AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Vėlų penktadienio vakarą Kim kaip visada buvo užsilikusi savo kabinete, peržiūrinėdama dienos eigoje sudarytas sutartis. Netrukus už durų pasigirdo šūksniai ir po akimirkos atsidarius durims į kambarį ilėkė jos velionio vyro dukra lydima dviejų apsaugininkų. Suprasdama, kad artėja "audra" ir tam liudininkai nereikalingi, Kim liepia vaikinams pasišalinti.
Po gero pusvalandžio Kimberley svečiui apleidus patalpas, ši nebeištveria:
-Velniop tai, man šito gana!-pastvėrusi pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, tėškia jį į sieną.
-Tai mano pinigai, aš paaukojau du savo gyvenimo metus, kad tai turėčiau!-pagriebusi savo Chanel rankinę pakyla nuo kėdės ir užsimetusi švarkelį paskubomis pasišalina automobilių stovėjimo aikštelės link. Tik sedėdama prie savo naujutėlaičio juodo Mercedes vairo pagaliau šiek tiek aprimsta ir susižvejojusi mobilųjį iš savo rankinės, surenka savo advokato numerį. Po ilgo pokalbio, pagaliau išspaudžia šiokią tokia palengvėjimo šypseną:
-Ačiū... Tikiuosi esate teisus. Taip.. Iki pastatymo rytoj per pietus, noriu aptarti tai akis į akį. Dar kart dėkoju, kad atsiliepėte tokiu metu,-žvilgteli į automobilio paneleje įmontuotą laikrodį.
-Gero vakaro,-tuo pat metu užvesdama variklį, padeda telefoną ant keleivio sėdynės.

Atvykusi į Empire Hotel automobiliu stovejimo aikstele, susiranda laisva vieta, kuri jos nusivylimui yra paciame aiksteles pakrastyje. Sunkiai atsidususi istraukia raktelius ir supratusi, kad jau gerokai po vidurnakcio ima rinkti automobilio salone issibarsciusius jai reikiamus daiktus, pries tai praverusi dureles taip ijungdama apsvietima.

(Neistveriau... feel free to improvise, jei kas turit ikevpimo :) )

Įsivaizduokime kad po to kai jis buvo taip smarkiai sužeistas, ir nenorėjęs gauti pagalbos iš aplinkinių, nes nebe žino kuo galima toliau pasitikėti, kelias dienas gyveno kaip tikras benamis, slampinėdamas nuo vienos tvoros / suoliuko prie kitos. Viskas kruvinas, stipriai sužeistas, tačiau vis dar gyvas, su didžiulėmis duobėmis atminty, nes neaišku kodėl tai jis sugeba atsiminti kas nutiko, tai vėl pamiršta. Pasiekia visišką psichologinį dugną, kuris galiausiai pakeičia jį ant tiek, kad stipraus vyro, policininko, galu gale neapsakomai sukto žmogaus nelieka ne lašo. Kaip tik tuo metu, kai į šią vietą atvažiuoja prabangus automobilis (kuris ankščiau iš karto būtu atkreipęs jo dėmesį), jis palipa tą trūkstamą žingsnį, ant atbrailos, kuri skiria būsimą krisimą ir staigią mirtį, nuo pastato, kuriame jis šiuo metu dar randasi. Užlipęs ant minėto objekto, kuris randasi tiesiai prieš merginos priekinį automobilio langą, sumerkia savas akis, ir atlošia galvą, iš karto leisdamas aplinkiniams suprasti kas dėsis toliau, ir koks yra jo esminis planas.

Pasiciupusi paskutini reikiama daikta-telefona-pastebi gauta zinute todel islipdama is automobilio inirtingai minko jo mygtukus. Trinketelejusi dureles vien is inercijos pakelia akis virsun ir pamato tai kas dedasi ant atbrailos. Is nuostabos jos fizionomija perkreipia isgascio grimasa, o ranku pirstai nevalingai paleidzia telefona, kuris krisdamas ant cemento pabyra dalimis.
-O dieve,-sukteli delnais prisidengdama viena is skruostu.
Kadangi niekada nebuvo atsidurusi panasioje situacijoje, visiskai supanikuoja, taciau apsidairiusi nepastebi aiksteleje nei vieno zmogaus, kuris sioje situacijoje nusimanytu bent kiek labiau, imasi iniciatyvos vedima instinktu.
-Ei!-isgirdusi savo virpanti balsa, atsikrenkscia ir pabando kalbeti bent kiek ryztingiau.
-... buk geras nesok! Ar galim pasikalbeti?..-atgavusi siek tiek savitvardos bando nutaisyti kuo ramesni tona, kad neisgasdintu zmogaus, kurio gyvybe gali nulemti vos vienas ne taip pastatytos kojos zingsnis.

