nenorėjo matyti. Vienaip ar kitaip, “šetono išpera” buvo teisi dėl vieno dalyko, prisikasti prie Abberline buvo kur kas paprasčiau, nei kad prie Sebastian’o. Tačiau ar gauti lengviau tai, ko moteris taip troško iš aukštaūgio, keblus klausimas. Net būdamas mirtingu žmogumi, Desmond’as ypatingai retai kam nors juto atjauta ar leidosi vedamas už nosies, brutalius ir letalius sprendimus jis priimdavo vos ne tuo pačiu metu, kai kapodavo sausus pusryčius su pienu. Nadios planas turėjo didelę spragą, šiuo metu vyras iš tiesų neturėjo silpnos vietos, už kurios būtu galima užsikabinti ir kaip pradėti kaip nors nemaloniai kapstyti. Tapęs vampyru, jis tapo kur kas sunkiau suviršinimu testosterono maišu, kuris gebėtu patikti nebent tokiam pačiam psichui, kokiu buvo ir pats. Galbūt, ta akivaizdi beprotybė, kuria spinduliavo Lorella, dėl to vyrą ir patraukė? Nes jeigu viskas suktusi apie seksą, kad ir kokia hibridė atrodė karšta, ji tikrai nepriminė Abberline skonio moters. Kažkaip priešiškai jis buvo nusiteikęs prieš šviesiaplaukes. Žinoma skonio reikalas, o nemirtingo vyrioko skonis buvo ganėtinai kampuotas ir konkretus. Ir visgi, kažkas apie tą moterį buvo kitaip, antraip sužiaugčioti būtu privertęs ir tas faktas, kad kadaise po jos skylutę makalavo Redford’as. Kvaila, bet kartą “pavalgęs” iš draugo panaudotis lėkštės, antro karto nesinorėjo. Prieš pasitraukdamas nuo staliuko, prie kurio buvo trumpam sustojęs su “šeimyna”, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė pakelį tablečių, kurias šiam palikoko Redford’as. Nskaičiavo kiek jų ten buvo, susivertė visą turinį į burną, ir ne kaip kokia kalė, nenurijo iš karto: sukramtė, bei užsigėrė kaip tik tuo metu atneštu spirituotu gėrimu. Ką jau ką išmanė apie “oralinius” medikamentus, tai kad jie suveikia žymiai greičiau, kuomet jų įsisavinimas prasideda nuo burnos, o ne nuo skrandžio, dar geriau, jei patenka tiesiai per kraują. Bet, didelio pasirinkimo neturėjo. Vis dar iš akių nepaleisdamas šokančios šviesiaplaukės, jis lengvai prasibrovė pro prie jos susirinkusius individus. Tai iš dalies priminė zoologijos sodą, kur prie vieno eksponato susirenka daugybė kitų eksponatų ir kaip kokie bepročiai, pirmą kartą matydami kažką ne kasdieniško, seilėjasi ir fotografuoja. Prasiskynęs kelią, patupdė savo užpakalį ant “baro” tipo kėdės.


Priešingai nei du tūkstančius su viršumu metų skaičiuojantį vampyrišką Redford’o kūną, narkotinė medžiaga pakankamai greitai Desmond’ą paveikė. Visa aplinka matėsi tarytum per miglą, sulėtintai, apetetingai. Dar labiau apetetingai užsiuodė Lorellos kūno skleidžiami fėjiški feromonai. Ne viena jo ragauta moteris nekvepėjo taip saldžiai, kaip ši. Ir tai toli gražu nieko bendro neturėjo su jos ganėtinai patraukliai atrodančiomis formomis, ar tuo, kaip svaiginančiai ši valdė savo kūną. Stebėdamas tai, kaip vampyrė strypu nusileidžia iki apačios, bei čia pat pademonstruoja atsakomą susidomėjimą, vyras visgi per daug nepasijudino iš vietos.
– Jei kas nors man būtu pasakęs, kad čia sukasi tokios lėlytės kaip tu, būčiau pasirodęs ankščiau. – Absoliučiai nieko nereiškiantys žodžiai, privertė Abberline prisitraukti arčiau, tam tikra prasme, kad iš arčiau matyti mažai kuo pridengtas josios kūno vietas. Visai ne keista buvo tai, kad aukštaūgis nejautė didelės ribos tarp pasimaitinimo ir pasidulkinimo, tačiau būtent dabar nebuvo tikras nuo ko norėtu pradėti pirmiau. Kad ir kokias tabletes “suvalgė”, tai pirmiausia atsiliepė per didelį seksualinį troškimą. Dievaži, jei ne malonus kvapas, kurį skleidė Lorella, ne jos svaiginanti beprotybė, greičiausiai būtu išdulkinęs kelis individus, eidamas link jos. Šviesiaplaukės klausimas tikrai pribloškė, ir iš tiesų ką gi galima galvoti stebint ją? Juk absoliučiai VISKAS apie moterį tiesiog šaukte šaukė apie žvėrišką, visiškai nešvarų ir tikriausiai “one of a kind” seksą. Nespėjo atsakyti iš karto, kuomet moteris nusimetusi papyčius dengusį drabužį, užmetė šį amerikiečiui ant sprando, bei tokiu būtu privertė veidu susidurti su josios krūtimis. Tokiuose vietose taisyklės visada buvo vienodos: šokėjos gali tave liesti, tačiau tu to daryti negali. Abberline žvilgsnis pirmiausia perbėgo per visus tuos masyvaus sudėjimo apsauginius, kurie stovyniavo netoliese, bei stebėjo tai, kad būtu laikomasi tvarkos. O kaip gi kitaip, juk jei leisti vampyrams elgtis kaip šiems norisi, čia būtu visiškas bordakas. Tačiau Desmond’as nebūtu savimi, jei labai greitai nesusirastu problemos ant savo uodegos (taip taip, priekinės, kitaip dar vadinamos pimpalu).
– Tu tikrai pamišusi kalė, lėlyte, jei nori kad pasakyčiau, o ne parodyčiau apie ką galvoju, kai į tave žiūriu. – Pasitikėjimo savimi ir savo sugebėjimais aukštaūgiui netrūko, ir žinoma kad lemtingu metu, jis nusprendė palaužti vidaus tvarkos taisykles, kuomet priešais akis pūpsanti putli Lorellos krūtinė paprasčiausiai nebe galėjo būti ir toliau ignoruojama. Jo liežuvis netrūko susidurti su vienu iš jos speneliu, apie kurį apsukęs vos kelis ratus, suspaudė tarp savo viršutinių ir apatinių dantų linijos. Nuolatos vinguriuojantis ir dalinai į krūtinės ląstą, bei pilvą besitrinantis jos dubuo, tuo pačiu metu ir erzino ir kėlė begalini susijaudinimą. Net neliečiamas jauno vampyro falas ėmė keisti formą, prisipildydamas krauju, tapdamas tvirtu, bei veik nebetelpančiu kelnėse. Rankos, kurios iš pradžios klusniai spaudėsi prie tos nedidelės aikštelės rėmus, galiausiai grubiai bei savininkiškai nugulė ant moters dubens. Suimdamas ją taip, kad pirštai ant užpakaliuko savaime apimtu jį iš vidinės pusės, patempė į save. Perkėlė Lorellą nuo josios pakylos taip lengvai, lyg ši būti ne sunkesnė nei plunksna, kuomet pasisodino ant savęs taip glaustai, kad prieš tai į jo švarką besitrinusi jos vagina, bent per drabužius susidurtu su visiškai išpampusiu jo padargu. Apsauginiai sujudėjo, tariamai “bauginančiai” lėtai imdami keisti savo trajektoriją, bei aiškiai artėdami prie per daug sau leidžiančio lankytojo. Tačiau tai ne kiek neatsiliepė Abberline motyvams, mat vis dar išlaikydamas vieną ranką ant hibridės dubens, kita jis pirmiausia savininkiškai į delną suėmė jos krūtį, suspaudė, bei neužlaikydamas šios pozicijos, ėmė slysti pirštais į apačią. Susidūrė su blondinės kelnaitėmis, bei ryžtingai panardino plaštaką už jų. Su lyg šia akimirka tapo visiškai akivaizdu, aukštaūgis vampyras ketino fėją išdulkinti čia pat, visiems matant, ir galbūt netgi labai trukdant. – Kiek daugiausia žmonių yra matę tavo veidą orgazmo metu, tuo pačiu metu?
Giliau į moteriškas kelnaites panėrusi vyro ranka, netrūko nykščiu susirasti klitorių. Neskubėjo, ir toliau sėkmingai erzindamas hibridės kūną. Nykštys, tarytum iš esmės ir būtu sukurtas tam, ėmė sukti ratus apie jautriausią jos kūno taškelį, stimuliuodamas nervinius svogunėlius, tuo tarpu, kuomet trys iš keturių likusių pirštų įsiskverbė į jai priklausantį vaginalinį tunelį. Nepriklausomai nuo to, kad hibridės kūnas buvo natūraliai šaltas, iš vidaus ji jautėsi priešingai. Šiltai, drėgnai ir velniškai maloniai. Viso to metu, Abberline ne akimirkai nepaleido Lorellos akių, tarytum norėdamas pirmiausia juose pamatyti stimuliuojamo kūno pakitimus. Ir akimirka, kuomet numatė kad jiems sutrukdyti pasirodys ne kas kitas, kaip apsauginiai, veiksmą nutraukė pati Lorellą. Tarytum pametusi susidomėjimą Desmond’u ji strigtelėjo prie kito asmens, kurio aukštaūgis neakcentavo. Prieš atsisukdamas į pasirodžiusią Petrovą, vyras kiek persimainė, veide atspindėdamas varžomą susierzinimą tuo, kad šiam buvo sutrukdyta, prikeldamas ranką, kurios pirštais makalavosi Lorellai tarp kojų, liežuviu perbraukė per ant odos likusį lipšnumą.
Primerkęs akis, vyras pirmiausia susirado žvilgsniu pasirodžiusią Katherine dukterį, po ko nukreipė žvilgsnį į Lorellos akivaizdžiai pervaidinamą teatrą. Neliko sužavėtas, tačiau velniai nematė, neketino gi pasiguldyti blondinės ant kušetės, bei narplioti jos vaikystės problemas. Norėjo ją dulkinti, arčšiai ir ilgai, ir nieko daugiau. Ir tik tuomet, kai Nadia visgi nusprendė prabilti, specialiai provokuojančiai kabindamasi į aukštaūgio akis, jis pasielgė per daug tipiškai sau pačiam. Staigiu, vampyriškų gabumų patobulintu greičiu, jis stvėrė po peruku pasislėpusią egzotiškos išvaizdos tamsiaplaukę, tokiu pat staigiu mostu prisitraukdamas prie savęs.
– Atleisk širdele, tai trūks tik akimirką. – Išsakydamas šiuos žodžius blondinei, vyras įsmeigė savo akis, kurios neplanuotai ėmė tamsėti po vampyrams būdingais voratinkliniais tinklais, į Petrovą. – Nadia. Nadinka… – Elgėsi kaip sušiktas psichopatas, kiek per daug lipšniai, kiek per daug veidmainiškai. Laisva ranka nutraukė nuo jos galvos baltū plaukų peruką, leisdamas šiam nukristi ant apačios, bei tuo pačiu metu paleisdamas jos ir taip gerai atrodančius, juodus plaukus. Atlaisvindamas pirštus nuo moters kaklo, jis specialiai nykščiu ėmė vedžioti per tas “IDV” būdingas kraujosrūvas ant jos kaklo. Karma matyt yra visiška kalė, turint omeny tai, kad visai neseniai gavusi visapusišką savo gyvenimo laisvę, moteris dabar skaičiavo laiką, kuomet virusas šią pribaigs. Juk, Desmond’as nieku gyvu nebūtu tuo geručiu, kuris šios pagailėjęs, imtu ir iduotu vaistus. Vaistus, kurie netgi nebuvo išleisti į rinką, nes dar nebuvo tam tinkamas laikas. Kas reiškė, kad mirs ne vienas šimtas, kad rinką paleistas vaistas atneštu žaibišką pelną.
– Turėtu būti labai apgailėtina taip desperatiškai siekti kažkieno dėmesio, tik dėl to, kad tau kažko reikia. BET, šiandien tavo laiminga diena. Jei tam, kad kartą pabūti blondinės “kale”, turiu pasiimti ir tave kartu. Velniai nematė. – Negalima pasakyti kad Abberline buvo labai nuoširdžiai priešiškai nusiteikęs prieš Petrovą, tiesiog iš vidaus jautė didelį poreikį bent pabandyti ją kaip nors užgauti, pažeminti ir kitaip paveikti. Galbūt todėl, kad pats jautėsi per daug nesaugus jos kompanijoje, pradedant nuo tos akimirkos, kuomet šie susitiko pirmąjį kartą. Moteris iš pažiūros buvo visiškai ne jo skonio, VISIŠKAI, bet tuo pačiu metu kėlė obsesinį susidomėjimą, kurio jaunasis vampyras bandė nusikratyti kaip kokios giltinės, ar tarpupurščių grybelio. Kas įdomiausia, nepriklausomai nuo to kas buvo pasakyta, ar pastebėta. Jis ne žodžiu neužsiminė apie tai, kad tamsiaplaukė serga, ir tikrai ne žodžiu neužsiminė apie tai, kad net neketina jai suteikti “moksliško pasveikimo”. Vienaip ar kitaip, rizikos pasigauti šią fatalią nesąmonę jis neturėjo, o tai reiškia kad priešingai nei visi vampyrai, jautėsi it visą kūną saugantį gandoną užsimovęs.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 08 25, 2018 1:12 pm