Dėl neaiškios priežasties, giliai įtraukęs oro, sulaiko jį, sudarydamas tokį vaizdą kad žada panerti į vandenį. Beveik spėjęs atpalaiduoti savo kūną kritimui, staiga sustyra, nuo balso kuris pasigirsta jam už nugaros. Vien todėl kad buvo įsitikinęs tuo kad šiuo metu čia žmonių tikrai nebus, nervingai suraukia savus antakius, tuo pačiu metu pramerkdamas akių vokus:
- Eik šalin. - Nesupratęs net to, kad pasakė tai pernelyg grubiai, neatsisukdamas į merginą, nuleidžia žvilgsnį į žemę, ir visgi atsako į jos sekančius žodžius, tačiau jau daug ramiau, nei kad nuskambėjo jo pirmieji žodžiai: - Gali apsimesti kad manęs nematei, nes aš nežadu atsitraukti nuo savo sprendimo. - Neigiamai supurto galvą: - Aš negaliu gyventi toliau, žinodamas kad pasaulis visai nėra toks, kokio aš tikėjausi. Kokiame gyvenau. Kur visi žmonės yra viso labo mirtingi padarai. - Vis dar neatsisukdamas į jos pusę pratęsia: - Daugiau nebe galiu.

Isgirdusi pirmaja Brian'o pasakyta fraze kiek suraukia antakius, bet tada dingtelejus, kad sis vis gi stabtelejo ir atsake, nesureiksmina pastarojo intonacijos. Kai jau yra bepraverianti burna, vaikinas ima kalbeti toliau, kas ikvepia siek tiek vilties, kad jis yra linkes bendrauti, kas jau yra gera zadantis zenklas. ISklausiusi visko ka jis turejo pasakyti, giliai ikvpeia pries prabildama pati.
-Turiu pasakyti tau si ta, kas turbut be proto tave nustebins,-kalbedama sarkastiskai, prisivercia siek tiek syptelti, taciau suprasdama, kad jis to tamsoje iziureti vis tiek negali, nebesivargina del savo mimikos ir tesia toliau.
-Sitas pasaulis yra negailestingas visiems,-nugara atsiremia i savo automobilio dureles.
-Ir jei manai, kad ramiai nuzingsniuosiu lyg nieko nebutu nutike, veikiausiai esi ne pilno proto,-papurto galva ziuredama i silueta virsuje.
-Ko gero tau truksta sulo ar keliu, jei jau sumanei ten uzsiropsti, bet galiu garantuoti tau viena dalyka,-paleidusi rankine atsislieja nuo masinos ir zengia kelis zingsnius arciau, bandydama bent siek tiek iziureti su kuo sneka. Kazkodel pajutusi palengvejima del savo pacios padarytu prielaidu, jog vaikinas yra isgeres, bando su juo elgtis draugiskai, nes susidare ispudi, kad jo veiksmai yra itakoti emociju.
-Mano vardas Leah. As esu tokia pati apgailetina, mirtinga..-pati sau nusisypso.
-..mergina ir jei jau tikrai ketini nusokti, pusvalandis tau tikrai neturetu daug reiksti...-nutyla isgirdusi Brian'o balse kazka tokio, kas priverte ja permastyti situacija.
-As tikrai noriu padeti... ar galiu ten uzlipti?-rankos mostu parodo i ji pati. Padariusi siokia tokia pauze, priduria:
-Masinoje turiu sio to isgerti... Buk geras, nesok,-giliai ikvepia, jausdama kaip jos kunu perbega siurpas vien pagalvojus kaip sis vakaras gali baigtis.