Tides of Tomorrow




NUOTAIKA:  *click here*   STILIUS:   *click here*   DAINA: Tool - The Pot




Nadia nelaužė savo puikiųjų smegenų tam, kad priverstų jas išpersti didingiausią šio amžiaus strategiją. Been there, done that. Juk būtent jos dėka įvyko pirmoji ir greičiausiai vienintelė masinė apokalipsė visoje kūrinijos istorijoje, tad moteris jautėsi nusipelniusi šiokio tokio intelektualinio bei fizinio poilsio. Ji žinojo tik tiek, kad jai reikia nusigauti iki Desmond'o. O po to? Na, greičiausiai viskas susidėlios savaime. Petvora iš tikrųjų pasižymėjo ir savo žymiajai motinai būdingu pasitikėjimu savimi. Nadia mokėjo žaisti, manipuliuoti ar tuo labiau priversti aplinkinius manyti, kad už ją tobulesnės, geidulingesnės būtybės paprasčiausiai nėra. Buvo susidariusi apie Desmond'ą tam tikrą nuomonę ir tamsiaplaukė buvo absoliučiai įsitikinusi, jog sugebės apsukti jį apie pirštą davusi "pakutenti" jam savo auksinę skylutę. Vargu ar Nadia iš tikrųjų buvo pati tobuliausia, geidulingiausia būtybė pasaulyje, vargu ar jos vaginą galėjai vertini prabomis, tačiau finale juk viskas priklauso nuo to, kaip įtikinamai sugebi save pristatyti, tiesa? Desmond'as neabejotinai turėjo sau būdingo, pikantiško žavesio. Tai nebuvo tas pats, kas vilioti kokį nevykėlį, iš kurio nauda visiškai vienalypė. Abberline'ą vilioti verta jau vien dėl to, kad jis, akivaizdu, labai patrauklus vyras, kirbinęs negyveliškus vampyrės hormonus. Paprastai, kai toje pat Žemėje didingais Lilith personos laikais, dabar jau eks demonė, eks pragaro karalienė užgaudydavo poilsio momentų, išnaudodavo juos seksualinėms veikloms. Juolab tikrai ne kiekvieną asmenybę ji traktuodavo kaip patrauklią, vertą to kalto, nuodėmingai saldaus prasidėjimo. Nadia ne tik nebeturėjo jokių sąsajų su Tamsos pasauliu (išskyrus šlakelį, kuris palaikė joje vampyriškumą), bet ir pilnai atsirišo nuo magijos. Tipiška nemirele jai patiko būti išskyrus tai momentais, kai aplinkybėms to pareikalavus prisimindavo, jog nebegalėjo semtis jėgų iš paties pragaro - o tai tikrai pravesdavo momentais, kai reikdavo nuveikti kažką nedorai neįtikėtino. Kita vertus Nadia vis dar turėjo tuziną nerealios informacijos - Katherine jai suaukota šviesa, tikrai neišpūtė velniop to, ką nešiojosi smegeninėje. Tad viskas ko Petrovai reikėjo, tai lengvai manipuliuojamo žmogelio, su įgimta, ne žemiausios klasės magijos dovana. Pasakyti, kad ji nerado tokio durnelio ir dar nesugebėjo apsukti jo apie mažąjį pirštelį yra tas pats, kas, tiesiogine ta žodžio prasme, apsividuriuoti per burną. To žmogelio gebėjimai + Nadios žinios lėmė vampyrei itin reikšmingo niuanso atsiradimą - ji galėjo pasislėpti nuo visa reginčios "angeliškos" akies. Sebastiano akies. O kadangi nelaikė Desmond'o visišku nevykėliu žinojo, kad atpažinęs ją nepradės savo draugeliui per visą klubą šaukti "O, ŽIŪRĖK, ČIA TA KALĖ!". Nadia nesibaimino, kad Redford'as galėtų ją užmušti. Kur kas labiau moteris bijojo likti įkaltinta. Bijojo to siaubingai, kiek paniškai. Net negalėjo atsiminti kiek laiko nuo to bėgo ir nūnai pajaustas laisvės skonis tapo pačiu svarbiausiu aspektu jos vampyriškame gyvenime.
Petrova iki šio momento nebuvo patekusi su fėja į tą patį kambarį, visgi žinojo užtektinai, kad tokią būtybę galėtų sėkmingai identifikuoti. Nemirėliui absoliučiai jokios kitos būtybės kraujas nekvepės taip saldžiai, svaiginamai, užvaldančiai. Galbūt tas žinojimo faktas padėjo Nadiai neprarasti sveiko proto atsidūrus šalia Lorrellos. Vampyrė tikrai yra miegojusi su moterimis, daugybe jų, nes per visą savo gyvenimą nesutiko nė vieno vyro, kuris laižytų geriau, už dailiosios lyties atstoves. O oralinį ji mėgo. Jokie kiti aspektai moteryse jos kaip ir daugiau netraukė. Blondinė Nadinkai pasirodė pernelyg... šliundriška. Tikrai. Moteris, mėgstanti seksą nėra tokia pati, kaip moteris, kuri dulkinasi su kuo papuola, nes visi individai jai atrodo daugiau mažiau patrauklūs. Tačiau Lorrella netikėtai gi tapo priemone Nadiai prie Desmond'o prieiti. Ta būtina jungtimi, kuri padės jai užmegzti su naujavirčiu būtiną kontaktą. Ar ji aplamai stebėjosi išvydusi Des'ą vampyro kailyje? Nė velnio. Ji puikiai žinojo, kad įvykiai taip ir susiklostys. Nes Sebastianas yra būtent tiek negudrus, kiek jis ir pats žino, kad yra negudrus. Cha. Tęsiant apie negudrius vyrus... Tapęs vampyru Abberline'as pagaliau atsipalaidavo taip, kaip visados troško atsipalaiduoti. Žinoma vyras dar ir žmogiškuoju savo gyvenimo periodu elgėsi laisvamaniškai, tačiau dabar jo nelaikė visiškai jokie šniūreliai, jokie nepageidaujami įsipareigojimai ar galiausiai silpnos vietos, į kurias galėtų smogti priešai. Desmond'as pernelyg atsipalaidavo, jei rimtai. Jis nesuvokė, na, net ir neturėjo dingsčių suprasti, kad toji seksualioji apie stulpą besiranganti lėlytė tobulai įkūnija visą beprotybę, kurios Abberline'as bijojo. Ne, vyras niekados nebūtų išsigandęs jos beprotybės. Jis bijotų to fakto, kaip meistriškai Lorrella sužadintų jojo. Sebastianas žinojo ką tai reiškia ir dievaži, netroško net prisiartinti prie to jausmo. Prie to liūno, iš kurio nepaprastai sunku išbristi. Tačiau Redford'as į įvykių eigą nesikišo, nes tam tikrais klausimais apie Desmond'ą turėjo susidaręs geresnę nuomonę, nei apie save patį.
Lorrella džiaugsmingai krykštelėjo pajutusi šaltą vampyro liežuvį ant savo odos. Priešingai nei kitos šokėjos, šviesiaplaukė ne tik leidosi čiupinėjama, kai pati to norėjo, tačiau tam neprieštaravo pats klubo šeimininkas. Mat tai buvo vienintelė veikianti "auklėjimo bei suvaldymo" priemonė, kalbant apie išvaizdžiąją beprotę. Jeigu Lorrella užsiimdavo vilionėmis, seksu, o paskui savo partnerių žudymu arba tempimu į "kraujo ūkius", neturėdavo laiko elgtis per daug "netvarkingai". Cross'ui buvo nusibodę ją neveiksmingai kankinti, nes tai neduodavo visiškai jokios naudos. Jos stogelis buvo užtektinai nučiuožęs, idant ji iš viso nebeturėtų jokių silpnų vietų. Fėjai patiko tai, kad Desmon'as kaip mat ėmė elgtis drąsiai bei kiek savininkiškai, tarsi užsisakytų blondinę šiam vakarui būtent sau. Ji niekados neimdavo už malonumus pinigų, mat dažniausiai jos sugulovai susimokėdavo gyvybę - tiek ją patenkinę, tiek ne. Net ir didžiausi sekso rajūnai pabuvę su šia persona pasijausdavo bejėgiai. Lorrella tikrai yra negyvai užkrušusi ne vieną žmogelį. Kalbant apie vampyrus - pribaigdavo ir juos. Ir greičiausiai todėl, kad pastaruoju metu nėra dulkinusis su nemirėliu, kuris būtų už ją stipresnis. Prasiskėtusi ji pilnai užsėdo Desmond'ą. Lieknas jos kūnas vis švelniai raivėsi, pasiduodamas skambančios muzikos ritmui. Tos biednos kelnaitės, jeigu galima taip pavadinti tuos šniūrelius, teoriškai skyrė fėją nuo visiško nuogumo, tačiau plačiai praskėstų kojų dėka siaura medžiaga įsirėžė į "trikampėlį" bene visą jį apnuogindama. Ak, ji PUIKIAI juto Abberline'o erekciją, negalėdama nuspręsti, kurioje skylutėje nori jo pirmiausia.
- Dvidešimt keturi,-žaismingai juokdamasi ji iš karto atsakė į provokuojantį vyro klausimą, perdėm lengvabūdiškai, kad galėtum priimti jos žodžius už gryną pinigą. Melavo. Tą kart jų buvo dvidešimt penki. Taip, dvidešimt penki asmenys, su kuriais krušosi biseksualiame svingerių vakarėlyje - tai buvo viena geresnių jos seksualinių patirčių. Šviesiaplaukė paprastai nebuvo ta, kuri tik mėgautųsi nieko nedarydama pati, tačiau dabar padarė retą išimtį. Pilnai atsidavė vampyro glamonėms. Kiek atlošė galvą - ilgi, juosmenį siekiantys, šviesūs plaukai pleveno it vėduoklė. Šviesios akys pasislėpė po vokais, lūpos žavingai prasiskyrė. Mergina aimanuodama stipriai alsavo, kojų raumenys kiek spazmavo reaguodami į malonumo kupiną trintį. Lorrella buvo tokia įsielektrinusi, jog orgazmą pajuto per mažiau, nei dešimt sekundžių - jos kūnas išsitempė, tada suvirpėjo, tačiau susilaikė ir palaimingai nesuriko. Toks nekaltas, pastangų daug nereikalaujantis kontaktas nebuvo vertas ekspresyvios jos dejonės. Ji netgi pasijuto mažumėlę nusivylusi, kad vietoje to, kad sukištų į ją pimpalą ir mažiau kalbėjęs daugiau daręs iškruštų ją čia pat, pasitelkė pirščiukus (ir ji tikrai nesuprato kodėl tai galėtų būti nederama). Na, dėl to jai buvo tik dar lengviau parodyti Desmond'ui abejingumą. Galų gale, kuo piktesnis jis pasidarys, tuo geriau kruštis paskui, tiesa? Krušis purvinai, kruvinai - būtent taip, kaip Lorrellai patiko. Greičiausiai net ir "susijaudinimo syvai" pas fėją buvo saldūs. Toliau blondinė tik kiek nutikusi stebėjo Abberline'o ir Nadios konfrontaciją laukdama momento, kada jai pasirodys "logiška" įsiterpti.
Nadia neliko sužavėta vyro grubumo - pirmai progai pasitaikius nutraukė jo rankas nuo savęs, tarsi parodydama, jog yra stipresnė.
- Tas perukas man kainavo penkis šimtus dolerių!-gana piktai, pretenzingai sušnypštė. Fone skambiai nusijuokė Lorrella ir Petrova šiai būtybei antipatiją juto didesnę, nei prieš tai. Kadangi peruką buvo primynusi bato kulnu, išdidumas neleido lenktis jo paimti. Tiesa, Nadia nešiko pinigais kaip žymioji Niujorko trijulė ir penkių šimtų dolerių vertės daiktas jai šį tą reiškė. Desmond'o gąsdinimai jos neveikė. Drąsiai, kiek provokuojančiai žiūrėjo tiesiai vyrui į akis, tarsi neprivalėtų jaustis jam kažką skolinga ar tuo labiau jam prasikaltusi. Greitai suprato, kad vyras pastebėjo išdavikiškus hieroglifus ant jos odos, tai moterį sutrikdė. Ir visgi labiausiai dėl to, kad pamiršo juos užpudruoti. Žinojo, jog vyras pajuto prieš ją pranašumą, dievaži, tos piktdžiugos šleikštumą galėjo užuosti ore. Nadia tikrai nebuvo pratusi būti aplinkybių auka. Susierzinimas gana aiškiai atsispindėjo egzotiškame jos veide. Nepaisant to, ji neketino nusiimti karūnos prieš šitą stuobrį. Tad pasitaisė ją, kilstelėjo smakrą, pasalūniškai prisimerkė bei kreivai vyptelėjo.
- Ne, branguti,-ji murkė nedemonstruodama nė menkiausio pasimetimo, kad liko taikliai išaiškinta,-Aš tiesiog atėjau pasilinksminti, o tu išsidavei, kad turi priešnuodį,-moteris piktai nusijuokė,-Bet žinai, man nė motais,-tas lengvabūdiškumas jos balse buvo meistriškas,-Negi manai, kad sutikčiau dulkinis su tavimi...,-kiek pajuokiančiai bedė pirštu į kietą, tvirtą Abberline'o krūtinę,-...jeigu neskaičiuočiau paskutinių gyvenimo akimirkų?-ji juokėsi vėl, vydama apie vyrą savo sąmokslo voratinklį. Dabar Nadia, turbūt vampyrą trikdė labiau, nei Lorrella, nes čia, atrodytų, menkinusi aukštaūgį, dabar ji staigiai čiupo jį už kaklaraiščio bei prisitraukė artyn. Jųdviejų veidus skyrė kelių centimetrų atstumas. Tad nebuvo prasmės nešnarėti,-Aš darysiu tai tik todėl, kad jaučiu, jog nepajėgsi manęs nuvilti. Mūsų nuvilti,-pridėjo žvilgtelėjusį į fėją, kurios veidas kaip mat pasidabino akinama šypsena.

Trijulė judėjo gana siauru požemio koridoriumi taip, lyg trauktų visur kitur, tik ne kruštis. Jie visi tylėjo, nesilietė, nesiglamonėjo, tiesiog ėjo. Lorrella žingsniavo pirma, Nadia per vidurį, Des'as paskutinis. Kai iki fėjos buveinės liko dešimt metrų, šviesiaplaukė paspartino žingsnį netrukus kone priplasnodama prie durų, jas atidarydama bei įsiverždama vidun.
- Lauk iš čia!-isteriškai, piktai surėkė visiškai tuščiam kambariui. O tik tada prisiminė, kad jos nevykėlės kambariokės šiandien pluša kraujo ūkyje. Nusijuokė pokštelėdama sau per galvą taip, lyg užrūdijusią puodynę tikrai reiktų kiek sukratyti. Kad kambarys yra toks neskoningas, kaip pati jo gyventoja Nadia nenustebo. Lorrella paėjėjo tolyn, tada ūmiai apsisuko nusitraukdama nuo kūno šilkinį chalatėlį taip, tarsi nei Nadia, nei Des'as jau nebūtų matę jos kūno. Fėja akivaizdžiai juo puikavosi. Šviesiaplaukė nuliuoksėjo prie lovos Bei į ją striktelėjo. Petrova žvilgtelėjo į Abberline'ą. Juodos jos akys atrodė ryžtingos, kiek piktos. Ji ir vėl kibo vyrui į atlapus, o naudodamasi netikėtumo faktoriumi bei vampyrišku greičiu privertė vampyrą taipogi atsidurti lovoje. Apžergė vyrą kojomis, užsėdo. Veikė greitai, paskubomis - mikliai atrišo jo kaklaraištį, apsuko juo vyro riešus, tvirtai sumazgė, o medžiagos likutį panaudojo tam, kad Des'o rankas pririštų prie lovos rėmo.
- Šššš...-ramindama vyrą šiurkščiai smiliumi pervedė per jo lūpas, smarkiai jas patempdama. Klastingai šypsodamasi tamsiaplaukė pasisuko į Lorrellą, kuri it pakviesta telepatiškai priartėjo prie Nadios. Vampyrė iš pradžių tik labai atsargiai, pirštų galiukais palietė fėjos odą ties šonkauliais, lėtai kildama aukštyn. Iš akių nepaleido Abberline'o, tarsi siektų sekti jo reakciją,-Dabar tu stebėsi. Ir stebėsi tol, kol nebegalėsi iškęsti. Kol pajusi žūtbūtinį norą atsidurti vienoje iš mūsų. Ne anksčiau,-dalykiškai, bet griežtai išdėsčiusi žaidimo taisykles Nadia jau lietė Lorrellą pilnu delnu. Suėmė jos krūtį, standų spenelį juto tarp dviejų pirštų. Laisvoji Petrovos ranka nuslūgo ant fėjos užpakaliuko. Smarkiai jį suėmė pradėdama dar gan nedrąsų, paviršinį bučinį - lūpos tik lietė priešingas, glėbė jas savosiomis. Šviesiaplaukė tempė žemyn Nadios suknelės užtrauktuką. Moterys nenutraukiamai bučiavosi, kai fėja nutraukė drabužį apnuogindama tamsiaplaukės pečius bei krūtis, kurios nebuvo suvaržytos liemenėlės. Lorrella apžiojo Petrovos spenelį, čiulpė jį, krimstelėjo priversdama tamsiaplaukę aiktelėti. Nadia nuplėšė fėjos kelnaites velniop, pirštai paniro tolyn, o tada - gilyn. Matyt užkabino kažkokį jautrų tašką, nes šviesiaplaukė suaimanavusi prigulė Des'o kojūgaly. Petrova pilnai išsinėrė iš suknios, pademonstruodama stebėtinai atletiškas linijas. Fėja plačiai praskėtė sulenktas kojas, pati lietė save, kol Nadios lūpos slydo vidine jos šlaunų dalimi. Lorrellos nugara išsilenkė iš malonumo, kai fėja patyrė šaltą vampyrės liežuvį savo vaginoje. Petrova labai puikiai juto blondinės susijaudinimą savo pačios burnoje. Šviesiaplaukė gniaužė pirštais lovatiesę, iš burnos sklido nevaržomų dejonių tirada. Ji riktelėjo pajutusi kaip Nadios liežuvis sulenda giliai į jos vidų - net neabejojo, kad panorėjusi, galėtų ją juo iškrušti. It įaudrinta netikėto malonumo fėja pačiupo Nadią už plaukų bei tūžmingai įsisiurbė į jos lūpas, jausdama savo pačios skonį ant jųjų. Moterų liežuviai aršiai malėsi, smakrai sudrėko nuo seilių smakrai. Petrova pati atplėšė Lorrellą tam, kad ši atsilygintų už paslaugą. Elgtis taip, lyg Desmond'as dabar nė neegzistuotų buvo nepaprastai smagu. Tik pasidžiaugusios viena kita moterys nusprendė pamaloninti ir Abberline'ą. Abi sutartinai nutempė vyro kelnes bei trumpikes. Masyvus kotas kone iššoko lauk pasispyrokliuodamas. Patenkintos jos sukrizeno abi, tačiau Lorrella pirmoji apžiojo galvutę. Nadia bėgiojo lūpomis po Des'o krūtinę, o kai pajusdavo, kad jam darosi malonu, stipriai įkasdavo. Iki kraujo. Nuslinko žemyn ir prie blondinės prisijungė. Šalti vampyrų liežuviai it gyvatės rangėsi apie standų falą. Netrukus jį apžiojo ir Nadia, Lorrella pasirūpino, kad be dėmesio neliktų ir sėklidės, o ypač tas jautrus odos lopinėlis tarp koto ir jųjų. Smagu būti mirusia ir neturėti vėmimo reflekso - Desmond'o pimpalas sutilpo visiškai visas. Ir kai vyras ėmė judėti pirmyn ir atgal, nesipriešino tam, kad jis kruštų jos burną. Tarp sutartinio vyro tenkinimo burna moterys vis susitikdavo agresyviam bučiniui. Nelyginant norėtų pasidalinti Abberline'o koto skoniu, nes skirtingose vietose jis skiriasi. Partnerės vėl pasikeitė darbais ir ypatingu Des'ą dabar vertė jaustis būtent šviesiaplaukė. Tuo tarpu Nadia užsirangė ant vyro visu kūnu artėdama link jo galvos. Petrovai nepritrūko įžūlumo tam, kad užsėstų vampyro veidą išsireikalaudama malonumo burna. Visgi nejausdama didelio asmeninio malonumo tenkindama vampyrą burna, Lorrella pirmoji įsileido į save Desmond'ą. Galbūt tamsiaplaukė ir turėtų priekaištų, bet kai taip gera, kokie gali būti priekaištai?! Nadia apsisuko, atsigulė ant paties Abberline'o, o praskėstos kojos suviliojo Lorrellą laižyti, bei tuo pačiu sumaniai jodinėti ant vyro koto. Tamsiaplaukė neskubėjo suartėti su Desmond'u, neskubėjo įsileisti jo į save. Mėgaudamasi oraliniu malonumu pasuko galvą į šoną, susidurdama su vyro veidu. Iškišo liežuvį paliesdama juo vyro lūpas, o paskui ir panardindama jį į jo burną. Tai nebuvo bučinys, o veikiau įžūlus įsibrovimas. Nadia krimstelėjo į Abberline'o lūpą praliedama dar šiek tiek būtino kraujo, lyžtelėjo per jį.
- Dar ilgai gulėsi ir nieko nedarysi ar pradėsi daryti mane, pageidautinai, per užpakaliuką?-pareiškė neva supykusi. Lorrella atšlijo nuo Petrovos vaginos, kai tamsiaplaukė aiškiai išreiškė pajutusi orgazmą. Suprasdama, kad prieš tokį pasiūlymą Des'as neatsilaikys, fėja nulipo nuo vyro bei atsigulusi žvilgsniu pakvietė Nadią užimti burną. Tamsiaplaukė išsirietė šuniuko poza visu grožiu prieš vampyro akis, ilgu savo liežuviu numainuodama į šviesiaplaukės makšties tunelį.