Klausydamas moters švelniai skambančio balso, nuleidžia akis, įsistebėdamas į vaizdą apačioje. Kažkodėl įsivaizduodamas save gulint kraujo klane, svarstė apie tai ar sugebės tikslingai nukristi ant galvos ir viskas pasibaigs, arba ant kojų, kuomet lūš kaulai, ir dar teks pasikankinti kažkiek minučių. Kuomet jo mintys yra išblaškomos merginos apibūdinimu, nesusilaikydamas suprunkščia, kas pasekoje jo veide priverčia pasirodyti nevilties iššauktai šypsenai. Pasukęs veidą į moters pusę, leidžia jai pamatyti tas ištinusias nuo smūgių veido dalis, kurios paslepia jo kažkada būtą žavesį. - Manai kaip buvusiam farui, nėra žinoma kad gyvenimas yra nesąžiningas visiems? - Neigiamai supurto galvą. - Blogiausia tai, kad aš ir pats nebe suprantu ar kraustausi iš proto, ar esu nunuodytas kokio stipraus narkotiko kuris veda mane prie beprotybės ar visą tai ką mačiau, tai iš tiesų yra realu. Kad tarp mūsų yra demonai, kurie, nėra šiaip blogio prisotinti žmonės. Jie yra daugiau, ir aš pasimaišiau jų gyvenimuose ir dabar turiu atlaikyti visas pasekmes. Kurios yra man per sunkios.  - Matydamas kad mergina prisiartina, iš kart žengia žingsnį į šoną, tarytum parodydamas kad nepasitiki šia asmenybe, tačiau prieštaraudamas savo veiksmams, pratęsia kalbą: - Čia pavojinga, Leah. Su tais aukštais kulnais gali nuvirsti nuo atbrailos, ir tuomet žmonės atradę mūsų kūnus, pagalvos kad iš neturėjimo ką veikti, šokome kartu. - Suprunkščia, išgirdęs kad mergina pasiūlo jam išgerti. Kuomet sujuda, ant atbrailos vėl ima pakankamai smarkiai kapsėti kraujas, iš jo sunkiai sužeisto šono, kurio žaizda vėl sugebėjo atsiverti. - Aš negeriu. Nors tu teisi, pusvalandis nieko nepakeis man. Bet, mano žodžiai gali kardinaliai pakeisti tavąjį. Bet nemanau kad tu to nori.

Isklauso pirmųjų vaikino sakinių ir jo tanacijoje išgirdusi draugišką gaidelę, blankiai šypteli. Kai kalba pasisuka apie tai, kas tiesiog nesutelpa jos galvoje, suraukia antakius bandydama suprasti ką šis turi omenyje ir ar tai yra kažkur vedanti metafora ar jis tikrai kalba apie demonus.
-Palauk, tu policininkas?-staiga suvokia praleidusi gan svarbią pokalbio detalę.
-Tu teisus, būtent todėl esu pasiryžusi juos nusiimti,- belalbėdama nusispiria aukštakulnius ir pastačiusi kojas ant asfalto, pajunta šilta lašelį užkritusį ant jos basos kojos. Pasilenkusi perbraukia per šlapią vietą pirštu ir tuoj pat suvokia, jog tai kraujas, šiek tiek supanikuoja. Nedarydama per daug sraigių judesių, pastvria mašinoje buvusią pirmosios pagalbos držutę.
-Jei man leisi, aš surizikuosiu..-apsidairiusi supranta, kad greiciausias būdas užsikabarioti viršun yra kopečios, giliai atsidūsta. Drebančiais pirštais ima lipti viršun, vildamasi, kad Brian'as liks stovėti ten kur stovėjęs. Pasiekusi atbrailos kraštą, visų pirma pastebi jauno bei patrauklaus vyro, veidą, kas ją nustebina kadangi buvo pasiruošusi kiek kitokiam vaizdui.
-Sveikas,-nusišypso atsisėdusi į mėnesienos apšviestą atbrailos kraštą, palikdama atstumą tarp savęs ir vaikino, kad šis nesijaustų įspraustas į kampą.
-Tu sužeistas..?-kiek galėdama tokiame apšvietime, apžiūri jo veidą.
-Kas tau nutiko??