Sebastianui gana keistai skambėjo tas plikas faktas, kad kažkoks suskis išsigimusio šuns kailyje turėtų kompensuoti žalą jėgoms,padarytą kai Silas'o burtas visiškai pakeitė Redford'o esybę, pasmerkdama ją amžinybei ir labai įvairialypiui tolimesniam savęs pažinimui. Galbūt tikrai abu Livianos gyvenime svarbūs vyrai turėjo vienas kitą sunaikinti... Bet kas pasikeitė? Galbūt iš viso joks išankstinis likimo užprogramavimas tapo neveiksnus, kai žmonių pasaulis tapo užterštas jėgomis, atėjusiomis iš visiškai kitokių, svetimų pasaulių? Taip, that's the case. Kaip nepaprastai bei beprotiškai viskas susisuko ir tebesisuka Sebastianas pats nenustojo stebėtis. Net jis nebuvo keistesnis už sumišusią realybę. Realybę, kurios slėpinių, ko gero, paaiškinti negalėjo niekas. Graikui nebuvo taip jau ir sunku įsileisti dukterį į savo nepaprastą pasaulį, tačiau atsakyti į tam tikrus, labai konkrečius klausimus jis negalėjo. Nenorėjo nuvilti Livianos, kai šitaip sužadino desperatiškumą jos smalsume, tačiau tą kartą leistis į veidmainystes taipogi neketino. Buvo ne kartą minėjęs dukrai kaip yra linkęs save traktuoti, tad nesikartojo. Vietoje to, parodė. Ne dar daugiau stebuklų, "vaiduokliškų" hologramų, simbolių, o ŠVIESĄ. Savo ŠVIESĄ. Sebastiano kūnas sužibo ryškiai, tarsi žvaigždė. Ta šviesa prarijo jo veidą, kūno kontūrus, ji susiliejo į vieną galingą, nepaprastai vaiskų reiškinį. Tačiau ši šviesa - kupina identiteto bei savininkiškumo, priklausydama išskirtinai pačiam Sebastianui neapšvietė visko aplinkui, kaip to tikėtumeisi iš panašaus atvejo su gyvos, regimos energijos šaltiniu priešais. Galbūt Liviana nusprendė prisiliesti prie tėvo šiuo momentu norėdama įsitikinti, ar šis begalinis švytėjimas neprarijo jo kūno, tačiau kai šilti, švelnūs jos pirštai prisilietė prie Redford'o kaklo, ji pati pajuto jo šviesą. Jos kilmę, struktūrą ir visų svarbiausia tai, kuo ji darė patį Sebastianą. Švytėjimas netrukus išblėso, tarsi susigėrė į vyro vidų. Paskutinės it atsisveikindamos žybtelėjo tik akys, kurių juodi vyzdžiai buvo virtę į baltą žarą.
Vyras sugaištų begalę laiko bandydamas Rivas paaiškinti, kodėl daryti viską kas yra jo valioje vardan to, kad susigrąžintų Kateriną yra vienintelė logiška išeitis, todėl bereikalingai netuščiažodžiavo. Uždavė labai paprastą, bet reikšmingą klausimą: "Kodėl tu, turėdama visas galimybes taip ir nenusikratei Charitonu? Kodėl įkalinai jį? Kodėl nesunaikinai jo?". Kažkas viduje, kažkas keisto ir turbūt neracionalaus neleidžia pasielgti teisingai, neleidžia pasiduoti, prarasti tikėjimą ar galų gale versti naują gyvenimo puslapį. Sebastiano poziciją sudarė dvi tezės - logiška ir išskirtinai emocinė. Vyro suvokimu vienintelė būtybė, kuri iš tikrųjų galėjo sunaikinti bet kokį sutvėrimą, įskaitant Pierce stovėjo priešais, šiuo momentu net dorai nežinodama kaip tą savo jėgą iš viso panaudoti. Antru atveju - Redford'o tiesiog absoliučiai niekas nebūtų įtikinęs, kad jo ir garbanės meilės istorija pasibaigė tą kart Abberline'ų rezidencijoje. Nes vampyras buvo beprotiškai užsispyręs ir kupinas analogiškai idiotiškos, beribės vilties. Galiausiai pati Rivas juk jam pateikė rizikingą, tačiau teoriškai įmanomą išeitį kokiu būdu Sebastianas vėl galėtų pasimatyti su Katerina. Tik pasimatyti? Redford'as tikrai buvo užtektinai beprotis, kad ne tik sugalvotų kažkokią kvailystę, bet ir pasiryžtų ją įgyvendinti. Livianai netruko to nuostabaus, kerinčiai vaikiško naivumo manyti, jog jos tėvas grįš atgal tik tam, kad pakeistų keletą įvykių, kurie turėtų neleisti Pierce numirti dėl Lilith įsikišimo bei Alexis rankos. Ketino perkelti ją visą fiziškai į šį laiką ir visai nesvarbu kokios siaubingos galėjo būti tokios linijinio laiko vientisumo pažeidimo pasekmės. Tokiu atveju reiktų tik surasti Katherine sielą ir perkelti mylimąją į jai priklausantį kūną, kuris, net neabejojo, tikrai buvo sunaikintas. Sebastianas nejuto garbanės esybės, o tai galėjo reikšti du variantus: arba ji tikrai nustojo egzistuoti, arba ji dabar yra ten, kur serafimiška vyro įtaka pasibaigia. Dėl kita ko, neturint pavidalo, net ir plika Pierce siela nebūtų davusi jokios apčiuopiamos (literally) naudos.
Jie abu bandė atsigriebti už visą prarastą laiką - bemaž du tūkstančius metų, tačiau tikrai viskas nebuvo taip paprasta. Nei Liviana, nei Sebastianas neketino apsimetinėti, neva viskas yra gerai. Neva viskas yra su jais pačiais gerai. Jie privalėjo susipažinti per nauja, tarsi vienas kitą prisijaukinti, mat ankstyvasis, tariamai žmogiškas jų gyvenimas dabar nebereiškė beveik nieko. BEVEIK. Jeigu visiškai nieko nereikštų, šie du biologiškai susiję asmenys tikrai nesistengtų atkurti savo santykių. Ne dėl kažkokių sentimentų, o aiškiai suvokiamo fakto, jog jie buvo vienas kitam reikalingi. Be to, ryšys su Rivas dar nebuvo smarkiai, nepataisomai sugadintas, lyginant su Elissa, Marcusu, Sailu ar Salonina. Ironiška, juolab vyras ketino elgtis nepataisomai idiotiškai, idant susigrąžintų Katherine. Tarsi jos mirtis būtų veiksnys, kurį galėtų sutvarkyti. Lyginti tokius užmojus su paprastu žmoniško bendravimo atkūrimu, kuris pasak Redford'o yra kažkoks "nepataisomas" kažkaip nelogiška. Bet vargu ar labai daug vyro sprendimų bei nuomonių iš viso buvo logiški. Taip ar taip žmogus gali susikurti tuuuuuziną priežasčių, kodėl jam nedaryti kažko, ko nesinori daryti. Livianos žodžiai kėlė begales minčių. Keista, bet dabar vyras nebesmerkė ir pats savęs. Kaltę, už galybes pražudytų žmonių jis užrakino giliai viduje, ramybę radusių jausmų kertyje, tačiau prieš tai šią informaciją sąžiningai apdorojo bei padarė būtinas išvadas. Bene du šimtus metų vyras praleido aršiai save smerkdamas, šlykštėdamasis tuo, kuo tapo. Kiekviena diena, valanda, minutė jam reiškė nesibaigiantį darbą su savimi, su savo instinktais, mintimis, ypač tamsa viduje, kuri nevaldoma taip ir veržėsi pratrūkti, praryti viską aplinkui. Progai pasitaikius jis nesudvejojo ir nemirtingumą ala išsigydė. Būti paprastu žmogumi jam tikrai patiko, tačiau greitai atsiminė ką reiškia jaustis bejėgiu, jaustis lengvai valdomu, kontroliuojamu, kankinamu. Visai kaip tada, kai nepanoręs praktikuoti magijos jis tapo mėgstamiausia Horatiaus persona ir už tai sumokėjo didžiulę kainą - jo tėvas nuskandino Sevastianos gyvenimą tarsi sutriušusį laivą. Sebastianas ir dabar neatsisakytų to nuostabaus paprastumo, tačiau žinojo, kad tokiu atveju gyvenimas jį labai greitai prarytų. Jis nebegalėtų apginti ne tik savęs, bet ir tų, kurie jam rūpėjo. Kai mirtis grąžino vyrui jo vampyrišką esybę... Nuo pat to momento graikas prisikėlė priėmęs savo antgamtiškumą bei su tuo jam tenkančią atsakomybę. Vampyras nėra iš pragaro gelmių išlindęs demonas, kuris trokštų liepsnų, kančių bei skausmo. Vampyras yra nepasotinamas žvėris, medžiotojas, šaltakraujiškas žudikas, aukščiausia mitybos grandinės dalis. Visa tai yra neatsiejama dalis tavęs paties, tai ne intelekto stoka, valios silpnumo požymis, tai kaip širdies plakimas, plaučiai, snargliai ir bezdalai žmogui. Tavo intelektas bei valia tik sąlygoja tai, kiek vampyrišku leisiesi būti, kiek pasiduosi jam ar kiek save kontroliuosi, nes esi mažuma, esi ŽMONIŲ pasaulio dalis. Galiausiai, kiek visavertė asmenybė esi, jeigu neketini, nesugebi savęs valdyti? Kai Redford'as ėmė save geriau suprasti, pripažinti, būti ne tik vampyru, bet ir aplamai - asmenybe jam tapo šimtus kartų lengviau. Žinoma, šis tas kiek susijaukė, kai Sebastianas nebegalėjo įvardyti savęs vien tik kaip nemireliu, bet tai jau kita tema.
Vyras atvirai, bet be kartėlio pripažino, jog negali pasakyti Livianai kas ji yra, lygiai taip pat, kaip negalėjo pasakyti, kuo jis buvo pats. Nes tai yra dilema, kurią tik jie abu gali išspręsti savose galvose bei širdyse. Redford'as žinojo tik tiek, kad teisingai išvadai pasidaryti, Rivas privalėjo žinoti visą tiesą. Tik ji: saldi, karti, patogi ar sukrečianti padeda mums save suprasti, o nuo požiūrio į save formuojasi ir viskas aplinkui. Galbūt Seb'as ir pavargo nuo viso to antgamtiškumo, net jeigu ir neįsivaizduotų savęs be jo, tačiau net ir jo apsupty, Redford'as manėsi esąs visų pirmiausia žmogumi. Žmogumi, kuris turėjo darbą, šeimą, vaikų, įsipareigojimus, naštas bei džiaugsmus ir visų svarbiausią meilę, dėl kurios buvo verta kovoti. Galbūt tai tebuvo laikinas maršrutas jo besimainančioje kasdienybėje, tačiau jau seniai nejuto tokio tvirtumo savo nuomonėje. Šis žinojimas, užtikrintumas smarkiai praskaidrino Sebastianą gaubiančią atmosferą. Vyras dar niekados nebuvo tokiame gerame santykyje su pačiu savimi. Vylėsi, kad harmoniją sugebės pajusti ir Liviana. Kad ji sugebės atsakyti kuo ji iš tikrųjų yra neklausdama to kitų. Juolab niekas be jos pačios neturėjo teisės apibrėžti jos unikalumo.

Būtų iš ties sunku leisti laiką kompanijoje žmogaus, kurio jautiesi nuolatos smerkiamas, tačiau vyras suprato sarkastišką Livianos humorą, kuris nebuvo lygus kaltinimui. Iš visų patirčių Redford'as labiausiai gailėjosi susijusios su Lorrella ir aplamai - fėjomis, kurias bene išnaikino. Kaip vyras tebegalėjo pykti ant Horatiaus ar Silas'o, kai giliai viduje žinojo, kad gali būti siaubingesnis už juos abu kartu sudėjus? Ir dar visiškai, beprotiškai tuo mėgautis? Jei papasakotų ką išdarinėjo Rivas nebegalėtų į jį žiūrėti tomis pat akimis, kurios "transliavo" prisirišimą ir šilumą. Ir visgi Liviana buvo užtektinai sumani, jog nuspręstų, kad bet kokiu atveju nenorėtų į tokias temas gilintis. Ypač, kai nė vienas jų nesididžiavo savo klaidomis. Tamsiaplaukė turėjo beprotiškai didelę, gailestingą, gerą širdį. Jau vien per pastarą savaitę Sebastianas suteikė jai aibes dingsčių įsitikinti, jog neturėtų su tėvu palaikyti artimo ryšio, tačiau nepaisant to ji vis suteikdavo naują šansą graikui "pasitaisyti". Greičiausiai Livianą Redford'as intrigavo ne tik, kaip "long lost" giminaitis, bet ir būtybė - kupina paslapties ir speficiškumo. Būtybė, iš kurios galėjo mokytis kažko naujo, keisto, paslėpto nuo bet kurio kito sutvėrimo. Na, ir atmenus naudingumo koeficientą, jie abu buvo du kvaileliai, kurie nuolatos darydavo tas pačias klaidas ir dėl jų kentėdavo. Sebastianas buvo idiotiškai užsispyręs, o Liviana - kupina idiotiško gerumo. Vyras būdamas su dukterimi nevaržė savęs, o tam tikrai momentais kaip tik pasirodydavo iš "bjauresnės" perspektyvos. Jis galėjo susilaikyti ir, pavyzdžiui, "Gėlyte" prieš dukterį neužkandžiauti, nes vis tiek, tai nėra malonus, draugiškas vaizdas, nepliurpti apie Lorrellą taip atvirai bei išraiškingai, idant Rivas pajėgtų cituoti Sebastianą žodis į žodį, bet ei. Jeigu duktė pajėgs jausti savo tėvui kažką šilto, kai jis elgiasi bjauriai ir šaltakraujiškai, vadinasi bus nusipelniusi ir to Redford'o, kuris dėl savo pirmagimės dukrytės nušluotų velniop visą pasaulį. Galiausiai jie nesielgė tipiškai pagal savo "genetinį" statusą. TIPIŠKAI, Sebastianas turėtų už Livianą būti keliomis dešimtimis metų fiziškai vyresnis. Niekas jų atveju nebuvo tipiška, tad kam apsimetinėti? Tipiškas tėvas dalytų Rivas visokius patarimus, vaizduotųsi esąs baisiu autoritetu, būtų globėjiškas. Netipiškas tėvas Sebastianas su savo pilnai suaugusiomis atžalomis elgėsi veikiau kaip draugas ar pagarbus stebėtojas, kuris nedrįso prikišinėti savo pilnai suaugusioms atžaloms kažkokios savos nuomonės bei pastebėjimų. Livianos supratimas nuteikė graiką analogiškai rimtai ir tai puikiai atsispindėjo jo veido išraiškoje.
- Mano galvoje nuolatos zuja galybės atsakymų į klausimus, kurių aš net neužduodu. Ir tai yra pagrindinė priežastis kodėl kalbu su tavimi tik apie tai, kas yra susiję su tavimi pačia. Net ne tavo būsimu sūnumi, ne tavo santykiais su vyrais ir taip toliau,-šalto atspalvio vyro akyse švystelėjo tamsus kaltės šešėlis. Tokiais momentais tikrai pasijausdavo kaltas už tai, kad prisiekė sau (o pažadų nelaužydavo) kalbėti gerokai mažiau, nei žinojo. Net jeigu ir žinojo kančias, kurias Livianai teks patirti,-Pavyzdys. Vargšas žmogelis nueina pas būrėją ir jeigu ši nėra tik labai talentinga psichologė, o iš tikrųjų turi kažkokių gebėjimų, atsako tam vargšui žmogeliui į jam ramybės neduodančius klausimus. Pajunta jo problemas, galbūt išvysta keletą fragmentų iš vargšo žmogelio ateities. Pasako juos. Ir žinai, kas nutinka kai vargšas žmogelis grįžta namo? Žinodamas, kad vienokie ar kitokie įvykiai jo laukia ateityje, jis automatiškai užprogramuoja save elgtis taip, kad juos įgyvendintų. Būrėja pasakė, kad turėsi naują vyrą? Tad kam stengtis dėl esamų santykių, kurie neabejotinai subyrės, nes boba su karpa ant nosies taip pasakė, tiesa? Irgi pavyzdys. Ko būrėja nepasako vargšui žmogeliui, nes galbūt pati nelabai supranta, kad ateitis nėra tiksliai ir konkrečiai nustatyta iš anksto. Kad galią ją koreguoti bei nulemti visados turime patys,-Sebastianas nutilo, antakiai rūsčiai susiraukė. Pagalvojo, kad greičiausiai ir Katherine mirties buvo galima išvengti, nepaisant ją pranašavusių ženklų, jeigu jie abu būtų į juos atkreipę dėmesį,-Galbūt aš žinau bei matau šį tą ir tavo ateityje. Bet niekados neleisčiau sau apie tai prabilti, nes atimčiau iš tavęs laisvę dėlioti viską pačiai, supranti? Net visokie didesni ar mažesni sukrėtimai išmoko kažko naujo, padeda priimti svarbius sprendimus, kurie nuveda dar kitokiu gyvenimo keliu. Gal net geresniu. Kam aš apie tai tauzyju, galų gale?-vyras palinko arčiau stalo vidurio (pagal mane jie sėdi vienas priešais kitą, yas?), ties kuriuo Liv buvo susidėjusi savo gražias rankutes. Suėmė vieną jų saviške, tik dar labiau suasmenindamas jųdviejų dialogą,-Kai pastebėsi, kad nesu šalia tada, kai tau manęs reikia, atsiminsi mano žodžius ir suprasi, kodėl manęs nėra šalia. Gal net nepyksi arba pyksi mažiau,-šyptelėjo ne visai linksmai žinodamas, jog bet kokiu atveju "išspoilino" Livianai jai gręsiančius nemalonumus. Pikta buvo dėl to, jog neišėjo visko susukti taip, kad jo kalbos nebūtų įmanoma priimti kaip įspėjimo.
Vyras nusijuokė. Nesitikėjo, kad Liviana taip sureaguos į jo pasiūlymą. Kad pyktelės, nes šis jam pasirodys "tinkamas", todėl apmaudu, kad Sebastianas galėtų tik tyčiotis. Vampyras energingai papurtė galvą gindamasis.
- Mes jau mušėmės - efektinga, bet nemalonu, skausminga ir nereikalinga. Dabar tavęs neprovokuoju, žiūrėk,-vyras bene pakibo ant stalo paviršiaus visa viršutine kūno dalimi pasivertęs į dukterį. Redford'o akys sekė labai konkretų asmenį prie baro, kuriam neišėjo patraukti akių nuo gražuolės graikės juoda suknele,-Jis tave šiandien tikrai užkalbins, nes nuo pat tos akimirkos kai įėjai į klubą, jis išgyveno "meilei iš pirmo žvilgsnio" artimą patirtį. Ir jeigu manyčiau, kad jam "paeitų", tikrai nenorėčiau jam kenkti, tačiau šiuo atveju padarysim taip, kad gertum tu, o neigiamus alkoholio padarinius jaustų jis, gerai?-neskubėdamas grįžo į savo vietą,-Padaryta,-just. Like. That. Vyras nei užsimerkė, nei pamurmėjo kažką, nei pajudino lūpas, nebyliai atkartodamas galvoje bėgančią žodžių eilutę. Nes reikalinga yra tik minties galia, o visi tie gestai ir kiti šou elementai - iš filmų atkeliavusi praktika. Pro šalį prabėgo ta pati jau graiko kalbinta padavėja, tad laikydamasis tradicijos užkalbino ją vėl - užsisakė pilną padėklą šotų. Nes jei ne jie, Livianai tektų sugerti tuntą visokiais sirupais praskiestų kokteiliukų, idant pajaustų tą puikų atsipalaidavimą, kurį sukelia alkoholis.
Desmond'as galėjo šaipytis kiek tinkamas, bet jis tikrai buvo linkęs nuvertinti Rivas. Arba tiesiog nepažino jos pakankami, jog suprastų, kad ši moteris turi ne vieną ir ne kelis sluoksnius. Klubas, tranki muzika, alkoholis ir šokiai nebuvo tai, su kuo galėjai tapatinti Lianą Rivas, bet visas šis vakaras buvo kupinas netipiškumo. Šokių aikštelėje krutėjo keliolika asmenų, likę sėdėjo susispietę prie staliukų, laukdami kol etanolis pakels nuotaiką bei išlaisvins veržlumą. Gremėzdiškas mėsos gabalas Sebastianas net ir po visų atsivertimų nepasidarė "Šokis hiphopo ritmu" lygio šokėjas, bet narkotiko sukeltas svaigumas padėjo užtektinai atsipalaiduoti, idant išvaduotų šokio dvasią bent jau tokią, kokią turėjo. Be to, Katerina spėjo išmokinti vyrą judesiukų (nes drauge jie ne tik krušosi ir keršijo priešams). Gana aiškiai matėsi, kad juda ne vienas, o su Liviana. Ypač, kai prasisukęs arčiau dukters, praslydo ranka per jos liemenį, apsuko ją bei "užvertė". Vyrukas prie baro nesijautė labai drąsiai matydamas, jog Rivas šoka su Sebastianu. Joks žymius asmenis atpažinęs asmuo klube nesuabejotų, jog miglotais santykiais spaudoje pastaruoju metu pasižymintis Redford'as ėmė sukti sparną ir apie stulbinančio grožio Lianą - dėl nuotraukų su Elissa užsitraukė gana lengvabūdišką, neigiamą įvaizdį. Gal ir nenuostabu, nes prie įvaizdžio kūrimo visuomenėje vyras visiškai nedirbo. Vyriokas prie baro išdrąsėjo, kai Sebastianą "nusičiupo" greta šokusi blondinė.

Be kelių minučių penkta ryto. Varomas neišsemiamo energijos šaltinio Redford'as jautėsi puikiai. Sintetinis fėjiškas smagumas buvo išsivadėjęs, todėl tapo lengviau susivokti, kad 1. Desmond'as krušasi su Lorrella. 2. Kad greitai pradės tekėti saulė, todėl privalo ieškotis vietos, kurioje iškentėtų dienos metą. 3. Kad Liviana yra pavargusi, tačiau to nesupranta, nes padaugino alkoholio. Nėra matęs labai daug visokios Livianos, tačiau tokią atsipalaidavusią bei "išplaukusią" matė ją pirmą kartą. Dėl to, pagaliau sulaukė progos pasielgti tėviškai ir dukterimi pasirūpinti. Nusivedė Rivas į tualetą, bet ne tam, kad graikę "nusysintų". Apsišniukštinėjo ar viduje nieko nėra (na, kai esi vampyras tai lengva: išgirsti ir užuodi), o įsitikinęs, kad tikrai nieko nėra, perkėlė juodu į Marcus'o, kuriuose Liviana buvo apsistojusi namus. Didžiulę sąskaitą be jokios abejonės paliko Desmond'ui, kuris vis dar nebuvo apleidęs klubo teritorijos.
Parsirado tiesiai į svetainę. Kadangi Rivas ant kojų ne visai sėkmingai bepastovėjo, paėmė dukrą į rankas, nes nežinia kaip būtų jai sekesi užlipti laiptais. Panašu, kad Livianai tikrai reikėjo tokio vakaro. Tokio atsipalaidavimo. Galimybės alkoholyje paskandinti neramumus meilės fronte, neramias mintis dėl gręsiančios motinystės, žongliravimo įmonės veiklomis. Miegamajame "pastatė" merginą ant kojų paprašęs išsilaikyti, kol Sebastianas paruoš lovą. Nutempė storo audinio užtiesalą, atkėlė patalus.
- Nekartok, kad nesi pavargusi ir le le le. Jau žinau ką veiksim rytoj, patikėk laukia ilga dienelė, todėl turi pailsėti. Gulkis,-kalbėjo gana įsakmiai, nes kaip kitaip suvaldyt girtą žmogų? Graikė vapėjo, tačiau jos prašymas vis tiek buvo aiškus. O ir nustebino. Livianai įsirangius į lovą Redford'as atliko analogiškus veiksmus. Jiedu kalbėjosi, kol galų gale Rivas užmigo. Padėjusi galvą tėvui ant šaltos krūtinės, švelniai glostoma, rami, reikalinga. Mylima. Sebastianas jautėsi dukteriai kaip niekados reikalingas. Bent jau dabar.
Klausėsi Rivas kvėpavimo, kuris tikrai ramino. Plakė dvi širdys - jos, ir labai mažytė vaiko, kurio ji laukėsi. Pirmą kartą pajuto dėkingumą ir džiaugsmą dėl to, kad ne šiaip taps seneliu (gosh, tai skamba taip weird :DDD), tačiau nesumovęs santykių su Rivas galės stebėti kaip berniukas auga. Jam nereikėjo miegoti, negalėjo to padaryti fiziškai, tad galų gale apsunkintas nieko neveikimo švelniai "išlaisvino" iš glėbio dukrą. Užtikrino, kad ji būtų šiltai, jaukiai apsiklojusi, o atsitraukti galėjo tik tada, kai jo lūpos nugulė pirmagimei ant kaktos. Pajuto begalinę, bene skausmingą meilę. Jausmą, nuo kurio save ribojo žinodamas, kad kai jį įsileis, kelio atgalios nebebus.
Turėdamas nemažai laisvo laiko galėjo pradėti darbuotis prie burto, tačiau jam neatrodė teisinga daryti tai be Livianos. Juolab neabejojo, jog dukra supyktų netekusi progos pasijausti tokiu magišku atveju labiau reikalinga. Prisiminęs senokai pamirštus laikus, kai ieškodavai būdų kaip save užimti, sklestelėjo priešais televizorių svetainėje. Pražiūrėjo pusę naujausio "Game of thrones" sezono (tarpais pasirašinėjo žinutėmis su Desmond'u), kai dingtelėjo, kokiu būdu galėtų pasirodyti dar geresniu tėtuku. Nužingsniavo į virtuvę. Šaldytuvo turinio skurdumas nustebino, bet tuo pačiu ir nelabai. Liviana ne tiek jau ir daug laiko praleido namuose. Todėl paskambino dvare karts nuo karto padirbėjančiam savo ala "asmeniniam" virėjui, paprašydamas sugalvoti kažkokią pusryčių magiją, užpirkti produktus bei atvažiuoti adresu, kurį nurodys. Kol virtuvės šefas atvyko, Sebastianas peržiūrėjo dar dvi serialo serijas. Įleido vyrą vidun palikdamas jį šeimininkauti. Pats tuo tarpu išsimaudė ir pasiieškojo kuo persirengti. Šiaip jo ir Marcus'o sudėjimai skyrėsi, na gal ne kaip diena nuo nakties, bet smarkiai. Visi Varias'o marškinėliai jam buvo per labai aptempti, kelnės, net sportinės - per trumpos bei taip pat per daug aptemptos. Visgi kažką bent šiek tiek padoriai tinkamo rado ir tai buvo tamsiai mėlyni treningai. Viskas būtų kaip ir gerai, jeigu jie apačioje nesibaigtų Redford'ui geru sprindžiu virš pakinklių. Kadangi apsinuoginimas prieš giminaitį yra visiškai ne toks, kaip apsinuoginimas prieš moterį, kurią norėtum padaryti, nesivargino ieškotis marškinėlių. Šiek tiek nekantravo, todėl pakilo į miegamąjį, kur ilsėjosi Liviana ketindamas ją "neskausmingai" pažadinti. Tyliai nupėdinęs link lovos sklestelėjo šalia, pūsdamas į merginą šaltą orą tol, kol graikė nepradėjo murkstytis.
- Kada paskutinį kartą miegojai iki dvylikos?-mestelėjo kiek priekaištingai nujausdamas, kad šis faktas galėtų Rivas suerzinti,-Prašiau Enzo pagaminti tau pusryčius, bet dabar abejoju ar maistą vidudieny galima vadinti pusryčiais.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
“No popularity exists when tragedy strikes. All that's left are human hearts and love and ache. We all love each other, deep down, and when we see another soul in pain we can't help but hurt too.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.