Dar kurį laiką nepajudėdamas iš vietos, palaipsniui pajunta kaip jo paties kojos suakmenėja, tarytum pagaliau pavargo po tų ilgų vaikščiojimų neaiškiais keliais, kuriuos jis numynė per pastaruosius kelis mėnesius. Kuriam laikui sumerkęs akis, delnu nestipriai suploja per savo šlaunį, norėdamas įsitikinti kad tebejaučia savo paties kūną. Girdėdamas merginos tariamus žodžius, tik nerišliai sumykia: Mhm. - Numanydamas kad toks atsakymas greičiausiai nebus priimtas, pasistengia paaiškinti kitaip: - Panašiai. Buvau pasirinkęs šį kelią, kol neradau kur kas platesnių galimybių, kurias man pasiūlė visiškai priešinga barikadų pusė. - Prunkštelėdamas dėl to, kad taip lengvai ima ir pasakoja viską visiškai nepažįstamam žmogui, pagaliau pastebi tai, kad ji prisėdo netoliese. Nenorėdamas kad jo kritimas būtu atsitiktinis, ranka pasiremia sienos, ir neskubėdamas pritupia, užimdamas sėdimą poziciją ant to paties cementinio statinio. Nesukdamas savo akių į jos pusę, pasisako: - Būtu gerai, jei aš pats žinočiau, tiksliau suprasčiau kas po velnių man atsitiko. - Išlauždamas apgailėtinai atrodančią šypseną, kuri ne kiek neatspindi natūralią emociją, nuleidžia akis: - Ar kada nors buvai leidusi sau pagalvoti apie tai, kad šiame pasaulyje egzistuoja kažkas daugiau? Kad yra žmonių, kuriems laiko ribos nieko nereiškia? Kad jų žaizdos greitai sugyja, o paprasta kulka paleista tiesiai į širdį, galiausiai yra išimama ir jie vėl atgyja? - Neigiamai supurto galvą, nes puikiai suvokia tai, ką jis sako skamba beprotiškai. - O kai kurie iš tų žmonių, minta svetimu krauju tam, kad išgyventi. Ir yra tokių kaip aš, kurie susidūrę su prieš tai minėtais... "Sudraskyti", neišgyja. - Prunkštelėja. - Tai skamba beprotiškai, bet mano sužeidimai, kurie atrodo kad būčiau sukandžiotas laukinių žvėrių būrio prieš valandą, negyja jau kelis mėnesius. Skamba kaip bepročio kalbos, tiesa? Dabar supranti, kodėl noriu tai baigti?

Su palengvejimu tyliai ispucia ora vaikinui emus kalbeti. Nepratardama nei zodzio isklauso pastarojo monologo, tuo pat metu bandydama savo galvoje sudelioti padrikas mintis ir apdoroti informacija, kuria katik isklojo nepazystamasis. Kai sis nutyla, neskuba atsakyti, tiesiog idemiai nuzvelgia isvargusi vaikino kuna. Kai galiausiai ryztasi prabilti, jos balsas skamba dusliai:
-Nori pasakyti, kad susidurei su kazkuo antgamtisku?-suraukia antakius ir ikvepia siek tiek oro, jausdama kaip jos kunu perbega siurpuliukai.
-Turbut pats supranti, kad tai skamba absurdiskai..-padaro pauze, taciau uzbegdama uz akiu bet kokiem vaikino zodziams ar priestaravimams, tuoj pat priduria:
-Kai stovejau ten, apacioje, tikrai maniau, veikiau vyliausi, kad esi girtas arba paveiktas narkotikų, bet imu tuo abejoti būdama čia, priešais tave..-suvokusi, kad taip ir nesuzinojo jo vardo, ziojasi to paklausti, bet persigalvoja ir tęsia toliau:
-Kad ir kas tave užpuolė, tau akivaizdžiai reikia mediku pagalbos, veikiausiai žaizdas reikia siuti, todėl jos ir negyja.. Tu ir pats turbut tai žinai,-nenorėdama nuskambeti kaip viską žinanti damute, pasimuisto, mat nuo šalto cemento ima diegti sedimaja.
-Bet kokiu atveju, tai ką ruošiesi daryti yra... Negryztama... Tu negali tiesiog imti ir nusokti,-papurto galva, šiek tiek sutrikusi. Suvokdama, kad sėdi ant atbrailos su visiškai nepažįstamu zmogumi ir bando ji atkalbėti nuo savižudybės ir kad jai tikrai rupi jo likimas, nutyla.
-Kuo tu vardu?-pakyla ir istiesia jam ranka.
-Ką manai jei dabar priimsi mano pasiulyma issimiegoti apartamentuose, kuriuos esu issinuomavusi šiame viešbutyje, o jei rytoj vis dar norėsi nusižudyti..-atsikrenkscia, aiskiai nepritardama šiai minčiai.
-Rytas už vakarą protingesnis.. O tai akivaizdu, nes aš kvieciuosi nepažįstamą žmogų į savo "namus" nakvynei,-ironiškai sypteli.
-Sakykime, kad turiu siokiu tokiu privilegijų ir galiu tau parupinti specialistą kuris apžiūrės tavo zaizdas ir tau neteks niekur vaziuoti ar aiskintis kaip tu jas uzsidirbai?..