Pranešimų skaičius : 1712
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Once you have lived in New York and made it your home, no place else is good enough.
Meilė : Since we came together from the stars I was meant to fall in love with you. KATHERINE PIERCE.
Draugai : Many people will walk in and out of your life, but only true friends will leave footprints in your heart. Dean, Mason, Rebekah, Desmond.
Rūšis : Vampire (33/2000+)/Seraphim
Klanas : PЦЯΣBɭӨӨD
Darbo paskirtis : When you can't control what's happening, challenge yourself to control the way you respond to what's happening. That's where your power is.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Liana Rivas on Pir. 09 17, 2018 1:57 pm




I Put A Spell On You




NUOTAIKA: *click here* APRANGA: Liviana, Desmond DAINA: Limp Bizkit – Behind Blue Eyes





Kai visas tavo gyvenimas susideda iš nepaaiškinamų, magiškų veiksnių, labai sunku rasti tame kažką paprasto ir žmogiško. Elementariai žvelgiant, viskas apie Livianos Varias-Geminus egzistenciją buvo stipriai nutolę nuo paprasto mirtingo žmogaus būties. Jos biologinis tėvas, nuo pat pradžios buvo kažkas daugiau, nei Ambrose šeimos palikuonis, jo siela buvo tiek pat neaprėpiama kaip visa egzistencija, kuomet biologinė motina buvo kilusi iš senosios magijos apsemtos šeimos. Ir nors Salonina nebuvo per save “prasileidusi” minėtos jėgos, ji persidavė abiems dukterims, kurių viena ir buvo Liviana. Tam tikra prasme, galima pasakyti kad mergaitės gimimas taip pat buvo nevienareikšmiškas, netipiškas ir galbūt net magiškas. Sebastian’o tiesos atskleidimas tuo pačiu metu sukėlė tūkstančius klausimų, kaip į tūkstančius ir atsakė. Sudėtinga būtu pasakyti tai, kad Liviana kada nors buvo tiesiog paprasta mergaitė, ji visuomet jautė apie save kažką kitokio, tarytum tuo pačiu metu priklausytu šiam pasauliui, ir būtu nuo šio nutolusi. “Deus interfectorem” niekada nebuvo tiesiog vikanių duotu “pavadinimu”, tai buvo kažkuo daugiau, kuo tuometinis Varias-Geminus protas nebuvo pasiruošęs priimti. Tiesa, traktuoti save kaip tiesiog ginklą, kuris atėjus tinkamam laikotarpiui turės padėti tašką ant viso antgamtiško pasaulio, ant visos “išrinktųjų” rasės, būtu per daug sudėtinga ir paika. Tam tikra prasme “ginklas” turėtu būti iš savęs per daug vienareikšmiškas, tarytum užprogramuotas atlikti tam tikrą užduotį, po kurios apleisti šį pasaulį. Ir apie šią graikiškos kilmės gražuolę šitaip pasakyti tiesiog būtu neįmanoma. Juk netgi priešingai, nei kad jos biologinės sesers siela, Liviana geba daryti pasirinkimus, kartais net be proto klaidingus, ir kas svarbiausia, ji sugeba mylėti ir atleisti. O tai, kaip be pasukus yra netgi labai žmogiška. Galbūt tai netgi yra du pagrindiniai veiksniai, žmones atskiriantys nuo viso kito. Taip, būtent meilė yra atsakymas į visus klausimus, kad ir koks retas šis dalykas būtu (nereikia painioti meilės su geismu, seksualinia trauka ir panašiai), tai yra pagrindinis “variklis” kuris atsakingas už kiekvieną mūsų likimą. Taip, Liviana nėra tiesiog “ginklas”, ji yra kažkas daugiau, ir galbūt ateis tinkamas laikas, kuomet ji pati supras kas yra iš tiesų. Tačiau viskam turi būti savas metas, bei sava vieta. Ir dabar tai nėra tai, pirmiausia jai pačiai reikia atrasti save, atrasti savo gyvenimo paskirtį, bei siekti to iš visos širdies, tuo pačiu metu neprarandant savęs. Ir kalbant apie likimą ir pasirinkimus, iš tiesų labai ciniškai skamba tai, kad pirmuosius nemirtinguosius turėtu sunaikinti “kažkoks suskis išsigimusio šuns kailyje”. Nieko nuostabaus, kad būtent šis plikas faktas niekuomet labai nežavėjo Redford’o, ir netgi paaiškino jo natūralią antipatiją tiems padarams, kurie apdovanoti ne vien “mėnulio prakeiksmu”, tačiau ir vampyrams juntamu “šlapio šuns” tvaiku, leidžiančiu juos atskirti tuomet, kai rūšis nusimeta kailį, bei tampa pakankamai gretimą žmonėms. Iš kitos pusės žvelgiant, Liviana niekuomet neturėjo intencijų padėti susikurti būtent šiai rūšiai, tai buvo grynas atsitiktinumas. Ir nors tuomet, nežinodama visos tiesos, esti jai nereikėjo išrasti naujo ginklo, ji pati buvo tuo ginklu, ji ketino pakeisti Silvanus Ambrose burtus, bei sukurti mylėtam vyrui tokį pavidalą, kuris sugebėtu tapti nemirtingu, nevaržomu ir ne niek nenusileidžiančiu vampyrams, bet kitokiu, galinčiu juos pažaboti. Nieko nuostabaus, kad Sebastian’ui atgavus “šviesą”, su Chariton’u susikauti buvo nenumaldomai sudėtinga, juk būtent tokia ir buvo vilkato esmė. Ritualo metu išgelbėtas sūnus, bei paaikota vilko širdis sukūrė monstrą. Galbūt ir nesukūrė, o tiesiog atskleidė asmenybės visas savybes, kurios prieš tai buvo žabotos kitų veiksnių. Vienaip ar kitaip, pirmoji Livianos meilė, kuris prieš tai buvo vidutiniokiškas vikanas, bei manipuliacijų meistras, tapo tuo “ginklu”, kuris turėjo sunaikinti tai, ką per savo paikumą sukūrė Silvanus. Tik tas pats likimas turėjo kitokių planų

Sunku pasakyti kiek iš tiesų dabar artima buvo Liviana Sebastian’ui, kuomet jis ne vien kad nusprendė jai parodyti to, ko galbūt niekada daugiau neregės mirtingosios akys, nusprendė pasakyti jai tai, ko galbūt niekada daugiau negirdės mirtingosios ausys. Jis taip pat nusprendė ją supažindinti su savo tikrąją, ne žmogiškai fiziška forma. Ir tiesą pasakius, kartą pamatyti tai, buvo kur kas geriau, nei išgirsti tai apibūdinančius viso pasaulio žodžius. Šviesa, kurioje visai netrūkus paskendo fizinis Redford’o kūnas, tuo pačiu metu ir siaubingai traukė, ir siaubingai baugino. Rivas širdis plakė taip stipriai, kad atrodytu kad šios dūžius būtu galima išgirsti netgi nesinaudojant specialiais medicininiais prietaisais, arba antgamtiška vampyrų klausa. Šviesa nepaskandino savimi visos aplinkos, ji netgi nenutolo toliau, nei kad buvo pats serafimas. Ji priklausė jam, ir tik jis vienas buvo jos savininkas, neatsiejama jos dalis. Reginys stipriai gniaužė kvapą, ir tai atsispindėjo tamsiaplaukės veide, kuomet pakerėta tuo ką matė, moteris nejučia praskleidė savo putlias lūpas. Jos ranka natūraliai pakilo, lėtai ir neužtikrintai, tačiau beprotiškai noriai. Ketino prisiliesti prie Šio stebuklo, nepriklausomai nuo to, kad nebuvo net garantuota kad šis apvaizdas niekaip jos pačios nepažeis. Jos žmogiškai šilti pirštai nugulė ant biologinio tėvo kaklo, per burną išsiveržė tylus aiktelėjimas, o šiek tiek vandeningos akys pastebimai sublizgėjo. Tikriausiai šiame gyvenime būtu galima rasti ir pamatyti viską, tik ne tai ką dabar matė josios akys, ką juto visas kūnas. Ir galima sakyti ką tik nori, tačiau tamsiaplaukė tikrai jautėsi stipriai pagerbta, galėdama būti arti šio stebuklo. Stebuklo, kuris tuo pačiu metu buvo ir visiškai svetimas net jai, bet tuo pačiu metu beprotiškai artimas. Netrūkus užsimezgęs dialogas, taip pat buvo reikšmingas, Turint omeny kad, priešingai nei ankščiau, dabar abu pašnekovai neturėjo ko vienas nuo kito slėpti, ir kaip ne keista, dar visai neseniai būdami visiškai svetimi vienas kito atžvilgiu (apart tą menką biologinės giminystės ryšį), dabar buvo kaip niekad artimi. Ir tiesa, dar teks nueiti ne vieną kelią, kad galiausiai tapti iš tiesų visapusiškai artimiems, bet dabar, buvo žengtas didžiulis žingsnis tą linkmę. Viskas priklausys tik nuo to, kiek stipriai abu (ne vienas) to norės, ir kiek stipriai vienas kitam bus reikalingi.
– Tam tikra prasme, nežinau ar pati norėčiau žinoti visiškai viską. Turiu omeny, tai turėtu būti nemaža našta, žinoti atsakymus netgi į tuos klausimus, kurių nenori girdėti… – Sėdint vienas prieš kitą, kaip ne keista, biologiniam seneliui priklausančiame klube, jie iš tiesų elgėsi ne taip, kaip iš esmės turėtu elgtis tėvas ir dukra. Net vizualiai, Jie tiesiog atrodė kaio du jauni ir beprotiškai gražūs asmenys, kurie dėl kažkokių priežaščių nusprendė laiką praleisti kartu. Žinoma, žiniasklaida tai perfrazuos būtent taip, kaip šiems atrodys protingiausia, arba sulauks daugiau kalbų, ir to pasekoje daugiau honorarų. Ir visgi, netgi šioks toks atsargumas nebuvo tuo prioritetu, kuriuo dabar norėtu savo elgseną varžyti Rivas. Ji ištiesė rankas, tuo pačiu metu pasigaudama Redfordui priklausančią plaštaką, kurią nestipriai suėmė tarp savo delnų. Todėl, kad jautė didelį norą jį pajausti.
…nežinau kaip su visuo tuo susitvarkai, bet aš suprantu kodėl nenori nieko atskleisti. Galu gale, mes visi, nepriklausomai nuo to kiek tai trunka, gyvename tik vieną gyvenimą. Ir geriau, jei manysime kad visi pasikeitimai gyvenime, priklauso nuo mūsų pačių. Žinoma, nebent tai būtu “gyvybės ir mirties” klausimas, ir jei pavyzdžiui ryt man grėstu neišvengiama nelaimė, tikiuosi kad pasakytum man kur neeiti ir ko nedaryti. – Iš pradžių labai rimtai skambėjusi kalba, netrūko įgauti šiokį tokį lengvumo ir juokavimo prieskonį. Tamsiaplaukė nesistengė ištraukti informacijos iš serafimo, nors reikia pabrėžti tai, kad netgi jos žvilgsnis, kuris net apsimetant kad “viskas yra gerai, aš susitvarkau”, slėpė didžiulį emocinį skausmą. Ji iš tiesų troško užduoti jam tik vieną klausimą, galbūt net iš pažiūros ne tokį ir reikšminga, tačiau turint omeny kad į tai neatsakė visiškai niekas: nei žmonės, nei vilkolakiai, nei visos magiškos rūšys ir ritualai, kuriuos buvo išbandžiusi Liv’ė, galbūt to tiesiog reikėjo išlaukti tinkamo laiko.
“Ar gali pasakyti bent tai, kad jauti jį esant gyvą? Kad aš ne beprasmiškai stengiuosi griebtis šiaudo, kai stengiuosi įtikinti save kad jis pradingo ne todėl, kad išsigando, o todėl kad kažkas privertė jį pasitraukti. Ir kad galbūt ateis diena, kai viskas sugrįš į savo vietas. Ir jei tu nenuleidi rankų dėl Katherine, ir aš neturėčiau palūžti, nes tai ką mes juose suradome, pasitaiko tik vieną kartą netgi nemirtingame gyvenime. Priešingai, turėčiau susiimti ir kovoti dėl savo laimės, nepaisant visko ir visų, kas tik bandys tam priešintis. Juk būtent tuo mes panašūs, nes nepasiduodame net kai atrodo kad daugiau nebėra už ką kovoti, ir nebėra jėgų.”, – Ji taip ir neištarė šio jausmingo monologo balsu, viso labo leisdama kad tai nuskambėtu jos pačios balsu, mintyse, kur ir pasiliko tik tarp jos pačios. Akių žvilgsnis liūdnai nusileido apačion, kuomet moteris paleido Sebastian’o ranką, pasistengdama susiimti ir dar kartą užsidėti tą pačią kaukę, kuri tapo jos mėgstamiausia nuo akimirkos, kuomet josios gyvenimas ėmė byrėti kaip smėlis, subertas į smėlio laikrodį. Giliau įkvėpdama, ji pasidabino galbūt ir ne labai nuoširdžia šypsena, tačiau tokia, kuri jai neleido perteikti savo vidinių išgyvenimų aplinkai. Ir reikia pabrėžti, turint omeny kad ji šiuo metu ir taip dėl savo padėties buvo itin “sujautrėjusi”, tam paslėpti prireikė daugybės pastangų. Juk sielos skausmą paslėpti yra kur kas sunkiau, nei fizinį. Fiziniam numalšinti užtenka arba tabletės, arba žiubsnelio gamtinės magijos, tačiau sielos plyšiai yra veik nepagydomi. O kalbant apie tai, yra skausmingai juokinga kad abi “didžiosios” Rivas gyvenimo meilės atnešė jai nepamirštamus išgyvenimus, o išeidami sudaužė širdį. Ką jau kalbėti apie tai, kad jei nebūtu Chariton’o, nebūtu jo emocinės išdavystės, galiausiai nebūtu ir Thor’o, bei tos “šiuolaikiškos pasakos” kurią jis jai padovanojo, primindamas apie tai, dėl ko iš tiesų yra verta gyventi. Taip, rinktis ne saugiausią ir galbūt monotoniškai idilišką gyvenimą, o rizikingą, tačiau visapusiškai tikrą ir kartais net labai skausmingą būtį. – Tai tik parodo kad žmonės linkę rinktis lengviausią išeitį. Pavyzdžiui, jei tas “vargšas žmogelis” būtum tu, prieš kokius penkis metus. Nežinau kodėl nusprendęs kad nori sužinoti savo ateitį, būtent tokiu būdu. Ar tikrai užprogramuotum save tam, ką pasakytu tau senolė su karpa ant nosies? Gyventum taip, kaip tariamai nulemta, ar elgtumeisi kitaip, kad išvengti kai kuriuos dalykus? – Moters antakiai šiek tiek pakilo, ir nepriklausomai nuo to kad ji ir taip puikiai suvokė tėvo atsakymą, tiesiog jautė pareigą tai pasakyti žodžiais. Tiesa, ji pati pripažino esti nenori žinoti apie savo ateitį visiškai nieko, nes nori su tuo susidoroti savarankiškai. Bet kitą vertus, kai kurie dalykai, jei tik įmanoma sužinoti apie juos ankščiau, gali pakrypti kitaip. Liviana nebuvo niekada iš tų žmonių, kurie matė viską vien juodai ar baltai, ji taip pat leido egzistuoti kitoms spalvoms, ir būtent tos spalvos vertė ją elgtis kiek kitaip, nei iš jos tikimasi.
– Būtent. Nesuprask klaidingai, aš visiškai suprantu ir netgi palaikau tavo norą nesikišti į svetimus gyvenimus, tiesiog noriu pasakyti kad kartais, TIK kartais, yra tam tikri įvykiai, kuriuos jei galima būtu išvengti, geriau išvengti. – Sebastian’ui pakartotinai suėmus dukters rankas, jos žvilgsnis ganėtinai greitai susirado jo veidą. Galbūt to pilnai užteko, kad abu priimtu kits kito nuomonę, bei liautusi per aplinkui dalintis tam tikrais “perspėjimais”. Jo tolimesni žodžiai žinoma sukėlė nerimą, bet iš kitos pusės, niekas ir netikėjo kad Livianos gyvenimas toliau eis kaip per sviestą. Tikėtis nelaimių, neramumų ir kitų į šiuos panašių dalykų, buvo galima. Dievaži, nuo to neapsaugotas visiškai niekas. Tik keista galbūt tai, kad pirminė Rivas reakcija paskatino vienai iš jos plaštakų atsidurti ant vis dar puikiai pastebimo josios pilvuko. Tai galima pavadinti “motinystės instinktu”, galima pavadinti ir tuo, ko ji labiausiai baiminasi šiuo metu. Ir taip, ji labiausiai baiminasi kad mažyliui gali kas nors nutikti, mat atsižvelgiant į jos patirtį šiame fronte, sėkmės ten buvo netgi mirtinai mažai (Cato buvo atiduotas, vardan jo paties saugumo, o toliau “abortiniai”).
Tolimesni vakaro įvykiai pasisuko visiškai priešinga, nei kad prieš tai linkme: mažiau žodžių, daugiau veiksmo. Keista, kad turėdama tokius duomenys, Liviana niekada nesureikšmino savo išvaizdos. Priešingai nei dauguma moterų, kurios kiekvienai progai naudojosi savo privalumais, tamsiaplaukė verčiau rinkosi kiek labiau subtilesnį būdą, sudominti savo vidumi (siela, charakteriu, požiūriu ir panašiai, o ne yą know – body language). Todėl nieko nuostabaus nebuvo tame, kad svetimas akis, kurios neatitrūko nuo tamsiaplaukės, pastebėjo būtent Sebastian’as, o ne ji pati. Sekdama jo žvilgsnį, į nepažįstamą asmenį, Liviana netgi savame veide netyčiomis atspindėjo vaikiškai atrodantį nesupratimą, maždaug “o kokio velnio, jis į mane žiūri?”. Visgi, su dėrybomis sutiko. Tiesą pasakius, jai šios laikinos “laisvės” reikėjo tiek pat, kiek Redford’ui, jei ne daugiau. Kai tavo gyvenimas yra viena didžiulė problema, o kad jos išvengti apsikrauni svetimomis, tikrai norisi bent akimirkai sustoti ir atsipūsti. Ką kalbėti apie tai, kad per pastarasias Kelias dienas, moteris apie save ir apie visą supantį pasaulį sužinojo kur kas daugiau visko, nei kad galėtu žinoti tie patys “originalieji”. Smegenims reikia pertraukos, taip sakant. Ir Jie abu tikrai ketino tą pertrauką išnaudoti visomis įmanomomis prasmėmis. Net jei šioje, naktinio klubo, aplinkoje Liviana atrodė ne visai tinkama (išvaizda – o taip, charakteris ir būdas – o ne), keletas “šotų”, privertė ją pamesti sveiką protelį, labai greitai. Kartu su Sebastian’u, ji šoko, linksminosi, daug juokėsi ir tiesiog jautėsi visiškai atitrūkusi nuo problemų. Gaila, bet net tuomet kai vyrukas, kuris ant savęs turėjo panešti visas neigiamas pasėkmes alkoholio, kurį gėrė ji, ir gėrė ji tikrai ne vaikiškai mažai, įsidrąsino, negavo to ko troško. Ir ne, ji ne vien kad nesvarstė galimybės su juo pergulėti, bet ji net nesvarstė galimybės su juo bendrauti. Keista ar ne, tačiau šiuo metu tamsiaplaukė vis dar jautėsi esanti santykiuose su Thor’u, ir kaip be pasukus, laukėsi kūdikio, o tas reiškė kad durys “naujiems santykiams” yra pilnai uždarytos.


Liviana iš tiesų buvo per daug apgirtusi, per daug atsipalaidavusi ir įsijautusi, kad suprasti kad jau “gana”. Dievaži, tikriausiai jei ne Sebastian’o sprendimas pabaigti “vakarėlį”, moteris būtu tai tęsusi iki pat tos akimirkos, kuomet kojos paprasčiausiai nebe sugebėtu atlikti savosios funkcijos. O turint omeny tai, kažiek ji buvo prisišikusi ir prigėrusi, na, ilgai nebe trūktu (lel). Net pati nelabai suprato kaip pirmiausia atsidūrė nelabai tvarkingame klubo tualete, o vėliau ir Marcus’o namuose, kuriuose jau kuris laikas gyveno (tikėdamasi kad brolis ankščiau ar vėliau sugrįš, ir užgarantuodama sau sauguma nuo melodramos su Asmodeus, kuri vargu ar taip lengvai pasibaigė, kaip kad atrodo iš pirmo žvilgsnio, mat vyrukas tikrai atsisakė visiškai visko: keršto Sebastian’ui už fėjas, savo mirtinos užduotės, netgi atleido išdavystę, bei šiaip ketino pasilikti čia, dėl jos, nors iš tiesų jos niekuomet ir neturėjo). Išstovėti ant kojų tamsiaplaukei sekėsi ganėtinai sunkiai ir su tais aukštakulniais vargu ar ji būtu saugiai užlipusi laiptais į antrą aukštą. Todėl akimirką, kuomet Redford’as suėmė merginą ant rankų, ji viena ranka prisidengė sau burną, mat kaip tik tuo metu, labai panoro nusižiovauti. Nepavyko, nu ir velniop tą norą. Atsidurusi miegamajame, bei palikta stovėti ant kojų, ji pasistengė palinkti apačion, kad suimti vieną iš tų nepatogių batelių, kurie visai gerai pritiko prie suknelės, kurią buvo pasirinkusi. Vėl nepavyko, tad teko tai pakartoti kelis kartus, ir sustoti tik tuomet, kai užpakaliu pakrito ant nedidelio foteliuko, kuris buvo prie pat jos. Stangėsi kažką vapėti, tariamai nebudama tikra kad buvo gera mintis dabar grįžti namo, nes ne ne, ji visai ne pavargusi yra. Ir iš viso, kaip jam sąžinė nespaudžia imti ir nutraukti linksmybes taip anksti? Jugi dabar, velniai žino kiek laiko… Pripažino jo pergalę ganėtinai greitai, viso labo padūsavusi ir patraukčiojusi pečiais. Kuomet susitvarkė su vienu iš aukštakulnių, kurį numetė bala žino kur, sau už nugaros, ėmė segioti ir antrą. Sunku pasakyti kodėl jai toptelėjo ši mintis, galbūt todėl kad šis vakaras buvo viskuo ypatingas, o galbūt jai iš tiesų taip desperatiškai reikėjo tėvo, ir visai trumpai akimirkai pasijausti iš tiesų reikalingai ir mylimai?
– Amm. Ar. Aš. Pff… Ar būtu per daug keista, jei. Pff. Mes Dabar pamirštume viską, kas nutiko. Ir. Apsimestume kad man kokie trieji. Ir. Aš. Aš siaubingai bijau to baubo, kuris gyvena po lova? Pff… – Ir pati kažkaip liūdnokai sukikeno, suprunkštė ir kaip mat vėl pasistengė prabilti. – Niekada aš nebijojau to baubo, būčiau jį sunaikinusi lyg pirštais spragtelėti, vat taip lengvai. – Spragtelėjo, bet nepavyko net garso reikiamo išspausti, tačiau ir tai buvo ne motais. – Tai tiesipg buvo vienintelis būdas prisiprašyti kad pabūtum su manimi, kol užmigsiu, ir papasakotum. Ką nors. Tai kvaila, bet aš visada pavydėjau Marcia’i. Ji buvo toookia mergaitiška, ir toookia mažytė… Ji nuo pat gimimo buvo visiškas mamos atspindys. O aš visada buvau tas murzinas vaikas, kuris kovėsi su krūmais ir medžiais. Hahaha, oooh. Man sukasi debesys. Oi. Smegenys. – Tamsiaplaukė atsiduso, kuomet pakėlusi rankas, delnais perbraukė per savo veidą. Neilgai trūkus, ji visgi rado reikiamų jėgų tam, kad neišsinėrus iš suknelės, sukristi ant lovos. Greta atsidūrė ir Sebastian’as. Palyginus dar tvarkingai ji prisiglaudė, padėdama galvą ant vėsios jo krūtinės. Galėjo prisiekti, kad negirdėjo ne vieno jo širdies dūžio, bet palyginus su artumu, kurį skleidė jo kūnas, tai tebūvo smulkmena, į kurią net nebuvo prasmės atkreipti dėmesį. Jie kalbėjosi, ir tiesą pasakius, ji net pati nebuvo visiškai tikra apie ką. Galbūt ji net paatviravo per daug, ir visa laimė kad prabudusi to netgi neatsimins. Užmigo pakankamai greitai, bei miegas sprendžiant iš ramios josios veido išraiškos buvo tiek pat reikalingas, kiek ir geras. Nepajuto nei bučinio į kaktą, nei to kaip Sebastian’as atsitraukė, ką kalbėti apie tai kad jis netrūko susirasti sau veiklos. Pradėjusi dirbti “BloodPharm”, Liviana tiek namuose, tiek miegodama praleido labai mažai laiko. Žadintuvas visuomet buvo užvestas ant 4:30 ryto, po ko sekdavo tipinė darbo dienos pradžios rūtina. Dar prieš šešias, moteris jau būdavo darbe, bei nuoširdžiai skyrė savo energiją ir galimybes tam, kuo tikėjo, ir ji vis dar tikėjo kad ši įmonė tikrai stengiasi pagerinti visų žinomų rūšių egzistenciją. Išsekintas organizmas tikriausiai pats save užprogromavo ilgesniam miegui, o ir telefonas tikriausiai išsikrovė, kad ir kur buvo paliktas. Livianos nepažadino netgi gardūs kvapai, sklindantys iš virtuvės. Pažadino tik kutenantis šaltas vėjukas, kuris nemaloniai lietėsi prie veido odos. Pirmiausia ji kažką sumurkė, vėliau pabandė tą “vėjelį” nubraukti nuo savo veido, netgi pasisuko ant kito šono, kuomet galiausiai pasidavė ir atsimerkė. Pro susiaurėjusias, bei apmigusias jos akis puikiai matėsi Sebastian’o veidas. Ji susiraukė, bet ne dėl to ką regėjo, o dėl to kad vyras leido suprasti kiek dabar yra valandų. Nebuvo tikra kokia dabar yra diena, ar ji nepramiegojo darbo. Bet, kai “bosas” yra tavo tėvas, ir dar praleido naktį tuose pačiuose namuose, kaip ir tu, tai gal tame didžiulės bėdos nėra? Paskubomis šoktelėjusi iš lovos, stabtelėjo. Apsusuko galva, bet ne todėl kad jaustu kokius nors padarinius iš praeitos nakties, o todėl, kad nuo to laiko kai pastojo, jos kraujospūdis neretai imdavo “p*sti protą”. – Amm, niekada? – Nebuvo tikra kad atsimena tą laiką, kuomet būtu leidusi sau miegoti iki vidurdienio. Todėl net norėdama pasakyti tai kaip faktą, išspaudė ganėtinai klausiamą formą.
Pusryčių moteris atsisakė, paaiškinusi šį pasirinkimą tuo, kad rytais jos skrandis visiškai nepriima maisto, ir ko pasekoja, ji greičiausiai baigs savo “vėlyvus pusryčius” apsikabinusi klozetą. Toksikozė buvo pakankamai stipri, kas tik dar kartą patvirtino faktą, esti ji laukiasi berniuko. Tiesa ar mintas tai, velniai žino, tačiau Livianos atveju pasiteisino. Nuo maisto pykino, nuo fizinio išsekimo pykino, ir netgi susinervinus taip pat pykino. Nieko, šis laikotarpis greitai praeis. Priešingai nei kad numatė Redford’as, Liviana pasiprašė laiko vienumoje, persirengti, atsiprausti ir sėsti prie darbo. Mat, miegodama ji “sugalvojo” prietaisą, kuris neleis Redford’ui padaryti daugybės klaidų, keliaujant laiku. Moteris netgi paaiškino esti nežinanti į kurį laikotarpį jis bus išgabentas, nes to nuspėti paprasčiausiai nėra įmanoma. Iš rašomojo stalo, kuris priklausė Marcus’ui ji ištraukė senovinį komposą, kuris jau kuris laikas neveikė, rodydamas iš visų pusių tik šiaurę. Burtui, kuriam prisiruošė Rivas buvo būtinas tiek Sebastian’o kraujas, tiek jos pačios, kad jis turėtu galimybę kaip grįžti atgal, kad kažkas jį pasišauktu. Tam tikri burtažodžiai, ir prietaisas buvo pagamintas. Toliau viskas priklausė nuo jo, bei to, kokią magiją jis gebėjo valdyti, priešingai nei ji, kuriai tai atrodė dar it “kosmosas”.
– Šis komposas neveikia, tačiau rodyklė ims stipriai virpėti, jei priartiesi prie ko nors, kas galiausiai paliks nepataisomus padarinius šiam pasauliui. Aš padariau taip, kad rodyklė nereaguotu tuomet, kai busi netoli Katherine. Tačiau tau negalima su ja užmegsti kontakto. – Specialiai savo ranka pasukdama tėvo veidą taip, kad jis matytu josios akis. – Aš rimtai, tu turi išsaugoti jūsų nugyventos praeities planą. Antraip velnias žino, kaip viskas gali atsiliepti. Turi pakoreguoti tik tuos įvykius, kurie nulėmė jos mirtį, kad ir kur atsidursi. O kai tai padarysi, turi kuo greičiau nešdintis atgal, nes pats žinai, gali užminti ant musės, ir grįši į pasaulį, kur išliko dinozaurai. Tau pavyks, tik nepamiršk, tai ne tavo laikas, ir tu turi grįžti atgal. <…>