Stebėdamas tolimus vaizdus, kurie atsiveria prieš akis, žvelgiant iš to aukšto, kuriame jie abu randasi, kurį laiką nieko nekalbėjo. Iš kišenės ištraukęs šiek tiek sulamdytą cigarečių pakelį, iš jo ištraukia vieną cigaretę bei žiebtuvėlį. Prieš prisidegdamas, atsisuka į merginą ir perklausia: - Tikiuosi tu ne prieš? - Kažkodėl vildamasis kad mergina nesiraukys, nesulaukęs atsakymo, prisidega suktinę, leisdamas sau įtraukti atrodo raminančio, susikoncentruoti padedančio dūmo. Iškvėpdamas vėl nusuka savo akis į priekį, pasistengdamas paaiškinti:
- Galiu įsivaizduoti kaip tai skamba. Jei atvirai, prieš man susiduriant su šiuo reiškiniu, būčiau sutikęs tokį koks esu dabar, nedvejodamas uždaryčiau į kamerą, manydamas kad jis yra pavojingas visuomenei, o paskui perleisčiau specialioms instancijoms kurios jam plautu smegenys. Tačiau, būnant savimi ir puikiai suvokiant tai kas nutiko, darosi baisu. Nes, atrodo iš proto nesikraustau. - Kuomet mergina pasisako apie medikus, norėdamas parodyti kad situacija yra kiek kitokia, šiek tiek pakėlęs savo marškinius, parodo jai sužeidimus, kurie ne kiek nesupuliavę: - Nemanai kad siuvimo reikalaujanti žaizda per tiek laiko negydoma būtu apsitraukusi pūliais, o oda aplinkui būtu pajuodavusi nuo infekcijos? - Atsidusęs, vėl nuleidžia marškinius, ir toliau leidžia sau mėgautis paprasčiausiai dūmais. - Žinai, sunku suprasti viską ką sakau, kuomet nėra įrodymų ir nematai visko pati. - Nuleidęs galvą, išklauso merginos kitų replikų, kuomet atsisukęs, vėl prasitaria: - Tu rimtai ketini leisti pažįstamui miegoti tavo kambary, vardan to, kad šiandiena jis nenusibaigtu? - Šyptelėdamas, neigiamai supurto galvą, ir tuomet numetęs nuorūką, ištiesia savo ranką į merginos pusę: - Brianas.

Vaikinui issitraukus cigaretę, kiek suraukia kaktą, tačiau nutarusi, kad situacija klostysis palankiau jei ji neims priešgyniauti, tik gūžteli pečiais. Brian'ui ėmus rūkyti pabando pasitraukti iš dūmų sklidimo trajektorijos, tačiau nesėkmingai, numoja į tai ranka. Tuomet kai vaikinas pakėlęs marškinius parodo savo žaizdas, aikteli supratusi, kad jis teisus.
-Jos ne panašios į durtines ar šiaip įdreskimus..-užsidengia burną delnu.
-Taip tu teisus, normaliomis salygomis jos būtų supuliavę, bet..aš vis vien manau, kad tave turi apžiūrėti gydytojas,-papurto galvą.
-Aš nemanau, kad tu kraustaisi iš proto, tiesiog džiaugiuosi, kad tave pastebėjau, nei vienas žmogus nenusipelno to, ką ruošeisi padaryti.
Po paskutinių vaikino sakinių plačiai nusišypso.
-Pasakei tai taip, tarytum rankioti stogais besikarstančius, sužeistus vyriškius butų mano hobis,-nusijuokia.
-Vadink tai moteriška nuojauta, bet kažkas man kužda, kad tau reikia pagalbos. O tai kas tau nutiko-turi gamtos dėsniams paklūstantį paaiškinimą,-primerkia akis bandydama tamsoje bent kiek geriau įžiurėti vaikino veidą.
-Keistai malonu su tavimi susipažinti, Brian'ai,-nusišypso atlėgus tai paniškai baimei, kad jis tuoj nušoks.
-Klausyk, aš žvėriškai bijau aukščio, o čia užsikoriau vedama grynai adrenalino. Ką manai jei pokalbį pratęstume ten, apačioje?-rankos mostu parodo į automobilių aikštelę.
-Patikėk, mano sprendimas pasikviesti tave vidun mane stebina taip pat kaip ir tave, bet kitavertus, jei būtum norėjęs mane nužudyti, tam turėjai jau beveik valandą,-žvilgteli į savo laikrodį ir gražinusi akis į Brian'ą, šypteli.