Desmond’ui niekada per daug nepatiko išblukusios šviesiaplaukės. Galima būtu pasakyti, kad tame nėra nieko asmeniško, tačiau tuo pačiu metu jis nuoširdžiai niekada nebuvo sutikęs protingos šviesių plaukų nešiotojos. Ką kalbėti apie tai, kad tamsiaplaukės vyrui visada atrodė su didesniu “cinkeliu”, plius atitinkamai pavojingos, fatališkos. Ir Lorella jam neatrodytu kažkuo ypatingai patrauki, net jei nuo savo veido nusiplautu visą tą tragiškai atrodantį makiažą, bei nusimautu tuos ale drabužius reiškiančius skutelius. Jei ne šios fėjiški apžavai, vyras greičiausiai net nebūtu pasižiūrėjęs į tą pusę, ką kalbėti apie tai, kad nenorėtu kišti savo pisiuko ten, kur prieš tai makalavosi draugas. Been there, done that, never again. Gebėdamas atsispirti Lorellos apžavams, aukštaūgis vampyras greičiausiai pasinaudotu proto balsu, bei laikytusi nuo jos kaip galima toliau, tačiau ne dėl to kad ji sugebėtu jį sugundyti visiškai beprotybei, o todėl kad ji atrodo kaip tobulas personažas iš jo asmeninio pragaro. O šito vyras išgyventi dar kartą nenorėtu, netgi jeigu išgyventus tai, būtu suteikta galimybė šito neatsiminti. Kalbant apie “pragarą”, Abberline nebuvo koks nors mulkis, kuris pamatęs horizonte tariamai priešiškai nusiteikusią Petrovą, imtu cypauti draugeliui apie tai, kad ši kalytė ir vėl pasirodė. Jautėsi pakankamai užtikrintai, kad su šia moterimi sugebės susitvarkyti savarankiškai, jei tik to norės. Juk tapęs nemirtingu, jis iš ties tapo kur kas mažiau atsargiu, ir kur kas rečiau ėmė įsijungti blaivų mąstymą. Jautėsi laisvas, niekuo nevaržomas ir napančiojamas, ko pasekoje buvo linkęs daryti neatleistinas klaidas, kurios jam taip pat visiškai nieko nereiškė. O ko gi galima tikėtis iš asmens, kuriam buvo suteiktos didžiulės galios, didžiulės galimybės, nemirtingumas ir visiška silpnų vietų stoka? Nadios buvimas čia, ir vėl veikė kažkaip “įdomiai”. Dar būdama savo alter-ego, Lilith, ji bent kuriam laikui privertė Desmond’a pamiršti apie visą aplinkinį pasaulį, apie tai kad ji ketino paskleisti apokalipsę, bei sunaikinti viską, kas jam, bei visiems kitiems žinoma. Dar tuomet stebėdamas šios asmenybes akis, vyras jautėsi užhipnotizuotas, ramus, galbūt net saugus. Nejuto jai kažkokios iš niekur kylančios paniekos, kaip pavyzdžiui Sebastian’as ar Katherine (juk naujavirčio vampyro žinios nebuvo tokios plačios, kad žinotu nuo ko viskas prasidėjo). Įtikino save kad nekenčia tos moters dėl to, kokią aura ji jo atžvilgiu skleidė, kokį keistą efektą kelia jo kūnui. Ak ir taip, už tai kad galiausiai jį NUŽUDĖ. Ir dabar, stebėdamas jos tamsias akis, aukštaūgis veik pasimiršo kur randasi ir netgi “atjungė” tą saldžiai neapsakomą Lorellos kvapą, bei visą tą trauką, kurią natūraliai skleidė fėjos. Kaip tai paaiškinti? Velniai žino, arba velnias, ex velnias žino. Nesvarbu, svarbu tai kad tai veikė, ir kaip ne keista, niekas to nepastebėjo, nesureikšmino. Juk vargu ar koks kitas vampyras imtu ir pradėtu šnekučiuotis su kita moterimi, kad ir nelabai maloniai, bet liesti ją, kuomet prie pat yra prasižergusi, ir akivaizdžiai įsielektrintai sudrėkusi fėja. Ir visgi, visas Abberline dėmesys buvo nukreiptas į Nadią. tarytum būtent tą akimirką, be jų dviejų klube nebuvo ne vienos kitos sielos, kaip ir muzika būtu pritilusi.
Pretenzingas šnypštimas moters balse, privertė Abberline savo veide ištempti kiek sarkastišką šypseną, kurią nuoširdžiai stengėsi sulaikyti, kiek per daug pastebimai suspausdamas savo lūpas. Žvilgsnis lėtai, atsitraukdamas nuo pašnekovės veido, taip pat lėtai nusileido žemyn, ten pat, kur Juos du vizualiai skyrė ilgų baltų plaukų perukas. Neskubėdamas ką nors pridurti, vyras liežuviu perbraukė per savo lūpas, ir tikrai ne dėl to, kad būtu sudomintas ant grindinio sukritusių plaukų vaizdo, o to, kad tikriausiai tik dabar pastebėjo tai, kad mažai kuo be pridengtos tamsiaplaukės kojos atrodė be galo dailiai. Galėjo dabar pat prabilti, tačiau priešingai, nusprendė elgtis kitaip. Kadangi pati tamsiaplaukė vampyrė nusprendė pradėti šį žaidimą, tai kodėl gi šiai šiek tiek nepatalkinus? Neskubriai pasitraukdamas nuo pakylos, ant kurios prieš tai šoko Lorella, vyras ėmė lenktis apačion. Iš tiesų keista, į puolimą jis neasakė anei kaip, kuomet atsiklaupdamas ant kelio, vienos rankos pirštais susilietė su tuo penkių šimtų dolerių vertės daiktu. Nadios koja vis dar tebebuvo priminusi dalį peruko, kuomet Abberline šiek tiek atlošė savo galvą, bei vis dar iš savo veido nepašalindamas tos pačios kampinės šypsenos, pakėlė akis į moters veidą. Jo rankos netrūko susirasti jos aukštakulniu padailintos kojos. Atsargiai kilstelėjo šią nuo grindinio, padeliu įremdamas į savo petį. Tarytum atsitiktinai pamiršdamas apie tai, kad lenkėsi peruko, nuo pat moters čiurnos lėtai delnu ėmė kilti pirmiausia link kelio, vėliau šlaunies, kuomet pilnai patalpindamas ranką už josios suknelės, vis dar įtartinai negrubiai suimdamas dalį tamsiaplaukės užpakaliuko, bei stipriai patraukdamas į save. Taip, kad neatlaikius, prieš tai nepriekaištingai išlaikytos laikysenos, ji palinktu į priekį, netgi atremdama savo rankas į jo tvirtus pečius. Desmond’o veidas atsidūrė lygiagrečiai ties vampyrės tarpukoju, kuomet pasigerėdamas vaizdu, jis kiek aiškiau šyptelėjo, dar kartą pakeldamas akis į jos veidą. Kam viso to reikėjo? Galbūt todėl, kad iš tiesų pasidarė įdomu, kiek toli Nadia bus pasiruošusi eiti, dėl vaisto? Ar tikrai pasirodys esanti tokia pigi, kad sugultu su bet kuo, kuris šiai prieš nosį pamosuos buteliuku su keisto padūmavusio atspalvio tinktūra? Patraukdamas į save vampyrę, jis elgėsi dviprasmiškai, juk likusios nepaliestos jos kulniukas taip pat spaudė plaukų sruogą, ir šiai įsirėmus į Abberline pečius minėtasis daiktas visiškai atsilaisvino. Tik dabar, kai tapo akivaizdu, kad jis tai darė tik tam, kad pakelti plaukus nuo grindų, vyras laisva ranka suėmė peruką, kuomet sekančią atitraukė nuo Petrovos dubens, iš kart po to, pilnu ūgiu atsikeldamas ant kojų. Atmestinai pamesdamas peruką ant pakylos, jis taip ir nepaleido jos akių iš savųjų.
– Penki šimtai dolerių išgelbėti. Bet jei tau aktuali mano nuomonė, šis daiktas tau nereikalingas. O ir blondinės nėra mano skonio. – Jo žemas, šiek tiek dusliai prarūkytas balsas suvirpino aplinką, kuomet vyras netgi neatkreipė dėmesio į tai, kad būtent šiais žodžiais galėjo kaip nors netyčiomis “nuskausminti” Lorellos susidomėjimą tolimesnia vakaro eiga. Tačiau meluoti irgi nebuvo didelės prasmės, ką kalbėti apie tai, kad bet kas, kas bent šiek tiek pažįsta Abberline, galėtu drąsiai pasakyti, kad greičiausiai ne karto nebuvo šio matęs šviesiaplaukės kompanijoje. Antipatiją, kurią tamsiaplaukė juto fėjai buvo galima netgi užuosti ore, ką kalbėti apie kūno kalbos elementus, kurie išdavė buvusią pragaro karalienę kaip tik tuo metu, kai blondinė sukikeno. Matė kaip tam tikri prieš tai jo ištarti žodžiai, bei kiek per daug savininkiškai šiurkštūs veiksmai nepaliko tamsiaplaukei susižavėjimo, o netgi atvirkščiai privertė ją tik dar labiau pasistengti parodyti esti ji nesijaučia už jį anei kiek menkesnė, paskatino Abberline elgtis tik dar labiau veidmainiškai, storžieviškai. Žvilgsniu keliaudamas per visus tuos raizginius, kurių tamsiaplaukė neužpudravo kosmetikos priemonėmis, jis galiausiai pakėlė ranką dar kartą, tik dabar pirštais imdamas vesti per tuos “nanatūralius papuošimus”. Puikiai žinojo esti neišsidavė turintis priešnuodį, leido jai susidaryti tokią nuomonę, bet tikrai kad nepadarė nieko, kad patvirtinti tai, esti nemirtinga moteris yra teisi. – Ne? – Tik perklausė, kuomet ji praskleidusi lūpas, išleido pirmuosius atgarsius. Atstumas tarp jų kūnų ir taip buvo visiškai niekinis, tačiau vyras palinko tik dar arčiau, lyg vampyriškos klausos būtu negana, ir jis norėtu girdėti ją aiškiau, o foninė muzika tariamai tai padaryti trūkdė. Jo veidas panėrė į natūralius jos tamsius plaukus. – Oo. Tuomet pardon madam, padariau klaidingą prielaidą. Leisk pasitaisysiu, tikriausiai yra gana apgailėtina savo paskutines dienas leisti kažkokiame prabrangiai pigiame klube, iš kurio išėjusi su tuo juokdariu, netgi nebūsi deramai išdulkinta, nes jis baigs į apatinius greičiau, nei spėsi prie jo prisiliesti, tiesa? – Giliau įkvėpdamas, kas nebuvo net būtinybė, aukšaūgis pasuko veidą taip, kad juos skirtu dar mažesnis atstumas. Ir ne, ne kalbos nebuvo apie pasibučiavimus ar panašias veiklas. Tarytum dabar pat norėdamas nuleisti Nadią ant užpakalio, jis per daug užtikrintai, tarytum tai būtu vienintelė egzistuojanti tiesa.
– Aš neturiu vaisto Nadia, jis neegzistuoja. Ir a. a. Ir nebandyk prikišti man Sebastian’o pasveikimo, manau abu puikiai suvokiam kad jis yra sušikta sparnuota išgama, ir toli gražu ne tipinis vampyras. Todėl, pretty much, nesunaikinamas. Todėl tavo vietoje, dar kartą gerai pagalvočiau, ar tikrai ketini veltis ten, iš kur iešeisi nieko nepešusi. – Abberline atsitraukus, bei nugara pasirėmus į pakylą, tarytum būtu tuo ir baigęs visą pokalbį, sulaukė atsakomo “pasyvaus puolimo”, kokiu prieš tai buvo apdovanojęs Petrovą. Nepaleisdamas vampyrės iš akių, aukšaūgis iki pat akimirkos, kol pati Nadia nepaminėjo šviesiaplaukės, paprasčiausiai spėjo pamiršti apie jos ir visos kitos aplinkos egzistenciją. Jos atsakomasis artumas trikdė dar labiau, juk dar prieš akimirką ji rėžė jam vienokią tiesą, dabar jau kitokią. Netgi žinodama kad vaisto negaus, o galbūt jo iš tiesų nėra? Juk teoriją apie Redford’o unikalumą, pati iš savęs yra gana unikali. Ir nieko greičiausiai net nenustebintu, jei tai būtu tiesa. Dar kuris laikas nenuleisdamas akių nuo Katherine pirmagimės, jis galiausiai pasekė jos žvilgsniu, kuris netrūkus susidūrė su visai susitarimu patenkintos Lorellos atvaizdu. Įtikinėti ir toliau vienas kitą, arba paprasčiausiai tuščiai aušinti burnas, kurias galima užimti malonesne veikla, nebuvo ne menkiausios prasmės. Tad nenuostabu, kad abudu svečiai nusekė paskui kelią parodžiusią Lorellą.

Tamsus ir siauras tunelis iš pat pirmo žvilgsnio nepriminė kelio link norimo tikslo, užteko užuosti ir pakeliui dvelkianti šviežio bei pasenusio kraujo tvaiko. Kad ir kur Juos vedė Lorella, tai toli gražu nepriminė karštos seksualinės fantazijos vaisiaus. Desmond’as ėjo paskutinis, ir jo žingsniai nor ir buvo platūs, nebuvo labai ryžtingi. Tik trumpam stabtelėdamas, jis sulaukė įtaraus Nadios žvilgsnio. Jie nepratarė kits kitam ne vieno žodžio, nors iš aukštaūgio minos buvo galima pastebėti kažką, kas nebuvo būdinga įsiaudrinusiam patinui. Ši vieta, specialiai ar ne, priminė jam ne taip seniai išgyventą ir pamirštą asmeninį pragarą. Kvapas, tamsa ir tam tikra izoliacija davė savo, ką kalbėti apie kažkur pakeliui paliktą narvą. Vyras neatrodė įbaugintas, greičiau supykintas, ir jei jo skrandis nebūtu miręs kaip ir dauguma kitų organų, jis greičiausiai būtu pradėjęs žiaugčioti. Supurtęs galvą, jis visgi ryžosi eiti toliau, nors visi nematomi grėsmės radarai skandavo priešingai. Likus visai ne daug iki reikiamo kambario, šviesiaplaukė nustragsėjo į vidų. Jai pradarius duris, iš karto pasklido ryškiai rožinė spalva. Okey, šito amerikietis mažiausiai galėjo tikėtis. Visiška beskonybė, sumautos barbės kambarys, arba kažkas iš panašaus repertuaro. Petrova užėjo pirma, jai įkandin į kambarį pateko ir Abberline. Neskubėdamas griebtis nei vienos iš moterų, jis žvilgsniu perbėgo per visą aplinką: dabar užuodė ne vien skirtingo šviežumo kraują, bet ir į čia esančius objektus įsigėrusį prakaitą. Tiesą pasakius buvo visokio plauko viešnamiuose, bet šitai švelniai stipriai dvokė beprotinamu, kurio pagrindinė lėlė buvo ne kas kitas, kaip Lorella, kitaip dar vampyrės ir fėjos hibridė.


Tikriausiai pasinaudodama proga, kad Desmond’as akivaizdžiai sutriko nuo fėjos šou su rėkimu ant tuščio kambario, Nadia atsidūrė pakankmai arti, kad pasinauduotu aplinkybėmis savo naudai. Viena akimirka, ir aukštaūgis jau buvo nuverstas ant lovos, jo rankos užkeltos virš galvos, bei rišamos kaklaraiščio, kuris prieš tai tabalavosi apie jojo kaklą. Stebėdamas Nadios veikmus, jis nesistengė priešintis, priešingai netgi buvo užvaldytas minties apie tai, kad atitinkamą sujaudinimo lygį pasieks tiesiog stebėdamas dviejų be galo kontrastingų, bet tuo pačiu metu savotiškai be galo patrauklių moterų interakciją. Šiek tiek timptelėdamas rankas, jis tik įsitikino tuo, kad mazgas, kurį pasirinko Petrova, nebus pernelyg silpnas. Nebuvo, kas tik iššaukė vyro veide atitinkamą šypseną.
– Turiu pripažinti, savo gyvenime buvau bandęs daug ką, bet tik nebūti surištam barbės namuose, kol dvi mergiotės bando priversti mane nutrūkti nuo “grandinės”, ir išpisti jas taip, kad akyse mirguliuoti pradėtu. – Vos pastebimai kilstelėdamas antakius, vyras įsipatogino, tarytum parodydamas esti yra pasiruošęs stebėti, ir bandyti savo paties kantrybę, kaip kad buvo liepta. O turint omeny kad jie visi buvo nemirtingi, kantrybė buvo ganėtinai reikšmingas veiksnys. Pagaliau atsižvelgęs į pareikštas žaidimo taisykles, kurioms tiesą pasakius anei kiek neprieštaravo, jis sutelkė visą savo dėmesį į jas. Gana keistas dalykas, tačiau ne vienas fiziškai ir emociškai sveikas vyras nesugeba atsilaikyti prieš tai, kai prieš akis taip geidulingai bučiuojasi moterys. Šis, iš pažiūros visiškai nekaltas, veiksnys sugeba suvirpinti visą kūną, o kas svarbiausia “sutekėti” į tarpukojį, kuris natūraliai tampa dar didesniu, dar standesniu, ir pasiruošusiu įsispausti taro tų dviejų porų lūpų, kurios dabar it pasiruošdamos intymiam šokiui, glaudžiasi tarpusavy. Buvo galima išgirsti kaip sunkiai seiles nurijo Abberline, kuomet nenutrūkstantys bučiniai peraugo į kūniškas glamones. Ir visgi, jis nejudino savo “supančiotų” rankų, nors ir suvokė tai, kad stipriau patraukus, sugebėtu ir lovos rėmą nuplėšti. Bet dabar nebuvo tam laikas, ypač kai akys matė tai, kas neapsakomai gražu. Lorellos sprendimas įsitaisyti aukštaūgiui tarp kojų, nekaltai dirgino jojo tarpukoji, jos galvai įsiremiant į akivaizdžiai kelnėse netelpantį erektinį falą. Lėtai iškvėpė, ir toliau suteikdamas sau galimybę grožėtis. Tiesa, net įsivaizduoti negalėjo kad po visais tais drabužiais, į kuriuos visuomet buvo įsispaudusi Petrova, slypti toks prižiūrėtas, atletiškų formų kūnas. Kambarį visai netrūkus užpildė ir šviesiaplaukės aimanos, kurios kaip ir buvo galima tikėtis, skambėjo kaip undinės (serenos) dainos, vyliojančios jureivius į mirties spąstus. Vien šis garsas svaigino, ką galima sakyti apie jos kvapą, ar kraujo skonį, kuris niekada prieš tai dar nebuvo užpildęs Abberline vidurius. Ar jį erzino tai, kad moretys elgėsi taip tarytum jo čia net nebūtu? Vargu, kaip gi galima erzintis, kai vaizdas kurį matai yra tiesiog TOBULAS? Pamaloninusios viena kitą, jos pagaliau nusprendė užsiimti ir trečiu svečiu, kuris kol kas, užsiėmė pakankamai pasyvią stebėtojo poziciją. Jo pilnai sueičiai pasiruošęs pimpalas, kolne iššoko iš trumpikių, kurias nutempusios gražuolės, numetė kažkur toliau, kad nesimaišytu. Be jokio papildomo perspėjimo, Lorella parodė iniciatyva pirmoji, kuomet apžiodama jo falo galvutę, sudūrė ją ne vien kad su savo priekiniais dantukais, tačiau ir šaltu kaip ledas liežuviu. Jo kvėpavimas kaip mat tapo intensyvesniu, pilnai išduodančiu pasitenkinimą, kurį patyrė fizinis jojo kūnas. Tikrai kad nesusimerkė, stebėjo tai, kaip jos burnoje slydo jo kotas, kaip jis reagavo, kaip jį raizgančios stambios kraujagyslės tapo veik pasiruošusios nusprogti. Jausmas buvo beprotiškas, ir atrodė kad galėtu baigti kad ir dabar pat, jei ne Nadios sprendimas slysti lūpomis per jam priklausančią krūtinę. Įkandimai, kurie ne vien pažeisdavo paviršinį odos sluoksnį, tačiau ir giluminį, iš kurio pasirodė pirmieji kraujo potėpiai tam tikra prasme grąžindavo vampyrą į realybę. “WTF?” Išraiška užliejo jo veidą, kuomet jų žvilgsniai dar kartą susitiko, ir jis vėl tapo labiau pasyvus Lorellos pastangoms. Čia pat tas pasyvumas pradingo, esti tamsiaplaukė nusprendė norinti prisijungti prie savo oponentės. Ir priešingai nei Lorella, ji net labai noriai įsileido į savo dailią burnytę visą Abberline kotą. Tikriausiai dėl to kad netvėrė savo kaily, visai netrūkus vyras pats pasistengė paimti tempą į savo rankas, o tiksliau tariant dubenį, kuomet nesibodėdamas ėmė tūžmingai kruštį Nadią per burną. Troško suimti ją už plaukų, ir dulkinti josios burną tiek ilgai, kad galiausiai, net būdama nemirtinga ir beveik nepažeidžiama, ji imtu springti, bei maldauti kad jis nustotu, ir jis nenustotu, o velniop suplėšytu tą kaklaraištį, ir apvertęs ją dulkintu paeiliui ar tuo pat metu, naudojant skirtingus įnagius, kol galiausiai priverstu ją cypti iš palaimos. Lorellos indelis, čiulpiant pautus taip pat pridavę savo priekinį, o labiausiai sujaudino būtent tas momentas, kuomet atitrūkusios nuo penio, jos palaimingai ėmė bučiuoti viena kitos lūpas, tarytum norėdamos pasidalinti tais skoniais, kuriuos susirinko nuo jojo padargo. Viena iš jų atsitraukė, ir dėmesys nenatūraliai nukrypo į Nadios pusę, ir akimirka, kuomet ji užsėdo jo veidą, sudurdama savo sultingą, geidžiamą vaginą su jo lūpomis. Nereikėjo paskatinimo, dievaži, būtent tą akimirką vyras ir nusprendė kad daugiau nebe gali, stipriai patempdamas rankas į save, jis ne vien kad stipriai suklibino lovos atramą, bet į skutelus suplėšė jo riešus pančiojusį kaklaraištį. Masyvūs vyro delnai atsidūrė ant tamsiaplaukės užpakaliuko, savininkiškai jį suspausdamos. Jiežuvis netrūko prasiskinti kelią prie jautriausio jos kūno lopinėlio. Tiesa, turėdamas begalinę patirtį tiek su moterimis, tiek su vyrais, Abberline puikiai suvokė ką darantis, ir kaip į tai reaguoja partnerio(ės) kūnas. Besikeičiantis intensyvumas, bei sukimo ir spaudimo taktika buvo visapusiškai orientuota į tai, kaip tuo metu Nadios kūnas reagavo. Jos kūno susijaudinimą vainikuojantys syvai tai akimirkai atrodė it gardžiausia substancija, kokia tik kada nors buvo atsidūrusi jo burnoje. Nenorėjo susutoti, kuomet dar stipriau suėmė jos sėdmenys, pritraukdamas veidą arčiau josios tarpukojo. Specialiai atitolindamas orgazmą, vyras palinko gyliau, liežuviu ištirdamas jos vaginos tunelio sieneles, tuomet nukeliaudamas toliau, bei tą patį padarydamas ir su greta esančia analine ertme. Dieviškas, būtent tokiu žodžiu būtu galima apibūdinti jos skonį. Sugrįždamas prie klitorio, jis ėmė elgtis švelniau, norėdamas kad ji “baigtu” būtent šitaip, neskubiai, o dėmesingai fantastiškai. Ką jau ką, bet gerai laižyti aukštaūgis mokėjo, ir jei Nadia pasirinko pirmiausia būti pamylėta šitaip, buvo pasiruošęs tai padaryti nepriekaištingai. Mat, paties atžvilgiu nekokybiškas seksas yra tiesiog labai greitai pamirštama krušliava, kurios net pasistengus neina atsiminti. Jautė kaip šviesiaplaukė paskatino šsiskverbimą, leisdama jo falui pilnai užpildyti josios makštį. Stabtelėjo tik akimirkai, po ko vėl tęsė dar neišbaigtą darbą, iki atitinkamo lygio įjautrintas klitorius privertė Petrovos šlaunis susispausti, ir jei ne jos noras atsitraukti, vargu ar aukštaūgis būtu ėmės pradėti nuobodžiauti, ar pasiskundęs “surakintu” žandikauliu. Ji užgulė jo kūną, leisdama pratęsti Lorellai, tuo pačiu metu, kuomet ji perspektyviai jodinėjo ant jojo visapusiškai stovinčio pimpalo. Jausdamas kad pirmoji sėklos išsiveržimo banga jau Labai arti, jis ėmė ir pats judinti dubenį, tik dar stipriau imdamas dulkinti jį apžergusią šviesiaplaukę. Tuo pačiu metu, vyro rankos savininkiškai ir kiek grubiai slydo per Nadios kūną, glamonėdamas ir toliau jautrindamos jos krūtis, spenelius, kuriems skyrė daugiausia dėmesio. Jis netgi nesąmoningai įlido pirštais ten, kur tuo metu laižė Lorella. Dievaži, sunku pasakyti kas jam užplaukė, bet būtent dabar troško įsibrauti į Petrovos kūną dar aršiau, nei kada nors ankščiau, nepriklausomai nuo to kad šviesiaplaukės vagina, buvo ne ką mažiau saldi, tačiau priešingai nei tamsiaplaukės, jau išbandyta. Alsuodamas per burną, vyras netrūko susidurti su tamsiaplaukės veidu, ir atsitiktinumas ar ne, tačiau išsiliejo tuo pačiu metu, kuomet vampyrės liežuvis įžūliai įsiskverbė į jo burną. Jo ranka greitai susirado jos veidą, tik dar labiau pasukdama į savo pusę. Godžiai kabinosi į jos lūpas, liežuviu tirdamas josios burnos ertmę, bei aršiai susidurdamas su tuo, kuris priklausė jai. Pro sukandimų žymes pasirodęs kraujas ne vien užpildė burnas maloniu prieskoniu, tačiau paliko aiškias žymias palei lūpas, ant veido. Ji atsitraukė, tačiau vien tam, kad prabiltu. Klausimų neliko, kuomet vien jo akys išdavė tai, kad jis negalėtu atsisakyti tokio pasiūlymo. Na tai kas kad jis baigė šviesiaplaukės viduje, juk vampyrams tai toli gražu nereiškia pabaigos. Pakildamas iš lovos, jis geismingai nužvelgė pozą, kurią netrūko užsiimti tamsiaplaukė, pademonstruodama tobulas savo formas.

Basomis sustodamas ant grindų, priešais aiškiai išrėstą Nadios užpakaliuką, pirmiausia pažvelgė į Lorellą, bei iškeldamas ranką, nurodė, kad ji pasisuktu, užsiimdama tipinę “šiašiasdešimt devyni” poziciją. Ir tuomet kai tamsiaplaukė palinko žemiau, užsiimdama savo burną šviesiaplaukės lytinėmis lūpomis ir visais tais neapsakomai jautriais lopinėliais, Abberline neskubėdamas pritraukė vieną iš savo rankų prie lūpų, bei leisdamas pasirodyti vampyriškiems dantims, stipriai persikando sau riešą. Žinoma, ir natūraliai besiformuojančios “salyvos” būtu pilnai užtekę, tačiau jis troško kad josios kūne atsidurtu ne vien jo penis, bet ir jo kraujas. Gausiai ėmės pradėti varvėti kraujas, netrūko susidurti su Nadios dubeniu, bėgdamas tiek per nugarą, tiek priešingai per lyties organus, bei nuo šių kapsėti tiesiai ant Lorellos veido. Viena ranka suimdamas savo pasidydžiavimą (nors tiesą pasakius, būtent šiuo metu būtu visai ne atsisakęs būti išsigimeliu ir vietoje dviejų kiaušinių turėti du pimpalus, kuriais galėtu užpildyti ją visą) prispaudė prie dar neatsipalaidavusio josios analinės angos raumeninio žiedo. Neketino žaisti, žinojo, tiesiog visu savo kūnu jautė kad skausmas jai patiks. Įsiskverbė. Greitai, įžūliai ir šiek tiek skausmingai. Lėtai šiek tiek atitraukė, o tuomet vėl stipriai įstūmė atgal. Jautė kaip jos kūnas reaguoja, kuomet nesivaržydamas ėmė barškinti ją taip, tarytum rytojaus diena paprasčiausiai neegzistuotu. Antrąjį kartą baigė dar greičiau, nei pirmąjį, tačiau nesustojo, priešingai, nuo išleistų syvų analinis kanalas liko “suteptas” dar labiau, dėl ko trintis tapo kur kas labiau patogi. Stūmėsi, skverbėsi į ją, nepailstančiai, nenutrūkstančiai. Rankos stipriai spaudė užpakaliuką, kartas nuo karto leisdamos sau ne vien kad gnaibyti odą, bet ir per šią plėkšnoti. Tik tam tikru metu, kuomet jo dėmesį patraukė prie lovos besivoliojantis objektas, jis ištraukė falą iš josios analinės angos, šį ranka vėl nukreipdamas į Lorellos burną, kuomet pats palinko užtektinai, kad pasiektu prie lovos pamestą (tikriausiai vienos iš blondinės aukų) šautuvą.
Paliko šautuvą ant lovos paviršiaus, pagrąsindamas kad ne viena iš moterų jo nepaliestu iki tam tikro laiko, kuomet pats nuspręs šiuo pasinaudoti, ir žinoma kad visiškai ne pagal paskirtį. Pirmiausia paimdamas Lorellą už rankos, bei paguldydamas šią ant nugaros, paskatino Nadią atsigulti ant jos, veidu priešais. Kuomet pats atsiklaupdamas ant kelių pritraukė jas abi taip, kad abiejų dailiai ir apetetingai atrodantys lyties organai būtu lygiagrečiai vienas kito. Iš šio kampo puikiai atsiskleidė visos keturios skylutės. Ketino dulkinti jas visas, paeiliui. Ir kaip ketino, taip ir padarė. Pradėdamas nuo viršuje esančios Nadios, pirmiausia ilgai ir aršiai išdulkinęs ją analiniu būdu, vėliau perėjo prie vaginalinio tunelio, ir vos tik pakartojo su šia jautria ir saldžia vietele tą patį, tokiu pat būdu pamalonino ir Lorellą, ir tik tuomet kai jos kūnas ėmė trūkčioti nuo nevaldomų raumenų spasmų, jis vėl sugrįžo prie tamsiaplaukės. Rankose netrūko atsirasti tas pats kažkieno pamestas ginklas. Įsiskverbdamas į tamsiaplaukę analiniu būdu, vyras pakišo laisvą ranką jai po plokščiu pilvuku, kuomet pakėlė ją nuo Lorellos. Pasinaudodamas vampyrišku greičiu, jis prispaudė vampyrę tarp savęs ir atsitiktinės sienos. Nuo šios akimirkos tapo daugiau nei akivaizdu, kurią iš moterų jis pasiriko kaip savo favoritę. Ginklas netrūko atsidurti prie pat Nadios burnos, kuomet taip ir neištraukdamas iš josios užpakaliuko savo falo, jis sušnarėjo. – Pasitikėk manimi. – Sulyg šiais žodžiais, jis užtaisė ginklą, imdamas jo vamzdžiu vedžioti per josios lūpas, palaipsniui imdamas skatinti ją pradėti čiulptį šį bedvasį, šaltą ir metalo prieskonį turintį objektą. Tuo pačiu metu nepamiršdamas jos maloninti per užpakaliuką. Jei ne į šoną pavestas ginklas, kuris apleido tamsiaplaukės burną, viskas ką būtu galima girdėti tai tą seksui būdinga kūnišką tapšnojimą, agresyvų, gretą ir apraizgitą aimanomis, dūsavimais ir kitais garsais. Ginklas šovė į grindis penkis kartus, tuo pačiu metu iš dalies apkurtindamas čia esančius, bei įkaitindamas šaunamojo ginklo metalą. Laisva ranka ir vėl atsidūrė ant josios veido, pasukdama į aukštaūgio pusę. Pats palinko, kad galėtu sudurti savo lūpas, su priklausančiomis jai. Prieš tai Jie nesidalino bučiniu, greičiau kažkuo panašiu į “invazija”, kuomet dabar jis užėmė jos burną savininkišku, tačiau tuo pačiu metu vieninteliu švelnumą vainikuojančiu veiksniu. Gaudė jos liežuvį savuoju, lūpomis glaudėsi ir spaudėsi prie priklausančių jai. Kuomet įkaitintas metalas susidūrė su iš pažiūros visai trapia, aksomine jos raktikaulio oda, ją šiek tiek nudegindamas, jautė kaip ji krūptelėjo. Tačiau pasistengė kad moteris susitelktu į tai, kad “atpirksiančiai” jos lūpos yra užimtos dėmesingu būčiniu. Įkaitinto ginklo vamzdis ėmė slysti žemiau, palytėdamas vieną iš jos krūtų, nuo susijaudinimo stipriai sukietėjusį spenelį, tą beprotiškai gražų tarpelį tarp šonkaulių, pasiekdamas gaktos prieangį. Nudėgimai pakankamai greitai susitraukdavo, vos tik ginklas atsitraukdavo nuo pasirinkto odos lopinėlio. Tapo akivaizdu, jis ketino priversti ją šaukti iš palaimos, tuo pačiu metu stimuliuodamas ne vien analinį, bet ir vaginalinį tunelius. Ginklas priartėjo prie didžiųjų lytinių lūpų, prasispaudė prie mažųjų, palengva įsiskverbdamas į vidų. Nenutraukiamas bučinys ir toliau tęsėsi, ir kas svarbiausia, Jiems nereikėjo atsitraukti, kad įkvėpti, pailsėti. Vyro dubuo vėl ėmė tikslingai trauktis ir spaustis, leidžiant peniui trintis į jautrų josios vidų, kuomet ranka laikanti ginklą, tarytum susitarus atliko analogiškus veiksmus su josios vagina. Visu savo kūnu jautė tai, kaip jos kūnas virpa, ir tai kėlė dar didesnį pasitenkinimą, ne vien fiziškai, bet ir emociškai. Juk jokia kita moteris, mirtinga ar ne, nebuvo leidusi jam elgtis taip: tuo pačiu metu ir nesuprantamai skausmingai, bei jaudinančiai erotiškai. Šie veiksmai tęsėsi iki pat tos akimirkos, kuomet pajuto esti tamsiaplaukė baigė. Pirmiausia ištraukė ginklą, ir iššovė iš šio paskutinį kartą, juk visą tą laiką laikė rodomąjį pirštą ant gaiduko, kas tik leido suprasti, kad vienas neapdairus žingsnis, ir jis būtu perskrodęs ją kiaurai, leisdamas kulkai išlėkti tiesiog per skalpą. Pametė šautuvą ant grindų, bei apsukęs Petrovą, vėl kabinosi į jos lūpas savosiomis, tuo pačiu metu užsikeldamas jos liauną kūnelį ant savojo, ir tam tikra prasme, tiesiog “pasmeigdamas” ją ant dar kartą išsiveržti pasiruošusio pimpalo. Laikydamas jos užpakaliuką delnuose, jis emė kilsčioti ją viršun, vėliau leisdamas taip pat greitai nusileisti. Šis gilų prasiskverbimą reiškiantis procesas netrūko ilgai, kuomet visas jo kūnas tiesiog “apstingo”, leisdamas gausiai (kaip ne keista, lel) išsilieti jos viduje, pilnai užpildant vidinius lyties organus kraujinga, kol kas dar tiršta mase, kurią jei ne tam tikri ypatumai, mirtingieji pavadintu sperma.




_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Look me in my eyes Tell me everything's not fine. Or the people ain't happy And the river has run dry. We'll never get free Lamb to the slaughter. The price of your greed Is your son and your daughter...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . What you gon' do when there's blood in the water?
avatar
Liana Rivas

I will fight for those who cannot fight for themselves.



Pranešimų skaičius : 491
Įstojau : 2016-07-18
Meilė : Love is not a maybe thing, you know when you love someone. THOR GEMINUS.
Draugai : I am blessed to have so many great things in my life - family, friends and enemies. All will be in my thoughts daily.
Rūšis : HƆ⊥IM (25/±2000)
Darbo paskirtis : There is always space for improvement, no matter how long you've been in the business. I've been there for ±2000y.

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t760-rivasliana1-instagram

Atgal į viršų Go down

Re: KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 22 Previous  1, 2

Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume